Kai propagandą apie savo šalį turi kurti žmonės, niekada nebuvę kur kitur, jiems tai visada sudėtinga. Mat kai kurie blogi reiškiniai yra tokie įprasti, kad net neatrodo, kad jie slėptini. Pamenu, seniai skaičiau interviu su kažkuriuo lietuvių režisieriumi, kad Lietuvos TSR cenzoriai net nepastebėjo scenos, kaip nešamas kyšis – ją iškirpo tik Maskvoje. Kokią nors katastrofą gal būtų pastebėję, bet juk kyšio nešimas Sovietų Sąjungoje buvo toks įprastas, kaip ir pirkimas parduotuvėje…

Šiaurės Korėjos tikrovės atspindžiai?

Tai prisiminiau žiūrėdamas Šiaurės Korėjos filmą „Moksleivės dienoraštis“, kur cenzoriams nepavyko užmaskuoti šalies tikrovės. Štai kas jiems prasprūdo:

1.Moksleiviai Šiaurės Korėjoje tarpusavyje konkuruoja kam daugiau maisto įdeda mama. Herojė grįžo namo iš pikniko anksčiau, nes nedrįso išsitraukti pietų dėžutės prieš kitus iškylautojus. Pas mus panašiai moksleiviai gal žiūrėtų į mobiliuosius telefonus, bet maistas jiems toks savaime suprantamas, kad niekas juo nekonkuruoja, o kas valgo mažiau tai daugiausiai dėl dietos, religijos, vegetarizmo (ir tokiu savo pasirinkimu kaip tik didžiuojasi).

2.Moksleivė naktį pavagia iš puodynės tėvui ten saugomus ryžius. Žinodamas apie Šiaurės Korėjos badą gali suprasti tą sceną – bet iš paties filmo visiškai neaišku, kodėl ji taip daro: juk jos šeima, kaip rodoma, maisto turi per akis ir nuolat rengia vaišes. Tiesą pasakius, jokiame nekulinariniame filme nemačiau, kad herojai taip dažnai valgytų. Tas poreikis pademonstruoti, kad valgoma šitiek daug, turbūt jau savaime rodo, kad šalyje maistas suvokiamas kaip turtas, kurį turi ne visi. Rusijos ar Kinijos propagandistas net nematytų poreikio akcentuoti maisto, verčiau rodytų aukštąsias technologijas ir pan.

3.Filmo herojus mokslininkas sudaužo akinius. Kadangi jis ką tik padarė puikų išradimą, jam viršininkas pažada: „dabar mes jums duosime dešimt akinių“. Matyt, akiniai Šiaurės Korėjoje deficitas – kitaip kas galėtų apsidžiaugti gaudamas dešimt tos pačios rūšies daiktų, užuot gavęs pinigų?

4.Dažnai rodomi kompiuteriai: jie yra ir bendrabučio kambaryje, ir mokykloje, ir pas daktarę. Tačiau… daktarės kompiuteris stovi ne ant jos darbo stalo, bet ant kažkokio staltiese užkloto stalo kabineto šone ir prie jo net nėra kėdės. Panašu, kompiuterį režisierius suvokė tik kaip rekvizitą, atspindintį „modernumą“. Kažin, kiek žmonių filmavimo aikštelėje žinojo, kaip juo naudotis?

Kompiuteris kabineto šone

Kompiuteris, atrodo, skirtas ne daktarei, o pacientei – jei ji pasisuktų į šoną ir pasistumtų savo kėdę.

Šiaurės Korėjos filmo kadras: daktarė kalba senu telefonu

Sekanti filmo scena: daktarė kalba telefonu. Kompiuterių filmo kūrėjai visur pristatė, užtat telefono modelio į modernesnį pakeisti nesugalvojo.

5.Didysis herojaus mokslininko išradimas – tai kompiuterizuota gamybos linija. Nebūtų keista, jeigu filmas nebūtų sukurtas 2006 m. Beje, vienoje scenų rodomi vaizdai kompiuterio ekrane primena ~1986 m. Vakarų programinę įrangą.

6.Dar vienas atlyginimas mokslininkui – duotas butas. Kad žiūrovas suprastų, koks puikus butas duodamas, pasakoma, kad jame yra „labai daug baldų“. Lietuvoje norime geresnių baldų, geresnių akinių – o ne tik kuo daugiau. Tačiau ten, kur daiktų iš tikro trūksta ir ne visi apskritai turi pakankamai maisto, baldų, akinių jau vien didelis jų kiekis kelia turtingumo įspūdį.

Šiaurės Korėjos iliuzija diždiajame ekrane

Aišku, šis filmas neabejotinai mėgina parodyti Šiaurės Korėją gražesnę, nei ji yra. Rodomas gana turtingas gyvenimas, panašus į esantį Lietuvoje ar Europoje, apie Kim Čen Irą spontaniškai dainuojantys ir jam tarnauti pasižadantys žmonės.

Kelios citatos iš filmo kalba pačios už save:

Daina, kurią dainuoja vaikai, atvykę į stovyklą:
„Mūsų vadas net per pavasario atostogas
Lanko karius fronte,
Jis pamoja vaikams, važiuojantiems stovyklon
Jis eina į frontą, vaikai – į stovyklas
Vadui atostogos – apsilankymas fronte
Vaikams atostogos – linksma stovykla
Regėdamas vaikus baltom kepurėm
Jis keliauja frontan, vaikai – į stovyklas.“

Mėgstamiausia pagrindinės herojės, paauglės mergaitės daina:
„Gėlės žydi prie šilto lango
Mes ilgimės Tėvo, jis toli fronte
Sniegas iš lėto padengia kalnus,
Girdime savo Vado žingsnius,
Jis žengia frontan snieguota perėja,
Te jis, Tėvas, bus saugus ir stiprus.
Žvaigždės žiba naktiniam danguj
Girdime brangiojo Vado žingsnius
Visi gerieji jį vadina Tėvu
Jis numylėtasis Tėvas mūsų tautos
Žygiuosim koja kojon su Vadu
Seksime juo visą gyvenimą“

Paauglės pokalbis su mokytoju:
Paauglė: „Mano tėvas – tikras nevykėlis“
Mokytojas: „Nevykėlis? Kodėl taip manai?“
Paauglė: „Jis neturi nuotraukų su brangiuoju Kim Čen Iru ir nėra mokslų daktaras. Argi jis ne nevykėlis?“

Tėvas dukrai:
„Su Rion, mūsų Vadas taip pat turi šeimą. Bet jis kiaurus metus negrįžta namo. Mano didžiausia svajonė yra kuo ištikimiau sekti jo pėdomis. Pasišvęsti šaliai ir tautai.“

Dukros laiškas tėvams – laiminga filmo pabaiga:
„Dabar žinau, kad mano tėvai yra tikrai pasišventę. Jūsų širdys tiesiog liepsnoja iš pasišventimo Vadui.“