Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybė mėgino iškelti du paradus – tautininkų Kovo 11 d. eitynes bei homoseksualų eitynes “Baltic Pride” – į Upės gatvę. Abiem atvejais buvo vadovaujamasi skirtingais pretekstais.

Kovo 11 d. eitynių atveju sakyta, esą tą dieną Gedimino pr. vyksta kiti renginiai. Tačiau vėliau eitynių dalyviams paprašius leidimo žygiuoti kitur Senamiestyje jis irgi nebuvo duotas. T.y. buvo priimtas sprendimas neleisti eitynių Senamiestyje, o toliau tiesiog tam ieškota pretekstų. Daug parodė ir faktas, kad eitynės, nors ir be leidimo, įvyko Gedimino pr., ir tam jokie savivaldybės renginiai nesutrukdė.

Homoseksualų eitynes pradžioje siūlyta iškelti iš Gedimino pr. dėl negalėjimo apginti jų dalyvių saugumą. Vėliau teismui atmetus šį argumentą jau remtasi tuo, kad Gedimino pr. yra valdžios įstaigos, teismai. Čia reikia pažymėti, kad kitos eitynės, pvz. socialdemokratų Gegužės 1 d., Gedimino pr. vyko su savivaldybės sutikimu – tad bent jau antroji priežastis nederinti homoseksualų eitynių vietos buvo Vilniaus savivaldybės pretekstas.

Tarkime, savivaldybė apsisprendė neteikti leidimo kontraversiškai vertinamiems renginiams miesto centre. Bet vėlgi: Gegužės 1 d. eitynės irgi sulaukė kontraversiškų vertinimų kaip sovietinis reliktas, bet nebuvo ribojamos.

Tam tikri žodžio laisvės ribojimai galimi. Bet jie turi būti grįsti objektyviomis priežastimis, o ne valdančiosios grupės nuomone apie žygiuojančiųjų ideologiją. Jei yra nustatyti tam tikri objektyvūs kriterijai (pvz. neleisti žygiuoti arti valdžios institucijų), tai jie turi galioti visiems vienodai. Jeigu žodžio laisvė toje pat situacijoje ginama vieniems, o atimama kitiems, tai žodžio laisvės tiesiog nėra išvis: juk tam tikros valdžios palaikomos grupės laisvai pasisakydavo ir didžiausiose diktatūrose (sovietinėje, nacistinėje), bet nesakome, kad ten buvo žodžio laisvė.

Todėl man absoliučiai nesuprantama Lietuvos teismų pozicija, kai buvo uždraustos Kovo 11 d. eitynės Gedimino pr., bet leistos homoseksualų eitynės. Deja, tokia situacija rodo ne asmeninių laisvių plėtrą, o tik tų, kuriems jos ribojamos, kaitą: homoseksualų eitynės, paskutinį sykį leistos tik Upės gatvėje, dabar leistos Gedimino prospekte, o Kovo 11 d. eitynės, visuomet vykdavusios Gedimino pr. priešingai, to paties teismo “ištremtos” iš miesto centro. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje per pastaruosius 10 m. daugėjo žodžio laisvės ribojimų kitose srityse, žodžio laisvės situacija Lietuvoje tik prastėja, o kai kurių grupių, tokių, kaip Lietuvos gėjų lyga, didėjančios galimybės laisvai pasisakyti tėra išimtis iš taisyklės.

Kokios tokių nenuoseklių teismo sprendimų priežastys? Gali būti Vakarų Europos spaudimas: ten šiuo metu yra stiprus kai kurių politikų angažavimasis vadinti bet kokią panašią situaciją, kaip homoseksualų parado vietos nederinimas konkrečioje gatvėje, “homoseksualų diskriminacija”, bei kelti dėl to “skandalus” savosiose institucijose.

Tuo tarpu analogiški ar kur kas svaresni tautininkų, religingųjų (tiek krikščionių, tiek musulmonų), konservatorių ir kitų grupių teisių ribojimai Vakarų Europos politinio elito toleruojami. Dažnai juos net skatina tie patys aktyvistai, kurie protestuoja prieš ribojimus Lietuvos gėjų lygą atitinkančioms organizacijoms.

Bet Lietuvos teismai savo piliečiams turi taikyti vienodus kriterijus nepaisydami to, kurie piliečiai turi įtakingų užtarėjų užsienyje.