Išskleisti meniu

Apsauga nuo koronaviruso

Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

| 14 komentarai

Koronaviruso pandemija pasaulį ištiko ir sienos užsidarė taip greitai, kad daugelis nežino, kokių priemonių imasi įvairios šalys jai stabdyti. Neretai tai neteisingai nušviečia ir tarptautinė žiniasklaida, oficialūs asmenys, nyksta riba tarp “tikrų žinių” ir “fake news”.

Todėl nusprendžiau išanalizuoti įvairių šaltinių duomenis, pačius teisės aktus, o taip pat ir palts turėjau galimybę aplankyti ne vieną šalį pandemijos metu.

Šiame straipsnyje į vieną vietą surinkau visų šalių taikomų metodų palyginimą bei jau matomus (arba ne) rezultatus. Kadangi informacijos per daug, kad ją surinktų bet koks vienas žmogus ir viskas keičiasi per greitai, kviečiu dalintis nuomonėmis ir papildomais pastebėjimais komentaruose.

Masinis karantinas / uždarymai

Ribodamos žmonių judėjimą šalys ėmėsi keturių rūšių priemonių (2020 m. balandžio duomenimis):

1.Tik rekomendacijos be draudimų. Rekomenduojama plauti rankas, rizikos grupei saugotis, ilgiau pabūti namie ir pan. Šiuo keliu iš pradžių, kol užsikrėtusių buvo nedaug, ėjo daug šalių, bet beliko tik kelios, nors jos šio kelio laikosi gana tvirtai (Baltarusija, Nikaragva, Turkmėnija, Tadžikija, dalis JAV valstijų). Šitų šalių argumentai „už“ – „koronavirusas iš esmės pasaulyje jau nebesustabdomas ir nėra pavojingesnis už daugelį kitų ligų ir pavojų, kuriuos toleruojame (maliarija, autoavarijos ir t.t.), todėl nėra logikos su juo kovoti visą gyvenimą ir ekonomiką paralyžuojančiais draudimais, ypač jei šalyje užsikrėtusiųjų nedaug“.

2.Uždaryti tik pačias rizikingiausias veiklas (t.y. tas kur būna daug žmonių ilgai kartu artimu atstumu). Paprastai tai – masiniai renginiai, sportas su žiūrovais, teatrai, mokyklos, universitetai, darželiai, kino teatrai, naktiniai klubai, kartais – barai, nors skirtingose šalyse tas sąrašas kiek skiriasi (čia išvardinau vietas nuo dažniausiai uždaromų iki rečiausiai). Šiuo keliu nuėjo Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Latvija, Švedija, Islandija ir dar gana daug šalių. Kai kuriose ribojimai švelnesni (pvz. Pietų Korėjoje niekada neuždaryti kino teatrai, o Taivane neuždarytos ir mokyklos; barai atidaryti didelėje dalyje šį kelią pasirinkusių šalių), kitose – kiek griežtesni, bet esmė lieka ta pati: užkertamas kelias didžiajai daliai infekcijų, suduodant gana nedidelį smūgį gyvenimui ir ekonomikai (realiai paveikiamos tik kai kurios konkrečios veiklos ir jų darbuotojai).

3.Uždaryti „viską, kas nebūtina“, paliekant tik pramonę ir „būtinas“ prekybos/paslaugų veiklas. Paprastai tos veiklos: maisto prekyba, vaistinės, ligoninės (bent jau „būtinoms procedūroms“). Kokios dar veiklos būtinos, tiesa, priklauso nuo šalies – pvz. Singapūre būtinomis laikomos ir kirpyklos, bet tik jei „kerpa paprasta šukuosena“, o Lietuvoje buvo nelaikomos. Šiuo keliu nuėjo Lietuva, Lenkija, Singapūras, daug Europos Sąjungos šalių. Teoriškai jis turėtų užkirsti kelią daugiau infekcijų, nei 2 kelias, bet jis taip pat ir smarkiai sužaloja ekonomiką, paliesdamas daugelį veiklų ir darbų (kadangi daugelis žmonių daugelyje šalių šiais laikais dirba paslaugų sferoje), o netiesiogiai – ir visus kitus (net jei, tarkime, gamyba ir veikia, mažiau kas pirks ten pagamintus daiktus, nes neturės pinigų, neveiks parduotuvės).

4.Nurodyti visiems likti namie, leidžianti išeiti tik ypatingais atvejais (kai kur – tik į ligoninę (maistas atvežamas prie durų); kitur – pirkti maisto ir pan.). Tokiose šalyse nelieka ir viešojo transporto, ribojamas automobilių eismas, nebedirba gamyklos. Šiuo keliu nuėjo, tarkime, Ispanija, Kinijos Hubėjaus provincija.

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona - paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona - kai kuriose jos dalyse (iki balandžio). Balta - yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos.Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona – paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona – kai kuriose jos dalyse. Balta – yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos. Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų. 2020 m. balandžio duomenys.

Didelėse šalyse, kaip Kinija ar JAV, skirtinguose regionuose taikyti skirtingi metodai. Pvz. nors kalbame apie „drakonišką Kinijos poilitiką“, iš tikro ji drakoniška buvo tik Hubėjaus provincijoje, kur prasidėjo koronavirusas, o įvairiose kitose provincijose švelnesnė nei didelėje ES dalyje.

Kuris požiūris geriausias? Kaip rodo šalių patirtys, pakanka uždaryti pačias rizikingiausias veiklas, nes tokiu būdu užkertamas kelias 90%+ užsikrėtimų, kuriems galima užkirsti kelią uždarymo būdu (t.y. neskaičiuojant užsikrėtimų ligoninėse, kurių neuždarysi, užsikrėtimų savo namie nuo šeimos narių, ar užsikrėtimų užsienyje), tačiau paveikiama tik ~10% ekonomikos, uždarbių (tikslūs procentai priklauso nuo to, kas uždaryta).

Lyginant šalis, kurios kitais atžvilgiais laikėsi vienodų priemonių, tačiau viena jų uždarė „viską kas nebūtina“, o kita – tik pavojingiausias vietas, matosi, kad koronaviruso plitimas tose šalyse iš esmės nesiskiria. Pvz. Lietuvoje, uždariusioje „viską, kas nebūtina“, po uždarymo koronavirusas per ateinantį mėnesį plito net dvigubai greičiau nei Latvijoje, uždariusioje tik pavojingiausias vietas.

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Taigi, uždarymas visko, „kas nebūtina“, kaip įvestas Lietuvoje, yra ne kas kita, kaip masinės panikos apraiška. Jis praktiškai jokios naudos neduoda, o daro didžiulę žalą ekonomikai. Taip yra todėl, kad tiesiog beveik neįmanoma, tarkime, užsikrėsti koronavirusu perkant mobilųjį telefoną pustuštėje elektronikos parduotuvėje – užsikrėtimai įvyksta būnant kartu ilgesnį laiką, t.y. pavojingose vietose, ką rodo tyrimai šalyse, kuriose kiekvienas užsikrėtimio atvejis ištiriamas, kaip Pietų Korėjoje.

Deja, spaudoje dažnai pasitaiko niekuo nepagrįstų teiginių apie tariamą tokio masinio uždarymo naudą. Jie visi „grindžiami“ lyginant pelus su grūdais: tai yra, lyginant, tarkime, „užsidariusią“ Lietuvą, kur koronavirusas sklinda mažai, su „neužsidariusia“ Švedija, kur jis sklinda labiau (kažkodėl ne su „neužsidariusiomis“ Latvija, Pietų Korėja, Taivanu ar dar kur, kur koronavirusas plinta lėčiau, nei Lietuvoje…).

Tačiau Lietuvos-Švedijos koronaviruso plėtros skirtumai niekaip nesusiję su šitų šalių uždarymu, o su požiūriu į masinį testavimą (žr. sekantį punktą), kuris Švedijoje yra visai kitoks, nei Lietuvoje, Latvijoje, Islandijoje, Pietų Korėjoje ir kitose sėkmingai koronavirusą stabdančiose šalyse.

Be to, reikai suprasti, kad koronavirusas Vakarų Europoje išplito anksčiau, nei Rytų Europoje, o tai susiję su didesniais Vakarų Europos ryšiais su Azija bei tarpusavyje ir nėra niekaip susiję su atsakomosiom priemonėm. Kita vertus tai, kad koronavirusas Rytų Europoje išplito vėliau, leido Rytų Europai geriau pasiruošti (tuo metu pasaulyje jau mažiau trūko testų, kaukių ir kt.).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Nurodymas likti namie gali atnešti naudos nebent ypatingom aplinkybėm, kai šalis, kaip Kinija, turi galimybę stebėti gyventojus ir tai pilnai sukontroliuoti: tokiu atveju, taikant itin griežtą karantiną, teoriškai įmanoma sunaikinti ligą išvis. Tačiau tai nepasiekiama demokratinėms šalims, be to, kai liga išplito pasaulyje, neįmanoma išvis niekam, nes net vienai šaliai sunaikinus ligą, ji galės vėl “ateiti” iš užsienio.

Testavimas

Požiūris į testavimą pasaulyje dvejopas:

1.Testuoti, izoliuoti, sunaikinti ligą (masinis testavimas). Dalis šalių stengiasi nustatyti kiekvieną koronaviruso atvejį – net nesimptominį – tam, kad sergančius izoliuotų ir jie neužkrėstų kitų. Taip ilgainiui siekiama sunaikinti ligą. Priemonės tam paprastai tokios: nustačius ligonį, tiriami ir visi žmonės, su kuriais jis turėjo kontaktą. Visi, kas serga – izoliuojami, o kas įtariami, kad gali sirgti – taip pat (bent jau iki testas juos „išteisins“). Jei politika vykdoma sėkmingai, koronavirusas iš lėto nyks: nes tam, kad jis išliktų, kiekvienas ligonis turi užkrėsti bent vieną kitą žmogų. Net ir nieko nedarant, užkrečia vidutiniškai tik 2-3, tad greitai izoliuojant ligonį, lengva šį skaičių numušti žemiau 1 (net jeigu kai kurie ligoniai ir spės ką nors užkrėsti, jei dauguma neužkrės, to pakaks). Šios politikos laikosi ir Lietuva, Latvija, ja sėkmingai koronavirusą sudorojo Kinija, Pietų Korėja, Taivanas, Farerų salos, Naujoji Zelandija, tvarko Islandija ir kt.

2.Testuoti ir gydyti tik rimtus ligonius. Laikantis šio požiūrio, į koronavirusą žiūrima tarsi, tarkime, į gripą: tai yra, testuojami, gydomi tik tie, kas patys kreipiasi į ligonines su rimtais simptomais. Nėra aiškinamasi, kas dar serga. Tikimasi, kad ilgainiui atsiras „bandos iminutetas“ – tai yra, daugelis persirgs ir turės imunitetą. Šio požiūrio laikosi Iranas, Italija, Ispanija, Švedija ir kt. Tiesa, kai kurios šalys jo laikosi „ne iš gero gyvenimo“, bet todėl, kad kai ten prasidėjo pandemija, jos nebuvo pasiruošusios pakankamai testų, o kai testų jau atsirado, liga ten buvo pasklidusi tiek, kad testuoti, izoliuoti būtų reikėję šimtus tūkstančių ar milijonus žmonių – t.y. pirmasis variantas tapo sunkiai prieinamas.

Kuris požiūris gerensis? Kaip rodo patirtis, šalys, laiku sėkmingai pritaikiusios masinį testavimą, koronavirusą pažabojo – liga išliko, bet užsikrėtusiųjų skaičiai krito iki minimumo. Toks procesas vyksta ir Lietuvoje. Aišku, viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi: tie, kam diagnozuotas virusas, “patraukiami iš visuomenės”, bet dalis “mažai simptominių” spėja “prasprūsti”, užkrėsti naujus, todėl ligos pažabojimas užtrunka ilgiau nei mėnesį ar kelis.

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą. Pilka spalva – tuometiniai ligoniai, mėlyna – pagijusieji. Oranžinė linija rodo, kiek tuo metu yra sergančiųjų

Tuo tarpu jokia šalis, kuri testavo tik rimtus ligonius, nė iš tolo nepriartėjo prie ligos sunaikinimo (2020 m. balandžio duomenimis) – ir joks karantinas tam nepadėjo. Kita vertus, jų ir tikslas / siekiai kiti.

Tačiau, jeigu paaiškės, kad koronavirusu persirgus atsiranda ilgalaikis imunitetas (tai dar neaišku, bet pagal kontekstą atrodo labiausiai tikėtina), gali būti, kad antroji politika pasiteisins labiau, nes tokiu atveju toms šalims koronavirusas bus nebebaisus, kai koronavirusą “įveikusios” šalys vis tiek turės kažkaip ribotis nuo jo atvežimo iš užsienio, nes jis sukeltų vis naujas bangas.

Įvažiavimo ribojimai

Į visas šalis, išskyrus Kiniją, koronavirusas atėjo „iš svetur“, todėl daugelis ėmėsi įvažiavimo į šalį ribojimo priemonių. Čia yra keli požiūriai:

1.Neriboti įvažiavimo į šalį. Ilgainiui tokių šalių liko nedaug (iki 5%), pvz. Jungtinė Karalystė, Meksika. Kartais tokiose šalyse taikomi papildomi “švelnūs” patikrinimai atvykėliams, kaip temperatūros matavimas, bet jie užkerta kelią ne visiems ligoniams.

2.Draudimas atvykti kai kurių šalių piliečiams arba pabuvojusiems jose. Tokių priemonių daugelis šalių ėmėsi iš pradžių, kai koronavirusas buvo paplitęs, tarkime, tik Kinijoje, ar keturiose šalyse, bet ilgainiui, virusui išplitus pasaulyje, daugelis šalių perėjo prie visuotinių priemonių (3-4), nes nebėra logikos išskirti konkrečių šalių, kai virusą, tikėtina, gali atvežti iš daugelio šalių. Tačiau tokios politikos vis dar laikosi, pavyzdžiui, Švedija.

3.Karantinas / ribojimai visiems atvykėliams. Paprastai atvykėliams liepiama 14 dienų neiti iš namų ir/arba privalomas koronaviruso testas. Tokios priemonės gali užkirsti kelią ligos plitimui, nes net jei ir kas nors atvyktų sirgdamas, jis, laikantis procedūrų, nieko neužkrės. Nors šios priemonės iš esmės sunaikina trumpalaikį turizmą (juk niekas neskris dviems savaitėms į šalį, jei privalės praleisti jas visas karantine), tačiau leidžia judėjimą ilgalaikiais tikslais (studijų, darbo, kultūrinio pažinimo / kalbos mokymosi ir kt.). Todėl šalyse, nepriklausomose nuo turizmo, gali būti išlaikomos ilgai. Tokios politikos laikosi Pietų Korėja, Latvija ir kt.

4. Sienų uždarymas (draudimas atvykti užsieniečiams). Dažniausiai atvykti leidžiama tik savo piliečiams (jiems – karantinas), taip pat vežėjams ir pan. Tokios politikos ėmėsi Lietuva. Kai kurios šalys laikinai apribojo ir piliečių atvykimą.

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06)

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06). Dėl skirtingų individualių priemonių sunku viską atvaizduoti žemėlapyje, tad jis apytikslis

Kokios priemonės geriausios? Daugeliui turtingų šalių tol, kol koronavirusas sparčiai pasaulyje sklinda, norint kuo labiau apriboti “importuojamus atvejus”, yra logiškiausias yra trečiasis variantas (privalomi karantinai/testai), nes taip 95%+ užtikrinama, kad liga nesklis, tačiau teorinė galimybė patekti į šalį lieka. Aišku, tam turi būti sistema. Logiška, jei už testus/karantinavimo vietą susimoka pats atvykėlis, panašiai, kaip už vizą. Daugėjant šalių, kur koronavirusas nesklinda, ribojamai iš jų gali būti mažinami.

Pilnas sienų uždarymas neduoda daug papildomos naudos, nes jau ir kontrolė padeda užkirsti kelią daugeliui sergančiųjų. Pvz. į Pietų Korėją šiuo metu kasdien atvežama apie 5 koronavuso atvejus, iš tų pačių 90%+ atvejų atveža patys namo grįžtantys Korėjos piliečiai (pvz. užsienyje studijavę korėjiečiai studentai), kurie galėtų atvykti net ir uždarius sienas. T.y. užsieniečių neįleidimas tepadėtų išvengti vos kelių atvejų per savaitę. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje iki uždarant sienas: iš visų įvežtinių atvejų, vos vieną ar kelis įvežė užsieniečiai, o kitus – Lietuvos piliečiai. Savo ruožtu, visiškas sienų uždarymas sukelia papildomų neigiamų padarinių, nes apsunkėja ir svarbių kovai su pandemija asmenų, krovinių atvykimas (pvz. nelikus reisinių lėktuvų skrydžių, mažiau ir galimybių gabenti krovinius, įskaitant svarbiausius, nes didelė dalis krovinių šiaip gabenami keleivinių lėktuvių krovinių skyriuose), didėja žala ekonomikai.

Visai neriboti patekimo į šalį gali būti logiška toms šalims, kur koronavirusas mažai pavojingas (žr. žemiau) arba kur jis jau taip išplitęs, kad tarp vietinių paplitęs net labiau, nei tarp daugelio potencialiai atvykstančių užsieniečių.

Taip pat reikia suprasti, kad joks sienų uždarymas nėra absoliutus – beveik visur praleidžiami, tarkime, sunkvežimių vairuotojai, lėktuvų ar laivų įgulos, ir dažnai jie praleidžiami be kontrolės, net be COVID testų. Sustabdyti šitų srautų neįmanoma, nes juk dalis jų net veža maistą, vaistus, apsaugos priemones. Taigi, realybė tokia, kad “užsidarysime sienas, sunaikinsime virusą ir pas mus jo nebebus, nes niekaip nebesugrįš” metodas niekada neveiks, nes jei virusas bus užsienyje tai, tegu ir nebūtinai iš karto, jis grįš vėl net ir “uždarius sienas”, pasisės sėkla, kuri, be kitų priemonių (testavimas ir t.t.) toliau plis.

Apsisaugojimo priemonės

Kadangi koronavirusas plinta konkrečiu būdu – iš sergančiojo burnos/nosies į sveikojo burną/nosį, galimai per kokį nors tarpinį paviršių (pvz. apčiaudėtą stalą) – tai yra nesunku užkirsti tam kelią naudojantis asmeninėmis apsaugos priemonėmis (net jei nebūtų jokio karantino). Veido kaukėmis, rankų plovimu, stalų/rankenų ir kitų dažnai liečiamų paviršių dezinfekavimu, temperatūros tikrinimu įvairiose vietose (taip neįleidžiant ten, tikėtina, sergančių), o taip pat nesilietimu prie kitų žmonių, atstumo prisilaikymu nuo žmonių su kuriais bendrauji (pvz. rankos nepadvimas).

Kai kuriose šalyse šios priemonės ir šiaip kultūriškai priimtinos (pvz. Rytų Azijoje įprasta dėvėti kaukes), kitur – mažai priimtinos (pvz. daug šalių net prieš valgant neįprasta nusiplauti rankas). Ten, kur tai yra kultūros dalis, kaip Pietų Korėjoje, net ir be ypatingų reikalavimų žmonės ėmėm masiškai priemones naudoti.

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Tuo tarpu šalyse, kur tai mažiau įprasta, kaip Europoje veido kaukės, valdžiai teko išleisti reikalavimus vienur ar kitur tų priemonių imtis.

Bendrai paėmus, šios priemonės yra gerai – jos padeda išvengti daugybės užsikrėtimų nedarydamos jokios žalos ekonomikai ar netgi tam tikrą naudą (pvz. jeigu reikalinga prekybos centre papildoma dezinfekcija, tai gali būti įdarbinami papildomi darbuotojai). Jei jos kultūriškai neįprastos, logiška tokius papročius diegti per socialines reklamas ar tiesioginius reikalavimus/draudimus. Tai turėtų išlikti ilgiau, nei kitos priemonės (karantinas, įvažiavimo drauidmai).

Šalyse, kur tokios priemonės įprastos (pvz. Rytų Azijoje, kur įprastos kaukės, neįprastas rankų paspaudimas) koronavirusas plito gerokai lėčiau, negu kur jos neprastos (pvz. Europoje, JAV, o ypač, tarkime, Pietų Europoje, kur įprasti apsikabinimai, bučiniai net tarp žmonių, kurie nėra artimi draugai ar giminaičiai).

Kas dar daro įtaką koronaviruso plitimui / pavojingumui?

Yra du pagrindiniai veiksniai, dėl kurių daugelyje šalių koronaviruso, net ir visiškai nieko nedarant, pavojus būtų gerokai mažesnis, nei Europoje ar JAV.

1.Gyventojų amžius. Jaunimas ne tik daug kartų mažiau linkęs mirti nuo koronaviruso, bet ir juo užsikrėsti. Akivaizdu, kad Malyje, kur, tarkime, tik 1% gyventojų vyresni nei 70 m., ligos pavojai kur kas mažesni nei Italijoje, kur tokio amžiaus net 17% žmonių.

2.Klimatas. Virusas greičiau žūva karštame klimate ir todėl, tarkime, Pietryčių Azijoje (Tailande, Vietname, Indonezijoje) ar Afrikoje protrūkiai, ypač atsižvelgiant į gyventojų skaičių, gerokai mažesni nei šaltesnėse vietose – Europoje, JAV, Kinijoje – nors Pietryčių Azija, dėl ryšių su Kinija, buvo paveikta anksčiau, nei Europa.

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio viduryje palyginus su gyventojų skaičiumi. Didžiausias - vėsaus klimato šalyse - šiaurės pusrutulyje, Andų kalnų regione, Turkijos/Irano plynaukštėse

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio pabaigoje (kuo tamsiau nuspalvinta šalis, tuo ten daugiau atvejų 100 000 žmonių)

3.Gyvenimo tankumas. Miestuose virusas plinta greičiau (todėl daugelis epidemijų prasidėjo nuo milijoninių didmiesčių, kaip Vuhanas Kinijoje, Niujorkas JAV, Maskva Rusijoje). Bet dar greičiau jis plinta ankštose gyvenamose vietose, kur šimtai žmonių dalijasi tomis pat patalpomis (virtuvėmis, tualetais). Vienas greičiausių plitimų todėl buvo imigrantų bendrabučiuose Singapūre ir Katare, kur būna iš karto per parą nustatomi šimtai ar net tūkstančiai atvejų. Joks “visuotinis karantinas” šio sklidimo nesustabdys, nes visi tie žmonės gyvena kartu tai karantinas nebent apsaugos kitus nuo viso bendrabučio.

4.Kiti pavojai. Kai kurios neturtingos šalys daug labiau pripratusios prie pavojų – maliarija, tarkime, ten pražudo gerokai daugiau žmonių, nei galėtų koronavirusas, yra kitų ligų, konfliktų. Nors tokios šalys nukopijuoja nuo Europos ir „pirmojo pasaulio“ griežtus kovos su koronavirusu metodus, jie paprastai atneša daugiau žalos nei naudos, nes ilgainiui atima resursus iš kovos su kitomis problemomis (pvz. badu, maliarija), be to, sukuria naujų mirtinų problemų (kaip milijoniniai ėjimai pėsčiomis namo Indijoje neliko transporto), o paprastai dėl klimato, jauno gyventojų amžiaus tokiose šalyse koronavirusas nebūtų probleminis.

5.Medicinos pajėgumas, ypač plaučių ventiliatorių kiekis ir t.t. Liga pavojingesnė, kur tas pajėgumas menkas, tačiau, kita vertus, dažnai tai ir vietos, kur žmonės jaunesni, komplikacijų tikimybė menkesnė. Visgi, aktualu tuos pajėgumus stiprinti epidemijos pradžioje.

Kodėl statistika skiriasi

Taip pat reikia suprasti, kad šalys statistiką skaičiuoja skirtingai, todėl reikia suprasti, kas skaičiuojama.

Šalyse, kur yra masinis testavimas, užsikrėtusiųjų atrodo daugiau, nes tiesiog šalyse, kur tetsuojami tik rimti ligoniai, nustatoma tik maža dalis koronaviruso atvejų. Švedijoje, tarkime, tikėtina atvejų yra keliasdešimt kartų daugiau, ką rodo antikūnių testai.

Dėl šitos priežasties šalyse, kur testuojami tik rimti ligoniai, ir mirtingumas atrodo gerokai didesnis (virš 10%) – nes lengvi atvejai tiesiog nepatenka į statistiką, o mirusiųjų procentas rodo tik “kiek iš sunkių ligonių mirė”, kai šalyse su masiniu testavimu jis rodo “kiek iš visų ligonių mirė”. Aišku, net ir tose šalyse daug asimptominių atvejų nenustatoma, taigi net ir ten mirtingumas atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų.

Be to, šalys skirtingai traktuoja “mirtį nuo koronaviruso”. Vienur, kaip Italijoje ar Lietuvoje, bet koks žmogus, kuris mirdamas sirgo ar net buvo pasveikęs nuo koronaviruso, įrašomas į statistiką kaip miręs nuo koronaviruso (nors, jei kalbame apie 80-90 metų žmones, “rizikos grupę”, tai jiems ir šiaip tikimybė mirti kiekvienu keleto mėnesių laikotarpiu gali būti keli ar keliolika procentų – t.y. net ir be koronaviruso ji didžiulė). Kitose šalyse taip nėra ir skaičiuojama “skrupulingai” (skiriant, kas buvo galutinė mirties priežastis, jei žmogus turėjo keletą ligų) – ten oficialus mirtingumas žemesnis kartais.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, realus užsikrėtuisųjų mirtingumas turėtų būti 0,1 – 0,36%.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.

Straipsnio temos: , , , , , ,


    14 komentarų

  1. Augustinai, kaip visuomet, dėkoju už didelį darbą ir gerą tekstą. Jeigu populiarioji žiniasklaida būtų tokia pat principinga ir kokybiška, esu tikras, panikos ir iš to kylančių pasekmių būtų gerokai mažiau.

    Dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų rodiklį, lemiantį kovos su epidemija sėkmę ir ypač tos kovos atspindį žiniasklaidoje – vidutinis valstybės gyventojui tenkantis ligoninių lovų skaičius. Šia tema galima rasti išsamių duomenų, pvz.:

    https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/view/tps00046/default/bar?lang=en

    Remiantis Eurostat statistika, 2017 m. Lietuvoje viena ligoninės lova teko 153 gyventojams, o Italijoje į vieną lovą pretendavo jau 315 gyventojų, t.y. galima daryti grubią prielaidą, kad Italijoje ligoninių tinklas yra dvigubai siauresnis. Pridėjus faktą, kad visoje Europos Sąjungoje šis rodiklis lėtai, bet nuosekliai prastėja (tikslūs skaičiai tame pačiame puslapyje), nebenuostabu, kad būtent iš Italijos pirmiausiai išplito vaizdeliai apie sunkių ligonių gydymo atranką, koridoriuose suguldytus pacientus ir kitas šiurpenybes. Panaši situacija ir Ispanijoje, o ir apskritai šių valstybių sveikatos apsaugos sistema nepasižymėjo tvirtumu, reikalus dar labiau sunkino finansų krizės. Nesunku rasti straipsnių, kuriuose dar visai neseniai buvo kalbama apie sunkią sveikatos apsaugos sistemos padėtį Italijoje, konkrečiau, apie pinigų trūkumą bei per dideles šio sektoriaus išlaidas, pvz.:

    https://www.politico.eu/article/troubled-italian-health-system-frustrates-doctors-drugmakers-2/

    Be abejo, keldamas šias problemas nesiekiu „pateisinti“ susirgimų skaičiaus ar tiesiog suvesti kovos su pandemija sėkmę į vieną rodiklį. Čia tik noriu atkreipti dėmesį, kad norint blaiviai įvertinti vykstančius procesus (perpildytas ligonines, didelį mirčių skaičių), neužtenka vadovautis emocijomis.

    Kita vertus, net ir bendras mirčių skaičius Europoje nėra toks gąsdinantis, kaip dauguma vaizduoja. Tarkime, remiantis danų agentūros EuroMOMO duomenimis, panašu, kad pandemijos piko nusineštas gyvybių skaičius Europoje bus tik šiek tiek didesnis, nei, pvz., 2017 m. gripo sezono metu:

    https://www.euromomo.eu/

    Vėlgi, žinant, kad visuotinė gyventojų „blokada“ drastiškai nemažino susirgimų skaičiaus (puikus Augustino pateiktas Lietuvos ir Latvijos palyginimas), tikrai galima daryti išvadą, kad pasirinktos kovos priemonės daugiausiai kilo grynai iš emocijų.

    Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad šiais teiginiais nesiekiame (esu įsitikinęs, Augustinas taip pat) sumenkinti pandemijos grėsmės ar įteigti, kad ligos plitimą reikėjo palikti laisvai eigai. Priešingai, mes teigiame, kad norint tinkamai suvaldyti pandemiją, reikia ir tinkamai įvertinti situaciją.

    • Dėkui už papildomą informaciją,

      Taip, remiantis moksliniais duomenimis ir prognozuojamu 0,1%-0,36% mirtingumu panašu, kad pandemijos reali įtaka pasauliui nebus iš esmės didesnė, nei gripo ir mažesnė, nei maliarijos endeminiams regionams. Aišku, jei pandemija būtų buvusi palikta “visiškai savieigai” (tai yra, net be jokių socialinių akcijų, informavimo), tikėtina, galėjo būti apie septynis kartus mirtinesnė, nei gripas.

      Kita vertus, viską reikia vertinti bendrame kitų mirties priežasčių kontekste. Tarkime, 250 žmonių (anksčiau ir 500) kasmet Lietuvoje žūva autoavarijose – bet dėl to neuždraudžiame automobilių eismo. Pasaulinė įvairių mirčių priežasčių statistika kasmet: 17,7 mln. širdies ligos, 8,9 mln. vėžys, 3,5 mln. kvėpavimo takų ligos, 3,2 mln. cukraligė ir kraujo ligos, 2,3 mln. senatvinė silpnaprotystė, 1,3 mln. autoavarijos, 1,2 mln. tuberkuliozė, 1 mln. ŽIV/AIDS ir t.t. Žodžiu, pandemija, kas be ko, blogai ir baisu – bet tai nėra tas armagedonas, iš pagrindų keičiantis pasaulį. Jei kas ir pakeitė pasaulį iš pagrindų – tai tik nepamatuota kai kurių valstybių reakcija, visiškai kitokia, nei į visas kitas ligas ir pandemijas iki šiol, ir tos reakcijos pasekmės.

      Įdomus klausimas ir kodėl tokia nepamatuota reakcija kilo. Mano supratimu, priežastys tokios:

      a)Pandemija prasidėjo Kinijoje, kuri yra autoritarinė valstybė ir, natūralu, pritaikė autoritarines priemones. Kinijoje koronavirusas sumažėjo, tad staiga pateko į pasaulinę “diskusijų apyvartą”, bent jau vėliau (Kinijai “perlaužus kreivę”) “susikoronavirusavusiose” šalyse. Tačiau niekas nekėlė kalusimų (a)Ar Kinijos statistika apie įveiktą krizę teisinga? (b)Ar Kinijos metodai gali būti tokie patys veiksmingi ir neautoritarinėse šalyse be visuotinio sekimo, paklusnumo ir t.t. sistemos (c)Ar to paties rezultato turtingos demokratinės šalys negali pasiekti švelnesnėmis, demokratinėmis priemonėmis? Kalbu, kad tokių klausimų nekėlė daugelis Vakarų šalių – šalys, artimesnės Kinijai (Taivanas, Honkongas, Pietų Korėja) puikiai tai įvertino ir kovojo su pandemija kitais metodais.

      b)Paskui pandemija persimetė į Italiją, kur, kaip pastebi, medicina silpna, visuomenė – itin sena. Be to, faktas, kad Italiją virusas pasiekė vienas pirmųjų, reiškė, kad ji nepasiruošė testų. Visa tai lėmė dar baisesnę situaciją, nei būtų lėmusi kitur. Žiniasklaida dar išrenka “perliukus”, dėl ko viskas kitiems vakariečiams atrodo dar baisiau, nei yra iš tikrųjų. Po Vakarų pasaulį sklinda vaizdai nebe iš tolimos Kinijos, bet iš “savos” Italijos ir visiems atrodo, kad, kadangi Italija yra ES šalis, tai ir kitose ES šalyse bus ne kitaip. Į skirtumus niekas nekreipia dėmesio, mažai kas ir žiūri, kaip sėkmingai su koronavirusu kovoja kitos demokratinės šalys Azijoje (tuo metu, kita vertus, dar nebuvo aišku, kad Pietų Korėja tikrai jį įveiks, o Taivanas/Honkongas daugeliui tik Kinijos provincijos).

      c)Vakarų pasaulis atpratęs nuo bet kokių infekcinių ligų, baisesnių už gripą. Taip, Afrikoje išties pusė milijono kasmet miršta nuo maliarijos, o kai kuriuose regionuose pusė žmonių kasmet ja suserga. Bet Vakarų pasaulyje visokių neišgydomų džiovų laikai yra 100 metų atgal, niekas jų nebepamena. Baisiausia liga, kuria gali užsikrėsti “tiesiog šiaip” (ne LPL) – gripas, ir bent kiek baisesnė nauja liga iškart sėja paniką: niekas jos nebelygina su, tarkime, autoavarijomis ar kitomis rizikomis, kurias nuolat prisiima kiekvienas vakarietis; nelygina ir su kitomis ligomis, kaip vėžiu. Tai yra “baisesnė už visas kitas infekcinė liga” ir taškas.

      Dėl A/B/C priežasčių daug Vakarų pasaulio šalių pasirinko “panikinį” masinių uždarymų, represijų kelią.

      d)Trečiasis ir kitas pasaulis (Afrika, Azija, Lotynų Amerika), tuo tarpu, vis dar seka savo buvusiais kolonistais, Europos kultūra daugeliu atžvilgiu jiems – elito kultūra. Buvusių kolonistų kalbos daug kur yra elito kalbos ar net oficialios, daugelis turi svajonę emigruoti į buvusių imperijų sostines ir tenai yra didžiulės tokių emigrantų bendruomenės, sekamas buvusių metropolijų mokslas, žiniasklaida, vyksta kultūriniai mainai. Todėl, šitaip reagavus Europai, greitai tuo pasekė ir daugybė neturtingų trečiojo pasaulio šalių – nepaisant to, kad dėl jauno gyventojų amžiaus, karšto klimato, nedidelio užsikrėtusiųjų skaičiaus, daugybės alternatyvių pavojų ir ligų prie kurių ten žmonės pripratę, kitokios ekonominės konjunktūros šie sprendimai ten buvo dar nelogiškesni, nei Europoje (ką puikiausiai parodė Indijos tragedijos pavyzdys, kai masinis karantinas pats jau pražudė daug žmonių ir kartu dar tikriausiai paskatino ligos plėtrą, nes susidarė minios žmonių, jie grįžo į atokius kaimus anksčiau nei planavo ir t.t.).

      Įdomu, kiek daug nulėmė šalys, kuriose viskas prasidėjo / vyko. Tikiu, kad jei pandemija būtų prasidėjusi, tarkime, JAV, turėtume visiškai kitokį rezultatą ir kitokį vyraujantį požiūrį.

      • Sutinku su svarstymais, tik aš dar pažvelgčiau į minėtus reiškinius psichologiškai ar net filosofiškai. Kitaip tariant, dar reikia iškelti klausimą, kodėl ta reakcija į kylančią pandemiją buvo būtent tokia, o ne kitokia.

        Čia, manau, slypi vis labiau įsigalinti mirties baimė. Iš esmės panika kilo daugiausiai dėl to, kad pandemijos pradžioje niekas nebuvo paskaičiavęs (ir negalėjo paskaičiuoti – trūko duomenų) tikro mirtingumo. Žiniasklaidoje sklandė gandai, neva mirtingumas gali siekti ne tik kelis, bet ir visą dešimtį procentų. Iš čia kilo ir šūkiai „išsaugokime kuo daugiau gyvybių“, net masinė savotiška gąsdinimų akcija („neik į lauką, nes už(si)krėsi ir mirs(i)“) ir t.t. Vėliau, kai atsirado nenuginčijamų įrodymų, kad realus mirtingumas siekia gerokai mažiau nei 1%, baimė atslūgo, imtasi švelninti karantiną. Ir tokiai mirties baimei susiformuoti Vakarų pasaulyje prielaidos buvo itin palankios – Antrasis Pasaulinis karas šiuolaikinei kartai vis labiau grimzta į užmarštį, daugelis gyvena pasiturinčiai ir be didesnių vargų, todėl bet koks išbloškimas iš kasdienybės ir supratimas, kad ne visi procesai pasaulyje (ar bent gyvenamoje teritorijoje) yra kontroliuojami, kad gali kilti gamtinis kataklizmas (o ligos plačiąja prasme yra būtent „gamtos“ padaras), sėja paniką. Tiesa, kaip jau minėjau, šis svarstymas jau yra filosofinis, tai reiškia, kad nuomonių ir interpretacijų gali kilti dar daugiau, nei anksčiau, ir kiekvienas liks savaip teisus. Tačiau tokia žmonių psichologinė reakcija išties gali išprovokuoti ištisą civilizacinių sistemų griūtį. Kaip Augustino minėta, apie 17 milijonų kasmetinių mirčių yra dėl širdies ligų, ir šios ligos apima vis jaunesnius pacientus. Taigi yra reikalinga nuolatinė medicinos pažanga kovoti su šiomis ligomis. Pažanga neapsieina be didžiulių resursų, o karantinas, po to ir ilgalaikė ekonominė krizė kaip tik ir mažina tokius resursus (piniginius, žmonių), ir dalis tokios pažangos nueina perniek.

        Apibendrinant, pervertinus arba netinkamai įvertinus kovos su epidemija priemones lengva papulti į užburtą ratą, kuomet siekiant naudos kyla didelė žala. Rasti tą aukso viduriuką ir turi būti nuolatinis mūsų uždavinys.

        • Tikra tiesa,

          Mirčių sukelia ir tiesioginės karantino pasekmės (iki mirties pėsti ėję indai, visame pasaulyje vykstančios savižudybės, nekoronaviruso ligoniai kuriems sustabdytas gydymas (kai kur pasaulyje net vėžininkams sustabdytas), trečiajame pasaulyje gal bus ir badas).

          Bet dar daugiau, kaip teisingai pastebi, mirčių sukels netiesioginės, kurių niekas nepaskaičiuos (nes perkelti kovai su koronavirusu resursai nebus skiriami kitoms reikmėms, medicininiams tyrimams, kovai su širdies ligomis ar vėžiu, kas pražudo daug daugiau žmonių)

          Bet čia verta žvelgti ir dar filosofiškiau – kodėl iš viso skaičiuojame tik mirtis? Realybėje žmonės gyvena ne tik tam, kad išgyventų. Kasdien prisiima rizikas, kurių teoriškai galėtų ir neprisiimti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

          Eilinis sėdimas už vairo yra papildoma rizika – na bet nevažiuodamas automobiliu negalėsi daug ko nuveikti, galbūt negalėsi ir uždirbti tiek pinigų, kurie, savo ruožtu, irgi reikalingi įdomesniam gyvenimui, nes Vakarų pasaulyje maisto seniai niekas nestokoja.

          Ir eilinis maudymasis jūroje yra papildoma rizika, bet žmonės maudosi.

          Ir tokių rizikų daugybė – net nekalbu apie “pavojingus” hobius, kaip alpinizmas ar ekstremalus sportas. Ir net nekalbu apie alkoholį, rūkymą, kurie ir paplitę, ir neuždrausti (apsiribojama mokesčiais, socialine reklama), ir sukelia daug baisesnes už COVID ligas.

          Ir daug šių rizikų didesnės nei tikimybė mirti nuo COVID.

          Visas gyvenimas yra balansavimas tarp siekio išgyventi ir gyventi įdomiai – ir, aišku, tik retas žmogus darytų dėl smagumo kažką, kur tikimybė žūti 10%, bet mažesnes rizikas prisiimame visi kasdien, nors galėtume gyventi ir be to. Ir demokratinėse visuomenėse niekas nedraudžia jų prisiimti.

          Na o visuotinis karantinas iš daugelio žmonių atima tą galimybę gyventi įdomiai. Atima tiesiogiai (negali užsiimti hobiais) ir atima netiesiogiai (uždirbs mažiau pinigų – ir taip, Lietuvoje niekas iš bado nemirs – bet hobių daug kas neįpirks net karantinui pasibaigus).

          Žodžiu, karantinas atima iš žmonių ištisus mėnesius gyvenimo, metus gyvenimo, tarsi kalėjimas.

          Aišku, ne iš visų žmonių – tam, kieno vienintelis hobis kompiuteriniai žaidimai ir kas ir šiaip visą laiką juos žaidžia savo kambaryje grauždamas čipsus, gal niekas nepasikeis. Bet tokių mažuma. Be to, kai kuriems yra dar sunkiau nei kitiems, nes pvz. turi užsidaryti su smurtaujančiu partneriu.

          Gyvenimas visiems ribotas – to, ką prarasi, niekaip neatsiimsi.

          Vieneri metai – tai 1-2% viso gyvenimo (ir tai jei pasiseks). Be to, ~3% visų žmonių (priklausomai nuo šalies) tai bus paskutinieji ar priešpaskutiniai jų gyvenimo metai (nes toks procentas žmonių kasmet miršta senėjančiose šalyse). Jiems “po pandemijos” jau nebus.

          Deja, šių dalykų “panikuotojai” neįvertina.

  2. Kadangi virusas dar galutinai nesibaigė, tai manau, tik gerokai vėliau, apibendrinus duomenis paaiškės kurios šalys elgėsi teisingiau – ar užsidarydamos, ar ne. Jeigu saugiąsias pasaulio šalis galima palaikyti “panikieriais”, vis tiek nemanau, kad Pasaulio Sveikatos Organizacija rekomenduoja nenaudingą dalyką – karantiną. O kad tarkim Indijoje žmonės turėjo šimtus kilometrų eiti pėsčiomis iki gimtųjų kaimų ir kelyje žuvo – tai daugiau parodo tos šalies požiūrį ir “rūpestį” savo piliečiais, kai svarbiau formaliai nutraukti autobusų maršrutus, daugiau niekuo kitu nepasirūpinant.
    Tai apibendrindamas noriu pasakyti, kad kol dar neparėjo visi duomenys ir kol virusas dar nėra suvaldytas iki kelių atvejų daugmaž daugumoje šalių, neskubėkim daryt išvadų. Žinoma, mums visada smagiau, kai mūsų gyvenimas ir planai nesutrukdomi, tai tos neribojančios šalys atrodo kaip lyderės, kad šitaip sugebėjo “susisukti”.

    • Taip, retrospektyviai visada geriau vertinti. Tačiau “masinio karantino” nauda, jei būtų, turėtų matytis jau dabar, t.y. šalyse, pasirinkusiose tokį kelią (kaip Lietuva) liga būtų turėjusi plisti kelis kartus lėčiau, nei pasirinkusiose kitokį kelią (kaip Latvija), kad toks kelias būtų logiškai pagrįstas. Nes ilgojo laikotarpio čia nebus: šalys jau pradeda naikinti masinius karantinus, tame tarpe ir Lietuva švelnina ir, jei viskas vyks pagal planą, per kelias savaites draudimų kiekiu susilygins su ta pačia Latvija.

      “Masinis karantinas”, kai jį įsivedė Italija ir kitos smarkiai nukentėjusios vakarų šalys, iš esmės buvo loterija statant ant to, kad, jį įsivedus, galima pasiekti tokių rezultatų, kokius rodo oficiali Kinijos statistika: per 1-2 mėn. beveik išvis sunaikinti ligą, nepaisant to, kad iki karantino šalyje jau buvo dešimtys tūkstančių ligonių. Deja, niekas Europoje tokių rezultatų nė iš tolo nepakartojo ir, tiesą pasakius, net palyginus su taip pat smarkiai nukentėjusia, masinių testų nedariusia, bet masinio karantino neįsivedusia Švedija “karantinuotos Europos šalys” neatrodo gerai (nesakau, kad karantinas pakenkė, bet, tiesiog, smarkiai nepakeitė esmės).

      Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija, deja, pridarė daug klaidų, davė daug klaidingų patarimų. Viena akivaizdesnių ir jau įrodytų, tarkime, PSO aiškinimas, neva veido kaukės neapsaugo nuo koronaviruso – taip PSO aiškino iki kovo mėn. Dabar jau pati PSO skatina dėvėti kaukes. Šalys, kuriose nuo pat pradžių buvo masiškai dėvimos kaukės, laikosi vidutiniškai geriau, nei tos, kur kaukių vengė. Bent kelios šalys, kaip Singapūras, iš pradžių patarinėjo piliečiams kaukių nenešioti vadovaudamosis PSO patarimais. Dabar Singapūre dėl to kilo ažiotažas, ar nebus šie klaidingi patarimai prisidėję prie to, kad šalyje kilo didžiulė “antra banga”; dabar jau kaukės ten privalomos.

      Reikalas tas, kad nuo pat pradžių buvo aišku, kad kaukės saugo nuo virusų – vienos (savadarbės) mažiau, kitos (N95) labiau, tai rodė senesni moksliniai tyrimai su kitais virusais ir nebuvo priežasčių manyti, kad COVID – kitoks. Aišku, jokia kaukė nesaugo 100%, bet ir 25%-75% yra daug, juk tai gali užsikrėtimus sumažinti perpus. PSO argumentai buvo daugiau nei keisti:
      -“Kaukės nepadeda paprastiems žmonėms, tik medikams” – kaip taip gali būti, kad ligonio apčiaudėtą mediką saugos, o apčiaudėto eilinio žmogaus – ne? Taip, medikams jos svarbesnės, bet tam nereiktų meluoti keliant klaidingą įsitikinimą, kad net tuomet, kai kaukių visiems užteks, neverta jų turėti, o iki tol neverta darytis savadarbių kaukių.
      -“Kaukė saugo tik jei tinkamai užsidėta. Paprastas žmogus vis tiek nemokės užsidėti kaukės” – na, žmonės vairuoja automobilius, išsiverda valgyti; tai gerokai sudėtingiau, nei pažiūrėti kelis Youtube video.
      -“Kaukes verta nešioti nebent jeigu sergi pats” – iš tiesų, kaukė yra svarbesnė, jei pats sergi (nors ne tik). Bet reikalas ir tas, kad vietose, kur kaukes nešioja tik ligoniai, jie susiduria su neigiamom reakcijom, įžeidinėjimais, baime. Kas tokiom aplinkybėm nešios kaukę jei “truputį skauda gerklę” (kas gali būti lengvo koronaviruso požymis, nors dažniausiai nėra)? Gi jei nešios daugelis, automatiškai nešios ir ligoniai.

      Kai kurios Azijos šalys, tarp jų Kinija, seniai tą suprato ir nuo pat pradžių nekreipė dėmesio į PSO siūlymus dėl kaukių. Paskui jau ir Europos šalys, kaip Čekija, pradėjo nekreipti dėmesio, daryti kaukes privalomomis. Kai Lietuvoje nuskambėjo pirmi pasiūlymai padaryti kaukes privalomomis, PSO dar vis teigė, kad kaukės nepadeda. Galiausiai PSO pakeitė poziciją kardinaliai.

      Čia esmė, manau, kad šios krizės akivaizdoje labiau nei kada anksčiau viskas priklauso nuo pavienių asmenybių, nes veikti reikia greitai, nėra laiko taryboms, parlamentams, jie daug kur nė normaliai nesirenka. O pavieniai žmonės ir patys turi jausmus, baimes. Tai liečia ir PSO vadovybę (kita vadovybė būtų siūliusi ką kitą), ir pavienių šalių politikus. Todėl, jeigu anksčiau būdavo, kad, tarkime, visa Vakarų Europa eina viena kryptimi, sprendžia vienodai, tai dabar net gretimos valstybės nuėjo visiškai skirtingomis kryptimis (pvz. Švedija, Islandija ir Norvegija; Lietuva ir Latvija). Realiai viskas priklausė ne tiek nuo tų šalių kultūros ar vyraujančio požiūrio, kiek nuo pavienių asmenybių – premjero, sveikatos apsaugos ministro, vyr. epidemiologo ir pan. Jei panaši situacija būtų iškilusi prieš 4 ar po 4 metų, galbūt jau Lietuva būtų neįsivedusi masinio karantino, o Latvija – įsivedusi.

      Todėl sudėtinga remtis atskirų šalių, organizacijų nuomonėmis ir sprendimais kaip autoritetingais, nes jos dabar labiau nei bet kada yra vieno ar kelių žmonių nuomonės / spėjimai (kadangi mokslas daug ko neištyręs). Verta stebėti rezultatus.

  3. Vyriausybės neturėjo daug laiko svarstyti variantus, taigi staigiai turėjo nuspręsti kaip pasielgti ir ką rekomenduoti. Galbūt dėl to ir PSO rekomendacijos buvo prieštaringos. Ji irgi sudaryta iš tų pačių valstybių atstovų. Galbūt iš dalies jos narius veikė jų valstybių pozicijos, ir kita vertus sveikatos specialistų rekomendacijos.
    Kadangi iki šiol šimtą metų nebuvo susidurta su tokia sveikatos krize, galbūt po jos bent paaiškės ar karantinas duoda daugiau naudos nei žalos, ir kitaip ligai užklupus – ko žinoma labai nelaukiame – jau tiksliau galės rekomenduoti karantiną (ar kaip tik jo nesilaikyti) arba kitokias priemones.

  4. PSO sakė, kad neužteks kaukių gydytojams, jei visi staiga pradės nešioti.

    Yra toks dalykas kaip viral load- kiek viruso gauni. Tai vat, kai skaitome apie mirusius 30 kelių gydytojus ar slaugytojas tai nutinka dažniausiai dėl to, kad jie gavo per daug viruso dalelių. Dažnai net ir su kaukėmis

    • Tikra tiesa. Bet kartu buvo ir teiginiai, kad “Kaukės nepadeda eiliniams žmonėms”, “Paprasti žmonės nemokės užsidėti kaukių”, “Veikia tik tam tikros kaukės” ir t.t. Pirmasis teiginys iš esmės klaidingas / melagingas, antrasis preziumuoja, kad žmonės – kvaili, trečiasis teisingas tik iš dalies (t.y. vienos kaukės saugo labiau už kitas).

      Kaukių trūkumas yra/buvo laikinas reiškinys, be to, kol vienose šalyse kaukių trūko, kitose jų netrūko, nes tiesiog ten įprasta dėvėti jas ne tik pandemijos metu ir todėl pasiūla didžiulė (Pietų Korėjoje tarkim parduotuvių ir turgų lentynos lūžo nuo įvairiausių kaukių jau kovo 30 d., kai čia atvykau).

      Logiška teigti, kad kaukės reikalingesnės medikams. Logiška patarti šalims, kuriose kaukių trūksta, vykdyti socialines reklamas “Padovanok kaukę medikui”, arba visų pirma kreipti kaukes medikams, priverstinai išperkant iš didmenininkų.

      Bet klaidingi / melagingi vieši teiginiai – kas kita. Jie skatina tokiais teiginiais pasitikinčius žmones, net jeigu jų šalyje kaukių netrūksta, kaukių nedėvėti. Net jeigu jie gali pasidaryti savadarbę kaukę (kurios, tegu ir gerokai mažiau, kažkiek saugo) – to nedaryti “Nes kam? Juk kaukės nedaktarams neveikia, vis tiek nemokėsiu panaudoti”. Be to, tokie teiginiai iš autoritetingų organizacijų įstringa atmintin ilgam, kuria mitus – net ir pasaulinei pozicijai kaukių atžvilgiu pasikeitus, kaukių trūkumui daugelyje šalių išsisprendus, žiniasklaida vis perspausdina ir perspausdina senus teiginius, kad “kaukės padeda tik medikams”, “mitas, kad reikia nešioti kaukes” – juk pati PSO taip sakė! Taip dalies šiaip jau protingų, “fake news” netikinčių žmonių galvose įsitvirtina mintis, kad kaukės toks pats mitas / paranoja, kaip mitas, kad koronavirusą sukelia 5G.

  5. Sveikinu su blaivia nuomone bei drąsa keliaujant. pasistenkite sudalyvauti kokiose nors diskusijose LT kurios tikrai vyks po viso šio ažiotažo, nes ryškiai valdžia bandys uzurpuoti visas bangas ir norės pateisinti savo pasirinkimą. Be to čia gi rinkimai greitai, populizmas, reikia saugoti visus ir tt.
    Keletas pastebėjimų:
    – EU/vakarai buvo visiškai nepasiruošę ir rimtai i Covid nežiūrėjo . SARS/MERS/Ebola buvo lokalizuotos todėl buvo tikimasi kad tas pats bus ir su Covid. Aišku čia ir WHO prisidėjo suggesting kad viskas ‘under control’ early on. EU politikai tikėjosi normaliu metu, be to Briuselis/Komisija dar neįsidirbę buvo ir pandemija jiems nebuvo (politinis) prioritetas.
    – Italijai tikrai nepasisekė – ir su to tuo futbolo macu, ir su tuo businessman kuris siaureje visus apkrėtė. Salis tikrai buvo pagauta be kelnių i su prasta medicina ir daug senų žmonių. Neužmirškite kad kai EU/WHO neturėjo rimto atsako/rekomendacijos krizei – Kinija pasiuntė savo ekspertus i Italija ir rekomendavo hard-line karantiną (the only thing they knew), ką Roma ir pasirinko. Kaip sakant net nebuvo laiko apsvarstyti visko – this was the only option. O po to tai jau tapo standartas visoms kitoms šalims ypač su silpnomis valdžiomis.
    – Švedija (ir Latvija?) vienintele EU sugebėjo atlaikyti EU-WHO „panikos naratyvą“ kad reikia unquestionably karantinuotis 100%…nes jie kitokie, subrendę ir patyrę medicinoje – niekas jiems neprikis kad jie prastai tvarkosi. Bet tokios rėksnes šalys kaip UK su nuskurdusia NHS buvo pagautos kaip Italija….Boriso bravado ir jo užsikrėtimas dar labiau suaštrino situacija. Ir aišku prasidėjo politinis cirkas su English-language/BBC naratyvo skleidimu kad mes dabar visi turim būti visiškame lock-down kad apsisaugoti.
    – Ir dar vienas dalykas – vyriausybėms, ypač iš pietų, ši krize duoda galimybe pasitaisyti daugelyje frontu. Atsisuko fiskaliniai kraneliai kurie tokioms Italijoms buvo uždaryti bent jau 15-20 metu. Vadinasi po krizes jos paprasčiausiai „will spend themselves out of the crisis“ su unlimitted EU-backed loans. Ir žinoma tai bus labai paranku vyriausybei kuri galės pasirodyti gelbėtojos vaidmenyje prieš nualinta ir pavargusia populiacija. Kaip vienas politikas sake: never let a good crisis to waste!
    Stay safe
    S

    • Dėkui!

      Manau visi tavo pastebėjimai yra labai teisingi.

      Vienas pataisymas gal dėl “Švedija vienintelė EU(…)”. Tų šalių buvo ir daugiau, daugiausiai Rytų Europoje. Reiktų analizuoti kiekvieną šalį atskirai, kas uždrausta ir ar žemėlapis teisingas (manau, bent iš dalies klaidingas) – bet pagal šiame straipsnyje pridėtą žemėlapį matosi, kad, tarkime, nebuvo masinių uždarymų ir Latvijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Estijoje, o taip pat (ne ES) Bosnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Baltarusijoje, Islandijoje.

      Latvijoje tikrai nebuvo masinių uždarymų. Kiek žiūrėjau Estijoje, tarkime, buvo masiniai uždarymai Saremos ir Muhu salose (nedidelė šalies dalis), kur didžiausia epidemija, bet ne kitur.

      Viliuosi, bus rimtesnių analizių, jei nebus, gal ir pats po visko paanalizuosiu visų Europos valstybių teisės aktus, kas tiksliai buvo uždrausta kur ir kokie rezultatai.

      Ką dar parodė ši epidemija – tai milžinišksu Vakarų ir Rytų Europos skirtumus.

      Viena verus, šie skirtumai pasitarnavo Rytų naudai – Vakarų Europa integruota kur kas labiau, nei Rytų Europa (tiek tarpusavy, tiek su likusiu pasauliu, pvz. Azija), ir virusas ten pasklido greitai, o į Rytus atėjo vėliau, duodamas jiems laiko. Šiaip net toje pačioje Vokietijoje žiūrint užsikrėtimo statistiką ilgai galėjai pamatyti sieną tarp VDR ir VFR.

      Kita vertus, iš esmės pasimatė ir kad Rytai Vakarų ir pasaulio nelabai domina. Tai yra, šalys kaip Italija, JK ar Švedija buvo dėmesio centre, o kokia Latvija nelabai kam įdomi ir žinoma. Iš čia atsirado mitas, kad “Vien tik Švedija visko neuždarė”, kai iš tikro tokių šalių buvo daugiau. Dar įdomiau, kad net Rytų Europos – kaip Lietuvos – žiniasklaida iš esmės pasirodė “perrašanti” Vakarų žiniasklaidos turinį ir kreipianti mažai dėmesio į kitų Rytų Europos šalių žiniasklaidą ir patirtį. Ir štai apie Švediją ir mes daugiau žinome, nei apie Latviją/Estiją, nes didžioji dalis Lietuvoje publikuotų straipsnių/analitikos perspausdinama iš Vakarų. Apie Latviją, mačiau, buvo parašyta kontekste, kur Lietuvos verslininkai, pasikalbėję su latviais ir taip sužinoję, kad ten beveik viskas neuždaryta, skundžiasi Lietuvos valdžia – bet ne rimtoje analitikoje.

      Na o Švedijos politika kiek kitokia, nei Latvijos ir beveik visų kitų “neužsidariusių” šalių todėl, kad Švedija netaiko masinio testavimo: tetsuoja tik rimtus ligonius. Dėl to Švedija negali (ir nesiekia) išnaikinti ligos ir dėl to ten mirtingumas didesnis, nes faktiškai didžioji dalis populiacijos persirgs. Ilgainiui gali būti pliusas, bet tai kartu ir reiškia, kad Švedija – puikus taikinys karantino propaguotojams “Nes va, Norvegija taiko karantiną ir ten miršta mažiau žmonių; reiškia, gyvybes gelbsti karantinas”.

      Tačiau, kaip rašiau, situacija Vakarų Europoje ir Rytų Europoje skirtinga dėl to, kad į Vakarus liga atėjo anksčiau – dar tada, kai nebuvo pakankamai testų. Taigi, daugeliui šalių masinio testavimo variantas buvo neįmanomas. Tuo tarpu, kai liga atėjo į Rytų Europą, tam tarpe ir į Lietuvą, testų nuo pradžių buvo pakankamai ir tas pats variantas, kokį pasirinko Pietų Korėja, buvo įmanomas (ir ne vienoje šalyje taikomas). Todėl su Švedija, jos mirtingumu neverta net lyginti – pritaikius laiku masinį testavimą ir be karantino jokioje šalyje nėra nei tiek ligonių, nei tiek mirčių.

      Deja, Švedija daugeliui lieka tas vienintelis pavyzdys, pagal kurį jie aiškina “Kas būtų, jei nebūtų karantino”…

  6. Man patiko Ispanija, kur zmones dziaugesi turintys keturkoji augintini ir galintys isvesti ji pasivaikscioti karantino metu. Net ivairiu vaizdu buvo sukurta kaip nuomojasi sunis vieni is kitu del galimybes islysti is keturiu sienu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Per pasaulį korona-apokalipsės metu

Per pasaulį korona-apokalipsės metu

| 34 komentarai

Tai turėjo būti rami išvyka į Aziją. Pernai pirkdamas lėktuvo bilietus negalėjau nė įsivaizduoti, kad keliausiu į apokalipsę: per užsidarantį, nykstantį, bijantį ir pykstantį pasaulį. Koronaviruso pandemija, karantinai, kelionių draudimai: viskas taip netikėta ir neįtikėtina…

Situacija keitėsi ne dienom, o valandom. Į Lietuvą apsisprendžiau negrįžti, o susirasti “ramesnę vietą”, kol viskas praeis. Tačiau intensyviam mėnesiui iki tol apibūdinti trūksta žodžių! Kaip ir visų, mano planai irgi žlugo: tarsi kokiais Viduramžiais nežinojau, kur viskas pagaliau sustos: Lenkija, Kataras, Tailandas, Indonezija… Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų „praslydau“ kelios dienos ar valandos iki sienos uždarymo…

Daug peno apmąstymams. Kaip skirtingai skirtingose šalyse žmonės reaguoja į tą pačią bėdą, skirtingų priemonių imasi! Nuo totalinės panikos iki problemos ignoravimo, nuo išmintingų sprendimų iki juodą humorą primenančių absurdų – atrodo, kad skirtingos šalys gyvena skirtinguose pasauliuose.

Viskas keičiasi be galo greitai, todėl viską suguldžiau į šį dienoraštį: tai dienos, kai pasaulis pasikeitė staigiau nei kada nors anksčiau, ir kaip visa tai atrodė 2020 m. kovą-balandį kurioje šalyje, mieste, traukinių stotyje ar oro uoste. Viskas – iš pirmų lūpų.

Reklama pasitikusi mus Varšuvoje.

Reklama pasitikusi mus Varšuvoje.


Kodėl išvažiavau, Lietuva ir Lenkija (kovo 10-12)


2020 03 10 – Kelionės išvakarės, arba planų nekeisiu

Rytoj iškeliauju. Planas: Lietuva-Lenkija-Kataras-Tailandas-Indonezija-Singapūras-Tailandas-Kambodža/Laosas-Lenkija-Lietuva. Kai kurie aplinkiniai klausinėja, važiuosiu ar nevažiuosiu. Bet man net reali abejonė nekyla.

Jokie skrydžiai neatšaukti, o jų, įskaitant vidinius Azijoje, esu nusipirkęs aštuonis. Pinigų iš daugelio aviakompanijų neatgaučiau.

Suprantu, kad yra 40-50% tikimybė, kad artimiausi mėnesiai nebus tokie, kaip suplanuoti, kažkur “strigsiu”. Tačiau juk ir planuoju išvykti dviems mėnesiams, iki gegužės vidurio. Be to, esu “skaitmeninis klajoklis”, dirbu ir uždirbu pinigus per internetą, žmona Aistė visada šalia ir mūsų daugelis darbinių veiklų bendros – tad man nėra didelio skirtumo, kur būti.

Šalys, į kurias keliausiu, koronaviruso atžvilgiu gana saugios. Tailande užsikrėtę vos 50 žmonių, Indonezijoje vos 30, Kambodžoje – 3, Laose – nė vieno, kai Italijoje – 10 000. Tyrimai rodo, kad prie karšto klimato virusas plinta lėčiau. “Geriau pasilikti Europoje”? Bet juk čia po to, kai Kinija „apsveiko“, pati didžiausia epidemija iš visų žemynų! Yra žmonių, kuriems šiaip maloniau likti kritiniu atveju „arčiau namų“, bet gyvendamas pusę laiko užsienyje aš seniai neturiu tokių tikrų namų, kaip turi daugelis. Mano draugai, pažįstami, klientai – visame pasaulyje ir kiekviena šalis gali būti ir namais, ir spąstais.

Suprantu, kad keli mėnesiai – daug, viskas gali keistis į bloga. O gal ir dabar užsikrėtusiųjų Pietryčių Azijoje daugiau, tik vietiniai nekreipia dėmesio, nes jie labiau pripratę prie pavojingų ligų, nei “pirmasis pasaulis”, kuriam koronavirusas – kažkas naujo.

Tačiau priešingai kai kuriems vis labiau Lietuvoje įsisiautėjantiems panikos skleidėjams, suprantu, kaip plinta virusas. Ir ne, jo sustabdymui nebūtina “visiems užsirakinti namie” ar talibaniškai “atsisakyti visko, kas įdomu”, kaip Kinijos Liaudies Respublikoje. Demokratinės, atsakingos šalys – Pietų Korėja, Taivanas – koronavirusą sėkmingai “tvarko” ir be to.

Svarbiausia, jei epidemija išplistų, saugotis pačiam (ko Europoje, beje, tinkamai nedaro net didžiausi panikuotojai). Aš pasiruošiau saugotis. Vešiuosi veido kaukes, dezinfekcinį skystį (jei nepavyktų gauti vietoje), apmąsčiau atsargumo priemones: visuomet laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir t.t.

Prieš kelias dienas pabandžiau Vilniuje nueiti pas daktarą su veido kauke – net ligoninėje man davė suprasti, kad esu kvailys. Bet rytinėje Azijoje – kitaip, ten saugoti save ir kitus nuo ligų net ir ne koronaviruso metu yra sveikintina (juk ir gripu už(si)krėsti nieko gero, nuo gripo kasmet pusė milijono pasaulyje miršta).

Nevykęs pirmas mėginimas praleisti dieną su kauke Lietuvoje. Kovo 9 d.

Nevykęs pirmas mėginimas praleisti dieną su kauke Lietuvoje. Kovo 9 d.

Jei laikysiuosi atsargos priemonių, suprantu, kad tikimybė pačiam užsikrėsti koronavirusu ar, juoba, ką nors užkrėsti – daugiau nei miniatiūrinė. Statistiškai mažesnė nei “kasdieniai pavojai”, apie kuriuos net nesusimąstome: tarkime, tikimybė susižaloti ar ką nors sužaloti autoavarijoje kas kartą sėdus už vairo. Lietuvoje ~250 kasmet žūva autoavarijose, seniau būdavo ir ~500. Ir yra dar šimtai kitų tokių ir daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), tačiau, nepaisydami jų, gyvename, neužsidarome, keliaujame – tiesiog stengiamės būti atsargesni.

Dar daugiau – puikiai žinau, kad beveik visuomet visokių kataklizmų metu daugiausiai nuostolių turistinių šalių gyventojai patiria ne dėl pačių tų kataklizmų, bet dėl supanikavusių ir neatvykusių užsieniečių. Ir jeigu atsisakyčiau planų, tai tik atimčiau dar daugiau pajamų iš eilinių Azijos prekeivių, viešbutėlių ar restoranėlių šeimininkų, kuriems ir taip dabar, panikai sunaikinus keliavimą iki minimumo, labai labai sunku.

Todėl niekuomet neatsisakau planų, jei nėra tiesioginių nurodymų, draudimų, realia statistika grįstų pavojų. Ir neatsisakysiu šį kartą.

Realiausias pavojus man – visokie biurokratiniai spąstai. Gal dėl kokios nelemtos slogos (gal net didžiausia priežastis saugotis), gal dėl užrašo “ES pilietis” ant mano rožinio paso (kai ES šitiek ligonių) ar tiesiog buvimo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tam reikia ruoštis. Jokių nakvynių, automobilio nuomų ir kitko kol kas neužsakiau – paprastai tai darau likus savaitei-dviems, o tada jau buvo aišku: mažai ką gali planuoti.

Bus, kaip bus.

Kelionės planas

Kelionės planas (žalios linijos – skrydžiai, į kuriuos turėjau bilietus; raudonos linijos – kelionės žemės transportu)

2020 03 11 – Vilnius-Varšuva sugriuvus Šengenui

Kraunantis daiktus į lagaminą ir pora kuprinių „pareina“ pirma infobomba: Katare vien per kovo 11 d. užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius pakilo nuo 24 iki 262. Tai daug, nes Katare gyventojų tik 2,6 mln. ir pagal užsikrėtusiųjų procentą Kataras pateko į pasaulinį dešimtuką. Iškilo rimtas pavojus, kad iki 2020 03 16, kai turėsiu išskristi iš Kataro į Tailandą, Tailandas ar Indonezija uždraus skrydžius iš ten, arba uždraus atvykti pabuvojusiems Katare. Guodė nebent tai, kad iki šiol Tailandas ir Indonezija draudimus taikė gana retai ir tik labiausiai paveiktoms šalims, tokioms kaip Italija ir Kinija.

Kataro valdžia labai aptakiai sako, kas užsikrėtė, ar epidemija pasklidusi. Sako, kad tai imigrantai, gyvenę viename “ekspatų komplekse”, jie izoliuoti – na, bet juk iki diagnozės tikriausiai bendravo su kitais ir epidemija Katare gali laisvai sklisti. Spėčiau, tai “juodadarbiai” statybininkai (pvz. Pasaulio futbolo čempionato stadionų) iš Indijos ar Pakistano – Katarą vakariečiai pliekia dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų jų “darbo stovyklose” ir todėl Kataras stengiasi išvengti papildomo neigiamo dėmesio.

Blogiausiu atveju, vaikščiosiu su kauke su respiratoriumi, bet dar geriau pasikeisti bilietą – „praleisti“ Katarą ir ten pabūti minimaliai, kiek įmanoma – tik oro uoste. Qatar Airlines žada laisvai keisti bilietus dėl koronaviruso – tačiau yra vienas „bet“: reikia pasikeisti ne vėliau, kaip 3 dienos iki skrydžio. Bet juk 3 dienos iki skrydžio (2020 03 09) Katare tebuvo 24 užsikrėtusieji koronavirusu ir tie patys – parskraidinti iš Irano ir laikomi karantine, neturėję jokio sąlyčio su katariečiais.

Laukiame taksi į Vilniaus autobusų stotį

Laukiame taksi į Vilniaus autobusų stotį

Naktinė kelionė autobusu į Varšuvą lengvai primena kokį filmą apie zombių apokalipsę. Lenkija prieš pora dienų įvedė kontrolę pasieniuose. Autobuse teko pildyti paraišką su savo vardu, pavarde, gyvenama vieta, kontaktu „ekstremaliam atvejui“ ir paduoti Lenkijos pasieniečiams. Reikia manyti, kad jei kas nors iš to autobuso, vėliau paaiškėtų, būtų užsikrėtęs koronavirusu, tai galėtų ieškoti visų bendrakeleivių ir irgi tirti. Nes tikėtina būtų ne vienas užkrėstas: juk autobusu važiuojame visą naktį, keleivių nemažai, jame taip trūksta oro, kad net galvą įsiskauda. Į Latviją jau parskrido toks „koronavirusuotas“ lėktuvas su septyniais užsikrėtusiais.

Simboliškai išvykstame kovo 11 d., pasidabinę trispalvėmis

Simboliškai išvykstame kovo 11 d., pasidabinę trispalvėmis. Nuotrauka naktiniame autobuse Talinas-Vilnius-Varšuva-Berlynas. Savo kėdes atsiėmėme iš jas užėmusios vokiečių grupės. Girdint vokiečių kalbą ir šnarpštimą, žinant statistiką, galvojau gal usžidėti kaukes – bet dar ne laikas, verta pataupyti. Jei vokiečių grupė važiuoja iš Talino ar Rygos jie, šiaip ar taip, tikriausiai savo šalis paliko anksčiau, nei ten išplito koronavirusas. Kita vertus, ne koronavirusas dabar ir baisus – jo tikimybė maža; didesnė tikimybė pasigauti kokią slogą, kuri paskui sukels įtarimą: kai planuojame artimiausią savaitę įvažiuoti į tris valstybes, tai – labai svarbu. Nuo visokių peršalimų irgi gelbsti tos pačios kaukės. Pamiegame.

Ties Lenkijos siena į autobusą įšlama toks baltu specialiu apsiaustu vilkintis vyras, žiūri visų temperatūras. Keli kosti, kelis reikia permatuoti pora kartų – bet nieko neišsodina. Iššlama. Tada įlipa pasienietis, tikrina pasus. Kaip senais laikais, kai nebuvome Europos Sąjungos nariai.

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso pandemiją…

2020 03 12 – Varšuva lengvoje panikoje

Švintant atvykus į Varšuvą, autobusas sustojo prie simbolinio reklamos “DOOM ETERNAL” (“Amžina pragaištis”). Šypteliu – gal pranašystė?

Ankstyvas rytas, todėl prisėdu autobusų stoties McDonald’s. Internete perskaitau, kad jau paskutinė diena, kai Varšuvoje dirba muziejai – nuo 2020 03 13 juos nuspręsta uždaryti. Realybėje pabandęs nueiti į Fotoplastikoną ar net pakilti į Mokslo ir kultūros rūmų bokšto viršų atsiremiu į užrašus „Uždaryta iki tolimesnio pranešimo“: į Varšuvos sukilimo muziejų – girdėjau, labai geras ir modernus – eiti nebebebandau.

Žinios iš Lietuvos: Lietuva uždaro mokyklas ir darželius. Kelionių organizatoriai stabdo visas keliones.

Varšuvos Mokslų akademija

Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai

Įspėjimas prie Fotoplastikono muziejaus, kad nedirba

Įspėjimas prie Fotoplastikono muziejaus, kad nedirba

Turėjau registruotis pas daktarus Lietuvoje – užsiregistruoju gegužei. Poliklinikos registratorė klausia nebe tik “Kada? Pas kokį daktarą?”, bet ir ar buvau užsieny, kur. “Esu Lenkijoje” – sakau. Tai pavojaus signalų dar nekelia.

Eilė perspėjimų apie koronavirusą ant Turizmo informacijos durų

Eilė perspėjimų apie koronavirusą ant Turizmo informacijos durų

Išsiaiškinę, kur Varšuvoje „Qatar Airways“ ofisas, pusantro kilometro velkame lagaminą ten pasikeisti skrydžio Doha-Bankokas į ankstesnį: kad tikrai spėtume prieš tai, kai, galbūt, Tailandas apribos atvykimus iš Kataro. Iš biurų pastato atriumo apsaugininkai pasiuntė į oro uostą. Nuvažiuojame apytuščiu metro gerokai iš anksto, bet “Qatar Airways” bilietų pardavimo punktas mums liepia laukti laiko 3 val. prieš skrydį „kai ateis atsakingas darbuotojas“. Tas pripažįsta, kad dabar galima keisti bilietus – tačiau tik 3 dienas iki skrydžio. Apie tai, kad prieš 3 dienas Katare užsikrėtusiųjų beveik nebuvo, nenori girdėti: „Galite keisit už 500 dolerių“ (praktiškai tiek, kiek kainavo biletai pirmyn-atgal).

Dirbame McDonald's Varšuvos autobusų stotyje anksti ryte. Dienos nuo šiol prasidės nuo koronvairuso statistikos bei vietinės žiniasklaidos sekimo - kas uždaryta, kaip neatsidurti spąstuose

Dirbame McDonald’s Varšuvos autobusų stotyje. Dienos nuo šiol prasidės nuo koronvairuso statistikos bei vietinės žiniasklaidos sekimo – kas uždaryta, kaip neatsidurti spąstuose

Pasirenkame nieko nekeisti: didžiausia tikimybė, kad spėsime. Kataras mažas, o šalys draudžia atvykimus pagal baisius “visų užsikrėtusiųjų skaičius”: nors užsikrėtusiųjų procentas Katare 9-as pasaulyje, absoliutūs skaičiai gana nedideli, nes gyventojų Katare mažai. Be to, valstybės draudžia pagal inerciją, vienos šalys nusižiūri nuo kitų. Na ir Katare saugosimės, dar lėktuve užsidėsime kaukę.

Eilutėje prie mažai ką žinančių Qatar Airways atstovų. Šiaip ar taip, čia ne pačios aviakompanijos biuras, o tik agentūra ir ji mažai ką gali padėti

Eilutėje prie mažai ką žinančių Qatar Airways atstovų. Šiaip ar taip, čia ne pačios aviakompanijos biuras, o tik agentūra ir ji mažai ką gali padėti

Iš Varšuvos oro uosto užsakėme viešbutį: palyginus su vakar, tas dar atpigo. Pigių viešbučių ir 5* kainos susilygino. Pastarąjį su vaizdu į Dohos centrą galima gauti už 60 eurų nakčiai (Persijos įlankoje tai – pigu).

Lėktuvas Varšuva-Doha skrido pustuštis, Varšuvos oro uoste žmonių labai mažai. Veido kaukių beveik nematyti, nors daugiau, nei Lietuvoje.

Tuščias Varšuvos oro uostas

Tuščias Varšuvos oro uostas

Qatar Airways įgula prieš skrydį

Qatar Airways įgula prieš skrydį


Kataras (kovo 13-15)


2020 03 13 – Kataras, koronaviruso dešimtuko šalis

Savąsias veido kaukes užsidedame skrydžio Varšuva-Doha metu. Esu pavargęs, tai nors kaukė kiek dusina, nesunkiai užmiegu ir visą skrydį miegu su ja (viena savybių, kuri labiausiai padeda kelionėse – sugebėjimas puikiai išsimiegoti bet kur, bet kaip susilanksčius, prie bet kokio garso, be jokių ten akių dangčių ar ausų kamštukų).

Lėktuvo įgula Varšuvoje kaukių neturėjo, skrydžio metu kaip kurie, o išleidinėdami keleivius Dohoje veidus užsidengę jau visi be išimties. Priprasime, juk kinai seniai pripratę.

Skrydyje Varšuva-Doha

Skrydyje Varšuva-Doha. Kiek prisvilęs pirmas mėginimas – kaukė uždėta atvirkščiai (bet greitai įgundu daryti viską teisingai)

Dohos oro uoste beveik visi keleiviai be išimties pereina į tranzito salę (skris kur toliau į Aziją) ir vos keli, kaip mes – į atvykimus. Įrengta didžiulė pasų kontrolės salė su daugybe eilių linijų, o dirba tik vienas atsipūtęs katarietis pasienietis: „Kur apsistosite, ką veiksite?“. Palinkėjo sėkmės. Be galo paprasta.

O, prisimenu, kai pirmą kartą mėginau patekti į Katarą 2015 m., tai buvo vienintelė gyvenime šalis, kuri man nedavė vizos. Aplinkinių šalių blokada privertė Katarą įvesti bevizius režimus, džiaugtis visais turistais, ir pagaliau pamatysiu šią unikalią arabų “mikrosupervalstybę”.

Venecijos įkvėptas Kataro prekybos centras

Venecijos įkvėptas Kataro prekybos centras

Gatvėse Katare kaukės jau matosi akivaizdžiai: kelios su respiratoriais, daug eilinių, kelios improvizuotos (užsidengė marškiniais). Visgi, kaukėta – mažuma. Kataro valdžia neskelbia atnaujintos sergančiųjų statistikos iki 13 d. vakaro, kuomet paleido internetinę koronavirusos statistikos sistemą. 320 žmonių. Gal geriau, nei tikėjausi: kai per dieną atsiranda 260, per kelias dienas galėjo būti ir 1000. Mūsų šansai skristi toliau kyla.

Aukščiausias Kataro pastatas

Aukščiausias Kataro pastatas

Aišku, svarbu saugotis patiems. Pirma, ką persvarsčiau: užuot keliavę po Dohą, kaip planavau, 2019 m. atidarytu naujuoju metro, išsinuomojame automobilį: mažiau būsime tarp kitų žmonių, o ir autonuomos kaina nukritusi iki vos 20 eurų už dieną. Visuomet nešiojame viešumoje kaukes. Pamatęs mūsų kaukes, vienas vietos gyventojas klausia, kur tokias įsigyti.

Nusnūdimas automobilyje prie būsimo Pasaulio čempionato stadiono: ankstyvas rytas, į viešbutį dar nepriima. Dėl visa ko su kauke, nors paturėję automobilį ilgiau, viduje ją jau nusiimsime, kadangi virusas ant paviršių gyvuoja ribotą laiką

Nusnūdimas automobilyje prie būsimo Pasaulio čempionato stadiono: ankstyvas rytas, į viešbutį dar nepriima. Dėl visa ko su kauke, nors paturėję automobilį ilgiau, viduje ją jau nusiimsime, kadangi virusas ant paviršių gyvuoja ribotą laiką

Niekada gyvenime taip dažnai neploviau rankų, dažnai tualetuose – ir veidą (juk maistas liečiasi su lūpomis). Graužiamų akių nesitryniau rankom, kad ir kaip norėjosi: čia, pasirodo, vienas sunkesnių dalykų. Viešbučio kambaryje persirengiu atskirais rūbais ir jau tikrai nekiltų mintis eiti į numerį su batais.

Nuostabus vaizdas į Kataro šiuolaikinį centrą, Islamiško meno muziejų pro viešbučio langą

Nuostabus vaizdas pro viešbučio langą į Kataro šiuolaikinį centrą, Islamiško meno muziejų.

Kataras – valstybė-statybų aikštelė. Vien futbolo stadionų būsimam futbolo čempionatui kiek Dohoje statoma, visi vienas už kitą įspūdingesni. O dar visos estakados, tiltai, dangoraižiai… Ne Dubajus, nėra kažkokių „pasaulinių topų“, net mečetės gana eilinės, bet viskas tvarkinga, žavu. Prekybos centrai didžiuliai, gražūs, su nuostabiomis restoranų erdvėmis ir viso pasaulio virtuvėmis. Viskas statyta, atrodo, tolimai ateičiai, kai Katare žmonių gyvens dar keturis kartus daugiau (jau šiandien gyvena keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų!). Todėl niekur keliuose nėra kamščių, o sėdant prekybos centro food court‘e nesunku laikytis atstumo nuo kitų svečių: gal 90% stalelių tušti. Šiais laikais tai puiku. Maisto parduotuvėse šiokios tokios eilės iš šeimų perkrautais vėžimėliais, bet Kataro prekybos centrų pasiūlą sunku nustelbti: niekas neišpirkta, lentynos pilnos.

Dohos prekybos centro maisto parduotuvė

Dohos prekybos centro maisto parduotuvė

Aplankyti pagrindinę Dohos lankytiną vietą – Islamiško meno muziejų – pavėluojame viena diena: dar vakar dirbo (tik ekskursijos atšauktos), kovo 13 d. – jau uždarytas. Pasivaikščiojome po Kataro parką, paplūdimį, centrą: penktadienis ten kaip pas mus sekmadienis, žmonių mažoka, reiškia, saugiau. Nesaugiausia – miniose. Kaip elgtis papildomų patarimų paprašiau iš savo draugo kino: jam tai jau pergyventa, Kinija jau sveiksta, naujų užsikrėtusių mažai, bet vis dar daug ribojimų. Jis papildomai patarė nevažinėti liftais.

Katara paplūdimyje

Katara paplūdimyje

Katariečių šeima Katara paplūdimyje

Katariečių šeima Katara paplūdimyje

Iš Europos sklido vis bjauresnės žinios: Čekija uždaro sienas, Slovakija uždaro sienas. Mūsų True Lithuania turus žmonės atšaukinėja. Kompensacijų iš aviakompanijų, kurias padedame gauti, irgi mažai kam reiks, nes koronavirusas – force majeure, aviakompanijos turi teisę kompensacijų nemokėti.

Kataro moterims papildomų veido kaukių nereikia

Vietinėms Kataro moterims papildomų veido kaukių nereikia

Lietuva skelbia sąrašą šalių, į kurias lietuviams vykti draudžiama. Sąrašas sudarytas „iš inercijos“: tebėra beveik pasveikusi Kinija, tebėra Singapūras, kuris išskirtinis tik tuo, kad ten virusas iš Kinijos persimėtė vienas pirmųjų, bet šiaip plinta lėtai. Kataro nėra, nors jis kokį Singapūrą seniai aplenkė ir skaičiais, ir tempais. Gerai. Gal ir Tailandas, Indonezija iš inercijos ar dėl Kataro menkumo jį pamirš.

Lifte skubiai įrengtas dezinfekcinio skysčio aparatas

Lifte skubiai įrengtas dezinfekcinio skysčio aparatas

2020 03 14 – Atgal laiku į Kataro miestelius

Iš lovos greit išbudino naujienos iš Europos: jau ir Lenkija uždaro sienas.

Aistė užsimiršusi pasidažo, paskui supranta, kad po kauke vis tiek jokio makiažo nesimatys. Mados keičiasi…

Dieną išvažiuojame po Katarą anapus Dohos. Ten laikas grįžo atgal. Epidemijos atžvilgiu – atgal keliomis dienomis ar savaitėmis. Dar galėjome užeiti į Zubaros fortą. Priešingai nei į visus Dohos muziejus ar Šeicho Faisalo kolekcijos muziejų Dohos priemiesčiuose (apsaugininkas čia jau nevynioja žodžių į vatą “Kol kas uždaryta”, kaip Islamo meno muziejuje: “Uždaryta dėl koronaviruso”).

Zubaros fortas

Zubaros fortas

O visos aplinkos atžvilgiu grįžome atgal keliais dešimtmečiais atgal, nes Kataras už Dohos ribų – tokia beveik vien dykuma su pavieniais miesteliais. Ten nepasakytum, kad Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė. Tas superkataras – beveik vien Doha.

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau uolų tapybos: neradau, jie niekaip nepažymėta

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau uolų tapybos: neradau, ji niekaip nepažymėta. Gražūs paaiškinimai tuistams Katare apsiriboja Doha

Dalį savųjų turtų Kataras skyrė krizei tvarkyti. Visur pristatyta dezinfekcinio skysčio ir net patį stebina, kaip rimtai prekybos centrų restoranų darbuotojai plauna ir dezinfekuoja rankas, keičia vienkartines pirštines. Šiaip arabų, o ypač indų (kurių daug dirba Katare „eilinius darbus“) kultūrose tokio švaros ir tvarkos kulto, kaip Europoje, nėra (pamenu, pirmą kartą keliaudamas po Persijos Įlanką nustebdavau, kad tokiose turtingose šalyse yra tokių nehigieniškų restoranų, kol priėmiau, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai).

Bet, atrodo, katariečiai savo darbininkus greitai išmuštravo – net geriau nei europiečiai.

Kelio ženkluose Katare - tradiciniai rūbai. Kataras labai akcentuoja savo kultūrą ir nori tapti kultūrine supervalstybe, arabų pasaulio centru

Kelio ženkluose Katare – tradiciniai rūbai. Kataras labai akcentuoja savo kultūrą ir nori tapti kultūrine supervalstybe, arabų pasaulio centru

Vakare tęsiasi naujienų smūgiai iš Europos: ir Lietuva uždaro sienas, dargi draudžia beveik viską – restoranų veiklą, grožio paslaugas ir t.t. Nebeleis užsieniečiams atvykti, lietuviai galės tik grįžti, per Lenkiją bus humanitarinis koridorius grįžti automobili – ir tas tegalios tris dienas. Netikėta, pribloškianti naujiena, tarsi koks karas būtų paskelbtas: juk tai ne TSRS laikai, o sprendimai – kaip TSRS laikais.

Kataro viešbutyje rastas įspėjimas, kad dėl koronaviruso nebus galima užnešti užsakyto maisto į numerį

Kataro viešbutyje rastas įspėjimas, kad dėl koronaviruso nebus galima užnešti užsakyto maisto į numerį. Viešbučio darbuotoja draugiškai pasiteirauja, iš kur mes, ar grįžtame namo. ‘Ne, skrendame į priekį’. Turbūt nustebiname – šiais laikais visi grįžta namo…

El. paštu vieni žmonės manęs klausia, ar dar nebijau viruso, kiti ragina grįžti. Viruso nebijau, jis – prognozuojamas. Jei ko bijau – tai tik neprognozuojamų masinių psichozių: kone viskas, kas pasaulyje buvo tikrai blogai per pastarąjį 100 metų, kilo ne nuo gamtos kataklizmų ar epidemijų, o būtent nuo tokių masinių psichozių: komunizmas, nacizmas, genocidai, pogromai…

Kiekvieną iš šių dalykų jų kūrėjai suvokė kaip kažkokių problemų sprendimą. Tik kad patys tie “sprendimai” sukėlė žmonėms dešimtis ar šimtus kartų daugiau skausmo, nei pačios tos problemos, ir galiausiai dargi jie nieko neišsprendė. Problemos, tiesa, ilgainiui išnyko pačios, jas visi pamiršo – o štai “sprendimų” sukeltas skausmas liko iki šiol.

Apytuščiame Kataro prekybos centre

Apytuščiame Kataro prekybos centre

Namibija nebeįsileidžia žmonių iš Kataro. Kiti kol kas neseka. Katare serga 337.

Patikrinęs savo skrydį Doha-Bankokas Qatar Airlines pamatau, kad jis atšauktas. Aistę žinia iškart išbudina. Prisijungęs per Qatar Airlines sistemą, aiškios informacijos, ką siūlo vietoje to skrydžio, nepamatau: tik „not confirmed“. Pamėginu daryti registraciją į skrydį – pamačiau, kad vietoje 02:00 pakilimo siūlo 02:45. Tada prisimenu, kad dar pirkdamas tuos bilietus nustebau, kad iš Dohos į Bankoką yra du reisai beveik tuo pačiu metu – 02:00 ir 02:45.

Reiškia, tiesiog atšaukė pirmąjį, nes pritrūko klientų, o antras liko. Viskas kol kas gerai.

Apie ilgalaikius planus nebegali būti nė kalbos.

2020 03 15 – Ar pavyks išskristi iš Kataro?

Nepaisant daugybės gražių vaizdų – tokių kaip Kataro pasididžiavimas „The Pearl“ projektas ant dirbtinių salų ar Dohos senamiesčio Sakalų turgus vakare – diena buvo įtempta. „Ar vakare išskrisime?“.

Pietūs The Pearl. Saugiau sėdėti lauke. Aplink vaikšto beveik vien vakariečiai - vietiniams katariečiams valdžia skiria žemės ir jie statosi namus, tuo tarpu juodadarbiai iš Indijos, Pakistano ir kitur gyvena 'darbo stovyklose'. Bent viena tokių ir masiškai užsikrėtė koronavirusu.

Pietūs The Pearl burgerių restorane. Saugiau sėdėti lauke. Aplink vaikšto beveik vien vakariečiai – vietiniams katariečiams valdžia skiria žemės ir jie statosi namus, tuo tarpu juodadarbiai iš Indijos, Pakistano ir kitur gyvena ‘darbo stovyklose’ (labour camps). Bent viena tokių ir masiškai užsikrėtė koronavirusu. Bet šios trys bendruomenės tarpusavyje beveik nesusitinka

Kataras gražus, bet ir savaip nuobodus, jei čia priverstinai pasiliktum ilgiau, o dar svarbiau – brangus. 60 eurų už 5* viešbutį gal ir mažai, bet mokėti po 60 eurų už naktį visą mėnesį ar ilgiau – ne kas, ypač kai ir ekonomikos ateitis nebeaiški. Gi to „pigaus varianto“ Katare ir visoje Persijos įlankoje nelabai yra: kainos ir prasideda maždaug čia.

Ir dar visokie interneto ribojimai, su kuriais susidūrėme: sunku dirbti, kai Whatsapp‘ui, Skype ar Facebook Messenger pokalbiams būtinas VPN‘as. Ir ne pirmas VPN‘as, kurį pasiūlo paslaugūs viešbučio tarnautojai, suveikia. Kataras draudžia ne tik, pavyzdžiui, LGBT propagavimą, tačiau net ir pažinčių svetaines. Nes Katare vyrauja pati konservatyviausia islamo pakraipa – vahabizmas (kaip ir Saudo Arabijoje). Iš čia išplaukia ir internetinės telefonijos ribojimai, kurie – visuotiniai, tarsi koronaviruso karantinas Lietuvoje.

Dohos centre

Dohos centre. Su kaukėmis Katare kai kurie vietiniai, kai kurie imigrantai iš Azijos – bet nemačiau taip prisidengusio nė vieno šviesiaodžio iš Europos ar Amerikos

Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Katare vingiuoja kaip visada. „Ekspatų“ grupės bėgioja miesto centro pakrante, katariečiai su savo baltais apdarais gatvėje meldžiasi, o kiti eina pirkti medžioklinių sakalų į Dohos sakalų turgų (amžina tradicija, kurią Kataro naftos ir dujų milijardai tik sustiprino).

Dohos Senamiestyje

Dohos Senamiestyje

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Ekspatai The Pearl rajone

Ekspatai The Pearl rajone

Tačiau daugybė įdomybių uždaryta. Kaukių skaičius – neabejoju, jų Katare dar prieš mėnesį beveik nebuvo – rodė, kad tai aktualu daugybei. Kaip ir išpirktos kaukės vaistinėje – ten berandame apsaugines pirštinės. Neperkame: kaip patarė kinas draugas, Kinijoje išsiaiškinta, kad jas nelogiška dėvėti, nes juk rankas greičiausiai plausi ar dezinfekuosi dažniau, nei keisi pirštines, reiškia, plikom rankom – dažnai higieniškiau.

Dohos oro uoste rodytų žinių ekrane atkreipė dėmesį eilutė: „Nuo trečiadienio (t.y. kovo 18 d.) Kataras nebeįsileis užsieniečių“. Ir vėl prasprūsime beveik pro rakto skylutę… Nebūtinai. Kita žinia skelbė: „Tailando vyriausybė primadienį svarstys papildomus ribojimus užsieniečiams“. Mūsų lėktuvas leisis pirmadienį 13:15. Pakankamai laiko Tailandui nutarti iki tol… Na, bet dauguma šalių neįveda apribojimų iš karto. Bent jau turistinės šalys, kaip Tailandas.

Eilė prie Qatar Airways informacijos: greitai keičiantis situacijai, žmonės keičiasi bilietus

Eilė prie Qatar Airways informacijos: greitai keičiantis situacijai, žmonės keičiasi bilietus

Nuėjus prie registracijos lango oro uoste darbuotojos ilgai tikrina taip sparčiai besikeičiančią atvykimo reikalavimų informaciją: ar tikrai turime teisę atvykti į Tailandą, antraip neleis mūsų į lėktuvą. Nusprendžia, kad turime – įleidžia. Aišku, galutinis sprendimas – Tailando pasieniečių.

Registracija Dohos oro uoste

Registracija Dohos oro uoste

Kitas pranešimas skelbia, kad Kazachijos prezidentas uždraudė atvykti užsieniečiams, išskyrus pakviestiems jos valdžios. Įsigalioja iš karto. Na, Kazachija – neturistinė valstybė…

Skrydžių informacija Dohoje. Atšaukta mažai skrydžių

Skrydžių informacija Dohoje. Atšaukta mažai skrydžių

Dohos oro uoste žmonių daug, mėginame sėsti kuo toliau kitų. Atvyksta lėktuvas iš Madrido. Ispanija – vienas pandemijos centrų. Mūsų skrydis Doha-Bankokas bus bendrojo kodo su Iberia (Ispanijos aviakompanija), tad daug ispanų skris juo. Nustembu, kad skrydžiai iš Madrido neribojami, kita vertus, nėra ko ispanams juos ir riboti: didesnė tikimybė, kad tais skrydžiais sergantieji išskris, nei kad atskris nauji.


Tailandas (kovo 16-19)


2020 03 20. Tailando apokalipsė dar nepasiekė

Bankoke atmosfera atrodo ramesnė. Oro uoste lyg ir nieko nevyktų – atšauktų skrydžių mažai, pilna vakariečių kuprinėtojų jaunimėlio ir kitų kasdienių Bankoko herojų. Tik kaukės jau – beveik visuotinės. Kai kurios tajės net jas priderina prie drabužių ir net su jomis moka atrodyti gražiai. Tailande kaukės įprastos, čia – kaip ir visur Rytų Azijoje – jos dėvimos ne tik per koronaviruso epidemiją. Kiekvienas peršalęs turi tokią dėvėti – negražu juk pričiaudėti orą bacilų. Bet jei 2018 m. kaukes dėvėdavo gal 10%, šiandien – 90%, o didelė dalis iš likusių 10% – baltaodžiai.

Tajės ir su kaukėmis sugeba atrodyti gražiai ir stilingai (Bankoko oro uostas)

Tajės ir su kaukėmis sugeba atrodyti gražiai ir stilingai (Bankoko oro uostas)

Skubiai atsidariau „Bangkok Post“: rašė, kad Tailando sveikatos ministras tokius vakariečius išdėjo į šuns dienas: „Jeigu koks farangas neužsideda kaukės, nors jam ji duodama, tokį reikia deportuoti iš šalies“. Ir dar nurodė tajams vengti tų „retai besiprausiančių vakariečių“. Ką tikrai paskatino ši krizė, tai visokias švelniai ksenofobines nuotaikas: virusas juk į visur (išskyrus Kiniją) atėjo iš svetur, per užsieniečius.

Bet Tailando vyriausybė nutarė tik rekomenduoti uždaryti kai kurias vietas, kur plinta virusas – o pastaruoju metu jis plito ankštuose Bankoko baruose ir muai thai stadionuose, ~30 naujų ligonių per dieną. Čia rekomendacija, niekas neuždaryta.

Praeiviai Bankoke

Praeiviai Bankoke

Išsinuomojame automobilį. „O kas, jei nutrauks viešąjį transportą?“ – baimė vis dar sekė. Kol kas trims dienoms, bet jei strigsime Bankoke, pratęsime. Ne pirmoji kalbinta autonuomos agentūra apskritai turi automobilių: Bankoke turizmas dar nesustojo.

Įspėjjimas apie koronavirusą keliaujantiems

Įspėjimas apie koronavirusą keliaujantiems. Daugelyje įspėjimų dar minima Kinija, Vuhanas, prašoma būti atsargiems jei lankeisi Vuhane ar Hubėjaus provincijoje – nors ten jau seniai nėra epicentras

Ir jau beveik savo akimis nepatikiu, kai nuvažiavęs į Erawan muziejų-šventovę, kurį norėjau pamatyti dar nuo 2018 m., bet nespėjau, išvystu ne tik didingas dramblių statulas iš tolo, bet ir plačiai atvertus jo vartus. Valanda po valandos, atėjo apgaulinga ir trapi ramybė – prasisklaidydavusi paskaičius interneto portalų puslapius apie pasaulį ryjančią „apokalipsę“.

Niekada turbūt viso pasaulio žiniasklaidos puslapiai nebuvo šitokie tarpusavyje vienodi…

Eravano muziejuje Bankoke

Eravano muziejuje Bankoke

Įeinant į Eravano muziejų patikrina kūno temperatūrą. Tas pats laukia ir įeinant į daugiaaukštį, kuriame mūsų ką tik užsakytas AirBnB butas. Ir į prekybos centrą. Atrodo, kiekviena šalis prieš tą patį baubą metė skirtingas priemones, bet Tailandas iš visų matytų – rimčiausias. Dar ir kaukes bei dezinfekcinį skystį. Ant kiekvieno kampo galėjai nusipurkšti juo rankas: liftuose, prie kasų, prie įėjimo į parduotuves. Taip ir darau. Rankos pradeda perštėti, nuėjusios baltom pleiskanom. Bet tai maža bėda.

2020 03 17 – Tailande – rami diena prieš audrą?

„Apokalipsė“ artinasi. Jau seniau užsidarė Filipinų sostinė, dabar Malaizija. Dar vakar vienas mūsų klientas iš Malaizijos pasakojo, kaip Malaizijoje virusas niekam nerūpi, gyvenimas verda, o dabar ir Kvala Lumpūras – nutilęs nematomo karo frontas. Buvo pas juos kažkokia musulmonų šventė ir iki šiol dar nesuskaičiuoti joje užsikrėtusių šimtai. Teorija, kad virusas neplinta karštose šalyse, teisinga nebent tik iš dalies.

Kada Tailandui eilė? Niekas nežino. Naujienų portalus atsidarau vis nervingai, nes pokyčiai staigūs ir galingi: čia ne koks ten nuo „kitų metų sausio 1“ pakilsiantis Lietuvos mokestis, net ne naktinė mokesčių reforma, čia kokie supanikavę biurokratai tavo – ir šimtų milijonų kitų žmonių – gyvenimą gali apversti per dieną ar dvi.

Tailando karaliaus atvaizdas pro buto langą. Pats karalius, beje, dabar Vokietijoje - ir didžiąją dalį laiko prabūna ten

Tailando karaliaus atvaizdas pro buto langą. Užpernai Tailande dar daug būdavo buvusio karaliaus atvaizdų, dabar – tik Vadžiralongkorno. Pats karalius, beje, dabar Vokietijoje – ir didžiąją dalį laiko prabūna ten

Šiandien Tailandas tik uždaro barus ir bokso stadionus. Indonezija žengia toliau: nuo 2020 03 20 00:00 į šalį bus galima patekti tik su viza: bevizis režimas (ir su Lietuva) atšaukiamas, oro uostuose vizos irgi nebebus išduodamos. Skubiai žiūriu savo bilietą: atrodo, prasprūsiu pro dar siauresnę rakto skylutę nei kada anksčiau: atskris į Balį 2020 03 19 d. 19:10. Nepilnos penkios valandos iki vartų į Indoneziją užsidarymo užsieniečiams. Ir tai jei nevėluos lėktuvas… Na, jei vėluos – juk galiu nelipti.

Bankoko gatvės vaizdas

Bankoko gatvės vaizdas

Tikriausiai turėjau eiti į kokį Marine Park ar Anicent City, godžiai ryti gyvenimo gėrybes kurių tuoj gali nelikti, o ištisa šalis tapti vienu dideliu kalėjimu, kaip atsitiko Europoje. Iš ten, iš po visą Europą išsibarsčiusių draugų ir giminių, ateinančios žinutės buvo kupinos nerimo, nuobodulio, pykčio: nieko įdomaus gyvenime neliko. Lietuvoje bent galimybės pasivaikščioti gamtoje dar yra, o Ispanijoje apribota ir tai: vaikščioti gali tik kas turi šunį.

Visgi, dieną praleidžiu ramiau, tiesiog nueidamas į restoraną, padirbėdamas, stebėdamas lekiančius automobilius daugiaaukščiais Bankoko keliais, dirbdamas. „Ką, dar važinėja tiek automobilių?“, „Ne, į jokį Balį neišskrisit, juk niekur jokie lėktuvai nebeskrenda“ – eina žinutės iš Europos. Apokalipsė ten, ne kitaip…

Bankoko gatvės vaizdas

Bankoko gatvės vaizdas

Visokiose keliautojų Facebook grupėse amžinas karas tarp „superbailių“, kurie atšaukia keliones mėnesiams į priekį dėl vienkartinio žemės drebėjimo, laivo nuskendimo ar kokio rezonansinio nužudymo, ir „supernarsuolių“, kurie nuolat porina, jog „visur pasauly saugu, o visos problemos – tik mitai jūsų galvose“, bent laikinai pasisuko superbailių naudai.

Ilgą laiką kentėję patyčias, kai be priežasties atšaukę keliones prarasdavo pinigus ir atostogas, dabar jau „superbailiai“ galėjo auklėti iki paskutinių dienų keliavusius „supernarsuolius“, desperatiškai laukiančius prie Vokietijos-Lenkijos sienos kol Lenkija išpildys savo pažadus suteikti humanitarinį koridorių. Arba mokančius po 500 eurų už vietą kokiame paskutiniame lėktuve iš Tenerifės, kai visos atostogos, jei moki organizuotis, tiek daug nekainuoja.

Coco Ichibanya, mėgstamo ir unikalaus japonų maisto tinklo, restorane Tailande

Coco Ichibanya, mėgstamo ir unikalaus japonų maisto tinklo, restorane Tailande. Sunku patikėti, kad visoje Lietuvoje dabar niekas negali nueiti į jokį restoraną…

2020 03 18. Tailando turgūs išsilaikė ilgiausiai

Tailandas lyg uždarė pramogų vietas, barus, bet turgūs dar liko. O kai kurių Bankoko priemiesčių turgūs – tarp įdomiausių lankytinų vietų šalyje. Kadangi jau turime automobilį, nuvažiuojame į Maeklongo turgų, kur prekės dėstomos tiesiog ant traukinio bėgių, o vos pasigirsta traukinio pypimas, prekijai spėriai jas nusirenka. Traukinys pravažiuoja – ir išsidėsto vėl.

Maeklongo turguje

Maeklongo turguje pravažiavus traukiniui prekeiviai skubiai vėl dėsto prie bėgių prekes ir uždengia bėgius brezentu, kad klientams būtų pavėsis

Taip pat užsukome ir į Damnoen Saduak plaukiojantį turgų, kur klientai išsinuomoja laivelius, o visos prekyvietės – atgręžtos į kanalus. Klientai ir perka iš laivelių. Įkyresni prekijai klientų laivelius pristraukia kabliais…

Plaukiojančiame turguje

Plaukiojančiame turguje

Tiesa, dirba tik kokia pusė prekyviečių. Sunku suprasti, iš ko tiems prekijams išgyventi: vos keli pirkėjų laivai. Tikriausia kitu metu kinai taškosi pinigais, o dabar jų patekimas į Tailandą apribotas. Nusipirkome kuprinę vietoj suplyšusios, parėmėme tuos besistengiančius pardavėjus.

Vakare atėjo pasirinkimo metas. Paskutinis patkrinimas: reisas į Balį, patikrinu, įvyks. Ar ten skristi, ar likti Bankoke?

Tailando gatvėse

Tailando gatvėse

Balio (Indonezijos) privalumai – kažkiek moku indonezietiškai (toninę tajų kalbą man išmokti beviltiška); Indonezija, kaip daugiakultūrė šalis, draugiškesnė kitataučiams, tolerantiškesnė (panikos akivaizdoje tai gali tapti labai svarbu). Be to, toks ir buvo planas, iš naujo skaičiuosis 30 dienų nuo įvažiavimo, kurias galiu būti be vizos.

Bankoko privalumai – didesnis miestas, lengviau pasiekiamas (lengviau judėti toliau), galima gauti nebrangų (20 EUR ir pan. už naktį) butą dangoraižyje su gražiais vaizdais: o tai svarbu, jei, galiausiai, teks kokį mėnesį ar ilgiau prabūti beveik užsidarius savame bute.

Jei jau išskrisiu į Balį, į Bankoką kažin ar grįšiu. „Thai Lion Air“ reisas, į kurį turiu bilietą, bus paskutinis, kuris įvyks šiuo aviakompanijos maršrutu: nuo 2020 03 20, kai Indonezija pradeda reikalauti iš visų atvykėlių iš anksto išduotų vizų, kurios išduodamos tik sveikatos pažymos pagrindu, „Thai Lion Air“ reisus nutraukia. Nesitiki, kad pakaks klientų. „Air Asia“ dar lyg skraidys, tad gal galėčiau grįžti – tik neaišku, kaip ilgai. Šiais laikais viskas keičiasi valandomis, ne dienomis.

Thai Lion Air nutraukti skrydžiai

Thai Lion Air – aviakompanijos, kuria skrisime – nutraukti skrydžiai. Kasdien vis daugiau

Rakto skylutė, pro kurią lendu, darosi vis ankštėsnė. „Deginam atgal tiltus“ – sakė Aistė abejingai. Niekas nežino, kaip ir kur geriau. Iš Lietuvos per šias kelias dienas į pašto dėžutę plūdo ir raginimai „tučtuojau grįžti“ ir, iš kitų žmonių, ne mažiau panikos persmelktos mintys, kad gal, užsidarius sienoms „su visam“, tapsime savotiškais pokario dipukais, o grįžti dabar būtų taip pat kvaila, kaip buvo tiems Urugvajaus lietuviams, kurie sugrįžo į tarybinę Lietuvą Stalino kvietimu pokariu. Ar mano proseneliams, 1944 m. grįžusiems iš būsimosios Vakarų Vokietijos.

Jiems pasisekė, kad pavyko išvykti, ir jie turėjo džiaugtis, o jie grįžo…

Tailando gatvės vaizdas

Tailando gatvės vaizdas

Ar viskas praeis? Kiek ramino laiškai iš Kinijos, nuo mano draugo kino, su kuriuo kartu keliavome po Kiniją prieš kiek daugiau nei metus. Kinija atgimsta, viskas pamažu atsidaro – nors daug lėčiau, nei jis norėtų, patikrinimų dar daug ir dėl tų patikrinimų gausos, eilių jis dar atsisakė minčių keliauti į Čongčingą. Na, bet Kinija, pasak *oficialios* statistikos, koronavirusą įveikė, vos keli atvejai per dieną nauji ir daugelis – įvežtiniai. Dabar pati Kinija ėmėsi karantinuoti atvykėlius, nes ir ten didžiausias pavojus – jie…

Pasaulyje yra dvi šalys, įveikusios koronavirusą. Kinija ir Pietų Korėja. Kinija tai padarė autoritariniais metodais: draudimais, kontrole, persekiojimais, kai uždarinėti miestai ir provincijos. Pietų Korėja – demokratiniais: masiniai „drive through“ testai, susirgusiųjų kontaktų radimas ir ištyrimas, gydymas. Europa nuėjo Kinijos keliu. Bet Europa neturi tokio stebėjimo aparato, kad tą kelią įgyvendintų, tokios rinkos kontrolės. Ir kol kas visi karantinai tik smaugia Europos ekonomiką, žmogaus teises, o virusas kaip plinta, taip plinta, jau aplenkęs Kiniją blogiausiu jos metu.

Rytoj manęs lauks ir kitas pasirinkimas: ką daryti su daiktais. Į Pietryčių Aziją atsivežėme porą kuprinių ir lagaminą. Lagaminą žadėjome palikti sandėliuke Tailande, kol skraidysime po Indoneziją – nes skraidinti jį pigių skrydžių bendrovių lėktuvais labai brangu. Bet dabar pasidarė neaišku, kada/ar begrįšime į Bankoką. Kol kas dar durys atviros, bet kaip rytoj, po savaitės? O ir tas skraidymas po Indoneziją greičiausiai nepavyks. Tikrai nepavyks: vakare perskaičiau, kad greičiausiai nebeplauks keltai Batamas-Singapūras, nes Singapūrui įvedus privalomą 14 dienų karantiną atvykėliams iš Indonezijos, nebebus klientų.

Įdomu, net jei ir išliktų tie keltai, ar mes galėtume, kaip suplanavę, persikelti į Singapūrą ir paskui skristi Singapūras-Bankokas? Ar reikėtų pralaukti 14 dienų Singapūre, ar tas „privalomas buvimas namie“ galioja tik tiems, kurie liks 14 dienų Singapūre, o aš jei būčiau Singapūre tik 2 dienas, tai gal tiesiog tai reikštų, kad tas 2 dienas negalėčiau Singapūre niekur eiti? Niekas nepasakys. Viskas keičiasi taip greitai, kad nebent nuolat užimtomis konsulatų linijomis paskambinęs *gal* *kažką* sužinotum. Joks internetas, joks Lonely Planet ar Tripadvisor, jokie blogai nepadės – viskas parašyta per seniai. Ir neverta dabar klausti, nes viskas dar keisis ir keisis ir keisis.

Keliavimas per kelias savaites grįžo 100-150 metų atgal, kai buvo ne toks „kiekvienam prieinamas produktas“, o sunkus, pavojingas ir nesuplanuojamas, tinkamas tik „tikriems keliautojams“, visokiems Matams Šalčiams. Daugelis komfortą ir garantijas mylinčių XXI a. „keliautojų“ neatlaikę tokių XIX a. iššūkių skubiai nešė kudašių į kalėjimu tuoj jiems virtusius namus, su pavydu ar su pasibaisėjimu pliekdami tuos, kurie dar turėjo savyje žiupsnelį tos XIX a. atradėjų ir nuotykių ieškotojų liepsnos.

Taigi, ar lagaminą palikti sandėliuke, ar visgi gabentis kartu? Buvau linkęs gabentis, bet tada suprantu, kad Thai Lion Air lagamino vežimas gali atsieiti šimtais eurų, jeigu neužperki jo iš anksto, o užperkant iš anksto internetu privaloma mokėti Tailande išduota kortele… Ką gi, dieną apžiūrėjome sandėlį, mums patiko, bent jau bus įdomi patirtis. Na ir, sako, kai kažką palieki mieste, reiškia, ten dar grįši…

2020 03 19. Ar dar grįšime į Tailandą?

Nuvežėme lagaminą į sandėlį – gal jau matėme jį paskutinį kartą. Užpikrome vietą mėnesiui. Jei ką, bus galima pratęsti internetu, bet daugiau kaip porai mėnesių neapsimokės… Šiaip ar taip, visi svarbiausieji daiktai tilpo į kuprines ir maišus, taip keliauti esame įpratę. Tik visokius žieminius rūbus palikome.

Atiduodu lagaminą į sandėlį

Atiduodu lagaminą į sandėlį. Tokį hipsterinį, kurio kavinė – bendradarbystės erdvė dar sulaukia Tailande žiemojančių dizainerių, vertėjų ar kitų, kurie, kaip aš, dirba internetu. Įdomu, kaip ilgai.

Bankoko Don Mueng oro uoste išvykimų lenta atrodo grėsmingiau, nei kuri anksčiau: aplinkinėms šalims ribojant ir draudžiant keliones, gera pusė visų reisų buvo pažymėti kruvinai raudonomis „CANCELLED“ raidėmis. Tarptautiniame terminale – vietiniame dar viskas “kaip po senovei”.

Bankoko oro uosto tarptautinio terminalo skrydžių lenta

Bankoko oro uosto tarptautinio terminalo skrydžių lenta

Bankoko oro uosto vietinio terminalo skrydžių lenta - čia dar beveik visi skrydžiai vyksta

Bankoko oro uosto vietinio terminalo skrydžių lenta – čia dar beveik visi skrydžiai vyksta

Mūsiškis „Thai Lion Air“ skrydis – pustuštis. Dauguma europiečiai (beje, geras trečdalis jų kaukėti): kosintis ispanų jaunimas, ukrainiečių šeima su vaikais, suomių porelė… Visi kažin ko skrido tolyn į pasaulio kraštą, užuot klausę savo šalių rekomendacijų ir šaukimų grįžti anapus jų uždarytų sienų. Visi turi priežasčių… Įdomu, kokių.

Tailande jau joks lėktuvo įgulos narys ar oro uosto darbuotojas nedrįstų ateiti į darbą be kaukės

Tailande jau joks lėktuvo įgulos narys ar oro uosto darbuotojas nedrįstų ateiti į darbą be kaukės

Keleiviai. Europoje beveik niekas nedėvi kaukių, bet Tailando kaukių kultūra tokia gaji, kad ir kai kurie baltaodžiai čia išmoko tą daryti

Keleiviai. Europoje beveik niekas nedėvi kaukių, bet Tailando kaukių kultūra tokia gaji, kad ir kai kurie baltaodžiai čia išmoko tą daryti

Jau sėdėdamas lėktuve perskaitau, kad Tailandas nuo šiol įsileis tik užsieniečius, turinčius 100 000 eurų sumai draudimą nuo COVID ir ne vėliau nei prieš 72 val. pasidariusius COVID testą (su neigiamu atsakymu). Viskas. Čia gali būti galutinis dūris į mano šansus dar grįžti Bankokan. Ne, tikrai nemanau, kad didelė tikimybė užsikrėsti COVID (juk šitaip stengiuosi saugotis!), bet ar begalioja dar koks sveikatos draudimas nuo COVID pandemijos metu ir, svarbiausia, kaip pasidaryti tą testą kažkur Indonezijoje, kur jų beveik niekam nedaro? Na, bet gal per savaitę dar kas pasikeis. O gal per savaitę Tailandas išvis uždarys sienas.

Anapus kylančio lėktuvo lango stebiu Bankoko panoramą: dangoraižius, daugiaaukščius kelius. Kada dar ją išvysiu? Priklausys ne tik nuo manęs, kaip seniau, kai viskas buvo paprasta ir atvira. Bet ir nuo manęs. Stengsiuosi.

Lėktuvas kyla iš Bankoko

Lėktuvas kyla iš Bankoko

Apninka baimė – o kas, jei į Indoneziją neįleis? Jau prie registracijos į skrydį langelio Bankoko oro uoste prašė bilietų atgal iš Indoenzijos. Jų neturiu. Papasakojau planus: kaip iš Balio turiu bilietus į Surakartą, iš ten traukiniu važiuosiu į Semarangą ir skrisiu į Pangkalanbuną… Paprašė pereiti prie esmės – kaip gi išvyksiu iš Indonezijos? „Plauksiu iš Batamo į Singapūrą“ – pasakiau savo pirminį planą. Tiko. Kelto bilietus juk galėčiau nusipirkti vietoje… Jei tie keltai plauktų.

Nuostabios Indonezijos salelės pro lėktuvo Bankokas-Balis langą

Nuostabios Indonezijos salelės pro lėktuvo Bankokas-Balis langą

Bet ar tai „sueis“ Indonezijos pasieniečiams? Jeigu ne, kas tada? Į Tailandą irgi grįžti negalėsiu – juk neturiu COVID testo ir kaip jį pasidarysiu? Išeina, turėčiau gyventi Balio oro uoste?

Balis. Mintyse - kas bus toliau

Balis. Mintyse – kas bus toliau


Indonezija (kovo 19-30)


2020 03 19 – Ar priims Indonezija?

Štai už lango jau tamsus Balis. Palyginus su mano atvykimu ten pernai (2019 m.) atsirado papildoma geltona „COVID anketa“ oro uoste, kur prisipažįsti nesergantis. Temperatūros patikrinimas. Tada pasieniečiai. Musulmonė pasienietė tik paklausia, kiek laiko būsiu Indonezijoje. 16 dienų. Mažiau nei 30. Atgalinių bilietų neprašo. Viskas gerai, pirmyn.

Šią lentelę apie šalsi, kurių piliečiai į Indoneziją gali patekti be vizos, tikriausiai, po kelių valandų ilgam patrauks

Balio oro uostas. Šią lentelę apie šalsi, kurių piliečiai į Indoneziją gali patekti be vizos, tikriausiai, po kelių valandų ilgam patrauks

Atvykėliai pildo COVID anketas

Atvykėliai pildo COVID anketas

Pačiame Balyje COVID dar visai nesijaučia. Vos keli atšaukti skrydžiai I Gusti Ngura Rajaus oro uosto informaciniame ekrane. Jokių kaukių, jokio dezinfekcinio skysčio. Ramuma. Keliaudamas šiais laikais iš šalies į šalį kartu tarsi keliauji kelias savaites ar mėnesius laiku į priekį ar atgal…

Ramybės praskridus apokaliptinį pasaulį ta Balio ramuma man kažkodėl neteikia. Juoba, sergančių skaičiai Indonezijoje sparčiai kyla ir daug jų dar, garantuotai, nenustatyta. Panika verčia visokius veikėjus spausti prezidentą Joko Widodo įvesti Indonezijoje karantiną. Pasak „Jakarta Post“, Widodo sako, kad Indonezijoje tai neveiktų, nes net maisto tiekimo užtikrinti neišeitų. Indonezija juk ne masinių prekybos tinklų su sunkvežimiais šalis (kaip Lietuva), ji – begalės smulkiųjų verslininkų su motociklais-restoranais šalis. Kaip “uždrausi judėjimą palikdamas teisę tik vežti prekes”, jeigu tas prekes čia veža daugelis žmonių: smulkus verslininkas užperka maistą iš smulkaus ūkininko ir gamina jį savo restoranėlyje, į kurį skurdūs kaimiečiai eina ne dėl “nebūtinos prabangos” (kaip dar kartais restoranus suvokia europiečiai), o todėl, kad nebūtinai turi namie virtuvę ir valgyti restoranėliuose ten gali būti net pigiau, nei namie?

Bet jei indonezieičiai nepuls, kaip tajai, saugotis, užsikrėtusiųjų gal bus daugiau ir daugiau ir panika lems rimtas atsakomąsias priemones.

Lapelis, kurį pasieniečiai nurodė laikyti pase visą laiką, kol būsiu Indonezijoje. Ant jo - informacija, kur skambinti susirgus koronavirusu

Lapelis, kurį pasieniečiai nurodė laikyti pase visą laiką, kol būsiu Indonezijoje. Ant jo – informacija, kur skambinti susirgus koronavirusu

Išsinuomojame automobilį. Kitaip nieko ir nebus: australų įkurtas kura-kura bus turistinio viešojo transporto tinklas, kaip gavau žinutę į parsisiųstą aplikaciją, nutraukia darbą. Oficialiai dėl koronaviruso, dėl keleivių saugumo. Bet realiai turbūt dėl klientų trūkumo.

Pavakarieniaujame korėjiečių restorane, kurį įsiminiau dar nuo pernai, kartu švelniai atšvęsdami, kad viskas kol kas einasi gerai.

Pirmoji vakarienė Balyje

Pirmoji vakarienė Balyje. Niekas kaukių nedėvi, dezinfekcinio skysčio nėra: po Tailando jau atrodo keista

2020 03 20 – mirštantys Balio masiniai kurortai

Pirmąsias pora dienų praleidžiame Nusa Dua kurorte. Ne tuose didžiųjų viešbučių kompleksuose, kur gerais laikais ištisas poilsiautojų minias užsakomaisiais reisais suskraidindavo Europos agentūros, o 7 eurų už naktį indoneziečių viešbutėlyje.

Anie kompleksai, pernai stulbinę gyvybe, dabar miega beveik mirę. O visi reti baltaodžiai praeiviai kalba rusiškai – atrodo, tai paskutinė tauta, kuri atšaukia savo atostogas, nors dabar jau ir jų Balin nebeskraidina.

Indoneziečių viešbutėlis, tuo tarpu, kupinas žmonių: gerai tai ar blogai, bet javiečiai ir kiti dar plūsta į Balį, nors palyginus su visais išnykusiais kinais ir korėjiečiais, australais ir naujazelandais, vokiečiais ir prancūzais, jų – mažai.

Susitvarkome praktinius dalykus: telefono/interneto kortelė mėnesiui (kas žino, kiek čia dar būsime ir kiek dar dirbs kortelių parduotuvės), Aistei manikiūras/pedikiūras (ją išgąsdino, kad Lietuvoje uždarė kirpyklas ir grožio salonus). Pasivaikštome Nusa Dua.

Kad ir kaip toli bebūčiau, Lietuvos masinė panika ir jos keliama ekonominė krizė siekia ir mane. Juk ženkli dalis pajamų bent kažkiek susijusi su Lietuva.

Apytuštė Nusa Dua

Apytuštė Nusa Dua

Štai dėl karantino uždarė Lietuvos pabėgimo kambarius – ir visi tie, kurie pirko iš mūsų reklamą http://www.protu.lt , vienas po kito parašo, kad reklamos nereikia „iki karantino pabaigos“. Tai yra, velniažin iki kada – nes labai abejoju, kad karantinas duos kokių realių rezultatų. Kinijoje davė (jei oficiali statistika nemeluoja) todėl, kad ten yra gyventojų stebėjimo sistema: per telefonus, per į vieną tinklą sujungtas kameras, kur piliečius atpažįsta dirbtinis intelektas: mato, kaip arti vienas nuo kito jie stovi, ar be reikalo nevaikšto. Gali užtikrinti karantiną 100%.

Europoje „privatumo idėja“ niekad nebūtų lelidusi sukurti nieko panašaus – Vakarų Europoje juk net Google Street View ar Facebook duomenų rinkimas kelia kontroversijas, o kiekviena papildoma policijos saugumo kamera vagims filmuoti – tų pačių gyventojų, kuriuos ji saugos, protestus. Ir Europoje todėl karantino nesukontroliuosi. O jeigu bent 5 ar 10% žmonių jo nesilaikys, ligos plitimas geriausiu atveju truputį sulėtės (kol kas Italijoje ir to nematyti). Bet liga neišnyks. Panaikinsi karantiną – vėl grįš. Tai gali būti, kad europiečiai bus metus ar pora, iki kokios vakcinos, laikomi namų arešte?

Balio vaizdas

Balio vaizdas

Niekada nenorėjau nukeliauti į Šiaurės Korėją, bet dabar Šiaurės Korėja pati atkeliavo į mano Tėvynę Lietuvą. Kol kas dar ne į Indoneziją…

Laimė, kad veiklų turiu daug. Diversifikacija mus gelbėja. Užsienio lietuviams dar reikia Lietuvos pilietybės, kurią padedame atsikurti kartu su Aiste, tad žymi dalis pajamų liko. Žmonės optimistai. Arba gal pesimistų „pasitraukimą“ kompensavo papildomi optimistai, dabar, atsidūrę „namų arešte“ ir gavę laiko atsidėti, pavyzdžiui, savo protėvių Lietuvoje paieškoms. Čia aš dar galiu padėti. Ribotai. Net jei ir būčiau Lietuvoje, į archyvą manęs nebeįleistų. Karantinas.

Vakarieniaujame Nusa Dua kurorto restorane. Skamba graži gyva muzika, bet vos keli staleliai užimti. „Indonezija uždarė Balio oro uostą“ – pasiskundžia liūdni muzikantai – „niekas nebeatskris…“. Iš tikro lėktuvai skraido ir skraido, oro uostas veikia. Bet kas Baliui iš to, kai užsieniečiai atskristi nebegali? Kiek baliečių pastaraisiais dešimtmečiais išpardavė savo ryžių laukus turistinių kompleksų vystytojams ir perdarė savas fermas į kaimo turizmo sodybas! Sako, 80% Balio gyvena iš turizmo…

Vakarienė pustuščiame restorane. Gyvos muzikos klausėmės mes ir dar pora nedidelių kompanijų.

Vakarienė pustuščiame restorane. Gyvos muzikos klausėmės mes ir dar pora nedidelių kompanijų.

Buvau vienintelis, priėjęs prie vieno ekskursijų perpardavinėtojų. Ekskursijos į Nusa Penidos salą kaina net man nieko nesiderant desperatiškai “nukrito” nuo 1 250 000 rupijų iki 700 000. „Gal ne rytoj“ – sakė Aistė – „gal kai kojas nusidepiliuosiu, gi paplūdimiai“. Kvaila, bet jaučiausi net truputį kaltas, kad nenusipirkau: kiek dar laiko tas ekskursijų perpardavinėtojas nieko neparduos? Jo padėtis tikrai sunkesnė, nei mano (bent jau dabar), jo visas gyvenimas tikriausiai stovi ant turizmo į Balį… Bet dar nusipirksiu kitą dieną… Turbūt jau kitame miestelyje, iš kito perpardavinėtojo, bet jam gyventi nelengviau. Tūkstančiams, šimtams tūkstančių, gal net milijonams Balyje nelengva.

2020 03 21 – Jei ne šiandien – tai niekada

Ilgai ieškojau vietos tolimesnei nakvynei. Tokios, kur, reikalui esant, nebūtų liūdna mėnesį ar ilgiau praleisti užsidarius: šiais laikais nežinai, kas laukia rytoj.

Kas, kad prezidentas Joko Widodo tvirtai laikosi prieš karantino idėją – ta idėja, it koks smegenų maras, užkariavo Europą, o iš ten pamažu įkvėpia ir visas buvusias jos kolonijas, net tokias, kur koronaviruso beveik nėra ir mažai rizikos grupės žmonių (jau ir Indonezijoje amžiaus vidurkis gerais keliolika metų žemesnis, nei Europoje, o ką kalbėti apie Afriką, kur “rizikos grupei” kai kuriose šalyse priklauso tik koks 1% žmonių).

Deja, Balyje su tokia nakvyne sunku. Visa Balio esybė, tad ir visa architektūra yra skirta bendruomeniniam gyvenimui, o ne užsidarymui. Beveik nerasi vilų su gražiu vaizdu pro langą, kaip Bankoko daugiabučiuose. Daugelis aptvertos aukštomis sienomis, it nedideli kalėjimai, nemaža dalis – toli nuo miestelių. Aišku, viduje gražu, be galo skoninga, ir nuostabu, kai ten gali sugrįžti „pabūti privačiai“, o paskui išeiti pasižmonėti į kavines, restoranus, gamtą, turistines vietas. Bet kas, jei viso to neliks ir privalėsi būti už aklinų sienų toli nuo visko?

Viešbučių yra ir patrauklesnių. Bet privatus namas geriau, nei viešbutis: mažesnė tikimybė užsikrėsti, be to, iš Europos pradėjo eiti gandai, kad viešbučiai uždaromi, užsieniečiai išvaromi. Ispanijoje, Vokietijoje. Kas, jei ir ta mada ateis iki Indonezijos? Su privačiu savininku bus paprasčiau susitarti. Ypač Indonezijoje. Ir remti norėtųsi smulkiuosius verslininkus. Jiems dabar sunkiausia.

Galiausiai atrandu neblogą butą vilų komplekse prie Ubudo, Užsakau trims naktims. Gražu, vaizdas į ryžių laukus. Komplekse dar gyvena olandų šeima, prie baseino drybso anglų, prancūzų poros. Vėliau nugirstu jų pokalbius. Strigo Balyje ir nežino, kuriam laikui. Visas Balis turės iš tokių išgyventi mėnesį, kelis mėnesius. Dalis jų dar kurį laiką grįžinės namo, bet tas srautas vis lėtės, lėtės, paskui, tikriausiai, sienos užsidarys galutinai – kas tada liks, tas liks.

Žvelgiant iš buto Ubude. Balyje strigusi europietė guli prie baseino

Žvelgiant iš buto Ubude. Balyje strigusi europietė guli prie baseino

Balio kultūrinė širdis Ubudas, kuriame pernai gražiausiose vietose negaudavome staliuko prisėsti, beveik tuščias. Sėsk kur nori. Laikytis „socialinės distancijos“ problemos nėra: arba būsi restorane vienas, arba artimiausi kiti svečiai sėdės už viso eilės kitų staliukų. Net muzikantai sunkiai bepadeda pritraukti lankytojų: štai vienoje kavinėje – tik muzikantai ir padavėjos. Jie baigia kūrinį, padavėjos paploja. Po keliasdešimt minučių vėl einu pro tą pačią kavinę – tas pats. Daug prekijų jau išvis užvėrė duris, bet mažuma. Aistei balietišką masažą, kurio ji taip troško dar nuo Lietuvos, tiesa, radome.

Susiradęs retą dar veikiančią ekskursijų perpardavinėtoją klausiu – gal rytoj būtų ekskursija į Nusa Dua? „Ne. Nusa Dua užsidarė. Nusa Lembogan irgi. Gilis užsidarė“ – man atsakė. Turbūt keltų pakankamai nebėra, nes nėra pakankamai turistų.

Šiomis dienomis kaip niekad supranti, kad negali gyvenime nieko atidėlioti. Nes niekada nažinai, kas bus rytoj. Per koronavirusą – ypač. Nusa Penidos nebepamatysiu. Dabar, o gal ir niekada.

Balyje

Balyje

Bet juk tas pats visuomet. Negali sakyti „Ai, nukeliausiu kitais metais“, „Ai, verslą pradėsiu kitais metais“. Gal sveikata neleis, gal vaikų turėsi, gal būsi pakeitęs darbą ir negausi atostogų. Jei turi idėją – turi ją įgyvendinti *dabar*.

Dieną „Duris pabučiavau“ ir Badžra Sandhi memoriale Balio istorijai. Užsidarė nuo šiandien. Dar vakar būčiau galėjęs nueiti, o ir netoli buvau… Neveikė ir menininko Niomano Gunarsos muziejus. Laimė, Goa Gajah šventykla dar veikia. Kelionių vadovai rašo „Ateikite prieš 10 val., antraip matysite tik turistų minias“. Atėjau vidurį dienos ir tų turistų tebuvo keli. Prekijų daugiau nei turistų… Nusiperkame pas vieną gėrimų. Kaina užkelta, bet nesideru. Jam sunkiau nei man.

Prie Bhadžras Sandhi memorialo baliečių tautos istorijai Balio sostinėje Denpasare

Prie Bhadžras Sandhi memorialo baliečių tautos istorijai Balio sostinėje Denpasare

Vakare į telefoną ateina žinutė, kurios esmė „Išgelbėkite tautą! Melskitės namuose!“. Pietryčių Azija labai religinga ir didžiausia koronaviruso plėtra čia vyko būtent mečetėse. Kaip tie musulmonų maldininkai Malaizijoje, kurie, šventėje užsikrėtę, paskui pargrįžo į Indoneziją, į Singapūrą ir kitur.

Goa Gajah šventykla

Goa Gajah šventykla

2020 03 22 – Balis pasitinka naujus metus

Gal septintą ryto pažadina kažkokie per garsiakalbius sakomi pranešimai, kur lyg ir minėtas koronavirusas. Galvojau, jau įvedė karantiną. Karštligiškai tikrinu internete – ne.

Šiandien prasideda pagrindiniai Balio naujų metų ritualai. Prie Tanah Lot šventyklos stebime Melasti paradą iki jūros: tūkstančiai žmonių, pasidabinusių tautiniais rūbais, nešini visokiomis figūromis ir grodami muzikos instrumentais, gabena aukas dievams į jūrą. Vienas šalia kito, tik maža dalis su kaukėmis. O ir tie – štai vienas nusismaukia kaukę, parūko pūsdamas dūmus į bendrakaimiečius, ir vėl užsismaukia. Na, jie tiki karma – jei karma bloga, bus blogai (bet taip ir turi būti), jei gera – nieko blogo nebus.

Melasti aukų nešimas

Melasti aukų nešimas

Tiesa, fotografuoti neleidžia, o ir pabandžius nueiti į apsiplovimo paplūdimį pečalangas (kaimo savanoriška „policija“) liepia apsisukti. Gal todėl, kad Tanah Lot šventykla jau uždaryta turistams dėl koronaviruso. O gal todėl, kad tenykščiai kaimiečiai metai iš metų „iškankinti“ turistų, nesuprantančių tų ritualų prasmės, lendančių kur galima ir kur ne.

Pernai dalyvavau eilinio Balio kaimo šventėje neturistinėje salos šiaurėje, ten požiūris į atvykėlį kitoks: mane kalbino, pasakojo, kas vyksta, norėjo net Facebook kontaktais pasikeisti.

Ironiška tik kad iš pažiūros šiųmečio Tanah Lot “parado” nuo pernykščio Balio šiaurės kaimo neatskirsi. Turistų nėra nei ten, nei ten. Na, keletą dar matėme…

Tokių sveikinimų su naujais metais ir prieš naujus metus išpuolančiomis balietiškomis šventėmis pilnos visos Balio pakelės

Tokių sveikinimų su naujais metais ir prieš naujus metus išpuolančiomis balietiškomis šventėmis pilnos visos Balio pakelės.

Ir prie pagrindinio Balio kurorto Kutos restoranai beveik tušti. Kas norėjo ir galėjo išsiskirstyti – išsiskirstė. Bet nenorėjo irgi daug kas.

O ką toliau daryti mums? Atvykę į Indoneziją, turėjome dvi galimybes: imti „visa on arrival“ 30 dienų su galimybe prasitęsti dar 30 dienų arba tiesiog įšvažiuoti į šalį ir gauti 30 dienų teisę būtų Indonezijoje, be galimybės prasitęsti. Kadangi kas bus po mėnesio niekas negalėjo garantuoti (ar išvis tas vizas pratęsinės?), pasirinkome antrą variantą: pareigūnams sakėme pirminę kelionės idėją ir, kadangi tai buvo 16 dienų planas, pasitenkinome 30 dienų leidimu. Daugelis kitų kartu atvykusių keleivių, tuo tarpu, stojo į eilę prie vizų…

Balio gatvė

Balio gatvė

Tą 16 d. kelionės planą vis dar galime įgyvendinti. Kažkaip nuostabiai stebuklingai atrodo: nepaisant viso to, kas vyksta pasaulyje, visų užsidarančių valstybių, dar visai įmanoma, kad iš Balio kovo 29 d. nuskrisime į Surakartą, iš ten nuvažiuosime į Semarangą, kovo 30 d. skrisime į Pangkalanbuną, paskui autobusu į Pontianaką, iš ten balandžio 5 d. lėktuvu į Batamą. Lėktuvų bilietus turime…

Vienas paplūdimių, kur vyks Melasti

Vienas paplūdimių, kur vyks Melasti

Bet ar tai protinga? Surakarta, Semarangas – Javoje, kur koronaviruso protrūkis kasdien auga. Sprendimai dėl karantinų priimami grietai: o strigti Indonezijos užkampiuose, kaip Pangkalanbunas, visai nesinori. Batamas, jei pavyktų iki ten nusigauti, geresnė vieta – moderni turistinė sala, gyvenusi iš pigaus alkoholio ieškojusių singapūriečių, kol tie dar atplaukdavo. Iš ten ir Singapūras matosi, vos 15 km keltu.

Bet dabar Singapūras jau visai uždarė sienas – nebe 14 d. karantino reikalavimas, kaip iki šiol, o griežtas draudimas atvykti. Batamas mums būtų aklavietė neaišku iki kada, nes skrydžių iš ten ir gerais laikais gerokai mažiau, nei iš Balio. Singapūro dangoraižius matytume pro kokio modernaus buto langus, bet Singapūras būtų toks pat nepasiekiamas, kaip sovietmečiu estams Helsinkis, kurį jie matydavo tik iš Talino TV bokšto restorano…

Na ir paskutinis reikalas – Pangkalanbuną norėjome aplankyti dėl orangutanų ir Tanjung Puting nacionalinio parko, kuriam pradžią davė lietuvė Birutė Galdikas. Bet nacionaliniai parkai Indonezijoje užsidaro vienas po kito. Internete informacija ne visada nauja. Labai gali būti, kad nuskridę neberastume įprastinių ekskurisjų klotok laivais, o kitaip į tą parką nelabai tenukaksi.

Taigi, su kiekviena diena vis labiau atrodė, kad viskas: kelionę pagal planą logiškiausia baigti, net jeigu teoriškai ji ir galėtų tęstis. Ir kas toliau?

Paprasčiausia – likti Balyje. Iš pradžių gąsdino biurokratinės kliūtys: bauda už vizos taisyklių pažeidimą – 65 doleriai į dieną. O, kaip darėme 2018 m., išvykti iš Indonezijos ir vėl grįžti, taip vėl iš naujo paleidžiant 30 dienų laikrodį (vadinamasis „visa run“), nebepavyks: nes Indonezija nebeduos vizos atvykimo metu, o kaip su viza Indonezijos ambasadoje neaišku. Tačiau lietuviškose Indonezijos Facebook grupėse (net nustebau, kiek lietuvių nusprendė Balyje karantinuotis!) ėjo gandai apie „emergency“ vizas, kurias duos Indonezija. Šiandien pradėjo jas dalinti. Aišku, mūsų padėtis geresnė, nei daugelio: daugeliui jau ir taip Indonezijos viza eina į pabaigą, o mums dar likęs beveik mėnuo. Galėtume palaukti, kol išnyks eilės. Jei tik nepaskelbs karantino.

Balyje ramu, smagu. Parduotuvės, restoranai veikia – ir gavę nuotraukas Europoje žmonės sunkiai patiki, kad dar kur pasaulyje taip yra. Smagu išgerti kokakolos stebint gatvę su retais praeinančiais turistais ir motociklais lekiančiais vietiniais. Smagu važinėti dairantis į tradicinę balietišką architektūrą ir pandžorus. Tik kaip ilgai viskas bus taip? Indonezijos koronavirusuotųjų skaičius išaugo nuo 450 iki 514. Balyje, tiesa, oficialiai tik keli atvejai, ir tie įvežtiniai.

Balio šventykla

Balio šventykla

Dar viena alternatyva – keliauti į kitą Azijos šalį. Aistė norėtų tai padaryti besibaigiant toms 30 dienų, bet sienos taip greitai užsidarinėja ir, netekę pajamų, reisai taip greitai nyksta, kad, turbūt, vienintelis šansas gali būti po greitai po njepio. Jau net Honkongas užsidarė. Daugelis „atvirų“ šalių – tos, į kurias iš Balio nėra reisų, o reisus su persėdimais „pertraukė“ įvairūs draudimai.

Yra viena išimtis. Pietų Korėja. Ir kuo labiau galvojau apie tai, tuo labiau man patinka idėja persikelti ten. Korėjiečių kultūra man prie širdies, korėjiečių maistas vienas skaniausių pasaulyje. 2015 m. keliavau po šią šalį vienas, bet Aistė jau seniai prašė, kad nukeliautume ten kartu. O svarbiausia, kad Pietų Korėja itin gerai atlaikė šią krizę. Nepamindama žmogaus teisių, kaip Europa, neskelbdama karantinų ji sugebėjo pažaboti epidemiją: žmonės ten jau greičiau sveiksta, nei užsikreiča nauji. Būtų mažesnė tikimybė atsidurti „didesnėje nei įprasta kalėjimo kameroje“. Norisi paremti tokią šalį ir savo nedideliu indėliu – pvz. užsakyti butą pas nuo pasaulinės krizės nukentėjusius AirBnB nuomotojus. Bet kartu atsirado ir toks žinių troškimas: kaip gi ta puiki kovos su virusu sistema atrodo iš vidaus? Kas ten kitaip, nei Katare, Indonezijoje, Tailande, Lenkijoje ar Lietuvoje?

Buvo toksai Lietuvos banditas Rachinšteinas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos paspruko į Tailandą, o galiausiai jį sulaikė Vietname. Kartais jaučiuosi, tarsi blaškyčiausi po Pietryčių Aziją bėgdamas nuo kalėjimo, nežinodamas, kada gi ta grėsme pasivis. Tik kad jokio nusikaltimo nepadariau. Tik kad nepadarė jo ir virš milijardo tų, kuriems jų namai (ar bent jau jų šalis) jau virto kalėjimu: Europoje, o dabar ir vis daugiau Azijos šalių. Kinams tai buvo laikina. Žiūrėsim, kaip bus kitur. Ir visgi labiausiai gerbiu šalis, kurios savo žmonių į kalėjimą neuždarė. Tokias, kaip Pietų Korėja.

Jau kuris laikas Facebook‘uose reklamuojamas „Lietuvių parskraidinimo reisas iš Balio“. Pakils 24 d., prieš pat njepį. Kainuos 950 eurų: tiek, už kiek jei ne visi sienų uždarymai labiau patyręs keliautojas gali suskraidyti Vilnius-Balis-Vilnius ir dar liktų Vilnius-Niujorkas-Vilnius kelionei. Niekada nesvarsčiau to kaip galimybės. Dėl daugybės priežasčių.

Ne tik dėl baimės papulti į „kalėjimą“. Taip, gal per daug girdėjau Antrojo pasaulinio karo laikų istorijų per savo „Tikslas – Amerika“ misijas apie Stalino pažadais susigunčiusius Lotynų Amerikos lietuvius, kurie grįžo tarybinėn Lietuvon ir grotos anapus jų užsitrenkė “su visam”. Ir taip, dabar nebe tie laikai. Bet manau realu, kad gali būti šitaip: kadangi karantinas nebus veiksmingas ir liga neišnyks, tai jis tęsis “be galo”: mėnesnių mėnesiais, net metų metais. Nes joks politikas nenorės būti tas, kuris panaikins karantiną ir paskui bet kuri žmogaus mirtis nuo koronaviruso bus „sukarta“ jam ant galvos. To tikimybė gal nedidelė, bet tikrai gerokai didesnė, nei tikimybė pačiam pasigauti koronavirusą šiuo metu – ir, tiesą pasakius, man asmeniškai gerokai baisesnė. Paradoksas, bet gal bent kol kas geriau Lietuvos piliečiui būti ne Lietuvoje: nepiliečius išleidžia paprasčiau.

Bet gal svarbiau – „Ko man grįžti?“. Esu skaitmeninis klajoklis, nors klajojimas ir apsunkintas. Galiu dirbti iš bet kur. Šiais „darbo iš namų“ laikais tai dar tikriau, nei bet kada anksčiau: į archyvus vis tiek nepateksiu, žodiniai teismo posėdžiai virsta rašytiniais, kur pakanka nusiųsti teisėjui dokumentus (tas pats, iš namų Vilniuje ar iš buto Balyje). Iš pradžių planavau važiuoti dviems mėnesiams, kodėl tai turėtų keistis dėl šitos situacijos? Niekas nenuspės, kur bus geriau, o kur blogiau po 30 dienų, 60 dienų. Planavimo laikai baigėsi.

Įsvaizduoju, kaip koks italas dėl koronaviruso sausio mėn. atšaukė kovą suplanuotą kelionę į Kiniją – o dabar graužiasi nagus, nes Kinijoje daug saugiau, nei jo Italijoje, ir daug laisviau… Kur bus saugu ir gerai po mėnesio – niekaip nenuspėsi.

Ir svarbiausia – Lietuva pasirinko tokį kovos su koronavirusu kelią: viską uždarom, užsidarom, nieko neįleidžiam. Taip, Lietuvos piliečiams padaryta išimtis – bet daugelis Lietuvos politikų ir jos nenorėtų, tai kaip tam tikra nuolaida ar labdara. Juk grįžtantys piliečiai šitiek koronaviruso atvejų įveža! Nemanau, kad ką nors į Lietuvą atvežčiau – saugojausi, o ir ne iš Vakarų Europos “epicentro” grįžtu. Bet jei nesu tas, kuris desperatiškai nori ir privalo „grįžti namo“, jei galiu (tikiuosi, galiu) išlikti svetur (kitokį kelią pasirinkusiose šalyse), tai kur kas teisingiau man prisidėti prie to „Lietuvos plano“ ir pora vienetų sumažinti masiškai grįžtančių lietuvių skaičių. Net jeigu tas Lietuvos planas, greičiausiai, ir nėra teisingas. Bet labai norėčiau šįkart klysti. Linkiu Lietuvai kuo didžiausios sėkmės…

Anapus langų kažkur skambėjo gamelanas. Tais garsais baliečiai įkvėpinėjo piktąsias dvasias į ogoh-ogoh pabaisų skulptūras, pamažu išstumiamas į pakeles. Neaišku kur. Balyje dažnai girdi šventę, bet jos nematai. Ji kažkur anapus paslaptingų sienų, miškų, kalvų ir slėnių, bet pagal garsą atrodo – anapus tavo balkono.

Poryt ogoh-ogoh degins, kartu su visomis dvasiomis jų viduje. Turbūt.

Ogoh-ogoh palei gatvė

Ogoh-ogoh palei gatvė

2020 03 23. Ką dar galima pamatyti Balyje

Kaip jau tapo įprasta, turiu turėti planą, rezervinį planą – ir vis tiek neaišku, ar ką iš to pavyks padaryti.

Gunung Kawi šventykla buvo uždaryta. Laimė, Tegalalango ryžių laukai atviri, kaip ir daugelis jų kavinių su vaizdais į tas tokias tradicines terasas. Ramiai pasivaikščiojome tais takeliais. Užlijo, pasigerėjome vaizdais, tarsi be plano. Vaizdai nuostabūs. Visokie interneto puslapiai rašo, kad Instagramo nuotraukos, kur koks influenceris vienas tame ryžių lauke – tikriausiai sufotošopintos, juk neįmanoma tokių padaryti per begalines turistų minias! Na ar gal iškart po saulėtekio tie influenceriai važiuoja, gal tada įmanoma…

Tegalalango ryžių terasos

Tegalalango ryžių terasos

Bet buvo momentų, kai buvome tame lauke vieni, vidury dienos… Bent vienas šio reikalo pliusas. Aišku, pliusas tik paskutiniams turistams, o ne vietos smulkiesiems verslininkams, kurie daugybę iš Balio tradicija tapusių „nusifotografavimo sūpynių“ su visam prirakino prie stulpų: nebereikia. Ir, bet kuriuo atveju, nuotraukos su kaukėmis išeina nekaip…

Parištos sūpynės prie ryžių terasų

Parištos sūpynės prie ryžių terasų

Tiesa, su kaukėmis buvome tik mes. Vienas kitas vietinis jau pareigingai klauso prezidento Joko Widodo nurodymų: štai vienas ryžių laukų pašonės kavinėje 20 sekundžių plovė rankas, štai kitas pakelės parduotuvėje eilėje stojo per du metrus nuo kito, štai keli pasidarę medžiagines kaukes ar net nusipirkę vienkartines. Bet iš baltaodžių turistų niekas to nedaro! Sutikta ryžių lauke turistė tik priekaištingai nužvelgė mano kaukę – „o-ou“ – ištarė pasibaisėjusi, tarsi kaukės keltų pandemiją, o ne atvirkščiai.

Apsidairę, kad aplinkui nieko nėra, nusiėmėme kaukes šiai nuotraukai

Apsidairę, kad aplinkui nieko nėra, nusiėmėme kaukes šiai nuotraukai

O iš Lietuvos, Ispanijos mums pažįstami praneša, kad jau geras trečdalis ten dėvi kaukes. Balyje tarsi užsiliko gabalėlis senos, ikikoronavirusinės Europos, kur žmonėms tokie dalykai nerūpėjo. Tos pačios, kur dar kovo praždioje man nuėjus į ligoninę su veido kauke, mane tiesiai šviesiai per dantį traukė net seselės.

Taip, kelionė per valstybių sienas šiais laikais – it kelionė laiku. Dvi savaites į ateitį, mėnesį į praeitį… Iš laiko prieš krizę į laiką krizės įkarštyje ir vėl atgal. Balis dar laike atsilieka nuo Lietuvos. Nors šiaip Indonezijoje užsikrėtusiųjų ir gerokai daugiau. Skaičius dar ne viskas. Panika, baimė nebūtinai eina koja kojon su statistika.

„Bangkok Post“ rašė, kad dabar Bankoke jau uždaryti prekybos centrai, restoranai. Gerai, kad išvykome.

Dėl visa ko, nusipirkome maisto rezervą į automobilį ir iš bankomatų išsiėmėme daugiau grynų pinigų, nei paprastai. Nes gal sutriks bankų veikla, gal į parduotuvę bus sunku nueiti ar eilės jose taps begalinės.

Ir kai turėjome per atstumą dalyvauti kliento vardu Lietuvoje e-aukcione, dėl visa ko pasijungėme dvi interneto linijas: mūsų viešbučio ir telefono. Jei viena strigtų. Nestrigo. Bet kas pasidarytų su Indonezijos internetu, jei įvestų visuotinį karantiną – neprognozuoju.

Vakare – nuostabi žinia. Indonezija visiems užstrigusiems leido pasilikti ilgiau nepratęsiant vizos. Neteks grūstis eilėse, kaip skundžiasi internete Tailando lietuviai. Jei liksime.

2020 03 24 – Kaip koronavirusas išgelbėjo piktąsias Balio dvasias

Turėjo būti pati įspūdingiausia Balio naujų metų diena – pabaisų ogoh-ogoh paradai ir – paskui – sudeginimai, kartu su ten įsikūnijusiomis piktosiomis dvasiomis.

„Kapan api ogoh ogoh? Hari ini?“ – klausiu laužyta indoneziečių kalba pakelės pardavėjos, dirbančios prie vienos įspūdingiausių pakelėje išrikiuotų pabaisų. Ir gaunu atsakymą „Hari ini tidak boleh“ – suprask, šiandien negalima. Dėl koronaviruso uždraudė. Po kelių mėnesių gal.

Aš prie vieno ogoh-ogoh

Aš prie vieno ogoh-ogoh

Gaila. Bet vilos šeimininkas sakė kaimuose degins, tik pagrindinių paradų Ubude ar Denpasare nebus. Važinėjome tad ratais aplink Ubudą. Matėme aukojimus, žygius su deglais, vaikų išnešamus ogoh-ogoh, visur jautėme dūmų kvapą. Bet pačių ogoh-ogoh nedegino. Jau dieną išjungė bankomatus, vakare apšvietimą. Balis pasidarė tamsus tamsus ir tuščias. Rytoj – njepis. Pagrindinė naujų metų diena. Tylos diena, kai užsidaro oro uostas, niekas niekas neina į lauką, vengia elektros ir garsų.

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Nes baliečiai tiki, kad Balį tada apgula piktosios dvasios. Po to, kai jas įkvepia į ogoh-ogoh ir sudegina, paskui vieną dieną apsimeta, kad Balis – negyvas. Kad dvasios apsigautų ir išsinešdintų…

Aukojimas Balio pakelėje

Aukojimas Balio pakelėje

Njepiui norėjau apsistoti viešbutyje, iš kurio matytųsi užmigęs miestas. Juk išeiti bus negalima. Per internetą tokį rasti buvo nelengva: daugybė viešbučių kažkur nepagrindinėse gatvėse, kurios ir kasdien „mieguistos“. Bet jau vietoje radome gražų viešbutį su terasa ant stogo „Maxone“ Ubude, Balio kultūrinėje širdyje. Iš ten bus žavu regėti Njepį.

Njepio paketo reklama. TOkius siūlo daugelis viešbučių, tik mažai klientų

Njepio paketo, kurį įsigijome, reklama: per tylos dieną įeina ir pilnas maitinimas, juk niekur neišeisi. Tokius siūlo daugelis viešbučių, tik mažai potencialių klientų jiems. Daugelis Balyje užsilikusių usžieniečių jau turi nusisamdę kokias vilas ilgam

Šiandien iš Denpasaro oro uosto pakilo reisas į Lietuvą, organizuotas valstybės.

2020 03 25 – Tylos diena

Njepis. Balio naujųjų metų “širdis”. Kai dar prieš daug mėnesių planavau šią klajonę svetur, svarbiausi jos momentai turėjo būti du. Balio naujieji metai ir Tailando naujieji metai. Tailando naujus metus – songkraną pilstymosi vandeniu šventę – „Bangkok Post“ rašė, jau atidėjo neribotam laikui. Balio naujųjų metų – tegul ir supaprastintų – sulaukiu.

Kvaila būtų atšaukti Njepį, kai jis iš esmės – tarsi masinis karantinas. Planuodamas kelionę negalėjau tikėtis, kad tuo metu didelė pasaulio dalis gyvens panašiai… Na, visgi Njepis yra daugiau, jis turi dvasinę, religinę prasmę ir jo mastai didesni.

Užmigęs Ubudas nuo stogo

Užmigęs Ubudas nuo stogo

Žiūrint nuo stogo terasos Ubudas atrodo ne tiesiog ištiktas apokalipsės, bet jau gerokai po jos, kažkur staiga išnykus visai žmonijai. Tik voverytės laksto elektros laidais, palaidi valkataujantys šunys, kurių Balyje visuomet per daug. Nė vieno automobilio, motociklo, praeivio… Nė vieno – nei kas pasivaikščioti eina, nei į parduotuvę ar darbą.

Stebuklinga stebėti tokį „išmirusį“ miestą, paskui, vakare, saulėlydį ir galiausiai žvaigždėtesnį nei kada Balyje dangų. Nes njepio metu išjungiamas ir gatvių apšvietimas.

Tai dirbame internetu, tai ilsimės. Nusiunčiame kelias nuotraukas giminėms. Tie patys žmonės, kurie ragino “kuo greičiau grįžti” dar iš Lenkijos, dabar jau sako “tik nesugalvokit grįžti į Lietuvą!” ir dar siūlo nesiuntinėti niekam tokių nuotraukų, kad nekelti lietuviams pavydo.

Ant viešbučio stogo

Ant viešbučio stogo – veina nuotraukų, kurios siūklė nesiųsti lietuviams ir nekelti pavydo

Visi kiti viešbučio svečiai buvo indoneziečiai – tikriausiai iš Javos ir kitur. Jiems Njepis irgi „kažkas tokio“. Juk Indonezija daugiatautė šalis, tautų ir kalbų joje daugiau nei visoje Europoje. Ir daugybė indonezeičių keliauja, kultūrinius atradimus patiria savo šalyje. Tai jiems dar galima, Indonezijoje nenutrūko skrydžiai, jie vis dar masiniai, vis dar pigūs kaip Europoje mėnesis atgal: iš Balio į Džakartą kad ir rytoj galėčiau nuskristi už 30 eurų.

Praktiškai visi keturių aukštų viešbučio svečiai saulėlydžiui užlipo ant stogo. Tai pilniausias stogas, kokį mačiau.

Praktiškai visi keturių aukštų viešbučio svečiai saulėlydžiui užlipo ant stogo. Tai pilniausias stogas, kokį mačiau.

Aišku, tų indoneziečių nedaug ir po dienos visus keturių aukštų ~100 numerių viešbučio svečius jau “iš matymo pažįstu”. Gal kokie 10 iš viso be mūsų. Visokios akcijos-atrakcijos, reklamuojamos gausybėje viešbučio plakatų – didžėjai ant stogo, “moterų vakarai” ir kita – atšaukta ne tik dėl njepio ir ne tik dėl koronaviruso. Tiesiog per mažai klientų. Beveikia tik viešbutis, restoranas, baseinas. Palyginus su Europa – labai daug kas!

Klausimas kiek ilgai ir Indonezijos viduje bus normalu. Klausimas ar likti Balyje. Ar visgi kovo 28 d. perskristi į Pietų Korėją. Iš pradžių buvau radęs tik bilietus su „netikrais jungimais“ Kvala Lumpūre – teoriškai turėtų pavykti (Malaizija užsidarė, bet jungtis oro uoste leido), bet praktiškai kažin, nes kokį vieną reisą atšauks ir viskas grius. Bet dar yra tiesioginis „Garuda Indonesia“ reisas iš Balio. Brangus. 330 – 650 eurų, priklausomai nuo to, prieš kiek laiko perki. Ne, kad gautum 330 eurų, nereikia pirkti prieš mėnesį: pakanka prieš 3-5 dienas. Niekas šiais laikais bilietų “už savaitės” neperka: arba perki “kuo greičiau”, arba neperki visai.

Rizikų daug: Pietų Korėja vis griežtina atvykimo ribojimus, testuoja ir karantinuoja visus iš Europos, nuo rytdienos – karantinuoja ir visus iš JAV. Nes daug kas atvyksta jau sirgdami koronavirusu – Korėja nemokamai gydo, tai jiems apsimoka. Bet ir nemokamo gydymo Korėja negali atšaukti – nes tada gali kokie užsieniečiai meluoti dėl simptomų, kad sutaupytų, ir užkrėsti šimtus…

Todėl vis daugiau ir daugiau šalių pasirenka uždaryti sienas ir Korėja likusi viena nedaugelio tarp pagrindinių tranzitinių šalių, to nepadariusių. Neužsidariusių šalių dar yra dešimtys – visokie Laosai, Tadžikistanai – bet tiesiog į daugelį iš jų iš Balio nenuskrisi, o po to, kai pagrindiniai tranzitiniai taškai uždaro oro uostus, pradeda drausti persėdimus – gal tuoj nenuskrisi ir iš beveik niekur.

Pagal balietišką kalendorių, naujieji metai – ne 2020 m., o 1942 m. Galima guostis bent jau tuo, kad “mūsų eros” 1942 m. buvo pasauliui dar blogesni…

Vakare, nuo tamsios stogo terasos pasišviesdami mobiliaisiais telefonais per „paslėptą nuo dvasių“ viešbutį grįžinėjime į numerį, kai sustabdė registratūros tarnautojas. „Kada išsiregistravimas rytoj?“ – klausiame. „Ne rytoj“ – atsako. Balio gubernatorius njepį pratęsė dar dienai – rytoj irgi tylos diena! Jau seniai juokavau, kad Njepio diena gali virsti Njepio mėnesiu – bet nepagalvojau, kad taip bus taip tiesmukai…

2020 03 26 – Lėktuvo bilietų kioskas ir karantino repeticija

Vakar dar abejojau, ar „njepio pratęsimas“ tikras – gal viešbutis nori parduoti papildomą nakvynę? Bet gatvėje žmonių, pažvelgus nuo terasos, tikrai nesimatė. Na, ne taip, kaip vakar: vienas-kitas motociklas prazvimbdavo kas kelias minutes.

Planas persikelti į Pietų Korėją priartėjo prie žlugimo. Jau galvoju įsigyti bilietus – „Korea Herald“ nepranešė apie naujus ribojimus – bet bilietų nebėra. Galvojau, kas pirks šiais laikais, už dideles kainas liks visada – bet pasirodo vis daugiau ir daugiau tranzitinių taškų uždarant, žmonės per Seulą skrenda visur kur – ir reisai užsipildo. Bilietų buvo iš pradžių tik kovo 31 d., vėliau tik balandžio 2 d. Per vėlu – manau, Korėjos sienos tada bus uždarytos, bent jau atvykėliams iš sparčiai užsikrečiančios Indonezijos, arba atvykėliams be išankstinių vizų.

Ir ta žinia kaip tik tada, kai Aistė, paskaičiusi straipsnį apie puikią Korėjos kovą su koronavirusu, ilgai dvejojusi tarė: „Skrendam į Korėją ir kuo greičiau!“. Tą straipsnį parašė britas dėstytojas iš Korėjos universiteto. Kai jis jau kovą išskrido iš Britanijos į Pietų Korėją, tautiečiai britai jį vadino kvailiu – “Ko tu skrendi į tą koronaviruso zoną?”. O pasirodo jis skrido vienu paskutinių reisų per Vokietiją – Europa tuoj užsidarė, kai Pietų Korėja dar ir šiandien atvira. Ir, kaip rašo, jis pats jaučiasi tarsi tie pabėgėliai, dar spėję iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną perbėgti prieš pat pastatant Berlyno sieną. Europoje – marazmai, žmogaus teisių pažeidimai, neveiksmingi, bet žmonių gyvenimus laužantys valdžios sprendimai – tarsi prie komunizmo anapus Geležinės uždangos. Tarsi Chruščiovo kukurūzai, Mao Dzeduno “Didis žingsnis pirmyn”… O Pietų Korėjoje – tvarka, logika pagrįstas ir ekonomikos ir gyvenimų nežlugdantis atsakas virusui, kuris veikia, nors yra gerokai paprastesnis. “Tikiuosi, dar galėsiu nupirkti savo giminaičiams paskutinius bilietus į paskutinį plaustą į Korėjos pusiasalį” – užbaigė jis desperatišką straipsnį. Turbūt gerokai perdėta, bet bent jau šiam mėnesiui tinka.

Nusprendžiame vykti į „Garuda Indonesia“ aviakompanijos ofisą oro uoste. Indonezijoje, priešingai nei Europoje, lėktuvų bilietų prekyba nėra visa persikėlusi į internetą: priešingai, vietiniai perka popierinius bilietus gausybėje aviakompanijų atstovybių. Gal tenykščiai darbutojai žinos daugiau variantų.

Priešingai nei per tirkąjį njepį, oro uostas šiandien veikia. Pasakome viešbučio registratūroje, kur važiuojame – mums patraukia įvažiavimą užtvėrusią virvę. Kaip ir per njepį, kiekviename kaime – pečalango postai, žiūrintys, kad niekas neatkreiptų dvasių dėmesio. Pirmajame mums išrašo leidimą važiuoti iki oro uosto. Kol keliaujame per kaimus, tą leidimą rodome kas kelis kilometrus, paskui, arčiau Denpasaro, viskas jau laisviau, ir mašinų kiek daugiau.

Pečalangas mus filmuoja telefonais - tame kaime, tikriausiai, tądien dar nesustabdė jokio pravažiuojančio baltaodžio

Pečalangas mus filmuoja telefonais – tame kaime, tikriausiai, tądien dar nesustabdė jokio pravažiuojančio baltaodžio

Atrodo, Balis jau turi visą infrastruktūrą karantinui – tereikia duoti nurodymą „elkitės kaip per njepį“ ir bus kam, ką saugoti, visi žinos, kaip elgtis…

„Būkit atsargūs!“ palinki mums pečalangas kiekviename poste. Juk piktosios dvasios „plevena ore“?

Išrašytas leidimas važiuoti į oro uostą

Išrašytas leidimas važiuoti į oro uostą

„Garuda Indonesia“ ofise pasiūlo reisą į Seulą kovo 30 d. – geriau, nei tikėjausi, bet rizika, kad Korėja jau nebepriims, didelė. Jie rezervavo parai, pagalvojome, nusipirkome po kelių valandų. Kam turime santaupų, jei ne momentams, kai pasaulis griūva? Dar teko nusipirkti bilietą iš Seulo į Tokiją, nes išskridimo bilietas – patekimo į Pietų Korėją sąlyga. Birželio 25 d. Kažin ar prireiks. Bet niekad nežinai. Tačiau tas bilietas nebrnagus, 30 eurų. Korėjoje-Japonijoje dar irgi galutinai negriuvo “pigių skrydžių sistema”.

Garuda Indonesia ofise perkame bilietus

Garuda Indonesia ofise perkame bilietus. Pirmąkart gyvenime perku lėktuvo bilietus ne per internetą, o aviakompanijos ofise, gaunu juos popierinius.

Grįžtame atgal per priemiesčius, paskui per kaimus. Įdomu buvo vien dėl to, kad išvažiuoti kur nors tokiu metu, kai tvarkomasi kaip per njepį. Tiesa, grįžtant žmonių jau daugiau: kai religinės prasmės nėra, į antrą “tylos dieną” žmonės taip rimtai nebežiūri.

Itin griežtai uždarytas Denpasaro priemiestis, kur turėjo vykti omed omedan – šventė, kurios metu baliečiai vyrai ima ir bučiuoja išsirinktas nepažįstamas merginas. Dar užvakar skaičiau, kad omed omedan atšauktas nebus – nes kažkada, ~1980 m., buvo atšauktas, ir tada susipjovė Balio kiaulės. Atrodo, pratęstas njepis „užbėgo už akių“ omed omedanui. Bet jei/kai koronavirusas vis tiek smogs Baliui, tai tikriausiai žmonės ir už šitą nelaimę kaltins ritualų nesilaikymą, nesudegintus ogoh-ogoh ir todėl pasilikusias piktąsias dvasias…

Balio oro uostas. Baltaodžių turistų mažai, bet daugiau, nei tikėjausi, atskrenda su banglentėmis ir kitkuo. Greičiausiai iš kitų Indonezijos salų, dar tęsia seniai prasidėjusias keliones per Indoneziją.

Balio oro uostas. Baltaodžių turistų mažai, bet daugiau, nei tikėjausi, atskrenda su banglentėmis ir kitkuo. Greičiausiai iš kitų Indonezijos salų, dar tęsia seniai prasidėjusias keliones per Indoneziją.

Dar vienas vakaras ant stogo. Gražu, bet antras visada nebe toks nuostabus, kaip pirmas.

Iš svetur el. paštu ir kitaip vis plaukia “patarimai”, kaip mums elgtis. Kažkodėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad geriausiai viską žino būtent jie. Tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Aš seku naujienas Indonezijoje, kitur Azijoje, dar daug ką seku ir tai negalvoju, kad viską aš žinau kaip bus: tikėtina, padarysiu klaidų. Bet štai kas nors iš karantino kur Europoje taip šneka, kad, atrodo, jau daug kartų yra buvęs būtent tokioje situacijoje, būtent Indonezijoje – kai iš tikro Indonezijoje nebuvęs apskritai.

Dabar pasaulis padidėjo, paįvairėjo, pasikeitė greičiau nei kada anksčiau, ir tokia “patirtimi Europoje grįsta išmintis” dažnai – tiesiog juokinga. Žmonės nori gero, bet tai erzina. Ir be savo veiksmų aiškinimosi yra daug ką veikti, daug ką apgalvoti. Nesuplanuosi, bet vien mėginimas bent minimaliai apsiplanuoti šiom dienom atima laiko tiek, kiek darbas. Bet gi jei tik kur aplinkybės pasikeis ne tavo naudai – tuoj pasipils el. laiškai “Oi, na, juk patariau daryti taip ir taip, va nepaklausėt, va ir turit!”. Aišku, tie, kurie patarė elgtis priešingai jau bus savo patarimus pamiršę ir niekad neprisimins juos davę.

Todėl nelaikas vadovautis jokiais patarimais – tik savo galva! “Patarėjams-(ne)žinovams” į el. laiškus nebeatsakinėju, bet tiems, kurie domisi, kaip sekasi, kaip gyvena ši pasaulio pusė – su malonumu. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad Lietuvos kelias nėra vienintelis, kad variantų daug ir daugybė jų veikia geriau, nei europinis, ypač ilguoju laikotarpiu.

Rizikos mums patiems įvairios. Pilnas Facebook visokių užstrigusių lietuvių skundų, kaip „užsikarantinavo“ kažkur, kur uždarė viešbučius, juos išvijo. Karantinas karantinui nelygu, šalis šaliai. Kol kas Indonezija protingai laikosi, Pietų Korėja irgi. Bet jau Tailande gausu problemų, Maeklongo turgus, kur dar prieš dešimtį dienų gerėjomės prariedančiais traukiniais, seniai uždarytas. O Indijoje – išvis: sako net prekių išvežiotojus policija muša, nors formaliai prekyba internetu galima. Lietuviai strigę Goa išvis nebesuvokia, ką jiems bedaryti. Niekas nenumatys ateities – net mėnesio trukmės, net savaitės. Yra tik intuicija, tikimybės, bet ir jas kasdien įvertinu iš naujo.

2020 03 27 – kai nekokybiški termometrai gali tapti dievais

Iš Ubudo važiuojame į kitą Maxone viešbutį – Džimbarane. Patiko šis tinklas, su nuostabiais vaizdais nuo stogo į nuostabų Balį. Kaina – 13 eurų už naktį. Sunku įsivaizduoti už tai, ką gauni, bet ir tai viešbutis beveik tuščias. Laiko klausimas, kada bus uždarytas, kada nebeapsimokės jam veikti.

Maxone viešbutis – viena tų retų vietų, kur Balyje tikrinama klientų kūno temperatūra. Ir net kriauklę lauke prie įėjimo pastatė – „Ačiū, kad nusiplovėte rankas“. Prideda termometrą man prie kaktos – rodo 37,8!!! Praleidžia taręs „Ai, gal nukris“. Jiems tas pats, bet man ne tas pats – negi sergu?

Suvokiu, absurdas. Juk aš visuomet labai jaučiu, kai temperatūra pakyla, net kai tik +37,0 jau jaučiuosi labai nekaip – o dabar jaučiuosi puikiai. Na bet koronavirusas nauja liga, gal kažkas kitaip? Skaitau, kad temperatūra yra pagrindinis jos simptomas, kuris būna per 80% atvejų, kai, tarkime, koks kosulys tik per 60%. Reiškia, gali būti temperatūra be kitų simptomų. Na, suvokiu, kad tikimybė – minimali, bet kai pradedi savęs klausinėti, ar tau viskas gerai, tai pradeda vaidentis – o gal ir ne?

Persimatuoju savo termometru. +35… Ech, tie elektroniniai termometrai… Jau seniai pastebėjau, kad rodo jie bet ką. Tik kad šiais laikais nuo to „bet ko“ gali priklausyti tavo likimas: gali būti kažkur neįleistas, karantinuotas, izoliuotas, deportuotas…

Vakarą praleidžiu ant viešbučio stogo, leidžiantis saulei. Aišku, pasistengęs atsisėsti kuo toliau nuo vienintelių kitų turistų ir padavėjų. Matosi kalnai, tolimos liūtys, Balio Ngura Rajaus oro uostas. Lėktuvai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Gal mažiau, nei prieš mėnesį, bet dar labai daug. Visi skrydžiai Indonezijos viduje vyksta. Ir mūsiškis į Surakartą poryt irgi įvyks, tik turbūt be mūsų.

Džimbarano Maxone stogas

Džimbarano Maxone stogas

Prasitęsiame autonuomą dar dienai. Grąžinsime 29 d. oro uoste, prieš skrydį į Seulą. Išsirenkame Seule butą per AirBnB mėnesiui. Atėjo laikas pabūti vienoje vietoje ilgiau. Butų daugybė, jie gražūs, pigesni, nei tikėjausi. Gauti už 600 ar 800 eurų mėnesiui butą miesto centre per AirBnB gali atrodyti brangu kur Pietryčių Azijoje, bet juk Pietų Korėja – turtinga šalis, Seulas – 22 mln. megapolis. Tačiau ir tenykštė turizmo pramonė kenčia, ir kiekvienas AirBnB nuomotojas suvokia: jei dabar neišnuomosiu – gali mėnesių mėnesius butas stovėti tuščias. Kainos krenta. Vienur, kaip su papildomais lėktuvų bilietais, patyriau nuostolių, kitur, kaip su nakvynėmis – išlošiau.

Laimė, mūsų pajamos laikosi tvirtai, kilmės ieškančių lietuvių dėka. Nežinia, kaip bus balandį su pajamom, bet rezervas sukauptas į ateitį. Taupiau kruizui į paskutinį žemyną, kuriame dar nesu buvęs – Antarktidą – 2021-2022 m. žiemai. Dabar kruiziniai laivai pasaulyje tapo pragaru, pilni sergančių įgulos narių ir netgi mirusių keleivių dreifuoja neįsileidžiami į uostus, nes šalis išgąsdino tai, jog būtent kruiziniai laivai į kelias jų atvežė koronavirusą. Ta pramonė, tikriausiai, atgims dar lėčiau, nei likęs turizmas, ir kažin ar 2021 m. visos šalys jau įsileis kruizinius laivus. Tad panaudosiu santaupas šitai ____ po korona-apokaliptinį pasaulį. Nesugalvoju, ką rašyti vietoj ____. Kelionė? Ekspedicija? Sprukimas? Žygis? Gyvenimas? Nė vienas žodis nebetinka. Unikalūs laikai, kokių nebuvo ir gal nebus, ir žodžiai jiems dar nesugalvoti.

2020 03 28 – Radome paskutinį senosios Europos gabalėlį

Iš ryto mėginame aplankyti Jatiluwih ryžių terasas, bet šios jau neveikia: ties įvažiavimu mus apgręžia atgal, tik šiokį tokį jų vaizdą nuo kalno pamatome.

Prieš apsukdami nuo ryžių terasų, mūsų automobilį kaimo bernai dezinfekuoja. Dabar Balio gatvėse kasdien matai tokius dezinfektorius, pėsčiomis ar nuo mašinų purškiančius į kairę-dešinę dezinfekcinio skysčio statines. Klausimas, ar čia ne skysčio švaistymas: ar tikrai verta dezinfekuoti pakelės medžius, krūmus, žoles? Juk niekas jų paprastai neliečia, tai niekas ir neužsikrečia per juos. O didžiausias pavojus užsikrėsti nuo labai konkrečių, dažnai liečiamų paviršių: durų ir jų rankenų, kranų, stalų, kėdžių, liftų mygtukų ir pan. Bet kaimų bernams smagu laistyti pravažiuojančius motociklininkus ir motociklininkes dezinfekciniu skysčiu…

Kaimo dezinfektorius praeina Balio šventyklą

Kaimo dezinfektorius praeina Balio šventyklą

O Irane jau 300 žmonių, gal 500, mirė, panašių skysčių… prisigėrę. Iranas sako kovojantis dviem frontais – viename jų – su koronavirusu – keli tūkstančiai aukų, bet kitame – su idiotiškais „vaistais“ nuo koronaviruso – irgi jau tuoj gali būti tūkstančiai.

Nuo pat šios pandemijos pradžių atrodė, kad panika čia sužlugys ne tiek ir mažiau gyvenimų, nei virusas. Ir, svarbiausia, taip miršta ne kokie „rizikos grupės“ senukai: net vaikai Irane tų skysčių prisigeria, nors jie koronavirusu būtų persirgę lengvai ar išvis neužsikrėtę (vos keli vaikai visame pasaulyje mirė nuo koronaviruso)…

Papietaujame Canggu kurorte. Ten, atrodo, kitas pasaulis. Ten tarsi nebūtų jokios ligos, jokios krizės. Baltaodžių daugiau, nei azijiečių – tarsi tai būtų koks Viduržemio jūros ar Kanarų kurortas. Aišku, ne šiandien. 2-3 mėnesiai atgal.

Baseine mirksta vakariečių jaunimas, keistai nužvelgiantis mūsų kaukes. Kavinėse flirtuoja porelės. Vaizdo ryšiu iš Europos gauna pranešimus, kuriais, atrodo patys netiki. Žmonių daug. Nes Canggu kurortas labiausiai pamėgtas skaitmeninių klajoklių, tokių kaip mes: jie išsinuomoja vilą mėnesiui, žiemai, metams, iš ten dirba intenetu iš kokių “bendradarbystės erdvių”. Jie ten praktiškai gyvena nuolat. Ir nepaisant visokių desperatiškų, tarkime, Australijos valdžios šauksmų „Grįžti iš Balio, kol dar nevėlu“, ar iš Indonezijos atšaukiamų ambasadų tarnautojų, jie ten liks. Ne tik, kad jie ten liks, bent jau kol kas, atrodo, nėra jokios priežasties jiems susimąstyti *nelikti*.

Canggu prie baseino

Canggu gyventojai prie baseino

Canggu viskas kaip buvę. Kažkokie nuobodūs muziejai kažkur gal neveikia, bet juk su banglentėmis eiti į jūrą gali kasdien. Visi tie siaubingi straipsniai apie artėjančią apokalipsę, viskas – nesąmonė. Juk negali būti sąmonė, ar ne? Juk čia absurdas. Žiniasklaida išsigalvoja. Žmonės perdeda… Tokia atmosfera tvyro Canggu, tokios mintys turbūt to jaunimo galvose. Net savaip norisi į ją pasinerti, joje pasilikti… Nusimesti veido kaukę, tarsi ji tikrai būtų ne apsaugos priemonė, o apokalipsės šauklys. Nusimesti socialinę distanciją. Pabendrauti su kitais „įstrigusiais“, pasidalinti patirtimi.

Kai planavau šią kelionę, planavau ir pakeliauti kaip kuprinėtojas po Laosą, Kambodžą. Vienas. Pakeliauti su kitais keliautojais. Nekeliavau tokiu būdu po šį regioną, kuris – tikra kuprinėtojųMeka. Kaip matau, nekeliausiu ir dabar. Progų pabendrauti buvo Balyje, bet nesinaudojau. COVID-19, bergždi mėginimai apiplanuoti artimiausią ateitį, visas „pašalines mintis“ užgožė, o kas liko skyriau beužsidarančių lankytinų vietų ir įkvėpiančių vaizdų “gaudymui”. Be to, bendrauti „gyvai“ juk ir nerekomenduojama. Gali usžikrėsti pats, ar, jei jau kažkur pasigavai ligą, užkrėsti kitą. Suprantu, kad Canggu kol kas tai rūpi tik man pačiam ir niekam nerūpėtų daugiau, bet…

Pagalvojau, kad visos kelionės metu mes su Aiste bendravome tik tarpusavyje – ir su niekuo daugiau. Na, išskyrus maisto užsakymus restorane ar automobilio atsiėmimą autonuomoje, ar užsiregistravimą viešbutyje. Jokių ilgesnių pokalbių, net bendrų nuotraukų padaryti nelabai prašėme. Nuo kitų žmonių sėdame kuo toliau, juos apeiname, net sulaikau kvėpavimą eidamas pro didesnę minią. Taigi, nepaisant to, kad judame tūkstančius kilometrų, tikimybė pasigauti ar skleisti ligą mums gal net mažesnė, nei kažkur Lietuvoje, kur vis tiek susitiktume su giminėmis, draugais ir, tikriausiai, kartu praleistume ne 30 ir ne 60 minučių.

Užtat iš Lietuvos ir Europos sulaukiame daugiau elektroninių laiškų ir žinučių, nei kurioje kitoje kelionėje. Žmonės neturi ką veikti, rašo. Į kalėjimą pasodintieji juk irgi, būna, stengiasi susirasti, su kuo galėtų susirašinėti.

Daugelis Balio kurortų jau atrodo kitaip, nei Canggu. Kuta, Džimbaranas – apytuščiai, gyvesnės vietinių dalys, nei turistų.

Dar vienas vakaras gėrintis Balio saulėlydžiu, jo kurortus, oro uostą, paplūdimius ir naująjį salos simbolį – vieną didžiausių pasaulyje skulptūrų, skirtą Garudai – apimančia tamsa.

Garudos paminklas. Jį supantis kultūrinis parkas reklamavo ogoh-ogoh festivalį, kuris sustabdytas, parkas uždarytas. Nebent pirmą ar antrą savo atvykimo į Balį dieną dar būčiau spėjęs ten nueiti

Garudos paminklas. Jį supantis kultūrinis parkas reklamavo ogoh-ogoh festivalį, kuris sustabdytas, parkas uždarytas. Nebent pirmą ar antrą savo atvykimo į Balį dieną dar būčiau spėjęs ten nueiti

2020 03 29 – Balis atsisveikina

Prabudęs telefone randu priminimą – „Skrydis Balis-Surakarta“. Laikas jau praėjo. Jau neišskridau. Pirmą kartą gyvenime turėjau bilietą ir neišskridau. Skrisiu vakare į Pietų Korėją…

Balį palikti gaila. Tai šilta, įdomi sala su savo kultūra, draugiška kiekvienam atvykėliui. Indonezija elgiasi labai svetingai. Balyje jau daugybę dešimtmečių ir ta draugiška vakariečių bendruomenė, kurios glaudumo nesunaikino joks virusas. Europoje jau nėra tos Europos, kuri dar yra Balyje…

Išvažiuojame į paskutinį „atsisveikinimo ratą“ aplink Balį, tikėdamiesi dar grįžti kada nors. Rytinę pusę. Tirta Ganga karalių rūmai uždaryti. Nebežaidžiama su pranešimais „Iki kovo 31 d.“, kaip visur kitur Balyje. Tiesiai šviesiai rašoma: „Iki atskiro pranešimo“. Bent jau pro vartus kažkiek grožio pamatėme.

Tirta Ganga rūmai pro vertus

Tirta Ganga rūmai pro vertus

Gerėtis paplūdimiais, Nusa Penidos salos uolėtais kontūrais, žydra jūra niekas netrukdo. Ir nuo Pantai Candidasa kranto, ir paskui iš Amedo kurorto.

Bet Amede išvystame ir niūrią Balio ateitį. Artimą ateitį. Mėginame pavalgyti – restoranai nuostabūs, bet visi uždaryti. Pora dar “Buka” (indonezietiškai “Atidaryta”). Bet ir ten dabruotojai atsisako pateikti maistą ant stalo – „Amede dabar galima tik išsinešimui, taip nurodė vietos valdžia“.

Tačiau kol paruoš patiekalus išsinešimui visi laukia tame restorane prie staliukų… Tada nešamės valgyti į automobilį.

Pantai Candidasa krantas. Gražių gamtos vaizdų niekas neuždarys

Pantai Candidasa krantas. Gražių gamtos vaizdų niekas neuždarys

Kaip visada, logikos su tais ribojimais – jokios, tik paniška baimė! Kam uždarinėti restoranus Balyje, kur jie beveik tušti ir atstumai tarp valgančiųjų – po keliolika metrų? Kam atimti iš Balio verslininkų paskutinius pinigus, kuriuos jie dar gali uždirbti iš paskutinių likusių turistų? Na ir jei jau neva pavojinga valgyti prie staliuko, tai kaip nepavojinga laukti užsakymo prie to paties staliuko…

Na, kaip ir nėra jokios logikos uždaryti Tirta Ganga rūmus, kai ir juos atidarius tikiriausiai į milžinišką parką vienu metu teužeitų vienas-kitas turistas. Būtų ten mažiau grūdamasi, nei eilinėje Balio gatvėje, ir mažesnė tikimybė užsikrėsti…

Pranešimas prie Tirta Ganga rūmų

Pranešimas prie Tirta Ganga rūmų

Artėjant vakarui, įtampa auga – „pavyks, nepavyks išskristi į Korėją?“. Žmonių Lietuvoje ir kitur paprašėme dar patikrinti ir pertiktinti – ar visi randa internete tą patį, ką aš. Ar Pietų Korėja įleidžia atvykėlius, Lietuvos piliečius, be vizos? Ar suteikia jiems teisę būti 90 dienų šalyje?

Jokių pavojaus signalų neatėjo, bet šiais laikais nieko nežinai. Tik jau pats išskaičiau, kad nuo 2020 03 30 Pietų Korėja reikalauja, kad dar išvykimo oro uoste būtų tikrinama būsimų keleivių temperatūra – ir jei ji viršija 37,5, į lėktuvą tokie neįleidžiami. Suprantu, kad maniškė neviršija – bet jau pakankamai mačiau Indonezijoje termometrų, kurie primena atsitiktinių skaičių generatorius! Štai užeinu į „McDonald‘s“ (viena retų vietų, kur Balyje tau patikrina temperatūrą) ir man parodo 37,6. „Gal palauksite lauke?“ – sako (pirmą kartą kažkas žiūri rimčiau!). Bet visgi prideda termometrą antrąsyk. Tas pats termometras šįsyk parodo 35,5! Įleidžia.

Ką „atsitiktinių skaičių generatorius“ man sugeneravo Balio oro uoste taip ir nesužinojau – tikrintojas rezultato neparodė. Bet praleido – reiškia, mažiau 37,5.

Denpasaro Nugra Rajaus oro uostas atrodo gyvas iš toli, bet tai daugiausiai jo vietinių skrydžių terminalas. Tarptautinio terminalo tablo daugelis skrydžių jau paženklinti „cancelled“ arba „no operate“ – kas reiškia atšaukta jau iš seno. Vos keli reisai tąnakt išvyko. Į Sidnėjų – visi atskridusieji, kaip rašyta atminimo lape, turės 14 dienų karantinuotis valdžios sąskaita viešbučiuose. Į Dohą – Kataro avialinijos stebuklingai laikosi grafikų – taip stebuklingai, kad daugelis didelių keleivinių lėktuvų Europos danguje dabar – Qatar Airways reisai į Dohą, nes visi kiti juos sustabdė. Prie Dohos reiso registracijos būriuojasi kaip niekad įvairiatautis kolektyvas. Tautos, įpratusios skraidyti tiesioginiais reisais: vokiečiai, prancūzai, britai, rusai. Tiesioginių reisų neliko, sienos užsidarė, ir štai visa Europa skrenda namo per Dohą.

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane. Į Maskvą dar skrenda, bet čia repatriacinis – Rusija uždarė sienas. Į Sidnėjų irgi vienas paskutinių, nes Australija australų neišleidžia, užsieniečių neįsileidžia. Seulas, Osaka kol kas laikosi. Doha irgi, nors tik dėl tranzito: užsieniečiai ten laukan išeiti negali

Na ir Garuda Indonesia skrydis į Seulą, gerokai po vidurnakčio. Mūsų skrydis. Registratorė darsyk skrupulingia patikrina, ar turime bilietą iš Korėjos, paskaito vizų taisykles. Korėja turėtų priimti… Tik nurodė instaliuotis “Self Diagnosis App“ – Seule papasakos, kaip naudotis. Bagažą turime teisę priduoti, bet nepriduodame. Visi daiktai telpa į saloną. Kam rizikuoti, kur nueis bagažas, jeigu visgi į Korėją neįleistų…

Eilė prie reiso į Dohą registracijos

Eilė prie reiso į Dohą registracijos

Pasų kontrolėje uždėjo išvykimo iš Indonezijos štampą. Viskas. Sprendimas negrįžtamas. Kelio atgal nėra, negaliu apsisukti ir grįžti, nes be vizos į Indoneziją nebepateksiu. Eilinis sudegintas tiltas. Savaip gaila. Bet gyvenime reikia daryti pasirinkimus ir aš savą padariau.

Instaliuoju Self Diagnosis aplikaciją

Instaliuoju Self Diagnosis aplikaciją

Lėktuvas pilnutėlis. Jame daugiausiai korėjiečiai, visi su kaukėmis. Išskyrus vieną, kosintį, kaip tik sėdintį kėdėje už manęs (kažkoks dežavu – bet, tikriausiai, taip būdavo visada, ir tik pandemijos dėka pradėjome pastebėti visus sergančius)… Skrydyje miegu.


Pietų Korėja (kovo 30 ir balandis)


2020 03 30 – Sunkiausias gyvenime sienos kirtimas

Seulas, žvelgiant iš lėktuvo, pasitinka fabrikų dūmais, mašinų eilėmis. Ir oro uostas, rodos, kaip kas dieną, tik tuštokas. Iki prieiname karantino patikrinimą.

Seulas iš lėktuvo

Seulas iš lėktuvo

Čia prasideda „smagumai“. Pildyti reikia kelias korteles. Apie simptomus, apie tai, kur lankeisi per pastarąsias 21 dieną.

Tada pirmasis karantino postas. Priglaudžia prie kaklo termometrą – 36,7. Korėjiečių termometrai geri, ne kaip Indonezijoje… Patikrina, ką užpildžiau, ilgai klausinėja. Nežino, ką su manimi daryti. Dabartiniai reikalavimai tokie: „Atvykusieji iš Europos patikrinami dėl COVID-19 jau oro uoste ir 14 dienų karantinuojami“. Atvykusieji iš Azijos netikrinami ir nekarantinuojami.

Įspėjimas instaliuotis programėles. Karantinuojamiems karantino programėlę, kuri stebės žmonių buvimo vietą (tiksliau, telefono buvimo vietą), o mums - Self Diagnosis programėlę

Įspėjimas instaliuotis programėles. Karantinuojamiems karantino programėlę, kuri stebės žmonių buvimo vietą (tiksliau, telefono buvimo vietą), o mums – Self Diagnosis programėlę

Aš atvykau iš Azijos – Indonezijos. Bet esu Europos pilietis. Bet Europoje nebuvau virš 14 dienų… Pareigūnai atkakliai klausinėja, kur buvau, kokiomis datomis – vardiju, vėl vardiju. Kataro, Tailando, Indonezijos pavojaus sąrašuose nėra. Praleidžia.

Tik iki antro karantino punkto. Čia vėl klausinėja to paties. Taip pat kur apsistoję ir nori AirBnB šeimininko telefono. Jo AirBnB neduoda – bijo, kad susitarsi už akių, apeidamas AirBnB, tai pasakyti negalim.

Žmonės pildo deklaracijas - dar prieš tris patikrinimo punktus

Žmonės pildo deklaracijas – dar prieš tris patikrinimo punktus

Svarbiausia antrame karantino punkte – apmoko naudotis „Self Diagnosis App“. Keturiolika dienų kasdien turėsiu atsakyti į keturis klausimus apie save: „Ar turi temperatūrą, didesnę nei +37,5, arba jautiesi ją turintis?“, „Ar skauda gerklę?“, „Ar kosti?“ ir „Ar trūksta oro?“. Atsakau „Ne“. Geriau nei kada anksčiau suprantu, kurie simptomai dažniausiai koreliuoja su būtent COVID-19 – juk neklausia, „Ar tau sloga?“, „Ar čiaudai?“, o Pietų Korėja šitą puikiai „atidirbusi“, epidemiją suvaldžiusi, jie žino, kas tikrai pavojinga. Kiek girdėjau, jei pamirštum atsakyti – tau skambintų.

Pagaliau pasų kontrolė. Bet čia bėdos tik prasideda. Kol ten prieiname, būname jau paskutiniai to reiso keleiviai. Išgirdęs, kad Pietų Korėjoje ketiname būti 2,5 mėnesio, pareigūnas mus nukreipia į „ilgesnių pokalbių kambarėlį“. Čia pildome ilgesnį klausimyną (iki „Ar prašysite prieglobsčio Pietų Korėjoje?“ „Ne“) ir laukiame, laukiame, laukiame. Virš valandos. Per tą laiką matau, kaip kartu sėdėjusias tajes deportuoja į Tailandą. Jos pokalbio neįveikė. Greičiausiai pareigūnai pamanė, kad Korėjoje nelegaliai dirbs. Tajų nelegalų Pietų Korėjoje – daug. Ir net koronavirusas nelegalų srautų, atrodo, neužsuka…

Pirmos pildytos deklaracijos fragmentas

Pirmos pildytos deklaracijos fragmentas

Antros pildytos deklaracijos fragmentas

Antros pildytos deklaracijos fragmentas

Pirmą kartą į vieną užsienio šalį atvykstu 2,5 mėnesio trukmei. Ir Pietų Korėja nėra tokia šalis, kur keliautojui būtų tiek kas veikti… Suprantu, kad nors formaliai į Pietų Korėją ir įleidžiama 90 dienų be vizos, toks ilgas buvimas kelia įtarimą. Reikia įtarimus prasklaidyti. Išsitraukiu vizitines korteles – turiu tinklapius ir uždirbu iš jų, padedame susigrąžinti pilietybę užsienio lietuviams, teikiame teisines paslaugas. T.y. turiu iš ko save išlaikyti 3 mėnesius Korėjoje, galiu tęsti savo darbus ir nebūdamas namie, Korėjoje tikrai nesidarbinsiu. Taip pat turiu šį kelionių blogą, keliauju daug ir noriu pažinti išsamiau kiekvienos šalies kultūrą – todėl ir pabūnu šalyse ilgiau.

Pasakau tai pareigūnui. Atrodo, nelegaliu darbininku nebelaiko. Bet patenku į kitą rizikos zoną – jei jau toks keliautojas, tai gal lakstysiu po visą Korėją, skleisdamas virusą (jei juo sergu ar pasigausiu pakeliui)?

Tokie laikai – pasienio poste reikia įrodyti ir kad tu esi keliautojas (t.y. ne nelegalus darbininkas), ir kad tu nesi keliautojas… Ciugcvangas, šachmatų terminais.

„Ar manai dabar tinkamas laikas keliauti?“. Bet aš turiu atsakymą, viliuosi, galintį panaikinti visus įtarimus: „Nemanau, todėl ir nusprendžiau užsisakyti butą Seule mėnesiui, kad pabūčiau viename mieste. Tada žiūrėsiu, kokia bus situacija, ir jei bus geresnė, pakeliausiu po Korėją“.

„Skaistyklos kambarėlyje“ ant sienos parašyta, „deportavimo atveju kaip elgtis toliau jums pasakys jūsų aviakompanija“, bet kad nusigauti atgal į Indoneziją bus sunku (formaliai bevizis režimas panaikintas – tiesa, „Jakarta Post“ skaičiau, kad panašioje situacijoje atsidūrę iš Bankoko grąžinti italai galiausiai buvo vėl įleisti į Indoneziją išdavus „avarinę vizą“), o į Lietuvą – greičiausiai neįmanoma (ir nenorėčiau). Gal visgi padariau vienu skrydžiu per daug ir reikėjo likti Balyje? Pareigūnas kažkur nueina. Dar po pusvalandžio vėl pakviečia į kitą kambarį.

Iš viso tris kartus dedame pirštus ant antspaudų skaitytuvo ir mus fotografuoja, kalbina su mumis bendrai ir po vieną, turbūt tikėdamiesi kažkaip „sukirsti“ (gal parodymai, iš kur atskridome, skirsis, ar parodymai, ką planuojame veikti toliau). Pagaliau sugebėjome gauti AirBnB šeimininko telefoną ir, kaip jis vėliau sakė, jam skambino.

„Gal reikėtų jus išsiųsti namo?“ „Neįmanoma, sienos uždarytos, reisų nėra…“.
„Bet suprantate, kad negalite dabar daryti turo po visą šalį?“ „Taip, suprantu, todėl ir išsinuomavau Seule butą“.
„Kada jūs ketinate skristi į Džedžu salą?“ „Jokių bilietų niekur Korėjos viduje neturime, keliausime po šalį tik jei situacija pagerės“.

Mano atsakymai tikriausiai suveikia. Kaip ir tai, kad visą laiką sėdėjome su veido kaukėmis ir tąkart, kai ji netyčia nuslydo, iš karto atsiprašiau pareigūno. Laikėmės pagarbiai, kaip Korėjoje įprasta. Kitaip, nei šalia sėdėjęs afroamerikietis – jis buvo be kaukės ir dažnai atkreipinėjo į save dėmesį, pertraukinėdamas pareigūnų pokalbį su mumis: „Noriu pakvėpuoti grynu oru, palydėkite mane laukan“ ir pan.

Kaip jam baigėsi, nežinau. Bet mums po kokių 3 val. proceso grąžina pasus, įdėję į vidų lapelį „Leidžiama būti Korėjoje iki birželio 28 d.“. Ačiū Korėjai.

Leidimas į šalį, šiais laikais gaunamas ne lengviau nei seniau kokia darbo viza

Leidimas į šalį, šiais laikais gaunamas ne lengviau nei seniau kokia darbo viza

O gal net ne mano atsakymai suveikė. Nes jokių teisinių priežasčių mūsų neįleisti nebuvo: čia Pietų Korėjos valdžios sprendimas – laikyti sienas atviras, priimti užsieniečius (įskaitant turistus), nekarantinuoti atvykusių iš Azijos. Gali būti, kad visi pokalbiai buvo „gąsdinamieji“ – kad, net jeigu ir būčiau ir suplanavęs išsyk aktyviai keliauti po šalį (nebuvau), tai mane „paauklėtų“ kurį laiką pasilaikyti ramiai. Nes Pietų Korėjoje koronavirusas nėra vien valdžios reikalas, su juo nekovojama tik pagal kažkokius nurodymus, kaip buvo Europoje (bent jau toje „tolimos praeities Europoje“, kurą palikau kovo 11 d.). Tiesa pasakius, tų „privalomų nurodymų“ Pietų Korėjoje – bene mažiausiai pirmajame pasaulyje. Bet Pietų Korėjoje ta kova svarbi daugeliui, ir pasienio pareigūnai irgi įneša savą indėlį į ją, galbūt padarydami daugiau, nei pareigos reikalauja.

Pro tuščius bagažo konvejerius išeiname į tuščią atvykimo salę. Prisėdame – pažiūrėsime, kaip gauti vietinę SIM, koks valiutų kursas. Tuoj prisistato skafandruoti pareigūnai. Klausia – „Jūs iš Franfurto?“. „Ne, atskridau iš Balio“. „Tada nesėdėkite čia, čia vieta laukiantiems COVID-19 testų“. Atsiprašau. Jie atsiprašo manęs du kartus.

Tuščiame Inčeono oro uoste

Tuščiame Inčeono oro uoste

O Pietų Korėja šiandien – viena valstybių, į kurias lengviausia patekti užsieniečiui…

Išsikeičiu eurų į vonus ir skubame į traukinį. „Na, ir čia mažiausiai COVID-19 paveikta valstybė“ – taria Aistė. „Ne mažiausiai paveikta, o geriausiai sugebėjusi prisitaikyti“ – atsakau. Paveikta Korėja buvo labai – ilgą laiką tik Kinija buvo labiau paveikta.

Traukinys nuveža į Seulo stotį, tada kitas link mūsų namų. Kodinė spyna, gražus šiltas butas su vaizdu į miestą, į Dongdaemun vartus, vieną Seulo simbolių. Net jei reiks ten praleisti ilgai, bus įdomu. Tiek dangoraižių, tiek šviesų… Daugelis turbūt nesuprastų, kaip galima iškeisti vilą Balio kurorte ar gamtoje į mažą butelį 22 mln. „eiliniame Azijos didmiestyje“. Bet, net atmetus visas kitas aplinkybes, man Seule smagu, gera. Aš – miesto žmogus iki kaulų smegenų. Ir man patinka Korėjos kultūra.

Seulo metro

Seulo metro

Viskas Seule labai normalu – pilna žmonių, viskas veikia, tik kaukių daug (~90-95% su jomis) ir žmonės atsargūs – nesigrūda, nusisuka vienas nuo kito. Pavalgome restoranėlyje priešais. Jis toks ankštas, kėdės viena šalia kitos. Ir vis tiek veikia. Ir šimtai tūkstančių tokių visoje Korėjoje veikia. Ir virusas neplinta juose.

Iš kur žinau? Cypimai, „ekstremalūs pranešimai“ į mobilų telefoną, po kokius penkis per dieną. Kai sugebėjau isšiversti tas hangulio eilutes supratau, kad jų turinys dažniausiai maždaug toks „XXX rajone [kažkur sąlyginai netoli] COVID-19 užsikrėtė 14-as žmogus – 35 metų filipinietė, atsivežė virusą iš Filipinų. Hospitalizuota“. Naudos iš tų žinučių nedaug, bet jos, kaip ir ilgas pokalbis oro uoste, veikia drausminamai: kad niekas nesugalvotų, kad „pavojus jau praėjo“, saugotųsi toliau. Jei užsikrės kažkas, su kuriuo turėjau kontaktą, su manimi susisieks tiesiogiai, mane izoliuos.

Atvejai paprastai trijų rūšių: iš užsienio, iš ligoninių arba iš bažnyčių. Su pirmaisiais valdžia tvarkosi (ir pats tą šiandien patyriau!), antriesiems ne ką tepadarysi (na, ligoninių neuždarysi), o bažnyčios jau daugiausia „perkeltos į internetą“: tik, jei katalikai ar budistai to paklausė, tai kai kurios sektos – ne.

Seulas pro buto langą

Seulas pro buto langą

Beveik visa kita – veikia, kaip veikė, gal tik su papildomais pranešimai „Įeiti tik su kaukėmis“, ar su termovizoriais prie durų. Korėja gyvena toliau. Už lango – piko valandos Seule. Kiek europiečių jau pasiilgo piko valandų, kurių taip nekentė?

Alternatyvi realybė nr. 1. Vakar iš ryto išskridome į Surakartą. Nuėjau į sultono rūmus. [Ar patekau į vidų?]. Vakare išvažiavome traukiniu į Semarangą. Nakvojome vietiniame viešbutyje Semarange, apžiūrėjome tenai olandišką architektūrą. Šiandien išskridome į Pangkalanbuną – tikiuosi, kad oro uoste dar rasime siūlančių ekskursijas klotokais į Birutės Galdikas Tandžung Putih nacionalinį parką pas orangutanus.

Alternatyvi realybė nr. 2. Taigi, niekur iš Balio neišskridome. Pasilikome Balyje. Ilgam. Per AirBnB radau vilą netoli Canggu – pakankamai erdvi, vaizdas į ryžių laukus, jūra už kilometro, kaina normali. Autonuomą prasitęsėme dar savaitei, bet reiks matyt dar ir dar. Pasitiksiu, kas bebūtų, kartu su Baliu, su baliečiais ir su visa jo europiečių, australų ir kitų bendruomene. Įdomu, kiek jų pasiliks iki galo? Kokie iš tikro bus pandemijos mastai?

Judėjimas Seule

Judėjimas Seule

Įprastai negalvoju, kas būtų jeigu būtų, nes jei ko nors labai panorėsi, tai galiausiai ir bus: tik pinigų ir laiko klausimas (o mokėjimas planuoti, taupyti kainą sumažina). Bet dabar nežinia, kada dar galėsiu ilgiau pabūti Balyje, kada nuvyksiu į Borneo. Ir čia ne pinigų/laiko klausimas. Vieni pasirinkimai gyvenime ilgam uždaro visus kitus. Savo pasirinkimus jau padariau. Alternatyvių realybių nebėra.

2020 03 31 – Kaip Korėja demokratiškai sutvarkė koronavirusą

Korėjoje galutinai įsitikinau, kokia nesąmonė ir bereikalingas ekonomikos žlugdymas yra Lietuvą sukaustęs karantinas. Korėja koronavirusą stabilizavo: atvejų stabiliai ~100 per dieną ar mažiau jau virš dviejų savaičių (buvo 1000+), o žmonės sveiksta keliskart greičiau, nei užsikrečia nauji. Pietų Korėja stabilizavo situaciją be jokio karantino. Gatvėse pilna žmonių, mašinų, jie perka, eina į restoranus, dirba, valgo ankštuose restoranėliuose ir kavinėse, vaikšto, net kino teatrai veikia (apokaliptiškai siaubingai stebuklinga: Korėja – paskutinė „turtingojo pasaulio“ šalis, kurioje gali nueiti į kiną! Pažiūrėjau „Parazito“ grafikus, gal bus su angliškais subtitrais).

Pietų Korėja skatina likti namie, testuoja, karantinuoja tuos, kurie buvo prie susirgusių ar – nuo trečiadienio – užsienyje (daug šalių tokios pavojingos dabar…). Lietuva irgi tą daro ir, tikiu, situacija joje normalizuosis. Normalizuotųsi ir be drakoniško smaugiančio visuotinio karantino – kurio Korėja „neuždėjo“ net tada, kai naujų COVID-19 atvejų joje buvo virš 1000 per dieną!

Reikalas tas, kad COVID-19 nėra toks užkrečiamas, kaip įsivaizduoja didžiausi panikieriai. Vienas juo susirgęs užkrečia vidutiniškai du kitus. Bet juk kiekvienas turi labai artimų žmonių: vaikus, žmoną/vyrą, tėvus, brolius/seseris, su kuriais kartu gyvena. Tai yra, dažniausiai ir užsikrečia būtent jie, namuose – ir to karantinas nesustabdys. Užsikrėsti, tarkime, perkant elektronikos parduotuvėje mobilų telefoną, tikimybė praktiškai lygi nuliui – žmonės ten toli vienas nuo kito, klientų vienu metu mažai.

Korėjoje gyventojų tankumas 10 kartų didesnis, nei Lietuvoje (šalis nedaug didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 mln.), ir tai matosi: gatvės pilnos žmonių, prie perėjų prie kiekvieno raudono signalo susikaupia minios. Ir nėra karantino, ir iš esmės niekas ten tose viešose erdvėse neužsikrečia! Pietų Korėja labai skrupulingai tikrina, kur kas užsikrėtė. Ir visi masiniai užsikrėtimai įvyksta ne elektronikos parduotuvėse, restoranuose ar knygynuose, taip skubiai uždarytuose Lietuvoje, ir net ne viešajame transporte, kuris kasdien dezinfekuojamas, bet niekur Korėjoje nenustojo važinėti. Ir taip mažas tikimybes tokiose vietose užsikrėsti nesunku dar labiau sumažinti higiena, kaukių dėvėjimu.

Korėjoje - daug įspėjimų, socialinės reklamos, bet mažai draudimų

Korėjoje – daug įspėjimų, socialinės reklamos, bet mažai draudimų.

Kaip ir Lietuvoje (Ukmergėje), pavyzdžiui, šiandien iš 125 užsikrėtusių Pietų Korėjoje net 60 užsikrėtė ligoninėje. Na, bet ligoninių joks karantinas neuždarys! Taip pat Korėjoje daug užsikrėtimų bažnyčiose. Nes Pietų Korėja labai religinga, ten religingas net jaunimas – ir daug mišių perpildytos. Dėl to bažnyčios dabar kai kur įpareigotos mišias transliuoti internetu – tai vienas retų apribojimų Pietų Korėjoje. Lietuvoje, kur mišias lanko mažiau žmonių, turbūt net ir tai nebūtų problema… O jei būtų, nesunku, tarkime, paprašyti parapijiečių rinktis skirtingomis dienomis – vieni seneliai pirmadieniais, kiti antradieniais (vietoje sekmadienio) ir t.t. Sprendimų yra ne tik drakoniškai idiotiškų!

Visas Pietų Korėjos atsakas paremtas tuo, kad epidemijos gal ir neišnaikinsi, tad reikia kažkaip gyventi su tuo virusu, o ne egzistuoti. Jei kas ir draudžiama, tai tik logiškai dėl to, kad būtent ten susirenka *labai* daug žmonių ir jie yra *labai* arti vienas kito: nes tik tokios vietos grėsmingos. Tarkim, dabar Seule pražysta sakuros ir valdžia dėl visa ko uždarys gražiausią sakurų parką ir gatvę, kur jų daug. Nes visiems, kas žino, kaip atrodo Vilniaus sakurų sodas, kai jį „užgula“, atrodo, 550 000 vilniečių, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų analogiškas sodas, kai ten atvyktų 22 mln. seuliečių! Taip, yra dalykų, kurių *tikrai* negalima daryti per pandemiją, bet tai nėra „viskas išskyrus maisto ir vaistų pirkimą“, kaip sako supanikavę Europos politikai.

Pagrindiniai sodai gal ir uždaryti, bet gražių žiedų yra visur Korėjoje

Pagrindiniai sodai gal ir uždaryti, bet gražių žiedų yra visur Korėjoje

Na taip, gal vienas-kitas žmogus užsikrės restorane. Bet juk dar ne tiek nukenčia, tarkime, autoavarijose – ir dėl to nedraudžiame eismo. Visas gyvenimas – tai kompromisai tarp galimybės išgyventi bei galimybės gyventi prasmingiau, įdomiau, turtingiau.

Ne, virusas nėra Dievo bausmė kiekvienam, kuris džiaugiasi gyvenimu, kaip įsivaizduoja kai kurie, tarsi koks Afganistano Talibanas, mėginantys pažaboti bet kokias džiaugsmo apraiškas. Virusas plinta labai aiškia tvarka: ją įmanoma perprasti, įveikti ir Pietų Korėja tą padarė. Taip, ne per dieną ir ne per savaitę: bet karantinai jokie irgi neduoda rezultatų taip greitai.

Aš daugiausiai namie. Gėriuosi gyvo Seulo vaizdais – dieninio nutvieksto saulės, naktinio žibančio nuo LEDų ir reklamų. Dangoraižių, senųjų miesto vartų ir sienos, TV bokšto ant kalno, į kurį 2014 m. nepatekau per į lauką nutįsusias ilgas eiles, o dabar gal pateksiu. Bet ne iš karto. Išėjau tik su kauke, laikydamasis atstumo nuo aplinkinių, dezinfekuodamas rankas prie kiekvieno viešo dezinfekcinio skysčio butelio, nusipirkti šiltesnį rūbą (juk palikau lagaminą Bankoke), skanaus korėjietiško maisto. Nenoriu būti tas, kuris stato ką nors į bet kokį pavojų, net jei ir šansų, kad pats būčiau pasigavęs ligą, mažai – noriu padėti Korėjai, kuri pasirinko teisingą, demokratinį, o ne totalitarinį, kovos su epidemija kelią, parodyti, kad tas kelias veikia, ir jei valdžia prašo gražiuoju gyventojų iki balandžio 5 d. daugiau būti namie – tai ir būsiu daugiau, nei būčiau šiaip. Šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti visus darbus, kuriuos atidėjau „iki būsiu karantinuotas“, kas iki šiol atrodė neišvengiama.

Deja, kai kurie užsieniečiai nėra supratingi: štai kažkoks britas, kuriam jau diagnozuotas koronavirusas, Suvone vaikštinėjo kelias dienas po to lyg niekur nieko lauke – ir be kaukės! Korėjiečiai pasibaisėję, laikraščiai rašo. Tokius žada bausti, prisiteisti už dėl jų kaltės dezinfekcijai uždarytų verslų nustolius (juk uždaromi tik trumpam ir tik tie, kuriuose buvo ligoniai – o ne visi, kaip Lietuvoje). Ir deportuoti. Ir gerai. Galima žmones bausti už tai, ką jie padaro blogo patys, pažeidžia įstatymus, stato kitus į *realų* pavojų. Bet ne tiesiog visus įkalinti namie, uždrausti verslus, viską sustabdyti – kaip Europoje. Nesvarbu, sergi-nesergi, saugaisi-nesisaugai…

Korėjoje viskas modernu ir visko užtenka. Vietoje termometrų, kuriuos prideda prie kaktos koks prekybos centro tarnautojas (kaip Tailande), čia apsaugininkas stebi visus įeinančius su termovizoriumi. Aistė net nepastebėjo, kaip tai vyksta, kol neparodžiau: juk viskas automatiška, jokios eilės dėl to nesusidaro. Kaukių, žiniasklaida rašė, trūko, piliečiams jas dalino valdžia – todėl nerimavau, kad gal man, kaip užsieniečiui, jų nebus, juk mano rezervas ne begalinis. Bet kur tau – kiekvienas Dongdaemun turgaus drabužių pardavėjas, rodos, jų turi šimtus, kepurių pardavėjai dar apsirūpinę skrybėlėmis su skydais, o mados parduotuvės – madingomis, gražiomis, kaukėmis. Tai juk stiliaus detalė, moterims pakeitusi makiažą, vyrams – barzdos ar ūsų formavimą (tiesa, Pietų Korėjoje barzdos ir nebuvo madingos).

Kartais girdžiu pasakymų, neva korėjietiškas kovos su koronavirusu modelis tinka tik tokiai turtingai šaliai. Bet Pietų Korėja nėra turtingesnė, nei Vakarų šalys. Ir gal pradžioje Vakarų šalims trūko testų, dėl ko kelios jų smarkiai susirgo, bet dabar užtenka. Korėja netestuoja visų savo piliečių – o tik tuos, kurie didelė tikimybė, kad galėjo užsikrėsti. Tiesą pasakius, Lietuva dabar kasdien ištestuoja daugiau žmonių, nei Pietų Korėja, jei lyginti su populiacija: čia neatsiliekame. Na ir manęs, atvykusio iš Indonezijos, netestavo, bet visus iš Europos – testuoja. To pakanka – jei vienas-kitas asimptominis atvejis ir prasprūsta nepastebėtas, jeigu tas seergantysis nešioja kaukę, aplinkiniai nešioja kaukes, laikosi atstumo kiek įmanoma – to pakanka, kad tikimybė paskleisti virusą toliau būtų minimali. Išskyrus, aišku, šeimos narius, gyvenančius tame pat name. Dažnai jie nė neguldomi ligoninėn, karantinuojami namie – pasveiksta ir viruso toliau nebeskleidžia.

Korėja prisitaikė, o ne pabėgo! Visas pasaulis dabar žodžiais kalba, kaip nori sekti Korėja – bet net turtingiausios Europos šalys veiksmais eina priešingu keliu. Išskyrus kelias – beje, ir mūsų “broliukus latvius”, kurie korėjietiškai sėkmingai tvarko pas save koronavirusą: liga Latvijoje plinta lėčiau, nei Lietuvoje, nors visuotinių uždarymų nėra ir draudžiami tik kai kurie dalykai.

Ir visgi, ne Europoje didžiausia katastrofa, o tose trečiojo pasaulio šalyse, kurios besąlygiškai kopijuoja savo buvusius kolonizatorius. Kaip Indijoje, kur šimtai tūkstančių ar milijonai, staiga uždarius transportą, šimtus kilometrų pėdina namo iš miestų, kuriuose dirbo už skatikus, į kaimus, kur bent jau turės stogą ant galvos ir kažkiek maisto. Pakeliui jie badauja, susmunka negyvi pavargę, juos partrenkia sunkvežimiai. Ir Indijoje vos keli šimtai koronaviruso atvejų iš visų 1,2 mlrd. žmonių… Panika, ne koronavirusas, bus didžiausia žudikė.

Kvailiausia, kad tas koronavirusas trečiajame pasaulyje net ir negali būti toks jau baisus – kadangi žmonės ten gerokai jaunesni, rizikos grupė maža. Pavyzdžiui, kokiame Malyje tik pusantro procento žmonių vyresni nei 70 m., kai Italijoje – keliolika procentų. Net ir tarp tų vyresnių tie, kurie turi kitų rimtų ligų (vėžys ir pan.) ir koronavirusas jiems būtų rizikingesnis, trečiajame pasaulyje jau dažniausiai išmirę, nes medicina silpna. O ir šiaip tose šalyse tiek didesnių bėdų: maliarinėse zonose pusė milijono miršta kasmet nuo maliarijos, Indijoje vien nuo pasiutligės 20 000 per metus: koronavirusas, net ir išplitęs, ten būtų užgožtas kitų problemų. Bet trečias pasaulis vis tiek imituoja savo buvusius kolonistus europiečius, persisemia panika iš “pasaulio elito” – ir taip sukuria sau papildomų bėdų.

Aistė gauna žinutę iš Balio per Whatsapp. Depiliatorė, pas kurią buvo u-sukusi, parašo: „Mūsų salonas uždarytas, bet galiu priimti namuose“. Balis užsidaro. „Pačiu laiku išvykome“ – konstatavo.

2020 04 01. Pietų Korėja priveria duris

Nuo šiandien dar sugriežtėjo atvykimo į Pietų Korėją tvarka: dabar karantinuotis 14 dienų privalo visi. Atvykėliai iš Europos testuojami dar oro uoste, kiti – jei atsiranda simptomai per tas dienas.

Mums karantinuotis nereikia, bet kas rytą pildome šią programėlę apie savo simptomus. Jei nepildytume arba būtų simptomų - paskambintų, pakviestų prasitestuoti.

Mums karantinuotis nereikia, bet kas rytą pildome šią programėlę apie savo simptomus. Jei nepildytume arba būtų simptomų – paskambintų, pakviestų prasitestuoti.

Pietų Korėjoje užsieniečių labai mažai. Mūsų rajone iki šiol dar nemačiau nė vieno kito baltaodžio. Tai – ne Balis ar Tailandas, kur šimtai visokiausių Facebook grupių, net lietuviškų, kur visi dalinasi medžiaga ir verstais teisės aktais. Čia turi viską išsiaiškinti pats.

Konkretūs klausimai programėlėje

Konkretūs klausimai programėlėje

Ką daryti mums, atskridusiems kovo 30 d.? „Korea Herald“ ir „Korea Times“ kalba tik apie atvykusius balandžio 1 d. ir vėliau. „Čosun“, trečiasis angliškas Korėjos laikraštis, tačiau, rašo, kad ir seniau atvykusių „bus paprašyta“ karantinuotis nuo balandžio 1 d. iki sueis 14 d. nuo jų atvykimo (tai yra, mums – 12 dienų nuo dabar). Pastarasis teiginys kelia abejones, nes teisės aktas priimtas dar iki mūsų atvykimo, o oro uoste nieko panašaus nesakė, nepranešė. Na, bet gal paskambins, juk turi mūsų telefono numerius? Gal paklausti Turistų policijos, kurios nūnai tuščias postas stūkso prie Dongdaemun vartų? Įtariu, nieko nežinos, o kas žino – nekalbės angliškai.

Prie pat įėjimo į mūsų daugiabutį yra parduotuvė. Nusiperkame po šešis dvilitrinius koka kolos ir vandens butelius, visą eilę skanių makaronų su kimči dėžučių. Jei pareikalaus karantinuotis – bus pradžiai, kol išsiaiškinsime, kaip Pietų Korėjoje užsakyti maistą internetu.

Nedidelė dalis maisto atsargų

Nedidelė dalis maisto atsargų

Aišku, 100% nežinau, bet dabar tikiu, kad ir po 12 dienų dar spėsiu apžiūrėti Seulą. Priešingai Baliui ar Tailandui, nejaučiu čia tos „artėjančios apokalipsės“ atmosferos. Daugelis korėjiečių padarė nedidelius pokyčius savo gyvenime: beveik visi nešioja kaukes, liftuose stoja nusisukę vienas nuo kito, viešajame transporte, jei tik yra vietų, sėda kas antrą sėdynę, restorane sėda kuo toliau nuo kitų užimtų staliukų, reguliariai dezinfekuoja rankas ir taip toliau. Padarė tuos pačius pokyčius, kuriuos aš padariau kovo 11 d., išvykdamas į šią kelionę.

Metro važiavimo laikai Seule sutrumpinti, bet tik valanda naktį - laikas panaudojamas vagonų dezinfekcijai

Metro važiavimo laikai Seule sutrumpinti, bet tik valanda naktį – laikas panaudojamas vagonų dezinfekcijai

Korėjiečiai prisitaikė prie koronaviruso taip, kaip jau seniau žmonija prisitaikė prie, tarkime, visokiausių salmoneliozių, trichineliozių ar diarėjų: maistą laikome šaldytuve, kepame, prieš gamindami maistą ar valgydami nusiplauname rankas. Arba kaip prisitaikė prie lytiškai plintančių ligų – be prezervatyvų mylėtis gal ir smagiau, bet juk ir su juo galima, nereikia dėl ŽIV pandemijos „visuotinio celibato“.

Ir, pasirodo, tiek nedaug ir reikia epidemijai sustabdyti.

Grįžęs namo iš parduotuvės, pagaliau internete randu oficialų Pietų Korėjos pranešimą oficialiame puslapyje. Taigi, karantinuotis mums nereiks: karantinuotis turi tik naujai atvykę, o iki balandžio 1 d. atvykusių tik prašoma „mažiau eiti iš namų“ – t.y. elgtis taip, kaip jau ir elgiamės ir kaip prašoma elgtis visų Korėjos gyventojų. Palyginimui, karantinuotiesiems apskritai draudžiama išeiti iš namų, jie tik gali užsisakyti maistą ar siuntinius namo. Tokių „paliktų prie durų siuntinių“ matau daug ir daugiabučiame, kuriame gyvenu – kurjeriai viską palieką anapus buto durų, o gyventojai atsiima. Kada nors – kartais ir kitą dieną. Niekas nevagia, nors laiptinė nerakinama, eiti gali kas nori, visi žino, kad tokių siuntinių pilna. Tokia saugi yra Pietų Korėja.

Ech, koks milžiniškas skirtumas nuo Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur, mums rašė, masiškai sprunka kaliniai, vyksta parduotuvių plėšimai…

Darbas su vaizdu į Seulą

Darbas su vaizdu į Seulą

2020 04 02. Gyvenimas ir rinkimai Seule

Pamažu tampame Seulo gyventojais. Pusryčiams kimči ramen iš gretimos parduotuvės, pietums kimči džigė ir kimbapai iš restoranėlio priešais, dieną – darbas, vakarais korėjietiški filmai. Karts nuo karto pasimokome naujų korėjietiškų žodžių, o aš prisiminiau hangulį (korėjiečių raštą), kurį moku nuo seno. Bus paprasčiau meniu skaityti.

Įdomu. Pirmąkart gyvename kažkur kitur – tikrai gyvename, be kažkokių kelioninių planų. Ir labai džiaugiuosi, kad ta šalis – Pietų Korėja. Perskaičiau savo įrašą apie Pietų Korėją, parašytą 2014 m. ir matau, kad ten rašiau, jog tai šalis, kurioje norėčiau ir pagyventi ilgiau. Negalvojau, kad tai išsipildys, o gal galvojau. Bet štai, pildosi.

Mokomės korėjietiškai rūšiuoti šiukšles

Mokomės korėjietiškai rūšiuoti šiukšles

Anapus lango prasidėjo rinkimų kampanija. Korėjoje ji trumpa (pora savaičių, rinkimai – balandžio 15 d.), bet labai įnirtinga – nuo ryto iki vakaro sankryžas užima plakatais nešini agitatoriai, jie rėkia, šoka, dainuoja rinkimines dainas ir lankstosi praeiviams.

Rinkimai. Taip paprasta. Bet dabar daug kur pasaulyje jie, kaip ir referendumai, atidėti – neaišku, iki kada. Dar kitur, net Europoje, parlamentinę valdžią keičia „valdžia dekretais“. Demokratija sparčiai nyksta – ką jau kalbėti apie žmogaus teises, laisves.

Vienas daugelio palei sankryžas išsidėsčiusių agitatorių kolektyvų, visi savo taktika vienodi: dainuoja, šūkauja, lankstosi, apsirengę savo kandidato spalvomis ir numeriais. Kartais su garsiakalbiais atvažiuoja ir kalbas sako patys kandidatai. Korėjoje nepabėgsi nuo rinkimų, priešingai nei Lietuvoje, kur pakanka išsijungti televizorių ar kompiuterį. Korėjoje jau nuo 7 ryto iš gatvės sklinda politinės kalbos ir dainos

Vienas daugelio palei sankryžas išsidėsčiusių agitatorių kolektyvų, visi savo taktika vienodi: dainuoja, šūkauja, lankstosi, apsirengę savo kandidato spalvomis ir numeriais. Kartais su garsiakalbiais atvažiuoja ir kalbas sako patys kandidatai. Korėjoje nepabėgsi nuo rinkimų, priešingai nei Lietuvoje, kur pakanka išsijungti televizorių ar kompiuterį. Korėjoje jau nuo 7 ryto iš gatvės sklinda politinės kalbos ir dainos

Ne Pietų Korėjoje. Korėjos laikraščiai baisisi, kad pusė užsienio korėjiečių negali balsuoti – nenueis į Korėjos ambasadas dėl visų „visuotinių karantinų“. Kartais skeptiškai žiūrime į rinkimus, į politines agitacijas ir pažadų milijonus – bet dabar galiu įvertinti, kaip džiugu, kad ten, kur aš esu, rinkimai vyksta.

Žiūrėsim, kokios politikos laikysis nauja valdžia.

Rinkimų agitacija

Rinkimų agitacija

2020 04 03-05. Seulo rūmai, žiedai ir bokštai

20 dienų buvo kiekviena tarsi mėnesis – tiek daug atstiko, tiek daug kas pasikeitė.

Pagaliau dienos viena nuo kitos skiriasi mažiau ir nėra tiek ypatingų dalykų, kad parašyti apie kiekvieną jų, o mąstant apie praeities dienas jau, tarsi ne kelionėje, sunkiau atskirti jas vieną nuo kitos.

Rūmai Seule

Rūmai Seule

Pradedame lankyti tam tikras vietas, ne daugiau kaip vieną per dieną – balandžio 5 d. aplankėme Čangdeokgungo rūmus. Žydi sakuros, labai gražu. Skirtumas nuo “eilinės dienos” tuose rūmuose – nebėra ekskursijų. Net į “Slaptąjį sodą”, kur anksčiau būdavo galima patekti tik su gidu, dabar viskas atvirkščiai – galima vaikščioti tik be gido. Pokytis lankytojui minimalus (kai kam gal kaip tik įdomiau pavaikščioti laisvai, be gido), bet, koronaviruso atžvilgiu, reikšmingas: juk ekskursijose būtų nuolatinė susigrūdusi grupė, jei kas sirgtų, per tą valandą gali užkrėsti ir dar ką nors, o dabar visi po parką vaikšto pavieniui, beveik visi – su kaukėmis, ir net jei papultų koks ligonis, tai tikimybė jam ką nors užkrėsti – beveik lygi nuliui. Štai taip tvarkomasi Korėjoje.

Sakurų žydėjimas

Sakurų žydėjimas

Nuo pat šitos išvykos pradžios kiek baiminausi, kaip į mane žiūrės, kaip europietį. Juk į kinus savo laiku žiūrėjo itin neigiamai, net tie patys korėjiečiai užsienyje kentėdavo vien dėl savo “įkypų kiniškų akių”, jų bijodavo. O dabar epidemijos centras – Europoje. Ir dar visos tos Korėjos laikraščių garsinamos istorijos, kai koks nors vakarietis su diagnozuotu COVID vaikšto gatvėmis… Ir nors kartą McDonald’s buvo, kad vietinė nenorėjo sėstis šalia mūsų – dėl visa ko – bendrai paėmus, yra kas nori pabendrauti, klausinėja apie Lietuvą. Tai nepasikeitė nuo 2015 m.

Tik atsirado nauja pokalbio tema: “O kaip jūsų šalyje sekasi tvarkytis su COVID?”. Jei skaičiuoti vienam gyventojui, dabar užskirėtusių panašiai, kaip Korėjoje. Tik auga daug sparčiau, nepaisant daug rimtesnių “kovos priemonių”.

Seulo rūmų slaptasis sodas

Seulo rūmų slaptasis sodas

Kad ir kiek skirtųsi Korėjos kultūra nuo lietuviškos, dabar atrodo, kad su korėjiečiais mane sieja daug daugiau kas, nei su Lietuvoje pasilikusiais. “O ką, net ir kirpyklos veikia pas jus?” – jie klausia mūsų internetu. Tarsi kokie sovietinės okupacijos prislėgti lietuviai naiviuose laiškuose Amerikos lietuviams ~1985 m. – “O tai ir televizorių pas jus galima be eilės nusipirkti? Ir net apelsinų?”. Atsakome “Ne tik kirpyklos veikia, viskas veikia”.

“O kiek laiko pas jus buvo karantinas iki koronaviruso atvejų pradėjo mažėti?” – klausia jie tikėdamiesi, kad tai kažkaip atsakys į klausimą, kiek gi dar “reikės karantino” Lietuvoje. Nuliūdinu: “Nebuvo jokio karantino niekada, Korėja tvarkosi kitaip ir tai veikia”.

Išsiversta Pietų korėjos žinutė - jei buvote Jack bare nurodytomis dienomis, pasilikite namie 14 dienų ir, jeigu iškils simptomai, eikite testuotis. Tokius pranešimus gauna visi tam tikrame rajone tuo metu esantieji

Išsiversta Pietų korėjos žinutė – jei buvote Jack bare nurodytomis dienomis, pasilikite namie 14 dienų ir, jeigu iškils simptomai, eikite testuotis. Tokius pranešimus gauna visi tam tikrame rajone tuo metu esantieji

Visai priešingai teiravosi pažįstami kitų šalių lietuviai. “Bet vis tiek užsuksite į Japoniją, nors olimpiados ir nebus, ar ne?” – sulaukėme klausimo iš pažįstamos Japonijos lietuvės. Na, kol kas tai uždrausta ES piliečiams, be to, pačioje Japonijoje susirgusiųjų skaičiai auga – tačiau be sienos kirtimo ribojimų, su kuriais gyvenantieji Japonijoje nesusiduria, ribojimų ten kol kas nėra.

Ech, kaip šiais laikais kiekvienas įsivaizduoja, kad taip, kaip yra jo šalyje, yra visame pasaulyje! Kai iš tikro pasaulyje situacija varijuoja kardinaliai, bet labai nedaug kas, kaip mes, tą galėjo / spėjo išvysti savo akimis. Tiek daug ribojimų, draudimų kirsti sienas.

Seulo metro vis pilnėja: gerėjant situacijai, daugiau žmonių važiuoja į darbą, o ne dirba per atstumą. Korėjoje tai visuomet buvo tik rekomendacij

Seulo metro vis pilnėja: gerėjant situacijai, daugiau žmonių važiuoja į darbą, o ne dirba per atstumą. Korėjoje tai visuomet buvo tik rekomendacija

Ir tai blogai, kad žmonės gyvena savo “burbulėliuose”. Nes jie negali palyginti skirtingų šalių patirčių. Daug lietuvių galvoja “Ai, tai visas pasaulis užsidarė – na, tai ir mes darom kaip visi”. Nei jie, nei netgi žurnalistai nebegali kirsti sienų (mes vieni retų žmonių, per šį mėnesį aplankę tiek šalių). Vien perskaičius užsienio laikraščius nieko nesuprasi: uždarymais vienodai skundžiasi visi, tik kad vienur, kaip Korėjoje, tie “masiniai uždarymai” – tik keleto vietų, kuriose ir plito virusas – o kitur visko visko.

Korėjos karo memorialas

Korėjos karo memorialas

2020 04 06. Didmiestis be turistų

Kiekvienas rytas man prasideda koronaviruso statistikos pažiūrėjimu dar lovoje – nuo to juk priklauso ir mano gyvenimas. Pirmą kartą nuo vasario protrūkio, kuomet Pietų Korėjoje naujų atvejų vieną dieną buvo per 1000, naujų ligonių skaičius nukrito žemiau 50 – iki 47. Pietų Korėjos valdžia žadėjo, kad nukritus iki žemiau 50 atidarys mokyklas ir atšauks rekomendacijas laikytis ilgiau namie. Tiesa, jos tęsis dar mažiausiai dvi savaites. Bet kadangi tai tik rekomendacijos, o oras darosi geresnis, žmonės patys jas “atšaukia” – lankytinos vietos pilnėja.

Šiandien aplankėme Namsano bokštą. Specialiai ne savaitgalį, kad minios būtų mažesnės. Kai lankiau Korėją 2015 m. ir buvau tenai savaitgalį, net į vidų nepatekau per eiles – dabar buvo paprasta, bet ir toli gražu ne tuščia. Visi vietiniai. “Turizmo informacijos”, “Turistų policija” visur veikia, net moterėlės “Atsakome į klausimus turistams” vaikštinėja gatvėmis – bet darbo neturi.

Kylant į Namsano kalną

Kylant į Namsano kalną

Kai kurie korėjiečiai reiškia baimę, kad žmonėms nustojant laikytis atsargumo priemonių, smogs “antroji viruso banga”. Jau ir žmonių be kaukių matosi gatvėse daugiau. Daug jų – moterys, pagaliau vėl galinčios išeiti su makiažu. Bet net telekomo tarnautojas, iš kurio šiandien įsigijome vietinę SIM kortelę, nedėvėjo kaukės: o juk jis nuolat susiduria su eile klientų.

Bet dabar atmosfera – labiau poilsio nuo baisiausių laikų, kurie Korėjoje, palyginus su Europa, visai nebuvo baisūs. Jeigu neateis baisesni ateityje. Ateities šiais laikais nežinai. Jei susitvarkė Korėja gražiai su viena banga, galėtų ir su kita. Bet juk ne tik nuo medicinos viskas priklauso. Juk gali kas nors tiesiog sumanyti, pasinaudojęs karantinu, atidėti rinkimus. Ar tiesiog supanikuoti. Neatrodo daug šansų, bet ar atrodė daug šansų, kad kovodama su koronavirusu Lietuva ir beveik visa ES seks ne kapitalistine ir demokratine Pietų Korėja, bet Šiaurės Korėja: “viską uždrauskim, nieko neįleiskim”?

Vis pilnėjančios Seulo gatvės

Vis pilnėjančios Seulo gatvės

2020 04 07-13. “Įdomi” dabartis, o kokia ateitis?

Pietų Korėjoje situacija toliau gerėja – jau keletą dienų iš eilės naujų koronaviruso atvejų mažiau nei 50 per dieną. Pastarosiom dienom 27, 30. Telefono cypimai su pranešimais apie naujus atvejus gerokai praretėjo, dažnesni dabar bendro pobūdžio pranešimai: “Venkite per Velykų savaitgalį masinių religinių renginių” ar net “”Lauke karšta, saugokitės miškų gaisrų”. Nesu naivus ir netikiu, kad liga išnyks, bus dar ir pablogėjimų, bet jeigu ir toliau Pietų Korėja eis kryptimi, kuria ėjo, ir jos nekeis – viskas bus gerai, nes ne liga čia baisiausia.

Kaip ir korėjiečiai, nusipirkome gražesnes kaukes. Jų pasirinkimas milžiniškas, daugelis kainuoja ~70 eurocentų.

Kaip ir korėjiečiai, nusipirkome gražesnes kaukes. Jų pasirinkimas milžiniškas, daugelis kainuoja ~70 eurocentų. Kai kaukių pradėjo trūkti, Korėja uždraudė jų eksportą ir padėtis bemat susitvarkė

Aplankiau Lotte World dangoraižį – šeštą pagal aukštį pasaulyje, menininkų rajoną ir vakariečių gyvenamą Itaewoną. Iš planuotų aplankyti vietų neveikė tik Nanta teatras kur labai korėjietiškai pagal muziką gaminamas maistas (ta kultūra myli maistą!). Gal nuo gegužės 1 d…

Įdomiausia tikriausiai “Lotte World” atrakcionų parke – šiaip pagal lankytojų skaičių jis 17-as pasaulyje, bet dabar – didžiausias veikiantis. 1989 m., kai atidarytas, jis buvo savotiška Disneilendo kopija – o dabar štai jis sau dirba kaip kasdien, kai visi pasaulio Disneilendai – išmirę it po apokalipsės.

Kažkaip viena yra pamatyti veikiančius restoranus ar barus, kita – milžinišką atrakcionų ir linksmybių parką. “Lotte World” niekad nebuvo uždarytas ir niekas ten neužsikrėtė. Kaip? Akivaizdžiai matosi. Visos laikymosi rankenėlės yra nuolat dezinfekuojamos: klientai išlipa iš atrakciono – darbuotojai nupurškia dezinfekcinius skysčiu – lipa nauji klientai. Tarp klientų paliekami tarpai: ne visos kėdės užsodinamos. Kai pasirodymo metu kažkokie žiūrovai pirmoje eilėje atsisėda be kaukių, darbuotojai tuojau paprašo kaukes užsidėti. Aišku, visur pilna dezinfekcinio skysčio, visi darbuotojai (išskyrus aktorius) su kaukėmis ir t.t. Tikriausiai “Lotte World” dabar dirba nuostolingai – klientų gerokai mažiau, darbo daugiau. Bet geriau taip, nei užsidaryti visai, atleisti darbuotojus (kurių daug net ne korėjiečiai), neaišku kaip vėl viską įsisukti viskam pasibaigus. Užuot užsidaręs ir svarstęs “Kas paskui?”, kaip, tikriausiai, daro “Disney”, “Lotte World” iš karto perėjo į pandemijos režimą.

Lotte World vakarinio parado fragmentas

Lotte World vakarinio parado fragmentas

“Lotte World” aplankau suėjus 14 dienų nuo mano atvykimo į Pietų Korėją. Taigi, laikas, kai kas rytą tenka pildyti sveikatos ataskaitą, baigiasi – dėl visa ko dar užpildžiau penkioliktą kartą ir gavau QR kodą, kurį, jei kada paprašytų, turėčiau parodyti karantino pariegūnui (kažin, ar prireiks). Kartu programėlėje sukasi skaičiai, kiek valandų jau prabėgo nuo 14 d. termino suėjimo: net jei dabar ir susirgčiau COVID, jau reikštų, kad užsikrėčiau Korėjoje, o ne atsivežiau iš svetur.

Lotte World pilis Disneilendo kopija

Lotte World pilis Disneilendo kopija

Į Seulo gyvenimą visai įsijaučiu: garsios rinkimų agitacijos po langais nestebina, žinau kur skaniausias maistas ir galiu užsisakyti iš korėjietiško meniu. Ir net kai agitatoriai kažin kaip prisijungė prie buto telefonspynės ir nepakėlus ragelio ėmė korėjietiškai berti agitaciją (taip, kad per garsiakalbį skambėjo visame bute) nustebau tik pirmą kartą: jau laukiau, kad ateis ir antro kandidato atstovai, ir trečio.

Šiuo metu džiaugiuosi beveik visais savo pastarąjį mėnesį priimtais sprendimais: buvo tiesingi ir, svarbiausia, priimti savo laiku. Aišku, daug kas buvo savotiškas pokeris: galėjo apsisukti kitaip, jei varžovo kortos būtų buvusios kitokios. Vienas klaidingas sprendimas, kurį padariau, tikriausiai – palikti lagaminą Bankoke.

Lotte World apžvalgos aikštelėje

Lotte World apžvalgos aikštelėje

Kai girdžiu, kas vyksta Europoje, man tai primena kokį “Nepatogaus kino” filmą apie Kongo Demokratinę Respubliką ar Šiaurės Korėją. Būna, žiūri tokį filmą, žiauru, baisiesi, bet pasakai sau – “na, deja čia Afrika, nežinau, kada ji išgis nuo viso šito, ten visada taip buvo, gal, Dievas duos, kada pasikeis…”.

Įprastu metu 70-80% žmonių gyvena “normaliame pasaulyje” – kartais skurdžiame, bet bent jau taikiame, palyginus saugiame, nebadaujančiame. O svarbiausia – laisvame. Kol yra laisvė, tol dažniausiai yra ir galimybės užsidirbti, prasmingai gyventi, daugmaž numatyti ateitį. O išnykus laisvei greitai išnyksta ir visa kita. Nereikia tikėtis, kad kokia valdžios ranka visiems teisingai viską padalins, viską numatys, viską kompensuos: taip nebus niekada. Kaip nebuvo Šiaurės Korėjoje, nebuvo Mao Dzeduno Kinijoje, nebuvo Sovietų Sąjungoje, kur viską dalino valdžios ranka: ir “nudalino” iki badmečių, deficitų. “Didis žingsnis pirmyn 2020”, “Holodomoras 2021”?.. Na, tikiuosi čia jau perdedu.

Bet akivaizdu, kad koronaviruso tempai Italijoje ar Ispanijoje, kur griežčiausias karantinas, tik kažkiek sulėtėjo ir nusistovėjo ties 4000-5000 nustatytų naujų atvejų per dieną. Ir kas toliau? Ir situacija šalyse, kurios pasirinko kitą kelią, nėra blogesnė, kai kurios jų, kaip Korėja, daug geriau suvaldė protrūkius ir, svarbiausia, jų nekamuoja klausimas “O kas toliau?”, nes taip, kaip jos gyvena dabar, jos gali gyventi neribotą laiką nesukeldamos žmonėms kančių, o ekonomikai – žlugimo.

Atsišaukimas gatvėje rašo, kad Korėjoje nelegalu dėl COVID mažinti algą ar atleisti. Daug verslų ir Korėjoje patirs nuostolių - nes susitraukė importo rinkos. Bet tie nuostoliai nė iš tolo neprimins tos krizės, kuri smogs Europai

Atsišaukimas gatvėje rašo, kad Korėjoje nelegalu dėl COVID mažinti algą ar atleisti. Daug verslų ir Korėjoje patirs nuostolių – nes susitraukė importo rinkos. Bet tie nuostoliai nė iš tolo neprimins tos krizės, kuri smogs Europai

Dabar net bijau suskaičiuoti, kiek procentų žmonių gyvena tame “normaliame pasaulyje”. 50 mln. Pietų Korėjoje – tikrai taip. Daug kur kitur – kaip Juodoji Afrika ar Šiaurės Korėjos diktatūra. Absurdas, kurio seniai nebesistengiu suprasti protu, nes psichozių protu nesuprasi. Ir Europoje jau prasideda mirtys ne dėl koronaviruso, o dėl karantino – savižudybės. Neaišku kiek dar tokių mirčių nesuskaičiuota. Kiek tokių bus trečiajame pasaulyje dėl bankrotų. Net bado gal bus, jei viskas užsitęs ilgai. O ir be bado, be mirčių – sugriauti šimtai milijonų ar milijardai gyvenimų. Daug daugiau, nei tų, kam šis virusas iš viso buvo pavojingas.

Atrodo, ir Pietų Korėjos valdžia nebesupranta, kas atsitiko su visais jų buvusiais draugais ir partneriais. Prašė, prašė įvairių šalių, kad bent korėjiečius verslininkus-investitorius, darbo reikalais atvykstančius, įleistų, neuždarytų sienų. Karantinuoti, testuoti, riboti atvykėlių srautus vizomis – dar būtų logiška ir tikslinga užkardyti kelią ligų įvežimui… Bet prievarta nutraukti visus skrydžius, uždaryti sienas, neįleisti net sveikų? Galiausiai prezidentui Munui nusibodo. Nuspręsta: nuo balandžio 13 d. tų šalių, kurios neįsileidžia korėjiečių (t.y. ir Lietuvos) gyventojai ir patys negalės į Pietų Korėją atvykti.

Perspėjimas ant gėrimų automato, kad automatas dezinfekuojamas

Perspėjimas ant gėrimų automato, kad automatas dezinfekuojamas

Liko nebe tiek ir daug šalių, kurių žmonės Korėjoje laukiami. Tai nesusiję vien su koronavirusu, o labiau abipuse pagarba: į Korėją tebegalės atvažiuoti, tarkime, amerikiečiai ar meksikiečiai, nes, nors jų šalyse virusas plinta, jie korėjiečius įsileidžia. Jie “neišstojo” iš globalaus, demokratinio pasaulio, kaip “neišstojo” ir Pietų Korėja. Bet tas pasaulis susiaurėjo iki minimumo.

Kaip ten bebūtų, sienų uždarymai dar – vienas logiškensių pokyčių, kai liga ateina iš užsienio. “Masiniai karantinai” šalyse, kuriose atvejų beveik nėra arba visi atvejai įvežtiniai arba “pasigauti” vietose, kurių joks karantinas neuždarys – tai jau logika nepagrįsta panika.

Pasivaikščiojimai Dongdaemun drabužių turgaus zonoje

Pasivaikščiojimai Dongdaemun drabužių turgaus zonoje

Korėjoje beveik viskas normalu, bet tai, kad likęs pasaulis kažkur “pasitraukė”, matosi. Kad ir “Lotte World” apžvalgos aikštelėje, kur per penkis aukštus – vos keli lankytojai. Darbuotojų daugiau. Tik pasibaigus darbo laikui žmonių kiek padaugėja: sueina patys korėjiečiai, kai kurie valgo prabangiame padangių restorane, iš kurio išėjau vos pamatęs kainas (Coca Cola už 10 eurų?).

Bet juk paprastai tokios vietos gyvena iš užsienio atvykėlių: kaip dažnai patys vilniečiai kyla į televizijos bokštą? Vieni svarbiausių klientų ten paprastai – kinai, jų į Korėją atvyksta 6 mln. per metus, 17 000 kasdien. O dabar Korėjos laikraščiai rašė, kad buvo pirma diena per beveik 30 metų, kai į Pietų Korėją neatvyko nė vienas kinas…

Lotte prekybos centre prisėdu “Bruxie” restorane, unikaliai darančiame burgerius su vafliais vietoje duonos. Reklama skelbia, kad yra pasaulinis tinklas. Koncepcija pasirodo įdomi – pagūglinu, randu miestų, kuriame yra “Bruxie”, sąrašą. Tik prie kiekvieno restorano jame parašyta “Šiuo metu neveikia”. Išskyrus restoraną Seule…

Suvokiu, kad sėdžiu paskutiniame pasaulyje veikiančiame ištiso tinklo restorane…

Paskutiniame pasaulio Bruxie restorane

Paskutiniame pasaulio Bruxie restorane

Seule irgi būna, ką uždaro, bet uždarymai vyksta kitaip: ne pjūklu išpjaunama viskas, o žiūrima, kur vyksta užsikrėtimai, kokios vietos nekreipia dėmesio į saugumą, ir jos “išpjaunamos skalpeliu”. Pavyzdžiui, dabar 12 d. Gangnamo rajone uždaryti barai – nes ten buvo užsikrėtusių, o savininkai ilgą laiką nekreipė dėmesio į reikalavimus užtikrinti atstumą tarp klientų. Kitur Korėjoje barai tebeveikia, nes ten problemų mažiau.

Kaip bus toliau? Kada grįšim? Aistė vis pasiteirauja apie galimybes, bet kol kas sienos anapus Korėjos tik auga. O net kai ir jos pradės silpnėti – norėčiau grįžti, kai bus ne tik “iš paskutiniųjų pasistengus įmanoma”, bet ir teisinga.

Pažiūrėsim, pamatysim. Neprognozuosiu nieko, nes neįmanoma. Galiu prognozuoti, kaip plis virusas. Tasai tegul naujas, bet tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais susiduriame kasdien, ir ne pats didžiausias. Greta autoavarijų ir nuskendimų, plaučių vėžio ir krūties vėžio, žmogžudysčių ir savižudybių, maliarijos ir gripo, Alzhaimerio ir leukemijos.

“Koronaviruso lavonų skaičiuotojai” niekada nepalygina tų skaičių su kontekstu – kontekstu, kuriame gyvenome ir gyvensime visą laiką. Nuo vėžio kasmet miršta 10 milijonų, nuo širdies ligų – 18 milijonų, Alzhaimerio – 2,5 mln., autoavarijose – 1,3 mln., su virškinimu susijusių ligų ir infekcijų – 2,5 mln., maliarijos – 650 000, nužudomi 400 000 ir t.t. Koronavirusas kol kas perlipo 100 000 aukų ir dar augs, bet, net visiškai “paleistas”, net jeigu kiekvienas pasaulio žmogus užsikrėstų, koronavirusas neturi šansų per metus pražudyti daugiau, nei “pagrindinės” mirties priežastys: juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, miršta tik 0,1-0,36% užsikrėtusiųjų (didesni procentai yra iškreipti, nes tose šalyse nustatoma tik maža užsikrėtusių dalis). Be to, ir didelė dalis iš tų 100 000 “esamų koronaviruso aukų” labai sėkmingai galėtų būti priskirtos ir daugybei kitų ligų, nes sirgo daug kuo.

Taigi viruso epidemijos ir toliau nebijau ir galiu prognozuoti, nes virusas, kaip labai primityvi gyvybės forma, veikia pagal gana paprastus dėsnius. Bet nesiimsiu prognozuoti, ko dar prisigalvos žmonės, politikai. Su nežinia jau susitaikiau.

Korea Herald vedamasis

Korea Herald vedamasis

Skaitykite šio straipsnio tęsinį: 2020 m. balandžio gegužės mano buvimo Seule dienoraštis


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    34 komentarai

  1. Augustinai, labai ačiū už tokį išsamų straipsnį-dienoraštį-apžvalgą.

    Tikrai pasisekė skaitmeniniams klajokliams, kurie, nepaklausę gąsdinimų, apsistojo nuošaliau Lietuvos. Turiu ir aš pažįstamą, kuris nuo kovo sėdi Tailande. Tiesa, su apsisprendimu likti būtent ten jis prašovė – ten tikrai daug ribojimų, o pliusų, lyginant su buvimu Lietuvoje, ne per daugiausia.

    Kita vertus, iš tiesų keista ir net šiek tiek nejauku šiuo metu gyventi Europoje, ypač tiems, kurie yra pririšti prie darbo ar namų (o tai – dauguma gyventojų). Kad nuostoliai nuo karantino viršys nuostolius nuo epidemijos jau iš esmės niekam nekyla abejonių. Čia apie nuostolius kalbu būtent plačiąja prasme: ne išskirtinai apie ekonominius, bet ir apie psichinę žmonių sveikatą ir t.t. Reikia tik viltis, kad pasekmės būtų kuo mažesnės ir kuo trumpalaikiškesnės.

    • Dėkui. Iš tiesų, kiek skaitau, Tailande situacija nekokia – nepaisant to, kad, palyginus su kai kuriomis Europos šalimis, liga pasklidusi mažiau.

      Bet čia nebuvo paprasta “pasirinkti geresnę šalį”: kaip pasielgs kuri šalis labai sunku prognozuoti, nes kaip niekad daug priklauso nuo asmenybių: net demokratinėse šalyse daugybė sprendimų buvo priimti vienasmeniškai ar kelių asmenų, nebesant įprastinės lengviau prognozuojamos sistemos, kai svarbiausius sprendimus tvirtina parlamentas pagal tam tikrą ir gana ilgą procesą.

      Taip, pavyzdžiui, Tailandas pasirinko visuotinio karantino kelią, o Indonezija – ne, bet nuspėti tai gerokai iš anksto buvo praktiškai neįmanoma.

      Pasirenkamas kelias tik kažkiek priklauso nuo koronaviruso paplitimo šalyse. Yra šalių, kurių vadovai supanikavo ir jos “masiškai karantinavosi” dar iki nustatytas pirmasis koronaviruso atvejis, ir yra šalių, kurios nesikarantinavo ir prie dešimčių tūkstančių atvejų.

      Realiai tik likus kelioms dienoms ar, geriausiu atveju, savaitei-kitai iki karantino būdamas toje šalyje iš žiniasklaidos ir visuotinių nuostatų jau pradėdavau “kažką jausti”. Tailande vis daugėjo spaudos vedamųjų ir pan., kad “Jau reikia užsidaryti”, pamažu buvo įvedami ribojimai. Indonezijoje viso to buvo kiek mažiau (ir buvo tvirta populiaraus prezidento Joko Widodo nuomonė “Ne, negalima užsidaryti”). Pietų Korėjoje jokie masinio karantino siūlymai išvis viešajame diskurse neegzistuoja.

  2. Idomus ir labai tendensingas straipsnelis. Kaip toj Europoj blogai. Ir pietų korėjos aukštinimas skamba gana juokingai. Jie sėkmingai suvaldė virusą (kodėl – sunku pasakyti) ir neturėjo problemos su dideliu užsikrėtusiųjų kiekiu. Beto didelė dalis ten kažkokie jauni vienos sektos nariai. Jei epidemija nebūtų suvaldyta ir ligoninėse būtų pilna užsikrėtusiųjų įtariu būtų tas pats kas ir visur kitur – viskas uždaryta.

    • Dėl viruso tai Europa žvalgosi į Švediją, kuri irgi vengė apribojimų‌, bet panašu, kad joje nėra taip gerai: diagnozuotų užsikrėtimų daugiau nei 5 kartus didesnėj Korėjoj, o mirčių 6 kartus daugiau.

      Sutinku, kad panika pati savaime žalinga. Bet kartu ir negaliu nureikšminti reakcijos į virusą svarbos. Galima tai lyginti su autoavarijom ar širdies ligom, bet pastarieji dalykai gerai išnagrinėti ir pažįstami, dėl jų valstybės seniai yra besiėmusios patikrintų priemonių‌, o gyventojai žino, kaip vengti asmeniniu lygiu – važiuoti kuo atsargiau ir lėčiau, teisingai maitintis ir judėti. Užsikrėtimas virusu gi itin smarkiai priklauso ir nuo aplinkinių elgesio, o net jei tikimybę mirti laikysim viena iš tūkstančio (gan aukšta, lyginant su autoavarija), vis tiek nelabai ramu (pridėkim dar ir draugus, gimines, ypač senyvus), tai jau koreguotų žmonių elgesį, jauseną, o ir ekonomiką. Ir jei visiem prireiktų ligoninės vienu metu, ta tikimybė gali išaugti, o vietų nelikt ir kitiems ligoniams (man ir pačiam atšaukė dvi procedūras poliklinikoj). Todėl kažkokia reakcija reikalinga; aš netikiu, kad tai Europoj virs į diktatūrą, nes kaip kad rašai, jog koronaviruso politikai atšaukinėti nedrįs, taip, tikiu, jie nedrįs, o ir nepajėgs ir laikyti panardintos ekonomikos. Kažkur bus tas taškas, kai reikės atleisti vadeles, nes atsidurs tarp kūjo ir priekalo: arba bus betvarkė dėl viruso, arba dėl ekonomikos, ir valdžia taip ar taip išsprūs. Viltis dabar, regis, tame, kad karantinas suveiks pirmiau nei ekonomika išplauks ‘belly-up’; vilties yra, virusas kai kur regis lengvai slopsta, jei tikėsim oficialiais duomenim. Nežinau, ar yra planas B. Gal ‘geriau vėliau nei niekad’ mokytis iš Taivano su Korėja? Bet kuriuo atveju jaučiu, ramybė bus tik tada, kai bus vaistas arba skiepas.

      • Švedijos ir Pietų Korėjos modelis skiriasi iš esmės. Pietų Korėjos modelis pagrįstas šituo:

        1.Visi sergantieji „patraukiami“ iš visuomenės, kol pasveiksta – nesvarbu, kokie jų simptomai ar net jei simptomų nėra išvis (kad neužkrėstų kitų).
        2.Įnirtingai aiškinamasi, kas dar gali sirgti nustatinėjant kontaktus su sergančiais, žiūrint, kas grįžo iš užsienio ir iš kur. Tie, kurie gali sirgti, testuojami ir „patraukiami“ iš visuomenės, kol nepaaiškėja, kad sveiki.
        3.Likę 99%+ gyvena laisvai, bet skatinamos (o kai kuriose situacijose privalomos) atsargumo priemonės: kaukės, dezinfekcijos ir t.t. Jos padeda užkirsti kelią ligos sklidimui net jei vienas-kitas sergantis kuriam laikui ir prasprūstų pro 1 ir 2 punktus.

        Šio modelio rezultatas – beveik sustabdytas ligos plitimas.

        Švedija gi netestuoja visų, kurie gali sirgti – testuoja tik tuos, kurių yra stiprūs simptomai (jau nuo 2020 m. kovo 12 dienos atsisakė masinio testavimo). Iš esmės Švedija tvarkosi su koronavirusu kaip su gripu: kas ateina pas daktarus, tą testuoja, gydo, o jei neina – tai sistema nieko nedaro. Aišku, kaip ir gripas, koronavirusas tokiu atveju pasklinda plačiai. Kadangi testuojama tik mažuma ligonių, realiai Švedijoje sergančių yra gerokai daugiau, todėl ir atrodo, kad mirtingumas 10% (kadangi moksliškai nustatytas koronaviruso mirtingumas yra 0,1-0,36%, reiškia, užsikrėtusių Švedijoje yra keliasdešimt kartų daugiau, nei nustatyta: ne ~11 000, o kokie 330 000; šiaip ar taip, dauguma koronaviruso atvejų – asimptominiai; atsitiktinės imties testas Stokholme parodė, kad jau balandžio pradžioje jau 5-10% žmonių užsikrėtę).

        Švedijos modelis pagrįstas tokiom mintim:
        1.Karantinai – daug kainuojantys ekonomiškai, psichologiškai ir t.t., o svarbiausia – mažai veiksmingi.
        2.Koronavirusas, tikėtina, sukelia imunitetą, tai yra persirgus ~60% žmonių, bus bandos imunitetas ir koronavirusas nebeplis savaime. Kartu šis imunitetas nebeleis ir ligai iš naujo patekti iš užsienio, net jei bus atviros sienos.
        3.Koronavirusas nėra pavojinga liga – pavojingesnė už gripą, bet ne vėžys, ne ŽIV ir pan. Net jei ir visa Švedija susirgs, tai tik kažkiek įtakos bendrą tų metų mirtingumą. Koronavirusas pavojingesnis tik konkrečiai žmonių grupei, tad tikslingiausia priemones taikyti jai.

        Švedija nesiekia sustabdyti ligos ar „daugmaž sustabdyti“, o tik kažkiek mažinti jos pasekmes, gelbėti sunkesnius ligonius nuo komplikacijų ar mirties – t.y. iš esmės traktuoja kaip gripą, kur valstybės iš anksto susitaiko, kad per epidemiją sirgs daug kas.

        Manau, tikriausiai Švedija būtų pasirinkusi Pietų Korėjos modelį, bet tai buvo problemiška, nes tuo metu, kai pandemija smogė Švedijai, trūko koronaviruso testų (tai buvo anksčiau, nei smogė Lietuvai ar Latvijai ir, priešingai nei Pietų Korėja, Švedija pati masiškai negamino testų). O Pietų Korėjos modelį įdiegti “post factum”, kai koronavirusas smarkiai išplitęs, jau yra labai sudėtinga (nes testuoti reiktų iš karto šimtus tūkstančių ar milijonus, o paskui šimtus tūkstančių izoliuoti). Iš esmės, jį geriausia taikyti nuo pradžių ir šalys, juo pasiekusios rezultatų, taip ir darė. Rytų Europoje tai paprasta, nes čia nėra dešimčių ar šimtų tūkstančių sergančių kiekvienoje šalyje, o kai epidemija pradėjo plisti, testai jau buvo prieinami.

    • Korėjoje užsikrėtė per 10 000 žmonių, minėtos sektos nariai – apie pusę, ir ne visi jie jauni. Kas svarbiausia, kad liga nepasilieka vienoje visuomenės grupėje: jeigu „nenukertami“ užkrėtimai, tai ji staigiai išplinta. Tai įvyko Europoje, tai vyko ir Pietų Korėjoje, kur tie sektos nariai užkrėtė tūkstančius kitų – bendradarbių, ligoninių daktarų (o šie, paskui, kitus pacientus), šeimos narių (o šie savo bendradarbius ir t.t.).

      T.y. viskas kaip ir Europoje – nesvarbu, kas buvo pirmas užsikrėtęs ar pirmas šimtas, kai užsikrėtusių tūkstančiia. Skirtumas, kad Korėja medį „nukirto“, ar, tiksliau, nukirsti nė nemėgino, o verčiau „apgenėjo“, kad nuo šimtų užsikrėtusių per dieną sumažėtų iki dešimčių.

      Pietų Korėja – ne vienintelė, įveikusi virusą šiais metodais. Taip pat įveikė ir Taivanas, Honkongas. Realiai iki Europa nuėjo „draudimų keliu“, visos su koronavirusu susidūrusios demokratinės šalys pasaulyje elgėsi šitaip ir toms, kurios turi pinigų ir resursų testams, viskas pavyko. Net Iranas ir tas buvo oficialiai pasakęs „Karantinas priklauso Viduramžiams“ – tiesa, jam gerai nepavyko, nes jam paskelbtos sankcijos, tai nėra turtinga šalis, priešingai nei Korėja, Taivanas, Honkongas ar didžiuma Europos. Bet Irane nėra ir prastesnė situacija, nei Italijoje, kuri pasuko daug stipresnių draudimų keliu.

      Korėjos/Taivano/Honkongo keliu sėkmingai nuėjo ir Latvija.

      Na o Korėjos / Taivano / Honkongo metodai paprasti ir logiški:
      Virusas sklinda labai konkrečiais būdais: iš užsikrėtusio žmogaus burnos/nosies į neužsikrėtusio žmogaus burną/nosį. Be to, jis nesklinda masiškai: paprastai reikalingas gerokai glaudesnis kontaktas užsikrėtimui, nei, tarkim, sėdėjimas netoliese restorane ar miesto autobuse. Šiuos būdus galima sumažinti ir neribojant žmonių judėjimo: atrandant ir išimant iš visuomenės kuo daugiau sergančių sirgimo laikui. Štai tie būdai:

      1a.Veiksminga karantinavimo sistema: tie, kas tikrai serga, išimami iš visuomenės, kol pasveiksta. Analogiškai išimami ir tie, kurie yra bent kiek didesnė tikimybė (1%+), kad serga (dėl savo turėtų kontaktų, kelionių į užsienį). Bet visų likusių žmonių teisės neribojamos.
      1b.Testai, testai, testai – visi, kas turėjo kontaktą su virsuotais, ištestuojami. Kontaktai randami per telefonus, kredito korteles. Taip, gal kažkiek ribojamas privatumas, bet geriau privatumas, nei laisvė, be to, tokie metodai taikosi į tai, kas aktualu, į tai, kaip sklinda virusas, o ne draudžia kažką visiems.
      1c.Sveikatos tikrinimai viešose vietose, kaip termovizoriai, „gaudant“ ką dar pratestuoti, o jei pratestavus testas teigiamas – ką dar pratestuoti (buvusius to žmogaus kontaktus).
      1d.Atvykusių į šalį iš rizikos zonų testavimai, netestuotiems – savidiagnozė (pratestuojama, jei atsiranda simptomai) ir t.t.
      1e.Kaukių nešiojimas (jis ten ir kultūrinis). Čia privalumų daug, nes jei nešioja visi, tai nešioja ir tie keli „nepagauti“ sergantys (jie nestigmatizuojami), o tai net svarbiau.
      1f.Kontakto vengimas (neatsisakant kažkokios veiklos, kuri tau svarbi). Na, rankos nepadavimas, stovėjimas eilėje toliau, lifte nusisukus ir t.t. Vėlgi, net „prasprūdus“ sergančiam, tai garantuoja, kad jis, tikėtina, jokių pašalinių nebeužkrės, ta „medžio šaka“ nudžius.
      1g.Nuolatinė dažnai liečiamų paviršių dezinfekcija: metro vagonai, atrakcionų parko laikymosi paviršia, restoranų staliukai ir t.t. dezinfekuojami tarp klientų. Net ir „prasprūdus“ sergančiam ir apčiaudėjus tokius paviršius, užsikrėtimas neįvyks, dėl to kai kurios potencialiai nesaugios vietos pasidaro saugios.
      1h.Dažnas rankų plovimas. Tai skatinama dezinfekciniu skysčiu visur ir t.t. Net ir palietęs užkrėstą vietą, neperduosi to, jei nusiplausi rankas prieš paliesdamas savo ar kito nosį/burną.

      Taip, visada galima sakyti – „Na, jeigu visi žmonės niekur neis, tai dar geriau bus“. Bet čia totalitarinis sprendimas – juk galima būtų ir sakyti „Na, uždrauskim privaičus automobilius, tai visai avarijų nebus“, bet niekas taip nedaro. Nors autoavarijose žūva Lietuvoje kasmet daugiau, nei, tikėtina, mirs nuo koronaviruso. Kodėl kovoje su karu keliuose pasirinkome socialinę reklamą, baudas už nesaugų elgesį ir pan. priemones, o ne uždraudėm automobilius? Kodėl kovoje su plaučių vėžiu pasirinkome socialinę reklamą, didesnius akcizus, rūkymo ribojimą tam tikrose uždarose erdvėse kur pasyvus rūkymas pavojingesnis, o ne uždraudėm cigaretes išvis? Nes tokie yra demokratiniai būdai, gerbiant žmogaus laisvę rinktis.

      Gal net svarbiau, kad visuotiniai draudimai kerta ekonomikai, nėra palaikomi ilgu laikotarpiu, tad juos vis tiek teks naikinti ir „grįšime kur buvome prieš juos įvedant“.

      Be to, daugelis tų draudimų buvo pagrįsti mintimi, kad ligos medį galima išvis nukirsti – nes esą va mėnesį niekas neišeis iš namų tai jei 14 d. inkubacinis periodas išnyks liga. Bet tai įmanoma nebent su Kinijos kontrole ir tai klausimas, kiek ten tikra statistika. Europoje nėra ne tik kontrolės / stebėjimo mechanizmo, bet net ir tas visuotinis draudimas šiaip ar taip daugybę žmonių praleidžia. Daktarai ir seselės, maisto prekių parduotuvių kasininkės, per sienas važinėjantys sunkvežimių vairuotojai – juk taip irgi gali sklisti užkratas, o per daktarus/seseles ypatingai, o to neuždrausi. Tad vis tiek svarbiau yra testuoti, išimti sergančius, blokuoti užsikrėtimą net ir jei koks sergantis „prasprūstų“.

      Pietų Korėjos pavyzdys tiesiog rodo, kad galima susitvarkyti taip ir su koronavirusu, ir tai logiška, žinant, kaip virusas sklinda, ir taikantis į būtent tokio sklidimo sustabdymą.

      Iš užsikrėtusio žmogaus burnos/nosies į sveiko žmogaus burną/nosį – o ne nuo vieno atsitiktinio žmogaus prie kito atsitiktinio žmogaus patekusio į tą pačią įrankų parduotuvę ar tą patį parką.

      Realiai ir Lietuvoje veikia visų pirma lygiai tos pačios priemonės, kaip Pietų Korėjoje – testai, izoliavimas. Tiesiog, kad dar Lietuvoje pridėta papildomų priemonių – masinis karantinas, kurios nebūtinos ir, nors žlugdo ekonomiką, manau, padėjo išvengti labai nedaug papildomų užsikrėtimų, nes daugelis atvejų – įvežtiniai, iš ligoninių, per šeimas/gimines (ir Korėjoje, kur daugelis veiklų neuždrausta, lygiai taip pat).

      Latvija darė grynai Pietų Korėjos metodais – ir viskas jiems pavyko. Tuo tarpu šalys, kur tiesiog įsivedė karantiną, bet netestuoja visų, neizoliuoja visų (kaip Italija) turėjo daug daugiau problemų.

      • Ačiū už detalią info. Įdomu paskaityti. Smalsu, kodėl Lietuvoj tiek mažai žinių apie Latviją, jei jos atsakas sėkmingas, nes grįstas panašiu principu į Pietų Korėjos. Pvz. vakar DELFI buvo didelis titulinis straipsnis apie Taivaną, pasirodę yra tekstai apie Švediją, Baltarusiją, Graikiją, rodos net Estiją, bet ne Latviją. O juk artimi kaimynai, kuriuose veikia net tas pats DELFI. Negi žurnalistika tiek silpna, kad pajėgia tik iš anglakalbių versti? Beje, teko gauti laiškų iš vienos ministerijos Latvijoje, su kuria bendradarbiaujama, tai sunku buvo įtarti, kad pas juos kas reikšmingai kitaip (rašyta pakankamai jauno žmogaus): dirbama iš namų, dirbasi gerai, bet ‘sunku socialinio kontakto prasme’, tai matyt visgi irgi mažiau kur išeina. Galvoju, koks dar Latvijos panašumas į P. Korėją, o gal ir Taivaną, ir susigalvoja vienas: gyventojų koncentracija viename dideliame mieste, sostinėje ar visai šalia. Gal vietos valdžia pratusi kitaip veikti, kai ‘daugelis po ranka’, ir šiuo atveju tai padėjo? P.Korėjai turbūt pasisekė, kad labiausiai ėmė plisti sektoje Daegu, o ne Seule.

        • Čia panašiai, kaip klausti, „Ar tavo rajone saugu?“. Japonas gali atsakyti „Nesaugus rajonas, prieš penkis metus vieną kaimynų pažįstamą kišenvagiai apvogė“, o brazilas – „Saugus rajonas, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ (čia, jei ką, tikra citata).

          Reikalas tas, kad tokiais atvejais žmonės viską vertina pagal savo patirtį, lygina tik su savo šalimi, tuo, kas šalyje buvo seniau. Išskyrus labai mažą dalį žmonių, kurie labai labai daug keliavę, gyvenę užsienyje (čia nekalbu apie tuos, kurie tik išskrenda poilsiauti kelis kartus per metus).

          O dabar viskas dar sunkiau: beveik niekas, įskaitant žurnalistus, nėra matęs šitos koronaviruso situacijos iš daugiau šalių. Daugiausiai, gal, iš dviejų šalių, ir tos dvi šalys paprastai, tarkime, JK (kur gausu lietuvių) ir Lietuva.

          Atvirai sakant, net ir Pietų Korėjoje žmonės skundžiasi, kad reikia ribotis, nori, „kad būtų kaip seniau“. Nes, palyginus su tuo, kas buvo 2014 m., kai buvau Pietų Korėjoje pirmą kartą, išties daug kas pasikeitė. Tada su kaukėmis buvo mažuma, dabar – beveik visi. Dabar nevyksta masiniai sporto renginiai (kaip e-sporto turnyras, kuriame lankiausi 2014 m.), uždaryta daug bažnyčių (tiesa, per Velykas ~2000 bažnyčių Seule ir atvėrė duris). Kai kas, matyt, vadovaudamiesi rekomendacijomis dirba iš namų: Seulo metro traukiniai būna pilni, vietų sėdėti dažnai nebūna, tačiau nepergrūsti.

          Bet kai turi su kuo palyginti, kas dabar kitose šalyse dedasi, viskas visai kitaip atrodo: Pietų Korėja iš esmės daro tiek, kiek būtina suvaldyti situacijai, ir ne daugiau, kai daug šalių panikuoja ir smarkiai perdeda, pridarydamos daugiau žalos, nei naudos.

          Latvijoje, kiek randu informacijos, irgi atšaukti masiniai renginiai, mišios. Tačiau niekad nebuvo uždaryti restoranai, jokios parduotuvės, paslaugų įstaigos – t.y. vietos, kurių uždarymas smogtų ekonomikai, žmonių galimybėms „gyventi kaip visada“, paliktos, panašiai, kaip ir Pietų Korėjoje (tik yra reikalavimai dėl atstumų tarp staliukų ir pan.). Daromas masinis testavimas, kontaktų ieškojimas (matyt, žemesniame lygyje, nei Pietų Korėjoje, nes technologinės galimybės žemesnės, bet Latvijoje ir pandemija nebuvo taip pasklidusi, kaip Pietų Korėjoje, tai plitimą Latvija sėkmingai sustabdė). Latvija per dieną padaro ~1000 testų vidutiniškai, kai Korėja ~10 000 – tačiau Latvijoje gyventojų 2 mln., kai Korėjoje 50 mln., tai Latvijos testavimas net intensyvesnis dvigubai ir daugiau, nei Pietų Korėjos.

          Bendrai paėmus, visada problema, kad apie mažesnes šalis – mažiau informacijos, o daug straipsnių išties verčiami iš anglų k.

  3. Augustinai, Aiste, labai įdomu skaityti, nes tai, ką rašote, unikali ir neįkainojama patirtis. Neabejoju, kad ši kelionė ilgiausiai jums įsimins.

  4. Dėl Irano patikslinimas – nežinia, kiek patikima oficiali statistika. Bet taip, tikėtina, kad visgi Italijos nesiekia.

    Dėl Švedijos mirčių tik patikslinu, žiūrėti galima ne tik į procentą, bet į absoliutų skaičių populiacijoj. Taip pat greit išgooglinau medianinį amžių (kuo aukštesnis, tuo daugiau turėtų indikuoti didesnėj rizikoj esančių gyventojų), kuris neatrodo reikšmingai aukštesnis, nei Lietuvos, Taivano, P. Korėjos.

    Latvija – 43.9
    Lietuva – 42.7
    P. Korėja – 40.8
    Švedija – 40.9
    Taivanas – 42.5

    Bet mirusių neadekvačiai daugiau Švedijoj, nei visose šitose šalyse. Šiam momentui:

    Latvija – 5 (3/1 mln.gyv.)
    Lietuva – 30 (11/1 mln.gyv.)
    P. Korėja – 229 (4/1 mln.gyv.)
    Švedija – 1203 (119/1 mln.gyv.)
    Taivanas – 6 (0.3/1 mln.gyv.)

    • Tikrai taip. Nes, kaip sakau, Švedijos strategija kitokia: P. Korėja ar Taivanas bando iki minimumo sumažinti užsikrėtimus atrasdami visus užsikrėtusius ir izoliuodami, kai Švedija iš esmės susitaikė su tuo, kad “užsikrės daugelis”. P. Korėja, Taivanas, Latvija ir sustabdė tą pandemiją – o Švedijoje ji šiuo metu itin smarkiai paplitusi (daugiau, nei rodo oficialūs skaičiai).

      Taip, nei Irano, nei Italijos užsikrėtusiųjų statistika neatspindi tikrovės – nes abi šalys netaiko masinio testavimo, o testuoja tik rimtus ligonius (kaip ir Švedija).

      Realiai šiuo metu yra dvi šalių grupės – vieni, kaip P. Korėja, Lietuva, Latvija, Taivanas, stengiasi išsiaiškinti kiekvieną koronaviruso atvejį (įskaitant besimptomius ir nepavojingus), kai kitos šalys testuoja tik kritiniais atvejais (Švedija, Italija, Iranas ir kt.). Pirmosios, tikėtina, “atranda” jei ne visus užsikrėtusius, tai bent labai didelę jų dalį, kai vertinant pandemiją antrosiose reikia užsikrėtusių skaičius dauginti iš 10 ar daugiau.

      Mirčių nuo koronaviruso statistiką, beje, dar smarkiai įtakoja apskaičiavimo metodai (“Kas laikoma mirtimi nuo koronaviruso?”). Skirtingos šalys skaičiuoja skirtingai. Italijoje, Lietuvoje bet kuris žmogus, kuris turėjo COVID, ar netgi jau buvo ja persirgęs, traktuojamas mirusiu nuo koronaviruso. Tačiau daugybė šių žmonių yra labai seni, su kitomis ligomis – t.y. 85-90 metų žmogui ir šiaip kiekvienais metais tikimybė mirti yra keliolika-keliasdešimt procentų, reiškia, per tą 2-3 mėn. pandemijos langą gali būti kokie 5% tikimybė mirti ir šiaip. Ir dar smarkiai didesnė, dešimtys procentų, jei turėjo kitų rimtų ligų, kaip ketvirtos stadijos vėžys. Kitaip sakant, žymi dalis tų mirčių būtų įvykusios ir be koronaviruso.

      Taigi, kitos šalys taiko kitą metodiką ir jei žmogus turėjo daug ligų, tai žiūrima, kuri labiausiai lėmė jo mirtį. Tada išeina mirusių nuo koronaviruso oficialūs skaičiai mažesni.

      Teko girdėti gerą mintį, kad geriausiai / objektyviausiai bus galima palyginti koronaviruso įtaką skirtingoms šalims, kai palyginsime pandemijos mėnesiais visų mirusių žmonių skaičių su tais pačiais 2019 m. mėnesiais mirusiųjų skaičiais.

      • Dél lyginimo su ankstesniais metais – taip, tai padėtų įvertinti tikrą mirtingumą. Tik dar pravartu būtų žinoti, ar tai buvo šalis, kuri buvo pasiekusi savo medicininių išgalių ribas (nes virusuotiesiems buvo skirti daugelis išteklių kažkuriuo metu), ar ne.

        Dėl bendro poveikio ne tiek, nes jis slypi ir nerime, natūraliam žmonių elgsenos kitime net ir be valdžios veiksmų (kruopos su tualetiniu popierium puikus pavyzdys – jokia valdžia neliepė šluoti, patys pradėjo. O parduotuvės veikia ir toliau, tie produktai nedingo). Tegu ir mažas šansas mirti, bet kol nėra vaisto/skiepo, niekam nenori išbandyti “ant savęs”. Nuo gripo bent jau galima skiepytis, ir aišku, kaip gydytis. Lieka džiaugtis, kad letalumu nepanašu į ispaniškąjį gripą prieš šimtą metų, nuo kurio mirė milijonais.

        • Išteklių ribos – subtilus dalykas, kurio neįvertinsi paprastai. Yra ir daugiau niuansų: pvz. karantinas sukėlė ir sukels nemažai papildomų mirčių ne nuo viruso. Kad ir dėl planinių medicinos procedūrų atsisakymo: tarkime, kai kuriose šalyse stabdomas net vėžio ar ŽIV gydymas, kas savaime gali būti mirtina. Taip pat savižudybės, visi “kritę” pėsčiomis šimtus kilometrų namo ėję išbadėję darbininkai Indijoje ir kt. Kita vertus, tikriausiai dėl karantino bus mažiau mirčių, tarkime, autoavarijose.

          Bet, kita vertus, visa tai irgi tos pačios koronaviruso krizės pasekmės, tad gal ir geriausia vertinti kaip visumą. T.y. galima lyginti 2019 m. ir 2020 m. mirtingumą visose šalyse ir būtent iš tų palyginimų ir matysis, kokia yra bendra krizės žala pasauliui (kiek papildomai žmonių mirė dėl šios krizės), o taip pat, palyginus šalių statistiką tarpusavyje, matysis ir kurios šalys tvarkėsi geriau, kurios – blogiau (tas tvarkymasis šiuo atveju apima viską, įskaitant medicininės sistemos pasiruošimą priimti tokį ligonių skaičių, paties viruso plėtros stabdymą, sugebėjimą išvengti “mirtinų” nelogiškų sprendimų ir t.t.).

  5. Arba labai drasus arba labai durni. Greiciausiai antras variantas

  6. Sekmės Jums, Augustinai ir Aiste! Visada malonu “keliauti su Jūsų straipsniais!

  7. Geroi vietoi uzstrigai 😁
    Korejoje esu buves desimt kartu, ismaises skersai isilgai. Ispudinga salis, virtuve ir kultura jei turi tam laiko.
    Jei bus noro susisiek su Martynu, vietinis Seulo lietuvaitis, ten jau keli desimtmeciai, knygas vercia, siaip prikolnas 😁

    Linkejimai is Sardinijos, taipogi netiketai strigau cia gamtoje karantinui 😁

    • Dėkui! Kaip tik neseniai susitarėme su Martynu susitikti, nes jau gavome siūlymą iš kito bendro pažįstamo 🙂

  8. Ačiū, pats didžiausias, rašote nuostabiai! Sėkmės darbuose ir kelyje!

  9. Ačiū, pats didžiausias, geras laikas skaitant Jūsų straipsnius. Rašote nuostabiai! Sėkmės darbuose ir kelyje!

  10. Sveiki, Augustinai. Labai įdomu buvo skaityti, dabar supratau, kodėl LT Prezidentas neprisikvietė Pietų Korėjos specialistų (niekas aišku jau nepasikeistų). Ir mes šiek tiek papuolėm į tą situaciją, bet grįžom iš Balio paskutiniu reisiniu per Stambulą, prasilenkėme su jumis. Gero jums pabuvimo ir grįžimo namo kada nors. Lauksiu naujų straipsnių!
    Linkėjimai, Neringa.

    • Dėkui! Kelintą dieną išvykote iš Balio ir nuo kada ten buvote?

      Iš tikro Lietuva, nors ir be Korėjos specialistų, ne vienu atžvilgiu kopijuoja Pietų Korėją – būtent, testuoja labai daug žmonių: visus, turėjusius kontaktą su sergančiais, o ne tik tuos, kurių bjauriausi simptomai (kaip daro Italija, Švedija ar Iranas). Mobilūs punktai ir kita irgi perimta iš Pietų Korėjos. Tai yra, Lietuva, kaip ir Pietų Korėja, turi galimybę “išimti iš visuomenės” kuriam laikui visus infekuotus ar galimai infekuotus ir tokiu būdu stabdyti ligos plitimą. Pietų Korėja ne per dieną ir ne per savaitę savo metodais nugalėjo virusą. Vasario viduryje Pietų Korėjoje būdavo ~100 naujų atvejų per dieną, vasario pabaigoje ir kovo pradžioje jau ~500, tada kovo pabaigoje ir vėl numažino iki ~100, paskui iki ~50, dabar (balandžio viduryje) ~30 per dieną (reikia turėti omenyje, kad Pietų Korėjoje 15 kartų daugiau žmonių, nei Lietuvoje). Lietuva irgi gali pasiekti panašių rezultatų, jei ir toliau seks Pietų Korėjos metodais: aišku, Lietuva turi ne viską (pvz. silpnesnės “išmanaus sekimo” galimybės), bet turi daug – pavyzdžiui, nuo pat krizės pradžios nestokoja testų, palyginus su situacija Italijoje, kai koronavirusas ėmė plisti tenai.

      Deja, Lietuva kartu nukopijavo ir blogą praktiką iš kai kurių kitų Europos šalių – būtent, karantiną, kai masiškai uždaromi visi verslai. Jis iš esmės nereikalingas ir, tinkamai taikant Pietų Korėjos praktiką, padeda išvengti tik nedaug susirgimų (gal ~5%, nes likę, kaip rodo Pietų Korėjos patirtis, įvyksta vietose, kurių karantinas nesukontroliuos, kaip ligoninėse ar atvežami iš svetur, ar įvyksta labai konkrečiose pavojingose vietose, kurias galima apriboti ir be masinių uždarymų, kaip masiniai renginiai). Tuo tarpu toks masinis karantinas smarkiai sužaloja ekonomiką ir žmonių gyvenimus, be to, jo vis tiek netęsi amžinai, o jam pasibaigus gali būti panašiai, kaip ir jo išvis neįvedus.

      Tačiau karantinas kovai su liga nepakenks – tiesiog ir beveik nepadės ir sukels daug žalos kitur. Visgi, tikiu, kad bendrai Lietuvoje koronavirusas silps masinio testavimo ir sergančiųjų izoliavimo dėka.

      • Balyje buvome nuo kovo 8 d. su pertrauka, skridome į Flores salyną ten plaukiojome tarp nuostabių salų ( be interneto 🙂 ), išskridome iš Balio kovo 21 d.

  11. Fantastiškas potyriminis straipsnis su galimų pasirinkimų apsvarstymais. Nuostabi patirtis! Rašykit ir toliau.
    Dėl Korėjos ir Taivano sėkmingo suvaldymo ir kiek tikslesnio kovos kelio. Manau, kad antroji, ar n-toji banga Vakaruose ir Lietuvoje bus irgi valdomi panašiais būdais. Mums tai pirmas tokios lengvai plintančios ligos protrūkis, Azijiečių epidemiologai bei svarbiausia gyventojai jau kojas apšilę šiais klausimais. Vakarai pirmą kartą susidūrę įjungė gynybinį panikos režimą. Dabar užsikraus testų, apsaugos priemonių, gyventojai prie kaukių pripras ir su antra banga tikiuosi, bus tikslinė kova. Sakyčiau toks scenarijus smarkiai tikėtinas. Pirmas blynas mums vakariečiams prisvilo.
    Mėgaukitės laisve. Mes irgi mėgausimės ypač kai būsim pabuvę karantininiame kalėjime.
    Linkėjimai,

    • Dėkui!

      Norisi tikėtis, kad taip ir, pamatę, kokias pasekmes sukelia toks masinis karantinas, panašiu atveju politikai to nebekartos, o masinio karantino mintis visiems sukels savotišką alergiją (kaip įvairios kraštutinės politinės idėjos).

      Aišku, galimas ir kitas variantas – jeigu anksčiau atrodė protu nesuvokiama, kad, tarkime, gali Europos šalis uždaryti sienas ar nurodyti visiems gyventojams būti namie, ir joks politikas nebūtų net sugalvojęs to padaryti, tai, galbūt, dabar tai jau taps “vienu galimų variantų”, kuris gali būti naudojamas ir kitokio pobūdžio krizių atvejais.

      Precedentų nebuvo, tai pagyvensim – pamatysim.

      • Sveiki gyvi,
        Augustinai, turi dabar laiko, imkis rašyti knygą, jei to dar dar nepadarei. Atmink, knygos ir dienoraščio rašymas, tai ne tas pats reikalas, tačiau labai artima, tai tik kitas formatas.
        Esate pamišėliai gerąja prasme ir jūsų nuotykių daug kas pavydi. Netgi puikus scenarijus filmui galėtų gautis. Džiaugiuosi jūsų entuziazmu ir kūrybiškumui.
        Tiesa, Kolumbas LT konkursas užsilenkė dar prieš pandemiją, tačiau viskas turi pabaigą. Linkiu jums išlikti tikraisiais kolumbais-tyrinėkite pasaulį ir dalinkitės savo įspūdžiais! Linkėjimai Aistei!

        • Labai dėkui! Knygos – viena ar kita tema – visada yra mintyse. Pavyzdžiui, lietuviško paveldo užsienyje tema. Esu išleidęs knygą “Pasaulio raštų sistemos“. Bet šiaip su knygomis daug vargo iš tos pusės, kad daug laiko prarandi ieškodamas leidėjo, ypač, kai tų kontaktų neturi. Dažnai “atsimuši į sieną” – gal tiesiog nedomina tokio pobūdžio knygos, gal jau išleido kažkokį kelionių pasakojimą ir buvo nepelninga, na, bet laiko būni sugaišęs ir man tai nėra labai įdomiai praleistas laikas.

          Per tą laiką verčiau parašau kelis ilgus straipsnius į savo tinklapius. Tuos straipsnius perskaito tūkstančiai žmonių – tai yra, gerokai daugiau, nei būtų knygos tiražas. Teoriškai, aišku, iš knygos dar gali gauti didesnį honorarą, bet čia reikia dar labiau pasistengti, nes daug leidėjų šiais laikais nori arba turinio nemokamai, arba iš viso dar nori, kad autorius prisiimtų kažkokią komercinę riziką, kas manęs nedomina. Leidyba – jų verslas, jie jį geriausiai išmano, o jei noriu tiesiog skleisti savo žinias ir mintis, tai geriausia daryti internetu, nes interneto tinklapiui nereikia praktiškai jokių investicijų (kai ir programuoju, dizainą kuriu ir t.t. pats).

          Jei, aišku, turite leidėjų kontaktų ir žinote, ką domintų tokio pobūdžio literatūra – parašykite. Jeigu būtų mažiau darbo ieškant kontakto su tuo, kam būtent toks turinys būtų reikalingas, tai gal išbandyčiau šitą, nes, šiaip ar taip, tokiu būdu galėčiau pasiekti kitą auditoriją, kuri gal mažiau naudojasi internetu ar kuriai smagesnis spausdintas žodis.

  12. Labas Augustinas and Aiste,

    This is a very interesting article! I enjoyed reading it and “following” you guys on your jaunt across the world.

    Enjoy yourselves and stay safe.

  13. Aiste ir Augustinai, su įdomumu perskaičiau Jūsų kelionės aprašymą išvykus iš Lietuvos dar prieš karantino paskelbimą.
    Linkiu Jums geros sėkmės ir naujų patirčių.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *