Išskleisti meniu

Artūras Zuokas

Įspūdžiai po prezidento rinkimų debatų

Įspūdžiai po prezidento rinkimų debatų

| 1 komentaras

Žiūrėjau piruosius debatus prieš 2014 m. prezidento rinkimus (tema: ekonomika). Dalinuosi savo įspūdžiais apie kandidatus:

Zigmantas Balčytis

Zigmantui Balčyčiui sunkiai sekėsi laviruoti tarp kairės ir populizmo ir dažniausiai nusverdavo pastarasis. Normalu kairiajam aiškinti, kad reikia didinti mokesčius – tačiau sakyti, kad būtent dėl to gerės verslo sąlygos ir pan. nelogiška. Politikoje reikia daryti pasirinkimus, “Ir vilkas sotus, ir avis sveika” visada nebūna, o tokių pažadų dalinimas prieš rinkimus – populizmas.

Keli populistiniai Z. Balčyčio teiginiai ir mano komentarai:

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Solidarumo dėlei, verslininkams reikia pakelti mokesčius, o dėl to jie susigrąžins prarastas eksporto rinkas.
MANO KOMENTARAS: Didesni mokesčiai gali tik mažinti Lietuvos konkurencingumą; išleidę daugiau pinigų mokesčiams verslininkai galės mažiau investuoti, tad idant gautų tas pačias pajamas turėtų brangiau pardavinėti produkciją

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Reikia įvesti progresinius mokesčius tam, kad išlaikyti darbuotojus, tokius, kaip informatikai, Lietuvoje.
MANO KOMENTARAS: Informatikai Lietuvoje gauna vienus didžiausių atlyginimų (5000 Lt +) ir, įvedus progresinius mokesčius, būtent jie atsidurtų tarp tų, kurie daugiausiai netektų. Kadangi užsienyje nuo to algos nepasikeistų, informatikams būtų tik dar didesnė paskata išvykti svetur. Jei kas nors mano, kad progresiniai mokesčiai palies tik kažkokią neapibrėžtą ir tolimą “milijardierių” grupę, klysta – labai turtingų žmonių labai nedaug ir jų niekaip nepakaktų surinkti biudžetui ar net padengti progresinės sistemos administravimo išlaidas, todėl visi realūs progresinių mokesčių siūlymai progresyvumo ribą brėžia gana žemai.

Nuo populizmo Z. Balčytis netikėtai nukrypo atominės energijos klausimu: atominę, jo nuomone, statyti būtina.

Naglis Puteikis

Naglis Puteikis įnešė šiek tiek konflikto į šiaip jau gana ramius debatus, kuriuose frazė “Kaip teisingai pasakė…” skambėjo gal net dažniau nei “Nesutinku su teiginiu…”, kuomet pasiginčijo su A. Zuoku dėl “Barclay’s” atėjimo. Pastarąjį N. Puteikis kritikavo kaip neaiškios naudos (dėl didžiulių valstybės sumokėtų sumų) ir šiaip reiškė nemažai kritikos, gana konstruktyvios, tačiau dažnai susijusios su pavieniais atvejais, o ne bendra situacija (pvz. atsakinėdamas “Kaip pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą?” kalbėjo vien apie, jo nuomone, klaidingą M. Dargužaitės išstūmimą iš pareigų). Nemažai rėmėsi emocijomis.

Bronius Ropė

Kaip ir kiti rimtas pareigas užimantys kandidatai (D. Grybauskaitė, A. Zuokas) B. Ropė debatuose daug rėmėsi savo dabartinio darbo patirtimi. Tačiau Ignalinos mero patirtys iš šalies žiūrint neatrodo tokios svarbios, todėl galėjo susidaryti “kandidato iš žemesnės lygos” įspūdis. Pasirodė, kad B. Ropė kelis kartus atsakė ne į klausimą, o tai, ką buvo pasiruošęs.

Pavyzdžiui, “Kaip didinti Lietuvos konkurencingumą?” aiškino poreikiu vystyti žaliąją energiją, kad nereiktų mokėti brangiai Rusijai už dujas (bet juk žalioji energija dar brangesnė už dujas).

Tačiau B. Ropė turėjo savo aiškias idėjas, kurias perteikė: savivaldos teisių didinimas (ypač regionuose), energetinė nepriklausomybė, žemės ūkio svarba.

Dalia Grybauskaitė

Dalia Grybauskaitė atrodė gana blankiai, bet kai esi valdžioje ir negali kritikuoti valdžios sprendimų, ką nors pasakyti sunkiau. Ji laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir visada: proeuropietiškų (kuo greičiau įsivesti eurą), lengvai kairiųjų (tinka dabartinis pusiau progresinis mokesčių variantas). Čia pakomentuoti mažiausiai ką turiu, nes per 5 metus visi jau mintinai žino, kaip atrodo D. Grybauskaitė įvairiose TV laidose ir ką ji ten sako.

Artūras Paulauskas

Artūras Paulauskas paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi, politine prasme: drįso sakyti ir tai, kas ne visai populiaru, pateikė įdomių idėjų, pavyzdžiui, euro įsivedimo metu dalį Lietuvos banko lėšų pervesti į biudžetą užuot atidavus Europos centriniam bankui. Tačiau A. Paulausko “debatiniai” sugebėjimai nuvylė: ne visai teisingai E. Jakilaičio užsipultas dėl “Invegos” neapgynė savo pozicijos, į vieną iš klausimų išvis dvi minutes kalbėjo “apie nieką” (“Kaip kovoti su šešėline ekonomika?” atsakymas buvo maždaug “Reikia kovoti ryžtingai, rimtai, ne taip, kaip dabar, pasakant pareigūnams, kodėl kovoti reikia(…)” ir t.t. be platesnių paaiškinimų), turbūt iš jaudulio netyčia pasakė priešingą dalyką (siūlė “skatinti jaunimo nedarbą”).

Beje, A. Paulauskas vienintelis net dabartinių Ukrainos įvykių fone netiesiogiai užsiminė apie prorusiškesnę politiką; iš kitų kandidatų tradicinių “Su visais kaimynais reikia gerai sutarti” frazių nebesigirdėjo.

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis taip pat turėjo įdomių minčių ir per visus debatus nė karto nepaminėjo lenkų mažumos ar kitų mažumų, kalbėjo į temą. Tiesa pasakius, turbūt V. Tomaševskis palietė netgi daugiausiai realių stambių problemų.

V. Tomaševskio akcentai: skatinti turizmą (galimai ir lengvatomis, nes turizmas – šaliai naudingas eksportas), plėsti savivaldos teises, lengvinti žemės reikalų tvarkymą (nes dabartiniu atveju tenka žemės klausimus tvarkytis po kelis metus, o užsienio investuotojams tai išvis “klaidus miškas”), eurą įsivesti kiek vėliau (išsisprendus euro zonoje dabartiniams ekonominiams neaiškumams, Pietų Europos bėdoms, dėl kurių Lietuvai tektų jas remti).

Tiesa, dėl akcento V. Tomaševskį buvo kartais sunkoka suprasti. Bet didžiausia jo problema, matyt, ne ta, o “mažumos politiko įvaizdžio sindromas”.

Teko skaityti įdomią Barako Obamos gyvenimo analizę: autorius rašė, kad labiausiai B. Obamai pasisekė, kai jis pralaimėjo rinkimus į kongresą juodaodžių apygardoje. Paskui kandidatavo į Senatą (kur rasiniu pagrindu sukurtų apygardų nėra) ir laimėjo, o vėliau nuėjo ir iki prezidento. Jei būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, greičiausiai būtų tapęs tokiu, kaip dauguma juodaodžių kongresmenų iš šių apygardų: radikaliai ir nuolat ginti savo mažumos interesus, nes tik taip būtų užsitikrinęs sau perrinkimą. Tačiau kartu taip būtų užsikirtęs kelią rimtesnei karjerai, nes nejuodaodžiai būtų jį laikę “tik saviškiais besirūpinančiu” ir nebalsavę senatoriaus ar prezidento rinkimuose. Dėl panašių priežasčių ir V. Tomaševskis, manau prezidentu greičiausiai niekada netaps (nors, galbūt, iki karjeros pabaigos užsitikrino sau visas vietas, kurioms pakanka Lietuvos lenkų balsų). Ir pats negaliu pasakyti, ar tapęs prezidentu jis tikrai dirbtų tai, apie ką kalbėjo debatuose (visos Lietuvos interesais), ar toliau jam svarbiausi liktų Lietuvos lenkų interesai.

Artūras Zuokas

Artūras Zuokas turbūt parodė geriausius debatavimo sugebėjimus, kalbėjo aiškiai, “į temą”. Savo modernumą A. Zuokas perteikė ir elgesiu: vienintelis debatų metu naudojosi ne lapeliu su užrašais, bet planšetiniu kompiuteriu. Gal kartais laikėsi pernelyg intelektualiai, pvz. citavo XVIII a. Adamo Smito knygą: ekonomistas žinos, kad A. Smitas – modernios ekonomikos tėvas, bet A. Smito nežinantis šiandieninės Lietuvos ekonomikos komentavimo remiantis 250 m. senumo knyga galėjo ir nesuprasti. Didesnė bėda, kad, kaip ir A. Zuoko politikoje, debatų metu akcentuotos “smulkios įdomybės”, kurios, kartais puikiai nusisekančios, kartais su trenksmu žlungančios, visgi yra tik maža valstybės reikalų dalis (tačiau puikiai tinka viešiesiems ryšiams). Pavyzdžiui, “Vilnius veža” taksi ar akcija viešuosius pirkimus daryti tik iš minimumo darbuotojams nemokančių įmonių (kuri, matyt, tik prideda papildomą biurokratinį pliusiuką, nelabai svarbų, nes ar mokėti 1000 Lt, ar 1010 Lt skirtumo nėra, o Vilniuje minimumą ir šiaip mažiau kas gauna). Kaip ir B. Ropė bei V. Tomaševskis, A. Zuokas akcentavo savivaldos teisių plėtrą.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


    1 komentaras

  1. PREZIDENTINIAI DEBATAI – E.JAKILAIČIO NEKOMPETENCIJA
    Praėjusi pirmoji priešrinkiminių debatų laida atskleidė absoliučią jų vedėjo E.Jakilaičio nekompetenciją, jam surengus iš esmės nemokšiškus Ūkio ministro, ar gal premjero pozicijai bet ne Prezidento posto varžytuvėms būdingus debatus. Pirma – prezidentas atstovauja Lietuvos interesus ES vadovų taryboje, tačiau jokios diskusijos apie tai ir nebuvo. Antra – ES piliečiams pati svarbiausia yra masinės bedarbystės, tame tarpe ir jaunimo užimtumo problema, pas mus siekianti apie 20-25 proc., o ES pietų valstybėse ir 50 proc. Visoje ES šiuo metu yra 26 mln. Bedarbių, o su jų šeimomis tai reiškia apie 100 mln. Skurdžių, kaip ir Lietuvoje – 200 tūkst. bedarbių bei apie 700 tūkst. esančių varge ir nepritekliuje. Kita pagrindine ES kaip ir pasaulio stagnuojančio ūkio problema laikoma neinvestuojamo stambiojo sukoncentruoto kapitalo apmokesdinimas bendraeuropine politika: bankų tūkstantinė disponuoja apie 150 trln.USD vertės turtu, o vyriausybės tik 2-3 trln.USD ir jos „tebesėdi“ tų bankų skolų „kišenėse“. Deja, į „žinovo“ vaidmenį įsijautusiam, šiaip jau ir nemažam akiplėšai, E.Jakilaičiui tai nė motais, jam tebuvo svarbu per seimo rinkimus išmokta „dainelė“ – šešėlinė ekonomika, mokesčių surinkimas, regionai, tačiau ne visų žmonių gerbūvis. Dėl šių priežasčių debatai buvo nykūs ir nieko gero Lietuvos žmonėms iš esmės nebežadėjo. Debatuose sėkmingiausiai pasirodė D.Grybauskaitė dėl savo patirties ir retorinių gebėjimų bei šviežiai naujomis idėjomis atsiskleidęs N.Puteikis aštriai iškėlęs ir internetinio visų viešųjų finansų skaidrumo problemą. Dar prastesnė vakarykštė laida apie rinkimus į EP E.Jakilaičio buvo paversta į … apkalbų klubą su Bruveriu, Laučiumi ir Vilpišausku, kai reikėjo svarstyti realių ES problemų sprendimą: skolų krizę, nedarbą, energetinį priklausomumą ir t.t.
    PREMJERO 2013 m. ATASKAITA SEIMUI
    Geriau vėliau nei laukti iki gegužės. Tokios jau tos Lietuvos tradicijos. Jei milžiniškos USA valstybės vadovas Kongresui metinę kalbą pasako vėliausiai vasario pradžioje, kol dar karštos biudžeto įvykdymo suvestinės, tai mūsuose kaip taisyklės tenka laukti visų ministerijų apsisukimų, susumavimų, kai biudžeto reikalai ir prisimiršta. Šis pranešimas buvo stipraus darbštaus politiko, mokslininko bei ekonomisto, nors ir ne išskirtiniausio oratoriaus, o skelbtam tekstui, tobulėjimo vardan, tegalima pareikšti keletą pastabų. Gerai, kad aptarta bedarbystės mažinimo problematika, tačiau ją, kaip ir neįvardintą KAIMO NYKRĄ vertėjo itin – labiausiai sureikšminti. Tekste pasigedau ir kultūros industrijų paminėjimo – F.Latėnui tai akivaizdžiai per sunkus uždavinys. Kyla klausimas – jei pagrindinės Lietuvos KAIMO problemos yra bedarbystės, dvigubai didesnės nei mieste naikinimas, stabdant pagrindinę grėsmę: itin negatyvų – Lietuvos kaimo nykros procesą (4 200 kaimų belikę tik pavadinimai, atskirose seniūnijose iš devyniasdešimt kaimų tik trečdalis, pusė melioracijos magistralinių griovių – 26 tūkst.km yra remontuotini, grioviuose įsikūrusi didelė 50 tūkst.bebrų namelių su 3-15 narių šeimomis, dalis ir dėl to dirvos tampa šlapynėmis), tai ar skiriamos 200 mln. Lėšos bendruomenių ir veiklos grupių veiklai yra pakankamos ir ar jų užteks pakreipti kaimo nykros situacijai į realią plėtrą? Deja, premjero siūlytų spaudoje technikos serviso centrų smulkiems besikooperuojantiems ūkininkams valstybės programose taip ir neatsirado, gyvulininkystės programa be maisto „grandinės“ – kooperatyvo skerdyklėlė, krautuvėlė mieste (tarpininkai pasiima daugiau nei pusę ūkininko pelno), todėl 150 tūkst. vargstančių smulkių ūkių nykimas kasmet maždaug po 10 tūkst. tęsis ir toliau, spaudai rengiant „pokazuchą“ iš 4-5tūkst. itin gerai besiverčiančių ūkių, sugrobusių apie 40 proc. Lietuvos žemių bei iki 80 proc. ES milijardų paramos – gal apie 5-6 mlrd.lt. Taigi, Lietuvos kaimui teliko dešimt metų, o po to vien plantacijos, danų kiaulidės ir 37 lenkų milijardierių valdomos šlėktų latifundijos, kuriose nugaras lenks užsilikę lietuviai varguoliai ir kiniečiai. Nyks dainos, papročiai, amatai, vėl verks Motinos prie kelio….
    Žiauriausiai nuskambėjo publicisto Vyt.Rubavičiaus aiškinimas man jį sutikus Seime dėl kalbos reikalų: “ekonomika tai ne vien BVP ir jo augimas … tai ir 8 mlrd.lt prieauglis lyginant su 2008 metais, kurio algų didinimui nuėjo, vistik, mažiau nei 1 mlrd.lt. Tad kam atiteko likę?“. Kiek buvo reinvestuota, kiek – prabangai, o kiek iškeliavo milijardų svetur –teks aiškintis ir tikrinti faktus. Taip, GINI koeficiento atspindinčio nelygybę reikšmės neguodžiančiai vienos didžiausių ES, o algos pakėlimas iki 1000 lt tai tik … opiumas liaudžiai Vyt.Andriukaičio žiniai.
    Norėjosi užrašyti, kad tai buvo, vis tik, stipriausias iš girdėtų atsiskaitymų Seimui, ir nemažai pagiriamųjų žodžių naujai 2012-2020m. premjero ekonominei strategijai, bet teisybė, visgi, brangiau, o tebesančių problemų gausa tikrai verta naujojo premjero, kuriam reikia KOMANDOS ir Taikomosios ekonomikos instituto, o ne Kubiliaus – „premjero minus trisdešimt miljardų“ kreivonominės žalos valstybei klausimėlių bei neišmanėlių TV, radijos spaudos komentuotojų retorikos kaip ir stipresnės bendraeuropinės neinvestuojamam stovinčiam kapitalui mokesčių-investicijų politikos, be kurios Lietuvos BVP tebeaugs tik 1-2 proc., kai norisi 7-8 proc., nors ir vienas dr.Algirdas Butkevičius lauke tebėra – itn stiprus karys. Kęstutis K.Urba 2014 04 24

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *