Išskleisti meniu

Astana

Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

| 5 komentarai

Viskas, ką girdėjote apie Kazachiją (Kazachstaną), tikriausiai jau pasenę.

Kazachijos aukštieji kalnai ir gilieji kanjonai vėl ranka pasiekiami: vizų nebereikia, iš Lietuvos – tiesioginiai skrydžiai, slidinėjimo kurortai – modernūs.

Kazachijos tarybinius miestus užgožė naujoji šalies sostinė Astana – it miražas staiga išdygęs moderniausias didmiestis visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Astanos centras

Astanos centras su miesto simboliu Baitereko bokštu

O Kazachijos stepėse gali lengviau nei anksčiau atrasti ir liūdnąją Lietuvos istoriją: juk į ten ištremta beveik 100 000 lietuvių ir tose vietose iškilo paminklai, muziejai.

Jei Kazachijos planai pasiseks, šalis taps tikru turistų magnetu. Bet kol kas ji dar visiškai neatrasta: keliaudamas po Kazachiją 22 dienas – nuo Astanos iki didžiausio miesto Almatos, po gulagus, stepes ir kalnus – kitų keliautojų beveik nesutikdavau, o kainas už viską mokėjau bemaž juokingas. Verta paskubėti!

Šarynės kanjono vaizdas

Nauja jurtų gyvenvietė turistams garsiajame Šarynės kanjone

Astana – fantastinė Kazachijos sostinė

Netikėčiausia Kazachijos vieta – Astana. Ji auga kaip ant mielių. 1997 m., kai į šį miestą perkeltą sostinė iš Almatos, jame gyveno tik 350 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), šiandien – jau virš milijono. Todėl viskas Astanos centre nauja, modernu. Negalėjau patikėti, kad esu postsovietinėje erdvėje – jausmas tarsi Amerikoje. Stikliniai dangoraižiai, platūs prospektai, eilės prekybos centrų su garsiausiais prekių ženklais. Ir, kiek akis užmato, nė vieno sovietinio daugiabučio.

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę - bet ir ten kils miestas

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę – bet ir ten kils miestas

Tik jei Amerikos miestuose daugelis naujų pastatų gana paprasti – juk viskas susiveda į pinigus – tai iš naftos praturtėjusi Kazachija netaupo. Samdo Astanai garsiausius viso pasaulio architektus, kad šių unikalūs projektai garsintų jų sostinę visame pasaulyje.

Ko vertas vien Chan Šatyr prekybos centras, 150 m aukščio pasvirusi stiklinė palapinė, po kuria telpa ir atrakcionai, ir dirbtinis paplūdimys; tai – vienintelis mano matytas prekybos centras, kuris iš išorės nėra eilinė dėžutė, o tikras meno kūrinys.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Arba Baiterekas, apžvalgos bokštas, savo forma atkartojantis legendinį kazachų medį, į kurį mitinė paukštė Samruk sudėjo kiaušinį. Astanos architektūroje subtiliai derinamas modernumas ir tautinė prasmė…

Smagiausia pasivaikščioti pagrindine Nuržol gatve-bulvaru, iš kurio miesto peizažai itin gražūs. Nes pastatai Astanoje dėliojami ne bet kaip, o simetriškai, kad visa jų visuma būtų graži.

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo - Chan Šatyr prekybos centras

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo – Chan Šatyr prekybos centras

Kazachijos svajonėse Astana – ne tik Kazachijos sostinė, bet savotiška Europos ir Azijos jungtis.

Štai į Taikos ir susitaikymo rūmų, arba tiesiog piramidės sales, po tapytais taikos balandžiais ir greta žiemos sodo augalų, Kazachija sukvietė visų pasaulio religijų atstovus – kas trejus metus Astanoje dabar vyksta pasaulio religijų kongresas.

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure - gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure – gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

O 2017 m. Astana visas pasaulio šalis pakvietė į EXPO 2017 parodą pademonstruoti atsinaujinančios energijos technologinių proveržių. Paroda, per 3 mėn. sulaukusi 4 mln. lankytojų, užsidarė, bet centrinis rutulio formos EXPO pastatas dabar tarnauja kaip ateities energijos muziejus – toks ypatingas, kur jos galimybes demonstruoja šiuolaikinio meno kūrinius primenantys eksponatai.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

Naktimis jau visas muziejus tampa ekranu. Štai ant jo rodomas žemės rutulys, štai jo šonais bėga užrašai ir vaizdai. Tokių pastatų-ekranų Astanoje vien pro mūsų buto langą matėsi septyni. Vienų jų fasaduose demonstruojami nuolatiniai ir nemokami šviesų ir vaizdų šou, kitų – reklamos, kartais per kelis gretimus dangoraižius iš karto. Stovėdamas tokių 30 ar 40 aukštų “ekranų” papėdėje jaučiausi tarsi tokioje lengvai fantastinėje realybėje.

Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers komplekso dangoraižiai Astanoje

Prabangūs Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers kompleksų dangoraižiai Astanoje, vieni aukščiausių šalyje. Šiaurės pašvaistėje nuomavomės butą. Sovietinis (ar postsovietinis) požiūris ten dar prasismelkia nebent gyventojų požiūryje į bendras erdves: normalu krauti lifto prieigose statybines medžiagas; savaime suprantama, kad ne kiekvienas liftas veikia normaliai, ne visos lemputės laiptinėje dega. Be to, į laiptinę patenkama per ‘prekybos centrą’, kuris labiau primena 1995 m. Lietuvos bazę ar universalinę parduotuvę

Astana – Eurazijos sostinė?

Miestų, iš naftos ar lošimų pinigų svajojančių tapti pasaulio sostinėmis, yra ir daugiau. Kai kurie jų pažengę toliau, nei Astana. Tačiau nuo Dubajaus ar Las Vegaso, Astana skiriasi tuo, kad čia viskas – labai pigu. Aišku, ne amžinai. Kazachija juk investuoja tikėdamasi, kad kada nors ir turistų į Astaną plūs lyg į garsiausius pasaulio miestus, o Baitereko ar Chan Šatyr unikalius kontūrus visi atpažins taip pat, kaip Eifelio bokšto ar Burž Al-Arab.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre

Astana išties galėtų būti puikus miestas savaitgalio kelionei. Net jeigu patys brangiausi bilietai į nuostabią Astanos operą su puikia akustika kainuotų daugiau nei dabartinius 5 eurus (pigiausi bilietai, beje, – 50 eurocentų). O Astanos cirko 2 val. šou kainos prasidėtų ne nuo 2 eurų. Tereikia pigesnių skrydžių, kokie yra į Europos didmiesčius. Atstumas Vilnius-Astana juk – ne ką didesnis nei Vilnius-Madridas, o į Madridą keliaujama masiškai.

 Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Kas gali pakišti koją Kazachijos svajonėms – klimatas. Astana – antra šalčiausia sostinė pasaulyje (po Mongolijos Ulan Batoro). Tiesa vasaros ten – net karštesnės nei Lietuvoje. Užtat žiemos – stingte stingdančios: yra buvę net -52 laipsniai, o -40 laukia kasmet. Dėl stepių vėjo atrodo dar šalčiau. Mes lankėmės kovo ir balandžio sandūroje, kai žiemos sniegai pamažu tirpo – bet net kai temperatūra siekdavo vos kokius -2, ledinis vėjas kaulus vėrė. O naktimis krisdavo ir iki -17: visoje Kazachijoje dienos-nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai, nes vandenynas šitaip toli. Net naujieji grindiniai, pastatų fasadai sunkiai atlaiko: nemažai plytelių jau nusproginėjusios. O šaltą rudens ar pavasario rytą fantastiškai garuoja net nespėjusios užšalti balos.

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Bet man Astanos klimatas žavus. Tame mieste – o ir visoje Kazachijoje – yra keturi tikri metų laikai. Tikros gilios žiemos, kai mėnesių mėnesius sniegas niekada nenutirpsta (ne taip, kaip Lietuvoje). Paskui, po Nauruzo (kovo 21 d. švenčiama pavasario šaukimo šventė, itin populiari Kazachijoje) – atolydžio savaitės, tada – lapų išsprogimo, stepių žydėjimo, paskui karšta karšta vasara, tada – sparčiai šaltėjantis ruduo, vėl žiema. Garantuotos baltos Kalėdos ir naujieji metai. Bet net ir jų metu Chan Šatyr dirbtiniame paplūdimyje klimatas – tropinis, ir gulėdami ant iš Maldyvų pargabento smėlio kazachai per stiklinę sieną stebi siaunčiančias pūgas.

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Turtingi kazachai. Lietuviams net Kazachijos prabanga nekainuoja daug, bet daugelis kazachų uždirba bent perpus mažiau, nei lietuviai. Tą pradedi suprasti nuvažiavęs į “senąją” Astanos dalį kitapus Išymo upės. Tą, kurią pastatė sovietai, kai miestas dar vadinosi Celinogradu ir buvo širdis sovietinės “plėšinių (celiny) įsisavinimo” programos, kuomet milijonai rusų suvežti užsėti derlingų Kazachijos stepių. Kaip ir daugelis sovietinių projektų, šitas įspūdingai žlugo: kai 1956 m. buvo nuimtas rekordinis derlius, sovietai susivokė nepastatę jam pakankamai sandėlių ir daug javų tiesiog supuvo; tuo tarpu vėlesniais metais derliai vis mažėjo ir mažėjo, nes sovietai, visąlaik sodindami vieną kultūrą, taip nualino puikiuosius kazachiškus dirvožemius, kad šie tapo visiškai eiliniais ir “didieji plėšinių derliai” nukeliavo užmarštin. Tik atvežtieji rusai pasiliko ir iki šiol Kazachijos šiaurėje dominuoja…

Kone kiekviename sovitiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių. Čia - labai tipinis Malinovkos/Akmolo vaizdas

Kone kiekviename sovietiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių.

Nebe Astanoje. Šiame mieste sovietų laikais gyveno 70% rusakalbių, bet, perkėlus sostinę, jau 65% kazachų. Tačiau vos išvažiuoji kur baigiasi paskutinės statybų aikštelės ir prasideda dyka stepė ir tavęs laukia daug liūdnesni – ir rusiškesni – miesteliai. Pavyzdžiui, Akmolas, vietinių rusų dar dažnai vadinamas sovietiniu Malinovkos vardu. Tarybiniai daugiabučiai, tarybinė kavinė, naujas akmuo su vien rusišku užrašu “čia stovės paminklas socialistinio darbo didvyriui Ivanui Ivanovičiui Šarfui”. Ir tarybinis moterų lageris ALŽIR: kalėjimas, kuriame sovietai kalino “tėvynės išdavikų” (t.y. politinių kalinių) žmonas ar seseris vien todėl, kieno giminaitės jos buvo. 1507 pastojo ir pagimdė, išprievartautos sargybinių, o vaikus gaudavo paauginti tik iki kelerių metų – tuomet šie keliaudavo į sovietinius vaikų namus.

Šiandien ALŽIR lagerio vietoje – gražūs monumentai, muziejus. Yra net atskiras paminklas ten kalėjusioms lietuvėms. Bet tai – tik lašas toje kančios jūroje, kuria buvo lietuviams virtusi Kazachija pokariu, ir kurią šiandien keliaujant po Kazachiją pažinti ne tik įdomu, tačiau ir prasminga.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki. Akmenys į šonus nuo memorialų skirti atskrioms tautoms, tarp jų – lietuvėms.


Kazachija – geriausia vieta atrasti sovietines tremties vietas

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų – nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai.

Šachtininkų kultūros rūmai - vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Šachtininkų kultūros rūmai – vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Karagandoje ligi šiol gyvena šimtai lietuvių – taip ir negrįžusių Lietuvon tremtinių vaikai ir vaikaičiai. Pergyvenę sovietmetį rusiškai jie kalba geriau, nei lietuviškai, bet Kazachijai tapus nepriklausoma įkūrė lietuvių muziejų, o lietuvių restoranas “Litovskij dvor” meniu siūlo cepelinus. Įdomi Šv. Juozapo katalikų bažnyčios (anksčiau – katedros) istorija: juk religinių pastatų sovietiniame mieste būti negalėjo. Tačiau greitosios pagalbos vairuotoju dirbęs lietuvis kunigas Dumbliauskas išgelbėjo kažkokį funkcionierių ir, šiam pasisiūlius atsidėkoti, paprašė verčiau suteikti leidimą pastatyti vienintelę regione bažnyčią. Šitaip bažnyčia iškilo dar 1980 m., per gilų Brežnevo sąstingį.

Karagandos 'Lietuvių dvarkiemis'

Karagandos ‘Lietuvių dvarkiemis’

Aišku, lietuviai – tik viena tragiško likimo tautų. Į Karagandos apylinkes tremti ir vokiečiai (jų – daugiausia), ukrainiečiai, korėjiečiai, turkai, čečėnai… Visų jų kultūrų gabalėliai sunešti į modernius Draugystės rūmus, kuriuos savo tautinėms mažumoms neseniai pastatė Kazachijos valdžia – ir tautų muziejus ten yra.

Karlago kaliniai laikyti ne pačioje Karagandoje, o plikose, vėjuotose ir atšiaurios aplinkinėse stepėse. Iš daugumos lagerių neliko nieko: barakai sugriuvo, o duobių, į kurias pilti nuvarytų kalinių lavonai, vietų niekas nebeprisimena (o kas prisimena – tyli) – arba jos atsidūrė tvenkinių dugne. Laimė, išliko bent Spasko lagerio kapinės – Sovietų Sąjungai sugriuvus, tas plynas laukas paženklintas antkapiais, kiekvienas kurių skirtas ne atskiram ten palaidotam žmogui (kas jau beprisimins visų bedalių pavardes!), tačiau kentėjusiai tautai. Antkapių – keliasdešimt: net japonų, italų, ispanų. Vien lietuviai “saviškiams” pastatė keturis (daugiausiai iš visų tautų). Ir pirmąjį paminklą, nuo kurio ir prasidėjo šis memorialas, 1990 m. pastatė būtent lietuviai.

Spasko “tautų kapinės”. Kairėje – latvių, per vidurį – vienas lietuvių paminklų. Pakako vien išlipti iš autobuso stotelėje (labiau – šalikelėje, kur stoja du autobusai per dieną), kad pajusčiau stepės atšiaurumą (didžiulis vėjas!) ir nykumą (nieko aplink, tik karo bazė buvusiam gulage, jokių augalų) – nors jau buvo balandis

Priemiestiniai Karagandos autobusai nuvežė ir iki Dolinkos, kur puošniame stalininiame pastate su sodu ir fontanu “darbavosi” Karlago viršūnėlės. Nepriklausomas Kazachstanas ten įkūrė modernų muziejų su videoįrašais, dioramomis. Teko girdėti, kad jame gidauja NKVD-istų vaikai, o ir baisiausi faktai apie lagerį atrodo kiek “užtušuoti”, bet jau vien milijoninės statistikos pakanka, kad suvoktum, kaip viskas baisu..

Gulago štabas Dolinkoje

Gulago štabas Dolinkoje

Žezkazganas – beprasmiškas sovietinis miestas

Bet labiausiai visą anos sistemos siaubą ir beprasmybę pajutau dar giliau stepėse, naktiniu traukiniu nuvykęs į Žezkazgano miestą, kuriame veikė Steplago lageris, išgarsintas 1954 m. įvykusio kruvino Kingyro sukilimo. Ir Rudnyko kasyklų gyvenvietę, kurioje kalinta daugiausiai Steplago kalinių. Jų kruvinu darbu išmūryti pastatai apleisti ir masiškai griaunami, palei gatves pūpso griuvėsių krūvos. Tik pamatęs puošnius stalininius vartus iš plynos, mašinų ratais išdraskytos dykynės, supratau, kad ten būta miestelio parko. Vos pavyko atrasti taką į miestelio kapines, kur stovi paminklas lietuviams (net vietiniai nežinojo kaip ten nueiti). Jei domina tokios apleistos vietos, paskubėkite – numatoma, kad visas miestelis per keletą metų virs griuvėsiais, paskui – kasybos karjeru.

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Žezkazgano (80 000 gyv.) “šlovės” laikai irgi jau praeityje. Nors “Kazachmys” kasybos kompanija visaip stengiasi palaikyti bent minimalų miesto įvaizdį (nupirko autobusus, remia “Šachtior” futbolo komandą, pastatė pirmąją ir vienintelę cerkvę), ir aklas mato: nuo pat nepriklausomybės gyventojų skaičius mažėja, dar 1997 m. panaikinta Žezkazgano sritis, o miesto vienintelis realus darbdavys – baisios pajuodusios sovietinės gamyklos ir šachtos, supamos milžiniškų gamybinių atliekų kalnų ir ryškiaspalvių balų (kas ten pilama?). Sutikta vietos rusė puolė skųstis, kaip prie sovietų buvo geriau, kaip kazachai nemoka tvarkytis: net miesto bulvaras – tas, kuriame stūkso milžiniški paminklai kosmonautams bei “Žezkazgano pirmiesiems statybininkams” – štai kaip liūdnai atrodo, jo medeliai išlaužyti.

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia - vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia – vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Bet tiesa ta, kad kazachai patys niekada nebūtų nė norėję statyti Žezkazgano. Kaip ir daugelis tokių Kazachijos miestų, jis – pastatytas pagal rusų projektą tremtinių rankomis tam, kad tiektų žaliavas sovietinei sistemai ir karo mašinai. Per tokius miestus, kaip Žezkazganas, kazachų žemės – užterštos, kazachų tauta “atskiesta” milijonais rusakalbių. O Kazachijos valdžiai iki šiol sunkiai sekasi įtikinti potencialius turistus, kad jų šalis – jau moderni ir vis dar laukinė (gerąja prasme), o ne vien nuobodžių tarybinių pramoninių miestų kratinys, kuriame gyvena Boratai.

Satpajevo miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija.

Satpajevo šachtininkų miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija, tačiau tos žinios keliais dešimtmečiais pasenusios

Kazachija rusišką rūbą nusimeta labai iš lėto

Daugelio į Kazachiją atitremtų tautų kančios – gana menkos, palyginus su tuo, ką sovietmečiu patyrė patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta 'Didžiojo tėvynės karo' memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas dar nelogiškesnis, nei Lietuvoje: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta ‘Didžiojo tėvynės karo’ memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas skamba itin keistai: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Ir visi trėmimai kazachams pakenkė ne mažiau, nei pačioms ištremtoms tautoms. Savo tėvynėje kazachai paversti mažuma – 1959 m., po bado, trėmimų, plėšinių įsisavinimo, jie besudarė 30% Kazachijos žmonių (rusai – 43%) ir atrodė, kad kazachų tauta – jau pasmerkta. Vis daugiau grynakraujų kazachų šeimų, ypač šiaurės ir rytų miestuose, su kitais kazachais ir net savo vaikais ėmė šnekėti rusiškai – iš kazachų kalbos matė mažai naudos.

Nuo to laiko situacija kiek pagerėjo. Daug tremtinių grįžo į Tėvynes mirus Stalinui, dauguma likusiųjų – griuvus Sovietų Sąjungai. Po 1990 m., nenorėdami gyventi kazachų valdžioje, milijonai rusų pasuko į Rusiją. Be to, “europiečių” gimstamumas sumažėjo, o kazachų šeimos lig šiol gimdo po tris vaikus. Šitaip kazachai dabar jau vėl sudaro 63% kazachstaniečių.

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu bei kūjais su pjautuvais

Visgi, kai Kazachija 1991 m. paskelbė nepriklausomybę (paskutinė iš Sovietų Sąjungos šalių), rusakalbių joje dar gyveno gerokai daugiau nei kazachų. Bet kokie bandymai paskelbti kazachų kultūrą pagrindine galėjo sukelti pilietinį karą, surusėjusios šiaurės siekį prisijungti prie Rusijos (kaip atsitiko Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje).

Todėl Kazachija šalies “išrusinimą” vykdė labai lėtai. Senieji miestų ir gatvių pavadinimai grąžinti ne visi iš karto, o kelių dešimtmečių eigoje. Tik nuo 2018 m.(!) Kazachijos vyriausybėje ir parlamente kalbama vien kazachiškai (iki tol kalbėta ir rusiškai). Ir tik nuo 2025 m. žadama pradėti kazachų kalbą rašyti nebe rusų primesta kirilika, o lotynų raidynu. Sovietiniams genocidams skirti stendai jau yra daugelyje muziejų – tačiau dydžiu juos dar lenkia “tarybinių didvyrių” nuotraukų eilės ar sovietinių kosmonautų veidai. Muedzinų šauksmas girdisi tik ten, kur pastatyta mečečių (jų – mažai, nors ir didelės). Karagandos aikštėje vis dar niekas nenuvertė Lenino paminklo.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Rusų kalbą Kazachijoje moka visi (net kaimo berniukas kazachiukas su mumis kalbėjo puikia rusų kalba). Ir to keisti nežadama: rusų kalba mokoma nuo pirmos klasės, o jos egzaminas būtinas norint stoti į bet kurį universitetą.

Tačiau valdžia nori, kad kazachstaniečiai (ne vien kazachai) išmoktų ir kazachiškai. Kol kas naudos iš to dar vis mažai: kas parašyta kazachiškai, rašoma ir rusiškai. Ant valstybinių iškabų. O ant privačių dažnai – vien rusiškai. Ir net sostinės Astanos valstybinės operos ar cirko kazachai pranešėjai daugumą informacijos sako rusiškai, o kazachiškai įterpia tik šį bei tą “dėl vaizdo”. Bet prieš 20 metų nebuvo ir to.

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių. Religijos atžvilgiu Kazachija laikosi atsargiai (oficialiai – bijo islamistų, tikrovėje gal – ir alternatyvios nuomonės), tačiau leido pastatyti kelias įspūdingas mečetes

Nazarbajevo valdžioje – tarptautinė Kazachija

Kazachija keičiasi lėtai, bet užtikrintai, nesigrąžydama atgal. “Buvau Baltarusijoje, ten viskas – kaip Sovietų Sąjungoje” – sakė vienas Almatos prekeivis, tarp eilučių duodamas suprasti, kad Kazachija nuo to jau – labai toli. Iš tikro.

Kazachija gali sau leisti neskubėti. Nes nuo pat 1989 m. už jos vairo stovi vienas žmogus – Nursultanas Nazarbajevas, ir jis savo šalį veda vienos konkrečios vizijos keliu. Skambiai pavadintos jo programos – “Kazachstanas 2050”, “100 konkrečių žingsnių”, “Ateities kelias” – skelbiamos nuo daugybės plakatų kiekviename mieste. Nors pagal Konstituciją prezidentas gali būti renkamas tik du kartus, Nazarbajevui padaryta išimtis – taigi, jis valdys, kiek sveikata leis.

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje Astanoje. Apskritai, Nazarbajevas ‘valdo kalbomis’: pakanka jam pasakyti savo kalboje, kokia valstybės kryptis, ir valstybinių įstaigų tarnautojai iškart, be jokių tiesioginių įsakymų, mąsto, kaip ta kryptimi pasukti jų darbo sferas, o geriausias kalbos citatas kabina koridoriuose

Nazarbajevo vardas ir veidas Kazachstane – visur. Jei atskrisite į Astaną, leisitės Nazarbajevo oro uoste, o pakeliui į centrą pravažiuosite įspūdingą Nazarbajevo universitetą. Naujajame įspūdingo dydžio Nacionaliniame muziejuje jis paminėtas daugelyje stendų, o dideliuose ekranuose rodomi muziejaus filmai – viena kitą keičiančių Nazarbajevo citatų kiekviena įmanoma tema serijos ir tokie faktai kaip: “Nusultano Nazarbajevo dėka, Kazachstanas daugeliu atžvilgiu lyderiauja NVS”, “Kazachijos vėliavą vienbalsiai patvirtino parlamentas, o erelį pasiūlė įdėti Nursultanas Nazarbajevas” ir t.t.

Beje, Astanoje dar veikia ir Pirmojo šalies prezidento muziejus (ten – dovanos Nazarbajevui, buvęs Nazarbajevo kabinetas), “Pirmojo šalies prezidento – Tautos vado biblioteka”. Net įspūdingo Paminklo Kazachijai, pavaizduoto ant Kazachijos tengių banknotų, postamento garbingiausioje vietoje – Nazarbajevo bareljefas, o Baitereko viršūnėje sugalvotas ištisas ritualas: turistai deda savo ranką ant Nazarbajevo rankos įspaudo, tuo pačiu tolumoje stebėdami įspūdingą Kazachijos prezidentūrą “Ak Orda”. Tarsi pasisveikina su Tautos vadu.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Išradinga ir įdomu. Tačiau įvairiai pavadinti “Nazarbajevo nuotraukų ir citatų muziejai” greitai ima kartotis. Jei nusibos, venkite “šiuolaikinės Kazachijos” salių. Šiuolaikinę Kazachiją geriausiai pamatyti lauke, ypač Astanoje. O štai Viduramžių Kazachija likusi beveik vien muziejuose. Nuostabūs skitų auksakalystės darbai ir garsusis “Auksinis žmogus” – tauriojo metalo įkapės, vienas Kazachijos simbolių. Kiekviename save gerbiančiame Kazachijos muziejuje – jo kopija (už teisę ją pamatyti kartais reikia mokėti papildomai).

Matant tokius asmenybės kultus kitose šalyse (pvz. Sirijoje), kartais pasidaro pikta ar liūdna. Bet, pravažiavus Kazachiją, atrodo, kad Nazarbajevas didelės dalies liaupsių nusipelnė. Jo Kazachija – sparčiai praturtėjusi, palikusi toli už nugaros visą likusią Vidurinę Aziją. Sakote, turint naftos tai paprasta? Pažvelkite į Venesuelą, kuri naftos turi daugiau, o vis giliau nyra į skurdo liūną. Klestėjimui reikia ir išmintingos politikos, rinkos laisvės. Ir Nazarbajevo politika, priešingai daugeliui diktatūrų – labai atvira pasauliui, kupina įdomių idėjų.

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų - Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų – Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Kazachijoje sutikti lietuviai verslininkai visi kaip vienas kalbėjo, kad, turint idėjų, verslauti Kazachijoje paprasčiau nei Lietuvoje – netgi būnant nevietiniu. Ir korupcija, išskyrus kyšių kaulijančius kelių policininkus, Kazachijoje menksta, ir kitų sovietinių baubų, kaip išgėrinėjimo darbe, beveik neliko. “Naujųjų” lietuvių imigrantų – daugiausiai profesionalų ir verslininkų – Kazachijoje jau gal 1000. Yra net Vilnius-Almata architektų grupė, projektuojanti prestižinius pastatus. O dar labiau nustebino, kad Kazachijos geležinkelių valdybos pirmininkas – irgi iš Lietuvos. Nazarbajevas nori matyti užsieniečius net valstybinėse institucijose, trokšta, kad kazachai perimtų užsieniečių gebėjimus: nuo pat 1993 m. vyksta bolašak programa – už valstybės pinigus talentingiausi kazachai siunčiami studijuoti į Europą, JAV, turtingąsias Azijos šalis (už tai turi paskui 5 metus dirbti Kazachijoje).

Nazarbajevo vizijoje – tarptautinė, trikalbė Kazachija. Kur kiekvienas kazachstanietis, nepamiršęs rusų kalbos, mokės ir kazachiškai, ir angliškai. Kol kas, tiesa, angliškai nesusišnekėsi beveik niekur. Pamatę baltaodį, kazachai iš karto preziumuoja, kad esi rusakalbis. Net kai kalbindavau kazachiškai, atsakydavo rusiškai.

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas 'Miesto romansas', kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas ‘Miesto romansas’, kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Kazachija – didesnė už Vakarų Europą

Kazachijos dydį sunku suvokti. Žinojau, kad tai – devintoji pagal dydį pasaulio valstybė. Bet išgirdęs, kad Kazachijos vakarinė dalis yra arčiau Berlyno, nei Kazachijos rytų, vis viena puoliau tikrinti gaublyje: skambėjo neįtikėtinai. Įsitikinau – tiesa. Jei Kazachijos kontūrus “uždėti” ant Europos žemėlapio taip, kad vienas jos kampas būtų Lietuvoje, tai kitas kampas siektų Ispaniją, trečias – Londoną, o ketvirtas – Stambulą.

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio. Mastelis – vienodas.

Todėl kelionės per Kazachiją trunka ilgai. Traukinys tarp didžiausių jos miestų Astanos ir Almatos važiuoja bent 13 valandų (atstumas – ~1250 km). Čia tas naujasis, modernus, ispaniškas “Talgo Express”. Į mažesnius miestus kursuoja seni lėtesni traukiniai ir atstumai ten gali būti skaičiuojami paromis (tarkime, traukinys Oralas-Almata važiuoja 60 valandų (pustrečios paros), 2720 km).

Ilgiausiai, kiek važiavau aš – 16 val., ~750 km (Astana-Žezkazganas). Tas dundėjimas nesibaigiančiomis stepėmis po ryškiomis žvaigždėmis, tik karts nuo karto tolumoje anapus lango išvystant elektros šviesą – dar viena labai kazachiška patirtis. Romantiškiausia ji – naujosios Pirmosios klasės dvivietėse kupė (po penkias vagone, geriausios – net su dušu), netoli kurių – vagonas-restoranas ir vagonas-baras.

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Žemesnėse klasėse – keturviečių kupė ir plackartinių vagonų – langai apmusiję, patirtis ten kitokia. Sovietinio geležinkelio. Kur reikia tartis, kada jau atėjo laikas apatines kėdes paversti lova, kur vienintelis vagono tualetas pagal specialų grafiką uždaromas ištisoms valandoms, kai traukinys važiuoja pro didesnes stotis (juk išmatos krenta ant bėgių ir smirdėtų mieste). Užtat ten gali pamatyti, kuo gyvena kazachstaniečiai. Rusas pensininkas su žmona, važiavęs aplankyti savo vaikų ir, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, puolęs teirautis mūsų nuomonės apire Rusiją bei “benderovcus ukrainiečius” (mano rusų kalbos žinių tokioms diskusijoms jau nepakanka, tad neįsivėliau). Savaitgaliui namo grįžtanti teisės studentė, didžiumą nakties praflirtavusi su nepažįstamu jaunuoliu ant apatinės lovos po manimi. Kazachiškai.

Geležinkelio patirtis prasideda dar perkant bilietus. Tam yra daug būdų: internetiniai portalai, “geležinkelio ir aviakasos” (ant kiekvieno kampo miestų centruose), stringantys automatiniai ekranai stotyse. Visais šiais būdais teks mokėti komisinius, o “automatiniai ekranai” net naujojoje Astanos “Ateities kelio” stotyje pavedė. Vienintelė galimybė nusipirkti bilietus be komisinių – oficialios kasos stotyse, prie kurių driekiasi eilės, o tablo rodo vis mažėjančius likusių laisvų vietų skaičius.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte. Jie paprasti, bet gana tvarkingi

Alternatyvų traukiniams – mažai. Autobusai – tik šiek tiek greitesni, bet jais važiuodamas gaišti dienos metą.

Autonuoma brangi, be to, dažniausiai negalima paėmus automobilį viename mieste grąžinti kitame. Vidinių skrydžių yra, bet jie retoki ir brangoki, o tarp mažesnių miestų tenka skraidyti su nepatogiais persėdimais. Kad ir kaip norėjau aplankyti įvairias Kazachijos puses, kelionės grafiką ilgainiui teko susiaurinti iki Rytų Kazachijos: geriau pamatyti daugiau lankytinų vietų, nei ištisas paras praleisti traukiniuose.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Išvydęs kelis Kazachijos provincijos miestus, sprendimo pernelyg nesigailėjau: jie panašūs vienas į kitą, pilni vien tik sovietinių daugiabučių. Nes iki Sovietų Sąjungos privartinės kolektyvizacijos Kazachija buvo klajoklių ir jų jurtų žemė, o daugelį tų keleto miestų, kurie visgi stovėjo, pastatė rusai, kai XVIII-XIX a. užkariavo šitas begalines stepes.

Kazachijoje yra likę senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai - Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Kazachijoje yra likę pavienių senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai – Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Vienas geriausių būdų keliauti po miestus ar tarp gretimų miestų – automobiliai. Ne taksi: tiesiog iškelkite ranką ir sustos beveik bet kuris. Mums nė rankos kelti nereikėdavo: nežinia kaip vairuotojai “išskaitydavo iš kūno kalbos”, kad kaip tik norime kur nors nuvažiuoti automobiliu. Tiesa, jei mėgstate keliauti “tikru” autostopu, pabendrauti su vairuotojais, gali nepatikti: net ir jei važiuojate ta kryptimi, kur reikia vairuotojui, dauguma už tai tikėsis pinigų. O ir kalbėtis tie, kurie vežė mus, nebuvo linkę.

Bet kainos – juokingos. Tarp miestų autostopu už eurą gali nuvažiuoti ir 30 km. Benzinas juk – perpus pigesnis nei Europoje. Restoranai dar smarkiau pigesni. Ir nakvynės. Svarbiausia, kad Kazachijoje mūsų niekas neapgaudinėjo. Ne vien todėl, kad turstų “melžti” kazachai neišmoko ar nenori, bet ir todėl, kad Kazachija – vienintelė Azijos šalis, kur tave visi laikys “savu” (gal tremtinių ar plėšinių įsisavintojų palikuoniu, gal šiuolaikiniu verslininku). Vietiniai mūsų rusiškai klausinėjo kelio, o televizija net mėgino Almatos centre paimti iš mūsų interviu kažkokia vietine tema. Net išgirdę, kad esame iš Lietuvos, kazachai visų pirma klausdavo: “Ar Kazachijoje dirbate ir gyvenate?”.

Astanos cirke kitų nevietinių nebuvo. Jų nesutikau net ir tokiose pramogose, kaip ekskursijos į kalnus.

Astanos cirkas. Kazachijoje kiekvienas miestas turi stacionarų cirką, o jų artistai parengiami specialiuose cirko koledžuose. Lankytojai – vien kazachai ir rusakalbiai; turistų nesutikau net ekskursijoje į kalnus.

Tiesa, importinės prekės Kazachijoje brangios. Lietuviški produktai, kurių Kazachijos parduotuvėse daug, ten brangesni, nei Lietuvoje: muitai, transportavimas – juk jūros uostų Kazachija neturi.

Tačiau yra vietinių prekių. Įdomu išbandyti ir kazachų virtuvę, ypač bešbarmaką – ant makaronų sudėtus arklienos gabalėlius, patiekiamus su arklienos nuoviru užsigėrimui ir, geresniuose restoranuose, kumysu (kumelės pienu, skoniu primenančiu lengvą alkoholį) aperityvui. Valgo kazachai ir uzbekiškus patiekalus: plovą, lahman makaronus. Be to, kiekvienoje kavinėje ar restorane – nesvarbu, ar “japonų”, ar “meksikiečių”, ar “vietinėje” – rasi ir sušių, ir picų, ir burgerių, ir kebabų, o koka kola pardavinėjama litriniais buteliais. Kazachija godžiai “ryja” pasaulį, bet kartu atranda ir pamirštą savo istoriją: radosi istorinis kazachų kinas (deja, nepavyko gauti DVD), kazachiškas popsas naudoja ir tautinius motyvus, o atlikėjos videoklipams puošiasi masyviais tradiciniais kazachų klajoklių papuošalais.

Bešbarmakas

Bešbarmakas

Almata – milijoninis miestas kalnų fone

Almata, stūkanti pačiame Kazachijos gale – didžiausias šalies miestas (~2 mln. gyventojų). Nors sostinė į Astaną perkelta prieš daugiau nei 20 metų, dar tik labai neseniai nuskristi į Astaną pasidarė paprasčiau ir pigiau nei Almatą. “Astana – toks dirbtinis, tuščias, šaltas miestas, o Almata – gyvas” – sakydavo mums kazachai, nors daugelis jų Astanoje lankęsi jau senokai.

Almata – miestas, kurį reikia “prisijaukinti”. Pirmasis įspūdis nesužavėjo: begalinės tiesios gatvės iki pat horizonto. Jokio senamiesčio. Stalininį pastatą pakeičia chruščiovinis, chruščiovinį – brežnevinis, ir vėl, ir vėl iš naujo. Vos keli pastatai gražesni ir didingesni, kaip Mokslų akademija ar medinė stačiatikių katedra.

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrima Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrimą Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą. Nuotraukoje tarp pastatų – viena daugiakilometrinių pėsčiųjų gatvių, nutolstanti skersai Almatos

Tačiau, pažinęs miestą giliau, atradau daugiau jo dvasios: arykai (atviri kanalai, kuriais teka kalnuose ištirpęs sniegas ir lietus); kiekvieną centro daugiabutį puošiančios meniškos atminimo lentos ir raitytos balkonų baliustrados; puošnūs mediniai namai cariniuose priemiesčiuose (pvz. Malaja Stanica); didžiausias šalies Meno muziejus su daugybe socrealistinių darbų; “galingas” Žaliasis turgus, kurio užkaboriuose, atrodo, nusipirksi viską.

Žaliojo turgaus arklienos skyrius

Žaliojo turgaus arklienos skyrius. Kartu su kupranugariena – tai tradicinės prabangios kazachų mėsos

Bet tikroji Almatos pažiba nuolat matosi horizonte anapus visų sovietinių penkiaaukščių, devynaukščių ir dvylikaaukščių daugiabučių. Kalnai. Milžiniški. Kiekviena atviresnė miesto erdvė pašvęsta susisėdus ant suoliuko gurkšnojant arbatą gėrėtis jų panorama (viena geriausių vietų tam – Pirmojo prezidento parkas).

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais. Beje, aukščiausias Almatos kalnas yra Nursultano viršūnė, į kurią masiškai kopiama per Nursultano Nazarbajevo gimtadienį. Tokią istoriją automatinis balsas papasakojo važiuojant vienu Almatos apžvalgos ratų, taip pat labiau skirto pasigerėti kalnais, nei miesto mikrorajonais

Almatos miesto ribose yra aukščiausia pasaulyje Medeu čiuožykla ir nuostabus Šimbulako slidinėjimo kurortas. Miesto viešuoju transportu (autobusais ir lynų keltuvais) galima pasiekti 2 km, 3 km ir didesnius aukščius. Iki balandžio ten viską dengia stori sniegai, o vasarą kazachai kyla pasivaikščioti, mat kalnai sužaliuoja. Aišku, ne visi – 250 km nuo Almatos (Kazachijos mastais – netoli) yra Chano Tengrio viršūnė, kurios aukštis – net 7000 m.

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti. Tolumoje slėnyje matosi Astana. Kainos/kokybės santykis Šimbulake puikus, pilna įspūdingų vaizdų, ypač iš lynų keltuvų.

Almatiečiai, rodos, suaugę su kalnais. Be galo nustebau, kai viešos savaitgalinės ekskursijos autobusu į garsųjį Šarynės kanjoną (~200 km nuo Almatos) metu gidas staiga mojo į statų šlaitą ir tarė: “Dabar lipsime į šią uolą”. Galvojau juokauja – juk programoje nieko apie tai neparašyta. Nė velnio. Į uolą tuoj kopė ir septynmečiai vaikai, ir “tarybinės bobutės”. Viena, matydama, kaip vėliau, leisdamasis akmenuotu šlaitu žemyn, slidinėju, dar pamokė, kaip statyti koją. “Pas mus visada tokios ekskursijos” – pakomentavo gidas. Uolomis ir šlaitais laipiojome keturias valandas….

Lipimas į kalnus be įrangos - mėgiama almatiečių pramoga

Lipimas į kalnus be įrangos – mėgiama almatiečių pramoga.

Be kalnų, Almatoje sunkiai galėtum orientuotis: kol nesupratau, kad eidamas į pietus visada eini švelniai aukštyn, o į šiaurę – žemyn, kartais pasukdavau į priešingą pusę (tokios panašios visos gatvės). Ir net neturėdamas laiko važiuoti net iki Šimbulako ar Didžiojo Almatos ežero, gali jų paragauti: iš pat Almatos centro keltuvas kelia ant Kiok Tiobės viršūnės. Nedidelės, užtat su pramogų parku viršuje. Kur greta apžvalgos rato ar vasaros rogučių kalno pašlaitėje rasi ir tradicinias kazachiškas stovimas sūpynes dviems, kokios stovėdavo kaimuose. Ir pirmąją pasaulyje Bitlų statulą.

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Be kalnų, kazachus Almatoje, manau, žavi ir tai, kad ten labiausiai jautiesi kaip Europoje: ankstyvas pavasaris, švelnesnės žiemos, vakarietiškos (bent iš išorės) kavinės ir restoranai (kad ir įrengtos pirmuose sovietinių daugiabučių aukštuose, prilipdžius prie jų kokį priestatą su romėniškomis kolonomis). Tik transportas labai jau lėtas: autobusu ar troleibusu daug kur teks trenktis valandą ir ilgiau, mat Almatos metro kol kas pastatytos tik aštuonios stotys. Užtat kokios! Kiekviena – atskiras meno kūrinys konkrečia tema (pvz. stotis “Baikonūras” primena kosminės stoties vidų iš ~1970 m. fantastinių filmų, o ant galinės jos sienos nuolat rodomi videoįrašai iš kosmoso).

Almatos metro stotis 'Auezovo teatras', įrengta spektaklių tematika

Almatos metro stotis ‘Auezovo teatras’, įrengta spektaklių tematika. Daugelio kitų stočių pavadinimai, beje, nelabai susiję, su tuo kas viršuje, ir jie labiau atspindi įrengimą: pvz. ‘Šilko kelias’, ‘Baikonūras’, ‘Maskva’, ‘Alatau kalnynas’, ‘Karvedys Raimbekas’.

Ką dar pamatyti Kazachijoje?

Be Astanos, Almatos apylinkių ir gulagų, Kazachija turi daugiau įdomybių, nors jas vieną nuo kitos ir skiria šimtai nykių stepių kilometrų. Tarp tokių – Turkestanas su žymaus sufijaus Chodžos Ahmedo Jasavio kapu: vienintelis tikras Šilko kelio miestas Kazachijoje (dauguma tokių – Uzbekijoje).

O taip pat Sovietų sukeltų katastrofų vietos: išdžiūvusi Aralo jūra, Semipalatinsko poligonas, kur Sovietai atliko branduolinius bandymus (susprogdinta 456 bombų). Ir Baikonūras, kurį, kartu su visu aptarnaujančiu miestu, iki šiol nuomojasi rusai.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose - socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų "miestas", "profesionalus menas" jiems nereikėjo.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose – socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų “miestas”, “profesionalus menas” jiems nereikėjo.

Pastarąsias tris vietas dabar pamilo tie turistai, kurie siekia nestandartinių, “neturistinių” patirčių. Tiesa, tos patirtys kainuoja neįtikėtinai brangiai. Štai į Baikonūrą galima pakliūti tik su rusų ekskursija, kurios atsieina ~700 eurų žmogui per dieną. Semipalatinsko poligonas pigiau: keli šimtai eurų už dieną. Išvydę kainas, tas vietas praleidome, juoba, esu buvęs JAV Kenedžio kosmodrome, o į jį bilietas šiandien kainuoja tik 50 dolerių (t.y. ekskursija į Baikonūrą kainuoja tiek, kad netgi patiems kazachams, užsimaniusiems aplankyti kosmodromą, pigiau savaitgaliui nuskristi į JAV).

Tačiau visa kelionė į Kazachiją yra nestandartinė, “neturistinė” patirtis. Ypač ne vasarą. Devintoji pagal dydį pasaulio šalis tvirtai stojasi ant kojų po ilgų išnaudojimo ir kančios dešimtmečių. Labai įdomu tai išvysti savo akimis.

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje:  Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje: Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Keliauti ten, kur jau gali rasti kokybę – bet kainos dar labai žemos. Kur gyventojų skaičius auga ir jie ne tik stato įspūdingesnius dangoraižius, bet ir vėl atranda savo kultūrą ir istoriją. Kur kitų keliautojų mažai ir niekas nežiūri į tave kitaip, kaip į vietinį. Kur kiekvienas turi išmanųjį telefoną ir viešai pardavinėjami brangūs “vipiniai” numeriai, bet žmonės dar naudojasi gatvės fotografų paslaugomis. Kur modernios viešojo transporto programėlės parodo kiekvieno autobuso koordinates, tačiau pritrūkus bilietų (ar konduktoriams gudraujant?) visame mieste gali būti vietoje jų dalinami tušti lapeliai. Kur “Samsung” reklamos ir tarybinės kosmonautų “freskos” ant pastatų sienų keičia viena kitą. Kur stovi didžiausios Vidurinės Azijos mečetės ir bažnyčios, bet sutuoktiniai kartais (tikiu, rečiau) dar važiuoja fotografuotis prie “Didžiojo Tėvynės karo” memorialų.

Viena daugelio Kazachijos valdžios idėjų šalies ateičiai net siūlo pervadinti ją iš Kazachstano į Kazachjelį. Nes su visais likusiais skurdžiais “stanais” Kazachija jau turi mažai bendro, o išnykus visiems praeities reliktams – neturės beveik nieko. Idėjų ji semiasi iš visur – Vakarų, Rusijos, net Pietų Korėjos (kiek daug ten korėjietiškų prekių parduotuvių!). Bet kuria ir naujas. Šitaip Kazachija tampa unikalia šalimi, europietiškai-azijietiška.

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis. Vienas daugelio paminklėlių Astanos Nuržol bulvare

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,