Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.
Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.
Elektroninis sportas Pietų Korėjoje
Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.
Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.
Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.
Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.
Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) – pasenęs ir uždarytas. Be to, e-sportą rodo net kino teatruose, specialiose salėse, kur be ekrano priekyje vaizdai projektuojami ir ant sienų – ten žiba statistika, papildoma informacija.
Ir nors po koronaviruso karantinų e-sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje, kaip 2000 m., taip ir dabar Korėja – geri 10-20 metų pirmauja prieš kone visas likusias šalis.
Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus
Kupranugarių lenktynės JAE
Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.
Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.
Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.
Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.
Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
Rio de Žaneiro karnavalas
Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakofoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.
Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Tarp jų – tema, melodija, būgininkų baterija, vėliavnešiai, kostiumai ir kt.
Ir jei karnavalas – sportas, tai – skaitlingiausias sporto renginys planetoje, konkuruojantis su olimpiadomis.
Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.
Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.
Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.
Skaityti daugiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje
Žirgų lenktynės Honkonge
Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.
Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.
Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).
Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas
Beisbolas Kuboje
Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.
Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.
Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).
Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė
Australiškas futbolas Melburne
Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.
Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susispietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.
Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.
Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija
Muai Tai Tailande
Daugelyje pasaulio šalių “nacionalinis sportas” yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Gali būti kitų porto šakų, net išrastų vietoje – bet jos neuždegs milijonų kaip tos didžiosios, pasaulinės.
Niekada nekolonizuotas Tailandas – visiška išimtis.
Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.
Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips ir žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.
Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų
NASCAR JAV
Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ – NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. Savo mastais ir pinigais NASCAR pranoksta NBA, o žiūrovų trasose skaičiais joks pasaulio sporto statinys neprilygsta NASCAR arenoms: štai Deitona Byčo trasoje, kur stebėjau varžybas, tilpdavo net 160 000 žiūrovų!
Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.
Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.
Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.
Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!
Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.
Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą. Ir dar lažintis vienas su kitu tribūnose už lenktynininkus, paskui perdavinėti dolerius.
Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!
Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.
Plačiau: NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra
Gaidžių peštynės Filipinuose
Filipinuose nacionalinis sportas – krepšinis, o antras – gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Netgi kapinėse – ten savuosius gaidžius atsiveža kapinių prižiūrėtojai.
Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Atvykus iš Europos buvo sunku tą suvokti, bet Filipinuose net ir žmogaus gyvybė mažiau vertinama, mirtis – daug labiau gyvenimo dalis, o tai, kas pas mus būtų gyvenimus griaunančios tragedijos (taifūnai, žemės drebėjimai, artimųjų netektys), priimama su stoiška šypsena.
Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos – kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Jos nelabai skiriasi nuo gaidžio paskerdimo maistui, tik kad paskerdžia ne žmogus, o kitas gaidys.
Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas. Yra net savas statymo etiketas: jei už kokį gaidį niekas nestato, tai vedėjas prašo daryti žymių vietos gaidininkų, ir šie bemat priima tokį garbingą siūlymą. Visas tas vedėjo vedamas procesas mums stebint kovas užtruko gerokai ilgiau, nei pati kova, ir man pačiam aplinkiniai vis siūlė ir siūlė lažintis…
Gaidžių peštynės yra ir kitose pasaulio vietose (nors daug kur jos uždraustos), bet niekur kitur jos nepasiekusios tokio beveik “nacionalinio sporto” lygio, kaip Filipinuose.
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!
Zurchanė Irane
Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Geriausiai tiesiog išversti patį žodį “zurchanė”: “Stiprybės namai”.
Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.
Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis
Loading map...
Kitos įdomios sporto patirtys
Futbolas Marakanoje
Stadionas iš didžiosios raidės – ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais – irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios. Visgi, net ir taip atėjo 20 000 fanų.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje
Pikapai-monstrai JAV
JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską – ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius. Yra įvairios rungtys – apvažiavimas (aptraiškymas) laikui, važiavimas ant galinių ratų ir pan.
NBA JAV
Kiekvienam krepšinio fanui tiesiog būtina! Gal Europos ir Amerikos krepšinio lygis nebesiskiria taip smarkiai, kaip kadaise, bet NBA – vis dar svajonių lyga, kur didžiausios krepšininkų algos, didžiausios arenos ir didžiausias šou tas arenas aplankantiems žiūrovams: kiekviena pertraukėlė skirtinga, pilna visokiausių efektų ir t.t.
Plačiau: NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia
Lietuvos krepšinio rinktinės mačai užsienyje
Tikrai verta bent kartą gyvenime suderinti kelionę su svarbiomis krepšinio varžybomis, kur dalyvauja Lietuva, ir nueiti palaikyti. Net jei nesidomėtum krepšiniu. Nieko panašaus į tai lietuvis nepatirs: gali būti šimtus, netgi tūkstančius kilometrų nuo namų, tačiau kartu su tavim bus šimtai ar tūkstančiai kitų tautiečių, užsidegusių dėl vieno tikslo. Ir tavo komanda turės didelius šansus jį pasiekti, ir tiek ji, tiek sirgaliai puoš užsienio laikraščius ir portalus. Būtent todėl siūlau krepšinį, o ne šiaip sportą: tik čia tokios sirgalių minios, tik dėl jo Lietuvos vardas minimas tiek plačiau, tik jame (tarp svarbiausių sporto šakų) Lietuva turi realius šansus nugalėti (juk nugalėti krepšinyje, kai žaidžia šalies rinktinė tarp vos keliolikos ar keliasdešimties kitų rinktinių, ne tas pats, kas laimėti kokią nors vieną plaukimo ar bėgimo distanciją iš daugybės dešimčių distancijų – dėmesys tikrai net tas, konkurencija ne ta: kiek, tarkime, pasaulyje profesionalių krepšininkų, o kiek profesionalių 100 m krūtine plaukikų).
Plačiau: Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove
Krepšinis Filipinuose
Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre – krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis – nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose; per metus vyksta trys sezonai ir jų reglamentas skirtingas).
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!
Karietų-virtuvių (Chuckwagon) lennktynės Kalgaryje, Kanadoje
Šis sportas klesti tik Kanados prerijose. Užtat kaip klesti! Stebėti jo „pasaulio čempionato“ per Kalgario miesto šventę susirinko daugiau nei 20000 žmonių, o milžiniškuose ekranuose pristatytiems vadeliotojams ir jų raiteliams-palydovams (outrider) kertant finišo liniją tribūnos baubė it Formulės 1 varžybose. Įdomu žinant keistą šio sporto kilmę: tokios „karietos-virtuvės“ XIX a. lydėdavo galvijų kaimenes skerdimui genančius piemenis, kad šie galėtų gamintis maisto pakeliui. Pirmas dalykas, ką privalo padaryti komandos nuskambėjus starto signalui iki šiol yra įdėti į karietą virtuvės įrangą. Tik tada gali apsukti kliūtis ir lėkti į hipodromo ovalą…
Plačiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos
Sportinės patirtys arčiau namų
Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.
*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.
*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).
*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.
*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!