Išskleisti meniu

Čilės ežerų kraštas

Gražiausi pasaulio ežerai

Gražiausi pasaulio ežerai

| 0 komentarų

Lietuvoje esame įpratę prie gana paprastų ežerų, o įspūdingesne gamta džiaugiamės pajūryje.

Tačiau pasaulyje yra labai išskirtinių ir unikalių ežerų. Į vienus atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, kituose išsimaudyti – unikali patirtis.

Čia – gražiausi aplankyti ežerai.

 


Titikaka

Vieta: Peru ir Bolivija

Titikakos plyti 3800 m virš jūros lygio, o pakeliui prie jo važiavome net per 4528 m aukščio kalnų perėją: beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę.

Susivokti sunku, mat ten – plynaukštė (altiplano). Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada]. Kaip aukštai buvome priminė viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Saulė kyla virš Titikakos įlankos ir Puno miesto.

Titikaka vadinama “aukščiausiu pasaulio ežeru”, bet tirpstančio sniego kriokleliais suneštų ežerėlių pasitaiko ir aukščiau. Tačiau Titikaka tarsi jūra, kurios kito kranto kai kur nesimato, o išėjimo į tikrą vandenyną per karus netekusi kaimyninė Bolivija šiame ežere net laiko savo laivyną.

Titikaka pilna gyvenamų salų. Nuplaukėme į dvi – Takilę, kurios vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai ir urų tautybės plaukiojančių salų kaimą. Pastarosios “salos” – surištos iš šiaudų, ant jų – šiaudiniai nameliai ir tvarteliai jūrų kiaulytėms. Peru jos – mėgstamas patiekalas, esantis ir restoranų meniu (cuy). Salų gyventojai pasitinka turistus, demonstruoja savo tradicijas – atrodo, kad tai seniai tapę jų pagrindiniu užsiėmimu, todėl mintyse nuolat kirbėjo klausimas, kiek iš to, ką matau – tik spektaklis.

Urų indėnų sala.


Skaityti daugiau: Peru: Inkų imperijos širdis

 


Negyvoji jūra

Vieta: Jordanija ir Izraelis/Palestina

Negyvoji jūra – žemiausia žemės vieta (-429 m). Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens, sakoma, gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplinkui “jūrą” pilna kurortų.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta ir viena Jordanijos bei Izraelio turizmo pažibų

Negyvoji jūra skiria Izraelį nuo Jordanijos, ir ji tiesiog supte apsupta biblinėmis vietomis. Į ją įteka Jordano upė (kur krikštytas Jėzus), viršum jos – Nebo kalnas (kur į Pažadėtąją žemę pažvelgė Mozė), greta – Loto ola.

Izraelio pusėje – Masados tvirtovė, kur nuo romėnų gynėsi žydai. Atrodo, kad ji ant kalno – tačiau iš tikro ji pati žemiau jūros lygio. Šitoks gilus Negyvosios jūros slėnis! Ir Negyvoji jūra kasmet vis labiau senka, mat daug į ją įtekančios Jordano upės vandens sunaudojama žemės ūkiui drėkinti. Pagrindinis Izraelio kurortas prie Negyvosios jūros iš tikro stovi ne prie jos, o prie atskilusio mažyčio ežerėlio. Tuo tarpu dalis kitų kurortų, restoranų, viešbučių jau apleista, apgriuvę – taip toli nuo jūros jie atsidūrė. Prie pat paplūdimių pastatyti nauji.

Vaizdas nuo Nebo kalno į giliausią pasaulio žemumą. Sudėjus Nebo aukštį ir Negyvosios jūros pakrančių gilumą išeina 1246 m skirtumas

Tačiau senkanti jūra ekonomikai – naudinga. Ji palieka daug druskų, kuria nukasę aplinkinių šalių gyventojai pardavinėja turistams kaip gydomąsias.


Skaityti daugiau: Jordanija: dykuma, persunkta istorijos
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Plitvica

Vieta: Kroatija

Centrinė Kroatijos dalis – retokai gyvenama ir labiau laukinė. Jos pažiba – idiliškas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, pilnas ežerėlių. Visi jie tokie skaidrūs, kad lengavi įžiūrėsi dugną, plaukiojančius žuvelių pulkus.

O iš viršaus į juos liejasi ištisos krioklių kaskados.

Idiliški kriokliai Plitvicoje


Skaityti daugiau: Kroatija: Viduržemis kaip kadaise

 


Bledas

Vieta: Slovėnija

Važiuodamas per tvarkingus, tačiau labai žemiškus ir neišreklamuotus Slovėnijos kaimus nesitiki išvysti kažko “dangiško” – galbūt todėl tokie šalies perlai, kaip Bledo ežeras, šitaip pribloškia. Žymiausia jo vieta – sala su bažnyčia.

Sala pasiekiama tik laiveliu, o pakeliui gali prisižiūrėti daug “atvirukinių” vaizdų. Iš laivelio, nuo laiptų į bažnyčią. Ne mažiau gražiai Bledo sala atrodo ir nuo krantų ar nuo aukšto kalno su pilimi šalimais.

Bledo ežero su bažnyčia vaizdas nuo pilies ant gretimo kalno

Tolyn į Vakarus, kylant į Alpes laukia atokesnis Bohino ežeras, viršum jo – Triglavo (“Trigalvis”) kalnas, pavaizduotas Slovėnijos vėliavoje ir esantis šalies simboliu (dažnai sakoma “Nesi slovėnas, jei neįkopęs į Triglavą”).


Skaityti daugiau: Slovėnija: dangiška kaimiška žemė

 


Ljankihė ir Čilės ežerų kraštas

Vieta: Čilė

Čilė yra “prispausta” tarp vandenyno ir Andų kalnų. Kažkur tame tarpe maždaug ties šalies viduriu – didelių ežerų kraštas. Tokių, kaip Ljankihė [Llanquihue]. Įspūdingiausias ten ne pats ežeras, o jo fonas. Milžiniškas, vandenyje atsispindintis Osorno ugnikalnis (2652 m), Andų kalnų grandinės dalis.

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Giliau į Andus yra ir daugiau ežerų, ir juos supantys kalnai – ne mažesni. Raižyti ežerai ten primena fjordus, aplinkui – tik miškai ir nedideli miesteliai.


Skaityti daugiau: Čilė: turtingoji Lotynų Amerika

 


Gražiausių pasaulio ežerų žemėlapis

Loading map...

Loading


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

Čilė – turtingoji Lotynų Amerika

| 0 komentarų

Pakanka žvilgtelti į Čilę žemėlapyje, kad suprastum jog tai – ypatinga šalis. Nuo šiauriausių iki piečiausių miestų atstumas toks, kaip nuo Lietuvos iki Kinijos (~4000 km).

It kokia gyvatė ji vingiuoja per beveik visas įmanomas klimato juostas: nuo deginančių dykumų iki vėjuotos poliarinės tundros. Ledynai, pievos, ugnikalnius atspindintys ežerai, tropinės salos – Čilė turi viską.

Tačiau kartu visos Čilės kraštovaizdis ir panašus. Už siaurų derlingų plotų palei Ramųjį vandenyną – vieni aukščiausių pasaulyje Andų kalnai, už kurių – Argentina. Iš svarbiausių Čilės miestų gali greitai nukakti tiek į paplūdimį, tiek į slidinėjimo kurortą.

Ir ilsėtis ten čiliečiai turi už ką. Mat Čilė – turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Ji tik vos skurdesnė už Lietuvą, ir vargšų rajonus jos gyventojai dažniau mato kaimyninių šalių muilo operose. Per savo kelionę regėjau vos kelias lūšnas.

Fjordas Čilės pietinėje pusėje.

Keturios Čilės dalys

Čilė susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų, kurių centrus vieną nuo kito skiria tūkstančiai kilometrų:

Čilės šiaurė – tai visuomet karšta sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma (per metus lyja dvi dienas). Vienintelė iš keturių Čilės dalių, kurioje nebuvau.

Čilės pietūs, vadinami Patagonija – net vasaromis vėsi vėjuočiausia pasaulio gyvenama žemė (eiti prieš vėją buvo sunku, o šiukšliadėžės įleistos į žemę). Joje – ir atšiauriai įspūdingi gamtos stebuklai: ledynai ir jų tirpsmo metu susiformavę ežerai, pingvinų sala. Antarktida – čia pat, o pasak čiliečių dešimtadalis jos irgi turėtų priklausyti Čilei.

Ledynas Patagonijoje.

Be žemyninės dalies Čilė turi ir kelias nutolusias salas. Jos mažytės, bet garsios – ypač mistiškoji Velykų sala, pilna keistų akmeninių statulų. Dar viena Čilės sala garsėja tuo, kad, kol buvo negyvenama, glaudė Robinzono Kruzo prototipą A. Selkirką.

Ir pagaliau Čilės slėnis, kuris dažnam keliautojui, įskaitant mane, tampa Čilės vartais – šalies centrinė dalis. Ten – 6 mln. gyventojų turinti sostinė Santjagas ir kiti didmiesčiai. Klimatas primena pietų Europą, tik vasara ir žiema susikeitusios vietomis. Kraštovaizdis: laukai, ežerai, nesibaigiančios jūros pakrantės bei aukšta Andų kalnų virtinė.

Velykų salos statulos.

Čilės slėnis – moderni valstybės širdis

Čilės slėnis – pati paprasčiausia, mažiausiai ekstremali Čilės žemė. Nors Santiago katedra žavi, daugybė kitų miestų – nuobodžiai nauji, nes straipsniuose apie jų naujausiąją istoriją mirga sakiniai: “Sugriovė žemės drebėjimas”. Seni pastatai – retas inkliuzas palei tiesias jų gatves.

Keliavome 2004 m., ir kai kurie lankyti miestai stichijos aukomis jau tapo po to. 2010 m. vasario 27 d. 8,8 balo žemės drebėjimas ir cunamis beveik visiškai sugriovė pajūrio kurortą ir celiuliozės pramonės centrą Konstitusijoną. Medinio namo šalia pat juodo vulkaninio paplūdimio, kuriame iš močiutės išsinuomojome kambarį, beveik garantuoju, tądien nebeliko.

Santjago centrinė aikštė. Greta klasicistinės katedros - stikliniai dangoraižiai.

Žemės drebėjimus kelia susiduriančios Pietų Amerikos ir Naskos litosferos plokštės, tačiau būtent ši “požeminė avarija” Čilei dovanojo ir jos didingąjį simbolį – Andų kalnus.

Važiuojant vienintele Čilės magistrale, besidriekiančia iš šiaurės į pietus (o kam daugiau, kai šalies plotis vos 150 km?) Andai visuomet šalia. Bet kuris posūkis į kairę – ir atsidurdavome kalnuose, posūkis į dešinę – ir maždaug už 50 km važiavimo pro fermas, pievas, ir miškus laukdavo vandenynas su žvejų kaimais, poilsinėmis. Ten – ir didieji uostamiesčiai – Konsepsijonas, Valparaisas – bei Vinja del Mar kurortas.

Pakrantės kavinė Čilėje.

Juose mažai lotyniško skurdo, tačiau lengva išvysti lotyniško “atsipalaidavimo”: tiesiog gatvėje aistringai besibučiuojančių porų, nepilnamečiams siūlomo alkoholio.

Turtinga Čilė – tikriausiai Augusto Pinočeto nuopelnas. 1973 m. nuvertęs komunisto Aljendės valdžią jis išgelbėjo savo šalį nuo Lotynų Amerikai būdingų “socialistinių eksperimentų”. Visgi Pinočetas buvo diktatorius ir todėl vertinamas nevienareikšmiškai. Tai, kad praradęs populiarumą jis 1990 m. pasitraukė taikiai (surengęs nesuklastotą referendumą dėl savo atšaukimo), kurį laiką gelbėjo jo reputaciją – man lankantis vienas Santiago prospektų tebesivadino jo revoliucijos garbei. Bet ilgainiui chuntos pražudytus savo kolegas prisimenantys kairieji vėl paėmė viršų ir ištrynė Pinočeto atminimą iš Čilės miestų (prospektas 2013 m. pervadintas, amžinoji ugnis užgesina). Tiesa, diskredituotos komunistinės idėjos “į apyvartą grąžinti” net jie nebebandė.

Ežerais virtę kalnų ledynai

Čilės pasididžiavimas – ne miestai, o užmiestis, gamta. Ir kuo piečiau nuo Santjago važiavome, tuo jos buvo daugiau, tuo ji įdomesnė. Miestai ir miesteliai retėjo, Čilės slėnis užleido vietą upių ir ežerų regionui, kol Puerto Monte, atsirėmė į vandenyną.

Anie ledynų tirpsmo užpildyti ežerai – didžiuliai. Štai Ljankihės (Llanquihue) plotas 860 kv. km (palyginimui didžiausio Lietuvos ežero Drūkšių – 45 kv. km). Aplink klesti ramus kaimo turizmas, galima maudytis stebint snieguotas Andų viršūnes. O naktimis pribloškia dangus: mažai gyventojų reiškia mažai šviesų, todėl galėdavau išvysti tiek žvaigždžių, kiek Lietuvoje niekad nepamatysi (aišku, žvaigždynai kiti dar ir dėl to, kad ten – Pietų pusrutulis).

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Tarp gana retų regiono žmonių – ir indėnai mapučai (~4% Čilės žmonių). Tačiau ši tauta buvo savotiški “pietų Amerikos barbarai”: priešingai nei šiauresni inkai jie nesukūrė imperijos ir nepaliko didingų griuvėsių. Ir čiliečiai juos sutriuškino visiškai: mapučų kalbos jų vaikai jau beveik nebemoka.

Indėniško kraujo pas čiliečius – labai mažai. Dauguma kilę iš ispanų kolonistų, o ežerų krašte – dar ir vokiečių, kuriuos jau nepriklausoma Čilė kvietė siekdama įsisavinti šį tada neseniai užkariautą regioną. XIX a. antroje pusėje Čilė ištįso tapusi tikra vietinės reikšmės imperija. Šiaurėje Čilės armijos stūmė Peru ir Boliviją, pietuose – užsilikusias indėnų tautas, o laivynas plaukė kolonizuoti Ramiojo Vandenyno salų.

Į pietus, į pasaulio kraštą

Į pietus nuo Puerto Monto mažesnioji vakarinė Čilės kalnų grandinė panyra į vandenyną – tik jų viršunės šen bei ten prasišauna kaip salos. Didžiausia jų Čilojė, garsėjanti 200 metų senumo medinėmis bažnyčiomis.

Čilojės miestelis.

Toliau į pietus nevažiavome. Didžioji šiaurės-pietų magistralė paskui virsta žvyrkeliu, šen bei ten “nukertamu” fjordų (tenka keltis keltais), o reti miesteliai teglaudžia po kelis tūkstančius žmonių. Tą dyką virš 1000 km besidriekiantį regioną perskridome lėktuvu – iki pat Punta Arenaso, piečiausio pasaulio didmiesčio, kur “maudytis ežere” čilietis net vasarą nesugalvotų.

Visa tai – Patagonija, piečiausia gyvenama pasaulio žemė, kur gamta – pati didingiausia, o žmonių – mažiausiai. Ir kur dar ne visi ledynai virtę ežerais.

Andų ledynai iš lėktuvo Patagonijoje.

Čilės žemėlapis su pažymėtomis centrinio regiono lankytinomis vietomis bei kitais regionais (jų žemėlapiai - po atitinkamais straipsniais). Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,