COVID Panamoje

Metus rašiau “Koronapandemjos dienoraščius”.

Dabar, 2021 m. pavasarį-vasarą, gyvenimas, kelionės vėl tapo labiau prognozuojamos – tačiau vis tiek kitokios nei prieš pandemiją, ir vis tiek kiekvienoje šalyje vis kas nors nustebina. Tad, nors su išsamiais dienoraščiais baigiau, toliau dalinsiuos “stipriausiais” “new normal” įspūdžiais.

Kaip šiais laikais atrodo kelionės, skrydžiai, turizmas, darbas iš užsienio? Šįkart – iš Centrinės Amerikos ir pakeliui į ją 2021 m. balandį-birželį.

Pačių šalių ir jų lankytinų vietų aprašais ir toliau dalinsiuos – bet jie atskiruose straipsniuose: Dominikos Respublika, Panama

Ankstesni koronapandemijos dienoraščiai iš 24 šalių: 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio.

Krypties pasirinkimas kelionei (2021 m. balandis)

Prieš metus-kitus gerokai iš anksto pasirinkdavau, kur praleisti mėnesį-kitą. Iki šiol turiu tą planų sąrašą, kur kiekviena šalis priskirta kažkokiems mėnesiams, atsižvelgiant į įvairias šventes, renginius. Pavyzdžiui, 2021 m. vasarą svajojau aplankyti Japoniją Tokijo olimpiados metu. Bet užsieniečių į olimpiadą japonai paskelbė, kad nepriims – dar vienas žlugęs planas. Kaip įprasta šiais laikais, galimybes žiūriu likus savaitei-kitai iki kelionės. Tą patį patariu ir tiems, kas vis klausia manęs „Kur keliauti po pusantro mėnesio?“. „Dar ne laikas galvoti“ – atsakau.

Tos galimybės 2021 m. balandį yra – vertinu tik tas šalis, kuriose nebuvęs ir norėčiau nuvykti:
–Dubajus (su galimais išvykimais į kai kurias aplinkines šalis). Tenykštė valdžia skiepija beveik sparčiausiai pasaulyje, be to, pasisako prieš karantinus, gaivina turizmą, veikia net garsieji “La Perle” pasirodymai. Bet į Dubajų planavau vykti per EXPO 2020-2021, gal dar pavyks. Be to, buvimą musulmoniškose šalyse apsunkintų Ramadanas, kuris (tiksliau itfarai, kai, saulei nusileidus, minios renkasi kartu pavalgyti) gali būti ir naujos COVID bangos priežastimi.
–Kolumbija. Deja, COVID situacija ten smarkiai prastėja ir nepanašu, kad banga greitai baigtųsi, matyt, tuoj rasis ir karantinas.
–Kirgizija. Iš pradžių linkau link šio varianto, bet paskui supratau, kad ten geriau važiuoti vasarą, nes antraip dalis kelių dar užsnigti ir nepravažiuojami, ne tokie gražūs kalnų ežerai. Kiekvieną šalį reikia lankyti tada, kai tai optimalu.
–Šri Lanka. Nudžiugino informacija, kad šalis atsidarė turistams, kol nepasigilinau: pasirodo, izoliacija pakeista kažkokiu „bioburbulu“, kur iš esmės tas pats, reikia nakvoti, valgyti tik keliuose konkrečiuose viešbučiuose, o vienintelis pliusas – kad gali važiuoti tas 14 d. iš viešbučio į keletą lankytinų vietų konkrečiai nustatytu laiku. Turizmo institucijos į jokius paklausimus apie tai, ką tai reiškia (jeigu būtų privaloma važiuoti su ekskursijom, kokios jų kainos, kur jų sąrašas, ar iš kiekvieno viešbučio bus?), nieko neatsako (net Kirgizija angliškai po savaitės atsakė, o jei turistinės Šri Lankos neatsako, turbūt nelabai kas žinoma/siūloma). Be to, Šri Lanka „karantinistinė“ šalis, bangos pikas seniai – gali būti nauja banga ir karantinas.
–Irakas ir/ar Afganistanas. Abu variantai turbūt iš Dubajaus, nors Irakas gal ir iš Turkijos (Irakas ką tik įvedė lietuviams teisę gauti vizą oro uoste). Tačiau bus Ramadanas, tokiose šalyse sunkiau. Be to, patyrinėjęs giliau sužinau apie Dž. Baideno vienašališkai atidėtą JAV pajėgų išvedimą iš Afganistano ir Talibano pažadus už tai nuo gegužės 1 d. keršyti. Kita vertus, tai, kad išvis svarstau Iraką ar Afganistaną, į kuriuos anksčiau išvis negalvojau vykti, kaip apie mažiau pavojingus variantus, nei kokią Europą, gerai parodo, kokia dabar situacija Europoje su visais karantinais.

Galiausiai pasirenku šeštą variantą – Dominikos Respubliką. Svarbiausia, kad atvira ne tik ji, bet ir didelė dalis Centrinės Amerikos regiono, į kurį šiaip iš Vilniaus nuvykti sunku (Panama, Kosta Rika, Gvatemala ir kt.).

Be to, netoli ir JAV, kuri tiesiai iš ES žmonių nepriima, bet priima tuos, kurie „pakeliui“ 14 d. praleidžia Karibuose ar Centrinėje Amerikoje. JAV skiepijimas pažengęs jau labai toli, COVID gerokai apnykęs, net labiausiai apsiribojusiose valstijose ribojimai naikinami, tad, jeigu Centrinėje Amerikoje situacija pablogėtų, bent kol kas būtų toks atsarginis variantas.

Suprantu, kad išvykstu keliems mėnesiams (šiais laikais, su saviizoliacija grįžus Lietuvon ir galimybe dirbti per atstumą, neapsimoka trumpiau) – taigi, būtų įdomu pabūti daugiau nei vienoje šalyje.

Iš anksto visų bilietų neturiu – nežinau nei iš kur, nei kada grįšiu (pirmą kartą gyvenime nė nemėginame žadėti sau „grįžti po mėnesio“ – iš karto planuojame, kad, greičiausiai, Lietuvoje būsime liepos pradžioje ar viduryje).

Nusiperkame tik bilietus Vilnius-Frankfurtas-Punta Kana balandžio 19 d. ir Santo Domingas-Panama gegužės 10 d. (nes, kad įleistų į Dominikos Respubliką, oficialiai reikia turėti skrydį iš jos). Kokios šalys laukia paskui, priklausys nuo COVID ir karantinų situacijų jose: planuosiu tik vieną žingsnį į priekį, sekdamas visur situaciją.

Ar pavyks užsienyje gauti skiepus? (2021 balandis)

Aistė dar nuo sausio kelia mintį – gal kokioje šalyje gautume skiepus greičiau, nei Lietuvoje? Daugelis iš toliausiai skiepijime pažengusių šalių užsieniečių neskiepija, ar skiepija su išimtimis (pvz. Dubajuje gali gauti e-rezidento statusą, kuris atveria skiepų galimybę, bet tam reikia uždirbti, kiek pamenu, 5000 EUR per mėnesį).

Pirmoji oficialiai ėmusi skiepyti visus norinčius užsieniečius Serbija kovo-balandžio sandūroje – bet ten nuvykti sunku ir nepigu, karantinas (ne kažką tokiom aplinkybėm laukti antros dozės), be to skiepija tik „AstraZeneca“ (kuri nesaugo nuo kai kurių atmainų).

Vis daugiau žinių, kad ir JAV skiepija visus norinčius, nors oficialiai to ir neskelbė – tiesa, tai priklauso nuo valstijos (ten jau „geromis“ Pfizer, Moderna vakcinomis). Galėtume ten vykti iš Dominikos Respublikos – bet kol kas nėra tikslios informacijos, bilieto neperkame. Vėliau gauname įrodymų, kad JAV skiepą užsieniečiui gauti nesunku – bet jau esame susiplanavę viską kitaip.

Gal kažkuriuo metu atsidursime JAV (pvz. keliausime po pietų JAV), gal ten ir pasiskiepysime, o gal ir ne – laikas parodys. Šiaip ar taip, kai grįšime į Lietuvą, liepą-rugsėjį tikriausiai jau nesunkiai pasiskiepysime ir Lietuvoje kokia norėsime vakcina, o kol kas užleisime vietą skubantiems labiau ir pasiryžusiems „refreshinti“ vakcinų rezervavimo tinklapius.

COVID testas prieš skrydį ir skrydis į Dominikos Respubliką (2021 04 17-18)

.

Nors skrisime į Dominikos Respubliką, kuri testų nereikalauja, vienintelis realus kelias – per Vokietiją, o ji reikalauja testų net iš skrendančių tranzitu.

Kelios savaitės prieš išskridimą NVSC pranešė, kad „Dėl patogumo keliautojams bus galima gauti rezultatus iš NVSC testų anglų kalba“. Tuo pačiu testus leidžia darytis nemokamai kiekvienam norinčiam – tiesa, tik antigenų, o ne PCR.

Aistė visą savaitę mėgina išsiaiškinti, kas ir kaip: avialinijos patikina, kad tokie testai tinka, į NVSC neprisiskambina.

Registruojamės, pasidarome testą – jis neigiamas, bet jokia informacija internete su rezultatais neatsiranda, niekas nieko paaiškinti negali. Tenka registruotis privačiam testui, kaip seniau: bet skrydis pirmadienį ryte, o sekmadienį daug kas nedirba, vietų nėra. Išgelbėja naujasis testavimo punktas prie oro uosto, veikiantis nuolat ir neperpildytas (bent jau naktimis ir šeštadieniais): taigi, daromės antrą testą per dieną.

Pasirodo, nors niekur neparašyta, ataskaita internete būna tik PCR testo, ne antigenų. O valstybinis PCR be simptomų negalimas.

Jau skrydžio registracijos metu, ilgos eilės gale, matome, kaip registratorės nesutinka praleisti vieno keleivio. Jis rodo valstybinio PCR testo internetinę ataskaitą, o ten išversta į anglų kalbą viskas, išskyrus svarbiausią žodį – „Neigiamas“. Pasiunčia tą žmogų darytis testo į būdelę prie oro uosto. Už kampo pasinaudoti Photoshop tam žmogui pasirodo greičiau ir pigiau…

Vilniaus oro uoste restoranai veikia su staliukais (nors karantinas lyg ir neleistų), o Frankfurte – neveikia.

Skrendant iš Frankfurto į Punta Kaną, skrydžio kapitonė sako: „Dalis keleivių nesilaiko kovos su pandemijos taisyklių ir neklauso stiuardu. Naudodamasi savo, kaip įgulos vadės, teisėmis, pranešu, kad, jei taip bus ir toliau, Punta Kanoje tokius asmenis pasitiks policija“. Kaip suprantu, kažkas nedėvi kaukių. Tokį piktą pranešimą išgirstu pirmą kartą.

Dominikos Respublika (2021 04 19-05 10)

Skaityti plačiau apie Dominikos Respubliką: Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

Iš visų šalių, kurias lankiau per pandemiją, už Dominikos Respubliką į kovą su COVID dėmesio gal mažiau kreipia tik Egiptas. Kaukių Dominikos Respublikoje nedaug (ypač už miestų), nėra ir daug papildomų galimybių dezinfekcijai, temperatūros tikrinimų. Sausakimši autobusėliai guagua be kaukių. Aišku, patys laikomės „vidinės tvarkos“, kuri visur pasauly mums vienoda ir kol kas saugojo nuo COVID: nešiojame kaukes, nuomojamės automobilį vengdami viešojo transporto ir t.t.

Tiesa, pagrindinis ribojimas – komendanto valanda. Ji oficialiai nuo 21 val. – viskas turėtų užsidaryti, bet iki vidurnakčio dar yra laikas „grįžti namo“. Savaitgaliais komendanto valanda nuo 19 val., grįžti namo reikia iki 22 val. Kai gyvenome Santo Domingo centre, reali situacija buvo tokia, kad merengė ar bačata plyšaudavo bent iki 22 val. Vietiniai sakė, kad kai kurios vietos policijai duoda kyšius ir dirba ilgiau. Važiuodami „grįžimo namo laiku“ matydavome atidarytas vietas – parduotuves, „diskotekas“ – nors tokių buvo mažuma, o rasti kur pavalgyti sekmadienį 19:10 buvo sunkoka.

„Naktinis gyvenimas“ tiesiog pasistūmė į ankstesnį laiką. Naktiniai barai Santo Dominge atsidarinėja jau 16 val., o kaip labiausiai pašėlusi diena (su daug gyvos muzikos ir vietinių pramogautojų) šeštadienį pakeitė penktadienis, kai komendanto valanda nuo 21 val., bet jau tuoj savaitgalis.

Santo Dominge pirmą kartą po beveik dviejų mėnesių (nuo Brazilijos) pavalgome restorane. Švelniai keista, bet tuoj vėl tampa norma.

Dominikos Respublikoje praleidžiame tris savaites, kurių metu automobiliu apvažiuojame visą šalį, o sostinę Santo Domingą aplankome ir pradžioje, ir pabaigoje. Pradžioje Santo Domingas – it išmiręs, žmonių mažai, jausmas toks, lyg mūsų kruizinis laivas išplaukė ir mus paliko, o jokie nauji keleiviai neatplaukė. Užtat kai gįžome jau buvo minios žmonių, turistų, amerikiečių, gal atskridusių savaitgaliui į vieną retų šalių, kur nereikia net neigiamo koronatesto. Daug amerikiečių nustojo bijoti, kai vakcinavosi, o dabar vakcinavosi ten jau visi, kas norėjo, ir pora savaičių po to jau praėjo. „Tikrai atskrenda savaitgaliui?“ – klausia Aistė, kuriai savaitgalinės kelionės atrodo jau pamirštas, neįmanomas reikalas. „O kodėl ne?“ – sakau. Skrydžių iš JAV į Dominikos Respubliką pilna, jie pigūs, testo į priekį nereikia.

Nors formalaus draudimo veikti jau ir nebuvo, kelionės pradžioje dar daug muziejų buvo uždaryta (kartais prisidengus ekspozicijų atnaujinimu ir pan.). O paskutinę dieną jau kone viskas Santo Dominge buvo atvira – ir seniausia Amerikoje europiečių tvirtovė, Nacionalinis panteonas bei kita, kas pradžioje buvo uždaryta.

Bet didžiausios minios – Punta Kanoje, kuri garsėja all inclusive viešbučiais (dydžio sulig miesteliais). Šie tik puspilniai, bet ir tiek yra daug, susidaro eilės. Išvykę į ekskursiją bagiais patenkame į tikrą bagių konvejerį – šitiek turistų ekskursijoje nematėme gal nuo 2018 m. Indonezijoje, kai kilome į Bromo kalną, net ir įprastu metu jau atrodo daug. Masiniai pardavimai, besikabinantys prekijai, nuo kurių jau esame atpratę. Tiesa, Punta Kanoje, bent jau didžiuosiuose viešbučiuose, daugiau tvarkos, darbuotojai su kaukėmis, yra vietų rankų dezinfekcijai ir t.t.

Formaliai COVID ribojimai, tokie kaip komendanto valanda, negalioja milžiniškų viešbučių kompleksų viduje: pagrindiniam savo klientui, masiniam poilsiautojui, Dominikos Respublika nori išlikti ne prastesnė, nei visada: tiems, kam to reikia grįžtant į tėvynes, net koronatestus siūlo viešbučio sąskaita, ir nemokamai draudžia nuo koronaviruso užpildžius tam tikrą anketą (galioja tik „all inclusive“ ir pan. viešbučiuose).

Bet realybė ne visur tokia: į pandemiją Dominikos Respublikos viešbučiai, kaip ir muziejai, reaguoja kaip kas nori. Štai „Hard Rock Hotel“ vyksta vakariniai koncertai, muzika, cirko vaidinimai. Tai labai nudžiugina Aistę: pirmą kartą po ištisų mėnesių apsilankiusi koncerte ji „pasikrovė“ emocijų ilgam, nes tokių renginių nebuvimas slėgė. Jausmas it prieš pandemiją, daug linksmų amerikiečių. Be kaukių – JAV tai ir politinis klausimas.

O „Barcelo Bavaro Palace“ visą vakarinę pramogų dalį atšaukė, paskutinis animatorių užsiėmimas rodos 18 val. „Diskoteka uždaryta“ – girdėjome „gidą“ pasakojant naujai rusų grupei.

Bendra taisyklė Dominikos Respublikoje – bufetuose dabar ne pats imi valgyti, o tau įdeda.

Anapus pagrindinių Dominikos Respublikos lankytinų vietų dar išvis tuščia – prie Enrikiljo ežero, Salinas kopų esame vieninteliai turistai, ant nuostabaus Montana Redonda kalno – vieninteliai tarp iš JAV laikinai grįžusių dominikiečių (pvz. sutikta šeima sakė iš Niujorko grįžusi keliems mėnesiams – matyt todėl, kad toje valstijoje karantinas, nėra darbo).

Per pandemiją tapo tradiciją užmegzti ryšį su šalies, kurią lankome, lietuviais, pasidalinti informacija – mes atvežame žinių, kaip Lietuvoje, jie mums papasakoja, kaip gi prabėgo šie keisti metai lankomoje šalyje. Juk viskas greitai keičiasi, informacijos tiek daug, žiniasklaida nesuspėja visko rašyti… Kaip sužinojome, Dominikos Respublikoje 2020 m. kovą ir kelis mėnesius po to buvo griežtas karantinas, policija gaudydavo į lauką išėjusius ne laiku. Tuo metu taip buvo didžiojoje dalyje pasaulio, nes buvusios kolonijos kopijavo viską nuo savo metropolijų Europoje (laimė, mes tada buvome Pietų Korėjoje, kuri laikėsi savo politikos be karantino). Bet paskui iš lėto karantinas švelnėjo, o ir COVID situacija, sakė, dabar gera – „Lietuvoje persirgo beveik visi pažįstami, o čia – vos keli, kas dabar Dominikos Respublikoje sirgtų nežinau“.

Dabar gi atrodo, Dominikos Respublika tvirtai žengia turizmo atkūrimo kryptimi ir tai čia sekasi geriau, nei bet kurioje kitoje šalyje, kurią lankėme: viena priežasčių, matyt, JAV šalia – šalis, kuri lengvai išleidžia savo piliečius, visus norinčius jau paskiepijo nuo COVID geromis Pfizer ir Moderna vakcinomis, ir žymi dalis kurios pilieičų COVID nebijo. Tiesa, Dominikos Respublikos žiniasklaida vis tiek rašo prognozę, kad 2021 m. turizmas vis tiek bus 50% sumenkęs, palyginus su 2019 m. – tikriausiai daug lems pranykę kruizai.

Skrydis į Panamą (2021 05 09-10)

Prabėgę tie laikai, kai skrydžiui reikėjo tik bilieto ir atvykti laiku į oro uostą. Artėjant kelionei į Panamą, reikia padaryti štai ką (gera diena darbo):
–Pasidaryti antigenų testą ne anksčiau nei 48 val. iki atvykimo į Panamą. Internete yra informacijos, kad testai daromi Santo Domingo oro uoste, tačiau rašoma, kad „tik ypatingais atvejais“. Paskambinus sako, testą padarys, bet esą antigenų atsakymo reiks laukti 48 val. (t.y. glbūt nespėtume, nes juk dar po testo reikia registruotis). Skamba neįtikėtinai, tarsi klaida – bet ką gali žinoti, žiūrime alternatyvų. Alternatyva darytis testą Panamos oro uoste atvykus – Panama tai leidžia, o, jei testas teigiamas, karantinuoja savo sąskaita. Na, bet rašo „Testą Panamoje galima pasidaryti jei neįmanoma ten, iš kur išvyksti“ – o gal traktuos, kad Dominikos Respublikoje įmanoma? Visgi, reikia daryti Dominikos Respublikoje, dėl viso pikto. Skrydis pirmadienio ryte, taigi, savaitgalis. Aiškinamės, kurie punktai dirba, ar reikia registruotis. Pagrindinio testuotojo registracinė sistema internete neveikia tinkamai, bet, atrodo, eilė gyva. Punktų daug, bet eilės ilgos. Šeštadienį vakare atidedame išvydę eilę sekmadienio rytui, bet ji ir tada, prie kito iš „išreklamuotų“ oficialiame turizmo informacijos tinklapyje punktų netrumpesnė, nejuda. Tačiau tiesiog grįždami viešbutin pamatome tuštesnį kitą punktą – kiek brangiau (~37 EUR), bet nereikia laukti su minia. Pasidarome testus ten.

–Paskutinį kartą sutikrinti situaciją Panamoje. Ar neįvedė karantino, neblogėja staiga situacija ir pan.? Reikia priimti galutinį sprendimą skristi arba ne.
–Užpildyti Panamos įvažiavimo anketą. Padarau tą internetu, gaunu QR kodą, kurio, tiesa, niekas niekur netikrina.

–Rezervuoti skrydį iš Panamos. Tai formalus reikalavimas, kuris buvo visada, bet niekada nebūdavo toks aktualus, nes juk buvo normalu, kad turi skrydį ir atgal, nes, tiesiog, pirkti iš anksto skrydį į abi puses labiau apsimokėjo. O dabar kiekviena papildoma prikimo iš anksto diena prideda rizikos, kad tieisog prarasi pinigus, nes sunku numatyti mėnesį į priekį, kur bus karantinai, COVID banga: tai matai tik kelias dienas į priekį. Galvoju, gal neprikti bilieto, bandyti „praslysti“ ir pirkti jau Panamoje, bet galiausiai, skrydžio į Panamą išvakarėse, nuperku skrydį Panama-Gvatemala birželio 2 d. (aišku, prieš tai skyręs ne vieną valandą situacijos Gvatemaloje (bei alternatyviose šalyse) analizei ir tikėtinos COVID pandemijos eigos bei politinių aplinkybių modeliavimams). Pasirodo, nuperku ne be reikalo – jau Santo Domingo oro uoste siunčia prie langelio, ten tikrina ne tik COVID testą, bet ir ar turi skrydį iš Panamos.
–Rezervuoti bent pirmas nakvynes, autonuomą – vėlgi, to reikėjo visada, bet tik dabar darome visuomet išvakarėse. Kai jau turime neigiamą antigenų testą, viską sutikrinome ir t.t. Kad sumažinti galimus nuostolius, jei tektų ką nors atšaukti.

Prieš skrydį oro uoste matau senyvų neįgalių amerikiečių vėžimėliuose grupę, kurie skrenda į Niujorką – turbūt, grįžta po atostogų, gal koks neįgalių keliautojų klubas. Didžioji pasaulio dalis, matyt, nustebtų, kad štai tokie žmonės keliauja per pandemiją – bet išsiskiepijusiose, o ir šiaip COVID mažiau bijančiose JAV, tai ne(be)nuostabu. Viskas atgimsta, tikimės, atgims ir Lietuvoje bei Europoje.

Skrydis įprastas. Pandemijos reikalavimų laikymasis priklauso nuo vietos: jei kokioje Brazilijoje žmonės tvarkingai stojasi tik pavietus tą eilę, tai šiame skrydyje stojasi vos lėktuvui palietus žemę, niekas to ir nestabdo.

Pasirodo, testą galėjome darytis ir Panamoje – žmones, kurie skrenda į pačią Panamą ir sako darysią testą ten, praleidžia. Panamos oro uoste laukia ilga eilė prie karantino punkto, kur tikrina testus. Viskas jau pažįstama, net žinau, kuris vienintelis oro uosto išėjimas, per kurį galima vėl įeiti į pastatą: juk jau skridome per čia iš Brazilijos į Ekvadorą gruodį, tada ir pamaniau, kad Panamai reikia daugiau laiko.

Žinios iš kitur 2021 m. gegužį

Kaip visuomet, seku situaciją ir regione, ir pasaulyje. Ir vėl matau priėmęs teisingus sprendimus. Štai kas vyksta šalyse, kuriose šiuo metu irgi svarsčiau būti:
-Afganistane, kaip ir spėjau, Talibanas po gegužės 1 d. ėmė organizuoti kaip niekad dideles atakas, žuvusieji jau skaičiuojami šimtais.
-Kolumbijoje – masiniai protestai, streikai, susirėmimai su policija, dešimtys žuvusių. Viską irgi sukėlė karantinai: šiems pridarius nuostolių, prezidentas bandė kelti mokesčius, o liaudis sureagavo.
-Į Šri Lanką atėjo Indijoje siaučianti itin didelė koronaviruso banga, daugėja ribojimų.
-Kirgizija ir Tadžikija susirėmė pasienio konflikte, žuvusiųjų dešimtys – šito, aišku, numatyti nebuvo galima, tai ir mažesnis pavojus už aukščiau suminėtus.

Kosta Rika galbūt pamažu slysta iš sąrašo vietų, kurias galėtume aplankyti artimiausiais mėnesiais – ten COVID banga.

Lietuvoje, tiesa, vakcinacija vyksta visai greitai, ir Aistė kiek gailisi, kad vakciną gaus vėliau, nei jos draugai: vis daugiau ir daugiau jų pasiskiepija, ir Pfizer‘is artėja. Na, bet vakcina tik viena daugybės plytelių mėginant išvengti visokių neigiamų reiškinių, kurie gali ateiti įvairiomis formomis ir iš įvairių pusių.

Panama (2021 05 10-06 02)

Panamoje COVID situacija gal geresnė, nei Dominikos Respublikoje. Bet “kovos su pandemija” priemones labiau nei statistika lemia politinė valia, o ji Panamoje „karantinsitinė“.

Tikrasis karantinas, tiesa, prieš kelias savaites baigėsi, bet iš karto jaučiasi priemonių rimtumas:
-Kaukės – visuotinis reiškinys, privalomos ir lauke. Štai Taboga saloje žmonių labai mažai, lengva palaikyti atstumą, tad ėjau be kaukės – bet praeivis pasiūlė užsidėti, nes policija skirtų 30 dolerių baudą (tiesa, prieš tai prasilenkiau su policininkais, ir nieko nesakė: gal tiesiog pasikeitė tvarka). Vėliau dar porąsyk tokių replikų sulaukėme – nors kaukes nusiimdavome tik retkarčiais, lauke, kai atstumas iki kitų žmonių didelis, bet koks aplinkinis, būdavo, vis sureaguodavo. Pačios kaukės – bene pigiausios, kokias mačiau pasaulyje. Už 1,99 JAV dolerio – 50 medicininių ar 20 KN95. Panamos degalinėje (kur šiaip jau brangu) kaukės kainuoja tiek, kiek Lietuvoje rasi pigiausias užsakydamas internetu. Plačiausias pasirinkimas spalvų, formų, net standartų – pvz. jei nenori kiniško KN95 gali rasti ir man nostalgiją keliančią korėjietišką KF94. Per Panamos kanalą viskas plaukia… Užsiperkame kaukių ateičiai iki pat grįžimo į Lietuvą.

-Visur prie įėjimų automatiniai temperatūrų tikrinimai, dezinfekcijos aparatai be mygtukų: pakanka pakišti ranką ir dezinfekuoja automatiškai. Tarkime, didžiausiame Lotynų Amerikos prekybos centre „Albrook Mall“ tikrinimai ne tik prie įėjimų į patį prekybos centrą, bet ir paskui prie įėjimo į kiekvieną didesnę to paties prekybos centro parduotuvę. Beveik visur tokie patys termometrai – prikiši ranką ir pasako „Temperatura normal“. Girdėjau, kaip vaikai tą frazę kartoja gatvėje tarsi papūgos – kasdien ją kiekvienas išgirsta gal net ir dešimt kartų.
-Kai kurios iš lankytinų vietų nedirba – pvz. daug to, kas susiję su kanalu, negalima užeiti į Kanalo štabą pažiūrėti freskų, į Miraflores šliuzus, praplaukti kanalu.

Čia tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas buvo: Lietuvos garbės konsulė, su kuria susitinkame, pasakoja, kad 2020 m. kovą-balandį, iš namų išeiti vienom dienom galėjo tik moterys, kitom – tik vyrai, kiekvienas žmogus turėjo tam vos kelių valandų tarpą ir tik nueiti apsipirkti ir t.t. Ir sausį-balandį viskas buvo uždaryta. Dabar nenuostabu, kodėl anglakalbių Panamos gyventojų forume čirikiečiai baimingai klausinėjo, “Ar komenadanto valanda nuo 20 val. reiškia, kad nuo tada negalima ir išeiti į balkoną?”.

Iš tikro pirmąkart nuo pandemijos pradžios ilgam išdrįsau užsukti į tokią „karantinistinę“ šalį, kaip Panama: tai įmanoma tik todėl, kad ištaikiau momentą tarp griežtų karantinų, sekiau koronapandemijos situaciją ir mačiau, kada ji gerėja, daugiau kas atidaroma. Kai pirkau bilietus iš Dominikos Respublikos į Panamą prieš mėnesį, dar daugiau kas buvo uždaryta, bet matėsi pozityvi kryptis.

Dabar dauguma dalykų veikia – muziejai, prekybos centrai, net (nors neaktualu) kino teatrai, restoranai iki 22 ar 23 val. Kitoms randame alternatyvų – tarkime, norėdami pažinti kanalą ir laivybą, nemokamą vaizdą nuo Pedro Miguel šliuzų. Išsinuomojame AirBnB butą su vaizdu į Panamos kanalo įplaukimą, žavu stebėti laivus. Savininkas sako, kad esame pirmi klientai nuo 2020 m. kovo. Buvo išėmęs butą iš AirBnB, nes nieko nesitikėjo, o ir daugiabučio administracija bijojo svečių, radikaliai reikalavo kaukių net laiptinėje, skirdavo nedėvintiems 50 dolerių baudas.

Turizmas po pandemijos Panamoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tokia jau pandeminė situacija: nuo ribojimų panaikinimo praeina mėnesis ar keli, kol atsigauna. Nes iki tol dar internetas būna pilnas prieštaringos informacijos. Pvz. ir apie Panamą rasi informacijos, kad nedirba, kas išties dirba, kad negalima valgyti restoranų viduje, kai iš tikro jau senokai galima ir t.t.

Tiesa, ar toli nueis turizmo atgimimas, neaišku. Kelios dienos po atskridimo perskaičiau naujienas, kad Panamos vakaruose, Kosta Rikos pasienyje, komendanto valanda pailginta (nebus galima eiti laukan nuo 8), o sekmadieniais įvedamas pilnas karantinas: „karantinistinių“ valstybių reakcijos greitos. Pakoreguoju grafiką, kad sekmadienį ten nebūtume ir, belieka tikėtis, kad iki birželio 2 d. Panamos masiškesnis karantinas neapims.

Dabar Panamoje „pokarantininis periodas“, o jis pasaulio visuomenėse panašus. Viena vertus, mažai užsienio turistų, dėl ko labai pigiai gauname išsinuomoti automobilį (12 eurų už dieną už normalų sedaną su automatine pavarų dėže). Kita vertus, sunku savaitgalį pakeliui į šalies vakarus gauti viešbutį, už paprastą numerį kalnų miestelyje El Valle tenka mokėti net 70 eurų: nes patys panamiečiai, ką tik buvę uždaryti, masiškai pajudėjo. Dar tikriausiai ir iš sekmadieniais uždaromų pasienio su Kosta Rika provincijų žmonės plūsta savaitgaliams į ten, kur neuždaroma: tą irgi jau mačiau Brazilijoje.

Savaitės dieną neturistinėse vietose – kas kita. Istorinio La Villa de Los Santos miestelio 70 numerių viešbutyje rodos buvome vieninteliai svečiai tąnakt – labai nustebinome šeimininką, kai vakare atėjome. Baseinas išleistas, restoranas uždarytas ir, sakė, tik 12 kambarių paruošti nuomai, kiti nešvarūs: taupydamas lėšas, kiek supratau, kambarines kviečia tik kas kažkelintą dieną ar savaitę.

Taip pat kenčia ir tos vietos, kurios orientuotos į užsienio turistus. Nusprendę sudalyvauti angliškoje ekskursijoje po kavos plantaciją Boketėje, (ne)tikėtai gavome privatų turą: niekas kitas nepasirodė. Gidas sakė, kad iki pandemijos turėdavo du turus per dieną, kiekviename po maždaug 8 žmones. Dabar turi du tokius turus per savaitę. Netolimoje kavos parduotuvėje šeimininkas rodė lankytojų knygą girdamasis, kad jau turėjo ne vieną klientą lietuvį. Toje knygoje – daug įrašų iš 2019 m. ir 2020 m. pradžios, paskui – tik pavieniai. Anuomet vyravo Vakarų Europa, JAV, dabar – tikra šalių paletė (Namibija, Marokas, Turkija ir t.t.).

Šalies vakaruose komendanto valanda nuo 20 val. labai griežta – nepalyginsi su Dominikos Respublika. Suplanuojame pavalgyti vakarienę išvažiuodami iš viešbučio apie 18:40 ir vos spėjame. Kai kurie restoranai jau užsidarę ar užsidaro: juk iki 20 val. reikia visiems darbuotojams pargrįžti namo. Keliuose dar aptarnauja, apie 19 val. sėdamės pavalgyti kesadiljų. Kelių grupelių klientų, kurie atėjo po mūsų, jau nepriima: moja ranka į mus, „Jiems darome užsakymą, kažin, ar iki 19:30 spėsime padaryti dar vieną“. Galiausiai mums maistą duoda apie 19:15 ir priima dar vieną užsakymą. Apie 19:30, mums dar lauke valgant, pravažiuoja pirmas policijos automobilis su švyturėliais, prie mūsų demonstratyviai įsijungia sireną. 19:40 kiti pareigūnai jau moja mums pro langą – tuo metu jau esame baigę valgyti. Savininkai išsigandę ir net mūsų lėkščių nepaėmę iš lauko užtrenkia žaliuzes. Parvažiuojame namo pro šiokį tokį kamštį (koks tik įmanomas 19000 gyv. miestelyje Boketėje) – girdėjome, kaip žmonės greta mėgino išsikviesti taksi, sakė, atvažiuos po 30 min. Komendanto valandai smogus visiems taksi prireikia tuo pat metu…

Iš Boketės važiuojame į Bokas del Toro, pagrindinį Panamos kurortą. Pagrindiniame salos mieste šmirinėja kažkiek amerikiečių, bet labai daug kas uždaryta. O jau gretimose Carenero, Bastimentos salose, prie Bluff paplūdimio uždaryta iš esmės viskas, kas tik skirta turistams (viešbučiai, hosteliai, restoranai, barai). „Turistų nėra“ – pasakoja ten po pesnijos apsigyvenusi Prancūzijos malajė – „Tai dirbti neverta. O kai kurie savininkai vakariečiai irgi apsisprendė COVID pradžioje palikę savo turtą čia grįžti į savo šalis“. Bet būti didingame paplūdimyje vienam savaip įdomu.

Šiaip Bokas Del Toro, priešingai nei Čirikyje, ribojimų praktiškai nėra, net į kaukių reikalavimus mažai kas kreipia dėmesį (net autobuse, būna, žmonės be kaukių važiuoja, ką ten kalbėti apie dabar privalomus veido skydus). Bet turistai negrįžta.

Čia prisimenu pilnus Dominikos Respublikos kurortus, Punta Kaną. Kodėl Panamoje kitaip? Juk irgi karantino Panamoje nebėra, skrydžiai yra ir t.t. Bet pandemijos laikais daug ką lemia įvaizdis, lūkesčiai. Panama labai karantinistinė, ką parodė ir staigūs veiksmai Čirikyje – ir turistai, kelionių agentūros to bijo, viešbučiai nenori vėl rinkti darbuotojų, atsidaryti: na, turistų gal dar ir atsiras, bet kas jei valdžia vėl staiga lieps užsidaryti? Didžiuliai nuostoliai! Panama nebeturi turistų ir verslininkų pasitikėjimo, kurį Dominikos Respublika, kur karantinas buvo jau seniai, jau sugebėjo atgauti, o Panamai dar iki to toli. Taip ir stovi daugybė Panamos viešbučių uždaryti nuo 2020 m. kovo.

Grįžimą iš Bokas del Toro tenka planuoti ne tik pagal tai, kiek norėtume ten būti, bet ir pagal ribojimus pakeliui. Vėl teks kirsti Čirikį, nes vienintelis kelias iš Bokas del Toro į Panamos miestą driekiasi per ten. Komendanto valanda ten vėl sutrumpinta (nuo 10 val.), bet sekmadieninis karantinas paliktas. Taigi, reikia pervažiuoti Čirikio ir Veraguaso provincijas iki šeštadienio vakaro imtinai. O dar kėlimosi iš salos, laivo laukimo laikai – jie mažiau prognozuojami. Iš pradžių planavome važiuoti penktadienį bent pusę kelio, bet Bokas del Toro labai patiko, tad pasiliekame iki šeštadienio. Pervažiuoti spėjame. Pakeliui iš Čirikio į Veraguaso provincijas pastatytas kontrolės postas, kur važiuojantiems… daro koronaviruso testus. Tiesa, pasirinktinai: mus praleidžia be testo.

Panamos mieste šįkart apsistojame senamiesčio butuke su vaizdu į katedrą. Senamiestis tuščias, ypač vakarais. Namai paženklinti „Parduodama“, „Nuomojama“, vos keli restoranai veikia. Susitinkame su savo klientais iš Panamos: sako, kad Panamoje valdžios parama nuo karantinų nukentėjusiems labai nedidelė, žmonėms išgyventi sunku. Pakalbame su amerikiečiais keliautojais iš gretimo balkono. Jų istorija, tikriausiai, būdinga šimtams tūkstančių: vos gavo vakciną, pasijuto laisvi ir išdūmė pagaliau pailsėti po (nuo) pandemijos. Skaitau, kad JAV turizmo bumas jau prasidėjo.

Mūsų lietuvių kilmės klientė, kuriai padedame atsikurti Lietuvos pilietybę, taip pat ir Panamos gidė, taigi, ir mes tampame jos klientais – keliaujame kartu į indėnų (emberų) kaimą. Galvojau, kad tai neįmanoma, nes daugelis tų, su kuriais susisiekiau anksčiau, sakė, kad indėnai nepriima. Pasirodo, priima, bent jau emberos, ir labai išsiilgę turistų. Mat iš savo džiunglių nepražengiamose Darieno džiunglėse jie atsikėlę į džiungles arčiau Panamos miesto, pasistatę ten kaimus, jie labiausiai ir gyveno iš turizmo: atsiplukdo juos srauniomis džiunglių upėmis (į tuos kaimus neveda keliai), rodo savo šokius, parduoda rankdarbius. „Anksčiau kasdien apsilankydavo po 20 turistų, net grupės iš kruizinių laivų atvykdavo“ – pasakojo – „O dabar jūs pirmieji po 15 dienų“. Turizmas jiems svarbus ne tik ekonomikai, bet ir kultūros išlaikymui: pasakojo, kad tokiuose kaimuose, kur atvyksta daug turistų, ji išlikusi daug geriau, žmonės tebevilki tautiniais rūbais, tebekalba savo kalba, mokosi liaudies tradicijų. Nes mato, kad tai uždirba pinigus, kad tai domina svečius į įvairiausių pasaulio galų. O jų tautiečiai emberos, kurie gyvena atokiose džiunglėse, žiūri į savo kultūrą kaip į niekam neįdomią ketvirtojo pasaulio apraišką, kurią verta „nusimesti“ jei tik nori uždirbti kiek nors daugiau ir gyventi „civilizuočiau“.

Pusantrų metų pandemijos gal neužteks, kad ir tų kaimų kultūrą pasiųsti išnykimo link. Tačiau ir „turistinių kaimų“ indėnai dabar jau ir augina maistą, valdžia suteikė leidimą auginti nacionaliniame parke matydama, kad iš turizmo jie neuždirbs. Liūdnesnė istorija: jiems teko „susigrąžinti“ savo keturis studentus iš miesto, jie nebegalės tęsti mokslų universitete. Nors mokslas jiems nemokamas, bet kainuoja pragyvenimas, buto nuoma Panamos mieste. O iš ko tai apmokėti, jei pajamų nebėra? Teoriškai to nė nereiktų, juk mokslas dabar internetu. Bet juk indėnų kaime nėra interneto, beveik nėra mobilaus ryšio – grįžus į savo kaimą, beliko mokslus mesti. Tiesa, pasaulio žinios atokų indėnų kaimą pasiekia: “Laukiame COVID vakcinos. Bet geros, nenorime AstraZeneca“ – sako viena indėnė. Šiuo metu „gerosios“ vakcinos Panamoje duodamos žmonėms, turintiems 60 metų, ar vyresniems, o „AstraZeneca“ gali gauti ir trisdešimtmečiai – bet daugelis jos nenori.

Ir daugiau liūdnų istorijų – Panamos miesto apylinkių nacionaliniuose parkuose, kur, kaip rašo kelionių vadovų knygos, galėjai vaikščiodamas takeliais išvysti daugybę laukinių gyvūnų, dabar, sako, jų nebesutiksi. „Išmedžiojo brakonieriai“. Dalis panamiečių tiesiog neturi kaip pragyventi, na, o gyvūną susimedžioti paprasta… Tiesa, aliarmas gal ir perdėtas: vaikščiodamas tame parke vėliau sutinku ne vieną agutį.

Paremiame, kaip galime: nusiperkame nesiderėdami brangų niekutį, pasidarome tradicinius jų kūno piešinius. Bet, kaip visada, – du žmonės per 15 dienų neatstos 300, tam reikia masinio turizmo atgimimo, kuris, tiesa, atrodo daug arčiau, nei kada seniau, bent jau iš JAV, o tai Centrinei Amerikai svarbiausia. Plaukiant motorizuoti luotu atgal šnioja tokia galinga liūtis, kokios gyvenime nepatyriau. Po kelių minučių pasijuntu skęstantis – KN95 respiratorius peršlapo kiaurai ir prisipildė vandens. Skubiai nusimečiau, bet net ir be jo tenka gaudyti orą – kažką panašaus jaučiau tik po Igvasu kriokliais.

Kai skridau į Panamą, buvau susitaikęs su tuo, kad bent dviejų „topinių vietų“ dėl pandemijos ribojimų neišvysiu: indėnų kaimo ir Panamos kanalo šluzų. Bet abi pavyko. Šliuzai kai atskridome išties buvo uždaryti, bet gegužės 5 d. vienus jų – Agua Clara – atidarė. Ilgai užtruko, kol išsiaiškinome, kaip ten užsiregistruoti (nes patekimas tik su registracija), net ne visi vietiniai galėjo paaiškinti, bet galiausiai stebėjome praplaukiantį milžinišką laivą.

Trys savaitės Panamoje ateina į pabaigą. Viskas vėl pasisekė, joks rimtas karantinas neįvestas (sekmadienio Čirikyje išvengėme), ligos bangos nebuvo.

Kita numatyta stotelė – Gvatemala. Paskui – galbūt JAV. Bet tokie planai dabar. Išgirstu, kad Gvatemala smarkiai išplečia savo „raudonas zonas“, kur karantinas: jos dengia daugiau nei pusę šalies savivaldybių (tarp jų – ir Floresas, kur žymiausia Gvatemalos vieta Tikalio griuvėsiai). Gal verta planus keisti ar laiką Gvatemaloje trumpinti? Vėl pereinu prie įprasto 2020-2021 m. „antrojo darbo“ – informacijos rinkimas, realios situacijos aiškinimasis (nes realybė nuo to kas aprašyta dažnai skiriasi kaip diena ir naktis, o ir žurnalistų straipsniai vienas kitam prieštarauja, juk juos rašo ten nebuvę žmonės). Bet apie tai – jau kitame įraše.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.