Eurobasket 2013 prasidėjo. Šiame įraše pažvelgsiu į arenų lankomumą. Ne pagrindinių varžybų, tačiau atrankos, kurioje dalyvavo 31 Europos rinktinė. Pačių pajėgiausių ten nebuvo (jos, tarp jų Lietuva, į čempionatą pateko tiesiai), kaip ir pačių beviltiškiausių.

Taigi, kur iš šių sąlyginai vidutinio pajėgumo krepšinio valstybių ši sporto šaka populiariausia? Vien arenų lankomumas to neparodo, nes lemia ir kiti dalykai: arenų dydis, bilietų kainos, populiacija. Tačiau manau tai yra neblogas rodiklis, nes pusė atrankos rungtynių vyksta namuose, o varžybų svarba vienoda.

Taigi, didžiausi atrankso varžybų lankytojų vidurkiai buvo šiose penkiose šalyse:
*Gruzijoje – 8250.
*Serbijoje – 7842.
*Turkijoje – 7486.
*Izraelyje – 6440.
*Bosnijoje ir Hercegovinoje – 5500.

Įspūdingiausiai atrodo Gruzijos fanų skaičiai, bet tai jau nieko keisto: ir Lietuvoje vykusiame 2011 m. čempionate gruzinų sirgalių atvažiavo daugiausiai (neskaičiuojant kaimyninių šalių). Ten krepšinis išgyvena pakilimą ir vis geresnis rinktinės žaidimas tam padeda.

Pietų Europoje (Serbijoje, Bosnijoje, Turkijoje) krepšinis populiarus nuo seno, šios komandos nuolat žaidžia Europos čempionatuose. Krepšinis yra ir Izraelio žydų nacionalinis sportas (tarp palestiniečių populiaresnis futbolas).

Toliau darosi kiek įdomiau:
*Estija – 5150
*Lenkija – 4825
*Suomija – 4478
*Juodkalnija – 3960
*Belgija – 3875
*Italija – 3553
*Vokietija – 3461

Eurobasket 2013 atrankos arenų lankomumas

Nors Estija niekad per pastaruosius 10 metų nėra net patekusi į Europos čempionatą, krepšinis ten itin populiarus, laikomas nacionaliniu sportu.

Įdomiau atrodo nemaži lankytojų skaičiai Lenkijoje, Suomijoje ir Belgijoje, kur krepšinis, nors ir atsilikdamas nuo futbolo ar (Suomijoje) ledo ritulio, atrodo, jau yra įgijęs tvirtas pozicijas. Suomių gerbėjų ir Lietuvoje užpernai buvo, ir į Slovėniją apie 800 nuvyko.

Vokiečiai apskritai pasižymi pomėgiu lankyti arenas – net ten vykusiame mėgėjų Amerikietiško futbolo čempionate stadionai buvo pilni, o Vokietijos krepšinio bundeslygos lankomumas lenkia LKL. Italijoje skaičių buvo galima tikėtis ir didesnių, atsižvelgiant į dėmesį krepšiniui šalies žiniasklaidoje – bet pastaruoju metu rezultatais rinktinė nedžiugina, žmonės turbūt perėjo prie pajėgesnių vietos klubų palaikymo.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 2000 iki 2999 lankytojų: Ukraina, Latvija, Vengrija, Švedija, Azerbaidžanas.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 1000 iki 1999 lankytojų: Čekija, Baltarusija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Islandija.

Iš šių valstybių aukštais pasiekimais krepšinyje garsėja tik Kroatija, iškovojusi net olimpinį sidabrą. Keista, kad lankomumas joje smarkiai atsiliko nuo kitų buvusios Jugoslavijos šalių. Atsižvelgiant į valstybės dydį galima sakyti, kad lankomumas Islandijoje nemažas – juk jos sostinėje tegyvena tiek žmonių, kiek Klaipėdoje, o visoje šalyje – kiek Kaune. Beje, Islandija, Baltarusija ir Azerbaidžanas į Europos čempionatą nėra niekad patekę.

Žemiausias krepšinio populiarumas, atrodo, šiose valstybėse, kuriose vidutinis lankomumas svyravo nuo 288 iki 980 lankytojų: Slovakijoje, Portugalijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Albanijoje ir Kipre. Šiuos skaičius kai kur į viršų dar patempia mačai prieš kaimynines šalis, į kuriuos atvyko daug užsienio sirgalių (Liuksemburgas-Vokietija, Austrija-Kroatija).

Šiuose kraštuose krepšinis neužima vietos kaip viena pagrindnių sporto šakų; t.y. yra maždaug panašioje padėtyje, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje beisbolas ar regbis. Apie krepšinį mažai praneša vietos spauda ir gerbėjų jis turi mažai. Ne sutapimas, kad šios šalys yra pasiekusios puikių rezultatų kitose komandinėse sporto šakose: futbole, ledo ritulyje. Kipras ir Liuksemburgas yra išimtys, nes tai mažai gyventojų turinčios šalys, kurių dydžio nepakanka jokiai stipriai sportinei rinktinei; taip pat stiprios rinktinės jokiame sporte neturi Albanija.

Šios FIBA atrankoje išvis atsisakė dalyvauti, nors ir neturi automatinio kvietimo į čempionatą: Lichtenšteinas, Monakas, Armėnija, Danija, Airija ir Norvegija. Pirmosios dvi, matyt, labiau dėl dydžio, tačiau kitose krepšinis tiesiog nepopuliarus.

Įdomu, kad Norvegija, Airija, o taip pat futbolą/regbį/kriketą mėgstanti (bet kaip buvusi olimpiados šeimininkė be atrankos į krepšinio čempionatą patekusi) Didžioji Britanija, yra tos šalys, į kurias šiais laikais emigruoja daugiausiai lietuvių, kas, kaip jau rašiau, sukuria populiarią legendą, jog užsienyje krepšinis nepopuliarus, apie jį nerašo jokia užsienio spauda. Ši legenda tokia pati klaidinga, kaip ir legenda, kad Lietuva yra “vienintelė krepšinio šalis Europoje” – atkreipus dėmesį į draugiškų mačų prieš čempionatą lankomumą Lietuvoje, jis daugmaž atitiko lankomumą Serbijoje, Turkijoje, Izraelyje ar Bosnijoje, o gruzinams gal net nusileidome. Panašus greičiausiai būtų buvęs ir lankomumas Slovėnijoje, Makedonijoje, Ispanijoje, Graikijoje.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.