Osmanų Imperija pradeda džihadą, 1914 m.

Antrasis pasaulinis karas visame pasaulyje turbūt geriausiai žinomas iš karų. To meto įvykiai tebeseka daugybės tautų atmintį. Okupacijos, holokaustas, pirmoji atominė bomba, milijonai mirčių ir naikinimas. To meto diktatoriai Stalinas ar Hitleris tebeturi pasekėjų šiandien.

Pirmasis pasaulinis karas įvyko vos 20 metų anksčiau. Buvo jis ne ką mažiau masiškas, nei antrasis, ir ne ką mažiau žiaurus. Jame krito 14% visų turkų ir serbų, apie 4% vokiečių, prancūzų, graikų, italų… Ir pakeitė pasaulio istoriją jis ne ką mažiau. Ir per Lietuvą jo frontas stūmėsi, ir būtent per šį karą 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė.

Antrasis pasaulinis karas atidarė naujuosius laikus. Kai didžiąsias valstybes nuo tarpusavio karų sulaiko atominės bombos, kai globalizacija suvienija ištisus regionus.

Laidojami žuvę kariai.

O pirmasis pasaulinis karas – uždarė tą senąją imperijų ir karalysčių epochą. Kai žmonės kariavo beveik be mašinų („vyras prieš vyrą”), kai visos kultūros tebebuvo atskiros, o į kitas šalis vykdavo tik diplomatai, šnipai, piligrimai, nuotykių ieškotojai ir emigrantai (pastarieji daugiausiai į Ameriką ir iš ten retai grįždavo). Kai į Ameriką tebereikėjo plaukti savaites, o į Australiją – mėnesius.

Bet pasaulis jau buvo tapęs pakankamai mažu ir tokiu priklausomu nuo Europos, kad vieno žmogaus nužudymas Bosnijoje netrukus į karą įtraukė visus žemynus.

Ir tada jau buvo fotoaparatai, vaizdo kameros. Ir pirmojo pasaulinio karo vaizdai – įdomus liudininkas tos savaip didingos, savaip baisios, nepelnytai pamirštos epochos. Liudininkas, kokio dar senesniems laikams nebeturime.

Žiūriu dešimties dalių BBC filmą „The First World War” (2003 m., 10 serijų). Tikrai vertas dėmesio. Filmuoti kadrai, nuotraukos, to meto žmonių citatos ar laiškų tekstai perteikia atmosferą, kuri palyginama su šiandieniniais vaizdais. O nuoseklūs pasakojimai, žemėlapiai suteikia daug informacijos apie karą, kuris tikrai nepelnytai pamirštas.

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:

Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?

Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.

Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.

Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.

Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.

Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.

Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra. 

Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/

2010 m. balandžio 1 d.. Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m vasario 22 d.. Knygų mugėje įsigijau J. Bulhako albumą “Vilnius 1944 m.”. J. Bulhaką, žymų Vilniaus fotografą, vos užėmę Vilnių nusamdė sovietai, kad dokumentuotų esamą padėtį.

Nuotraukose matosi paskutinės senojo Vilniaus akimirkos. Senasis Vilnius jose apgriautas, bet dar nesunaikintas, dar gyvas. Per ateinančius metus daugybė pastatų nugriauta siekiant įgyvendinti socialistinio miesto viziją – su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, neatsižvelgiant į istoriją. Sovietų architekto Anikino pokario Vilniaus projekte buvo numatyta dar daugiau pakeitimų. Sugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir dar daugybę namų, padaryti platų bulvarą nuo Neries iki Naujosios Vilnios. Šitam nebuvo lemta išsipildyti, kai kam pasipriešinti sugebėjo vietos architektai. Todėl Vilnius ne toks, kaip Karaliaučius, kuris dabar jau yra naujas pokario miestas – ten išliko vos keli istoriniai pastatai naujų daugiabučių jūroje.

Ir vis dėlto tose nuotraukose tai yra kitas miestas.  Pokariu sugriauta tik mažuma pastatų – nors tarp jų ir daug įspūdingų: Kardinalija, Sapiegų rūmai, Didžioji sinagoga. Bet miesto veidas pasikeitė. Ypač jį pakeitė išgriauti ištisi kvartalai, suformuotos atviros erdvės – dabar Geto aukų aikštė, Švarco skveras, Vokiečių gatvės rytų pusė ir kitos. KItas pokyčio šaltinis – išgriautų senovinių namų vietoje pastatyti sovietiniai funkcionalistiniai pastatai, daug jų aklinomis sienomis be langų. Šiuolaikinio meno centras, S. Nėries gimnazija, “Lietuvos” ir “Vilniaus” kino teatrai ir dar daugybės ir daugybės kitų.

Senasis Vilnius buvo siaurų gatvelių ir didingų senovinių pastatų aplink jas miestas. Kelios aikštės, kaip Rotušės ar Katedros, buvo tarsi reti inkliuzai tame tankiame gatvelių, skersgatvių ir pereinamų kiemų tinkle. Galėjai ilgai ten vaikščioti. O aplink gatveles stūgsojo didingi pastatai. Iki šiol Vilniuje, aišku, yra tokių vietų. Ir gatvelių yra, ir didingų pastatų, ir aikštės tebeliko senosios istorinės (nors yra ir naujų, senamiesčiui nebūdingų). Bet dabar tai yra tarsi senojo Vilniaus salos, ribojamos pokariu padarytų proskynų. Tas senasis miestas atrodo daug tikresnis, vientisesnis.

Gal tik dabar supratau, kodėl Vilniaus senamiestis man atrodė savotiškai netikras, be gilios atmosferos, nors jis juk ir pilnas senų bažnyčių ir rūmų.

Internete yra įdomus projektas – Senieji Vilniaus vaizdai. Čia paspaudus ant Vilniaus plano galima išvysti senas ir dabartines tų vietų nuotraukas. Labai rekomenduoju pažiūrėti – ankstyvojo pokario nuotraukų ten mažiau, nei albume, bet yra nuotraukų ir iš kitų laikų. Nuoroda: http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/