Ką pamatyti Kanadoje?

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Kvebeko, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam turistui jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes – kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, o didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti prie vairo, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų neva „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai – Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia!