Ką veikti Pripetėje

Kelionė į Černobylį – patirtis, į kurią daugiau niekur panašaus pasaulyje nerasi. Tik ten šitaip sprogo atominė elektrinė. Tik ten apleistas ne vienas kaimas ar miestas – apleista Liuksemburgo dydžio teritorija. Nesugriauta sprogimo, bet nebetinkama gyventi, atiduota atgal gamtai.

Siaubinga ir didinga. Griūvančius namus pradūrę medžiai. Miškais virtusios gatvės. Mokyklose ir butuose palikti žmonių daiktai ir gyvenimai. Nematoma, bet nuolat grasanti radiacija.

O dar 1986 m. ten virė gyvenimas, buvo eilinis “tarybinis miestas”…

Kelionės į Černobylio zoną kitokios. Privaloma važiuoti su gidu, einama su Geigerio skaitikliu: tik jis parodo, ar nuo saugios zonos netyčia nežengei į ten, kur radiacijos dozė gali būti mirtina. Radiacija bekvapė, nematoma, negirdima. Ji visada šalia. Bet kai atvyksti trumpam gali nežengti to klaidingo žingsnio…

Kaip atominės elektrinės sprogimas sukūrė garsiausią Ukrainos turistinę vietą

Iki 1986 m. Černobylio zona buvo eilinė Ukrainos dalis, panašiai kaip Ignalinos rajonas. Černobylis – tai rajono centras, panašiai kaip Ignalina Lietuvoje, iki elektrinės nuo ten buvo 17 km: sovietams buvo įprasta klaidinti žmones vadinant atomines elektrines tolimesnių miestų vardais. Artimiausias miestas, specialiai Sovietų pastatytas darbininkams, panašiai kaip Lietuvos Visaginas – vadinosi Pripetė. Ten gyveno ~50 000 žmonių (beveik Alytus). Aplinkui buvo daugybė kaimų, ūkių, o teritorijoje iš viso gyveno ~120 000 žmonių.

1986 m. gegužės 26 d., atliekant bandymą, elektrinė sprogo – pirmą kartą pasaulio istorijoje pasklido šitiek radiacijos. Žmonės buvo “laikinai” iškelti, suvežti likviduotojai iš visos Sovietų Sąjungos (niekas nesuskaičiuos, kiek jų paskui mirė nuo kokio vėžio ir neįrodys, ar būtų juo sirgę jei ne Černobylis). Prieš keliaujant į Černobylį verta pasižiūrėti HBO miniserialą “Černobylis”, puikiai perteikiantį anų laikų įtampą ir atmosferą, ar paskaityti Svetlanos Aleksejevič knygą “Černobylio malda”.

Avarija likviduota, reaktorius užgesintas. Bet radiacija liko, paversdama visą regioną pavojingu sveikatai ir gyvybei – neaišku kuriam laikui. Iškeltiems žmonėms sovietai pastatė naujus namus ir miestus, o Černobylio Zoną apsupo apsaugos postais. Jie saugojo ne tik prašalaičių sveikatą – bet ir rūpinosi, kad niekas nesuprastų tragedijos masto, Sovietų Sąjungos klaidų. Turizmas tada būtų buvęs neįsivaizduojamas…

Bet 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, Ukraina tapo nepriklausoma. Diktatūrą pakeitė lengva anarchija – į Černobylio zoną, gal perlipę sienas ar papirkę sargus, plūdo marodieriai, metalo vagys. Kai kurie iškeltieji, spjovę į pavojų gyvybei, grįžo į savo senuosius namus (samosely) – ir apsigyveno apleistuose gimtuosiuose kaimuose, be elektros, transporto, vandens ir kaimynų. Lindo ir pirmieji “drąsuoliai”, kuriems tai buvo krūta.

2002 m. Ukraina oficialiai atidarė zoną lankytojams, bet per visus 2004 m. teapsilankė ~800. Nes pati Ukraina dar buvo neatrastas sovietiškas Europos užkampis, ten beveik niekas nekalbėjo anglų kalba – ir informacijos apie ekskursijas į Černobylį taip neskelbė – o rusakalbiai dar neturėjo tiek pinigų ir noro keliauti po buvusią TSRS. Ir biurokratijos patekimui buvo daugiau.

2004 m., pats gerai prisimenu, viena pirmųjų pasaulinių interneto žvaigždžių tapo tokia Jelena Filatova. Ji, neva kažkaip įsmukusi į Černobylio zoną, lakstydavo viena motociklu apleistais keliais ir viską fotografavo bei kėlė į savo anglišką interneto svetainę (“Facebook” ir “Instagram” juk dar nebuvo!). Kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija – sufalsifikuota: nuotraukas ji padarė būdama viena pirmų “legalių turisčių” Černobylyje, o keliones motociklu suvaidino (atsirado net gidas, prisiminęs, kaip Jelena visur ekskursijos metu pozuodavo su motociklininko paltu). Bet pasauliui tada dar buvo lengviau patikėti, kad kažkokia graži ukrainietė baikerė “per pažįstamus” įsmuko į uždraustą teritoriją, nei kad į Černobylio zoną galima nukeliauti legaliai.

~2004 m. internetas buvo pilnas ir kitų legendų(?..) – pavyzdžiui, apie “naujuosius rusus”, esą medžiodavusius Černobylio zonoje privisusius žvėris iš sraigtasparnių (kad nereiktų nusileisti radioaktyvioje “uždraustojoje teritorijoje”). Tai buvo laikai, kai internete dar negalėjai rasti “visų atsakymų”, kai turėdavai džiaugtis, jei apie tą ar kitą temą apskritai rasdavai vieną ar dvi geresnes angliškas svetaines. Ir tada jau buvo tų svetainių savininkų sąžinės reikalas, ar jie ten rašys tiesą, ar, kaip vėliau prisipažino Filatova, “istorijas, kuriose daugiau poezijos, nei realybės”…

Černobylio sprogimo, radiacijos debesų baimės siaubas, atmintis dar aitrino pasaulo vaizduotę. Daug kas norėjo sužinoti, kas ten dabar iš tikro (gal išsigimę žvėrys-mutantai? O gal numirtum vos užėjęs? O gal?). Ir Jelenos Filatovos nuotraukos daugeliui pirmąkart suteikė tokią galimybę. Mano norą patekti į Černobylio zoną tikriausiai irgi tikriausiai pirmąkart sužadino būtent jos.

Viskas paskui keitėsi labai sparčiai. Su kiekvienais metais turistų vis daugiau: 2019 m. jau buvo beveik 200 000 per metus arba ~500 kasdien! Pirmas lūžio taškas, sako, buvo 2012 m. Europos futbolo čempionatas, kada Černobylin nuvyko savo komandų palaikyti atvykę futbolo sirgaliai, pripasakojo internete, kaip tai unikalu, paprasta ir nepavojinga. Antras lūžio taškas – 2019 m. HBO serialas “Černobylis”. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti 1986 m., kad Černobylio zona taps garsiausia Ukrainos lankytina vieta?

Nusigauti į Černobylį darosi vis paprasčiau ir pigiau, tokias ekskursijas siūlančios kelionių agentūros jau skaičiuojamos dešimtimis. Kita vertus, turistai pamato vis mažiau. Zoną vis labiau užgožia medžiai, vis daugiau pastatų griūva, į vis mažiau jų oficialiai leidžiama užeiti vidun (pavojus, kad užkris kokia plyta ar įsmegsi kiaurai grindis, daug didesnis, nei mirti nuo radiacijos). Galbūt viskas vis labiau iš apokaliptinės išgyvenimo patirties virsta į savotišką makabrišką apokalipsės muziejų. Bet iki to muziejaus aišku dar laaabai toli.

Džiaugiuosi aplankęs Černobylį 2013 m., kai galėjome jaustis tarsi vienineliai turistai visoje zonoje (tais laikais per metus atvykdavo 15 000 žmonių, arba ~40 per dieną, taigi, jokių kitų turistų visą dieną nesutikome). Bet važiuoti į Černobylio zoną niekada nevėlu. Ir nebus geresnio laiko, nei Dabar – nes po metų ar po dešimties bus likę dar mažiau. Be to, net jei aplankysi dabar, juk niekas neuždraus sugrįžti po tų dešimties metų, pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Čia juk ne koks prižiūrimas parkas ar muziejus, kurį visokie žolės pjovėjai išlaiko identišką. Precedentų Černobylio zonai nėra ir nebuvo, tad niekas tiksliai nežino, kaip viskas klostysis toliau. Esame istorijos, tikro “apokalipsės eksperimento” liudininkai!

Černobylio zonos lankytinos vietos: nuo sprogusios elektrinės iki apleistos Pripetės

Į mūsų ekskursiją po Černobylį įėjo tokie objektai. Daugelio ekskursijų programos panašios. Jos prasideda ir baigiasi Kijeve. Jei ekskursija privati, galite pakalbėti su gidu, kad būtų įtrauktos tos vietos, kurios jus domina – jei tik ten vykti (dar) galima.

Zona prasideda nuo kontrolės punkto, kuris primena valstybių sieną: ten tikrina pasus, teisę įvažiuoti. Mums važiuojant į zoną buvo savo automobiliu atvykę turistai iš Rusijos, kurie maldavo įleisti, nes taip toli važiavo ir svajojo pamatyti zoną nepriklausomai – bet jiems buvo griežtai atsakyta, kad toliau galima važiuoti tik su ekskursija.

Černobylio miestas (1986 m. jame gyveno 12 000 žmonių). Iš čia gyventojai iškelti, bet miestelis vis dar toks “pusiau gyvas”, nes būtent jame dirba ir laikinai gyvena įvairūs zonos prižiūrėtojai, ją tiriantys mokslininkai (iš viso Zonoje ar Zonai dirba iki 3000 žmonių). Tad daug namų nėra apleisti, yra ir veikianti valgykla, viešbutėlis, cerkvė. Įdomus paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams – sustatytos visų jų pavadinimų lentelės. Einant iš vienos pusės jos baltos, o iš kitos – perbrauktos. Tarsi išvažiuotum iš tų miestelių, bet prasmė čia kita…

Šalia Černobylio miesto matėme ir paminklą likviduotojams bei likvidavime naudotos technikos pavyzdžius (didžioji jos dalis buvo be galo radioaktyvi ir todėl užkasta).

Anapus Černobylio miesto prasidėjo tikroji “zona”. Tankus miškas, tik keliai pravalyti. Tankmėje užgožti medžių stovi pastatai. Viduje viskas išvartyta, apsilupę. Iš pradžių atrodė, kad viskas – autentiška, gal tik išdaužyta vandalų. Iš tiesų, daug dalykų, kuriuos paliko “laikinai išvežti” namų šeimininkai. Bet be 1986 m. laikraščių nuoplaišų, gali rasti dar daugiau, tarkime, kokių 2007 m. laikraščių, šiuolaikinių degtinės butelių. Akivaizdu, kad zonos ribos – labai skylėtos, o gal ir patys prižiūrėtojai atvažiuoja “pasiausti”…

Tarp įdomių vietų – Pripetės tvenkinio krantas, eksperimentinis žuvų ūkis.

Bet dvi bet kurios ekskursijos pažibos – pati Černobylio atominė elektrinė ir Pripetės miestas.

Černobylio atominė stebėtinai gyva ir tvarkinga. Po sprogimo ji net ne iš karto uždaryta – dar iki 2000 m.nesprogę reaktoriai toliau veikė, o darbuotojai kasdien būdavo traukiniu atvežami iš atokiau nuo radioaktyvių vietų pastatyto naujo Slavutyčiaus miesto. Kai mes lankėmės 2013 m., turkai statybininkai kaip tik statė naują “sarkofagą” virš sprogusio reaktoriaus, nes senasis jau ėmė leisti radiaciją. Sprogimo nuolaužų ar griuvėsių tad elektrinėje tikrai nepamatysi – jos surinktos arba užpiltos.

Viskas, kas Černobylio zonoje akivaizdžiai sugriuvę, sugriuvę ne nuo paties sprogimo, o todėl, kad greitai po jo apleista (ir paskui vandalų niokota). Ir pagrindinis toks objektas – Pripetės miestas 2 km nuo elektrinės, kur gyveno jos darbininkai. Dabar tas miestas labiau primena mišką – medžiai taip apaugo pastatus, kad jų šakos jau veržiasi vidun pro išdaužytus langus it kokiame siaubo filme. Iš gatvių belikę siauri miško takeliai – jei niekas nevažinėtų, nepraskintų kelio, nebebūtų ir jų. Pripetėje pamatai, kaip po ~30-50 metų atrodytų visi mūsų platumų miestai, jeigu žmonija staiga išnyktų…

Įdomiausios vietos, kur ėjome – Pripetės mokykla, pilna išvartytų dujokaukių, pratybų sąsiuvinių. Pripetės atrakcionų parkas, kurio ikoninis apžvalgos ratas, sako, viena radioaktyviausių vietų mieste. Pripetės baseinas – tuščias, baugus aplaužytas, nors jis veikė dar iki 1998 m., juo naudojosi likvidatoriai. Matėme ir pirmąjį Pripetės sovietinį pastatą, kuris pusiau sugriuvo – tada toks dar buvo tik vienas.

Nepaisant apsaugos, su kiekvienais metais vis sunkiau pasakyti, kas autentiška: pvz. teko skaityti, kad dujokaukes mokykloje į krūvą sukrovė kažkokie efektingos nuotraukos norėję lankytojai (na, dujokaukės su radiacija tikrai nesusijusios, bet irgi atrodo apokaliptiškai)… Daugybei Holivudo užgrūdintų “instagramerių” realybės negana, jie bando iš tų rakandų pastatyti “tikresnę” trilerio sceną…

Ekskursija baigėsi patikrinimu, ar netapome radioaktyvūs.

Po savo kelionės į Černobylį iš namų vis paskaitydavau apie tai, kas vyksta zonoje. Girdėjau, kai kurios vietos – kaip baseinas – dėl pavojaus, kad sugrius, uždarytos. Bet ar tikrai uždarytos visiems – nesilažinčiau. Tarkim, mūsų ekskursijos metu gidas iš pradžių sakė, kad eiti į gyvenamuosius (daugiabučius) namus nebegalima (internete dar buvo ankstesnių turistų darytų gražių nuotraukų nuo tokių daugiabučių viršūnių, iš kur matėsi net atominė elektrinė, vaizdų iš butų). Tačiau žmonai paprašius į tualetą, pasiūlė nueiti į artimiausią daugiabutį namą, į butą pirmame aukšte, tik prigrasino nesiliesti prie galimai radioaktyvaus klozeto… Galbūt priklauso nuo gido, privati ar vieša ekskursija ir kito.

Ekskursijų po Černobylio zoną būna vienadienių ar keliadienių, kurių metu nakvojama zonoje (Černobylyje yra viešbutis). Kai vykau aš, rusiškos buvo pigesnės nei angliškos.

Ilgesnių ekskursijų metu buvo galima susitikti ir su nelegaliai grįžusiais gyventi į Černobylio zoną. Jų nuolat mažėja. 1999 m. buvo 612, 2012 m. – 197.

Černobylis – Sovietinė Pompėja

Černobylio zoną – o labiausiai Pripetę – vadina sovietine Pompėja. Iš tikro labai panašu: katastrofa “užfiksavo” akimirką ir, kad ir kiek “besistengė” vandalai, didžioji dalis atmosferos ten yra iš tų 1986 m. Kitos tokios vietos pasaulyje nėra ir nebus.

Skirtumas tik tas, kad jei Pompėja užfiksavo 2000 metų senumo civilizacijos, kurios nebesuprantame, akimirką (Romos Imperijos) – ir pati padėjo atkleisti istorijams daug faktų apie romėnų gyvenimą – tai Pripetė užfiksavo tai, ką mūsų regione dar prisimena daugelis, nors daug ko iš to jau nebėra lygiai taip, kaip nebėra šventyklų Jupiteriui. Gegužės 1 d. (1986 m. Pripetei taip ir neatėjusios) plakatų, gazuoto vandens automatų ir t.t.

Bet kam iš buvusios Sovietų Sąjungos Pripetė – savotiškai savas miestas. Tokie patys “standartiniai” namai, tokios pačios “standartinės” mokyklos (nieko keisto, kad miniserialą “Černobylis”, norėdama parodyti “gyvą 1986 m. Pripetę”, HBO filmavo Fabijoniškėse, Vilniuje). Visiškai identišku apžvalgos ratu, koks tapo Pripetės simboliu, vaikystėje pats važinėdavau Palangoje.

Labai nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti mūsų miestas, mūsų šalis – juk lygiai taip galėjo sprogti ir Ignalinos elektrinė ir turėtume šitokią apleistą Ignalinos zoną… Reaktoriai panašūs, mentalitetas buvo tas pats. Atsitiktinumas…?…!…

Na o žmonėms iš “anapus geležinės uždangos” Černobylio zona ir makabriškas langas į jiems svetimą ir “legendinę” Sovietų Sąjungą panašiai, kaip Pompėja – į Romos Imperiją.

Bet Černobylis yra unikali vieta daugeliu prasmių.

Kitos tokių mastelių nelaimės pasaulyje paprastai būna gamtinės – o ši sukelta žmogaus. Ne teoriškai sukelta, ne per kokį ten klimato atšilimą, o labai tiesiogiai sukelta: mygtuko paspaudimu.

Kitų nelaimių metu žmonės žūva iš karto – o čia daugelis mirė paskui, iš lėto, tą dieną dalis nė nesuprato, kokią žalą sveikatai patyrė, kokio masto nelaimę išvydo.

Kitų tiek gyvenimų sužlugdančių nelaimių metu viskas tiesiog sugriaunama (pvz. žemės drebėjimai, vulkanai) – o čia niekas nesugriauta, bet, nepaisant to, visi ilgus metus (ar šimtmečius) statyti miestai, mokyklos, baseinai ir laboratorijos staiga tapo nepanaudojami, beprasmiški, jokiems žmonėms nereikalingi. Išskyrus gal turistams. Vienos ar kelių dienų ekskursijai.