Antarktida! Niekieno žemynas. Nepasiekiamas, netinkamas gyventi. Sniego dykuma, gamtos karalija: ledynai aukščio sulig kalnais, ruoniai, pingvinai, banginiai…

„Kelionė į Antarktidą“ daug kam dar vis skamba panašiai neįtikėtinai, kaip „kelionė į kosmosą“, bet su kiekvienais metais jos darosi lengviau pasiekiamos.

Į Antarktidą ne tik suplaukiojau – dten ir žygiavau kalnais, ir plaukiojau baidarėmis, ir nakvojau ant sniego. Ir į šį straipsnį sudėjau viską, ką reikia žinoti apie šį žemyną ir keliones ten.

Kodėl Antarktida stebuklinga?

Antarktida yra arčiausiai kelionės į kitą planetą, ką gali patirti šioje žemėje! Neregėti peizažai tokie neįtikėtini ir nieką nepanašūs, kad primena kompiuterinę grafiką iš kokio „Žvaigždžių karų“ epizodo…

Štai mūsų laivas aplenkia didesnį už save ledkalnį – ir kiek akis užmato šimtai tų ledkalnių-skulptūrų – iki horizonto ir dar dešimtis kartų tiek!

Štai iš stingdančiai šaltų gelmių išnyra ruonio galva ar banginio uodega. Štai saulė apšviečia aukštus Antarktidos pusiasalio kalnus, po keliolikos minučių jau tikra pūga, dar po keliolikos – vėl saulė… Štai pingvinų kolonijos ant nutirpusių uolų, pingvinų būriai šaltam vandeny, ant ledkalnių… Štai milžiniška sniego griūtis nuo didžiulio kalno verčiasi į vandenyną ir virsta “baltais dūmais”…

Ir, svarbiausia visame žemyne – jokių miestų ar miestelių, jokių nuolat gyvenančių žmonių. Tik nedaug turistų ir dar mažiau mokslininkų (~4000 vasarą visame žemyne, ~1000 žiemą). Visur išlipdavome be jokių vizų, pasų kontrolių – nes Antarktida nepriklauso jokiai šaliai! Iki kranto tekdavo plaukti pripučiame valtele, o išlipus dar kiek pabristi Pietiniu vandenynu…

Galingosios pasaulio valstybės sutarė Antarktidą laikyti „totaliniu rezervatu“, atsarga kaip Juros periodo parke: jei koja įsmuko į gilų sniegą – tą duobė privalai užkasti, grįžęs į laivą nusiplauti batus. Viskas turi likti kaip buvę! Jokių šiukšliadėžių, tvorelių, net šlapintis lauke Antarktidoje draudžiama! „Kad nešiukšlinsite mes ir taip žinome“ – sakė per vieną ilgų privalomų instruktažų – „Bet saugiai užsidėkite pirštines, kepures – nuplėštos vėjo jos irgi virsta šiukšlėmis…“. Laivų sezono metu nemažai, bet jie sutaria tarpusavy, kad vienoje vietoje vienu metu stos tik vienas laivas – ir tą vietą visada rasdavome „laukinę“. Aišku, tai turi kainą: negalėjome eiti „kur nori“, išsilaipinimo teritorija turi savo ribas, nėra tos “gamtos laisvės”.

Kai kurie bendrakeleiviai į Antarktidą atvyko „atsižymėti“, fotografavosi su vėliavom „Įstojom į 7 žemynų klubą“, bet tikiu, kad ir juos Antarktida užbūrė. Gal užbūrė netikėtai. Nes Antarktida nė iš tolo tokia nuvalkiota, kaip koks Didysis kanjonas, Kenijos nacionaliniai parkai ar Norvegijos fjordai: čia keliavo mažai kas, kiekvienas matė tik žiupsnelį Antarktidos, nebuvo kam parašyti tiek kelionių straipsnių ir knygų.

Kaip patekti į Antarktidą?

Beveik vieninteliai vartai į keliautojui į Antarktidą – Ušuajos miestas Argentinoje, Ugnies žemės saloje, vadinamas „Piečiausiu pasaulio miestu“. Iš ten laivais į Antarktidą plaukia gal 97% visų turistų, plaukėme ir mes. Nes nuo ten iki Antarktidos – „vos“ 1000 km, kai nuo Australijos – 2500 km, Pietų Afrikos – 4000 km. Taigi, iš Ušuajos į Argentiną rengiami visai „padorios trukmės“ kruizai – po 2 dienas suplaukiojimui pirmyn-atgal per Dreiko sąsiaurį ir kokia savaitė Antarktidoje.

Iš Afrikos ar Australijos vien nuplaukti iki Antarktidos truktų kone savaitę, dar tiek pat parplaukti – į atostogas niekaip nesutalpinsi…

Net pats nustebau, kokia pramonė Ušuajoje „įsukta“ iš Antarktidos kelionių! Kartais pro savo buto langus uoste matydavau net šešis vienu metu prisišvartavusius Antarktidos kruizus.

Kadaise ten riogsodavo seni sovietiniai ledlaužiai, nurašyti kariniai laivai ar Baltijos jūros didieji keltai, kuriuos išsinuomojo ar nusipirko visokios „ekstremalių kelionių organizatorių kompanijos“. Bet dabar tokių mačiau vos keletą – Antarktidos kruizus perkeitė tikra revoliucija ir „senolius“ pakeitė nauji, specialiai tam pastatyti poliarinės klasės kruiziniai laivai. Rinkos tam jau pakanka – tiesa, tik Ušuajoje…

Ar yra kitų būdų nusigauti į Antarktidą? Jų radau, bet nieko panašaus į Ušuają, kurioje – kelionių organizatorių konkurencija, sezono metu kasdien į Antarktidą išplaukiantys laivai.

Tarkim, yra kompanijų, siūlančių skrydžius į Antarktidą. Bet viena diena tokio suskraidymo (ryte – į priekį, vakare – atgal) būtų kainavusi daugiau, nei visas mano 12 dienų kruizas iš Ušuajos!.. Net australai, kurie tarsi turi “savo Antarktidą”, užsimanę keliauti Antarktidon, masiškai plaukė kartu su mumis iš Ušuajos – ir patogiausia, ir pigiausia, ir daugiausiai pamatai. Skrydžius, tuo tarpu, renkasi tie, kas nori kopti į aukščiausią Antarktidoje Vinstono kalną, eiti į pietų ašigalį, arba visai neturi laiko, arba bijo plaukti laivu – bet visų jų labai mažai. Pirmam Antarktidos skoniui laivas – geriausia, nes pamatai daugiausia.

Aišku, kruizai į Antarktidą irgi brangūs – man tai buvo brangiausia gyvenime kelionė. Sutaupyti kažkiek galima apsistojant Ušuajoje ir laukiant „Paskutinės minutės“ siūlymų vietos kelionių agentūrų languose . Tiesa, tokiu atveju labiausiai patinkančio laivo, maršruto, kajutės tikriausiai nebus, o pernelyg išrankūs, girdėjau, savojo pasiūlymo laukė ir 3 mėnesius… Daugiau „paskutinės minutės siūlymų“ būna pačioje sezono pradžioje (lapkritį) ar pabaigoje (kovą).

Antarktidos kruizų laivai ir jų maršrutai

Lai žodis „kruizas“ neišgąsdina ir neapgauna! Naujuosiuose laivuose patogumai kaip ir kituose kruizuose (kajutės su tualetu, dideliais langais ar net balkonu), bet čia panašumai ir baigiasi. Didelė dalis bendrakeleivių niekada neplaukė jokiu kitu kruiziniu laivu.

Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų – dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Tiesa, yra ir didelių laivų (1000, 2000 keleivių), plaukiančių Antarktidos link – tokiais keliauti daug pigiau, bet tie lavai Antarktidoje išvis nestoja, baltąjį žemyną matai tik pro langą ar nuo denio!

Mūsų išsirinktasis „Hondius“ laivas talpino ~170 keleivių. Taigi, vienu metu būti krante galėjo tik pusė jų, tačiau kelionių organizatoriai tai išsprendė genialiai. Pusė keleivių išlipdavo į krantą, kita pusė būdavo plukdomi aplink tą vietą pripučiamomis motorinėmis valtimis (zodiakais), tokiu būdu iš arti pamatydami visokias pingvinų kolonijas, ruonius ar uolas, kurios matėsi tik nuo vandens. Tada po kokios pusantros valandos abi grupės „susikeisdavo vietomis“ – tad visi patirdavo viską.

Kiekvieną dieną laukė dvi tokios stotelės: po pusryčių ir po pietų. Paskui grįždavome vakarienės ir nakvoti į kruizinį laivą.

Panašus kelionės planas (ir juodieji zodiakai) tapęs Antarktidos kruizų klasika. Tačiau jei laive keleivių kokie 400, net ir taip „sukaitalioti“ nepavyks bei laiko žemyne gali trūkti – tad mažesnis laivas visad geriau.

Atmosfera laivo viduje irgi laukė visai kitokia, nei kokiam Karibų kruize. Jokių šou, koncertų, meno aukcionų ar kazino – užtat daugybė paskaitų apie viską, kas bent kiek susiję su Antarktida. Kasdien laukė gal penkios-septynios trumpos paskaitos – nuo bangų iki aisbergų, nuo ruonių iki pingvinų, nuo paukščių migracijos iki Antarktidos mokslinių bazių, nuo Antarktidą ištyrinėjusių atradėjų gyvenimų istorijų iki paveikslų, kuriuose vaizduojama Antarktida, analizės – ar tiesiog filosofinių pamąstymų, kad Antarktidoje supranti, kad “Tu esi niekas!”. Nedideliame laive buvo tik vienas restoranas ir labai konkrečios valgymo valandos. Kokią 6:45 ryto visose kajutėse nuskambėdavo ekspedicijų vadovo raginimas ruoštis pusryčiauti ir rengtis šiltais rūbais, plaukti į žemyną. Niekas nepyko anksti pažadintas – juk visi čia tik to ir atplaukė!

„Pagrindinis“ maršrutas į Antarktidą, kuriuo mes ir plaukėme – tai vakarinė Antarktidos pusiasalio dalis. Tokį maršrutą siūlo dauguma kompanijų ir jo pakanka „Antarktidos virusu užsikrėsti“. Bet siūlomi ir brangesni “prailginti” maršrutai – simboliškai kertantys pietų poliarinį ratą, arba apjungiantys dar ir Folklando bei Pietų Džordžijos salas, kur ruonių ar pingvinų vienu metu matai dar daugiau, nei Antarktidoje.

Antarktidos klimatas ir gamtos didybė

Antarktida yra šalčiausias planetos žemynas. Jame užfiksuota šalčiausia visų laikų planetos temperatūra -89 laipsniai. Bet ta superžvarbuma – giliai žemyne, dideliame aukštyje, žiemą…

Antarktidos pusiasalis, į kurį plaukia kone visi Antarktidos kruizai – kita istorija. Čia vasarą vidutinė temperatūra siekia +4 dienom ir -1 naktim, o žiemą -7 dienom ir -15 naktim. Tiesa, dėl galingų vėjų, permaniningų oro sąlygų, viskas daug atšiauriau ir tokie rūbai, kurie tinka prie 0 Lietuvoje, ten nepadės: pakankamai šilta būdavo tik kai tvirtai laikydavomės aprangos rekomendacijų – trejos kelnės (termoapatiniai, vidurinės ir neperpučiamos/neperšlampamos), penki viršutiniai rūbai (termoapatiniai, marškiniai, šilti marškiniai, striukė, neperpučiamas/neperšlampamas viršus), pirštinės, šilta kepurė po kapišonu, juodi akiniai (pataria 4 kategorijos, nors užteko 3), šiltos kojinės “paskolintuose” auliniuose Muck batuose, neperšlampama kuprinė fotoaparatui (plaukimui zodiakais)…

Sakoma, kad Antarktida – didžiausia pasaulio dykuma, nes ten beveik nelyja ir nesninga. Tačiau čia kalbama apie lygią ir baltą rytų Antarktidą. Antarktidos pusiasalis, tuo tarpu, yra tarsi Pietų Amerikos Andų tęsinys – aukšti, aštrūs kalnai. Kai kurie taip užsnigti, kad atrodo it milžiniškos kopos ar pusnys, o jų pilkšva baltuma visiškai susilieja su dangaus pilkyne. Yra net angliškas terminas „whiteout“, kuris tą ir reiškia: nebesupranti, kur horizontas!

Dar žavesni už kalnus aisbergai. Jų Antarktidoje tiek ir jie tokie dideli, kad po Antarktidos visokie aisbergų laukai ir ledynų ežerai kokioje Islandijoje ar Čilėje atrodo nykštukiniai. Antarktidoje gali šimtus kilometrų plaukioti tarp milžiniškų ledkalnių ir jie nesibaigs.

Ir jie nuolat mainosi, kinta. Atskyla nuo Antarktidos žemyno kaip lygiaviršiai „stalo ledkalniai“, kai kurie ištisos Europos valstybės dydžio. Tada tirpsta, lūžinėja į mažesnius, kelis kartus verčiasi, virsta kūgiais ar „ledkalniais-uostais“, kurių du ledo gabalus jungia „žydras“ povandeninis tiltas. Galiausiai nutolę nuo šaltojo žemyno ledkalniai ištirpsta – bet tik po daugybės daugybės dešimtmečių. Kai kuriose savo gyvenimo fazėse savo įmantriu grožiu ledkalniai pranoksta garsiausių ledo skulptorių kūrinius… O kur dar jų dydis – stovėdamas 8, viršutiniame, laivo denyje regėdavau, kaip pro šalį praslenka dar aukštesni ledkalniai, o plaukdamas aplink mažyčiais zodiakais jaučiausi kaip nykštukas ledinėje imperijoje… Antarktidos ledynuose – 60-70% viso pasaulio gėlo vandens!

Ir visgi daugelis didžiausią Antarktidos įspūdį išsiveža jos gyvūnijos dėka…

Antarktidos gyvūnai

Trys gyvūnai „Antarktidos karaliai“ – tai pingvinai, ruoniai ir banginiai. Taigi, rūšių palyginus su tropikais čia nedaug, bet pačių gyvūnų tikra gausybė: per kruizą-ekspediciją mačiau tūkstančius pingvinų, šimtus ruonių ir dešimtis banginių! Jie fotogeniški ir įdomūs, kadangi ne(be)medžiojami, žmones prisileidžia labai arti.

Pingvinus stebėti paprasčiausia ir įdomiausia. Pastovėjęs keliasdešimt minučių prie kiekvienos kolonijos kur kalvos viršūnėje galėdavau gyvai pamatyti ištisą “filmą apie gamtą”. Kaip pingvinai poruojasi, kaip stato lizdus – kai kurie “sąžiningai” snapelyje atsinešdami akmenukus nuo jūros, o kai kurie – vogdami nuo gretimų lizdų… Kaip šoka į jūrą ir iš jūros, kaip plaukioja jūros paviršiuje šokinėdami virš vandens, išnerdami ir panirdami didelėm kompanijom. Kaip eina ilgus atstumus “pingvinų greitkeliais” – arčiausiai kolonijų jie taip “išvaikščioti”, kad tapę gilūs tarsi kariniai apkasai… Kaip pingvinai ir pingvinės nusilenkinėja vienas kitam, patvirtindami draugystę, kaip pakaitom peri kiaušinius. Kaip pingvinų kolonijas puola paukščiai plėšikai (skua), mėgindami nugvelbti kiaušinius, ir kaip pingvinų minios ginasi snapais ir balsais it kokie priešlėktuviniai pabūklai. Šitos “muilo operos” vyko gruodžio pradžioje, kitu laiku – kitos istorijos (pingvinukų auginimas, šėrimasis)… Matėme tris pingvinų rūšis: greičiausiuosius papuasinius (gentoo), Adelės ir Antarktinius (chinstrap). Didžiausi pasaulyje imperatoriškieji pingvinai (1,2 m ūgio) gyvena dar piečiau – ten plaukia tik maža dalis laivų.

Ruoniai dažniausiai drybso kur netoli kranto, taukų apsaugoti nuo sniego šalčio. Bet kartais pykstasi, mušasi, nerangiai kandžiojasi, taip atitraukdami galingųjų teleobjektyvų dėmesį nuo pingvinų kolonijų. Jų – kelios rūšys: jūrų drambliai visą gyvenimą augančiais “straubliais”, kurių lyderiai turi 50-100 patelių “haremą”; Vedelio ruoniai, leidžiantys keistus ateivių kosminį laivą primenančius garsus; agresyvūs jūrų lokiai, vaikštantys ant keturių kojų ir iš tolo net primenantys pūkuotus šunis…

O Banginiai vien savo pasirodymu priverčia visus šaukti “Banginis!”. Iškyla nugara, pelekas, čiurkšlė į viršų (taip jie kvėpuoja). Po kelių minučių pasirodo uodega – tai reiškia, kad banginis paniro ilgesniam laikui ir nebūtinai iškils kur tikiesi… Visi tik kuždasi paruošę fotoaparatus su teleobjektyvais, mėgina išgirsti banginio garsus. Šaltam Pietiniam vandenyne gyvena ir didžiausi Mėlynieji banginiai (iki 33 m ilgio, 150 tonų svorio), bet jų mažai, užtat kuprotųjų banginių (~14 m ilgio, ~36 tonų svorio) – tikra gausybė, matėme ir orkas.

Aišku, ore zuja visokiausi paukščiai, kai kurie jų mėgsta sekti laivus.

Ekspedicijos pabaigoje buvo paskelbtas fotokonkursas. Daug keleivių nuotraukų atrodė it nuimtos nuo kokio gamtininkų žurnalo viršelio. Tiek daug progų!

Tiesa, Antarktidoje viskas priklauso nuo sezono – kada gyvūnai krante ar prie jo, o kada toli jūroje, kada poruojasi, kada prižiūri jauniklius… Kiekviena rūšis turi savo “grafiką”, tad renkantis kruizą verta į tai atsižvelgti.

Antarktidos istorija ir mokslas

Antarktida tokia tolima, šalta, nevasaromis apsupta užšalusio vandenyno, kad net atrasti šį žemyną buvo be galo sunku! Dar senovės graikai kėlė hipotezes, kad „ir pietuose turėtų būti didelis žemynas“, bet kai Džeimsas Kukas ieškojo Antarktidos, apiplaukė ją ratu, kirto net pietinį speigratį – ir žemyno nerado!

Vėliau ~1900 m. būta „herojiškų“ pavienių ekspedicijų. Kiekvienos rimtos šalies garbės reikalas buvo tokią pasiųsti. Užsigrūdinę poliarininkai, siekdami šlovės sau ir savo šaliai, savo laivais strigdavo leduose, pratūnodavo mirtinas žiemas visiškoje poliarinėje tamsoje, be jokio ryšio su kitu pasauliu, sirgdami skorbutu ir tikėdamiesi, kad ledai kitą vasarą pratirps pakankamai, kad “paleistų” jų laivą…

Ištyrinėjus pakrantes, anie atradėjai-avantiūristai pasuko pėsčiomis ieškoti pietų ašigalio, pereiti skersai visą žemyną, vėliau – kelti virš jo lėktuvus… Daugybė jų ten „padėjo galvas“, bet jų nuotykiai užpildė filmus ir knygas, o jų vardai ir pavardės – Antarktidos žemėlapius: jom pavadinti žemyno krantai, salos, net pingvinų rūšys… Vietovardžių užteko ir ekspedicijų mechanikams, virėjams, net Europoje paliktoms žmonoms. Apsilankęs Antarktidoje, pajutęs oro sąlygas net pačiame „ramiausiame“ jos taške Pusiasalyje, dar geriau supratau, kiek titaniškų pastangų reikalavo 1911 m. Skoto ir Amundseno kova „kas pirmas pasieks pietų ašigalį“ pasibaigusi Skoto žūtimi. Arba Gerlašo belgiškosios ekspedicijos “išsivadavimas iš ledų” kai, pragyvenę įšalusiame laive 10 mėnesių ir praradę viltį sulaukti nutirpimo, mėnesį rankom prakirtinėjo kanalą per ledus…

Dar Antarktidoje tais laikais „siautė“ ruonių medžiotojai, niekam nepasakodavę apie savo atrastas „ruoningas“ salas, kad konkurentai nesuuostų. Paskui banginių medžiotojai su savo „laivais-gamyklomis“. Banginius žudė tik dėl šių taukų, kuriuos naudojo kaip kurą iki naftos laikų. Paradoksas, bet jeigu ne gamtos mylėtojų nekenčiama nafta, banginiai tikriausiai būtų išnykę…

Vėliau iš „narsuolių“ „laukinius pasaulio pietus“ perėmė valstybių valdžios. Smaigstė savo vėliavas ir iškasinėjo kitų šalių paliktas „valdžios kapsules“. Bet viskas tebuvo žaidimas, nes nė viena neturėjo nei sugebėjimo, nei noro užvaldyti šitas bergždžias žemes: kiek pajėgų prireiktų jas ginti! Galiausiai 1959 m. pasaulio galingieji susitarė: Antarktida nepriklausys niekam.

Tai – tik dalis istorijų, kurias Pietus įsimylėję laivo gidai pasakojo savose paskaitose.

Ne tik girdėjome tai, ir pamatėme! Antarktidoje istorijos nedaug, bet kas jau buvo, išliko iki pat mūsų dienų – jei tik neatskilo su ledkalniais į jūrą. Klimatas neleido sunykti ir Skoto trobai, ir jo lavonui, ir šaltų vėjų bei ledų nuskandintiems laivams ar apleistiems banginių medžiotojų uostakaimiams. Žmonėms tos žemės nereikalingos, niekas nieko neperstatinėja. Ant Antarktidos ledų lengvai rasi net… prieš milijoną metų nukritusius meteoritus, tad tai tikra „aukso kasykla“ jų tyrinėtojams…

Būtent valstybių atsiųsti mokslininkai nuo 1959 m. ir dominuoja Antarktidoje. Tiria ir šį žemyną, jo geologiją, gyvūniją, ir visam pasauliui svarbius reikalus, kaip dabar jau užsitraukusią ozono skylę. Dauguma atvyksta porai vasaros mėnesių, bet kai kurios mokslinės bazės dirba kiaurus metus. Metų viduryje Antarktidoje stoja poliarinė žiema, žemyno plotas padvigubėja dėl neįveikiamų jūros ledų, siaučia pūgos ir šimtakilometriniai ledynų vėjai. Net prispyrus baisiausiam reikalui tų stočių nepasiektų jokie laivai ar lėktuvai: neįmanoma! Taigi, yra mokslininkų, kurie Antarktidoje tiria… savo kolegas: kaip jiems sekasi psichologiškai pakelti antarktinę žiemą. Kalbama net apie “žiemojimo sindromą”, kuris sukelia dirglumą, depresiją, nemigą, agresyvumą ir viduriavimą.

Turistai to nepatiria – kruiziniai laivai tegali atplaukti vasarą, kai net ir po saulėlydžio šviesu. Ir visgi – jei keleivis susižeis taip, kad nepadės laivo daktaras, vienintelis sprendimas bus laivui apsisukti ir grįžti į Ušuają. Plaukti dar dvi dienas per Dreiko sąsiaurį. Nes pakeliui nėra tikrų ligoninių, nėra galimybių medicininei evakuacijai…

Tą izoliaciją nuolat jaučiau. Juk neturėjau mobilaus ryšio bei interneto – jis ten neįmanomai lėtas ir labai brangus, tiekiamas tik per palydovus, tad nenaudojome išvis. Bet turbūt todėl kruizinio laivo keleiviai taip noriai pažindinosi, kalbėjosi tarpusavy! Deniuose, zodiakuose ir poilsio salėje užgimė naujos draugų kompanijos… Bent 12 dienų grįžom į “gyvo bendravimo” laikus!

Dreiko sąsiauris – vėjuočiausias pasauly

Viršukalnę turi uždirbti nuovargiu. Tatuiruotę – skausmu. O Antarktidą – pykinimu. Dreiko sąsiauris pakeliui – bene vėjuočiausia, banguočiausia pasaulinio vandenyno vieta.

Plaukiant į abi puses pūtė kone 100 km/h vėjas, 10 Boforto skalėje, bangos siekė 6-8 metrų aukštį, vartė laivą kaip šapelį, risdavosi per kapitono įsakymu uždarytus denius, trankėsi į priverstinai uždengtus 2-3 aukštų kajučių iliuminatorius ir kartais trenkdavosi net į sutvirtintus restorano langus 4-ame aukšte, o purslai tėkšdavo iki laivo stogo (9 aukštas).

Nepatyrusiam lengvai galėjo pasirodyti, kad tuoj teks panaudoti per rimtesnį nei kada patyriau kokiame nors laive saugumo instruktažą duotas žinias – kaip apsivilkti ne tik gelbėjimosi liemenę, bet ir nuo šalčio saugantį kostiumą, ir eiti į dengtas gelbėjimosi valtis…

Bet laivas – 6 poliarinės klasės. „Čia dar nieko“ – sakė vienas įgulos narys – „Šis laivas su stabilizatoriais, senesni mūsų kompanijos laivai Dreike blaškomi daug labiau“.

Įplaukus į Dreiką, už visų turėklų „atsirado“ paruošti vėmimui maišeliai, o laivo daktaras pardavinėjo iš anksto neapsirūpinusiems vaistus nuo jūros ligos – tabletes, už ausies klijuojamus skopolamino lipdukus (kurie dėl šalutinių poveikių – pvz. toliaregystės ar lunatikavimo – kai kuriose šalyse uždrausti, bet itin veiksmingi). Mano žmoną ir eiliniuose plaukimuose užklumpa jūros liga, o pats jos nejaučiu – bet kai pirmą dieną nieko nevartojau, nors ir nesupykino, plaukti pasidarė nelabai malonu. Vaistai žmonai panaikino pykinimą, o man visiškai grąžino visa ko grožį tarsi būčiau ant žemės.

Miegodamas jūros supimo nejauti – bet pasinerti į sapnus nelengva. Laivo siūbavimas nuolat blaškė po lovą, žadino. Žmona net perėjo miegoti ant grindų – sakė, ten mažiau varto. Ir visa tai nepaisant to, kad sūpavimas sukelia ir didelį mieguistumą (ne be reikalo mamos sūpavimu migdo naujagimius).

Vaikščioti po laivą tekdavo tvirtai įsikibus. Nuosavos kajutės grindys čia virsdavo kalnu, į kurį reikia kopti, čia – nuokalne! O eidamas į tualetą kartą buvau su visom durim įblokštas į dušą… Bet įsisiautėjant Dreikui vaikštančių po laivą apskritai mažėjo, o laivo restorane eiles prie bufeto pakeitė tuščių stalų eilės. Sunkiausiu metu kapitonas patarė gulėti lovose. “Bet čia bangos mažesnės už vidutines” – pasakojo įgula.

Dreikui persivertus į antrąją pusę, bangos ėmė rimti iki „Baltijos audros“ lygio. Bet visą kelionę vakarais išgirdę palankią „rytdienos vėjo prognozę“, Dreiko iškankinti bendrakeleiviai plodavo ir stūgaudavo…

Ties horizontu pradėjo rodytis ledkalniai, per radiją ekspedicijos vadas pirmąsyk sušuko „Banginiai!“, nors drumstam banguotam vandeny šiuos dar buvo sunku pamatyti. Antarktida jau čia! Bangos visai išnyko, nes atvirą jūrą užstojo salos. Dreikas atkentėtas, prasideda smagumai!

Svajonių įgyvendinimas Antarktidoje

Kelionė į Antarktidą daugeliui – vienintelė gyvenime. Tad be įprastų išlipimų į krantą ar ekskursijų zodiakais jie trokšte trokšta įgyvendinti ir kitas svajones, išmėginti pietiniame pasaulio gale savuosius hobius… Yra paklausa – bus ir pasiūla! Įvairūs ekspediciniai kruiziniai laivai siūlo tokias pramogas kaip (ne visos yra kiekviename laive):

1.Plaukimas kajakais.
2.Nakvynė Antarktidos žemyne.
3.Alpinizmas.
4.Ilgi žygiai.
5.Nardymas.
6.Plaukimas povandeniniu laiveliu (vežamu laive).
7.Skrydžiai iš laivo sraigtasparniu į nutolusias nuo kranto grožybes.
8.Maudynės šaltame Pietiniame vandenyne.

Bėda, kad daugelyje laivų tos pramogos neįtikėtinai brangios – prie didelės kruizo kainos reikia primokėti dar ir dar ir dar. Todėl pasirinkau “Oceanwide Expeditions” „Basecamp“ kruizą, kuriame tos pramogos jau įėjo į kainą: Antarktidoje mūsų laukė plaukimas kajakais, maudynės, nakvynė bivuake tiesiog sniege išsikastoje duobėje, bei kopimas į kalną (pagal asmenines galimybes “ilgesnis žygis” arba techninis, norint kurį rinktis, kaip ekspedicijos vadovas gąsdino, “būti įkopus į kokį Kilimandžarą ar nuėjus į Everesto bazinę stovyklą nepakanka”).

Ne kiekvienas išdrįso išmėginti visas pramogas. Štai vieną moterį užklupo tikra panika pamačius, kad reiks lipti į mažą kajaką šaltame Pietiniame vandenyne – o kas jei hipotermija? Kitas vyras pramogos atsisakė pajutęs, kad naro kostiumas spaudžia jam krūtinę – “gal dūstu”.

Antarktida tebėra mirtina. Būta ir turistinių laivų, strigusių leduose, ir apverstų zodiakų. Bet visokie kalnų žygiai, plaukimai ir nakvynės sniege Antarktidoje pasirodė dar saugesni, nei jei, būdamas “žalias”, bandyčiau tai vienas Europoje. Nes ten visad gaudavome tinkamą įrangą, mus lydėjo patyrusi komanda, vis tobulinanti patarimus kaip rengtis ir elgtis, ir puikiai suprantanti, kokia vieno susižeidusio žmogaus kaina…

Pavyzdžiui, kiekviename zodiake plukdoma ir „išgyvenimo reikmenų“ ir maisto statinė: o kas jei nuplaukus į krantą dėl eilinio katastrofiško oro pokyčio ilgai nepavyks grįžti į laivą?

Tiesa, labai svarbu gerai išsiaiškinti, ką duos laive, o ką privalai imti su savimi. Štai vienas drauge plaukęs alpinistas nuliūdo sužinojęs, kad, pasirodo, batus duoda tik paprastesniam laipiojimui, o ne techniniam… Antarktidoj juk nieko papildomai nenusipirksi! Į mūsų kruizo kainą įėjo maitinimas, bet ne gėrimai – taigi, pasiėmėme visoms 12 dienų iš Ušuajos.

Kur stoja laivas Antarktidoje?

Renkantis kelionę į Antarktidą buvo beveik neįmanoma rasti informacijos, kur *tiksliai* stos laivas. „Galbūt aplankysime XXX, galbūt aplankysime XXX“ – skelbė bukletai. Ir net jau laive įgulos nariai atsisakydavo išduoti maršrutą – „Turime planą A, planą B, planą C, ir taip iki L“ – tarė per vieną „dienos apžvalgų“. Viską lemia oras, ledai, vėjas, bangos. Jau baigiant plaukti per Dreiką pavyko nusifotografuoti vieno įgulos nario laikytą grafiką – tiesa, tai jau buvo „Planas B“, bet ir ten ne viskas pavyko. Ir net jei būčiau žinojęs pavadinimus, toli gražu ne visos vietos pažymėtos „Google Maps“ ar kituose iš interneto prieš kelionę parsisiųstuose žemėlapiuose!

Ekspedicijos vadovų tikslas – ne nuplukdyti į konkrečias vietas, bet kuo geriau atskleisti Antarktidos dvasią: kalnus, ledkalnius, pingvinus, mokslines stotis, „užkonservuotą“ poliarinę istoriją. Žemiau surašau visas vietas, kur stojome mes – kai kurios jų būna daugelyje kruizų, kitos rečiau, tačiau jos pakeičiamos panašiomis.

Eilės tvarka vietos, kur kiekvieną iš septynių dienų stojo „Hondius“:

1 diena. Pietų Šetlando salos. Nuo jų iki Antarktidos dar virš 100 km, bet jos jau irgi „Niekieno žemė“. Elephant Point Livingstono saloje laukė tiek jūrų dramblių, kad net gidai stebėjosi, taip pat pingvinai. O Desepšeno [Deception] saloje patekome į vieną iš dviejų Antarkties vulkanų. Pasagos formos sala supa didžiulę „lagūną“. Ta lagūna – krateris. Krante leidomės į žygį prie mažesnio, bet naujesnio kraterio (pagal fizines galimybes, leido rinktis: žygis arba pasivaikščiojimas pakrante). Plaukdami į salos centrą matėme ir mokslininkų bazes – argentiniečių, ispanų. Priešingai stereotipams, daugybė „Antarktidos bazių“ nė nėra žemyne – jos tokiose lengviau pasiekiamose „sukalbamesnio klimato“ salose. Matėme ir apleistą banginių medžiotojų miestelį Whalers Bay, iš kurio, beje, 1928 m. pakilo pirmasis lėktuvas Antarktidoje. Įdomu buvo sužinoti salų pavadinimo kilmę: jos pavadintos taip todėl, kad yra panašioj platumoj, kaip Škotijos Šetlando salos, tik kitame pusrutulyje! Bet juk „tikruosiuose“ Šetlanduose gyvena žmonės, klimatas visai pakenčiamas. O Pietų Šetlando salos pasirodė tragiškai žvarbios net vasarą… Štai kiek šaltesni pietiniai toliai nei šiauriniai! Nes visą Antarktidą supa šaltoji srovė, jokie vandenys čia neatplaukia iš šiltesnių vandenynų…

2 diena. Portal Point pirmąkart išlipome į Antarktidos žemyną – itin grožėjomės ledkalniais, nes dar nežinojome, kad jų tik daugės, jie didės ir vaizdai nuo kalnų bus tik gražesni ir gražesni!.. Kad neprasmegtume giliame sniege, pirmąkart mums išdalino sniegbačius. Po Portal Point plaukėme į Foyn Harbour, kurio „simbolis“ – pusiau paskendęs „Governoren“ banginių medžiotojų laivas. Ta kompanija 1915 m. banginius medžiojo sprogstančiais harpūnais ir šventė sezono pabaigą, kažkam numetus žvakę, laivas užsidegė. Beliko kuo skubiau išplukdyti jį į krantą, evakuotis… Laivo nuodėguliai taip ir pasiliko. Būtent čia mums išpuolė plaukti kajakais – galėjome irkluoti tiesiai virš nuskendusio laivo. Tą naktį laukė ir kita iš pramogų: grįžę į Portal Point, ėjome nakvoti „į krantą“. Nuostabu užmigti pažiūrėjus į tolumoje miegančius pingvinus, ledkalnius, drybsantį ruonį. Puikiai paruoštame bivuake man buvo šilta, bet žmona skundėsi sušalusi, o ekspedicijos vadovai gailėjo mūsų dėl oro: šaltas vėjas pūtė sniegą į veidus. Gal dėl dažnų tokių skundų nakvynė krante trumpa: jau apie 4 val. teko užkasti bivuaką ir grįžti į laivą.

3 diena. Orne Harbour ryte turėjome lipti į kalną, kurio viršūnėje – antarktinių pingvinų kolonija. Deja, vos išplaukus iš laivo pasiekė pranešimas, kad išlipama nebus – nes įlanka sparčiai ledėja, o užledėjus krantams nebus įmanoma turistų paimti atgal į zodiaką. Tad tiesiog pasiplaukiojom zodiaku stebėdami pingvinų greitkelius, pakrantės kolonijas, įlankon įplaukusį banginį. Vieninteliai, kas spėjo išlipti – alpinistai, turėję kopti į dar aukštesnį kalną, bet jiems liepta skubiai leistis žemyn. Kitoje tos dienos stotelėje – Danko saloje, pavadintoje čia po ledais palaidoto belgų poliarininko garbei, pasisekė daug labiau. Atsivėrė gražiausi iki tol vaizdai į ledkalnius ir didesnes nei kada regėjau papuasinių pingvinų kolonijas. O drąsiausieji čia išbandė dar vieną pramogą: išsimaudė Pietiniame vandenyne!

4 diena. Brauno stotyje atėjo laikas alpinizmu užsiiminėti mums – pirmąkart ėjome susirišę virvėmis, su ledo kirtikliais (kurių, tiesa, neprireikė). Itin pasisekė su oru – iš viršaus vaizdas atsivėrė nuostabus. Įdomu buvo ir „kirsti“ Argentinos Admirolo Brauno mokslinę stotį. Nors buvo pirma antarktinės vasaros (gruodžio) diena, mokslininkų nebuvo nė padujų, maži nameliai uždari – atsiunčia gal porai mėnesių per metus. Kalbama, kad kai kurios bazės nelikviduojamos tik todėl, kad jei uždarytų jas, šalys būtų spaudžiamos nugriauti pastatus, „palikti kaip buvo“, tad pigiau atsiųsti kasmet trumpam pora mokslininkų… Kadaise Brauno bazė veikė kiaurus metus, bet 1984 m. ją padegė bazės daktaras, nenorėjęs pasilikti dar vienai žiemai… Po Brauno stoties laukė ilgas plaukimas laivu, kurio pažiba – Lemaire kanalas, primenantis kokį užšalusį fjordą ar tris Jangdzės tarpeklius. Na, per ledynmetį… Aplink balti kalnai, gilių gilių plyšių išvagoti ledynai. Dėl tokių plyšių net gana lengvuose žygiuose Antarktidos kalnais ir būtina susirišti virvėmis… Dažnai laivo deniuose stovėdavau vienas, bet Lemere jau sugužėjo kone visi keleiviai – laivų kompanija šventė gimtadienį, ta proga visiems davė gėrimų.

5 diena. Zodiakais naršėme tikras „ledkalnių kapines“. Čia, prie Planeau salos, seklu, tad didieji ledkalniai amžiams įstringa tarsi antkapiai, galėjome jais gėrėtis iš visų pusių, aplinkui zujant pingvinams iš kolonijų aplinkinėse salose. Vienoje tokių – Petermano saloje – išlipome. Ten greta gyvena dvi pingvinų rūšys: Adelės iš pietų ir papuasiniai iš šiaurės. Dėl klimato atšilimo šaltį mėgstančių Adelės pingvinų mažėja, o papuasinių – daugėja.

6 diena. Daug kas laukė bene garsiausios stotelės Port Lockroy. Britai dar Antrojo pasaulinio karo metais šiose „trobose“ pastatė savo bazę A, vėliau Antartkidą tiesiog apsėjo tokiom pat bazėm, tikėdamiesi įkurti koloniją. Paskelbus Antarktidą „niekieno“, bazių nebereikėjo, tad Port Lockroy virto muziejumi ir piečiausiu pasaulyje paštu. Deja, mums keliaujant jis normaliai neveikė, saloje išlipti neleido – tik muziejininkai įlipo, paskaitė paskaitą, atsinešė į laivą pašto dėžutę, kad galėtume išsiųsti atvirukus (viena medaus mėnesį šventusi porelė išsiuntė 80, visiems vestuvių svečiams!). Tie muziejaus sargai kažkuo priminė „Mažojo princo“ herojus: gyvena keliese vidury niekur, prižiūri muziejų, kuris neveikia. Ir dar kelias kitas vietas prižiūri – bet iki jų, skundėsi, negali nuplaukti, nes neturi laivo – kadangi „būtų nesaugu vieniems plaukioti“. Pašto laivų irgi nėra: atvirukus įduoda kruiziniams laivams, kurie plaukia link Folklando salų, kruiziniuose laivuose ir prausiasi. Dar jie skaičiuoja pingvinus ir jų kiaušinius. Gretimoje Jougla salelėje iš arčiau nei kur kitur galėjome stebėti pingvinų gyvenimą. Į vieną kitų Port Lockroy „prižiūrimų“ vietų irgi nuplaukėme – Damoy Hut, kur iki 1993 m. veikė pagrindinis Britų Antarktidos „oro uostas“. Kabutėse, nes “pakilimo takas” čia buvo ledynas, o „terminalo“ troba dabar – muziejėlis su senais rakandais, sniegbačiais, dviaukštėmis lovomis. Buvo pati gražiausia diena, nuo aukštumų pagaliau matėsi visi anksčiau debesyse skendėję Antarktidos pusiasalio kalnai…

7 diena. Kaip kasdien, buvo numatytos dvi stotelės, bet kapitonui pamačius orų prognozę Dreiko sąsiauriui, liko tik viena ir ta pati perkelta prieš pusryčius. Kulvervilio sala, tapusi atsisveikinimu su viskuo – ir pingvinais, ir ruoniais, ir ledkalniais, ir banginiais, kuriuos netikėtai išvydome šitaip arti prieš lipdami atgal į laivą. Tada – ilgas kelias pro Antarkties salas į vis labiau kylantį Dreiko vėją ir bangas…

Vienintelis dalykas, ką apie laivo maršrutą galėjau sužinoti iš anksto – kurią dieną išplauks ir grįš laivas. Kai kurie kruizai šiek tiek apgaudinėja: rašo, pavyzdžiui, kad kruizas trunka 12 dienų, tačiau į tą laiką įskaičiuoja jums užsakytą viešbutį Buenos Airėse, skrydžio iš Buenos Airių į Ušuają laiką, kruizo išvakarėms užsakytą viešbutį Ušuajoje… Visa tai lengvai susiorganizavome patys. Vertindami kruizo kainą, įvertinkite, kiek kainuos viena diena Antarktidoje, o ne pakeliui.

Kas keliauja į Antarktidą ir kas organizuoja keliones?

Laive į Antarktidą kaip niekad daug bendravome su kitais keliautojais. Gal visus vienijo tas „buvimo svetimais kitoj planetoj“ jausmas, o gal tiesiog interneto ir ryšio trūkumas paskatino sugrįžti prie „primirštų“ gyvų pokalbių.

Taigi, kas plaukia kruizais į Antarktidą?

Dalis buvo „superkeliautojai“, visokių blogų ir vlogų autoriai, aplankę daugybę šalių ir norėję „atsižymėti“ paskutiniame žemyne. Jie fotografuodavosi su vėliavom „7 žemynų klubas“, kurios bet kur kitur pasaulyje būtų traukusios pagarbų dėmesį, o laive į Antarktidą ar net Ušuajoje buvo tokios eilinės.

Kita dalis – „superžygeiviai“, kuriuos į Antarktidą viliojo žmogaus nepaliestos ekstremalios gamtos didybė, nauji iššūkiai ar meilė poliariniams kraštams.

Trečia dalis – „superkruizininkai“, kurie visada keliauja tik taip, 3 ar 4 kruizai į metus. Visi Karibai, Aliaska, Europa jau išplaukiota – kodėl neišbandžius Antarktidos?

O viena keisčiausių grupių mūsų laive – kinų senukai. Pasirodo, kaip turtingiems kinų tėvams madinga išsiųsti savo vaikus mokytis į kuo brangesnę Amerikos mokyklą, taip praturtėjusiems vidutinio amžiaus kinams – išsiųsti savo pensininkus tėvus į kuo ypatingesnę kelionę. Daugybė tų kinų, atrodo, anapus savo provincijos nebuvę, nemokantys kalbų, prie laivo restorano durų laukdavo 15 min iki jam atsidarant, bet, „nesugadinti įspūdžių“ labai viskuo labai džiaugėsi, šypsojosi, juokėsi.

Apskritai į Anatrktidą apie trečdalį keliautojų sudaro amerikiečiai, po dešimtadalį – kinai, australai ir vokiečiai.

Priešingai kitiems kruizams, ir „ekspedicijų vadovai“ čia skatinami bendrauti su klientais, sėstis prie vieno stalo restorane, papasakoti daugiau. Norima, kad klientai jaustųsi ne turistais, o ekspedicijos dalimi. Net į kapitono tiltelį kiekvienas galėjo užeiti beveik kada nori. Įspūdinga – bet ir baugu – iš ten stėbėti, kaip laivas priekiu perskrodžia dideles bangas taip, kad jų purslai didele jėga aptėškia 7 aukšte esančio kapitono tiltelio stiklus!

Nustebino, kad daugelis ekspedicijų vadovų čia atvyksta tik kokiems 2-4 praplaukimams kasmet (pvz. mėnesiui) ir grįžta į Europą ar Ameriką, kur turi kitus darbus (Alpių vedliai, ornitologai, geologai ir pan.). „Kompanija nori, kad ir patiems vadovams viskas būtų nenusibodę“ – mums paaiškino ir tas jų „užsidegimas“, grožėjimasis gamta visada jautėsi.

Skambi pareigybė „Ekspedicijų vadovas“ slepia viską, kas matoma klientams. Tie patys žmonės ruošė krantus išsilaipinimui ir “naikino žmonių žymes” juose keleiviams grįžus į laivą, vairavo zodiakus, skaitė paskaitas, vedė į kalnus ar nakvojo kartu ant sniego. Dėl vadovų kaitos, kiekviena ekspedicija vis kitokia: paskaitų temas ar iš zodiakų rodomus objektus jiems leidžiama pasirinkti patiems. Daug priklausydavo ir nuo to, į kurio vadovo zodiaką lipi: štai fotografas mokydavo, kaip padaryti gražias nuotraukas ar ledynų “timelapse’us” (“dabar apiplauksim ledkalnį ratu, o jūs laikykit įjungtas kameras”), ornitologas iš tolo atpažindavo visus paukščius ir turėdavo ką papasakoti apie kiekvieną, o dėstytojas-pensininkas užsidegęs filosofuodavo Antarktidos dydžio ir žmogaus menkumo temomis.

Aišku, kaip visur kruizuose, yra ir „nematomi“ darbuotojai – kambarinės, virėjai, mechanikai… Jie daugiausiai iš Filipinų, Indonezijos, Rytų Europos ir jau neturi prabangos kas mėnesį ar du grįžti į tėvynes…

Auksinis metas kelionėms į Antarktidą?

Antarktidos pusiasalis keičiasi. Jei kokiais 2010 m. čia keliavo 37000 žmonių, tai 2023 m. – jau trigubai daugiau – virš 100000. Viską pakeitė naujieji kruiziniai laivai. Tik labiausiai „pašėlę“ turtuoliai ryždavosi šitiek daug mokėti už kelionę tarybinio jūreivio sąlygomis atominiame ledlaužyje „50 Let Pobedy“. Bet stabilizuoto „Hondius“ kajutės dideliais langais – kas kita, tegu šis laivas ir be liftų…

„Stotelėse“ dar būdavome vieni, bet kokį kitą kruizinį laivą pakeliui pralenkdavome jau beveik kasdien.

Tačiau didžiausias pavojus slypi tame, kad Antarktida – niekieno. Čia nėra teisės, o visokie ribojimai „Viską išsivežk“, „Ne daugiau 100 žmonių krante“ – tik savanoriški kruizų organizatorių susitarimai. Nes jiems patiems Antarktida bus pelninga tik tada, jei bus švari ir laukinė. Be to, kol kas tokias keliones organizuoja vien dėl gamtosaugos pamišusių Vakarų šalių kompanijos.

Bet kas jei kokia Saudo Arabija sugalvos pastatyti Antarktidoje kurortą su oro uostu, žibančiais kazino, tiesioginiais lainerių skrydžiais iš Rijado ir milijonais turistų? Sustabdyti niekas negalės, karinė veikla Antarktidoje draudžiama.

Iki šiol Antarktidą labiausiai saugojo tai, kad niekam jos nereikėjo – pasibaigus ruonių ir banginių medžioklėms iš bergždžiojo žemyno nebuvo jokios naudos, išskyrus mokslinę. Bet štai ateina milijardinė pramonė – turizmas!

Antarktidos sutartį pasirašiusios tik ketvirtadalis visų valstybių. Tarp jų nėra turtingų arabų šalių, nėra ir Lietuvos. „Tai jūs galite daryti čia ką nori“ – tai išgirdusi pasijuokė viena gidė ir iš tikro taip yra: jei Antarktidoje „prisidirba“ sutartį pasirašiusios šalies pilietis ar kompanija (pvz. teršia gamtą ar brakonieriauja), juos baudžia ta šalis, bet visiems kitiems „laisvos rankos“! Nuo piktavalių Antarktidą saugo tik atokumas – nors nepriklausomai čia atvykstančių burlaiviais irgi gausėja.

Tačiau patį didžiausią smūgį gali smogti laikas: Antarktidos sutartis galioja tik iki 2048 m., tada bet kuri šalis galės reikalauti ją keisti.

Tikiu, kad dabar auksinis metas keliauti į Antarktidos pusiasalį. Jis jau patogiai ir paprastai pasiekiamas – bet vis dar toks pat laukinis ir svetimas. Džiaugiuosi, kad jį pamačiau šiuo metu.

O likusi Antarktida? Ji per didelė, per dyka, per tolima, kad ją žmonės dalintųsi. Turistų tuose toliuose dar beveik nėra išvis, vos keli procentai keliautojų į Antarktidą juos pasiekia… Tad net jei masinis turizmas “įsuks” nuostabųjį pusiasalį, “neatrasta” Antarktida tikrai niekur nedings. Nors prieš keliaudamas į Antarktidą galvojau, kad tai bus vienas kartas gyvenime, pamatęs, koks nuostabus šis žemynas, tuo suabejojau: būtų taip įdomu pamatyti ir kitą jo pusę; aplinkines salas; kitą metų laiką, kai visa gyvūnija gyvena visai kitu ritmu; gal net pasilikti poliarinei nakčiai…