Išskleisti meniu

Karantinas

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

Kodėl koronavirusas šalis paveikia skirtingai: objektyvus palyginimas

| 6 komentarai

2020 m. lapkričio 22 d.. Nuo koronaviruso situacijos pradžios praėjus beveik metams jau turime galybę statistikos iš viso pasaulio: kaip skirtingų šalių skirtingos reakcijos bei sąlygos lėmė skirtingą pandemijos eigą.

Deja, tai retai analizuojama rimtai – dažniausiai tiesiog iš konteksto ištraukiamos tos šalys, kurios paremia kažkieno susidarytą išankstinę nuostatą, o kitos užmirštamos (taip įmanoma “pagrįsti” kokį norį teiginį: ir “būtinas karantinas”, ir “karantinas neveikia”; ir “sergama tik kai šalta”, ir “liga nepriklauso nuo klimato” ir pan.).

Visus metus atidžiai stebėjęs ne tik statistiką, bet ir įvairiausių šalių žiniasklaidą bei taikomas priemones, padariau bendrą analizę: kodėl virusas skirtingose šalyse elgėsi skirtingai.

Taip pat atkreipiu dėmesį ir į mitus, kurie atsirado tiesiog dėl blogai vestos statistikos, mažesnio testavimo ir t.t. Vienus ar kitus mitus, beje, dažnai kartoja ne tik “sąmokslo teoretikai”, bet ir rimta žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai.

Vakarų Europa ir Rusija: dvi bangos, du karantinai ir trys mitai

Pradėsiu nuo statistikos toje šalyje, kurioje išplitęs koronavirusas tikriausiai labiausiai išgąsdino pasaulį: Italijos. Nes kol viskas 2020 m. sausį vyko Kinijoje, tai kažkur “tolimoje diktatūroje”, tai ir buvo kaip kažkoks distopinis filmas, o štai smogė 2020 m. kovą Europai – ir staiga požiūris pasikeitė. Būtent iš Italijos po pasaulį išplito ir karantinai (nors juos 2020 m. sausio 23 d. pradėjo kinai, kol karantinai būdavo tik Kinijoje, jokia demokratinė šalis to modelio nedrįso kopijuoti ar atvirai jį kritikavo, o karantiną įvedus visoje Italijoje kovo 7 d. per savaitę-dvi ja pasekė dauguma kitų šalių – ir tos, kur liga smogė, ir tos, kur jos beveik ar išvis nebuvo).

Koronaviruso pandemijos eiga Italijoje

Labai panašios kreivės beveik visoje Vakarų Europoje – Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt. Į akis krenta, kad, oficialiais duomenimis, antrosios bangos metu sergančiųjų daug kartų daugiau, nei pirmosios, o mirusiųjų – mažiau…

Tačiau realybė kitokia. Visų pirma, labai svarbu pažymėti, kad ligonių skaičiaus Vakarų Europoje pirmosios ir antrosios bangos metu lyginti negalima. Nes taikyta visiškai skirtinga testavimo politika. Kovą-balandį Vakarų Europoje būdavo testuojami tik rimti ligoniai – tai yra, statistikoje matosi tik tie, kas pateko į ligoninę ar sirgo panašiai sunkiai. Lengvi ar besimptomiai atvejai į ją nepateko. Tai įrodė ir populiacijos tyrimai vasarą: paaiškėjo, kad pagrindiniuose Vakarų Europos koronaviruso epicentruose persirgo dauguma visų žmonių, nors “oficialiai” tik gan nedidelis procentas (pvz. Bergame jau 2020 m. balandį buvo persirgusi pusė visų žmonių).

Antrosios bangos, 2020 m. rudens, metu, tuo tarpu, masiškai testuojami daugelis – ne tik patyrę simptomus, bet ir jų kontaktai, grįžę keliautojai ir t.t.

Oficialiai skelbiami Italijos testavimo skaičiai abiejų bangų metu skiriasi daugiau nei 10 kartų:
*Pirmosios bangos įkarštyje, dvyliktąją metų savaitę, Italija padarė 217 testų 100 000 gyventojų, arba ištestavo vieną žmogų iš 500.
*Antrosios bangos įkarštyje, 46 savaitę, tas skaičius yra 2491 testai 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 40.
(beje, vasaros COVID “atoslūgio” pabaigoje, 35 savaitę, padaryta ~1000 testų 100 000 gyventojų – arba vienas žmogus iš 100, t.y. net tada testuota penkis kartus intensyviau, nei pirmos bangos metu)

Nesuprantys šio fakto, sukūrė ir išpopuliarino keletą mitų:
2020 m. pavasario mitas: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”. Ne, jau kovą moksliniai tyrimai parodė, kad miršta tik 0,1 – 0,36%. Tą patvirtino ir populiacijos tyrimai. Šis klaidingas įsitikinimas susidarė būtent dėl menko testavimo Vakarų Europoje 2020 m. pavasarį. Išties, tada Vakarų Europoje 4-10% diagnozuotųjų mirdavo – tačiau tai nereiškia, kad mirdavo 4-10% užsikrėtusiųjų, o tiesiog kad mirdavo 4-10% susirgusiųjų tokia sunkia koronaviruso forma, kad ir 2020 m. pavasarį kokioje Ispanijoje ar Italijoje gautų koronaviruso testą.
2020 m. vasaros mitas: “Dabar, priešingai nei 2020 m. pavasarį, serga jaunesni žmonės, vyrauja nesimptomė ligos forma”. Netiesa: tiesiog 2020 m. vasarą, priešingai nei 2020 m. pavasarį, testuoti ir tie, kas neturėjo sunkių simptomų, o didelė dalis tokių – jaunimas. Skirtumas ypač pasijuto Vakarų Europoje, nes Rytų Europoje jau 2020 m. pavasarį testuota daugiau žmonių (vis tiek kelis kartus mažiau, nei vasarą ar rudenį). Visais laikais 50% ir daugiau atvejų būdavo ir yra besimptomiai, o tai pasimatė dar “Diamond Princess” kruiziniame laive 2020 m. vasarį-kovą, kur pirmą kartą istorijoje ištirti visi, kas plaukė.
2020 m. rudens mitas: “Rudens banga daug didesnė, nei pavasario”. Lietuvoje ir Vidurio Europoje tai tiesa (žr. žemiau), bet ne Vakarų Europoje. Geriausiai tą parodo mirusiųjų ligonių skaičius: testavimo skaičiai šį rodiklį iškreipia daug mažiau, nes tie žmonės, kuriems grėsė mirtis, būdavo testuojami jau ir 2020 m. pavasarį (kai kur testuoti ir po mirties). Taigi matyti, kad pavasarinio piko metu Italijoje per dieną mirdavo daugiau žmonių, nei rudeninio. Jeigu pavasarį būtų buvę taikomi tokie testavimo kriterijai, kaip dabar, tai ir sergančiųjų tada statistika būtų parodžiusi daugiau, nei 2020 m. lapkritį.

Aišku, galima kelti teoriją, kad koronaviruso mirtingumo sumažėjimas gali būti iš dalies dėl to, kad koronavirusą nuo 2020 m. pavasario išmokome geriau gydyti. Tai išties turi kažkokią įtaką, bet tikrai ne tokią. Ir tai matome paanalizavę tų šalių duomenis, kuriose jau pirmosios bangos metu taikytas masinis testavimas, kontaktų paieška.

Geriausias pavyzdys čia Rusija – matyti, kad mirtingumas abiejų bangų metu skiriasi nedaug:

Pamenu, kad pirmosios bangos metu Lietuvos žiniasklaida teigė, esą Rusija, matyt, falsifikuoja statistiką, rodo mažesnį mirtingumą: “nes kaip čia gali būti, kad Vakarų Europoje mirdavo 4-10% koronaviruso ligonių, kai Rusijoje – tik 2%”. Tačiau taip rašiusieji neatkreipė dėmesio į tai, kad Rusija pirmosios bangos metu tiesiog daug daugiau testavo: vienu metu ~2020 m. kovą Rusija netgi buvo ta pasaulio šalis, kurioje vienam teigiamam testui padaryta daugiausiai neigiamų. T.y. Vakarų Europoje mirtingumas nebuvo tris-penkis kartus didesnis, nei Rusijoje – tiesiog Vakarų Europoje sergantys lengva ar besimptome forma nebuvo diagnozuojami, o Rusijoje – neretai jau buvo. Ne Rusijoje mirtingumas rodytas mažesnis, nei iš tikrųjų – tai Vakarų Europoje rodytas didesnis, nei iš tikrųjų. Dar daugiau, net ir Rusijos “oficialus” ~2% mirtingumas vis tiek buvo smarkiai didesnis, nei realus moksliškai nustatytas COVID-19 mirtingumas, ir natūraliai ir Rusijoje tik mažuma ligonių ištestuota – bet gerokai daugiau, nei tuo metu Italijoje.

Antrosios bangos metu, kai ir Vakarų Europa plačiau testuoja, statistinis skirtumas išnyko.

Tokia pati situacija, kaip Rusijoje (t.y. kad pirmosios ir antrosios bangos mirtingumo procentas skyrėsi mažai), susiklostė ir kitur Rytų Europoje. Nes ten pandemijos pirma banga atėjo kiek vėliau ir nuo pat jos pradžių buvo rimtai testuojama – įskaitant ir demokratines šalis. Ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Serbijoje, ir Lietuvoje, ir kitur tos Vakarų Europos tendencijos, kad antra banga mažiau mirtina už pirmą, (beveik) nėra. Nes tai nėra tendencija – tai klasikinė netinkamo statistikos interpretavimo klaida, kai vienais kriterijais surinkti duomenys lyginami su kitais kriterijais surinktais.

O kas, jei koronavirusą traktuoti kaip gripą? (Švedija)

Visose šalyse, kurias analizavome iki šiol, buvo įvestas karantinas – maždaug 2020 m. kovą – ir panaikintas maždaug 2020 m. birželį. Aišku, jis naikintas įvairiais etapais, bet, paprastumo dėlei, “karantinu” vadinu tik daugelio verslų ir veiklų uždarymą – t.y. tai, ko nebūna įprastų gripo epidemijų metu ir kas iš visų priemonių yra kontroversiškiausia.

Kaukių nešiojimą ar sienų “privėrimą” laikau atskiromis priemonėmis, kurios taikytos ir daugybėje šalių be karantinų bei duoda kitokius rezultatus, nei karantinas – jas analizuoju atskirai.

Bet kurioje diskusijoje apie karantiną neišvengiamai bus paminėta “neužsikarantinavusi” Švedija: tiek karantino gynimas, tiek pliekimas remsis “Švedijos modeliu”. Tačiau iš tikro šalių, neįsivedusių karantino, daug daugiau. Ir ne visos jos ėjo Švedijos keliu su Švedijos pasekmėmis (kai liga išplito) – kai kurios įveikė ligą be karantinų. Kas tai lėmė, kam pavyko ir kodėl, pamatysime statistikoje.

Visų pirma, pažiūrime Švedijos statistiką:

Prisiminkime, kad pirmosios bangos ir antrosios bangos sergamumo lyginti negalima dėl skirtingų testavimo kriterijų. O Švedijoje pirmosios bangos metu testuota dar mažiau, nei daugelyje Vakarų Europos šalių (daugiau nei perpus mažiau nei tom pačiom savaitėm Italijoje). Kaip matyti, užmetus “nemokslininko akį” į grafiką kai kuriomis dienomis, atrodytų, Švedijoje mirtingumas nuo koronaviruso buvo 20%. Aišku, iš tikro buvo tie patys 0,1-0,36%.

Taigi, žiūrime į mirusiųjų statistiką – ji Švedijoje nei blogesnė, nei geresnė, nei Italijoje ar Ispanijoje, mirė netgi panašus procentas visų šalies žmonių (2020 m. vasaros duomenimis ~0,06%), o, dar svarbiau, 2020 m. vasarą liga irgi “pasitraukė”, nors ir nežymiai vėliau.

Ar tai reiškia, kad karantinas Italijoje ir Ispanijoje nepadėjo? Tikriausiai kažkiek padėjo, bet gerokai mažiau, nei teigia tie, kas skleidžia mitą, jog karantinas – vienintelis kelias ar kad jis iš esmės sunaikina ligą. Taip buvo todėl, kad karantinas neužkerta visų socialinių kontaktų, o dauguma užsikrėtimų, ypač tų, kurie baigiasi mirtimi, įvyksta vietose, kontaktai kuriose lieka ir per karantiną (ligoninės, nuosavi namai nuo šeimos narių, senelių namai). Be to, pačios rizikos grupės socialinių kontaktų neretai vengia ir be oficialaus karantino.

Iš Švedijos grafiko matyti ir dar vienas įdomus faktas: priešingai nei Italijoje ar Ispanijoje, nors sergančiųjų skaičius 2020 m. rudenį auga, mirusiųjų – palyginus beveik neauga. Sergančiųjų skaičiaus “didėjimą”, kaip ir Ispanijoje/Italijoje nulėmė tik testavimas: dabar Švedija daugiau testuoja, tai ir randa daugiau ligonių, nei pavasarį (iš tikrųjų, pažiūrėjus į mirusiųjų skaičius, ligonių tikriausiai gerokai mažiau, nei pavasarį).

Įdomesnis tas faktas, kad mirusiųjų Švedijoje beveik nedaugėja. Jis rodo, kad, daugelis tų, kas gali mirti nuo koronaviruso, Švedijoje jau persirgo 2020 m. pavasarį (taigi, 2020 m. rudenį arba jau mirę, arba su imunitetu). Tuo tarpu Italijoje ar Ispanijoje, galbūt, persirgo mažiau tokių žmonių.

Tai įrodo, kad 2020 m. pavasario karantinas Ispanijoje ar Italijoje kažkiek padėjo sumažinti ligos plitimą. Tačiau ne tik “momentinis sumažinimas” svarbus: panašu, kad žymi dalis tų “didžiausiame pavojuje esančiųjų”, kurie išgyveno 2020 m. pavasario bangą Italijoje ar Ispanijoje, tiesiog miršta 2020 m. rudens bangos metu.

Švedijoje, tuo tarpu, susidarė tam tikras “bandos imunitetas”. Tik nereikia mitologizuoti ir jo – “bandos imunitetas” šioje stadijoje nereiškia, kad “nebesuserga niekas”. Bet, tiesiog, didelė dalis, kurie potencialiai užsikrėstų, jau persirgę, ir todėl užsikrečia gerokai mažiau žmonių. Netgi ir neturinčiam imuniteto tikimybė užsikrėsti bus gerokai mažesnė, nes, be kita ko, daugelis iš tų, su kuriais jis bendraus, jau turės imunitetą – reiškia, bus garantuotai nesergantys. Tarkim, jei šiaip kiekvienas ligonis užkrėstų po tris kitus žmones, tai jei du iš tų trijų “potencialių užkrėstųjų” bus su imunitetu, užkrės tik vieną – liga neplis (jei kiekvienas sergantis užkrečia tik vieną kitą, užsikrėtusiųjų nedaugėja).

Ir galiausiai tikras paradoksas: 2020 m. lapkričio duomenimis, pagal iš viso per pandemiją mirusių žmonių skaičių (nuo visos populiacijos) jau antrąsyk “užsikarantinavusios” Italija ir Ispanija jau visai smarkiai lenkia Švediją: Švedijoje tas procentas liko 0,06%, kai Italijoje jau 0,08%, o Ispanijoje – 0,09%, ir skirtumas vis auga. Gal tai galima iš dalies paaiškinti ir skirtinga sveikatos sistemos būkle, kuri galbūt Švedijoje geresnė – bet juk ir Ispanija ar Italija ne trečiasis pasaulis ir net jei ir taip, akivaizdu, kad Ispanijos ar Italijos karantinai, dviejų bangų akivaizdoje, laimėjo ne kažką, o ekonomikai, žmonių psichologinei būklei kainavo daug (2020 m. antrą ketvirtį Italijos BVP krito 17%, Ispanijos – 22%, Švedijos (daugiausia dėl pasaulinės krizės) 8%). Jau nuo pat pradžių kalbėta, kad Švedijos modelio sėkmę bus galima vertinti per antrą bangą – ir, atrodo, atėjo tas laikas.

Viruso nugalėjimas be karantino – įmanomas, bet ne visur paprastas. Pietų Korėja ir Singapūras.

Švedijos modelis tarp šalių be karantinų iš tikrųjų yra ne toks ir dažnas. Daug šalių, išvengusių karantino (visuotinių uždarymų), ligos “neužleido”: tiesiog rimtai su ja kovojo kitomis priemonėmis. Masinis testavimas, kontaktų paieška, rimtos sankcijos nesiizoluojantiems nuo pat pirmų “bangos” dienų. Ribojimų tokiose šalyse būdavo daugiau, nei Švedijoje, bet taikytasi tik į pavojingiausias veiklos sritis: pvz. riboti masiniai renginiai, kai kur kuriam laikui uždarytos mokyklos. Rimčiausias šio modelio pavyzdys – Pietų Korėja.

Kaip matyti, Pietų Korėja įveikė dvi koronaviruso bangas be masinių uždarymų (veikė restoranai, pramogų parkai, kino teatrai), o kur kas “žmoniškesniais” metodais. Pietų Korėjos metodiką nuo Vakarų Europos skyrė trys dalykai, kuriuos čia rašau cituodamas savo paties Facebook įrašą, nes 2020 m. balandį-liepą praleidau Pietų Korėjoje ir mačiau tai iš vidaus:
(a)Nuoseklumas. Korėjoje nuo pat vasario-kovo beveik visi nešiojo kaukes ir lauke, ir pan., be jokios pertraukos kai tebuvo keli užsikrėtimai šalyje per dieną – ribojimų gana nedaug, bet jie mažai keičiasi dėl laikinų epidemiologinių pagerėjimų, žmonės įpranta ir nereikia mėtytis.
(b)Priežiūros rimtumas. Jei yra kokie ribojimai, tai labai rimtai prižiūrimi, pvz. saviizoliacija kontaktams ar tikrinimas, iš kokios šalies atvyksti. Kovo 30 d. patekti į Pietų Korėją oro uoste užtruko apie 2 val.: tikrino iš kur atvykstu, kur apsistosiu (skambino buto šeimininkui), telefono numerį (skambino man pačiam), pasą ir pan. Laiko visi tam turi, juk oro uoste keleivių daug mažiau, o darbuotojų tiek pat. Atskrendant į Lietuvą jau beprasidedant antrai bangai net kai reikia pildyti tą sveikatos formą niekam tai nerūpėjo, nuskanavo QR kodą ir viskas, ten gali rašyti visiškai bet ką – emigrantų į JK forumuose pilna patarimų kaip (“rašyk bet kokį vardą / telefoną / adresą – niekas netikrins” – ir tikrai, niekas netikrina, viskas tik betikslė biurokratija). Pirmas užsikrėtimas visoje 50 mln. gyv. šalies Pietų Korėjos mokyklų sistemoje nuo mokslo metų pradžios įvyko, rodos, po 1 mėn.(!) (turiu omeny, ne kad vaikas susirgo, o kad susirgęs mokykloj užkrėtė kitą – iki tol nors vaikai ir susirgdavo “iš kitur”, mokyklose nieko neužkrėsdavo). Nes rimtai žiūri į kaukes, dezinfekciją, vėdinimą ir t.t., tai rimtai prižiūrima. Na ir už pažeidimus Korėjoje sankcijos rimtesnės – užsieniečius deportuoja, gali būti tūkstantinės baudos ar (už įžūlius) suėmimas, realiai pilna pranešimų apie tokius teismus, tai net mėginti pažeisti nesinori. Įdomu, kad kitose srityse ir Europoje juk žiūrima rimtai – pvz. oro uostuose į aviacijos saugumą arba pasų kontrolę dėl nelegalų – taigi, gali būti ir čia žiūrima rimtai.
(c)Kontaktų paieška (čia gal svarbiausia). Masiškai testuojama nuo pat 2020 m. vasario ir ieškomi kontaktai. Į tai Korėja žiūri labai rimtai: naudojasi susirgusiųjų telefono buvimo vietomis, kredito kortelių atsiskaitymo duomenimis, tikslus tarkime atėjimo į restoraną laikas gali būti sutikrinamas paėmus restorano CCTV video. Čia nėra nieko naujo, Europoje tie šaltiniai valdžiai žinomi, irgi puikiai prieinami ir naudojami pvz. bylų tyrime prokuratūroje ir teismuose. Tik reikia valdžios sprendimo leisti tuo naudotis ir epidemiologiniam tyrime. Dėl šių priežasčių Korėjoje nežinomų užsikrėtimų visada gerokai mažiau nei Europoje ir išgaudoma daugiau užsikrėtusių bei jie izoliuojami, o tai pagal B punktą labai rimtai prižiūrima. Jei kažkas čia kalba apie privatumą, tai koks privatumas, kai įvedamas karantinas ir visi žino, kur yra *kievienas* pilietis – savo namie? Čia dar ne tokios žmogaus teisės Europoje ribojamos per karantiną, kaip teisė į judėjimo laisvę, teisė į darbą ir t.t.

Kad Pietų Korėja savo priemonėm užkirto kelią ligai, parodė ir populiacijos tyrimai (pvz. iš atsitiktinai 2020 m. birželį testuotų 3055 žmonių anapus Tegu miesto tik vienas turėjo antikūnus / buvo persirgęs).

Tačiau ne visoms šalims, mėginusioms taikyti Pietų Korėjos modelį, juo pavyko užkirsti kelią masiniams susirgimams. Tarp nesėkmių – Singapūras.

Iš pradžių, 2020 m. vasarį-kovą, Singapūrui sekėsi puikiai, tačiau 2020 m. balandį “nušlavė” didžiulė banga ir, kopijuodamas Europą, Singapūras 2020 balandžio 7 d. įvedė karantiną.

Didžiausias Korėjos ir Singapūro skirtumas – Singapūro imigrantai-darbininkai. Singapūras daug kliaujasi šiais darbininkais iš svetur, dažnai Indijos, Bangladešo ar Pakistano. Svarbiausia, kad jie gyvena bendrabučiuose labai ankštomis sąlygomis, daug žmonių viename kambaryje, daug kambarių naudojasi bendrais tualetais ar virtuvėmis. Ligos plitimo ten sustabdyti neįmanoma. Būtent tarp šių darbininkų liga ir išplito Singapūre – ištisi bendrabučiai sirgdavo. Įprastas Singapūro žiniasklaidos straipsnis apie koronaviruso dienos statistiką tada atrodydavo maždaug taip: “Vakar Singapūre susirgo 1000 žmonių, iš jų 10 – Singapūro piliečiai”.

Tai ir priežastis, kodėl net ir po karantino įvedimo liga Singapūre plito vis sparčiau ir sparčiau, kol neišsirgo visi tokie namai: tiesiog, juose izoliuotis vienam nuo kito neįmanoma ir karantino metu, ir izoliuoti nebent vieni darbininkų bendrabučiai nuo kitų, bet jei jau bendrabutyje kas nors užsikrėsdavo, beveik garantuotai susirgdavo daugelis.

Tiesa, matyti, kad mirtingumas Singapūre buvo labai mažas – iki 2020 m. lapkričio 22 d. mirė 0,05% diagnozuotųjų. Tai gerokai mažiau netgi už moksliškai nustatytą COVID mirtingumą – tad to negalėjo lemti vien tik didelis testavimas (t.y. faktas, kad didelė dalis ligonių diagnozuoti). Čia svarbiausia ligonių demografija. Darbininkai, vykstantys uždarbiauti į užsienį, daugiausiai jauni, be gretutinių ligų – ir jiems koronavirusas nepavojingas. 0,1%-0,36% juk yra visos populiacijos mirtingumo vidurkis – tarp jaunimo, neturinčių gretutinių ligų, jis gerokai mažesnis.

Tos pačios tendencijos, kaip Singapūre, buvo ir Persijos įlankos šalyse, kur irgi gausu tokių darbininkų: JAE, Katare, Saudo Arabijoje, Kuveite, Bahreine. Kataras, kur net 88% gyventojų sudaro darbininkai iš užsienio, ~balandį buvo labiausiai serganti pasaulyje šalis.

Izraelyje panašiai “susispaudusi”, kaip tie darbininkai, gyvena kita bendruomenė – ultraortodoksai, ir ten statistinė ligos eiga buvo panaši (dėl didelio gimstamumo, beje, ta bendruomenė irgi labai jauna), tik karantinas įvestas dukart.

Tuo tarpu Pietų Korėjoje, nors gyventojų tankumas didžiulis ir visi gyvena butuose, panašių “susispaudusių mažumų” nėra, tad šios problemos nebuvo.

Po to, kai daugmaž visi darbininkų bendrabučiai išsirgo ir įgijo imunitetą, jau ir Singapūras be karantinų tvarkosi su liga ne prasčiau, nei Pietų Korėja. Vertinant retrospektyviai, abejotina, kiek “bendras” karantinas padėjo Singapūrui – visuomenėje liga neišplito dėl taikytų “korėjietiškų” metodų ir galbūt panašiems rezultatams būtų pakakę izoliuoti darbininkų bendrabučius bei uždaryti tik tas vietas, kur jie dirbo.

Kultūra – ar gali nuo pandemijos išgelbėti ji?

Užsienio analitikai dažnai Pietų Korėjos ir Japonijos COVID modelius suplaka į viena, tačiau yra esminis skirtumas – Pietų Korėja taikė masinį testavimą ir “atrado” daugelį užsikrėtusiųjų, o Japonija testavo mažai ir šiuo atveju labiau priminė Švediją. Visgi, Japonijoje virusas niekada taip “neišvešėjo”, kaip Švedijoje, nors ir plito labiau, nei Pietų Korėjoje:

Vėlgi, čia svarbu ne diagnozių skaičius (jis be abejonės Japonijoje realybėje didesnis, nei rodo statistika, juk testuota mažai), bet mirčių skaičius – jis nėra didelis atsižvelgiant į 120 mln. Japonijos žmonių (vos 0,016%).

Į klausimą, kuo išskirtinė Japonija, galutinai neatsakyta, bet viena teorijų – kultūriniai skirtumai. Nusilenkimai vietoje rankos paspaudimų (ar juoba bučinių į žandą), pagarbus atstumo laikymasis, taip pat (tai padėjo visur Rytų Azijoje) polinkis ir šiaip sergant bet kokia liga nešioti kaukes (japonai niekuomet nenorėdavo užkrėsti kitų jokia liga), dėl ko Japonijoje ir visoje Rytų Azijoje kaukės nebuvo kažkokia naujovė, taigi, nebuvo radikalaus pasipriešinimo joms ar atitinkamų sąmokslo teorijų, žmonės mokėjo jas nešioti ir laiku keisti.

Lietuvoje ir daug kur Europoje kaukės nešiojamos tik kur ir kada privaloma (pvz. kol liepą buvo neprivaloma, o tik rekomenduojama, niekas jų nenešiojo beveik niekur; kai tapo privaloma parduotuvėse – tai nešiojo tik parduotuvėse, o lauke nusiimdavo ir pan.). O Japonijoje ir Rytų Azijoje per visą pandemiją jas daugelis žmonių nešiodavo nuolat išėję iš namų – įskaitant kai padėtis pagerėdavo.

Požiūris į kaukes, tikėtina, kažkiek padėjo ir Pietų Korėjai (aukščiau) ar Taivanui (žemiau).

Sienų uždarymas? Kodėl išgelbėjo Taivaną, bet ne Rytų Europą

Viena pirmųjų daugelio valstybių reakcijų į virusą buvo “priverti” sienas – iš pradžių toms šalims, kurios serga labiausiai, paskui visoms.

Tie “ribojimai” labai skiriasi. Vienoje pusėje visokie “privalomi paraiškų pildymai”, neturintys daug reikšmės – bet kitoje – privalomi 14 d. karantinai (iš esmės naikinantys turizmą) ar apskritai draudimas atvykti nepiliečiams ar net skrydžių draudimas. Beveik nebuvo šalių, kur “iš tikrųjų” uždrausta atvykti visiems – bet pirmosios bangos piko metu ~2020 m. balandį atvykimo priežastys į daugelį šalių griežtai ribotos.

Kai kurios Ramiojo vandenyno salų mikrovalstybės tokiais būdais apskritai “užblokavo” koronavirusą: ten ir šiaip mažai kas atvyksta, o dar sustabdžius daugelį tų, liga neatėjo ar atėjo išvis tik 2020 m. rudenį.

Tačiau pagrindinėms šalims tai buvo neįmanoma: kai paskelbta pandemija, koronavirusas jau buvo jose. Radosi minčių, kad sienų privėrinėti, judėjimo kontroliuoti tokiom aplinkybėm neprotinga – esą, virusas jau vis tiek plis šalies viduje.

Visgi, tada, 2020 m. kovą, koronavirusas buvo smarkiai išplitęs tik kai kuriose valstybėse, kaip Italijoje ar Ispanijoje. Kitur, kaip Rytų Europoje, atvejų dar buvo gana nedaug. Mat koronavirusas, priešingai stereotipams apie “pavojingus skrydžius”, masiškiausiai plito “žeme”: iš Italijos į Šveicariją ar Prancūziją, iš ten į Vokietiją ir Ispaniją ir t.t. Lėktuvais atvykdavo tik pavieniai atvejai, ir užtrukdavo, kol jie išplisdavo, ar išplisdavo ne visur (pvz. prireikė keleto mėnesių, kol liga “masiškai” iš Kinijos pasiekė Europą, bet į gretimas Europos šalis plito jau labai sparčiai).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa, o bendrai virusas skirtingas šalis ‘užpildo’ tarsi susisiekiančius indus: jei šalyje situacija labai bloga, tai ir kaimynėse nebus gera

Sienų uždarymas (ar kitoks rimtas judėjimo ribojimas) padėjo “įšaldyti situaciją”. Rytų Europos iš esmės nespėjo pasiekti masiškai – tik pavieniai atvejai. O su pavieniais atvejais susidoroti daug paprasčiau (kontaktų paieška, testavimu ir kitom priemonėm).

Bet 2020 m. vasarą Rytų Europa sienas plačiai atvėrė – ir situacija pamažu pasidarė panaši kaip aplinkinėse šalyse. Vasarą – ne tokia bloga. Rudenį – bloga.

Pavyzdys Serbija:

2020 m. pavasarį virusą ji išnaikino, bet 2020 m. birželio 1 d. viena pirmųjų atvėrė sienas visam pasauliui (be jokių izoliacijų ar testų). Situacija pablogėjo (aišku, pasimatė ne iš karto, o po mėnesio) – Serbijos laimei, tuo metu aplinkinėse šalyse ji nebuvo tokia bloga, o dauguma “importinių” viruso atvejų būna iš aplinkinių šalių, juk kasdien sieną kertančių darbininkų ar apsipirkinėtojų nepalyginamai daugiau nei kokių į kitą žemyną skrendančių turistų (ir kol toks turistas suskraido į vieną kelionę, tai kokie “pasienio darbininkai” gali kirsti sieną pirmyn-atgal dešimtis ar šimtus kartų). Serbija “antrą bangą” (kuri buvo ne didesnė, nei pirma) įveikė be karnatino. Bet tada, 2020 m. rudenį, situacija aplinkinėse šalyse blogėjo dar labiau, ir tuoj Serbijai smogė trečia banga – jau panaši, kaip tuometė antroji banga Vakarų Europoje bei tose Rytų Europos šalyse, kurios 2020 m. vasarą sienų taip plačiai neatvėrė (ir Lietuvoje).

Kaip atrodo kreivės daugelyje “tipinių” Rytinės ES dalies šalių, kurios 2020 m. kovą uždarė sienas (ir nemaža dalis karantinavosi), o 2020 m. vasarą jas atvėrė, bet palaipsniui, ir panaikino kone visus absoliučiai ribojimus (įskaitant ne tik karantininius uždarymo, tačiau ir kaukių nešiojimo, masinių renginių ribojimo), puikiai atspindi Lietuvos kreivė. Pirmos bangos, galima sakyti, rytinėje ES beveik nebuvo – tik gana pavieniai atvejai, žymi dalis kurių įvežtiniai iš Vakarų Europos, ir karantinas. Tai įrodo ne vien diagnozių skaičiai (kurie, beje, tikresni nei Vakarų Europoje, nes Lietuvoje jau 2020 m. kovą testuota gana masiškai), bet ir mirčių skaičiai. Tačiau antra banga 2020 m. lapkritį rytinėje ES net kiek stipresnė, nei tuo pat metu Vakarų Europoje – nes žmonių su imunitetu Rytų Europoje, kur nebuvo pirmos bangos, gerokai mažiau.

2020 m. rudenį, Europos Sąjungoje vidaus sienų neuždarius ir netaikant kitų rimtų ribojimo priemonių (saviizoliacijos buvo lengva išvengti ir masiškai vengta), iš esmės prasitęsė procesas, prasidėjęs pavasarį: iš Vokietijos “masinis sirgimas” atėjo į Lenkiją, iš ten per savaitę-kitą į Lietuvą, paskui Latviją ir t.t.

Iš sienų uždarymo ar judėjimo ribojimo nauda yra tik tada, jei pas tave patį situacija geresnė, nei aplink. Tai tarsi lango atidarymas žiemą – jei butas prišildytas, atidarius langą jis atšals, bet jei ir šiaip viduj šalta, niekas nepasikeis. Na o jei lauke šilčiau, nei bute – butas netgi šils. Jei šalyje labai bloga situacija, o aplink gera, tai atidarius sienas tik didesnė tikimybė, kad ligoniai išvyks (ir užkrės ką nors svetur, užuot užkrėtus pas save), nei kad atvyks naujų ligonių.

Atsižvelgiant į tai, ne viena šalis “privėrė sienas” po to, kai viduje situacija susitvarkė. Taip padarė ir Pietų Korėja 2020 m. kovo-balandžio sandūroje, įveikusi savo pirmąją bangą. Tiesa, pastaroji sienų visai neuždarė – daug kam yra galimybė atvykti, bet turi 14 dienų izoliuotis ir tai rimtai prižiūrima (priešingai nei Europoje). Jei izoliacija prižiūrima, tai neturi didelio epdemiologinio skirtumo nuo draudimo atvykti: nuo atvykėlio šiaip ar taip niekas neužsikrečia. Didžiausia problema, kad privaloma izoliacija ir panašūs metodai daugybėje šalių neprižiūrimi ir jų nesilaikoma. Tai apsunkina ir koronaviruso stabdymo priemonių analizę: formaliai yra įvesta, tarkime, 14 d. izoliacija, ir koks analitikas žymi šalį kaip ribojančią atvykimą bei gal daro išvadą, kad tai visai neveikia – bet jei realiai tos izoliacijos beveik nesilaikoma tai reiktų traktuoti, kad šalyje tos priemonės net nėra. Tačiau tai paprastai supranti tik pats šalyje pabuvęs, pabendravęs su vietiniais ar bent pasekęs socialinę žiniasklaidą vietos kalba.

Svarbu, ne kas reikalaujama, bet kas realiai izoliuojasi. Viena vertus, 2020 m. vasarą Lietuvos pasirinkta sprendimo forma – uždaryti sienas su pavojingesnėmis šalimis – atrodo logiška. Kita vertus, “prasprūsti” nesiizoliuojant ir tiems, kam tai privaloma, buvo be galo lengva. Be to, tiek Lietuvoje, tiek daugybėje kitų šalių, susiklostė situacija, kad kam leidžiama kirsti sieną “be ribojimų” priklauso nuo jų “priežasties” – bet ligai priežastis nesvarbi. Kasdien pirmyn-atgal per sieną važiuojantis darbininkas kaip ir turi “rimtą priežastį” – bet jo epidemiologinis pavojingumas (kad atveš ligą) dešimtis ar šimtus kartų didesnis, nei kartą-kitą per metus iš šalies išvykstančio turisto. Šalyse, kur sienų privėrimas davė vaisių, paprastai išimčių mažiau, o tos, kur yra, pagrįstos epidemiologiškai (pvz. Pietų Korėjoje net ir verslo/darbo keliautojams be izoliacijos galima atvykti tik iš šalių, kur liga beveik sunaikinta).

Visgi didžiausia sienų uždarymo sėkmės istorija – Taivanas.

Kad suvoktum Taivano “stebuklo” mastą, reikia žiūrėti ne tik kreivę, bet ir skaičius; iš viso šalyje, kurioje 24 mln. gyventojų, iki 2020 m. lapkričio 22 d. diagnozuota 611 žmonių, mirė 7. T.y. kelis kartus mažiau, nei Lietuvoje tom dienom diagnozuota ir mirė kiekvieną dieną.

Ši šalis turi itin glaudžius ryšius su Kinija, dėl to jos “stebuklas” tik dar įspūdingesnis. Liga ten, aišku, atėjo. Kaip ir Pietų Korėjoje, Taivane išnaikinta ji be karantino (be masinių uždarymų). Ir, dėl sienų uždarymo, vėl iš naujo į Taivaną neatėjo (dabar nustatomi ligos atvejai – įvežtiniai atvejai tarp tų, kuriems visgi į Taivaną atvykti galima ir kurie turi 14 d. izoliuotis, dėl ko nieko nespėja užkrėsti). Taip Taivanas pirmasis pasaulyje 2020 m. vasarą atnaujino kruizus, vienas pirmųjų – sportą su žiūrovais.

Sienų uždarymas Taivane nėra “totalinis” ir, kaip matyti, nėra didelio skirtumo, ar uždarymas “totalinis”, ar leidžiama atvykti su 14 d. saviizoliacija. Nes ir tuo, ir tuo atveju, jei viskas daroma teisingai, joks vietinis neužsikrečia. Skirtumas susidaro tik tada, jei, kaip Europoje, į saviizoliacijos reikalavimą žiūrima pro pirštus, jis nesunkiai apeinamas.

Supergriežtas karantinas ir supertotalinė kontrolė (Kinija ir Australija)

Aišku, kalbant apie koronavirusą negalima nepaminėti Kinijos. Štai jos statistinė kreivė:

Yra teigiančių, kad Kinijos statistika klaidinga. Manau, kad to buvo, ypač pradžioje. Ne vien iš piktos valios: Kinijos iššūkiai buvo didesni, nei kitur pasaulyje, nes ji susidūrė su nežinoma liga: reikėjo sukurti testus, metodiką, ir kita. Taigi, daugybė, sirgusių ~2020 m. sausį-vasarį, ir liko nediagnozuoti, skaičiai, kaip ir Vakarų Europoje, buvo smarkiai didesni. Kinija, kaip matyti, “eliminuodama” klaidas porąsyk staiga koregavo statistiką, padidindama skaičius.

Bet tas faktas, kad Kinija koronavirusą įveikė – tikrai ne iliuzija.

Būtent tokią sėkmę pamatę italai bei kiti ir perėmė Kinijos karantinų idėją – tik beveik niekur kitur karantinai neveikė taip gerai, kaip Kinijoje. Kodėl? Kai kas paminės, kad ribojimai didžiausiuose epicentruose, kaip Vuhanas, buvo didesni: daugelis žmonių net neišleisti iš namų. Tačiau tai buvo tik kai kur Kinijoje, be to, kaip rodo pavyzdžiai kitur, ligos išnaikinimas dar ne viskas – svarbu, kad ji nesugrįžtų.

Reikalas tas, kad daugelis, kopijavusių Kiniją, Kinijos nepažįsta. Ten visuomenės kontrolė didžiulė: nuolat esi stebimas visokių veidus atpažįstančių sistemų. Bet koks karantino pažeidimas – įskaitant tokius, kokių Europoje niekas nepastebėtų – ten tau, tikėtina, atsilieptų. Ir toks stebėjimas tęsiasi ir po karantino – tai yra, niekas, kas yra užsikrėtimo pavojuje, negali to pažeisti ir pan., nes, pvz. kad tave įleistų į daugelį vietų, turi rodyti programėlėje pažymą, kad neprivalai izoliuotis ir nebuvai kontakte, ir pan. “Savanoriškumo”, kuris būdingas panašioms kontaktų paieškoms programėlėms Europoje, nėra.

Vakarų demokratijoms visa tai neprieinama. Bet tai ir nebūtina, kaip rodo Pietų Korėjos pavyzdys: totalinės kontrolės ir sekimo, netgi ir karantinų ligos įveikimui nereikia.

Aktyviausiai Kinijos “supergriežtų karantinų” metodą tarp demokratinių valstybių kopijavo Australija.

Australijoje liga 2020 m. pavasarį taip pat, atrodo, išnyko. Bet ir vėl sugrįžo ~2020 m. liepą, nepaisant visų privalomų izoliacijų atvykstantiems iš užsienio (pakako kelių klaidų ir išplito). Ir viską teko kartoti – ir ilgiau, nei Kinijoje, ir paskui kartoti vėl ir vėl: supergriežti mėnesių trukmės karantinai Australijoje tapo nauja gyvenimo norma, vos pasirodo keli atvejai kokiame mieste, tuoj kelioms savaitėms jis uždaromas, viskas uždaroma. Užsikrėtimų kreivė to niekaip neatspindi – jei galvojate, kad vos virusui pagal tą kreivę išnykus, viskas atidaroma ir gyvenama “kaip seniau”, klystate nes, jei taip, virusas per mėnesį-kitą vėl atšoktų, jei būtų likę bent keli nepasveikę sergantys. Be to, net ir atidarius viskas staiga uždaroma vėl atsiradus tiek nedaug užsikrėtusiųjų, kad statistinėje kreivėje pakilimo nė nesimato.

Ir kone bet kuriuo metu nuo pat kovo kokie nors Australijos miestai ar valstijos uždarytos, paprastai ne po vieną. Pasekmės gyvenimui ten gerokai didesnės, nei Lietuvoje: daug ilgesni ir griežtesni karantinai kurių metu negalima nutolti nuo namų, Australijos sienos, remiantis spauda, uždarytos iki 2021 m. galo (ir uždarytos rimčiau, nei Taivane), daug neturtingų ar vidurinės klasės australų ištisus mėnesius negalėjo grįžti į Australiją nes valdžia leisdavo pardavinėti į lėktuvus tik nedaug bilietų (taigi, aviakompanijos pardavinėdavo tik verslo klasę, kur kainos siekdavo dešimtis tūkstančių eurų). Netgi eismas tarp skirtingų Australijos regionų ribojamas nuo pat 2020 m. kovo.

Ar Australijos kelias įmanomas, ar jis įveikia virusą? Matyt, taip (kiekviena “banga” prie jo labiau primena piramidę). Bet aukų (nekalbu apie mirusiuosius) tam reikia daug didesnių, nei Kinijoje, Europoje ar kur nors kitur pasaulyje.

Kai kam eiti tuo keliu sekėsi kiek geriau, nei Australijai – pvz. Naujojoje Zelandijoje būta mažiau “atšokimų” ir “antrinių karantinų”, galbūt ir dėl to, kad ši šalis – dar atokesnė. Bet niekas nepasiekė Kinijos sėkmės – tik ji irgi turi savo kainą, nors ir kitokią.

Klimatas? Šiaurės ir pietų pusrutulių palyginimas

Nuo pat 2020 m. pradžios diskutuota, ar koronavirusas nesusijęs su klimatu. “Vasarą jis išnyks” – žadėta, bet neišnyko. Tiesa, ten, kur jis įsivyravo pavasarį, smarkiai nusilpo. “Rudenį grįš” – žadėta, ir Europoje grįžo.

Žiūrint į vasltybių statistiką, panašu, kad klimato įtaka yra. Tai įrodo ir moksliniai tyrimai: šaltesniu oru virusas ilgiau išlieka ant paviršių, taigi, didesnė tikimybė užsikrėsti per juos.

Kita vertus, tai nereiškia, kad karštu oru užsikrėsti neįmanoma, jei nesistengiama ar neįmanoma saugotis. Geriausias to pavyzdys aukščiau – Singapūras, kur šiaip kiaurus metus apie +30, ar Persijos įlankos šalys, kur irgi nešąla. Bet ankštuose darbininkų bendrabučiuose tai nepadėjo.

Taip pat tai nereiškia, kad su virusu šaltu oro neįmanoma susitvarkyti – juk Pietų Korėja susitvarkė ir pavasarį, ir rudenį, nors klimatas ten panašus, kaip Europoje.

Tačiau atmetus šias ypatingas vietas koreliacija tarp klimato ir koronaviruso aiški, o geriausias pavyzdys – pietų pusrutulio šalys, kaip Pietų Afrikos Respublika ar Čilė (pietų pusrutulyje mažai šalių, esančių pakankamai toli į pietus, kad būtų aiški vasara ir žiema – todėl ir galimų pavyzdžių imtis nedidelė).

Šitos šalys elgėsi panašiai, kaip Europa: “pavasarį” (joms – ruduo) įvedė karantinus. Tačiau, priešingai, nei Europoje, virusas nelabai reagavo: tik stiprėjo, o piką pasiekė “vasarą” (jose – žiemą). Ir tik “vasarai” (jų žiemai) einant į pabaigą, situacija normalizavosi. Kaip tik tuo metu, kai Europoje vėl pradėjo blogėti.

Savo ruožtu, “vasarai” (t.y. jų žiemai) baigiantis, virusas pamažu ėmė trauktis. Panašiai, kaip traukėsi iš Europos ateinant jos vasarai – ir kaip vėl grįžo rudenį.

Šitas straipsnis atskleidžia, kad tarp PAR karantinų griežtumo ir ligos plėtros nebuvo visai jokio ryšio – tiesiog liga augo geometrine progresija kol “išdegė” susargdinusi daugelį ar pasikeitė oras.

Tiesa, tarp veiksnių, turbūt, buvo ne vien klimatas, o ir persirgimas – Čilėje banga ne tik prasidėjo, bet ir baigėsi anksčiau, nei PAR:

Nevykęs karantinas: kur karantinas tik pagadino reikalus (Indija, Argentina)

Karantinas (masiniai uždarymai) jokiais būdais nėra panacėja. Tiesą pasakius, nėra įrodyta net kad jis apskritai veikia tiek, kiek žmonės įsivaizduoja, kad jis veikia: dažnas užsikrėtimų kritimas sulig karantino įvedimu gali būti susijęs ir su šylančiu oru, įgytu daliniu bandos imunitetu ar uždarytomis sienomis / pagerėjusia situacija pas kaimynus. Juk, tarkime, Europoje užsikrėtimai krito ne tik “užsikarantinavusiose” Ispanijoje ar Italijoje, bet ir Švedijoje.

Jei karantinas būtų panacėja, tai valstybėse, kuriose nuolat daug kas uždaryta, liga turėtų neplisti išvis. Bet akivaizdu, kad taip nėra, ir čia geras pavyzdys Argentina:

Argentina įvedė karantiną nuo pat 2020 m. kovo 20 d. – nors viruso ten beveik nebuvo. Ir, priešingai nei panašiai su karantinu skubėjusi Rytų Europa, Argentina savo karantino neatšaukė niekada. Visgi, virusas kažkuriuo metu atėjo į šalį ir pradedant maždaug birželiu vis plito – net kai kaimyninėse šalyse (Čilėje, Brazilijoje) baigė plisti. Galiausiai Argentina karantiną palaipsniui ėmė laisvinti ir tik tada situacija ėmė gerėti – greičiausiai dėl to, kad baigėsi žiema (žr. analogiją klimatiškai panašioje PAR) ar daug kas persirgo (žr. analogiją Švedijoje) – tik dėl karantino persirgo ne taip greitai, kaip kitur, ir banga truko gerokai ilgiau.

Tai gana logiška. Karantinas – jei ne supergriežtojo Kinijos tipo – tik pristabdo ligos plėtrą, nes juk vis tiek yra, kas juda ir susitinka, daugybė išimčių.

Be to, čia turėtų galioti panašus dėsnis, kaip su Laferio kreive mokesčių klausimu. Laferio kreivė sako, kad valstybė nesurinks visiškai jokių mokesčių jeigu mokesčiai bus 0% ir lygiai taip pat nesurinks jokių, jei mokesčiai bus 100% (nes visi jų vengs ar nedirbs). Taigi, yra kažkoks optimalus mokesčių procentas, kada valstybė surinks daugiausiai pinigų. Panašiai, turbūt, su koronaviruso ribojimais: jei jie yra visai absurdiški ir, juoba, trunka pusmetį ir metus, žmonės vis labiau ima nekreipti dėmesio, randa būdų jų vengti.

(pastaba: Argentinos rugsėjį neproporcingai diagnozėms palaipsniui sumažėjęs, o paskui staiga atšokęs mirčių skaičius greičiausiai yra duomenų klaida)

Būta pasaulyje ir atvejų, kai, tikėtina, karantinas tik paspartino ligos plėtrą, pavyzdžiui Indija:

Indija 2020 m. kovo 24 d. įsivedė griežtą karantiną, apribojo judėjimą tarp provincijų, tačiau dėl to Indijos darbininkai, nebeturėdami darbų miestuose, masiškai pajudėjo į savo kaimus pėsčiomis. Ne tik kad jie kentėjo badą, nepriteklius, o dalis žuvo pakeliui, bet jie taip ir platino ligą iš miestų po visą šalį. Tad Indijoje po karantino įvedimo 2020 m. kovo viduryje ne tik, kad ligos plėtros tempai nesulėtėjo – jie tik spartėjo.

Šiokį tokį, nors ir kur kas mažesnį masteliais, ligos platinimą dėl karantinų, beje, galbūt turėjome 2020 m. kovą ir Lietuvoje – dėl įvestų karantinų į Lietuvą staiga grįžo tūkstančiai žmonių, kurie šiaip dar tikrai nebūtų grįžę, ir daugelis jų grįžo iš ligos itin stipriai paveiktos Vakarų Europos (emigrantai į JK, užsienyje studijuojantys lietuviai ir pan.). Kaip parodė moksliniai tyrimai (tiesa, labai mažos imties ir todėl kvestionuotini) vėliau, didžioji dalis 2020 m. pavasarį Lietuvoje cirkuliavusio viruso atvežta iš būtent Jungtinės Karalystės – taigi, tikėtina, su tais grįžtančiais emigrantais ar studentais, kurių grįžimą paskatino karantinai.

Karantinai, nors ilgainiui judėjimą riboja, jų įvedimo metu judėjimą paskatina – žmonės išvažiuoja iš karantino zonos, nes neturi ko ten likti (pvz. nebėra darbo, studijų), galimai išveždami ligą kartu. Kiek smarkiai karantinas paskatina judėjimą, priklauso nuo aplinkybių, nuo žmonių, kurie nesijaučia gyvenantys “savo mieste” (gyvena ten tik dėl darbo, studijų), skaičiaus.

Beje, grįžtant prie Indijos, įdomu, kad ligos plitimas pradėjo lėtėti kaip tik tada, kai karantino ribojimai jau buvo gerokai sušvelninti. Tiesiog kai kurie kiti veiksniai (kaip persirgusių žmonių skaičius) yra reikšmingesni, nei karantinas.

Statistikos klastojimas?

“Yra melas, didelis melas, ir statistika” – egzistuoja posakis. Tame yra tiesos, jei statistika blogai parinkta ar melaginga.

Neįmanoma lyginti sergančiųjų statistikos šalyse, kurios ieško kontaktų ir skaičiuoja ir besimptomius, su šalimis, kur testuojami tik rimti ligoniai.

Yra šalių, kur statistika išvis galimai suklastota. Tai apsimoka – nes daugybė šalių riboja atvykimą remdamiesi oficialia kitų šalių statistika. Taigi, jei šalis klastoja statistiką, randasi šalių, kurios atitinkamai neįtraukia tos šalies į “juoduosius sąrašus”. O tai labai padeda jos turizmo pramonei. Kita priežastis meluoti, ypač diktatūrose – tiesiog propaganda (“pas mus nelaimių nebūna”).

Pažiūrėkime Tanzaniją:

Paskutiniai koronaviruso atvejai čia fiksuoti 2020 m. gegužį, nuo tada esą nebuvo nė vieno. Nors aplinkui virusas plito. Tai vienintelė tokia Afrikos šalis. Čia statistika gretimoje panašios demografijos ir klimato Kenijoje, tikriausiai bent iš dalies atspindinti ir kas realybėje vyksta Tanzanijoje:

Aišku, ir Kenijoje nustatoma tik maža atvejų dalis. Oficialus mirtingumas ~2%, bet žinant, kad Kenijos gyventojų amžiaus vidurkis vos 20 metų (palyginimui Lietuvoje – 44 metai, Italijoje – 46) – tikrasis, matyt, artimesnis Singapūro 0,05% vidurkiui, nes jaunimas nuo COVID beveik nemiršta. Jauniausios pasaulyje populiacijos ir įpratimas prie pavojingų ligų bei kitų “mirtinesnių” problemų (pvz. maliarija) tikriausiai yra priežastys, kodėl Afrika, iš pradžių uoliai kopijavusi Europos karantinus, galiausiai nuo jų atsimetė, o COVID oficiali žala ten maža.

Dar “radikaliau” nei Tanzanijoje elgiamasi diktatūrinėse Šiaurės Korėjoje ir Turkmėnijoje, kur neva niekada nebuvo nė vieno atvejo. Turkmėnijoje net uždraustas žodis “koronavirusas”. Tačiau kažkuriuo metu vis tiek liepta nešioti kaukes – “nuo dulkių”… Kaukės nešiotos ir Šiaurės Korėjoje.

Kiek rimčiau elgėsi Egiptas:

Čia koronaviruso diagnozės pradėjo kristi išsyk kai 2020 m. liepos pradžioje Egiptas nusprendė nuo 2020 m. rugpjūčio pradžios vėl atsiverti turistams. Rugpjūčio pradžioje viruso mastai “nusileido” iki tokio lygio, kad nekeltų grėsmės jokiai užsienio šaliai iš tų, kurios savo sienų uždarymus reguliuoja pagal sergamumą šalyse, iš kurių atvykstama, ir nuo tada beveik nesikeitė. Oficialiais duomenimis, Egiptas tapo viena saugiausių pasaulio šalių, nors kitose panašiose šalyse situacija kardinaliai skiriasi.

Dar kai kurios skurdžios šalys tiesiog beveik netestuoja, nes turi kitų bėdų, ir todėl nors statistika gal ir neklastojama, neatspindi realybės. Pavyzdžiui Afganistanas. Oficialiai čia rimtos epidemijos niekada nebuvo – liga diagnozuota vos 0,1% Afganistano žmonių. Bet dar gegužę daryti populiacijos tyrimai parodė, kad COVID persirgo jau virš 30% afganų… Vėlgi, Afganistanas – be galo jauna šalis; amžiaus vidurkis joje – vos 18 metų.

JAV ir Brazilija, arba kodėl federacijų rodikliai mažareikšmiai

Kai kurios pasaulio šalys tokios didelės ir įvairios, kad jų statistikos net negalima vertinti apibendrintai. Tai JAV, iš dalies – Brazilija. Abiejose federacijose valstybių vadovai pasisakė prieš karantinus, bet kai kurių valstijų gubernatoriai ar miestų merai – už. Tad priemonės skirtingose šalių dalyse skyrėsi kardinaliai. Be to, kai šalys tokios didelės, jose skyrėsi ir klimatas bei kiti veiksniai.

Todėl JAV būdavo, kad tuo pat metu vienose valstijose susirgimų skaičius krenta, kitose – auga. Kiekvieną valstiją reiktų vertinti kaip atskirą šalį.

Apibendrinimas ir išvados

Paanalizavus šalių statistiką matosi, kad ne tik įvairūs “sąmokslo teoretikai”, bet ir populiarioji žiniasklaida, politikai ar net mokslininkai, būna, rašo straipsnius neįvertindami viso konteksto, remdamiesi, pavyzdžiui, tik vienos šalies duomenimis ir nuspėdami kitką. Tai nekeista – padėtis taip greitai keičiasi, kad ją sekti sunku. Tačiau pirmą kartą istorijoje, kalbėdami apie pandemiją, turime tiek daug viešai prieinamų faktų ir jie, po paskelbimo, interneto dėka tampa pasiekiami visame pasaulyje (problema ne ta, kad jų nėra, o ta, kad daugelis žmonių, įskaitant priimančių sprendimus, nenori ar neturi galimybės skirti laiko jų paieškai ir gilesnei analizei, juoba, kai, viskam kintant, tai – nuolatinis darbas).

Tačiau turime ir galimybę išnaudoti visa tai bei nekartoti klaidų – savų ar svetimų.

Šio straipsnio tikslas buvo patogiai pateikti išsamią klasifikuotą informaciją ir statistiką, kuri padėtų pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas ir priimti sprendimus. Bet ne vienas žmogus prašė manęs pateikti savo išvadas. Jos, išanalizavus šią statistiką, būtų tokios:

*Įprastiniai karantinai (kai viskas ar beveik viskas kokiam mėnesiui uždaroma) daugelyje šalių iš esmės nepasiteisino. Dalis jų nė nesulėtino ligos plėtros. Kita dalis ligos eigą sulėtino, bet ilguoju laikotarpiu išgelbėjo mažai gyvybių, jei išvis, lyginant su analogiškomis šalimis, kurios jų (beveik) netaikė (pvz. Švedija). Taip yra ne todėl, kad koronavirusas nebūtų pavojingas ir nebūtų verta su juo kovoti, bet tiesiog kad ir su karantinais didžioji dalis tų, kuriems liga pavojingiausia, vis tiek užsikrėtė ar greitai užsikrės ir persirgs / mirs ne mažiau žmonių. Be to, karantinai pavojingiausių kontaktų neriboja ir negali riboti (ligoninės, senelių namai ir t.t.). Nors mažai veiksmingi, karantinai daug kainuoja ekonomikai, pscihologijai ir sukelia/sukėlė bėdų kitur (skurdas, savižudybės, smurtas artimoj aplinkoj ir t.t.).
*Totaliniu sekimu ir totaliniais ribojimais pagrįsti karantinai (daug griežtesni ir ilgesni nei Lietuvoje) gali išnaikinti ligą (pvz. Kinija, Australija), bet to kaina bus didžiulė (ekonominė, pscihologinė), be to, sugrįžimo prie normalaus gyvenimo irgi nebus, nes liga bet kada galės grįžti ir vėl viskas iš naujo net ir po keleto naujų atvejų. Tose nedemokratinėse šalyse, kur yra totalinis sekimas, ribojimai, būtini ligos išnaikinimui, gali būti mažesni / trumpesni, bet tai yra žmogaus teisių kaina, ir čia kalba ne vien kokią teisę į privatumą.
*Demokratinėse valstybėse dar geriau, nei karantinas, veikia kontaktų paieška ir izoliavimas (Pietų Korėja). Tačiau veikia tik rimtas kontaktų sekimas naudojantis visomis priemonėmis, kurios prieinamos šaliai, tarkime, bylų tyrime (telefono buvimo vietos nustatymas, kredito kortelės atsiskaitymo vietos nustatymas), o ne tiesiog uždavinėjant klausimus “Su kuo susitikote?” ar “Kur keliavote”, į kurį žymi dalis žmonių neatsako ar meluoja ar patys gerai neprisimena ir kontaktų paieška žlunga (todėl ji nepavyko Europoje). Nepadeda ir visokios “savanoriškom programėlės” kurios neteikia beveik jokios naudingos informacijos vartotojui ir jas instaliuoja, apie susirgimą praneša tik mažuma.
*Sienų uždarymai pasiteisino tik jei įvesti laiku (kai šalyje situacija geresnė, nei aplinkoje) ir griežtai prižiūrimi visą laiką (Taivanas). Jie neturi prasmės, kai pačioje šalyje blogiau nei aplink arba panašiai blogai.
*Svarbus kovos su koronavirusu priemonių nuoseklumas – geriau mažiau ribojimų, bet galintys būti išlaikyti neribotą laiką, prie kurių žmonės gali priprasti ir su jais gyventi (išmokti laikytis tos tvarkos taip, kad ji nebetrukdytų), nei kažkokie staigūs “šokai” (t.y. geriau kaip Pietų Korėjoje nuolat nešiojamos kaukės nuo pandemijos pradžios be atšaukimo, taip pat rimta kontaktų paieška, nei staigūs perėjimai pirmyn-atgal nuo karantino kai ribojama viskas, iki situacijos kaip prieš pandemiją, kaip Lietuvoje buvo liepą).
*Absurdinius, nepagrįstus ribojimus visuomenė nustoja gerbti, išmoksta “nepagauta” juos ignoruoti ir tai tik skatina visokias sąmokslo teorijas, įstatymų vengimą ir rezultate išeina, kad ribojimai žalą sukelia didelę, o naudą duoda mažą (Argentina). Be to, joks vienas žmogus ar partija nesureguliuos visko geriau už rinką, todėl greitai darant kiekvieno gyvenimą liečiančius sprendimus dažnai pridaromos rimtos klaidos, kurios sukelia didesnę žalą nei naudą (Indijos karantinas).
*Svarbu ne kas parašyta įstatymuose, bet ko laikomasi. Reikalavimai turi būti arba normaliai prižiūrimi, arba jų turi išvis turi nebūti (pvz. privalomą izoliaciją verta įvesti tik tada, jei tai bus prižiūrima griežtai – t.y. nereikia apsižioti daugiau, nei yra pajėgumų prižiūrėti, nes iš tokių reikalavimų jokios naudos, kaip parodė sienų uždarymo bei privalomos izoliacijos nesuveikimas Europoje, nors ji veikė Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Taivane).
*Reikia suprasti, kad pasaulis labai įvairus ir vieni metodai vienur veiks geriau, nei kitur: vienokios priemonės prieinamos diktatūrai (Kinijai), kitokios – moderniai demokratijai (Pietų Korėjai), trečiokios – šalyse su daug ankštai gyvenančių imigrantų (Singapūras), ketvirtos – trečiam pasauliui. Vienoks ligos pavojus yra senstančiuose regionuose (Italija / Ispanija), kitoks (daug mažesnis) labai jaunuose regionuose (Kenija / Tanzanija / Afganistanas). Negalima ir nereikia kopijuoti metodų iš skirtingos demografiniu, ekonominiu, technologiniu ar politiniu požiūriu šalies (kaip Vakarų Europa kovą kopijavo nuo Kinijos, ar Afrika kovą-balandį kopijavo nuo Europos).

Taip pat:
*COVID kažkiek (apie kelis kartus) pavojingesnis už gripą, bet ne taip smarkiai, kaip kai kas įsivaizduoja (t.y. tikrai ne dešimtis kartų). Tai įrodyta moksliniais tyrimais dar 2020 m. kovą. COVID pavojingumas nuo pandemijos pradžios išliko gana panašus, o visokius mitus apie labai mirtiną pirmą bangą ar lengvesnę antrą bangą, arba kad per pirmą bangą užsikrėtė (Vakarų Europoje) mažiau žmonių nei per antrą, sukėlė tiesiog testavimo skirtumai.
*Analogiškai ir dabar skirtingos šalys testuoja skirtingai, kai kurios galbūt specialiai slepia duomenis (Tanzanija), todėl nereikia “priimti už gryną pinigą” ir lyginti mirčių ar (ypač) užsikrėtusiųjų skaičių nepalyginus testavimo apimčių. MIrčių skaičiai paprastai mažiau įtakojami testavimo skirtumų nei užsikrėtusiųjų (tiksliau, diagnozuotųjų) skaičiai, tad juos galima lyginti lengviau.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


    6 komentarai

  1. Ačiū, Augustinai, už nuostabų straipsnį – jis „į vienus vartus“ nugali turbūt didžiąją dalį žiniasklaidos. Nors straipsnyje pateikti faktai ir yra viešai prieinami, tačiau vis mažiau žmonių randa noro ne tik juos analizuoti, bet ir apskritai juos pripažinti.

    Tačiau norėtųsi padaryti nors nedidelę išsklaidytų mitų projekciją į ateitį. Panašu, kad Europa ir JAV, taip pat dalis Azijos po truputį ir persirgs Covid-19. Tose šalyse, kur karantinais ligos plitimas buvo stipriau nuslopintas (geras pavyzdys dabartinės bangos metu – Airija), sergamumas užsitęs ilgiau, o ten, kur griežtesnių priemonių imtasi nebuvo (Švedija), pandemija baigsis tyliai ir ramiai. Manau, tikrai jau galima drąsiai teigti, kad jokia Europos valstybė nesiryš įvedinėti griežtesnio karantino nei pavasarį, ir tuo labiau nebepradės imtis Pietų Korėjos lygio priemonių, kuriais esmingai pakeistų ligos plitimo eigą.

    Tuo tarpu daug įdomiau padiskutuoti, kaip reikalai klostysis toje pačioje Pietų Korėjoje, Taivane ir ypatingo karantino šalyse (Australijoje), kur Covid-19 visiškai neišplito. Jei laikysime, kad anksčiau mūsų padarytos įžvalgos teisingos, ateitis priklausys nuo to, kaip greitai virusas apnyks pasauliniu mastu (panašiai, kaip baigėsi ankstesnės pandemijos žmonijos istorijoje) ir nuo to, kaip masiškai ir efektyviai bus naudojama vakcina. Išryškėja du scenarijai:
    A. Pandemija slopsta / Vakcina pasiseka. Tiek Pietų Korėja, tiek Taivanas, tiek Australija galėtų palaipsniui atidaryti sienas ir taikyti vis švelnesnes visuomenės poveikio priemones. Gyvenimas grįžtų į normalų ritmą.
    B. Pandemija neslopsta / Vakcina nepasiseka. Minėtos valstybės atsidurtų labai nepavydėtinoje padėtyje – vienintelė apsauga būtų tęsti dabartinę politiką, kuri, pavyzdžiui, Australijoje būtų tiesiog nebesuvokiama (kiek metų laikyti uždarytas sienas: 3, 5, o gal 20?), o tokių priemonių netęsimas nubrauktų praktiškai visas anksčiau dėtas pastangas (telieka įsivaizduoti, kokie apgauti jaustųsi žmonės, mėnesius sėdėję griežtame karantine, o tada vis tiek susidūrę su masiniu ligos plitimu).

    Aišku, tiesa slypi kažkur per vidurį. Tačiau bent jau man vakcina kartu reiškia ir daug nežinomųjų: nėra tiksliai aišku, kiek laiko ji veiksminga, taip pat toli gražu ne visi ir turbūt net ne pusė gyventojų skiepysis ir t.t.

    Kokia jūsų nuomonė?

    • Dėkui,

      Pandemiją “įveikusios” šalys labai įvairios, tad, spėčiau, vieno atsakymo nebus.

      Vienos tų šalių, tarkime, gana mažai priklausomos nuo tarptautinio asmenų judėjimo – kaip Kinija, Taivanas ar, iš dalies, Pietų Korėja. Net ir palikta saviizoliacija nebūtų joms toks didelis smūgis. Ta saviizoliacija galėtų trumpėti: “Testas + 4 d. izoliacija + testas” ar pan. atrodytų logiškas variantas jei bijoma, kad tiesiog testas atvykimo metu dar neparodys viruso, kuriuo žmogus ką tik užsikrėtė (aišku, tikslų pagrįstumą parodytų specialūs tyrimai, pvz. kiek laiko maksimaliai gali testas nerodyti užsikrėtimo).

      Tačiau toje pačioje grupėje yra, tarkime, Tailandas, kurio didžioji dalis ekonomikos pastatyta ant turizmo ir kuris taip pat “kietai” uždaręs sienas ir mėtosi nuo vienos idėjos prie kitos, kaip jas atidaryti, bet tas idėjas vis nustelbia augančio viruso svetur baimė. Na, aišku, jei izoliacija trumpėtų iki kelių dienų, tai jau mažiau paveiktų “kurortinį” turizmą.

      Taip pat gali būti (ir jau yra) toliau plėtojamos dvišalės sutartys tarp daugmaž virusą įveikusių šalių sudarant “kelionių burbulus”.

      Veiksminga vakcina, manau, daug ką keistų – iš atvykstančiųjų būtų tiesiog reikalaujama skiepų paso su atitinkamu štampu, arba kokios naujos formos pažymos specialiai COVID (panašiai kaip dabar reikalaujama kai kur skiepų nuo geltonojo drugio). Savo ruožtu, masinė vakcinacija būtų įgyvendinta tose šalyse – matant Kinijos metodus, ta vakcinacija galėtų ten būti privaloma. Demokratinėse šalyse, aišku, su tuo būtų sunkiau, bet valdžia turi gausybę spaudimo priemonių – pvz. Australijoje nenustebčiau, jei nevakcinuoto vaiko nepriimtų į darželius ar mokyklas, to reikalautų ir daug darboviečių (bijodamos uždarymų dėl klasterių ar tiesiog elgdamosis “socialiai atsakingai” ar vykdydamos įstatymus kur būtų sektorių sąrašas, kurio darbuotojams privaloma vakcinacija, pvz. viešas maitinimas, paslaugos gyventojams, medicina) ir pan. Veiksmingumo laikas, šiuo atveju, nėra labai svarbu, nes galėtų būti reikalaujama vakciną kartoti (t.y štampai pasuose, pažymos turėtų datą).

      Pandemijos slopimas pasaulyje savaime didelės įtakos neturėtų, nes kol bus bent kažkiek sergančių bet kur užsienyje, o šalies viduje imuniteto nebus, tol liga gali būti įvežta į šalį kad ir vieno ar kelių žmonių ir ten paskui sudygti (kaip sudygo, tarkime, pirmą kartą Italijoje vasarį-kovą). Ypač tai didelė problema šalyse, kurios pačios neturi “vidinės sistemos” susidoroti su liga “neskausmingai” (kokią galbūt turi sukūrusi Pietų Korėja), o sugeba tvarkytis tik su labai griežtu karantinu. Čia geras pavyzdys Australijos antra banga kuri, kaip spėjama, “sudygo” nesukontroliavus grįžusių australų saviizoliacijos (Australijos bulvarinė žiniasklaida pranešinėjo net skandalingų istorijų, kad saviizoliaciją prižiūrėję apsaugininkai mylėjosi su saviizoliacijoje esančiais/iomis). Tokioms šalims, akivaizdu, žaisti su turizmu neapsimoka, kol nepanaikintas ligos atvežimo ir sudygimo pavojus – nuostoliai nuo dar mėnesio-kito karantino bus didesni, nei bet kokios galimos pajamos iš turistų. Aišku, dar yra žmogaus teisių klausimas – iš tiesų, istorijos iš Australijos baisios, jau beveik metus išskirtos šeimos ir pan. (nes pvz. tėvas ir mama yra skirtingų šalių piliečiai ir buvo skirtingose šalyse, kurios neįsileidžia svetimų piliečių), į savo tėvų laidotuves neįleisti žmonės ir t.t. Galbūt šitas natūraliai kažkiek spręsis didinant išimtis.

  2. Įdomių minčių radau..tačiau kai kur trūksta kažkokio minties užbaigimo..tarkim covid lyginimas su gripu..na, bent Lietuvos atveju, mirčių skaičiaus palyginimas su gripo sezonu ankstesniais metais bei ligoninių užpildymo skirtumai..man kažkaip tai nėra “tas pats gripas” pagal skaičius, ar nesuprantu ir neįžvelgiu kažko elementaraus?

    • Aš niekur nerašiau, kad tai tas pats gripas. Koronaviruso mirtingumas kažkiek didesnis.

      Čia analizuoju valstybių atsako į koronavirusą skirtumus bei jų rezultatus. Kai kuriose valstybėse (pvz. Švedijoje) atsakas į koronavirusą išties mažai skyrėsi nuo atsako į eilinę gripo epidemiją – tai yra, tarkime, uždarytos kai kurios (ne visos) mokyklos, riboti didžiausi renginiai, bet ir tiek. Kitose valstybėse gi į koronavirusą žiūrėta tarsi į kokį marą – žmonėms net drausta eiti iš namų, uždarytos sienos. Koronavirusą su gripu palyginau tik komentuodamas Švedijos požiūrį.

      Apibendrinti kviečiu pačius skaitytojus – tai yra susisteminti duomenys, kurie leidžia tą daryti: matosi, kokie yra karantino efektai, kokie yra sienų uždarymo (ir kada jis veikia), rimtos kontaktų paieškos ir t.t.

      Mano apibdendrinimai būtų tokie (pop jūsų komentaro pridėjau juos ir paties straipsnio apačioje):
      *Karantinai (kai viskas ar beveik viskas uždaroma) daugelyje šalių iš esmės nepasiteisino – tai yra, ilguoju laikotarpiu pasiekė nedaug rezultatų (išgelbėjo mažai gyvybių, jei išvis), lyginant su šalimis, kurios jų (beveik) netaikė (pvz. Švedija). Tai ne todėl, kad koronavirusas nebūtų pavojingas, bet tiesiog kad ir su karantinais didžioji dalis tų, kuriems liga pavojingiausia, vis tiek užsikrėtė ar greitai užsikrės ir persirgs / mirs ne mažiau žmonių. Tačiau karantinai daug kainuos ekonomikai, pscihologijai ir sukels/sukėlė bėdų kitur (skurdas, savižudybės, smurtas artimoj aplinkoj ir t.t.).
      *Totaliniu sekimu ir totaliniais ribojimais pagrįsti karantinai (daug griežtesni ir ilgesni nei Lietuvoje) gali išnaikinti ligą (Kinija, Australija), bet to kaina bus didžiulė (ekonominė, pscihologinė), be to, sugrįžimo prie normalaus irgi nebus, nes liga bet kada galės grįžti ir vėl viskas iš naujo. Ten, kur yra totalinis sekimas, ribojimai, būtini ligos išnaikinimui, gali būti mažesni / trumpesni, bet tai yra žmogaus teisių kaina, ir čia kalba ne vien kokią teisę į privatumą.
      *Sienų uždarymai pasiteisino tik jei įvesti laiku (kai šalyje situacija geresnė, nei aplinkoje) ir griežtai prižiūrimi visą laiką (Taivanas). Jie neturi prasmės, kai pačioje šalyje blogiau nei aplink arba panašiai blogai.
      *Svarbu priemonių nuoseklumas – geriau mažiau ribojimų, bet galintys būti išlaikyti neribotą laiką, nei kažkokie staigūs “šokai” (t.y. geriau kaip Pietų Korėjoje nuolat nešiojamos kaukės nuo pandemijos pradžios be atšaukimo, taip pat rimta kontaktų paieška, nei staigūs perėjimai pirmyn-atgal nuo karantino kai ribojama viskas, iki situacijos kaip prieš pandemiją, kaip Lietuvoje buvo liepą). Absurdinius, nepagrįstus ribojimus visuomenė nustoja gerbti ir tai tik skatina visokias sąmokslo teorijas, įstatymų vengimą ir rezultate išeina, kad ribojimai žalą sukelia didelę, o naudą duoda mažą (Argentina). Be to, joks vienas žmogus ar partija nesureguliuos visko geriau už rinką, todėl lengva greitai darant sprendimus pridaryti rimtų klaidų kurios padarys didesnę žalą nei naudą (Indijos karantinas).
      *Svarbu ne kas parašyta įstatymuose, bet ko laikomasi. Reikalavimai turi būti arba normaliai prižiūrimi, arba jų išvis turi nebūti (pvz. privalomą izoliaciją verta įvesti tik tada, jei tai bus prižiūrima griežtai – t.y. nereikia apsižioti daugiau, nei yra pajėgumų prižiūrėti, nes iš tokių reikalavimų jokios naudos, kaip parodė sienų uždarymo bei privalomos izoliacijos nesuveikimas Europoje, nors ji veikė Pietų Korėjoje, Kinijoje ar Taivane).
      *Tačiau reikia suprasti, kad pasaulis labai įvairus ir vieni metodai vienur veiks geriau, nei kitur: vienokios priemonės prieinamos diktatūrai (Kinijai), kitokios – moderniai demokratijai (Pietų Korėjai), trečiokios – šalyse su daug ankštai gyvenančių imigrantų (Singapūras), ketvirtos – trečiam pasauliui. Vienoks ligos pavojus yra senstančiuose regionuose (Italija / Ispanija), kitoks (daug mažesnis) labai jaunuose regionuose (Kenija / Tanzanija / Afganistanas). Negalima ir nereikia kopijuoti metodų iš skirtingos demografiniu, ekonominiu, technologiniu ar politiniu požiūriu šalies (kaip Vakarų Europa kovą kopijavo nuo Kinijos, ar Afrika kovą-balandį kopijavo nuo Europos).

      Taip pat:
      *COVID kažkiek (apie kelis kartus) pavojingesnis už gripą, bet ne taip smarkiai, kaip kai kas įsivaizduoja (t.y. tikrai ne dešimtis kartų). COVID pavojingumas nuo pandemijos pradžios išliko gana panašus, o visokius mitus apie labai mirtiną pirmą bangą ar lengvesnę antrą bangą, arba kad per pirmą bangą užsikrėtė (Vakarų Europoje) mažiau žmonių nei per antrą, sukėlė tiesiog testavimo skirtumai.
      *Analogiškai ir dabar skirtingos šalys testuoja skirtingai, kai kurios galbūt specialiai slepia duomenis (Tanzanija), todėl nereikia “priimti už gryną pinigą” ir lyginti mirčių ar (ypač) užsikrėtusiųjų skaičių nepalyginus testavimo apimčių. MIrčių skaičiai paprastai mažiau įtakojami testavimo skirtumų nei užsikrėtusiųjų (tiksliau, diagnozuotųjų) skaičiai, tad juos galima lyginti lengviau.

  3. Įsiterpsiu ir šiek tiek papildysiu.

    Europoje veikia agentūra „Euromomo“, kuri stebi bendrą mirtingumą ir viešai teikia vertingų duomenų:

    https://www.euromomo.eu/graphs-and-maps/

    Pažvelgus į pirmąjį grafiką (All ages – deaths) aiškiai matyti, kad Europoje mirtingumas banguoja ir kiekvienais metais žiemą-pavasarį pasiekia piką. 2020-ųjų pavasarį, iš pirmo žvilgsnio, buvo fiksuotas itin didelis mirčių skaičiaus šuolis, kuris tarsi bylotų apie baisias Covid-19 pasekmes, tačiau iš tiesų suminis tam tikro savaičių intervalo mirtingumas nedaug skyrėsi, nuo, tarkime, 2018-ųjų metų.

    Nepatingėjau ir paskaičiavau mirčių sumą tuose intervaluose, kuriuose matomas didžiausias jų šuolis:
    2020-aisiais tai buvo 8-20 savaitė. Bendras mirčių skaičius – apie 853 tūkst.
    2018-aisiais tai buvo 51-11 savaitė (sandūra su 2017-aisiais). Bendras mirčių skaičius – apie 827 tūkst.

    Kaip matyti, ėmėme tokio paties ilgio intervalą (13 savaičių), o mirčių skaičiaus skirtumas nežymus. Tai – ganėtinai grubus paskaičiavimas, tačiau jis aiškiai parodo, kad, nors ir 2020-ųjų pavasarį buvo stebimas aukštas mirtingumo šuolis, tačiau jis buvo trumpas ir ilgesniuoju periodu beveik susilygino su ankstesnių metų rodikliais.

    Kita vertus, jau dabar aiškiai matomas ir antrosios Covid-19 bangos atspindys nuo 44-tos savaitės. Skaičiai geltonai pažymėtame stulpelyje nėra galutiniai, todėl, tikėtina, dar padidės. Vis dėlto tolesnes išvadas bus galima daryti tik pavasarį. Jeigu 2021-aisiais nebus aiškiai išreikštos trečiosios Covid-19 bangos, dabartinį mirčių skaičių ir bus galima sieti su 2021-ųjų metų piku.

    Vis dėlto „Euromomo“ pateikia vos kelerių metų mirtingumo duomenis. Panašu, kad turėdami dar ankstesnių metų duomenis, ypač tų metų, kai siautėjo stiprios gripo atmainos, stebėtume tikrai didesnius mirtingumo rodiklius, nei, pavyzdžiui, 2018-aisiais.

    Visa tai tik patvirtina Augustino suformuluotą ir dekonstruotą 2020 m. pavasario mitą: “Nuo koronaviruso miršta 4-10%”.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

| 3 komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio, vieno aukščiausių planetoje

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio Seule, vieno aukščiausių planetoje


Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)


04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Seulo maisto turguje

Seulo maisto turguje

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Budos gimtadieniui šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Budos gimtadieniui Pietų Korėjos šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar būtų neįmanoma

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar, balandžio viduryje, būtų neįmanoma

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Džongmjo šventykla Seule

Džongmjo šventykla Seule

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais 'Laikykitės tylos!' ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius 'triukšmo tvarkdarius' ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais ‘Laikykitės tylos!’ ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius ‘triukšmo tvarkdarius’ ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus - arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus – arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje - tik maža jų dalis

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje – tik maža jų dalis

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Lotte World parke

Lotte World parke

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

Tuščiame Hano upės kruize

Tuščiame Hano upės kruize

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host 'pagrindinio herojaus' - iš Hano upės iškylančios pabaisos - statulos

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host ‘pagrindinio herojaus’ – iš Hano upės iškylančios pabaisos – statulos

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Kaukėtame Seulo metro

Kaukėtame Seulo metro įprastu metu, kai ir aš su kauke

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje išvaizdoje.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje kaukėtoje išvaizdoje.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose - bet ne draudimų

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose – bet ne draudimų

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

TIk devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje

Tik devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje. Kasdien 10:30 ši statistika skelbiama ‘Kore Herald’

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) - be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) – be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.


Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)


04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Aistė duoda videointerviu LRT laidai 'Pasaulio Lietuva'

Aistė duoda videointerviu LRT laidai ‘Pasaulio Lietuva’

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Straipsnis apie mus 15 minučių

Straipsnis apie mus 15 minučių

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Dirbame Seulo bute

Dirbame Seulo bute. Milijonai pasaulio žmonių šiomis dienomis išbandė darbą iš namų. Mes taip dirbame jau trys metai. Tiesa, tie mūsų namai kas savaitę ar kelias – vis kiti. Dabar bus tie patys visą mėnesį.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Valgymo žokėjas restorane

Valgymo žokėjas restorane

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos 'adžumai'

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos ‘adžumai’. Vėliau, kaip korėjietės įpratusios, Aistė įsigijo papildomą specialų trumpą rūbą, dengiantį pečius

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Avarija pro buto langą

Avarija pro buto langą

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva - programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, - e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva – programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, – e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja. Tik reikia pasižiūrėjus, kas vyksta virtualiai, gerai vaidinti – ir atrodys kaip scena iš kokio filmo

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Paminklas 'Gangnam Style' dainai Kangname

Paminklas ‘Gangnam Style’ dainai Kangname

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

Gyvų gėlių pardavimo automatas

Gyvų gėlių pardavimo automatas

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka - čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas - dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka – čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas – dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai - viena populiarių Korėjos modernybių

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai – viena populiarių Korėjos modernybių

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

K-dramos - labai 'padorios'. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje.

K-dramos – labai ‘padorios’. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje (vaizdas iš Jongma Land atrakcionų parko).

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.

Kur dabar skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino)

Kur dabar, 2020 m. balandį, skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino). Europoje vyrauja krovininiai skrydžiai.

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Perkame skrydį į Čedžu

Perkame skrydį į Čedžu

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje


Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)


04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Grafitis pasitikęs mus Varšuvoje.

Reklama, išlydėjusi mus iš Varšuvos. Nedidelis prisiminimas

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur, primena vieną skaudžiausių pastarųjų laikų Korėjos istorijos fragmentų

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB butai dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti “No corona” ir pan.


Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)


05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Pranešimas KOrea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Pranešimas Korea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų - užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų – užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

Pilni Seulo pramogų rajonai

Pilni Seulo pramogų rajonai

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo - viena trumpų mūsų išvykų

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo – viena trumpų mūsų išvykų

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Nami saloje

Nami saloje

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Minamoje drezinoje

Minamoje drezinoje

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame - meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo "papildytą realybę"). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame – meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo “papildytą realybę”). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Ant Namhansanseong tvirtovės

Ant Namhansanseong tvirtovės

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

Nami saloje

Nami saloje

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Traukinyje anksti rytą

Traukinyje anksti rytą

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Traukinyje

Traukinyje

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų. Beje, paplūdimiai apšviesti ne šiaip sau, o tam, kad matytųsi išsilaipinantys Šiaurės Korėjos agentai, nes siena netoli. Kur nėra miestų, paplūdimiai užtverti tvoromis, karts nuo karto stovi stebėjimo bokštai

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Iš Jeosu lynų kelio

Iš Jeosu lynų kelio

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Hėšindango penių parko skulptūra

Hėšindango penių parko skulptūra

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Nacionaliniame muziejuje

Nacionaliniame muziejuje

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau - bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau – bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti - tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti – tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Seule

Seule

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Saulėlydis Inčeone

Saulėlydis Inčeone

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    3 komentarai

  1. Labai įdomu skaityti. Ačiū! Gal net pavydu truputį to (ne)karantino ???? sėkmės, lauksiu tolimesniú įrašú. Iš Japonijos ????

    • Dėkui. Žiūrėsim, kaip su Japonija, bet jei reikėtų lažintis, kol kas spėčiau, kad nepavyks. Mat Japonijos-Korėjos santykiuose problema ne vien koronavirusas, bet ir istorinės bėdos, panašiai kaip ir Lietuvos bei Rusijos. Japonija buvo okupavusi Pietų Korėją iki Antrojo pasaulinio karo ir antijaponiškų minčių Korėjoje gausu iki šiol (tarkime, Seule, kaip ir kas savaitę, vyko demonstracija prieš Japoniją prie jų ambasados). Tai atsiliepė ir leidimams atvykti. Nors Pietų Korėja šiaip jau labai ilgai neribojo atvykimo iš užsienio, o ir dabar jis galimas (tačiau reikia karantinuotis), atvykimą iš Japonijos apribojo (atšaukė bevizį režimą) vieną pirmųjų. Oficialiai tai buvo atsakas į tai, kad Japonija apribojo atvykimą iš Korėjos tada, kai Korėjoje kilo koronaviruso banga. Tačiau iš tikrųjų atvykimą iš Pietų Korėjos tuo metu apribojo daugybė šalių – bet Korėja atsakomųjų veiksmų ėmėsi tik prieš Japoniją, o kitus atvykimus ėmė kontroliuoti tik gerokai vėliau. Taigi, matyt, sunku tikėtis, kad Japonijos/Korėjos “skrydžių ribojimų siena” kristų viena pirmųjų, bet žiūrėsime.

  2. Nesijauti įstrigęs, nes Korėja ir Seulas yra nuostabūs. <3 Ech, nostalgija!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

| 14 komentarai

Koronaviruso pandemija pasaulį ištiko ir sienos užsidarė taip greitai, kad daugelis nežino, kokių priemonių imasi įvairios šalys jai stabdyti. Neretai tai neteisingai nušviečia ir tarptautinė žiniasklaida, oficialūs asmenys, nyksta riba tarp “tikrų žinių” ir “fake news”.

Todėl nusprendžiau išanalizuoti įvairių šaltinių duomenis, pačius teisės aktus, o taip pat ir palts turėjau galimybę aplankyti ne vieną šalį pandemijos metu.

Šiame straipsnyje į vieną vietą surinkau visų šalių taikomų metodų palyginimą bei jau matomus (arba ne) rezultatus. Kadangi informacijos per daug, kad ją surinktų bet koks vienas žmogus ir viskas keičiasi per greitai, kviečiu dalintis nuomonėmis ir papildomais pastebėjimais komentaruose.

Masinis karantinas / uždarymai

Ribodamos žmonių judėjimą šalys ėmėsi keturių rūšių priemonių (2020 m. balandžio duomenimis):

1.Tik rekomendacijos be draudimų. Rekomenduojama plauti rankas, rizikos grupei saugotis, ilgiau pabūti namie ir pan. Šiuo keliu iš pradžių, kol užsikrėtusių buvo nedaug, ėjo daug šalių, bet beliko tik kelios, nors jos šio kelio laikosi gana tvirtai (Baltarusija, Nikaragva, Turkmėnija, Tadžikija, dalis JAV valstijų). Šitų šalių argumentai „už“ – „koronavirusas iš esmės pasaulyje jau nebesustabdomas ir nėra pavojingesnis už daugelį kitų ligų ir pavojų, kuriuos toleruojame (maliarija, autoavarijos ir t.t.), todėl nėra logikos su juo kovoti visą gyvenimą ir ekonomiką paralyžuojančiais draudimais, ypač jei šalyje užsikrėtusiųjų nedaug“.

2.Uždaryti tik pačias rizikingiausias veiklas (t.y. tas kur būna daug žmonių ilgai kartu artimu atstumu). Paprastai tai – masiniai renginiai, sportas su žiūrovais, teatrai, mokyklos, universitetai, darželiai, kino teatrai, naktiniai klubai, kartais – barai, nors skirtingose šalyse tas sąrašas kiek skiriasi (čia išvardinau vietas nuo dažniausiai uždaromų iki rečiausiai). Šiuo keliu nuėjo Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Latvija, Švedija, Islandija ir dar gana daug šalių. Kai kuriose ribojimai švelnesni (pvz. Pietų Korėjoje niekada neuždaryti kino teatrai, o Taivane neuždarytos ir mokyklos; barai atidaryti didelėje dalyje šį kelią pasirinkusių šalių), kitose – kiek griežtesni, bet esmė lieka ta pati: užkertamas kelias didžiajai daliai infekcijų, suduodant gana nedidelį smūgį gyvenimui ir ekonomikai (realiai paveikiamos tik kai kurios konkrečios veiklos ir jų darbuotojai).

3.Uždaryti „viską, kas nebūtina“, paliekant tik pramonę ir „būtinas“ prekybos/paslaugų veiklas. Paprastai tos veiklos: maisto prekyba, vaistinės, ligoninės (bent jau „būtinoms procedūroms“). Kokios dar veiklos būtinos, tiesa, priklauso nuo šalies – pvz. Singapūre būtinomis laikomos ir kirpyklos, bet tik jei „kerpa paprasta šukuosena“, o Lietuvoje buvo nelaikomos. Šiuo keliu nuėjo Lietuva, Lenkija, Singapūras, daug Europos Sąjungos šalių. Teoriškai jis turėtų užkirsti kelią daugiau infekcijų, nei 2 kelias, bet jis taip pat ir smarkiai sužaloja ekonomiką, paliesdamas daugelį veiklų ir darbų (kadangi daugelis žmonių daugelyje šalių šiais laikais dirba paslaugų sferoje), o netiesiogiai – ir visus kitus (net jei, tarkime, gamyba ir veikia, mažiau kas pirks ten pagamintus daiktus, nes neturės pinigų, neveiks parduotuvės).

4.Nurodyti visiems likti namie, leidžianti išeiti tik ypatingais atvejais (kai kur – tik į ligoninę (maistas atvežamas prie durų); kitur – pirkti maisto ir pan.). Tokiose šalyse nelieka ir viešojo transporto, ribojamas automobilių eismas, nebedirba gamyklos. Šiuo keliu nuėjo, tarkime, Ispanija, Kinijos Hubėjaus provincija.

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona - paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona - kai kuriose jos dalyse (iki balandžio). Balta - yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos.Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona – paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona – kai kuriose jos dalyse. Balta – yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos. Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų. 2020 m. balandžio duomenys.

Didelėse šalyse, kaip Kinija ar JAV, skirtinguose regionuose taikyti skirtingi metodai. Pvz. nors kalbame apie „drakonišką Kinijos poilitiką“, iš tikro ji drakoniška buvo tik Hubėjaus provincijoje, kur prasidėjo koronavirusas, o įvairiose kitose provincijose švelnesnė nei didelėje ES dalyje.

Kuris požiūris geriausias? Kaip rodo šalių patirtys, pakanka uždaryti pačias rizikingiausias veiklas, nes tokiu būdu užkertamas kelias 90%+ užsikrėtimų, kuriems galima užkirsti kelią uždarymo būdu (t.y. neskaičiuojant užsikrėtimų ligoninėse, kurių neuždarysi, užsikrėtimų savo namie nuo šeimos narių, ar užsikrėtimų užsienyje), tačiau paveikiama tik ~10% ekonomikos, uždarbių (tikslūs procentai priklauso nuo to, kas uždaryta).

Lyginant šalis, kurios kitais atžvilgiais laikėsi vienodų priemonių, tačiau viena jų uždarė „viską kas nebūtina“, o kita – tik pavojingiausias vietas, matosi, kad koronaviruso plitimas tose šalyse iš esmės nesiskiria. Pvz. Lietuvoje, uždariusioje „viską, kas nebūtina“, po uždarymo koronavirusas per ateinantį mėnesį plito net dvigubai greičiau nei Latvijoje, uždariusioje tik pavojingiausias vietas.

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Taigi, uždarymas visko, „kas nebūtina“, kaip įvestas Lietuvoje, yra ne kas kita, kaip masinės panikos apraiška. Jis praktiškai jokios naudos neduoda, o daro didžiulę žalą ekonomikai. Taip yra todėl, kad tiesiog beveik neįmanoma, tarkime, užsikrėsti koronavirusu perkant mobilųjį telefoną pustuštėje elektronikos parduotuvėje – užsikrėtimai įvyksta būnant kartu ilgesnį laiką, t.y. pavojingose vietose, ką rodo tyrimai šalyse, kuriose kiekvienas užsikrėtimio atvejis ištiriamas, kaip Pietų Korėjoje.

Deja, spaudoje dažnai pasitaiko niekuo nepagrįstų teiginių apie tariamą tokio masinio uždarymo naudą. Jie visi „grindžiami“ lyginant pelus su grūdais: tai yra, lyginant, tarkime, „užsidariusią“ Lietuvą, kur koronavirusas sklinda mažai, su „neužsidariusia“ Švedija, kur jis sklinda labiau (kažkodėl ne su „neužsidariusiomis“ Latvija, Pietų Korėja, Taivanu ar dar kur, kur koronavirusas plinta lėčiau, nei Lietuvoje…).

Tačiau Lietuvos-Švedijos koronaviruso plėtros skirtumai niekaip nesusiję su šitų šalių uždarymu, o su požiūriu į masinį testavimą (žr. sekantį punktą), kuris Švedijoje yra visai kitoks, nei Lietuvoje, Latvijoje, Islandijoje, Pietų Korėjoje ir kitose sėkmingai koronavirusą stabdančiose šalyse.

Be to, reikai suprasti, kad koronavirusas Vakarų Europoje išplito anksčiau, nei Rytų Europoje, o tai susiję su didesniais Vakarų Europos ryšiais su Azija bei tarpusavyje ir nėra niekaip susiję su atsakomosiom priemonėm. Kita vertus tai, kad koronavirusas Rytų Europoje išplito vėliau, leido Rytų Europai geriau pasiruošti (tuo metu pasaulyje jau mažiau trūko testų, kaukių ir kt.).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Nurodymas likti namie gali atnešti naudos nebent ypatingom aplinkybėm, kai šalis, kaip Kinija, turi galimybę stebėti gyventojus ir tai pilnai sukontroliuoti: tokiu atveju, taikant itin griežtą karantiną, teoriškai įmanoma sunaikinti ligą išvis. Tačiau tai nepasiekiama demokratinėms šalims, be to, kai liga išplito pasaulyje, neįmanoma išvis niekam, nes net vienai šaliai sunaikinus ligą, ji galės vėl “ateiti” iš užsienio.

Testavimas

Požiūris į testavimą pasaulyje dvejopas:

1.Testuoti, izoliuoti, sunaikinti ligą (masinis testavimas). Dalis šalių stengiasi nustatyti kiekvieną koronaviruso atvejį – net nesimptominį – tam, kad sergančius izoliuotų ir jie neužkrėstų kitų. Taip ilgainiui siekiama sunaikinti ligą. Priemonės tam paprastai tokios: nustačius ligonį, tiriami ir visi žmonės, su kuriais jis turėjo kontaktą. Visi, kas serga – izoliuojami, o kas įtariami, kad gali sirgti – taip pat (bent jau iki testas juos „išteisins“). Jei politika vykdoma sėkmingai, koronavirusas iš lėto nyks: nes tam, kad jis išliktų, kiekvienas ligonis turi užkrėsti bent vieną kitą žmogų. Net ir nieko nedarant, užkrečia vidutiniškai tik 2-3, tad greitai izoliuojant ligonį, lengva šį skaičių numušti žemiau 1 (net jeigu kai kurie ligoniai ir spės ką nors užkrėsti, jei dauguma neužkrės, to pakaks). Šios politikos laikosi ir Lietuva, Latvija, ja sėkmingai koronavirusą sudorojo Kinija, Pietų Korėja, Taivanas, Farerų salos, Naujoji Zelandija, tvarko Islandija ir kt.

2.Testuoti ir gydyti tik rimtus ligonius. Laikantis šio požiūrio, į koronavirusą žiūrima tarsi, tarkime, į gripą: tai yra, testuojami, gydomi tik tie, kas patys kreipiasi į ligonines su rimtais simptomais. Nėra aiškinamasi, kas dar serga. Tikimasi, kad ilgainiui atsiras „bandos iminutetas“ – tai yra, daugelis persirgs ir turės imunitetą. Šio požiūrio laikosi Iranas, Italija, Ispanija, Švedija ir kt. Tiesa, kai kurios šalys jo laikosi „ne iš gero gyvenimo“, bet todėl, kad kai ten prasidėjo pandemija, jos nebuvo pasiruošusios pakankamai testų, o kai testų jau atsirado, liga ten buvo pasklidusi tiek, kad testuoti, izoliuoti būtų reikėję šimtus tūkstančių ar milijonus žmonių – t.y. pirmasis variantas tapo sunkiai prieinamas.

Kuris požiūris gerensis? Kaip rodo patirtis, šalys, laiku sėkmingai pritaikiusios masinį testavimą, koronavirusą pažabojo – liga išliko, bet užsikrėtusiųjų skaičiai krito iki minimumo. Toks procesas vyksta ir Lietuvoje. Aišku, viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi: tie, kam diagnozuotas virusas, “patraukiami iš visuomenės”, bet dalis “mažai simptominių” spėja “prasprūsti”, užkrėsti naujus, todėl ligos pažabojimas užtrunka ilgiau nei mėnesį ar kelis.

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą. Pilka spalva – tuometiniai ligoniai, mėlyna – pagijusieji. Oranžinė linija rodo, kiek tuo metu yra sergančiųjų

Tuo tarpu jokia šalis, kuri testavo tik rimtus ligonius, nė iš tolo nepriartėjo prie ligos sunaikinimo (2020 m. balandžio duomenimis) – ir joks karantinas tam nepadėjo. Kita vertus, jų ir tikslas / siekiai kiti.

Tačiau, jeigu paaiškės, kad koronavirusu persirgus atsiranda ilgalaikis imunitetas (tai dar neaišku, bet pagal kontekstą atrodo labiausiai tikėtina), gali būti, kad antroji politika pasiteisins labiau, nes tokiu atveju toms šalims koronavirusas bus nebebaisus, kai koronavirusą “įveikusios” šalys vis tiek turės kažkaip ribotis nuo jo atvežimo iš užsienio, nes jis sukeltų vis naujas bangas.

Įvažiavimo ribojimai

Į visas šalis, išskyrus Kiniją, koronavirusas atėjo „iš svetur“, todėl daugelis ėmėsi įvažiavimo į šalį ribojimo priemonių. Čia yra keli požiūriai:

1.Neriboti įvažiavimo į šalį. Ilgainiui tokių šalių liko nedaug (iki 5%), pvz. Jungtinė Karalystė, Meksika. Kartais tokiose šalyse taikomi papildomi “švelnūs” patikrinimai atvykėliams, kaip temperatūros matavimas, bet jie užkerta kelią ne visiems ligoniams.

2.Draudimas atvykti kai kurių šalių piliečiams arba pabuvojusiems jose. Tokių priemonių daugelis šalių ėmėsi iš pradžių, kai koronavirusas buvo paplitęs, tarkime, tik Kinijoje, ar keturiose šalyse, bet ilgainiui, virusui išplitus pasaulyje, daugelis šalių perėjo prie visuotinių priemonių (3-4), nes nebėra logikos išskirti konkrečių šalių, kai virusą, tikėtina, gali atvežti iš daugelio šalių. Tačiau tokios politikos vis dar laikosi, pavyzdžiui, Švedija.

3.Karantinas / ribojimai visiems atvykėliams. Paprastai atvykėliams liepiama 14 dienų neiti iš namų ir/arba privalomas koronaviruso testas. Tokios priemonės gali užkirsti kelią ligos plitimui, nes net jei ir kas nors atvyktų sirgdamas, jis, laikantis procedūrų, nieko neužkrės. Nors šios priemonės iš esmės sunaikina trumpalaikį turizmą (juk niekas neskris dviems savaitėms į šalį, jei privalės praleisti jas visas karantine), tačiau leidžia judėjimą ilgalaikiais tikslais (studijų, darbo, kultūrinio pažinimo / kalbos mokymosi ir kt.). Todėl šalyse, nepriklausomose nuo turizmo, gali būti išlaikomos ilgai. Tokios politikos laikosi Pietų Korėja, Latvija ir kt.

4. Sienų uždarymas (draudimas atvykti užsieniečiams). Dažniausiai atvykti leidžiama tik savo piliečiams (jiems – karantinas), taip pat vežėjams ir pan. Tokios politikos ėmėsi Lietuva. Kai kurios šalys laikinai apribojo ir piliečių atvykimą.

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06)

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06). Dėl skirtingų individualių priemonių sunku viską atvaizduoti žemėlapyje, tad jis apytikslis

Kokios priemonės geriausios? Daugeliui turtingų šalių tol, kol koronavirusas sparčiai pasaulyje sklinda, norint kuo labiau apriboti “importuojamus atvejus”, yra logiškiausias yra trečiasis variantas (privalomi karantinai/testai), nes taip 95%+ užtikrinama, kad liga nesklis, tačiau teorinė galimybė patekti į šalį lieka. Aišku, tam turi būti sistema. Logiška, jei už testus/karantinavimo vietą susimoka pats atvykėlis, panašiai, kaip už vizą. Daugėjant šalių, kur koronavirusas nesklinda, ribojamai iš jų gali būti mažinami.

Pilnas sienų uždarymas neduoda daug papildomos naudos, nes jau ir kontrolė padeda užkirsti kelią daugeliui sergančiųjų. Pvz. į Pietų Korėją šiuo metu kasdien atvežama apie 5 koronavuso atvejus, iš tų pačių 90%+ atvejų atveža patys namo grįžtantys Korėjos piliečiai (pvz. užsienyje studijavę korėjiečiai studentai), kurie galėtų atvykti net ir uždarius sienas. T.y. užsieniečių neįleidimas tepadėtų išvengti vos kelių atvejų per savaitę. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje iki uždarant sienas: iš visų įvežtinių atvejų, vos vieną ar kelis įvežė užsieniečiai, o kitus – Lietuvos piliečiai. Savo ruožtu, visiškas sienų uždarymas sukelia papildomų neigiamų padarinių, nes apsunkėja ir svarbių kovai su pandemija asmenų, krovinių atvykimas (pvz. nelikus reisinių lėktuvų skrydžių, mažiau ir galimybių gabenti krovinius, įskaitant svarbiausius, nes didelė dalis krovinių šiaip gabenami keleivinių lėktuvių krovinių skyriuose), didėja žala ekonomikai.

Visai neriboti patekimo į šalį gali būti logiška toms šalims, kur koronavirusas mažai pavojingas (žr. žemiau) arba kur jis jau taip išplitęs, kad tarp vietinių paplitęs net labiau, nei tarp daugelio potencialiai atvykstančių užsieniečių.

Taip pat reikia suprasti, kad joks sienų uždarymas nėra absoliutus – beveik visur praleidžiami, tarkime, sunkvežimių vairuotojai, lėktuvų ar laivų įgulos, ir dažnai jie praleidžiami be kontrolės, net be COVID testų. Sustabdyti šitų srautų neįmanoma, nes juk dalis jų net veža maistą, vaistus, apsaugos priemones. Taigi, realybė tokia, kad “užsidarysime sienas, sunaikinsime virusą ir pas mus jo nebebus, nes niekaip nebesugrįš” metodas niekada neveiks, nes jei virusas bus užsienyje tai, tegu ir nebūtinai iš karto, jis grįš vėl net ir “uždarius sienas”, pasisės sėkla, kuri, be kitų priemonių (testavimas ir t.t.) toliau plis.

Apsisaugojimo priemonės

Kadangi koronavirusas plinta konkrečiu būdu – iš sergančiojo burnos/nosies į sveikojo burną/nosį, galimai per kokį nors tarpinį paviršių (pvz. apčiaudėtą stalą) – tai yra nesunku užkirsti tam kelią naudojantis asmeninėmis apsaugos priemonėmis (net jei nebūtų jokio karantino). Veido kaukėmis, rankų plovimu, stalų/rankenų ir kitų dažnai liečiamų paviršių dezinfekavimu, temperatūros tikrinimu įvairiose vietose (taip neįleidžiant ten, tikėtina, sergančių), o taip pat nesilietimu prie kitų žmonių, atstumo prisilaikymu nuo žmonių su kuriais bendrauji (pvz. rankos nepadvimas).

Kai kuriose šalyse šios priemonės ir šiaip kultūriškai priimtinos (pvz. Rytų Azijoje įprasta dėvėti kaukes), kitur – mažai priimtinos (pvz. daug šalių net prieš valgant neįprasta nusiplauti rankas). Ten, kur tai yra kultūros dalis, kaip Pietų Korėjoje, net ir be ypatingų reikalavimų žmonės ėmėm masiškai priemones naudoti.

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Tuo tarpu šalyse, kur tai mažiau įprasta, kaip Europoje veido kaukės, valdžiai teko išleisti reikalavimus vienur ar kitur tų priemonių imtis.

Bendrai paėmus, šios priemonės yra gerai – jos padeda išvengti daugybės užsikrėtimų nedarydamos jokios žalos ekonomikai ar netgi tam tikrą naudą (pvz. jeigu reikalinga prekybos centre papildoma dezinfekcija, tai gali būti įdarbinami papildomi darbuotojai). Jei jos kultūriškai neįprastos, logiška tokius papročius diegti per socialines reklamas ar tiesioginius reikalavimus/draudimus. Tai turėtų išlikti ilgiau, nei kitos priemonės (karantinas, įvažiavimo drauidmai).

Šalyse, kur tokios priemonės įprastos (pvz. Rytų Azijoje, kur įprastos kaukės, neįprastas rankų paspaudimas) koronavirusas plito gerokai lėčiau, negu kur jos neprastos (pvz. Europoje, JAV, o ypač, tarkime, Pietų Europoje, kur įprasti apsikabinimai, bučiniai net tarp žmonių, kurie nėra artimi draugai ar giminaičiai).

Kas dar daro įtaką koronaviruso plitimui / pavojingumui?

Yra du pagrindiniai veiksniai, dėl kurių daugelyje šalių koronaviruso, net ir visiškai nieko nedarant, pavojus būtų gerokai mažesnis, nei Europoje ar JAV.

1.Gyventojų amžius. Jaunimas ne tik daug kartų mažiau linkęs mirti nuo koronaviruso, bet ir juo užsikrėsti. Akivaizdu, kad Malyje, kur, tarkime, tik 1% gyventojų vyresni nei 70 m., ligos pavojai kur kas mažesni nei Italijoje, kur tokio amžiaus net 17% žmonių.

2.Klimatas. Virusas greičiau žūva karštame klimate ir todėl, tarkime, Pietryčių Azijoje (Tailande, Vietname, Indonezijoje) ar Afrikoje protrūkiai, ypač atsižvelgiant į gyventojų skaičių, gerokai mažesni nei šaltesnėse vietose – Europoje, JAV, Kinijoje – nors Pietryčių Azija, dėl ryšių su Kinija, buvo paveikta anksčiau, nei Europa.

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio viduryje palyginus su gyventojų skaičiumi. Didžiausias - vėsaus klimato šalyse - šiaurės pusrutulyje, Andų kalnų regione, Turkijos/Irano plynaukštėse

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio pabaigoje (kuo tamsiau nuspalvinta šalis, tuo ten daugiau atvejų 100 000 žmonių)

3.Gyvenimo tankumas. Miestuose virusas plinta greičiau (todėl daugelis epidemijų prasidėjo nuo milijoninių didmiesčių, kaip Vuhanas Kinijoje, Niujorkas JAV, Maskva Rusijoje). Bet dar greičiau jis plinta ankštose gyvenamose vietose, kur šimtai žmonių dalijasi tomis pat patalpomis (virtuvėmis, tualetais). Vienas greičiausių plitimų todėl buvo imigrantų bendrabučiuose Singapūre ir Katare, kur būna iš karto per parą nustatomi šimtai ar net tūkstančiai atvejų. Joks “visuotinis karantinas” šio sklidimo nesustabdys, nes visi tie žmonės gyvena kartu tai karantinas nebent apsaugos kitus nuo viso bendrabučio.

4.Kiti pavojai. Kai kurios neturtingos šalys daug labiau pripratusios prie pavojų – maliarija, tarkime, ten pražudo gerokai daugiau žmonių, nei galėtų koronavirusas, yra kitų ligų, konfliktų. Nors tokios šalys nukopijuoja nuo Europos ir „pirmojo pasaulio“ griežtus kovos su koronavirusu metodus, jie paprastai atneša daugiau žalos nei naudos, nes ilgainiui atima resursus iš kovos su kitomis problemomis (pvz. badu, maliarija), be to, sukuria naujų mirtinų problemų (kaip milijoniniai ėjimai pėsčiomis namo Indijoje neliko transporto), o paprastai dėl klimato, jauno gyventojų amžiaus tokiose šalyse koronavirusas nebūtų probleminis.

5.Medicinos pajėgumas, ypač plaučių ventiliatorių kiekis ir t.t. Liga pavojingesnė, kur tas pajėgumas menkas, tačiau, kita vertus, dažnai tai ir vietos, kur žmonės jaunesni, komplikacijų tikimybė menkesnė. Visgi, aktualu tuos pajėgumus stiprinti epidemijos pradžioje.

Kodėl statistika skiriasi

Taip pat reikia suprasti, kad šalys statistiką skaičiuoja skirtingai, todėl reikia suprasti, kas skaičiuojama.

Šalyse, kur yra masinis testavimas, užsikrėtusiųjų atrodo daugiau, nes tiesiog šalyse, kur tetsuojami tik rimti ligoniai, nustatoma tik maža dalis koronaviruso atvejų. Švedijoje, tarkime, tikėtina atvejų yra keliasdešimt kartų daugiau, ką rodo antikūnių testai.

Dėl šitos priežasties šalyse, kur testuojami tik rimti ligoniai, ir mirtingumas atrodo gerokai didesnis (virš 10%) – nes lengvi atvejai tiesiog nepatenka į statistiką, o mirusiųjų procentas rodo tik “kiek iš sunkių ligonių mirė”, kai šalyse su masiniu testavimu jis rodo “kiek iš visų ligonių mirė”. Aišku, net ir tose šalyse daug asimptominių atvejų nenustatoma, taigi net ir ten mirtingumas atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų.

Be to, šalys skirtingai traktuoja “mirtį nuo koronaviruso”. Vienur, kaip Italijoje ar Lietuvoje, bet koks žmogus, kuris mirdamas sirgo ar net buvo pasveikęs nuo koronaviruso, įrašomas į statistiką kaip miręs nuo koronaviruso (nors, jei kalbame apie 80-90 metų žmones, “rizikos grupę”, tai jiems ir šiaip tikimybė mirti kiekvienu keleto mėnesių laikotarpiu gali būti keli ar keliolika procentų – t.y. net ir be koronaviruso ji didžiulė). Kitose šalyse taip nėra ir skaičiuojama “skrupulingai” (skiriant, kas buvo galutinė mirties priežastis, jei žmogus turėjo keletą ligų) – ten oficialus mirtingumas žemesnis kartais.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, realus užsikrėtuisųjų mirtingumas turėtų būti 0,1 – 0,36%.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , ,


    14 komentarai

  1. Augustinai, kaip visuomet, dėkoju už didelį darbą ir gerą tekstą. Jeigu populiarioji žiniasklaida būtų tokia pat principinga ir kokybiška, esu tikras, panikos ir iš to kylančių pasekmių būtų gerokai mažiau.

    Dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų rodiklį, lemiantį kovos su epidemija sėkmę ir ypač tos kovos atspindį žiniasklaidoje – vidutinis valstybės gyventojui tenkantis ligoninių lovų skaičius. Šia tema galima rasti išsamių duomenų, pvz.:

    https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/view/tps00046/default/bar?lang=en

    Remiantis Eurostat statistika, 2017 m. Lietuvoje viena ligoninės lova teko 153 gyventojams, o Italijoje į vieną lovą pretendavo jau 315 gyventojų, t.y. galima daryti grubią prielaidą, kad Italijoje ligoninių tinklas yra dvigubai siauresnis. Pridėjus faktą, kad visoje Europos Sąjungoje šis rodiklis lėtai, bet nuosekliai prastėja (tikslūs skaičiai tame pačiame puslapyje), nebenuostabu, kad būtent iš Italijos pirmiausiai išplito vaizdeliai apie sunkių ligonių gydymo atranką, koridoriuose suguldytus pacientus ir kitas šiurpenybes. Panaši situacija ir Ispanijoje, o ir apskritai šių valstybių sveikatos apsaugos sistema nepasižymėjo tvirtumu, reikalus dar labiau sunkino finansų krizės. Nesunku rasti straipsnių, kuriuose dar visai neseniai buvo kalbama apie sunkią sveikatos apsaugos sistemos padėtį Italijoje, konkrečiau, apie pinigų trūkumą bei per dideles šio sektoriaus išlaidas, pvz.:

    https://www.politico.eu/article/troubled-italian-health-system-frustrates-doctors-drugmakers-2/

    Be abejo, keldamas šias problemas nesiekiu „pateisinti“ susirgimų skaičiaus ar tiesiog suvesti kovos su pandemija sėkmę į vieną rodiklį. Čia tik noriu atkreipti dėmesį, kad norint blaiviai įvertinti vykstančius procesus (perpildytas ligonines, didelį mirčių skaičių), neužtenka vadovautis emocijomis.

    Kita vertus, net ir bendras mirčių skaičius Europoje nėra toks gąsdinantis, kaip dauguma vaizduoja. Tarkime, remiantis danų agentūros EuroMOMO duomenimis, panašu, kad pandemijos piko nusineštas gyvybių skaičius Europoje bus tik šiek tiek didesnis, nei, pvz., 2017 m. gripo sezono metu:

    https://www.euromomo.eu/

    Vėlgi, žinant, kad visuotinė gyventojų „blokada“ drastiškai nemažino susirgimų skaičiaus (puikus Augustino pateiktas Lietuvos ir Latvijos palyginimas), tikrai galima daryti išvadą, kad pasirinktos kovos priemonės daugiausiai kilo grynai iš emocijų.

    Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad šiais teiginiais nesiekiame (esu įsitikinęs, Augustinas taip pat) sumenkinti pandemijos grėsmės ar įteigti, kad ligos plitimą reikėjo palikti laisvai eigai. Priešingai, mes teigiame, kad norint tinkamai suvaldyti pandemiją, reikia ir tinkamai įvertinti situaciją.

    • Dėkui už papildomą informaciją,

      Taip, remiantis moksliniais duomenimis ir prognozuojamu 0,1%-0,36% mirtingumu panašu, kad pandemijos reali įtaka pasauliui nebus iš esmės didesnė, nei gripo ir mažesnė, nei maliarijos endeminiams regionams. Aišku, jei pandemija būtų buvusi palikta “visiškai savieigai” (tai yra, net be jokių socialinių akcijų, informavimo), tikėtina, galėjo būti apie septynis kartus mirtinesnė, nei gripas.

      Kita vertus, viską reikia vertinti bendrame kitų mirties priežasčių kontekste. Tarkime, 250 žmonių (anksčiau ir 500) kasmet Lietuvoje žūva autoavarijose – bet dėl to neuždraudžiame automobilių eismo. Pasaulinė įvairių mirčių priežasčių statistika kasmet: 17,7 mln. širdies ligos, 8,9 mln. vėžys, 3,5 mln. kvėpavimo takų ligos, 3,2 mln. cukraligė ir kraujo ligos, 2,3 mln. senatvinė silpnaprotystė, 1,3 mln. autoavarijos, 1,2 mln. tuberkuliozė, 1 mln. ŽIV/AIDS ir t.t. Žodžiu, pandemija, kas be ko, blogai ir baisu – bet tai nėra tas armagedonas, iš pagrindų keičiantis pasaulį. Jei kas ir pakeitė pasaulį iš pagrindų – tai tik nepamatuota kai kurių valstybių reakcija, visiškai kitokia, nei į visas kitas ligas ir pandemijas iki šiol, ir tos reakcijos pasekmės.

      Įdomus klausimas ir kodėl tokia nepamatuota reakcija kilo. Mano supratimu, priežastys tokios:

      a)Pandemija prasidėjo Kinijoje, kuri yra autoritarinė valstybė ir, natūralu, pritaikė autoritarines priemones. Kinijoje koronavirusas sumažėjo, tad staiga pateko į pasaulinę “diskusijų apyvartą”, bent jau vėliau (Kinijai “perlaužus kreivę”) “susikoronavirusavusiose” šalyse. Tačiau niekas nekėlė kalusimų (a)Ar Kinijos statistika apie įveiktą krizę teisinga? (b)Ar Kinijos metodai gali būti tokie patys veiksmingi ir neautoritarinėse šalyse be visuotinio sekimo, paklusnumo ir t.t. sistemos (c)Ar to paties rezultato turtingos demokratinės šalys negali pasiekti švelnesnėmis, demokratinėmis priemonėmis? Kalbu, kad tokių klausimų nekėlė daugelis Vakarų šalių – šalys, artimesnės Kinijai (Taivanas, Honkongas, Pietų Korėja) puikiai tai įvertino ir kovojo su pandemija kitais metodais.

      b)Paskui pandemija persimetė į Italiją, kur, kaip pastebi, medicina silpna, visuomenė – itin sena. Be to, faktas, kad Italiją virusas pasiekė vienas pirmųjų, reiškė, kad ji nepasiruošė testų. Visa tai lėmė dar baisesnę situaciją, nei būtų lėmusi kitur. Žiniasklaida dar išrenka “perliukus”, dėl ko viskas kitiems vakariečiams atrodo dar baisiau, nei yra iš tikrųjų. Po Vakarų pasaulį sklinda vaizdai nebe iš tolimos Kinijos, bet iš “savos” Italijos ir visiems atrodo, kad, kadangi Italija yra ES šalis, tai ir kitose ES šalyse bus ne kitaip. Į skirtumus niekas nekreipia dėmesio, mažai kas ir žiūri, kaip sėkmingai su koronavirusu kovoja kitos demokratinės šalys Azijoje (tuo metu, kita vertus, dar nebuvo aišku, kad Pietų Korėja tikrai jį įveiks, o Taivanas/Honkongas daugeliui tik Kinijos provincijos).

      c)Vakarų pasaulis atpratęs nuo bet kokių infekcinių ligų, baisesnių už gripą. Taip, Afrikoje išties pusė milijono kasmet miršta nuo maliarijos, o kai kuriuose regionuose pusė žmonių kasmet ja suserga. Bet Vakarų pasaulyje visokių neišgydomų džiovų laikai yra 100 metų atgal, niekas jų nebepamena. Baisiausia liga, kuria gali užsikrėsti “tiesiog šiaip” (ne LPL) – gripas, ir bent kiek baisesnė nauja liga iškart sėja paniką: niekas jos nebelygina su, tarkime, autoavarijomis ar kitomis rizikomis, kurias nuolat prisiima kiekvienas vakarietis; nelygina ir su kitomis ligomis, kaip vėžiu. Tai yra “baisesnė už visas kitas infekcinė liga” ir taškas.

      Dėl A/B/C priežasčių daug Vakarų pasaulio šalių pasirinko “panikinį” masinių uždarymų, represijų kelią.

      d)Trečiasis ir kitas pasaulis (Afrika, Azija, Lotynų Amerika), tuo tarpu, vis dar seka savo buvusiais kolonistais, Europos kultūra daugeliu atžvilgiu jiems – elito kultūra. Buvusių kolonistų kalbos daug kur yra elito kalbos ar net oficialios, daugelis turi svajonę emigruoti į buvusių imperijų sostines ir tenai yra didžiulės tokių emigrantų bendruomenės, sekamas buvusių metropolijų mokslas, žiniasklaida, vyksta kultūriniai mainai. Todėl, šitaip reagavus Europai, greitai tuo pasekė ir daugybė neturtingų trečiojo pasaulio šalių – nepaisant to, kad dėl jauno gyventojų amžiaus, karšto klimato, nedidelio užsikrėtusiųjų skaičiaus, daugybės alternatyvių pavojų ir ligų prie kurių ten žmonės pripratę, kitokios ekonominės konjunktūros šie sprendimai ten buvo dar nelogiškesni, nei Europoje (ką puikiausiai parodė Indijos tragedijos pavyzdys, kai masinis karantinas pats jau pražudė daug žmonių ir kartu dar tikriausiai paskatino ligos plėtrą, nes susidarė minios žmonių, jie grįžo į atokius kaimus anksčiau nei planavo ir t.t.).

      Įdomu, kiek daug nulėmė šalys, kuriose viskas prasidėjo / vyko. Tikiu, kad jei pandemija būtų prasidėjusi, tarkime, JAV, turėtume visiškai kitokį rezultatą ir kitokį vyraujantį požiūrį.

      • Sutinku su svarstymais, tik aš dar pažvelgčiau į minėtus reiškinius psichologiškai ar net filosofiškai. Kitaip tariant, dar reikia iškelti klausimą, kodėl ta reakcija į kylančią pandemiją buvo būtent tokia, o ne kitokia.

        Čia, manau, slypi vis labiau įsigalinti mirties baimė. Iš esmės panika kilo daugiausiai dėl to, kad pandemijos pradžioje niekas nebuvo paskaičiavęs (ir negalėjo paskaičiuoti – trūko duomenų) tikro mirtingumo. Žiniasklaidoje sklandė gandai, neva mirtingumas gali siekti ne tik kelis, bet ir visą dešimtį procentų. Iš čia kilo ir šūkiai „išsaugokime kuo daugiau gyvybių“, net masinė savotiška gąsdinimų akcija („neik į lauką, nes už(si)krėsi ir mirs(i)“) ir t.t. Vėliau, kai atsirado nenuginčijamų įrodymų, kad realus mirtingumas siekia gerokai mažiau nei 1%, baimė atslūgo, imtasi švelninti karantiną. Ir tokiai mirties baimei susiformuoti Vakarų pasaulyje prielaidos buvo itin palankios – Antrasis Pasaulinis karas šiuolaikinei kartai vis labiau grimzta į užmarštį, daugelis gyvena pasiturinčiai ir be didesnių vargų, todėl bet koks išbloškimas iš kasdienybės ir supratimas, kad ne visi procesai pasaulyje (ar bent gyvenamoje teritorijoje) yra kontroliuojami, kad gali kilti gamtinis kataklizmas (o ligos plačiąja prasme yra būtent „gamtos“ padaras), sėja paniką. Tiesa, kaip jau minėjau, šis svarstymas jau yra filosofinis, tai reiškia, kad nuomonių ir interpretacijų gali kilti dar daugiau, nei anksčiau, ir kiekvienas liks savaip teisus. Tačiau tokia žmonių psichologinė reakcija išties gali išprovokuoti ištisą civilizacinių sistemų griūtį. Kaip Augustino minėta, apie 17 milijonų kasmetinių mirčių yra dėl širdies ligų, ir šios ligos apima vis jaunesnius pacientus. Taigi yra reikalinga nuolatinė medicinos pažanga kovoti su šiomis ligomis. Pažanga neapsieina be didžiulių resursų, o karantinas, po to ir ilgalaikė ekonominė krizė kaip tik ir mažina tokius resursus (piniginius, žmonių), ir dalis tokios pažangos nueina perniek.

        Apibendrinant, pervertinus arba netinkamai įvertinus kovos su epidemija priemones lengva papulti į užburtą ratą, kuomet siekiant naudos kyla didelė žala. Rasti tą aukso viduriuką ir turi būti nuolatinis mūsų uždavinys.

        • Tikra tiesa,

          Mirčių sukelia ir tiesioginės karantino pasekmės (iki mirties pėsti ėję indai, visame pasaulyje vykstančios savižudybės, nekoronaviruso ligoniai kuriems sustabdytas gydymas (kai kur pasaulyje net vėžininkams sustabdytas), trečiajame pasaulyje gal bus ir badas).

          Bet dar daugiau, kaip teisingai pastebi, mirčių sukels netiesioginės, kurių niekas nepaskaičiuos (nes perkelti kovai su koronavirusu resursai nebus skiriami kitoms reikmėms, medicininiams tyrimams, kovai su širdies ligomis ar vėžiu, kas pražudo daug daugiau žmonių)

          Bet čia verta žvelgti ir dar filosofiškiau – kodėl iš viso skaičiuojame tik mirtis? Realybėje žmonės gyvena ne tik tam, kad išgyventų. Kasdien prisiima rizikas, kurių teoriškai galėtų ir neprisiimti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

          Eilinis sėdimas už vairo yra papildoma rizika – na bet nevažiuodamas automobiliu negalėsi daug ko nuveikti, galbūt negalėsi ir uždirbti tiek pinigų, kurie, savo ruožtu, irgi reikalingi įdomesniam gyvenimui, nes Vakarų pasaulyje maisto seniai niekas nestokoja.

          Ir eilinis maudymasis jūroje yra papildoma rizika, bet žmonės maudosi.

          Ir tokių rizikų daugybė – net nekalbu apie “pavojingus” hobius, kaip alpinizmas ar ekstremalus sportas. Ir net nekalbu apie alkoholį, rūkymą, kurie ir paplitę, ir neuždrausti (apsiribojama mokesčiais, socialine reklama), ir sukelia daug baisesnes už COVID ligas.

          Ir daug šių rizikų didesnės nei tikimybė mirti nuo COVID.

          Visas gyvenimas yra balansavimas tarp siekio išgyventi ir gyventi įdomiai – ir, aišku, tik retas žmogus darytų dėl smagumo kažką, kur tikimybė žūti 10%, bet mažesnes rizikas prisiimame visi kasdien, nors galėtume gyventi ir be to. Ir demokratinėse visuomenėse niekas nedraudžia jų prisiimti.

          Na o visuotinis karantinas iš daugelio žmonių atima tą galimybę gyventi įdomiai. Atima tiesiogiai (negali užsiimti hobiais) ir atima netiesiogiai (uždirbs mažiau pinigų – ir taip, Lietuvoje niekas iš bado nemirs – bet hobių daug kas neįpirks net karantinui pasibaigus).

          Žodžiu, karantinas atima iš žmonių ištisus mėnesius gyvenimo, metus gyvenimo, tarsi kalėjimas.

          Aišku, ne iš visų žmonių – tam, kieno vienintelis hobis kompiuteriniai žaidimai ir kas ir šiaip visą laiką juos žaidžia savo kambaryje grauždamas čipsus, gal niekas nepasikeis. Bet tokių mažuma. Be to, kai kuriems yra dar sunkiau nei kitiems, nes pvz. turi užsidaryti su smurtaujančiu partneriu.

          Gyvenimas visiems ribotas – to, ką prarasi, niekaip neatsiimsi.

          Vieneri metai – tai 1-2% viso gyvenimo (ir tai jei pasiseks). Be to, ~3% visų žmonių (priklausomai nuo šalies) tai bus paskutinieji ar priešpaskutiniai jų gyvenimo metai (nes toks procentas žmonių kasmet miršta senėjančiose šalyse). Jiems “po pandemijos” jau nebus.

          Deja, šių dalykų “panikuotojai” neįvertina.

  2. Kadangi virusas dar galutinai nesibaigė, tai manau, tik gerokai vėliau, apibendrinus duomenis paaiškės kurios šalys elgėsi teisingiau – ar užsidarydamos, ar ne. Jeigu saugiąsias pasaulio šalis galima palaikyti “panikieriais”, vis tiek nemanau, kad Pasaulio Sveikatos Organizacija rekomenduoja nenaudingą dalyką – karantiną. O kad tarkim Indijoje žmonės turėjo šimtus kilometrų eiti pėsčiomis iki gimtųjų kaimų ir kelyje žuvo – tai daugiau parodo tos šalies požiūrį ir “rūpestį” savo piliečiais, kai svarbiau formaliai nutraukti autobusų maršrutus, daugiau niekuo kitu nepasirūpinant.
    Tai apibendrindamas noriu pasakyti, kad kol dar neparėjo visi duomenys ir kol virusas dar nėra suvaldytas iki kelių atvejų daugmaž daugumoje šalių, neskubėkim daryt išvadų. Žinoma, mums visada smagiau, kai mūsų gyvenimas ir planai nesutrukdomi, tai tos neribojančios šalys atrodo kaip lyderės, kad šitaip sugebėjo “susisukti”.

    • Taip, retrospektyviai visada geriau vertinti. Tačiau “masinio karantino” nauda, jei būtų, turėtų matytis jau dabar, t.y. šalyse, pasirinkusiose tokį kelią (kaip Lietuva) liga būtų turėjusi plisti kelis kartus lėčiau, nei pasirinkusiose kitokį kelią (kaip Latvija), kad toks kelias būtų logiškai pagrįstas. Nes ilgojo laikotarpio čia nebus: šalys jau pradeda naikinti masinius karantinus, tame tarpe ir Lietuva švelnina ir, jei viskas vyks pagal planą, per kelias savaites draudimų kiekiu susilygins su ta pačia Latvija.

      “Masinis karantinas”, kai jį įsivedė Italija ir kitos smarkiai nukentėjusios vakarų šalys, iš esmės buvo loterija statant ant to, kad, jį įsivedus, galima pasiekti tokių rezultatų, kokius rodo oficiali Kinijos statistika: per 1-2 mėn. beveik išvis sunaikinti ligą, nepaisant to, kad iki karantino šalyje jau buvo dešimtys tūkstančių ligonių. Deja, niekas Europoje tokių rezultatų nė iš tolo nepakartojo ir, tiesą pasakius, net palyginus su taip pat smarkiai nukentėjusia, masinių testų nedariusia, bet masinio karantino neįsivedusia Švedija “karantinuotos Europos šalys” neatrodo gerai (nesakau, kad karantinas pakenkė, bet, tiesiog, smarkiai nepakeitė esmės).

      Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija, deja, pridarė daug klaidų, davė daug klaidingų patarimų. Viena akivaizdesnių ir jau įrodytų, tarkime, PSO aiškinimas, neva veido kaukės neapsaugo nuo koronaviruso – taip PSO aiškino iki kovo mėn. Dabar jau pati PSO skatina dėvėti kaukes. Šalys, kuriose nuo pat pradžių buvo masiškai dėvimos kaukės, laikosi vidutiniškai geriau, nei tos, kur kaukių vengė. Bent kelios šalys, kaip Singapūras, iš pradžių patarinėjo piliečiams kaukių nenešioti vadovaudamosis PSO patarimais. Dabar Singapūre dėl to kilo ažiotažas, ar nebus šie klaidingi patarimai prisidėję prie to, kad šalyje kilo didžiulė “antra banga”; dabar jau kaukės ten privalomos.

      Reikalas tas, kad nuo pat pradžių buvo aišku, kad kaukės saugo nuo virusų – vienos (savadarbės) mažiau, kitos (N95) labiau, tai rodė senesni moksliniai tyrimai su kitais virusais ir nebuvo priežasčių manyti, kad COVID – kitoks. Aišku, jokia kaukė nesaugo 100%, bet ir 25%-75% yra daug, juk tai gali užsikrėtimus sumažinti perpus. PSO argumentai buvo daugiau nei keisti:
      -“Kaukės nepadeda paprastiems žmonėms, tik medikams” – kaip taip gali būti, kad ligonio apčiaudėtą mediką saugos, o apčiaudėto eilinio žmogaus – ne? Taip, medikams jos svarbesnės, bet tam nereiktų meluoti keliant klaidingą įsitikinimą, kad net tuomet, kai kaukių visiems užteks, neverta jų turėti, o iki tol neverta darytis savadarbių kaukių.
      -“Kaukė saugo tik jei tinkamai užsidėta. Paprastas žmogus vis tiek nemokės užsidėti kaukės” – na, žmonės vairuoja automobilius, išsiverda valgyti; tai gerokai sudėtingiau, nei pažiūrėti kelis Youtube video.
      -“Kaukes verta nešioti nebent jeigu sergi pats” – iš tiesų, kaukė yra svarbesnė, jei pats sergi (nors ne tik). Bet reikalas ir tas, kad vietose, kur kaukes nešioja tik ligoniai, jie susiduria su neigiamom reakcijom, įžeidinėjimais, baime. Kas tokiom aplinkybėm nešios kaukę jei “truputį skauda gerklę” (kas gali būti lengvo koronaviruso požymis, nors dažniausiai nėra)? Gi jei nešios daugelis, automatiškai nešios ir ligoniai.

      Kai kurios Azijos šalys, tarp jų Kinija, seniai tą suprato ir nuo pat pradžių nekreipė dėmesio į PSO siūlymus dėl kaukių. Paskui jau ir Europos šalys, kaip Čekija, pradėjo nekreipti dėmesio, daryti kaukes privalomomis. Kai Lietuvoje nuskambėjo pirmi pasiūlymai padaryti kaukes privalomomis, PSO dar vis teigė, kad kaukės nepadeda. Galiausiai PSO pakeitė poziciją kardinaliai.

      Čia esmė, manau, kad šios krizės akivaizdoje labiau nei kada anksčiau viskas priklauso nuo pavienių asmenybių, nes veikti reikia greitai, nėra laiko taryboms, parlamentams, jie daug kur nė normaliai nesirenka. O pavieniai žmonės ir patys turi jausmus, baimes. Tai liečia ir PSO vadovybę (kita vadovybė būtų siūliusi ką kitą), ir pavienių šalių politikus. Todėl, jeigu anksčiau būdavo, kad, tarkime, visa Vakarų Europa eina viena kryptimi, sprendžia vienodai, tai dabar net gretimos valstybės nuėjo visiškai skirtingomis kryptimis (pvz. Švedija, Islandija ir Norvegija; Lietuva ir Latvija). Realiai viskas priklausė ne tiek nuo tų šalių kultūros ar vyraujančio požiūrio, kiek nuo pavienių asmenybių – premjero, sveikatos apsaugos ministro, vyr. epidemiologo ir pan. Jei panaši situacija būtų iškilusi prieš 4 ar po 4 metų, galbūt jau Lietuva būtų neįsivedusi masinio karantino, o Latvija – įsivedusi.

      Todėl sudėtinga remtis atskirų šalių, organizacijų nuomonėmis ir sprendimais kaip autoritetingais, nes jos dabar labiau nei bet kada yra vieno ar kelių žmonių nuomonės / spėjimai (kadangi mokslas daug ko neištyręs). Verta stebėti rezultatus.

  3. Vyriausybės neturėjo daug laiko svarstyti variantus, taigi staigiai turėjo nuspręsti kaip pasielgti ir ką rekomenduoti. Galbūt dėl to ir PSO rekomendacijos buvo prieštaringos. Ji irgi sudaryta iš tų pačių valstybių atstovų. Galbūt iš dalies jos narius veikė jų valstybių pozicijos, ir kita vertus sveikatos specialistų rekomendacijos.
    Kadangi iki šiol šimtą metų nebuvo susidurta su tokia sveikatos krize, galbūt po jos bent paaiškės ar karantinas duoda daugiau naudos nei žalos, ir kitaip ligai užklupus – ko žinoma labai nelaukiame – jau tiksliau galės rekomenduoti karantiną (ar kaip tik jo nesilaikyti) arba kitokias priemones.

  4. PSO sakė, kad neužteks kaukių gydytojams, jei visi staiga pradės nešioti.

    Yra toks dalykas kaip viral load- kiek viruso gauni. Tai vat, kai skaitome apie mirusius 30 kelių gydytojus ar slaugytojas tai nutinka dažniausiai dėl to, kad jie gavo per daug viruso dalelių. Dažnai net ir su kaukėmis

    • Tikra tiesa. Bet kartu buvo ir teiginiai, kad “Kaukės nepadeda eiliniams žmonėms”, “Paprasti žmonės nemokės užsidėti kaukių”, “Veikia tik tam tikros kaukės” ir t.t. Pirmasis teiginys iš esmės klaidingas / melagingas, antrasis preziumuoja, kad žmonės – kvaili, trečiasis teisingas tik iš dalies (t.y. vienos kaukės saugo labiau už kitas).

      Kaukių trūkumas yra/buvo laikinas reiškinys, be to, kol vienose šalyse kaukių trūko, kitose jų netrūko, nes tiesiog ten įprasta dėvėti jas ne tik pandemijos metu ir todėl pasiūla didžiulė (Pietų Korėjoje tarkim parduotuvių ir turgų lentynos lūžo nuo įvairiausių kaukių jau kovo 30 d., kai čia atvykau).

      Logiška teigti, kad kaukės reikalingesnės medikams. Logiška patarti šalims, kuriose kaukių trūksta, vykdyti socialines reklamas “Padovanok kaukę medikui”, arba visų pirma kreipti kaukes medikams, priverstinai išperkant iš didmenininkų.

      Bet klaidingi / melagingi vieši teiginiai – kas kita. Jie skatina tokiais teiginiais pasitikinčius žmones, net jeigu jų šalyje kaukių netrūksta, kaukių nedėvėti. Net jeigu jie gali pasidaryti savadarbę kaukę (kurios, tegu ir gerokai mažiau, kažkiek saugo) – to nedaryti “Nes kam? Juk kaukės nedaktarams neveikia, vis tiek nemokėsiu panaudoti”. Be to, tokie teiginiai iš autoritetingų organizacijų įstringa atmintin ilgam, kuria mitus – net ir pasaulinei pozicijai kaukių atžvilgiu pasikeitus, kaukių trūkumui daugelyje šalių išsisprendus, žiniasklaida vis perspausdina ir perspausdina senus teiginius, kad “kaukės padeda tik medikams”, “mitas, kad reikia nešioti kaukes” – juk pati PSO taip sakė! Taip dalies šiaip jau protingų, “fake news” netikinčių žmonių galvose įsitvirtina mintis, kad kaukės toks pats mitas / paranoja, kaip mitas, kad koronavirusą sukelia 5G.

  5. Sveikinu su blaivia nuomone bei drąsa keliaujant. pasistenkite sudalyvauti kokiose nors diskusijose LT kurios tikrai vyks po viso šio ažiotažo, nes ryškiai valdžia bandys uzurpuoti visas bangas ir norės pateisinti savo pasirinkimą. Be to čia gi rinkimai greitai, populizmas, reikia saugoti visus ir tt.
    Keletas pastebėjimų:
    – EU/vakarai buvo visiškai nepasiruošę ir rimtai i Covid nežiūrėjo . SARS/MERS/Ebola buvo lokalizuotos todėl buvo tikimasi kad tas pats bus ir su Covid. Aišku čia ir WHO prisidėjo suggesting kad viskas ‘under control’ early on. EU politikai tikėjosi normaliu metu, be to Briuselis/Komisija dar neįsidirbę buvo ir pandemija jiems nebuvo (politinis) prioritetas.
    – Italijai tikrai nepasisekė – ir su to tuo futbolo macu, ir su tuo businessman kuris siaureje visus apkrėtė. Salis tikrai buvo pagauta be kelnių i su prasta medicina ir daug senų žmonių. Neužmirškite kad kai EU/WHO neturėjo rimto atsako/rekomendacijos krizei – Kinija pasiuntė savo ekspertus i Italija ir rekomendavo hard-line karantiną (the only thing they knew), ką Roma ir pasirinko. Kaip sakant net nebuvo laiko apsvarstyti visko – this was the only option. O po to tai jau tapo standartas visoms kitoms šalims ypač su silpnomis valdžiomis.
    – Švedija (ir Latvija?) vienintele EU sugebėjo atlaikyti EU-WHO „panikos naratyvą“ kad reikia unquestionably karantinuotis 100%…nes jie kitokie, subrendę ir patyrę medicinoje – niekas jiems neprikis kad jie prastai tvarkosi. Bet tokios rėksnes šalys kaip UK su nuskurdusia NHS buvo pagautos kaip Italija….Boriso bravado ir jo užsikrėtimas dar labiau suaštrino situacija. Ir aišku prasidėjo politinis cirkas su English-language/BBC naratyvo skleidimu kad mes dabar visi turim būti visiškame lock-down kad apsisaugoti.
    – Ir dar vienas dalykas – vyriausybėms, ypač iš pietų, ši krize duoda galimybe pasitaisyti daugelyje frontu. Atsisuko fiskaliniai kraneliai kurie tokioms Italijoms buvo uždaryti bent jau 15-20 metu. Vadinasi po krizes jos paprasčiausiai „will spend themselves out of the crisis“ su unlimitted EU-backed loans. Ir žinoma tai bus labai paranku vyriausybei kuri galės pasirodyti gelbėtojos vaidmenyje prieš nualinta ir pavargusia populiacija. Kaip vienas politikas sake: never let a good crisis to waste!
    Stay safe
    S

    • Dėkui!

      Manau visi tavo pastebėjimai yra labai teisingi.

      Vienas pataisymas gal dėl “Švedija vienintelė EU(…)”. Tų šalių buvo ir daugiau, daugiausiai Rytų Europoje. Reiktų analizuoti kiekvieną šalį atskirai, kas uždrausta ir ar žemėlapis teisingas (manau, bent iš dalies klaidingas) – bet pagal šiame straipsnyje pridėtą žemėlapį matosi, kad, tarkime, nebuvo masinių uždarymų ir Latvijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Estijoje, o taip pat (ne ES) Bosnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Baltarusijoje, Islandijoje.

      Latvijoje tikrai nebuvo masinių uždarymų. Kiek žiūrėjau Estijoje, tarkime, buvo masiniai uždarymai Saremos ir Muhu salose (nedidelė šalies dalis), kur didžiausia epidemija, bet ne kitur.

      Viliuosi, bus rimtesnių analizių, jei nebus, gal ir pats po visko paanalizuosiu visų Europos valstybių teisės aktus, kas tiksliai buvo uždrausta kur ir kokie rezultatai.

      Ką dar parodė ši epidemija – tai milžinišksu Vakarų ir Rytų Europos skirtumus.

      Viena verus, šie skirtumai pasitarnavo Rytų naudai – Vakarų Europa integruota kur kas labiau, nei Rytų Europa (tiek tarpusavy, tiek su likusiu pasauliu, pvz. Azija), ir virusas ten pasklido greitai, o į Rytus atėjo vėliau, duodamas jiems laiko. Šiaip net toje pačioje Vokietijoje žiūrint užsikrėtimo statistiką ilgai galėjai pamatyti sieną tarp VDR ir VFR.

      Kita vertus, iš esmės pasimatė ir kad Rytai Vakarų ir pasaulio nelabai domina. Tai yra, šalys kaip Italija, JK ar Švedija buvo dėmesio centre, o kokia Latvija nelabai kam įdomi ir žinoma. Iš čia atsirado mitas, kad “Vien tik Švedija visko neuždarė”, kai iš tikro tokių šalių buvo daugiau. Dar įdomiau, kad net Rytų Europos – kaip Lietuvos – žiniasklaida iš esmės pasirodė “perrašanti” Vakarų žiniasklaidos turinį ir kreipianti mažai dėmesio į kitų Rytų Europos šalių žiniasklaidą ir patirtį. Ir štai apie Švediją ir mes daugiau žinome, nei apie Latviją/Estiją, nes didžioji dalis Lietuvoje publikuotų straipsnių/analitikos perspausdinama iš Vakarų. Apie Latviją, mačiau, buvo parašyta kontekste, kur Lietuvos verslininkai, pasikalbėję su latviais ir taip sužinoję, kad ten beveik viskas neuždaryta, skundžiasi Lietuvos valdžia – bet ne rimtoje analitikoje.

      Na o Švedijos politika kiek kitokia, nei Latvijos ir beveik visų kitų “neužsidariusių” šalių todėl, kad Švedija netaiko masinio testavimo: tetsuoja tik rimtus ligonius. Dėl to Švedija negali (ir nesiekia) išnaikinti ligos ir dėl to ten mirtingumas didesnis, nes faktiškai didžioji dalis populiacijos persirgs. Ilgainiui gali būti pliusas, bet tai kartu ir reiškia, kad Švedija – puikus taikinys karantino propaguotojams “Nes va, Norvegija taiko karantiną ir ten miršta mažiau žmonių; reiškia, gyvybes gelbsti karantinas”.

      Tačiau, kaip rašiau, situacija Vakarų Europoje ir Rytų Europoje skirtinga dėl to, kad į Vakarus liga atėjo anksčiau – dar tada, kai nebuvo pakankamai testų. Taigi, daugeliui šalių masinio testavimo variantas buvo neįmanomas. Tuo tarpu, kai liga atėjo į Rytų Europą, tam tarpe ir į Lietuvą, testų nuo pradžių buvo pakankamai ir tas pats variantas, kokį pasirinko Pietų Korėja, buvo įmanomas (ir ne vienoje šalyje taikomas). Todėl su Švedija, jos mirtingumu neverta net lyginti – pritaikius laiku masinį testavimą ir be karantino jokioje šalyje nėra nei tiek ligonių, nei tiek mirčių.

      Deja, Švedija daugeliui lieka tas vienintelis pavyzdys, pagal kurį jie aiškina “Kas būtų, jei nebūtų karantino”…

  6. Man patiko Ispanija, kur zmones dziaugesi turintys keturkoji augintini ir galintys isvesti ji pasivaikscioti karantino metu. Net ivairiu vaizdu buvo sukurta kaip nuomojasi sunis vieni is kitu del galimybes islysti is keturiu sienu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Per pasaulį korona-apokalipsės metu

Per pasaulį korona-apokalipsės metu

| 34 komentarai

Tai turėjo būti rami išvyka į Aziją. Pernai pirkdamas lėktuvo bilietus negalėjau nė įsivaizduoti, kad keliausiu į apokalipsę: per užsidarantį, nykstantį, bijantį ir pykstantį pasaulį. Koronaviruso pandemija, karantinai, kelionių draudimai: viskas taip netikėta ir neįtikėtina…

Situacija keitėsi ne dienom, o valandom. Į Lietuvą apsisprendžiau negrįžti, o susirasti “ramesnę vietą”, kol viskas praeis. Tačiau intensyviam mėnesiui iki tol apibūdinti trūksta žodžių! Kaip ir visų, mano planai irgi žlugo: tarsi kokiais Viduramžiais nežinojau, kur viskas pagaliau sustos: Lenkija, Kataras, Tailandas, Indonezija… Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų „praslydau“ kelios dienos ar valandos iki sienos uždarymo…

Daug peno apmąstymams. Kaip skirtingai skirtingose šalyse žmonės reaguoja į tą pačią bėdą, skirtingų priemonių imasi! Nuo totalinės panikos iki problemos ignoravimo, nuo išmintingų sprendimų iki juodą humorą primenančių absurdų – atrodo, kad skirtingos šalys gyvena skirtinguose pasauliuose.

Viskas keičiasi be galo greitai, todėl viską suguldžiau į šį dienoraštį: tai dienos, kai pasaulis pasikeitė staigiau nei kada nors anksčiau, ir kaip visa tai atrodė 2020 m. kovą-balandį kurioje šalyje, mieste, traukinių stotyje ar oro uoste. Viskas – iš pirmų lūpų.

Reklama pasitikusi mus Varšuvoje.

Reklama pasitikusi mus Varšuvoje.


Kodėl išvažiavau, Lietuva ir Lenkija (kovo 10-12)


2020 03 10 – Kelionės išvakarės, arba planų nekeisiu

Rytoj iškeliauju. Planas: Lietuva-Lenkija-Kataras-Tailandas-Indonezija-Singapūras-Tailandas-Kambodža/Laosas-Lenkija-Lietuva. Kai kurie aplinkiniai klausinėja, važiuosiu ar nevažiuosiu. Bet man net reali abejonė nekyla.

Jokie skrydžiai neatšaukti, o jų, įskaitant vidinius Azijoje, esu nusipirkęs aštuonis. Pinigų iš daugelio aviakompanijų neatgaučiau.

Suprantu, kad yra 40-50% tikimybė, kad artimiausi mėnesiai nebus tokie, kaip suplanuoti, kažkur “strigsiu”. Tačiau juk ir planuoju išvykti dviems mėnesiams, iki gegužės vidurio. Be to, esu “skaitmeninis klajoklis”, dirbu ir uždirbu pinigus per internetą, žmona Aistė visada šalia ir mūsų daugelis darbinių veiklų bendros – tad man nėra didelio skirtumo, kur būti.

Šalys, į kurias keliausiu, koronaviruso atžvilgiu gana saugios. Tailande užsikrėtę vos 50 žmonių, Indonezijoje vos 30, Kambodžoje – 3, Laose – nė vieno, kai Italijoje – 10 000. Tyrimai rodo, kad prie karšto klimato virusas plinta lėčiau. “Geriau pasilikti Europoje”? Bet juk čia po to, kai Kinija „apsveiko“, pati didžiausia epidemija iš visų žemynų! Yra žmonių, kuriems šiaip maloniau likti kritiniu atveju „arčiau namų“, bet gyvendamas pusę laiko užsienyje aš seniai neturiu tokių tikrų namų, kaip turi daugelis. Mano draugai, pažįstami, klientai – visame pasaulyje ir kiekviena šalis gali būti ir namais, ir spąstais.

Suprantu, kad keli mėnesiai – daug, viskas gali keistis į bloga. O gal ir dabar užsikrėtusiųjų Pietryčių Azijoje daugiau, tik vietiniai nekreipia dėmesio, nes jie labiau pripratę prie pavojingų ligų, nei “pirmasis pasaulis”, kuriam koronavirusas – kažkas naujo.

Tačiau priešingai kai kuriems vis labiau Lietuvoje įsisiautėjantiems panikos skleidėjams, suprantu, kaip plinta virusas. Ir ne, jo sustabdymui nebūtina “visiems užsirakinti namie” ar talibaniškai “atsisakyti visko, kas įdomu”, kaip Kinijos Liaudies Respublikoje. Demokratinės, atsakingos šalys – Pietų Korėja, Taivanas – koronavirusą sėkmingai “tvarko” ir be to.

Svarbiausia, jei epidemija išplistų, saugotis pačiam (ko Europoje, beje, tinkamai nedaro net didžiausi panikuotojai). Aš pasiruošiau saugotis. Vešiuosi veido kaukes, dezinfekcinį skystį (jei nepavyktų gauti vietoje), apmąsčiau atsargumo priemones: visuomet laikytis atstumo nuo kitų žmonių ir t.t.

Prieš kelias dienas pabandžiau Vilniuje nueiti pas daktarą su veido kauke – net ligoninėje man davė suprasti, kad esu kvailys. Bet rytinėje Azijoje – kitaip, ten saugoti save ir kitus nuo ligų net ir ne koronaviruso metu yra sveikintina (juk ir gripu už(si)krėsti nieko gero, nuo gripo kasmet pusė milijono pasaulyje miršta).

Nevykęs pirmas mėginimas praleisti dieną su kauke Lietuvoje. Kovo 9 d.

Nevykęs pirmas mėginimas praleisti dieną su kauke Lietuvoje. Kovo 9 d.

Jei laikysiuosi atsargos priemonių, suprantu, kad tikimybė pačiam užsikrėsti koronavirusu ar, juoba, ką nors užkrėsti – daugiau nei miniatiūrinė. Statistiškai mažesnė nei “kasdieniai pavojai”, apie kuriuos net nesusimąstome: tarkime, tikimybė susižaloti ar ką nors sužaloti autoavarijoje kas kartą sėdus už vairo. Lietuvoje ~250 kasmet žūva autoavarijose, seniau būdavo ir ~500. Ir yra dar šimtai kitų tokių ir daug didesnių pavojų (ligų, nelaimių), tačiau, nepaisydami jų, gyvename, neužsidarome, keliaujame – tiesiog stengiamės būti atsargesni.

Dar daugiau – puikiai žinau, kad beveik visuomet visokių kataklizmų metu daugiausiai nuostolių turistinių šalių gyventojai patiria ne dėl pačių tų kataklizmų, bet dėl supanikavusių ir neatvykusių užsieniečių. Ir jeigu atsisakyčiau planų, tai tik atimčiau dar daugiau pajamų iš eilinių Azijos prekeivių, viešbutėlių ar restoranėlių šeimininkų, kuriems ir taip dabar, panikai sunaikinus keliavimą iki minimumo, labai labai sunku.

Todėl niekuomet neatsisakau planų, jei nėra tiesioginių nurodymų, draudimų, realia statistika grįstų pavojų. Ir neatsisakysiu šį kartą.

Realiausias pavojus man – visokie biurokratiniai spąstai. Gal dėl kokios nelemtos slogos (gal net didžiausia priežastis saugotis), gal dėl užrašo “ES pilietis” ant mano rožinio paso (kai ES šitiek ligonių) ar tiesiog buvimo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Tam reikia ruoštis. Jokių nakvynių, automobilio nuomų ir kitko kol kas neužsakiau – paprastai tai darau likus savaitei-dviems, o tada jau buvo aišku: mažai ką gali planuoti.

Bus, kaip bus.

Kelionės planas

Kelionės planas (žalios linijos – skrydžiai, į kuriuos turėjau bilietus; raudonos linijos – kelionės žemės transportu)

2020 03 11 – Vilnius-Varšuva sugriuvus Šengenui

Kraunantis daiktus į lagaminą ir pora kuprinių „pareina“ pirma infobomba: Katare vien per kovo 11 d. užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius pakilo nuo 24 iki 262. Tai daug, nes Katare gyventojų tik 2,6 mln. ir pagal užsikrėtusiųjų procentą Kataras pateko į pasaulinį dešimtuką. Iškilo rimtas pavojus, kad iki 2020 03 16, kai turėsiu išskristi iš Kataro į Tailandą, Tailandas ar Indonezija uždraus skrydžius iš ten, arba uždraus atvykti pabuvojusiems Katare. Guodė nebent tai, kad iki šiol Tailandas ir Indonezija draudimus taikė gana retai ir tik labiausiai paveiktoms šalims, tokioms kaip Italija ir Kinija.

Kataro valdžia labai aptakiai sako, kas užsikrėtė, ar epidemija pasklidusi. Sako, kad tai imigrantai, gyvenę viename “ekspatų komplekse”, jie izoliuoti – na, bet juk iki diagnozės tikriausiai bendravo su kitais ir epidemija Katare gali laisvai sklisti. Spėčiau, tai “juodadarbiai” statybininkai (pvz. Pasaulio futbolo čempionato stadionų) iš Indijos ar Pakistano – Katarą vakariečiai pliekia dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų jų “darbo stovyklose” ir todėl Kataras stengiasi išvengti papildomo neigiamo dėmesio.

Blogiausiu atveju, vaikščiosiu su kauke su respiratoriumi, bet dar geriau pasikeisti bilietą – „praleisti“ Katarą ir ten pabūti minimaliai, kiek įmanoma – tik oro uoste. Qatar Airlines žada laisvai keisti bilietus dėl koronaviruso – tačiau yra vienas „bet“: reikia pasikeisti ne vėliau, kaip 3 dienos iki skrydžio. Bet juk 3 dienos iki skrydžio (2020 03 09) Katare tebuvo 24 užsikrėtusieji koronavirusu ir tie patys – parskraidinti iš Irano ir laikomi karantine, neturėję jokio sąlyčio su katariečiais.

Laukiame taksi į Vilniaus autobusų stotį

Laukiame taksi į Vilniaus autobusų stotį

Naktinė kelionė autobusu į Varšuvą lengvai primena kokį filmą apie zombių apokalipsę. Lenkija prieš pora dienų įvedė kontrolę pasieniuose. Autobuse teko pildyti paraišką su savo vardu, pavarde, gyvenama vieta, kontaktu „ekstremaliam atvejui“ ir paduoti Lenkijos pasieniečiams. Reikia manyti, kad jei kas nors iš to autobuso, vėliau paaiškėtų, būtų užsikrėtęs koronavirusu, tai galėtų ieškoti visų bendrakeleivių ir irgi tirti. Nes tikėtina būtų ne vienas užkrėstas: juk autobusu važiuojame visą naktį, keleivių nemažai, jame taip trūksta oro, kad net galvą įsiskauda. Į Latviją jau parskrido toks „koronavirusuotas“ lėktuvas su septyniais užsikrėtusiais.

Simboliškai išvykstame kovo 11 d., pasidabinę trispalvėmis

Simboliškai išvykstame kovo 11 d., pasidabinę trispalvėmis. Nuotrauka naktiniame autobuse Talinas-Vilnius-Varšuva-Berlynas. Savo kėdes atsiėmėme iš jas užėmusios vokiečių grupės. Girdint vokiečių kalbą ir šnarpštimą, žinant statistiką, galvojau gal usžidėti kaukes – bet dar ne laikas, verta pataupyti. Jei vokiečių grupė važiuoja iš Talino ar Rygos jie, šiaip ar taip, tikriausiai savo šalis paliko anksčiau, nei ten išplito koronavirusas. Kita vertus, ne koronavirusas dabar ir baisus – jo tikimybė maža; didesnė tikimybė pasigauti kokią slogą, kuri paskui sukels įtarimą: kai planuojame artimiausią savaitę įvažiuoti į tris valstybes, tai – labai svarbu. Nuo visokių peršalimų irgi gelbsti tos pačios kaukės. Pamiegame.

Ties Lenkijos siena į autobusą įšlama toks baltu specialiu apsiaustu vilkintis vyras, žiūri visų temperatūras. Keli kosti, kelis reikia permatuoti pora kartų – bet nieko neišsodina. Iššlama. Tada įlipa pasienietis, tikrina pasus. Kaip senais laikais, kai nebuvome Europos Sąjungos nariai.

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė koronaviruso pandemiją…

2020 03 12 – Varšuva lengvoje panikoje

Švintant atvykus į Varšuvą, autobusas sustojo prie simbolinio reklamos “DOOM ETERNAL” (“Amžina pragaištis”). Šypteliu – gal pranašystė?

Ankstyvas rytas, todėl prisėdu autobusų stoties McDonald’s. Internete perskaitau, kad jau paskutinė diena, kai Varšuvoje dirba muziejai – nuo 2020 03 13 juos nuspręsta uždaryti. Realybėje pabandęs nueiti į Fotoplastikoną ar net pakilti į Mokslo ir kultūros rūmų bokšto viršų atsiremiu į užrašus „Uždaryta iki tolimesnio pranešimo“: į Varšuvos sukilimo muziejų – girdėjau, labai geras ir modernus – eiti nebebebandau.

Žinios iš Lietuvos: Lietuva uždaro mokyklas ir darželius. Kelionių organizatoriai stabdo visas keliones.

Varšuvos Mokslų akademija

Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai

Įspėjimas prie Fotoplastikono muziejaus, kad nedirba

Įspėjimas prie Fotoplastikono muziejaus, kad nedirba

Turėjau registruotis pas daktarus Lietuvoje – užsiregistruoju gegužei. Poliklinikos registratorė klausia nebe tik “Kada? Pas kokį daktarą?”, bet ir ar buvau užsieny, kur. “Esu Lenkijoje” – sakau. Tai pavojaus signalų dar nekelia.

Eilė perspėjimų apie koronavirusą ant Turizmo informacijos durų

Eilė perspėjimų apie koronavirusą ant Turizmo informacijos durų

Išsiaiškinę, kur Varšuvoje „Qatar Airways“ ofisas, pusantro kilometro velkame lagaminą ten pasikeisti skrydžio Doha-Bankokas į ankstesnį: kad tikrai spėtume prieš tai, kai, galbūt, Tailandas apribos atvykimus iš Kataro. Iš biurų pastato atriumo apsaugininkai pasiuntė į oro uostą. Nuvažiuojame apytuščiu metro gerokai iš anksto, bet “Qatar Airways” bilietų pardavimo punktas mums liepia laukti laiko 3 val. prieš skrydį „kai ateis atsakingas darbuotojas“. Tas pripažįsta, kad dabar galima keisti bilietus – tačiau tik 3 dienas iki skrydžio. Apie tai, kad prieš 3 dienas Katare užsikrėtusiųjų beveik nebuvo, nenori girdėti: „Galite keisit už 500 dolerių“ (praktiškai tiek, kiek kainavo biletai pirmyn-atgal).

Dirbame McDonald's Varšuvos autobusų stotyje anksti ryte. Dienos nuo šiol prasidės nuo koronvairuso statistikos bei vietinės žiniasklaidos sekimo - kas uždaryta, kaip neatsidurti spąstuose

Dirbame McDonald’s Varšuvos autobusų stotyje. Dienos nuo šiol prasidės nuo koronvairuso statistikos bei vietinės žiniasklaidos sekimo – kas uždaryta, kaip neatsidurti spąstuose

Pasirenkame nieko nekeisti: didžiausia tikimybė, kad spėsime. Kataras mažas, o šalys draudžia atvykimus pagal baisius “visų užsikrėtusiųjų skaičius”: nors užsikrėtusiųjų procentas Katare 9-as pasaulyje, absoliutūs skaičiai gana nedideli, nes gyventojų Katare mažai. Be to, valstybės draudžia pagal inerciją, vienos šalys nusižiūri nuo kitų. Na ir Katare saugosimės, dar lėktuve užsidėsime kaukę.

Eilutėje prie mažai ką žinančių Qatar Airways atstovų. Šiaip ar taip, čia ne pačios aviakompanijos biuras, o tik agentūra ir ji mažai ką gali padėti

Eilutėje prie mažai ką žinančių Qatar Airways atstovų. Šiaip ar taip, čia ne pačios aviakompanijos biuras, o tik agentūra ir ji mažai ką gali padėti

Iš Varšuvos oro uosto užsakėme viešbutį: palyginus su vakar, tas dar atpigo. Pigių viešbučių ir 5* kainos susilygino. Pastarąjį su vaizdu į Dohos centrą galima gauti už 60 eurų nakčiai (Persijos įlankoje tai – pigu).

Lėktuvas Varšuva-Doha skrido pustuštis, Varšuvos oro uoste žmonių labai mažai. Veido kaukių beveik nematyti, nors daugiau, nei Lietuvoje.

Tuščias Varšuvos oro uostas

Tuščias Varšuvos oro uostas

Qatar Airways įgula prieš skrydį

Qatar Airways įgula prieš skrydį


Kataras (kovo 13-15)


2020 03 13 – Kataras, koronaviruso dešimtuko šalis

Savąsias veido kaukes užsidedame skrydžio Varšuva-Doha metu. Esu pavargęs, tai nors kaukė kiek dusina, nesunkiai užmiegu ir visą skrydį miegu su ja (viena savybių, kuri labiausiai padeda kelionėse – sugebėjimas puikiai išsimiegoti bet kur, bet kaip susilanksčius, prie bet kokio garso, be jokių ten akių dangčių ar ausų kamštukų).

Lėktuvo įgula Varšuvoje kaukių neturėjo, skrydžio metu kaip kurie, o išleidinėdami keleivius Dohoje veidus užsidengę jau visi be išimties. Priprasime, juk kinai seniai pripratę.

Skrydyje Varšuva-Doha

Skrydyje Varšuva-Doha. Kiek prisvilęs pirmas mėginimas – kaukė uždėta atvirkščiai (bet greitai įgundu daryti viską teisingai)

Dohos oro uoste beveik visi keleiviai be išimties pereina į tranzito salę (skris kur toliau į Aziją) ir vos keli, kaip mes – į atvykimus. Įrengta didžiulė pasų kontrolės salė su daugybe eilių linijų, o dirba tik vienas atsipūtęs katarietis pasienietis: „Kur apsistosite, ką veiksite?“. Palinkėjo sėkmės. Be galo paprasta.

O, prisimenu, kai pirmą kartą mėginau patekti į Katarą 2015 m., tai buvo vienintelė gyvenime šalis, kuri man nedavė vizos. Aplinkinių šalių blokada privertė Katarą įvesti bevizius režimus, džiaugtis visais turistais, ir pagaliau pamatysiu šią unikalią arabų “mikrosupervalstybę”.

Venecijos įkvėptas Kataro prekybos centras

Venecijos įkvėptas Kataro prekybos centras

Gatvėse Katare kaukės jau matosi akivaizdžiai: kelios su respiratoriais, daug eilinių, kelios improvizuotos (užsidengė marškiniais). Visgi, kaukėta – mažuma. Kataro valdžia neskelbia atnaujintos sergančiųjų statistikos iki 13 d. vakaro, kuomet paleido internetinę koronavirusos statistikos sistemą. 320 žmonių. Gal geriau, nei tikėjausi: kai per dieną atsiranda 260, per kelias dienas galėjo būti ir 1000. Mūsų šansai skristi toliau kyla.

Aukščiausias Kataro pastatas

Aukščiausias Kataro pastatas

Aišku, svarbu saugotis patiems. Pirma, ką persvarsčiau: užuot keliavę po Dohą, kaip planavau, 2019 m. atidarytu naujuoju metro, išsinuomojame automobilį: mažiau būsime tarp kitų žmonių, o ir autonuomos kaina nukritusi iki vos 20 eurų už dieną. Visuomet nešiojame viešumoje kaukes. Pamatęs mūsų kaukes, vienas vietos gyventojas klausia, kur tokias įsigyti.

Nusnūdimas automobilyje prie būsimo Pasaulio čempionato stadiono: ankstyvas rytas, į viešbutį dar nepriima. Dėl visa ko su kauke, nors paturėję automobilį ilgiau, viduje ją jau nusiimsime, kadangi virusas ant paviršių gyvuoja ribotą laiką

Nusnūdimas automobilyje prie būsimo Pasaulio čempionato stadiono: ankstyvas rytas, į viešbutį dar nepriima. Dėl visa ko su kauke, nors paturėję automobilį ilgiau, viduje ją jau nusiimsime, kadangi virusas ant paviršių gyvuoja ribotą laiką

Niekada gyvenime taip dažnai neploviau rankų, dažnai tualetuose – ir veidą (juk maistas liečiasi su lūpomis). Graužiamų akių nesitryniau rankom, kad ir kaip norėjosi: čia, pasirodo, vienas sunkesnių dalykų. Viešbučio kambaryje persirengiu atskirais rūbais ir jau tikrai nekiltų mintis eiti į numerį su batais.

Nuostabus vaizdas į Kataro šiuolaikinį centrą, Islamiško meno muziejų pro viešbučio langą

Nuostabus vaizdas pro viešbučio langą į Kataro šiuolaikinį centrą, Islamiško meno muziejų.

Kataras – valstybė-statybų aikštelė. Vien futbolo stadionų būsimam futbolo čempionatui kiek Dohoje statoma, visi vienas už kitą įspūdingesni. O dar visos estakados, tiltai, dangoraižiai… Ne Dubajus, nėra kažkokių „pasaulinių topų“, net mečetės gana eilinės, bet viskas tvarkinga, žavu. Prekybos centrai didžiuliai, gražūs, su nuostabiomis restoranų erdvėmis ir viso pasaulio virtuvėmis. Viskas statyta, atrodo, tolimai ateičiai, kai Katare žmonių gyvens dar keturis kartus daugiau (jau šiandien gyvena keturis kartus daugiau nei prieš 20 metų!). Todėl niekur keliuose nėra kamščių, o sėdant prekybos centro food court‘e nesunku laikytis atstumo nuo kitų svečių: gal 90% stalelių tušti. Šiais laikais tai puiku. Maisto parduotuvėse šiokios tokios eilės iš šeimų perkrautais vėžimėliais, bet Kataro prekybos centrų pasiūlą sunku nustelbti: niekas neišpirkta, lentynos pilnos.

Dohos prekybos centro maisto parduotuvė

Dohos prekybos centro maisto parduotuvė

Aplankyti pagrindinę Dohos lankytiną vietą – Islamiško meno muziejų – pavėluojame viena diena: dar vakar dirbo (tik ekskursijos atšauktos), kovo 13 d. – jau uždarytas. Pasivaikščiojome po Kataro parką, paplūdimį, centrą: penktadienis ten kaip pas mus sekmadienis, žmonių mažoka, reiškia, saugiau. Nesaugiausia – miniose. Kaip elgtis papildomų patarimų paprašiau iš savo draugo kino: jam tai jau pergyventa, Kinija jau sveiksta, naujų užsikrėtusių mažai, bet vis dar daug ribojimų. Jis papildomai patarė nevažinėti liftais.

Katara paplūdimyje

Katara paplūdimyje

Katariečių šeima Katara paplūdimyje

Katariečių šeima Katara paplūdimyje

Iš Europos sklido vis bjauresnės žinios: Čekija uždaro sienas, Slovakija uždaro sienas. Mūsų True Lithuania turus žmonės atšaukinėja. Kompensacijų iš aviakompanijų, kurias padedame gauti, irgi mažai kam reiks, nes koronavirusas – force majeure, aviakompanijos turi teisę kompensacijų nemokėti.

Kataro moterims papildomų veido kaukių nereikia

Vietinėms Kataro moterims papildomų veido kaukių nereikia

Lietuva skelbia sąrašą šalių, į kurias lietuviams vykti draudžiama. Sąrašas sudarytas „iš inercijos“: tebėra beveik pasveikusi Kinija, tebėra Singapūras, kuris išskirtinis tik tuo, kad ten virusas iš Kinijos persimėtė vienas pirmųjų, bet šiaip plinta lėtai. Kataro nėra, nors jis kokį Singapūrą seniai aplenkė ir skaičiais, ir tempais. Gerai. Gal ir Tailandas, Indonezija iš inercijos ar dėl Kataro menkumo jį pamirš.

Lifte skubiai įrengtas dezinfekcinio skysčio aparatas

Lifte skubiai įrengtas dezinfekcinio skysčio aparatas

2020 03 14 – Atgal laiku į Kataro miestelius

Iš lovos greit išbudino naujienos iš Europos: jau ir Lenkija uždaro sienas.

Aistė užsimiršusi pasidažo, paskui supranta, kad po kauke vis tiek jokio makiažo nesimatys. Mados keičiasi…

Dieną išvažiuojame po Katarą anapus Dohos. Ten laikas grįžo atgal. Epidemijos atžvilgiu – atgal keliomis dienomis ar savaitėmis. Dar galėjome užeiti į Zubaros fortą. Priešingai nei į visus Dohos muziejus ar Šeicho Faisalo kolekcijos muziejų Dohos priemiesčiuose (apsaugininkas čia jau nevynioja žodžių į vatą “Kol kas uždaryta”, kaip Islamo meno muziejuje: “Uždaryta dėl koronaviruso”).

Zubaros fortas

Zubaros fortas

O visos aplinkos atžvilgiu grįžome atgal keliais dešimtmečiais atgal, nes Kataras už Dohos ribų – tokia beveik vien dykuma su pavieniais miesteliais. Ten nepasakytum, kad Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė. Tas superkataras – beveik vien Doha.

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau uolų tapybos: neradau, jie niekaip nepažymėta

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau uolų tapybos: neradau, ji niekaip nepažymėta. Gražūs paaiškinimai tuistams Katare apsiriboja Doha

Dalį savųjų turtų Kataras skyrė krizei tvarkyti. Visur pristatyta dezinfekcinio skysčio ir net patį stebina, kaip rimtai prekybos centrų restoranų darbuotojai plauna ir dezinfekuoja rankas, keičia vienkartines pirštines. Šiaip arabų, o ypač indų (kurių daug dirba Katare „eilinius darbus“) kultūrose tokio švaros ir tvarkos kulto, kaip Europoje, nėra (pamenu, pirmą kartą keliaudamas po Persijos Įlanką nustebdavau, kad tokiose turtingose šalyse yra tokių nehigieniškų restoranų, kol priėmiau, kad tai tiesiog kultūriniai skirtumai).

Bet, atrodo, katariečiai savo darbininkus greitai išmuštravo – net geriau nei europiečiai.

Kelio ženkluose Katare - tradiciniai rūbai. Kataras labai akcentuoja savo kultūrą ir nori tapti kultūrine supervalstybe, arabų pasaulio centru

Kelio ženkluose Katare – tradiciniai rūbai. Kataras labai akcentuoja savo kultūrą ir nori tapti kultūrine supervalstybe, arabų pasaulio centru

Vakare tęsiasi naujienų smūgiai iš Europos: ir Lietuva uždaro sienas, dargi draudžia beveik viską – restoranų veiklą, grožio paslaugas ir t.t. Nebeleis užsieniečiams atvykti, lietuviai galės tik grįžti, per Lenkiją bus humanitarinis koridorius grįžti automobili – ir tas tegalios tris dienas. Netikėta, pribloškianti naujiena, tarsi koks karas būtų paskelbtas: juk tai ne TSRS laikai, o sprendimai – kaip TSRS laikais.

Kataro viešbutyje rastas įspėjimas, kad dėl koronaviruso nebus galima užnešti užsakyto maisto į numerį

Kataro viešbutyje rastas įspėjimas, kad dėl koronaviruso nebus galima užnešti užsakyto maisto į numerį. Viešbučio darbuotoja draugiškai pasiteirauja, iš kur mes, ar grįžtame namo. ‘Ne, skrendame į priekį’. Turbūt nustebiname – šiais laikais visi grįžta namo…

El. paštu vieni žmonės manęs klausia, ar dar nebijau viruso, kiti ragina grįžti. Viruso nebijau, jis – prognozuojamas. Jei ko bijau – tai tik neprognozuojamų masinių psichozių: kone viskas, kas pasaulyje buvo tikrai blogai per pastarąjį 100 metų, kilo ne nuo gamtos kataklizmų ar epidemijų, o būtent nuo tokių masinių psichozių: komunizmas, nacizmas, genocidai, pogromai…

Kiekvieną iš šių dalykų jų kūrėjai suvokė kaip kažkokių problemų sprendimą. Tik kad patys tie “sprendimai” sukėlė žmonėms dešimtis ar šimtus kartų daugiau skausmo, nei pačios tos problemos, ir galiausiai dargi jie nieko neišsprendė. Problemos, tiesa, ilgainiui išnyko pačios, jas visi pamiršo – o štai “sprendimų” sukeltas skausmas liko iki šiol.

Apytuščiame Kataro prekybos centre

Apytuščiame Kataro prekybos centre

Namibija nebeįsileidžia žmonių iš Kataro. Kiti kol kas neseka. Katare serga 337.

Patikrinęs savo skrydį Doha-Bankokas Qatar Airlines pamatau, kad jis atšauktas. Aistę žinia iškart išbudina. Prisijungęs per Qatar Airlines sistemą, aiškios informacijos, ką siūlo vietoje to skrydžio, nepamatau: tik „not confirmed“. Pamėginu daryti registraciją į skrydį – pamačiau, kad vietoje 02:00 pakilimo siūlo 02:45. Tada prisimenu, kad dar pirkdamas tuos bilietus nustebau, kad iš Dohos į Bankoką yra du reisai beveik tuo pačiu metu – 02:00 ir 02:45.

Reiškia, tiesiog atšaukė pirmąjį, nes pritrūko klientų, o antras liko. Viskas kol kas gerai.

Apie ilgalaikius planus nebegali būti nė kalbos.

2020 03 15 – Ar pavyks išskristi iš Kataro?

Nepaisant daugybės gražių vaizdų – tokių kaip Kataro pasididžiavimas „The Pearl“ projektas ant dirbtinių salų ar Dohos senamiesčio Sakalų turgus vakare – diena buvo įtempta. „Ar vakare išskrisime?“.

Pietūs The Pearl. Saugiau sėdėti lauke. Aplink vaikšto beveik vien vakariečiai - vietiniams katariečiams valdžia skiria žemės ir jie statosi namus, tuo tarpu juodadarbiai iš Indijos, Pakistano ir kitur gyvena 'darbo stovyklose'. Bent viena tokių ir masiškai užsikrėtė koronavirusu.

Pietūs The Pearl burgerių restorane. Saugiau sėdėti lauke. Aplink vaikšto beveik vien vakariečiai – vietiniams katariečiams valdžia skiria žemės ir jie statosi namus, tuo tarpu juodadarbiai iš Indijos, Pakistano ir kitur gyvena ‘darbo stovyklose’ (labour camps). Bent viena tokių ir masiškai užsikrėtė koronavirusu. Bet šios trys bendruomenės tarpusavyje beveik nesusitinka

Kataras gražus, bet ir savaip nuobodus, jei čia priverstinai pasiliktum ilgiau, o dar svarbiau – brangus. 60 eurų už 5* viešbutį gal ir mažai, bet mokėti po 60 eurų už naktį visą mėnesį ar ilgiau – ne kas, ypač kai ir ekonomikos ateitis nebeaiški. Gi to „pigaus varianto“ Katare ir visoje Persijos įlankoje nelabai yra: kainos ir prasideda maždaug čia.

Ir dar visokie interneto ribojimai, su kuriais susidūrėme: sunku dirbti, kai Whatsapp‘ui, Skype ar Facebook Messenger pokalbiams būtinas VPN‘as. Ir ne pirmas VPN‘as, kurį pasiūlo paslaugūs viešbučio tarnautojai, suveikia. Kataras draudžia ne tik, pavyzdžiui, LGBT propagavimą, tačiau net ir pažinčių svetaines. Nes Katare vyrauja pati konservatyviausia islamo pakraipa – vahabizmas (kaip ir Saudo Arabijoje). Iš čia išplaukia ir internetinės telefonijos ribojimai, kurie – visuotiniai, tarsi koronaviruso karantinas Lietuvoje.

Dohos centre

Dohos centre. Su kaukėmis Katare kai kurie vietiniai, kai kurie imigrantai iš Azijos – bet nemačiau taip prisidengusio nė vieno šviesiaodžio iš Europos ar Amerikos

Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Katare vingiuoja kaip visada. „Ekspatų“ grupės bėgioja miesto centro pakrante, katariečiai su savo baltais apdarais gatvėje meldžiasi, o kiti eina pirkti medžioklinių sakalų į Dohos sakalų turgų (amžina tradicija, kurią Kataro naftos ir dujų milijardai tik sustiprino).

Dohos Senamiestyje

Dohos Senamiestyje

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Ekspatai The Pearl rajone

Ekspatai The Pearl rajone

Tačiau daugybė įdomybių uždaryta. Kaukių skaičius – neabejoju, jų Katare dar prieš mėnesį beveik nebuvo – rodė, kad tai aktualu daugybei. Kaip ir išpirktos kaukės vaistinėje – ten berandame apsaugines pirštinės. Neperkame: kaip patarė kinas draugas, Kinijoje išsiaiškinta, kad jas nelogiška dėvėti, nes juk rankas greičiausiai plausi ar dezinfekuosi dažniau, nei keisi pirštines, reiškia, plikom rankom – dažnai higieniškiau.

Dohos oro uoste rodytų žinių ekrane atkreipė dėmesį eilutė: „Nuo trečiadienio (t.y. kovo 18 d.) Kataras nebeįsileis užsieniečių“. Ir vėl prasprūsime beveik pro rakto skylutę… Nebūtinai. Kita žinia skelbė: „Tailando vyriausybė primadienį svarstys papildomus ribojimus užsieniečiams“. Mūsų lėktuvas leisis pirmadienį 13:15. Pakankamai laiko Tailandui nutarti iki tol… Na, bet dauguma šalių neįveda apribojimų iš karto. Bent jau turistinės šalys, kaip Tailandas.

Eilė prie Qatar Airways informacijos: greitai keičiantis situacijai, žmonės keičiasi bilietus

Eilė prie Qatar Airways informacijos: greitai keičiantis situacijai, žmonės keičiasi bilietus

Nuėjus prie registracijos lango oro uoste darbuotojos ilgai tikrina taip sparčiai besikeičiančią atvykimo reikalavimų informaciją: ar tikrai turime teisę atvykti į Tailandą, antraip neleis mūsų į lėktuvą. Nusprendžia, kad turime – įleidžia. Aišku, galutinis sprendimas – Tailando pasieniečių.

Registracija Dohos oro uoste

Registracija Dohos oro uoste

Kitas pranešimas skelbia, kad Kazachijos prezidentas uždraudė atvykti užsieniečiams, išskyrus pakviestiems jos valdžios. Įsigalioja iš karto. Na, Kazachija – neturistinė valstybė…

Skrydžių informacija Dohoje. Atšaukta mažai skrydžių

Skrydžių informacija Dohoje. Atšaukta mažai skrydžių

Dohos oro uoste žmonių daug, mėginame sėsti kuo toliau kitų. Atvyksta lėktuvas iš Madrido. Ispanija – vienas pandemijos centrų. Mūsų skrydis Doha-Bankokas bus bendrojo kodo su Iberia (Ispanijos aviakompanija), tad daug ispanų skris juo. Nustembu, kad skrydžiai iš Madrido neribojami, kita vertus, nėra ko ispanams juos ir riboti: didesnė tikimybė, kad tais skrydžiais sergantieji išskris, nei kad atskris nauji.


Tailandas (kovo 16-19)


2020 03 20. Tailando apokalipsė dar nepasiekė

Bankoke atmosfera atrodo ramesnė. Oro uoste lyg ir nieko nevyktų – atšauktų skrydžių mažai, pilna vakariečių kuprinėtojų jaunimėlio ir kitų kasdienių Bankoko herojų. Tik kaukės jau – beveik visuotinės. Kai kurios tajės net jas priderina prie drabužių ir net su jomis moka atrodyti gražiai. Tailande kaukės įprastos, čia – kaip ir visur Rytų Azijoje – jos dėvimos ne tik per koronaviruso epidemiją. Kiekvienas peršalęs turi tokią dėvėti – negražu juk pričiaudėti orą bacilų. Bet jei 2018 m. kaukes dėvėdavo gal 10%, šiandien – 90%, o didelė dalis iš likusių 10% – baltaodžiai.

Tajės ir su kaukėmis sugeba atrodyti gražiai ir stilingai (Bankoko oro uostas)

Tajės ir su kaukėmis sugeba atrodyti gražiai ir stilingai (Bankoko oro uostas)

Skubiai atsidariau „Bangkok Post“: rašė, kad Tailando sveikatos ministras tokius vakariečius išdėjo į šuns dienas: „Jeigu koks farangas neužsideda kaukės, nors jam ji duodama, tokį reikia deportuoti iš šalies“. Ir dar nurodė tajams vengti tų „retai besiprausiančių vakariečių“. Ką tikrai paskatino ši krizė, tai visokias švelniai ksenofobines nuotaikas: virusas juk į visur (išskyrus Kiniją) atėjo iš svetur, per užsieniečius.

Bet Tailando vyriausybė nutarė tik rekomenduoti uždaryti kai kurias vietas, kur plinta virusas – o pastaruoju metu jis plito ankštuose Bankoko baruose ir muai thai stadionuose, ~30 naujų ligonių per dieną. Čia rekomendacija, niekas neuždaryta.

Praeiviai Bankoke

Praeiviai Bankoke

Išsinuomojame automobilį. „O kas, jei nutrauks viešąjį transportą?“ – baimė vis dar sekė. Kol kas trims dienoms, bet jei strigsime Bankoke, pratęsime. Ne pirmoji kalbinta autonuomos agentūra apskritai turi automobilių: Bankoke turizmas dar nesustojo.

Įspėjjimas apie koronavirusą keliaujantiems

Įspėjimas apie koronavirusą keliaujantiems. Daugelyje įspėjimų dar minima Kinija, Vuhanas, prašoma būti atsargiems jei lankeisi Vuhane ar Hubėjaus provincijoje – nors ten jau seniai nėra epicentras

Ir jau beveik savo akimis nepatikiu, kai nuvažiavęs į Erawan muziejų-šventovę, kurį norėjau pamatyti dar nuo 2018 m., bet nespėjau, išvystu ne tik didingas dramblių statulas iš tolo, bet ir plačiai atvertus jo vartus. Valanda po valandos, atėjo apgaulinga ir trapi ramybė – prasisklaidydavusi paskaičius interneto portalų puslapius apie pasaulį ryjančią „apokalipsę“.

Niekada turbūt viso pasaulio žiniasklaidos puslapiai nebuvo šitokie tarpusavyje vienodi…

Eravano muziejuje Bankoke

Eravano muziejuje Bankoke

Įeinant į Eravano muziejų patikrina kūno temperatūrą. Tas pats laukia ir įeinant į daugiaaukštį, kuriame mūsų ką tik užsakytas AirBnB butas. Ir į prekybos centrą. Atrodo, kiekviena šalis prieš tą patį baubą metė skirtingas priemones, bet Tailandas iš visų matytų – rimčiausias. Dar ir kaukes bei dezinfekcinį skystį. Ant kiekvieno kampo galėjai nusipurkšti juo rankas: liftuose, prie kasų, prie įėjimo į parduotuves. Taip ir darau. Rankos pradeda perštėti, nuėjusios baltom pleiskanom. Bet tai maža bėda.

2020 03 17 – Tailande – rami diena prieš audrą?

„Apokalipsė“ artinasi. Jau seniau užsidarė Filipinų sostinė, dabar Malaizija. Dar vakar vienas mūsų klientas iš Malaizijos pasakojo, kaip Malaizijoje virusas niekam nerūpi, gyvenimas verda, o dabar ir Kvala Lumpūras – nutilęs nematomo karo frontas. Buvo pas juos kažkokia musulmonų šventė ir iki šiol dar nesuskaičiuoti joje užsikrėtusių šimtai. Teorija, kad virusas neplinta karštose šalyse, teisinga nebent tik iš dalies.

Kada Tailandui eilė? Niekas nežino. Naujienų portalus atsidarau vis nervingai, nes pokyčiai staigūs ir galingi: čia ne koks ten nuo „kitų metų sausio 1“ pakilsiantis Lietuvos mokestis, net ne naktinė mokesčių reforma, čia kokie supanikavę biurokratai tavo – ir šimtų milijonų kitų žmonių – gyvenimą gali apversti per dieną ar dvi.

Tailando karaliaus atvaizdas pro buto langą. Pats karalius, beje, dabar Vokietijoje - ir didžiąją dalį laiko prabūna ten

Tailando karaliaus atvaizdas pro buto langą. Užpernai Tailande dar daug būdavo buvusio karaliaus atvaizdų, dabar – tik Vadžiralongkorno. Pats karalius, beje, dabar Vokietijoje – ir didžiąją dalį laiko prabūna ten

Šiandien Tailandas tik uždaro barus ir bokso stadionus. Indonezija žengia toliau: nuo 2020 03 20 00:00 į šalį bus galima patekti tik su viza: bevizis režimas (ir su Lietuva) atšaukiamas, oro uostuose vizos irgi nebebus išduodamos. Skubiai žiūriu savo bilietą: atrodo, prasprūsiu pro dar siauresnę rakto skylutę nei kada anksčiau: atskris į Balį 2020 03 19 d. 19:10. Nepilnos penkios valandos iki vartų į Indoneziją užsidarymo užsieniečiams. Ir tai jei nevėluos lėktuvas… Na, jei vėluos – juk galiu nelipti.

Bankoko gatvės vaizdas

Bankoko gatvės vaizdas

Tikriausiai turėjau eiti į kokį Marine Park ar Anicent City, godžiai ryti gyvenimo gėrybes kurių tuoj gali nelikti, o ištisa šalis tapti vienu dideliu kalėjimu, kaip atsitiko Europoje. Iš ten, iš po visą Europą išsibarsčiusių draugų ir giminių, ateinančios žinutės buvo kupinos nerimo, nuobodulio, pykčio: nieko įdomaus gyvenime neliko. Lietuvoje bent galimybės pasivaikščioti gamtoje dar yra, o Ispanijoje apribota ir tai: vaikščioti gali tik kas turi šunį.

Visgi, dieną praleidžiu ramiau, tiesiog nueidamas į restoraną, padirbėdamas, stebėdamas lekiančius automobilius daugiaaukščiais Bankoko keliais, dirbdamas. „Ką, dar važinėja tiek automobilių?“, „Ne, į jokį Balį neišskrisit, juk niekur jokie lėktuvai nebeskrenda“ – eina žinutės iš Europos. Apokalipsė ten, ne kitaip…

Bankoko gatvės vaizdas

Bankoko gatvės vaizdas

Visokiose keliautojų Facebook grupėse amžinas karas tarp „superbailių“, kurie atšaukia keliones mėnesiams į priekį dėl vienkartinio žemės drebėjimo, laivo nuskendimo ar kokio rezonansinio nužudymo, ir „supernarsuolių“, kurie nuolat porina, jog „visur pasauly saugu, o visos problemos – tik mitai jūsų galvose“, bent laikinai pasisuko superbailių naudai.

Ilgą laiką kentėję patyčias, kai be priežasties atšaukę keliones prarasdavo pinigus ir atostogas, dabar jau „superbailiai“ galėjo auklėti iki paskutinių dienų keliavusius „supernarsuolius“, desperatiškai laukiančius prie Vokietijos-Lenkijos sienos kol Lenkija išpildys savo pažadus suteikti humanitarinį koridorių. Arba mokančius po 500 eurų už vietą kokiame paskutiniame lėktuve iš Tenerifės, kai visos atostogos, jei moki organizuotis, tiek daug nekainuoja.

Coco Ichibanya, mėgstamo ir unikalaus japonų maisto tinklo, restorane Tailande

Coco Ichibanya, mėgstamo ir unikalaus japonų maisto tinklo, restorane Tailande. Sunku patikėti, kad visoje Lietuvoje dabar niekas negali nueiti į jokį restoraną…

2020 03 18. Tailando turgūs išsilaikė ilgiausiai

Tailandas lyg uždarė pramogų vietas, barus, bet turgūs dar liko. O kai kurių Bankoko priemiesčių turgūs – tarp įdomiausių lankytinų vietų šalyje. Kadangi jau turime automobilį, nuvažiuojame į Maeklongo turgų, kur prekės dėstomos tiesiog ant traukinio bėgių, o vos pasigirsta traukinio pypimas, prekijai spėriai jas nusirenka. Traukinys pravažiuoja – ir išsidėsto vėl.

Maeklongo turguje

Maeklongo turguje pravažiavus traukiniui prekeiviai skubiai vėl dėsto prie bėgių prekes ir uždengia bėgius brezentu, kad klientams būtų pavėsis

Taip pat užsukome ir į Damnoen Saduak plaukiojantį turgų, kur klientai išsinuomoja laivelius, o visos prekyvietės – atgręžtos į kanalus. Klientai ir perka iš laivelių. Įkyresni prekijai klientų laivelius pristraukia kabliais…

Plaukiojančiame turguje

Plaukiojančiame turguje

Tiesa, dirba tik kokia pusė prekyviečių. Sunku suprasti, iš ko tiems prekijams išgyventi: vos keli pirkėjų laivai. Tikriausia kitu metu kinai taškosi pinigais, o dabar jų patekimas į Tailandą apribotas. Nusipirkome kuprinę vietoj suplyšusios, parėmėme tuos besistengiančius pardavėjus.

Vakare atėjo pasirinkimo metas. Paskutinis patkrinimas: reisas į Balį, patikrinu, įvyks. Ar ten skristi, ar likti Bankoke?

Tailando gatvėse

Tailando gatvėse

Balio (Indonezijos) privalumai – kažkiek moku indonezietiškai (toninę tajų kalbą man išmokti beviltiška); Indonezija, kaip daugiakultūrė šalis, draugiškesnė kitataučiams, tolerantiškesnė (panikos akivaizdoje tai gali tapti labai svarbu). Be to, toks ir buvo planas, iš naujo skaičiuosis 30 dienų nuo įvažiavimo, kurias galiu būti be vizos.

Bankoko privalumai – didesnis miestas, lengviau pasiekiamas (lengviau judėti toliau), galima gauti nebrangų (20 EUR ir pan. už naktį) butą dangoraižyje su gražiais vaizdais: o tai svarbu, jei, galiausiai, teks kokį mėnesį ar ilgiau prabūti beveik užsidarius savame bute.

Jei jau išskrisiu į Balį, į Bankoką kažin ar grįšiu. „Thai Lion Air“ reisas, į kurį turiu bilietą, bus paskutinis, kuris įvyks šiuo aviakompanijos maršrutu: nuo 2020 03 20, kai Indonezija pradeda reikalauti iš visų atvykėlių iš anksto išduotų vizų, kurios išduodamos tik sveikatos pažymos pagrindu, „Thai Lion Air“ reisus nutraukia. Nesitiki, kad pakaks klientų. „Air Asia“ dar lyg skraidys, tad gal galėčiau grįžti – tik neaišku, kaip ilgai. Šiais laikais viskas keičiasi valandomis, ne dienomis.

Thai Lion Air nutraukti skrydžiai

Thai Lion Air – aviakompanijos, kuria skrisime – nutraukti skrydžiai. Kasdien vis daugiau

Rakto skylutė, pro kurią lendu, darosi vis ankštėsnė. „Deginam atgal tiltus“ – sakė Aistė abejingai. Niekas nežino, kaip ir kur geriau. Iš Lietuvos per šias kelias dienas į pašto dėžutę plūdo ir raginimai „tučtuojau grįžti“ ir, iš kitų žmonių, ne mažiau panikos persmelktos mintys, kad gal, užsidarius sienoms „su visam“, tapsime savotiškais pokario dipukais, o grįžti dabar būtų taip pat kvaila, kaip buvo tiems Urugvajaus lietuviams, kurie sugrįžo į tarybinę Lietuvą Stalino kvietimu pokariu. Ar mano proseneliams, 1944 m. grįžusiems iš būsimosios Vakarų Vokietijos.

Jiems pasisekė, kad pavyko išvykti, ir jie turėjo džiaugtis, o jie grįžo…

Tailando gatvės vaizdas

Tailando gatvės vaizdas

Ar viskas praeis? Kiek ramino laiškai iš Kinijos, nuo mano draugo kino, su kuriuo kartu keliavome po Kiniją prieš kiek daugiau nei metus. Kinija atgimsta, viskas pamažu atsidaro – nors daug lėčiau, nei jis norėtų, patikrinimų dar daug ir dėl tų patikrinimų gausos, eilių jis dar atsisakė minčių keliauti į Čongčingą. Na, bet Kinija, pasak *oficialios* statistikos, koronavirusą įveikė, vos keli atvejai per dieną nauji ir daugelis – įvežtiniai. Dabar pati Kinija ėmėsi karantinuoti atvykėlius, nes ir ten didžiausias pavojus – jie…

Pasaulyje yra dvi šalys, įveikusios koronavirusą. Kinija ir Pietų Korėja. Kinija tai padarė autoritariniais metodais: draudimais, kontrole, persekiojimais, kai uždarinėti miestai ir provincijos. Pietų Korėja – demokratiniais: masiniai „drive through“ testai, susirgusiųjų kontaktų radimas ir ištyrimas, gydymas. Europa nuėjo Kinijos keliu. Bet Europa neturi tokio stebėjimo aparato, kad tą kelią įgyvendintų, tokios rinkos kontrolės. Ir kol kas visi karantinai tik smaugia Europos ekonomiką, žmogaus teises, o virusas kaip plinta, taip plinta, jau aplenkęs Kiniją blogiausiu jos metu.

Rytoj manęs lauks ir kitas pasirinkimas: ką daryti su daiktais. Į Pietryčių Aziją atsivežėme porą kuprinių ir lagaminą. Lagaminą žadėjome palikti sandėliuke Tailande, kol skraidysime po Indoneziją – nes skraidinti jį pigių skrydžių bendrovių lėktuvais labai brangu. Bet dabar pasidarė neaišku, kada/ar begrįšime į Bankoką. Kol kas dar durys atviros, bet kaip rytoj, po savaitės? O ir tas skraidymas po Indoneziją greičiausiai nepavyks. Tikrai nepavyks: vakare perskaičiau, kad greičiausiai nebeplauks keltai Batamas-Singapūras, nes Singapūrui įvedus privalomą 14 dienų karantiną atvykėliams iš Indonezijos, nebebus klientų.

Įdomu, net jei ir išliktų tie keltai, ar mes galėtume, kaip suplanavę, persikelti į Singapūrą ir paskui skristi Singapūras-Bankokas? Ar reikėtų pralaukti 14 dienų Singapūre, ar tas „privalomas buvimas namie“ galioja tik tiems, kurie liks 14 dienų Singapūre, o aš jei būčiau Singapūre tik 2 dienas, tai gal tiesiog tai reikštų, kad tas 2 dienas negalėčiau Singapūre niekur eiti? Niekas nepasakys. Viskas keičiasi taip greitai, kad nebent nuolat užimtomis konsulatų linijomis paskambinęs *gal* *kažką* sužinotum. Joks internetas, joks Lonely Planet ar Tripadvisor, jokie blogai nepadės – viskas parašyta per seniai. Ir neverta dabar klausti, nes viskas dar keisis ir keisis ir keisis.

Keliavimas per kelias savaites grįžo 100-150 metų atgal, kai buvo ne toks „kiekvienam prieinamas produktas“, o sunkus, pavojingas ir nesuplanuojamas, tinkamas tik „tikriems keliautojams“, visokiems Matams Šalčiams. Daugelis komfortą ir garantijas mylinčių XXI a. „keliautojų“ neatlaikę tokių XIX a. iššūkių skubiai nešė kudašių į kalėjimu tuoj jiems virtusius namus, su pavydu ar su pasibaisėjimu pliekdami tuos, kurie dar turėjo savyje žiupsnelį tos XIX a. atradėjų ir nuotykių ieškotojų liepsnos.

Taigi, ar lagaminą palikti sandėliuke, ar visgi gabentis kartu? Buvau linkęs gabentis, bet tada suprantu, kad Thai Lion Air lagamino vežimas gali atsieiti šimtais eurų, jeigu neužperki jo iš anksto, o užperkant iš anksto internetu privaloma mokėti Tailande išduota kortele… Ką gi, dieną apžiūrėjome sandėlį, mums patiko, bent jau bus įdomi patirtis. Na ir, sako, kai kažką palieki mieste, reiškia, ten dar grįši…

2020 03 19. Ar dar grįšime į Tailandą?

Nuvežėme lagaminą į sandėlį – gal jau matėme jį paskutinį kartą. Užpikrome vietą mėnesiui. Jei ką, bus galima pratęsti internetu, bet daugiau kaip porai mėnesių neapsimokės… Šiaip ar taip, visi svarbiausieji daiktai tilpo į kuprines ir maišus, taip keliauti esame įpratę. Tik visokius žieminius rūbus palikome.

Atiduodu lagaminą į sandėlį

Atiduodu lagaminą į sandėlį. Tokį hipsterinį, kurio kavinė – bendradarbystės erdvė dar sulaukia Tailande žiemojančių dizainerių, vertėjų ar kitų, kurie, kaip aš, dirba internetu. Įdomu, kaip ilgai.

Bankoko Don Mueng oro uoste išvykimų lenta atrodo grėsmingiau, nei kuri anksčiau: aplinkinėms šalims ribojant ir draudžiant keliones, gera pusė visų reisų buvo pažymėti kruvinai raudonomis „CANCELLED“ raidėmis. Tarptautiniame terminale – vietiniame dar viskas “kaip po senovei”.

Bankoko oro uosto tarptautinio terminalo skrydžių lenta

Bankoko oro uosto tarptautinio terminalo skrydžių lenta

Bankoko oro uosto vietinio terminalo skrydžių lenta - čia dar beveik visi skrydžiai vyksta

Bankoko oro uosto vietinio terminalo skrydžių lenta – čia dar beveik visi skrydžiai vyksta

Mūsiškis „Thai Lion Air“ skrydis – pustuštis. Dauguma europiečiai (beje, geras trečdalis jų kaukėti): kosintis ispanų jaunimas, ukrainiečių šeima su vaikais, suomių porelė… Visi kažin ko skrido tolyn į pasaulio kraštą, užuot klausę savo šalių rekomendacijų ir šaukimų grįžti anapus jų uždarytų sienų. Visi turi priežasčių… Įdomu, kokių.

Tailande jau joks lėktuvo įgulos narys ar oro uosto darbuotojas nedrįstų ateiti į darbą be kaukės

Tailande jau joks lėktuvo įgulos narys ar oro uosto darbuotojas nedrįstų ateiti į darbą be kaukės

Keleiviai. Europoje beveik niekas nedėvi kaukių, bet Tailando kaukių kultūra tokia gaji, kad ir kai kurie baltaodžiai čia išmoko tą daryti

Keleiviai. Europoje beveik niekas nedėvi kaukių, bet Tailando kaukių kultūra tokia gaji, kad ir kai kurie baltaodžiai čia išmoko tą daryti

Jau sėdėdamas lėktuve perskaitau, kad Tailandas nuo šiol įsileis tik užsieniečius, turinčius 100 000 eurų sumai draudimą nuo COVID ir ne vėliau nei prieš 72 val. pasidariusius COVID testą (su neigiamu atsakymu). Viskas. Čia gali būti galutinis dūris į mano šansus dar grįžti Bankokan. Ne, tikrai nemanau, kad didelė tikimybė užsikrėsti COVID (juk šitaip stengiuosi saugotis!), bet ar begalioja dar koks sveikatos draudimas nuo COVID pandemijos metu ir, svarbiausia, kaip pasidaryti tą testą kažkur Indonezijoje, kur jų beveik niekam nedaro? Na, bet gal per savaitę dar kas pasikeis. O gal per savaitę Tailandas išvis uždarys sienas.

Anapus kylančio lėktuvo lango stebiu Bankoko panoramą: dangoraižius, daugiaaukščius kelius. Kada dar ją išvysiu? Priklausys ne tik nuo manęs, kaip seniau, kai viskas buvo paprasta ir atvira. Bet ir nuo manęs. Stengsiuosi.

Lėktuvas kyla iš Bankoko

Lėktuvas kyla iš Bankoko

Apninka baimė – o kas, jei į Indoneziją neįleis? Jau prie registracijos į skrydį langelio Bankoko oro uoste prašė bilietų atgal iš Indoenzijos. Jų neturiu. Papasakojau planus: kaip iš Balio turiu bilietus į Surakartą, iš ten traukiniu važiuosiu į Semarangą ir skrisiu į Pangkalanbuną… Paprašė pereiti prie esmės – kaip gi išvyksiu iš Indonezijos? „Plauksiu iš Batamo į Singapūrą“ – pasakiau savo pirminį planą. Tiko. Kelto bilietus juk galėčiau nusipirkti vietoje… Jei tie keltai plauktų.

Nuostabios Indonezijos salelės pro lėktuvo Bankokas-Balis langą

Nuostabios Indonezijos salelės pro lėktuvo Bankokas-Balis langą

Bet ar tai „sueis“ Indonezijos pasieniečiams? Jeigu ne, kas tada? Į Tailandą irgi grįžti negalėsiu – juk neturiu COVID testo ir kaip jį pasidarysiu? Išeina, turėčiau gyventi Balio oro uoste?

Balis. Mintyse - kas bus toliau

Balis. Mintyse – kas bus toliau


Indonezija (kovo 19-30)


2020 03 19 – Ar priims Indonezija?

Štai už lango jau tamsus Balis. Palyginus su mano atvykimu ten pernai (2019 m.) atsirado papildoma geltona „COVID anketa“ oro uoste, kur prisipažįsti nesergantis. Temperatūros patikrinimas. Tada pasieniečiai. Musulmonė pasienietė tik paklausia, kiek laiko būsiu Indonezijoje. 16 dienų. Mažiau nei 30. Atgalinių bilietų neprašo. Viskas gerai, pirmyn.

Šią lentelę apie šalsi, kurių piliečiai į Indoneziją gali patekti be vizos, tikriausiai, po kelių valandų ilgam patrauks

Balio oro uostas. Šią lentelę apie šalsi, kurių piliečiai į Indoneziją gali patekti be vizos, tikriausiai, po kelių valandų ilgam patrauks

Atvykėliai pildo COVID anketas

Atvykėliai pildo COVID anketas

Pačiame Balyje COVID dar visai nesijaučia. Vos keli atšaukti skrydžiai I Gusti Ngura Rajaus oro uosto informaciniame ekrane. Jokių kaukių, jokio dezinfekcinio skysčio. Ramuma. Keliaudamas šiais laikais iš šalies į šalį kartu tarsi keliauji kelias savaites ar mėnesius laiku į priekį ar atgal…

Ramybės praskridus apokaliptinį pasaulį ta Balio ramuma man kažkodėl neteikia. Juoba, sergančių skaičiai Indonezijoje sparčiai kyla ir daug jų dar, garantuotai, nenustatyta. Panika verčia visokius veikėjus spausti prezidentą Joko Widodo įvesti Indonezijoje karantiną. Pasak „Jakarta Post“, Widodo sako, kad Indonezijoje tai neveiktų, nes net maisto tiekimo užtikrinti neišeitų. Indonezija juk ne masinių prekybos tinklų su sunkvežimiais šalis (kaip Lietuva), ji – begalės smulkiųjų verslininkų su motociklais-restoranais šalis. Kaip “uždrausi judėjimą palikdamas teisę tik vežti prekes”, jeigu tas prekes čia veža daugelis žmonių: smulkus verslininkas užperka maistą iš smulkaus ūkininko ir gamina jį savo restoranėlyje, į kurį skurdūs kaimiečiai eina ne dėl “nebūtinos prabangos” (kaip dar kartais restoranus suvokia europiečiai), o todėl, kad nebūtinai turi namie virtuvę ir valgyti restoranėliuose ten gali būti net pigiau, nei namie?

Bet jei indonezieičiai nepuls, kaip tajai, saugotis, užsikrėtusiųjų gal bus daugiau ir daugiau ir panika lems rimtas atsakomąsias priemones.

Lapelis, kurį pasieniečiai nurodė laikyti pase visą laiką, kol būsiu Indonezijoje. Ant jo - informacija, kur skambinti susirgus koronavirusu

Lapelis, kurį pasieniečiai nurodė laikyti pase visą laiką, kol būsiu Indonezijoje. Ant jo – informacija, kur skambinti susirgus koronavirusu

Išsinuomojame automobilį. Kitaip nieko ir nebus: australų įkurtas kura-kura bus turistinio viešojo transporto tinklas, kaip gavau žinutę į parsisiųstą aplikaciją, nutraukia darbą. Oficialiai dėl koronaviruso, dėl keleivių saugumo. Bet realiai turbūt dėl klientų trūkumo.

Pavakarieniaujame korėjiečių restorane, kurį įsiminiau dar nuo pernai, kartu švelniai atšvęsdami, kad viskas kol kas einasi gerai.

Pirmoji vakarienė Balyje

Pirmoji vakarienė Balyje. Niekas kaukių nedėvi, dezinfekcinio skysčio nėra: po Tailando jau atrodo keista

2020 03 20 – mirštantys Balio masiniai kurortai

Pirmąsias pora dienų praleidžiame Nusa Dua kurorte. Ne tuose didžiųjų viešbučių kompleksuose, kur gerais laikais ištisas poilsiautojų minias užsakomaisiais reisais suskraidindavo Europos agentūros, o 7 eurų už naktį indoneziečių viešbutėlyje.

Anie kompleksai, pernai stulbinę gyvybe, dabar miega beveik mirę. O visi reti baltaodžiai praeiviai kalba rusiškai – atrodo, tai paskutinė tauta, kuri atšaukia savo atostogas, nors dabar jau ir jų Balin nebeskraidina.

Indoneziečių viešbutėlis, tuo tarpu, kupinas žmonių: gerai tai ar blogai, bet javiečiai ir kiti dar plūsta į Balį, nors palyginus su visais išnykusiais kinais ir korėjiečiais, australais ir naujazelandais, vokiečiais ir prancūzais, jų – mažai.

Susitvarkome praktinius dalykus: telefono/interneto kortelė mėnesiui (kas žino, kiek čia dar būsime ir kiek dar dirbs kortelių parduotuvės), Aistei manikiūras/pedikiūras (ją išgąsdino, kad Lietuvoje uždarė kirpyklas ir grožio salonus). Pasivaikštome Nusa Dua.

Kad ir kaip toli bebūčiau, Lietuvos masinė panika ir jos keliama ekonominė krizė siekia ir mane. Juk ženkli dalis pajamų bent kažkiek susijusi su Lietuva.

Apytuštė Nusa Dua

Apytuštė Nusa Dua

Štai dėl karantino uždarė Lietuvos pabėgimo kambarius – ir visi tie, kurie pirko iš mūsų reklamą http://www.protu.lt , vienas po kito parašo, kad reklamos nereikia „iki karantino pabaigos“. Tai yra, velniažin iki kada – nes labai abejoju, kad karantinas duos kokių realių rezultatų. Kinijoje davė (jei oficiali statistika nemeluoja) todėl, kad ten yra gyventojų stebėjimo sistema: per telefonus, per į vieną tinklą sujungtas kameras, kur piliečius atpažįsta dirbtinis intelektas: mato, kaip arti vienas nuo kito jie stovi, ar be reikalo nevaikšto. Gali užtikrinti karantiną 100%.

Europoje „privatumo idėja“ niekad nebūtų lelidusi sukurti nieko panašaus – Vakarų Europoje juk net Google Street View ar Facebook duomenų rinkimas kelia kontroversijas, o kiekviena papildoma policijos saugumo kamera vagims filmuoti – tų pačių gyventojų, kuriuos ji saugos, protestus. Ir Europoje todėl karantino nesukontroliuosi. O jeigu bent 5 ar 10% žmonių jo nesilaikys, ligos plitimas geriausiu atveju truputį sulėtės (kol kas Italijoje ir to nematyti). Bet liga neišnyks. Panaikinsi karantiną – vėl grįš. Tai gali būti, kad europiečiai bus metus ar pora, iki kokios vakcinos, laikomi namų arešte?

Balio vaizdas

Balio vaizdas

Niekada nenorėjau nukeliauti į Šiaurės Korėją, bet dabar Šiaurės Korėja pati atkeliavo į mano Tėvynę Lietuvą. Kol kas dar ne į Indoneziją…

Laimė, kad veiklų turiu daug. Diversifikacija mus gelbėja. Užsienio lietuviams dar reikia Lietuvos pilietybės, kurią padedame atsikurti kartu su Aiste, tad žymi dalis pajamų liko. Žmonės optimistai. Arba gal pesimistų „pasitraukimą“ kompensavo papildomi optimistai, dabar, atsidūrę „namų arešte“ ir gavę laiko atsidėti, pavyzdžiui, savo protėvių Lietuvoje paieškoms. Čia aš dar galiu padėti. Ribotai. Net jei ir būčiau Lietuvoje, į archyvą manęs nebeįleistų. Karantinas.

Vakarieniaujame Nusa Dua kurorto restorane. Skamba graži gyva muzika, bet vos keli staleliai užimti. „Indonezija uždarė Balio oro uostą“ – pasiskundžia liūdni muzikantai – „niekas nebeatskris…“. Iš tikro lėktuvai skraido ir skraido, oro uostas veikia. Bet kas Baliui iš to, kai užsieniečiai atskristi nebegali? Kiek baliečių pastaraisiais dešimtmečiais išpardavė savo ryžių laukus turistinių kompleksų vystytojams ir perdarė savas fermas į kaimo turizmo sodybas! Sako, 80% Balio gyvena iš turizmo…

Vakarienė pustuščiame restorane. Gyvos muzikos klausėmės mes ir dar pora nedidelių kompanijų.

Vakarienė pustuščiame restorane. Gyvos muzikos klausėmės mes ir dar pora nedidelių kompanijų.

Buvau vienintelis, priėjęs prie vieno ekskursijų perpardavinėtojų. Ekskursijos į Nusa Penidos salą kaina net man nieko nesiderant desperatiškai “nukrito” nuo 1 250 000 rupijų iki 700 000. „Gal ne rytoj“ – sakė Aistė – „gal kai kojas nusidepiliuosiu, gi paplūdimiai“. Kvaila, bet jaučiausi net truputį kaltas, kad nenusipirkau: kiek dar laiko tas ekskursijų perpardavinėtojas nieko neparduos? Jo padėtis tikrai sunkesnė, nei mano (bent jau dabar), jo visas gyvenimas tikriausiai stovi ant turizmo į Balį… Bet dar nusipirksiu kitą dieną… Turbūt jau kitame miestelyje, iš kito perpardavinėtojo, bet jam gyventi nelengviau. Tūkstančiams, šimtams tūkstančių, gal net milijonams Balyje nelengva.

2020 03 21 – Jei ne šiandien – tai niekada

Ilgai ieškojau vietos tolimesnei nakvynei. Tokios, kur, reikalui esant, nebūtų liūdna mėnesį ar ilgiau praleisti užsidarius: šiais laikais nežinai, kas laukia rytoj.

Kas, kad prezidentas Joko Widodo tvirtai laikosi prieš karantino idėją – ta idėja, it koks smegenų maras, užkariavo Europą, o iš ten pamažu įkvėpia ir visas buvusias jos kolonijas, net tokias, kur koronaviruso beveik nėra ir mažai rizikos grupės žmonių (jau ir Indonezijoje amžiaus vidurkis gerais keliolika metų žemesnis, nei Europoje, o ką kalbėti apie Afriką, kur “rizikos grupei” kai kuriose šalyse priklauso tik koks 1% žmonių).

Deja, Balyje su tokia nakvyne sunku. Visa Balio esybė, tad ir visa architektūra yra skirta bendruomeniniam gyvenimui, o ne užsidarymui. Beveik nerasi vilų su gražiu vaizdu pro langą, kaip Bankoko daugiabučiuose. Daugelis aptvertos aukštomis sienomis, it nedideli kalėjimai, nemaža dalis – toli nuo miestelių. Aišku, viduje gražu, be galo skoninga, ir nuostabu, kai ten gali sugrįžti „pabūti privačiai“, o paskui išeiti pasižmonėti į kavines, restoranus, gamtą, turistines vietas. Bet kas, jei viso to neliks ir privalėsi būti už aklinų sienų toli nuo visko?

Viešbučių yra ir patrauklesnių. Bet privatus namas geriau, nei viešbutis: mažesnė tikimybė užsikrėsti, be to, iš Europos pradėjo eiti gandai, kad viešbučiai uždaromi, užsieniečiai išvaromi. Ispanijoje, Vokietijoje. Kas, jei ir ta mada ateis iki Indonezijos? Su privačiu savininku bus paprasčiau susitarti. Ypač Indonezijoje. Ir remti norėtųsi smulkiuosius verslininkus. Jiems dabar sunkiausia.

Galiausiai atrandu neblogą butą vilų komplekse prie Ubudo, Užsakau trims naktims. Gražu, vaizdas į ryžių laukus. Komplekse dar gyvena olandų šeima, prie baseino drybso anglų, prancūzų poros. Vėliau nugirstu jų pokalbius. Strigo Balyje ir nežino, kuriam laikui. Visas Balis turės iš tokių išgyventi mėnesį, kelis mėnesius. Dalis jų dar kurį laiką grįžinės namo, bet tas srautas vis lėtės, lėtės, paskui, tikriausiai, sienos užsidarys galutinai – kas tada liks, tas liks.

Žvelgiant iš buto Ubude. Balyje strigusi europietė guli prie baseino

Žvelgiant iš buto Ubude. Balyje strigusi europietė guli prie baseino

Balio kultūrinė širdis Ubudas, kuriame pernai gražiausiose vietose negaudavome staliuko prisėsti, beveik tuščias. Sėsk kur nori. Laikytis „socialinės distancijos“ problemos nėra: arba būsi restorane vienas, arba artimiausi kiti svečiai sėdės už viso eilės kitų staliukų. Net muzikantai sunkiai bepadeda pritraukti lankytojų: štai vienoje kavinėje – tik muzikantai ir padavėjos. Jie baigia kūrinį, padavėjos paploja. Po keliasdešimt minučių vėl einu pro tą pačią kavinę – tas pats. Daug prekijų jau išvis užvėrė duris, bet mažuma. Aistei balietišką masažą, kurio ji taip troško dar nuo Lietuvos, tiesa, radome.

Susiradęs retą dar veikiančią ekskursijų perpardavinėtoją klausiu – gal rytoj būtų ekskursija į Nusa Dua? „Ne. Nusa Dua užsidarė. Nusa Lembogan irgi. Gilis užsidarė“ – man atsakė. Turbūt keltų pakankamai nebėra, nes nėra pakankamai turistų.

Šiomis dienomis kaip niekad supranti, kad negali gyvenime nieko atidėlioti. Nes niekada nažinai, kas bus rytoj. Per koronavirusą – ypač. Nusa Penidos nebepamatysiu. Dabar, o gal ir niekada.

Balyje

Balyje

Bet juk tas pats visuomet. Negali sakyti „Ai, nukeliausiu kitais metais“, „Ai, verslą pradėsiu kitais metais“. Gal sveikata neleis, gal vaikų turėsi, gal būsi pakeitęs darbą ir negausi atostogų. Jei turi idėją – turi ją įgyvendinti *dabar*.

Dieną „Duris pabučiavau“ ir Badžra Sandhi memoriale Balio istorijai. Užsidarė nuo šiandien. Dar vakar būčiau galėjęs nueiti, o ir netoli buvau… Neveikė ir menininko Niomano Gunarsos muziejus. Laimė, Goa Gajah šventykla dar veikia. Kelionių vadovai rašo „Ateikite prieš 10 val., antraip matysite tik turistų minias“. Atėjau vidurį dienos ir tų turistų tebuvo keli. Prekijų daugiau nei turistų… Nusiperkame pas vieną gėrimų. Kaina užkelta, bet nesideru. Jam sunkiau nei man.

Prie Bhadžras Sandhi memorialo baliečių tautos istorijai Balio sostinėje Denpasare

Prie Bhadžras Sandhi memorialo baliečių tautos istorijai Balio sostinėje Denpasare

Vakare į telefoną ateina žinutė, kurios esmė „Išgelbėkite tautą! Melskitės namuose!“. Pietryčių Azija labai religinga ir didžiausia koronaviruso plėtra čia vyko būtent mečetėse. Kaip tie musulmonų maldininkai Malaizijoje, kurie, šventėje užsikrėtę, paskui pargrįžo į Indoneziją, į Singapūrą ir kitur.

Goa Gajah šventykla

Goa Gajah šventykla

2020 03 22 – Balis pasitinka naujus metus

Gal septintą ryto pažadina kažkokie per garsiakalbius sakomi pranešimai, kur lyg ir minėtas koronavirusas. Galvojau, jau įvedė karantiną. Karštligiškai tikrinu internete – ne.

Šiandien prasideda pagrindiniai Balio naujų metų ritualai. Prie Tanah Lot šventyklos stebime Melasti paradą iki jūros: tūkstančiai žmonių, pasidabinusių tautiniais rūbais, nešini visokiomis figūromis ir grodami muzikos instrumentais, gabena aukas dievams į jūrą. Vienas šalia kito, tik maža dalis su kaukėmis. O ir tie – štai vienas nusismaukia kaukę, parūko pūsdamas dūmus į bendrakaimiečius, ir vėl užsismaukia. Na, jie tiki karma – jei karma bloga, bus blogai (bet taip ir turi būti), jei gera – nieko blogo nebus.

Melasti aukų nešimas

Melasti aukų nešimas

Tiesa, fotografuoti neleidžia, o ir pabandžius nueiti į apsiplovimo paplūdimį pečalangas (kaimo savanoriška „policija“) liepia apsisukti. Gal todėl, kad Tanah Lot šventykla jau uždaryta turistams dėl koronaviruso. O gal todėl, kad tenykščiai kaimiečiai metai iš metų „iškankinti“ turistų, nesuprantančių tų ritualų prasmės, lendančių kur galima ir kur ne.

Pernai dalyvavau eilinio Balio kaimo šventėje neturistinėje salos šiaurėje, ten požiūris į atvykėlį kitoks: mane kalbino, pasakojo, kas vyksta, norėjo net Facebook kontaktais pasikeisti.

Ironiška tik kad iš pažiūros šiųmečio Tanah Lot “parado” nuo pernykščio Balio šiaurės kaimo neatskirsi. Turistų nėra nei ten, nei ten. Na, keletą dar matėme…

Tokių sveikinimų su naujais metais ir prieš naujus metus išpuolančiomis balietiškomis šventėmis pilnos visos Balio pakelės

Tokių sveikinimų su naujais metais ir prieš naujus metus išpuolančiomis balietiškomis šventėmis pilnos visos Balio pakelės.

Ir prie pagrindinio Balio kurorto Kutos restoranai beveik tušti. Kas norėjo ir galėjo išsiskirstyti – išsiskirstė. Bet nenorėjo irgi daug kas.

O ką toliau daryti mums? Atvykę į Indoneziją, turėjome dvi galimybes: imti „visa on arrival“ 30 dienų su galimybe prasitęsti dar 30 dienų arba tiesiog įšvažiuoti į šalį ir gauti 30 dienų teisę būtų Indonezijoje, be galimybės prasitęsti. Kadangi kas bus po mėnesio niekas negalėjo garantuoti (ar išvis tas vizas pratęsinės?), pasirinkome antrą variantą: pareigūnams sakėme pirminę kelionės idėją ir, kadangi tai buvo 16 dienų planas, pasitenkinome 30 dienų leidimu. Daugelis kitų kartu atvykusių keleivių, tuo tarpu, stojo į eilę prie vizų…

Balio gatvė

Balio gatvė

Tą 16 d. kelionės planą vis dar galime įgyvendinti. Kažkaip nuostabiai stebuklingai atrodo: nepaisant viso to, kas vyksta pasaulyje, visų užsidarančių valstybių, dar visai įmanoma, kad iš Balio kovo 29 d. nuskrisime į Surakartą, iš ten nuvažiuosime į Semarangą, kovo 30 d. skrisime į Pangkalanbuną, paskui autobusu į Pontianaką, iš ten balandžio 5 d. lėktuvu į Batamą. Lėktuvų bilietus turime…

Vienas paplūdimių, kur vyks Melasti

Vienas paplūdimių, kur vyks Melasti

Bet ar tai protinga? Surakarta, Semarangas – Javoje, kur koronaviruso protrūkis kasdien auga. Sprendimai dėl karantinų priimami grietai: o strigti Indonezijos užkampiuose, kaip Pangkalanbunas, visai nesinori. Batamas, jei pavyktų iki ten nusigauti, geresnė vieta – moderni turistinė sala, gyvenusi iš pigaus alkoholio ieškojusių singapūriečių, kol tie dar atplaukdavo. Iš ten ir Singapūras matosi, vos 15 km keltu.

Bet dabar Singapūras jau visai uždarė sienas – nebe 14 d. karantino reikalavimas, kaip iki šiol, o griežtas draudimas atvykti. Batamas mums būtų aklavietė neaišku iki kada, nes skrydžių iš ten ir gerais laikais gerokai mažiau, nei iš Balio. Singapūro dangoraižius matytume pro kokio modernaus buto langus, bet Singapūras būtų toks pat nepasiekiamas, kaip sovietmečiu estams Helsinkis, kurį jie matydavo tik iš Talino TV bokšto restorano…

Na ir paskutinis reikalas – Pangkalanbuną norėjome aplankyti dėl orangutanų ir Tanjung Puting nacionalinio parko, kuriam pradžią davė lietuvė Birutė Galdikas. Bet nacionaliniai parkai Indonezijoje užsidaro vienas po kito. Internete informacija ne visada nauja. Labai gali būti, kad nuskridę neberastume įprastinių ekskurisjų klotok laivais, o kitaip į tą parką nelabai tenukaksi.

Taigi, su kiekviena diena vis labiau atrodė, kad viskas: kelionę pagal planą logiškiausia baigti, net jeigu teoriškai ji ir galėtų tęstis. Ir kas toliau?

Paprasčiausia – likti Balyje. Iš pradžių gąsdino biurokratinės kliūtys: bauda už vizos taisyklių pažeidimą – 65 doleriai į dieną. O, kaip darėme 2018 m., išvykti iš Indonezijos ir vėl grįžti, taip vėl iš naujo paleidžiant 30 dienų laikrodį (vadinamasis „visa run“), nebepavyks: nes Indonezija nebeduos vizos atvykimo metu, o kaip su viza Indonezijos ambasadoje neaišku. Tačiau lietuviškose Indonezijos Facebook grupėse (net nustebau, kiek lietuvių nusprendė Balyje karantinuotis!) ėjo gandai apie „emergency“ vizas, kurias duos Indonezija. Šiandien pradėjo jas dalinti. Aišku, mūsų padėtis geresnė, nei daugelio: daugeliui jau ir taip Indonezijos viza eina į pabaigą, o mums dar likęs beveik mėnuo. Galėtume palaukti, kol išnyks eilės. Jei tik nepaskelbs karantino.

Balyje ramu, smagu. Parduotuvės, restoranai veikia – ir gavę nuotraukas Europoje žmonės sunkiai patiki, kad dar kur pasaulyje taip yra. Smagu išgerti kokakolos stebint gatvę su retais praeinančiais turistais ir motociklais lekiančiais vietiniais. Smagu važinėti dairantis į tradicinę balietišką architektūrą ir pandžorus. Tik kaip ilgai viskas bus taip? Indonezijos koronavirusuotųjų skaičius išaugo nuo 450 iki 514. Balyje, tiesa, oficialiai tik keli atvejai, ir tie įvežtiniai.

Balio šventykla

Balio šventykla

Dar viena alternatyva – keliauti į kitą Azijos šalį. Aistė norėtų tai padaryti besibaigiant toms 30 dienų, bet sienos taip greitai užsidarinėja ir, netekę pajamų, reisai taip greitai nyksta, kad, turbūt, vienintelis šansas gali būti po greitai po njepio. Jau net Honkongas užsidarė. Daugelis „atvirų“ šalių – tos, į kurias iš Balio nėra reisų, o reisus su persėdimais „pertraukė“ įvairūs draudimai.

Yra viena išimtis. Pietų Korėja. Ir kuo labiau galvojau apie tai, tuo labiau man patinka idėja persikelti ten. Korėjiečių kultūra man prie širdies, korėjiečių maistas vienas skaniausių pasaulyje. 2015 m. keliavau po šią šalį vienas, bet Aistė jau seniai prašė, kad nukeliautume ten kartu. O svarbiausia, kad Pietų Korėja itin gerai atlaikė šią krizę. Nepamindama žmogaus teisių, kaip Europa, neskelbdama karantinų ji sugebėjo pažaboti epidemiją: žmonės ten jau greičiau sveiksta, nei užsikreiča nauji. Būtų mažesnė tikimybė atsidurti „didesnėje nei įprasta kalėjimo kameroje“. Norisi paremti tokią šalį ir savo nedideliu indėliu – pvz. užsakyti butą pas nuo pasaulinės krizės nukentėjusius AirBnB nuomotojus. Bet kartu atsirado ir toks žinių troškimas: kaip gi ta puiki kovos su virusu sistema atrodo iš vidaus? Kas ten kitaip, nei Katare, Indonezijoje, Tailande, Lenkijoje ar Lietuvoje?

Buvo toksai Lietuvos banditas Rachinšteinas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos paspruko į Tailandą, o galiausiai jį sulaikė Vietname. Kartais jaučiuosi, tarsi blaškyčiausi po Pietryčių Aziją bėgdamas nuo kalėjimo, nežinodamas, kada gi ta grėsme pasivis. Tik kad jokio nusikaltimo nepadariau. Tik kad nepadarė jo ir virš milijardo tų, kuriems jų namai (ar bent jau jų šalis) jau virto kalėjimu: Europoje, o dabar ir vis daugiau Azijos šalių. Kinams tai buvo laikina. Žiūrėsim, kaip bus kitur. Ir visgi labiausiai gerbiu šalis, kurios savo žmonių į kalėjimą neuždarė. Tokias, kaip Pietų Korėja.

Jau kuris laikas Facebook‘uose reklamuojamas „Lietuvių parskraidinimo reisas iš Balio“. Pakils 24 d., prieš pat njepį. Kainuos 950 eurų: tiek, už kiek jei ne visi sienų uždarymai labiau patyręs keliautojas gali suskraidyti Vilnius-Balis-Vilnius ir dar liktų Vilnius-Niujorkas-Vilnius kelionei. Niekada nesvarsčiau to kaip galimybės. Dėl daugybės priežasčių.

Ne tik dėl baimės papulti į „kalėjimą“. Taip, gal per daug girdėjau Antrojo pasaulinio karo laikų istorijų per savo „Tikslas – Amerika“ misijas apie Stalino pažadais susigunčiusius Lotynų Amerikos lietuvius, kurie grįžo tarybinėn Lietuvon ir grotos anapus jų užsitrenkė “su visam”. Ir taip, dabar nebe tie laikai. Bet manau realu, kad gali būti šitaip: kadangi karantinas nebus veiksmingas ir liga neišnyks, tai jis tęsis “be galo”: mėnesnių mėnesiais, net metų metais. Nes joks politikas nenorės būti tas, kuris panaikins karantiną ir paskui bet kuri žmogaus mirtis nuo koronaviruso bus „sukarta“ jam ant galvos. To tikimybė gal nedidelė, bet tikrai gerokai didesnė, nei tikimybė pačiam pasigauti koronavirusą šiuo metu – ir, tiesą pasakius, man asmeniškai gerokai baisesnė. Paradoksas, bet gal bent kol kas geriau Lietuvos piliečiui būti ne Lietuvoje: nepiliečius išleidžia paprasčiau.

Bet gal svarbiau – „Ko man grįžti?“. Esu skaitmeninis klajoklis, nors klajojimas ir apsunkintas. Galiu dirbti iš bet kur. Šiais „darbo iš namų“ laikais tai dar tikriau, nei bet kada anksčiau: į archyvus vis tiek nepateksiu, žodiniai teismo posėdžiai virsta rašytiniais, kur pakanka nusiųsti teisėjui dokumentus (tas pats, iš namų Vilniuje ar iš buto Balyje). Iš pradžių planavau važiuoti dviems mėnesiams, kodėl tai turėtų keistis dėl šitos situacijos? Niekas nenuspės, kur bus geriau, o kur blogiau po 30 dienų, 60 dienų. Planavimo laikai baigėsi.

Įsvaizduoju, kaip koks italas dėl koronaviruso sausio mėn. atšaukė kovą suplanuotą kelionę į Kiniją – o dabar graužiasi nagus, nes Kinijoje daug saugiau, nei jo Italijoje, ir daug laisviau… Kur bus saugu ir gerai po mėnesio – niekaip nenuspėsi.

Ir svarbiausia – Lietuva pasirinko tokį kovos su koronavirusu kelią: viską uždarom, užsidarom, nieko neįleidžiam. Taip, Lietuvos piliečiams padaryta išimtis – bet daugelis Lietuvos politikų ir jos nenorėtų, tai kaip tam tikra nuolaida ar labdara. Juk grįžtantys piliečiai šitiek koronaviruso atvejų įveža! Nemanau, kad ką nors į Lietuvą atvežčiau – saugojausi, o ir ne iš Vakarų Europos “epicentro” grįžtu. Bet jei nesu tas, kuris desperatiškai nori ir privalo „grįžti namo“, jei galiu (tikiuosi, galiu) išlikti svetur (kitokį kelią pasirinkusiose šalyse), tai kur kas teisingiau man prisidėti prie to „Lietuvos plano“ ir pora vienetų sumažinti masiškai grįžtančių lietuvių skaičių. Net jeigu tas Lietuvos planas, greičiausiai, ir nėra teisingas. Bet labai norėčiau šįkart klysti. Linkiu Lietuvai kuo didžiausios sėkmės…

Anapus langų kažkur skambėjo gamelanas. Tais garsais baliečiai įkvėpinėjo piktąsias dvasias į ogoh-ogoh pabaisų skulptūras, pamažu išstumiamas į pakeles. Neaišku kur. Balyje dažnai girdi šventę, bet jos nematai. Ji kažkur anapus paslaptingų sienų, miškų, kalvų ir slėnių, bet pagal garsą atrodo – anapus tavo balkono.

Poryt ogoh-ogoh degins, kartu su visomis dvasiomis jų viduje. Turbūt.

Ogoh-ogoh palei gatvė

Ogoh-ogoh palei gatvė

2020 03 23. Ką dar galima pamatyti Balyje

Kaip jau tapo įprasta, turiu turėti planą, rezervinį planą – ir vis tiek neaišku, ar ką iš to pavyks padaryti.

Gunung Kawi šventykla buvo uždaryta. Laimė, Tegalalango ryžių laukai atviri, kaip ir daugelis jų kavinių su vaizdais į tas tokias tradicines terasas. Ramiai pasivaikščiojome tais takeliais. Užlijo, pasigerėjome vaizdais, tarsi be plano. Vaizdai nuostabūs. Visokie interneto puslapiai rašo, kad Instagramo nuotraukos, kur koks influenceris vienas tame ryžių lauke – tikriausiai sufotošopintos, juk neįmanoma tokių padaryti per begalines turistų minias! Na ar gal iškart po saulėtekio tie influenceriai važiuoja, gal tada įmanoma…

Tegalalango ryžių terasos

Tegalalango ryžių terasos

Bet buvo momentų, kai buvome tame lauke vieni, vidury dienos… Bent vienas šio reikalo pliusas. Aišku, pliusas tik paskutiniams turistams, o ne vietos smulkiesiems verslininkams, kurie daugybę iš Balio tradicija tapusių „nusifotografavimo sūpynių“ su visam prirakino prie stulpų: nebereikia. Ir, bet kuriuo atveju, nuotraukos su kaukėmis išeina nekaip…

Parištos sūpynės prie ryžių terasų

Parištos sūpynės prie ryžių terasų

Tiesa, su kaukėmis buvome tik mes. Vienas kitas vietinis jau pareigingai klauso prezidento Joko Widodo nurodymų: štai vienas ryžių laukų pašonės kavinėje 20 sekundžių plovė rankas, štai kitas pakelės parduotuvėje eilėje stojo per du metrus nuo kito, štai keli pasidarę medžiagines kaukes ar net nusipirkę vienkartines. Bet iš baltaodžių turistų niekas to nedaro! Sutikta ryžių lauke turistė tik priekaištingai nužvelgė mano kaukę – „o-ou“ – ištarė pasibaisėjusi, tarsi kaukės keltų pandemiją, o ne atvirkščiai.

Apsidairę, kad aplinkui nieko nėra, nusiėmėme kaukes šiai nuotraukai

Apsidairę, kad aplinkui nieko nėra, nusiėmėme kaukes šiai nuotraukai

O iš Lietuvos, Ispanijos mums pažįstami praneša, kad jau geras trečdalis ten dėvi kaukes. Balyje tarsi užsiliko gabalėlis senos, ikikoronavirusinės Europos, kur žmonėms tokie dalykai nerūpėjo. Tos pačios, kur dar kovo praždioje man nuėjus į ligoninę su veido kauke, mane tiesiai šviesiai per dantį traukė net seselės.

Taip, kelionė per valstybių sienas šiais laikais – it kelionė laiku. Dvi savaites į ateitį, mėnesį į praeitį… Iš laiko prieš krizę į laiką krizės įkarštyje ir vėl atgal. Balis dar laike atsilieka nuo Lietuvos. Nors šiaip Indonezijoje užsikrėtusiųjų ir gerokai daugiau. Skaičius dar ne viskas. Panika, baimė nebūtinai eina koja kojon su statistika.

„Bangkok Post“ rašė, kad dabar Bankoke jau uždaryti prekybos centrai, restoranai. Gerai, kad išvykome.

Dėl visa ko, nusipirkome maisto rezervą į automobilį ir iš bankomatų išsiėmėme daugiau grynų pinigų, nei paprastai. Nes gal sutriks bankų veikla, gal į parduotuvę bus sunku nueiti ar eilės jose taps begalinės.

Ir kai turėjome per atstumą dalyvauti kliento vardu Lietuvoje e-aukcione, dėl visa ko pasijungėme dvi interneto linijas: mūsų viešbučio ir telefono. Jei viena strigtų. Nestrigo. Bet kas pasidarytų su Indonezijos internetu, jei įvestų visuotinį karantiną – neprognozuoju.

Vakare – nuostabi žinia. Indonezija visiems užstrigusiems leido pasilikti ilgiau nepratęsiant vizos. Neteks grūstis eilėse, kaip skundžiasi internete Tailando lietuviai. Jei liksime.

2020 03 24 – Kaip koronavirusas išgelbėjo piktąsias Balio dvasias

Turėjo būti pati įspūdingiausia Balio naujų metų diena – pabaisų ogoh-ogoh paradai ir – paskui – sudeginimai, kartu su ten įsikūnijusiomis piktosiomis dvasiomis.

„Kapan api ogoh ogoh? Hari ini?“ – klausiu laužyta indoneziečių kalba pakelės pardavėjos, dirbančios prie vienos įspūdingiausių pakelėje išrikiuotų pabaisų. Ir gaunu atsakymą „Hari ini tidak boleh“ – suprask, šiandien negalima. Dėl koronaviruso uždraudė. Po kelių mėnesių gal.

Aš prie vieno ogoh-ogoh

Aš prie vieno ogoh-ogoh

Gaila. Bet vilos šeimininkas sakė kaimuose degins, tik pagrindinių paradų Ubude ar Denpasare nebus. Važinėjome tad ratais aplink Ubudą. Matėme aukojimus, žygius su deglais, vaikų išnešamus ogoh-ogoh, visur jautėme dūmų kvapą. Bet pačių ogoh-ogoh nedegino. Jau dieną išjungė bankomatus, vakare apšvietimą. Balis pasidarė tamsus tamsus ir tuščias. Rytoj – njepis. Pagrindinė naujų metų diena. Tylos diena, kai užsidaro oro uostas, niekas niekas neina į lauką, vengia elektros ir garsų.

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Nes baliečiai tiki, kad Balį tada apgula piktosios dvasios. Po to, kai jas įkvepia į ogoh-ogoh ir sudegina, paskui vieną dieną apsimeta, kad Balis – negyvas. Kad dvasios apsigautų ir išsinešdintų…

Aukojimas Balio pakelėje

Aukojimas Balio pakelėje

Njepiui norėjau apsistoti viešbutyje, iš kurio matytųsi užmigęs miestas. Juk išeiti bus negalima. Per internetą tokį rasti buvo nelengva: daugybė viešbučių kažkur nepagrindinėse gatvėse, kurios ir kasdien „mieguistos“. Bet jau vietoje radome gražų viešbutį su terasa ant stogo „Maxone“ Ubude, Balio kultūrinėje širdyje. Iš ten bus žavu regėti Njepį.

Njepio paketo reklama. TOkius siūlo daugelis viešbučių, tik mažai klientų

Njepio paketo, kurį įsigijome, reklama: per tylos dieną įeina ir pilnas maitinimas, juk niekur neišeisi. Tokius siūlo daugelis viešbučių, tik mažai potencialių klientų jiems. Daugelis Balyje užsilikusių usžieniečių jau turi nusisamdę kokias vilas ilgam

Šiandien iš Denpasaro oro uosto pakilo reisas į Lietuvą, organizuotas valstybės.

2020 03 25 – Tylos diena

Njepis. Balio naujųjų metų “širdis”. Kai dar prieš daug mėnesių planavau šią klajonę svetur, svarbiausi jos momentai turėjo būti du. Balio naujieji metai ir Tailando naujieji metai. Tailando naujus metus – songkraną pilstymosi vandeniu šventę – „Bangkok Post“ rašė, jau atidėjo neribotam laikui. Balio naujųjų metų – tegul ir supaprastintų – sulaukiu.

Kvaila būtų atšaukti Njepį, kai jis iš esmės – tarsi masinis karantinas. Planuodamas kelionę negalėjau tikėtis, kad tuo metu didelė pasaulio dalis gyvens panašiai… Na, visgi Njepis yra daugiau, jis turi dvasinę, religinę prasmę ir jo mastai didesni.

Užmigęs Ubudas nuo stogo

Užmigęs Ubudas nuo stogo

Žiūrint nuo stogo terasos Ubudas atrodo ne tiesiog ištiktas apokalipsės, bet jau gerokai po jos, kažkur staiga išnykus visai žmonijai. Tik voverytės laksto elektros laidais, palaidi valkataujantys šunys, kurių Balyje visuomet per daug. Nė vieno automobilio, motociklo, praeivio… Nė vieno – nei kas pasivaikščioti eina, nei į parduotuvę ar darbą.

Stebuklinga stebėti tokį „išmirusį“ miestą, paskui, vakare, saulėlydį ir galiausiai žvaigždėtesnį nei kada Balyje dangų. Nes njepio metu išjungiamas ir gatvių apšvietimas.

Tai dirbame internetu, tai ilsimės. Nusiunčiame kelias nuotraukas giminėms. Tie patys žmonės, kurie ragino “kuo greičiau grįžti” dar iš Lenkijos, dabar jau sako “tik nesugalvokit grįžti į Lietuvą!” ir dar siūlo nesiuntinėti niekam tokių nuotraukų, kad nekelti lietuviams pavydo.

Ant viešbučio stogo

Ant viešbučio stogo – veina nuotraukų, kurios siūklė nesiųsti lietuviams ir nekelti pavydo

Visi kiti viešbučio svečiai buvo indoneziečiai – tikriausiai iš Javos ir kitur. Jiems Njepis irgi „kažkas tokio“. Juk Indonezija daugiatautė šalis, tautų ir kalbų joje daugiau nei visoje Europoje. Ir daugybė indonezeičių keliauja, kultūrinius atradimus patiria savo šalyje. Tai jiems dar galima, Indonezijoje nenutrūko skrydžiai, jie vis dar masiniai, vis dar pigūs kaip Europoje mėnesis atgal: iš Balio į Džakartą kad ir rytoj galėčiau nuskristi už 30 eurų.

Praktiškai visi keturių aukštų viešbučio svečiai saulėlydžiui užlipo ant stogo. Tai pilniausias stogas, kokį mačiau.

Praktiškai visi keturių aukštų viešbučio svečiai saulėlydžiui užlipo ant stogo. Tai pilniausias stogas, kokį mačiau.

Aišku, tų indoneziečių nedaug ir po dienos visus keturių aukštų ~100 numerių viešbučio svečius jau “iš matymo pažįstu”. Gal kokie 10 iš viso be mūsų. Visokios akcijos-atrakcijos, reklamuojamos gausybėje viešbučio plakatų – didžėjai ant stogo, “moterų vakarai” ir kita – atšaukta ne tik dėl njepio ir ne tik dėl koronaviruso. Tiesiog per mažai klientų. Beveikia tik viešbutis, restoranas, baseinas. Palyginus su Europa – labai daug kas!

Klausimas kiek ilgai ir Indonezijos viduje bus normalu. Klausimas ar likti Balyje. Ar visgi kovo 28 d. perskristi į Pietų Korėją. Iš pradžių buvau radęs tik bilietus su „netikrais jungimais“ Kvala Lumpūre – teoriškai turėtų pavykti (Malaizija užsidarė, bet jungtis oro uoste leido), bet praktiškai kažin, nes kokį vieną reisą atšauks ir viskas grius. Bet dar yra tiesioginis „Garuda Indonesia“ reisas iš Balio. Brangus. 330 – 650 eurų, priklausomai nuo to, prieš kiek laiko perki. Ne, kad gautum 330 eurų, nereikia pirkti prieš mėnesį: pakanka prieš 3-5 dienas. Niekas šiais laikais bilietų “už savaitės” neperka: arba perki “kuo greičiau”, arba neperki visai.

Rizikų daug: Pietų Korėja vis griežtina atvykimo ribojimus, testuoja ir karantinuoja visus iš Europos, nuo rytdienos – karantinuoja ir visus iš JAV. Nes daug kas atvyksta jau sirgdami koronavirusu – Korėja nemokamai gydo, tai jiems apsimoka. Bet ir nemokamo gydymo Korėja negali atšaukti – nes tada gali kokie užsieniečiai meluoti dėl simptomų, kad sutaupytų, ir užkrėsti šimtus…

Todėl vis daugiau ir daugiau šalių pasirenka uždaryti sienas ir Korėja likusi viena nedaugelio tarp pagrindinių tranzitinių šalių, to nepadariusių. Neužsidariusių šalių dar yra dešimtys – visokie Laosai, Tadžikistanai – bet tiesiog į daugelį iš jų iš Balio nenuskrisi, o po to, kai pagrindiniai tranzitiniai taškai uždaro oro uostus, pradeda drausti persėdimus – gal tuoj nenuskrisi ir iš beveik niekur.

Pagal balietišką kalendorių, naujieji metai – ne 2020 m., o 1942 m. Galima guostis bent jau tuo, kad “mūsų eros” 1942 m. buvo pasauliui dar blogesni…

Vakare, nuo tamsios stogo terasos pasišviesdami mobiliaisiais telefonais per „paslėptą nuo dvasių“ viešbutį grįžinėjime į numerį, kai sustabdė registratūros tarnautojas. „Kada išsiregistravimas rytoj?“ – klausiame. „Ne rytoj“ – atsako. Balio gubernatorius njepį pratęsė dar dienai – rytoj irgi tylos diena! Jau seniai juokavau, kad Njepio diena gali virsti Njepio mėnesiu – bet nepagalvojau, kad taip bus taip tiesmukai…

2020 03 26 – Lėktuvo bilietų kioskas ir karantino repeticija

Vakar dar abejojau, ar „njepio pratęsimas“ tikras – gal viešbutis nori parduoti papildomą nakvynę? Bet gatvėje žmonių, pažvelgus nuo terasos, tikrai nesimatė. Na, ne taip, kaip vakar: vienas-kitas motociklas prazvimbdavo kas kelias minutes.

Planas persikelti į Pietų Korėją priartėjo prie žlugimo. Jau galvoju įsigyti bilietus – „Korea Herald“ nepranešė apie naujus ribojimus – bet bilietų nebėra. Galvojau, kas pirks šiais laikais, už dideles kainas liks visada – bet pasirodo vis daugiau ir daugiau tranzitinių taškų uždarant, žmonės per Seulą skrenda visur kur – ir reisai užsipildo. Bilietų buvo iš pradžių tik kovo 31 d., vėliau tik balandžio 2 d. Per vėlu – manau, Korėjos sienos tada bus uždarytos, bent jau atvykėliams iš sparčiai užsikrečiančios Indonezijos, arba atvykėliams be išankstinių vizų.

Ir ta žinia kaip tik tada, kai Aistė, paskaičiusi straipsnį apie puikią Korėjos kovą su koronavirusu, ilgai dvejojusi tarė: „Skrendam į Korėją ir kuo greičiau!“. Tą straipsnį parašė britas dėstytojas iš Korėjos universiteto. Kai jis jau kovą išskrido iš Britanijos į Pietų Korėją, tautiečiai britai jį vadino kvailiu – “Ko tu skrendi į tą koronaviruso zoną?”. O pasirodo jis skrido vienu paskutinių reisų per Vokietiją – Europa tuoj užsidarė, kai Pietų Korėja dar ir šiandien atvira. Ir, kaip rašo, jis pats jaučiasi tarsi tie pabėgėliai, dar spėję iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną perbėgti prieš pat pastatant Berlyno sieną. Europoje – marazmai, žmogaus teisių pažeidimai, neveiksmingi, bet žmonių gyvenimus laužantys valdžios sprendimai – tarsi prie komunizmo anapus Geležinės uždangos. Tarsi Chruščiovo kukurūzai, Mao Dzeduno “Didis žingsnis pirmyn”… O Pietų Korėjoje – tvarka, logika pagrįstas ir ekonomikos ir gyvenimų nežlugdantis atsakas virusui, kuris veikia, nors yra gerokai paprastesnis. “Tikiuosi, dar galėsiu nupirkti savo giminaičiams paskutinius bilietus į paskutinį plaustą į Korėjos pusiasalį” – užbaigė jis desperatišką straipsnį. Turbūt gerokai perdėta, bet bent jau šiam mėnesiui tinka.

Nusprendžiame vykti į „Garuda Indonesia“ aviakompanijos ofisą oro uoste. Indonezijoje, priešingai nei Europoje, lėktuvų bilietų prekyba nėra visa persikėlusi į internetą: priešingai, vietiniai perka popierinius bilietus gausybėje aviakompanijų atstovybių. Gal tenykščiai darbutojai žinos daugiau variantų.

Priešingai nei per tirkąjį njepį, oro uostas šiandien veikia. Pasakome viešbučio registratūroje, kur važiuojame – mums patraukia įvažiavimą užtvėrusią virvę. Kaip ir per njepį, kiekviename kaime – pečalango postai, žiūrintys, kad niekas neatkreiptų dvasių dėmesio. Pirmajame mums išrašo leidimą važiuoti iki oro uosto. Kol keliaujame per kaimus, tą leidimą rodome kas kelis kilometrus, paskui, arčiau Denpasaro, viskas jau laisviau, ir mašinų kiek daugiau.

Pečalangas mus filmuoja telefonais - tame kaime, tikriausiai, tądien dar nesustabdė jokio pravažiuojančio baltaodžio

Pečalangas mus filmuoja telefonais – tame kaime, tikriausiai, tądien dar nesustabdė jokio pravažiuojančio baltaodžio

Atrodo, Balis jau turi visą infrastruktūrą karantinui – tereikia duoti nurodymą „elkitės kaip per njepį“ ir bus kam, ką saugoti, visi žinos, kaip elgtis…

„Būkit atsargūs!“ palinki mums pečalangas kiekviename poste. Juk piktosios dvasios „plevena ore“?

Išrašytas leidimas važiuoti į oro uostą

Išrašytas leidimas važiuoti į oro uostą

„Garuda Indonesia“ ofise pasiūlo reisą į Seulą kovo 30 d. – geriau, nei tikėjausi, bet rizika, kad Korėja jau nebepriims, didelė. Jie rezervavo parai, pagalvojome, nusipirkome po kelių valandų. Kam turime santaupų, jei ne momentams, kai pasaulis griūva? Dar teko nusipirkti bilietą iš Seulo į Tokiją, nes išskridimo bilietas – patekimo į Pietų Korėją sąlyga. Birželio 25 d. Kažin ar prireiks. Bet niekad nežinai. Tačiau tas bilietas nebrnagus, 30 eurų. Korėjoje-Japonijoje dar irgi galutinai negriuvo “pigių skrydžių sistema”.

Garuda Indonesia ofise perkame bilietus

Garuda Indonesia ofise perkame bilietus. Pirmąkart gyvenime perku lėktuvo bilietus ne per internetą, o aviakompanijos ofise, gaunu juos popierinius.

Grįžtame atgal per priemiesčius, paskui per kaimus. Įdomu buvo vien dėl to, kad išvažiuoti kur nors tokiu metu, kai tvarkomasi kaip per njepį. Tiesa, grįžtant žmonių jau daugiau: kai religinės prasmės nėra, į antrą “tylos dieną” žmonės taip rimtai nebežiūri.

Itin griežtai uždarytas Denpasaro priemiestis, kur turėjo vykti omed omedan – šventė, kurios metu baliečiai vyrai ima ir bučiuoja išsirinktas nepažįstamas merginas. Dar užvakar skaičiau, kad omed omedan atšauktas nebus – nes kažkada, ~1980 m., buvo atšauktas, ir tada susipjovė Balio kiaulės. Atrodo, pratęstas njepis „užbėgo už akių“ omed omedanui. Bet jei/kai koronavirusas vis tiek smogs Baliui, tai tikriausiai žmonės ir už šitą nelaimę kaltins ritualų nesilaikymą, nesudegintus ogoh-ogoh ir todėl pasilikusias piktąsias dvasias…

Balio oro uostas. Baltaodžių turistų mažai, bet daugiau, nei tikėjausi, atskrenda su banglentėmis ir kitkuo. Greičiausiai iš kitų Indonezijos salų, dar tęsia seniai prasidėjusias keliones per Indoneziją.

Balio oro uostas. Baltaodžių turistų mažai, bet daugiau, nei tikėjausi, atskrenda su banglentėmis ir kitkuo. Greičiausiai iš kitų Indonezijos salų, dar tęsia seniai prasidėjusias keliones per Indoneziją.

Dar vienas vakaras ant stogo. Gražu, bet antras visada nebe toks nuostabus, kaip pirmas.

Iš svetur el. paštu ir kitaip vis plaukia “patarimai”, kaip mums elgtis. Kažkodėl daugybė žmonių įsivaizduoja, kad geriausiai viską žino būtent jie. Tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Aš seku naujienas Indonezijoje, kitur Azijoje, dar daug ką seku ir tai negalvoju, kad viską aš žinau kaip bus: tikėtina, padarysiu klaidų. Bet štai kas nors iš karantino kur Europoje taip šneka, kad, atrodo, jau daug kartų yra buvęs būtent tokioje situacijoje, būtent Indonezijoje – kai iš tikro Indonezijoje nebuvęs apskritai.

Dabar pasaulis padidėjo, paįvairėjo, pasikeitė greičiau nei kada anksčiau, ir tokia “patirtimi Europoje grįsta išmintis” dažnai – tiesiog juokinga. Žmonės nori gero, bet tai erzina. Ir be savo veiksmų aiškinimosi yra daug ką veikti, daug ką apgalvoti. Nesuplanuosi, bet vien mėginimas bent minimaliai apsiplanuoti šiom dienom atima laiko tiek, kiek darbas. Bet gi jei tik kur aplinkybės pasikeis ne tavo naudai – tuoj pasipils el. laiškai “Oi, na, juk patariau daryti taip ir taip, va nepaklausėt, va ir turit!”. Aišku, tie, kurie patarė elgtis priešingai jau bus savo patarimus pamiršę ir niekad neprisimins juos davę.

Todėl nelaikas vadovautis jokiais patarimais – tik savo galva! “Patarėjams-(ne)žinovams” į el. laiškus nebeatsakinėju, bet tiems, kurie domisi, kaip sekasi, kaip gyvena ši pasaulio pusė – su malonumu. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad Lietuvos kelias nėra vienintelis, kad variantų daug ir daugybė jų veikia geriau, nei europinis, ypač ilguoju laikotarpiu.

Rizikos mums patiems įvairios. Pilnas Facebook visokių užstrigusių lietuvių skundų, kaip „užsikarantinavo“ kažkur, kur uždarė viešbučius, juos išvijo. Karantinas karantinui nelygu, šalis šaliai. Kol kas Indonezija protingai laikosi, Pietų Korėja irgi. Bet jau Tailande gausu problemų, Maeklongo turgus, kur dar prieš dešimtį dienų gerėjomės prariedančiais traukiniais, seniai uždarytas. O Indijoje – išvis: sako net prekių išvežiotojus policija muša, nors formaliai prekyba internetu galima. Lietuviai strigę Goa išvis nebesuvokia, ką jiems bedaryti. Niekas nenumatys ateities – net mėnesio trukmės, net savaitės. Yra tik intuicija, tikimybės, bet ir jas kasdien įvertinu iš naujo.

2020 03 27 – kai nekokybiški termometrai gali tapti dievais

Iš Ubudo važiuojame į kitą Maxone viešbutį – Džimbarane. Patiko šis tinklas, su nuostabiais vaizdais nuo stogo į nuostabų Balį. Kaina – 13 eurų už naktį. Sunku įsivaizduoti už tai, ką gauni, bet ir tai viešbutis beveik tuščias. Laiko klausimas, kada bus uždarytas, kada nebeapsimokės jam veikti.

Maxone viešbutis – viena tų retų vietų, kur Balyje tikrinama klientų kūno temperatūra. Ir net kriauklę lauke prie įėjimo pastatė – „Ačiū, kad nusiplovėte rankas“. Prideda termometrą man prie kaktos – rodo 37,8!!! Praleidžia taręs „Ai, gal nukris“. Jiems tas pats, bet man ne tas pats – negi sergu?

Suvokiu, absurdas. Juk aš visuomet labai jaučiu, kai temperatūra pakyla, net kai tik +37,0 jau jaučiuosi labai nekaip – o dabar jaučiuosi puikiai. Na bet koronavirusas nauja liga, gal kažkas kitaip? Skaitau, kad temperatūra yra pagrindinis jos simptomas, kuris būna per 80% atvejų, kai, tarkime, koks kosulys tik per 60%. Reiškia, gali būti temperatūra be kitų simptomų. Na, suvokiu, kad tikimybė – minimali, bet kai pradedi savęs klausinėti, ar tau viskas gerai, tai pradeda vaidentis – o gal ir ne?

Persimatuoju savo termometru. +35… Ech, tie elektroniniai termometrai… Jau seniai pastebėjau, kad rodo jie bet ką. Tik kad šiais laikais nuo to „bet ko“ gali priklausyti tavo likimas: gali būti kažkur neįleistas, karantinuotas, izoliuotas, deportuotas…

Vakarą praleidžiu ant viešbučio stogo, leidžiantis saulei. Aišku, pasistengęs atsisėsti kuo toliau nuo vienintelių kitų turistų ir padavėjų. Matosi kalnai, tolimos liūtys, Balio Ngura Rajaus oro uostas. Lėktuvai kyla ir leidžiasi, kyla ir leidžiasi. Gal mažiau, nei prieš mėnesį, bet dar labai daug. Visi skrydžiai Indonezijos viduje vyksta. Ir mūsiškis į Surakartą poryt irgi įvyks, tik turbūt be mūsų.

Džimbarano Maxone stogas

Džimbarano Maxone stogas

Prasitęsiame autonuomą dar dienai. Grąžinsime 29 d. oro uoste, prieš skrydį į Seulą. Išsirenkame Seule butą per AirBnB mėnesiui. Atėjo laikas pabūti vienoje vietoje ilgiau. Butų daugybė, jie gražūs, pigesni, nei tikėjausi. Gauti už 600 ar 800 eurų mėnesiui butą miesto centre per AirBnB gali atrodyti brangu kur Pietryčių Azijoje, bet juk Pietų Korėja – turtinga šalis, Seulas – 22 mln. megapolis. Tačiau ir tenykštė turizmo pramonė kenčia, ir kiekvienas AirBnB nuomotojas suvokia: jei dabar neišnuomosiu – gali mėnesių mėnesius butas stovėti tuščias. Kainos krenta. Vienur, kaip su papildomais lėktuvų bilietais, patyriau nuostolių, kitur, kaip su nakvynėmis – išlošiau.

Laimė, mūsų pajamos laikosi tvirtai, kilmės ieškančių lietuvių dėka. Nežinia, kaip bus balandį su pajamom, bet rezervas sukauptas į ateitį. Taupiau kruizui į paskutinį žemyną, kuriame dar nesu buvęs – Antarktidą – 2021-2022 m. žiemai. Dabar kruiziniai laivai pasaulyje tapo pragaru, pilni sergančių įgulos narių ir netgi mirusių keleivių dreifuoja neįsileidžiami į uostus, nes šalis išgąsdino tai, jog būtent kruiziniai laivai į kelias jų atvežė koronavirusą. Ta pramonė, tikriausiai, atgims dar lėčiau, nei likęs turizmas, ir kažin ar 2021 m. visos šalys jau įsileis kruizinius laivus. Tad panaudosiu santaupas šitai ____ po korona-apokaliptinį pasaulį. Nesugalvoju, ką rašyti vietoj ____. Kelionė? Ekspedicija? Sprukimas? Žygis? Gyvenimas? Nė vienas žodis nebetinka. Unikalūs laikai, kokių nebuvo ir gal nebus, ir žodžiai jiems dar nesugalvoti.

2020 03 28 – Radome paskutinį senosios Europos gabalėlį

Iš ryto mėginame aplankyti Jatiluwih ryžių terasas, bet šios jau neveikia: ties įvažiavimu mus apgręžia atgal, tik šiokį tokį jų vaizdą nuo kalno pamatome.

Prieš apsukdami nuo ryžių terasų, mūsų automobilį kaimo bernai dezinfekuoja. Dabar Balio gatvėse kasdien matai tokius dezinfektorius, pėsčiomis ar nuo mašinų purškiančius į kairę-dešinę dezinfekcinio skysčio statines. Klausimas, ar čia ne skysčio švaistymas: ar tikrai verta dezinfekuoti pakelės medžius, krūmus, žoles? Juk niekas jų paprastai neliečia, tai niekas ir neužsikrečia per juos. O didžiausias pavojus užsikrėsti nuo labai konkrečių, dažnai liečiamų paviršių: durų ir jų rankenų, kranų, stalų, kėdžių, liftų mygtukų ir pan. Bet kaimų bernams smagu laistyti pravažiuojančius motociklininkus ir motociklininkes dezinfekciniu skysčiu…

Kaimo dezinfektorius praeina Balio šventyklą

Kaimo dezinfektorius praeina Balio šventyklą

O Irane jau 300 žmonių, gal 500, mirė, panašių skysčių… prisigėrę. Iranas sako kovojantis dviem frontais – viename jų – su koronavirusu – keli tūkstančiai aukų, bet kitame – su idiotiškais „vaistais“ nuo koronaviruso – irgi jau tuoj gali būti tūkstančiai.

Nuo pat šios pandemijos pradžių atrodė, kad panika čia sužlugys ne tiek ir mažiau gyvenimų, nei virusas. Ir, svarbiausia, taip miršta ne kokie „rizikos grupės“ senukai: net vaikai Irane tų skysčių prisigeria, nors jie koronavirusu būtų persirgę lengvai ar išvis neužsikrėtę (vos keli vaikai visame pasaulyje mirė nuo koronaviruso)…

Papietaujame Canggu kurorte. Ten, atrodo, kitas pasaulis. Ten tarsi nebūtų jokios ligos, jokios krizės. Baltaodžių daugiau, nei azijiečių – tarsi tai būtų koks Viduržemio jūros ar Kanarų kurortas. Aišku, ne šiandien. 2-3 mėnesiai atgal.

Baseine mirksta vakariečių jaunimas, keistai nužvelgiantis mūsų kaukes. Kavinėse flirtuoja porelės. Vaizdo ryšiu iš Europos gauna pranešimus, kuriais, atrodo patys netiki. Žmonių daug. Nes Canggu kurortas labiausiai pamėgtas skaitmeninių klajoklių, tokių kaip mes: jie išsinuomoja vilą mėnesiui, žiemai, metams, iš ten dirba intenetu iš kokių “bendradarbystės erdvių”. Jie ten praktiškai gyvena nuolat. Ir nepaisant visokių desperatiškų, tarkime, Australijos valdžios šauksmų „Grįžti iš Balio, kol dar nevėlu“, ar iš Indonezijos atšaukiamų ambasadų tarnautojų, jie ten liks. Ne tik, kad jie ten liks, bent jau kol kas, atrodo, nėra jokios priežasties jiems susimąstyti *nelikti*.

Canggu prie baseino

Canggu gyventojai prie baseino

Canggu viskas kaip buvę. Kažkokie nuobodūs muziejai kažkur gal neveikia, bet juk su banglentėmis eiti į jūrą gali kasdien. Visi tie siaubingi straipsniai apie artėjančią apokalipsę, viskas – nesąmonė. Juk negali būti sąmonė, ar ne? Juk čia absurdas. Žiniasklaida išsigalvoja. Žmonės perdeda… Tokia atmosfera tvyro Canggu, tokios mintys turbūt to jaunimo galvose. Net savaip norisi į ją pasinerti, joje pasilikti… Nusimesti veido kaukę, tarsi ji tikrai būtų ne apsaugos priemonė, o apokalipsės šauklys. Nusimesti socialinę distanciją. Pabendrauti su kitais „įstrigusiais“, pasidalinti patirtimi.

Kai planavau šią kelionę, planavau ir pakeliauti kaip kuprinėtojas po Laosą, Kambodžą. Vienas. Pakeliauti su kitais keliautojais. Nekeliavau tokiu būdu po šį regioną, kuris – tikra kuprinėtojųMeka. Kaip matau, nekeliausiu ir dabar. Progų pabendrauti buvo Balyje, bet nesinaudojau. COVID-19, bergždi mėginimai apiplanuoti artimiausią ateitį, visas „pašalines mintis“ užgožė, o kas liko skyriau beužsidarančių lankytinų vietų ir įkvėpiančių vaizdų “gaudymui”. Be to, bendrauti „gyvai“ juk ir nerekomenduojama. Gali usžikrėsti pats, ar, jei jau kažkur pasigavai ligą, užkrėsti kitą. Suprantu, kad Canggu kol kas tai rūpi tik man pačiam ir niekam nerūpėtų daugiau, bet…

Pagalvojau, kad visos kelionės metu mes su Aiste bendravome tik tarpusavyje – ir su niekuo daugiau. Na, išskyrus maisto užsakymus restorane ar automobilio atsiėmimą autonuomoje, ar užsiregistravimą viešbutyje. Jokių ilgesnių pokalbių, net bendrų nuotraukų padaryti nelabai prašėme. Nuo kitų žmonių sėdame kuo toliau, juos apeiname, net sulaikau kvėpavimą eidamas pro didesnę minią. Taigi, nepaisant to, kad judame tūkstančius kilometrų, tikimybė pasigauti ar skleisti ligą mums gal net mažesnė, nei kažkur Lietuvoje, kur vis tiek susitiktume su giminėmis, draugais ir, tikriausiai, kartu praleistume ne 30 ir ne 60 minučių.

Užtat iš Lietuvos ir Europos sulaukiame daugiau elektroninių laiškų ir žinučių, nei kurioje kitoje kelionėje. Žmonės neturi ką veikti, rašo. Į kalėjimą pasodintieji juk irgi, būna, stengiasi susirasti, su kuo galėtų susirašinėti.

Daugelis Balio kurortų jau atrodo kitaip, nei Canggu. Kuta, Džimbaranas – apytuščiai, gyvesnės vietinių dalys, nei turistų.

Dar vienas vakaras gėrintis Balio saulėlydžiu, jo kurortus, oro uostą, paplūdimius ir naująjį salos simbolį – vieną didžiausių pasaulyje skulptūrų, skirtą Garudai – apimančia tamsa.

Garudos paminklas. Jį supantis kultūrinis parkas reklamavo ogoh-ogoh festivalį, kuris sustabdytas, parkas uždarytas. Nebent pirmą ar antrą savo atvykimo į Balį dieną dar būčiau spėjęs ten nueiti

Garudos paminklas. Jį supantis kultūrinis parkas reklamavo ogoh-ogoh festivalį, kuris sustabdytas, parkas uždarytas. Nebent pirmą ar antrą savo atvykimo į Balį dieną dar būčiau spėjęs ten nueiti

2020 03 29 – Balis atsisveikina

Prabudęs telefone randu priminimą – „Skrydis Balis-Surakarta“. Laikas jau praėjo. Jau neišskridau. Pirmą kartą gyvenime turėjau bilietą ir neišskridau. Skrisiu vakare į Pietų Korėją…

Balį palikti gaila. Tai šilta, įdomi sala su savo kultūra, draugiška kiekvienam atvykėliui. Indonezija elgiasi labai svetingai. Balyje jau daugybę dešimtmečių ir ta draugiška vakariečių bendruomenė, kurios glaudumo nesunaikino joks virusas. Europoje jau nėra tos Europos, kuri dar yra Balyje…

Išvažiuojame į paskutinį „atsisveikinimo ratą“ aplink Balį, tikėdamiesi dar grįžti kada nors. Rytinę pusę. Tirta Ganga karalių rūmai uždaryti. Nebežaidžiama su pranešimais „Iki kovo 31 d.“, kaip visur kitur Balyje. Tiesiai šviesiai rašoma: „Iki atskiro pranešimo“. Bent jau pro vartus kažkiek grožio pamatėme.

Tirta Ganga rūmai pro vertus

Tirta Ganga rūmai pro vertus

Gerėtis paplūdimiais, Nusa Penidos salos uolėtais kontūrais, žydra jūra niekas netrukdo. Ir nuo Pantai Candidasa kranto, ir paskui iš Amedo kurorto.

Bet Amede išvystame ir niūrią Balio ateitį. Artimą ateitį. Mėginame pavalgyti – restoranai nuostabūs, bet visi uždaryti. Pora dar “Buka” (indonezietiškai “Atidaryta”). Bet ir ten dabruotojai atsisako pateikti maistą ant stalo – „Amede dabar galima tik išsinešimui, taip nurodė vietos valdžia“.

Tačiau kol paruoš patiekalus išsinešimui visi laukia tame restorane prie staliukų… Tada nešamės valgyti į automobilį.

Pantai Candidasa krantas. Gražių gamtos vaizdų niekas neuždarys

Pantai Candidasa krantas. Gražių gamtos vaizdų niekas neuždarys

Kaip visada, logikos su tais ribojimais – jokios, tik paniška baimė! Kam uždarinėti restoranus Balyje, kur jie beveik tušti ir atstumai tarp valgančiųjų – po keliolika metrų? Kam atimti iš Balio verslininkų paskutinius pinigus, kuriuos jie dar gali uždirbti iš paskutinių likusių turistų? Na ir jei jau neva pavojinga valgyti prie staliuko, tai kaip nepavojinga laukti užsakymo prie to paties staliuko…

Na, kaip ir nėra jokios logikos uždaryti Tirta Ganga rūmus, kai ir juos atidarius tikiriausiai į milžinišką parką vienu metu teužeitų vienas-kitas turistas. Būtų ten mažiau grūdamasi, nei eilinėje Balio gatvėje, ir mažesnė tikimybė užsikrėsti…

Pranešimas prie Tirta Ganga rūmų

Pranešimas prie Tirta Ganga rūmų

Artėjant vakarui, įtampa auga – „pavyks, nepavyks išskristi į Korėją?“. Žmonių Lietuvoje ir kitur paprašėme dar patikrinti ir pertiktinti – ar visi randa internete tą patį, ką aš. Ar Pietų Korėja įleidžia atvykėlius, Lietuvos piliečius, be vizos? Ar suteikia jiems teisę būti 90 dienų šalyje?

Jokių pavojaus signalų neatėjo, bet šiais laikais nieko nežinai. Tik jau pats išskaičiau, kad nuo 2020 03 30 Pietų Korėja reikalauja, kad dar išvykimo oro uoste būtų tikrinama būsimų keleivių temperatūra – ir jei ji viršija 37,5, į lėktuvą tokie neįleidžiami. Suprantu, kad maniškė neviršija – bet jau pakankamai mačiau Indonezijoje termometrų, kurie primena atsitiktinių skaičių generatorius! Štai užeinu į „McDonald‘s“ (viena retų vietų, kur Balyje tau patikrina temperatūrą) ir man parodo 37,6. „Gal palauksite lauke?“ – sako (pirmą kartą kažkas žiūri rimčiau!). Bet visgi prideda termometrą antrąsyk. Tas pats termometras šįsyk parodo 35,5! Įleidžia.

Ką „atsitiktinių skaičių generatorius“ man sugeneravo Balio oro uoste taip ir nesužinojau – tikrintojas rezultato neparodė. Bet praleido – reiškia, mažiau 37,5.

Denpasaro Nugra Rajaus oro uostas atrodo gyvas iš toli, bet tai daugiausiai jo vietinių skrydžių terminalas. Tarptautinio terminalo tablo daugelis skrydžių jau paženklinti „cancelled“ arba „no operate“ – kas reiškia atšaukta jau iš seno. Vos keli reisai tąnakt išvyko. Į Sidnėjų – visi atskridusieji, kaip rašyta atminimo lape, turės 14 dienų karantinuotis valdžios sąskaita viešbučiuose. Į Dohą – Kataro avialinijos stebuklingai laikosi grafikų – taip stebuklingai, kad daugelis didelių keleivinių lėktuvų Europos danguje dabar – Qatar Airways reisai į Dohą, nes visi kiti juos sustabdė. Prie Dohos reiso registracijos būriuojasi kaip niekad įvairiatautis kolektyvas. Tautos, įpratusios skraidyti tiesioginiais reisais: vokiečiai, prancūzai, britai, rusai. Tiesioginių reisų neliko, sienos užsidarė, ir štai visa Europa skrenda namo per Dohą.

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane

Atšaukti reisai Balio oro uosto ekrane. Į Maskvą dar skrenda, bet čia repatriacinis – Rusija uždarė sienas. Į Sidnėjų irgi vienas paskutinių, nes Australija australų neišleidžia, užsieniečių neįsileidžia. Seulas, Osaka kol kas laikosi. Doha irgi, nors tik dėl tranzito: užsieniečiai ten laukan išeiti negali

Na ir Garuda Indonesia skrydis į Seulą, gerokai po vidurnakčio. Mūsų skrydis. Registratorė darsyk skrupulingia patikrina, ar turime bilietą iš Korėjos, paskaito vizų taisykles. Korėja turėtų priimti… Tik nurodė instaliuotis “Self Diagnosis App“ – Seule papasakos, kaip naudotis. Bagažą turime teisę priduoti, bet nepriduodame. Visi daiktai telpa į saloną. Kam rizikuoti, kur nueis bagažas, jeigu visgi į Korėją neįleistų…

Eilė prie reiso į Dohą registracijos

Eilė prie reiso į Dohą registracijos

Pasų kontrolėje uždėjo išvykimo iš Indonezijos štampą. Viskas. Sprendimas negrįžtamas. Kelio atgal nėra, negaliu apsisukti ir grįžti, nes be vizos į Indoneziją nebepateksiu. Eilinis sudegintas tiltas. Savaip gaila. Bet gyvenime reikia daryti pasirinkimus ir aš savą padariau.

Instaliuoju Self Diagnosis aplikaciją

Instaliuoju Self Diagnosis aplikaciją

Lėktuvas pilnutėlis. Jame daugiausiai korėjiečiai, visi su kaukėmis. Išskyrus vieną, kosintį, kaip tik sėdintį kėdėje už manęs (kažkoks dežavu – bet, tikriausiai, taip būdavo visada, ir tik pandemijos dėka pradėjome pastebėti visus sergančius)… Skrydyje miegu.


Pietų Korėja (kovo 30 ir balandis)


2020 03 30 – Sunkiausias gyvenime sienos kirtimas

Seulas, žvelgiant iš lėktuvo, pasitinka fabrikų dūmais, mašinų eilėmis. Ir oro uostas, rodos, kaip kas dieną, tik tuštokas. Iki prieiname karantino patikrinimą.

Seulas iš lėktuvo

Seulas iš lėktuvo

Čia prasideda „smagumai“. Pildyti reikia kelias korteles. Apie simptomus, apie tai, kur lankeisi per pastarąsias 21 dieną.

Tada pirmasis karantino postas. Priglaudžia prie kaklo termometrą – 36,7. Korėjiečių termometrai geri, ne kaip Indonezijoje… Patikrina, ką užpildžiau, ilgai klausinėja. Nežino, ką su manimi daryti. Dabartiniai reikalavimai tokie: „Atvykusieji iš Europos patikrinami dėl COVID-19 jau oro uoste ir 14 dienų karantinuojami“. Atvykusieji iš Azijos netikrinami ir nekarantinuojami.

Įspėjimas instaliuotis programėles. Karantinuojamiems karantino programėlę, kuri stebės žmonių buvimo vietą (tiksliau, telefono buvimo vietą), o mums - Self Diagnosis programėlę

Įspėjimas instaliuotis programėles. Karantinuojamiems karantino programėlę, kuri stebės žmonių buvimo vietą (tiksliau, telefono buvimo vietą), o mums – Self Diagnosis programėlę

Aš atvykau iš Azijos – Indonezijos. Bet esu Europos pilietis. Bet Europoje nebuvau virš 14 dienų… Pareigūnai atkakliai klausinėja, kur buvau, kokiomis datomis – vardiju, vėl vardiju. Kataro, Tailando, Indonezijos pavojaus sąrašuose nėra. Praleidžia.

Tik iki antro karantino punkto. Čia vėl klausinėja to paties. Taip pat kur apsistoję ir nori AirBnB šeimininko telefono. Jo AirBnB neduoda – bijo, kad susitarsi už akių, apeidamas AirBnB, tai pasakyti negalim.

Žmonės pildo deklaracijas - dar prieš tris patikrinimo punktus

Žmonės pildo deklaracijas – dar prieš tris patikrinimo punktus

Svarbiausia antrame karantino punkte – apmoko naudotis „Self Diagnosis App“. Keturiolika dienų kasdien turėsiu atsakyti į keturis klausimus apie save: „Ar turi temperatūrą, didesnę nei +37,5, arba jautiesi ją turintis?“, „Ar skauda gerklę?“, „Ar kosti?“ ir „Ar trūksta oro?“. Atsakau „Ne“. Geriau nei kada anksčiau suprantu, kurie simptomai dažniausiai koreliuoja su būtent COVID-19 – juk neklausia, „Ar tau sloga?“, „Ar čiaudai?“, o Pietų Korėja šitą puikiai „atidirbusi“, epidemiją suvaldžiusi, jie žino, kas tikrai pavojinga. Kiek girdėjau, jei pamirštum atsakyti – tau skambintų.

Pagaliau pasų kontrolė. Bet čia bėdos tik prasideda. Kol ten prieiname, būname jau paskutiniai to reiso keleiviai. Išgirdęs, kad Pietų Korėjoje ketiname būti 2,5 mėnesio, pareigūnas mus nukreipia į „ilgesnių pokalbių kambarėlį“. Čia pildome ilgesnį klausimyną (iki „Ar prašysite prieglobsčio Pietų Korėjoje?“ „Ne“) ir laukiame, laukiame, laukiame. Virš valandos. Per tą laiką matau, kaip kartu sėdėjusias tajes deportuoja į Tailandą. Jos pokalbio neįveikė. Greičiausiai pareigūnai pamanė, kad Korėjoje nelegaliai dirbs. Tajų nelegalų Pietų Korėjoje – daug. Ir net koronavirusas nelegalų srautų, atrodo, neužsuka…

Pirmos pildytos deklaracijos fragmentas

Pirmos pildytos deklaracijos fragmentas

Antros pildytos deklaracijos fragmentas

Antros pildytos deklaracijos fragmentas

Pirmą kartą į vieną užsienio šalį atvykstu 2,5 mėnesio trukmei. Ir Pietų Korėja nėra tokia šalis, kur keliautojui būtų tiek kas veikti… Suprantu, kad nors formaliai į Pietų Korėją ir įleidžiama 90 dienų be vizos, toks ilgas buvimas kelia įtarimą. Reikia įtarimus prasklaidyti. Išsitraukiu vizitines korteles – turiu tinklapius ir uždirbu iš jų, padedame susigrąžinti pilietybę užsienio lietuviams, teikiame teisines paslaugas. T.y. turiu iš ko save išlaikyti 3 mėnesius Korėjoje, galiu tęsti savo darbus ir nebūdamas namie, Korėjoje tikrai nesidarbinsiu. Taip pat turiu šį kelionių blogą, keliauju daug ir noriu pažinti išsamiau kiekvienos šalies kultūrą – todėl ir pabūnu šalyse ilgiau.

Pasakau tai pareigūnui. Atrodo, nelegaliu darbininku nebelaiko. Bet patenku į kitą rizikos zoną – jei jau toks keliautojas, tai gal lakstysiu po visą Korėją, skleisdamas virusą (jei juo sergu ar pasigausiu pakeliui)?

Tokie laikai – pasienio poste reikia įrodyti ir kad tu esi keliautojas (t.y. ne nelegalus darbininkas), ir kad tu nesi keliautojas… Ciugcvangas, šachmatų terminais.

„Ar manai dabar tinkamas laikas keliauti?“. Bet aš turiu atsakymą, viliuosi, galintį panaikinti visus įtarimus: „Nemanau, todėl ir nusprendžiau užsisakyti butą Seule mėnesiui, kad pabūčiau viename mieste. Tada žiūrėsiu, kokia bus situacija, ir jei bus geresnė, pakeliausiu po Korėją“.

„Skaistyklos kambarėlyje“ ant sienos parašyta, „deportavimo atveju kaip elgtis toliau jums pasakys jūsų aviakompanija“, bet kad nusigauti atgal į Indoneziją bus sunku (formaliai bevizis režimas panaikintas – tiesa, „Jakarta Post“ skaičiau, kad panašioje situacijoje atsidūrę iš Bankoko grąžinti italai galiausiai buvo vėl įleisti į Indoneziją išdavus „avarinę vizą“), o į Lietuvą – greičiausiai neįmanoma (ir nenorėčiau). Gal visgi padariau vienu skrydžiu per daug ir reikėjo likti Balyje? Pareigūnas kažkur nueina. Dar po pusvalandžio vėl pakviečia į kitą kambarį.

Iš viso tris kartus dedame pirštus ant antspaudų skaitytuvo ir mus fotografuoja, kalbina su mumis bendrai ir po vieną, turbūt tikėdamiesi kažkaip „sukirsti“ (gal parodymai, iš kur atskridome, skirsis, ar parodymai, ką planuojame veikti toliau). Pagaliau sugebėjome gauti AirBnB šeimininko telefoną ir, kaip jis vėliau sakė, jam skambino.

„Gal reikėtų jus išsiųsti namo?“ „Neįmanoma, sienos uždarytos, reisų nėra…“.
„Bet suprantate, kad negalite dabar daryti turo po visą šalį?“ „Taip, suprantu, todėl ir išsinuomavau Seule butą“.
„Kada jūs ketinate skristi į Džedžu salą?“ „Jokių bilietų niekur Korėjos viduje neturime, keliausime po šalį tik jei situacija pagerės“.

Mano atsakymai tikriausiai suveikia. Kaip ir tai, kad visą laiką sėdėjome su veido kaukėmis ir tąkart, kai ji netyčia nuslydo, iš karto atsiprašiau pareigūno. Laikėmės pagarbiai, kaip Korėjoje įprasta. Kitaip, nei šalia sėdėjęs afroamerikietis – jis buvo be kaukės ir dažnai atkreipinėjo į save dėmesį, pertraukinėdamas pareigūnų pokalbį su mumis: „Noriu pakvėpuoti grynu oru, palydėkite mane laukan“ ir pan.

Kaip jam baigėsi, nežinau. Bet mums po kokių 3 val. proceso grąžina pasus, įdėję į vidų lapelį „Leidžiama būti Korėjoje iki birželio 28 d.“. Ačiū Korėjai.

Leidimas į šalį, šiais laikais gaunamas ne lengviau nei seniau kokia darbo viza

Leidimas į šalį, šiais laikais gaunamas ne lengviau nei seniau kokia darbo viza

O gal net ne mano atsakymai suveikė. Nes jokių teisinių priežasčių mūsų neįleisti nebuvo: čia Pietų Korėjos valdžios sprendimas – laikyti sienas atviras, priimti užsieniečius (įskaitant turistus), nekarantinuoti atvykusių iš Azijos. Gali būti, kad visi pokalbiai buvo „gąsdinamieji“ – kad, net jeigu ir būčiau ir suplanavęs išsyk aktyviai keliauti po šalį (nebuvau), tai mane „paauklėtų“ kurį laiką pasilaikyti ramiai. Nes Pietų Korėjoje koronavirusas nėra vien valdžios reikalas, su juo nekovojama tik pagal kažkokius nurodymus, kaip buvo Europoje (bent jau toje „tolimos praeities Europoje“, kurą palikau kovo 11 d.). Tiesa pasakius, tų „privalomų nurodymų“ Pietų Korėjoje – bene mažiausiai pirmajame pasaulyje. Bet Pietų Korėjoje ta kova svarbi daugeliui, ir pasienio pareigūnai irgi įneša savą indėlį į ją, galbūt padarydami daugiau, nei pareigos reikalauja.

Pro tuščius bagažo konvejerius išeiname į tuščią atvykimo salę. Prisėdame – pažiūrėsime, kaip gauti vietinę SIM, koks valiutų kursas. Tuoj prisistato skafandruoti pareigūnai. Klausia – „Jūs iš Franfurto?“. „Ne, atskridau iš Balio“. „Tada nesėdėkite čia, čia vieta laukiantiems COVID-19 testų“. Atsiprašau. Jie atsiprašo manęs du kartus.

Tuščiame Inčeono oro uoste

Tuščiame Inčeono oro uoste

O Pietų Korėja šiandien – viena valstybių, į kurias lengviausia patekti užsieniečiui…

Išsikeičiu eurų į vonus ir skubame į traukinį. „Na, ir čia mažiausiai COVID-19 paveikta valstybė“ – taria Aistė. „Ne mažiausiai paveikta, o geriausiai sugebėjusi prisitaikyti“ – atsakau. Paveikta Korėja buvo labai – ilgą laiką tik Kinija buvo labiau paveikta.

Traukinys nuveža į Seulo stotį, tada kitas link mūsų namų. Kodinė spyna, gražus šiltas butas su vaizdu į miestą, į Dongdaemun vartus, vieną Seulo simbolių. Net jei reiks ten praleisti ilgai, bus įdomu. Tiek dangoraižių, tiek šviesų… Daugelis turbūt nesuprastų, kaip galima iškeisti vilą Balio kurorte ar gamtoje į mažą butelį 22 mln. „eiliniame Azijos didmiestyje“. Bet, net atmetus visas kitas aplinkybes, man Seule smagu, gera. Aš – miesto žmogus iki kaulų smegenų. Ir man patinka Korėjos kultūra.

Seulo metro

Seulo metro

Viskas Seule labai normalu – pilna žmonių, viskas veikia, tik kaukių daug (~90-95% su jomis) ir žmonės atsargūs – nesigrūda, nusisuka vienas nuo kito. Pavalgome restoranėlyje priešais. Jis toks ankštas, kėdės viena šalia kitos. Ir vis tiek veikia. Ir šimtai tūkstančių tokių visoje Korėjoje veikia. Ir virusas neplinta juose.

Iš kur žinau? Cypimai, „ekstremalūs pranešimai“ į mobilų telefoną, po kokius penkis per dieną. Kai sugebėjau isšiversti tas hangulio eilutes supratau, kad jų turinys dažniausiai maždaug toks „XXX rajone [kažkur sąlyginai netoli] COVID-19 užsikrėtė 14-as žmogus – 35 metų filipinietė, atsivežė virusą iš Filipinų. Hospitalizuota“. Naudos iš tų žinučių nedaug, bet jos, kaip ir ilgas pokalbis oro uoste, veikia drausminamai: kad niekas nesugalvotų, kad „pavojus jau praėjo“, saugotųsi toliau. Jei užsikrės kažkas, su kuriuo turėjau kontaktą, su manimi susisieks tiesiogiai, mane izoliuos.

Atvejai paprastai trijų rūšių: iš užsienio, iš ligoninių arba iš bažnyčių. Su pirmaisiais valdžia tvarkosi (ir pats tą šiandien patyriau!), antriesiems ne ką tepadarysi (na, ligoninių neuždarysi), o bažnyčios jau daugiausia „perkeltos į internetą“: tik, jei katalikai ar budistai to paklausė, tai kai kurios sektos – ne.

Seulas pro buto langą

Seulas pro buto langą

Beveik visa kita – veikia, kaip veikė, gal tik su papildomais pranešimai „Įeiti tik su kaukėmis“, ar su termovizoriais prie durų. Korėja gyvena toliau. Už lango – piko valandos Seule. Kiek europiečių jau pasiilgo piko valandų, kurių taip nekentė?

Alternatyvi realybė nr. 1. Vakar iš ryto išskridome į Surakartą. Nuėjau į sultono rūmus. [Ar patekau į vidų?]. Vakare išvažiavome traukiniu į Semarangą. Nakvojome vietiniame viešbutyje Semarange, apžiūrėjome tenai olandišką architektūrą. Šiandien išskridome į Pangkalanbuną – tikiuosi, kad oro uoste dar rasime siūlančių ekskursijas klotokais į Birutės Galdikas Tandžung Putih nacionalinį parką pas orangutanus.

Alternatyvi realybė nr. 2. Taigi, niekur iš Balio neišskridome. Pasilikome Balyje. Ilgam. Per AirBnB radau vilą netoli Canggu – pakankamai erdvi, vaizdas į ryžių laukus, jūra už kilometro, kaina normali. Autonuomą prasitęsėme dar savaitei, bet reiks matyt dar ir dar. Pasitiksiu, kas bebūtų, kartu su Baliu, su baliečiais ir su visa jo europiečių, australų ir kitų bendruomene. Įdomu, kiek jų pasiliks iki galo? Kokie iš tikro bus pandemijos mastai?

Judėjimas Seule

Judėjimas Seule

Įprastai negalvoju, kas būtų jeigu būtų, nes jei ko nors labai panorėsi, tai galiausiai ir bus: tik pinigų ir laiko klausimas (o mokėjimas planuoti, taupyti kainą sumažina). Bet dabar nežinia, kada dar galėsiu ilgiau pabūti Balyje, kada nuvyksiu į Borneo. Ir čia ne pinigų/laiko klausimas. Vieni pasirinkimai gyvenime ilgam uždaro visus kitus. Savo pasirinkimus jau padariau. Alternatyvių realybių nebėra.

2020 03 31 – Kaip Korėja demokratiškai sutvarkė koronavirusą

Korėjoje galutinai įsitikinau, kokia nesąmonė ir bereikalingas ekonomikos žlugdymas yra Lietuvą sukaustęs karantinas. Korėja koronavirusą stabilizavo: atvejų stabiliai ~100 per dieną ar mažiau jau virš dviejų savaičių (buvo 1000+), o žmonės sveiksta keliskart greičiau, nei užsikrečia nauji. Pietų Korėja stabilizavo situaciją be jokio karantino. Gatvėse pilna žmonių, mašinų, jie perka, eina į restoranus, dirba, valgo ankštuose restoranėliuose ir kavinėse, vaikšto, net kino teatrai veikia (apokaliptiškai siaubingai stebuklinga: Korėja – paskutinė „turtingojo pasaulio“ šalis, kurioje gali nueiti į kiną! Pažiūrėjau „Parazito“ grafikus, gal bus su angliškais subtitrais).

Pietų Korėja skatina likti namie, testuoja, karantinuoja tuos, kurie buvo prie susirgusių ar – nuo trečiadienio – užsienyje (daug šalių tokios pavojingos dabar…). Lietuva irgi tą daro ir, tikiu, situacija joje normalizuosis. Normalizuotųsi ir be drakoniško smaugiančio visuotinio karantino – kurio Korėja „neuždėjo“ net tada, kai naujų COVID-19 atvejų joje buvo virš 1000 per dieną!

Reikalas tas, kad COVID-19 nėra toks užkrečiamas, kaip įsivaizduoja didžiausi panikieriai. Vienas juo susirgęs užkrečia vidutiniškai du kitus. Bet juk kiekvienas turi labai artimų žmonių: vaikus, žmoną/vyrą, tėvus, brolius/seseris, su kuriais kartu gyvena. Tai yra, dažniausiai ir užsikrečia būtent jie, namuose – ir to karantinas nesustabdys. Užsikrėsti, tarkime, perkant elektronikos parduotuvėje mobilų telefoną, tikimybė praktiškai lygi nuliui – žmonės ten toli vienas nuo kito, klientų vienu metu mažai.

Korėjoje gyventojų tankumas 10 kartų didesnis, nei Lietuvoje (šalis nedaug didesnė už Lietuvą, o gyventojų – 50 mln.), ir tai matosi: gatvės pilnos žmonių, prie perėjų prie kiekvieno raudono signalo susikaupia minios. Ir nėra karantino, ir iš esmės niekas ten tose viešose erdvėse neužsikrečia! Pietų Korėja labai skrupulingai tikrina, kur kas užsikrėtė. Ir visi masiniai užsikrėtimai įvyksta ne elektronikos parduotuvėse, restoranuose ar knygynuose, taip skubiai uždarytuose Lietuvoje, ir net ne viešajame transporte, kuris kasdien dezinfekuojamas, bet niekur Korėjoje nenustojo važinėti. Ir taip mažas tikimybes tokiose vietose užsikrėsti nesunku dar labiau sumažinti higiena, kaukių dėvėjimu.

Korėjoje - daug įspėjimų, socialinės reklamos, bet mažai draudimų

Korėjoje – daug įspėjimų, socialinės reklamos, bet mažai draudimų.

Kaip ir Lietuvoje (Ukmergėje), pavyzdžiui, šiandien iš 125 užsikrėtusių Pietų Korėjoje net 60 užsikrėtė ligoninėje. Na, bet ligoninių joks karantinas neuždarys! Taip pat Korėjoje daug užsikrėtimų bažnyčiose. Nes Pietų Korėja labai religinga, ten religingas net jaunimas – ir daug mišių perpildytos. Dėl to bažnyčios dabar kai kur įpareigotos mišias transliuoti internetu – tai vienas retų apribojimų Pietų Korėjoje. Lietuvoje, kur mišias lanko mažiau žmonių, turbūt net ir tai nebūtų problema… O jei būtų, nesunku, tarkime, paprašyti parapijiečių rinktis skirtingomis dienomis – vieni seneliai pirmadieniais, kiti antradieniais (vietoje sekmadienio) ir t.t. Sprendimų yra ne tik drakoniškai idiotiškų!

Visas Pietų Korėjos atsakas paremtas tuo, kad epidemijos gal ir neišnaikinsi, tad reikia kažkaip gyventi su tuo virusu, o ne egzistuoti. Jei kas ir draudžiama, tai tik logiškai dėl to, kad būtent ten susirenka *labai* daug žmonių ir jie yra *labai* arti vienas kito: nes tik tokios vietos grėsmingos. Tarkim, dabar Seule pražysta sakuros ir valdžia dėl visa ko uždarys gražiausią sakurų parką ir gatvę, kur jų daug. Nes visiems, kas žino, kaip atrodo Vilniaus sakurų sodas, kai jį „užgula“, atrodo, 550 000 vilniečių, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų analogiškas sodas, kai ten atvyktų 22 mln. seuliečių! Taip, yra dalykų, kurių *tikrai* negalima daryti per pandemiją, bet tai nėra „viskas išskyrus maisto ir vaistų pirkimą“, kaip sako supanikavę Europos politikai.

Pagrindiniai sodai gal ir uždaryti, bet gražių žiedų yra visur Korėjoje

Pagrindiniai sodai gal ir uždaryti, bet gražių žiedų yra visur Korėjoje

Na taip, gal vienas-kitas žmogus užsikrės restorane. Bet juk dar ne tiek nukenčia, tarkime, autoavarijose – ir dėl to nedraudžiame eismo. Visas gyvenimas – tai kompromisai tarp galimybės išgyventi bei galimybės gyventi prasmingiau, įdomiau, turtingiau.

Ne, virusas nėra Dievo bausmė kiekvienam, kuris džiaugiasi gyvenimu, kaip įsivaizduoja kai kurie, tarsi koks Afganistano Talibanas, mėginantys pažaboti bet kokias džiaugsmo apraiškas. Virusas plinta labai aiškia tvarka: ją įmanoma perprasti, įveikti ir Pietų Korėja tą padarė. Taip, ne per dieną ir ne per savaitę: bet karantinai jokie irgi neduoda rezultatų taip greitai.

Aš daugiausiai namie. Gėriuosi gyvo Seulo vaizdais – dieninio nutvieksto saulės, naktinio žibančio nuo LEDų ir reklamų. Dangoraižių, senųjų miesto vartų ir sienos, TV bokšto ant kalno, į kurį 2014 m. nepatekau per į lauką nutįsusias ilgas eiles, o dabar gal pateksiu. Bet ne iš karto. Išėjau tik su kauke, laikydamasis atstumo nuo aplinkinių, dezinfekuodamas rankas prie kiekvieno viešo dezinfekcinio skysčio butelio, nusipirkti šiltesnį rūbą (juk palikau lagaminą Bankoke), skanaus korėjietiško maisto. Nenoriu būti tas, kuris stato ką nors į bet kokį pavojų, net jei ir šansų, kad pats būčiau pasigavęs ligą, mažai – noriu padėti Korėjai, kuri pasirinko teisingą, demokratinį, o ne totalitarinį, kovos su epidemija kelią, parodyti, kad tas kelias veikia, ir jei valdžia prašo gražiuoju gyventojų iki balandžio 5 d. daugiau būti namie – tai ir būsiu daugiau, nei būčiau šiaip. Šiaip ar taip, atėjo laikas padaryti visus darbus, kuriuos atidėjau „iki būsiu karantinuotas“, kas iki šiol atrodė neišvengiama.

Deja, kai kurie užsieniečiai nėra supratingi: štai kažkoks britas, kuriam jau diagnozuotas koronavirusas, Suvone vaikštinėjo kelias dienas po to lyg niekur nieko lauke – ir be kaukės! Korėjiečiai pasibaisėję, laikraščiai rašo. Tokius žada bausti, prisiteisti už dėl jų kaltės dezinfekcijai uždarytų verslų nustolius (juk uždaromi tik trumpam ir tik tie, kuriuose buvo ligoniai – o ne visi, kaip Lietuvoje). Ir deportuoti. Ir gerai. Galima žmones bausti už tai, ką jie padaro blogo patys, pažeidžia įstatymus, stato kitus į *realų* pavojų. Bet ne tiesiog visus įkalinti namie, uždrausti verslus, viską sustabdyti – kaip Europoje. Nesvarbu, sergi-nesergi, saugaisi-nesisaugai…

Korėjoje viskas modernu ir visko užtenka. Vietoje termometrų, kuriuos prideda prie kaktos koks prekybos centro tarnautojas (kaip Tailande), čia apsaugininkas stebi visus įeinančius su termovizoriumi. Aistė net nepastebėjo, kaip tai vyksta, kol neparodžiau: juk viskas automatiška, jokios eilės dėl to nesusidaro. Kaukių, žiniasklaida rašė, trūko, piliečiams jas dalino valdžia – todėl nerimavau, kad gal man, kaip užsieniečiui, jų nebus, juk mano rezervas ne begalinis. Bet kur tau – kiekvienas Dongdaemun turgaus drabužių pardavėjas, rodos, jų turi šimtus, kepurių pardavėjai dar apsirūpinę skrybėlėmis su skydais, o mados parduotuvės – madingomis, gražiomis, kaukėmis. Tai juk stiliaus detalė, moterims pakeitusi makiažą, vyrams – barzdos ar ūsų formavimą (tiesa, Pietų Korėjoje barzdos ir nebuvo madingos).

Kartais girdžiu pasakymų, neva korėjietiškas kovos su koronavirusu modelis tinka tik tokiai turtingai šaliai. Bet Pietų Korėja nėra turtingesnė, nei Vakarų šalys. Ir gal pradžioje Vakarų šalims trūko testų, dėl ko kelios jų smarkiai susirgo, bet dabar užtenka. Korėja netestuoja visų savo piliečių – o tik tuos, kurie didelė tikimybė, kad galėjo užsikrėsti. Tiesą pasakius, Lietuva dabar kasdien ištestuoja daugiau žmonių, nei Pietų Korėja, jei lyginti su populiacija: čia neatsiliekame. Na ir manęs, atvykusio iš Indonezijos, netestavo, bet visus iš Europos – testuoja. To pakanka – jei vienas-kitas asimptominis atvejis ir prasprūsta nepastebėtas, jeigu tas seergantysis nešioja kaukę, aplinkiniai nešioja kaukes, laikosi atstumo kiek įmanoma – to pakanka, kad tikimybė paskleisti virusą toliau būtų minimali. Išskyrus, aišku, šeimos narius, gyvenančius tame pat name. Dažnai jie nė neguldomi ligoninėn, karantinuojami namie – pasveiksta ir viruso toliau nebeskleidžia.

Korėja prisitaikė, o ne pabėgo! Visas pasaulis dabar žodžiais kalba, kaip nori sekti Korėja – bet net turtingiausios Europos šalys veiksmais eina priešingu keliu. Išskyrus kelias – beje, ir mūsų “broliukus latvius”, kurie korėjietiškai sėkmingai tvarko pas save koronavirusą: liga Latvijoje plinta lėčiau, nei Lietuvoje, nors visuotinių uždarymų nėra ir draudžiami tik kai kurie dalykai.

Ir visgi, ne Europoje didžiausia katastrofa, o tose trečiojo pasaulio šalyse, kurios besąlygiškai kopijuoja savo buvusius kolonizatorius. Kaip Indijoje, kur šimtai tūkstančių ar milijonai, staiga uždarius transportą, šimtus kilometrų pėdina namo iš miestų, kuriuose dirbo už skatikus, į kaimus, kur bent jau turės stogą ant galvos ir kažkiek maisto. Pakeliui jie badauja, susmunka negyvi pavargę, juos partrenkia sunkvežimiai. Ir Indijoje vos keli šimtai koronaviruso atvejų iš visų 1,2 mlrd. žmonių… Panika, ne koronavirusas, bus didžiausia žudikė.

Kvailiausia, kad tas koronavirusas trečiajame pasaulyje net ir negali būti toks jau baisus – kadangi žmonės ten gerokai jaunesni, rizikos grupė maža. Pavyzdžiui, kokiame Malyje tik pusantro procento žmonių vyresni nei 70 m., kai Italijoje – keliolika procentų. Net ir tarp tų vyresnių tie, kurie turi kitų rimtų ligų (vėžys ir pan.) ir koronavirusas jiems būtų rizikingesnis, trečiajame pasaulyje jau dažniausiai išmirę, nes medicina silpna. O ir šiaip tose šalyse tiek didesnių bėdų: maliarinėse zonose pusė milijono miršta kasmet nuo maliarijos, Indijoje vien nuo pasiutligės 20 000 per metus: koronavirusas, net ir išplitęs, ten būtų užgožtas kitų problemų. Bet trečias pasaulis vis tiek imituoja savo buvusius kolonistus europiečius, persisemia panika iš “pasaulio elito” – ir taip sukuria sau papildomų bėdų.

Aistė gauna žinutę iš Balio per Whatsapp. Depiliatorė, pas kurią buvo u-sukusi, parašo: „Mūsų salonas uždarytas, bet galiu priimti namuose“. Balis užsidaro. „Pačiu laiku išvykome“ – konstatavo.

2020 04 01. Pietų Korėja priveria duris

Nuo šiandien dar sugriežtėjo atvykimo į Pietų Korėją tvarka: dabar karantinuotis 14 dienų privalo visi. Atvykėliai iš Europos testuojami dar oro uoste, kiti – jei atsiranda simptomai per tas dienas.

Mums karantinuotis nereikia, bet kas rytą pildome šią programėlę apie savo simptomus. Jei nepildytume arba būtų simptomų - paskambintų, pakviestų prasitestuoti.

Mums karantinuotis nereikia, bet kas rytą pildome šią programėlę apie savo simptomus. Jei nepildytume arba būtų simptomų – paskambintų, pakviestų prasitestuoti.

Pietų Korėjoje užsieniečių labai mažai. Mūsų rajone iki šiol dar nemačiau nė vieno kito baltaodžio. Tai – ne Balis ar Tailandas, kur šimtai visokiausių Facebook grupių, net lietuviškų, kur visi dalinasi medžiaga ir verstais teisės aktais. Čia turi viską išsiaiškinti pats.

Konkretūs klausimai programėlėje

Konkretūs klausimai programėlėje

Ką daryti mums, atskridusiems kovo 30 d.? „Korea Herald“ ir „Korea Times“ kalba tik apie atvykusius balandžio 1 d. ir vėliau. „Čosun“, trečiasis angliškas Korėjos laikraštis, tačiau, rašo, kad ir seniau atvykusių „bus paprašyta“ karantinuotis nuo balandžio 1 d. iki sueis 14 d. nuo jų atvykimo (tai yra, mums – 12 dienų nuo dabar). Pastarasis teiginys kelia abejones, nes teisės aktas priimtas dar iki mūsų atvykimo, o oro uoste nieko panašaus nesakė, nepranešė. Na, bet gal paskambins, juk turi mūsų telefono numerius? Gal paklausti Turistų policijos, kurios nūnai tuščias postas stūkso prie Dongdaemun vartų? Įtariu, nieko nežinos, o kas žino – nekalbės angliškai.

Prie pat įėjimo į mūsų daugiabutį yra parduotuvė. Nusiperkame po šešis dvilitrinius koka kolos ir vandens butelius, visą eilę skanių makaronų su kimči dėžučių. Jei pareikalaus karantinuotis – bus pradžiai, kol išsiaiškinsime, kaip Pietų Korėjoje užsakyti maistą internetu.

Nedidelė dalis maisto atsargų

Nedidelė dalis maisto atsargų

Aišku, 100% nežinau, bet dabar tikiu, kad ir po 12 dienų dar spėsiu apžiūrėti Seulą. Priešingai Baliui ar Tailandui, nejaučiu čia tos „artėjančios apokalipsės“ atmosferos. Daugelis korėjiečių padarė nedidelius pokyčius savo gyvenime: beveik visi nešioja kaukes, liftuose stoja nusisukę vienas nuo kito, viešajame transporte, jei tik yra vietų, sėda kas antrą sėdynę, restorane sėda kuo toliau nuo kitų užimtų staliukų, reguliariai dezinfekuoja rankas ir taip toliau. Padarė tuos pačius pokyčius, kuriuos aš padariau kovo 11 d., išvykdamas į šią kelionę.

Metro važiavimo laikai Seule sutrumpinti, bet tik valanda naktį - laikas panaudojamas vagonų dezinfekcijai

Metro važiavimo laikai Seule sutrumpinti, bet tik valanda naktį – laikas panaudojamas vagonų dezinfekcijai

Korėjiečiai prisitaikė prie koronaviruso taip, kaip jau seniau žmonija prisitaikė prie, tarkime, visokiausių salmoneliozių, trichineliozių ar diarėjų: maistą laikome šaldytuve, kepame, prieš gamindami maistą ar valgydami nusiplauname rankas. Arba kaip prisitaikė prie lytiškai plintančių ligų – be prezervatyvų mylėtis gal ir smagiau, bet juk ir su juo galima, nereikia dėl ŽIV pandemijos „visuotinio celibato“.

Ir, pasirodo, tiek nedaug ir reikia epidemijai sustabdyti.

Grįžęs namo iš parduotuvės, pagaliau internete randu oficialų Pietų Korėjos pranešimą oficialiame puslapyje. Taigi, karantinuotis mums nereiks: karantinuotis turi tik naujai atvykę, o iki balandžio 1 d. atvykusių tik prašoma „mažiau eiti iš namų“ – t.y. elgtis taip, kaip jau ir elgiamės ir kaip prašoma elgtis visų Korėjos gyventojų. Palyginimui, karantinuotiesiems apskritai draudžiama išeiti iš namų, jie tik gali užsisakyti maistą ar siuntinius namo. Tokių „paliktų prie durų siuntinių“ matau daug ir daugiabučiame, kuriame gyvenu – kurjeriai viską palieką anapus buto durų, o gyventojai atsiima. Kada nors – kartais ir kitą dieną. Niekas nevagia, nors laiptinė nerakinama, eiti gali kas nori, visi žino, kad tokių siuntinių pilna. Tokia saugi yra Pietų Korėja.

Ech, koks milžiniškas skirtumas nuo Afrikos ar Lotynų Amerikos, kur, mums rašė, masiškai sprunka kaliniai, vyksta parduotuvių plėšimai…

Darbas su vaizdu į Seulą

Darbas su vaizdu į Seulą

2020 04 02. Gyvenimas ir rinkimai Seule

Pamažu tampame Seulo gyventojais. Pusryčiams kimči ramen iš gretimos parduotuvės, pietums kimči džigė ir kimbapai iš restoranėlio priešais, dieną – darbas, vakarais korėjietiški filmai. Karts nuo karto pasimokome naujų korėjietiškų žodžių, o aš prisiminiau hangulį (korėjiečių raštą), kurį moku nuo seno. Bus paprasčiau meniu skaityti.

Įdomu. Pirmąkart gyvename kažkur kitur – tikrai gyvename, be kažkokių kelioninių planų. Ir labai džiaugiuosi, kad ta šalis – Pietų Korėja. Perskaičiau savo įrašą apie Pietų Korėją, parašytą 2014 m. ir matau, kad ten rašiau, jog tai šalis, kurioje norėčiau ir pagyventi ilgiau. Negalvojau, kad tai išsipildys, o gal galvojau. Bet štai, pildosi.

Mokomės korėjietiškai rūšiuoti šiukšles

Mokomės korėjietiškai rūšiuoti šiukšles

Anapus lango prasidėjo rinkimų kampanija. Korėjoje ji trumpa (pora savaičių, rinkimai – balandžio 15 d.), bet labai įnirtinga – nuo ryto iki vakaro sankryžas užima plakatais nešini agitatoriai, jie rėkia, šoka, dainuoja rinkimines dainas ir lankstosi praeiviams.

Rinkimai. Taip paprasta. Bet dabar daug kur pasaulyje jie, kaip ir referendumai, atidėti – neaišku, iki kada. Dar kitur, net Europoje, parlamentinę valdžią keičia „valdžia dekretais“. Demokratija sparčiai nyksta – ką jau kalbėti apie žmogaus teises, laisves.

Vienas daugelio palei sankryžas išsidėsčiusių agitatorių kolektyvų, visi savo taktika vienodi: dainuoja, šūkauja, lankstosi, apsirengę savo kandidato spalvomis ir numeriais. Kartais su garsiakalbiais atvažiuoja ir kalbas sako patys kandidatai. Korėjoje nepabėgsi nuo rinkimų, priešingai nei Lietuvoje, kur pakanka išsijungti televizorių ar kompiuterį. Korėjoje jau nuo 7 ryto iš gatvės sklinda politinės kalbos ir dainos

Vienas daugelio palei sankryžas išsidėsčiusių agitatorių kolektyvų, visi savo taktika vienodi: dainuoja, šūkauja, lankstosi, apsirengę savo kandidato spalvomis ir numeriais. Kartais su garsiakalbiais atvažiuoja ir kalbas sako patys kandidatai. Korėjoje nepabėgsi nuo rinkimų, priešingai nei Lietuvoje, kur pakanka išsijungti televizorių ar kompiuterį. Korėjoje jau nuo 7 ryto iš gatvės sklinda politinės kalbos ir dainos

Ne Pietų Korėjoje. Korėjos laikraščiai baisisi, kad pusė užsienio korėjiečių negali balsuoti – nenueis į Korėjos ambasadas dėl visų „visuotinių karantinų“. Kartais skeptiškai žiūrime į rinkimus, į politines agitacijas ir pažadų milijonus – bet dabar galiu įvertinti, kaip džiugu, kad ten, kur aš esu, rinkimai vyksta.

Žiūrėsim, kokios politikos laikysis nauja valdžia.

Rinkimų agitacija

Rinkimų agitacija

2020 04 03-05. Seulo rūmai, žiedai ir bokštai

20 dienų buvo kiekviena tarsi mėnesis – tiek daug atstiko, tiek daug kas pasikeitė.

Pagaliau dienos viena nuo kitos skiriasi mažiau ir nėra tiek ypatingų dalykų, kad parašyti apie kiekvieną jų, o mąstant apie praeities dienas jau, tarsi ne kelionėje, sunkiau atskirti jas vieną nuo kitos.

Rūmai Seule

Rūmai Seule

Pradedame lankyti tam tikras vietas, ne daugiau kaip vieną per dieną – balandžio 5 d. aplankėme Čangdeokgungo rūmus. Žydi sakuros, labai gražu. Skirtumas nuo “eilinės dienos” tuose rūmuose – nebėra ekskursijų. Net į “Slaptąjį sodą”, kur anksčiau būdavo galima patekti tik su gidu, dabar viskas atvirkščiai – galima vaikščioti tik be gido. Pokytis lankytojui minimalus (kai kam gal kaip tik įdomiau pavaikščioti laisvai, be gido), bet, koronaviruso atžvilgiu, reikšmingas: juk ekskursijose būtų nuolatinė susigrūdusi grupė, jei kas sirgtų, per tą valandą gali užkrėsti ir dar ką nors, o dabar visi po parką vaikšto pavieniui, beveik visi – su kaukėmis, ir net jei papultų koks ligonis, tai tikimybė jam ką nors užkrėsti – beveik lygi nuliui. Štai taip tvarkomasi Korėjoje.

Sakurų žydėjimas

Sakurų žydėjimas

Nuo pat šitos išvykos pradžios kiek baiminausi, kaip į mane žiūrės, kaip europietį. Juk į kinus savo laiku žiūrėjo itin neigiamai, net tie patys korėjiečiai užsienyje kentėdavo vien dėl savo “įkypų kiniškų akių”, jų bijodavo. O dabar epidemijos centras – Europoje. Ir dar visos tos Korėjos laikraščių garsinamos istorijos, kai koks nors vakarietis su diagnozuotu COVID vaikšto gatvėmis… Ir nors kartą McDonald’s buvo, kad vietinė nenorėjo sėstis šalia mūsų – dėl visa ko – bendrai paėmus, yra kas nori pabendrauti, klausinėja apie Lietuvą. Tai nepasikeitė nuo 2015 m.

Tik atsirado nauja pokalbio tema: “O kaip jūsų šalyje sekasi tvarkytis su COVID?”. Jei skaičiuoti vienam gyventojui, dabar užskirėtusių panašiai, kaip Korėjoje. Tik auga daug sparčiau, nepaisant daug rimtesnių “kovos priemonių”.

Seulo rūmų slaptasis sodas

Seulo rūmų slaptasis sodas

Kad ir kiek skirtųsi Korėjos kultūra nuo lietuviškos, dabar atrodo, kad su korėjiečiais mane sieja daug daugiau kas, nei su Lietuvoje pasilikusiais. “O ką, net ir kirpyklos veikia pas jus?” – jie klausia mūsų internetu. Tarsi kokie sovietinės okupacijos prislėgti lietuviai naiviuose laiškuose Amerikos lietuviams ~1985 m. – “O tai ir televizorių pas jus galima be eilės nusipirkti? Ir net apelsinų?”. Atsakome “Ne tik kirpyklos veikia, viskas veikia”.

“O kiek laiko pas jus buvo karantinas iki koronaviruso atvejų pradėjo mažėti?” – klausia jie tikėdamiesi, kad tai kažkaip atsakys į klausimą, kiek gi dar “reikės karantino” Lietuvoje. Nuliūdinu: “Nebuvo jokio karantino niekada, Korėja tvarkosi kitaip ir tai veikia”.

Išsiversta Pietų korėjos žinutė - jei buvote Jack bare nurodytomis dienomis, pasilikite namie 14 dienų ir, jeigu iškils simptomai, eikite testuotis. Tokius pranešimus gauna visi tam tikrame rajone tuo metu esantieji

Išsiversta Pietų korėjos žinutė – jei buvote Jack bare nurodytomis dienomis, pasilikite namie 14 dienų ir, jeigu iškils simptomai, eikite testuotis. Tokius pranešimus gauna visi tam tikrame rajone tuo metu esantieji

Visai priešingai teiravosi pažįstami kitų šalių lietuviai. “Bet vis tiek užsuksite į Japoniją, nors olimpiados ir nebus, ar ne?” – sulaukėme klausimo iš pažįstamos Japonijos lietuvės. Na, kol kas tai uždrausta ES piliečiams, be to, pačioje Japonijoje susirgusiųjų skaičiai auga – tačiau be sienos kirtimo ribojimų, su kuriais gyvenantieji Japonijoje nesusiduria, ribojimų ten kol kas nėra.

Ech, kaip šiais laikais kiekvienas įsivaizduoja, kad taip, kaip yra jo šalyje, yra visame pasaulyje! Kai iš tikro pasaulyje situacija varijuoja kardinaliai, bet labai nedaug kas, kaip mes, tą galėjo / spėjo išvysti savo akimis. Tiek daug ribojimų, draudimų kirsti sienas.

Seulo metro vis pilnėja: gerėjant situacijai, daugiau žmonių važiuoja į darbą, o ne dirba per atstumą. Korėjoje tai visuomet buvo tik rekomendacij

Seulo metro vis pilnėja: gerėjant situacijai, daugiau žmonių važiuoja į darbą, o ne dirba per atstumą. Korėjoje tai visuomet buvo tik rekomendacija

Ir tai blogai, kad žmonės gyvena savo “burbulėliuose”. Nes jie negali palyginti skirtingų šalių patirčių. Daug lietuvių galvoja “Ai, tai visas pasaulis užsidarė – na, tai ir mes darom kaip visi”. Nei jie, nei netgi žurnalistai nebegali kirsti sienų (mes vieni retų žmonių, per šį mėnesį aplankę tiek šalių). Vien perskaičius užsienio laikraščius nieko nesuprasi: uždarymais vienodai skundžiasi visi, tik kad vienur, kaip Korėjoje, tie “masiniai uždarymai” – tik keleto vietų, kuriose ir plito virusas – o kitur visko visko.

Korėjos karo memorialas

Korėjos karo memorialas

2020 04 06. Didmiestis be turistų

Kiekvienas rytas man prasideda koronaviruso statistikos pažiūrėjimu dar lovoje – nuo to juk priklauso ir mano gyvenimas. Pirmą kartą nuo vasario protrūkio, kuomet Pietų Korėjoje naujų atvejų vieną dieną buvo per 1000, naujų ligonių skaičius nukrito žemiau 50 – iki 47. Pietų Korėjos valdžia žadėjo, kad nukritus iki žemiau 50 atidarys mokyklas ir atšauks rekomendacijas laikytis ilgiau namie. Tiesa, jos tęsis dar mažiausiai dvi savaites. Bet kadangi tai tik rekomendacijos, o oras darosi geresnis, žmonės patys jas “atšaukia” – lankytinos vietos pilnėja.

Šiandien aplankėme Namsano bokštą. Specialiai ne savaitgalį, kad minios būtų mažesnės. Kai lankiau Korėją 2015 m. ir buvau tenai savaitgalį, net į vidų nepatekau per eiles – dabar buvo paprasta, bet ir toli gražu ne tuščia. Visi vietiniai. “Turizmo informacijos”, “Turistų policija” visur veikia, net moterėlės “Atsakome į klausimus turistams” vaikštinėja gatvėmis – bet darbo neturi.

Kylant į Namsano kalną

Kylant į Namsano kalną

Kai kurie korėjiečiai reiškia baimę, kad žmonėms nustojant laikytis atsargumo priemonių, smogs “antroji viruso banga”. Jau ir žmonių be kaukių matosi gatvėse daugiau. Daug jų – moterys, pagaliau vėl galinčios išeiti su makiažu. Bet net telekomo tarnautojas, iš kurio šiandien įsigijome vietinę SIM kortelę, nedėvėjo kaukės: o juk jis nuolat susiduria su eile klientų.

Bet dabar atmosfera – labiau poilsio nuo baisiausių laikų, kurie Korėjoje, palyginus su Europa, visai nebuvo baisūs. Jeigu neateis baisesni ateityje. Ateities šiais laikais nežinai. Jei susitvarkė Korėja gražiai su viena banga, galėtų ir su kita. Bet juk ne tik nuo medicinos viskas priklauso. Juk gali kas nors tiesiog sumanyti, pasinaudojęs karantinu, atidėti rinkimus. Ar tiesiog supanikuoti. Neatrodo daug šansų, bet ar atrodė daug šansų, kad kovodama su koronavirusu Lietuva ir beveik visa ES seks ne kapitalistine ir demokratine Pietų Korėja, bet Šiaurės Korėja: “viską uždrauskim, nieko neįleiskim”?

Vis pilnėjančios Seulo gatvės

Vis pilnėjančios Seulo gatvės

2020 04 07-13. “Įdomi” dabartis, o kokia ateitis?

Pietų Korėjoje situacija toliau gerėja – jau keletą dienų iš eilės naujų koronaviruso atvejų mažiau nei 50 per dieną. Pastarosiom dienom 27, 30. Telefono cypimai su pranešimais apie naujus atvejus gerokai praretėjo, dažnesni dabar bendro pobūdžio pranešimai: “Venkite per Velykų savaitgalį masinių religinių renginių” ar net “”Lauke karšta, saugokitės miškų gaisrų”. Nesu naivus ir netikiu, kad liga išnyks, bus dar ir pablogėjimų, bet jeigu ir toliau Pietų Korėja eis kryptimi, kuria ėjo, ir jos nekeis – viskas bus gerai, nes ne liga čia baisiausia.

Kaip ir korėjiečiai, nusipirkome gražesnes kaukes. Jų pasirinkimas milžiniškas, daugelis kainuoja ~70 eurocentų.

Kaip ir korėjiečiai, nusipirkome gražesnes kaukes. Jų pasirinkimas milžiniškas, daugelis kainuoja ~70 eurocentų. Kai kaukių pradėjo trūkti, Korėja uždraudė jų eksportą ir padėtis bemat susitvarkė

Aplankiau Lotte World dangoraižį – šeštą pagal aukštį pasaulyje, menininkų rajoną ir vakariečių gyvenamą Itaewoną. Iš planuotų aplankyti vietų neveikė tik Nanta teatras kur labai korėjietiškai pagal muziką gaminamas maistas (ta kultūra myli maistą!). Gal nuo gegužės 1 d…

Įdomiausia tikriausiai “Lotte World” atrakcionų parke – šiaip pagal lankytojų skaičių jis 17-as pasaulyje, bet dabar – didžiausias veikiantis. 1989 m., kai atidarytas, jis buvo savotiška Disneilendo kopija – o dabar štai jis sau dirba kaip kasdien, kai visi pasaulio Disneilendai – išmirę it po apokalipsės.

Kažkaip viena yra pamatyti veikiančius restoranus ar barus, kita – milžinišką atrakcionų ir linksmybių parką. “Lotte World” niekad nebuvo uždarytas ir niekas ten neužsikrėtė. Kaip? Akivaizdžiai matosi. Visos laikymosi rankenėlės yra nuolat dezinfekuojamos: klientai išlipa iš atrakciono – darbuotojai nupurškia dezinfekcinius skysčiu – lipa nauji klientai. Tarp klientų paliekami tarpai: ne visos kėdės užsodinamos. Kai pasirodymo metu kažkokie žiūrovai pirmoje eilėje atsisėda be kaukių, darbuotojai tuojau paprašo kaukes užsidėti. Aišku, visur pilna dezinfekcinio skysčio, visi darbuotojai (išskyrus aktorius) su kaukėmis ir t.t. Tikriausiai “Lotte World” dabar dirba nuostolingai – klientų gerokai mažiau, darbo daugiau. Bet geriau taip, nei užsidaryti visai, atleisti darbuotojus (kurių daug net ne korėjiečiai), neaišku kaip vėl viską įsisukti viskam pasibaigus. Užuot užsidaręs ir svarstęs “Kas paskui?”, kaip, tikriausiai, daro “Disney”, “Lotte World” iš karto perėjo į pandemijos režimą.

Lotte World vakarinio parado fragmentas

Lotte World vakarinio parado fragmentas

“Lotte World” aplankau suėjus 14 dienų nuo mano atvykimo į Pietų Korėją. Taigi, laikas, kai kas rytą tenka pildyti sveikatos ataskaitą, baigiasi – dėl visa ko dar užpildžiau penkioliktą kartą ir gavau QR kodą, kurį, jei kada paprašytų, turėčiau parodyti karantino pariegūnui (kažin, ar prireiks). Kartu programėlėje sukasi skaičiai, kiek valandų jau prabėgo nuo 14 d. termino suėjimo: net jei dabar ir susirgčiau COVID, jau reikštų, kad užsikrėčiau Korėjoje, o ne atsivežiau iš svetur.

Lotte World pilis Disneilendo kopija

Lotte World pilis Disneilendo kopija

Į Seulo gyvenimą visai įsijaučiu: garsios rinkimų agitacijos po langais nestebina, žinau kur skaniausias maistas ir galiu užsisakyti iš korėjietiško meniu. Ir net kai agitatoriai kažin kaip prisijungė prie buto telefonspynės ir nepakėlus ragelio ėmė korėjietiškai berti agitaciją (taip, kad per garsiakalbį skambėjo visame bute) nustebau tik pirmą kartą: jau laukiau, kad ateis ir antro kandidato atstovai, ir trečio.

Šiuo metu džiaugiuosi beveik visais savo pastarąjį mėnesį priimtais sprendimais: buvo tiesingi ir, svarbiausia, priimti savo laiku. Aišku, daug kas buvo savotiškas pokeris: galėjo apsisukti kitaip, jei varžovo kortos būtų buvusios kitokios. Vienas klaidingas sprendimas, kurį padariau, tikriausiai – palikti lagaminą Bankoke.

Lotte World apžvalgos aikštelėje

Lotte World apžvalgos aikštelėje

Kai girdžiu, kas vyksta Europoje, man tai primena kokį “Nepatogaus kino” filmą apie Kongo Demokratinę Respubliką ar Šiaurės Korėją. Būna, žiūri tokį filmą, žiauru, baisiesi, bet pasakai sau – “na, deja čia Afrika, nežinau, kada ji išgis nuo viso šito, ten visada taip buvo, gal, Dievas duos, kada pasikeis…”.

Įprastu metu 70-80% žmonių gyvena “normaliame pasaulyje” – kartais skurdžiame, bet bent jau taikiame, palyginus saugiame, nebadaujančiame. O svarbiausia – laisvame. Kol yra laisvė, tol dažniausiai yra ir galimybės užsidirbti, prasmingai gyventi, daugmaž numatyti ateitį. O išnykus laisvei greitai išnyksta ir visa kita. Nereikia tikėtis, kad kokia valdžios ranka visiems teisingai viską padalins, viską numatys, viską kompensuos: taip nebus niekada. Kaip nebuvo Šiaurės Korėjoje, nebuvo Mao Dzeduno Kinijoje, nebuvo Sovietų Sąjungoje, kur viską dalino valdžios ranka: ir “nudalino” iki badmečių, deficitų. “Didis žingsnis pirmyn 2020”, “Holodomoras 2021”?.. Na, tikiuosi čia jau perdedu.

Bet akivaizdu, kad koronaviruso tempai Italijoje ar Ispanijoje, kur griežčiausias karantinas, tik kažkiek sulėtėjo ir nusistovėjo ties 4000-5000 nustatytų naujų atvejų per dieną. Ir kas toliau? Ir situacija šalyse, kurios pasirinko kitą kelią, nėra blogesnė, kai kurios jų, kaip Korėja, daug geriau suvaldė protrūkius ir, svarbiausia, jų nekamuoja klausimas “O kas toliau?”, nes taip, kaip jos gyvena dabar, jos gali gyventi neribotą laiką nesukeldamos žmonėms kančių, o ekonomikai – žlugimo.

Atsišaukimas gatvėje rašo, kad Korėjoje nelegalu dėl COVID mažinti algą ar atleisti. Daug verslų ir Korėjoje patirs nuostolių - nes susitraukė importo rinkos. Bet tie nuostoliai nė iš tolo neprimins tos krizės, kuri smogs Europai

Atsišaukimas gatvėje rašo, kad Korėjoje nelegalu dėl COVID mažinti algą ar atleisti. Daug verslų ir Korėjoje patirs nuostolių – nes susitraukė importo rinkos. Bet tie nuostoliai nė iš tolo neprimins tos krizės, kuri smogs Europai

Dabar net bijau suskaičiuoti, kiek procentų žmonių gyvena tame “normaliame pasaulyje”. 50 mln. Pietų Korėjoje – tikrai taip. Daug kur kitur – kaip Juodoji Afrika ar Šiaurės Korėjos diktatūra. Absurdas, kurio seniai nebesistengiu suprasti protu, nes psichozių protu nesuprasi. Ir Europoje jau prasideda mirtys ne dėl koronaviruso, o dėl karantino – savižudybės. Neaišku kiek dar tokių mirčių nesuskaičiuota. Kiek tokių bus trečiajame pasaulyje dėl bankrotų. Net bado gal bus, jei viskas užsitęs ilgai. O ir be bado, be mirčių – sugriauti šimtai milijonų ar milijardai gyvenimų. Daug daugiau, nei tų, kam šis virusas iš viso buvo pavojingas.

Atrodo, ir Pietų Korėjos valdžia nebesupranta, kas atsitiko su visais jų buvusiais draugais ir partneriais. Prašė, prašė įvairių šalių, kad bent korėjiečius verslininkus-investitorius, darbo reikalais atvykstančius, įleistų, neuždarytų sienų. Karantinuoti, testuoti, riboti atvykėlių srautus vizomis – dar būtų logiška ir tikslinga užkardyti kelią ligų įvežimui… Bet prievarta nutraukti visus skrydžius, uždaryti sienas, neįleisti net sveikų? Galiausiai prezidentui Munui nusibodo. Nuspręsta: nuo balandžio 13 d. tų šalių, kurios neįsileidžia korėjiečių (t.y. ir Lietuvos) gyventojai ir patys negalės į Pietų Korėją atvykti.

Perspėjimas ant gėrimų automato, kad automatas dezinfekuojamas

Perspėjimas ant gėrimų automato, kad automatas dezinfekuojamas

Liko nebe tiek ir daug šalių, kurių žmonės Korėjoje laukiami. Tai nesusiję vien su koronavirusu, o labiau abipuse pagarba: į Korėją tebegalės atvažiuoti, tarkime, amerikiečiai ar meksikiečiai, nes, nors jų šalyse virusas plinta, jie korėjiečius įsileidžia. Jie “neišstojo” iš globalaus, demokratinio pasaulio, kaip “neišstojo” ir Pietų Korėja. Bet tas pasaulis susiaurėjo iki minimumo.

Kaip ten bebūtų, sienų uždarymai dar – vienas logiškensių pokyčių, kai liga ateina iš užsienio. “Masiniai karantinai” šalyse, kuriose atvejų beveik nėra arba visi atvejai įvežtiniai arba “pasigauti” vietose, kurių joks karantinas neuždarys – tai jau logika nepagrįsta panika.

Pasivaikščiojimai Dongdaemun drabužių turgaus zonoje

Pasivaikščiojimai Dongdaemun drabužių turgaus zonoje

Korėjoje beveik viskas normalu, bet tai, kad likęs pasaulis kažkur “pasitraukė”, matosi. Kad ir “Lotte World” apžvalgos aikštelėje, kur per penkis aukštus – vos keli lankytojai. Darbuotojų daugiau. Tik pasibaigus darbo laikui žmonių kiek padaugėja: sueina patys korėjiečiai, kai kurie valgo prabangiame padangių restorane, iš kurio išėjau vos pamatęs kainas (Coca Cola už 10 eurų?).

Bet juk paprastai tokios vietos gyvena iš užsienio atvykėlių: kaip dažnai patys vilniečiai kyla į televizijos bokštą? Vieni svarbiausių klientų ten paprastai – kinai, jų į Korėją atvyksta 6 mln. per metus, 17 000 kasdien. O dabar Korėjos laikraščiai rašė, kad buvo pirma diena per beveik 30 metų, kai į Pietų Korėją neatvyko nė vienas kinas…

Lotte prekybos centre prisėdu “Bruxie” restorane, unikaliai darančiame burgerius su vafliais vietoje duonos. Reklama skelbia, kad yra pasaulinis tinklas. Koncepcija pasirodo įdomi – pagūglinu, randu miestų, kuriame yra “Bruxie”, sąrašą. Tik prie kiekvieno restorano jame parašyta “Šiuo metu neveikia”. Išskyrus restoraną Seule…

Suvokiu, kad sėdžiu paskutiniame pasaulyje veikiančiame ištiso tinklo restorane…

Paskutiniame pasaulio Bruxie restorane

Paskutiniame pasaulio Bruxie restorane

Seule irgi būna, ką uždaro, bet uždarymai vyksta kitaip: ne pjūklu išpjaunama viskas, o žiūrima, kur vyksta užsikrėtimai, kokios vietos nekreipia dėmesio į saugumą, ir jos “išpjaunamos skalpeliu”. Pavyzdžiui, dabar 12 d. Gangnamo rajone uždaryti barai – nes ten buvo užsikrėtusių, o savininkai ilgą laiką nekreipė dėmesio į reikalavimus užtikrinti atstumą tarp klientų. Kitur Korėjoje barai tebeveikia, nes ten problemų mažiau.

Kaip bus toliau? Kada grįšim? Aistė vis pasiteirauja apie galimybes, bet kol kas sienos anapus Korėjos tik auga. O net kai ir jos pradės silpnėti – norėčiau grįžti, kai bus ne tik “iš paskutiniųjų pasistengus įmanoma”, bet ir teisinga.

Pažiūrėsim, pamatysim. Neprognozuosiu nieko, nes neįmanoma. Galiu prognozuoti, kaip plis virusas. Tasai tegul naujas, bet tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais susiduriame kasdien, ir ne pats didžiausias. Greta autoavarijų ir nuskendimų, plaučių vėžio ir krūties vėžio, žmogžudysčių ir savižudybių, maliarijos ir gripo, Alzhaimerio ir leukemijos.

“Koronaviruso lavonų skaičiuotojai” niekada nepalygina tų skaičių su kontekstu – kontekstu, kuriame gyvenome ir gyvensime visą laiką. Nuo vėžio kasmet miršta 10 milijonų, nuo širdies ligų – 18 milijonų, Alzhaimerio – 2,5 mln., autoavarijose – 1,3 mln., su virškinimu susijusių ligų ir infekcijų – 2,5 mln., maliarijos – 650 000, nužudomi 400 000 ir t.t. Koronavirusas kol kas perlipo 100 000 aukų ir dar augs, bet, net visiškai “paleistas”, net jeigu kiekvienas pasaulio žmogus užsikrėstų, koronavirusas neturi šansų per metus pražudyti daugiau, nei “pagrindinės” mirties priežastys: juk, kaip rodo moksliniai tyrimai, miršta tik 0,1-0,36% užsikrėtusiųjų (didesni procentai yra iškreipti, nes tose šalyse nustatoma tik maža užsikrėtusių dalis). Be to, ir didelė dalis iš tų 100 000 “esamų koronaviruso aukų” labai sėkmingai galėtų būti priskirtos ir daugybei kitų ligų, nes sirgo daug kuo.

Taigi viruso epidemijos ir toliau nebijau ir galiu prognozuoti, nes virusas, kaip labai primityvi gyvybės forma, veikia pagal gana paprastus dėsnius. Bet nesiimsiu prognozuoti, ko dar prisigalvos žmonės, politikai. Su nežinia jau susitaikiau.

Korea Herald vedamasis

Korea Herald vedamasis

Skaitykite šio straipsnio tęsinį: 2020 m. balandžio gegužės mano buvimo Seule dienoraštis


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    34 komentarai

  1. Augustinai, labai ačiū už tokį išsamų straipsnį-dienoraštį-apžvalgą.

    Tikrai pasisekė skaitmeniniams klajokliams, kurie, nepaklausę gąsdinimų, apsistojo nuošaliau Lietuvos. Turiu ir aš pažįstamą, kuris nuo kovo sėdi Tailande. Tiesa, su apsisprendimu likti būtent ten jis prašovė – ten tikrai daug ribojimų, o pliusų, lyginant su buvimu Lietuvoje, ne per daugiausia.

    Kita vertus, iš tiesų keista ir net šiek tiek nejauku šiuo metu gyventi Europoje, ypač tiems, kurie yra pririšti prie darbo ar namų (o tai – dauguma gyventojų). Kad nuostoliai nuo karantino viršys nuostolius nuo epidemijos jau iš esmės niekam nekyla abejonių. Čia apie nuostolius kalbu būtent plačiąja prasme: ne išskirtinai apie ekonominius, bet ir apie psichinę žmonių sveikatą ir t.t. Reikia tik viltis, kad pasekmės būtų kuo mažesnės ir kuo trumpalaikiškesnės.

    • Dėkui. Iš tiesų, kiek skaitau, Tailande situacija nekokia – nepaisant to, kad, palyginus su kai kuriomis Europos šalimis, liga pasklidusi mažiau.

      Bet čia nebuvo paprasta “pasirinkti geresnę šalį”: kaip pasielgs kuri šalis labai sunku prognozuoti, nes kaip niekad daug priklauso nuo asmenybių: net demokratinėse šalyse daugybė sprendimų buvo priimti vienasmeniškai ar kelių asmenų, nebesant įprastinės lengviau prognozuojamos sistemos, kai svarbiausius sprendimus tvirtina parlamentas pagal tam tikrą ir gana ilgą procesą.

      Taip, pavyzdžiui, Tailandas pasirinko visuotinio karantino kelią, o Indonezija – ne, bet nuspėti tai gerokai iš anksto buvo praktiškai neįmanoma.

      Pasirenkamas kelias tik kažkiek priklauso nuo koronaviruso paplitimo šalyse. Yra šalių, kurių vadovai supanikavo ir jos “masiškai karantinavosi” dar iki nustatytas pirmasis koronaviruso atvejis, ir yra šalių, kurios nesikarantinavo ir prie dešimčių tūkstančių atvejų.

      Realiai tik likus kelioms dienoms ar, geriausiu atveju, savaitei-kitai iki karantino būdamas toje šalyje iš žiniasklaidos ir visuotinių nuostatų jau pradėdavau “kažką jausti”. Tailande vis daugėjo spaudos vedamųjų ir pan., kad “Jau reikia užsidaryti”, pamažu buvo įvedami ribojimai. Indonezijoje viso to buvo kiek mažiau (ir buvo tvirta populiaraus prezidento Joko Widodo nuomonė “Ne, negalima užsidaryti”). Pietų Korėjoje jokie masinio karantino siūlymai išvis viešajame diskurse neegzistuoja.

  2. Idomus ir labai tendensingas straipsnelis. Kaip toj Europoj blogai. Ir pietų korėjos aukštinimas skamba gana juokingai. Jie sėkmingai suvaldė virusą (kodėl – sunku pasakyti) ir neturėjo problemos su dideliu užsikrėtusiųjų kiekiu. Beto didelė dalis ten kažkokie jauni vienos sektos nariai. Jei epidemija nebūtų suvaldyta ir ligoninėse būtų pilna užsikrėtusiųjų įtariu būtų tas pats kas ir visur kitur – viskas uždaryta.

    • Dėl viruso tai Europa žvalgosi į Švediją, kuri irgi vengė apribojimų‌, bet panašu, kad joje nėra taip gerai: diagnozuotų užsikrėtimų daugiau nei 5 kartus didesnėj Korėjoj, o mirčių 6 kartus daugiau.

      Sutinku, kad panika pati savaime žalinga. Bet kartu ir negaliu nureikšminti reakcijos į virusą svarbos. Galima tai lyginti su autoavarijom ar širdies ligom, bet pastarieji dalykai gerai išnagrinėti ir pažįstami, dėl jų valstybės seniai yra besiėmusios patikrintų priemonių‌, o gyventojai žino, kaip vengti asmeniniu lygiu – važiuoti kuo atsargiau ir lėčiau, teisingai maitintis ir judėti. Užsikrėtimas virusu gi itin smarkiai priklauso ir nuo aplinkinių elgesio, o net jei tikimybę mirti laikysim viena iš tūkstančio (gan aukšta, lyginant su autoavarija), vis tiek nelabai ramu (pridėkim dar ir draugus, gimines, ypač senyvus), tai jau koreguotų žmonių elgesį, jauseną, o ir ekonomiką. Ir jei visiem prireiktų ligoninės vienu metu, ta tikimybė gali išaugti, o vietų nelikt ir kitiems ligoniams (man ir pačiam atšaukė dvi procedūras poliklinikoj). Todėl kažkokia reakcija reikalinga; aš netikiu, kad tai Europoj virs į diktatūrą, nes kaip kad rašai, jog koronaviruso politikai atšaukinėti nedrįs, taip, tikiu, jie nedrįs, o ir nepajėgs ir laikyti panardintos ekonomikos. Kažkur bus tas taškas, kai reikės atleisti vadeles, nes atsidurs tarp kūjo ir priekalo: arba bus betvarkė dėl viruso, arba dėl ekonomikos, ir valdžia taip ar taip išsprūs. Viltis dabar, regis, tame, kad karantinas suveiks pirmiau nei ekonomika išplauks ‘belly-up’; vilties yra, virusas kai kur regis lengvai slopsta, jei tikėsim oficialiais duomenim. Nežinau, ar yra planas B. Gal ‘geriau vėliau nei niekad’ mokytis iš Taivano su Korėja? Bet kuriuo atveju jaučiu, ramybė bus tik tada, kai bus vaistas arba skiepas.

      • Švedijos ir Pietų Korėjos modelis skiriasi iš esmės. Pietų Korėjos modelis pagrįstas šituo:

        1.Visi sergantieji „patraukiami“ iš visuomenės, kol pasveiksta – nesvarbu, kokie jų simptomai ar net jei simptomų nėra išvis (kad neužkrėstų kitų).
        2.Įnirtingai aiškinamasi, kas dar gali sirgti nustatinėjant kontaktus su sergančiais, žiūrint, kas grįžo iš užsienio ir iš kur. Tie, kurie gali sirgti, testuojami ir „patraukiami“ iš visuomenės, kol nepaaiškėja, kad sveiki.
        3.Likę 99%+ gyvena laisvai, bet skatinamos (o kai kuriose situacijose privalomos) atsargumo priemonės: kaukės, dezinfekcijos ir t.t. Jos padeda užkirsti kelią ligos sklidimui net jei vienas-kitas sergantis kuriam laikui ir prasprūstų pro 1 ir 2 punktus.

        Šio modelio rezultatas – beveik sustabdytas ligos plitimas.

        Švedija gi netestuoja visų, kurie gali sirgti – testuoja tik tuos, kurių yra stiprūs simptomai (jau nuo 2020 m. kovo 12 dienos atsisakė masinio testavimo). Iš esmės Švedija tvarkosi su koronavirusu kaip su gripu: kas ateina pas daktarus, tą testuoja, gydo, o jei neina – tai sistema nieko nedaro. Aišku, kaip ir gripas, koronavirusas tokiu atveju pasklinda plačiai. Kadangi testuojama tik mažuma ligonių, realiai Švedijoje sergančių yra gerokai daugiau, todėl ir atrodo, kad mirtingumas 10% (kadangi moksliškai nustatytas koronaviruso mirtingumas yra 0,1-0,36%, reiškia, užsikrėtusių Švedijoje yra keliasdešimt kartų daugiau, nei nustatyta: ne ~11 000, o kokie 330 000; šiaip ar taip, dauguma koronaviruso atvejų – asimptominiai; atsitiktinės imties testas Stokholme parodė, kad jau balandžio pradžioje jau 5-10% žmonių užsikrėtę).

        Švedijos modelis pagrįstas tokiom mintim:
        1.Karantinai – daug kainuojantys ekonomiškai, psichologiškai ir t.t., o svarbiausia – mažai veiksmingi.
        2.Koronavirusas, tikėtina, sukelia imunitetą, tai yra persirgus ~60% žmonių, bus bandos imunitetas ir koronavirusas nebeplis savaime. Kartu šis imunitetas nebeleis ir ligai iš naujo patekti iš užsienio, net jei bus atviros sienos.
        3.Koronavirusas nėra pavojinga liga – pavojingesnė už gripą, bet ne vėžys, ne ŽIV ir pan. Net jei ir visa Švedija susirgs, tai tik kažkiek įtakos bendrą tų metų mirtingumą. Koronavirusas pavojingesnis tik konkrečiai žmonių grupei, tad tikslingiausia priemones taikyti jai.

        Švedija nesiekia sustabdyti ligos ar „daugmaž sustabdyti“, o tik kažkiek mažinti jos pasekmes, gelbėti sunkesnius ligonius nuo komplikacijų ar mirties – t.y. iš esmės traktuoja kaip gripą, kur valstybės iš anksto susitaiko, kad per epidemiją sirgs daug kas.

        Manau, tikriausiai Švedija būtų pasirinkusi Pietų Korėjos modelį, bet tai buvo problemiška, nes tuo metu, kai pandemija smogė Švedijai, trūko koronaviruso testų (tai buvo anksčiau, nei smogė Lietuvai ar Latvijai ir, priešingai nei Pietų Korėja, Švedija pati masiškai negamino testų). O Pietų Korėjos modelį įdiegti “post factum”, kai koronavirusas smarkiai išplitęs, jau yra labai sudėtinga (nes testuoti reiktų iš karto šimtus tūkstančių ar milijonus, o paskui šimtus tūkstančių izoliuoti). Iš esmės, jį geriausia taikyti nuo pradžių ir šalys, juo pasiekusios rezultatų, taip ir darė. Rytų Europoje tai paprasta, nes čia nėra dešimčių ar šimtų tūkstančių sergančių kiekvienoje šalyje, o kai epidemija pradėjo plisti, testai jau buvo prieinami.

    • Korėjoje užsikrėtė per 10 000 žmonių, minėtos sektos nariai – apie pusę, ir ne visi jie jauni. Kas svarbiausia, kad liga nepasilieka vienoje visuomenės grupėje: jeigu „nenukertami“ užkrėtimai, tai ji staigiai išplinta. Tai įvyko Europoje, tai vyko ir Pietų Korėjoje, kur tie sektos nariai užkrėtė tūkstančius kitų – bendradarbių, ligoninių daktarų (o šie, paskui, kitus pacientus), šeimos narių (o šie savo bendradarbius ir t.t.).

      T.y. viskas kaip ir Europoje – nesvarbu, kas buvo pirmas užsikrėtęs ar pirmas šimtas, kai užsikrėtusių tūkstančiia. Skirtumas, kad Korėja medį „nukirto“, ar, tiksliau, nukirsti nė nemėgino, o verčiau „apgenėjo“, kad nuo šimtų užsikrėtusių per dieną sumažėtų iki dešimčių.

      Pietų Korėja – ne vienintelė, įveikusi virusą šiais metodais. Taip pat įveikė ir Taivanas, Honkongas. Realiai iki Europa nuėjo „draudimų keliu“, visos su koronavirusu susidūrusios demokratinės šalys pasaulyje elgėsi šitaip ir toms, kurios turi pinigų ir resursų testams, viskas pavyko. Net Iranas ir tas buvo oficialiai pasakęs „Karantinas priklauso Viduramžiams“ – tiesa, jam gerai nepavyko, nes jam paskelbtos sankcijos, tai nėra turtinga šalis, priešingai nei Korėja, Taivanas, Honkongas ar didžiuma Europos. Bet Irane nėra ir prastesnė situacija, nei Italijoje, kuri pasuko daug stipresnių draudimų keliu.

      Korėjos/Taivano/Honkongo keliu sėkmingai nuėjo ir Latvija.

      Na o Korėjos / Taivano / Honkongo metodai paprasti ir logiški:
      Virusas sklinda labai konkrečiais būdais: iš užsikrėtusio žmogaus burnos/nosies į neužsikrėtusio žmogaus burną/nosį. Be to, jis nesklinda masiškai: paprastai reikalingas gerokai glaudesnis kontaktas užsikrėtimui, nei, tarkim, sėdėjimas netoliese restorane ar miesto autobuse. Šiuos būdus galima sumažinti ir neribojant žmonių judėjimo: atrandant ir išimant iš visuomenės kuo daugiau sergančių sirgimo laikui. Štai tie būdai:

      1a.Veiksminga karantinavimo sistema: tie, kas tikrai serga, išimami iš visuomenės, kol pasveiksta. Analogiškai išimami ir tie, kurie yra bent kiek didesnė tikimybė (1%+), kad serga (dėl savo turėtų kontaktų, kelionių į užsienį). Bet visų likusių žmonių teisės neribojamos.
      1b.Testai, testai, testai – visi, kas turėjo kontaktą su virsuotais, ištestuojami. Kontaktai randami per telefonus, kredito korteles. Taip, gal kažkiek ribojamas privatumas, bet geriau privatumas, nei laisvė, be to, tokie metodai taikosi į tai, kas aktualu, į tai, kaip sklinda virusas, o ne draudžia kažką visiems.
      1c.Sveikatos tikrinimai viešose vietose, kaip termovizoriai, „gaudant“ ką dar pratestuoti, o jei pratestavus testas teigiamas – ką dar pratestuoti (buvusius to žmogaus kontaktus).
      1d.Atvykusių į šalį iš rizikos zonų testavimai, netestuotiems – savidiagnozė (pratestuojama, jei atsiranda simptomai) ir t.t.
      1e.Kaukių nešiojimas (jis ten ir kultūrinis). Čia privalumų daug, nes jei nešioja visi, tai nešioja ir tie keli „nepagauti“ sergantys (jie nestigmatizuojami), o tai net svarbiau.
      1f.Kontakto vengimas (neatsisakant kažkokios veiklos, kuri tau svarbi). Na, rankos nepadavimas, stovėjimas eilėje toliau, lifte nusisukus ir t.t. Vėlgi, net „prasprūdus“ sergančiam, tai garantuoja, kad jis, tikėtina, jokių pašalinių nebeužkrės, ta „medžio šaka“ nudžius.
      1g.Nuolatinė dažnai liečiamų paviršių dezinfekcija: metro vagonai, atrakcionų parko laikymosi paviršia, restoranų staliukai ir t.t. dezinfekuojami tarp klientų. Net ir „prasprūdus“ sergančiam ir apčiaudėjus tokius paviršius, užsikrėtimas neįvyks, dėl to kai kurios potencialiai nesaugios vietos pasidaro saugios.
      1h.Dažnas rankų plovimas. Tai skatinama dezinfekciniu skysčiu visur ir t.t. Net ir palietęs užkrėstą vietą, neperduosi to, jei nusiplausi rankas prieš paliesdamas savo ar kito nosį/burną.

      Taip, visada galima sakyti – „Na, jeigu visi žmonės niekur neis, tai dar geriau bus“. Bet čia totalitarinis sprendimas – juk galima būtų ir sakyti „Na, uždrauskim privaičus automobilius, tai visai avarijų nebus“, bet niekas taip nedaro. Nors autoavarijose žūva Lietuvoje kasmet daugiau, nei, tikėtina, mirs nuo koronaviruso. Kodėl kovoje su karu keliuose pasirinkome socialinę reklamą, baudas už nesaugų elgesį ir pan. priemones, o ne uždraudėm automobilius? Kodėl kovoje su plaučių vėžiu pasirinkome socialinę reklamą, didesnius akcizus, rūkymo ribojimą tam tikrose uždarose erdvėse kur pasyvus rūkymas pavojingesnis, o ne uždraudėm cigaretes išvis? Nes tokie yra demokratiniai būdai, gerbiant žmogaus laisvę rinktis.

      Gal net svarbiau, kad visuotiniai draudimai kerta ekonomikai, nėra palaikomi ilgu laikotarpiu, tad juos vis tiek teks naikinti ir „grįšime kur buvome prieš juos įvedant“.

      Be to, daugelis tų draudimų buvo pagrįsti mintimi, kad ligos medį galima išvis nukirsti – nes esą va mėnesį niekas neišeis iš namų tai jei 14 d. inkubacinis periodas išnyks liga. Bet tai įmanoma nebent su Kinijos kontrole ir tai klausimas, kiek ten tikra statistika. Europoje nėra ne tik kontrolės / stebėjimo mechanizmo, bet net ir tas visuotinis draudimas šiaip ar taip daugybę žmonių praleidžia. Daktarai ir seselės, maisto prekių parduotuvių kasininkės, per sienas važinėjantys sunkvežimių vairuotojai – juk taip irgi gali sklisti užkratas, o per daktarus/seseles ypatingai, o to neuždrausi. Tad vis tiek svarbiau yra testuoti, išimti sergančius, blokuoti užsikrėtimą net ir jei koks sergantis „prasprūstų“.

      Pietų Korėjos pavyzdys tiesiog rodo, kad galima susitvarkyti taip ir su koronavirusu, ir tai logiška, žinant, kaip virusas sklinda, ir taikantis į būtent tokio sklidimo sustabdymą.

      Iš užsikrėtusio žmogaus burnos/nosies į sveiko žmogaus burną/nosį – o ne nuo vieno atsitiktinio žmogaus prie kito atsitiktinio žmogaus patekusio į tą pačią įrankų parduotuvę ar tą patį parką.

      Realiai ir Lietuvoje veikia visų pirma lygiai tos pačios priemonės, kaip Pietų Korėjoje – testai, izoliavimas. Tiesiog, kad dar Lietuvoje pridėta papildomų priemonių – masinis karantinas, kurios nebūtinos ir, nors žlugdo ekonomiką, manau, padėjo išvengti labai nedaug papildomų užsikrėtimų, nes daugelis atvejų – įvežtiniai, iš ligoninių, per šeimas/gimines (ir Korėjoje, kur daugelis veiklų neuždrausta, lygiai taip pat).

      Latvija darė grynai Pietų Korėjos metodais – ir viskas jiems pavyko. Tuo tarpu šalys, kur tiesiog įsivedė karantiną, bet netestuoja visų, neizoliuoja visų (kaip Italija) turėjo daug daugiau problemų.

      • Ačiū už detalią info. Įdomu paskaityti. Smalsu, kodėl Lietuvoj tiek mažai žinių apie Latviją, jei jos atsakas sėkmingas, nes grįstas panašiu principu į Pietų Korėjos. Pvz. vakar DELFI buvo didelis titulinis straipsnis apie Taivaną, pasirodę yra tekstai apie Švediją, Baltarusiją, Graikiją, rodos net Estiją, bet ne Latviją. O juk artimi kaimynai, kuriuose veikia net tas pats DELFI. Negi žurnalistika tiek silpna, kad pajėgia tik iš anglakalbių versti? Beje, teko gauti laiškų iš vienos ministerijos Latvijoje, su kuria bendradarbiaujama, tai sunku buvo įtarti, kad pas juos kas reikšmingai kitaip (rašyta pakankamai jauno žmogaus): dirbama iš namų, dirbasi gerai, bet ‘sunku socialinio kontakto prasme’, tai matyt visgi irgi mažiau kur išeina. Galvoju, koks dar Latvijos panašumas į P. Korėją, o gal ir Taivaną, ir susigalvoja vienas: gyventojų koncentracija viename dideliame mieste, sostinėje ar visai šalia. Gal vietos valdžia pratusi kitaip veikti, kai ‘daugelis po ranka’, ir šiuo atveju tai padėjo? P.Korėjai turbūt pasisekė, kad labiausiai ėmė plisti sektoje Daegu, o ne Seule.

        • Čia panašiai, kaip klausti, „Ar tavo rajone saugu?“. Japonas gali atsakyti „Nesaugus rajonas, prieš penkis metus vieną kaimynų pažįstamą kišenvagiai apvogė“, o brazilas – „Saugus rajonas, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ (čia, jei ką, tikra citata).

          Reikalas tas, kad tokiais atvejais žmonės viską vertina pagal savo patirtį, lygina tik su savo šalimi, tuo, kas šalyje buvo seniau. Išskyrus labai mažą dalį žmonių, kurie labai labai daug keliavę, gyvenę užsienyje (čia nekalbu apie tuos, kurie tik išskrenda poilsiauti kelis kartus per metus).

          O dabar viskas dar sunkiau: beveik niekas, įskaitant žurnalistus, nėra matęs šitos koronaviruso situacijos iš daugiau šalių. Daugiausiai, gal, iš dviejų šalių, ir tos dvi šalys paprastai, tarkime, JK (kur gausu lietuvių) ir Lietuva.

          Atvirai sakant, net ir Pietų Korėjoje žmonės skundžiasi, kad reikia ribotis, nori, „kad būtų kaip seniau“. Nes, palyginus su tuo, kas buvo 2014 m., kai buvau Pietų Korėjoje pirmą kartą, išties daug kas pasikeitė. Tada su kaukėmis buvo mažuma, dabar – beveik visi. Dabar nevyksta masiniai sporto renginiai (kaip e-sporto turnyras, kuriame lankiausi 2014 m.), uždaryta daug bažnyčių (tiesa, per Velykas ~2000 bažnyčių Seule ir atvėrė duris). Kai kas, matyt, vadovaudamiesi rekomendacijomis dirba iš namų: Seulo metro traukiniai būna pilni, vietų sėdėti dažnai nebūna, tačiau nepergrūsti.

          Bet kai turi su kuo palyginti, kas dabar kitose šalyse dedasi, viskas visai kitaip atrodo: Pietų Korėja iš esmės daro tiek, kiek būtina suvaldyti situacijai, ir ne daugiau, kai daug šalių panikuoja ir smarkiai perdeda, pridarydamos daugiau žalos, nei naudos.

          Latvijoje, kiek randu informacijos, irgi atšaukti masiniai renginiai, mišios. Tačiau niekad nebuvo uždaryti restoranai, jokios parduotuvės, paslaugų įstaigos – t.y. vietos, kurių uždarymas smogtų ekonomikai, žmonių galimybėms „gyventi kaip visada“, paliktos, panašiai, kaip ir Pietų Korėjoje (tik yra reikalavimai dėl atstumų tarp staliukų ir pan.). Daromas masinis testavimas, kontaktų ieškojimas (matyt, žemesniame lygyje, nei Pietų Korėjoje, nes technologinės galimybės žemesnės, bet Latvijoje ir pandemija nebuvo taip pasklidusi, kaip Pietų Korėjoje, tai plitimą Latvija sėkmingai sustabdė). Latvija per dieną padaro ~1000 testų vidutiniškai, kai Korėja ~10 000 – tačiau Latvijoje gyventojų 2 mln., kai Korėjoje 50 mln., tai Latvijos testavimas net intensyvesnis dvigubai ir daugiau, nei Pietų Korėjos.

          Bendrai paėmus, visada problema, kad apie mažesnes šalis – mažiau informacijos, o daug straipsnių išties verčiami iš anglų k.

  3. Augustinai, Aiste, labai įdomu skaityti, nes tai, ką rašote, unikali ir neįkainojama patirtis. Neabejoju, kad ši kelionė ilgiausiai jums įsimins.

  4. Dėl Irano patikslinimas – nežinia, kiek patikima oficiali statistika. Bet taip, tikėtina, kad visgi Italijos nesiekia.

    Dėl Švedijos mirčių tik patikslinu, žiūrėti galima ne tik į procentą, bet į absoliutų skaičių populiacijoj. Taip pat greit išgooglinau medianinį amžių (kuo aukštesnis, tuo daugiau turėtų indikuoti didesnėj rizikoj esančių gyventojų), kuris neatrodo reikšmingai aukštesnis, nei Lietuvos, Taivano, P. Korėjos.

    Latvija – 43.9
    Lietuva – 42.7
    P. Korėja – 40.8
    Švedija – 40.9
    Taivanas – 42.5

    Bet mirusių neadekvačiai daugiau Švedijoj, nei visose šitose šalyse. Šiam momentui:

    Latvija – 5 (3/1 mln.gyv.)
    Lietuva – 30 (11/1 mln.gyv.)
    P. Korėja – 229 (4/1 mln.gyv.)
    Švedija – 1203 (119/1 mln.gyv.)
    Taivanas – 6 (0.3/1 mln.gyv.)

    • Tikrai taip. Nes, kaip sakau, Švedijos strategija kitokia: P. Korėja ar Taivanas bando iki minimumo sumažinti užsikrėtimus atrasdami visus užsikrėtusius ir izoliuodami, kai Švedija iš esmės susitaikė su tuo, kad “užsikrės daugelis”. P. Korėja, Taivanas, Latvija ir sustabdė tą pandemiją – o Švedijoje ji šiuo metu itin smarkiai paplitusi (daugiau, nei rodo oficialūs skaičiai).

      Taip, nei Irano, nei Italijos užsikrėtusiųjų statistika neatspindi tikrovės – nes abi šalys netaiko masinio testavimo, o testuoja tik rimtus ligonius (kaip ir Švedija).

      Realiai šiuo metu yra dvi šalių grupės – vieni, kaip P. Korėja, Lietuva, Latvija, Taivanas, stengiasi išsiaiškinti kiekvieną koronaviruso atvejį (įskaitant besimptomius ir nepavojingus), kai kitos šalys testuoja tik kritiniais atvejais (Švedija, Italija, Iranas ir kt.). Pirmosios, tikėtina, “atranda” jei ne visus užsikrėtusius, tai bent labai didelę jų dalį, kai vertinant pandemiją antrosiose reikia užsikrėtusių skaičius dauginti iš 10 ar daugiau.

      Mirčių nuo koronaviruso statistiką, beje, dar smarkiai įtakoja apskaičiavimo metodai (“Kas laikoma mirtimi nuo koronaviruso?”). Skirtingos šalys skaičiuoja skirtingai. Italijoje, Lietuvoje bet kuris žmogus, kuris turėjo COVID, ar netgi jau buvo ja persirgęs, traktuojamas mirusiu nuo koronaviruso. Tačiau daugybė šių žmonių yra labai seni, su kitomis ligomis – t.y. 85-90 metų žmogui ir šiaip kiekvienais metais tikimybė mirti yra keliolika-keliasdešimt procentų, reiškia, per tą 2-3 mėn. pandemijos langą gali būti kokie 5% tikimybė mirti ir šiaip. Ir dar smarkiai didesnė, dešimtys procentų, jei turėjo kitų rimtų ligų, kaip ketvirtos stadijos vėžys. Kitaip sakant, žymi dalis tų mirčių būtų įvykusios ir be koronaviruso.

      Taigi, kitos šalys taiko kitą metodiką ir jei žmogus turėjo daug ligų, tai žiūrima, kuri labiausiai lėmė jo mirtį. Tada išeina mirusių nuo koronaviruso oficialūs skaičiai mažesni.

      Teko girdėti gerą mintį, kad geriausiai / objektyviausiai bus galima palyginti koronaviruso įtaką skirtingoms šalims, kai palyginsime pandemijos mėnesiais visų mirusių žmonių skaičių su tais pačiais 2019 m. mėnesiais mirusiųjų skaičiais.

      • Dél lyginimo su ankstesniais metais – taip, tai padėtų įvertinti tikrą mirtingumą. Tik dar pravartu būtų žinoti, ar tai buvo šalis, kuri buvo pasiekusi savo medicininių išgalių ribas (nes virusuotiesiems buvo skirti daugelis išteklių kažkuriuo metu), ar ne.

        Dėl bendro poveikio ne tiek, nes jis slypi ir nerime, natūraliam žmonių elgsenos kitime net ir be valdžios veiksmų (kruopos su tualetiniu popierium puikus pavyzdys – jokia valdžia neliepė šluoti, patys pradėjo. O parduotuvės veikia ir toliau, tie produktai nedingo). Tegu ir mažas šansas mirti, bet kol nėra vaisto/skiepo, niekam nenori išbandyti “ant savęs”. Nuo gripo bent jau galima skiepytis, ir aišku, kaip gydytis. Lieka džiaugtis, kad letalumu nepanašu į ispaniškąjį gripą prieš šimtą metų, nuo kurio mirė milijonais.

        • Išteklių ribos – subtilus dalykas, kurio neįvertinsi paprastai. Yra ir daugiau niuansų: pvz. karantinas sukėlė ir sukels nemažai papildomų mirčių ne nuo viruso. Kad ir dėl planinių medicinos procedūrų atsisakymo: tarkime, kai kuriose šalyse stabdomas net vėžio ar ŽIV gydymas, kas savaime gali būti mirtina. Taip pat savižudybės, visi “kritę” pėsčiomis šimtus kilometrų namo ėję išbadėję darbininkai Indijoje ir kt. Kita vertus, tikriausiai dėl karantino bus mažiau mirčių, tarkime, autoavarijose.

          Bet, kita vertus, visa tai irgi tos pačios koronaviruso krizės pasekmės, tad gal ir geriausia vertinti kaip visumą. T.y. galima lyginti 2019 m. ir 2020 m. mirtingumą visose šalyse ir būtent iš tų palyginimų ir matysis, kokia yra bendra krizės žala pasauliui (kiek papildomai žmonių mirė dėl šios krizės), o taip pat, palyginus šalių statistiką tarpusavyje, matysis ir kurios šalys tvarkėsi geriau, kurios – blogiau (tas tvarkymasis šiuo atveju apima viską, įskaitant medicininės sistemos pasiruošimą priimti tokį ligonių skaičių, paties viruso plėtros stabdymą, sugebėjimą išvengti “mirtinų” nelogiškų sprendimų ir t.t.).

  5. Arba labai drasus arba labai durni. Greiciausiai antras variantas

  6. Sekmės Jums, Augustinai ir Aiste! Visada malonu “keliauti su Jūsų straipsniais!

  7. Geroi vietoi uzstrigai ????
    Korejoje esu buves desimt kartu, ismaises skersai isilgai. Ispudinga salis, virtuve ir kultura jei turi tam laiko.
    Jei bus noro susisiek su Martynu, vietinis Seulo lietuvaitis, ten jau keli desimtmeciai, knygas vercia, siaip prikolnas ????

    Linkejimai is Sardinijos, taipogi netiketai strigau cia gamtoje karantinui ????

    • Dėkui! Kaip tik neseniai susitarėme su Martynu susitikti, nes jau gavome siūlymą iš kito bendro pažįstamo 🙂

  8. Ačiū, pats didžiausias, rašote nuostabiai! Sėkmės darbuose ir kelyje!

  9. Ačiū, pats didžiausias, geras laikas skaitant Jūsų straipsnius. Rašote nuostabiai! Sėkmės darbuose ir kelyje!

  10. Sveiki, Augustinai. Labai įdomu buvo skaityti, dabar supratau, kodėl LT Prezidentas neprisikvietė Pietų Korėjos specialistų (niekas aišku jau nepasikeistų). Ir mes šiek tiek papuolėm į tą situaciją, bet grįžom iš Balio paskutiniu reisiniu per Stambulą, prasilenkėme su jumis. Gero jums pabuvimo ir grįžimo namo kada nors. Lauksiu naujų straipsnių!
    Linkėjimai, Neringa.

    • Dėkui! Kelintą dieną išvykote iš Balio ir nuo kada ten buvote?

      Iš tikro Lietuva, nors ir be Korėjos specialistų, ne vienu atžvilgiu kopijuoja Pietų Korėją – būtent, testuoja labai daug žmonių: visus, turėjusius kontaktą su sergančiais, o ne tik tuos, kurių bjauriausi simptomai (kaip daro Italija, Švedija ar Iranas). Mobilūs punktai ir kita irgi perimta iš Pietų Korėjos. Tai yra, Lietuva, kaip ir Pietų Korėja, turi galimybę “išimti iš visuomenės” kuriam laikui visus infekuotus ar galimai infekuotus ir tokiu būdu stabdyti ligos plitimą. Pietų Korėja ne per dieną ir ne per savaitę savo metodais nugalėjo virusą. Vasario viduryje Pietų Korėjoje būdavo ~100 naujų atvejų per dieną, vasario pabaigoje ir kovo pradžioje jau ~500, tada kovo pabaigoje ir vėl numažino iki ~100, paskui iki ~50, dabar (balandžio viduryje) ~30 per dieną (reikia turėti omenyje, kad Pietų Korėjoje 15 kartų daugiau žmonių, nei Lietuvoje). Lietuva irgi gali pasiekti panašių rezultatų, jei ir toliau seks Pietų Korėjos metodais: aišku, Lietuva turi ne viską (pvz. silpnesnės “išmanaus sekimo” galimybės), bet turi daug – pavyzdžiui, nuo pat krizės pradžios nestokoja testų, palyginus su situacija Italijoje, kai koronavirusas ėmė plisti tenai.

      Deja, Lietuva kartu nukopijavo ir blogą praktiką iš kai kurių kitų Europos šalių – būtent, karantiną, kai masiškai uždaromi visi verslai. Jis iš esmės nereikalingas ir, tinkamai taikant Pietų Korėjos praktiką, padeda išvengti tik nedaug susirgimų (gal ~5%, nes likę, kaip rodo Pietų Korėjos patirtis, įvyksta vietose, kurių karantinas nesukontroliuos, kaip ligoninėse ar atvežami iš svetur, ar įvyksta labai konkrečiose pavojingose vietose, kurias galima apriboti ir be masinių uždarymų, kaip masiniai renginiai). Tuo tarpu toks masinis karantinas smarkiai sužaloja ekonomiką ir žmonių gyvenimus, be to, jo vis tiek netęsi amžinai, o jam pasibaigus gali būti panašiai, kaip ir jo išvis neįvedus.

      Tačiau karantinas kovai su liga nepakenks – tiesiog ir beveik nepadės ir sukels daug žalos kitur. Visgi, tikiu, kad bendrai Lietuvoje koronavirusas silps masinio testavimo ir sergančiųjų izoliavimo dėka.

      • Balyje buvome nuo kovo 8 d. su pertrauka, skridome į Flores salyną ten plaukiojome tarp nuostabių salų ( be interneto 🙂 ), išskridome iš Balio kovo 21 d.

  11. Fantastiškas potyriminis straipsnis su galimų pasirinkimų apsvarstymais. Nuostabi patirtis! Rašykit ir toliau.
    Dėl Korėjos ir Taivano sėkmingo suvaldymo ir kiek tikslesnio kovos kelio. Manau, kad antroji, ar n-toji banga Vakaruose ir Lietuvoje bus irgi valdomi panašiais būdais. Mums tai pirmas tokios lengvai plintančios ligos protrūkis, Azijiečių epidemiologai bei svarbiausia gyventojai jau kojas apšilę šiais klausimais. Vakarai pirmą kartą susidūrę įjungė gynybinį panikos režimą. Dabar užsikraus testų, apsaugos priemonių, gyventojai prie kaukių pripras ir su antra banga tikiuosi, bus tikslinė kova. Sakyčiau toks scenarijus smarkiai tikėtinas. Pirmas blynas mums vakariečiams prisvilo.
    Mėgaukitės laisve. Mes irgi mėgausimės ypač kai būsim pabuvę karantininiame kalėjime.
    Linkėjimai,

    • Dėkui!

      Norisi tikėtis, kad taip ir, pamatę, kokias pasekmes sukelia toks masinis karantinas, panašiu atveju politikai to nebekartos, o masinio karantino mintis visiems sukels savotišką alergiją (kaip įvairios kraštutinės politinės idėjos).

      Aišku, galimas ir kitas variantas – jeigu anksčiau atrodė protu nesuvokiama, kad, tarkime, gali Europos šalis uždaryti sienas ar nurodyti visiems gyventojams būti namie, ir joks politikas nebūtų net sugalvojęs to padaryti, tai, galbūt, dabar tai jau taps “vienu galimų variantų”, kuris gali būti naudojamas ir kitokio pobūdžio krizių atvejais.

      Precedentų nebuvo, tai pagyvensim – pamatysim.

      • Sveiki gyvi,
        Augustinai, turi dabar laiko, imkis rašyti knygą, jei to dar dar nepadarei. Atmink, knygos ir dienoraščio rašymas, tai ne tas pats reikalas, tačiau labai artima, tai tik kitas formatas.
        Esate pamišėliai gerąja prasme ir jūsų nuotykių daug kas pavydi. Netgi puikus scenarijus filmui galėtų gautis. Džiaugiuosi jūsų entuziazmu ir kūrybiškumui.
        Tiesa, Kolumbas LT konkursas užsilenkė dar prieš pandemiją, tačiau viskas turi pabaigą. Linkiu jums išlikti tikraisiais kolumbais-tyrinėkite pasaulį ir dalinkitės savo įspūdžiais! Linkėjimai Aistei!

        • Labai dėkui! Knygos – viena ar kita tema – visada yra mintyse. Pavyzdžiui, lietuviško paveldo užsienyje tema. Esu išleidęs knygą “Pasaulio raštų sistemos“. Bet šiaip su knygomis daug vargo iš tos pusės, kad daug laiko prarandi ieškodamas leidėjo, ypač, kai tų kontaktų neturi. Dažnai “atsimuši į sieną” – gal tiesiog nedomina tokio pobūdžio knygos, gal jau išleido kažkokį kelionių pasakojimą ir buvo nepelninga, na, bet laiko būni sugaišęs ir man tai nėra labai įdomiai praleistas laikas.

          Per tą laiką verčiau parašau kelis ilgus straipsnius į savo tinklapius. Tuos straipsnius perskaito tūkstančiai žmonių – tai yra, gerokai daugiau, nei būtų knygos tiražas. Teoriškai, aišku, iš knygos dar gali gauti didesnį honorarą, bet čia reikia dar labiau pasistengti, nes daug leidėjų šiais laikais nori arba turinio nemokamai, arba iš viso dar nori, kad autorius prisiimtų kažkokią komercinę riziką, kas manęs nedomina. Leidyba – jų verslas, jie jį geriausiai išmano, o jei noriu tiesiog skleisti savo žinias ir mintis, tai geriausia daryti internetu, nes interneto tinklapiui nereikia praktiškai jokių investicijų (kai ir programuoju, dizainą kuriu ir t.t. pats).

          Jei, aišku, turite leidėjų kontaktų ir žinote, ką domintų tokio pobūdžio literatūra – parašykite. Jeigu būtų mažiau darbo ieškant kontakto su tuo, kam būtent toks turinys būtų reikalingas, tai gal išbandyčiau šitą, nes, šiaip ar taip, tokiu būdu galėčiau pasiekti kitą auditoriją, kuri gal mažiau naudojasi internetu ar kuriai smagesnis spausdintas žodis.

  12. Labas Augustinas and Aiste,

    This is a very interesting article! I enjoyed reading it and “following” you guys on your jaunt across the world.

    Enjoy yourselves and stay safe.

  13. Aiste ir Augustinai, su įdomumu perskaičiau Jūsų kelionės aprašymą išvykus iš Lietuvos dar prieš karantino paskelbimą.
    Linkiu Jums geros sėkmės ir naujų patirčių.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *