Kai važiavau iš Reikjaviko oro uosto, Islandijos gamta pasirodė nyki. Pilka, vieninteliai augalai – skurdžios žolės. Buvo rugpjūtis, o košė ledinis vėjas. Šalies pavadinimas, reiškiantis “Ledo žemę”, jai puikiai tiko.

Tačiau pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Apvažiavęs visą Islandiją tebegaliu vadinti Islandiją “Ledo žeme”. Tačiau ne šiaip sau poliarinio speigo, o virš kaimų tyliai rymančių pribloškiamų ledynų, nuo kurių į lagūnas atskyla aisbergai.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Islandija taip pat ir Ugnies šalis. Giliai po žeme į “požeminį mūšį” stoja litosferos plokštės, siųsdamos į paviršių čia verdančius geizerius, čia maudalius viliojančias karštas versmes, čia apokaliptinius garus, o kartais – vulkanų lavą ir lėktuvams pavojingus pelenus.

Islandijoje per akis ir vandens – ten srūva didžiausi Europos kriokliai. Oras primena save tūžmingais vėjais ir šalčiu. O žemė – nuoga kaip niekur, praskaidrinama tik retų kaimelių.

Islandija – vieta, kur susiduria visos keturios stichijos, ir jos peizažuose visiškai nustelbia retą žmoniją.

Detifoso krioklys, vandeningiausias Europoje

Aukso žiedas: geizeriai ir kitos Islandijos pažibos

Islandijos gamtą populiaru pažinti važiuojant dviem maršrutais.

Trumpesnis jų vadinamas “Aukso žiedu“, jo ilgis – ~220 km. Išvažiavęs iš Reikjaviko gali sugrįžti po 2 dienų ar net tą patį vakarą, pakeliui gavęs stiprią dozę Islandijos grožybių.

Unikaliausia iš visų: Geiziro kaimas, pagal kurio pavadinimą atsirado tarptautinis žodis “geizeris”.

Į orą šauną Strokuro geizeris

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių. Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Netoli Geiziro – galingas Gulfoso [Gulfoss] kioklys bei Fingveliro [Þingvellir] nacionalinis parkas, kur savo akimis išvydau “Europos” ir “Amerikos” litosferos plokščių sandūrą, primenančią ilgą lūžį. Beje, ta vieta tarnavo kaip pirmasis pasaulio parlamentas. Nuo pat tada, kai Islandiją, iki tol negyvenamą salą, IX a. kolonizavo vikingai, ji niekad neturėjo pakankamai žmonių, kad būtų sunku visiems susirinkti į vieną vietą, ir tokia vieta nuo 930 m. iki pat 1798 m. buvo “įstatymų uola” Fingvelire.

Fingveliro lūžis

Pirmasis plentas: geriausias būdas pažinti tikrąją Islandiją

Nors ir labai įspūdingas, “Aukso žeidas” yra tik vienas kąsnis Islandijos atokumo ir tuštumos. Iki Reikjaviko, vienintelio tikro Islandijos miesto (dydžiu panašaus į Klaipėdą) iš ten visuomet – poros valandų kelias.

Leidomės ir į ilgesnį pasivažinėjimą – 1250 km ilgio pirmąjį plentą, ratu apsukantį visą Islandiją. Būdavo, kad kokį 100 kilometrų ten šalikelėje nesimato jokių kaimelių. O ir tie, kurie yra, labai mažyčiai, glaudžiantys vos po keliasdešimt gyventojų, lietuvio liežuviui sunkiai ištariamais pavadinimais (pvz. Kirkjiupaijarkliostiuras, orig. Kirkjubæjarklaustur). Aplink nesenas įdomios architektūros bažnytėles (Islandijos liuteronų bažnyčia, priešingai daugeliui Europos šalių, nėra atsieta nuo valdžios) ten – pavieniai nameliai, kai kurie – su tradiciniais žole užsėtais stogais.

Tradiciniai Islandijos namai žole užsėtais stogais

Nedideli posūkiai nuo pirmojo plento veda prie krioklių, tokių kaip Skógafoss, žavėjęs vaivorykšte, ar Seljalandsfoss (60 m), kur net galėjau eiti vandens srovei už nugaros, bei Goðafoss.

1000 ar 2000 žmonių turinčios gyvenvietės, kaip Hofnas pietryčiuose – jau tikri regioniniai didmiesčiai: vienintelė vieta iš už 100 ir daugiau kilometrų atvažiavusiems kaimiečiams normaliau apsipirkti, o turistams – apsistoti, pavalgyti. Net oro uostai su reguliariais skrydžiais į Reikjaviką ten būna. Viskas, kaip ir visoje Islandijoje, labai brangu – net valgyti parduotuvėlėse nusipirktas prekes kainuos žymiai brangiau, nei Lietuvos restoranuose.

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo

Virš Hofno plyti ledynas Vatnajiokudlis – toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai. Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Tyvuliuojanti šalia pat pirmojo plento lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų. Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus po ta mirtina banga nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai. Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Toliau sukdami pirmuoju plentu prieš laikrodžio rodyklę atvykome prie Myvatno [Mývatn] ežero. Gamta kai kur aplink primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminė jėgainė – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių. Netoli Myvatno – Detifosas, vandeningiausias Europos krioklys.

Nežemiškai verdančios žemės peizažas

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Myvatnas – viena nedaugelio giliau nuo vandenyno esančių Islandijos vietų, kurią dar gali pasiekti normaliu keliu. Visa Islandijos širdis – tuščia ir laukinė. Žemėlapiuose yra per ją pažymėti neasfaltuoti keliai – tačiau jie net stokoja… tiltų per upes: vandens telkinius reikia tiesiog pervažiuoti mašina. Todėl Islandijoje pilna visureigių su dvigubai paaukštintomis važiuoklėmis. Jiems upės ir sniegai nebaisūs, jais islandai važiuoja pramogauti į visiškai laukines savo šalies aukštumas.

Mikroautobusas su paaukštinta važiuokle ekskursijoms. Privatūs visureigiai atrodo dar tūžmingiau

Mums ir šimtų kilometrų važiavimo per kur kas mažiau “tuščias” žemes pakako, kad Akureiris Islandijos šiaurėje atrodytų tikras didmiestis, nors gyventojų jame kaip Šilutėje – 18 tūkst. Tačiau tai yra didžiausias Islandijos miestas už Reikjaviko aglomeracijos ribų.

Reikjavikas: maža, bet svarbi Islandijos sostinė

Pats Reikjavikas iš pažiūros – paprastas ir kiek nykus, pilnas kiek “peraugusių” spalvingų kaimiškų namų. Vienintelis įdomesnis ir masyvesnis jo pastatas – Hallgrímskirkja bažnyčia ant kalvos (1986 m.), primenanti ledo bokštą. Net prezidentūra panaši į Lietuvos kaimo dvarelį (bet ar reikia daugiau – juk tam prezidentui mažiau pavaldžių žmonių, nei Kauno merui).

Reikjaviko Hallgrímskirkja bažnyčia. Netoliese - paminklas Leifui Eriksonui: Islandijos vikingui, anksčiau už Kolumbą nuplaukusiam į Ameriką

Tačiau Reikjavikas yra neginčytinas šalies centras. Turtingos šalies – todėl čia daug įmonių, prekybos centrų, o vietiniai gyventojai vakarais (žiemomis jie itin ilgi) leidžiasi į “turą per barus” runtur.

Kai lankiausi, Reikjaviko centre veikė netgi baras “Vilnius”, ant kurio iškabos puikavosi Gedimino pilies bokštas. Lietuvių Islandijoje tėra kiek virš tūkstančio, tačiau kai pačių islandų tiek mažai, lietuviai dabar – antroji pagal dydį Islandijos mažuma (po lenkų).

Baro 'Vilnius' iškaba

Beje, bent vienas žmogus iš Lietuvos – Teodoras Bieliackinas – buvo apsigyvenęs Islandijoje dar tarpukariu. Jo į Lietuvos spaudą tada rašytuose tekstuose aprašoma labai provinciali ir atoki, bet ir labai saugi šalis, kurioje niekas nevagia.

Dalį to globalizacija pakeitė. Keflaviko oro uostas prie Reikjaviko – labai svarbus, iš ten gali be persėdimų nuskristi į daugybę Europos ir Amerikos miestų (tarp jų – Vilnių). Iš Keflaviko kasmet skrenda 5 milijonai keleivių – 20 kartų daugiau, nei Islandijoje gyventojų. Vaikštinėdamas tarp daugybės vartų ir “rankovių” į lėktuvus ten jaučiausi kaip didelės šalies oro uoste, tarsi Islandija turėtų keliskart daugiau, o ne dešimtkart mažiau gyventojų nei Lietuva.

Reikjaviko panorama nuo Hallgrímskirkja varpinės ne visai primena didmiestį, Europos sostinę

Didelė dalis keleivių ten trumpam – o gal ir pusdieniui ar porai dienų – stabteli pakeliui iš Europos į Ameriką ir atgal. Mat žemės aplink Keflaviką – it mažas visos Islandijos veidrodis. Gunnuhvaro “nežemiškas peizažas” su purvo baseinais ir fumarolėm. Ir “Žydroji lagūna“, didžiausias iš islandiškų karštųjų basenų. Tiesa, savijauta pastarojoje priminė žmonių pilną vandens pramogų parką, o ne gana laukinę pramogą, kaip prie Myvatno.

Žydroji lagūna netoli Reikjaviko Keflaviko oro uosto

Islandija – šiauriausia pasaulio valstybė

Reikjavikas yra šiauriausia pasaulio sostinė, o Islandija – vienintelė pasaulyje visiškai poliarinė valstybė. Šalių, valdančių įšalusias tundras, yra daug, tačiau visų jų širdys – šiltesniuose kraštuose. Tik Islandija visa yra taip toli šiaurėje, kad net žiurkės ten negyvena.

Todėl ir jos gamta – visai kitokia, bet sykiu graži. Visos keturios stichijos ten ypatingai laisvos. Jos sukūrė peizažą, o žmonės prisitaikė, gebėdami sukurti vieną turtingiausių pasaulio valstybių, nepaisant menko gyventojų skaičiaus einančią savo keliu, pernelyg nesidairančią į Europos Sąjungą, nepabūgusią 1991 m. pirmiau už kitus pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.

Islandijos kaimas medžių stokojančiose aplylinkėse

Tokią, kur žmonės iki šiol neturi pavardžių (o tik tėvavardžius), o užuot “skolinusis” žodžius iš užsienio kalbų visuomet kuriami nauji (islandų kalba – artimiausia senovės vikingų kalbai).

Ir nors kainos kandžiojasi, o atstumai dideli, Islandijoje tikrai yra ką pažiūrėti turistams, ypač – gamtos mylėtojams.

Skógafoss - vienas daugelio Islandijos krioklių, kurių kiekvienas - labai unikalus

Žemėlapis su Islandijos lankytinomis vietomis, kuriose aš buvau ir aprašiau šiame straipsnyje, bei mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Islandiją

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia