Išskleisti meniu

Kelionė į Transilvaniją

Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis

| 2 komentarai

Rumunija lyg pasaka – laukiniai kalnai ir didingos pilys, žavūs miesteliai su įtvirtintomis bažnyčiomis, niūrios istorijos apie žiaurius valdovus ir tokie keisti-puošnūs rūmai, kad, rodos, jie perkelti tiesiai iš kokios “Hario Poterio” knygos.

Rumunija patenka į daugiausiai gyventojų turinčių Europos šalių dešimtuką – bet ilgą laiką ji buvo skurdi ir liko dėmesio nuošalyje. Dabar Rumunija kyla, tvarkosi, blizginasi ir keliautojai vėl atranda jos grožybes.

Rumunijoje keliavau ir dabar, ir prieš porą dešimtmečių: štai kuo ypatinga Rumunija, kokios jos lankytinos vietos ir kokį kelią nuėjo ši šalis.

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Vaizdas į Fagarašo kalnus pro tikrosios Drakulos pilies kuorus

Transilvanija – Rumunijos širdis

Rumunijos įvaizdis didžiojoje pasaulio dalyje prasideda nuo Vlado Drakulos, legendinio vampyro. „Tikrasis Drakula“ – XV a. Transilvanijos kunigaikštis Vladas Smeigikas – su literatūriniu herojumi turėjo tik tiek bendro, kad priešus žudė žiauriai.

Tačiau apsilankęs Transilvanijoje nejučia pajunti, kad vampyrai galėtų ten gyventi. Tokia savotiškai mistiška ta žemė, kitokia ne tik nuo kitų šalių, bet ir nuo likusios Rumunijos. Štai kas daro Transilvaniją ypatinga:

Aikštė Timišoaroje

Aikštė Timišoaroje

1.Kalnai – nors Transilvanija toli pietuose nuo Lietuvos, žiemos ten būna net šaltesnės, viskas ilgam pasidengia storu sniego sluoksniu.

2.Įtvirtintos Transilvanijos mūrinės bažnyčios: nežinodamas pasakytum, kad tai – pilys – nes statytos taip, kad tiktų gintis nuo musulmonų turkų, kurių valstybės sienos plytėjo greta. Neretas kaimas tokias turi.

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

Įtvirtinta Transilvanijos bažnyčia

3.Transilvanijos pilys ir rūmai: nuo puikiai išlikusių ar suremontuotų, kaip Brano pilis, iki sugriuvusių kalnų viršūnėse, kaip Kurtėjos de Agreš pilis. Beje, abi pastarosios priskiriamos Drakulai: pirmojoje jis galbūt lankėsi, bet ji tokia fotogeniška, kad būtent ją Rumunijos turizmo bukletai reklamuoja kaip „Drakulos pilį“. Antrojoje Vladas Smeigikas-Drakula tikrai gyveno – bet ji tokia sugriuvusi ir taip aukštai, kad ją atranda tik keliaujantieji savarankiškai ir besidomintys plačiau. Lipome ten žiemą: bilietų pardavėjo būdelė buvo tuščia, nesutikome nė vieno kito turisto, o norint užlipti nepaslydus teko nuolat batais daužyti ledą.

4.Maramurešo medinės bažnyčios neįtikėtinai aukštais bokštais. Ten, pačioje Transilvanijos (ir Rumunijos) šiaurėje, patys tradiciškiausi rumunų kaimai ir dažnas jų turi tokias viena į kitą panašias, bet daugelį kitų medinių bažnyčių smarkiai pranokstančias šventoves.

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Medinė Maramurešo bažnyčia aukštu bokštu

Romantiški Transilvanijos vokiškai-vengriški miestai

Ne mažiau už gamtą ir kaimus žavi romantiški Transilvanijos miestai, pilni viduramžiškų sienų, gynybinių bokštų, vartų, bei gerokai vėlesnių tautinio romantizmo stiliaus pastatų. Septyni garsiausi vadinti „Zybenbiurgenu“, o juose gyveno vokiečiai-saksai, čia pakviesti XII a. Vengrijos karaliaus idant gintų žemes nuo turkų. Po Antrojo pasaulinio karo juos persekiojo, vaikė, bet kažkiek jų dar liko, ir net miestų pavadinimai iki šiol teberašomi ir vokiškai. Gražiausi senieji Transilvanijos miestai – Sigišoara, Brašovas, Sibiu.

Sigišoaros vartai

Sigišoaros vartai

Transilvaniją nuo likusios Rumunijos atskyrė istorija. Kol likusi Rumunija priklausė Osmanų Imperijai (su kuria sėkmingai ir ne visai kovėsi Vladas Smeigikas-Drakula), Transilvaniją valdė Austrija-Vengrija. Iki pat šiol šiame regione gyvena 1,5 milijono vengrų. Jie, kartais pavadinami didžiausia ES šalies tautine mažuma, iki šiol – Rumunijos-Vengrijos santykių žaizda. Rumunams vengrai atrodo buvę kolonistai, vengrams priešingai – senieji žemės gyventojai, kuriuos neva diskriminuoja Transilvaniją per Pirmąjį pasaulinį karą užkariavusi Rumunija. Situacija kažkuo primena lietuvių-lenkų santykius Vilniaus krašte.

Kaip ten bebūtų, keliautojas viso to nepamatys: nėra kovų ar terorizmo, yra tik politiniai ginčai. Užtat keliautojui lengva žavėtis prieškarinės Vengrijos architektūra. Ypač Timišoaros trimis centrinėmis aikštėmis ir Oradėjos aikšte.

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Viena Timišoaros centrinių aikščių

Puikiai išlikę ne tik fasadai, bet ir interjerai – pavyzdžiui, Tirgu Murešo Kultūros namų, kurių visos menės persmelktos vengrų tautos dvasia: ko verti vien vitražai, vaizduojantys žymius vengrų baletus ar mitologines istorijas. Lankydamas Kultūros namus it muziejų priblokštas nejučia pagalvojau, kad galbūt tas laikotarpis buvo aukščiausias architektūros ir meno istorijoje taškas: kai, užuot kopijavę konkrečius praeities stilius, menininkai įkvėpimo ieškojo visoje tos vietos istorijoje, statė kažką prasmingo – bet vis dar didingo. Paskui viskas paprastėjo, paprastėjo, pastatai virto „dėžutėmis“ ar „stiklainiais“, viso pasaulio avangardistai ėmė kuri gana panašų meną.

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Mureše

Vitražas iš tradicinio vengriško siužeto Tirgu Murešo kultūros namuose

XIX a. interjerų Transilvanijoje išlikę tiek, kad toli gražu ne visi tapę muziejais: užeini štai Oradėjos mieste į eilinę piceriją Butoiul de Aur, ir pasitinka 1892 m. kolonos, skliautai, vitražinis kupolas: restoranas niekad nebuvo uždarytas, rekonstruotas; laikai keitėsi, maistas keitėsi, ir štai dabar ten, kur įsivaizduotum pianinu grojant Ferencą Listą, gali sėdėti tu.

Puošnusis Oradėjos restoranas

Puošnusis Oradėjos restoranas

Rumunijos čigonai ir kičas

Akivaizdžiausia Transilvanijos ir visos Rumunijos mažuma šiandien – čigonai. Jų Rumunijoje daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje: bent 600 000 ir sparčiai daugėja, nes jų šeimose – gausybė vaikų. Dar 1948 m. Rumunijoje tegyveno 50 000 čigonų…

Čigonų Rumunijoje tiek, kad jie čia nėra tiesiog „visuomenės užribio“ žmonės: yra ir daug turtingų čigonų, jie turi savo unikalią „aukštąją kultūrą“. Labiausiai pribloškia Čigonų rūmai: kokiame kaime ar miestelyje iškilę milžiniški pastatai, dekoruoti pseudoantikinėmis kolonomis, fontanais, liūtų skulptūromis ir dar bala žino kuo. Nemačiau nė vienerių užbaigtų rūmų: turbūt verčiau šeimininkas pristato papildomą aukštą, nei užbaigia esamą, juk svarbiau dydis, fasadas, o ne vidus, kurio aplinkiniai nemato…

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Čigonų rūmai Rumunijos pakelėje

Populiarus (nors kai kurių miestų viešose erdvėse net uždraustas) šiuolaikinis čigonų popsas manele, kur tradicinės melodijos sumišusios su naivokais materialistiniais tekstais: „Mes, mafijozai, visi atostogaujam Sent Tropeze“, „Mes visi skambinam tik iPhone ir Samsung S – tik paskambinsiu ir man atveš sunkvežimį iPhone“ ir panašiais.

Paklausyti manelės su angliškais subtitrais, pažiūrėti turtingų čigonų dvarų ir ne mažiau įspūdingų kapų nuotraukų ir net filmą apie juos galėjau Bukarešto kičo muziejuje. Nes atskiro Čigonų muziejaus nėra ir, matyt, nebus – patys čigonai nepsasistatys, nes kitataučių dėmesio jiems nesinori, o rumunai nepastatys, nes čigonai jiems neįdomūs ar net baisūs.

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). 'Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės' – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Čigonų kapai kičo muziejaus nuotraukose (dešinėje). ‘Anglijoje geriau, nei Rumunijoje, nes ten pašalpos didesnės’ – kalbėjo muziejaus filme viena čigonė. Apie algas nekalbėjo. Rūmai bei kapai irgi, sakoma, iš pašalpų

Unikaliajame Kičo muziejuje čigonai sudaro svarbią dalį, bet toli gražu ne visą ekspoziciją. Nes kičas Rumunijoje kone tapęs tautinės tapatybės dalimi: visokių nederančių pseudomeniškų detalių daug rasi viešbučiuose, restoranuose.

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

Kičo muziejuje galima ir nusifotografuoti apsipilant pinigais (dešinėje)

O tikrų tikriausia Kičo karalystė – buvusio Rumunijos komunistinio diktatoriaus Čeušesku rūmai Bukarešte, kurių kambariuose susipina viskas nuo žuvų atvaizdų iki prancūziško baroko imitacijų iki auksinių kranų. Kaip nustebo rumunai, šturmavę per šimtą tų rūmų kambarių 1989 m., kai komunistiniam režimui Rumunijoje išaušo paskutinioji… Aš dažnai būnu kičui atlaidus ir net čigonų rūmai man žavūs, bet Čeušesku rūmuose perdėtas beprasmis puošnumas tiesiog slėgte užslėgė.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Čeušesku rūmų Bukarešte vonia. Rūmai, beje, turistams atidaryti tik 2016 m.

Riba tarp kičo ir puikaus skonio – menkutė ir subjektyvi. Kaip vertinti antkapį girtuokliui, ant kurio nupieštas girtuoklis? Arba antkapį su užrašu maždaug „čia ilsisi uošvienė, lai ji neprisikelia, nes tada man lėks galva“? Kai tokių antkapių – šimtai ir tokiose linksmosiose kapinėse, įkvėpti vietos drožėjo Stano Patrašo, laidojasi visas Sapancos kaimas Maramureše – tai jau nebe kičas, o tikras nematerialus paveldas ir turistinė lankytina vieta… Ir vis tiek neaišku kaip vertinti to paties drožėjo antkapio stiliumi išdrožtus „privalomus“ Rumunijos komunistų veidus, dar tebekabančius jo memorialiniame name-muziejuje šalia kapinių.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane - paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse - kitokio stiliaus.

Linksmųjų kapinių antkapiai. Pirmajame plane – paties drožėjo. Dabar naujus antkapis daro jo mokinys. Vos keli kapai miestelio kapinėse – kitokio stiliaus.

Bukareštas – primirštas, bet netikėtai didingas

Rumunija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra viena svarbiausių lankytinų vietų. Pirmą kartą keliaudamas po Rumuniją Bukareštą (2 mln. gyv.) irgi beveik praleidau: į oro uostą ir atgal. Kai lankiausi antrą kartą, skyriau miestui pusantros dienos – ir išsyk pasigailėjau, kad šitiek mažai.

Dar gerokai iki aplankydamas Bukereštą prisiklausiau siaubingų istorijų apie šį miestą. Pasakojimų, kaip megalomanijos kamuojamas diktatorius Čeušesku griaute griovė Bukarešto senamiestį, jo vietoje statydamas komunistinius architektūrinius monstrus.

Pastatas Vienybės bulvare

Pastatas Vienybės bulvare, Čeušesku laikais perkirtusiame Senamiestį

Tai perskaitęs įsivaizdavau, kad Bukareštas – tai vienas didžiulis miegamasis rajonas. Bet nieko panašaus: net tie „Čeušesku monstrai“ savaip įspūdingi. Didžiausias pasaulio parlamentas, apie kurį vaikščiodami valandą taip ir neradome įėjimo, Paryžiaus Eliziejaus laukus turėjęs priminti Vienybės bulvaras. Taip, jis – iš didžiulių socialistinių daugiabučių, bet tie daugiabučiai puošti, tikrai ne tokie nuobodūs, kaip Lietuvoje, netgi didingi.

Rumunijos didysis parlamentas

Rumunijos didysis parlamentas. Už jo, beje, iškilo didžiausia Rumunijos cerkvė – Čeušesku negalėjo tikėtis, kad jo parlamento kiemas bus panaudotas šitaip

O svarbiausia – Bukarešte Senamiesčio likę dar labai daug. Tikrai ne vien keletas Čeušesku kažkaip pamirštų nugriauti cerkvių, kurių kupolai styro tarp Vienybės bulvaro daugiaaukščių, traukdami kontrastus pamilusių kelionių fotografų objektyvus. Anapus upės yra tikras didžiulis senamiestis, su itin gyvu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, barais, su Karalių rūmais (tiesa, kuklokais), naudotais iki 1948 m. galutinio komunistų įsigalėjimo. Su gausybe art nouveau stiliaus pastatų ir tikru perlu – Caru Cu Bere restoranu, įrengtu dar 1899 m. ir išsaugojusiu interjerą per visą amžių. Ne be reikalo Bukareštą anuomet vadino Rytų Paryžiumi! Vakarais ten groja gyva muzika, o meniu – visa Rumunijos virtuvė. Kainos – kaip vidutiniškame Lietuvos restorane; tikrame Paryžiuje tokiame istoriniame interjere už tiek nė kavos puodelio neišgertum.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte

Apskritai rumunų virtuvė man buvo nuostabus atradimas: žinoma už Rumunijos ribų nebent tarp rumunų emigrantų, tačiau įdomi: skanios rūgščios sriubos ciorba, keliasluoksnė mamaliga.

Mamaliga - rumuniškas patiekalas

Mamaliga – rumuniškas patiekalas

Rumunijoje jautiesi tarsi gerokai didesnėje šalyje

Kai po Rumuniją keliavau po 20 metų, jos miestai ir miesteliai atrodė ne mažiau žavūs – bet aplūžę. Dabar nieko panašaus: Bukarešto centre nepasakysi, kad esi Rytų, o ne Vakarų Europoje. Provincijos miestuose (kurie visi maždaug Klaipėdos-Kauno dydžio) tai dar gali išduoti visokios smulkaus verslo parduotuvėlės (tiesa, vis labiau supamos prekybos cenrtų ir modernesnių restoranų), bet apleisti namai vienas po kito remontuojami – ekonomika labai išaugo.

Bukarešto senamiestis - tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir "masažo salonų"

Bukarešto senamiestis – tikra pramogų Meka. Daug barų, restoranų, o ir “masažo salonų”

Laikai, kai Rumuniją valdė diktatorius Čeušesku – prosovietinis, bet kartu prigalvojęs visokių papildomų keistenybių, kaip, pavyzdžiui, kontracepcijos draudimas tam, kad Rumunijos gyventojų skaičius augtų – negrįžtama praeitis. Čeušesku valdžios laikėsi įsikibęs itin tvirtai, 1989 m. kilus nepasitenkinimo juo bangai jis įsakė Bukarešto gatvėse iššaudyti šimtus žmonių (Rumunijoje žuvo virš 1000) – bet vis tiek buvo nuverstas, ir iš komunistinių Rytų Europos va(l)dovų jam vieninteliam įvykdyta mirties bausmė (transliuota per televiziją: toks nekenčiamas jis buvo), o buvusiuose režimo kalėjimuose dabar – komunistinių nusikaltimų muziejai.

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus - viena gausybės vietų revoliucijai atminti. Kai Rumunijos žmonėms išėjus į gatves Čeušesku pasekėjai ėmė juos šaudyti, žuvo per 1000, todėl Rumunijos revoliucija atmenama labiau, nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Timišoaros, kur prasidėjo Rumunijos revoliucija, Revoliucijos muziejus – viena gausybės vietų 1989 m. revoliucijai atminti. Kadangi Rumunijos revoliucija lėmė tiek aukų, ji atmenama labiau nei panašūs perversmai kitur Rytų Europoje

Visgi, tarp Europos Sąjungos, kuriai priklauso nuo 2007 m., šalių narių, Rumunija – viena skurdžiausių. Iš ko tą dar suprasi – infrastruktūra. Šalyje mažai magistralių (tik kelios aplink Bukareštą ir iš Bukarešto į Vengriją), o 400 km nuvažiuoti čia gali užtrukti ir 8 valandas. Kai važiavau iš Lietuvos į Turkiją iš pradžių nustebau, kad GPS siūlo Rumuniją aplenkti per Serbiją – bet pamatęs jos kelius – supratau kodėl. Tiesa, keliai neduobėti, bet daugelis jų veda kalnų serpantinais, ir koks lėtas „nepatraukiantis“ sunkvežimis bemat stabdo eismą. Be to, miestai stokoja aplinkkelių: tenka grūstis per centrus kartu su visais, strigti (net ne per piko valandas) kamščiuose. O itin garsiame pakelės vaizdų grožiu Transfagarašo kelyje, viename Čeušesku projektų, išvis teko apsisukti – buvo užsnigtas. Laimė, pagrindiniai keliai valomi puikiai.

Tipinis kelias per Rumunją - ne magistralė, bet prižiūrimas gerai

Tipinis kelias per Rumunją – ne magistralė, bet prižiūrimas gerai. Visi keliai (ne tik magistralės) mokami – įvažiavus į šalį automobiliu reikia nusipirkti vinjetę

Šalia daugybės kelių vingiuoja, tarsi su automobiliais lenktyniauja traukiniai. Rumunijos geležinkeliai – vieni plačiausiai išvystytų Rytų Europoje ir beveik į kiekvieną miestą gali nuvykti traukiniu. Tiesa, irgi nebus greitai. Kai įvertini laikus, reikalingus nukakti iš taško A į tašką B, Rumunija staiga ima atrodyti tris-keturis kartus didesnė šalis, nei pavaizduota žemėlapyje…

Bet ir tai gal – Rumunijos žavesys. Šiandienėje Europoje pernelyg daug šalių, kurias gali pervažiuoti per kelias valandas – nė nepastebėjęs, nes pasienio kontrolės nebėra. Todėl visad smagu atrasti šalis, kurių „visų gražiausių vietų“ niekaip neapžiūrėsi per savaitgalį ar net gal savaitę. Kelionė po kurias dar yra tikra kelionė, kai nubudęs viename mieste per dieną nuvažiuoji, tarkime, penkių valandų kelią, tada prabundi kitame mieste ir kitą dieną – dar penkių valandų kelias. Ir net norėdamas negalėtum suvažinėti pirmyn-atgal per dieną – kaip Lietuvoje net iš Vilniaus į Klaipėdą teoriškai gali.

Tai - ne pilis - tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Tai – ne pilis – tai tiesiog prieškarinis vandens bokštas Drobeta Turnu Severin mieste

Be to, Rumunija lankytinų vietų irgi turi tarsi gerokai didesnė šalis: gražių miestų ir miestelių, kalnų, pasakiškų senovinių interjerų.

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Rumunijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Rumuniją

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Kiek žmonių tiek nuomonių. Nuostabiajam Transfagarašano keliui vos dvi varganos žvaigždutės, o Sigishoara su aukščiausiais įvertinimais. Man gi tuos kraštus apvažiavus atvirkščiai dėliojasi. Sigishoaros senamiestis visai jaukus, bet kažkuo išskirtinis nepasirodė, o iš tų įtvirtintų Transilvanijos bažnyčių užteko išgirtosios Biertano 🙂 O Transfagarašaną pravažiavau su savo auto su prikabinamu namuku, nakvojau kempinge, tai man vienas įdomiausių momentų toj šalį buvo…

    • Dėkui už komentarą.

      Dėl Trasnfagarašo kelio nuomonės manau išsiskyrė ir todėl, kad aš abu kartus Rumunijoje buvau žiemą. Žiemą gamta, galbūt, ne tokia įspūdinga, kaip vasarą, tuo tarpu miestai ir miesteliai vienodai įdomūs visais metų laikais.

      Be to, net nepavyko pervažiuoti Transfagarašo keliu iki galo, nes, nuvažiavus didelę dalį, buvo užvirtęs sniegu, teko apsisukti.

      Galbūt tomis aplinkybėmis reikėjo visai nevertinti Transfagarašo kelio žvaigždutėmis, bet visgi pažymėjau. Gal kada pavyks sugrįžti ten vasarą.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *