Ar žinojote, kad Niujorko centre stovi paminklas Jogailai? Kad Amerikos lietuviai architektai sukūrė “modernų lietuvišką” architektūros stilių, kurio pastatų yra tik JAV? Kad Pensilvanijoje yra miestelių, kur 10% ar 30% gyventojų – lietuviai? Kad JAV miškuose galima rasti Mindaugo pilį? Kad dar galima apsistoti viešbutyje, kuriame A. Škėma parašė “Baltą drobulę”? Kad JAV veikia tautinė lietuviška bažnyčia, atsiskyrusi nuo Vatikano, milžiniški lietuvių klubai ir muziejai didingais tautiniais interjerais? O Meino pajūryje plyti ištisas lietuviškas parkas-vienuolynas-kurortas?
Mane pribloškė lietuviškų JAV vietų didybė. Norėdamas ją pristatyti daugeliui, surengiau “Tikslas – Amerika 2017” ekspediciją į 11 rytinių JAV valstijų, kur lietuviško paveldo daugiausia. Aplankėme per 300 lietuviškų vietų, susitikome su daugiau nei 200 žmonių ir išklausėme jų istorijas, ir viską sužymėjau interaktyviame žemėlapyje.
Tikslas – Amerika važiavimo planas (be smulkių nusukimų, tačiau įrašytas atstumas apima ir juos)
Jūsų dėmesiui – “Tikslas – Amerika 2017” ekspedicijos dienoraštis, kuriame – ir svarbiausios lankytos vietos, jų nuotraukos, jas kūrę ir puoselėjusių žmonių gyvenimo istorijos, šios prasmingos kelionės metu kilę pamąstymai apie Lietuvą, Ameriką, lietuviško paveldo likimą. Tikiuosi, dienoraštis įkvėps kelionių į JAV metu greta “standartinių” lankytinų vietų aplankyti ir lietuviškąsias – nes jos naujai atskleidžia tiek Ameriką (imigrantų sukurtą valstybę), tiek ir Lietuvos istoriją, o kai kurios jau pamėgtos netgi nieko bendro su lietuviais neturinčių amerikiečių turistų.
Nedidelis fragmentas objektų sąrašo, kai jį peržvelginėjau lėktuve į Niujorką
Šis dienoraštis taip pat buvo spausdintas JAV lietuvių laikraštyje “Draugas”.
Taip pat skaitykite dienoraščio tęsinį apie 2018 m. “Tikslas – Amerika” ekspediciją.
Niujorkas
„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.
Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose…
Niujorko Laisvės statula – pirmasis JAV vaizdas daugeliui XIX-XX a. sandūroje imigravusių lietuvių.
Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams
Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus.
Elio salos imigracijos muziejus
Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų… Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami…
Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė
Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė.
Meno projektas – imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje
Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra
Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje.
Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia. Bokštas – plytinis koplytstulpis, karūnuotas kryžiumi su pagonišku mėnuliuku, virš įėjimo – lietuviški užrašai, ant kiekvieno suolo viduje – Vyčio kryžiai
Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo – lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.
Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių.
Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke
Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau.
Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodė lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.
Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą?
Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių.
Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus. Algirdas Lukoševičius pasakoja Tikslas – Amerika savanorei Aistei Žemaitienei bažnyčios istoriją. Jis – svarbus tiek šios, tiek Pajevonių bažnyčios Lietuvoje mecenatas, gimęs nuo sovietų pasitraukusių lietuvių šeimoje. Nors žmona ispanakalbė, vaikus moko lietuviškai. Po nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką pats vystė verslą Lietuvoje ir iki šiol padeda traukti į Lietuvą investicijas, aplanko ją kas kelis mėnesius.
Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva.
Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (viduryje) su Daniumi Glinskiu (dešinėje) ir Juliumi Ludavičiumi (kairėje) Susivienijime lietuvių Amerikoje
Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau.
Susivienijimo lietuvių Amerikoje archyvai
Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais
Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke.
Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta
Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos
Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą…
Floido-Beneto oro uosto terminalas
Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko… Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija).
Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma
O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales!
Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis
Konektikutas (ir Rod Ailandas)
Konektikute gyvena didžiausias procentas lietuvių JAV. 2000 m. surašymo – paskutinio, klaususio kilmės – duomenimis, ~0,9%. Kai 2012 m. pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, padėtis atrodė labai gera: net lietuviškos mišios beveik visose lietuvių bažnyčiose vyko.
Mindaugo pilis Putname – garsiojo Putnamo lietuvių vienuolyno dalis
„Tikslas – Amerika 2017“ atrado, kad Konektikuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai – tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Konektikute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš Niujorko į Bostoną – būtinai pasižiūrėkite pakeliui!
Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti. Kiekviena lietuviška bažnyčia Konektikute tokiais išdabinta.
Skirtingi Konektikuto lietuvių bažnyčių likimai
Pirmasis „lietuviškas“ miestas Konektikute pakeliui iš Niujorko – Bridžportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą Niujorke. Tai dalykas, kuris Lietuvoje neabejotinai geresnis, nei JAV: mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.
Įėję į Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, radome ten lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimą. Mat bažnyčia seniai oficialiai nebėra lietuvių ir daug mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.
Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai supratome, kad lietuvybė Bridžporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.
Bridžporto lietuvių bendruomenė
Bridžporto lietuvių bendra vakarienė parapijos salėje kartu su argentiniečiu kunigu.
Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai (kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas), Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai gyva, bažnyčia beveik nuolat atidaryta: todėl važiuodami pro Bridžportą galite stabtelti ir išvysti viską patys.
Bridžporto lietuvių bažnyčios vidus. Lietuvos vėliava dešinėje.
Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.
Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten pasilieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome Niu Heivene, Jeilio universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas ten nebeprimena jos istorijos. Ansonijoje lietuvių bažnyčią radome prieš porą metų parduotą nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė…
Niu Heiveno lietuvių bažnyčia
Augustinas Žemaitis skaito užrašą ant lietuvių paminklo Ansonijoje
Nors, kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika“ ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebelietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai – kaip Bridžporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne mišių metu aplankyti iš esmės neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto). Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. Niu Britene „netyčia“ pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas… Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje Niu Briteno lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu…
Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britene – mieste, iš kurio kilo partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas. Papėdėje – projekto savanorė Aistė Žemaitienė su 92 m. amžiaus K. Urban, atlydėjusia automobiliu iš Hartfordo, ir vietos lietuve ir Barbara Smit. Pastaroji labai džiaugėsi turimo ketvirtuoju Lietuvos Vyčių laipsniu – ši broliška organizacija iki šiol svarbi tarp pirmosios bangos lietuvių imigrantų vyresnių palikuonių, net jau nekalbančių lietuviškai (bent jau jei jie ne iš maišytų šeimų). Regione Vyčių dabar – apie keturiasdešimt. K. Urban sakė, kad Vyčiams reikėtų jaunesnių narių ir džiaugėsi priviliojusi vieną 67 m. amžiaus narę.
Atradimai Voterberio lietuvių rajone
Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Voterberyje, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas“ lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.
Į bažnyčios kambarėlį sunešti lietuvių muziejaus daiktai
Voterberio lietuvis Linas Balsys rodo istorinius reliktus Voterberio Lietuvos Vyčių klube. Jis lietuviškai kalba puikiai. Jo motina jau gimė Amerikoje, bet tėvas – Lietuvoje.
Tačiau Voterberis paliko vieną geriausių įspūdžių Konektikute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Voterberio lietuvių dėka, pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Vyčių kuopa, pasakojo, Voterberyje – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.
Voterberio lietuviai prie lietuvių mokyklos
Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo“ – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems „lietuviškas gyvenimas“ mažai įdomus. Ir tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir „kaip senais laikais“ reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme…
Voterberio apylinkėse gyvenantis lietuvis Joe Barlow išsitatuiravęs Vytį, nors ir jis, ir jo tėvai yra gimę Amerikoje. Jis daug padėjo projektui. Siūlė ir paskaityti knygas ape Lietuvą ir lietuvius, kurias ketina išsiųsti į ALKA lietuvių archyvą, nes palikuonims jų nereikia.
Paskiausiai Voterberyje aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Ir Voterberio kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra…
Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines
Putnamo lietuviškos vietos – tarp labiausiai pribloškusių Amerikoje
„Tikslas – Amerika“ viešnagę Konektikute baigė ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik jie. Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.
Putnamo vienuolyno bažnyčios vidus
Viena jų – Putnamo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, sudalyvavome rytinėse lietuviškose mišiose. Ne tik dėl to, kad vykdžiau „Tikslas – Amerika“, įdomu pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai…) iki Kašubienės mozaikų.
Putnamo vienuolės. Antra iš kairės – energingiausioji Ignė Marijošius, puikiai besinaudojanti internetu ir savo patarimais padedanti Lietuvoje atkurti sovietų sunaikintą jos vienuoliją.
Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, ALKA muziejuje. Varnelis, Kasiulis, Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių“ nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos… Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.
ALKA prižiūrėtojai Girniai
ALKA‘oje svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbensių „Tikslas – Amerika 2017“ misijų: rasti vietą, kurioje Šenandoriuje išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo: o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 m. originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau; iki lankymosi Šenandoriuje dar buvo likusi savaitė.
„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys
Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi „grynai lietuviškos“ Putnamo vietos (ALKA ir vienuolynas) tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva, sudominant kitus Amerikos lietuvius ir ne tik juos, kad atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus šiems „išėjus į pensiją“.
Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA „Tikslas – Amerika“, tiek mistiškąją Mindaugo pilį žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.
Mindaugos pilies interjeras (kairėje) ir akmuo, aplink kurį ši pilis ir pastatyta (centre)
Vakaras Rod Ailande – ir mums, ir lietuvybei
Iš Konektikuto pasukome į Rod Ailandą, kurio sostinę Providensą pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017“ laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau ir po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo metu ar šviesiai.
Ir Providenso lietuvių bažnyčia deja – viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais, „Tik kelis mėnesius pavėlavote“ – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto jų nežinojome.
Providenso lietuvių paminklas Rod Ailande
Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame greito maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius (kai per dieną išgirsti 10-20 žmonių istorijas, antraip daug kas pasimirštų!), paskelbę kai ką Facebook. Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017“ kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017“ valstija – Masačusetsas.
Valgymo laiką panaudodavome ir prisijungimui prie interneto, socialinės žiniasklaidos tvarkymui
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Konektikute:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Konektikute aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Rod Ailande:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Rod Ailande aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Rod Ailande žemėlapis
Masačusetsas
Masačusetse „Tikslas – Amerika 2017“ aplankė net 52 lietuviškas vietas. Tai – antras skaičius po Pensilvanijos. Masačusetse yra visko: nuo senų bažnyčių iki didingų istorinių lietuvių klubų, bent keliolika paminklų lietuviams (kai kurie – visai nauji).
Vien regionų, kuriuose yra daugiau nei po vieną lietuvišką objektą, ten šeši: Bostonas, Broktonas, Vusteris, Merimako slėnis, Springfildas/Vestfildas ir Atolas/Gardneris. „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje kiekvienam jų skirsime po atskirą straipsnį.
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios Broktone
Vusteris, lietuviškomis vietomis lenkiantis daugelį JAV didmiesčių
Vusteris toli gražu ne toks žymus, kaip Čikaga, Niujorkas, Filadelfija ar Los Andželas, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten nuo Konektikuto iš karto pajutome kontrastą: Konektikuto lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Vusterio lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.
“Tikslas – Ameirka 2017” vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu “Tikslas – Amerika”. Lietuvoje jis buvo prieš daugiau nei 30 metų, dar gūdžiu sovietmečiu: žmonai nepatinka keliauti. Jo senelė žuvo Vokietijoje bėgdama per karą iš Lietuvos, beliko torsas.
Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Vusteris buvo viena vietų, kur situaciją atradome geresnę, nei tikėjomės rasti. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių. O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs – nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais). Dabar tai vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, keliasdešimt lietuvių ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Vusteryje – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet, gerbdamas istoriją, atsisakiau“ – sakė klebonas.
Vietnamietis klebonas pasitinka prie Aušros Vartų lietuvių bažnyčios
Aušros Vartų Marijos bažnyčia. Interjeras.
Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas Amerika“ vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda…), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.
Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle. Arvydas Klimas pasakojo apsiėmęs vadovauti klubui, kad jį išgelbėti, nes kol kas jis praradęs populiarumą, mažiau pritraukia nuomininkų nelietuvių, kurie svarbūs tam, kad gražioje paežerėje įsikūręs klubas užsidirbtų išlaikymui.
Žinodami Masačusetso tradiciją vadinti aikštės (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų – radome bent tris vien vienoje Vusterio gatvėje, bet, garantuoju, valstijoje yra šimtai tokių aikščių.
Kirmino aikštės ženklas.
Broktone – vienintelis JAV „Lithuanian village“
Broktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village“, skaičiau dar gerokai iki „Tikslas Amerika 2017“. Retenybė: Amerikoje yra „Chinatown‘ai“ ir Mažosios Italijos, bet lietuvių „kaimai“/“miestai“/“šalys“ pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Broktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.
Tikslas – Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite
Kaip atrado „Tikslas – Amerika 2017“, šitiek ilgai išlaikyti lietuvybę – reta. Jei nebūta mišrių santuokų dar pasitaiko ketvirtos kartos Amerikos lietuvių, kurie yra tikri Lietuvos patriotai, prisilaiko tradicijų, tačiau lietuviškai jie dažniausiai kalba tikrai sunkiai. Jau trečioje, o kartais net antroje kartoje kalba nunyksta…
Labiausiai Broktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų netgi keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs pažiūrėti. Ir net trys jų yra lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone
Pats „lietuvių kaimas“, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą kuri, prieš leisdamasis į „Tikslas – Amerika“, galvojau, dar veikia, radau uždarytą – 1897 m. įsteigtą lietuvišką barą „The Lit“ (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje)…
The Lit baras Broktono Lietuvių kaime
Bostonas, kur skirtingų bangų lietuviai kartu saugo paveldą
Masačusetso miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?“ nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems, geriausiu atveju, kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.
Bostone toks klausimas nekilo – kol kas. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir kažkokios trinties tarp bangų čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją… Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!
Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.
Lietuviškoje kredito unijoje Bostone
Ir Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją apjungus parapijas nepasirodė lengva (mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia.
Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia
Ir Bostono enciklopedijos leidyklą pavyko atrasti (tiesa, vėliau dėl šios vietos kilo abejonė: jau grįžus iš “Tikslas – Amerika 2017” Lietuvoje pavyko susitikti žmones, dirbusius prie enciklopedijos, ir jie teigė, kad pastatą trečiosios bangos bostoniečiai nurodė klaidingai, tačiau dėl to, kuris teisingas, kilo ginčų: taip greitai viskas Pietų Bostone keičiasi, taip greitai seni skurdūs pastatai keičiami naujais brangiais, kad net ten didžiąją gyvenimo dalį praleidę rajono nebeatpažįsta). Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Kembridže, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.
Bulviniai blynai Bostono lietuvių restorane
Bostono lietuviško restorano viduje
Lietuvių mokyklos direktorė
Gaila Urbonaitė-Narkevičienė ir vienas vaikų tėvų Sigitas Veršelis Bostono lietuvių mokykloje, tiksliau – patalpose, kurias lietuviai tam nuomoja kiekvieną šeštadienį. Tai nėra lietuvių objektas, bet Gaila Urbonaitė labai norėjo, kad padarytume išimtį ir jį aplankytume: juk pokariu gimusios lituanistinės mokyklos, jos teigimu, buvo tas kertinis akmuo, dėl kurio lietuvybė JAV laikosi taip ilgai.
Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į el. laiškus ir skambučius neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku – bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017“ nesėkmė po ~50 sėkmingai aplankytų objektų. Bet ir sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus.
Vilniaus sinagoga Bostone
Projekto dalyvė Aistė Žemaitienė skambina į Vilniaus sinagogą – nors buvo darbo laikas, susisiekti nepavyko, kaip ir el. paštu prieš tai
Merimako slėnis: kiek daug gali vienas pasišventęs lietuvis
Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!
Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.
Jonas Stundžia prie lietuviškai užrašyto kapo tautinių katalikų kapinėse, kurį jam iš anksto padovanojo draugai
J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!
Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę
Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!
Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais; Jono Stundžios dėka sužinojome apie šį rajoną prie Lorenso, kur visos gatvės pavadintos lietuviškai
Netikėtai gerai išlikusi lietuvybė Masačusetso vakaruose
Masačusetso vakaruose gimė krepšinis ir smagu buvo jo gimtinėje Springfilde esančioje šlovės galerijoje išvysti Sabonio citatą, Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Aišku, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių!
Nasmito krepšinio šlovės galerijos vidus su įrašytų krepšininkų veidais
Netoliese ir Stokbridžas, Dievo gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Maršalo salose… Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos“, nes tektų aprašyti… daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau kas kita. Retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio“ plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes: bet kartais taip sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą.
Labiausiai Vakarų Masačusetse nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Atolas, kuriame tebėra oficialiai lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą atoliečių…
Į Atolo bažnyčią įleido aplinką tvarkiusi airė, tačiau šviesą težinojo kaip įjungti tik prie altoriaus. Tad teko mėginti fotografuoti su ilgu išlaikymu tamsoje
Biblinės scenos su ištapytais lietuviškais žodžiais
Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo… daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Aišku, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams.
Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą“, paslėptą remontui. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jį surado ir vėl pakabino garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?“ – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis į reikiamą pusę.
Augustinas Žemaitis su airiu, aprodžiusiu Atolo lietuvių klubą
Lith Club ženklas Atolo lietuvių klube
Lietuvių klubas veikia ir Gardnerio paežerėje – vasaromis. Klubo šeimininkai Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardneryje patys sugriovė.
Tikslas – Amerika pasitikimas Gardnerio lietuvių klube. Panašu, kad Vyšniauskai – paskutiniai jo nariai, kuriems gimtoji kalba – lietuvių ir tėvynė širdyje – Lietuva, nepaisant JAV praleistų gyvenimų
Kiti žmonės Gardnerio lietuvių klube. Vyko šventė, garsiai skambėjo lenkiška muzika
Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: skirtingų „bangų“, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų… Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių-lietuviakalbių, kairiųjų-tautininkų-religingųjų… Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės.
Vestfilde, fotografuojant sandėliu virtusią buvusią lietuvių bažnyčią, ‘Tikslas – Amerika’ susidomėjo nelietuvių kilmės buvęs parapijietis, papasakojęs šiek tiek parapijos istorijos
Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius“ ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Masačusetse:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Masačusetse aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
Meinas, Naujasis Hampšyras ir Vermontas
Trijose šiaurrytinėse JAV valstijose – Meine, Naujajame Hampšyre ir Vermonte – lietuvių kilmės žmonių tik apie 14 tūkstančių. Tačiau tarp tenykščių rudenėjančių miškų radome vienas spalvingiausių lietuviškų vietų.
Visų pirma, prestižinis Kenebunkporto kurortas Meine, kurio lietuviško centro neapsiverčia liežuvis vadinti tiesiog vienuolynu – nes jame ir lietuviškas parkas, ir lietuviški paminklai, ir lietuviški svečių namai (viskas greta miestelio centro, paplūdimio)…
Naktį žibanti Jono Muloko koplytėlė žuvusiems už Lietuvą – dalis lietuviško parko Kenebunke, Meine
Paskui – Naujasis Hampšyras, kur palaidotas pasaulio bokso čempionas lietuvis Žukauskas (Sharkey), o Našua mieste vieno lietuvio palikimo dėka ryšiai su Lietuva glaudesni, nei galėtum tikėtis.
Ir galiausiai Vermonte „Neringa“, viena didžiausių lietuviškų stovyklų Amerikoje.
Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje
Gedimino pilis ir Geležinis vilkas Neringoje.
Kenebunk(port)as: nuostabus, nuostabiai sutvarkytas lietuviškas parkas
Pirmąkart išvydus Kenebunko lietuviškąjį kompleksą širdis tiesiog džiūgavo. Štai taip galėtų atrodyti visos lietuviškos Amerikos vietos, užuot iš lėto nykusios! Atvažiavę į svečių namus, vos radome kur pastatyti automobilį. Vadovas aiškino, kad paprastai mašinų būna dar daugiau: bet dabar viena studentų grupė atvažiavo autobusu.
Tolumoje spindėjo Jono Muloko sukurta lietuviška koplyčia ir Lurdas, nuostabiai ryškiai apšviesti žibintų šviesa. Amerikiečiai studentai vaikščiojo aplink, skaitė dedikacijas už Lietuvą žuvusiems ir tyliai kalbėjosi apie mūsų šalį. Kas gal pirmąkart išgirs jos vardą, kas gal pirmąkart sužinos apie Lietuvos okupaciją, jai grasančias bėdas – ir atminties kertelėje tai išliks. Svečių namų registratūroje pilna lankstinukų, angliškai aiškinančių, kas, kaip ir kodėl pastatyta parke.
Jono Muloko kryžiaus kelio koplytėlė iš arčiau. Po kryžiumi parašyta ‘In memory of those who died for freedom of Lithuania’
Svarbiausia, kad kompleksas, rodos, išsilaiko iš savo pajamų: kainos ten „komercinės“, vertos JAV kurorto. Nors daug darbuotojų nusamdyta iš Lietuvos (vienas sutiktas vaikinas – per Work and Travel programą, pora moterų – dešimtmečius vasaromis ten atvažiuoja), yra ir ne Amerikos lietuvių, įskaitant vadovą. Dėl to svečių namų išlikimas nepriklauso nuo pavienių „senųjų“ lietuvių savanorystės ar nuo lietuvių aukų – kurios kitose vietose, keičiantis kartoms, deja, tirpsta.
Lietuviško vienuolyno rūmai
Lietuviška pranciškonų veikla Kenebunke, nuo kurių pokariu (pasitraukus nuo sovietinio genocido) įkurto vienuolyno viskas ten prasidėjo, be abejo, kažkiek sumenko ir dar menks. Kiek mums pasakojo brolis Jonas Bacevičius, gyvenantis vienuolyne jau daug dešimtmečių, dabar nauji pranciškonai mokomi (noviciatas) yra Lietuvoje. Taip pareikalavo vyresnybė – juk Lietuva atsivėrė, juk sovietinė okupacija baigėsi, priežasčių plėstis tremtyje nebeliko. Amerikos lietuviai pranciškonai vis dar labai aktyvūs – bet sensta, Amerikos lietuvių vyskupas pranciškonas Paulius Baltakis jau 92 m. Programas, tokias kaip ikonų tapybos, Kenebunke vykdo ir iš Lietuvos atvykę jaunesni vienuoliai.
Aistė Žemaitienė kalbina Joną Bacevičių Kenebunkporto lietuvių vienuolyne
Tačiau, nepaisant viso šito, gali justi, kad niekas čia greitai nesunyks, lietuvių meno šedevrai ir XXI a. dar ilgai džiugins žmonių akis – gal kitokių žmonių. Nors Kenebunke niekad nebuvo „senųjų“ lietuvių bendruomenės, vienuolynas pritraukė ir lietuvius: rytinėse mišiose, angliškose, sutikome iš Čikagos kilusį vietos lietuvį Tomą Dundzilą, pagaliau įgyvendinusį svajonę persikelti į Meiną, ir 31 m. „meilės imigrantę“ iš Lietuvos V. Labzintytę, kuri su kolegomis neseniai Kenebunke įsteigė Meino lietuvių bendruomenę.
V. K. Jonyno trigubos bažnyčios kryžius
Štai taip – kitur Amerikos lietuvių bendruomenės sensta, nyksta, o čia gimė nauja, jaunosios kartos įkurta, vienijanti ~35 narius: kažin, kiek jų būtų, jei ne tasai lietuviškas kompleksas? O tėvas Bacevičius pasakojo net apie vienuolyno sužavėtą italą, kuris, kad galėtų prisijungti prie lietuvių pranciškonų, pramoko lietuvių kalbos. „Kenebunke negali kalbėdamas lietuviškai tikėtis, kad tavęs niekas nesupras“ – kartu eidama lietuviškojo vienuolyno miško takeliu pasakojo naujoji Meino lietuvių bendruomenės vicepirmininkė.
Vaizdas į upę iš lietuviškojo vienuolyno pasivaikščiojimo tako
‘Tikslas – Amerika’ atstovai, V. Labzintytė (dešinėje) ir sutikti grybaujantys vienuoliai, vienas kurių – iš Lietuvos, Kenebunkporto lietuviško parko pasivaikščiojimo take
Atradimai Naujajame Hampšyre
Viena „Tikslas – Amerika 2017“ misijų – rasti ir tiksliai internetiniame žemėlapyje pažymėti žymių lietuvių kapus. Vienas tų, kurie, kaip sužinojome, palaidoti visai šalia mūsų maršruto – pasaulio bokso čempionas Juozapas Žukauskas (Jack Sharkey). Užduotis rasti jo kapą pasirodė gana nesudėtinga, mat internete jau buvo duomenys, kuriose Epingo miestelio kapinėse jis palaidotas ir antkapio nuotrauka. Kad greičiau apeitume didesnį kapinių plotą, išsiskirstėme. Šūksnis „radau“ pasigirdo jau po trijų su puse minutės. Tada išsitraukiau GPS aparatą, pažiūrėjau tikslias koordinates, kurias reikės perkelti į internetinį žemėlapį. Ir važiavome toliau. Tik šitaip greitai dirbdami galėjome vidutiniškai kasdien aplankyti apie 19 lietuviškų vietų.
Didžiąją dalį nepilnos paros, kurią galėjome skirti Naujajam Hampšyrui, praleidome Našua mieste – vieninteliame valstijoje, turėjusiame didesnę lietuvių bendruomenę. Mama ir dukra Voitkovskės čia pasistengė, kad nė viena su Lietuva susijusi vieta neliktų mūsų nesipažymėta.
Voitkovskių šeima pasitinka Tikslas – Amerika komandą savo namie
Jų dėka užėjome į butais virtusios lietuviškos bažnyčios vidų (maloniai nustebino, kad čia nekilnojamojo turto vystytojai koridoriuose surašė bažnyčios istoriją, sukabino senas nuotraukas, paliko lubose stiklą per kurį matosi išlikę skliautai). Jų dėka radome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą Gelažausko rezervatą (realybėje stovi lentelė su pavarde), taip pat lietuvių vardais pavadintas gatves. Ir lietuvių skulptorių skulptūras. Našujoje veikia Zylonio fondas, palikimu sukurtas „atvežti“ lietuvių kultūrą į Našują, todėl ten ne tik statytos Lietuvos menininkų skulptūros, bet ir atvyksta koncertuoti Lietuvos atlikėjai, labai žavėję mūsų pašnekoves. Kitose „pirmosios bangos“ Amerikos lietuvių „kolonijose“ tokių gyvų ryšių su šiandienine Lietuva paprastai nerasi.
Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės su Lietuvos ir JAV vėliavomis
Našujietės parodė mums net vietas, kurios yra už „Tikslas – Amerika“ projekto ribų – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo memorialus, ant kurių – ir lietuviškos pavardės. Tuo įsitikinome ne kartą: jei nori pažiūrėti, kiek vietovėje prieš 50-100 metų būta lietuvių, žvilgtelk į tenykščius karo memorialus. Nes lietuviai, kaip ir visi kiti, buvo tapę JAV piliečiais, ėjo į Amerikos karus: abu pasaulinius, Vietnamo.
Mizoro gatvė, vienas lietuviškų Našujos gatvių pavadinimų
Netgi atskirų memorialų vien lietuviams, žuvusiems konkrečiame kare už JAV, Amerikoje radome daug, ypač prie lietuvių bažnyčių, lietuvių kapinėse… Tokius jau pažymėsime žemėlapyje.
Senuosiuose pramoniniuose miestuose, tokiuose, kaip Našua, mane kas kartą priblokšdavo ir fabrikai. Tada, XIX a., juos statė gražesnius, nei šiandien stato gyvenamuosius namus ar valdžios įstaigas, su aibe architektūrinių pagražinimų… Lietuvoje tiesiog neturime tokių didelių to meto fabrikų. Daugiau nei akivaizdi priežastis, kodėl prieš 100-150 metų tiek daug lietuvių („Tikslas – Amerika“ pašnekovų protėvių) pasuko į Ameriką – Lietuvą Rusijos Imperija specialiai paliko žemės ūkio kraštu ir ten neatsirado darbo vietų pramonėje. O JAV rytų pakrantėje kiekvienas mažas miestas turi tokių dabar nebenaudojamų raudonaplyčių „fabrikų rūmų“ kompleksus… Kai kuriuos pažymėsime „Tikslas – Amerika 2017“ žemėlapyje: kad suprastum Amerikos lietuvių istoriją, svarbu ne vien lietuviškos vietos, tačiau ir šitoks „kontekstas“.
Našujos fabrikai
Neringos stovykla Vermonte
Apie “Neringos” stovyklą išgirdome dar gerokai iki ją atvykdami. Jauni ir seni Amerikos lietuviai ir, mokytojų paklausti, Bostono lietuvių mokyklos vaikai vienas per kitą kartojo, kokia tai nuostabi ir smagi vieta. “Jums būtina nuvažiuoti į “Neringą”” – aiškino net prieš mums prasižiojant, kad, aišku, “Neringą” “Tikslas – Amerika” tikrai lankys.
Kas be ko, “Neringą”, matyt, geriausia reikia patirti vasarą, kai ji pilna gyvybės, pilna lietuvių vaikų ir savanorių, o vis dažniau ir suaugusiųjų įvairiose poilsio programose.
Lietuviškas koplytstulpis prie Neringos koplyčios.
Kai atvažiavome mes, “Neringa” buvo tuščia. Visiškai. Nei vieno žmogaus, nei vieno automobilio gal kilometrų spinduliu, tik kelios vištos vaikštinėjo aplink užrakintus pastatus. Tačiau lietuvybė čia pleveno ore – lietuviškos architektūrinės detalės, lietuviški užrašai skelbimų lentoje, namo lange žibantis raudonas Vytis…
Jei ne daug rudenį tapybiškai rausvėjančių medžių galėtum pamanyti, kad esi Lietuvoje. O tie medžiai ramiai šlamėjo, spindėdami trimis – koks sutapimas – Lietuvos vėliavos spalvomis: žalia, geltona ir raudona. Naujosios Anglijos ruduo. Tas, kuriuo pasigerėti amerikiečiai plūsta milijonais. Lietuvos rudenys, aišku, irgi gražūs, bet amerikiečiams jie toli…
Lietuviškas kryžius Neringoje. Už jo - Naujosios Anglijos ruduo, kurio žaliai/geltonai/raudonų spalvų suvažiuoja pasižiūrėti žmonės iš visos Amerikos.
O „Tikslas – Ameirka 2017“ tėjo laikas sukti į Aukštutinį Niujorką. Dar vieną „lietuvišką“, bet kitokią JAV žemę.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vermonte, Naujajame Hampšyre ir Meine :
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Meine aprašas
2.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre aprašas
3.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vermonte aprašas
4.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Hampšyre ir Vermonte žemėlapis
5.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Meine žemėlapis
Aukštutinis Niujorkas
Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste.
„Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos.
Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.
Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis
Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta.
Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.
Kunigas rodo, kaip buvusi lietuvių bažnyčia naudojama šiandien vargšų maitinimui. “Daugelis jų turi problemų su alkoholi, narkotikais” – pasakojo – “Deja, daugelis į gyvenimą nebeįsikibs – bet vis tiek turime jiems padėti”
Įdomiausios Aukštutiniame Niujorke man pasirodė Amsterdamo kapinės, kur daugelis pavardžių antkapiuose rašomos ir lietuviškai, ir „suamerikietintos“ (Balčys/Baltch, Račys/Rogers, Jasevičius/Jasewich…), be to, stovi žavi V. K. Jonyno koplyčia, paminklas JAV karuose galvas padėjusiems lietuviams.
Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.
Vietos lietuvis pasakoja Šv. Onos koplyčios istoriją jos viduje (per vidurį). Kairėje – Berenice Aviza, viena Aukštutinio Niujorko lietuvybės saugotojų
„Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra – bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė.
Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.
Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330.
Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje (Berenice Aviza mums atsiųsta nuotrauka).
Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose
Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų (Eddie Žiaušys – nuo pat tada, kai pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais nuo sovietų, nebuvo grįžęs – 74 metus!).
Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas…
Viena daugybės lietuviškų eksponatų sienų Eddie Žiaušio namuose
Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t.
Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą).
Tikslas – Amerika komanda su Eddie Žiaušiu, vyriausiu žmogumi, rodžiusiu lietuviškas vietas
Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime.
Berenice Aviza prie savo automobilio. Kaip ir dažno mus sutikusio lietuvio automobilis, jos – dekoruotas lietuviškais simboliais
Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų
Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį… Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų.
Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį.
Pirmosiomis dienomis dar kartais nedrįsdavome pašnekovams pasakyti, kaip skubame – juk jie taip norėjo viską papasakoti lėtai, ramiai. Vėliau jau, prispaudus laikui, iš karto informuodavome, kad, deja, kartu papietauti laiko neturėsime (šviesus paros metas – aukso vertės!), prašydavome pasakoti vaikštant aplink lietuviškų vietas (man tuo pat metu fotografuojant) ar važiuojant nuo vienos prie kitos. Džiaugiuosi, kad per šešiolika „Tikslas – Amerika“ dienų aplankėme maksimaliai, ką galėjome – nes tokie projektai nedažni, tame pačiame regione, tikriausiai, nieko panašaus ilgai nevyks.
Išvažiuoti ryte prieš ankstyvą rugsėjo aušrą tekdavo ne taip ir retai: tiek daug vietų riekėjo aplankyti. O gultis po vidurnakčio tekdavo dar dažniau
Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis
Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė.
Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade.
Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.
Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti… Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau.
Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.
Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m.
Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje.
Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko.
Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Aukštutiniame Niujorke:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Aukštutiniame Niujorke aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis
Šiaurinis Pensilvanijos Anglies regionas
Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra!
Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą.
Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško.
Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo.
Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis
Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių
„Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias.
Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo
Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena… Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d… Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai.
Tauro lietuvių klubas Skrantone
Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė!
Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis…
Kartu su Carol garagan Tikslas – Amerika pasodino Kosciuškos sode gėlių
Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu ‘Tikslas – Amerika’ komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti. Antrasis iš dešinės – Marijos vilos darbuotojas David Kaminski. Jis mano esąs kilęs iš Lenkijos, tačiau Tikslas – Amerika misija irgi labai domėjosi ir vėliau vis pasiteiraudavo, kada bus žemėlapis
Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės
O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos… O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.
Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta
Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę… Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino).
Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą.
Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)
Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias.
Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose.
Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams
Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko.
Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)
Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso
Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje.
Augustinas Žemaiits prie Kasulaičio ežero
Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje.
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia
Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį… Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau!
Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu
Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso!
Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai
„Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t.
Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone
Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis.
Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje
Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t.
Augustinas Žemaitis leidžiasi į šachtą, kurioje dirbo lietuviai, Skrantone
Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia.
Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra.
Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis.
Kryželis Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje
Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau.
Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis
Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas
Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras.
Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“… Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų.
Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje
Kaimai ir miesteliai, kur lietuvybė laikosi virš šimtmečio
Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi.
Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol.
Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka
Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.
Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)
Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“.
Vietos lietuvė džiaugiasi, kad jos bažnyčioje Lietuvos vėliava palikta – nors ir perkelta nuo altoriaus į vietą prie choro, kur matosi mažiau
Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja.
Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu. Lietuviškų mokyklų dydis rodo, kiek daug lietuvių kadaise gyventa tuose miesteliuose Dabar mokykla, kaip daugelis, apleista.
Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.
Augustinas Žemaitis iš Tikslas – Amerika su Setkevičių, į pensiją išėjusių mokytojų, nuo uždarymo ir teismais gynusių Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, šeima. Jie sako žmones iš Lietuvos po kapines vedžiojo nebe pirmą kartą – buvo atvykę dar kažkokie kariai.
Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų.
Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė. Visuose regiono miesteliuose pasibaigus anglies pramonei gyventojų mažėja, matosi apleistų namų
Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį.
Nelietuvė vienuolė buvusiame Mahanojaus lietuvių vienuolyno pastate nustebo sužinojusi, kad buvęs vienuolynas tame pastate buvo lietuvių ir net bandė tai neigti
Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione
Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą… Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas.
Tikslas – Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų – Elaine Luschas, praleidusi su Tikslas – Amerika kone visą dieną. Vėliausiai į Ameriką atvykęs jos protėvis imigravo 1899 m., bet ji – tvirta lietuvė, o ir jos trisdešimtmetė dukra užsiima lietuvių tautodaile.
1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“.
Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas
2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.
Frakvilio lietuvių muziejus
Pietinio Anglies regiono istoriją tyrinėjanti lietuvė Anne Chaikowski La Voie muziejuje pasakoja apie eksponatus. Po ‘Tikslas – Amerika’ ekspedicijos išleista jos knyga apie Pietinio anglies rgeiono lietuvius ir toje knygoje panaudotas mūsų žemėlapis
3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei.
Tamakvos lietuvių bažnyčia, prokejktuota garsiojo V.K. Jonyno
4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).
Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas
5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai.
“Saulės” lietuvių laikraščio leidykla
6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.
Maunt Karmelio lietuvių klubas
Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus).
Eklio angliakasių miestelio gatvė
Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.
Seni lietuviški dokumentai vietos muziejuje
Dėmesys „Tikslas – Amerika“ – iš JAV žurnalistų ir koledžo
Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme.
Peg Grigalonis rodo senus įspėjamuosius užrašus regione, kurie buvo parašyti ir lietuvių k. Beje, ji ne lietuvė – pavardę gavo nuo vyro lietuvio. Pasakojo, kad dar 1940 m. regione jei susituokdavo skirtingų tautybių žmonės, tai laikyta mišriom santuokom. Dabar jau į kilmę nežiūrima, daugelis susimaišę.
Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena…). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.
Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta
Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė.
Žurnalistai fotografuoja mus, o mes – žurnalistus
Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu – bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai… O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes.
Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug).
Rytais, vakarais ir ištaikius laisvą minutę “Tikslas – Amerika” žygio dalyviai ne tik surašydavo surinktą medžiagą, bet ir pristatydavo ją socialinėje žiniasklaidoje, pranešimuose spaudai. Nes projektas reikšmingas tik tada, jei žmonės juo naudojasi
Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.
Vienas daugelio lietuvių kilmės žmonių Pensilvanijos Anglies regione rodo darbo kortelę su dabartine pavarde (Secavage) ir ta, kurią, kaip išsiaiškino, turėjo jo protėviai (Čekavičius)
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis
Pitsburgas
Pitsburgas – didžiausią lietuvių procentą turintis už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) joje – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti.
Pitsburgo Mokymosi katedra
Deja, Pitsburgas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau.
Pitsburgo išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017“ lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių, priėmė mus netgi savo namuose ir ne tik, kad neprieštaravo mūsų įtemptam grafikui, bet ir pats visai parai prisijungė prie mūsų užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau.
Augustinas Žemaitis iš ‘Tikslas – Amerika’ su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi
Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje Duboize, 2 val. kelio nuo Pitsburgo, valanda prieš saulėlydį. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams… Galutinai sutemus, keliavome į Pitsburgą, kur kitą rytą pagal grafiką 7 val. išvažiavome į miestą.
Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.
Lietuvių tautybės klasė visame pasaulyje neturi analogų
Labiausiai per dieną Pitsburge pribloškė Lietuvių klasė Mokymosi katedroje (Cathedral of Learning). Visų pirma, jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeis iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pitsburge, o gal ir Pensilvanijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip koks nors muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis, raštais…
“Tikslas – Amerika” komanda su Pitsburgo universiteto ir Lietuvių klasę prižiūrinčios organizacijos atstovėmis Maxine Bruhns ir Janet Carlisle Pitsburgo lietuvių klasėje
Kambaryje mus pasitiko Pitsburgo universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pitsburgo universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?“. „Puikiai“ – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla“ – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas“.
Lietuvių klasės priekis
Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie visi susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei, mūsų apsilankymui baigiantis, kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį išdėstė įvairių tautų dizaineriai!
Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje
Pitsburgo Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog, daug tautybių klasių viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą“ pasivažinėjimui po miestą, aplankantį ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį apjungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-rytų Europos tautų muziejais.
Tarp įdomiausių Pitsburgo lietuviškų vietų – kapinės su lietuvių nuotraukomis
Pitsburge kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų minčių, kaip tą padaryti.
Pamąsčiau. Be lietuvių klasės, „žmonėms iš šalies“ galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pitsburge kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 metų fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančių kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra…
Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pitsburgo lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pitsburgas – ne Anglies regiono kaimai, Pitsburgas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai justi.
Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas
Lietuvybės didybę – deja, tik buvusią – dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pitsburgą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui“ – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės“, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę…
Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado
Deja, mums lankantis, lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – pagal nuotraukas, stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus.
Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios
O iš daugelio lietuviškų vietų Pitsburgo priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų – bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo iki atvykimo metu Jonas Baltrus, patyrinėjęs, pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra“). Vienai tokių, Espleno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko visgi atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo“ – mums sakė.
Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia
Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę aplink ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio išties aptikome parašyta „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII“! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?“. Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas…
Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos. priekyje – Augustinas Žemaitis pažymi jų koordinates, kad galėtų jas perkelti į internetinį žemėlapį. Kartu – JAV lietuvis žurnalistas Len Barcouski, atvedęs “Tikslas – Amerika” prie šių liekanų
Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration“ mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo.
Pitsburgo priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pitsburge. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta, bažnyčia, kapinės atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų…
Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė
„Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose“ – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų lietuvis Pitsburgo žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pitsburgo žmonėms.
Lietuvių klubai aplink Pitsburgą
Nors, atrodo, keista, „gyvų“ lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pitsburgą. Ist Vandergrifte tebeveikia lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis – tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė, iškilus reikalui, paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentlivilyje ir ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)… O juk visame didžiajame Pitsburge nėra nė vienos!
Ist Vandergrifto lietuvių klubas
Iš Bentlivilio važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą – atsakymų sulaukėme nebent apytiksliai. Kaip ir apie dar kelias Pensilvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (kaip Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America“), senoje spaudoje – kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti.
Kaip ir kiekvienam prie projekto savo pasakojimais ar vietų atrakinimu prisidėjusiams savanoriui, ‘Tikslas – Amerika’ Ist Vandergrifto kunigui Thomas More Sikora įteikia atviruką su Lietuvos vaizdu vienoje pusėje ir ‘Tikslas – Amerika 2018’ maršrutu kitoje
Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika“ nesitikėjau, kad taip sunku bus sužinoti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, per organizacijas, tokias kaip Lietuvos Vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika“ žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra: todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu.
Aistė bendrauja su Šv. Luko (dabar Ave Maria) bažnyčios Bentlivilyje parapijiečiais, ar jie dar ką prisimena iš laikų, kai tai buvo lietuvių-slovakų parapiją. Iš tų laikų išliko mažai kas
Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį likusių parodė Amerikos lietuviai – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso per 300 vietų… Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų pilnas…
Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Vašingtoną. Nors Lietuvių klasė Pitsburge labai graži ir verta dėmesio, bendrai Pitsburge situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir, be lietuvių klasės ir kapinių, kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka.
Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantė, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatai, lietuviškas muziejus… Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Pitsburge:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Pitsburge aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis
Vašingtonas
JAV sostinė Vašingtonas – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017“. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje.
Be to, Vašingtone palaidotas ne vienas žymus lietuvis, ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.
Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje – Kubos ambasada, kairėje – pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.
Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika“ įkvėpėją
Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Vašingtone, ryte laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika“ iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5 metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos“, tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį“ – sakė – „Matome, kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?“.
Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika“ idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus kontaktą su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo, nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą“ pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs…
Lyra puišytė rodo Lietuvos ambasados Vašingtone archyvo turinį. “Reiktų kada prisėsti, susisteminti” – sakė
Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko.
Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?“, „Kada atvažiuosite į Klivlandą?“, „Ką darysite paskui?“… Tai paskatino vos sugrįžus iš Amerikos parengti maršrutus dar dviems potencialioms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi, 2018 ir 2019 m…
Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje
O pradžiai būtent Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios, ir arti viena kitos. Virš šimto miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis per 16 dienų spėjome aplankyti! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017“ valstijose kartu paėmus gyvena 41,87% visų JAV lietuvių.
Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?“ – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus… Ambasada organizuoja visokius lietuviškus renginius ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Vašingtoną atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos, kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.
Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė
Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje
Didžiausia JAV katalikų bažnyčia – Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika – matosi iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Vašingtone – bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių…
Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės
Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaikose ir skulptūrose prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje…
Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas
Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Vašingtoną, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir, galbūt, prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.
Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone
Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai
Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Vašingtone. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką… O štai žymių lietuvių kapai Vašingtone – pamiršti.
Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą, greta tokių įžymybių, kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių.
Augustinas Žemaitis pažymi Henriko Radausko kapo (dešinėje) Vašingtone koordinates
Tačiau jis ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau juk didelės ir vienas po kito klaustieji Vašingtono lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta bus pažymėta „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes…
Eidami tarp Radausko ir Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad Radauskas – tik aisbergo viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams?
Kazio Škirpos kapas Vašingtone
Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto Amerikos lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.
Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.
Lietuviai ilsisi ir tarp Arlingtono karių
Kai „Tikslas – Amerika“ iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virdžinijos valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau, o simboliškai svarbu jo atrasti kuo daugiau valstijų…
Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas) – jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington – A Color Guide to America’s Most Famous Cemetery“, kuri iš dalies prieinama internetu.
Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse
Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva… Gražus ir meniškas.
Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė
O kai lankėmės Kenebunke, Meine, sutiktas Amerikos lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, aišku, tas sąrašas nebaigtinis… Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika“ negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra arba lietuviški ir įdomūs stiliumi (kaip Harris‘o), arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip Sabalauski), bet tas žymumas turėtų būti pagrįstas platesniais paminėjimais knygose, gatvių ar organizacijų pavadinimuose jų garbei ir kitur.
Lietuvybės gabalėliai Vašingtono centre
Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Vašingtone yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), jų – tikra gausybė – negi nieko lietuviško nėra juose? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, apie lietuviškas vietas Vašingtono muziejuose ir kitur centre sužinojome tiek, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Vašingtone turėjome tik vieną dieną.
Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas“. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias, vis dėl to, verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija atrodė Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – Amerikos balsas, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų.
Dariaus ir Girėno nuotrauka – šiame stende
Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, aišku, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.
Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas
Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas kai tik įmanoma priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis, galybės holokausto atminimo objektų dėka, nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, suteikia joms atkirtį.
Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai suvokia, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi pasaulyje Sovietų Sąjungos. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.
Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Vašingtone, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).
Lietuvos partizanų rekonstruktoriai iš Baltimorės lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)
Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš Rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir jų tarpe turi likti populiari…
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Vašingtone:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Vašingtone aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis
Baltimorė
Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.
Baltimorės Lietuvių namai
Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!
Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė
Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams
Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.
Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje
„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.
Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus
Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.
Baltimorės lietuviai su Tikslas – Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje
Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.
Visų trijų imigracijos bangų atstovai kartu rūpinasi Baltimorės lietuvių namais. Iš kairės – H. Gaidis (angliakasių sūnus), A. Radžius (kaip vaikas atvežtas iš Lietuvos tėvams traukiantis nuo sovietų okupacijos) ir G. Bujanauskas (laimėjęs žaliąją kortą)
Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.
Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke
Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV
Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)…
Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių… Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška – išskyrus kelias detales.
Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus
Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir… prašymai melstis už mūsų projektą.
Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.
Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje
Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.
Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje
Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra
Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).
Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke… Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.
Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia
Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.
Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.
Franko Zapos biustas Baltimorėje. Greta jo stovi Aleksas Radžius ir Tikslas – Amerika dalyvė Aistė Žemaitienė
Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia
Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.
Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.
Bandymas pažiūrėti, kiek dar išliko lietuviško vidaus Heiverhilio lietuvių bažnyčioje, nūnai patekusioje į ‘getą’ ir apleistoje. Tai Masačusetsas: Baltimorėje lietuviškos vietos laikosi geriau
Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.
Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Baltimorėje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Baltimorėje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis
Filadelfija
Filadelfija – Amerikos lietuvių „kolonija“, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga lietuvių muzikos salė, senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomavusis (kaip, tarkime, Bostone).
Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Filadelfijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių.
Kanklės virš lietuvių muzikos salės įėjimo.
Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką
Dieną Filadelfijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien ta mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų amžiaus – galėjo pasiųsti per nugarą lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui nepriklausomybė, Europos Sąjunga… Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota… O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo J. Šeduikytės turo reklamos).
Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą (kankles virš įėjimo), bet ir autentiškas „proziškas“ detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą.
Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.
Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto“. Jei žiūrėti į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti…
Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti – o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado.
Problema, aišku, ta, kad daugelis tų, kurie rūpintųsi tuo paveldu, apie jį nežino. Nežino, koks jis ypatingas ir kad jis atsidūręs pavojuje. Žino Amerikoje nebent pavienius garsesnius objektus, kurie nebūtinai patys reikšmingiausi. Net Lietuvos Kultūros ministerijos Lietuvai reikšmingų pastatų Amerikoje sąrašas visai neišsamus, su klaidomis, daug kas iš ten aprašytų vietų jau sunaikinta.
„Tikslas – Amerika“ mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog, daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys.
Tikslas – Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais Al Mikučiu ir Vytautu Karaliumi. Pastarasis pasakojo, kad jo žmona airė-vokietė ir mama pyko – kodėl nelietuvė. Buvo atitrūkęs 20 metų nuo Lietuvių muzikos salės, tačiau po tėvo mirties sugrįžo. Al Mikutis papasakojo apie jo vaikystės tautinius konfliktus: už tai, kad kalbėjo lietuviškai, tarptautinėje mokykloje buvo sumuštas ir nuo tada vengė kalbėti viešai gimtąja kalba; lietuviai tada mušdavosi su lenkais, bet susivienydavo prieš skaitlingesnius airius, kuriems esą pavydėjo, nes dėl gero anglų k. mokėjimo šie gaudavo geresnius darbus
Filadelfijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės
Įspūdingiausia Filadelfijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: kaip tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – Šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje…
Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.
Filadelfijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų sausio 13 d. žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių „scena“).
Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis
Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam papasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfus ir tragedijas. Ir Filadelfija – viena paskutinių vietų, kur tą gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti.
Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (aplink mišias), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai.
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“
Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nusipirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas).
Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.
O Šv. Jurgio bažnyčia kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį“ eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų“ – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla. Pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitoms veikloms. Tai – grynai Amerikos tradicija, visoje Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės – kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten buvo visa jų veikla.
Daug dešimtmečių čia dirbęs Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios klebonas Anderlonis pasakoja bažnyčios istoriją. Dabar parapija oficialiai nebelietuviška, jis perkeltas į kitą – didesnę ir svarbesnę – parapija, tačiau širdis – vis tiek čia ir jis čia grįžta. Jis puikiai moka lietuviškai, nors į JAV imigravo jo seneliai (senelis nenorėjo tarnauti caro kariuomenėje).
Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.
Tikslas – Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje
Kaip žydai „Vilniaus sinagogą“ išsaugojo
Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, šios trys tautybės kartu sudarė apie 20% Lietuvos žmonių (jei skaičiuoti su Vilniaus, Klaipėdos kraštais). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika“ sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika“ apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai.
Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams, jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų, dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai – nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur.
Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė
Dėl tos priežasties Filadelfijos Vilniaus sinagoga (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu“ darydamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų paiešką: „Lithua*“, „Viln*“, „Kaun*“ ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę.
Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.
Šitą istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta Vilniaus sinagoga – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono). Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič“ judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą padovanojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti“ – kalbėjo rabinas – „nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti“.
Rabinas rodo Vilniaus sinagogos steigimo dokumentus
Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos!
Bensalemo kapinėse „Tikslas – Amerika“ panėšėjo į „Misija – Sibiras“
Vizitą Filadelfijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalemo lietuvių kapinėse. Tiksliau, miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas.
Lietuvių Romos katalikų kapinės JAV dažniausiai sutvarkytos. Tačiau su įvairiomis „nepriklausomomis“ kapinėmis būna bėdų: kai jas valdžiusi organizacija nunyksta, nebelieka kam jų prižiūrėti. Šitaip nunykus Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Filadelfijos parapijai niekam nebereikalingos tapo ir Bensalemo kapinės. Ir visgi stebint tuos pamirštus kapus galvoje kirbėjo klausimas – o kur tų žmonių artimieji?..
Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.
Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika“. Kapines pirmieji „atradę“ vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Filadelfijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje, ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama… Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų!
Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.
Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų“? Ir kiek kitų „pamirštų“ lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina dar labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti.
Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas Amerika“ lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta – būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Filadelfijoje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Filadelfijoje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis
Naujasis Džersis
Paskutinė „Tikslas – Amerika“ valstija Naujasis Džersis mus pasitiko spindinčiomis šviesomis. Atlantik Sitis. Ne, Naujojo Džersio kazino sostinėje nėra lietuviškų vietų – tiesiog, moteliai ten pigesni, todėl nakvojant viename jų paprasčiau tilpti į projekto biudžetą. Kitą dieną dar gerokai prieš aušrą pajudėjome į šiaurę, link Niujorko.
Nes Naujojo Džersio visos lietuviškos vietos – prie pat Niujorko miesto, iškart anapus Hadsono upės. Pradžioje net galvojau jas aprašyti Niujorko straipsnyje: bet supratau, kad jų tiesiog per daug, ir Naujasis Džersis vertas atskiro straipsnio.
Elizabetas – Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės širdis
Žymiausia jų – Elizabetas. Kai svarsčiau, kuri iš senųjų Amerikos lietuvių bažnyčių rytų JAV man įdomiausia, viena iš kandidačių buvo Elizabeto bažnyčia – nes ji didelė ir gyva, lietuviška. Prie įėjimo pasitiko Laima Liutikienė – aktyvi lietuvių bendruomenės narė iš trečiosios bangos lietuvių. Visada smagu matyti, kad „trečiabangiai“ dalyvauja saugojime to, ką sukūrė ankstesnės lietuvių bangos. Pernelyg dažnai iš pirmabangių palikuonių ar antrabangių girdėjome istorijas, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei lietuvių…
Augustinas Žemaitis su prieš 13 m. į JAV atvykusia Laima Liutikiene ir lietuve, kilusia iš gretimo Niuarko, prie Elizabeto bažnyčios
Laimai „Tikslas – Amerika“ projektas labai patiko, ji vylėsi, kad dabar, jau turėdama laiko ir pagrindą po kojomis Amerikoje, galės, „Tikslas – Amerika“ dėka, parodyti lietuviškas rytų JAV vietas savo vaikams.
Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija
Netgi Naujojo Džersio lietuviškas vietas ji ne visas žinojo – „Pirmą kartą išgirdau, kad ir Bajonėje yra lietuvių bažnyčia“… Ech, kiek kartų per „Tikslas – Amerika“ išgirdome padėkas už tai, kad papasakojome žmonėms apie jiems nežinomas lietuviškas vietas visai šalia jų gyvenamosios vietos! Ir toli gražu ne vien iš trečiabangių. Mane patį labiausiai nustebino, kad, tarkime, lietuvis kunigas galėjo būti niekad nė nematęs lietuvių bažnyčios už keliolikos kilometrų nuo tos, kurioje daug metų dirbo.
Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos
Tačiau, kaip aiškino dar „senieji“ Amerikos lietuviai iš Pensilvanijos Anglies regiono, lietuviškas gyvenimas seniau virdavo savame miestelyje, savame didmiesčio rajone, ir tik kelios lietuviškos organizacijos apėmė platesnius regionus.
Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje
Tačiau dabar – kiti laikai, dabar žmonės kasdien į darbą nuvažiuoja didesnius atstumus, nei kadaise eilinis amerikietis nukeliaudavo per mėnesį. Ką jau kalbėti apie keliones, komandiruotes. Ir Naujojo Džersio lietuviškos vietos gali sudominti nebe tik tų pačių miestų gyventojus, tačiau visus, kas atskrenda į Niujorką – juk tai taip šalia. Netgi jei kada tektų ilgą laiką laukti sekančio skrydžio Newark oro uoste (layover), kelias lietuviškas vietas aplankyti vos per porą valandų spėtumėte! Elizabeto bažnyčia, lietuviška kepykla, Kemėžio gatvė ir lietuviškas kryžius – vos 1 km nuo pakilimo tako galo ir apie 2 km nuo terminalo.
Tautinės išvaizdos lietuviškoji kepykla
Tačiau norint, kad lietuviškų vietų lietuviai iš kitur važiuotų žiūrėti specialiai, nepakanka paskelbti informaciją apie vieną objektą. Reikia pranešti apie visas lietuviškas vietas tame krašte: nes juk, išsiruošęs į kelionę, žmogus norės turiningai išnaudoti visą dieną. Nevažiuos į kitą miestą dėl vienos uždarytos lietuviškos bažnyčios – bet jei bus dar ir kapinės, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių muziejus, ir kokia svarbi istorinė vieta kelių kilometrų spinduliu – jau verta dėmesio.
Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida
Suprasdami tai ir skatindami lankyti lietuviškas vietas JAV, „Tikslas – Amerika“ planuoja ne tik sužymėti lietuviškas vietas Amerikoje, tačiau ir parengti siūlomus kelionių po lietuviškas vietas JAV maršrutus.
‘Tikslas – Amerika’ nufotografuoja kiekvieną lietuviškos vietos fragmentą ir, kaip čia bažnyčioje Elizabete, kiekvieną vitražą, altoriaus detalę. Tikimės ne tam, kad išliktų bent nuotraukos, jei lietuviškos vietos sunyktų, o tam, kad būtų priemonės sudominti turistus ir kitus žmones lietuviškomis vietomis JAV
Naujojo Džersio bažnyčios – labai lietuviškos
Per „Tikslas – Amerika“ vieni smagiausių momentų būdavo, kai kažką lietuviško atrasdavau ten, kur nebesitikėdavau. Viena tokių vietų buvo Šv. Mykolo bažnyčia Bajonėje. Mačiau informaciją, kad ji virto asirų katalikų katedra. Dažniausiai į tas bažnyčias, kurios nebėra katalikų, man patekti nepavykdavo, tad duris pastūmiau pernelyg daug nesitikėdamas. Tačiau jos buvo atrakintos! O viduje – išlikusios visos lietuviškos detalės, net trispalvė prie altoriaus. Žmonių nebuvo, o vėliau atėjusios moterys sakė ten besilankančios pirmą kartą. Tačiau, kaip atradau, bažnyčia atrakinta nuolat ir, nepaisant tapimo asirų katedra, didžiąją dalį laiko ja naudojasi Romos katalikai.
Iėjimas į Bajonės lietuvių bažnyčią, pasitinkantis užrašu, kad tai – lietuvių bažnyčia
Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje
Maloniai nustebino ir kad Kernio (Kearny) bažnyčia tebėra oficialiai lietuviška. O taip pat, kad net Niuarko Švč. Trejybės bažnyčios, kur mišios – tik portugališkos – duris puošia Vytis, šalimais stovi gražus tautinis kryžius-saulė. Tokie įspūdingi aukšti kryžiai stovi prie daugelio esamų ar buvusių Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, o ir kitur Amerikoje. Juos žymėsiu kaip lietuviškus paminklus, nes į jų drožinėjimą įdėta ne ką mažiau meilės ir kūrybinės energijos, nei statant skulptūras. Be to, ant kai kurių tokių kryžių būna net amerikiečių žiniai parašyta Lietuvos, o ypač Lietuvos okupacijos, istorija.
Kernio lietuviškoji bažnyčia
Tačiau apskritai Niuarko bažnyčia – vienas didžiausių praradimų. Jau seniai kirbėjo klausimas, kodėl gi dabartinė Niuarko lietuvių bažnyčia šitokia paprasta – kaip eilinis dviaukštis namas. Juk ne tokias Amerikos lietuviai sau statydavo… Tačiau visame internete informacijos apie tai neradau. Internete dar gali rasti informaciją apie dabartinius įvykius, parapijų uždarymus, bet ne apie tai, kas vyko prieš 30 ar 40 metų…
Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius
Ruošiantis „Tikslas – Amerika“, atsivertus knygas apie JAV paveldą, o vėliau Elizabete pakalbėjus su buvusia parapijiete, peržiūrėjus jos atsineštą parapijos istoriją viską supratau. Kaip matyti iš senų nuotraukų Niuarko bažnyčios būta netgi didingesnės, nei Elizabeto, apskritai turinčios mažai lygių Rytų JAV! Deja, 1981 m. kilo gaisras, vyskupija neleido bažnyčios remontuoti, parapija buvo priversta persikelti į parapijos salę…
„Tikslas – Amerika 2017“ ekspedicija – tik pradžia
Naujajame Džersyje prie savo finišo priartėjo geriausiai matoma „Tikslas – Amerika 2017“ dalis: ekspedicija. Nuvažiavę per 4500 km, padarę per 8000 nuotraukų, grąžinome nuomotą automobilį ir persėdome į Niujorko metro. Kitą dieną – skrydis atgal į Lietuvą.
Po itin intensyvių dienų kiekviena poilsio minutė – saldi
Tačiau projektas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi iki šiol. Koks 90%-95% jo savanoriško darbo – Lietuvoje. Susisteminti surinktą informaciją, parengti interaktyvų žemėlapį, papildyti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę nauja informacija… Užima gerokai daugiau laiko, nei tikėjausi, daug ištisų parų.
O dar gal net ilgiau užtrunka projekto viešinimas: bendravimas su žiniasklaida (kalbėjau per Lietuvos radiją, televiziją, kalbėjau su daugybe laikraščių, žurnalų, interneto portalų), pranešimų spaudai rašymas, ieškojimas galimybių duoti interviu ar papasakoti apie Amerikos lietuvių paveldą. Tačiau tai – būtinas dalykas. Toks projektas, kaip „Tikslas – Amerika“, vertingas tiek, kiek apie jį žino žmonės, kiek juo naudojasi, skaito. Jeigu būtų nenaudojamas žemėlapis – iš jo būtų mažai naudos…
Priešpaskutinę ekspedicijos dieną – susitikimas su Lietuvos konsulu Niujorke J. Pranevičiumi. Diplomatinės ir konsulinės įstaigos itin vertina ‘Tikslas – Amerika’ ir todėl, kad jis naudingas joms pačioms: juk diplomatai ir konsulai nuolat perkeliami iš vietos į vietą ir naujai paskirtajam nėra lengva susivokti, kokie lietuviški objektai, kokios bendruomenės jo zonoje yra. Tam labai padeda koncentruota ir aiški informacija, kurią renkame
Čia – irgi dar viena lietuviško paveldo bėda. Matydamas tas lietuviškas vietas Amerikoje, kalbėdamas apie tai, kas ten vyko ar vyksta, neretai galvodavau „jei visi žinotų, kiek daug dėmesio tai sulauktų!“. Bet daug kur viską žino tik nedidelis ratas žmonių. O viešojoje erdvėje, tuo tarpu, sukasi visokios žinios apie žvaigždes (celebrities)… Nes tos žvaigždės skiria dėmesio informacijos apie save viešinimui…
‘Tikslas – Amerika’ projekto pristatymas Rokiškyje
Viena abejonių „Tikslas – Amerika“ projektu, kurios kartais Amerikoje sulaukdavau iš vietos lietuvių, skambėdavo maždaug taip: „Juk jau yra knygos apie lietuvišką paveldą, vien kunigas Valkavičius tris tomus parašė“. Esu labai dėkingas šviesaus atminimo kunigui Valkavičiui, kad parašė, nes iš tų knygų ruošdamiesi „Tikslas – Amerika“ sužinojome apie lietuviškų parapijų istoriją to, kas kitaip, tikriausiai, būtų neišlikę. Tačiau, deja, knygų bibliotekose ieško tik „ištikimiausi“ lietuvybės puoselėtojai, dažniausiai – vyresnio amžiaus.
Diskusija apie Amerikos lietuvių paveldo ateitį Nacionalinėje Martyon Mažvydo bibliotekoje, kur pristatyti ir ‘Tikslas – Amerika’ projekto rezultatai
Tuo tarpu lietuviškas paveldas nusipelno to, kad juo susidomėtų ir masės: eiliniai turistai iš Lietuvos ar Amerikos lietuvių palikuonys, savaitgaliui atvykstantys į Bostoną, Niujorką ar Filadelfiją. Dabar tokios informacijos žmonės ieško beveik vien internete: patogiausia ir greičiausia. Ir tik internete galima aiškiai nurodyti tikslias lietuviško paveldo vietas aplankymui. Ir tik internete informaciją paprasta greitai atnaujinti (knygose ji būna parašyta tokia, kokia buvo prieš 15 ar 30 metų, o juk daug kas keitėsi). Ir tik internetas pasiekiamas iš viso pasaulio vienodai – vos vieno mygtuko paspaudimu. Ir tik internete gali paprastai pateikti tūkstančius spalvotų nuotraukų (analogiškas albumas būtų labai brangus ir sunkus).
Interaktyvus Tikslas – Amerika žemėlapis
Todėl „Tikslas – Amerika“ internetinis projektas. Viliuosi, kad per „Tikslas – Amerika“ apie daugelį vietų lietuviai – ir Amerikos, ir Lietuvos – sužinos. Kad jomis labiau susidomės ir amerikiečiai, Amerikos lietuvių palikuonys, kol kas kiek primiršę savo kilmę, vadinamosios Y ir Z kartos. Kad Lietuva ir jos atstovai geriau galės prisidėti prie viso to išsaugojimo. Ir kad bent dalis tų vietų, kurios atrodė pasmerktos, bus išgelbėtos.
Klausytojas užduoda klausimą Augustinui Žemaičiui po ‘Tikslas – Amerika’ pristatymo VU Žygeivių klube
„Tikslas – Amerika 2017“ – ne pabaiga. Sulaukę daug gražaus dėmesio ir klausimų apie projekto ateitį, parengėme du naujus maršrutus galimiems ateities projektams: „Tikslas – Amerika 2018“ (Ilinojus, Indiana, Mičiganas, Viskonsinas, Ohajas, Misūris) ir „Tikslas – Amerika 2019“ (vakarinis Niujorkas, Ontarijas, Kvebekas). Ar jie įvyks? Tai jau priklauso nebe vien nuo mūsų. Jeigu įvyks, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis padengs apie 90% Šiaurės Amerikos lietuviškų vietų.
Skaityti daugiau apie lietuviškas vietas Naujajame Džersyje:
1.Išsamus “Gabalėliai Lietuvos” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje aprašas
2.“Tikslas – Amerika” lietuviškų vietų Naujajame Džersyje žemėlapis
2 komentarai
Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje . Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo .
Čia priklauso nuo biudžetinės įstaigos srities. Pvz. sveikatos apsaugos ar švietimo srityje, sienos apsaugoj, prireikus masiškai perorganizuoti visą procesą, vis iš naujo koreguoti teisės aktus, to darbo neturėjo stigti. Finansų ministerijoj turbūt irgi nebuvo ramu. Ir daugiau įstaigų su padidėjusiu darbo krūviu buvo. Žinoma, galėjo būti ir situacijų, kai įstaiga negebėjo efektyviai pereiti dirbti nuotoliniu būdu, valdyti užduočių ir sužiūrėti rezultatų, ir dėl to dalis darbuotojų įsigudrino dirbti mažiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi, ką tik pažįstu dirbančius valstybiniam sektoriuj, ėmė kalbėti apie užgriuvusią vaizdo konferencijų gausa (jų kai kuriem padaugėjo tiek, kad galėdavo užimti ir 7 valandas per dieną) ir tuo, kad jos labiau vargina, nei gyvas bendravimas. Buvo ir pastebėjimų, kad dirba ilgiau vien dėl inercijos: anksčiau, grįžimas iš darbo namo būdavo aiški psichologinė skirtis tarp darbo ir laisvo laiko, o dirbant nuotoliniu viskas netyčiom nusitęsia į vakarą.
“JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma”
Kiek randu, europiečiai gali patekti į JAV. Tik prieš atvykdami turi praleisti dvi savaites ne Šengeno ir ne kitoje draudžiamoje šalyje. Tinka, jei mano žinios nepaseno, Turkija, Serbija, Albanija, Kroatija, Meksika.
Nenorėjau pasakyti, kad visiems žmonėms biudžetinėse įstaigose yra taip. Tiesiog pasirinkau hipotetiniu pavyzdžiu žmogų, kurio karantinas neigiamai nepaveikė, ar net turėjo pliusų. Pavyzdyje tas hipotetinis žmogus yra biudžetininkas, nes tai viena visuomenės grupių, kuri nesijaudino dėl savo pajamų – net ir tie, kurių paslaugų/darbo tuo metu nereikėjo, ar reikėjo mažiau. Be abejo, pavyzdžiu galėtų būti ir, tarkime, pensininkas.
Realiai, jei tiksliau, atsiribojant nuo profesijų, kalbėdamas žmogų, kurio neigiamai nepaveikė karantinas, turiu omeny žmogų, kuriam:
*Pajamos nepasikeitė ir nebuvo reikalo jaudintis, kad pasikeis.
*Darbų kiekis bent jau nepasikeitė, o dar geriau – sumažėjo arba pobūdis tapo malonesnis (pvz. galimybės vėliau keltis, jei jos svarbios; mažiau gyvo bendravimo, jei intravertas ir pan.).
*Esminiai gyvenimo / kelerių metų planai nesugriuvo.
*Esminiai hobiai ir laisvalaikis nepasikeitė (jų nepaveikė karantinas), arba pasikeitė į ne mažiau įdomų.
Manau tokių yra iki keliasdešimt procentų Lietuvos gyventojų.
Na ir priešingybė – žmogus, kuri gyvenimą karantinas bent vienu (ar keliais) šių būdų apvertė iš esmės.
Dėl JAV sienų – taip, tu teisus. Tačiau “Tikslas – Amerika” vis tiek labai sudėtinga, nes:
a)Padėtis labai greitai keičiasi. Net jeigu pasirinkčiau būti, tarkime 2 savaites Meksikoje tam, kad paskui skristi į JAV, turėčiau bilietą į JAV, tai negalėčiau būti garantuotas, kad JAV per tas dvi savaites “neuždarys” ir atvykimo iš Meksikos – gali būti, kad tiesiog būčiau iššvaistęs laiką ir pinigus laukdamas teisės patekti į JAV.
b)Smarkiai padidėję nusigavimo į JAV kaštai.
c)Įvairūs ribojimai JAV viduje: atsirandantys ir nykstantys privalomi karantinai važiuojant iš tam tikrų valstijų į tam tikras ir pan.
Taip pat organizaciniai niuansai JAV viduje:
a)”Tikslas – Amerika” pagal pobūdį reikalauja labai tikslaus planavimo – per dieną būna ir dešimtys susitikimų, vietų aplankymų. Bet koks atšauktas skrydis, uždaryta siena tarp valstijų ar pan., gali viską sugriauti – ypač kai tai ne tiesiog atsideda keliom valandom, o iš esmės sugriauna visą eiliškumą.
b)Susisiekiau su Amerikos lietuviais ir minėjo, kad nors dalis žmonių JAV nekreipia į ligą didelio dėmesio, yra, kurie bijo susitikti su bet kuo iš kito miesto – o mums svarbu susitikti, išklausyti istorijas.
c)Taip pat atšaukti ir įvairūs lietuvių renginiai, kuriuos turėjome lankyti (pvz. Los Andželo lietuvių dienos), neaišku kaip ir dėl “standartinių” dalykų: muziejų veiklos, bažnyčių veiklos – dėl ko galėtų būti sunku ar neįmanoma ten patekti, bent jau dalyje valstijų, nes reikalavimai skiriasi (JAV labai bijoma teismų, tai jei vieta privalomai uždaryta tikėtina neįleistų ir tyrėjų, nors jie ir nėra klientai).
Taigi, kadangi realiai turime tik “vieną šūvį” aplankyti su “Tikslas – Amerika” Vakarų JAV, taigi išnykus galimybėms tam tikras vietas aplankyti ar su tam tikrais žmonėm susitikti šį kartą, nebūtų galimybių tai padaryti kitais metais, todėl apsisprendėme daryti vėliau.