Išskleisti meniu

Kelionių nauda

Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte

Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte

| 2 komentarai

Dažnam šiuolaikiniam keliautojui nepakanka tiesiog pamatyti užsienio kraštus – jis nori ir padėti, ar bent jau nepakenkti, vietiniams žmonėms, gamtai. Plinta savanorystė, aukojimas, rinkdamiesi prekes/paslaugas, žmonės galvoja ne vien apie kainas, o ir apie tai, iš ko ir ką perka.

Deja, žinodami tokius gerus europiečių ar amerikiečių ketinimus, kai kurie nesąžiningi ir neskurdūs žmonės sukūrė ištisus metodus, kaip tuo gerumu ar naivumu pasinaudoti, uždirbti iš to didelius pinigus.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje paplito ir gausybė mitų, aiškinantys, neva geri darbai nėra geri, arba akcentuojantys kažkokių konkrečių veiksmų neva keliamą pavojų, kurio nėra, arba tas pavojus perdėtas.

Todėl labai svarbu parašyti tokį straipsnį.

 


Skurdas

85% pasaulio žmonių gyvena skurdžiau, nei vidutinis lietuvis – tad jei keliaujate ne į Vakarų kraštus, daug susidursite su skurdžiaisiais.

Kaip padėti skurdiesiems

1.Keliaukite į skurdžias šalis.
2.Keliaudami į skurdžias šalis, aplankykite skurdesnius, mažiau turistinius jų regionus.
3.Kuo daugiau keliaukite nepriklausomai ar bent su vietinėmis agentūromis. Jei perkate kelionės paketą iš užsienio agentūrų, didelė dalis jūsų pinigų nepateks į tą skurdžią šalį, liks agentūroje. Be to, agentūros veža daugiausiai į tuos pačius turistinius taškus ir atima galimybę aplankyti skurdesnes vietas.
4.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių, ypač smulkių verslininkų. Taip didesnė dalis jūsų pinigų atiteks vietiniams, nes naudojantis tarptautinių kompanijų paslaugomis, didesnė jų dalis “išplauks į užsienį” ir/ar atiteks vietos elitui. Visgi, jei neįsivaizduojate, kad galėtumėte apsistoti paprastame provincijos viešbutėlyje, geriau apsistoti tarptautiniame, bet vis tiek keliauti į tą šalį: jei tik prekė/paslauga teikiama toje šalyje, dalis pinigų vis tiek liks ten (per algas vietiniams darbuotojams, mokesčius ir pan.).

Skurdi parduotuvėlė neturistinėje zonoje Kenijoje. Akivaizdu, kad savininkai daug neturi, bet stengiasi, dirba.

Skurdi parduotuvėlė neturistinėje zonoje Kenijoje. Akivaizdu, kad savininkai daug neturi, bet stengiasi, dirba – tai verta skatinti, kad matytų, kad pelną neša darbas, o ne elgetavimas, nes išmaldos visiems niekad neužteks.

5.Jei labai norite ką nors atiduoti, duokite ne tam, kuris prašo, moka prašyti, ir greičiausiai taip pat prašė ir gavo iš daugybės kitų turistų ir tikrai nėra tarp skurdžiausių vietinių žmonių (net jei jo apranga sakytų kitaip). Duokite tam, kuris neprašo, sąžiningai dirba ir stengiasi, bet akivaizdu nėra turtingas: gal leiskite pardavėjui pasilikti grąžą ar pan.
6.Dalinkite nereikalingus daiktus, o ne pinigus. Jums gali atrodyti šiukšlė, o kažkam kitam – turtas. Jei labai skurdžioje šalyje kažkokie prašinėtojai iš jūsų neims pusėtino daikto, o reikalaus pinigų – reiškia, tai nėra skurdūs žmonės, o apsimetėliai, ir tokiems iš viso nieko duoti nereikia.

Indijos skurdžiuose regionuose vietiniai džiaugiasi visomis dovanomis. Pavyzdžiui, nusipirkome užklotus, kad traukiniuose nebūtų šalta nakvoti, ir vėliau juos atidavėme vietiniams - kam skraidintis namo, o kažkam tikrai pravers. Vaikai krykštaudami paimdavo pusiau nugertus kolos butelius. Mums, pratusiems prie pertekliaus, gali net atrodyti gėda tokius dalykus siūlyti - tačiau Indijoje net metų senumo laikraščiai dar pardavinėjami, turi vertę. Malaizijos užkampyje mėginome palikti viešbutyje suplyšusį mums nereikalingą rūbą: darbuotojai atsivijo iki mašinos manydami, kad pamiršome, juk niekas tokių dalykų šiaip nepalieka. Apsidžiaugė, kai padovanojome jiems

Indijos skurdžiuose regionuose vietiniai džiaugiasi visomis dovanomis. Pavyzdžiui, nusipirkome užklotus, kad traukiniuose nebūtų šalta nakvoti (nuotraukoje į vieną jų susisupusi mano žmona), ir vėliau juos atidavėme vietiniams – kam skraidintis namo, o kažkam tikrai pravers. Vaikai krykštaudami paimdavo pusiau nugertus kolos butelius. Mums, pratusiems prie pertekliaus, gali net atrodyti gėda tokius dalykus siūlyti – tačiau Indijoje net metų senumo laikraščiai dar pardavinėjami, turi vertę. Malaizijos užkampyje mėginome palikti viešbutyje suplyšusį mums nereikalingą rūbą: darbuotojai atsivijo iki mašinos manydami, kad pamiršome, juk niekas tokių dalykų šiaip nepalieka. Apsidžiaugė, kai padovanojome jiems

Kaip nepadėsite skurdiesiems (mitai)

Mitas: “Skurdžiose šalyse keliauti nepatogu / pavojinga / nėra ko pamatyti
Tiesa: Ir daugelyje skurdesnių už Lietuvą šalių yra ir geros kokybės prekių bei paslaugų, o lankytinos vietos iš viso mažai priklauso nuo šalies turtingumo: tik, jei jums būtinas tam tikras komforto lygis, skurdžiose šalyse reikia rinktis atsargiau. Indijoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje daug ir skurdo, ir mažai pasaulyje lygių turinčių lankytinų vietų – tiek istorinių, tiek gamtinių. Ne visos skurdžios šalys vienodai pavojingos: Lotynų Amerikoje, Afrikoje išties gana pavojinga, tačiau Azijoje daugelyje skurdžių vietų ne pavojingiau, nei Lietuvoje.

Indija - viena skurdžiausių ir kartu viena įspūdingiausių pasaulio šalių. Nuotraukoje - centrinė Delio mečetė

Indija – viena skurdžiausių ir kartu viena įspūdingiausių pasaulio šalių. Nuotraukoje – centrinė Delio mečetė

Mitas: “Dalindami pinigus elgetoms ir prašinėtojams, padedate skurdiesiems ir mažinate skurdą
Tiesa: Beveik visi tie prašinėtojai, kurie sugebės jūsų paprašyti pinigų taip, kad norėtųsi jų duoti, bus ne skurdžiausi šalies gyventojai, o elgetos-verslininkai išmokę kaulyti pinigų iš turtingų (vietiniais masteliais) turistų. Pinigų jie taip prašo iš daugelio ir tikrai ne vienas duoda (kuo jūs išskiritnis?), tad jie iš tikro negyvena skurdžiai. Tikrasis skurdas yra ten, kur turistai neužklysta ir vietiniai nė nežino kaip su jais bendrauti.

Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime

Masajai – vienas kraštutinių pavyzdžių, kai bendruomenė demonstratyvų skurdą pavertė neblogu verslu. Daugelis keliaujančių į Keniją nori pamatyti masajų kaimą ir masajai nesitenkina ‘paprastomis aukomis’, prašo dešimčių dolerių, iš vieno turistų autobuso už trumpa pabendravimą susirenka šimtus. Kenijoje tokios sumos viršija mėnesines daugybės vietinių algas. Nors masajų kaimai atrodo labai skurdūs, kaip pasakojo keniečiai, tai – savotiškas prekės ženklas; tikrasis skurdas Kenijoje, kaip ir daug kur, yra ten, kur turistai neužsuka.

Mitas: “Šiukšles reikia išmesti – gėda dalinti tokias vargšams
Tiesa: Daug daiktų, kurie net neturtingiems lietuviams – šiukšlės, skurdžių šalių vargšams nėra šiukšlės. Nes Afrikoje, Pietų Azijoje daugelis gyvena daug skurdžiau, nei daugelis lietuvių gali įsivaizduoti; algos kai kur skaičiuojamos dešimtimis dolerių, o ne šimtais. Daiktai ten tarnauja daug ilgiau. Iš pradžių pats gerokai stebėdavausi, kai dirbantys žmonės (ne benamiai) net prašydavo daiktų, kuriuos buvau pasiruošęs mesti kaip šiukšles, džiugiai juos paimdavo – bet paskui nustojau stebėtis. Tokius daiktus juos gavusieji gali ne tik naudoti patys, bet net ir parduoti (mūsų požiūriu – už grašius, bet ten ir tiek uždirbti sunku). Maža to, mažiau išmestų šiukšlių naudinga ir ekologijai. Iš jūsų atsisako paimti prastą daiktą ar jus gėdina “kaip tokį galite duoti”? Reiškia, turite reikalą ne su vargšu, o su pasiturinčiu elgeta-verslininku, kurio visai sėkmingas verslas – kaulyti iš turtingų turistų (žr. aukščiau).

Mitas: “Keliaudami į skurdžias šalis, atimate valgį/gėrimus/daiktus iš vietinių“.
Tiesa: Skurždiose šalyse – netgi tose, kur būna badas – netrūksta valgio ir gėrimų arba yra galimybė jų atsivežti. Tiesiog skurdesnieji neturi pinigų tam įsigyti. Keliaudami į tą šalį, atvežate ir leidžiate savo pinigus: taigi, vietiniai pinigų turės tik daugiau ir galės daugiau įpirkti.
Išimtis: Vienintelė išimtis, kai šalyje ar regione gali iš tikrųjų trūkti valgio/gėrimų – tai dėl karo ar nelaimių, kai sugriaunami tiltai, keliai ir pan. Tokių vietų išties verta vengti, nebent vežtumėt pagalbą pats (žr. skyrių “Karai ir katastrofos” žemiau). Visais kitais atvejais šiais laikais įmanoma visko atsivežti iš užsienio – tai tik pinigų turėjimo klausimas, nes atsivežimas kainuoja.

 


Karai ir katastrofos

Kaip padėti katastrofų ir karų aukoms

1.Neatsisakykite kelionių į katastrofų ištiktas šalis – nebent galite pakoreguoti maršrutą, kad vengti atitinkamų teritorijų iškart po katastrofos ar karo metu.
2.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių tokiu būdu leisdami jiems užsidirbti: jų uždarbiai greičiausiai sumažėję, nes dalis turistų atšaukė kelionių planus, todėl jūsų pinigai svarbesni nei bet kada. Leiskite sau paišlaidauti, nusipirkite kokį daiktą katastrofos ištiktoje šalyje, o ne grįžęs namo.
3.Paremkite tuos, kurie dėl nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio, arba tuos, kurie padeda tokiems žmonėms. Karai/nelaimės ištinka staiga ir gali sugriauti eilinių sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Jei karas/nelaimė įvyko neseniai, žmonės nebus prisitaikę vaidinti ir kaulyti pinigų, todėl daug didesnis procentas prašymų bus nuoširdūs.

2015 m., karo su Rusija įkarštyje, keliavau į Kijevą. Pamačiau šiuos jaunuolius, dažančius gatvių tvoreles Ukrainos vėliavos spalvomis - daug jau buvo perdažyta. Jie rinko aukas 'dažams'. Paaukojau. Net jei ir ne visus pinigus jie panaudotų dažams, akivaizdu, kad žmonės stengiasi, dirba, jų darbas pakels ūpą kitiems tuo sunkiu metu. Net ir atmetus simbolinę prasmę, tvorelės tiesiog atrodys gražiau: juk nustekenta Ukraina neturi pinigų tvarkyti miestų aplinkos, daug kas ten apsilaupę, aplūžę, tad tokios iniciatyvos sveikintinos.

Kaip nepadėsite katastrofų ir karų atveju (mitai)

Mitas: “Keliauti į katastrofų ištiktas šalis pavojinga“.
Tiesa: Tai, kad šalyje nuvilnijo katastrofa, nereiškia ir net niekaip nepadidina tikimybės, kad greitai ištiks tokia pati katastrofa. Karo atveju, jei jis nesibaigęs, pavojus gali būti didesnis, tačiau dažniausiai galima pasirinkti saugų šalies regioną.
Išimtis: Jei karas yra apėmęs visą ar beveik visą šalį. Tokių šalių kiekvienu momentu tėra keletas, kitur karas vyksta nebent kai kuriuose regionuose.

Kijevo Maidanas karo su Rusija metu, praėjus vos keletui mėnesių po Maidano protestų. Viskas ramu, lankytinos vietos atviros - tik vėliavų daugiau

Kijevo Maidanas karo su Rusija metu, praėjus vos keletui mėnesių po Maidano protestų. Viskas ramu, lankytinos vietos atviros – tik vėliavų daugiau

Mitas: “Keliaudami į šalį, turinčią savų problemų (karas, nelaimės), trukdote vietiniams“.
Tiesa: Keliaudami į tokias šalis padedate vietiniams atveždami savo pinigus. Didžiausi nuostoliai dėl daugelio katastrofų ar terorizmo valstybėms, ypač turistinėms, kyla ne dėl pačių katastrofų, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų: pajamų negauna viešbučiai, restoranai, paslaugų įmonės, jos nesumoka mokesčių, neturi iš ko mokėti algų, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir nuperkama dar mažiau (sniego gniūžtės efektas) ir t.t. Todėl vienas pirmų raginimų, kuriuos daro nelaimės ištiktų turistinių valstybių valdžios – raginimas turistams nenusigręžti, raminimas, kad saugu.
Išimtis: “Trukdyti” galite nebent pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos būtent tame regione/mieste, kurį ištiko katastrofa (vyksta evakuacija ir pan.). Geriausiai tuo metu išvykti į kitą šalies regioną. Galite mėginti prisidėti prie kažkokių gelbėjimo ar labdaros darbų, bet nepervertinkite savo galimybių: prašydami kažkokio darbo iš vietos institucijų galbūt tik nukreipinėsite jų dėmesį, ypač jei yra kalbos barjeras. Geriausiai padėti savo iniciatyva paprastom, papildomo dėmesio jums nereikalaujančiom priemonėm. Jei matote pagalbos reikalingus nukentėjusiuosius ir žinote kaip padėti (pvz. esate medikas ir matote sužeistuosius) – be abejo, padėkite, bet jei ne – geriau ne ieškoti nelaimėlių, o, tarkime duoti kraujo (pačiam išsiaiškinus, kur ir kaip). Jei nežinote kaip ir kur bei nėra galimybės paprastai sužinoti – pakaks to, kad nereikalausite dėmesio sau.

2011 m. buvome aukščiausiame Tokijo dangoraižyje, kai įvyko didysis Tohoku žemės drebėjimas ir dešimtis tūkstančių gyvybių nusinešęs cunamis. Tokiją tai palietė netiesiogiai: kilo keli gaisrai, sustojo metro, mobilus ryšys 'nulūžo.'. Žmonės ėmė spaustis prie likusių metro linijų, prie taksi, prie telefono būdelių - matyt, skambino klausti artimųjų, gyvenusių cunamio regione, ar viskas gerai. Privalomai evakuoti iš dangoraižio, pasirinkome tiesiog vaikščioti po aplinkinius Tokijo rajonus tarsi nieko nebūtų įvykę, nelįsti į jokias spūstis, nebandyti 'pramušti' mobiliojo tinklo - kitiems telefonų, transporto reikėjo labiau. Japonija yra pažengusi šalis, jos gelbėjimo tarnybos irgi žino, ką daro, ir mėgindami važiuoti į evakuojamą ar sugriautą regioną tik būtume trukdę. Grįžęs pasistengiau visur skelbti (iš manęs interviu ėmė ir Lietuvos žiniasklaida), kad Japonijoje nekilo panika, Tokijas ir kiti didieji miestai nesugriauti - kad žmonės be reikalo nesibaimintų keliauti

Mitas: “Karo / nelaimės žaizdos – amžinos
Tiesa: Karo/nelaimės paliktos psichologinės žaizdos gali būti amžinos, bet materialinės žaizdos užgyja, žmonės atkuria savo gyvenimus ir pragyvenimą per kelis metus. Tačiau kai kuriose šalyse net ir prabėgus 10 ar 20 metų po nelaimės būna prašinėjančių pinigų neva tos nelaimės aukoms. Tai jau tėra žaidimas jausmais, o žaidėjai paprastai yra tiesiog profesionalūs pinigų kaulytojai.

"Free to Look" cunamio pasekmių nuotraukų galerija (bet paskui prašo aukų)

Tailando pakrantėje, 2004 m. nusiaubtoje cunamio, dar 2018 m. vietos uždarbiautojai statė ‘pažiūrėti – nemokama’ cunamio nuotraukų galerijas (su šokiruojančiais skenduolių, sugriovimų vaizdais), bet priėjus prašė pinigų neva ‘cunamio našlaičiams ir aukoms’, kai cunamis praūžė jau prieš 14 metų

 


Žmogaus teisės

Kaip padėti plėsti žmogaus teises

*Nesivadovaukite kitų žmonių nuomonėmis apie žmogaus teisių pažeidimus. “Žmogaus teisės” šiais laikais, deja, labai nuvalkiota sąvoka – “žmogaus teisių pažeidimai” daug kur yra tapę sinonimu frazei “kitokia nuomonė”. Žmogaus teisių pažeidimais viena kitą kaltina dažnos valstybės valdžia ir opozicija, valstybės-kaimynės, tos pačios valstybės tautos/religijos ir t.t. Be to, kai kurie tariami žmogaus teisių pažeidimai kyla iš skurdo, nepritekliaus. Todėl negaliu pasakyti bendrai “Nekeliaukite į žmogaus teises pažeidžiančias šalis” – manau, toks patarimas būtų suprastas klaidingai ir padarytų daugiau žalos, nei naudos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus teisės skirtingose kultūrose suprantamos skirtingai (ypač ribiniai atvejai: teisę į gyvybę aborto ar mirties bausmės atveju, teisė į privatumą, teisę nešiotis ginklą, ir t.t.) – tad nereikia primesti savo požiūrio.

Kita vertus, pasaulyje yra šalių ir teritorijų, kur žmogaus teisės pažeidžiamos netgi tokios, kaip jas supranta tos teritorijos žmonės. Paprastai taip būna okupacijų atveju (taip buvo ir Lietuvoje 1940-1990 m., kai į Lietuvoje vyravusį supratimą apie žmogaus teises okupantai neatsižvelgė), kartais ir diktatūrų.

*Nekeliaukite į valstybes, kurios yra okupavusios kitų tautų teritorijas, neleidžia joms siekti nepriklausomybės ir persekioja vietos gyventojus. Ypač jei matote, kad jokie jūsų išleisti pinigai tiems persekiojamiems žmonėms nepateks.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite aplankyti ir okupuotą kraštą, pabendrauti su vietiniais, pirkti iš jų prekes ir paslaugas.
*Nekeliaukite į valstybes, kur valdo ideologinė mažuma, o dauguma už savo nuomonę persekiojama – keliaudami remiate jų režimą.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite pirkti prekes/paslaugas iš persekiojamajai grupei priklausančių, nepirkti prekių/paslaugų iš valstybinių įstaigų.
*Fotografuokite, domėkitės, ir dalinkitės tuo, ką atrandate. Labai svarbu, kad apie kenčiančiųjų kančias visi sužinotų, atkreipti dėmesį. Dalindamiesi informacija, kalbėkite tiksliai, konkrečiai ką matėte, o ne abstrakčiai.

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Kaip nepadėsite plėsti žmogaus teisių (mitai)

Mitas: “Žmogaus teisės visur vienodos – tad pamatyti, kur jos pažeidžiamos – paprasta
Tiesa: Žmogaus teisės skirtingai suvokiamos net skirtingose Vakarų šalyse: pvz. JAV yra teisė nešiotis ginklą, Vakarų Europoje tokios nėra. Skirtingi ir požiūriai į mirties bausmę, fizines bausmes vaikams ir kita. Plačiau – šiame straipsnyje. Kas mes esame, kad sakytume, kad, tarkime, mūsų šalyje ar žemyne žmogaus teisės tobuliausios ir galime mokyti kitus?

Mitas: “Jei darbuotojų darbo sąlygos prastos (maža alga, ilgos darbo valandos, šalta ir pan.), reiškia, pažeidžiamos jų žmogaus teisės
Tiesa: Jei šalyje yra laisva rinka, darbo sąlygas labiausiai lemia ekonominė būklė: skurdesnėse šalyse viskas prasčiau. Kas yra “padori alga” Lietuvoje ir skurdžiose pasaulio šalyse – visiškai skirtingi dalykai. Ten mažesnės ir minimalios, ir vidutinės algos – ne procentais, bet kartais. Kai kuriose šalyse algos skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais, eurų. Norėdami pragyventi, žmonės ten turi dirbti daugiau. Tų šalių ekonomika dažniausiai tokia silpna, kad niekaip neišeitų visiems darbuotojams mokėti didesnių vidutinių algų, užtikrinti tokių sąlygų, kaip Lietuvoje. Keliaudamas į tokias šalis, leisdamas jose savo pinigus, jūs prisidedate prie situacijos gerinimo, nes atvežate į tą šalį ar vietą naujų pinigų. Jeigu pradėtumėte tokių šalių ar tokių vietų vengti, efektas būtų atvirkščias – vietiniai uždirbtų dar mažiau, sąlygos negerėtų ar gerėtų lėčiau. Kaip galite pasirūpinti, kad jūsų atvežti pinigai patektų tiems, kam labiausiai reikia, skaitykite šio straipsnio skyriuje “Skurdas”.
Išimtis: Be abejo, yra vietų, kur darbuotojai tikrai išnaudojami (ypač diktatūrose), bet to tikrai nesuprasi vien pagal tai, ar jie atrodo skurdžiai palyginus su Europa ar Lietuva. Reikia lyginti, kokia yra kitų darbuotojų situacija būtent toje šalyje, tame mieste ar bent jau panašiose savo ekonomine būkle šalyse.

Mitas: “Yra darbų, kurių niekas nenori dirbti (pvz. prostitutės, batų valytojai, liliputų cirko artistai) – jei kažkam tenka, reiškia, jie yra priversti, pažeidžiamos jų žmogaus teisės
Tiesa: Jeigu žmogus pats savo noru pasirinko darbą, tai jis išsirenko geriausią jam prieinamą alternatyvą – jeigu specialiai nepirksite tokio žmogaus paslaugų, tai tik atimsite iš jo galimybę uždirbti; jei daug kas specialiai nepirks to žmogaus paslaugų, žmogus liks bedarbiu arba turės rinktis kitą, jam dar mažiau priimtiną, darbą (kurio iš pradžių nesirinko nes tai atrodė dar blogesnė alternatyva). Turite suprasti ir tai, kad darbas, kuris atrodo labai blogas jums, nebūtinai toks atrodo visiems: tai priklauso ir nuo kultūros. Pvz. prostitucija vienose kultūrose yra tabu, kitose – ne. Užtat, tarkime, japonų kultūroje daug didesnis tabu nei mūsuose yra darbas su mirusiaisiais. Net jeigu kultūroje tai ir būtų tabu, daliai žmonių tai vis tiek gali būti priimtina. Be to, tai priklauso ir nuo ekonomikos būklės: kokia alternatyva, gal dar blogesni, mažiau pelningi darbai.
Išimtis: Išties, tokiose srityse yra ir išnaudojamų, į šiuolaikinę vergovę patekusių žmonių, kurie patys to darbo nepasirinko – ypač tose šalyse, kur tokie darbai nelegalūs, juos valdo mafija. Tačiau pasaulyje tokių yra mažuma. Visgi, visada reikia stengtis rinktis viešus, legalius siūlymus, o jei šalyje kas nors nelegalu (pvz. prostitucija, lošimai) – geriau to ir vengti, nes, jei tai pirksite, daug didesnė tikimybė, kad remsite mafiją, šiuolaikinę vergovę ir pan.

Tipiškas atviras baras, kur lūkuriuoja prostitutės, o klientai, atėję pakalbėti, gali kurią išsivesti sumokėję, be kita ko, mokestį barui 'už išsivedimą'. Tokių yra daugybėje Tailando kurortų, bet itin jie gausūs Patajoje.

Baras Tailande, kuriame parsidavinėja prostitutės. Tailande prostitucija yra kultūriškai priimtina, ~95% Tailando vyrų per gyvenimą yra samdę prostitutes. Daryti prostitutės ‘karjerą’ dukroms, būna, pasiūlo net tėvai

Mitas: “Jei vaikai dirba, reiškia, yra išnaudojami ir tokių vietų reikia vengti
Tiesa: Tai, kad vaikai nedirba, netgi Europoje yra palyginti nauja – nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl vakai nuo tam tikro amžiaus negalėtų dirbti tam tikrų jų jėgoms tinkamų darbų. Neturtingesnėse šalyse reikalinga, kad dirbtų visa šeima, idant galėtų pragyventi. Be to, ta mintis, kad vaikas turėtų nuo 7 iki 18 metų eiti į mokyklą, o paskui iki kokių 22 metų į universitetą, irgi visiškai netinka toms šalims. Nuo 7 iki 22 metų amžiaus trunkantys mokslai reikalingi ten, kur yra didelė intelektualių darbų paklausa, tuo tarpu daugelyje trečiojo pasaulio šalių tų žinių daugeliui nė nebūtų kur panaudoti. Be to, tokiose šalyse skurdas riboja galimybes gauti kokybišką mokslą; mokslas mokamas, daugeliui šeimų neprieinamas ir dar nekokybiškas. Todėl ten įprasta, kad, kaip ir seniau Europoje, vaikai išmoksta amato dirbdami kartu su tėvais, augdami jie įgija vis geresnių kompetencijų ir atsakomybės. Tai jiems jų šalyse praverčia labiau, nei praverstų aukštoji matematika. Jei vengtumėte vietų, kur dirba vaikai, nuo to ir šiaip jau sunkiai gyvenančioms šeimoms pasidarytų dar sunkiau. Žiūrėkite į vaiką kaip į bet kurį kitą darbuotoją – jei reikia, pirkite iš jo prekes ir paslaugas: lai jis pasidžiaugs užsidirbęs pinigų, labiau pasitikės savimi, pabendraus angliškai, kas jam pravers gyvenime (į mokyklą juk, tikėtina, neina). Beje, verta pažymėti, kad ir Vakarų pasaulyje yra dirbančių vaikų – pavyzdžiui, vaikai vaidina reklamose.

 


Kultūra

Daugelis pasaulio kultūrų ir jų tradicijų yra pavojuje – ypač skurdesnėse šalyse, kur dažnas niekina savo vietinę kultūrą, laiko ją atsilikusia ir “elitas” be atodairos seka užsienio madomis. Štai kaip galite padėti išsaugoti vietos kultūras.

Čia svarbūs du dalykai: kad vietiniai suprastų, kad jų tradicijas net užsieniečiai laiko įdomiomis, ir, dar svarbiau, kad iš tų tradicijų išlaikymo gautų pajamas. Jei bus ekonominė nauda, tradicijos niekad neišnyks.

Štai kaip galite padėti:

*Eikite žiūrėti vietinės kultūros. Liaudies menų parodos ir muziejai, tautiniai šokiai, religinės tradicijos, tradicinės šventės ir kita.
*Pirkite suvenyrus, paremtus vietos tradicijomis, o ne kokį visur vienodą magnetuką su miesto pavadinimu.
*Ieškodami vietinės kultūros, rinkitės autentiškas jos formas. Geriau raskite ne turistams pritaikytą vietos tradicijų įkvėptą spektaklį, o autentišką šventę, kur eina ir vietiniai. Aišku, jei tai neįmanoma – tai ir turistams pritaikyta forma geriau, nei nieko.
*Perpraskite tradicijas ir elkitės pagarbiai, arba stebėkite tas tradicijas per atstumą. Jei kažkur privaloma nusiauti – nusiaukite ir pan. Jeigu gerai nežinote, kaip elgtis, nežinote to elgesio prasmės – galite stebėti vietinius, bet pats geriau nemėginkite dalyvauti.
*Pramokite vietinės kalbos užuot bendravę angliškai ar rusiškai ir tikėjęsi, kad vietiniai privalo mokėti tą kalbą. Išmokti keliasdešimt ar 100 turistui reikalingiausių žodžių (skaitmenys, kryptys, “kiek kainuoja?”, “kur yra?” ir kt.) – nesunku, vietiniams tai labai patiks, o ir jums pačiam savaip atskleis kultūrą.
*Sakykite vietiniams, kokia jų kultūra ir tradicijos gražios. Ypač jei vietinis pats jas suniekintų, pavadintų atsilikusiomis. Gal tai nėra gerai ir nėra teisinga, bet tiesa tokia: turisto, baltaodžio, vakariečio parama vietinėms tradicijoms daugybėje tokių vietų sukelia gerokai didesnį efektą, nei vietinio žmogaus parama joms. Vietiniai žino, kad saviškiai, skurdieji, vyresnieji tuo domisi – bet galvoja, kad turtingesni, labiau išsilavinę žmonės, taigi ir užsieniečiai, į tai žiūri iš aukšto, jiems neįdomu, atrodo prasta. Kyla mintis: “Jei kas praturtėja, išsilavina, turi tuo nebesidomėti / taip nebesielgti”. Beveik visos šalys neišvengiamai turtės ir augs žmonių išsilavinimas, o senosios kartos išmirs – todėl labai svarbu, kad tai netaptų mirties nuosprendžiu tų šalių tradicijoms.
*Jei kažkokios tradicijos nepatinka, venkite aštrios kritikos – verta patylėjus išklausyti iki galo vietinio požiūrį; jei visigi kritikuotumėte, sakyti “mano nuomone”, derinti kritiką su pagyromis jums patinkančioms tradicijoms.

Dažname kurorte gausu tajų kultūros pristatymų - šokių, kovos menų (krabi-krabong) ir t.t.

Dėl turistų susidomėjimo tajams liaudies šokiai gali būti ne tik hobis, bet ir teikti naudą: kiek daug šokėjų reikia visuose kurortuose

Kaip nepadėsite gelbėti vietos kultūros (mitai)

Mitas: “Mokydami vietinius gyventi kaip Europoje/Vakaruose, jiems padėsite eiti progreso keliu”
Tiesa: Reikia atskirti tris dalykus: technologijas, ekonomiką ir kultūrą. Technologijos ir ekonomika gali būti objektyviai tobulesnės ir tikrai galite dalintis savo patirtimi (pvz. pamokyti vietinį naudotis internetu). Tačiau jokia kultūra negali būti objektyviai geresnė: jei, tarkime, kažkur savaitgalis penktadienį, o ne sekmadienį, kažkur rengiamasi atviriau, o kažkur – mažiau atvirai, tai nėra niekuo blogiau. Svetimos kultūros primetimas tik naikins vietos kultūrą ir nepadės išspręsti jokių realių problemų, kurias turi vietiniai. Jei problemą matote jūs, o daugeliui vietinių tai neatrodo problema (ir jie nenori jokių pasekmių, kurios kiltų “problemą” “išsprendus”) – tai tokios problemos nėra ir jos nereikia mėginti spręsti – yra tik skirtingos kultūros. Jei vis tiek norisi primetinėti savo kultūrą, pagalvokite kas jei būtų atvirkščiai – jei tos šalies gyventojai, atvykę į Lietuvą, mėgintų jums piršti savo gyvenimo būdą kaip teisingesnį.

Moterys su skarelėmis Stambulo kelte. Taip vilkinčių moterų Turkijoje padaugėjo

Moterys su skarelėmis Turkijoje. Tiems, kas norėtų ‘patarti’ joms vaikščioti atvirais plaukais ir tiems, patarčiau įsivaizduoti atvirkščią scenarijų: jei jums musulmonė ‘patarinėtų’ plaukus užsidengti… Arba kitą scenarijų – jeigu jums Namibijos himbų tautos moteris (jos, pats mačiau, net didmiesčiuose vaikšto nuogomis krūtinėmis) aiškintų, kad esate ‘užguita’, nes ‘negalite vaikščioti mieste nuoga krūtine’, ir ragintų šitaip elgtis. Atrodo nesąmonė? Taip, nes jūsų, musulmonių ir himbių tiesiog skirtingos kultūros ir kas vienai įprasta, kitai – absurdas. Kuo tradicija dėvėti čadrą skiriasi nuo tradicijos dėvėti liemenėlę? Juk ir ta, ir ta, pridengia tam tikrą kūno dalį; ir tos, ir tos nedėvi vyrai, o tik moterys. Net jei visos tautos užmiršusios savo kultūrą imtų rengtis vienodai, jokių tikrų pasaulinių problemų tai neišspręstų

 


Ekologija ir gyvūnų teisės

1.Nešiukšlinkite, nors vietiniai ir šiukšlintų.
2.Išmokite atpažinti, kur tausojama gamta, ypač gamtinėse vietose bei pramogose su gyvūnais. Pvz. stebėkite gyvūnų kūno kalbą, pažiūrėkite, ar anapus restorano miške nėra primesta šiukšlių ir t.t.
3.Lankykite vietas, kur ekologija ir gyvūnų teisės gerbiamos, ir nelankykite ten, kur ne. Jei gerbti gamtą pasidarys pelninga – nes daugiau turistų į tai kreips dėmesį – tai ir daugiau verslininkų taip darys.
4.Jei jau atėjote į vietą, kur negerbiama ekologija ir gyvūnų teisės bent jau išleiskite ten kuo mažiau pinigų. Jei dar nenusipirkote bilieto – ir nepirkite. Jei jau nusipirkote – bent jau nepirkite toje vietoje suvenyrų, nepietaukite ir pan.
5.Parašykite internete komentarus apie vietą, kurioje negerbiama gamta ar gyvūnų teisės. Nerašykite abstrakčiai: “Kokia neekologiška vieta!” ar “Su gyvūnais ten elgiamasi žiauriai”, bet labai konkrečiai: ką pats ar pati matėte. Kiti žmonės, kuriems tai irgi svarbu, galės apsispręsti ten neiti ir nepagalvos, kad jūsų komentaras – tiesiog konkurentų ar šiaip piktų žmonių parašytas.

Kai kuriose šalyse labai sunku laikytis ekologijos. Štai viename Indijos viešbutyje išmetėme šiukšles į šiukšliadėžę. Rytą jas radome viduryje gatvės: viešbučio kambarinė tiesiog taip sutvarkė kambarį, viską iš šiukšliadėžės šveitė į gatvės vidurį

Kai kuriose šalyse labai sunku laikytis ekologijos. Štai viename Indijos viešbutyje išmetėme šiukšles į šiukšliadėžę. Rytą jas radome viduryje gatvės: viešbučio kambarinė tiesiog taip sutvarkė kambarį, viską iš šiukšliadėžės šveitė į gatvės vidurį. Nuotraukoje – mies vienoje šiukšlių krūvų užsiveisusios kiaulės

Taip nepadėsite gamtai (mitai)

Mitas: “Didžiausia žala ekologijai – lėktuvų skrydžiai, tad keliaudamas labai žaloji gamtą
Tiesa: kiekvienas žmogus daug labiau kasmet užteršia gamtą važinėdamas automobiliu, pirkdamas fabrikuose pagamintus daiktus, kasdien naudodamas elektrą iš taršių elektrinių, nei skraidydamas lėktuvu (nes daugelis skraido sąlyginai retai, o pvz. automobiliu, elektra naudojasi nuolat). Lėktuvai tapo patogiu taikiniu ekologijos aktyvistams, nes jais skraido labiau turtingesni žmonės – bet net ir išvis nustojus žmonėms skraidyti, užterštumas žymiai nesumažėtų.

Mitas: “Elektromobiliai ir elektriniai prietaisai nekenkia gamtai taip, kaip benzininiai
Tiesa: tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esate. Tose šalyse, kur elektra gaminama šiluminėse elektrinėse (kaip Lietuvoje) geriau važinėti benzininiais automobiliais. Tačiau tose šalyse, kur didžiuma energijos išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių – taip, elektromobiliai mažiau kenksmingi aplinkai.

Mitas: “Egzotiškų gyvūnų jaukinimas – gyvūnų teisių pažeidimas
Tiesa: kas mums egzotiškas gyvūnas, kokioje nors Azijos šalyje gali būti tradicinis ūkio gyvūlys ar naminis gyvūnas. Jeigu nematote problemos joti arkliu – neturėtumėte matyti problemos ir joti drambliu, kurie Tailande tūkstantmečius naudojami kaip arkliai.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Mitas: “Mielų gyvūnų valgymas – didesnis gyvūnų teisių pažeidimas, nei nemielų
Tiesa: Be abejo, neprivalote valgyti, ko nenorite, bet tai, kas mūsuose – naminiai gyvūnėliai, kituose kraštuose gali būti mėsiniai gyvuliai: pvz. Peru – jūros kiaulytės, Korėjoje – šunys ir pan. Objektyviai nėra jokio skirtumo tarp kiaulės ir šuns skerdimo ir valgymo – abu gyvūnai protingi, gali būti auginami kaip naminiai, mieli. Skirtumas – tik kultūroje. Kas be ko, jei esate vegetaras, ir jums bet koks gyvūno valgymas – gyvūnų teisių pažeidimas, tada jūsų moralinė teisė tam priešintis, bet jei nesate vegetaras – neturėtumėte matyti skirtumo.

 


Pabaigai

Nereikia turėti iliuzijų – jūsų asmeninis indėlis visais atvejais bus gana menkas – jūs tik vienas, o problemų pasaulyje – milijonai.

Tačiau jei tokiomis etiškų kelionių idėjomis seks daug žmonių (o daug kas ir seka ar stengiasi/nori sekti, tik ne visi žino kaip) – teigiamas turizmo efektas pasauliui bus didžiulis, o neigiamas – gerokai sumažės.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Su dauguma minciu sutinku. Taciau egzotiniu gyvunu isnaudojimas, nera tik kulturinis isnaudojimas. Pvz tie patys drambliai Tailande, pries naudojant turizmo ar zemes ukio tikslams yra savotiskai palauziami. Budami mazi atskiriami nuo tevu ir uzdaromi labai mazose patalpose ir fiziskai zalojami, kankinami kad pataptu visiskai paklusnus zmogui. Jau nekalbu apie visokius tigrus fotografavimui, kurie yra suluosinti ir apsvaiginti

    • Galvojau, ar įterpti skyrių apie “gyvūnų teises”, ar ne, nes jis galbūt dviprasmiškiausias, bet visgi nusprendžiau įterpti.

      Problema, kad kas yra netinkamas elgesys su gyvūnais žmonės supranta labai skirtingai. Manau viskas suprantama, kai tas pats žmogus tą patį standartą taiko visiems. Pavyzdžiui, jei žmogus yra vegetaras ir nevalgo jokios mėsos ir moraliniu pagrindu kritikuoja bet kokios mėsos valgymą visur pasaulyje. Tai jo moralinis pasirinkimas ir jis gerbtinas.

      Tačiau dar daugiau yra žmonių, kurie “pliekia” užsienio šalis už beveik tą patį, ką toleruoja ir net kaip patys elgiasi savo šalyje. Tarkime, kasdien valgo kiaulieną ar jautieną, bet niekina tas tautas, kurios valgo šunieną. Čia jau toks pats dalykas, kaip bet kuri kita kritika vietinėms tradicijoms žvelgiant “iš aukšto”.

      Aišku, ką valgyti ir ko nevalgyti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Bet jokio gyvūno “natūrali paskirtis” nėra būti auginamam mėsai ar nešioti svorius ar būti naminiu augintiniu. Visam tam gyvūnus “prijaukino” žmogus. Ir vienose šalyse tai vienokie gyvūnai, kitose – kitokie. Kas vienur yra vien “laukinis gyvūnas”, kitur – “augintinis”, trečiur – “mėsinis gyvulys” ar “nešulinis gyvulys”.

      Paprastai tokios kritikos taikinyje būna skurdesnių šalių gyventojai, gyvenantys savaip, o vertintojai – europiečiai ar amerikiečiai (kurių daugiausiai tarp turistų), o to pasekoje nyksta tų skurdesnių šalių tradicijos, skurdesnių šalių žmonėms įvaromi visokie “nepilnavertiškumo kompleksai”, kad jų kultūra prastesnė, neva “normalus pasaulis” gyvena kitaip.

      Aišku, su gyvūnais būna tikrai žiauraus elgesio ir jokiu būdu nebandau čia visko pateisinti. Bet, tiesiog, siūlau prieš ką nors užsienio šalyje smerkiant pagalvoti, “ar aš tikrai nedarau to paties?”, “ar Lietuvoje / Europoje nedarome to paties?”. Kad ir su kitų rūšių gyvūnais. Dažniausiai atsakymas bus “taip”: nes gyvūnus ir valgome, ir skerdžiame, ir naudojame pramogoms, ir auginame butuose, ir naudojame svoriams nešti ar tampyti.

      Kažin, ar, tarkime, drambliui nešioti pagal jo galimybes apskaičiuotą svorį (normaliose Tailando dramblių stovyklose stengiamasi, jojančių drambliu žmonių svoris neviršytų rekomenduojamo) savo natūralioje aplinkoje tropikuose yra blogiau nei tokiam pačiam drambliui būti uždarytam zoosodo narve, kas yra “normalu” visoje Europoje ir tą kritikuoja nebent pavieniai aktyvistai.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *