Išskleisti meniu

Knygos

Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

Paviliojo Islandija – Teodoro Bieliackino pėdsakais

| 0 komentarų

Tarpukaris. Laikai, kai keliauti dar buvo sudėtinga, brangu ir trukdavo ilgai. Retai kas tada nukrypdavo nuo pagrindinių kelių ir laivybos maršrutų – į didžiąsias Europos šalis ar Ameriką.

Bet buvo tarpukariu nuotykių ieškotojų, vykusių į pasaulio užkampius – buvo jų ir tarp Lietuvos gyventojų. Tai – ne kolumbai, vykę dar neatrastais keliais, bet, kita vertus, ir ne šių laikų emigrantai ar turistai, išvykstą žinodami, kad per kelias ar keliasdešimt valandų bet kada galės grįžti į Lietuvą.

Štai Teodoras Bieliackinas, visad žavėjęsis šiaurės kultūra, 1937 m. atsidūrė Islandijoje. Netikėtai – viename Norvegijos uoste pamatęs ten plaukiantį krovininį laivą Norvegijoje spontaniškai apsisprendė juo plaukti.

Toje mažoje šiaurės šalyje jis paliko savo žymą – vedė, studijavo, rašė į vietinę spaudą apie Lietuvą. Tuo pačiu siuntė straipsnius į Lietuvą apie Islandiją. Sovietinė okupacija nebeleido jam susisiekti su Lietuvoje likusia šeima. Mirė jis greitai po karo – 1947 m. , sulaukęs vos 40 metų.

Nebuvo tai žymus politikas, menininkas ar sportininkas, todėl netikėta yra Leono Stepanausko knyga, skirta Teodorui Bieliackinui, “Paviliojo Islandija”. Knygos autorius dar nuo 1993 m. domėjosi šiuo žmogumi, susirašinėjo su tada dar gyvais pažinojusiais Bieliackiną ir pats lankėsi Islandijoje, ieškodamas ten įrodymų apie tai, kuo gyveno šis Lietuvos nuotykių ieškotojas ir inteligentas.

Bet jau buvo prabėgę beveik 50 metų – gyvųjų mažai, ir pati Islandija – kita šalis. Štai Bieliackino laikais itin atokioje šalyje, pasak straispnių, kuriuos jis rašė Lietuvos spaudoje, nebuvo vagysčių. Užsakytus siuntinius pravažiuojantys vairuotojai anuomet palikdavo tiesiog šalikelėje – gavėjai pasiimti jų galėdavo ateiti ir kitą dieną.

Tačiau L. Stepanauskui pavyko rasti dar gyvų liudininkų ar liudininkų palikuonių, straipsnių Islandijos archyvuose ir net Bieliackino ranka prirašytų popieriaus lapų.

Ši istorija ir sudėta į knygą “Paviliojo Islandija”. Ir toks atkaklus bandymas išplėšti paprasto, tačiau neeilinio, žmogaus gyvenimą iš paskutinius prisiminimus apie jį beįtraukiančios užmaršties nagų yra išties įdomus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Edgaras Alanas Po adventure žaidime

Edgaras Alanas Po adventure žaidime

| 0 komentarų

Jeigu reikėtų rinkti meniškiausius kompiuterinius žaidimus, „The Dark Eye” neabejotinai būtų tarp jų.
Tai – Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) kūrinių perkėlimas į kompiuterio ekraną. Išties puikus perkėlimas. Perteikiamos ne vien istorijos, tačiau ir atmosfera. Grafika ir garsas čia – paprasti, bet išties baugūs. Ne dėl to, kad taškytųsi kraujai ar vaikščiotų pabaisos. To čia nėra.

Kaip ir Po apsakymuose, siaubas čia – psichologinis. O išradingi grafiniai ir garsiniai sprendimai tai puikiai perteikia. Herojai – molinės lėlės įdubusiomis akimis ir nesikeičiančiomis veido išraiškomis ir nejudančiomis lūpomis. Jos keistai baugios ir kalba panašiais balsais. Ir kai įpranti stebėti tik tai šitą, gerokai į atmintį įstringa tas vienintelis kartas, kai herojės šypsena atvaizduojama grafiškai. Ir kokias pasekmes tas kartas turi istorijai…

Tai – adventure žaidimas, puikiai išnaudojantis tokio kūrinio galimybes. Kad eitum toliau, reikia nuspausti pelės mygtuką – ir dažnai būna baisu tą padaryti, nes juk niekada nežinai, kas kitoje scenoje. Puikiai derinami įvairūs audiovizualiniai metodai – kompiuterinė grafika, lėlių animacija, nuotraukos, spalvų gama, neįžiūrimi užrašai ant sienų, trumpi pokalbiai, raiškus E. A. Po kūrinių skaitymas, muzika, širdies dūžių garsas, išprotėjusio žmogaus mintyse vis garsiau skambantys varpeliai… Ir daug kitų išradingų meninių sprendimų. Viskas derinasi, neiškrenta iš tos Po kūrinių atmosferos.

Justadventure.com „The Dark Eye” kažkada pripažino baisiausiu visų laikų adventure. Manau, ne be reikalo.

„The Dark Eye” lietuviškas aprašymas Adventure Lietuva tinklapyje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Senasis Vilnius – 1944 m.

Senasis Vilnius – 1944 m.

| 0 komentarų

Knygų mugėje įsigijau J. Bulhako albumą “Vilnius 1944 m.”. J. Bulhaką, žymų Vilniaus fotografą, vos užėmę Vilnių nusamdė sovietai, kad dokumentuotų esamą padėtį.

Nuotraukose matosi paskutinės senojo Vilniaus akimirkos. Senasis Vilnius jose apgriautas, bet dar nesunaikintas, dar gyvas. Per ateinančius metus daugybė pastatų nugriauta siekiant įgyvendinti socialistinio miesto viziją – su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, neatsižvelgiant į istoriją. Sovietų architekto Anikino pokario Vilniaus projekte buvo numatyta dar daugiau pakeitimų. Sugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir dar daugybę namų, padaryti platų bulvarą nuo Neries iki Naujosios Vilnios. Šitam nebuvo lemta išsipildyti, kai kam pasipriešinti sugebėjo vietos architektai. Todėl Vilnius ne toks, kaip Karaliaučius, kuris dabar jau yra naujas pokario miestas – ten išliko vos keli istoriniai pastatai naujų daugiabučių jūroje.

Ir vis dėlto tose nuotraukose tai yra kitas miestas.  Pokariu sugriauta tik mažuma pastatų – nors tarp jų ir daug įspūdingų: Kardinalija, Sapiegų rūmai, Didžioji sinagoga. Bet miesto veidas pasikeitė. Ypač jį pakeitė išgriauti ištisi kvartalai, suformuotos atviros erdvės – dabar Geto aukų aikštė, Švarco skveras, Vokiečių gatvės rytų pusė ir kitos. KItas pokyčio šaltinis – išgriautų senovinių namų vietoje pastatyti sovietiniai funkcionalistiniai pastatai, daug jų aklinomis sienomis be langų. Šiuolaikinio meno centras, S. Nėries gimnazija, “Lietuvos” ir “Vilniaus” kino teatrai ir dar daugybės ir daugybės kitų.

Senasis Vilnius buvo siaurų gatvelių ir didingų senovinių pastatų aplink jas miestas. Kelios aikštės, kaip Rotušės ar Katedros, buvo tarsi reti inkliuzai tame tankiame gatvelių, skersgatvių ir pereinamų kiemų tinkle. Galėjai ilgai ten vaikščioti. O aplink gatveles stūgsojo didingi pastatai. Iki šiol Vilniuje, aišku, yra tokių vietų. Ir gatvelių yra, ir didingų pastatų, ir aikštės tebeliko senosios istorinės (nors yra ir naujų, senamiesčiui nebūdingų). Bet dabar tai yra tarsi senojo Vilniaus salos, ribojamos pokariu padarytų proskynų. Tas senasis miestas atrodo daug tikresnis, vientisesnis.

Gal tik dabar supratau, kodėl Vilniaus senamiestis man atrodė savotiškai netikras, be gilios atmosferos, nors jis juk ir pilnas senų bažnyčių ir rūmų.

Internete yra įdomus projektas – Senieji Vilniaus vaizdai. Čia paspaudus ant Vilniaus plano galima išvysti senas ir dabartines tų vietų nuotraukas. Labai rekomenduoju pažiūrėti – ankstyvojo pokario nuotraukų ten mažiau, nei albume, bet yra nuotraukų ir iš kitų laikų. Nuoroda: http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,