Koridos bilietai

Korida nepalieka abejingų. Vieniems tai – nuostabios Ispanijos tradicijos, žmogaus ir jaučio kova, sportas ir teatras viename. Kitiems – žiauriausias elgesys su gyvūnais, koks kur nors pasaulyje dar teisėtai demonstruojamas – ir tai vyksta net ne „trečiajame pasaulyje“, o Europos Sąjungoje, turistų numylėtoje Ispanijoje…

Kaip visuomet, susidarau nuomonę tik išvydęs savo akimis. Taigi, užsukau į Plaza de Toros pietinėje Ispanijoje, kur ši pramoga populiariausia.

Galiu suprasti abi puses. Čia be užuolankų aprašysiu, kaip vyksta korida, atskleisdamas ir jos gilias tradicijas bei taisykles, ir visus žiaurumus. Jei nuspręsite, kad tai jums – rašau ir kaip patekti į koridą.

O jei į koridą eiti neplanuojate, bet tiesiog norite išgirsti apie ją iš reto „neutralaus šaltinio“ (nei koridos mylėtojų, nei gyvūnų teisių aktyvistų) – viliuosi, kad šis straipsnis „iš pirmų lūpų“ leis susidaryti savo nuomonę.

Koridos tradicijos ir istorija: kodėl yra ją mylinčių?

Nuo pat pirmos akimirkos Plaza de Toros („Jaučių aikštė“) jaučiausi tarsi grįžęs laiku ar patekęs į gyvąjį muziejų. Sėdima ten tarsi romėnų amfiteatre: ant akmeninių suolų, jokių kėdžių, jokių atlošų. Vos telpi į tau skirtą suolo gabalą. Kojos remiasi į priekinį žiūrovą, o galinis žiūrovas netyčiom spardo tave. Daugelis arenų statytos dar tada, kai pasaulyje nebuvo jokio profesionalaus sporto, jokių kitų stadionų: prieš 150, 250 metų. Toreadorai XIX a. buvo pirmieji pasaulio profesionalūs sportininkai nuo pat Romos Imperijos laikų!

„Gyvosios istorijos“ įspūdį dar sustiprina paseillo paradas – kiekvienos koridos pradžia. Toreadorų komandos, arenos tvarkdariai, nustatyta tvarka išeina nusilenkti koridos prezidentui. Visi apsirėdę tarsi kostiuminėje dramoje: vienų aprangos primena XIX a. fabrikų darbininkus, kitų – Viduramžių didikus. Paauksuoti toreadorų kostiumai kainuoja ir keliolika tūkstančių eurų, juos siuvinėja ištisos komandos…

Metami raktai, atsidaro vartai, į areną išbėga pirmasis jautis, jį stebi toreadoras, skepetom mojuoja jo komanda. Nuo pat to momento viskas vyksta pagal griežtas taisykles. Jei neįvyks kokia nelaimė ar stebuklas, pabaiga visiems aiški: toreadoras pribaigs jautį. Aišku net kaip ir kada pribaigs (minutė šen ar ten), kokia tvarka jį gainios ir badys, kada iš balkono suskambės pučiamųjų orkestras ir kiek gros. Visi gerbėjai tai žino iki smulkmenų, o po šešių vakaro kovų jau ir aš puikiai jaučiau.

Į koridą einama ne žiūrėti „kas laimės“ ar net „kaip laimės“, o pasigerėti tos pergalės grožiu. Teatrališki jaučio „praleidimai“, publikos užvedinėjimas, grakštūs judesiai uždirba toreadorams garbę, šlovę, bulvarinių žurnalistų dėmesį, kuris Ispanijoje prilygsta garsiausiems futbolininkams.

Prieš eidamas į koridą mąsčiau, ar ją augustinas.net aprašyti kaip unikalią sporto šaką, ar kaip spektaklį/šou: po septynių kovų tvirtai nusprendžiau, kad tai – spektaklis.

Koridos taisyklės

Klasikinėje ispaniškoje koridoje prieš jautį stoja pagrinidnis toreadoras (torrero, matador de torros) su padėjėjais: sekundantu, dviem raitais pikadorais (picador), trimis banderilininkais (banderillero).

Kova susideda iš trijų trečdalių, kurių pradžią paskelbia pučiamųjų orkestras.

1.Pirmasis trečdalis – „Iečių trečdalis“, tercio de varas. Banderilininkai erzina jautį jam pamojuodami skepetomis (capote) ir tuč tuojau bėgdami nuo jo slėptis į tribūnas. Toreadoras stebi ir analizuoja jautį. Teatrališkai narsiai, nesislapstydamas, skepeta jį erzina pats. Į areną įjoja pikadorai. Jų žirgai šarvuoti iki žemės, žirgų akys užrištos (kad nepasibaidytų). Pikadorų tikslas – durti jaučiui į nugarą ietimi ir tada gracingai išjoti.

2.Antrasis trečdalis – „Banderilių trečdalis“, tercio de banderillas. Čia žvaigždės – banderilininkai, o jų tikslas – pribėgus pėsčiom prie jaučio jam į nugarą susmeigti banderiles ir sprukti šalin. Banderilės – tarsi kabliai su vėliavėlėmis, kurie lieka „puošti“ jauti likusioje kovos dalyje. Geriausi toreadorai banderiles susmeigia ir patys.

3.Trečiasis trečdalis – „Mirties trečdalis“, tercio de la muerte. Pagrindinis toreadoras nusiima skrybėlę ir lieka vienas prieš vieną su apvargintu jaučiu. Dabar jis mojuoja mažesne raudona skepeta (muleta) ir netikru durklu. Kažkuriuo metu užgroja pučiamųjų orkestras. Tai, kas tada vyksta arenoje, koridos mylėtojai vadina „žmogaus ir jaučio šokiu“: geri toreadorai skepetos judesiais sugeba provokuoti jautį lakstyti aplinkui it kokią šokių partnerę… Galiausiai muzika nutyla. Toreadorui sekundantas pakeičia netikrą durklą tikru. Tai vadinama „Tiesos akimirka“: ech, kiek koridos terminų atėjo į mūsų bendrinę kalbą! Dar vienas-kitas „žmogaus-gyvulio šokis“ ir toreadoras užsimoja durklu. Visa arena nutyla. Dūris. Jautis dar blaškosi nuo banderilininko prie banderilininko, bet jei dūris sėkmingas, netrukus sukniumba nukraujavęs.

Čia, galima sakyti, prasideda „ketvirtasis trečdalis“: nebe arenoje, o tribūnose. Žiūrovai stūgauja, mojuoja baltom skepetaitėm – ragina koridos prezidentą pagerbti toreadorą. Išprašę vieną pagarbos žestą, reikalauja kito. Pagarbos lygių daug. Gerai kovojęs toreadoras gauna nupjautą jaučio ausį, labai geras – dvi ausis, supergeras – dar ir uodegą. Be to, už gerą kovą leidžiama apeiti garbės ratą: žiūrovai toreadorui mėto gėles, skrybėles… Už labai gerą kovą suteikiami du garbės ratai: viskas trunka kone tiek, kiek kova. Gali būti garbės ratu pagerbtas ir itin narsiai kovojęs jautis: kadangi jis jau miręs, tai jo lavoną po areną ratu vilktų mulai. To nemačiau. Sako, kartais jautį prieš „paskutinį dūrį“ net nutaria palikti gyvą veislei – bet tai jau superreta.

Įprastai vienoje koridoje būna šešios tokios kovos – prieš jaučius stoja trys toreadorų komandos, kiekviena kurių per vakarą nudobia po du jaučius. Koridoje, kur lankėmės mes, buvo ir septintoji kova: prieš jautį stojo 15 metų amžiaus toreadoras-mokinys. Tokios „mokomosios“ kovos paprastesnės: jaučiai čia jaunesni, nėra pikadorų.

Koridos žiaurumas: kodėl ji tokia kontroversiška?

Dabar – tamsioji koridos pusė, nors, tikriausiai, ir aprašant taisykles ją nuslėpti buvo sunku.

Visuomet stengiuosi kontroversiškas užsienio šalių tradicijas bent kartą gyvenime išvysti savo akimis, nesusidaryti nuomonės vien pagal kažkieno kito nuostatas. Taigi, regėjau ir daugiau tradicijų, kurių dalis yra gyvūno mirtis: nuo jaučių aukojimų Indonezijos toradžų krašte iki gaidžių peštynių Filipinuose.

Bet tenka pripažinti, kad žiaurumu korida iš tolo pranoko juos visus.

Toradžų aukojimuose ar gaidžių kautynėse gyvūno mirtis greita, labiau kaip paskerdimas. Gali atrodyti nemaloniai, bet, manau, kad tai kritikuoti turi teisę tik veganai ir vegetarai: jeigu pats valgai mėsą, tai tavo maistui gyvūnai skerdžiami labai panašiai, tik kad pats to nematai…

Tuo tarpu koridos kovoje jautis visaip badomas, erzinamas, vaikomas ~20 minučių. Į galą laksto kruvinas, apsiseilėjęs, kai kuriems teka šlapimas. Tik pačioje pabaigoje, kai nukraujavęs jautis susmunka, jam pagaliau smeigiamas „malonės dūris“ į smegenis.

Korida – rizikinga žmogus-žvėries kova? Kažkiek tiesos yra, bet kiekviena arenos ir taisyklių detalytė padaryta taip, kad jautis jokio šanso neturėtų. XIX a. kartais dar pikadorų arklius ragais pasmeigdavo – tada arkliai apšarvuoti. Mačiau, kaip vieną arklį jautis net nuvertė – bet nuo to tik pats labiau pavargo. Taip, pasitaiko traumų, net žuvusių toreadorų (pvz. po vieną žuvo 1985 m. ir 2016 m.) – tačiau pavienių aukų juk būna visur (sporte, cirke, filmuojant filmus): era, kai rizika žūti arenoje buvo didelė, toli praeity.

Koridos esmė: žmogus pergudravo jautį. Tuo žmogumi dažniausiai laikomas Franciskas Romero ir tai įvyko dar 1726 m. Romeras suprato, kad, jei prieš jautį mojuoji skepeta, tai jautis puola skepetą, o ne tave. Ir jei prieš jautį judi pakankamai lėtai, tai joks jautis nepuola (o jei puola, greitesnis skepetos judesys jį „nukreipia“ į skepetą). Šitaip „kova su žvėrimi“ virto teatralizuotu šou. Šitaip gimė šiuolaikinė korida.

Ar korida Ispanijoje išnyks?

Remdamiesi čia išdėstytais argumentais gyvūnų teisių mylėtojai reikalauja uždrausti koridą. Prie Granados „Plaza de Toros“ įėjimo, kur ėjau, niekas nė nebandė nuvalyti grafičio: „Uždrausti! Sadistai! Žudikai!“.

Galbūt korida išgyvena ilgą saulėlydį. Viena po kitos ją uždraudė įvairios buvusios Ispanijos kolonijos. Jų pavyzdžiu seka ir Ispanijos regionai – 1991 m. korida uždrausta Kanaruose, 2010 m. – Katalonijoje. Jei 2007 m. Ispanijoje vyko 3651 koridos, tai 2019 m. – 1425, o, pastarųjų apklausų duomenimis, dauguma ispanų jau koridoms nepritaria. Granados Plaza de Toros dauguma žiūrovų, atrodė, buvo vyresnio amžiaus vyrai, nors kelios šeimos, tiesa, atsivedė ir vaikus.

Išvydus koridą savo akimis ir tai žinant, apima dvejopas jausmas. Viena vertus – puikiai galiu suprasti gyvūnų teisių mylėtojus. Kita vertus – savaip gaila, jei išnyktų šitas „seniausias dar vykstantis šou“. Su šimtametėmis arenomis ir toreadorų drabužių siuvinėjimo stiliais. Su tūkstančiais žmonių, pašventusių gyvenimus savojo „meno“ įvaldymui. Su gilia istorija, su gausia terminologija, kurią, patys to nesuvokdami, vartojame savo kasdienėje kalboje. Toksai paskutinis gyvas prisilietimas prie žilos romėnų laikus siekiančios istorijos…

Yra koridai siūlomų alternatyvų: pavyzdžiui, vietoje toreadorų prieš jaučius gali stoti rekortadorai – jie jaučių nežudo, tik bando išvengti jų puolimų visokiais cirko vertais veiksmais (net iki jaučio peršokimo). Jautis nenužudomas ir portugališkoje koridoje (tiesa, ten jis paskerdžiamas iš karto po kovos). Bet tokios alternatyvos Ispanijoje retos. Kaip ten bebūtų, Ispanijoje korida tikrai netapo kokia „kontroversiška niša“. Kaip bet kokį sportą ar šou, ją teberemia verslai ir ji pati remia socialinius projektus (pavyzdžiui, korida, kurią lankiau, buvo skirta Dauno sindromą turintiesiems). Ir ji užima unikalią rolę tarp Ispanijos tradicijų. Ateitis tikrai nėra aiški.

Kada ir kur vyksta korida? Kaip ten patekti?

Jei šis straipsnis įkvėpė aplankyti koridą patiems, keli patarimai:

1. Didžiausiose arenose, kaip Madride, koridos gana dažnos (pvz. kas savaitę), bet kitur gali vykti tik kartą-kitą per metus, ypač per miestų šventes. Vyksta maždaug nuo balandžio iki spalio, žiemą koridų nebūna. Internete lengva surasti metinius koridų grafikus.

2. Internete galima rasti ir svetainių, parduodančių visų koridų bilietus, tačiau jos užsideda antkainius. Geriausia pirkti tiesiai iš svetainės, parduodančius bilietus būtent į tą koridą. Dažniausiai galima įsigyti bilietus ir Plaza de Toros kasose koridos dieną.

3. Koridos bilietai į kategorijas skirstomi ne tik pagal atstumą nuo arenos, bet ir pagal tai, ar sėdėti teks saulėje („Sol“) ar pavėsyje („Sombre“). Granadoje net kasos šioms dviems bilietų rūšims buvo atskiros. Kadangi saulė renginio metu leidosi, ilgainiui vis daugiau ir daugiau „Sol“ suolų irgi atsidūrė pavėsyje.

4. Priklausomai nuo arenos pusės, kurioje sėdėsi, arba matysi koridos prezidentą ir jo sprendimus, arba, jei sėdėsi po prezidentu, tai tada gerai matysi nusilenkti ateinančius toreadorus.

5. Įprasta korida susideda iš šešių kovų. Yra specializuotų koridų, kaip „novilleros“, kur jauni toreadorai kovoja su jaunais jaučiais, dažnai be pikadorų. Jei norite pamatyti, kaip vyksta „tikra korida“, geriau tokių vengti.