Išskleisti meniu

Majų miestai

Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

Majai ir jų griuvėsiai – kas ten vyko iš tikrųjų?

| 0 komentarų

Majai buvo pažangiausia Amerikos indėnų civilizacija. Ji išsivystė visiškai neturėdama jokio ryšio su Europa, klestėjo tūkstančius metų – dėl to jos miestai buvo visiškai kitokie, nei mūsiškiai, ir dažnam šiuolaikiniam žmogui, atkeliavusiam į Meksiką, Gvatemalą ar aplinkines šalis, sunku juos suvokti, įsivaizduoti, kaip ten buvo gyvenama.

Tačiau majai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes – ir nors kitaip, bet siekė tų pačių dalykų (maisto, patogumo, religijos, žinių ir t.t.).

Šis straipsnis padės suprasti kaip virė gyvenimas majų miestuose – nesvarbu, ar ten keliausite, ar tiesiog domitės sunykusiomis kultūromis.

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų šventykla Tikalyje, Gvatemaloje

Majų „piramidės“ ir šventyklos

Majų piramidės – tikras šios civilizacijos simbolis. Tačiau jų prasmė visai kita, nei Egipte. Egipto piramidės yra kapai, o majų piramidės – tai platformos, „dirbtiniai kalnai“. Jų šonuose – laiptai, skirti užlipti į viršų (daugelyje majų miestų iki pat šiol tais laiptais leidžiama lipti turistams). Kai kurios piramidės buvo naudojamos dangui stebėti – iš viršaus, viršum visų aplinkinių džiunglių ir medžių, gerai matėsi tiek žvaigždės, tiek mėnulis. Pagal tai majai numatydavo metų laikus, potvynius ir netgi kada geriausia kirsti medį, idant statyti namą (tai irgi priklauso nuo mėnulio, nes mėnulis pritraukia medyje esančius skysčius).

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Vaizdas į aplinkines džiungles nuo aukščiausios La Dantos piramidės El Mirador majų mieste

Kadangi piramidės yra tik platformos, tai jų viduje jokių patalpų nėra. Realiai majams puikiai vietoje piramidžių būtų tikę tiesiog bokštai – tačiau majai nemokėjo jų statyti (jie būtų nugriuvę). Aukštą pastatą galėjo pastatyti tik tada, kai jis į viršų siaurėdavo.

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės. Jašcha, Gvatemala

Tik maža dalis to, ką turistai šiandien vadina piramidėmis, iš tikro buvo piramidės skirtos vien pasilypėti aukščiau. Likusios „piramidės“ – tai platformos pastatams. Jų viršūnėje – pastatas. Kuo pastatas svarbesnis, tuo platforma aukštesnė. Patys pastatai gerokai mažesni, nei tikėtumeis – net kai kuriuose labai svarbiuose viduje būna tik po vieną ar kelis kambarius, o plotas prilygsta butui. Majai daug daugiau jėgų įdėdavo ne į patį pastatą, bet stengdamiesi, kad pastatas stovėtų kuo aukščiau. Tuo tarpu didelė dalis viešo gyvenimo vykdavo lauke – todėl erdvės viduje nebuvo svarbios.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Pusiau apaugusi majų piramidė. Tikalis.

Beje, pastatai nuolat aukštinti, statyti vienas ant kito, senus pastatus pavertus platformomis naujiems. Kitaip sakant, žemesnis pastatas būdavo užpilamas, paverčiamas platforma (piramidės aukštu), ir ant jo statomas naujas pastatas. Paskui taip kartojama. Todėl archeologams būna sunku pasirinkti, ką atkasti: jei atkasi tik iki vėliausio pastato, tai liks uždengti senesni pastatai, kuriuose būna išlikę dar gražesnių meno kūrinių, tekstų, nes visa tai buvo užpilta ir todėl išliko geriau.

Prie akmeninės kaukės

Ši akmeninė kaukė buvo užpilta ir ant jos pastatyta nauja piramidė. Ją archeologai atrado netyčia nugriovę tą viršutinę piramidę. Tikalis, Gvatemala

Didelė dalis piramidžių nėra atkastos ir atrodo kaip džiunglių kalnai – tačiau pakanka nukirsti medžius, nukasti sluoksnį žemės ir pasimato, kad ten – piramidės. Visi ‘kalnai’ apleistuose majų miestuose paprastai iš tikro yra piramidės.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Tai – ne kalnas, o užaugusi majų piramidė. Gvatemalos džiunglės.

Šventyklos. Kai sakome „majų piramidės“ paprastai įsivaizduojame jas. Vieni įspūdingiausių pastatų ir aukščiausių majų miestuose. Majų miestuose, kuriuos lanko mažiau turistų leidžiama užlipti laiptais į jų viršų (nuo šventyklų atsiveria puikūs vaizdai), bet pačiuose populiariausiuose uždrausta. Aukščiausios majų šventyklos (su savo pjedestalais) yra 72 metrų aukščio – tai perpus mažiau, nei Egipto piramidės, bet vis tiek įspūdinga. Įprastesni apie 30-40 metrų „pjedestalai“ šventykloms. Į šventyklas paprastai veda laiptai tik iš vienos pusės ir jais galėdavo lipti tik šventikai, o eiliniai žmonės ceremonijas stebėdavo iš apačios.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Daug majų šventyklų skirta lietaus dievui, kuris itin svarbus. Kadangi daugybėje majų miestų nebuvo vandens telkinių, jie priklausydavo nuo lietaus vandens. Šį vandenį kaupdavo rezervuaruose, kad padėtų išgyventi sausąjį metų laikotarpį. Bet jei šis užtrukdavo ilgiau, ištisi miestai galėdavo išmirti ar išsilakstyti: spėjama, ištisas šiaurės Gvatemalos regionas su Tikalio miestu prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo apleistas dėl sausros.

Majų piramidės, kaip ir kiti pastatai, seniau buvo spalvingi – tačiau dažai beveik neišliko. Spalvas tegalima pamatyti maketuose ir dailininkų darbuose.

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų šventyklų maketas Gvatemalos miesto muziejuje rodo originalias jų spalvas

Majų gyvenamieji namai

Majų gyvenamieji namai susidėdavo iš ankštų kambarių. Majai nebuvo išradę arkos. Tam, kad stogas neįgriūtų, tarpas tarp priešingų kambario sienų turėjo būti labai nedidelis, o sienos – storos, langai ar durys – mažyčiai. Tik nedaugelio majų pastatų išliko ne tik sienos, tačiau ir lubos (stogas), bet užėjęs į tokį pasijunti prislėgtas masyvių sienų, mažų erdvių. Majams daugiau ir nereikėjo, didžioji dalis jų gyvenimo virdavo lauke (socialinis gyvenimas, net maisto gaminimas). Namuose būdavo tik miegama. Įprastas „baldas“ tam tikslui – akmeninis „suolas“ (platofrma), ant kurio galima buvo tiek gulėti, tiek sėdėti. Jokių kitų baldų nebuvo. Nišose po suolais majai laikydavo svarbius daiktus, pvz. dekoruotus indus specialioms progoms (ten neretai jų randa archeologai).

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Majų gyvenamojo pastato viduje.

Kaip tiksliai atrodė pastatai priklausė ir nuo socialinės klasės:

Valdovo rūmai. Jie irgi stovi ant aukštų platformų, todėl „naujokui“ irgi gali priminti piramides. Tačiau rūmai paprastai didesni, platesni, o platformos žemesnės, nei šventyklų. Tiesa, šiuolaikinėmis akimis, net ir majų rūmai labai kuklūs: būna po kelis asketiškus ankštus kambarius. Rūmuose gyvendavo majų miesto valdovas. Klasikiniu majų laikotarpiu jis laikytas dievų palikuoniu.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos (Gvatemala) valdovo rūmai

Didikų namai. Tarsi dar labiau sumažinti rūmai – jų platforma gali būti ir tik vieno aukšto (jau ne kaip piramidė). Maži kambariai dažnai grupuojami aplink kiemą, kuriame ir virdavo nemaža dalis gyvenimo. Didikų namai išliko ne visuose majų miestuose.

Rūmai Tikalyje

Rūmai Tikalyje

Eilinių žmonių namai majų miestuose neišliko, nes jie būdavo statomi ne iš „amžino“ akmens, kaip didingų namai ir šventyklos, bet iš medžių. Dėl to apie eilinių majų gyvenimą žinoma gana mažai, o keliautojai į majų miestus kartais skundžiasi, kad nesupranta, kaip gi tie majai gyveno. Dėl to, tikriausiai, šitiek prikurta įvairių teorijų apie ateivius ir pan.: priešingai, tarkime, Romos Imperijos griuvėsiams, majų griuvėsiuose neišliko liaudies gyvenimo atspindžių, tad viskas atrodo daug mistiškiau, tarsi iš niekur išdygusios piramidės. Bent apytikslius eilinių majų žmonių skaičius galima paskaičiuoti pagal išlikusias platformas tokiems namams.

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Namų pagrindų liekanos archeologiniuose kasinėjimuose

Majų paminklai

Majai turi unikalų savo meno stilių. Taip pat tai vienintelė Amerikos civilizacija, kuri turėjo savo rašto sistemą – taigi, vienintelė, kurios istorija rašoma ne vien remiantis archeologiniais kasinėjimais, bet ir realiais užrašais. Daugelis tų užržašų išliko ant majų pastatų ir paminklų.

Stelos. Tipinis majų paminklas, kuriuos statydavo majų miestų valdovai. Atrodo kaip stovinti plokštė, kurios priekyje paprastai – valdovo atvaizdas ir trumpi pasakojimai apie jo valdžią, jį patį majų raštu ir kalendoriumi. Itin daug stelų klasikinio majų periodo miestuose. Jei kažkuris majų miestas būdavo nukariaujamas, užpuolikai dažnai nužudydavo (paaukodavo dievams) valdovą ir sunaikindavo visas jo ir jo pirmtakų stelas: taigi, stelos būna išlikusios tik iš periodo nuo paskutinio nukariavimo.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Altoriai. Dažnai būdavo priešais stelas. Ant jų būdavo aukojamos aukos. Valdovai ir didikai obsidiano peiliais nuleisdavo savo kilmingą kraują. Būdavo aukojami ir gyvūnai, žmonės. Ne visi altoriai, kuriuos matai majų miestuose, originalūs – Gvatemaloje daug ir šiuolaikinių. Tarp šiuolaikinių majų populiarus senosios religijos atgimimas, aukų nešimas seniesiems dievams ir lyderiams į iš naujo atrastus senuosius miestus priešais iš naujo atrastas stelas. Aišku, žmonių dabar niekas nebeaukoja, kūrenamos žvakės. Nors senieji majų miestai yra saugomas paveldas, majų palikuonims leidžiama juose pasisitatyti naujus altorius, atlikti ritualus.

Majų altorių liekanos

Majų altorių liekanos

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Naujas majų altorius, kur ritualus atlieka šiuolaikiniai majai

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje (Gvatemala)

Žaidimo kamuoliu arenos ir kiti majų pastatai

Žaidimo kamuoliu arenos – atrodo tarsi dvi viena prieš kitą sustatytos sienos, o didžiausiuose majų miestuose jų būdavo po kelias. „Žaidimas kamuoliu“ buvo visos majų civiliacijos „nacionalinis sportas“. Tiesa, dėl tikslių jo taisyklių nesutariama (tenka spėti pagal negausius piešinius ir aprašymus) – bet greičiausiai kamuolį buvo galima mušinėti tik klubais, gal dar keliais, ir tikslas buvo arba numušti į vieną teritorijos tarp sienų galą, arba permušti specialų pakabintą žeidą vienos iš sienų viršuje (spėjama, kad toks permušimas, kuris būdavo labai sudėtingas, galėdavo iškart pelnyti pergalę). Nesutariama ir dėl tikslios žaidimo reikšmės – kiek tai buvo sportas, kiek religinis ritualas, o kiek pralaimėjusios (ar laimėjusios) komandos net būdavo paaukojamos dievams. Galbūt visa tai pirklausė ir nuo regiono, ir nuo aplinkybių – gal vykdavo ir ritualiniai, ir sportiniai žaidimai. Šiuolaikiniai entuziastai majų krašte mėgina atkurti žaidimą kamuoliu kaip sportą.

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Žaidimo kamuoliu arena Jašchoje, Gvatemala

Cenotai. Natūralūs požeminiai vandens baseinai, iš kur būdavo imamas vanduo ir kartu tai buvo rituališkai svarbios vietos, langai į anapusinį pasaulį Šibalbą.s

Majų raštas

Majai – vieninteliai Amerikos indėnai, kurie turėjo „tikrą“ rašto sistemą. Jų užrašų gausu ant setlų ir kitur. Deja, visas majų knygas (išskyrus keturias) sunaikino ispania, manydami, kad jos lemia stabmeldystę, taip pat persekiojo už rašymą šiuo raštu – dėl to raštas buvo pamirštas, o majai savo kalbą ėmė rašyti lotynų raštu. Ir todėl iki pat XX a. majų rašto niekas negalėjo perskaityti. Net ir dabar ne visos raidės aiškios, bet jau aišku, ką reiškia apie 80-90%.

Majų raštas

Majų raštas

Majų raštą vėl iššfiruoti buvo taip sunku todėl, kad jis labai neįprastas ir skiriasi nuo kitų rašto sistemų.
-Kiekviena raidė gali reikšti arba skiemenį, arba žodį (panašiai kaip japonų rašte).
-Yra po keletą skirtingų raidžių, kurios reiškia tą patį (kažkiek panašiai, kaip japonų rašte hiragana ir katakana).
-Raidės gali būti grupuojamos po kelias į (kažkiek panašiai, kaip korėjiečių rašte, tik korėjiečių rašte yra nusistovėję, kaip grupuoti simbolius, o majų rašte kiekvienas rašytojas net tame pačiame tekste galėjo grupuoti skirtingai, kad lengviau sutalpintų, kad gražiau atrodytų ir pan.).
-Unikali rašymo kryptis. Rašoma iš viršaus į apačią, bet poromis po du. Tai yra majų rašto skaitymo tvarka tokia: raidė viršuje kairėje, tada antra iš kairės, tada antroje eilutėje kairėje, tada antroje eilutėje antra iš kairės, tada trečioje eilutėje kairėje, trečioje eilutėje antra iš kairės ir t.t., iki pirmi du stulpeliai baigiasi ir tada taip pat skaitomas trečias-ketvirtas stulpeliai.

Dresdeno kodeksas - viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Dresdeno kodeksas – viena vos kelių išlikusių majų knygų (kopija)

Majai taip pat turėjo ir skaičiavimo sistemą, panašią į mūsų, su nuliu. Priešingai raidėms, skaičius perskaityti paprasta, nes jie labai paprasti: kiek taškų, toks skaičius, o brūkšnys reiškia penkis (nulis – kriauklė). Tačiau skaičiavimo sistema dvidešimtainė, tai yra, skaičiai nuo 1 iki 19 turi savo skaitmenis, o 20 rašoma tarsi 10 (iš dviejų skaitmenų).

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

| 2 komentarai

Gvatemala įspūdinga! Visoje Amerikoje mažai šalių, kurių autentiška kultūra ir didinga istorija prilygtų Gvatemalai.

Deja, šią šalį pasaulio sąmonėje beveik visai užgožė kaimyninė Meksika. Kilo daug mitų: esą Gvatemala mažytė, labai skurdi, nesaugi, ten nėra ką veikti.

Praleidęs Gvatemaloje labai turiningas tris savaites, praskleidžiu paslaptingą šydą šios nepakankamai atrastos šalies. Kodėl Gvatemalą verta aplankyti kiekvienam, besidominčiam kultūra, ir ne tik?

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Antigva Gvatemala, gražiausias Gvatemalos miestelis, su vulkanu fone

Majų pasaulio širdis. Atitlano ežeras

Gvatemalos šūkis yra „Majų pasaulio širdis“. Jis be galo taiklus. Sakote, juk majų miestai yra Meksikoje? Tikrai taip, bet Gvatemaloje gal dar įspūdingesni! Bet svarbiausia Gvatemaloje majai nėra tik istorija ar tik menka mažuma. Ir šiandien iki 60% šalies žmonių yra majai. Ir tai matosi: jie kalba savo kalbomis, rengiasi tautiniais drabužiais, aukoja savo dievams – beveik kaip prieš 500 metų, kai atplaukė europiečiai.

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas)

Majai tautiniais drabužiais majų turguje (Čičikastenangas). Dauguma majų moterų juos vilki, o vyrai tik kai kuriuose regionuose

Apkeliavęs didelę dalį Amerikos žinau, kaip tai reta. Daug kur indėnai išnyko, o jei liko pavieniai jų palikuonys, tai prarado kalbas, tikėjimus, arba pasiliko gyventi tik kur šalies pakraščiuose. Gi Gvatemala yra tikra majų šalis – ne ką mažiau, nei Lietuva lietuvių.

Geriausiai gyvoji majų kultūra išlikusi Gvatemalos vakaruose, debesuotuose aukštikalnėse. O prie Atitlano ežero ji subtiliai susipina su gamta. Viršum ežero stūgso didingi vulkanai. Į daugybę paežerės kaimų nenuvažiuosi jokio keliu – tik maršrutiniais laiveliais, skrodžiančiais ežero bangas.

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano ežero pakrantė su rūke paskendusiu Santa Kruzo kaimu

Atitlano širdis – Santiago miestas su spalvingais majų turgumis, gražiais tradiciniais paveikslais ir vietos dievybe Mašimonu. Kiekvienais metais tas stabas iškilmingai perkeliamas į kitą namą, todėl jo nerasi jokiame žemėlapyje. Belieka klausinėti žmonių. Vis tolome nuo centrinės aikštės su gražia balta bažnyčia, gatvės siaurėjo, kol galiausiai tapo tokios siauros, kad vos praeisi. Atrodė, patekome į kažkieno privatų kiemą. „Kur Mašimonas?“ – klausiame ir parodo vieną kambarį. Aplink stabą susėdę du amžini jo saugotojai, priimantys aukas. Majai tiki, kad Mašimonas pildo norus – suneštas aukas sargai spaudžia prie Mašimono krūtinės.

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Vieno iš Mašimonų kopija Čičikastenango muziejuje (dešinėje)

Gilyn į Vakarus daugybė majų miestų ir kaimų turi savo Mašimonus ar kitus stabus, spalvingus turgus. Kaip Čičikastenangas, kurio turgus bene garsiausias šalyje ir ant kurio kalno stūgso akmeninis Pascual Abaj stabas, apsuptas žvakelėmis. Jis garbinamas dar nuo laikų prieš Amerikos užkariavimą, tiesa, radikalūs krikščionys nudaužė jo veidą.

Daugelis majų formaliai atsivertė į katalikybę, bet vos užėjęs į Čičikastenango katedrą supranti, kad su tau įprasta bažnyčia ten mažai kas bendro: per visas grindis vietiniai kūrena žvakutes protėviams, o šimtametės katalikų kofradijos (brolijos) tui savus ritualus, drabužius. Mašimonų garbintojai – irgi kofradijos. Sako, jis yra majų dievybės ir šv. Simono mišinys, nors niekas nežino. Daug regiono miestų turi dvigubus pavadinimus: ispanišką-katalikišką ir majišką, pvz. „Todos Santos Kačumatanas“, „San Sebastian Huehuetenangas“

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Majai kūrena žvakeles bažnyčios šventoriuje. Tas pats vyksta ir viduje, bet fotografuoti ten griežtai draudžiama, kaip ir daug kur pas majus

Bet (dar) nepasiruošę leistis gylyn į majų pasaulį lieka Atitlano kurortuose. Jie skiriasi vienas nuo kito taip, tarsi būtų skirtingose šalyse.

San Pedras – jaunimo su kuprinėmis, ten pilna hostelių, skalbyklų, barų, o jų televizoriuose įjungtas Europos futbolas ar NBA. Ten – ir pagrindinis regiono muziejus.

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

Aistė prie baro San Pedre prie Atitlano

San Markas – „egzaltuotų“ ezoterikų žemė, į kurią panašios kitur pasauly nemačiau. Atrodo patekai į kokį amžiną ezoterinės muzikos festivalį: besišypsantys pinigų nerenkantys gatvės muzikantai, keisčiausios tatuiruotės. Dešimtys reklamų apie visokiausias jogas, vidinio vaiko gydymą, zen meną, tatuiravimo ceremonijas, kristalų ir akmenų terapijas, tantrinius sielos lyginimus, ekstatinius šokius, „pirmo lygio dvasinę šamanišką seksualinę patirtį, kurioje suprasi, kad „dvasiškmas ir seksualumas yra vienis“ ir išmoksi „prisiimti rizikas, atrasti ir ištyrinėti savo ribas saugioje aplinkoje“. Ai, ir dar grybų festivalis (matyt, ne šampinjonų). Gal ir įdomu būtų ten atvykti kokiai savaitei ir pamatyti, kuo gi gyvena ta dalis pasaulio, kuriems San Markosas – kone jų visatos centras. Bet su majais jau ten nieko bendro: mokytojai, pamokslininkai ir kiti San Markose yra amerikiečiai ar europiečiai, atradę „galingą“ vietą savo praktikoms.

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

San Marko prie Atitlano gatvelės vaizdas

Daug kur palei Atitlaną taip – palei pat ežerą labiau kurortas, o aukščiau į kalną yra jau jį aptarnaujantis majų miestelis. Pavyzdžiui, Santa Kruizas.

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo - teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Laivelyje per Atitlano ežerą. Šis, beje, paskui sugedo – teko dreifuojant laukti atsarginio. Gerai, kad atplaukė, nes laiveliai baigia darbą anksti, prieš tamsą

Taip pat aplink Atitlaną yra šimtai namų ir vilų kalnų šlaituose, pasiekiamų tik nuo ežero (vandens taksi ar savo valtimi). Ten gali „pabėgti nuo visko“. Arba tarpinis variantas, kaip Chaibalito – mažytis kaimas, bet visgi plaukia ir maršrutiniai laivai, veda žygių takai. Arba priešingai – Panachačelis, regiono vartai, į kur daugelis atvyksta autobusu ir persėda į laivą. Ten net aukštų pastatų yra, užtat mažai Atitlano dvasios.

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Nuo Atitlano ežero pasiekiamas namas

Bet galiausiai visų keliautojų keliai Gvatemaloje veda į Tikalį šalies šiaurėje.

Tikalis – apleistų majų miestų karalius

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tikalio 'akropolyje'

Tikalio ‘akropolyje’

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės - šventyklos

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės – šventyklos

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Prie majų stelos su įrašais

Prie majų stelos su įrašais

Problemų turi ir archeologai, mat majai savo piramides vis aukštindavo: ant vienos pastato kitą, ant tos – trečią, taip vis keldami šventyklą. Neaišku, kurį sluoksnį atidengti: kad pasiektum apačią (seną pastatą), turi nugriauti naujesnį pastatą, bet niekas nežino, ar verta. Kartais padeda likimas – štai koks siaubas turėjo ištikti archeologus, kai netyčia nugriovė piramidę. Bet paskui tikriausiai apniko nemažesnis džiaugsmas, kai pamatė, kokias ankstesnio pastato įėjimą puošusias akmenines “kaukes” atidengė – o kiek tokių skulptūrų tūno po naujesniais piramidžių aukšinimais ir niekad nebus atrasta?

Prie akmeninės kaukės

Prie akmeninės kaukės

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Centrinėje aikštėje

Centrinėje aikštėje

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestass, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Murcielagos rūmų viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas – o sienos storos. Atmosfera slegia

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Staugiantis staugūnas

Staugiantis staugūnas

Apleisti majų miestai džiunglių toliuose

Tikalis – tik senosios majų civilizacijos Gvatemaloje viršūnė. Majų miestų Gvatemalos džiungėlse stūksojo gal šimtai ar tūkstančiai, ten gyveno milijonai majų. Atrandami vis nauji ir nauji – ypač dabar, kai lidarai (lazeriniai radarai) leidžiai archeologams iš lėktuvų tarsi rentgeno spinduliais „perkirsti“ džiunglių lapiją.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Kiekvienas toks kalnas – tai piramidė

Neįtikėtina, kiek daug ką džiunglės prarijo! Užlipęs ant aukščiausių majų piramidžių ir apsidairęs aplink visada pamatysi daugybę kalnų ligi horizonto. Bet kalnų Gvatemalos džiunglėse nėra! Kiekvienas „kalnas“ – tai džiunglėmis užaugusi majų piramidė ar šventykla ar mažesnis sugriuvęs pastatas. Ilgai mėginę atkovoti majų miestus iš džiunglių, žmonės pamažu pasidavė – jų tiesiog per daug.

Visgi, keli įspūdingiausi miestai yra bent iš dalies „atsiimti“ iš džiunglių – na, bent kai kurios jų šventyklos, rūmai „išlaisvinti“ nuo medžių, nors ir tebesužaloti jų šaknų.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą - nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Majų mūras perkirstas medžių šaknies. Baisu pjauti medžius, nes dabar jie laiko pastatą – nupjovus gali griūti. Čia archeologai surizikavo.

Kelionė į tokius miestus dažnai ne mažiau žavi, nei patys miestai. Štai į Agvateką [Aguateca] reikėjo apie pusantros valandos plaukti motoriniu laivu iš Sajachčės miesto – iš pradžių plati Petešbatuno upė vis siaurėjo ir siaurėjo, artėjome prie jos ištakų, tuoj jau laivelis spraudėsi tarp žolių ir žemų šakų. Staiga valtininkas sustojo prie, rodos, eilinio kranto, ir mojo mums eiti – o pats pasiliko žvejoti. Takas per džiungles, atrodė, niekur neves – bet galiausiai atsirėmė į sugriuvusį šiuolaikinį pastatą, kur kadaise buvo Agvatekos lankytojų centras. Supratome – einame ta kryptimi. Palypėjus dar aukštyn pasimatė didikų pastatų griuvėsiai, vėliau rūmai, piramidės, viskas aplink statų tarpeklį. Visoje Agvatekoje buvome vieninteliai turistai.

Agvatekos valdovo rūmai

Agvatekos valdovo rūmai

Panaši patirtis laukė ir Seibalyje [Ceibal] – ten reikėjo plaukti valandą, bet žygis į kalną ilgesnis. Kitų turistų per tris valandas irgi nesutikome. Užtat šiuolaikiniai majai priešais senąsias majų valdovų stelas atlikinėjo savo ritualus. Ilgą laiką turėję slėpti pagonybės išraiškas, jie vėl atranda savo civilizacijos klestėjimo laikų vietas, tikėjimus, eina šlovinti į apleistas protėvių miestus, pasistatė ten naujus akmeninius altorius. Lengva majų tautinę savimonę pažadinti, kai jų istorija tokia didinga!

Majų ritualas Seibalyje

Majų ritualas Seibalyje

Bet sudėtingumu patekti neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai.

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiuglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai - vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Atidengtas meno kūrinys Miradore spėjama atspindi Popol Vuh majų pasaulio sutvėrimo epą. Tai – vienas nedaugelio išlikusių senovės majų kūrinių

Antras geriausiai atidengtas majų miestas Gvatemaloje po Tikalio – Jašcha [Yaxha], irgi pilna piramidžių, šventyklų. Tarp įspūdingiausių vietų ten – vadinamasis Šiaurinis Akropolis – trijų piramidžių kompleksas – ir 216 šventykla, nuo kurios populiaru stebėti saulėlydį. Gerai išlikusi ir žaidimo kamuoliu arena: ginčijamasi, kiek tai buvo majų sportas, kiek – religinis ritualas.

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Jašchoje, nuo vienos piramidžių viršūnių stebiu kitas

Visus šiuos majų miestus specialiai lankėme prieš Tikalį. Ir, jei turite laiko daugiau nei vienam, siūlyčiau taip daryti visiems, maždaug šia tvarka nuo mažiausiai įspūdingo iki įspūdingiausio: Seibalis, Agvateka, Miradoras, Jašcha, Tikalis. Pirmuose miestuose tada dar pribloškia viskas, giliniesi į smulkmenas – skirtingą architektūrą, meną, gamtą. Būdamas vienas džiunglėse dar gali išsigąsti staugūno riaumojimo, džiaugtis beždžionėmis, drugeliais, lapus nešančių skruzdėlių eilėmis, šimtais cikadų išnarų, išsiraičiusiais medžiais. Ir pajusti džiunglių vargą: kando uodai, kažkokie dryžuoti vabzdžiai (visa ranka ištino), o žmona sužinojo ką reiškia įminti į skruzdėlyną.

Susiraitę džiunglių augalai

Susiraitę džiunglių augalai

Na o Jašchoje ar Tikalyje, viską jau perpratę, galėjome tiesiog „atsiduoti“ tų miestų didybei: kai ji šitokia, smulkmenų nebepastebėtum.

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Majų džiunglių širdis – Floreso miestas ežero saloje. Daugelis turistų apsistoja ten, visus majų miestus lanko iš jo. Atmosfera ten primena Atitlano ežero kurortus: barai, pramogos.

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Saulėlydis virš Floreso ežero (matomas iš daugybės stogų barų ir viešbučių)

Kur kas labiau vietinę dvasią patyrėme praleidę pora dienų Sajaščėje, paupio miestelyje, iš kurio arčiausiai Seibalis ir Agvateka. Beveik jokių turistų, keltu upę kertantys majai.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, bet tilto nėra.

Chaotiški keltai Sajaščėje per siaurą upę: vienas pėstiesiems, vienas motociklams, vienas automobiliams. Upė siaura, judėjimas didelis, bet tilto nėra.

Kelionė skersai Gvatemalą: nuo rojaus upės iki Karibų miestelio

Gvatemala turi dvi širdis, du lankytinų vietų telkinius – tai šiaurinės senovės majų džiunglės (Petenas) ir šiuolaikinis šalies centras – kur Gvatemalos miestas, Atitlano ežeras, gyvoji majų kultūra.

Važiuoti tarp jų atstumas 500 km, bet laiko susigaišta apie 10 valandų. Nes keliai Gvatemaloje prasti. Atokiau nuo miestų pasitinka tikras mažų automobilių siaubas: gulintys superpolicininkai. Tokie aukšti, kad koks kas antras ar kas trečias stipriai daužia į automobilio dugną: ir loterija, ir meistriškumas pasistengti, kad apdaužytų mažiau, pravažiavęs jautiesi atlikęs žygdarbį. Niekur kitur pasaulyje tokių aukštų nemačiau! Galvojame, o kaip važiuoja vietiniai? Apsidairome ir supratame, kad vienintelį lengvąjį automobilį: visi kiti džipai ir pikapai, tad viskas statoma jiems.

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Geras kelias netoli Gavtemalos miesto. Kuo arčiau Gvatemalos miestas arba Floresas, tuo keliai geresni

Kitą kartą kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip normalus, kuriuo rodė važiuoti ir GPS sistemos, staiga sunyko iki pravažiuojamo tik visureigiams ir tai ne bet kuriems. Teko daryti milžinišką lankstą.

Nuo Gvatemalos sostinės krašto iki Peteno/Tikalio džiunglių yra du asfaltuoti keliai – vakarinis per Kobaną/Sajaščę ir rytinis per Rio Dulsę (šiek tiek geresnis). Abiejuose yra po vieną ypatingą vietą pakeliui.

Vakariniame kelyje tai Semuk Čampėjus [Semuc Champey], rojaus vaizdus primenanti upė, aplink kurią populiaru pasivaikščioti ir ten maudytis, o greta stūkso turistinis Liankino miestelis. Vakarais tenykščiai turistai keliauja prie Liankino grotų, iš kur apie šeštą vakaro pasicypdamos kasnakt išlekia šimtų tūkstančių šikšnosparnių „eskadrilės“.

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Semuk Čampėjaus kriokleliai tinkami maudymusi

Rytiniame kelyje pagrindinė stotelė Rio Dulsė. Tiksliau, plaukimas iš Rio Dulsės maršrutiniu laivu į Livingstoną, keliais nepasiekiamą uostamiestį, kuriame vyrauja unikali garifūnų tauta. Ji atsirado susimaišius pabėgusiems juodaodžiams vergams ir indėnams. Kultūra ten labiau kaip Karibų salose: tranki muzika, šokiai, ryšios spalvos. Tiesa, Livingstonas pasirodė įdomesnis patiems gvatemaliečiams, nei mums. Jiems tai – unikalus jų pačių šalies kampelis, kur viskas kitaip (panašiai būtų, jei Lietuvoje būtų išlikęs koks gyvas žydų štetlas ar vokiečių miestelis). Bet kai esi žmogus iš šalies, aplankęs daug Karibų salų, Livingstonas pasirodė labiau kaip užkampis: tiek Gvatemalos, tiek Karibų pasaulio.

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Indėną ir juodaodį vaizduojanti freska Livingstone

Visą ratą važiavome nuomotu automobiliu, tačiau Gvatemala turi išvystytą turistinių autobusų (shuttle) tinklą. Jie brangesni už skirtus vietiniams, bet bilietai reklamuojami angliškai, gali surinkti iš viešbučių, o maršrutai jungia turistinius taškus: Atitlanas-Semuk Čampėjus, Floresas-Rio Dulsė ir pan. Užtat vietinių autobusai gražesni: spalvingai perdažyti nurašyti JAV mokykliniai autobusai.

Tačiau daugelis amerikiečių, turinčių Gvatemaloje tik savaitę, renkasi iš Gvatemalos sostinės į Floresą ir atgal skristi: nepigu, bet laiko susitaupo daug. O po miestus ir miestelius paprasčiausia važinėti autorikšomis.

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Viešasis transportas tose vietose, kur lengvieji automobiliai nepravažiuoja. Čia tokiu važiuojame į Semuk Čiampėjų iš Liankino

Chaotiška sostinė ir romantiškai apgriuvusi Antigva

Daugelį savo pasakojimų (kelionių vadovų) apie šalis pradedu nuo sostinių, o šitą – užbaigiu. Nes Gvatemalos sostinė (Gvatemalos miestas) tokia neypatinga, kad daug žmonių į ją išvis neužsuka. Gvatemalos oro uoste atvykėlius gaudo ne tiek taksistai į miesto centrą, kiek visokių turistinių autobusų šeimininkai, siūlantys iš karto vežti į Atitlaną ar Antigvą.

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste - viena retų įdomesnių vietų

Centrinė aikštė Gvatemalos mieste – viena retų įdomesnių vietų

Antigva, galima sakyti, Gvatemalos miesto senamiestis. Tik jis nutolęs 35 km nuo miesto – kalnų keliu. Nes 1776 m. žemės drebėjimas Antigvą nugriovė – ir visi miestelėnai tada iškelti į naują vietą, ten pastatytas naujasis Gvatemalos miestas. Tačiau pamažu tarp Antigvos griuvėsių vėl ėmė kurtis žmonės: dalį atkūrė, dalį (pvz. „perteklinius“ vienuolynus, bažnyčias) paliko kaip rado.

Klasikinis Antigvos vaizdas - Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Klasikinis Antigvos vaizdas – Santa Catalina arka ir Agua vulkanas fone

Taip Antigva tapo unikaliu miestu „tarp gyvybės ir mirties“. Čia, žiūrėk, atkurti istoriniai namai, čia – romantiški griuvėsiai, kaip Šv. Jeronimo vienuolynas, Rekolekcijų vienuolynas ar Jėzuitų bažnyčia. Daug visokių tarpinių variantų: kaip Katedra, kurios priekis atkurtas kaip veikianti bažnyčia, o „perteklinis“ galas paliktas išgriuvęs. Ar Santo Domingo vienuolynas, kur tarp senųjų griuvėsių įrengtas viešbutis, baseinas, muziejai: štai viešbučio numerio durys greta autentiškos kriptos su griaučiais durų.

Antigva - tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Antigva – tikros bažnyčių kapinės. Rekolekcijų vienuolyne

Ir viską supa ugnikalniai. Aukščiausias Agua (virš 3500 m), stypsantis visose Antigvos panoramose. Ir aktyviausias Fuego, kasdien išspjaunantis dūmų tumulą po tumulo, o 2018 m. išsiveržimu pražudęs 190 žmonių.

Eilinis Fuego išsiveržimas - ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Eilinis Fuego išsiveržimas – ilgainiui pradedi nekreipti dėmesio

Antigva tapo dar viena iš amerikiečių jaunimo, hipsterių numylėtų žemių Gvatemaloje – net vaivorykštinių vėliavų pamatysi. Bet viena pagrindinių „pramonių“ ten – ispanų kalbos mokyklos. Atvažiuoji savaitei-kitai, gauni kasdien individualias pamokas, nakvoji vietinėje šeimoje – tai nebrangu, galimybių daug. Pilna skelbimų „Ieškomas ispanų k. mokytojas“, net į restorano tualetą kartą reikėjo eiti per ispanų kalbos klasę. Daugiausiai tuo domisi amerikiečiai: jiems ispanų yra svarbiausia užsienio kalba, bet sutikome ir besimokančių europiečių. Tik rinktis reikia atsargiai: gali būti, kad ir tavo mokytojui ispanų kalba nebus gimtoji ir išmoksi kalbėti su majų „barbarizmais“. Bet šiaip ispanų kalba Gvatemaloje vienintelė oficiali ir daugelis ją moka: kažkada ją primetė ispanų kolonistai, bet ilgainiui ji liko ir kaip kompromisas: mat majų kalbų yra net 22 ir neaišku, kurią reiktų skelbti oficialia.

Bare ant Antigvos stogo

Bare ant Antigvos stogo

Ispanų kalba bei kultūra dominuoja ir sostinėje Gvatemalos mieste. Jis didelis ir chaotiškas: šiuolaikinis centras yra prie pat oro uosto lėktuvų ūžesį, istorinis centras nakčiai apmiršta ir garsėja nesaugumu. Vienu metu jis buvo taip apleistas, kad miestelėnai pasistatė „naują senamiestį“ – Kajala rajoną – su pseudosenoviniais pastatais, netgi katedra. Gali saugiai vaikščioti ir gyventi „istorinėje dvasioje“…

Kajalos rajone

Kajalos rajone

Vienintelis dalykas, dėl ko tikrai verta užsukti į Gvatemalos miestą – „stiprūs“ muziejai, kaip Popol Vuh majų meno ar Iščel majų tautinių drabužių. Na ir didžiausi prekybos centrai, pigios prekės, užsienio virtuvių restoranai – sostinėje.

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Majų laidojimosi urnos Popol Vuh muziejuje

Draugiška Gvatemalos kultūra nustelbia skurdą ir nesaugumą

Gvatemala nustebino, kokie malonūs, paslaugūs ten žmonės. Padeda, pataria, paklausti kelio palydi iki vietos. Jei netyčia paimi prastesnę prekę, pakeičia geresne, neapgaudinėja su kainomis – išskyrus pačias turistiškiausias vietas (pvz. Atitlano laivininkai). Kai palikau restorane skrybėlę, bėgte atsivijo gatve, kad grąžintų. Ir šiaip viskas pritaikyta klientui: pavyzdžiui, neišgirsi “virtuvė nedirba”, ir anksti ryte tau kone visur paruoš patiekalą ne tik iš pusryčių meniu.

Tai ypač stebino dėl to, kad ši šalis garsėja nesaugumu. Ji bent keturis kartus nesaugesnė už Lietuvą. Bent jau Gvatemalos mieste tai akivaizdu: ginkluoti sargybiniai ne tik prie bankų ar bankomatų, bet ir kiekviename restorane (o daug jų – uždaruose kiemuose), mačiau, net „Coca Cola“ sunkvežimiu vienas ant gėrimų dėžių važiavo su automatu.

„Niekur Lotynų Amerikoje neapvogė, čia apvogė“ – skundėsi vienas pasaulį išmaišęs bendrakeleivis. Taip sunku neprarasti budrumo, kai visi aplink atrodo tokie geri!

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Iš mokyklos autobuso perdarytas autobusas

Gvatemala turi labai stiprią savo dvasią – ne tik istorinę, bet ir šiuolaikinę. Ji spalvinguose eksmokykliniuose autobusuose. Ji kofradijų tradicijose, aprangoje ir stabuose. Ji sunumeruotuose rajonuose ir rajonų gatvėse (visoje šalyje adresų sistema paremta vienoda logika: 3 rajono 5 prospektas 25 namas ir pan.). Ji galingose kiaurai merkiančiose tropinėse liūtyse (lietaus sezonas gali trukti 8 mėnesius ir nepravažiuojamais versti dar daugiau kelių). Ji Pepiano puoduose (virta mėsa), gvatemalietiškuose pusryčiuose (su juodom pupom). Ji spalvinguose majų drabužiuose ir turguose. Ji majų kalbose, kurios prašalaičiui skamba tarsi atbulai paleisti įrašai.

Šiuolaikinio majų meno stilius

Šiuolaikinio majų meno stilius

Taip, Gvatemala skurdoka, ypač anapus didmiesčių ir kurortų. Po miestelius laksto laukiniai šunys, būna, dingsta vanduo, 19% gyventojų beraščiai (2021 m.), parduotuvės reklamuoja „gringų [dėvėtus] rūbus“. Bet tikėjausi blogiau: to liūdnai slegiančio beviltiško skurdo, kaip Afrikoje, tikrai nėra, Gvatemala kyla. Viena vertus, daugelyje miestelių vienintelė vieta pavalgyti yra pigūs šeimyniniai vištienos restoranai pardavinėjantys pigias vištos kojas, kita vertus, garsiausias iš tokių restoranų „Pollo Campero“ išvystė didžiulį 400 restoranų tinklą, sugebėjo išsiplėsti net į JAV bei Europos Sąjungą.

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą - sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Vaizdas iš balkono viešbutyje Liankine. Dėl jo paėmėme kambarį antrame aukšte, nors rekomendavo pirmą – sakė, kad į antrą gali neužpumpuoti vandens. Iš pradžių vandens neužpumpavo net į rūsį (jo nebuvo ir niekur aplink), o paskui ir antram aukštui užteko

Majai dar kartais žiūri į Europos kultūras „iš apačios“. Sutikome majų, kurių tėvai neišmokė majiškai (dėl didesnių galimybių), o manikiūrininkės norėjo fotografuotis su mano žmonos „balčiausia matyta ranka“.

Bet džiugu, kad laikai keičiasi, majai vis labiau ir labiau supranta savosios civilizacijos didybę, svarbą, ir vertę – ir tame yra pažengę toliau, nei daugelis Amerikos indėnų tautų. Ir kad vis daugiau ir daugiau žmonių tai atranda ne tik Meksikoje, bet ir Gvatemaloje, nes Gvatemala to verta.

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Per skandinančią liūtį Tikalyje

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Gvatemalos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gvatemalą

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    2 komentarai

  1. Gvatemala – nuostabiu kontrastu salis. Marga peizaza cia kuria spalvingi, sviesus miestai ir juodo smelio papludimiai, ilgi greitkeliai ir zmoniu neliestos dziungles, didingi kalnai ir tankiai apsodinti sleniai. Atostogu skrydziai i Gvatemala – tai kelione i maju paslaptis saugancius griuvesius, siuolaikine energija alsuojancius miestus ir galinga, gyvenimo ritma diktuojancia gamta.

  2. Ačiū, informatyvus pasakojimas apie Gvatemalą. Buvau prieš du metus. Nuostabi, įspudinga , verta dėmesio šalis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Įdomiausi Amerikos indėnų civilizacijų griuvėsiai

Įdomiausi Amerikos indėnų civilizacijų griuvėsiai

| 0 komentarų

Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kai kuriems tūkstančiai metų, kitiems – tik šimtai, bet apie visus juos žinoma labai mažai, o tai kursto įvairias paslaptingas teorijas.

Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Kitokios pastatų formos, menai, raštai, kultūra, religijos ir jų šventovės.

Čia aprašau įdomiausią matytą Amerikos civilizacijų paveldą per savo keliones į turtingiausias savo istorija žemyno šalis: Meksiką, Peru, JAV.

 


Tikalis

Vieta: Gvatemala

Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų – ir Amerikoje, ir pasaulyje. Jei stovėtų ne „pamištoje“ Gvatemaloje, o Meksikoje, tikriausiai jis būtų daug garsesnis.

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Tikalio šventykla centrinėje aikštėje

Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Didžioji Tikalio dalis išvis plyti po žeme: prieš 1000 metų tai buvo 60 000 žmonių miestas, kas tiems laikams reta.

Tikalio 'akropolyje'

Tikalio ‘akropolyje’

Tai buvo miestas, pastatytas visiškai be jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, ir todėl gyvenimas ir architektūra ten tokie skirtingi ir mums „nežemiški“, kad pilna sąmokslo teorijų apie visa tai neva pastačiusius ateivius.

Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) – mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Na, daugiau nereikėjo, nes didžioji dalis gyvenimo (net maisto gaminimas) vykdavo lauke.

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės - šventyklos

Virš džiunglių iškilusios Tikalio piramidžių viršūnės – šventyklos

Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Majai vienintelė indėnų tauta, turėjusi tikrą raštą, bet ispanai beveik visas knygas sunaikino ir reikėjo laukti XX a., kol majų raštas vėl iššifruotas: tiesiog jis buvo pernelyg kitoks ir žinios apie Europos ar Azijos kalbas, rašto sistemas ne ką galėjo padėti jo perpratimui.

Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”. Į daugelį galima įlipti.

Centrinėje aikštėje

Centrinėje aikštėje

Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą – 70 m – nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Visi pavadinimai ispaniški ar net graikiški, nes tikrieji nebežinomi.

Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Bet dar prieš 1000 metų viską prarijo džiunglės.

Majų pastato viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Atmosfera slegia

Murcielagos rūmų viduje. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas – o sienos storos. Atmosfera slegia

Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” – mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Tik tai ir išgelbėjo Tikalį: kadangi miestas buvo jau apleistas, ispanai jo nerado, negriovė “pagoniškų šventyklų”.

Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Čia rašau tik tuos gyvūnus, kuriuos ten pats mačiau savo akim. Štai žiūriu į piramidę – o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas. Vietinis sakė, kad kartą ir jaguarą ten matė…

Staugiantis staugūnas

Staugiantis staugūnas

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 


Čičen Ica

Vieta: Meksika

Čičen Ica – bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai – arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Turistų kiekiai kartais vargina, dėl tokių masių nebeleidžiama kopti į piramides, tačiau miestas vis viena įspūdingas.

Piramidė Čičen Icoje.

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus.

Garsiausios Čičen Icos Kukulkano piramidės viršūnė su laiptais ir šventykla.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 


Palenkė

Vieta: Meksika

Palenkė – majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta – viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Todėl sunykusios, gamtos beatsiimamos žmonijos praeities atsmosfera Palenkėje – gaji kaip niekur.

Majų piramidės Palenkės apleistame mieste, Meksikoje. Tai šventyklos, kuriose buvo praktikuojama šiuolaikinio Vakarų pasaulio akimis žiūrint kruvina religija

Džiunglėse – aptakios majų piramidės, žavūs raštai.

Palenkės piramidė su pastatu jos viršūnėje

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 


Inkų šventasis slėnis (Maču Pikču)

Vieta: Peru

Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Žymiausias inkų miestas Maču Pikču nuo gretimo kalno.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių “pagamintas” tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Inkų mūras.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė apylinkių senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Vandens garinimas Marase.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo “Pasaulio istorijoje” rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net “eksperimentinių terasų”, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Tačiau ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir perstatė: kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 


El Miradoras

Vieta: Gvatemala

Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Po to, kai 2006 m. jos viršūnė atkovota nuo džiunglių, kas naktį gretimoje stovykloje, būna, nakvoja ir 100 žygeivių, o sraigtasparnių aikštelėje stovi 5 sraigtasparniai, tačiau vis tiek gali ten jaustis beveik vienas: tokia didelė erdvė, taip toli tai yra.

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Pusiau atkovota nuo džiunglių La Dantos viršūnė Miradore

Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Beje, kaip įprasta majų pasaulyje, tyrinėtojai įkvėpti ne vien mokslo, bet ir mistifikuotų tikėjimų: vadovas – mormonas, o mormonai tiki, kad Centrinės Amerikos miestuose gyveno Jėzus Kristus, tad jie ne mažiau svarbūs, nei biblinės žemės Izraelyje.

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

La Dantos viršūnėje Miradore viršum džiunglių

Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji – lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija! Pasirodo, ir Tikalyje būta ne 6000 pastatų, o 10000.

Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba – tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų. Gibsonas, beje, buvo Miradoro svečias ir kasinėjimų rėmėjas.

Kiekvienas toks kalnas - tai piramidė

Kiekvienas toks kalnas – tai piramidė. Kadaise kone visos majų archeologinės vietos šiose džiunglėse atrodė panašiai

Skaityti daugiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

 


Naskos linijos

Vieta: Peru

Naskos linijos – milžiniškos figūros, prieš 2000 metų (gerokai iki Inkų) išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas “Kam tos linijos?”.

Naskos linijos iš lėktuvo.

Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus “alternatyvių paaiškinimų”, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami “astronautu”. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva “indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti”.

Šią figūrą vietos gidai pravardžiuoja astronautu.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis – nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Naskiečių Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais.

Čaučilos kapinių kapas.

Skaityti daugiau: Peru – Inkų Imperijos širdis

 


Monte Albanas

Vieta: Meksika

Monte Albanas – Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Jis stūkso pačioje kalno viršūnėje, kuri visa ir “nupjauta”, kad būtų didžiulė ceremonijų aikštė.

Kaip ir kitur Meksikoje, išlikusios piramidės (šventyklos), viešieji pastatai.

Viena Monte Albano šventovių.

Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo.

Jei spręsti pagal Monte Albane likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Monte Albano išlyginta kalno višūnė, apstatyta piramidėmis.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 


Teotihuakanas

Vieta: Meksika

Kai Ameriką atrado ispanai, Teotihuakanas jau buvo apleistas ir tuometinių indėnų apipintas legendomis.

Mėnulio piramidė Teotihuakane prie Mechiko

Šis senovės piramdžių miestas, o ypač – pagrindinė jo alėja – išties gali mistiškai bauginti. Statytas jis prieš maždaug 1500 metų, kai Europoje dar klestėjo Romos imperija, turėjo ~250 tūkstančių gyventojų.

Piramidžių viršūnėse kadaise ritualus atlikdavo žyniai, o šiandien jomis galima vaikščioti visiems.

Turistai kopia stačiais laiptais į Teothuakano Saulės piramidę, kur kadaise telipdavo žyniai. Kai kur Meksikoje, pvz. Čičen Icoje, tai jau uždrausta

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 


Mesa Verdė

Vieta: JAV

Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Vien iš vietos, kur daryta ši nuotrauka, apsidairęs galėjau pamatyti tris.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Religines apeigas atlikdavo kivose – požeminėse šventyklose, kurių vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.

Apleistas anasazių kaimas iš toliau.

Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Cliff Palace - viena apleistų Mesa Verdės gyvenviečių.

Skaityti daugiau: JAV indėnų žemės: rezervatas, didesnis už Lietuvą

 


Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įdomiausi Amerikos indėnų civilizacijų griuvėsiai.

 


Kitos įdomios Amerikos civilizacijų paveldo vietos

Tula (Meksika)

Tula labiausiai garsėja ne savo piramdiėmis, o skulptūromis.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Tulos statulos

Tulos statulos

Mitla (Meksika)

Kiek užgožta gretimo Monte Albano, Mitla taip pat gali nustebinti savo Mesoamerikos civilizacijų architektūra.

Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilas (Meksika)

Daugelyje Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Tiesa, tik aukštųjų luomų – žemųjų luomų pastatai buvo mediniai, neišliko.
Plačiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Sajilo gyvenamasis namas

Sajilo gyvenamasis namas

Tambo Koloradas (Peru)

Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius – lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui. Tambo Koloradas – vienas geriausiai išlikusių tambų Peru.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

Inkų kelias ateina į Tambo Koloradą

Inkų kelias ateina į Tambo Koloradą

Jėzuitų misijos (Paragvajus)

Tai, galima sakyti, buvo paskutinės indėnų valstybės. Jas prižiūrėjo vienuoliai Jėzuitai – bet klestėjo indėnų gvaranių kultūra, kalba. Tikra priešingybė daugeliui nukariautų indėnų žemių. Deja, Jėzuitus išvijo, su indėnais pradėjo elgtis žiauriau, ir Jėzuitų misijos – net jų katalikų bažnyčios – pačios virto griuvėsiais – kaip ir visos indėnų valstybės.
Plačiau: Paragvajus – Lotynų Amerikos klasika

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos - unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės - pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Apleistos Paragvajaus Jėzuitų redukcijos – unikalios indėnų ir Europos vienuolių bendrai valdytos valstybėlės – pagrindinė Paragvajaus kultūrinė įdomybė

Jašcha (Gvatemala)

Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje – su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Toks minitikalis.
Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Majų piramidė žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės

Majų piramidė Jašchoje žvelgiant nuo gretimos piramidės viršūnės

Agvateka (Gvatemala)

Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Galiausiai išlipti, atrodo, vidury niekur, lipti į kalną per šnarančias (driežai), geliančias (uodai) ir staugiančias (staugūnai) džiungles – kol galiausiai pasirodė griuvėsiai, rūmai, piramidė, tarpeklis…

Plačiau: Gvatemala – majų paslaptys džiunglių kalnuose

Pakeliui į Agvateką

Pakeliui į Agvateką


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *