Išskleisti meniu

Meksikos įdomybės

Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

| 15 komentarai

Meksikoje stebina du dalykai.

Pirmasis – praeities didybė. Seniai išnykusių civilizacijų apleisti piramidžių miestai ligi šiol dabina jos laukus ir džiungles. Už indėnų auksą ispanų kolonistų išmūrytos barokinės bažnyčios net Europoje puošnumu turi mažai lygių.

Antrasis – dabarties “tamsumas”. Mirtis meksikiečiams – ir pramoga, ir menas, ir net religija, o ypatingas ritualizuotas žiaurumas – jos gatvių kasdienybė.

Bet pažvelgus giliau, abu šie dalykai susiję. Šiandieninė Meksika yra autentiškiausias senųjų Amerikos kultūrų tęsinys. Tokią Meksiką kelionės metu išvysta tie, kas nori pamatyti daugiau nei vien karštus pakrantės kurortus, ir tokią ją išvydau aš.

Spalvingas istorinis Gvanachuato sidabrakasių miestas turi ir gražių, ir tamsių pusių

Meksikos piramidės

Kone kiekvieno Meksiką lankančio turisto lankytinų vietų sąraše – bent vienas iš garsiųjų Meksikos piramidžių miestų. Visus juos pastatė čia klestėjusios indėnų civilizacijos. Geriausiai žinome actekus – bet tik todėl, kad ši imperija kaip tik buvo šlovės viršūnėje, kai indėnus užpuolė ir sutriuškino ispanai. Actekai po savęs mažai ką paliko, o visas grožybes pastatė ankstesnės valstybės.

Meksikos piramidės – tai šventyklos. Kiekvieną jų karūnuodavo nedidelis namelis, kur, įkopę tokiais stačiais laiptais, kad net šiandieniniams aukštesniems žmonėms lipti sunku, tegalėdavo užeiti šventikai.

Senovės Meksika niekad nebuvo vientisa šalis. Kiekvienu momentu ten gyvavo daugybė civilizacijų, jos keitė viena kitą, turėjo savo architektūrinius stilius. Viena garsiausių pastatė Teotihuakaną prie Mechiko, su ištisa piramidžių alėja – jis net actekams, jau pamiršusiems jo istoriją, atrodė baugiai paslaptingas. Sapotekai išlyginę kalno viršūnę sukūrė Monte Albaną, toltekai – Tulą, garsėjančią skulptūromis, mištekai – Mitlą.

Didžiosios piramidės Teotihuakane prie Mechiko

Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai – dar kita civilizacija. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Ir jų miestų daug, sustatytų aplink požeminius vandens telkinius cenotus: Čičen Ica proskynoje, Ušmalis (Uxmal), Palenkė viduryje džiunglių.

Be šių pagrindinių vietovių gausu mažesnių ar labiau sugriuvusių, tokių kaip Čolulos – didžiausia pasaulyje piramidė (400×400 metrų), kol neužeini į vidų labiau primenanti kalną (viršūnėje net pastatyta bažnyčia), Sajilas.

Šiame majų Sajilo miesto pastate, spėjama, ir gyveno aukštuomenė - tai vienas nedaugelio išlikusių gyvenamųjų pastatų

Be piramidžių likę ir kitokių pastatų: observatorijos, “žaidimo kamuoliu” (populiaraus sporto, kažkiek primenančio krepšinį) stadionai. Tačiau gyveno senovės meksikiečiai mediniuose namuose, kurie sudūlėjo, todėl, palyginus su graikais ar romėnais, kur kas sunkiau žvelgiant į griuvėsius įsivaizduoti, kaipgi atrodė tenykštis gyvenimas iki Kolumbo. Jei spręsti pagal likusius piešinius, jis buvo žiaurus, nuolat vykdavo aukojimai, reikalingi “kad saulė nenukristų iš dangaus”: net pralaimėjusios “žaidimo kamuoliu” komandos, būdavo, prarasdavo gyvybę.

Seniausia Meksikos civilizacija, kurios liekanos pasiekė šias dienas – olmekai, gyvavę panašiu metu, kaip Antikos civilizacijos Europoje. Jų didelius akmenis primenančios galvų skulptūros eksponuojamos La Ventoje Meksikos įlankos pakrantėje.

Olmekų galva, kuriai jau apie 3000 metų

Meksikos miestai, žmonės ir kultūra

Šiais laikais gyvenami Meksikos miestai su piramidėmis neturi nieko bendro. Atvykę ispanai pastatė savas gyvenvietes. Daugelio jų centre – kvadratinė aikštė-parkas, vadinama zocalo. Joje – itin puošni barokinė bažnyčia ar katedra. Senamiesčiuose pramaišiui seni ir nauji namai (paveldas nelabai saugomas). Aplinkui – vienaukštės parduotuvės, restoranai. Toliau – lūšnynai, pastatyti XX a. viduryje iš kaimų priplūdusių meksikiečių, tačiau juose nėra nieko įdomaus ir eilinis keliautojas į Meksiką jų tiesiog nemato.

Centrinė Mechiko aikštė ir katedra. Tai - vienas retų 'zocalo', kurie yra tikros aikštės, o ne parkai

Didžiausias, lygių neturintis miestas – sostinė Mechikas (~20 mln. gyventojų). Jame – ir nemažai XX a. grožybių: juk ten vyko olimpiada, o didžiuosius pastatus ištapė monumentalių freskų meistrai tokie kaip Diego Riviera (tokius kūrinius ketinę padaryti Meksikos nacionaliniu menu). Mechikas didžiuojasi ir puikiu ikikolumbinio meno muziejumi, tačiau actekų sostinės Tenočtitlano griuvėsiai ir ją puošęs ežeras atsidūrė giliai po šiandieniniu didmiesčiu.

Kiti Meksikos miestai gerokai mažesni, bet dėl to tik geriau išsilaikę. Puošniausia kolonijinė architektūra – Oachakoje, Taske, Gvanachuate. Visur dauguma gyventojų – metisai, turintys ir indėniško, ir baltojo kraujo, tačiau kalbantys ispanų kalba.

Nedidelis Tasko miestas, praturtėjęs iš sidabro kasybos, ir jo ypatingai puošnaus baroko ('čurigeresko') bažnyčia

Grynų indėnų yra ~10% – daugiausia jų pietryčiuose, kur gyvena majų palikuonys. Čiapaso valstijoje net klestėjo indėniškas Sapatistų karinis judėjimas, vedamas kaukėto subkomandantės Markoso, siekęs apdėti metisų miestus mokesčiais seniesiems šeimininkams indėnams. Atmosfera anuose skurdžiuose kraštuose kitokia nei Meksikos širdyje: vietoje autobusų ten žmones vežioja pikapai-furgonai, o džiunglėse vienoje vietoje kelią grandine mums blokavo indėnai, už jos patraukimą reikalaudami pinigų.

Turistų ten mažai, ir net patys meksikiečiai į tą savo šalies pakraštį žiūri kreivokai. Tačiau ryčiausias Meksikos galas – Kankuno kurortas ir jo nerija – jau vėl kitoks. Ten – saulėje besikaitinančių turistų žemė, itin pamėgta amerikiečių, mat temperatūra visad gera, o kainos – žemos. Visi žino, kad į JAV yra pasitraukę net 9 milijonai meksikiečių, bet migracija vyksta ir atvirkščia kryptimi: Meksikoje apsigyveno milijonas amerikiečių, dauguma jų “užsieniečių kolonijomis” pasipildžiusiuose miestuose, tokiose kaip Kankunas ar San Migelis de Aljendė, kur daug Meksikos pliusų ir mažai minusų.

Kaimo namas skurdžiose indėniškose Meksikos žemėse

Didžioji dalis Kankuno lankytojų “į šalies gilumą” važiuoja daugiausiai iki Čičen Icos – žvilgtelti į piramides ir grįžti. Daug kas iš to, ką jie mano esant “tikra Meksika”, yra tik amerikiečių romantizuoti Meksikos vaizdiniai. Pavyzdžiui, načios ir panašūs patiekalai – tai ne Meksikos, o Teksaso valstijos virtuvė. Iš tikrosios Meksikos virtuvės geriausiai įsiminė tamsių pupų garnyras, siūlomas prie kone kiekvieno patiekalo. Ir dainininkai mariačiai, vaikštinėjantys po restoranus siūlydamiesi už pesus pagroti.

Kai kurios kitos Meksikos tradicijos išvis mažai žinomos, kaip lučadorai – kovotojai-aktoriai spalvingomis kaukėmis, kurie, pasistatę ringą viename kaime, mačiau, linksmino vietos gyventojus (kažkuo primena amerikietiškas imtynes, tik aplinka kita).

Meksikos dainininkai, gavę iš lankytojų pesų, groja restorane. Pagroti kai kur siūlosi ir ištisos uniformuotos mariačių grupės

Daugelio Meksikos apraiškų nenori matyti ne tik turistai, bet ir vietiniai. Štai viešbučių kambarių langai įprastai “atsiveria” į koridorius. Registratūros darbuotojai nustebdavo mums paprašius vaizdo į gatvę. Šiaip ar taip, nuo ten tvyrančio smogo per naktį kartais įskausdavo gerklę.

Meksikos mafija ir flirtas su mirtimi

Bet labiausiai Meksikos įvaizdį pasaulyje gadina nusikaltėliai. Istorijos iš narkomafijos grupuočių, primenančių “pogrindines valstybes”, karų ir egzekucijų, negali nepriblokšti. Aukų kasmet – 20 000 (palyginimui karas Ukrainoje per du metus tenusinešė trečdalį tiek gyvybių). Pasaulio žiniasklaidą pasiekia tik siaubingų istorijų ledkalnio viršūnė: šešios Akapulke išsyk išžagintos ispanės (surišus jų vyrus), 43 “dingę” studentai protestuotojai (jų žmogžudystes pas narkomafijozus esą užsakė vietos meras, kad politiniai oponentai nekvaršintų galvos), “perspėjimui” miestų centruose paliekamos nupjautos apie narkomafiją rašiusių tinklaraštininkų galvos, nudiriama oda, badomos akys… Vietinis advokatas, geranoriškai pavežiojęs mus po Mechiką, sakė, kad dažnas Meksikos teisininkų darbas – derėtis dėl išpirkų su pagrobėjais (į policiją tokiais atvejais retai kreipiamasi).

Gana tikroviškas Kristaus 'lavonas' stikliniame karste (kairėje) guli dažnoje Meksikos bažnyčioje. Jam meksikiečiai grūda lapelius su savo norais

Didingas, beveik ritualinis žiaurumas, be kurio neįsivaizduojama Meksikos mafija – dalis gilios kultūrinės tradicijos. Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Skeletai suvenyrų parduotuvėje

Labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Visgi keisčiausia tūlam lietuviui Meksikos tradicija tikriausiai – Šventoji Mirtis (Santa Muerte). Jai dedikuotus altorius pasistato dažnas visuomenės paribyje esantis žmogus (gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai). Dar pridėkime Chėsų Malverdę (Jesus Malverde) – “šventąjį narkomafijos globėją” (kurio, aišku, joks popiežius nekanonizavo) – ir bus visai sunku patikėti, kad pagrindinė religija Meksikoje visgi – katalikybė, ir, kaip rodo milžiniškos šventovės Gvadalupės mergelei (indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai) Mechike, į tai žiūrima rimtai. Tačiau priešingai daugeliui Lotynų Amerikos šalių, krikščionybė Meksikoje nuolat susidurdavo su iššūkiais, dažnai – labai tiesioginiais (pvz. ateistais prezidentais, kurie taip “atskyrė bažnyčią nuo valdžios”, kad kunigai net buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose).

Viena Gvanachuato mumijų. Fotografuoti jas buvo laisvai galima (priešingai, tarkime, net kokiam Ermitažui, kur vienintelę laikomą Egipto mumiją, kad ir suvyniotą, fotografuoti draudžiama).

Tamsi ar šviesi Meksika?

Tai, kas Europoje yra “tamsioji visuomenės pusė” Meksikoje – neatskiriama kasdienybės dalis. Ar tai būtų kaukolių kopijos ir nacistinės svastikos eilinėse turistinių suvenyrų parduotuvėse, ar aibė šalikelių “motelių” tokiais pavadinimais kaip “Orgazmas”, kur klientus aptarnauja teisėtos prostitutės (ir neretai labai jaunos: daugelyje Meksikos valstijų seksas su 12 metų vaikais – jau teisėtas).

Ta “tamsioji pusė” Meksikai – jokia naujovė. Ji paveldėta iš senųjų Amerikos civilizacijų (tiesa, savaip modifikuota). Tų pačių, kurių “žiaurios tradicijos” šitaip šiurpino baltaodžius kolonistus. Ir tų pačių, kurių paliktos piramidės šiandien taip džiugina baltaodžius turistus.

Majų piramidės Palenkės apleistame mieste, Meksikoje. Tai šventyklos, kuriose buvo praktikuojama šiuolaikinio Vakarų pasaulio akimis žiūrint kruvina religija

Meksika iki Kolumbo buvo ne tiesiog atskira civilizacija, tačiau kitas pasaulis, visai neturėjęs ryšių su Europa, Azija ar Afrika. Todėl ten absoliučiai viskas buvo kitaip – ne tik architektūra, menai ar raštas, bet ir suvokimas, kas “šviesu”, o kas “tamsu”. Ir nors ispanų kolonistai tą pasaulį sugriovė, įdiegė krikščionybę, būtent Meksikoje indėniškos civilizacijos atspindžių išliko daugiausiai. Ne vien dūlančių piramidžių šlaituose, bet ir populiariojoje kultūroje.

Ar juos pažinti, ar pažvelgti į visapusišką Meksiką – kiekvieno turisto pasirinkimas. Mano nuomone, tai tikrai įdomiau (nors gal ir mažiau komfortiška) nei tūnoti “saugiame autobuso ir viešbučio burbule”.

Meksikos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis, kurias lankiau, ir mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    15 komentarai

  1. Ar saugu eilinam turistui, ar geriau be gido palydos nevaikstineti ir visuomet laikytis su grupe?

    • Tikrai galima Meksikoje vaikščioti vienam. Aišku, yra mažiau saugu nei Lietuvoje. Kai kurių rajonų (lūšnynų) rekomenduotina vengti, taip pat atsargiau elgtis naktį. Bet didžiuma nužudymų Meksikoje – vieni narkomafijozai žudo kitus, nors, aišku, kartais nukenčia ir turistai.

  2. Gal galite pasakyti kokio rajono reikėtų vengti ir kada naktį, tipo iki 23 val.?

    • Meksika – milžiniška šalis, joje daug miestų. Tai joje daugybė gerų ir blogų rajonų, visų neišvardysi. Tas pats ir sostinėje Mechike, kuriame ~20 mln. gyventojų. Reikia žiūrėti į kokį rajoną planuojate eiti ir tada jau ieškoti informacijos apie tą rajoną. Kai sutemsta, darosi nesaugiau, bet kuo vėliau, tuo dar nesaugiau – na, taip turbūt visame pasaulyje. Kuo vėliau, tuo mažiau žmonių gatvėse, daugiau girtų ir pan.

  3. Galvoju apsistoti Meksikos istorijos centre, Kandesoje arba Zona La Rosa, kaip girdėjau ten ramūs rajonai?

  4. Labai idomiai aprasyta & daug ziniu pateikta! Super!

  5. Labas Augustinai planuoju vykti naujiems metams i Mexico Cancun , gal turetum kokiu patarimu ? ka aplankyti ? beja ieskausi masinu nuomos ka siulo autorental biski brangoka gal zinai vietiniu autonuomu tenais ? beja pats kiek laiko buvai Meksikoje ir kokiam gale ?

    • Labas,

      Žemėlapis, ką esu aplankęs, yra straipsnio apačioje: pervažiavau gerą pusę Meksikos.

      Pirmoje kelionėje – nuomotu automobiliu iš Mechiko į Kankuną, pakeliui aplankant visus ikikolumbinius griuvėsius ir kitas vietas (Toluką, Taską, Pueblą, Verakruzą, Oachaką, Palenkę, Čičen Icą ir t.t.). Tada perskridau vidiniu skrydžiu Kankunas-Gvadalachara ir iš ten parvykau į Mechiką irgi automobiliu.

      Antroje kelionėje buvau tik Kozumelio saloje.

      Jei „bazuositės“ tik Kankune, verta aplankyti Čičen Icą, Tulumą. Jei važiuotumėte toliau, tai priklauso nuo atstumo – įdomu Usmalis, Palenkė, jei tarp rečiau lankomų vietų – Sajilas. Čia jei kalbėti apie lankytinas vietas – jei labiau domina paplūdimiai, jų yra daug kur. Kozumelis, mano nuomone, nevertas dėmesio, palyginus su likusia Meksika – nei paplūdimių, nei gamtos, nei majų griuvėsių prasme.

      Deja, Meksika turistui nėra *labai* pigi – turistiniuose regionuose vietiniai pripratę prie turtingų amerikiečių ir plėšia labai dideles kainas, ypač už tokius dalykus, kaip autonuoma, taksi ir pan. Su tuo susidūriau Kozumelyje: irgi galvojau, gal su vietinėm agentūrom nuomotis bus pigiau, bet iš tikro jų siūlymai buvo dar prastesni nei internete: kaina didesnė ar panaši, o garantijų mažiau (pvz. avarijos atveju tektų dengti visą auatomobilio kainą, o ne tik frančizę ir, žinant Meksiką, labai tikėtina, kad būtų bandę „prikabinti“ kažkieno kito darytus apdaužymus). Nutariau, kad su tokiom „pirmo aukšto agentūrom“ geriau neprasidėti: tik gaištasi laikas, bent jau jei esi baltaodis ir bendrauji su jais angliškai, ką jie automatiškai laiko turtingu amerikiečiu ir, tikriausiai, sako atitinkamas kainas. Gal kažkur ir galima rasti pigiai, susiderėti, bet gaila skirti ištisą dieną ar dvi kelionės ėjimui nuo agentūros prie agentūros kas kartą suvokiant, kad eilinį kartą tau kaina kelis kartus didesnė (nebent per pandemiją būtų lengviau derėtis). Geriau naudotis Skyscanner, Rentalcars ir pan. (čia yra mano videoįrašas, kaip rasti geriausią autonuomą internete: https://www.youtube.com/watch?v=QSWw9g4a218&t=80s ).

  6. Sveiki, kur patartumet nuvaziout i papludymius Meksikoj, kad butu netoli Mexico city? Keliauju viena, noriu pamatyt daugiau gamtos.Praleisiu apie menesi laiko Mexikoj ir ausku kokiu saugiu vietu, miestu parekomenduotumet.Greicuausuai apsistociau kokios 3 ar 4 vietose po savaite ar ilgeliau.labai patinka maudytis juroje.dekui labai uz patarimus.

    • Sveika,

      Mechikas yra gana toli nuo jūros. Iki artimiausių krantų apie 300-400 km, 4-5 val. kelio automobiliu. T.y. nebus arti. Artimiausias garsus kurortas – Akapulkas į pietus nuo Mechiko. Meksika nėra saugi šalis, svarbiau ne tiek miestas, kiek ką veiksi tame mieste, kaip elgsiesi (vengti lūšnynų, naktinių pasivaikščiojimų, daiktų palikimo automobilyje ir pan.). Gamta irgi įspūdingesnė toliau nuo Mechiko, bet didesniu 4-5 val. kelio į vieną pusę spinduliu galima rasti Parangaricutiro, kur išsiveržė vulkanas ir užliejo regioną lava (dabar iš lavos styro bažnyčia) ir kt. Šiaip Meksika labiau žavi kultūra nei gamta, nors tai susiję – majų griuvėsiai nebūtų tokie žavūs, jei nestovėtų džiunglėse, Tulumas – jei nestovėtų pakrantėje ir pan. Tačiau vėlgi, prie Meksiko gamta paprastesnė, ten Teotihuakanas – garsiausias indėnų miestas su itin aukštom piramidėm – bet jis yra paprastame lauke. Jei norite labiau gamtos, patarčiau nuvykti ir į kitas Meksikos dalis, kaip Jukatanas, žemutinė Kalifornija, Vario kanjonas ir kt. Bet tai jau labai toli Mechiko.

      • Aciu labai uz patarimus!kol kas aplankiau Mexico city, piramides, Puerto Escondido ir trauksiu i Chiapas.geru jums kelioniu tai pat!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *