Kai pagalvojate apie atostogas pajūryje, Kenija ir apskritai Juodoji Afrika tikriausiai nešauna į galvą.

Iš dalies galima suprasti: Kenija nėra saugi šalis, o dar visos ligos.

Tačiau tų blogybių galima išvengti. Užtat smėlėtų paplūdimių gausa Kenija pranoksta daugelį Viduržemio jūros pakrančių, o temperatūra dienomis kiaurus metus siekia +30. Be to, ten laukia unikalios kultūrinės patirtys: seni pirklių miestai be automobilių, griuvėsiai miškuose, afrikietiška muzika ir chaosas. Ir, visai netoli – gyvūnų parkai.

Autobusais, laivais, rikšomis ir motociklais savarankiškai pervažiavau visą Kenijos pajūrį. Nuo egzotiškojo Lamu šiaurėje iki Mombasos didmiesčio pietuose, aplankiau tiek kurortus, tiek istorinius miestus. Tai vis dar – nuotykių ir atradimų kelias!

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Lamu – romantiškas pirklių miestas saloje

Dėl viešnagės baltame Lamu miestelyje patyriau daug. Jis stūkso saloje, pačioje Kenijos pajūrio šiaurėje, netoli Somalio sienos, nuo likusios šalies dalies atskirtas ir vandens, ir prastų kelių, ir sukarintos teritorijos, kupinos kareivių, bet vis tiek karts nuo karto užpuolamos Somalio piratų ir teroristų (dar prieš keletą metų jie pagrobė turistus ir iš paties Lamu).

Tačiau teigiama Lamu reputacijos pusė – „autentiškas Viduramžiškas suahelių pirklių miestelis saloje be automobilių, kur keliaujama asilais ir motorinėmis valtimis“ – pernelyg žavėjo, kad ten nenukeliaučiau.

Patekti į Lamu yra du būdai – ir abu sudėtingi. Atvykau paprastesniuoju, rekomenduojamu turistams: lėktuvu iš Nairobio. Tas skrydis, aišku, irgi savitai afrikietiškas: nors atstumas tik ~450 km, pakeliui FlySAX aviakompanijos lėktuvas (kurių amžiaus vidurkis – 47 metai) leidosi Mombasoje (reikėjo išlipti ir vėl sulipti), o kai skrydžio metu paklausiau, kur nusiplauti rankas, stiuardesė tik skėstelėjo pečiais – lėktuvo kriauklė neveikė. Niekis palyginus su tuo, kad Nairobio oro uoste man buvo ką tik pavogę kuprinę…

Bet net ir toks lėktuvas Afrikoje – elito reikalas. Kai praėjau autobusų stotį primenantį Lamu oro uostą (bagažas ten mėtomas pro skylę sienoje), kelią man pastojo vanduo. Oro uostas įsikūręs kitoje saloje, nei miestelis. Valtininkai riksmais konkuravo dėl kiekvieno atskridusio lėktuvo keleivių – “šimtas šilingų, šimtas šilingų”.

Gerai. Lamu neatrodytų toks romantiškas, jei į jį galėtum atvykti neplaukte, neprisišvartuodamas chaotiškame jo uostelyje, prieš pasinerdamas į ankštas, asilų išmatomis nuklotas jo gatveles, pilnas tautiniais rūbais vilkinčių suahelių.

Suaheliai – unikali afrikiečių pirklių tauta, musulmonai, kildinantys save iš persų, nors iš tikro yra prieš kelis šimtus metų į islamą atsivertę juodaodžiai. Kenijos pakrantės priklauso jiems, ir Lamu – pats tikriausias suahelių miestelis, žavintis tradiciniais baltais namais, puošniomis medinėmis durimis (joms suaheliai niekad negailėjo pinigų), pakrantės promenada su vaizdais į tradicinius laivus davus, didingu miestelėnų turtus gynusiu fortu.

Nors suahelių Kenijoje tegyvena 100 tūkstančių (0,2% iš 45 mln. gyventojų), galima net pasakyti, kad suaheliams priklauso ir visa Kenija. Mat nacionalinė Kenijos kalba – greta anglų – yra suahelių (svahili). Išskyrus elitines gyvenimo sferas (parlamentas, universitetai), tarpusavy skirtingų tautybių Kenijos piliečiai kalba būtent suaheliškai, o angliškai moka tikrai ne visi. Lamu mūsų ne sykį klausė: “Ar mokate suaheliškai?”. Išdidiems suaheliams savaime suprantama, kad jų kalbą moka visi, gal net baltieji? Iš tikro ta kalba dažnam europiečiui tapo afrikiečių kalbos sinonimu. “Turistams patinka kalbėti suaheliškai” pasakojo vietiniai – “bent jau hakuna matata (jokių problemų) visi supranta” (ta frazė – iš filmo „Liūtas – karalius“).

Kenijos pajūryje viskas – nuotykis

Pamatyti Lamu nuo vandens progų dar turėjau ne vieną. Po greitų derybų su valties „kapitonu“ jau plaukėme į tradicinę išvyką po salyną, stebėdami tiesiai iš sūraus vandens augančias mangroves, tuščius laukinius paplūdimius. Žodis „plaukėme“ tuoj nebetiko: valtis vis labiau strigo ant dugno. Iš pradžių vienas plukdytojų stojosi valties priekyje rėkdamas, kur dar bent kiek gilesni vandens ruožai ir stumdamasis nuo dugno lazda, o galiausiai visi išlipę valtį tiesiog stūmė (štai kodėl plaukė trise!). Galėjome pasijusti it kokie anglų kolonistai. Supratau ir kodėl „kapitonas“ dar Lamu taip skubėjo išplaukti – atoslūgis, o naujas potvynis – tik naktį.

Bet Kenijoje tai įprasta – niekas nebus, kaip tikiesi ar kaip kažkur aprašyta. Nauja diena – naujas nuotykis. Apžiūrėję Takvos griuvėsius – apleistą kadaise į Lamu panėšėjusį suahelių miestelį – iki ten, kur vis dar buvo neseklu turėjome grįžti vežami vietinių kaimiečių motociklais. Tas lėkimas po medžių šakomis, pro gyvūnų kaimenes ir statybinius akmenis turtingiems (Kenijos mastais) Lamu suaheliams skaldančiais krikščionimis iš skurdesniųjų šalies regionų, paliko gal net didesnį įspūdį, nei pats plaukimas.

Aišku, už tą papildomą pramogą „kapitonas“ bandė iškaulyti pinigų. Nors kaina buvo suderėta, nors jis žinojo plaukimo pradžios laiką, o atoslūgis kasdien vyksta tuo pat metu. Žadėjo papildomus pinigus duosiąs motociklininkams – bet įsidėjo į kišenę. Čia neigiama Kenijos pakrantės pusė. Iš baltaodžio visi mėgina ko nors išprašyti sakydami tai, ką jis nori girdėti. Nes, deja, dažniausiai baltaodžiai, ypač vakariečiai, naivokai viskuo patiki (juk išties atrodo – šitoks skurdas!) ir lengvai, negailėdami duoda.

Prieinama ir iki apgavysčių. Kai iš Lamu plaukėme trečiąjį, paskutinį ir tikriausiai romantiškiausiąjį kartą – šeštą ryto, auštant, iš visų minaretų ką tik nuskambėjus šauksmams melstis – pinigus už plaukimą paėmė dukart: kartą iš mūsų ir kartą (beje, dar ir didesnę kainą) – iš mūsų bendrakeleivių, apgavę juos, kad mes išlipome nesusimokėję. Kenijoje privalai išlikti budrus ir įtarus. Taip, šalis skurdi, bet tie, kas turi priėjimą prie turistų dolerių toli gražu nėra skurdžiai.

Vargšai gyvena kaimuose, į kuriuos turistai nė neužsuka. Daugybę tokių mačiau važiuodamas autobusu iš Lamu (tiksliau, iš Mokovės stoties žemyne) į Malindžio kurortą. ~300 km kelionė turėjo trukti 5 valandas – taip žadėjo bilieto pardavėjas vienoje galybės kontorų centrinėje Lamu gatvėje. Užtruko septynias. Bet tai buvo ir vienos įdomiausių Kenijoje valandų.

Tarpmiestiniams autobusams – kariuomenės palyda

Įdomybės prasidėjo dar Lamu: kur nusipirkti bilietą internete informacijos nėra. Pamatėme, kad Lamu, kaip ir kiekviename pakelės kaime, spiečiasi nubūtos kontorėlės, ant senovinio blanko išrašančios bilietus į konkrečios kompanijos autobusus. Kokią kompaniją pasirinkti – ne taip ir svarbu, mat autobusai Mokovę palieka vos keliskart į dieną ir važiuoja konvojumi. Priekyje – vienas karių pilnas pikapas, gale – kitas, viduryje – visų firmų autobusai. Turbūt ne be reikalo: gretima siena su Somaliu – kiaura, o maršrutas driekėsi ir per Hindi bei Gambos kaimus, kuriuose dar 2014 m. užpuolikai iššaudė 29 žmones.

Realybėje, tiesa, viskas paprasčiau nei „ant popieriaus“: su palyda autobusai važiavo tik vienoje atkarpoje, o kitur karius išvysdavau tik patikros postuose. Kiekviename poste laukdavo skirtinga tvarka: trijuose visiems keleiviams teko išlipti iš autobuso (viename – su daiktais), viename kareivis užsirašinėjo užsieniečių pasų numerius (nedaug darbo: mes buvome vieninteliai viso konvojaus baltieji), kitame visko klausinėjo, užtat ketvirtame net pamiršo prie mūsų prieiti…

Anapus langų slinko kaimai – tokie, kokius prieš tai matėme tik liaudies buities muziejuje Nairobyje. Nė vieno privataus automobilio. Per šimtus metų, rodos, mažai kas pasikeitė… Išskyrus autobusų konvojus, pravažiuojančius keliskart per dieną: kaimiečiai vairuotojams nešė siuntinius, keleiviams pro langus grūdo pirkti gėrimus ir maistus.

Kenijos kurortai – Malindis, Vatamu, Kilifis

Toliau į pietus Kenijos pakrantės kelio danga pagaliau pasikeitė iš žvyro į asfaltą, patikros punktuose budėjo policija, o ne armija, ir išlipti laukan niekados nebeprašydavo. Atvykome į kitą Keniją: kurortų zoną, kurios geltono smėliuko paplūdimius Kenijos valdžia mėgina įsiūlyti europiečiams. Kol kas pasisekė tik su italais. Jų ten tiek daug, kad kiekvieną baltaodį vietiniai visų pirma kalbina itališkai, o restoranai didžiuojasi picomis ir spagečiais.

Pagrindiniai kurortai Kenijoje trys: Malindis, Vatamus (apie 20 km į pietus) ir Kilifis (dar apie 40 km piečiau).

Tikėjausi kažko panašaus į Viduržemio jūros kurortus, su didžiuliais viešbučiais, kurie vienodi visur. Tačiau poilsis Kenijoje dar ne toks masinis: viešbutėliai ten nedideli, pajūrio gatvės neužgrūstos restoranais. Pliusas ar minusas tai – spręsti jums.

Kiekviename kurorte – smulkios vietinės įdomybės. Malindyje – senas pirklio namas, Vasko Da Gamos pastatyta kolona, mažytė portugalų koplyčia, jūros tiltas (gerokai trumpesnis, nei Palangoje). Kilifyje – įlanka. Svarbiausios lankytinos vietos yra Vatamu: Gede griuvėsiai (ištisas sunykęs suahelių miestas, kurį per kelis šimtmečius „okupavo“ miškas) ir Gyvačių laboratorija, kur „melžiami“ jų nuodai ir verčiami priešnuodžiais (turistams rodomos tik gyvatės, o ne darbas). Šiaip daugelis tų vietų brangios, mat užsieniečiai už jas verčiami mokėti kainas, prilygstančias Vakarų Europai (vietiniams – daug kartų pigiau). Verta eiti tik ten, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai (pvz. į Indijos vandenyną), nes gerų muziejų ar ekspozicijų Kenijoje nesitikėk. Nors jei atostogautum, kaip daugelis poilsiautojų, ten savaitę ar dvi, turbūt vis tiek iš nuobodulio aplankytum viską.

Dar vienas Kenijos kurortų minusas – vietiniai labiau pripratę prie turistų ir žino jų silpnybes. Vienas pardavėjas ilgam pristojo prašydamas „pinigų iš Lietuvos savo mokyklai“. Vaikai reikalavo atiduoti ką tik nusipirktą kokakolos butelį – o kai jį gėriau pats, gerų vaikučių vaidmenį pamiršo ir išvadino šiknaskyle (asshole). Panašiai tikrąjį veidą parodė ir gidas vėliau prie Mombasos forto: kai jo paslaugas nupirkome ne mes, o prancūzai, pradėjo šaukti, kad mūsų šalis yra bloga, o Prancūzija – labai graži. Tik, kad vietoje „Lithuania“ išgirdo „Slovenia“, tad kliuvo slovėnams…

Per Kenijos kurortus važiavome matatu mikroautobusais, kurių tiek daug, kad be reikalo jaudinomės, kur juos susirasti: verslūs konduktoriai patys tave susiranda, siekdami užpildyti atsilaisvinusias vietas. Būtent matatu galiausiai nuvykome ir į antrąjį pagal dydį Kenijos miestą – Mombasą (1 mln. gyv.).

Mombasa – Kenijos didmiestis-kurortas

Mombasoje laukė civilizacija. Savita: Afrikos, Arabijos, Indijos mišinys. Lūšnynai, spalvingi matatu, benamių šalikelėse kurstomi šiukšlių laužai…

Mombasa smarkiai skiriasi nuo Kenijos sostinės Nairobio. Visų pirma, tai – senas miestas, su gražiu (nors ir purvinu) balkonuotų namų pilnu senamiesčiu ir Jėzaus fortu. Jį statė portugalai, šitokiais fortais apsėję visas Afrikos pakrantes. Ilgai jo neišlaikė: užėmė Omanas, pamiršta imperija, kadaise valdžiusi didžiules Indijos vandenyno pakrantes. „Išvadavo Omanas“ – rašoma forto ekspozicijoje, kurią finansavo turtingas Omano sultonas. Suprask, grįžo iš krikščionių valdžios musulmonams.

Nes Mombasa, kaip ir visa pakrantė – musulmoniška. Ir, nors veikia kelios kruopščiai it oro uostai saugomos katedros, visas miestas reguliariai paskęsta muedzinų šauksme maldai, o ant matatu gali išvysti ištapytas frazes „Alachas didis“.

Trečiasis Mombasos-Nairobio skirtumas – Mombasa karštesnė ir ji turi paplūdimius. Kilometrinius, plačius, kur saulė taip atsispindi nuo smėlio, kad vos galėjau žiūrėti atsimerkęs. Turtingesni nairobiečiai atostogoms dažnai renkasi Mombasą: visos bendrakeleivės traukinyje pakeliui į Nairobį pasakojo grįžinėjančios iš tokio poilsio. Vakariečiams žavesni mažesni kurortai, kaip Kilifis ar Malindis, tačiau ir Mombasos paplūdimiuose gausu viešbučių, o ir civilizacija nuo ten arčiau.

Kenijos pajūrio rykštės – ligos ir nusikaltimai

Kenijos pajūris turi ir dar vieną tamsiąją pusę – ligas, ypač baisiąją maliariją. Kasmet ~8% vietinių žmonių ja užsikrečia. Kita vertus, jei būsite pajūryje tik savaitę, tai reiškia, kad tikimybė užsikrėsti tebus 1 iš 500 – ir čia jeigu gyvensite kaip vietiniai, kurie nesipurškia nuo uodų ir, išlindę iš po saugiu lovos tinkleliu, naktimis eina į lauko tualetus. Mes saugojomės, uodai mus vis tiek sukando (tie lovos tinkleliai dažnai įplyšę) – tačiau, kas be ko, gerokai mažiau, nei būtų sukandę antraip. Kad susirgtume maliarija (ar kuria kita iš daugelio uodų platinamų ligų) jums įkąsiantis uodas turi būti prieš tai įkandęs ja sergančiam – ir kuo mažiau įkandimų bus, tuo mažesnė tikimybė, kad bent vienas jų bus lemtingas.

Antras pavojus Kenijos pajūryje – nusikaltimai. Kai kurie europiečiai taip jų bijo, kad man kyla klausimas, kaip jie apskritai išdrįsta važiuoti į Keniją. Štai mums per saulėlydį išlindus iš pakrantės vilos nusimaudyti vandenyne, sulaukėme baltaodės kaimynės pikto pamokslo: „Kaip jūs drįstate eiti į paplūdimį po 6 val., juk labai nesaugu“. Ta pati kaimynė, beje, įrengė visam namui pavojaus mygtukus: paspaudi ir atlekia keturi apsauginiai. Visa tai nepaisant to, kad namą saugo du nuolatiniai sargai, užrakinti vartai, aukštos tvoros. Nes pačios apsaugos irgi prisibijo: „Tik nepalikite apsaugininkams rakto, laukite manęs“ – sakė butą išnuomavusi europietė.

Galima įžvelgti ir truputį paranojos, tačiau nesaugumas ir Kenijos kurortuose – realus. „Šita gatve galite eiti ir sutemus, visom likusiom – ne“ – girdėjome ir Lamu, ir Malindyje, šiaip jau „daug saugesniuose už Nairobį“.

Nors teko skaityti, esą net ir Mombasa ne tokia pavojinga, kaip Nairobis, kalbinti nairobiečiai su tuo griežtai nesutiko. Pakako apsižvalgyti iš viešbučio balkono, kad suprasčiau, jog mombasiečiai irgi toli gražu nesijaučia saugūs: skurdžius gretimus namus supo dygliuotos ir elektrifikuotos tvoros ir, nepaisant jų, kiemas dar buvo uždengtas vielinėmis grotomis.

Iš Kenijos pakrantės – į žvėrių karalystę

Išaušo paskutinis rytas Kenijos pajūryje. Paskutinis muedzinų šauksmas. Pajudėjome į naująją Mombasos traukinių stotį, kinų darbininkų 2017 m. pastatytą tuščioje vietoje gal 15 km nuo miesto centro. Nekreipėme dėmesio į eilinį „Uber“ vairuotojo mėginimą apgauti (“Išvažiavote šeštą? Nespėsite! Reikėjo penktą! Gal jus paleisti prie senosios stoties, gal iš ten nuvažiuosite autobusu?”) ir dar likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo šiukšles deginančių vietinių kolonijas anapus automobilio stiklų pakeitė supermoderni stotis. Joje, nušviestas tekančios saulės, rymojo traukinys. Vienas iš dviejų per dieną. O pagal pastato dydį atrodė, kad stotis pastatyta bent šimtui.

Tada sekė biurokratija: pasų rodymas, metalo detektorius, mūsų krepšių ir kuprinių užleidimas narkotikų ieškančiais šunimis (nedideliais neveisliniais mišrūnais), užsakytų bilietų išsispausdinimas automate (abejodami keniečių technologiniu raštingumu automatu naudojasi tik darbuotojai), antrasis metalo detektorius, bilietų kontrolė ir pagaliau ėjimas palei ilgą sąstatą savo vagono link.

Važiuodamas į Nairobį traukinys kirto Rytų ir Vakarų Tsavo nacionalinius parkus, o anapus langų akylos bendrakeleivės parodė penkis dramblius, keliolika žirafų, daug beždžionių. Štai kiek Kenijoje pamatai vien važiuodamas 5 valandas traukiniu!

Tačiau žinojome, kad mūsų laukia kur kas įspūdingesni vaizdai – ne dešimtys, o šimtai ar tūkstančiai gyvūnų. Nes iš Nairobio vykome į safarį, dėl kurio dauguma ir keliauja į Keniją. Net jeigu jūsų kelionės tikslas – Kenijos pajūris, karšti paplūdimiai, verta pamėginti bent kelioms dienoms išsiruošti į safarį ir pasijusti priblokštam Afrikos gyvūnų dydžio, artumo ir gausos.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai