Išskleisti meniu

Nairobio nacionalinis parkas

Nairobis – Afrikos vartai

Nairobis – Afrikos vartai

| 0 komentarų

Nairobis – vienas didžiausių miestų Juodojoje Afrikoje (3,5 mln. gyventojų). Skrydžiai į Nairobį iš Lietuvos – vieni pigiausių regione. Todėl Nairobis dažnam tampa Afrikos vartais.

Kai kurie, kaip aš, Nairobyje pradeda ir baigia kelionę po Keniją – pakeliui į jos pajūrį ir gyvūnų parkus. Kiti iš ten skrenda ar važiuoja į Tanzaniją, Ugandą, kitas aplinkines šalis.

Kaip ten bebūtų, Nairobyje tenka praleisti dieną ar kelias. Čia – patarimai ne tik kokias lankytinas vietas verta pamatyti ir ką galima patirti šiame Afrikos didmiestyje, bet ir kur pajusti naujosios Afrikos dvasią. Gal Afrika dažnam ir yra visų pirma gamta ar kaimai, bet vis daugiau ir daugiau jos žmonių persikelia į miestus. Jau pusė afrikiečių gyvena juose, ten verda kultūra ir tikėjimas, politika ir verslas.

Afrikos visapusiškai nebepažinsi bent dienai nepasinėręs į bent vieno jos didmiesčio gyvenimą. Ir nėra daug miestų, patogesnių tam, nei Nairobis.

Nairobio centre

Nairobio centre. Nuotrauka pertekia tik dalį atmosferos: be garsų (sekmininkų mišių. automobilių klaksonų ir garso įrangos demonstravimo vietinėse parduotuvėse kakofonija), kvapų (dažniausiai nekokie) ir t.t.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Keniją ir jos kultūrą

Ir turtinga Nairobio dalis – skurdesnė už Lietuvą

Pirmasis įspūdis Nairobyje smarkiai priklausys nuo to, kur nakvosite. Ne, tautinių ar rasinių rajonų Nairobyje nėra, bet žmonės susiskirstę pagal turtą.

Turtingiausias – Vakarų Nairobis (Westlands). Kai Kenija buvo britų kolonija (iki 1963 m.) tenykščiuose dvareliuose supami juodaodžių tarnų gyveno anglai kolonistai. Nuo tada daug vandens nutekėjo, buvusių dvarų parkus “užėmė” daugiabučiai namai, bet juose tebegyvena Kenijos turtingieji – tik jau vietinės kilmės.

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės

Bomas of Kenya tradicinio maisto restorane Vakarų Nairobyje stebi beždžionės. Bandė pavogti maistą – tada padavėjai pradėjo budėti prie mūsų stalo, kad nuolat jas vytų. Gamta Vakarų Nairobyje visad šalia.

“Langata Road labai gera gatvė” – mums sakė vietiniai. Kai išlipome prie ten nakčiai išsinuomoto buto, taip nepasirodė: visur šiukšlės, pastatas aptvertas aukšta tvora, o keli apsaugininkai tik patikrinę įleidžia vidun. Lipame į reikiamą aukštą – durys ilgai neatsirakina, spyna padaryta labai atgrubnagiškai, viduje – tuščios erdvės, mažai baldų. Bet Afrikos niekada nereikia lyginti su Europa. Išskyrus nebent korumpuotus politikus, turtingo Kenijos gyventojo būstas prastesnis, nei eilinio lietuvio. O tų būstų aplinka (laiptinės, namų prieigos) – dar liūdnesnė.

Palyginus su kitais rajonais, Vakarų Nairobis tebėra toks “pusiau miestas”, kur daug tuščių erdvių, mažiau žmonių (daugeliui tai – pliusas). Ten – prekybos centrai. Vakarų Nairobyje – ir daugelis svarbiausių Nairobio lankytinų vietų.

Turtingesnių keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų

Turtingų keniečių šeima atsivedė vaikus pažiūrėti drambliukų. Šiaip aplinkui vyravo baltaodžiai turistai – tik nedaugelis vietinių gali ir nori sau leisti turiningus savaitgalius

Nairobio Vakaruose – našlaičiai drambliukai ir kolonistų dvarai

Turbūt garsiausia Nairobio lankytina vieta – Nairobio nacionalinis parkas. Kai britai tarpukariu pastatė Nairobį kaip naująją savo kolonijos sostinę, reikėjo kažkur padėti tose žemėse gyvenusius gyvūnus. Tad miesto pašonėje jie įsteigė nacionalinį parką, kurį dabar Nairobis supa iš visų pusių.

Idėja skirti dieną parkui nesužavėjo: labai brangu, kaip ir visos lankytinos vietos užsieniečiams (50 dolerių). Be to, laukė safaris dar didesniuose ir turtingesniuose gyvūnais parkuose. Verčiau įėjome per šoninį vakarinį įėjimą – tai nemokama! Oficialiai pro ten galima eiti tik į dramblių pasirodymą Šeldriko našlaityne [Scheldrick Trust], bet takas ten ilgas, išvydome karpočius (kiaulės giminaičiai), dikdiką…

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai - dažni svečiai

Nairobio nacionalinio parko darbininkų gyvenvietėje karpočiai – dažni svečiai

Pats Šeldriko našlaitynas – kita Nairobio pažiba. Jis surenka ir prižiūri drambliukus, netekusius mamų dėl brakonierių, sausros ar nelaimių (pvz. įkrito į šulinį). Tai – ilgas ir sunkus darbas: jie prižiūrimi ne tik tą laiką, kai juos augintų mama (apie 3 metus), tačiau ir dar apie 7 metus po to, palaipsniui grąžinami į gamtą Tsavo nacionaliniame parke. Nes reikia užtikrinti, kad vietiniai drambliai priims kaip savus… Pinigus šiai veiklai Šeldriko našlaitynas surenka iš turistams parduodamų bilietų į kasdienius “dramblių šėrimus” arba pasiūlęs “įsivaikinti dramblį” (už kasmetinį mokestį našlaitynas siųs jums konkretaus dramblio nuotrauką – tiesa, kiekvienas dramblys tokių “įtėvių” turės daug).

Našlaityną įkūrė britai ir jis veikia europietiškai tvarkingai, tikriausiai todėl toks numylėtas turistų. Vietinių požiūris į gyvūnus kitoks. Jiems gyvūnai – visų pirma trukdis (ištrypia lysves ir pan.), geriausiu atveju – pinigų šaltinis, nors retas kuris supranta, kodėl tie vakariečiai šitiek moka, kad pamatytų tai “ko visur pilna”.

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve

Drambliukas turškiasi Šeldriko našlaityno purve. Jie ateina pažaisti ir su turistais, gąsdindami ima eiti į juos. Šie traukiasi atatupsti, bet įsidrasinę drambliukus paliečia, glosto

Vakarų Nairobyje dar yra ir Žirafų centras bei Bomas of Kenya – kultūros erdvė, kur kasdien vyksta tautinių šokių pasirodymai, o aplinkui stovi 42 Kenijos tautų trobos. Daugelio – panašiai skurdžios. Ten vaikštant įdomu suvokti, kad tai – ne kokia žila praeitis (kaip mūsų Rumšiškės). Panašių kaimų vėliau Kenijoje išvydau savo akimis ir daugelis Nairobio gyventojų, tikriausiai, užaugo panašiuose.

Tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Įvairių Kenijos tautų tautiniai šokiai Bomas of Kenya

Visiškas kontrastas toms ankštoms lūšnoms – Karen Bliksen muziejus. Autentiškas kolonistų dvarelis, kuriame tarpukariu gyveno ši Kenijoje kavos auginimo verslą su vyru nesėkmingai vysčiusi danų rašytoja, pagal kurios gyvenimą Holivudas sukūrė filmą “Out of Africa” (pačią Karen jame vaidino Meril Stryp). Kukliuose, bet puošniuose dvaro kambariuose dar gali pajusti, ką reiškė gyventi toje eroje, kai europiečiai manė, kad Kenija – ir visas pasaulis – priklauso jiems. Kad jie, statydami tokius dvarus ir fermas, neša civilizaciją. Vienu metu net 1% Kenijos gyventojų jau sudarė baltaodžiai, dar antra tiek geležinkelio statyti atsivežti indai. Bet tada istorija pasuko į kitą pusę…

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose

Karen Bliksen dvarelis Nairobio priemiesčiuose. Toks menkas palyginus su Europos dvarais, ir 1930 m. stokojęs vandentiekio, elektros. Tačiau toks puikus palyginus su tuo kaip tada (ir dabar) gyvena daugybė Kenijos vietinių

Nairobio centras – dangoraižių giraitė

Nairobio centras jau – labai afrikietiškas. Kupinas žmonių minių, pypiančių automobilių. Keli pastatai, kaip savivaldybė, Nacionalinis archyvas ar parlamentas didingi, išmūryti dar britų laikais (Nairobį ir pastatė britai – specialiai net 1700 m aukštyje, kur beveik neužkyla maliariniai uodai). Bet didžiuma Nairobio centro – labai paprasti daugiaaukščiai, pastatyti 1970 ar 1990 m. ir turėję suteikti Nairobiui šiuolaikinio didmiesčio įvaizdį. Į aukščiausio, Džomo Kenjatos konferencijų centro, viršų galima pasikelti.

Nairobio nacionalinis archyvas

Nairobio nacionalinis archyvas. Turėjau informacijos, kad į vidų gali užeiti laisvai, bet laikai pasikeitė: dabar patekimas į archyvą, kaip ir į kiekvieną gražesnį Nairobio pastatą, mokamas

Jei užteks kantrybės visoms biurokratinėms procedūroms. Prie įėjimo į centrinę aikštę – pasų ir saugumo kontrolė, prie įėjimo į dangoraižį reikia palikti pasą ir užsirašyti, kada atėjai ir iš kur tu, tada prisistatyti į registratūrą ir nusipirkti bilietą, o grįžus – užsirašyti, kad išėjai… Nairobyje ir Kenijoje tokių procedūrų daug: net užeinant į didesnes parduotuves einama per metalo detektorius, įvažiuojančius į parkingą automobilius apžiūri apsauga. Juk islamistai yra šiame mieste iššaudę dešimtis žmonių. Bet niekas į visa tai rimtai nežiūri: net įvažiuojant į oro uostą saugumo patikroje mano žmonos simboliškai paprašė “išsiimti mobilų”, o mane praleido su visais daiktais kišenėse nė netikrinę (fotoaparatu, planšete…).

Kenjatos konferencijų centras Nairobyje

Kenjatos konferencijų centras ir Nairobio centrinė aikštė su pirmojo prezidento Džomo Kenjatos skulptūra. Tuščia, nes į šią jos dalį įleidžiama tik praėjus saugos kontrolę ir pasiaiškinus, kur eini.

Nairobio centras iš tikro susideda iš dviejų dalių. Vakarinė – kur visi valdžios pastatai, brangūs restoranai kostiumuotiems ofisų tarnautojams (tokie, kaip vienas vienintelis Kenijoje “Subway”). Rytinė – kur smukios elektronikos parduotuvėlės, pigūs viešbučiai, o naktį vietiniai patarė nekišti nosies laukan.

Nairobis angliškai pravardžiuojamas “Nairoberry” (maždaug “Naipiplėšimas”) ir yra be galo nesaugus miestas. Ne kartą nustebau matydamas saugumo priemones (pvz. tikrinami visi, atėję į prekybos centro parkavimo aikštelę, arba užeinantys į paprastą parduotuvę) ir pačių vietinių baimę (“Čia kur siūlo nesuksiu, jie vilioja į spąstus apiplėšti”). Ir pavienes detales: štai apvirto sunkvežimis ir aplinkiniai supuolė vogti jo krovinio…

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Rytinė Nairobio centro dalis iš pigaus viešbučio balkono

Nairobio lūšnynai – tarp baisiausių pasaulyje

Į didžiausius Nairobio pūlinius turistai retai užklysta – nebent su ekskursijomis. Tai – lūšnynai. Kaip Kibera, talpinanti gal net milijoną žmonių. Niekur pasaulyje nesu matęs tokių baisių lūšnynų – nors ir Nairobio teregėjau pro traukinio langą, to pakako. Visur – šiukšlių, išmatų kalnai. Musių, uodų spiečiai. Namai palaikiai, sukalti bet kaip, kai kurie, matosi, tuoj tuoj grius. Palyginus su Nairobio lūšnynais, kokios nors Rio de Žaneiro favelos – tiesiog paprasti eilinių žmonių rajonai…

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio.

Garsiausio Kiberos lūšnyno fragmentas žvelgiant nuo kelio. Tiesa, šitas vaizdas ne toks ir baisus – baisiausių pro traukinio langą fotografuoti nesinorėjo.

Prieš tai, kai mūsų traukinys turėjo važiuoti per Mukuru lūšnyną, stoties apsauginiai spėriai udžarė langus; nepaisydami tragiškai dusinančio karščio, tą patį darė net traukiniu važiavę vaikai. Paklausiau kodėl. “Nes lūšnynų gyventojai pro atvirus langus mėto šiukšles” – paaiškino bendrakeleivis. Kenijoje visad buvo įdomu išgirsti tokius netikėtus atsakymus…

Gal tai lūšnyniečių pramoga, gal būdas pasirūpinti “šiukšlių išvežimu”, o gal šiokia tokia “klasių kova”. Tik tiek, kad visi sėdėję to sukiužusio traukinio, ~10 km atstumą važiavusio 45 minutes, viduje, mūsų masteliais patys būtų bėdžių bėdžiai… Jokio turisto ten daugiau nemačiau.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose.

Kodėl keniečiai važiuoja gyventi į Nairobio lūšnynus? Atsakymą gali suprasti Bomas of Kenya muziejuje, kur pamatai namus, kokiuose jie gyvena kaimuose. Vėliau įsitikinome – tikrai tebegyvena.

Nairobio transportas – chaosas ir praeities aidai

Atstumai tarp skirtingų Nairobio rajonų ir lankytinų vietų nemaži – ir po 10, 20 km. Vietiniai traukiniai daugeliu maršrutu važiuoja tik dusyk per dieną: ryte ir vakare. Pagrindinė susisiekimo priemonė – matatu, visokeriopai išpaišyti autobusiukai, vienas su kitu konkuruojantys ir muzika, ir laiko laimėti padedančiais kelių eismo taisyklių pažeidimais.

Nairobio matatu, paženglinto religiniais šūkiais, vidus

Nairobio matatu, paženklinto istorinėmis citatomis ir religiniais šūkiais, vidus

Matatu – puiki vieta pažinti vietos kultūrą ir chaosą. Tiesa, net Lietuvos užsienio reikalų ministerija lipti vidun nerekomenduoja (nesaugu). Bet šiais laikais tai paprasčiau, nei seniau: netgi maršrutai, stotelės internete sužymėtos.

Nemažiau priblokšti pasijusite ir kai pagaliau ateis laikas išvykti iš Nairobio. Tai – irgi patirtis. Nairobyje lankiausi tris kartus ir kas kartą išvykimas laukė kitoks, bet labai autentiškas.

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau - gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Matatu Nairobio autobusų stotyje (tiksliau – gatvės ruože, kur renkasi autobusai)

Pirmą sykį – vietiniu skrydžiu iš Vilson oro uosto, pavadinto kolonijinių laikų britės našlės, kurią suviliojęs “nuotykių ieškotojas” pilotas įkalbino už mirusio vyro pinigus įsteigti pirmąją Kenijos aviakompaniją. Aviakompanija bankrutavo dar Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau oro uostas, atrodo, nustojo keistis neužilgo po to. Registracija čia vykdoma beveik nepažymėtuose sukiužusiuose pastatuose aplink pakilimo taką – kiekviena avialinija turi savo pastatą. Tada sukiužęs autobusas nuveža į mažytę laukimo salę, kur atėję darbuotojai kas kelias minutes kviečia išeiti vis kito reiso keleivius. Lėktuvai kyla tik šviesiai – kiek supratau, oro uoste nėra apšvietimo.

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste

Vienintelė laukiamoji salė Vilson oro uoste, iš kurios keleiviai į naujus lėktuvus kviečiami kas penkias-dešimt minučių. Matosi pusė šios salės (labiau kambario) vietų.

Būtent Vilson oro uoste nutiko ir nemaloniausias incidentas Nairobyje – dingo mano kuprinė. Saugumo patikroje – kol dėjausi daiktus į kišenes, ją kažkas pasiėmė. Vietiniai spėjo, kad ją pavogė apsauga. “Kameros čia nefilmuoja” – aiškino jie. Tiesa, dėl to apturėjau ir įdomų nuotykį: vaidindami(?) susirūpinusius, apsauginiai išvedė mane pasivaikščioti tarp skrydžiams ruošiamų lėktuvų, rodė į vidun kraunamus keleivių lagaminus ir klausė: “Ar nė vienas čia ne jūsų?”. Šiuolaikinėje Europoje dėl aviacijos saugumo nieko panašaus neįsivaizduotum… Taip ir neradus mano daiktų, paprašė ant kažkieno įlaipinimo talono užrašyti savo telefoną, kuriuo taip ir nepaskambino. Ir nurodė pačiam pareiti į keleivių “terminalą”.

Keleiviai eina į savo lėktuvą

Keleiviai eina į savo lėktuvą. Tačiau išeiti į oro uosto pririedėjimo takus galima ir šiaip. Mėgindami sužinoti, ar nelaikas mums lipti, išėjome – užtruko, kol kažkas pastebėjo ir pasiūlė mums grįžti vidun

Kitą kartą iš Nairobio išvykau safari mikroautobusu link nacionalinių parkų, dar kitą – iš tarptautinio oro uosto, kur į lėktuvą patekti gali tik praėjęs tris atsainias saugumo patikras (įvažiuojant į oro uosto rajoną, įeinant į oro uostą, prie įlaipinimo vartų), o lėktuvuose sėdi beveik vien baltaodžiai turistai (Kenijos gyventojai svetur dar nelabai skraido). Išbandžiau ir naująjį modernų geležinkelį iš Mombasos, taip iškrentantį iš Kenijos konteksto, važiuojantį pro augančius gamybinius rajonus.

Kas kartą įsitikindavau: Nairobis – kitoks miestas, nei esame įpratę lankyti atostogų metu. Be senamiesčio, be aiškaus turistinio centro su suvenyrų parduotuvėmis ir pėsčiųjų gatvėmis, be normalių muziejų ar didingų bažnyčių. Vietomis Nairobis gali atrodyti “netikras miestas”: labiau peraugęs kaimas, lūšnynas, didelis turgus. Juk “tikri miestai” Europoje ar Amerikoje turi istoriją, didybę, pramogų įvairovę…

Tačiau iš kitos pusės, Nairobis – daug tikresnis miestas nei dauguma mūsuose šiandien. Dauguma Nairobio gyventojų – neseniai persikėlę iš įvairiausių kaimų, chaoso į vėžes ten dar nesustatė valdžios įstatymai ir poįstatyminiai aktai, daugelį pastatų susirentė patys žmonės, o ne architektai. Nairobis – miestas, kurio visa gyvybė kyla iš apačios, nuo kiekvieno gyventojo, kuris, būdamas savimi, įneša indėlį į tą miesto dvasią. Pas mus viso to neliko prieš daugel dešimtmečių, o Afrikoje tai – šiandiena.


Visi straipsniai iš kelionės po Keniją

1. Kenija - Afrikos kaleidoskopas (ĮŽANGA)
2.Kenijos pakrantė - autentiški Afrikos kurortai
3.Kenijos safarių parkai - gyvūnijos galerija
4.Nairobis - Afrikos vartai

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *