2014 m. liepos 17 d.. Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.
Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.
Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų
Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.
Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).
Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.
Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.
Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.
Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti
Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.
Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.
Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.
Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.
Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.
Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).
Naujausi komentarai