Išskleisti meniu

Pandemija

Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

| 2 komentarai

Koronaviruso pandemijai vis keičiant pasaulį iš paskutiniųjų toliau bandau gyventi „kaip anksčiau“.

O mano įprastame gyvenime daugybė įvairiausių skirtingų darbų, judėjimo į įvairius miestus ir šalis.

Todėl mane pandemijos sukelti „žmonijos drebėjimai“ paveikė labiau nei daugelį. Ir todėl ir grįžęs iš Korėjos į Lietuvą toliau tęsiu šį dienoraštį. Nes tai unikalūs pokyčių laikai, po mėnesio viskas bus kitaip, po trijų mėnesių – dar kitaip, o po kelerių metų gal net bus sunku prisiminti, kaip ir kada viskas buvo.

Koks buvo jausmas grįžti į Lietuvą per pandemiją ir kaip Lietuva skyrėsi nuo Azijos? Kaip keliavau iš Lietuvos į Alandų salas, nes buvo beveik vienintelė įmanoma kelionė? Ar/kaip keitėsi mano ir kitų žmonių požiūris į šią situaciją?

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Prie Olavinlinos pilies Suomijoje. Kaip ir daugelis lietuvių, radau nuostabių vietų tose netolimose šalyse į kurias, jei COVID, tikriausiai dar ilgai nebūčiau nuvažiavęs. Tik man tai buvo ne Lietuva, Latvija ar Estija, kurias išmaišiau seniau, bet Suomija

Lai šis dienoraštis bus savotiškas paminklas šitiems laikams.

Pirmosios keturios dienoraščio dalys:
*Per pasaulį korona-apokalipsės metu
*(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
*Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
*4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

Kaip pirmą kartą išvydau koronaviruso paveiktą Lietuvą (2020 m. liepos pabaiga)

2020 m. liepos 26 d. grįžtu į Lietuvą iš odisėjos, netikėtai tapusios ilgiausia gyvenime – 4,5 mėnesių Azijoje. Grįžtu į savo šalį, bet keliauju tarsi į užsienį – nežinau ką rasiu. Tiesą psakius, įprastiniais laikais keliaudamas į užsienį daugiau žinau: juk perskaitau daug knygų, filmų apie šalį į kurią keliausiu. O čia Lietuva keitėsi taip sparčiai, kad niekas filmų nespėjo sukurti. Viskas, ką rašė draugai ar pažįstami subjektyvu: vieną ir tą pačią savaitę vienas skųsdavosi, kad „Niekas nedėvi kaukių, kokie neatsakingi“, o kitas skųsdavosi, kad „Visur visi tik su kaukėm, nesąmonė“.

Vienais atžvilgiais situaciją Lietuvoje randu geresnę, nei tikėjausi. Nėra jokių problemų apsilankyti poliklinikoje, apie kurias taip ilgai rašė draugai iš Lietuvos. Aišku, viskas pasikeitė: temperatūros patikrinimas, pasirašymas tokio rašto, kad nebuvau „šalyse kur plinta koronavirusas“. „Ką tai reiškia?“ – klausiu, juk dabar visur plinta. „Buvau užsienyje, bet ne tose šalyse iš patvirtinto sąrašo“. „Tai gerai“ – man sako – „Svarbu, kad nebūtum šalyse iš to sąrašo“. Vietas pas daktarus specialistus gavau dar rugpjūčio mėnesį – buvau prigąsdintas, kad eilės bus vos ne iki metų galo.

Kitais atžvilgiais situacija Lietuvoje pasirodo blogesnė, nei tikėjausi. „Viskas atsidarė“, man sakė, bet pats pirmas restoranas, į kurį nuėjau – mėgstamas bufetas „Akropolio“ Maximoje, kur pamėgau pigius skanius blynus – uždarytas. Sako dėl pandemijos. Realybėje turbūt labiau dėl ekonominių priežasčių – bet jei ne pandemija to nebūtų. Aplink mano namus neliko daug verslų. Netikėtai problemos atsirado su… privačia medicina – pas Aistės ginekologą išvis nepriima buvusių užsienyje, nesvarbu kokioje šalyje. Aišku, kiekviena klinika įsiveda savo tvarką.

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dažnas ženklas Vilniaus senamiestyje, kur be karantino uždarymų žalos dar smogė ir sunykęs turizmas

Dar kitais atžvilgiais išvis nežinojau, ko tikėtis, pvz. kiek iš tikro žmonių dėvi kaukes. Pasirodo (liepos mėn. pabaigoje) jų nedėvi niekas – su Aiste nusprendę stebėti, kada pamatysime pirmą kaukę, važiuodami iš oro uosto pamatome tik po poros valandų. Bet tai, kaip viskas, pasirodo laikina: liepos-rugpjūčio sandūroje grąžinamos privalomos kaukės viešajame transporte, prekybos centruose. Ir to lietuviai klauso – irgi kiek nustembu, galvojau, pažeidėjų bus daugiau. Ar būčiau prieš 8 mėn. patikėjęs, kad Lietuvoje nešiosiu kaukę? Tiesa, vos išeina pro duris, žmonės kaukes nusiima. Didelis skirtumas nuo Korėjos, kur ir be reikalavimų jos nešiojamos ir lauke. Man jau patogiau visada ne namie būti su ja: kam užsidėdinėti, nusiiminėti. Tad dažnai net savo automobiliu važiuoju su kauke. Sutiktam draugui pasirodo keista: „Nusiimk tą kaukę, gi lauke esam, o tai kalbu kaip su ligoniu“.

Aišku, daugelis nesielgia su kaukėmis taip, kaip reikia. Prisižiūriu visokių kuriozų: štai poliklinikoje darbuotoja matuoja temperatūras. Matuoja, matuoja. Aišu, su kauke. Suskamba jos telefonas. Kaukę staigiu judesiu nusiima – tarsi kalbėti telefonu su ja būtų neįmanoma. Kalba prieš visus lankytojus su dar neišmatuota temperatūra.

Kadangi Pietų Korėjoje situacija su virusu ženkliai geresnė nei Lietuvoje, saviizoliuotis nereikia. Iš tikro jau skamba beveik stebuklingai – ateina 2020 m. rugpjūtis, o aš nė karto nebuvau patekęs nei į saviizoliaciją, nei į tokią šalį, kurioje būtų beveik viskas uždaryta. Kur bebuvau, tuo metu ten veikė (ir man buvo prieinami) restoranai, pramogos ir kita. Ir tai, ką europiečiai patyrė kovą-balandį, teskaičiau analitiniuose straipsniuose panašiai, kaip apie kokius karus rytų Ukrainoje ar Sirijoje. Ir girdžiu iš vis naujų ir naujų Lietuvoje sutinkamų draugų: tos istorijos net primena kokias pabėgėlių istorijas iš karo ir nelaimių zonų.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kaip sakoma, kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada.

Pirmą kartą apsilankiau MO muziejuje. Kas arčiausiai, sunkiausiai prisiruošti aplankyti, nes žinai, kad galėsi visada…

Visgi, dėl visa ko (juk keliavau per oro uostus) pirmom dienom į lauką einu mažiau. Aistei, matyt, nuo nuovargio per skrydį suskausta gerklę. Bet rizikuoti ką nors užkrėsti nesinori: ji dar pasidaro ir koronaviruso testą, kuris siūlomas (nors ir neprivalomas) visiems grįžus iš užsienio. Paskambina savaitės pradžioje. Laiko turi tik sekmadieniui ir tai paskutinė vieta. Visą savaitę iki tol liepia saviizoliuotis.

Dėl visa ko praleidžiame kelias dienas iki jos testo izoliavęsi vienas nuo kito, kaip rekomenduojama, kalbamės per internetą ir pirmą kartą po 4,5 mėnesių nesusitinkame. Taisyklių kiekvienoje šalyje laikausi griežtai.

Išaušus tai dienai, Aistė nuvažiuoja į testo vietą. Nustemba, kad kiti ten atvyksta CityBee automobiliais. Neserga – na, buvo beveik neįmanoma, kad sirgtų. Taip, iš visų vietų, kuriose buvome per pastaruosius 4 mėnesius, pačioje rizikingiausioje esame dabar. Bet ne todėl, kad Lietuvoje būtų rizikinga, o todėl, kad ten, kur buvome iki šiol – labai saugu.

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Aistės daryta nuotrauka atvykstant į mobilų punktą

Sąmokslo teorijos ir padėtis Lietuvoje (2020 m. rugpjūčio vidurys)

Pamažu nusikrauna ta darbų krūva, kuri susidarė per tuos 4,5 mėnesius: aplankyti archyvus ir kita, ką gali padaryti tik Lietuvoje. Susitinku su draugais. Duodu interviu Lietuvos radijui, “15 minučių” – šios istorijos dar įdomios, nors jau ir mažiau skaitomos. Ir kitkas žmonėms jau įdomu.

Lietuvos radijo laidoje "Ryto garsai"

Lietuvos radijo laidoje “Ryto garsai”. Televizijai kaukę nusiimi, o radijuje niekas nemato, tai interviu – su kauke

Net interviu su Minijumi Tilindžiu, „Nacionalinės viktorinos“ laimėtoju, publikuojamas. Viktorina – kurią organizavau ir aš – vyko kovo viduryje. Paskutinį „laisvą“ savaitgalį prieš karantiną ir paskutinį savaitgalį, kurį aš buvau Lietuvoje. Interviu publikuotas tik dabar: štai kaip buvo okupavęs eterį koronavirusas.

Na bet dabar ir iš pačios svarbiausios vietos žinių erdvėje koronavirusas jau išstumtas, bent Lietuvoje. Rinkimai Baltarusijoje. Suklastoti. Ir juos sekę protestai prieš naują prezidento kadenciją gavusį Aleksandrą Lukašenką. Dabar jau tai pokalbių tema nr. 1, nebe virusas.

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Protestas prie Baltarusijos ambasados

Epidemiologinė padėtis Lietuvoje pamažu, bet užtikrintai blogėja, sergančių vis daugiau, skaičiai netgi artėja prie to kovo-balandžio piko, kuris šiaip ar taip Lietuvoje nebuvo toks tūžmingas, kaip Vakarų Europoje. Kitose rytų Europos šalyse, ypač Balkanuose, naujoji banga seniai pranoko pirmąją. Kas bus Lietuvoje?

Kai kovą-balandį tvirtai pasisakiau prieš visuotinį karantiną kaip netvarų ir nepagrįstą būdą kovoti su liga, pridarantį daugiau žalos, sulaukiau palaikymo iš įvairių išmintingų, giliau mąstančių žmonių, bet didelė visuomenės dalis buvo įsibaiminusi. Kai kurie, atrodo, tikėjo, kad virusas kone magiškai užpuola kiekvieną, kas išeina pro savo namų duris.

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Akimirka, kai straipsnis apie mus buvo aukščiau Lukašenkos

Mano požiūriai nepasikeitė. Ir toliau pasisakau prieš karantiną (ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje valdžia sakosi visko iš eilės nebeuždarinėsianti – kad tik ir išpildytų). Bet jei 2020 m. kovą-balandį buvau tarp nedidelio būrio nedrąsių, ėjusių prieš visokių įžeidinėjimų kupiną karantino šalininkų buldozerį („kvailiai kurie išeina iš namų, dar didesni kurie išvažiuoja iš savo miesto ar šalies“), tai dabar vis didesnis buldozeris važiuoja jau iš priešingos pusės. Po bet kokiu straipsniu apie virusą pilna komentarų, neva jis išvis neegzistuoja, saugotis niekaip nereikia, vakcina tik išmislas dėl pelno ir t.t. Na ir tokios pozicijos, kaip mano – „karantino nereikia, bet verta saugotis kaukėmis ir kitomis priemonėmis“ – jau atakuojamos iš visai priešingos pusės: „kvaliai tie, kurie saugosi – nesąmonė, nes ligos nėra“. Korėjoje toksai požiūris jau sukėlė didžiausią nuo kovo viruso bangą: virš 1000 užsikrėtė vienoje bažnyčioje „iš principo“ nesilaikiusioje taisyklių, rengusioje protestus be kaukių: net kai jam diagnozuotas koronavirusas, tos bažnyčios pastorius demonstratyviai nusistūmė kaukę ant smakro.

Įdomu, kokie psichologiniai skirtumai paskatino žmones iškilus šiai naujai situacijai užsiimti tokius radikaliai skirtingus požiūrius. Turbūt daug lėmė, kad karantinas ne vienodai paveikė visus.

Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje, o jo pagrindinis hobis – TV serialai ar kompiuteriniai žaidimai. Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo, pajamos tos pačios, o visi hobiai liko. Jam atrodo „Tai ką, negalima pakentėti ir paskui eiti į restoraną / keliauti / eiti į koncertą“ – juk jis šiaip ar taip tai daro kartą ar du į metus, tai koks skirtumas kovą ar rugsėjį.

Kitas kraštutinumas – tas, kuris dėl karantino neteko pajamų, arba kam tai sugriovė gyvenimo planus (pvz. vestuves ar planinę operaciją), ar kieno visi kasdieniai hobiai buvo „atšaukti“ ir jis pasijuto uždarytas kalėjime. Galiu suprasti, kad tokiam žmogui atrodo „Juk negalėjo dėl tokios palyginus menkos problemos išmintingi žmonės, politikai taip visko sugriauti. Čia turi būti kažkas paslėpta“.

Daugeliui sunku įsijausti į kito kailį…

Abi radikalios nuomonės „šeria“ viena kitą. „Karantinininkų“ baimės priverčia skelbti karantiną. Karantinas didina „sąmokslo teoretikų“ skaičius ir karingumą. Karantinas atšaukiamas, bet dėl „sąmokslo teoretikų“ (saviizoliacijų, kaukių vengimo) užkrečiamumas kyla, o tai didina „karantininkų“ skaičius ir karingumą. Vėl randasi daugiau ribojimų. Užburtas ratas.

Kelionė į Suomiją (2020 m. rugpjūčio pabaiga)

Tvarkydamas darbus Lietuvoje sykiu planuoju ateitį. Ką čia besuplanuosi!

2020 m. pradžioje planavau, kad rugsėjį išvyksiu į „Tikslas – Amerika 2020“ ekspediciją. JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma.

2020 m. liepą galvojau, kad bent jau važiuosiu tyrinėti lietuviško paveldo Vakarų Europoje: tuo metu būtų buvę įmanoma. Bet Vakarų Europoje virusas atšoko tiek, kad kokioje Prancūzijoje jau būna ir po 5000 atvejų per dieną. Sergančiųjų skaičiaus 100 000 gyv. 14 d. rodiklis kai kuriose Vakarų Europos šalyse viršija 100. Pagal Baltijos šalių tvarką, jei viršija 16, grįžus iš tų šalių reikalingas karantinas. Iš pradžių į tą sąrašą pateko Ispanija, vėliau Prancūzija, galiausiai net Lenkija ir anksčiau liaupsinta Vokietija bei neva virusą įveikusi Italija. Rugpjūčio gale jau ant rankų pirštų galėja suskaičiuoti ES valsybes, į kurias iš Lietuvos gali nuvykti ir grįžti nesiizoliavęs. Čia tik viena medalio pusė: važiavimas tyrinėti lietuviško paveldo reikalautų kirsti ne vienos valstybės sieną ir gali būti, kad tuo metu jau ir tai pasidarys neįmanoma ar reikalaus karantino (pvz. vokiečiai karantinuos atvykusius iš Prancūzijos ar pan.).

Tiesa, bet kol kas sienų ribojimai Vakarų Europoje laisvesni, nes tiesiog padėtis ten prastesnė. O su sienų ribojimais per koronavirusą yra kaip su lango atidarymu kai lauke +5. Jeigu viduje prišildyta – tai temperatūra viduje greit atšals. Bet jei viduje nešildoma ir irgi +5, tai lango atidarymas nieko nepakeis. Nes, jei ligonių skaičius abiejose sienos pusėse panašus, tai jei vieni ir atvyks, kiti – išvyks. Bet kokia bus “viruso temperatūra” paskui niekas nežino.

Žodžiu, rugpjūčio viduryje beliko viena laisva kryptis – šiaurė. Latvija, Estija, Suomija. Ir tai neaišku kiek laiko – Lietuvos rodiklis pasiekė 12 atvejų 100 000 gyv. 14 d. ir jei Latvija/Estija taiko „lietuvišką“ reikalavimą, kad rodiklis būtų 16 ar mažesnis, tai Suomija dvigubai griežtesnė: reikalauja 8 atvejų rodiklio. Atrodo tuoj užsidarys ir ji…

Prie Turku pilies

Prie Turku pilies

Šiais laikais „gyvenu šia diena“: žiūriu situaciją ir sprendžiu. Praktiškai išvakarėse nusprendėme pavažiuoti iki Suomijos. Kelto bilietus perkam paskutinę dieną, jau pakeliui, viešbučių rezervacijų nedarom.

Verčiau pasiimame į automobilį inverterį, automatiškai prisipučiantį čiužinį nakvynėms, nešiojamus kompiuterius darbui ir pirmyn. Šitokį variantą nusižiūrėjau dar Korėjoje ir išties taip keliauti ir pigu, ir patogu: iš universalo per 3 min. pasidarėm kemperį.

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją "nusižiūrėjome" Pietų Korėjoje

Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje

Beje, į Rygą šiaip ar taip planavau važiuoti. Dar nuo kovo. Tada, per paskutinį savaitgalį prieš karantiną vykusioje Baltijos žemėlapių konferencijoje skaičiau pranešimą apie “Tikslas – Amerika” lietuviško paveldo žemėlapį. Ir palikau savo pelę su 24 mygtukais, kuri labai padeda dirbti. Kas galėjo pagalvoti, kad į Rygą vėl pateksiu tik štai kada.

Mano pelė su 24 mygtukais

Mano pelė su 24 mygtukais, kurią atsiėmiau Rygoje.

Nuvažiuojame iki Alando salų – iki Talino, keltu į Helsinkį, palei Suomijos pietinę pakrantę iki Turku, iš ten keltu į Alandą.

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome - tiesiog keltas plaukioja su ja

Keltu į Alandų salas. Švedijos vėliava šiais laikais daugelį gąsdina, bet Švedijoje nebuvome – tiesiog keltas plaukioja su ja

Visada smagu aplankyti naujas šalis, o Alandų salos yra atskira šalis ir tai jaučiasi. Suomijoje buvau buvęs, bet tik Helsinkyje, o jos koziris juk gamta – salos, ežerai, jų supami mediniai miesteliai. Niekada neprisiruošdavau vykti į tą brangią šalį, o dabar aplinkybės tik ją paliko patogiai atvirą dar grasindamos, kad ir to tuoj nebus. Kiek šiomis aplinkybėmis įmanoma pavyko įgyvendinti ir lietuviško paveldo paieškų idėją: aplankiau garsaus suomių baltisto Aukusti Niemi antkapį, kurį, puoštą Broniaus Pundziaus Rūpintojėliu, jam pastatė tarpukario Lietuva iš padėkos už lietuvių liaudies dainų suomiškus tyrinėjimus.

Prie Aukusti Niemi kapo

Prie Aukusti Niemi kapo

Laikas praėjo smagiai. Helsinkis arčiau, nei maniau – grįždami atgal, išvykę iš jo ryte keltu į Taliną, Vilnių pasiekėme vos sutemus. Pirmą kartą plaukiau Baltijos keltais, kurie maršrutuose Suomijoje gerokai didesni už tuos, kurie plaukioja iš Klaipėdos, primena kruizinius laivus.

Daugelis lietuvių šiais metais iš naujo atrado Lietuvą, Latviją, Estiją. Aš šiuos kraštus išlankiau jau seniai – kurdamas svetaines True Lithuania, On Latvia. Bet Suomijoje temačiau Helsinkį, ir ji man buvo malonus atradimas.

Kažkaip net sunku buvo patikėti, kai suskaičiavau, kad Alando salos – septynioliktoji per šiemet aplankyta šalis. Per 2020 m.! Aišku, daug prisidėjo viešnagė Karibuose vasarį-kovą, jau plintant koronavirusui, bet dar prieš paskelbiant pandemija.

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto

Kaip visuomet šiais laikais, kiek atradimų bepatiri kokioje šalyje, dar panašiai tiek nustebina visa ta reakcijų į pandemiją įvairovė.

Vos kirtus Lietuvos-Latvijos sieną, kaukės išnyko. Tiesiog, ten nebūtina. Užtat „Lido“ restorane pasitiko modernus termometras – toks staliukas virš kurio pasilenkus parodo temperatūrą. To jau Lietuvoje nėra – tik poliklinikose. Ir apskritai būtent tokio temperatūros matavimo būdo dar niekur pasaulyje nemačiau: o jau galvoji, kad matei viską.

Estijoje tame pat „Lido“ tinkle nieko panašaus: ten jau nei kaukių, nei temperatūros patikros. O įdomiausi tikriausiai visokie “vietinių direktorių sprendimai” – ko tik neprisižiūri. Štai Hanko mieste (Suomija) kilti į vandens bokštą liftu galima tik po vieną, arba vienai šeimai kartu, ir to laikomasi. Bet visur kitur Suomijoje nieko panašaus. Kada nors gal iš tų visokių perspėjimų, siūlymų išeis visai nebloga nuotraukų paroda. Po 5-10 metų, kai galbūt žmonės galvos “Negi taip buvo?”.

Atplaukiame į Alandų salas

Atplaukiame į Alandų salas

Ant jokių valstybių sienų – jokių patikrinimų, pasieniečių. Vėl laisvasis Šengenas, nors, matyt, laikinai. Bet tai reiškia, kad ir visokie reikalavimai izoliuotis – neprižiūrimi. Kas iš to, kad Suomija oficialiai neįsileidžia žmonių iš jau beveik visų ES šalių, jeigu tie žmonės gali be jokių patikrinimų atvažiuoti per Lietuvą, Latviją, Estiją, persikelti keltu? Suomijoje mačiau daug automobilių, ypač kemperių, su šalių, iš kurių ten negalima įvažiuoti, numeriais. Gal įvažiavo jau seniai – bet kai nėra kontrolės, manau, kad daug kas važiuoja ir „kas bus tas“. Kai reikalavimai taip sparčiai keičiasi, yra praradusių viltį susigaudyti, o kai važiuoji savo automobiliu – rizikuoji mažai kuo.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių - tik parodyti pasus.

Vienintelis patikrinimas buvo grįžtant iš Alandų salų į Suomiją. Alanduose gavome štai tokį spausdintą lapą, įrodantį, kad plaukiame iš ten, o ne iš Švedijos. Muitininkai net neliepė nusiimti kaukių – tik parodyti pasus.

Rytinis keltas Talinas-Helsinkis, į kurį išvykome dar naktį, beveik tuščias, net parduotuvės, barai neveikia. Suomijoje pandemijos kaip ir nėra, bet kelios vietos neveikia: Imatros „kriokliai“ (to gaila: norėjau pažiūrėti, kaip per užtvanką paleidžia vandens srautą), Savonlinos pilies operos festivalis (dėl to turistus įleido į šiaip neprieinamas operos erdves). Angliškų ekskursijų Tamperės trolių mumių muziejuje irgi nėra – tik suomiškos; nebėra rinkos. Kaukės klientams pagal vietinį “direktoriaus sprendimą” ten neprivalomos „nes darbuotojai su skydais“ (taip paaiškino). Turistų yra – tikriausiai mažiau, nei paprastai, bet Suomija nėra Paryžius ar Venecija. Olavinlinos pilyje jau yra angliška ekskursija ir žmonių su visokiausiom pilietybėm susirinko – Irano (na, turbūt imigrantai) ir visokių „uždraustų“ vakarų Europos šalių. Ten jau nei kaukių, nei skydų (išskyrus mus).

Keltai Turku-Alandas-Turku pilnesni, didesni, su gyva muzika. Klausytojų mažai, bet yra. Kai kurie su kaukėmis – juk laivas paskui plaukia į Stokholmą ir dalis keleivių – sunkvežimių vairuotojai, keliaujantys iš ar į šią labai susikoronavirusavusią šalį. Kelto bilietų sąlygose buvo parašyta, kad „Neįleidžiami keleiviai su temperatūra, kosuliu, sloga“, bet niekas netikrino. Keltai nukabinėti visokiom koronaviruso prevencijos reklamom.

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas

Gyva muzika tuščioje salėje. Alandai-Turku keltas. Toks lengvas dežavu į šių metų vasarį, kai leidomės į kruizą po Karibus, o vienintelis artėjančios pandemijos ženklas buvo “Ar nesilankėte Vuhane?” anketa. Atrodo, beveik į tą patį laivą sugrįžai. Tik kažkoks tuščias jis; štai muzikantai groja tuščioms salėms su stop juostomis perrištais staliukais.

Grįžtant įvažiavus į Lietuvą degalinėje sutiktas sunkvežimio vairuotojas pajuokavo, kad gerai, jog užsidėjome kaukes – prie Panevėžio numirėlių armija.

Vėl duris priverianti Lietuva (rugsėjo pradžia)

Su kiekvienu penktadieniu Lietuva įtraukia į “juoduosius sąrašus” (šalių, iš kurių grįžus reikia karantinuotis) vis daugiau ir daugiau šalių. “Saugių” šalių sąraše dominuoja… skurdžiausios trečiojo pasaulio valstybės (Afrika, pietų Azija). Ne todėl, kad ten nėra viruso, o todėl, kad nelabai yra testų ir duomenų. Bet kadangi Lietuvos ryšiai su tom šalim menki, tai nesukelia problemų: mažai kas iš ten atvažiuoja, juoba įveža virusą.

Net neskaitydamas interneto portalų galėčiau suprasti apie galimybes keliauti svetur – tereikia pažiūrėti šio tinklapio lankomumą. Jis jau žemesnis, nei 2020 m. balandį, nors 2020 m. kovo “dugno” dar nepasiekė. Balandį žmonės dar, matyt, tikėjosi, kad viskas greitai pasibaigs, planavosi “atsigriebti” vasarą – dabar nebesitiki. Ir Latvija bei Estija, apie kurias 2020 m. vasarą skaitė kone pusė tinklaraščio skaitytojų, irgi jau dėmesio nebepritraukia: tuoj gali neįsileisti lietuvių ir jos, nieko nebepasiplanuosi.

Rugsėjį jau pačios Lietuvos sergamumas priartėjo prie 16 / 100 000 gyv. / 4 d. ribos ir susidarė situacija, kad, neskaičiuojant viso trečio pasaulio ir it tvirtovės užsidariusių gerai krizę atlaikiusių Azijos valstybių, tos kelios. Vengrija uždaro sienas nuo rugsėjo 1 d. (tuoj po to ją nušluoja ligos banga, kad ne tik į 16 ar 25, bet ir į 50 ribą nepateks). Lietuva viršija Latvijos, Estijos, Suomijos kartelę. Bet pirmosios šalys pritaiko išimtį, Suomija tiesiog rečiau atnaujina statistiką. Kiek dar ilgai?

Situacija Lietuvos viduje, tuo tarpu, priartėjo prie to, kas Pietų Korėjoje buvo jau balandį ir niekada nesikeitė. Praktiškai viskas veikia, bet kaukės sugrįžo, jas dėvėti reikia ir restoranuose prieš užsakant maistą bei kitur. Keletas dar likusių skirtumų:
*Korėjiečiai kaukes nešioja ir lauke, nors formaliai iki 2020 m. rugpjūčio nebuvo privaloma niekur, o dabar tik kai kur.
*Korėjoje rimčiau daroma kontaktų paieška – tikrinamos žmonių telefonų buvimo vietos, kredito kortelių atsiskaitymo duomenys, apsaugos kamerų videoįrašai. Todėl ten mažiau atvejų, kai užsikrėtimo šaltinis nežinomas.
*Nėra tokios kokybiškos visuomenės informavimo sistemos.

Žiūrėsime, ar tai irgi keisis ir apskritai ar pasaulyje ilgainiui nusistovės kažkoks vienas modelis. Kol kas į tai nepanašu.

Palyginus su Suomija, Latvija ir Estija, Lietuvoje priemonės užmetus akį į kokį eilinį prekybos centrą atrodo griežtesnės – Lietuvoje reikia kaukių, ten – ne (“poilsis nuo kaukių Latvijoje” internete jau madinga frazė). Kita vertus, pasigilinus giliau matosi, kad kitose srityse jau latviai ar suomiai griežčiausi – pvz. latviai draudžia skrydžius į pavojingas zonas, suomių kriterijai dėl atvykimo griežtesni. Be to, ypač Suomijoje, nors valdžios kova su koronavirusu menkesnė, gausu vietinių “direktorių sprendimų”, kur kiekviena įstaiga ar įmonė susigalvoja savo priemonių.

Kaukėmis Lietuvoje kai kas skundžiasi – štai kažkokia mama internete rašo, kad mokykloje jos vaikai “kankinami kaukėmis” – “verčia jas dėvėti net pamokose”, “negi gali ko išmokti kai trūksta oro”… Bet čia taip su visom koronaviruso priemonėm: vieniem labai lengva kažkaip saugotis, o kitiem tas pats rimtai “gadina gyvenimą”, ir vieni kitų nesupranta, kaltina “nesilaikant to, kas labai paprasta”, nors daugelis patys lygiai taip pažeidinėja rekomendacijas kitose srityse.

Vieni “negali” be kelionių “tokių kaip seniau”, kiti be šeimos švenčių, treti su kaukėmis, ketvirti be naktinių klubų, penkti be koncertų ar teatrų… Man asmeniškai vienintelis likęs tikrai trukdantis dalykas Lietuvoje – sienų kirtimo ribojimai, nors ir suvokiu, kad tam tikri ribojimai yra reikalingi.

Dar vienas dalykas, kuris skiriasi pasaulio šalyse kaip diena ir naktis – sankcijos už kovos su koronavirusu priemonių pažeidimus. Lietuvoje priemonės gali atrodyti griežtesnės nei kai kuriose kitose šalyse, bet maža tikimybė būti nubaustam. Emigrantų Facebook grupės lūžta nuo diskusijų kaip išvengti saviizoliacijos grįžus aplankyti Lietuvos – ir tai, atrodo, taip paprasta, kad sunkiau būtų parašyti patarimus “kaip įkliūti nesiizoliavus”. Išeina, kad kokia pusė ar daugiau žmonių smarkiai apriboja savo gyvenimą, bet liga negali atsitraukti, nes ją platina tie, kas nesilaiko net logiškiausių priemonių. Kai kuriose kitose šalyse yra daug griežčiau: Pietų Korėjoje pilna istorijų, kad už visokį “telefono palikimą namie” ir saviizoliacijos pažeidimą galima net sėsti į kalėjimą, o tai stebima ne tik skambučiais, bet ir specialiom koordinates siunčiančiom programėlėm. Ir ne, Pietų Korėja nėra viena tų “sukvailiojusių” šalių kur masiniai uždarymai tęsiasi mėnesius ir viskas “per griežta” – tų masinių uždarymų ten nebuvo. Priemonių griežtumas ir tų priemonių nesilaikančiųjų paieškos ir baudimo griežtumas nebūtinai žengia koja kojon. Jei priemonių laikosi (beveik) visi žmonės juk jų pakanka gerokai švelnesnių.

Mano nuomone, kai kurios priemonės galėtų būti ir dar sušvelnintos – bet tos, kurios liks, privalo būti tikros: būti didelė tikimybė būti nubaustam už pažeidimus. Taip yra šalyse, kaip Pietų Korėja, kur “viruso kreivė” ir vėl perlaužta bei krenta.

Reikalavimai ir švelninami: tarkime, izoliacija trumpinama iki 10 d., pavojingų šalių kartelė keliama iki 25 atvejų / 100 000 gyv. / 14 d. Bet apie stipresnę tų likusių apribojimų priežiūra nekalbama.

Išnaudoju laiką Lietuvoje montuodamas video savo Youtube kanalui, imdamas papildomus interviu, o vietoje atidėtos “Tikslas – Amerika” per “Pasaulio Lietuvą” bus parodytos istorijos iš ankstesnių lietuviško paveldo paieškų – Kazachijoje, Australijoje, Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje.

Aistė kalba LRT laidai "Pasaulio Lietuva" apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija - artimiausiu metu.

Aistė kalba LRT laidai “Pasaulio Lietuva” apie mūsų lietuviško paveldo paieškas. Laidų serija – artimiausiu metu.

Bet jau turiu planų rugsėjui. Negali nieko žadėti, nes šiais laikais nežinai iki paskutinės akimirkos.

Pagal pirminį šių metų planą juk aš turėjau aplankyti Balio ir Tailando naujus metus, olimpiadą Japonijoje, rudenį užbaigti “Tikslas – Amerika” žemėlapį, o žiemą – pabūti Dubajuje per “EXPO 2020″…


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Straipsnio temos: , , ,


    2 komentarai

  1. Vienas kraštutinumas – žmogus, kuris dirba kokioje biudžetinėje įstaigoje . Jam karantinas išėjo tik į naudą: mažiau darbo .

    Čia priklauso nuo biudžetinės įstaigos srities. Pvz. sveikatos apsaugos ar švietimo srityje, sienos apsaugoj, prireikus masiškai perorganizuoti visą procesą, vis iš naujo koreguoti teisės aktus, to darbo neturėjo stigti. Finansų ministerijoj turbūt irgi nebuvo ramu. Ir daugiau įstaigų su padidėjusiu darbo krūviu buvo. Žinoma, galėjo būti ir situacijų, kai įstaiga negebėjo efektyviai pereiti dirbti nuotoliniu būdu, valdyti užduočių ir sužiūrėti rezultatų, ir dėl to dalis darbuotojų įsigudrino dirbti mažiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi, ką tik pažįstu dirbančius valstybiniam sektoriuj, ėmė kalbėti apie užgriuvusią vaizdo konferencijų gausa (jų kai kuriem padaugėjo tiek, kad galėdavo užimti ir 7 valandas per dieną) ir tuo, kad jos labiau vargina, nei gyvas bendravimas. Buvo ir pastebėjimų, kad dirba ilgiau vien dėl inercijos: anksčiau, grįžimas iš darbo namo būdavo aiški psichologinė skirtis tarp darbo ir laisvo laiko, o dirbant nuotoliniu viskas netyčiom nusitęsia į vakarą.

    “JAV sienos uždarytos ir tai bus neįmanoma”

    Kiek randu, europiečiai gali patekti į JAV. Tik prieš atvykdami turi praleisti dvi savaites ne Šengeno ir ne kitoje draudžiamoje šalyje. Tinka, jei mano žinios nepaseno, Turkija, Serbija, Albanija, Kroatija, Meksika.

    • Nenorėjau pasakyti, kad visiems žmonėms biudžetinėse įstaigose yra taip. Tiesiog pasirinkau hipotetiniu pavyzdžiu žmogų, kurio karantinas neigiamai nepaveikė, ar net turėjo pliusų. Pavyzdyje tas hipotetinis žmogus yra biudžetininkas, nes tai viena visuomenės grupių, kuri nesijaudino dėl savo pajamų – net ir tie, kurių paslaugų/darbo tuo metu nereikėjo, ar reikėjo mažiau. Be abejo, pavyzdžiu galėtų būti ir, tarkime, pensininkas.

      Realiai, jei tiksliau, atsiribojant nuo profesijų, kalbėdamas žmogų, kurio neigiamai nepaveikė karantinas, turiu omeny žmogų, kuriam:
      *Pajamos nepasikeitė ir nebuvo reikalo jaudintis, kad pasikeis.
      *Darbų kiekis bent jau nepasikeitė, o dar geriau – sumažėjo arba pobūdis tapo malonesnis (pvz. galimybės vėliau keltis, jei jos svarbios; mažiau gyvo bendravimo, jei intravertas ir pan.).
      *Esminiai gyvenimo / kelerių metų planai nesugriuvo.
      *Esminiai hobiai ir laisvalaikis nepasikeitė (jų nepaveikė karantinas), arba pasikeitė į ne mažiau įdomų.
      Manau tokių yra iki keliasdešimt procentų Lietuvos gyventojų.

      Na ir priešingybė – žmogus, kuri gyvenimą karantinas bent vienu (ar keliais) šių būdų apvertė iš esmės.

      Dėl JAV sienų – taip, tu teisus. Tačiau “Tikslas – Amerika” vis tiek labai sudėtinga, nes:
      a)Padėtis labai greitai keičiasi. Net jeigu pasirinkčiau būti, tarkime 2 savaites Meksikoje tam, kad paskui skristi į JAV, turėčiau bilietą į JAV, tai negalėčiau būti garantuotas, kad JAV per tas dvi savaites “neuždarys” ir atvykimo iš Meksikos – gali būti, kad tiesiog būčiau iššvaistęs laiką ir pinigus laukdamas teisės patekti į JAV.
      b)Smarkiai padidėję nusigavimo į JAV kaštai.
      c)Įvairūs ribojimai JAV viduje: atsirandantys ir nykstantys privalomi karantinai važiuojant iš tam tikrų valstijų į tam tikras ir pan.

      Taip pat organizaciniai niuansai JAV viduje:
      a)”Tikslas – Amerika” pagal pobūdį reikalauja labai tikslaus planavimo – per dieną būna ir dešimtys susitikimų, vietų aplankymų. Bet koks atšauktas skrydis, uždaryta siena tarp valstijų ar pan., gali viską sugriauti – ypač kai tai ne tiesiog atsideda keliom valandom, o iš esmės sugriauna visą eiliškumą.
      b)Susisiekiau su Amerikos lietuviais ir minėjo, kad nors dalis žmonių JAV nekreipia į ligą didelio dėmesio, yra, kurie bijo susitikti su bet kuo iš kito miesto – o mums svarbu susitikti, išklausyti istorijas.
      c)Taip pat atšaukti ir įvairūs lietuvių renginiai, kuriuos turėjome lankyti (pvz. Los Andželo lietuvių dienos), neaišku kaip ir dėl “standartinių” dalykų: muziejų veiklos, bažnyčių veiklos – dėl ko galėtų būti sunku ar neįmanoma ten patekti, bent jau dalyje valstijų, nes reikalavimai skiriasi (JAV labai bijoma teismų, tai jei vieta privalomai uždaryta tikėtina neįleistų ir tyrėjų, nors jie ir nėra klientai).

      Taigi, kadangi realiai turime tik “vieną šūvį” aplankyti su “Tikslas – Amerika” Vakarų JAV, taigi išnykus galimybėms tam tikras vietas aplankyti ar su tam tikrais žmonėm susitikti šį kartą, nebūtų galimybių tai padaryti kitais metais, todėl apsisprendėme daryti vėliau.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

Kaip keliauti per koronaviruso pandemiją

| 0 komentarų

Koronavirusas kaip reikiant sujaukė keliautojų planus. Dažnas “nudegęs” pradėjo manyti, kad keliauti dabar išvis neįmanoma, nesaugu, arba neišvengiamai veda į įstrigimą kur užsienyje.

Nebūtinai.

Per 2020 m. (iki rugpjūčio mėn.) aplankiau 17 šalių nei susirgęs, nei papuolęs į kokią nors privalomą izoliaciją ar karantiną.
a
Taip, tai sunkiau, nei paprastai – visgi, įmanoma ir keliauti, ir keliauti „nepakliūvant į spąstus“ (bent jau nerizikingiau, nei įprastu metu). Tam reikia žinoti kaip, ką ir kada planuoti, kada ir kur važiuoti.

Čia dalinuosi patirtimi ir naudingomis nuorodomis, pagal kurias keliones koronaviruso pandemijos laikotarpiu planuoju pats. Jose – nuolat atnaujinama informacija, į kokias šalis galima keliauti, kaip nuspėti iš kur grįžus nereikės saviizoliuotis, kokios vietos uždarytos, kaip neužsikrėsti koronavirusu kelionėje, kaip neprarasti pinigų jeigu kas nors nepasiseks.

Tegul bus tai kelionių planavimo „new normal“, bent jau kol kas.

Ar keliauti per pandemiją?

Jeigu jau nusprendėte keliauti šiuo laikotarpiu – šį skyrelį praleiskite.

Jeigu dar ne, argumentai “už” ir “prieš”:

Laikantis to, ką rašau šiame straipsnyje, ir šiuo metu galima keliauti pakankamai saugiai: tiek nuo ligos, tiek nuo nuostolių. Ėmęsi šių priemonių galite keliauti panašiai saugiai kaip įprastu metu: juk kelionės niekuomet nebūna be jokios rizikos (apgavystės, nusikaltimai, nelaimės, vėlavimai į skrydžius, bankrutavusios avialinijos ir t.t.).

Tačiau, kad kelionės būtų tokios pat saugios, kaip įprastiniu metu, reikia laikytis papildomų atsargumo priemonių kelionių planavimui ir eigai (viskas detaliai aprašyta žemiau).

Todėl kelionės pandemijos metu yra ne visiems. Galbūt jums nereikėtų keliauti šiuo laikotarpiu jeigu:

1.Jums būtina visą kelionę kruopščiai susiplanuoti iš anksto (t.y. prieš savaites ar net mėnesius).
2.Turite labai konkrečias šalis, miestus, vietas, kurias norite aplankyti ir kitkas nelabai domina (maža tikimybė, kad būtent tai būtų atidaryta, bet gal pasiseks).
3.Bet koks neaiškumas jums sukeltų stresą ir tai gadintų kelionę, net jeigu viskas galiausiai baigtųsi gerai.
4.Itin erzina įvairios saugumo priemonės, kurių anksčiau nebūdavo (pvz. privalomos kaukės, temperatūros tikrinimai jums smarkiai naikina kelionės malonumą).
5.Priklausote grupei, kuriai liga itin pavojinga.

O kaip su rizika užsikrėsti? Visuomenėje atsirado dvi radikalios stovyklos.

Vieni pliekia keliautojus ar net visus pramogaujančius aiškindami „ką, negalima palaukti?“, neva bet kokia kelionė, pramoga dabar gresia jų, jų šeimos narių gyvybėms ir todėl jie visi labai neatsakingi.

“Antroji stovykla” išvis virusą laiko „liga lengvesne už gripą“, visus valstybinius ribojimus – idiotizmu ar sąmokslu, o visus tuos, kurie jo bent kiek saugosi (pvz. užsideda kaukes) – kvailiais.

Tiesa, aišku, yra „toli per vidurį“: koronavirusas yra liga bent keliskart pavojingesnė už gripą, tačiau ne maras ir ne vėžys, be to, jau yra aiškiai žinoma, kaip juo užsikrečiama ir kaip neužsikrečiama. Jei keliausite tai žinodami, atsargiai, pavojai bus nedidesni, nei autoavarijos pavojus sėdus už vairo ar skendimo pavojus maudantis jūroje. Žr. skyrelį “Kaip neužsikrėsti” apačioje.

Bet, aišku, jeigu planuositės keliones lygiai taip pat, kaip 2019 m. ar anksčiau, kai koronaviruso nebuvo – 70-90%, kad baigsite nelinksmai (greičiausiai – piniginiais nuostoliais ar iššvaistytu laiku, bet, aišku, ir ligos šansai būtų didesni).

Svarbiausia – nieko neplanuoti iš anksto

Visų pirma, reikia pamiršti įprastinę kelionių planavimo taisyklę, kad verta pirkti bilietus iš anksto. Maksimalus terminas, prieš kurį 2020 m. pirkau lėktuvo/laivo/traukinio bilietus ar viešbutį/nakvynę – kelios savaitės (supersaugiose zonose), tačiau dažniausiai perku prieš kelias dienas. Viešbučių dažniausiai neužsakinėju išvis arba užsakau atvykimo dieną. Jei įmanoma, renkuosi kelionę nuosavu automobiliu, o jeigu reikia skristi – nuomotas automobilis suteikia daugiau laisvės už viešąjį transportą.

2020 m. kovas - atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

2020 m. kovas – atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį

Padėtis keičiasi neįtikėtinai greitai. Kas bus po kelių dienų dar gali numatyti (jokia šalis iš visiškai saugios per kelias dienas netapo „superpavojinga“ ir neužsidarė), bet kas vyks po kelių mėnesių – tikrai ne. Ir nors neįvykus kelionei dažnai gali atsiimti pinigus, taip bus ne visuomet. Gal pvz. grąžins, jeigu uždraus skrydį išvis, bet negrąžins, jeigu tiesiog įves privalomą saviizoliaciją dėl kurios kelionė taps beprasmė; ir jau tikrai negrąžins, jei tiesiog pats nebenorėsite keliauti nes, kažkur pakilus užsikrėtimų skaičiui, rizika atrodys nebepriimtina.

Be to, pats patyriau, kad net ir aviakompanijoms atšaukus skrydį ir turint pilną teisę susigrąžinti pinigus tas grąžinimasis reikalauja daug laiko.

Tad verta užbėgti tam už akių: likite laisvi, neplanuokite kelionės „būtent ten“, „būtent tuo būdu“ ar net „į vieną iš šitų šalių“: verčiau palaukite laiko kelios dienos iki išvykimo ir tada jau tą akimirką žiūrėkite, kas įmanoma: „Kokios šalys įsileidžia?“, „Iš kokių šalių grįžus nereikia saviizoliuotis?“, „Kiek kur keliauti kainuoja?“, „Kokia kur sergamumo statistika?“ ir pan.

Tikrai nebeverta susigundyti visokiom pigių bilietų akcijom “po pusantro mėnesio”: kas iš tų bilietų, jei didžiausia tikimybė, kad pasinaudoti nepavyks.

Beveik visi, kurie „nudegė“ nuo koronaviruso ir susijusių ribojimų, “strigo” ar prarado pinigus, planavosi kelionę gerokai iš anksto pagal tuometinę padėtį, o situacija juos pavijo.

Taip pat turėkite omenyje, kad visus bilietus verta pirkti tiesiogiai (pvz. iš aviakompanijos tinklapio), o ne tarpininkų, agentūrų. Kaip rodo patirtis, kam nors pasikeitus atgauti pinigus iš tarpininkų būna vidutiniškai kelis kartus sunkiau nei tiesiogiai iš aviakompanijos.

Nesiplanuojant iš anksto, viruso pavojai sumažės iki minimumo. Taip pat, išvengsite gausybės kitų pavojų, su kuriais įprastose kelionėje būnate susitaikę. Juk jei perkate bilietą prieš 6 ar 3 mėnesius, bet kuriuo metu juk gali būti, kad aplinkybės smarkiai pasikeis ir keliauti negalėsite ar nebebus taip smagu: sveikatos bėdos, svarbūs darbai, vaikų mokyklos šventė, problemos šalyje į kurią keliaujate (pvz. streikai) ir t.t. Dėl šių priežasčių visuomet netokia ir maža dalis bilietų į lėktuvą “nuplaukia”. Pirkdamas bilietą prieš kelias dienas jau gana tikslai žinai, kad tuo metu nesergi, nebus darbų, draugo vestuvių, gali net gerokai tiksliau numatyti koks bus oras kurorte.

Taigi, bet kokį dar likusį rizikos padidėjimą dėl viruso atpirks sumažėjusios rizikos kitur. Štai kodėl tikimybė, kad kelionė žlugs ar nebus tokia smagi, bus nedidesnė, nei visuomet. Taisyklė, tiesiog, tokia – šiais laikais planuotis kelionę prieš 3 d. rizikų prasme tas pats, kas anksčiau – planuotis prieš 3 mėn.

Į kurias šalis dabar galima keliauti (ir kokie ribojimai taikomi)?

Reikalavimai nuolat keičiasi, o daugelis straipsnių internete (pvz. naujienų portaluose) – pasenę, tad jais vadovautis pavojinga (išskyrus bendro pobūdžio straipsnius, tokius, kaip šitas).

Laimė, yra keli kasdien atnaujinami šaltiniai. Jei keliaujate į ES/EEE šalis, daug klausimų bus patogiai atsakomi ReOpen EU svetainėje (yra ir lietuvių k., tiesa, daugmaž išversta automatiniu vertėju).

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Reopen EU svetainės pavyzdys (šiuometinę situaciją pažiūrėkite atsidarę svetainę)

Jei keliaujate ne į ES šalis, visų pirma siūlau patikrinti IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) žemėlapį. Kuo tamsesnė spalva žemėlapyje, tuo griežtesni kriterijai turistų ir kitų užsieniečių įleidimui.

IATA žemėlapis, 2020 rugpjūčio 29 d.

IATA žemėlapis, 2020 rugpjūčio 29 d.

Bet reikalavimai labai skirtingi. Būna, kad šalis, tarkime, nuspalvinta tamsiau, nes neįleidžia daugelio užsieniečių, bet tarp tų kelių šalių, keliautojus iš kurių įleidžia, yra lietuviai. Todėl verta nuspausti ant kiekvienos šalies žemėlapyje ir paskaityti tuo metu galiojančius kriterijus.

Ribojimų rūšys yra tokios:
1.Skrydžių draudimas / ribojimas. Paprastai prie jo atvykti neįmanoma ar labai brangu.
2.Draudimas atvykti užsieniečiams ar didžiajai jų daliai (beveik be abejonės apimant visus turistus).
3.Privaloma 14 d. izoliacija atvykus į šalį. Kai kuriose šalyse terminas trumpesnis (12 d., 7 d. ir pan.).
4.Privalomas COVID testas. Būna trys tipai: reikia padaryti iš anksto (paprastai mokamai), reikia pasidaryti vietoje už savo pinigus (2020 m. rugpjūtį kainos nuo dešimčių iki daugiau nei 100 EUR) arba jis padaromas vietoje nemokamai. Pastaruoju atveju atvykimo šalis gali atsitiktinai spręsti, kam daryti testą.
5.Privaloma apsidrausti sveikatą kelionėje (pvz. tam tikrai sumai).
6.Privalomos anketos, temperatūros tikrinimai, programėlių instaliavimasis ir pan.

Jeigu ribojimai 1-3 yra iš visų užsienio šalių arba ir iš Lietuvos, jie iš esmės uždraudžia turizmą, tuo tarpu reikalavimus 4-6 įmanoma išpildyti ir turistui (taip pat žr. žemiau “Kaip pasidaryti testą, apsidrausti”).

Blankas, kurį reikia pateikti Lenkijos pasienyje

Blankas, kurį 2020 m. kovą pateikiau Lietuvos-Lenkijos pasienyje

Tačiau vis daugiau šalių ribojimus taiko selektyviai: konkretūs ribojimai priklauso nuo to, kokios šalies pilietis esi, iš kur atskrendi, kur buvai pastarąsias 14 dienų. Svarbu išanalizuoti šalių sąrašą, iš kurio įleidžiama, ir gerai įsigilinti: ar turi turėti tos šalies pilietybę, ar per 14 d. būti nebuvęs kitose šalyse ir pan.

Visgi, nors IATA tinklapis vienas geriausių, situacija keičiasi greitai, todėl verta išsirinkus šalį ar šalis patikrinti informaciją jų turizmo svetainėse, ambasadų svetainėse, kovos su koronavirusu svetainėse, tų šalių žiniasklaidoje (pastarųjų kelių dienų straipsniuose) – ir tik jei nerandate nieko abejotino planuotis kelionę. Aišku, svarbiausios yra oficialios svetainės. Dėl visa ko (jei skirtingi šaltiniai prieštarauja vienas kitam) dar galima paskambinti į ambasadą. Galutinį patikrinimą reikia daryti ne anksčiau, nei kelios dienos iki kelionės ir tik tada pirkti bilietus / daryti rezervacijas.

Taip pat reikia surasti ir ar nėra „namų darbų“, kuriuos būtina padaryti prieš kelionę: pvz. COVID testo (žr. žemiau) arba kokios nors internetinės anketos užpildymo. Tarkime, plačiai nuskambėjo atvejai, kad dešimtys turistų neįleisti į Graikiją vien todėl, kad tinkamai neužpildė anketos internetu – o oro uoste to padaryti nebuvo galima. Tai, kad į šalį jūs ar jūsų draugas ar koks “žymus blogeris” keliavo prieš mėnesį, pusmetį ar juoba metus ir papasakojo, kad “problemų nebus”, nieko nereiškia: viskas greitai keičiasi. Nebūtinai aktualūs ir visokie beviziai režimai: daug kur jie laikinai panaikinti, reikia vizos. Dar gali reikėti kelionių draudimo. Taip pat įsidėmėkite, ką planuojate veikti, kur apsistoti ir pan. – yra pasitaikę, kad pasieniečiai klausinėja daugiau nei įprastai (bet daugelyje šalių taip nedaro).

Įsirašykite ir tekstus liudijančius, kad tai, ką padarėte, yra pankankama. Deja, tenka išgirsti istorijų, kad avialinijų atstovai oro uostuose nesupranta besikeičiančių taisyklų, ir nepriima viskai teisingai darančių keleivių į skrydžius (bijodami, kad teks juos, neįleistus į šalį, gabenti atgal avialinijų sąskaita).

Jei skristumėte į šalį lėktuvu, dar pažiūrėkite, ar skrydis, kurį pirktumėte, realiai vykdomas. Čia nepamainoma Flightradar24 svetainė: nuspauskite žemėlapyje ant aktualaus oro uosto, tada „Departures“ ir „Load Earlier“ (jei reikia, kelis kartus) – pamatysite, ar skrydžiai tuo reisu pastaruoju metu kilo, ar ne. Jei nekilo, aš paprastai bilietų neperku: tikėtina, kad pardavinėjami bilietai į neįvyksiančius skrydžius.

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta "Departed", skrydis įvyko. Jei "Unknown" - ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Flightradar rodomi skrydžiai, kurie rugpjūčio 29 d. vyko iš Vilniaus. Jei parašyta “Departed”, skrydis įvyko. Jei “Unknown” – ne. Taigi, skrdyžiai į Rygą, Varšuvą, Milaną, Kopenhagą, Taliną, Kijevą vyko, o į Tel Avivą, Kutaisį, 06:25 Londoną dėl kelionių ribojimų buvo atšaukti visam tam laikotarpiui

Taip pat supraskite, kad beveik visi ribojimai susiję su atvykimu į šalį. Svarbu: jeigu į šalį jau atvykote, niekas jūsų per vidurį kelionės neišvarys – ligos įvežimo riziką kelia tik jūsų atvykimas, o ne jūsų buvimas šalyje. Tarkime, Indonezijoje bei Pietų Korėjoje buvau ir tuo metu, kai turistai iš Lietuvos ten nebebuvo įleidžiami – svarbu, kad atvykau į šalis kol tokių ribojimų nebuvo. Todėl jei perkate bilietus prieš kelias dienas iki kelionės, jums ir aktualu tik tai, kad įvažiavimo į šalį ribojimai nepasikeistų per tas kelias dienas – o ne kad nepasikeistų per, tarkime, 2 kelionės savaites.

Atkreipkite dėmesį, jei skrendate su persėdimu arba važiuojate automobiliu/autobusu/traukiniu tranzitu, kad aktualūs gali būti ir ribojimai šalyse, kuriose persėdate ar kurias kertate tranzitu. Ribojimų persėdimui/tranzitui dažniausiai mažiau, nei jei į tą šalį vykstate kaip galutinį tikslą, bet patikrinkite. Jei skrendate lėktuvu su persėdimu taip pat išsiaiškinkite, ar jums nereikės išeiti iš oro uosto išvykimo zonos, o jei reikės, reikalavimai gali būti griežtesni (tai irgi parašyta IATA informacijoje). Jei įmanoma, renkuosi skrydžius be persėdimų, visgi, ir su persėdimais dažniausiai galima susitvarkyti.

Kaip pasidaryti testą, apsidrausti nuo koronaviruso?

Nemažai šalių reikalauja, kad turistai būtų pasidarę testą nuo COVID-19.

Nors Lietuvoje testai daugeliui daromi nemokamai, tai nėra prieinama kiekvienam. Išeitis – mokamas testas, kurį daro (ir pažymą išduoda) kelios laboratorijos. Reikalingas ne antikūnių (kraujo) tyrimas (kuris tik parodo, ar praeityje sirgote virusu), bet PCR (PGR) testas (tepinėlis iš nosies / gerklės).

Reikia atkreipti dėmesį į šalies reikalavimus, ypač prieš kiek laiko turi būti padarytas testas (pvz. 72 val., 48 val.)? Ar tai mėginio paėmimo, ar pažymos išdavmo laikas? Ar laikas skaičiuojamas iki įlipimo į pirmą skrydį, ar į paskutinį, ar atvykimo?

Jei reikia testo ir laikas labai ribotas verta nepirkti bilietų pirmadieniui. Nes sekmadieniais mokamos testų ėmyklos dažniausiai nedirba, o dalis nedirba ir šeštadieniais. Geriausios dienos tokiam skrydžiui – trečiadienis-šeštadienis, kad pavyktų pasidaryti testą pirmadienį-penktadienį.

Dalis šalių siūlo testą pasidaryti ir vietoje (kaip alternatyvą pažymai). Pasidomėkite, kokia ten kaina (jei testas mokamas) ir palyginkite. Taip pat pasidomėkite kas bus, jei testas bus teigiamas – kai daugiau nei pusė COVID atvejų besimptomiai, o testai teigiami gali būti ne vieną savaitę po užsikrėtimo, negalite būti garantuoti. Ar tektų mokėti už saviizoliaciją, gydymą, kiek kainuotų?

2020 m. rugsėjį skrisdamas į Hurghadą turėjau dvi galimybes: darytis testą Lietuvoje (~75 eurų) arba Hurghados oro uoste (~27 eurai). Ilgai svarsčiau, bet pasirinkau Lietuvą: daugiau aiškumo, jei dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių testas būtų buvęs teigiamas.

Dažnai įvairių neaiškumų dėl sveikatos padeda išvengti draudimas, bet kol kas dabar su pačiu draudimu per daug neaiškumų: nėra precedentų, ką privalo atlyginti, ko ne. Daugelis draudimo kompanijų nenori atlyginti žalos, kai ji kilo šalyse, į kurias Lietuvos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja nevykti. Sąrašas/žemėlapis yra čia, bet jis per visą pandemiją – milžiniškas, apima beveik visą pasaulį. Šalių, į kuria spatariama nevykti, dažnai dar daugiau, nei šalių, iš kurių grįžus reikia izoliuotis.

Iš kurių šalių grįžus nereikia saviizoliuotis (karantinuotis)?

Lietuva nuolat koreguoja sąrašą šalių, iš kurių grįžus į Lietuvą (ar šalį, kurioje gyvenate) reikia 14 d. izoliuotis (negalima eiti į darbą, parduotuvę ir pan.). Daugeliui tokia izoliacija visai nepriimtina ir žinodami apie ją jie nekeliautų išvis, todėl itin nuliūsta kai tik prieš grįždami sužino, kad šalis, į kurią keliavo, įtrauktą į tokį sąrašą.

Patys Lietuvos sąrašai skelbiami čia.

Tačiau svarbu ne tik dabartinis sąrašas, bet ir kas bus ateityje. Net jeigu kelionę planuojiesi prieš kelias dienas iki jos, juk kelionė užtruks savaitę-dvi, o per tą laiką Lietuvą gali įrašyti tokią šalį į sąrašą šalių, iš kurių grįžus reikia izoliuotis.

Dauguma ribojimų sugrįžusiems nustatomi pagal tai, kiek šalyje užsikrėtė žmonių iš 100 000 vietos gyventojų per 14 d.

Deja, daugelis svetainių šios statistikos nerodo (pvz. Worldometer svetainė, šiaip jau vienas geriausių šaltinių apie sergamumą koronavirusu, rodo tik užsikrėtusius per pastarąją dieną arba 7 d. vidurkį). Šiuo atveju nepamainoma yra ši kasdien atnaujinama lentelė. Atsidarę tinklapį spauskite ant “Download today’s data” ir ją parsisiųsite. Atsidarykite ją Excel programoje ir išrikiuokite pagal datą (visų pirma) ir pagal sergamumą nuo didžiausio iki mažiausio. Pamatysite, kurios šalys yra arti nustatyto slenksčio, kurį šaliai viršijus teks saviizoliuotis.

TInkamai išrikiuotos sergamumo lentelės pavyzdys. Skaičius 100 000 gyv. 14 d. - dešinėje

Tinkamai išrikiuotos sergamumo lentelės pavyzdys. Skaičius 100 000 gyv. 14 d. – dešinėje

Stengiuosi nekeliauti į tokias šalis, kurios yra arti to slenksčio, tačiau verta pažiūrėti ir kokia epidemijos eiga (kyla ar krenta sergamumas) ir pan. Tai galima matyti tiek Excel lentelėje, tiek Worldometer svetainėje paspaudus ant konkrečios šalies pavadinimo (aktualus grafikas “Daily New Cases” – žiūrėkite, ar šiuo metu kyla, ar mažėja).

Worldometer statistikos ištrauka - Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams. Ši kreivė aktualiausia iš pateikiamų Worldometer

Worldometer statistikos ištrauka – Vokietijos naujų susirgusiųjų kreivė bėgant mėnesiams. Ši kreivė aktualiausia iš pateikiamų Worldometer

Kita vertus, yra žmonių, kuriems saviizoliacija nėra pasaulio pabaiga – pvz. dirbantiems iš namų tai nėra toks smūgis, kaip tiems, kuriems reikia kasdien eiti į darbą ar būti su žmonėmis. Tai įvertinkite patys, kiek jums tai svarbu.

Kaip neužsikrėsti koronavirusu?

Jeigu šalyje nėra įstatymų ar kitų teisės aktų, nurodančių kaip nors elgtis, kaip elgsitės – jūsų valia. Nėra tokių metodų, kurie 100% padės išvengti ligos – bet juk nėra ir metodų, kurie 100% padės išvengti autoavarijos, skendimo ar kitokios nelaimės. Tačiau elgdamiesi atsakingai galime sumažinti tikimybę iki minimumo ir to daugeliui pakanka.

Jau vien keliavimas vien į šalis, iš kurių grįžus į Lietuvą nereikia saviizoliuotis (ar nedaug viršija tas ribas), užsikrėsti tikimybę sumažina arti minimumo – nes Lietuva savo sąrašą tvarko gana griežtai ir nesaugių šalių ten nėra.

Visų pirma, verta nustatyti, kiek rizikinga situacija ir pagal tai spręsti kaip elgtis. Įvertinkite riziką šalje:
a)Kiek užsikrėtusiųjų 100 000 gyv. / 14 d. šalyje (žr. skyrelį „Iš kurių šalių grįžus nereikia saviizoliuotis (karantinuotis)?“)? Jei šalis didelė, pasižiūrėti ir pagal regionus tos šalies puslapyje, kuriame ji skelbia tokią informaciją.
b)Kiek testuojama toje šalyje? Jei testų daroma nedaug, dauginkite užsikrėtusiųjų skaičių iš kokių 4-8. Testų apimtys yra matomos Worldometer svetainės lentelėje.

Įvertinkite riziką konkrečioje vietoje, į kurią tą dieną eisite:
a)Kiek žmonių bus aplink ten, kur eini, ar bus įmanoma laikytis 2 m atstumo nuo jų? (ar tai teatras, ar muziejus, ar žygis gamtoj)
b)Ar bus žmonių iš šalių, kuriose pavojus didesnis (pvz. oro uostuose).

Kruiziniai keltai atplaukia į Marienhamną

Keltas Mariehamnas-Turku, kuriuo plaukėme 2020 m. rugpjūtį, iš tikro plaukė reisu Stokholmas-Mariehamnas-Turku, gabeno Švedijos sunkvežimių vairuotojus. Švedijoje tuo metu epidemiologinė situacija buvo bloga, taigi, laikėmės papildomo atsargumo priemonių. Pastebėjome, kad žmonės iš Alando salų, kurie šiaip kaukių nenešioja, tame laive jas irgi užsidėjo

Štai ką stengiuosi daryti – kuo didesnis pavojus, tuo daugiau:
a)Nešioti kaukę. Ypač erdvėse, kur daug žmonių, bet jei pavojus didesnis – ir lauke. Jeigu kaukes tomis aplinkybėmis toje šalyje dėvi žymi dalis žmonių, dėviu ir aš, net jei ir nebūtų labai pavojinga: kad nekeltų įtarimų kitiems. Bet jei pavojinga, tai net jei tik maža dalis kitų žmonių dėvi kaukes, aš jas dėviu.
b)Į lankytinas vietas eiti tada, kai žmonių mažiausiai. Pvz. darbo dienomis darbo metu.
c)Jei restoranas, baras pilnas – eiti į tuštesnį. Pasirinkti staliuką toliau nuo kitų žmonių.
d)Važinėti nuosavu automobiliu ar nuomotu automobiliu. Jei visgi naudojuosi viešuoju transportu – viešajame transporte pasirinkti vietą toliau nuo kitų žmonių, kiek tai įmanoma.
e)Vengti ilgesnio bendravimo su daug nepažįstamų žmonių (visokiems pasisėdėjimams su kitais keliautojais, hosteliams galbūt ne laikas).
f)Apsistoti ilgiau vienoje vietoje, ypač bute į kurį neina pašaliniai žmonės, ar savo palapinėje/kemperyje/automobilyje – o ne kas naktį vis kitame viešbutyje.
g)Dažnai plauti rankas, dezinfekuoti.
h)Keisti drabužius, namie (viešbučio kambaryje) nevaikščioti su lauko drabužiais ir ypač batais, dezinfekuoti dažnai liečiamus paviršius (pvz. mobilų telefoną).

Lauke kur mažesni atstumai nešiojamos kaukės Korėjoje

Lauke kur mažesni atstumai atstumai tarp žmonių nešiojamos kaukės Korėjoje

Saugojimasis aktualus visiems. Reikia suprasti, kad šiais būdais saugaisi ne tik nuo to, kad nesusirgtum rimta koronaviruso forma ir net ne tik nuo to, kad neparvežtum koronaviruso namo, savo namiškiams ir pan. Tu saugaisi nuo bet kokios oru plintančios ligos. Šiais laikais keliaujant pavojinga sirgti bet kokia liga, nes yra vietų, kur neįleidžia su temperatūra (net pvz. į skrydį namo), įtarimų kelia ir kosulys. O nuo koronaviruso bei kitų ligų (“peršalimo”, gripo ir t.t.) padeda tos pačios priemonės. Šiaip mano imunitetas silpnas ir sergu maždaug 4 kartus per metus. Tuo tarpu 2020 m., kai nuolat saugojausi, nė karto nesirgau net sloga.

Lankytinos vietos: kas veikia ir kas neveikia per koronavirusą?

Dar prieš galutinai perkanti bilietus ar atliekant kokias rezervacijas būtina patikrinti ir kokia situacija toje šalyje. To ieškau angliškai arba tos šalies kalba. Kreipiu dėmesį į vietos spaudą, žiūriu, kad straipsnis būtų parašytas kuo vėliau, nes viskas greitai keičiasi.

Svarbiausia sužinoti, kas šalyje veikia, o kas neveikia. Ypač patikrinti ar atidarytos tos vietos, kurios svarbiausios jums.

Na, jei neįsivaizduojate kelionės į Paryžių bei Eifelio bokšto ar Luvro (o kažkuris iš jų uždarytas), ar kelionės į kurortą be kokio paplūdimio (kuris uždarytas), tai keliauti neverta.

Kitu atveju – pirmyn. Tačiau riekia susitaikyti, kad kažkokių uždarymų, ribojimų tikriausiai bus. Ėjimo kur nors išvakarėse verta dar sykį patikrinti, ar vieta veikia. Deja, tai retai atnaujinama. Patikimiausias šaltinis – oficialus tos vietos puslapis ar (dažnai ten informacija šviežesnė) Facebook, jeigu yra. Jei jie parašyti kalba, kurios nesuprantate, naudokitės autovertėjais (pvz. “Google Translate“). Visgi, net ir taip ne vieną kartą esu nuėjęs į vietas, kurios nedirbo. Ypač neturtingose šalyse, kur internetas silpnas.

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tipinis pranešimas šiais laikais

Tikėtiniausia, kad bus uždaryta / neveiks:
a)Masiškiausi renginiai.
b)Vietos, išsilaikančios vien iš užsienio turistų (pvz. ekskursijos anglų kalba): tiesiog COVID-19 sumažintų turistų srautų neužteks joms išsilaikyti.

Mažiausiai tikėtina, kad pasidarys negalima lankyti gamtinių vietų (ypač ne nacionaliniuose parkuose, o ten, kur bilietų pirkti niekuomet nereikia).

Taip pat prieš keliaujant reikia sužinoti, kokios yra privalomos saugumo priemonės šalyje ir to laikytis. Pvz. kur privalomos kaukės.

Kaip keliautojas, esi svečias, be to, kai kas gali žiūrėti į tave kaip į rizikingesnį. Šiuo metu visokios tarnybos gali būti gerokai labiau įsitempusios. Todėl tikrai nėra logiška mėginti vietinių kantrybę pažeidinėjant reikalavimus ar nekreipiant į juos dėmesio: jei kažkokie reikalavimai atrodo tokie kvaili, kad jų nesilaikytumėte, geriausia į tą šalį nekeliauti. Be to, už įžūliausius pažeidimus (pvz. privalomos saviizoliacijos nesilaikymas) yra daug galimybių sulaukti labai rimtų nuobaudų: didžiulių baudų, deportacijos, net kalėjimo. Keliaudamas pandemijos laikotarpiu ir sekdamas vietinę šalių spaudą ne vieną tokią istoriją girdėjau. Požiūris į ligą skirtingose šalyse skiriasi kardinaliai – vieniems tai yra beveik maras, kitiems – labiau gripas. Visgi, net jei esate pripratęs prie antro požiūrio (pvz. gyvenote Švedijoje), tose šalyse, kur jis kitoks, privalote elgtis kaip vietiniai.

Kainos bei kelionės per pandemiją pliusai

Ne viskas vien liūdna. Kelionės per pandemiją turi ir savų pliusų. Tiesa, kartu su jais žengia ir minusai. Tiesiog, kelionės dabar kitokios.

Pirmasis pliusas – mažiau kitų turistų. Vieni neįsileidžiami, kiti bijo važiuoti, treti keliauja tik su kelionių organizatoriais ar kruizais, o tų kelionių nebeliko. Taigi, dabar unikali proga pamatyti populiariausias pasaulio vietas tokias tuščias, kokios jos gal niekada daugiau nebebus.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto Pietų Korėjoje. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Bet kartu yra ir minusas – tie dalykai, kurie klesti vien dėl turistų masių (visokios masinės ekskursijos, renginiai) dabar gali išvis nevykti.

Antrasis kelionių per pandemiją pliusas – kai ką dabar galite gauti pigiau (pvz. viešbučius).

Džimbarano Maxone stogas

10 eurų pandemijos metu kainavęs viešbutis Balyje

Tačiau kartu ir minusas – mažesnė pasiūla reiškia, kad mažiau galimų skrydžių, o mažesnė konkurencija gali lemti didesnes skrydžių kainas į daugelį vietų.

Kaip neįstrigti (ir ką daryti „įstrigus“)?

2020 m. kovą vykę masiniai ir staigūs sienų uždarymai buvo gal didžiausias koronaviruso šokas keliautojams: įpratę važiuoti kur nori ir kada nori, staiga, atrodo, nė negalėjo grįžti namo.

Tiesa, pasigilinus į situacijas giliau, buvo aišku, kad daugelis galėjo grįžti, jei būtų elgęsi tinkamai. Nes sienų uždarymas nebuvo *toks jau* staigus: vienur kelias dienas, kitur savaites skrydžiai dar vyko, užsieniečiai iš visur būdavo išleidžiami, o Lietuvos piliečiai – įleidžiami į Lietuvą.

Kai Lietuva paskelbė sienų uždarymą 2020 m. kovo viduryje, aš buvau Katare, po to iš ten skridau į Tailandą, Indoneziją, Pietų Korėją ir iš kiekvienos šių šalių turėjau galimybę grįžti, nors pasirinkau to nedaryti. Tik jau balandį grįžti pasidarė sunkiau – bet galimybės buvo visuomet.

Tikiu, kad tokio staigaus sienų uždarymo nebus, o mažesniems nesklandumams keliautojai jau bus pasiruošę.

Visgi, kad būtų ramiau, pasakysiu, kad ir 2020 m. kovą katastrofų nebuvo, o principai, kurių laikantis praktiškai iš bet kur buvo galima grįžti namo buvo:
*Reaguoti į situaciją. Jei turite bilietus grįžti po dviejų savaičių, bet valdžia paskelbtų, kad po savaitės uždarys oro uostą, tai, jei nenorite ar negalite praleisti toje šalyje dviejų mėnesių, gal laukti neverta: įsigykite naują bilietą, o jei senasis bus atšauktas, pinigus turėtų grąžinti. Sienų uždarymo metu būdavo pernelyg daug istorijų “Ambasada pasiūlė skrydį, bet mums ne(pa)tiko, o paskui skrydžių nebebuvo” ir panašių.
*Suvokti, kad skrydžiai būna ne tik tiesioginiai ir įvairiom avialinijom. Žinoti, kur ieškoti bilietų su persėdimais (pvz. Skyscanner svetainėje, žr. mano apmokymą kaip naudotis). Absoliuti dauguma “įstrigau, neįmanoma grįžti” skundų, kuriuos tuo metu skaičiau internete, iš esmės reiškė “negaliu grįžti taip pat patogiai (tomis pat avialinijomis), kaip atskridau” – tuo tarpu skrydžių su persėdimais buvo dar ilgai. Po to, kai išnyko skrydžiai su persėdimais į Vilnių, dar buvo variantų skristi į aplinkinius miestus ir važiuoti žeme. Labai ilgai po Lietuvos sienų uždarymo išliko galimybė skristi į Minską ir atvažiuoti iš ten, o galimybė skristi į Vokietiją ir keltis keltu išliko visuomet.
*Neverta klausinėti “savo avialinijų”, kaip nusigauti į vietą, jeigu jos atšaukė skrydį – tokiais atvejais linijos būna užimtos, be to, jos, tikėtina, nepasiūlys konkurentų skrydžių, net jei šie ir būtų geriausi, o siūlys savo skrydžius, net jei ir nujaus, kad juos atšauks. Naujų bilietų paieškomis turite užsiimti pats.

Kaip ir su visom rizikom, įstrigimo rizikai geriausia tiesiog užbėgti už akių. Įstrigimo riziką dar padės sumažinti, jei keliausite į “lengvai pasiekiamas” teritorijas. Tai yra arba tos šalys, iš kurių gana netoli grįžti į Lietuvą žeme (Europa), arba tos vietos, nuo kurių netoli svarbūs pasaulinio susisiekimo centrai (didieji Amerikos, Azijos miestai).

Vieninteliai žmonės, kurių istorijas skaitydamas galvojau “šakės, tikrai įstrigo!”, buvo tie, kurie keliavo po atokiausias vietas (Afrikos užkampius, tolimas salas) – ten tikrai galėjo susidaryti situacija, kad iš tų atokių vietų nuvažiuoti į didmiestį nespėtų, be to, “trečiojo pasaulio” valdžios daug mažiau prognozuojamos. Todėl tokių itin atokių vietų tikrai pandemijos metu logiška vengti.

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją

Naudingos nuorodos kelionėms per pandemiją vienoje vietoje. Jei turite papildomų – rašykite į komentarus.

1. ReOpen EU – visų ES ir EEE šalių reikalavimai atvykstantiems bei kiti ribojimai ir draudimai.
2. IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) koronaviruso žemėlapis – visų pasaulio šalių ribojimai ir draudimai atvykstantiems oru (be daugeliu atvejų sutampa ir su ribojimais atvykstantiems kitaip).
3. Koronastop – Lietuvos ribojimai, draudimai, iš kur atvykus privaloma saviizoliacija.
4. Europos ligų prevencijos centras – kasdien atnaujinama lentelė su aktualiu dabartiniu ligos paplitimu pasaulyje (atvejai 100 000 žmonių 14 dienų).
5. Worldometer – kiekvienos šalies koronaviruso statistika įvairiais pjūviais ir grafikais. Čia galima pamatyti, kur liga plinta, kur lėtėja.
6. Flightradar24 – patikrinimui, kurie skrydžiai šiuo metu realiai vyksta.
7. Skyscanner – bilietų pirkimui neprisirišant prie aviakompanijų, maršrutų ir pan.
8. Šalies, į kurią vyktumėte, “Koronastop” tinklapio atitikmuo – kad pažiūrėtumėte į ribojimus tenai.
9. Šalies, į kurią vyktumėte, užsienio reikalų ministerijos arba ambasados puslapis – jei ribojimai atvykimui neskelbiami (8), gali būti skelbiami čia.
10. Šalies, į kurią vyktumėte, populiariausia žiniasklaida – kad paskaitytumėte paskutinių dienų straipsnius ir pajustumėte nuotaikas.
11. Google vertėjas – automatiškai pakenčiamai išverčia užsieninius tinklapius, pvz. žiniasklaidos, lankytinų vietų ir pan., nes kai viskas keičiasi taip greitai, ne viskas prieinama anglų kalba.
12. Lietuvos URM šalių, į kurias nerekomenduojama vykti, sąrašas – aktualus dėl draudimo galiojimo

Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

(Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)

| 3 komentarai

“Lietuviai įstrigo Pietų Korėjoje” – maždaug taip pavadintus interviu man siūlo duoti. Apie tai, kaip pasaulį niokojant koronavirusui, skridau tolyn ir tolyn nuo Lietuvos – per Katarą, Indoneziją, Tailandą, kol galiausiai netikėtai atsikliuvau Seule. Ilgam. Iki šiol nežinia kiek ilgam.

Braukiu, prašau keisti antraštę. Ne, aš tikrai neįstrigau Pietų Korėjoje. Tai Lietuvoje, Europoje žmonės įstrigo. Ten viskas buvo užsidarę, iš ten ilgai neleido išvykti – o čia aš visuomet išlikau laisvas. Čia jokių masinių karantinų, visą laiką veikė net kino teatrai, pramogų parkai – o koronavirusas įveiktas.
p
Daug kas skundžiasi, kad 2020 m. atrodo tarsi “išbraukti iš gyvenimo”, o aš ir džiaugiuosi ir toliau galėdamas įgyvendinti svajones bei tikslus. Ne, šita kelionė seniai nebevyksta pagal planą. Pietų Korėjos išvis nebuvo planuose! Bet planas laimei nereikalingas, o šiais laikais – pavojingas! Nepakartojamos patirtys ir atradimai gali būti ir be plano.

Čia – dienoraščio, pradėto 2020 m. kovą-balandį, tęsinys. Antras mano mėnuo už Lietuvos (2020 m. balandis-gegužė), kurio metu vis labiau įsiliejau į Korėjos kultūrą ir toliau stebėjau, kaip puikiai Korėja tvarkosi su pandemija, o likęs pasaulis „pasiekia dugną“ ir, norisi tikėtis, pamažu pradeda nuo jo atsispirti.

Ši dienoraščio dalis rašyta keturias savaites nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. Kiekvienas iš keturių jo skyrių rašytas atitinkamą savaitę ir atitinka būtent tos savaitės situaciją Korėjoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Sukūrimo datos paminėtos skyrių antraštėse.

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio, vieno aukščiausių planetoje

Su žmona Aiste prie Lotte Tower dangoraižio Seule, vieno aukščiausių planetoje


Balandžio vidurys (2020 04 13 – 2020 04 19)


04 13-04 19: Sena svajonė pagyventi kitoje kultūroje ilgiau

Vienoje Excel lentelėje turiu gyvenimo tikslų sąrašą. Ir vienas tų, vis atidėliojamų, buvo ilgiau pagyventi kokioje vienoje užsienio šalyje. Ne, ne kaip emigrantui. Nuo 2017 m. esu skaitmeninis klajoklis, tuos pačius darbus internetu galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Pradėdamas tokį gyvenimą žadėjau sau, tarkime, 3 ar 6 mėnesius gyventi vienoje šalyje, paskui kitoje. Realybė susiklostė kitaip: apie pusę metų būdavau Lietuvoje, apie pusę – užsienyje, ir atvykstu-išvykstu iš Lietuvos maždaug kas mėnesį-du. Visgi pasitaiko darbų, kuriems reikia būti Lietuvoje, pavyzdžiui, paieškos Lietuvos archyvuose…

O kai turiu vieną-du mėnesius naujoje šalyje noriu aplankyti įvairius jos regionus, sunkiau pasiekiamas aplinkines šalis. Todėl ilgiausiai vienoje vietoje iki šiol buvau apsistojęs 2018 m. Bankoke – 13 dienų, o šiaip ir 5 dienos man yra daug.

Seulo maisto turguje

Seulo maisto turguje

Dabar valstybių sienas pakeitė geležinės uždangos. Ir rakto skylutės, pro kurias vis pralįsdavau ir pralįsdavau, „užsiklijavo“. Ilgai atidėliotas tikslas “sustoti ilgesniam laikui” staiga įsigyvendino pats netikėtoje vietoje. Vien Seule būsime bent mėnesį.

Ir Seulas tam puiki vieta. Pigesnis, nei daugelis kažkodėl mano (pietūs ar vakarienė restorane už 2,5 euro – normalu). Bet turtingas, tvarkingas ir modernus. Man artimos kultūros ir, svarbiausia, neužsidaręs korona-panikos siaubuose.

Budos gimtadieniui šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Budos gimtadieniui Pietų Korėjos šventyklas papuošę žibintai. Kai esi šalyje ilgiau, lengvai gali sulaukti įvairių švenčių

Įsigyvename į Seulą iki smulkmenų. Įsidėmime, kurie iš daugybės „Free WiFi“ Seulo gatvėse yra tikrai „Free“ (nemokami), o kurie reikalauja visokių mokamų loginų. Autobusuose nemokami, metro – mokami, išskyrus stoteles… Pamatę, kaip greitai ištirpsta į SIM kortelę įneštos kelios dešimtys eurų suprantame, kad mobilusis internetas moderniojoje Korėjoje – kažkodėl labai brangus. Štai kodėl tokie populiarūs mokami WiFi ir interneto kavinės…

Perprantame, kad raudoni autobusai brangesni už žalius ir mėlynus, kad jeigu netyčia paliksi grąžą restorane tave pasivis ir ją paduos (arbatpinigių Korėjoje nėra). Kad geriausios rajono picos “Pizza School”, o korėjietiškas maistas – “Kimgane”.

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar būtų neįmanoma

Kirpykloje Pietų Korėjoje: Lietuvoje ir dar daugybėje šalių tai dabar, balandžio viduryje, būtų neįmanoma

Priprantame, kad beveik kasdien pro mūsų daugiabutį pralekia 20-30 gaisrinių automobilių „serija“. Pirmą kartą jos sustoja netolimoje gatvėje, einame žiūrėti, kas vyksta. Nevyksta nieko, gaisrinės išsivažinėja. Kai tokia pati gaisrinių armija kitą dieną sustoja prie mūsų namų, neišsigąstame, nereaguojame. Gal klaidingi iškvietimai, gal apsidraudimas: tankiame 22 mln. gyventojų Seule bet koks gaisras gali greitai išplisti, pražudyti dešimtis ar šimtus.

Netgi pasidaro nebekeista, kad per bute(!) įrengtą garsiakalbį kažkoks dėdė be įspėjimo ar atsiklausimo pradeda berti korėjietiškus žodžius. Niekaip nepasislėpsi, neišjungsi! Išsiversti taip ir nepavyko, bet vienu metu kalbėdavo beveik kasdien.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

Gatvės būrimai Korėjoje. Būrimai čia vyksta ir atrakcionų parkuose, ir net pirtyse: jie rūpi daugeliu.

04 13-04 19: Kartu su turistais išnykusios paslaugos

Masinis turizmas – kaip dviašmenis kalavijas. Viena vertus, dažnam keliautojui tos masinių turistų masės tik trukdo: nelabai besidominčių vietos kultūra, plepančių, užstojančių gražius vaizdus. Ir iš tiesų pamatyti Seulo lankytinas vietas be tų turistų masių savaip įdomiai didinga. Kai pernai lapkrtį lankėmės Venecijoje, ten vykstant bienalei su pranašišku oficialiu šūkiu „Lai tu gyvensi įdomiais laikais!“ (May you live in interesting times), mano žmona Aistė manęs liūdnai sakė „Tai daugiau niekad nebepamatysime turistinių vietų be visų tų minių“. Nepraėjo nė pusmetis – ir štai…

Džongmjo šventykla Seule

Džongmjo šventykla Seule

Kita vertus, dabar pasidarė akivaizdu ir kiek galimybių tau suteikia tai, kad kitų turistų šitiek daug: juk daugybė verslų, paslaugų veikia tik dėl to ir tik dėl to tu gali gauti jas pats.

Pietų Korėja mažai ką uždraudė, bet „užsisukus turistų srautams“ vis sunkiau ir sunkiau gauti paslaugų, kurios buvo skirtos turistams: firmoms tiesiog nebeapsimoka jų organizuoti, jos užsidaro.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais 'Laikykitės tylos!' ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius 'triukšmo tvarkdarius' ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Seulo senamiestyje. Siurrealistiškai atrodo moterys ir vyrai, vaikštinėjantys tuščiomis gatvėmis su užrašais ‘Laikykitės tylos!’ ant nugaros. Kad tai suprastum, turi mintimis grįžti pusmetį atgal. Kai siaurose gatvelėse tarp plonasienių tradicinių namų knibždėjo turistų ir vietiniams gyventojams jie taip trukdė, kad štai pasikvietė tokius ‘triukšmo tvarkdarius’ ir iškabino ženklus, kad rajono lankyti vakarais, rytais ar savaitgaliais negalima.

Sumaniau parodyti Aistei demilitarizuotą zoną, tą paskutinį šaltojo karo frontą, kur susiduria Pietų ir Šiaurės Korėjos. Daug ką ten galima pamatyti tik su ekskursija. Pasižiūriu agentūros, su kuria ten keliavau 2015 m., tinklapį: ekskursijų nedaug, tik sekmadieniais ir tik ne į JT zoną. Pasirenku savaitgalį, parašau užklausą. „Ekskursijų nebėra išvis“ – gaunu atsakymą. Matyt, ir sekmadieniams srauto nebepakanka. Paprašau parašyti, jei kada atnaujintų, nes būsiu iki birželio. Suprantu, kad tai nepriklauso vien tik nuo valdžios: svarbu ir turistų srautai. Niekas nežino, kada jie atsigaus.

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus - arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas, atplukdęs šnipų į Pietų Korėją prieš ~25 metus – arčiausiai Šiaurės Korėjos, ką pavyko pamatyti šį mėnesį

Keliaudamas po Aziją, mėgstu pirkti įvairius bilietus per KLOOK: per šią sistemą būna pigiau ir ji niekad nepavedė. Iki šiol. Dabar net jei KLOOK parašyta „Galima užsakyti nuo rytdienos“, nereiškia, kad galima užsakyti išvis. Kaip pasiseks. „Lotte World“ dangoraižį ir pramogų parką, „Seoul Tower“ bokštą aplankiau. O štai pirmasis mėginimas išsinuomoti minamą dreziną uždarytame geležinkelyje (tai – populiari ir unikali Pietų Korėjos pramoga) baigėsi nesėkme: nepatvirtino, teko grąžintis pinigus. Atodo, KLOOK‘as pats nebežino, kas vyksta, kas ne.

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje - tik maža jų dalis

Netoli Seulo olimpinio stadiono suparkuoti dabar nebereikalingi turistiniai autobusai. Nuotraukoje – tik maža jų dalis

Seulo oro uoste, Korėjos spauda pranešė, net duty free parduotuvės užsidarė. Oro uostas veikia, skrydžiai niekad nesustojo, bet nebeapsimoka išlaikyti pardavėjų dėl kelių klientų.

Todėl, kad ir kaip gerai Pietų Korėja atlaikė koronavirusą, ekonominė krizė jai smogs, nors ir mažiau, nei Lietuvai. Pasaulis globalus.

Lotte World parke

Lotte World parke

Sumanęs plaukti laivu po gracingai dundančiais Seulo tiltais gražiąją Hano upe, prieš pirkdamas bilietą važiuoju prie prieplaukos įsitikinti, ar plaukia. Plaukia. Kaip visuomet, gal septynis kartus per dieną. Didžiuliu laivu plaukiame penkiese. Kaip priklauso, muzikantė pagroja romantiškas dainas – tiek angliškas, tiek korėjietiškas. Lengva laikytis distancijos nuo kitų! „Eland“ kruizų po Seulą bendrovė nuėjo priešingu keliu: ne tik, kad nesustabdė veiklos, bet net nepraretino reisų. Nors, atrodo, dabar gal pakaktų vieno kruizo per dieną…

Tuščiame Hano upės kruize

Tuščiame Hano upės kruize

04 13-04 19: Be kaukės – kaip nuogas

Vaikštinėju po Joido parką, prisėdu atsigerti kolos, stebėdamas kostiumuotus aplinkinių ofisų dangoraižių darbuotojus, turbūt niekada ir nepradėjusius dirbti iš namų. Veido kaukę pasidedu ant kelių. Vėjas čia pat ją nupučia. Pakeliu nuo žemės – susipurvinusi, skruzdėlės vaikšto. Išmetu.

Ofisų rajonas, kaukėmis nepreikiauja. Pirmą kartą po daugiau nei mėnesio kelias valandas vaikštau viešumoje be kaukės. Per Hano upės pakrantės parką, pilną piknikaujančių žmonių.

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host 'pagrindinio herojaus' - iš Hano upės iškylančios pabaisos - statulos

Su nupūsta kauke prie Korėjos siaubo filmo The Host ‘pagrindinio herojaus’ – iš Hano upės iškylančios pabaisos – statulos

Nejauku. Net keista, kaip nejauku! Kai prasilenki arti su kitais žmonėm – dar nejaukiau. Neįtikėtina! Dar prieš mėnesį išeiti su kauke atrodė nejaukiai kvaila.

Klausiu kelio į metro stotį. Nenoriu jų gąsdinti, tad stoviu per 2 metrus nuo pašnekovų. Tada einu į traukinį. Traukinys pilnas – vakarinis pikas. Tarp žmonių atstumas tik centimetrai. Jeigu parke dar būdavo žmonių be kaukių (kaip kitaip valgysi), metro vagone aš toks vienintelis. 11 stotelių…

Bent jau į mane piktai nesižvalgo. Kitose šalyse, spauda rašo, vietiniai užsieniečių bijo. Korėja sutvarkė virusą ir korėjiečiai jo bijo vis mažiau, bet kaukės, tikriausiai, dar ilgai neišnyks. Suprantu, kad kvaila – bet švelni baimė užsikrėsti važiuojant metro be kaukės lydi visą laiką.

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Korėjiečiai Hano upės pakrantėje, tikriausiai, transliuoja į savą videokanalą

Taip, koronavirusas vis dar „plevena pavasarėjančiame Korėjos ore“, bet jį „susitikti“ tikriausiai tikimybė jau senokai panaši, kaip lūšį Lietuvos miškuose. Keletui nepasiseka – tik tiek Seule kasdien teužsikrečia. Tai tik po 1 iš kelių milijonų, kai Seule 22 mln. žmonių. Bet turbūt ir yra tik po 1 iš kelių milijonų todėl, kad visi saugosi: net jei koks vienas-kitas asimptominis infekuotasis ir prasprūdęs pro išmaniąją kovos su koronavirusu sistemą ir vaikšto į parkus, važinėja metro, tai kai ir jis nešioja kaukę, ir visi aplinkiniai jas nešioja, tikimybė užkrėsti artima nuliui. Nes užkrečiama iš sergančio burnos/nosies į sveiko burną/nosį/akis – o ne tiesiog stovint šalimais. Reiškia, praeis savaitė ar dvi, toks ligonis pasveiks ir viskas – ta ligos šaka bus nukirsta, jis liks nieko neužkrėtęs.

Štai taip Korėjoje užsikrėtusių mažėja ir toliau. Štai todėl ta visuotinė „baimė būti be kaukės“ yra labai gerai. Gal tik vienas iš milijono, kad užsikrėsi, bet jei kaukių nenešiotų niekas, tuoj galėtų būti vienas iš šimto tūkstančių, paskui – vienas iš dešimt tūkstančių ir t.t. „Antroji koronaviruso banga“, kuria pernelyg ramius savo piliečius per žiniasklaidą nuolat gąsdina Korėjos politikai.

Kaukėtame Seulo metro

Kaukėtame Seulo metro įprastu metu, kai ir aš su kauke

Tikiuosi, tame metro traukinyje tokio užkrėstojo nebuvo. Namie paimu naują kaukę. Jų rezervas išsekęs. “Paprastų” kaukių Korėjoje daug – esame net nemokamai gavę kaip priedą prie nesusijusio pirkinio. Bet tų „rimtesnių“ kaukių mažai. Prekyboje kaukių daug ir lengvai matai, kurios gražios, o kurios – ne, bet kaip atskirti saugesnes nuo nesaugių? Ar pasitikėti „N94“ kokybės standartu, jei kaukę perki turguje? Čia net valstybės, būna, prašauna užsisakiusios kur iš Kinijos netikrų COVID testų, kaip Ispanija… Išsivertus autovertėjais visokių kiniškų kaukių įpakavimų instrukcijas tiesiai šviesiai rašoma – “nuo ligų nesaugo”.

Viskas, kaukė kaip kūno dalis. Nebedusina. Ir su daugeliu moku apsieiti, kad neberasotų akiniai. „Įdomu, ar kada nors kaukė mus apsaugojo nuo COVID?“ – klausia Aistė. Nežinau. Bet tikiu, kad nuo kitų ligų apsaugojo. Mano imunitetas siplnas, kiekvienoje kelionėje susregu kokiu kosuliu, sloga, lengva temperatūra – bet ne šitoje. O dabar, šiaip ar taip, kitos ligos mažiau pavojingos nei COVID – turėsi kokį kosulį ir kris ant tavęs įtarimas.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje išvaizdoje.

Užsipirkau kaukių. Įdomu palyginti skirtingas: kurios patogesnės, kurios geresnės, su kuriomis nerasoja akiniai, kurios gražiau atrodo. Šiokia tokia įvairovė šiaip jau neišvengiamai nykioje kaukėtoje išvaizdoje.

04 13-04 19: Po mėnesio Lietuva jau kažkur toli

Kai prieš gerą mėnesį užbombardavo žinios apie visus karantinus, sienų uždarymus, evakuacijas, repatriacijas, darėsi baisu, it karo laikais.

Paskui, keliaudamas per Indoneziją, susitaikiau su mintimi: „Nieko nesuplanuosi, mano situacija geresnė nei daugelio aplinkinių (kurie gyvena iš turizmo arba privalo grįžti į darbus, pas šeimas), tai tiesiog plaukiu su srove ir tikriausiai viskas bus gerai“. Ir kol kas viskas labai gerai, bet vis tiek skaitydavau, baisėdavausi tomis žiniomis, kas Europoje vyksta.

O dabar štai perskaitau, kad Lietuva uždarė Nemenčinę, kad ten galės patekti tik žmonės su leidimais – ir kažkaip nelabai įdomu jau. Ne tik dėl to, kad pavargęs nuo to. Bet ir dėl to, kad viskas šitaip toli. Pietų Korėja – ne Tailandas ar Indonezija, kur tvyrojo trapi ramybė, bet tuo pačiu viskas iš lėto užsidarinėjo. Pietų Korėja – tarsi kitas pasaulis, kur koronavirusas visiems yra tik dar vienas virusas, dar viena liga, o ne kažkoks XXI a. maras, dėl kurio reikia naikinti viską, kas gražu, prasminga ir suteikia žmonėms galimybę (prasi)gyventi.

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose - bet ne draudimų

Korėjoje gausu įspėjimų, mokomųjų laidelių kaip saugotis nuo COVID viešuosiuose ekranuose – bet ne draudimų

Lietuva, Europa ilgą laiką psichologiškai dar buvo „čia“, nepaisant to, kad keliavau 10 000 km nuo jos Azijoje, bet dabar tai jau „ten“. Paseku situaciją ne tik ten, bet ir kitose šalyse, kurios dar prieš kelias savaites buvo laikinais namais – Katare, Tailande, Indonezijoje. Ji visur iš lėto blogėja: Tailandas karantinavosi panašiau į Europą, bet Indonezijoje ir Katare – laisviau.

Bet čia jau kaip žinios iš Sirijos pilieitnio karo: baisu, savaip artima, nes pora metų iki karo buvau Sirijoje, bet tuo pačiu psichologiškai vis toliau.

Prieš 2-4 mėnesius jei kuriame iš mano mėgstamų proto žaidimų būtų buvęs užduotas klausimas „Viename mieste keliasdešimt darbininkų susirgs kvėpavimo takų virusu. Valdžia uždarys tą miestą, nebeleis ten niekam atvykti. Kokioje šalyje taip atsitiks?“ pirmasis spėjimas būtų buvęs „Šiaurės Korėjoje“, antrasis – „Turkmėnijoje“…

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

Viešas dezinfekcinis skystis Pietų Korėjoje

04 13-04 19: Paskutiniai ribojimai Korėjoje tuoj išnyks?

Naujai užsikrėtusių koronavirusu visoje 50 mln. žmonių Pietų Korėjoje šiandien tik aštuoni. Pirmąkart mažiau nei 10. Iš tų pačių aštuonių penki užsikrėtė svetur. Kad užsikrėtusių būtų kuo mažiau tiek man, tiek visiems korėjiečiams norisi ir altruistiškai, ir kiek savanaudiškai: juk „skatinimas laikytis atstumo“ galioja iki šiandien ir valdžia iki paskutinio atidėlioja sprendimą: tęsti jį ar netęsti. Aišku, palyginus su Europa, tas skatinimas – juokingas, ribojimai menki, tačiau vis tiek šis bei tas uždaryta, o į kai kurias tų vietų norėtųsi nueiti.

Pavyzdžiui, Yoido bažnyčią, vieną didžiausių pasaulyje. Pietų Korėja vienintelė šalis, kurioje krikščionybė niekada nebuvo oficiali religija, tačiau duaguma jos gyventojų tapo krikščionimis. Krikščionys jie labai uolūs, siunčiantys užsienin daugiau misionierių nei bet kuri šalis, išskyrus JAV. Be to, čia religingi ne seneliai, o jaunimas. Tad, norint geriau pažinti tą kasdien iš naujo kuriamą Korėjos kultūrą, visad norėjau apsilankyti tokioje modernioje ir jaunatviškoje superbažnyčioje. Kol kas bažnyčios uždarytos, nors per Velykas ~2000 jų draudimo nebepaisė.

TIk devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje

Tik devyni nauji koronaviruso atvejai visoje 50 mln. gyventojų Pietų Korėjoje. Kasdien 10:30 ši statistika skelbiama ‘Kore Herald’

Lankydamasis užsienio šalyse stengiuosi susitikti su ten gyvenančiais lietuviais. Paprastai dėl „Gabalėliai Lietuvos“ internetinės lietuviško paveldo užsienyje enciklopedijos: aiškinuosi, ar toje šalyje yra lietuivškų vietovardžių, lietuvių muziejų, žymių lietuvių kapų, paminklų lietuviams ir kito ir, jei taip, aplankau, nufotografuoju, įtraukiu į „Gabalėlius Lietuvos“.

Korėja per toli ir per daug jau mūsų istorijos atskiros, kad ten tikėtis lietuviškų vietų, bet iš 14 metų Korėjoje gyvenančio Martyno buvo įdomu daugiau išgirsti apie Korėjos gyvenimą iš vidaus.

„Korėjiečiai nori gyventi laisvai“ – sakė.

„Korėjiečiai ir gyvena laisvai“ – atsakėme turėdami su kuo palyginti.

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Su Martynu and Seulo miesto sienos

Bet čia kaip su nusikalstamumu. Niekur pasaulyje nėra prasmės klausti „Ar čia saugu?“, nes išskyrus kelis rimčiausius keliautojus, aplankiusius 70 ar 100 šalių ir praleidusius užsienyje mėnesių mėnesius ar metų metus, visi vertins tik per savo šalies prizmę. „Čia saugu, iš mūsų tik tris mašinas pavogė“ – tokį atsakymą girdėjome Brazilijoje, nes kur nesaugu ten ginkluoti pagrobimai ir vaikai su automatais gatvėse (mačiau savo akim). O japonas – arba korėjietis – galėtų pasakyti: „Čia labai nesaugu, prieš septynerius metus kaimyno draugo pažįstamą kišenvagiai apvogė“.

Tai taip ir su karantinu, koronavirusu. Visiems atrodo pas juos blogai – nes blogiau, nei buvo anksčiau. Bet pas vienus yra griežto režimo kalėjimas, pas kitus – pataisos namai, pas trečius – namų areštas, na o Korėjoje gal tik nedidelė ekonominė krizė. Ir niekas, išskyrus kelis keliautojus, nėra matęs daugiau nei vieno (maks. dviejų) varianto. O ir mes tematėm penkis.

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Tipinė Korėjos anketa, kurias reikia pildyti kai kuriose vietose įeinant, kad, jei kas ten susirgtų, galėtų tau pranešti. Tokios anketos retos (per mėnesį tepildėme kokias 4 ar 5), bet juk seniau to nebuvo

Martyną švelniai išgąsdiname papasakodami, kaip sunku buvo patekti į Pietų Korėją. Jam terminas išvykti sueina gegužės pabaigoje. Mes kiek laimingesni – turime laiko iki birželio 28 d. Bet kas bus tada? Turime birželio 25 d. bilietą į Japoniją – ar išvyksime? Ar bus tada normalūs skrydžiai į Lietuvą? Spėlioti dabar tas pats, kaip prognozuoti ruletės rezultatus.

Vakaras. Večiu portalus: ar baigsis Korėjoje ribojimai? Taip, bet ne visai. Pietų Korėjos valdžia prėmė sprendimą sušvelninti „skatinimą laikytis atstumo“. Bažnyčios, naktiniai klubai, korepetitorių mokyklos (šitaip svarbu dėl vaikų mokslų pamišusioje Korėjoje!), sporto klubai atsidarys. Aišku, valdžia kalba kuo aptakiau („Bent savaitę-dvi pasistenkite neiti iš namų pernelyg daug“): niekas nenori, kad milijonai korėjiečių staiga paplūstų į gatves švęsti „koronaviruso pabaigos“, nes tokios minios galėtų būti antrosios ligos bangos pradžia.

Skaitau internete apie protestus pireš karantiną JAV, kitur. Savaip džiaugiuosi – gal pasaulis atsitokės. Bet viskas taip toli – ir tas karantinas, ir tie protestai. Pietų Korėjoje tvirta dabartis ir aiški ateitis.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) - be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.

Vis dažniau Korėjoje pamatysi poras, kur vienas žmogus (dažniau moteris) – be kaukės. Šiek tiek keista: juk jei užsikrėstų, tikėtina, vis tiek užsikrėstų abu.


Balandžio galas (2020 04 20 – 2020 04 26)


04 20-04 26: Netikėtos mano “šlovės minutės”

Paskelbęs praeito mėnesio dienoraštį šiame tinklaraštyje, sulaukiau daug dėmesio ne tik iš skaitytojų, bet ir iš spaudos. Matyt, istorija pasirodė unikali: daug kas dabar „karantinuojasi“ užsienyje (tiek savo pasirinkimu, tiek negalėję grįžti į Lietuvą), bet, tikriausiai, mažai kas per 2020 m. kovą-balandį išvydo situaciją net 5 valstybėse, sienoms užsidarant dar “stūmėsi pirmyn”.

Mano dienoraštis kaip straipsnių serija spausdinamas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (su kuriuo bendrdarbiauju nuo “Tikslas – Amerika” misijų), daviau interviu “15 minučių”, LRT „Pasaulio Lietuvai“. Bene kasdien skaitau ir taisau man žurnalistų atsiųstus straipsnius, kad nebūtų niekur publikuoti su klaidomis, siunčiu žiniasklaidai nuotraukas ir pan.

Aistė duoda videointerviu LRT laidai 'Pasaulio Lietuva'

Aistė duoda videointerviu LRT laidai ‘Pasaulio Lietuva’

Paskutinį kartą kažkiek panašioje situacijoje buvome prieš 9 metus, kai per savo medaus mėnesį 2011 m. kovo 11 d. atsikliuvome Japonijoje. Tada ten, kaip žinia, buvo didysis žemės drebėjimas, sprogo Fukušimos atominė elektrinė. Aišku, masteliai buvo ne tie, o Lietuvoje žinias žiūrintiems artimiesiems buvo baisiau, nei mums Japonijoje.

Įdomu, ar į ką įsivelsiu dar po 9 metų?

Straipsnis apie mus 15 minučių

Straipsnis apie mus 15 minučių

Visame šitame labiausiai patinka tai, kad papasakoju lietuviams, kaip laikosi ir tvarkosi kitos šalys, kokie yra keliai kovoje su pandemija (ne tik europinis užsidarymas).

04 20-04 26: Keliaudamas po šalį pamatai daugiau, nei joje gyvendamas?

Paradoksas, bet tiesa. Kai keliauju į kokią nors šalį trumpam laikui, pakalbėjęs su ten gyvenančiais, dirbančiais, studijuojančiais lietuviais dažnai suprantu: per savaitę ar pora aš pamačiau daugiau, nei jie per metus ar kelis.

Taip yra todėl, kad, kai keliauji, supranti – „dabar arba niekada“, „daugiau galimybių gal nebus“. Ir darai viską, kas toje šalyje įdomu, prieš tai ilgą laiką tam ruošęsis, kad kiekviena akimirka būtų išnaudota tinkamai.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Žydintys medžiai. Korėjos miestuose nuostabiai daug gražių žiedų, ir skirtinguose miestuose jie pražysta skirtingu metu. Tą supranti tik būdamas šalyje ilgiau.

Štai kai keliavau prieš penkis metus į Pietų Korėją pirmą kartą, šalyje teturėjau 9 dienas. Bet per jas ne tik aplankiau visas svarbiausias Seulo, Suvono, Pusano, Kjongdžu, Andongo, Tegu lankytinas vietas – visokius konfucianistų siovonus, šventyklas, muziejus, pagodas, gamtos takus – bet ir padariau viską optimaliu iš anksto suplanuotu laiku. Sekmadienį praleidau Hahoe liaudies kaime kur stebėjau tradicinį kaukių šokio spektaklį (vaidinamą šimtus metų, bet tik kartą per savaitę). Ištaikiau, kad būčiau Seule tą dieną, kai vyko e-sporto „League of Legends“ varžybos. Įterpiau visos dienos ekskursiją į demilitarizuotą zoną Korėjų pasienyje ir dar daug ką, aišku, aktyviai keliaudamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir, pamenu, kai kuriomis dienomis spėdamas užkąsti gal tik kartą. Juk negaiši laiko kavinės paieškoms, jei esi užmiestyje ir tų kavinių nėra. Pavalgyti per gyvenimą spėsi, pamiegoti – irgi, o prie Tripitaka Koreana lentelių, seniausio spausdinto tokios apimties kūrinio, Hėinsos pagodoje gal niekad daugiau nė per 1000 km nepriartėsi.

Dirbame Seulo bute

Dirbame Seulo bute. Milijonai pasaulio žmonių šiomis dienomis išbandė darbą iš namų. Mes taip dirbame jau trys metai. Tiesa, tie mūsų namai kas savaitę ar kelias – vis kiti. Dabar bus tie patys visą mėnesį.

Tuo tarpu tie, kas gyvena šalyje, neretai galvoja „Juk dar bus laiko…“. Ir labai dažnai atidėlioja, atidėlioja, pamiršta, gyvena „savo rutinos burbule“ – net per savaitgalius, atostogas. Ir net kai ateina laikas išvykti iš šalies (tarkime, baigiasi studijos), dalies tikslų lieka neįgyvendinę, ar – dažniau – net apie juos nesusimąstę. Gal po kokių metų netyčia pamatę kokiame interneto portale straipsnį apie įdomią šalies tradiciją ar gražų pastatą pasigailės „Kodėl aš ten neapsilankiau?“.

Trumpoms kelionėms aš paprastai ruošiuosi su karine drausme, metodiškai pereinu visokių informacijos šaltinių sąrašą, nuo pradžios iki galo skaitau apie šalį knygas, žymiuosi ką noriu aplankyti žemėlapiuose, susidarinėju mintyse maršrutus. „Misija“ turi būti paruošta tarsi karo operacija. Bet kai važiuoji kažkur neribotam laikui, viskas kitaip: atrodo, spėsi, rūpesčių yra ir kitų.

Dabar pats pirmą kartą esu „kitoje barikadų pusėje“. Labiau Seulo gyventojas, nei turistas. Ir pamažu jaučiu, kaip įsigyvenu į lengvą rutiną. Tarkime, einu į restoranus, kur žinau, kad pigu ir skanu (iš visų tų dešimčių ar šimtų, kurių įvairove taip džiaugiausi kai pirmą kartą išlipau iš metro tame Tongmjo rajone). Neretai leidžiu laiką taip, kaip įpratęs, tik kitoje vietoje: na, vaikščioju mieste ar parkuose, užsukdamas prie įspūdingesnių pastatų.

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Jau toks įprastas vaizdas pro buto langą Seule, kad net neįtikėtina, kad jį teks palikti

Aistė pamini, kad Korėją įsivaizdavo skirtingesnę nuo Lietuvos, nei atrado. Ir man 2015 m. ji atrodė skirtingesnė – nes, tiesiog, į vietinį gyvenimą pasinėriau stagiau.

Negaliu sukerpėti. Viskas praeina ir paskui būtų gaila. Mintyse paspiriu save ieškoti naujų ir naujų galimybių, naujų ir naujų patiekalų, naujų ir naujų pramogų ir kultūrinių patirčių, kurias, vos šovus į galvą naujai minčiai, įtraukiu į užrašus telefone su grafa “išbandyti”. Taip, kimbapai skanūs, bet ir bokumbapo, čujuk bokumo paragauju ir dar daug ko – ir, pasirodo, tai irgi nuostabūs patiekalai.

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėjietiškų blynų kepėja Korėjos maisto turguje

Korėja yra nuostabiai kitokia šalis, kur ne tiesiog kitokia architektūra ar kitokia – tokia valiūkiška – reklamų estetika. Ten gali pasinerti į tokius užsiėmimus, kokių dažnas lietuvis nė neįsivaizduoja egzistuojant. Požeminiai PC kambariai ne šiaip sau interneto kavinės – ten, modernių kompiuterių milžiniškais monitoriais apsuptyje verda kitas gyvenimas: e-sporto, uždirbamų ir brangiai parduodamų virtualių kardų… Neseniai nuskambėjo istorija apie Seulo PC kambaryje pagimdžiusią moterį kuri, nusikračiusi kūdikiu, grįžo į virtualius pasaulius…

Korėjietiškos pirtys (čimdžilbangai), kuriose ir nakvojama, gyvenama. Šventyklos, kuriose gali apsinakvoti ir per visokias patirtis, rytinę meditaciją geriau suvokti budistinę kultūrą kviečiami ne tik budistai. Aistringos sekmininkų bažnyčios, vienos didžiausių pasaulyje. Viskas dar manęs laukia.

Nustebimų dar būna ir gtavėje, nors ir rečiau. Dar 2015 m. pripratau prie neoninių švytinčių kryžių (be jų bažnyčia – ne bažnyčia) ar išmaniųjų autobusų stotelių, visokiuose ekranėliuose rodančių kur tiksliai kuris autobusas. Bet vis randu ir randu ką modernaus: vieši purškimo nuo uodų vamzdžiai (prieš einant į parką) ar batų plovimo žarnos (išeinant iš jo), ekranai prie tualeto įėjimo rodantys kurios tupyklos užimtos, Kompiuterinių žaidimų akademija ir pan.

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Prie įėjimo į stoties tualetą ekranas rodantis užimtas ir laisvas kabinas šiuo metu

Be to, „žinoti“ ir „išvysti savo akim“ – ne tas pats. Žinojau, kad Korėjos begaliniame vlogų pasaulyje kaip niekur populiarūs „valgymo transliacijų žokėjai“, kurie, tiesiog, filmuojasi kaip valgo; juos žiūri, jiems aukoja tūkstančiai (esą, vienišiems žmonėms nesmagu valgyti vieniems, tai jie įsijungia tokius žokėjus). Na, bet pamatyti nebejauną vyrą, prisimontuojantį eiliniame tinkliniame restorane išmanųjį telefoną ant trikojo ir su visokiomis grimasomis transliuojantį savo pietus visai Korėjai vis tiek netikėta.

Valgymo žokėjas restorane

Valgymo žokėjas restorane

Žinojau, kad Korėjoje nelabai padoru nuoga nugara ar iškirptė. Bet sunku nenustebti kai kažkokia moteris gatvėje priėjusi prie Aistės pradėjo korėjietiškai kažką aiškinti, gestikuliuoti, o galiausiai paėmė ir persegė Aistės liemenėlę kitaip. Davė suprasti, kad taip vaikščioti nedera išvis – Aistė grįžo namo, persirengė. Tai kas, kad korėjietės į darbus vaikšto tokiais trumpais sijonėliais, kad, tarkime, po striuke jų kartais nė nesimato, boluoja kelnaitės. Tuo Rytų Azijos ir Vakarų kultūros skiriasi kardinaliai. „Nuogumas – irgi kultūrinė sąvoka“ – girdėjau įdomią mintį.

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos 'adžumai'

Aistės rūbas užkliuvęs Korėjos ‘adžumai’. Vėliau, kaip korėjietės įpratusios, Aistė įsigijo papildomą specialų trumpą rūbą, dengiantį pečius

Nustebino, kaip niekas Seulo neišmuša iš vėžių. Štai nutrenkia gatvėje priešais mūsų namus motociklininką. Tas guli be sąmonės, gal miręs. Guli ant perėjos. Šviesoforas veikia. Žmonės vaikšto aplink lyg niekur nieko. Tarp motociklo ir nutrenktojo, tarp nutrenktojo ir partrenkusios mašinos, apeina nukritusį šalmą ir nuolaužas.

Su sirenomis atvažiuoja policija, greitoji, bet gyvenimas aplink nestoja nė akimirkai. Nekreipia jie dėmesio ir į išgriuvusius girtuoklius (o gal ne girtuoklius?). Na, ir koronavirusas Seulo nesustabdė. Ir visokios istorijos apie tariamai mirusį Kim Čen Uną ir prasidėsiantį naują Korėjos karą, apie jo bandomas branduolines raketas skamba visų pirma Vakarų pasaulyje, o ne Korėjoje. Korėjiečiai džiaugiasi sakurų žiedais (Seule, tiesa, jau nužydėjo).

Avarija pro buto langą

Avarija pro buto langą

Niujorkas buvo miestas kuris niekada nemiega – kol koronavirusas nepanardino jo į „pavasarinį letargą“.

O Seulas tebėra miestas, kurio niekas nesustabdo.

04 20-04 26: Šalį pažinsi per antro lygmens lankytinas vietas

Kai esu mieste dieną ar savaitę, neišvengiamai laisvalaikį skiriu visų pirma „pagrindinėms“ lankytinoms vietoms, taip pat toms vietoms, kurios susijusios su tuo, kuo domiuosi labiausiai (man tai – vietos kultūra, istorija, architektūra).

Bet Seule esu mėnesį, tad galiu lankyti „viską iš eilės“, pasigaudęs idėjų įvairiausiose interneto svetainėse. Ar, tiksliau, „Viską iš eilės“ tarp to, kas neuždaryta. Taip dar giliau pasineri į vietos kultūrą, nes pamatai ir tai, kas gal tavęs nebūtų sudominę – tačiau labai domina vietinius.

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva - programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, - e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Tipiniame Korėjos PC kambaryje. Vien aplink mūsų namus tokių buvo gal 10, visi didžiuliai, pilni. Atsispausdinti traukinio bilietus, tiesa, nebuvo lengva – programų darbui, kaip PDF skaityklių, ten nėra. Tai ne šiaip interneto kavinės, tai, galima sakyti, – e-sporto (kompiuterinių žaidimų) treniruočių aikštelės

Pietų Korėjoje tai – fotografavimasis. Neįsivaizduojamai didelis procentas visų pasiūlymų turistams yra visokios „fotografavimosi galimybės“ ir „selfių pagražinimai“. Nekalbu vien apie fotostudijas („K-popo patirtis“, kur jus nugrimuos K-popo žvaigždių grimeriai). Vien hanbokų (tradicinių korėjietiškų drabužių) nuomos salonų Korėjoje šimtai ar tūkstančiai. Nauja mada – mokyklinių uniformų nuomos salonai (trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai vaikšto su jomis po Seulą, spragsėdami selfius: įsijaučia į kokį korėjietišką serialą apie moksleivių meilės istoriją). Tokių vien Klook mačiau keturis, o juk Klook tarnauja tik užsienio turistams.

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Mokyklinių uniformų nuomos salono reklama

Ir vis tiek nustebina, kad bilietas į „Jongma Land“ atrakcionų parką kainuoja net 8 eurus. Nes atrakcionų parkas – apleistas, atrakcionai seniai surūdiję! Bet ta „užmarštin iškeliavusi smagybė“, iki „Lotte World“ atidarymo džiugindavusi mažas Seulo vaikų galveles, tapo populiariu fonu nuotraukoms. Ne tik „Instagram“ selfiams, o ir vestuvių fotosesijoms: jos brangios, bet štai viena jaunoji su nuometu jai ruošiasi. Uždaręs parką šeiminikas gal uždirba nemažiau, nei kol tas veikė…

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Įsijautę į korėjietišką pozavimą apleistame atrakcionų parke

Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Vien „Klook“ sąrašuose – ir Meilės muziejus, kur gali fotografuotis prie visokių gašlių vaizdų (tai, atrodo, skaitosi padoriau, nei Lietuvoje!), ir meškiukų muziejus, ir „kakučių žemė“ (nereikia pasakoti, greta kokių statulų ir paveikslų fotografuojiesi tenai), ir pažiba „Trickeye muziejus“ – iš Pietų Korėjos išplitusi jau pasaulinė pramoga, kur parsisiunti į telefoną specialią programėlę ir su ja muziejuje padarytose nuotraukose realybė bus „pagražinta“ spec. efektais (pavyzdžiui, slibino statula tave degins ugnimi). Išbandysime.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja.

Trickeye muziejuje. Nuo lietuivškų Iliuzijų muziejų skiriasi tuo, kad čia pridedami spec. efektai (tikrovėje gyvatės nėra). Ypač efektinga ne nuotraukose, o filmuotoje medžiagoje, nes gyvatė juda, puldinėja. Tik reikia pasižiūrėjus, kas vyksta virtualiai, gerai vaidinti – ir atrodys kaip scena iš kokio filmo

04 20-04 26: Kodėl korėjiečių kalba sudėtinga

Tiek prabuvęs bet kokioje užsienio šalyje paprastai jau su vietiniais kalbu vietine kalba – aišku, ne filosofiniais klausimais, o gyvenimiškais: kaip kur nors nueiti, kiek kainuoja ir t.t.

Su korėjiečių kalba sunkiau. Su linksniais, laikais gana paprasta. Ir net su rašto sistema (hanguliu) paprasta: ji tik atrodo kaip sudėtingi hieroglifai, iš tikro kiekvinas „hieroglifas“ susideda iš labai paprastų raidžių, kurių forma dargi padeda atspėti jų tarimą.

Sunkiausia – visokie mandagumo/formalumo lygiai. Turi vartoti skirtingus žodžius, priklausomai nuo to, kokiu formalumo lygiu kalbi, o jų yra bent šeši. Didžiausia bėda, kad visokie žodynai ir automatiniai vertėjai to nesupranta. Išversk bet kokį sakinį Google Translate iš anglų kalbos į korėjiečių – ir tau jį pateiks atsitiktiniais mandagumo lygiais, gal maišytais, nes juk anglų kalboje to nėra. Analogiškai bus ir visokiuose žodynėliuose, pokalbių knygelėse.

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Korėjiečiai išsinuomavę dienai liaudies drabužius

Taigi, nelieka mėgiamo būdo mokytis, kai iš pradžių išmokstu svarbesnius žodžius ar frazes ir jau galiu juos vaisingai naudoti. Vienoje knygelėje ta pati frazė skamba vienaip, kitoje – kitaip, „Google Translate“ verčia dar kitaip… Visų pirma reikia mokytis gramatiką, kad suprastum tuos mandagumo lygius bei kaip logiškai sudaromi visi tie variantai – antraip viskas atrodys lyg atsitiktiniai tekstai.

O dar ir raidžių daug tokių, kurių nėra lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, B ir P korėjiečiams yra viena ir ta pati raidė – kaip ir T ir D ar Č ir Dž. Užtat skiriasi paprasta P, aspiruota P ir platesne gerkle tariama P (tas pats su T). Ir balsių pas korėjiečius daugiau.

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

Seulo pramogų rajonuose ribojimų jau tarsi nėra

04 20-04 26: Ką apie Korėją atskleidžia jos dokumentika

Ruošdamasis išvykti į užsienio šalis, daug laiko skiriu tos šalies filmų žiūrėjimui – tiek meninių, tiek dokumentinių. Vykti į Pietų Korėją neplanavau, tad filmus žiūriu jau būdamas joje. Vakarais. Sužinome, perprantame daug naujo.

Į K-popo žvaigždučių nuotraukas reklamose nebežiūri taip pat po filmo apie K-popo fabriką: kaip grupės kuriamos „iš viršaus žemyn“ pagal tą patį kurpalių iš K-popo mokyklų nugriebiant vien berniukų ar vien mergaičių „grietinėlę“ ir sulipdant ją į vieną ~5-7 asmenų grupę, kuri tada „debiutuoja“ iš anksto paruoštai fanų dirvai.

Paminklas 'Gangnam Style' dainai Kangname

Paminklas ‘Gangnam Style’ dainai Kangname

Supranti gatvėse išgriuvusius ar rėkiančius alkoholikus pažiūrėjęs filmą apie Korėjos sodžu (tradicinio alkoholinio gėrimo) kultūrą, privalomus išgėrimus su viršininkais ir kolegomis po darbo. „Negalvojau, kad tai Korėjoje tokia bėda, skamba kaip Rusija“ – sakė Aistė, bet išėję vakarais į gatves suprantame – žurnalistai neperdeda. Bent jau muštis korėjiečiai nelinkę.

Supranti, atrodo, iš gyvenimo iškritusius Korėjos „senelius“ pasižiūrėjęs filmą apie į pradinės mokyklos suolą sėdusias seneles (taip išgelbėjusias kaimo mokyklėlę nuo uždarymo). Juk dar ~1960 m. mergaičių į mokyklą neleisdavo, skurdžioje, beveik badaujančioje pokario Pietų Korėjoje tik kas penktas buvo raštingas. O dabar Korėja – išmaniausia šalis su visom technologijom – kaip toms senolėms prisitaikyti?

Gyvų gėlių pardavimo automatas

Gyvų gėlių pardavimo automatas

O kur dar pilietinio karo išskirtų Šiaurės ir Pietų Korėjos brolių-seserų susitikimai, kuriuos po dešimtmečių pertraukos, kiek atšilus santykiams, būna, leidžia (paskui vėl uždraudžia) Šiaurės Korėjos Kimų dinastija.

To nepamatysi nei kaip turistas, nei kaip laikinas gyventojas, bet tai formuoja Pietų Korėjos troškimus ir viltis.

Rasti gerų filmų, tiesa, sunkus darbas, kuriam skiriu daug valandų. „Youtube‘as“ užverstas visokiais mėgėjiškais „filmais“, kuriuos visokie pradedantys keliautojai nufilmavo senais mobiliaisiais telefonais. Iš tokių nesužinau nieko, ko nežinočiau pats, nebent galiu pasižiūrėti kaip aikčioja kokia „Youtube“ žvaigždutė išgyvendama kultūrinius šokus ten, kurių aš nepergyvenau net prieš 10 metų pirmųjų kelionių į Aziją metu.

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka - čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas - dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Užsienio šalys eišvysti vietinio gyvenimo fragmentus, kaip ši Korėjos jaunavedžių fotosesija. Tačiau tai išvydęs juk mažai ką suprasčiau apie Korėjos vestuvių papročius, tadicijas. Perskaityti neužtenka – čia reikia pamatyti, bet jeigu neturi korėjiečių draugų, kurie pakviestų į savo vestuves, nepamatysi. Geriausia išeitis perprasti vietos tradicijas – dokumentiniai filmai, kurie ne tik papasakoja, bet ir parodo. Ir į kitą jaunavedžių fotosesiją jau žiūrėsi kitaip, įsivaizduodamas visokius jaunojo tėvų jaunosios tėvams dovanojamus labai konkrečius papuošalus ir jaunosios tėvų formalizuotas atsakomąsias dovanas jaunojo tėvams ir kitas vietines tradicijas

Bet kad įsitikintum, koks laukia filmas, turi paleisti, dažniausiai nusivylęs išjungti gailėdamas 5 prarastų minučių.

Aišku, garsių kanalų logotipai – „Al Jazeera“ (ypač „101 East“ programa), „BBC“, „National Geographic“ ir kt. – kokybės ženklas. Taip pat ir keli mėgstami konkretūs serialai, kurių kiekviena serija skirta kitai šaliai ar miestui. Prieš keliaudamas visada peržiūriu tą sąrašą, ar nieko nėra sukurta apie šalį, į kurią keliauju. Ir apie Pietų Korėją medžiagos daug. Visas „Arirang“ kanalas, finansuojamas Korėjos valdžios, skirtas angliškam šalies pristatymui: vietomis jis ne visai pataiko į dešimtuką (Korėjoje dar nėra daug žmonių, įgudusių, ko reikia užsieniečiams), bet yra kokybiškas ir išsamus („100 Icons of Korean culture“ – serija apie 100 Korėjos „simbolių“ – ar “Tales of Hansik” apie Korėjos virtuvę).

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai - viena populiarių Korėjos modernybių

Projektoriais ant žemės projektuojami užrašai – viena populiarių Korėjos modernybių

04 20-04 26: Gyvenimas tarsi k-drama

Pamatyti meninius užsienio šalių filmus dažnai sunku, bet visad stengiuosi. Sunku, nes nėra nei kur jų parsisiųsti, nei pirkti, o jei randi – tai be subtitrų. Lengvai gausi nebent pavienių režisierių, kurie orientuojasi į Vakarus, filmus, bet tokie filmai niekaip neatspindi tikro tarp vietinių populiaraus kino. Na, nėra “Kino pavasarių” numylėtinis Kim Ki Dukas tai, ką myli patys korėjiečiai.

Laimė, tikrus Korėjos filmus rasti pasirodė lengviau, nei daugelio šalių, ir čia kalta pasaulį (daugiausiai Lotynų Ameriką, Afriką, Aziją), užpylusi „Korėjos banga“ hallyu, kai korėjofilų ten pasidarė ne mažiau, nei japonofilų.

Ir labiausiai jie myli muziką (k-popą) bei serialus (k-dramas). Asortimentas didžiulis ir patogus: priešingai Lotynų Amerikos serialams, k-dramos trunka vieną sezoną, taigi, tikrai spėsime dar Korėjoje pažiūrėti 15-25 serijas. Pasirenku k-dramą korėjietiškiausiu sužetu – „Crash Landing on You“, pasakojančią apie Pietų Korėjos čebolo (šeimyninio megaverslo) paveldėtoją, kurios parasparnis sudužo Šiaurės Korėjoje – ir jos mėginimus sugrįžti namo.

K-dramos - labai 'padorios'. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje.

K-dramos – labai ‘padorios’. Tai būtų nebent 10 ar 15 serijoje (vaizdas iš Jongma Land atrakcionų parko).

Tikrai įdomu ir kokybiškai padaryta. Net ir Šiaurės Korėjos pusė: daug kas panašu, kaip buvo Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje – blatai, nomenklatūra, deficitai. Ir, šalia to, elektros dingimai, Kimų nuotraukos atlape ir t.t. Taigi, įtikima. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos konsultavo. Aišku, yra kelios klaidelės: štai, tarkime, Šiaurės Korėjos automobilyje yra GPS aparatas. Na, pietų korėjiečiai neįsivaizduoja, kad kur nors galėtų nebūti išmaniosios įrangos, turbūt savo šiauriečių konsultantų net neatsiklausę apdėliojo tą sceną rekvizitais…

K-dramų siužetai dažnai neįtikėtini – susidvejinusios asmenybės, alternatyvios realybės. Bet pažiūri už lango, į žinių portalus – ir kuo ne toks siužetas? Mūsų pačių gyvenimas jį primena.

Pasaulyje prasideda pandemija, dėl kurios iš pradžių nelieka sporto ir teatrų, paskui restoranų ir parduotuvių, iki galiausiai žmonės įkalinami savo namuose. Lėktuvai “su visam” nusileidžia, sienos uždarytos. Pasaulis griūva, bet Pietų Korėja laikosi. Ir štai pora veikėjų vienu paskutinių reisų atskrenda į Korėją.

Kur dabar skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino)

Kur dabar, 2020 m. balandį, skraido lėktuvai. Yra kelios šalys, kur dar masiškai skraidoma, tarp jų Korėja ir Kinija (jau atgimusi po karantino). Europoje vyrauja krovininiai skrydžiai.

Na, ne visai k-dramos siužetas. Kad būtų k-drama, turėtų atvykti tik vienas herojus, o antrą pusę susirasti jau Korėjoje. Aišku, meilei trukdytų visokios tėvų ir giminių intrigos, imigracijos pareigūnai ir karantino specialistai, politinės kebeknės ir, galiausiai, dar herojai susirgtų sunkia COVID forma. Čia būtų k-drama.

04 20-04 26: Stebuklas pirkti skrydžius ir žinoti, kad įvyks

Esame rezervavę Seule butą iki gegužės 2 d., o kas po to? Drakonai atskris? Dar prieš mėnesį būčiau nebenustebęs, bet dabar vis ramiau ir ramiau. Mobiliojo teleofno pypimai su pranešimais „Jūsų rajone užsikrėtė X žmonių“ vis retesni ir retesni.

Ir jaučiu, kad jau galiu planuoti daugiau nei 2 dienas į priekį. Gegužės pradžioj pavažinėsime traukiniais į kitas Korėjos vietas. Paskui – porai savaičių į Pusaną, pietinę šalies dalį. Ir tada – skrydis į Čedžu, Korėjos kurortinę salą. Ji tokia korėjiėčių numylėta, kad skrydžiai Seulas-Čedžu „normaliais laikais“ yra populiariausias pasaulyje lėktuvų maršrutas – skirtingos avialinijos kasdien čia įvykdo virš 100 reisų! Jokiam Niujorkas-Los Andželas ar Tokijas-Osaka neprilygti.

Po ilgos pertraukos atsidarau Skyscanner svetainę. Skrydžiai į Čedžu pigūs ir jų gausu kaip niekad – iš Seulo 12 eurų, iš Pusano 22 eurai. Jau su registruojamu bagažu. Kaip Europoje kadaise.

Perkame skrydį į Čedžu

Perkame skrydį į Čedžu

Nuperku skrydžio bilietus maždaug 30 dienų į ateitį. Toks paprastas, rutininis veiksmas dar pora mėnesių atgal. O dabar kiek mažai žmonių pasaulyje galėtų tai padaryti! Pirkti balandį lėktuvo bilietus gegužės mėnesiui ir praktiškai žinoti, kad tie skrydžiai įvyks! Tik Korėjoje ir dar keliose šalyse.

Iš Lietuvos aviakompanijos irgi pridėjusios į sistemas daugybę skrydžių. Aišku, karantinas vis pratęsiamas ir pratęsiamas, tie skrydžiai vis atšaukiami ir atšaukiami. Nusipirkusiems tuos bilietus pinigai negrąžinami – tik visokie vaučeriai kelionėms kada nors ateity (jei aviakompanija nebankruotuos). Daug žmonių pasimauna ant to.

Visos ES keleivių teisės išskrido kažkur toli toli it gandrai rudenį, bet tarp tokių išskrendančių „paukščių“ kaip žmogaus teisės ir laisvės jų niekas nė nepastebėjo ir nesužiedavo.

Pasauliniai karantinai daug ką perkėlė į virtualią erdvę, o ji siekia ir tas vietas, kur karantino nėra. Korėjoje gi ir nevirtualiai turime daaaug ką veikti, bet su malonumu pasinaudojame galimybe pažiūrėti E. L. Vėberio miuziklus, kurie dabar, uždarius Londono Vestendo teatrus, rodomi Youtube kiekvieną savaitgalį.

„Topo Centras“ atsiunčia reklaminį laišką. Retai kada reklama pradžiugina, bet štai praneša, kad nuo balandžio 23 d. Lietuvoje atsidarys parduotuvės. Vis žingsniai į tą pusę.

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje

Policijos saugoma neįgaliųjų gegužės 1 d. demonstracija Pietų Korėjoje


Balandį keičia gegužė (2020 04 27 – 2020 05 03)


04 27-05 03: Šiandien Aistė turėjo išskristi

„Aistės skrydis Bankokas-Doha“ – mano telefone netikėtai sužimba priminimas. Šiandien, balandžio 27 d., turėjome porai savaičių išsiskirti. Aistė turėjo grįžti į Lietuvą, o aš – keliauti kaip kuprinėtojas po Laosą ir Kambodžą.

„Negaliu patikėti, kad turiu skrydžio bilietą iš Bankoko, o štai sėdžiu kažkokiame Seulo restoranėlyje“ – sako Aistė.

Skrydžiai atšaukti – iš pradžių Doha-Varšuva (Lenkija užsidarė), paskui ir Bankokas-Doha. „Qatar Airways“ žada grąžinti pinigus.

Grafitis pasitikęs mus Varšuvoje.

Reklama, išlydėjusi mus iš Varšuvos. Nedidelis prisiminimas

Tiesa, ir „Qatar Airways“ susigrąžinti pinigus, o ne “vaučerį” – kryžiaus keliai. Ypač Aistei, kadangi ji bilietus pirko per tarpininką „Edreams“, o tam paprasčiau su vaučeriais, tai tik vaučerį ir siūlo. Aistė užpildė paraišką. Užplidau ir aš – mano skrydžiai gegužės mėnesį, bet irgi jau atšaukti. Aš tiesiogiai pirkau iš „Qatar Airways“. Žiūrėsime, ar kas skirsis. Į mane daugybė žmonių kreipiasi prašydami kelionių patarimų – dėl to tik dar svarbiau viską išbandyti savo kailiu.

Kada grįšime į Lietuvą? Seniai negalvoju apie tai, bet Aistė vis užsimena, seka Lietuvos žiniasklaidą. „Mėnuo prabėgo, o niekas nesikeičia, tik sunkėja“ – pakomentavo. O juk prieš mėnesį dar buvo daugiau galimybių: skrydis per Minską, kurį kažkodėl uždarė, paskui – skrydis į Minską ir važiavimas iki Lietuvos sienos. Tada uždarė ir tą sieną.

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Perspėjimas dėl koronaviurso, kuriama dar minima Kinija. Situacija keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti perspėjimų rašytojai: dabar Kinijoje beveik niekas neserga

Manęs tai nelabai domina. Man gerai kaip yra. Nematau prasmės aukoti laisvę Korėjoje dėl kryžiaus kelių grįžtant į užsidariusią ir supanikavusią Europą. Todėl apie grįžimą ilgai nė nemąsčiau, bet, Aistės paskatintas, pasidairiau galimybių.

Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Turime bilietą birželio 25 d. iš Seulo į Tokiją (kurį privalėjome nusipirkti, kad įleistų į Korėją), o rugpjūčio viduryje, nuo seno, iš Tokijo į Varšuvą su „Air China“ per Pekiną (tai turėjo būti visiškai atskira kelionė liepai-rugpjūčiui į Japoniją, kurios metu būtume apsilankę Olimpiadoje, sumo turnyre, kosplėjaus renginyje, susitikę su ten gyvenančia Aistės giminaite – aišku, viskas atšaukta).

Skrydžiai Seulas-Tokijas iki gegužės 31 d. atšaukti (japonai faktiškai neįsileidžia korėjiečių, o korėjiečiai, kaip atsakas, japonų, tad nėra logikos „T‘Way“ avialinijoms skraidyti). Idealiausia, galbūt, būtų, jeigu atšauktų tuos reisus ir birželiui, bet liepą jau jie vyktų. Galėtume „nusikelti“ skrydžio datą iki liepos 25 d. Tokių aplinkybių galbūt pakaktų, kad mums leidimą būti Pietų Korėjoje pratęstų iki liepos 28 d. (maksimaliai per vieną kartą pratęsiamas mėnesiui, jau turint naują bilietą).

Japonijoje – tikėkimės jau bestvarkančioje su virusu – galėtume susitikti su Aistės giminaite, dar šį bei tą nuveikti (gal, tarkime, įkopti į Fudzijamą?), ir tada grįžti į Lietuvą.

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Pildau anketą su asmenine informacija prieš lipdamas į pasiplaukiojimą Hano upe Seule. Jei kas iš kitų keleivių susirgtų, būtų paprasčiau su manimi susisiekti

Ar tai realu? Nelabai. Net jei, tarkime, Seulas-Tokijas skrydžiai atsinaujins, nereiškia, kad ir skrydis namo per Pekiną, atvykimas į Varšuva bus galimi. O dar tas skrydis per Pekiną – juk yra bendras bilietas Varšuva-Pekinas-Tokijas-Pekinas-Varšuva; kadangi neskrisim (ar bus atšauktas) liepos mėn. Varšuva-Pekinas-Tokijas, gali automatiškai atšaukti ir Tokijas-Pekinas-Varšuva.

Aišku, kaip visuomet dabar, reikės planavimo, perplanavimo. „Mąstyti apie tai – kaip burti iš kavos turščių“ – darkat sakau Aistei. Todėl ir nemąstau apie grįžimą. Ne laikas. Gerai kaip yra. LABAI gerai kaip yra. Kiekvieną kartą atsivertęs bet kurios šalies intenterneto naujienų portalą (išskyrus nebent kokio Taivano) apsidžiaugiu, kad esu Pietų Korėjoje.

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Menininkai tapo sienas Seule. Pietų Korėjoje populiaru labiau sukiužusių kvartalų sienas atiduoti menui ir tai nesiliauja nė per koronavirusą

Aistė baigiantis balandžiui konstatuoja: „Tai ir gegužę jau bus neįmanoma grįžti“. Nesitikėjau, bet ir nenorėjau. Norėčiau grįžti kai:
a) Bus galimybė grįžti normaliais skrydžiais, o ne per „kryžiaus kelius“ pvz. kaip ir dabar teoriškai įmanoma skrydžiu Seulas-Frankfurtas, tada traukiniais į Kylį, keltu į Klaipėdą ir autobusu į Vilnių (vien toks grįžimas per „susikoronavirusavusią Vokietiją“, beje, turbūt padidintų tikimybę užsikrėsti COVID keliariopai, palyginus su visa mano kelione iki šiol).
b) Tie skrydžiai vyks jau tuo momentu, kai pirksime bilietus. Kol nevyksta, labai tikėtina, kad reisus, į kuriuos nusipirksi bilietus, tiesiog atšauks ir dar pinigų neatgausi.
c) Bus aišku, kad grįžęs galėsiu vėl išvykti iš Lietuvos (nebus draudimo palikti Lietuvą piliečiams).
d) Grįžęs neturėsiu atsidurti karantine – nei visuotiniame (kai neveikia daugelis reikalingų įstaigų), nei asmeniniame (pvz. 14 dienų po grįžimo).

Kiek iš to pavyks – žiūrėsim. Kol kas sekasi gerai.

04 27-05 03: Apleistoje oloje – siaubo filmo istorija

Pastarosiomis savaitėmis pripratau prie tuščių turistinių vietų, bet niekas iki šiol neprilygo Gvangmjongo olai, kur pasijutau it patekęs į siaubo filmo pradžią.

Kadaise oloje triūsdavo šachtininkai, Antrojo pasaulino karo metais – japonų verčiami. 2011 m. ji paversta meno projektu – su spindinčiomis girliandomis, tarnaujančiomis kaip nuostabus Instagram fonas. Taip sako olos reklamos.

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur

Antrojo pasaulinio karo metais japonų į seksualinę tarnystę paimtos korėjietės statula. Analogiška stovi ir prie Gvangmjongo olos ir dar daug kur, primena vieną skaudžiausių pastarųjų laikų Korėjos istorijos fragmentų

Nuvažiuojame metro, paskui autobusu iki galinės stotelės, tarp retų žygeivių užlipame į kalną nuostabių gėlių supamais takais. Pirma bilietų kasa – uždaryta. Rodyklė eiti tolyn. Už kelių šimtų metrų antra kasa – irgi uždaryta. Rodyklė lipti aukščiau. Iki trečiosios, paskutinės kasos, kur nei gyvos dvasios, nei užrašų, nei kainų.

Bet olos durys praviros. Gal bilietai bus toliau (juk internete nerašo, kad vieta uždaryta)? Įeiname į vidų. Viduje spindi visos šviesos, visos kinų turistų džiaugsmui sustatytos baugios statulos: „olų gilumose gyvenančios“ mitologinės medūzos, drakonai.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Nė gyvos dvasios. Tik štai pianinas suskamba. Tai koks keistas garsas. Tai grąžto dirdėjimas. Garso efektai? Remontas?

Kažkur tolumoje, atrodo, praeina žmogus – „Ar matei?“ – klausiu Aistės. „Nemačiau“.

Vaikštome ilgais koridoriais, laiptų kaskadomis aukštyn žemyn. „Siaubo kambarys“ – matome rodyklę. Tamsu, apsisukame. Einame į kavinę toje pat oloje, kur ištisos gėrimų, alkoholio lentynos, guli meniu su kainomis, o lempos romantiškai apšviečiai stalelius. Bet jokio padavėjo, virėjo; nieko, jokio žmogaus. Suvenyrų parduotuvėje paliktos ir ryškiai apšviestos visos prekės, o pardavėjo kėdė – tuščia.

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Aistė apžiūri vyno pasiūlą apleistoje oloje

Staiga kelią pastoja kažkokia žmogysta. „Na, sakys, kad uždaryta ir lieps eiti lauk“ – spėjau. Bet žmogus mūsų tarsi išsigąsta ir pasitraukia šalin.

Ilgu tuneliu einame atgal iki įėjimo ir galvos kertelėje vis kirba baimė, kad duris rasime užrakintas, liksime tame keistame šaltyje. Geras siaubo filmas būtų – pradėtų vytis zombiai ar maniakai, ir paskui reikėtų nuo jų slapstytis. Kaip korėjiečių „Traukinys į Pusaną“ arba Tarantino prodiusuotas „Hostelis“.

Gvangmjongo oloje

Gvangmjongo oloje

Bet olos durys atsidaro. Saulė lauke spindi.

Taip ir nesupratome, kas tai olai pasidarė. Jei veikia – kur visi darbuotojai? Jei neveikia – kodėl durys atdaros, viskas įjungta tarsi turistams, internete nieko neparašyta ir niekas neišveja?

Ar jau niekas ir nebesitiki „prašalaičių“, juoba, užsieniečių?

Viena aišku: Lietuvoje prekių ir alkoholio butelių taip niekad nepaliktum.

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

Gvangmjonogo olos suvenyrinėje paliktos prekės

04 27-05 03: Korėjoje nebaisu, kai nepažįstamas ateina namo

Korėjoje saugu!

Kartą grįžęs namo nerandu mobiliojo telefono. Kitą dieną nesunkiai jį atgaunu: kažkas rado, perdavė vairuotojui, tas į rastų/pamestų daiktų skyrių, kur nuvažiavau kitą dieną. Net neprašo įrodyti, kad mano telefonas ir daugybės iškaltų korėjietiškų frazių neprireikia – pasakiau, kad pamečiau vakar Samsung Galaxy, ir to pakako, turbūt, tik vienas toks buvo, o juk argi kas nepametęs sakytų, kad pametė?

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Su atsiimtu telefonu autobusų parke

Kitą kartą išgirstu kaip pypia mūsų buto kodinė spyna – kažkas veda koda. Suveda teisingą, pastumia duris. Tik skląstis sutrukdo atidaryti. Aistė pasako kažką angliškai. „Aaaa“ taria kažkoks vyras ir atsitraukia.

Kaip būtų baisu, jei būtume Afrikoje ar Lotynų Amerikoje! O Korėjoje – ramu.

Mūsų AirBnB nuomotojas paaiškina: „Čia buto savininkas. Aš nuomoju butą iš jo ir pernuomoju AirBnB. Nuo gegužės pabaigos viską baigiu, butą atiduodu savininkui. Jis norėjo apžiūrėti“.

Dar vienas AirBnB „superhostas“, dar vienas smulkus turistinis versliukas uždaro duris. Kai Korėjoje AirBnB esą legalu tik užsieniečiams, o užsieniečiai nebeįleidžiami – viskas. Aišku, kad ir su visais puikiais įvertinimais butas stovėtų tuščias, korėjietis verslininkas turėtų mokėti už jo nuomą buto savininkui, o pats nieko negautų. Visame pasaulyje taip vyksta, o „AirBnB“ platforma pati įklimpo į milžiniškus nuostolius ir skubiai ieško paskolų.

Pratęsiame savo nuomą dar 10 dienų – kol važinėsime iš Seulo traukiniais. Hostas labai apsidžiaugia: bus dar mažiau dienų be svečių. Pasiūlo dar mažesnę kainą – 23 eurai už naktį.

AirBnB dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti "No corona" ir pan.

AirBnB butai dabar reklamuojami štai taip: fotografuojama, kaip patalpose atliekama dezinfekcija, o kai kurie AirBnB net pervadinti “No corona” ir pan.


Gegužės pradžia (2020 05 03-05 10)


05 03-05 10: Ilgasis savaitgalis, arba viskas kaip buvę

Pietų Korėja, kaip ir kitos šalys, dėl viso pikto vis atidėlioja laiką, kada „viskas bus kaip buvę“.

Man, sekančiam naujienas Tailande, Indonezijoje, Lietuvoje, atrodo, kad viskas ir yra kaip buvę. Na, bet neveikia muziejai, kai kurie teatrai, mokyklose mokoma per atstumą, ir kasmetės Džongmjo šventovės ceremonijos, kurios metu simboliškai kviečiamos Korėjos valdovų dvasios, gegužės 3 d. nebuvo…

Bet šiaip gyveni, kaip visad, ir visi gyvena kaip visad. Nesunkiai susirandame kitų lankytinų vietų, įdomios vieklos.

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Ilgą laiką šis upelis buvo uždengtas keliu, tačiau neseniai Seulo valdžia jį nugriovė ir pavertė paupius pasivaikščiojimų erdve

Didžiausias baubas, skatinantis palikti apribojimus – nuolat ateinančios šventės ir ypatingi įvykiai, po kurių – valdžia bijo, o žiniasklaida gąsdina – „tikėtina, smogs antra COVID banga“.

Iš pradžių kalbėta apie Velykas – balandžio 12 d. (juk vien Seule 2000 bažnyčių atsidarė, nepaisydamos valdžios). Paskui apie rinkimus – balandžio 15 d. (juk net karantinuotieji įtariami ligoniai buvo trumpam „paleisti iš namų“ prabalsuoti). Praėjo 14 dienų nuo tų datų – maksimalus inkubancinis koronaviruso periodas – ir niekas nesusirgo. Korėja atidžiai tikrina, kur kas užsikrėtė, ir bažnyčiose ar rinkimų apylinkėse tom dienom užsikrėtusių – lygiai 0.

Pranešimas KOrea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Pranešimas Korea Herald portale apie pirmuosius per pandemiją rinkimus pasaulyje (kitur jie buvo atidėti)

Bet dabar ateina didžiausias baubas – 6 dienų savaitgalis. Balandžio 30 d. – Budos gimtadienis, tada gegužės 2-3 d. savaitgalis, ir gegužės 5 d. – Korėjoje rimtai (tarsi kovo aštuntoji “postsoviete”) švenčiama Tarptautinė vaikų diena. Gegužės 1 d. Korėjoje – ne šventė (juk ne komunistinėje Šiaurėje esame), bet penktadienis tarp šventės ir savaitgalio juk nėra rimta darbo diena.

Bet kai Pietų Korėjoje kas nors „vietoje“ užsikrečia COVID jau tik kas antrą dieną, valdžia nebebijo ir dar ilgojo savaitgalio metu paskelbia: viskas. Nuo gegužės 6 d. oficialiai pereinama prie „kasdienio saugojimosi“: siūloma dėvėti kaukes transporte, plautis rankas, nesėdėti restoranuose ilgiau, nei būtina pavalgyti, nevalgyti iš vieno indo, ir tiek.

Paskutinis patarimas atrodo keistas lietuviui, bet Korėjoje įprasta skirtingiems žmonėms dalintis tuo pačiu indu, liesti ką tik savo burnoje buvusiais pagaliukais maistą, kurį tuoj valgys kolegos. Korėjiečiams kaukes užsidėti paprasčiau, nei šitą išgyvendinti…

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų - užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Tipinis valgis korėjiečių restorane. Čia užsakyti du patiekalai (mano ir Aistės), o kartu su jais privalomai atneša bančanų – užkančių. Juos paprastai dalijasi visi valgantieji.

Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kad „savus karantinus“ švelnina visos šalys, ir Lietuva. Kas keisčiausia: kaip karantinų įvedimai ir smarkumas visai nepriklausė nuo realios sergančiųjų situacijos šalyse, taip ir karantinų atšaukimai nepriklauso!

Tos šalys, kur COVID niekad nebuvo realiai išplitęs, kelia drakoniškus kriterijus, kada jau „skaitysis, kad galima švelninti / naikinti karantiną“: pavyzdžiui, kad dvi savaites visoje šalyje neužsikrėstų nei vienas žmogus.

O dar kitoms, kaip JAV Niujorko valstijai, ir to fakto, kad užsikrečia 4000 per dieną (o ne 8000 ar 10000, kaip seniau) pakanka švelninimui: juk situacija pagerėjo.

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Korėjiečių restorane raštu užsisakomas maistas. Laimė, moku korėjiečių raštą

Lietuvoje, karantino įvedimo metu tebuvo ~9 COVID atvejai, atsiradę kelių savaičių eigoje. Dabar, gegužės pradžioje, turime virš 1400, kasdien prisideda po keliolika – bet karantinas vis labiau švelninamas. Nuo gegužės 4 d. išleidžiami lietuviai į užsienį. Nuo gegužės vidurio atsidarys ir skrydžiai. „Anksčiau, nei tikėjomės“ – spirga visos „Facebook“ kelionių grupės, pastaruoju metu apsiaustos amžinos optimistų ir pesimistų diskusijos „Ar bus galima keliauti birželį?“ „Ne, kvaily, ir rugsėjį dar nekeliausi…“. Aišku, realiai turizmas kaip ir uždraustas, nes grįžęs iš kelionės turėtum karantinuotis porą savaičių – tad ir pesmistai dar gali būti teisūs.

Tarsi kažkoks skaudus politinis žaidimas, kur visose tokį kelią pasirinkusiose šalyse daug kas uždaroma maždaug 2 mėnesiams nepriklausomai nuo nieko.

Juk jei, tarkime, 100 užsikrečiančių per dieną iš 1 milijono gyventojų būtų objektyviai pavojinga, tai būtų pavojinga ir Italijoje, ir Honkonge, ir Švedijoje, ir JAV. Nesvarbu, ar prieš tai buvo 1 užsikrečiantis iš milijono, ar prieš tai buvo 1000 užsikrečiančių iš milijono…

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Budos gimtadieniui sukabinti žibintai Seule

Realybė, matyt, kita. Tiesiog visiems pasidarė akivaizdu, kad visi tie masiniai uždarymai nepadarė didelės įtakos ligos eigai (išskyrus nebent Kiniją, kur juos „parėmė“ totalitarinė stebėjimo sistema). Ta ligos eiga panaši, tarkime, Latvijoje be masinio karantino ir Lietuvoje su juo (ir ten, ir ten neblogai); Baltarusijoje be karantino ir Rusijoje su juo (ir ten, ir ten darosi blogai).

Todėl nieko keisto, kad jie naikinami visur. Ir gerai, ačiū Dievui, žmonės praregėjo ir niūriausios galimybės neišsipildė. Kada tik kas nors išdrįs pasakyti, kad karalius visada buvo nuogas? Politikai nuo to ginsis kaip įmandyami, juk visur bus rinkimai ir niekas nenori būti tuo, kuris sužlugdė savo šalies ekonomiką, pažeidinėjo žmogaus teises dėl kažkokių asmeninių baimių – kai Pietų Korėja, Latvija, Islandija, Taivanas, Honkongas ir eilė kitų šalių tokių pat ar geresnių rezultatų pasiekė daug švelnesnėmis priemonėmis.

Aišku, niekas ir nepanaikins karantino iš karto – o tik visokiais „švelninimo etapais“. Nes jei panaikintum iš karto, pripažintum, kad gal jo ir nereikėjo. Be to, tada net jei atsitiktinai kiltų kokia bangelė (užsikrėtsų kokia ligoninė ar darbovietė), tuoj oponentai „kartų šunis“ ant tavęs: kam reikėjo švelninti?

Pilni Seulo pramogų rajonai

Pilni Seulo pramogų rajonai

05 03-05 10: Galimybės grįžti, įdomumo dėlei

Lietuva jau leidžia išvykti piliečiams iš Lietuvos, žada atidaryti reisus. Keista, kad pradėjo nuo Lufthansa skrydžio į Frankfurtą ir nuo COVID labai nukentėjusią Vokietiją – Simono Bartkaus bloge, kur paprastai nesišvaistoma sąmokslo teorijomis, kalbama kad čia vokiečių lobizmas „uždirbo“ rimtą monopolį.

Pirmą kartą nuo pat išvykimo patikrinu galimybes grįžti į Lietuvą – neketinu pirkti jokių bilietų, bet šiaip įdomu. Už Frankfurtas-Vilnius į vieną pusę Lufthansa nori 253 eurų (monopolis daro savo). LOT per Varšuvą siūlo 132, Air Baltic per Rygą už 125, bet niekas joms, panašu, neleis skristi.

Gegužę grįžti iš Tokijo kainuotų 1032 eurus, birželį su Air Asia 522 eurus, su Turkish 697 eurus. Iš Seulo per Novosibirską, Maskvą ir Minską – 492 eurus. Su LOT per Budapeštą iki Eindhoveno ir iš ten su Wizzair 577 euro. Su LOT birželio 25 d. – 461 euro. Savaime suprantama, visa tai – tik teorija. 90% šių skrydžių neįvyks ir brangioje loterijoje dalyvauti kvaila.

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo - viena trumpų mūsų išvykų

Songdo naujojo miesto centrinis parkas Inčeone prie Seulo – viena trumpų mūsų išvykų

Grįžti kol kas nebūtina. Dirbame internetu. Kai kuriuos klientus dėl prarandame dėl karantino ribojimų (na, aišku, ekskursijų Lietuvoje niekam nereikia), kai kuriuos – dėl karantino sužlugdytų ekonomikų (šalyse, kur karantinai žmones panardino į skurdą, jie nebūtinas išlaidas atideda tolimai ateičiai). Tačiau nauja aplinka visada teikia puikaus peno pamąstymui, kaip organizuoti darbus, kaip susirasti naujų klientų. Paskelbėme, pavyzdžiui, įrašus apie savo paslaugas Youtube ir susidomėjimas vėl išaugo.

05 03-05 10: Visa Korėja eina į lauką

Ilgasis savaitgalis. Pirmosios tokios karštos dienos – temperatūra artėja prie +30.

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Eilė korėjiečių laukia autobuso atgal iš Namhansanseong tvirtovės Seulo priemiesčiuose kur labai populiaru pasivaikščioti

Tarsi viruso nė nebūtų, bent jau Seulo priemiesčiuose.

Į korėjietiškų serialų išpopuliairntą Nami salą (panašiai, kaip Užupis, pasiskelbusią „Respublika“) kas 20 minučių plaukia keltas po kelto. Šimtų šimtai korėjiečių darosi asmenukes jos medžių alėjose, prie generolo Nami kapo, mina nuomotus tandemus ar skrajoja „zipline“. Jau tik kokia pusė kaukėta: sunku įtikinti žmones pavojais, kai štai ir tądien niekas Korėjoje COVID neužsikrėtė.

Nami saloje

Nami saloje

Pagaliau prisiruošiame išbandyti ir minamas drezinas – nebūtų pavykę, jei nebūtume rezervavęsi iš anksto. Tai Pietų Korėjoje labai populiaru: ištisi seni, uždaryti geležinkeliai verčiami „geležinkelių parkais“. Išsinuomoji dreziną – tokį velomobilį ant bėgių – ir mini pro nuostabius gamtovaizdžius ir pro senus tunelius, kuriuose – meno, šviesų, garsų instaliacijos. Subtiliai dera moderni ir „laukinė“ Korėjos dvasios, labai smagu.

Gangčono geležinkelio parke „geležinkelio pramogų“ pramonė dirba visu pajėgumu: lokomotyvas atstumia šimtus drezinų, dvivietes tuoj užsėda jaunos porelės, o keturvietes – šeimos su vaikais. Kelionė drezinomis iki apžavlgos aikštelės, iš ten – traukinėliu ir paskui visa eilė autobusų parveža atgal į Gapjongo stotį.

Minamoje drezinoje

Minamoje drezinoje

Viskas kaip visad: nepalyginsi su Gvangmjongo ola savaitę prieš ar Lotte World prieš mėnesį. Tik Namio salos restorane, kur klientai pasirašo vardais ir pavardėmis, mes vieninteliai pasirašėme ne korėjiečių raštu. Visi kiniški ir japoniški garsiniai pranešimai, simboliniai užrašai aibe skirtingų kalbų dabar lygiai taip pat galėtų būti ir klingonų ar romulanų kalbomis: niekas nepastebėtų.

Jokie indoneziečiai, filipiniečiai, tajai nebevažiuoja čia pasižiūrėti, kur gi pirmąsyk bučiavosi jų numylėto korėjiečių serialo „Žiemos sonata“ herojai…

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame - meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo "papildytą realybę"). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Drezina ką tik pravažiavo tunelį, kuriame – meninė / 3D / šviesų / garsų instaliacija, o galimos net ir VR drezinos (mini, o tau rodo “papildytą realybę”). Korėja nebūtų Korėja be modernių inkliuzų net gi prie gražios gamtos

Bet kaip turėtų būti užkišta Namio sala, kai dar prie visų vieitinių turistų prisijungia ir užsieniečiai!

05 03-05 10: Korėja iš koronaviruso ir uždirba

Pietų Korėja viso pasaulio dėmesio centre, o puikūs sugebėjimai tvarkytis su liga ne tik saugo ekonomiką nuo sužlugdymo, bet ir padeda jai uždirbti.

„Netflix čia kurs serialus“ – rašo vienas straipsnis. „Koronaviruso testų eksportas išaugo 800%“ – kitas. „JAV televizijos nusipirko Korėjos beisbolo transliacijas“ – kitas. O kas jiems belieka? JAV juk beisbolas nevyksta. Filmo nenufilmuosi ten, kur masiniai ribojimai, draudimai, karantinas.

Žvelgia Vakarų pasaulis į Pietų Korėją tarsi barbarų elitas žvelgdavo į Romos Imperiją. Supranta: „ten geriau“, bet nė nemėgina to pakartoti pas save.

Ant Namhansanseong tvirtovės

Ant Namhansanseong tvirtovės

Mes irgi prie to prisidedame. Esame, turbūt, idealūs turistai šiomis aplinkybėmis. Atvykome tik dviese, į šalį įvažiavome tik vieną kartą ir jau daugiau nei aišku – ligos neatvežėme. O jau virš mėnesio nuomojamės butą, valgome restoranuose, apsipirkinėjame ir leidžiame Korėjoje svetur uždirbtus pinigus. Ir dar apie porą mėnesių būsime.

Turėtų Korėją aplankyti ne 2, o 90 savaitgalinių turistų, kad būtų toks pats efektas. Ir kiekvienas būtų atskira rizika, kad atveš virusą…

Ir jeigu ne Korėjos sugebėjimas demokratinėmis priemonėmis tvarkytis su virusu, išvis nebūtume atsikliuvę šioje šalyje.

Nami saloje

Nami saloje

05 03-05 10: Geležinkeliu per kelias valandas – po visą Korėją

Su „Korea Rail Pass“ pavažinėjame po šalį. Jis galioja 10 dienų, bet iš tų 10 išsirenki keturias per kurias gali judėti traukiniais neribotai. Kadangi Korėjos geležinkelių (ypač greitųjų) tinklo centre – Seulas, tai logiška gyventi Seule ir ryte išvykti, vakare grįžti. Kad viską spėtume, išvažiuojame anksti ryte (anksčiausiai 5:10 traukiniu, ~4:00 iš namų), o grįžtame po vidurnakčio. Primena laikus kadaise, kai dirbdavome įprstinius darbus ir keliones turėdavome sutalpinti į įprastines atostogas (nepilną mėnesį per metus) – ir vis tiek aplankydavome 5-7 šalsi kasmet, ir ne tiesiog pralėkdavome, o į jas įsigilindavome (miego, valgio ir kt. sąskaita).

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Kurortas rytinėje Korėjos pusėje

Organizavimas užtrunka: Korėjos geležinkeliai – ne Japonijos – ir daugelyje maršrutų nevažiuoja kas 15 minučių, taigi, norint išnaudoti dieną su kaupu, reikia numatyti, kur ir kada įlipsi, kur išlipsi, kad negaišti laiko stotyse. Sunkiau su autobusais: jų maršrutų internete dažnai tiesiog nėra, o stotelėse rašoma ne kada ten atvažiuos į tą stotelę, o vien tik kada išvažiuoja iš pirmos stotelės (ir spėliok sau pagal žemėlapius).

Traukinyje anksti rytą

Traukinyje anksti rytą

Šen bei ten laiko prarandame (išnaudojome jį darbui, vežamės kompiuterį), bet dienos prabėga labai turiningai, greituoju, iki 300 km/h lekiančiu geležinkeliu sukorus 500, 700 ir daugiau kilometrų.

Traukinyje

Traukinyje

Seulas ir dažnas Korėjos didmiestis atrodo vienodai – su žeme sulygino Korėjos karas, o pokariu atstatyta nuobodžiai. Todėl labai nudžiugina tos vietos, kuriose dar gali matyti ilgą Korėjos istoriją. Nagansanseong Viduramžių sienos supamas kaimas, Čeondžu miestelio senamiestis, pilnas tradicinių namų hanokų.

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Einant Nagansanseong senovinio kaimo gynybine siena, kadaise gynusia nuo japonų piratų

Tiesa, Korėjoje daugelis tokių vietų – pusiau muziejai. Jei jau išsaugomas autentiškas koks rajonas ar kaimas, tai, nors jame ir gyvena žmonės, pristeigiama muziejėlių, pardavinėjami bilietai. Kita vertus, viskas taip žaviai tvarkinga: kažin, ar taip buvo Viduramžiais, bet „autentiškai purvinų azijietiškų kaimų“ esu matęs daug šalių ir tik nedaug šalių, kaip Pietų Korėja, savo istoriją pristato steriliai, kaip kokį atviruką.

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų

Fejerverkų šaudymas rytinėje Korėjos pakrantėje. Korėjoje fejerverkai neribojami ir įprasta juos šaudyti paplūdimyje: kiekvieną vakarą paplūdimiai pilni fejerverkininkų. Beje, paplūdimiai apšviesti ne šiaip sau, o tam, kad matytųsi išsilaipinantys Šiaurės Korėjos agentai, nes siena netoli. Kur nėra miestų, paplūdimiai užtverti tvoromis, karts nuo karto stovi stebėjimo bokštai

Graži ir Jeosu pakrantė, kur vyko Expo 2012 paroda su lynų keltuvais ir promenadomis, Tedžono „Dangaus kelias“ – gatvė su lubomis, ant kurių naktį projektuojami visokie meniški vaizdai. Nieko panašaus pasaulyje nemačiau: modernu, išmanu, didinga.

Iš Jeosu lynų kelio

Iš Jeosu lynų kelio

Kiek nuvilia Pjongčango regionas, kur vyko 2018 m. Žiemos olimpiada: visgi, Žiemos olimpiada ne vasaros, pastatai ir masteliai kuklesni, o olimpinį stadioną iš viso nugriovė (kam tokio reikia mažame kalnų kurorte). Ten, rytinėje Korėjos pakrantėje, nustebina „penių parkas“, pilnas vyriškų organų skulptūrų. Pasak šamanistinės legendos, tas skulptūras stato, kad nuramintų nuskendusios nekaltos mergelės dvasią. Aplinkui vaikštinėje, prie penių fotografuojasi seneliai su mažais vaikučiais. Kultūros skiriasi!

Hėšindango penių parko skulptūra

Hėšindango penių parko skulptūra

Deja, nespėjame į Šiaurės Korėjos povandeninį laivą, šnipinėjimo misijos metu 1996 m. išmestą į krantą.

Jau atpratęs nuo tokių keliavimo tempų, kėlimosi 4 ar 5 val. ryto, bėgimo į pirmą maršrutinį autobusą per šaltą ir tamsų (tačiau neužmigusį, pilną 24 val. parduotuvių ir restoranėlių) miestą. Bet smagu.

„Kaip karantinas?“ – klausia žmonės iš Lietuvos. Pavargstu aiškinti, kad nėra ir nebuvo jokio karantino, kad čia daugiausiai ir Kinijos, Europos ir jos buvusių kolonijų reikalas tas karantinas.

05 03-05 10: Atsidaro Korėjos muziejai

Daugelis vietų, kurias Korėjoje visgi nuspręsta uždaryti, uždarytos logiškai. Bet kai kur suprasti kodėl – sunku. Pavyzdžiui, tame pat parke vienas paviljonas gali būti prieinamas, o kitas analogiškas – apjuostas juostele su korėjietiškais rašmenimis. Jei yra skaičius 19, gilintis nereikia – ir taip aišku, kas parašyta.

Dabar, gegužį, tos juostos nyksta. Jau atsidaro valstybiniai muziejai – vienas retesnių dalykų, Korėjoje užvėrusių duris. Rezervuojuosi vietą Nacionaliniame muziejuje Seule – per valandą įleidžiami 300 žmonių, reikia registruotis internetu.

Nacionaliniame muziejuje

Nacionaliniame muziejuje

Korėjoje tai anomalija. Juk, tarkime, privatūs muziejai veikė visą laiką ir į kokį Lotte World Korėjos liaudies muziejų nesunkiai patekau dar balandžio 13 d. be ypatingų patikrinimų. Korėjoje daug kas palikta nuspręsti patiems savininkams: vienur tikrina temparatūrą, kitur ne; vienur užsirašo vardus/pavardes/telefonus, kitur ne; vienur klausinėja, ar į Korėją atvykai vėliau nei prieš 14 d., kitur – ne. skirtingose traukinių stotyse yra skirtingai: nuo „laisvo įėjimo“ Seule iki termovizorių provincijoje.

Bet kažkaip tai veikia. Jei neveikia, tada ir tik tada jau ateina kažkokie oficialūs nurodymai iš valdžios. Niekas nenori jų sulaukti, bet kokiam tuščiam „Lotte World“ muziejui gal nelogiška saugotis taip, kaip Nacionaliniam muziejui, kuris be ribojimų tikriausiai bent savaitgaliais būtų pilnas.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau - bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

Termovizorininkas pasitinka visus atvykusius į Korėjos užmiesčio stotį> Ekrane automatiškai mato visų praeivių kūno temperatūrą ir jei ji per didelė, stabdo. To nemačiau – bet kartą ėjau už kito praeivio, tai man nurodė išlįsti, nes pagalvojo, gal slepiuosi, kad nepamatytų mano temperatūros. Taigi, žiūri rimtai.

05 03-05 10: Koronavirusas gėjų klubuose

Kurį laiką galėjo atrodyti, kad Pietų Korėja virusą palaužė galutinai: kelias dienas iš eilės nebuvo jokių vietinių atvėjų. Iki smūgio gegužės 8 d.: Seulo užsieniečių rajono gėjų klubuose „King“, „Queen“ ir „Trunk“ („Karalius“, „Karalienė“ ir „Kamienas“) bastęsi lankytojai susirgo. Aišku, tuose klubuose kaukių niekas nedėvi, atstumo nesilaiko.

Rezultatai pradėjo aiškėti netrukus, pakvietus testuotis „klubinėtojus“: gegužės 9 d. – 18 užsikrėtusiųjų tuose klubuose. Telefonas pypia labiau, nei kada nors, valdžia vis išplečia ir išplečia testavimo reikalvimus: tuoj dar prijungtas klubas „Soho“, laikotarpis nuo konkrečių laikų išplėstas iki gegužės pradžios, vėliau – į laiką nuo balandžio 23 d. iki gegužės 6 d., o “rizikingos vietos” galiausiai pradėjo apimti visus Itevono rajono klubus. Seulo valdžia klubus uždaro. Korėjietiška: nėra karantino, nėra „uždarymų vien dėl uždarymo“, sportas, teatras ir mokyklos tuo pat metu atsidaro – bet jei kažkur liga *iš tikrųjų* masiškai plinta – valdžia reaguoja žaibiškai. Žinutė verslininkams: jei stengsitės ligai užkirsti kelią, valdžia jums netrukdys, bet jei pas jus plis liga – lauks pasekmės.

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti - tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Į telefoną atėjęs automatiškai išsiverstas įspėjimas. Automatiškai versti nelengva, nes specialiųjų įspėjimų neįmanoma nukopijuoti – tenka versti nuskaitant ekraną kitu telefonu. Kai kurie užsieniečiai to nesugalvojo ir skundžiasi, kad negavo įspėjimo apie pavojingus klubus, nes jo nesuprato, O Itevone užsieniečių daug, tai Seulo vakariečių rajonas

Kai atvykome, būdavo 100 atvejų per dieną Pietų Korėjoje ir telefonas nepypdavo nuo šitiek perspėjimų! Tiesiog, kai nuo to 100 nukrito arti 0 atsirado naivi mintis: “O gal ligos iš viso nebėra?”. Naujas priešo smūgis, turbūt, sukrėtė labiau nei 20 tokių smūgių prieš mėnesį, kai vyko nematomas karas. Bet galutinės pergalės prieš koronavirusą tikriausiai nebus: reikės susitaikymo su juo.

Korėja labai nenori “grįžti į pradžią”. Seule randasi naujų reikalavimų: pavyzdžiui, piko valandomis metro dėvėti kaukes. Ne tai, kad daug kas nedėvėdavo – bet nebuvo privalu. Čia irgi dėl tokių korėjietiškų metodų: ne šaudyti iš kulkosvaidžio į viską iš eilės draudimų kulkomis ar numesti „branduolinę draudimų bombą“ ant dorų ir atsakingų piliečių, o sekti situaciją ir žiūrėti, kas realiai kelia problemas, bei šauti uždraymo šūvius tik į tokias „pavojų irštvas“.

Seule

Seule

Kaip ten bebūtų, dabartinis proveržis pakankamai nedidelis, kad žinią apie koronavirusą nustelbtų kitos kovos ir skauduliai. Angliška Korėjos žiniasklaida niekur nerašo „gėjų klubai“, kad „nestigmatizuoti LGBT bendruomenės“. Vietinė žiniasklaida rašo. Ir nauja tema pamokslams visose Seulo ugningose protestantų pamaldose atsirado.

Grįžimo į įprastas vėžes požymis. Koronapanikos metu visokios diskusijos apie vis naujas ir naujas ___fobijas, „mikroagresijas“, „neapykantos kalbas“, „politinius nekorektiškumus“ ir eilę kitų neperseniausiai išgalvotų anksčiau niekam nerūpėjusių problemų buvo stebėtinai išnykusios iš viešųjų erdvių.

Nes buvo *rimtos* baimės, kaip kokiais karo laikais.

Pagrįstos ar ne, tačiau rimtos. Mirties baimė visuomet nustelbs įžeidimo baimę.

05 03-05 10: Mėnuo prabėgo greitai

Atėjo laikas išvykti iš Seulo. Tame pačiame bute praleidome pusantro mėnesio. Atsisveikinti savaip skaudu: išskyrus savo namus Lietuvoje, niekur nebuvau gyvenęs taip ilgai. Seulo dangoraižiai pro langą, šiltas kambarys su sofute dienos poguliui, du darbo stalai ir virtuvėlė jau tokie įprasti ir savi.

Pusantro mėnesio prabėgo labai greitai. Taip jau veikia žmogaus smegenys: kai įvykių daug, dienos įvairios, laikas slenka lėtai. „Ką, tik prieš pusantro mėnesio išvykome?“ – klausėme savęs pernai, kai atėjo laikas grįžti iš Singapūro, Rytų Timoro ir Indonezijos. „Ką, tik per tris savaites padarėme šitiek?“ – sunku būna patikėti po kiekvienos „Tikslas – Amerika“ ekspedicjos.

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Darbas Seulo bute vieną paskutinių dienų

Dabar kitaip, nes tempai lėtesni, nes labiau gyvenome, nei keliavome, ir daug dienų – bent jau viešnagės pradžioje – išeidavome į lauką tik keletui valandų, vienai kokiai lankytinai vietai aplankyti – ar kelioms.

Deja, kartu baigiasi ir ramybės periodas: grįžta mąstymai, ką daryti toliau, pavojai. Pusė laiko, kurį turime teisę būti Pietų Korėjoje, praėjo. Iš pažįstamų girdime, kad prasitęsti teisę būti čia darosi ne taip ir lengva – ypač kai į Lietuvą daugės skrydžių, tegul ir nepatogių, brangių bei su karantinu Lietuvos pusėje.

Saulėlydis Inčeone

Saulėlydis Inčeone

Birželio 28 d., iki kada čia turime teisę būti – ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes tikriausiai nebus 100% neįmanoma grįžti į Lietuvą: jau nuo gegužės vidurio žadama atkurti pirmuosius skrydžius.

Per anksti, nes visokie apribojimai nebus pranykę ir Europa tikriausiai nebus ta vieta, kurioje būtų gera būti, o galimybės vėl išvykti bus miglotos.

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Informavimas apie tai, kad parduos mūsų Tailando sandėliuke paliktus daiktus

Dabar pasaulio valstybės sudarinėja „kelionių burbulus“, kur leidžia viena į kitą keliauti be apribojimų ir karantinų. Lietuva žada nuo gegužės 15 d. tokį sudaryti su Latvija ir Estija, Australija – su Naująja Zelandija. Pietų Korėja, aišku, gera kandidatė visokiems burbulams, nes virusą aptvarkė, bet tokius įkurti užtrunka laiko, o jo iki birželio pabaigos nedaug. Be to, nors ir nelogiška, burbulai gali galioti pagal pilietybę, o ne pagal tai, kur buvai pastarąsias 14 dienų.

Apie galimybes ateičiai net svarstyti sudėtinga.

Sėdame į traukinį link Pusano. Traukinių stotyje duoda nemokamai dezinfekcinio skysčio. Eilinį kartą vėl sutampa, kad paliekame pavojingesnę zoną ir išvtkstame į mažiau pavojingą – nors to ir neplanavome. Pusanas pasitinka nuostabiu Kvangano tiltu.

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio

Traukinių stotyje laukiant vėlyvo traukinio


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


    3 komentarai

  1. Labai įdomu skaityti. Ačiū! Gal net pavydu truputį to (ne)karantino 😉 sėkmės, lauksiu tolimesniú įrašú. Iš Japonijos 😝

    • Dėkui. Žiūrėsim, kaip su Japonija, bet jei reikėtų lažintis, kol kas spėčiau, kad nepavyks. Mat Japonijos-Korėjos santykiuose problema ne vien koronavirusas, bet ir istorinės bėdos, panašiai kaip ir Lietuvos bei Rusijos. Japonija buvo okupavusi Pietų Korėją iki Antrojo pasaulinio karo ir antijaponiškų minčių Korėjoje gausu iki šiol (tarkime, Seule, kaip ir kas savaitę, vyko demonstracija prieš Japoniją prie jų ambasados). Tai atsiliepė ir leidimams atvykti. Nors Pietų Korėja šiaip jau labai ilgai neribojo atvykimo iš užsienio, o ir dabar jis galimas (tačiau reikia karantinuotis), atvykimą iš Japonijos apribojo (atšaukė bevizį režimą) vieną pirmųjų. Oficialiai tai buvo atsakas į tai, kad Japonija apribojo atvykimą iš Korėjos tada, kai Korėjoje kilo koronaviruso banga. Tačiau iš tikrųjų atvykimą iš Pietų Korėjos tuo metu apribojo daugybė šalių – bet Korėja atsakomųjų veiksmų ėmėsi tik prieš Japoniją, o kitus atvykimus ėmė kontroliuoti tik gerokai vėliau. Taigi, matyt, sunku tikėtis, kad Japonijos/Korėjos “skrydžių ribojimų siena” kristų viena pirmųjų, bet žiūrėsime.

  2. Nesijauti įstrigęs, nes Korėja ir Seulas yra nuostabūs. <3 Ech, nostalgija!

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *