2021 m. birželį-liepą praleidome Gvatemaloje ir JAV – ten tiek keliavome, tiek užsiėmėme savanoryste, tiek dirbome per atstumą.

Kaip visa tai atrodė iš JAV, kur vakcinacija prasidėjo viena pirmųjų, ir Gvatemalos, kur ji vyksta be galo lėtai? Kodėl vienose šalyse turistų dar beveik nėra, o kitose – turistų minios? Kaip keitėsi ribojimai, požiūriai ir kita, ką reiškia šiais laikais judėti per valstybių sienas toli nuo Lietuvos ir kokie dar žmonės tai daro? Kodėl JAV šiaurėje ir pietuose nuomonės apie pandemiją ir ribojimus skiriasi kardinaliai? Pasakojimas iš pirmų lūpų!

Nuo 2020 m. pradžios aplankiau 26 šalis. Ankstesni mano dienoraščio įrašai iš 5 žemynų, visi kartu pasakojantys apie šiuos unikalius metus, kai pasaulis pasikeitė ir kone viskas buvo nauja (ir mano reakcijos į tai): 2020 m. kovo-balandžio, balandžio-gegužės, gegužės-birželio, birželio-liepos, liepos-rugsėjo, rugsėjo-spalio, spalio-gruodžio, 2021 m. sausio-balandžio, 2021 m. balandžio-biželio

Straipsnis žemiau yra apie su pandemija susijusius nuotykius. Lankytinos vietos plačiau aprašytos čia: Gvatemala, Naujasis Orleanas, Pietų JAV, Niujorkas

---

Gvatemala (2021 06 01-2021 06 22)

---

Kodėl į Gvatemalą vykti prisibijojau (be reikalo)?

Į Gvatemalą vykti prisibijojau. Greitai iki skrydžio iš Panamos pasiekia informacija, kad jau daugelis šalies savivaldybių pateko į raudonąją zoną. Pagal oficialius reikalavimus, toje zonoje uždaromos ir lankytinos vietos, archeologinės vietos, muziejai. Ir viena savivaldybių, ką tik patekusių į raudonąją zoną, yra Floresas, kuriame – garsusis majų miestas Tikalis, pagrindinė Gvatemalos lankytina vieta. O tą žemėlapį koreguoja kas dvi savaites.

Be Tikalio į Gvatemalą nelabai verta skristi, arba reiktų skristi tik trumpam, lankytinoms vietoms geltonose ir oranžinėse zonose aplink Gvatemalos miestą pažiūrėti.

Klausiame gavtemaliečių, ar veikia Tikalis – autonuomos, ekskursijos organizatorių. Visi sako „veikia“. Ekskursijų organizatoriai net nesupranta klausimo: „Taip, Floreso savivaldybė yra raudonojoje zonoje, bet Tikalis toli nuo Floreso, apsistokit prie pat jo, čia COVID nėra“. Galvoja, kad būgštaujame dėl užsikrėtimo, o ne dėl to, kad, pagal įstatymus, Tikalis turi neveikti.

Užuot pirkę skrydį iš Gvatemalos į JAV, tik rezervuojame be apmokėjimo. Parodome tą rezervaciją – tinka. Jau nuskridę į Gvatemalą, pamatę realią situaciją spręsime, kiek laiko ten pasilikti: tris savaites, kaip planavome, ar trumpiau.

Nusileidžiame Gvatemaloje. Oro uosto turizmo informacijoje klausiu, ar veikia Tikalis. „Veikia“ – sako nesuprasdami klausimo.

Taip jau yra su COVID ribojimais. Kitas šalis dažnai vertini per tą prizmę, kokia yra šalyje, kur esi tuo metu (pvz. Lietuvoje). „Jei Lietuvoje tokio nurodymo klauso – reiškia, ir ten klausys“. Bet skiriasi ne tik įstatymai, teisės aktai – skiriasi ir požiūris į juos, o to internete neperskaitysi, tai galima nebent pajusti vietoje. Štai gvatemaliečiai nesupranta, kaip kažkas gali galvoti, kad Tikalis užsidarys dėl kažkokios raudonos zonos kažkokiame internetiniame žemėlapyje.

Pamažu suprantu, kad iš visų pasaulio šalių, kurias lankiau, Gvatemaloje į COVID teisės aktus dėmesys nekreipiamas labiausiai. Juk Tikalis tai yra valstybinė institucija – ir net ji neklauso nurodymų. Ką jau kalbėti apie verslą: formaliai oranžinėje zonoje, kokios šiuo metu yra Gvatemalos miestas, tarkime, turėtų neveikti restoranai prekybos centruose – bet puikiai veikia. Yra reikalavimas, kad prie kiekvienos vietos kabotų ženklas, koks pavojaus lygis toje savivaldybėje – per tris savaites Gvatemaloje tokius ženklus mačiau gal tris. Dar požiūris į koronaviruso situaciją priklauso nuo tautybės: ispanakalbių vietinių nemaža dalis su kaukėmis, ypač Gvatemalos mieste, užtat majų tokių beveik nėra.

Taigi, nusiperkame bilietą iš Gvatemalos po trijų savaičių. Dar gali būti, kad Tikalio zonoje požiūris kitoks ar (realiau) kad kas pasikeis iki tada, dėl to visų pirma važiuojame būtent ten. Pro Semuk Čampėjų, kur esame vieninteliai hostelio svečiai – todėl nieko tokio, kad tualetas esą bendras, juk turime sau visą aukštą.

Majų griuvėsiai, tušti viešbučiai ir ypatingi turistai

Atvykę į Sajaščę, neradę jokios kitos informacijos, viešbutyje pasidomime ekskursijomis į Agvatekos, Seibalio majų griuvėsius, kur tegalima plaukti valtimi. Jas viešbutis suorganizuoja – bet esame vieninteliai turistai tose vietose per visas valandas, kurias ten praleidome.

Po to, kai įsigyjame ekskursiją, pamatome, kad viešbutis išnešė lentą, kad pardavinėjamos tokios ekskursijos: atrodo, buvo ilgam ją paslėpęs, nes nebesitikėjo, kad koks turistas užsuks…

Florese jau kitaip: svarbiausias turistinis majų regiono centras ežero saloje net ir šiais laikais pritraukia lankytojų, tiesa, daugelis jų gvatemaliečiai. Atėję į viešbutį vietoje nesunkiai gauname numerį už geresnę kainą nei Booking.com, su geriausiu vaizdu į ežerą ir nėra problemų kas rytą rezervaciją prasitęsti (nenorėjome užsakyti visam laikui iš karto: juk Floresas raudonoji zona, gal visgi bus daug kas uždaryta? Ne, niekas). Ir gražioje viešbučio stogo terasoje niekad nesutinkame jokio kito žmogaus.

Trys savaitės Gvatemaloje palieka vieną didžiausių įspūdžių: majų paveldas, seni miestai, kalnai. Aišku, didžiausius įspūdžius paliko Tikalis, Miradoras, vėliau Antigva, Atitlano ežeras.

Šiais laikais visgi sutikęs turistą tokiame „užkampyje“, kaip Gvatemala, gali būti garantuotas išgirsiąs įdomią istoriją. „Eilinių turistų“ ten beveik nebūna, ne dabar, ne tada, kai net man Gvatemalos teikiama informacija kėlė didžiausių abejonių, ar ten viskas atidaryta.

Štai vienas amerikietis, primenantis hipį, keliauja jau dešimtis metų, o užsidirba pinigų supirkinėdamas meną vienose šalyse, brangiau pardavinėdamas kitose, anksčiau gyvenęs Brazilijos faveloje.

Štai kiti, šveicarų pora, 2020 m. pradžioj metė darbus ir išvyko į gyvenimo kelionę, „Instagraminti“ už pinigus ir pan. Ir smogė pandemija… Bet viskas išėjo geriau, nei galima būtų pamanyti: praleido mėnesius Tailande, Meksikoje ir kitur, labai tuo džiaugiasi. Susiduria su tais klausimais, kaip ir mes: tiek jie, tiek aš žiūrėjau dėl galimybių patekti į Belizą, bet jos labai neaiškios, tarsi reikai rezervuoti viešbutį iš kažkokio sąrašo, bet neaišku kiek dienų, sudėtinga patikrinti, ar Booking.com rastas viešbutis yra tame sąraše. Taigi, tiek jie, tiek aš Belizą atidėjome ateičiai.

Štai pora iš Nyderlandų – buvo Meksikoje, paskui į JAV keliavo pasiskiepyti, dabar Centrinėje Amerikoje.

Štai čekas atvyko mokytis ispanų kalbos prie Atitlano ežero.

Kadaise visokie skaitmeniniai klajokliai ir ilgalaikiai kuprinėtojai buvo išimtis, gal keli procentai keliautojų, o dabar norma, bent jau Gvatemaloje, bent jau ne keliose pagrindinėse lankytinose jos vietose. Kitiems keliauti per sunku, pernelyg neaišku ką rasi. Gaila trumpų atostogų tam – bet kai užsienyje praleidi mėnesių mėnesius, kai kartu ir dirbi, gali sau leisti surizikuoti. Na, bus mažiau ką veikt tai daugiau padirbsi, pasimokysi ir pan.

Prie Atitlano ežero sutinkame bene pirmą Gvatemaloje žmogų, rimtai žiūrintį į ribojimus. Moteris rėkia, kad laivas perpildytas ne pagal tvarką, reikalauja neleisti lipti naujiems žmonėms, jau plaukti. Skundžiasi, kad niekas nedėvi kaukių. Bet kiti tik filmuoja tą rėkimą ir juokiasi.

Antigvoje vėl turime sau ištisą viešbutį – tik šįsyk 40 ar 60 kambarių viešbutį. Kad nereikėtų sėdėti registratūroje, šeimininkė tiesiog atiduoda mums viso viešbučio laukujų durų raktą ir daugiau jos nebesusitinkame.

Praėjus trims savaitėms, laukia COPA skrydis per Panamą į Orlandą. Testą pasidarome ten, kur rekomenduoja JAV ambasada Gvatemaloje. Neįtikėtina, bet Panamos oro uoste per pusmetį atsidūriau jau šeštą kartą.

Kadaise, pandemijos pradžioje, pasakojimai apie skrydžius buvo vieni įdomiausių, niekada nežinojai, ko tikėtis. O dabar jau paprasti: yra sąrašas prisitaikymų prie COVID, skirtingos aviakompanijos juos taiko skirtingai, bet tikriausiai visus jau bent kartą patyriau ir čia aprašiau.

---

Pietinės JAV (2021 06 22-2021 07 02)

---

Skiepai JAV ar Lietuvoje?

Pasų kontrolė JAV ne sudėtingesnė, nei anksčiau: reikia tik atsakinėti, ką veiksiu JAV, „kas prižiūri verslą kol esame išvykę“ („Dirbame per atstumą“) – niekas nesidomi ar aš, Lietuvos pilietis, tikrai, kaip reikalaujama, 14 dienų prieš atvykdamas nebuvau nei Lietuvoje, nei ES. Nebent pasižiūri kaip nors labai diskrečiai, pagal įvažiavimų į Gvatemalą štampus. Galingų Gvatemalos liūčių kiek išplautas pasas irgi įtarimų nesukelia.

Orlando oro uoste anapus pasų kontrolės tuoj pat pasitinka reklamos – „Nemokami skiepai nuo COVID B terminale“. Iš šalies, kur skiepijimas dar kažkokia tolima ateitis per kelias valandas patenkame į tokią, kur jau seniai vakcinų daugiau nei norinčių skiepytis.

„Ech“ – Aistė vis liūdnai pasako, matydama tokius užrašus. Kaip ir galvojome JAV pasisiskiepyti. JAV – viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal skipeijimą ir dar balandį ten galėjo gauti skiepus kone visi norintys, net nepiliečiai ir negyventojai (ne vieną lotynų amerikietį sutikome ar pažįstame, kuris specialiai skrido į JAV dėl skiepų). Dabar tai – be galo paprasta bet kam, ne tik JAV piliečiams ar gyventojams. Bet visokios problemos:
(a)Lietuvoje pasiskiepijusiems užsienyje neduoda galimybių paso. Sako „tai parodykit JAV skiepų kortelę, ji galioja“. Mūsų klientai, atvykę iš JAV pasisvečiuoti Lietuvoje, praneša apie problemas: restoranų padavėjai tų kortelių nepažįsta, iš kiekvieno restorano, būna, tenka skambinti į koronaviruso liniją ir t.t.
(b)JAV būsime kiek trumpiau nei 3 savaites, kurių reikia tarp Pfizer dozių. Tiesa, JAV leidžia antrą dozę paimti iki 4 dienų anksčiau, tam ir reikėtų pirmą dozę imti iš karto, bet nežinia, ar taip nesuprastėja apsauga.

Logiškas variantas gal būtų JAV pasiskiepyti Janssen (tokiu būdu gaunant teisę Lietuvoje nesiizoliuoti ir grįžtant nesidaryti galimai nepigaus COVID testo JAV), o Lietuvoje Pfizer (kad gautume galimybių pasą ir geresnę apsaugą), bet čia jau Aistės tėvai griežtai uždraudė: nežinia, kaip sureaguos organizmas į dvi vakcinas.

Taigi, skiepysimės Lietuvoje.

Autonuomos deficitas JAV

Dar Gvatemaloje kiek išgąsdino šis „Youtube“ video apie poCOVIDinius deficitus. „Amerikoje trūksta kečupo maišelių, kompiuterių“ – pasakoja „Wendower Productions“ tame video. Su kompiuterių trūkumu pasaulyje susidūriau ir aš. „Bet didžiausias trūkumas – nuomojami automobiliai“! Esą, Aliaskoje jų nėra visai vasarai, o jei gauni, tai už šimtus eurų per dieną. Nes nuomos kompanijos pandemijos pradžioje automobilius išpardavė, o, JAV turizmo rinkai atsigavus, jų nebeturi pakankamai.

Autonuoma JAV ir mums, ir daugeliui atrodo kaip duotybė – po šią šalį ir mes, ir daugelis, juda taip, nes kitaip nelabai ir įmanoma, normalaus viešojo transporto beveik niekur nėra. Tad net nesusimąstėme, kad gali būti kitaip, bet kai patikrinau sąlygas, teko nemaloniai nustebti: kur anksčiau autonuoma kainuodavo 20-25 eurus už dieną, dabar kainos prasideda nuo 45 eurų. Ką gi, alternatyvų nėra, tad skubiai užsakėme, kol dar tokių automobilių buvo.

Einame link „Avis“ ir diskutuojame. „Gali būti dar problemų – žmonės rašo, kad net ir atėjus laiku, autonuomoje sako, kad trūksta automobilių, nes kas nors negrąžino“ – sakau aš. Aistė optimistiškesnė: „Juk atskridome vienuoliktą nakties, ne savaitgalį – neturėtų būti problemų“.

Atėję į autonuomų salę, atsimušame į eiles. Milžiniškas, nematytas niekur pasaulyje: kai kurie žmonės tik liūdnai sėdi prie lagaminų ant žemės. Dar kažkiek pasisekė, kad užsakome „Avis“ – telieka atstovėti kokią valandą. Kada prieis langelį tie, kas užsakė „Budget“, išvis nežinau. Na, bent jau užsakytą automobilį turi – nors apie tas laisvų automobilių eiles, iš kurių galėjai rinktis kokį nori Majamyje 2020 m., belieka pasvajoti. Automobilio rida didesnė, nei kada esu gavęs JAV: kiek girdėjau, didieji JAV autonuomos prekių ženklai net supirkinėja naudotus automobilius (naujų taip greitai gauti negali dėl pasaulinio mikroschemų deficito).

JAV pajudėjo į keliones daug greičiau, nei tikėjosi rinka… Važiuojame į Naująjį Orleaną, per naktį, pakeliui nusnaudžiame pakelės aikštelėje.

JAV politinis susiskaldymas apėmė ir koronaviruso klausimą

JAV – viena labiausiai politiškai susiskaldžiusių šalių. Demokratai ir respublikonai turi skirtingas nuomones daugeliu klausimų – tarp jų ir dėl kornaviruso. Demokratai buvo linkę imituoti Europą – karantinai, kiti ribojimai. Tiesa, JAV tai jie padarė tik keliose valstijose (Niujorke, Kalifornijoje), bet to pakako, kad laisvę mylintiems respublikonams kiltų atmetimo reakcija nuo visko, kas apibrėžiama kaip „COVID valdymas“. Tai jie tarsi prilygina visiems kitiems „žmonių teises ribojantiems demokratų išmislams“, kuriems prieštarauja: persekiojimams už tariamą „neapykantos kalbą“, „cancel culture“, teisių į religiją ribojimams, atskirų mažumų protegavimui kitų bendruomenių sąskaita, „Black Lives Matter“ riaušėms, paminklų griovimui ir t.t. „Radikalesnių“ respublikonų nuomonę sudėčiau į tokius sakinius: „Viskas, kas iš demokratų – idiotiški absurdai. Karantinai dar ir moksliškai matosi, kad idiotiški absurdai. Reiškia beveik garantuotai idiotiški absurdai ir visa kita, ką dabar siūlo demokratai: kaukės, vakcinacija ir t.t.“.

Iš tikrųjų tokios dvi žmonių grupės per pandemiją susiklostė daugelyje šalių: bet JAV susiskaldymą dar labiau sustiprino tai, kad to susiskaldymo jau būta iki tol.

Pietų JAV valstijos – labai respublikoniškos, ir į mus, einančius, tarkime, į restoraną ar muziejų su kaukėmis kokioje Alabamoje ar Misisipėje, žūri keistai. Gal tinkliniuose restoranuose patys pardavėjai ir dirba su kaukėmis – na, bet visi supranta, jie „vargšai, jiems taip liepia koks demokratas darbdavys iš Šiaurės“.

Analogiškai kaukės dar privalomos federalinės valdžios kontroliuojamose institucijose, pavyzdžiui, oro uostuose. Juk federalinę valdžią dabar turi demokratai. Tuo tarpu valstijų valdžios institucijose pietų JAV kaukių nereikia – juk valstijų valdžią ten turi respublikonai.

O kai su kaukėmis užėjome į didžiausią respublikonų bastioną – Amerikos Valstijų Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso biblioteką-muziejų – darbuotoja nužvelgusi tarė: „Žinot, kaukės čia neprivalomos“, su tokiu tonu „Nusiimkit greičiau“ – turbūt pagalvojo, kad tiesiog suklydome, manydami, kad privalomos. Kai nenusiimame, žiūri kaip į keistuolius. Panašus pokalbis laukia ir viešbutyje Naujajame Orleane.

Ir ne, čia nėra visiškai taip, kad žmonės vakcinavosi ir todėl nebebijo: būtent tose pietų valstijose vakcinacija vyksta lėčiausiai. Privačiuose pokalbiuose su kaukių nedėvinčiais, rankas spaudžiančiais (jokių ten „susidaužimų kumščiais“, kaip Gvatemaloje), apsikabinti norinčiais žmonėmis supratau, kad dauguma jų – nepasiskiepiję ir neketina: arba kol kas, arba iš viso. Abejoja vakcinų saugumu („Ne per metus vakcinas sukuria“), bet, būna, sako ir taip: „Būtų kaip normalus skiepas, kur tiesiog siūlo žmonėms, tai pasiskiepyčiau – bet čia kai valdžia taip spaudžia skiepytis, tai nenoriu, kelia įtarimų“.

Tiesa, vakcinuotis skatina ne tik demokratai, o ir „respublikonų elitas“ (šiaip jau pliekiantis visokius karantinus). Siūlymai vakcinuotis ir pietų JAV kabo prie vaistinių, skamba iš parduotuvių garsinių pranešimų, „Walmart’e“ kabo užrašas „Galite pasiskiepyti čia ir dabar, parduotuvėje“. Respublikoniškoje Luizianoje matome reklamuoja vakcinacijų loteriją: vakcinuodamasis automatiškai dalyvauji ir gali laimėti milijoną dolerių. Bet jau visa „kova su COVID“ eilinių amerikiečių sąmonėje amžiams susieta su demokratais ir daug eilinių respublikonų net savo elito nebeklauso.

Kas kaip nori, tas taip saugosi – ir darbuotojų trūkumas

Praleidžiame kelias gražias dienas Naujajame Orleane, kur jau atgimusios ir ekskursijos (niekur kitur gyvenime nemačiau tiek jų daug) ir visas naktinis gyvenimas, nors mes to privengiame.

Pasukame link Atlantos, Džordžijos, kur per 2020 m. jau balsavo už Baideną. „Coca Cola World“ muziejuje situacija jau kita: kaukės ne tik privalomos, bet dar ir gal pirmoji vieta pasaulyje, kur taip griežtai draudžia jas nusiimti netgi akimirkai nuotraukoms (tenka fotografuotis su kaukėmis). Na, žmonių ten tikrai daug, ankštoka – turbūt tarptautinis prekės ženklas bijo neigiamos reputacijos. Ne ieškinių: Džordžijoje prie kiekvieno muziejaus, kiekvienos parduotuvės, kiekvienos degalinės kabo atsišaukimas, kurio esmė „Pagal Džordžijos teisę, įstaiga neatsako už lankytojo užsikrėtimą COVID jos viduje, ar lankytojo mirtį po tokio užsikrėtimo“. Milijoninių ieškinių šalyje JAV tai labai svarbu.

Be šitų atsišaukimų, įprastų JAV advokatų reklamų ir religinių šūkių, palyginus su 2020 m., JAV atsirado naujo tipo šūkis: „Samdome darbuotojus!“. Ko tik nežada – net ir kelių šimtų dolerių vienkartinę „nusamdymo premiją“, kurią gausi išdirbęs mėnesį. Per COVID uždaryti verslai turėjo paleisti darbuotojus, o dabar sunku juos pakviesti atgal. Didžiąja dalimi dėl to, kad demokratų valdžia moka visokiausias kompensacijas: kam dirbti, jei beveik tą patį gauni nieko nedirbdamas ir dar turi visą laisvą laiką? Respublikonai, aišku, tuo piktinasi šitaip švaistomais mokesčių mokėtojų pinigais: “mokame išmaldą, kai antraip eitų dirbti”.

Kai kurie verslai dėl darbuotojų trūkumo net neatsidarė ir su tuo susiduriu pats: štai noriu pavalgyti viename miestelyje. Restoranų nemažai. Bet štai „Five Guys“ nedirba, ant „Taco Bell“ kabo užrašas, kad dirba tik išsivežimui (net rankų nusiplauti negalima – matyt, nėra kam plauti salę ir tualetus), toks pats dar ant poros restoranų. Kitose vietose nedirbančių restoranų mažiau, bet eilės, nors daug tuščių staliukų: padavėjai nespėja susodinti (JAV įprasta, kad padavėjai restorane privalo pasodinti klientus).

Apskritai, COVID ribojimai pietų JAV varijuoja smarkiai, priklausomai nuo vietos. Nuo „Nenusiimkite kaukių niekada“ „Coca Cola World“ iki „Galite nusiimti nuotraukoms“ Birmingamo pilietinių teisių muziejuje iki “kaukės tik vakcinuotiems” iki „kaukės pasirinktinai, bet tarp ekskursijų paliekame privalomus tarpus“ Oak Alley dvaro muziejuje prie Naujojo Orleano (tie tarpai – ~5 min.) iki respublikoniškai Džordžijos valstijos valdžiai pavaldaus „Stone Mountain“, kurio lynų keltuvai skrido sausakimši ir ten jau kaukių niekas nedėvi, tarp keleivių pasikeitimų niekas nieko nedezinfekuoja. Tiesa, tame pat „Stone Mountain“ vakarinį lazerių šou dabar galima žiūrėti nuo žolės tik sėdint „savo kvadrate“ (jie specialiai subraižyti).

Kai kurios lankytinos vietos klientus bando raminti lipdukais, kad „Visi darbuotojai pasiskiepiję“, nors vietiniai abejoja, ar tai tiesa: „Turbūt tik reklaminis šūkis“.

Atlantoje sudalyvaujame lietuvių Joninėse, kur jau kažkaip saugomės mes vieninteliai – aplinkui tarsi 2019 m. Ir pernakvoti vietos lietuviai pakviečia, nors Aistė abejojo, ar kas dar per pandemiją benorės kviesti namo.

Toliau – Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas (seniausias JAV miestas) ir Kenedžio kosminis centras kur netikėtai pasiseka: kaip tik tą dieną leidžia kosminį laivą! Ir pagaliau pietinė Florida, kur į „Gabalėlius Lietuvos“ įtraukiu paminklą lietuviams, muziejinę lietuvių ekspoziciją. Tada – skrydis į Niujorką.

---

Niujorkas (2021 07 02-2021 07 11)

---

Skrydis į Niujorką

Registruojantis skrydžiui į Niujorką aviakompanija paskelbia nedidelį aukcioną: rašykite, kokį mažiausiai kuponą sutiktumėte gauti, kad skristumėte kitu reisu. Variantai 200, 300, 400, 500 dolerių arba „įrašykite savo“. Pardavė daugiau bilietų nei yra vietų ir dabar mėgina „papirkti“, kad kas nors sutiktų nuskristi į Niujorką vėliau… Štai tokie dabar jau kelionių mastai JAV. Atsisakome siūlymo: neaišku, nei kokiu reisu nusiųs, nei ar kada artimiausiu metu dar galėsime būti JAV, kad tą kuponą išnaudotume.

Apie visas „saugumo priemones“ JAV skrydžiuose, neva nepardavinėja vidurinių vietų, aišku, irgi visi jau pamiršo, lėktuvas sausakimšas. Liko kaukės – nes čia, kaip garsiai pasako stiuardai ir pilotai, nukreipdami priekaištus nuo savęs, federalinės valdžios sprendimas. „Nusiimkite tik gurkšniui ir vėl užsidėkite“.

Šiaip kosinčių daug, daug jų vaikai, kuriems vakcinacija negalima. Florida dabar viena labiausiai sergančių valstijų – bet JAV tarp statistikos ir žmonių elgesio nėra jokios koreliacijos.

Niujorke jau žymi dalis žmonių dėvi kaukes, net lauke. Viešajame transporte pranešimai jas skelbia privalomomis – nors kai kurie jau ir drįsę nusiimti ir tarsi niekas jiems nieko nesako. Tarsi patenkame į kitą šalį…

Gausu Niujorke ir visokių atsišaukimų prieš diskriminaciją: įprastinius už LGBTQIA+, prieš antisemitizmą, už juodaodžius, kuriuos matydavau kasmet, papildė nauji „prieš rasizmą prieš azijiečius“. Sakoma, kad tokio rasizmo pagausėjo būtent dėl COVID: ypač pandemijos pradžioje kai kurie amerikiečiai įžeidinėjo „kiniškos išvaizdos“ žmones, jų privengė, gal net pratrūkdavo smurtu. Vietos lietuviai – kurių daugelis respublikonai – sako, kad tai visiška nesąmonė, dar viena „demokratų išgalvota diskriminacija“.

Taip pat dar matau „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsius – Niujorke daugiau nei pietų JAV. Štai parduotuvė užsiklijavusi ant vitrinos „Black Lives Matter“ lipduką: pernai taip verslai gynėsi, kad jų vitrinų nedaužytų tas „pokarantininis kovos protrūkis“. Kadangi parduotuvė, panašu, bankrutavusi, lipdukas likęs. Kitur tų lipdukų, šūkių mažai – nors Niujorke ir daugiau nei Pietų JAV ir jei Pietų JAV pamatysi „Black Lives Matter“ ženklus, tarkime, kokio juodaodžio sklype, tai Niujorke juos kelia oficiali demokratų kontroliuojama valdžia (pvz. prie Niujorko bibliotekos). Ir vis tiek dabar jau, panašu, tuos šūkius pamažu stelbia palaikymas azijiečiams: “kova už teises” eina bangom.

Kodėl Niujorkas?

Kodėl paskutinė mūsų stotelė Amerikoje – Niujorkas?

Todėl, kad iš jo yra geriausi skrydžiai į Lietuvą: Finnair skrydį iš Niujorko per Milaną ir Helsinkį įsigijome už ~250 eurų, kas yra pigu, žinant, kad skrydžiai į vieną pusę paprastai kainuoja brangiau, nei kai skrendi į abi puses. Viską lėmė JAV draudimas atvykti tiesiai iš ES ne piliečiams ir negyventojams: prie šio draudimo, mažai kas gali atskristi į JAV, o visgi kokia pusė skrendančių iš JAV į Europą visų pirma turi atskristi iš Europos į JAV.

Bet kartu Niujorke ir daug reikalų: susitikimų, paskaita apie lietuvišką paveldą Apreiškimo parapijoje ir t.t.

O galiausiai į Niujorką atviliojo AirBnB butas. Jį užsakėme dar gegužį – rizikuodami, juk „karantinistiniame“ Niujorke tada dar beveik viskas buvo uždaryta. Užtat pasiūlymas buvo toks, kokio normaliu metu tikrai negausi – butas Manheteno centre, su vaizdu į dangoraižius, Empire State Building, už tokią kainą, už kokią paprastai gauni tik kambarį hostelyje be tualeto! Ir dar visa tai per liepos 4 d., JAV nacionalinę šventę!

Iš pradžių net įtarėme, kad čia kažkokia apgavystė: bute be mūsų dar niekas nebuvo apsistojęs, neparašė komentarų. Bet sutikrinę savininkės duomenis vis labiau įsitikinome, kad situacija turbūt tokia: per visus karantinus, darbus iš namų, šeimininkė nutarė laikinai palikti Niujorką, išvažiuoti kažkur į užmiestį ir ieškojo kaip išnuomoti savo butą pernelyg nesidomėdama rinkos kainomis.

Na o ir tos rinkos kainos neaiškios: gegužį daugelis nebūtų rizikavę rezervuoti buto liepai. Mums tai buvo mažiau aktualu: pagyventi, padirbėti Niujorke atrodė ir šiaip įdomu, o kai kurie susitikimai būtų buvę įmanomi net jei ir daug kas uždaryta. Tačiau pasisekė gerokai labiau: žadėję „atidaryti Niujorką“ liepos 1 d., politikai atidarė birželio viduryje (dėl kritusių COVID skaičių, sėkmingos vakcinacijos).

„Tiesos akimirka“ – ateiname į butą. Patenkame į vidų. Jis tikrai nuostabus. Itin nuostabu stebėti iš jo liepos 4 d. apšvietimu pasidabinusį Niujorką, fejerverkus.

Niujorko atgimimas

Niujorkas atgimsta. Kai po mišių lietuvių Apreiškimo parapijoje sakau paskaitą apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tai buvo tik antras toks “tautinis” susirinkimas po Mišių (šiaip jau esminis JAV parapijų pagrindas) – iki tol dėl COVID jie nevykdavo. Paskui kartu su Niujorko lietuviais liūdnai stebime krepšinį, kaip Lietuva pralošia slovėnams. Pati bažnyčia, beje, nuo praeito apsilankymo suremontuota, lietuviški kryžiai sugrąžinti į vietą.

Aplankau ir Lietuvos konsulatą, Lietuvių katalikų religinę šalpą.

Bet ne visi planai pavyksta – iš tarpukario Vilniaus atkelto jidiš instituto YIVO atstovai sakė, kad dar nedirba, ir todėl įleisti negalės. Nedirba ir Jono Meko įkurtas Anthology Film Archives kino teatras į kurį tikėjomės nueiti, šįsyk turėdami pakankamai laiko ten pažiūrėti kino filmą.

Ne todėl, kad būtų uždrausta – Niujorke galima jau nuo birželio vidurio. Tačiau kai karantinas Niujorke užtruko 15 mėnesių, lengviau pasakyti nei padaryti. Mašina sustojo: darbuotojai išsiskirstė, gal išvažiavo iš Niujorko, kaip mūsų buto nuomotoja, kiti darbdaviai patys atsisakė patalpų. Tokio dydžio mašiną vėl paleisti užtrunka, todėl Niujorke nebuvo vienos aiškios atsidarymo dienos.

Brodvėjaus teatrai dar uždaryti – per savaitę-kitą spektaklių nesurepetuosi. Gal nuo liepos galo, gal nuo rugsėjo veiks – visi skirtingai. TKTS Brodvėjaus teatrų bilietų parduotuvė, kurioje 2019 m. pirkome bilietus į spektaklį “Oklahoma”, uždaryta. Atsišaukimas ant jos durų prašo paremti – tai verslas, o ne nepelno įstaiga, na, bet niekam nekelia abejonių, kad COVID jį paveikė, tad jei kam čia patiko pirkti Brodvėjaus bilietus kol Brodvėjaus teatrai dar veikdavo, gal paaukosite, kas išliktų?

Niujorko užsidarymas buvo greitas, o atgimimas – lėtas. Niujorko gatvėse daug to atgimimo ženklų – pavyzdžiui, laikinų restoranų būdos, kur kiekvienam staliukui (šeimai) sukalta po atskirą kambarėlį. To nebereikia, bet dar neseniai reikėjo.

Savaitgaliais populiariuose parkuose ribojamas žmonių skaičius – į High Lane ar Little Island reikia registruotis. Į High Lane “paskutinę minutę” gaunu vietų, į Little Island – ne.

Į muziejus teoriškai reikia pirkti bilietus internetu. Bet jei kitur rezervuoji bilietus ir žinai, kad tada nebus daug žmonių, Niujorke kitaip: atrodo, Metropolitan meno muziejus pardavinėja internetu tiek bilietų, kiek tik nori, o įleidžia ribotą žmonių skaičių, tad lauke susidariusi gal 300 metrų eilė. Gerai, kad nepirkome brangaus bilieto, o pirma atėjome pasižiūrėti – tiesiog nuėjome į mažiau populiarų Niujorko miesto muziejų, kur jokios eilės.

COVID testai Niujorke ir skrydžiai į Lietuvą iš Niujorko

Niujorke vakcinų siūlymas perėjęs į naują lygį. Skiepijama metro stotyse – o už tai nemokamai duodamas 7 dienų metro bilietas. Kai išėjome iš Niujorko miesto muziejaus, lauke laukė skiepų autobusiukas: gaudo praeivius ir skiepija Janssen. Vakcinuotis kviečiama iš garsiakalbių viešose erdvėse. Angliškai, ispaniškai.

Lietuvoje panaikino reikalavimą kiekvienoje kavinėje rodyti galimybių pasą tad, Aistė sako, dabar gal skiepytųsi. Bet pakeitė ir kitą tvarkos punktą: dabar nesiizoliuoti ir nesitestuoti gali tik jei pasiskiepiji bent 14 dienų prieš grįžimą į Lietuvą (seniau nebuvo jokio termino). Taigi, nebespėsime – būtume spėję tik jei būtume skiepijęsi pietų JAV.

Ką gi, artėja skrydis, reikia COVID testo. Iš visų šalių, kuriose buvau, JAV testų sistema atrodė neaiškiausia. Internetas pilnas baisių pasakojimų, kaip už COVID testą “nepaklausus kainos” paėmė tūkstančius dolerių. Tos laboratorijos, kurios perka interneto reklamas “Google”, testus siūlo už 200, 300 dolerių. Gatvėje matėme ir skelbimų 30, 70 dolerių.

Savo ruožtu, pasiknisę giliau, pakalbėję su niujorkiečiais, randame ir informacijos apie nemokamus testus – lyg ir prieinamus visiems. Bet ten irgi daug klausimų: ar duos reikiamą pažymą (kai kur rašo, kad atsiunčia tik SMS – tikrai netiks)? Ar padarys testą laiku (kai kur rašo, kad 3 darbo dienas – netinka)? Ar nemokama visiems, ar „nemokama“ reiškia, kad tiesiog paima pinigus iš privataus draudimo, o mes draudimo, dengiančio COVID testus, neturime (daugelis amerikiečių turi)?

Vienas mūsų klientas kaip tik tom dienom skrenda iš Niujorko ir patikina – tam tikros nemokamos laboratorijos tikrai veikia. Pasekame jo pėdomis. Viskas puiku: testas tokiame autobusiuke nemokamai, kitą dieną gauname rezultatus. Viena klaida – paskambiname, kelia, pataiso. Visos baimės, kad štai, neva nemokamai ar už kokį dolerį, paskui „netyčia“ paims nuo kortelės kokį tūkstantį, nepasitvirtina, Niujorke kaip tik viskas paprasčiausia: net Lietuvoje, kurioje mokame mokesčius, prieš jokią kelionę nesame gavę nemokamų testų, o Niujorke oficialiai gauname nebūdami nei piliečiai, nei gyventojai!

Sunkiai įsivaizduoju, kaip tame pat mieste lygiai tą pačią paslaugą gali gauti ir nemokamai, ir už tūkstančius dolerių – bet tokia JAV medicinos sistemos realybė. Greičiausiai valstijos valdžia skyrė kažkokią subsidiją norėdama, kad žmonės kuo daugiau testuotųsi ir nerizikuotų užkrėtinėti kitų; tuo tarpu visokie verslininkai gaudo tuos, kurie apie tokią subsidiją nežino ir kuriems 200 ar 300 dolerių nėra jau tokie dideli pinigai kad kvaršintų galvą. Arba kurie įpratę nekvaršinti galvos dėl medicininių paslaugų nes “turim brangų draudimą, vis tiek jis apmokės”.

Skrydis. Niujorkas-Milanas apytuštis. Milanas-Helsinkis, Helsinkis-Vilnius jau pilnesni. Testo Niujorke niekas netikrina – bet žvilteli Milane. Be Lietuvos anketos, pareikalauja užpildyti ir Italijos, nepaisant to, kad Italijoje iš oro uosto neišeisime.

---

Lietuva (2021 07 12-2021 08…)

---

Nulis kontrolės oro uoste

Lėktuvui nusileidus Lietuvoje, pasidžiaugiau, kad neturime registruotų lagaminų, ir griebęs savo bagažą skubėjau išlipti. Prisimenu, kaip grįžus iš Brazilijos teko gal kelias valandas praleisti prie kontrolės: nes, jau atsiėmus lagaminą, laukė epidemiologinė kontrolė. Mūsų lagaminas atvažiavo vienas paskutiniųjų, tad teko stoti į eilės galą, o procesas vyko lėtai. Šįkart noriu užsiimti eilę vienas pirmųjų…

Neprireikia. Jokios kontrolės – nei pasų (visgi iš Šengeno), nei epidemiologinės. Lyg grįžome į tuos laikus 2020 m. spalį, kai grįžau iš Egipto ir niekas nieko netikrino. Formaliai turėjai pildyti anketas kur izoliuosies ir pan. – bet niekam tai nerūpėjo, o emigrantų į JK grupės sprogo nuo komentarų, siūlančių „rašyti bet kokį vardą, pavardę, telefoną, nesiizoliuoti – ir niekas nesuseks“. Paskui, atrodo, valdžia buvo „atėjusi į protą“ – na, jei yra reikalavimas, tai bent jau verta tikrinti. O dabar vėl viskas kaip po senovei, izoliacijos reikalavimas negali būti įgyvendinamas. Išeiname tiesiai į miestą.

Taisyklių nepažeidžiame: izoliuojamės 7 dienas, o paskui gauname – tai naujovė – nemokamą COVID PGR testą, įgalinantį izoliaciją užbaigti (anksčiau už jį tekdavo mokėti). Vėl neigiamas. Jau 10 testas. Tiesa, šįkart jau niekas ir neskambino, netikrino, ar izoliuojamės. Atrodo visi izoliacijos ir panašūs reikalavimai pamažu galutinai(?) perėjo į tą lygį, kuriame yra piratinių filmų siuntimasis: visi žino, kad nelegalu, bet visi žino ir kad iš tikrųjų niekas už tai negresia. Tokios padėties pasekmė paprastai – 80-90% žmonių nustoja kreipti dėmesį į draudimus, jie lieka tik popieriuje.

Aišku, palyginus su „betvarke“ Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, čia menkniekis…

Ir šiaip jau realybė tokia: oficialūs ribojimai man, atskridusiam į Lietuvą, yra patys didžiausi, palyginus su ribojimais kitose šalyse, pro kurias „praskridau“ (Dominikos Respublika, Panama, Gvatemala, JAV), nepaisant to, kad neatvykau iš kažkokių labai pavojingų šalių.

Pagaliau skiepai nuo koronaviruso

Registruojamės skiepui nuo koronaviruso. Pfizer, nes:
(a)geriau mažina užsikrėtimo riziką, nei „Astra Zeneca“ ar „Janssen“.
(b)nuo pirmos dozės iki antros yra tik trys savaitės, o ne keturios, kaip „Moderna“.

Pirmai dozę LITEXPO registruojuosi liepos 20 d., reiškia, antra dozė rugpjūčio 10 d., o rugpjūčio 24 d. bus praėję 14 dienų nuo antros dozės, kas pagal daugelį tvarkų reiškia, kad skaitaisi vakcinuotas. Dėl to gali įvažiuoti į kai kurias papildomas šalis, o į kai kurias kitas, į kurias šiaip reikia testo, vykti be testo… Aišku, kas bus rugpjūtį ar rugsėjį nenumatysi, bet turime minčių daryti paskutinę „Tikslas – Amerika“ ekspediciją rugsėjo-spalio sandūroje. Šiandien tiesiai į JAV iš ES dar neįvažiuosi, bet jei padarys, kad įvažiuoti bus galima, gali būti, kad reikalaus vakcinacijos, kaip ne viena kita šalis… Taigi, tada jau būsiu pilnai vakcinuotas. Gali būti, kad planai keisis, darysiu kažką kitą – bet vis tiek aišku, kad vakcinacija pandeminiame pasaulyje suteiks papildomų galimybių ir teisių.

LITEXPO skiepijimo centras jau beveik tuščias, kaip kokia balsavimo apylinkė per Europarlamento rinkimus: be eilių, atėjęs anksčiau savo laiko, gaunu vietą, gaunu skiepą, pasėdžiu, kaip liepia, 15 minučių, išeinu. Jokių šalutinių poveikių, išskyrus skausmą dūrio vietoje (Aistei šalutinių poveikių kiek daugiau: dėl skausmo vieną dieną sunkiai gali pakelti ranką, taip pat vakare turi temperatūros). LITEXPO centrą uždarys, gal todėl SMS apie sekantį skiepą kol kas negaunu.

Olimpiada. Turėjau šiuo metu būti Tokijuje, deja. Ech, kaip skirtingai pasaulis reaguoja į pandemiją. Daugelis olimpiadų tokios panašios viena į kitą, kad žiūrovui net nėra didelio skirtumo, kur jos vyksta. Bet šie metai – visai kas kita. Tokijuje olimpiada vyksta be žiūrovų iš užsienio – bet vyksta. Jei, tarkime, teisę rengti šią olimpiadą būtų gavusi Australija ar Naujoji Zelandija, greičiausiai ji būtų buvusi išvis atšaukta. Jei teisę būtų gavęs Dubajus ar koks pietų JAV miestas – olimpiada vyktų ir su žiūrovais. Jei teisę būtų gavusi Brazilija, Indija ar PAR – olimpiada įvyktų, tačiau, tikriausiai, dėl atmainų baimės daug sportininkų ją boikotuotų. Globalaus pasaulio požiūrių į globalią problemą begalinė įvairovė! Pietų Amerikos futbolo čempionatą štai iš Argentinos perėmė Brazilija – ne tai, kad ten žymiai geriau pandemijos prasme, bet požiūris į ligą kitas.

Iš pradžių buvo gaila, kad nepamatysiu Olimpaiados gyvai, apie ką seniai svajojau – Centrinėje Amerikoje ir JAV suradau ne mažiau įdomų, turiningą ir naudingą būdą praleisti kelis mėnesius. Visą pandemiją taip: vienus kelius situacijai ir likimui uždarius, randu gerų alternatyvų.

Kur man 2020-2021 m. buvo saugiau – užsienyje ar Lietuvoje?

Lietuvoje gajus stereotipas, esą per pandemiją itin pavojinga būti užsienyje, keliauti.

Kaip žmogus, nuo 2020 m. pradžios aplankęs 26 šalis, nutariau pasižiūrėti – ar man būtų buvę saugiau būti Lietuvoje, nei ten, kur kiekvienu metu buvau iš tikrųjų?

Atrodo, atsakymas gana vienareikšmis – beveik kiekvienu metu pavyko būti saugesnėse vietose, nei Lietuva tuo metu.

Visų pirma, patikrinau, kaip kiekvieną dieną atrodė situacija Lietuvoje ir šalyje, kurioje tuo metu buvau, pagal susirgusių žmonių skaičių:

Skirtumai Lietuvos nenaudai milžiniški. Tiesa, ši statistika nėra labai gera, nes skirtingos šalys testavo skirtingais tempais, o Lietuva testavo daug, taigi, atrado didesnį procentą užsikrėtusių, nei, tarkime, Gvatemala. Todėl manau kur kas geriau realią buvusią riziką atspindi šita statistika:

Čia lyginu ne užsikrėtimus, bet mirtis (jos suregistruojamos gana teisingai ir lygiai, palyginus su užsikrėtimais). Ir mirtis ne lygiai tuo metu, kuriuo buvau šalyje, bet maždaug po savaitės: nes tie žmonės, kurie tada mirė, tikėtina, vidutiniškai užsikrėtė maždaug tuo metu, kai šalyje buvau aš.

Apskaičiavus šitaip, skiriasi mažai kas, nors kitos šalys ir atrodo sąlyginai prasčiau, nei pirmame grafike (ypač Gvatemala). Bet vis tiek praktiškai visą pandemiją buvau saugesnėse šalyse, nei Lietuva. Išskyrus, aišku, tuos kartus, kai buvau Lietuvoje. Ir dvi kitos žymesnės, bet labai trumpalaikės išimtys – Brazilija 2021 m. vasario pabaigoje, kuomet ten kilo COVID banga, kai Lietuvoje ji jau rimo, ir Gvatemala 2021 m. gegužę. Svarbiausia, išvengiau 2020-2021 m. bangos Lietuvoje, kurios metu susirgo daugelis Lietuvoje pasilikusių mano pažįstamų (ir galbūt toks likimas būtų ištikęs ir mane).

Prie to pridėkime dar tai, kad, išskyrus sugrįžimus į Lietuvą, niekada nebuvau saviizoliacijoje. Be Lietuvos ir kelių dienų Brazilijoje, niekada nebuvau ir karantine: nebuvau tokioje vitoje, kur, tarkime, restoranai veiktų tik išsivežimui, neveiktų kirpyklos, būtų negalima susitikinėti su kitais žmonėmis (ar daug jų) ir pan. T.y. šį laikotarpį išnaudojau su kaupu darbams, savanorystei ir kitoms veikloms – tai tikrai netapo “prarastu laiku”, “Zoom laiku” ar dar kuo.

Ir taip ir nesusirgau koronavirusu (dėl sienų kirtimų dariausi 10 testų, žmona – dar daugiau, visi jie neigiami – taigi, šansai, kad abudu būtume persirgę besimptome forma, labai maži).

Dėl to manau, kad visi pasirinkimai buvo labai teisingi ir, aišku, jeigu 2020 m. kovą būčiau viską žinojęs, ką žinau dabar, būčiau elgęsis lygiai taip pat.

Žiūrėsime, ką atneš 2021 m. pabaiga, 2022 metai – nenumatysi, nes daug dalykų priklauso labiau nuo psichologijos, politikos, nei epidemiologijos. Kaip visada. Bet nemanau, kad atsiras kažkas visai naujo: gal bus naujų vakcinų, naujų karantinų, naujų uždarymų, naujų viruso atmainų, naujų draudimų ar ribojimų kirsti sienas, naujų “sveikatos pasų”, naujų protestų – bet tai jau matyta. Gal kitoje vietoje, gal šiek tiek kitaip, bet matyta. Ir aprašyta šiuose dienoraščiuose.

Todėl šis dienoraštis – paskutinis toks. Atėjome į “New normal”.

---

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.