Išskleisti meniu

Rapa Nui

Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

| 0 komentarų

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis. Vienu jų buvau ir aš.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Polinezija: jūrininkų ir salynų civilizacija

Tropinės Velykų salos, vietinių vadinamos Rapa Nui, plotas maždaug kaip Kauno, o gyvena joje 6000 žmonių. 60% tebėra rapaniujai, moai statytojų palikuonys. Ši tautelė kilo iš polineziečių – tos keistos Ramiojo Vandenyno civilizacijos, kuri niekada neišbrido iš akmens amžiaus, tačiau tūkstantį metų iki Kolumbo mažyčiais laivais sugebėdavo įveikti vandenynų tolius.

Jų istorija tekėdavo taip: atplaukdavo į salą, apsigyvendavo, o po kurio laiko (ar kelių pasikeitusių kartų) dalis bendruomenės išplaukdavo “laimės ieškoti” toliau – susikrovę maisto ir gyvulių naujo gyyvenimo pradžiai į kanojas su stabilumą teikusiais autrigeriais (didžiuoju savo išradimu) – plaukdavo “kur akys veda”, sekdami žvaigždes. Jie tobulai skaitė gamtą: paukščių spiečiai, debesų forma ir kita jiems “pranešdavo”, kada ir kur dairytis žemės. Šitaip jie apgyvendino Havajus, Naująją Zelandiją, Taitį, dešimtis kitų salynų…

Tokį peizažą, kaip Velykų saloje, polineziečiai rasdavo dažnoje naujoje tėvynėje.

Velykų sala buvo “paskutinė polineziečių stotelė” rytuose. Norvegų keliautojas Tūras Hajerdalis, vienas iš tų, kuriuos taip žavėjo Velykų Salos paslaptys, bandė įrodyti, kad rapaniujiečiai palaikė ryšius su Amerikos indėnais, o gal net kilo iš pastarųjų – bet tai, kad Hajerdalis atplaukė iš Amerikos į Polineziją laivu “Kon Tikis”, niekaip neįrodo, kad tą patį darė ir anų laikų žmonės.

Civilizacijos saulėtekis: statulos ir akmenys

Daugumoje Polinezijos salų mažai rasi įrodymų, kaip seniai jos gyvenamos. Senovės polineziečiai ten valgydavo, daugindavosi, medžiodavo ir žvejodavo, bet po savęs nieko nepaliko. Tačiau Velykų salos paveldo, atrodo, pakaktų dešimtims salynų.

Žymiausios – moai statulos. Jų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos nusisukusios nuo vandenyno – išskyrus Ahu Akivi (7 statulos).

Ahu Tongariki.

Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai. Ne tik, kad šių skulptūrų niekas nenutįsė ant joms skirtų ahu, bet maždaug 1722 m. rapaniujiečiai ėmė griauti ir jau pastatytas skulptūras. Iki tol praplaukiantys Europos jūreiviai matydavo jas išdidžiai stovinčias, 1825 m. visos jau gulėjo ant žemės.

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Velykų salos saulėlydis: paukštžmogis ir kolonizacija

Žavi žmones ir ta mintis, kad Velykų sala buvo atskiras mikropasaulis, nepalaikęs jokių ryšių su “užsieniu”. Ekologai jame renkasi matyti visos žmonijos veidrodį – esą Velykų salos civilizacija žlugo tada, kai žmonių “priviso” per daug, jie iškirto medžius, pakeitė ekosistemą – ir, jei netausosime gamtos, mums visiems gresia tas pats. Mitologijos tyrinėtojai kalba apie kažkokį lemiamą “Ilgaausių ir trumpaausių mūšį”, apie kurį, neva vykusį Poikės pusiasalyje salos rytuose, išliko folklorinių pasakojimų – bet ar tas dvi grupes tikrai skyrė ausų ilgiai, ar tai buvo luomai, o gal tautybės – niekas nesutaria.

Populiariausia teorija, kad moai buvo reikalingos tikėjimui, o saloje XVIII a. tiesiog įvyko religinė revoliucija. Statulos išgriautos remiantis tomis pačiomis paskatomis, kuriomis vadovaudamasi Islamo valstybė griovė pagoniškus stabus: naikinamos “senųjų klaidingų tikėjimų” apraiškos. Naujasis Velykų salos tikėjimas buvo “paukštžmogio kultas”.

Jo liekanų galima pamatyti Orongo kaimo griuvėsiuose. Tarp 53 akmeninių pastatų griuvėsių ten – paukštžmogio (tangata manu) piešiniai. Kiekvieną pavasarį apie šimtą metų ten rapanujai rituališkai šokdavo į vandenyną lenktyniaudami, kas pirmasis parplukdys iš gretimos Motu Nui salelės žuvėdros kiaušinį. Prie pat vulkano kraterio stūgsančio Orongo aplinka įspūdinga, bet pats jis – eiliniai priešistoriniai griuvėsiai, be moai būdingo patoso.

Paukštžmogio atvaizdas akmenyje (kairėje) ir sala, į kurią plaukdavo narsuoliai (dešiniau tolumoje).

Šiuos pokyčius, tikriausiai, lėmė Europos jūrininkai. Nors jie nebandė pasiimti tos “mažos niekam nereikalingos salelės”, netyčiom užvežė ligas, kurios “prašienavo” imuniteto stokojusius vietinius. Tokie netikėti kataklizmai, pusės ar daugiau gyventojų staigi mirtis turėjo kaip reikiant sukrėsti socialinę sanklodą, pakirsti tikėjimą, atimti didžiosioms statyboms būtinas darbo rankas.

Vėliau perujiečiai rapanujus ėmė grobti į vergovę, o galiausiai 1888 m. salą “priglaudė” nuo Ispanijos išsivadavusi Čilė. Tuo metu jokia valstybė neatrodė rimta, neturėdama kolonijų, ir čiliečiai pasiuntė vieną laivą pasiimti artimiausią sau “niekieno žemę”: Velykų salą. Naujoji valda, tiesa, buvo juokinga: saloje tegyveno 111 žmonių, vos 36 jų sulaukė vaikų ir visi šiandienos rapanujai – tų 36 palikuonys.

Rapanujės mergaitės.

Turizmas: džiaugtis ar bijoti?

Beveik šimtmetį po kolonizacijos Velykų sala tebuvo Čilės žemėlapį puošiantis taškas vandenyne: iki 1966 m. rapanujams net nesuteikta pilietybė, sala skolinta škotams kaip avių ranča ir amerikiečiams kaip karo bazė. Patekti ten buvo beveik neįmanoma.

Viskas pasikeitė 1987 m., kai prailginus pakilimo taką į salą nukreipti reguliarūs “LAN Chile” skrydžiai, ir ji tapo prieinama turistams, o entuziastai vėl sukėlė išvartytus moai ant ahu. Keliautojų skaičius augo neįtikėtinais tempais: 2004 m., kai lankiausi aš, per metus atvykdavo 22 tūkstančiai, o 2015 m. – jau 80 tūkstančių. Gali atrodyti nedaug, tačiau sala juk mažytė ir tokie skaičiai reiškia, kad bet kuriuo momentu vidutiniškai 15% visų ten esančių žmonių – turistai.

Turistai lepinasi saule ir juos aptaškančiomis bangomis.

2004 m. kas antrą dieną skraidydavę 260 vietų lėktuvai dabar leidžiasi kasdien, autobusų stotį priminusį senąjį oro uosto terminalą pakeitė didelis naujas. Paradoksas, bet nors atskristi – vis paprasčiau – pati viešnagė Velykų saloje, kaip pasakojo po manęs ten darsyk apsilankiusieji, nebėra tokia smagi. Iš atokios tautos tėvynės sala pamažu virsta kurortu-muziejumi, o kainos irgi atitinkamai šauna į viršų.

Jei 2004 m. be brangių restoranų dar radome ir pigesnę parduotuvę, tai šiandien kelionių vadovai jau rekomenduoja taupesniems „išnaudoti atliekamus laisvus bagažo kilogramus ir atsiskraidinti į Velykų salą maisto visam kelionės laikui“. Bilietas į Rano Raraku akmenskaldyklą ir Orongo kaimą vienam užsieniečiui pabrango iki 60 JAV dolerių: gal tai brangiausios valstybinės lankytinos vietos pasaulyje?

Orongo krateris.

Na, bet atskridę šitokį atstumą keliautojai aplankyti didžiausių įdomybių juk neatsisakys. O buvęs meras Pedras Edmundas Paoa tiesiai šviesiai sako, kad taupančių Velykų salai nereikia: geriau mažiau turistų, bet turtingi. Nes kiekvienas keliautojas – papildomi maišai šiukšlių (jas tenka brangiai išskraidinti), be to, jam aptarnauti reikia personalo, o juo įsidarbina vis daugiau baltaodžių ar metisų iš žemyninės Čilės. Gyventojų skaičius per dešimtmetį išaugo nuo 4000 iki 6000, o rapanujų procentas vis krenta. Ima skambėti nepriklausomybės ar autonomijos reikalavimai.

Nepaisant to, vis dar mėginama kiekvieną keliautoją pasitikti taip, kad jaustųsi svarbus: atvykusiems oro uoste dovanojami gėlių vainikai, išskrendantiems – kriauklių vainikai. Kai grįžęs iš Velykų salos į Santjagą ieškojau, kur atsiimti bagažą, oro uosto tarnautojas nė neklausęs, iš kur atskridau, pasakė, ant kurio konvejerio važiuos lagaminai iš Velykų salos – išdavė vainikas.

Vainikų teikėjos pasitinka iš lėktuvo išlipančius keleivius.

Už statulų – tropinis vandenyno peizažas

Turistus į Velykų salą traukia ne vien statulos, o ir žavi tropinė gamta. Sala trikampė, visuose kampuose – po ugnikalnį. Aukščiausias – 507 m Terevakos (visureigiu užvažiavome iki pat viršaus). Gražiausias krateris – prie Orongo kaimo, pilnas ežerėlių.

Puikūs ir smėlėti paplūdimiai: prie sostinės Hangarojos, kurioje šiandien gyvena visi salos žmonės, ir mažesnis, bet ramesnis Anakenos paplūdimys šiaurėje. Ir vietiniai, ir turistai mėgsta sėdėti ant pakrantės uolų laukdami, kol į jas sudužusios bangos aptaškys stebėtinai aukštai iššokančiais purslais.

Anakenos paplūdimys.

Salą dažnai skalbia stiprios trumpos liūtys, bet tarp jų spigina kaitri saulė. Vandenynas neleidžia ateiti nei baisiems karščiams, nei vėsai: žiemą temperatūra dienomis nekrenta žemiau +21 laipsnio, o vasarą nekyla aukščiau +27.

Visa sala pilna akmeninių sienų, „aukso amžiaus“ laikais galbūt skyrusių skirtingų žemvaldžių laukus, taip pat pabėgusių laukinių arklių.

Įdomūs ir paprastesni dalykai. Pavyzdžiui, kapinaitės pakrantėje. Arba muziejus kuriame – medinės statulėlės (irgi vadinamos moai) ir neiššifruotas vietinis raidynas rongorongo. Skeptikai sako, kad jis – tik piešinėliai sukurti jau po to, kai rapaniujai išvydo europiečių raštą. Jiems sunku patikėti, kad mažoje salelėje galėjo būti savarankiškai išrastas raštas, kai to nepadarė ne tik jokie kiti polineziečiai, bet ir niekas Juodojoje Afrikoje, Australijoje ar Pietų Amerikoje.

Velykų salos kapinaitės.

Kaip ten bebūtų, Velykų sala yra išskirtinė ir jos paslaptys dar ilgai kels diskusijas. Gal net amžinai.

Ir kad ir kiek plėtotųsi Velykų salos turizmas, tai vis tiek bus labai atokus kraštas, kur dalis vietinių dar nugyvena visus savo gyvenimus taip ir neišvydę tokių šiuolaikinės civilizacijos atributų kaip geležinkeliai ar šviesoforai.

Velykų salos žemėlapis su pažymėtomis regiono lankytinomis vietomis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionės į Čilę

1. Čilė: turtingoji Lotynų Amerika (įžanga)
2. Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas
3. Velykų sala: paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *