Išskleisti meniu

Referendumas dėl referendumų

Paprastesni referendumai – daugiau demokratijos

Paprastesni referendumai – daugiau demokratijos

| 0 komentarų

Lietuvoje renkami parašai dėl referendumų. Vienas siūlymų – parašų, reikalingų sušaukti referendumams ateityje, skaičiaus sumažinimas nuo 300 000 iki 100 000. Sveikintina iniciatyva.

Pastarsis sėkmigas referendumas Lietuvoje vyko 2003 m. – dėl stojimo į Europos sąjungą – ir tik tuomet, kai specialiai jam buvo pakeistas įstatymas (pvz. balsuota dvi dienas vietoje vienos), balsuotojams dalinti maisto produktai.

Kitais keliolika atvejų 300 000 parašų ar 33% – 50% visų rinkėjų (t.y. ir nedalyvavusių referendume) balsų “už” ribos pasirodė per didelės. Nieko keisto – jos vienos sudėtingiausių demokratiškame pasaulyje. Be to, Lietuvos gyventojų nuolat mažėja – nuo 1990 m. nepriklausomybės sumažėjo ~800 000 (t.y. 21,3%) – o referendumui reikalingų parašų skaičius nuo Konstitucijos priėmimo nepakito.

Didelė dalis užsienio lietuvių tebėra rinkėjų sąrašuose, tad 33%-50% visų rinkėjų balsų skaičius apskaičiuojamas ir nuo jų – bet didelė dalis jų nebėra suinteresuoti balsuoti, o net jei ir būtų, tik kai kurie gyvena miestuose, kuriuose yra Lietuvos atstovybės, kitiems ten važiuoti tektų šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Galų gale yra žmonių nusivylusių politika ir nebeinančių balsuoti. Dėl visų šių priežasčių balsuojančiųjų procentas net populiariausiuose prezidento rinkimuose krito nuo 78,6% iki 51,76%.

Net jei referendume dėl Konstitucijos 1 skyriaus keitimo balsuotų tiek, kiek per prezidento rinkimus (51,76%) tai reikštų, kad iš jų net 96,6% turėtų balsuoti “už”, kad pasiūlymas būtų priimtas. Faktiškai neįmanoma. Jei toks referendumas vyktų kitais klausimais reikėtų 33% visų rinkėjų balsų – kas, dalyvaujant 51,76%, būtų 63,76% dalyvavusiųjų.

Kodėl valdžia nenori referendumų? Dėl tų pačių priežasčių, kodėl valdžia dažnai nenori demokratėjimo. Iš politiko refrendumai atima dalį sprendimo galios, nes 141 Seimo nario nuomonė gali būti “numušta” daugumos piliečių nuomonės; balsuodamas Seime kaip Seimo narys politikas turi 0,7% visų balsų (+įtaką kitiems Seimo nariams), balsuodamas referendume kaip pilietis – tik 0,00004%.

Kaip rodo Lietuvos patirtis, net ir tais klausimais, kuriais pati valdžia skelbia referendumus, sprendimo teisę ji pasilieka sau. Dauguma tokių pasiūlytų ar surengtų referendumų būna tik konsultaciniai – kaip dėl atominės elektrinės – pasiliekant sau kelią, priklausomai nuo partijų tarpusavio susitarimų, “atsitraukti” neatsižvelgiant į žmonių nuomonę. Vienintelis privalomas XXI a. referendumas buvo dėl ES, bet tada įstatymai pakoreguoti būtent tam vienam referendumui, valstybės lėšomis organizuota ES reklaminė kampanija – nes valdžia jau buvo nusprendusi, kad į ES reikia stoti, ir privalomas referendumas buvo tik todėl, kad to reikalauja Konstitucija.

Pavojų – tik mažiau

Rasa Juknevičienė spalio 1 d. plenariniame posėdyje teigė, kad paprastesni referendumai nėra gerai, nes tauta lengva manipuliuoti užsienio jėgoms. Neneigsiu, kad manipuliacijos tikrai galimos. Bet juk jei sprendimas svarstomas ne referendume, jis svarstomas Seime. Ar tikrai 3 milijonais sumanipuoliuoti lengviau, nei 141 Seimo nariu? Tiksliau net ne 141, o keliais valdančiųjų frakcijų lyderiais, kuriems jau daug paprasčiau įtikinti kitus…

R. Juknevičienė kaltino Rusiją ir manipuliavimu per Latvijos 2012 m. referendumą, siekusį įteisinti rusų kalbą kaip antrą oficialią – gal ji teisi, bet tame referendume juk “prieš” balsavo 75% dalyvavusiųjų. Surinkti parašus – viena, daugumą balsų – kita.

R. Juknevičienė dar priminė į valdžią išrinktus nacius tarpukario Vokietijoje. Išvada, kad paprastesni referendumai stiprins radikalus, pagrįsta logine klaida. Tokiais argumentais būna grindžiamas ir siūlymas naikinti demokratiją apskritai. Iš tikrųjų taip save mėgina pateisinti ir diktatūros: “jei ne mes, būtų blogiau / nestabiliau / pilietinis karas / ekstremizmas / išnaudojimas (tautiečių, darbininkų, mažumų, daugumos…)”; panašiais argumentais save gynė ir komunistai, ir patys naciai.

Bet reikia žiūrėti ne į pavienius atvejus, o bendras tendencijas. O jos – priešingos: Vokietijos naciai buvo vienintelė totalitarinė diktatūra, atsiradusi po laisvų rinkimų. Visi kiti didieji genocidai įvykdyti režimų, atėjusių per revoliucijas, gavusių valdžią perdavimo būdu iš buvusių vadų ar paveldėjusių ją. T.y. demokratija yra kaip tik šia prasme saugiausia valdymo forma. O ypač saugūs referendumai – kur sprendžia ne keli politikai (tegu ir išrinkti, bet juk rinkiminis įvaizdis ir realūs veiksmai dažnai skiriasi), o visa šalis. Išrinktos valdžios vykdomų žudymų dar būdavo, o atvejų, kai pačios žudynės patvirtinamos referendumu – ne.

Riba tarp demokratijos ir nedemokratijos

Sakome “demokratiškos valstybės” ir “nedemokratiškos valstybės”, bet tikrovėje riba tarp jų “išplaukusi”. Tiek 100% tiesioginės demokratijos, kai viskas sprendžiama referenduomuose, tiek 100% despotijų (kai viską sprendžia vienas žmogus) pasaulyje nebėra.

“Demokratiškumas” – kaip žmogaus ūgis, būna įvairus, o ne tik “yra arba nėra”. Demokratiškiausios šalys tos, kuriose daugiau galimybių eiliniam piliečiui lemti svarbius klausimus (daugiau referendumų, renkamų pareigybių). Už jų rikiuojasi mažiau demokratiškos šalys (kur, kaip Lietuvoje, piliečių dalyvavimas apsiriboja kelių svarbiausių institucijų išrinkimu). Ir galiausiai pasiekiame vietą, kur, pavyzdžiui, piliečiai politikoje gali realiai dalyvauti tik įstoję į tam tikrą vieną partiją (Kinija).

Tarp demokratiškiausių valstybių (daugiausiai referendumų ir/ar renkamų pareigybių) – JAV bei Šveicarija. Sutapimas ar ne, bet jos – ir turtingiausios pasaulio šalys atmetus mikrovalstybes bei nafta grįstų ekonomikų šalis (BVP vienam gyv., 2012). Taip pat ir stabiliausios: demokratija ten gyvuoja šimtmečius be jokių pertrūkių. Tai dar įspūdingiau žinant, kad tiek JAV, tiek Šveicarija – daugiatautės šalys, o tokios statistiškai būna mažiau stabilios.

Tuo negali pasigirti dauguma Europos šalių. Kai JAV ir Šveicarijoje jau buvo demokratija daugumoje Europos kraštų dar buvo absoliutinė monarchija. Šią panaikinus Europos demokratijos dar buvo ilgam laikui pertrauktos diktatūrų, kurios beveik visos prasidėjo perversmais, revoliucijomis ir okupacijomis – o ne rinkimais/referendumais.

Tad kas skiria JAV bei Šveicariją nuo Vokietijos Veimaro Respublikos ar šiandieninės Gruzijos, kur demokratiškai išrinkta valdžia ėmė suiminėti opozicijos atstovus? Vienas skirtumas – demokratijos trukmė. Ir Gruzija, ir Veimaro Respublika demokratiškomis teišbuvo 9-15 metų, per tą laiką abi nuolat jautė smarkų aplinkinių šalių spaudimą (reparacijos / sankcijos / karai). Jei po tokio periodo dar būdavo (tegu labai retai) savanoriško demokratijos atsisakymo, tai po ilgesnių, taikesnių periodų – jau ne. Šiandien Lietuvoje gana demokratiška valdžia yra jau 23 metus; populiarių antidemokratinių grupių nėra. Referendumų paprastinimas – tolesnis kelias į demokratijos plėtrą.

Kiti trukdžiai referendumams Lietuvoje

Sunku pasakyti, ar teigiamas referendumo dėl mažesnio parašų skaičiaus rezultatas įmanomas (dėl teisinių trukdžių, o ne dėl to, kad žmonės tam nepritartų). Bet smagu, kad parašų rinkimas organizuojamas bene masiškiausiai iš buvusių referendumų.

Tiesa, galbūt formuluojant referendumo klausimą padaryta viena klaida. Kaip rašiau, 300 000 parašų – tik vienas esminis trukdis referendumams (100 000 parašų, beje, irgi nebus lengvai įveikiama riba, bet ji logiška, nes referendumus rengti kainuoja). Kitas trukdis – reikalingi 50% visų rinkėjų balsų (Referendumų įstatymo 7 str. 3 d.). Nepakeičiant šios nuostatos referendumai Konstitucijos 1 knygos klausimais (tokiais kaip dažnai minimas dvigubos pilietybės klausimas), deja, ir liks beveik neįmanomi, išskyrus klausimus, kuriems pritaria 96,6% ar pan. žmonių.

33% visų rinkėjų (ne vien dalyvaujančių) riba kitais klausimais taip pat nemažas trukdis, nes, ypač jei referendumas būtų paskelbtas ne kartu su rinkimais, jame dalyvautų mažiau žmonių. Nedalyvavimas nereiškia nepritarimo – greičiau reiškia, kad žmogus gerbs bet kokį kitų žmonių sprendimą. Deja, šiandien faktinė nedalyvavimo pasekmė daug atveju – tokia pati, kaip balsavimo “prieš”. Kaip galime sakyti, kad referendumui nepakanka tiesiog daugumos balsavusiųjų sprendimo, kai tuo tarpu visus įstatymus leidžia Seimas, o kai kuriuose Seimo rinkimuose dalyvaudavo mažiau nei 50% rinkėjų ir jie galiodavo (2012 m. dalyvavo daugiau rinkėjų, bet antrajame ture, kur galutinai išrinkti beveik pusė viso Seimo – vos 35,91%, kai kuriose apygardose ir iki 30%)? Reikalavimai referendumų galiojimui turėtų būti panašesni į Seimo rinkimų.

Referendumo organizatoriai, tiesa, užbėgo už akių dar vienai galimai valdžios manipuliacijai: savo pakeitimuose siūlo, kad referendumu priimtas sprendimas galėtų būti keičiamas tik referendumu. Nes šiandien teoriškai įmanomas ir toks variantas, kad privalomuoju referendumu patvirtintą įstatymą netrukus Seimas panaikina.

Straipsnio temos: , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *