Išskleisti meniu

Romos bazilikos

Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

Antikiniai miestai – viskas, ką reikia žinoti

| 0 komentarų

Sevovės graikų ir romėnų miestų griuvėsiai – vienos populiariausių pasaulyje vietų kelionei. Jie tokie didingi ir seni!

Tačiau, kad jais žavėtumeis, griuvėsius reikia pajusti, suprasti. Juk ten vyko visai kitoks gyvenimas, nei šiais laikais.

Laimė, visi senovės miestai panašūs tarpusavyje, visuose stovėjo panašūs pastatai ir buvo panašus išplanavimas. Todėl šis straipsnis padės susiorientuoti ir suprasti bet kuriame.

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip, bet čia jokia mistika: romėnų gyvenimas puikiai ištyrinėtas

Romėnų miestų išplanavimas ir gatvės

Jei leisdavo gamtinės kliūtys, romėnai savo miestus planuodavo paprastai – horizontalios ir vertikalios gatvės, kvadratiniai kvartalai. Pagrindinės dvi susikertančios gatvės vadinosi cardo ir decumanus. Romėniškas miesto planavimas buvo grįžęs į madą XIX a. – romėniškai suplanuotas, pvz., Kauno centras (Laisvės alėja ir kt.), Vilniaus Naujamiestis aplink Gedimino pr.

Vienus miestus su kitais jungė akmenimis grįsti romėnų keliai, kuriais judėjo pirkliai, o karo metu – legionai.

Efeso miesto gatvė - retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Efeso miesto gatvė – retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Romėnai mokėjo pastatyti ir tiltus. Arkų (tai – romėnų išradimas) dėka, tiltams pakako mažiau taurų nei seniau ir jie yra labai patvarūs – kai kurie stovi iki šių dienų. Tačiau anais laikais tiltą pastatyti buvo daug sunkiau, nei dabar, tad tiltų per didesnes upes buvo mažai, o miestai prie tiltų tapdavo svarbiais taškais, nes pro ten eidavo visi pirkliai, legionai ir t.t.

Išlikęs romėnų tilas Meridoje, Ispanijoje (fone - šiuolaikinis tiltas)

Išlikęs romėnų tilas Meridoje, Ispanijoje (fone – šiuolaikinis tiltas)

Romėnų šventyklos ir politiniai centrai

*Šventyklos būdavo skiriamos konkrečiam dievui, dievams ar sudievintiems žmonėms (pvz. Romos imperatoriams) garbinti. Nepriklausomai nuo to, kam skirtos, jos buvo panašios: kolonų supamas pastatas, kurio viduje – stabas – Dievo statula (stabai iš esmės neišlikę, belikę pastatai). Romėnai neturėjo baigtinio dievų sąrašo – užkariavus naujas žemes, šių žemių žmonės toliau garbindavo savo dievus, statė jiems šventyklas, tie dievai tarsi irgi tapdavo romėnų dievais (pvz. imperijos rytuose ir pietuose taip garbintas Belas).

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

*Bazilikos – šiuolaikines bažnyčias forma primenantys pastatai, kuriuose vykdavo romėnų teismai.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

*Bažnyčios. Romos Imperija 313 m. oficialiai atsivertė į krikščionybę. Kai kuriuose miestuose pastatytos bažnyčios, savo forma panašios į bazilikas – ten melsdavosi krikščionys ir viskas vykdavo gana panašiai, kaip šiais laikais. Bažnyčios, pastatytos ten, kur, iki šiol vyrauja krikščionybė, dažnai išliko iki šių dienų (nors ir rekonstruotos), tuo tarpu statytos ten, kur dabar vyrauja islamas (Šiaurės Afrikoje) – tapo griuvėsiais kaip ir romėnų Dievų šventyklos.

Romėnų bažnyčia. Priešingai šventykloms, kurių daugelis apleistos, dalis romėnų bažnyčių iki šiol veikia

Romėnų bažnyčia Ravenoje, veikianti iki šių dienų

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos, kol buvo nesugriuvusios (pvz. nuotraukoje aukščiau Volubilyje)

*Religinių mažumų šventovės. Romos Imperija buvo milžiniška ir religijų joje buvo daug. Kadangi pagrindinė religija buvo pagoniška ir dievų skaičius joje buvo neribotas, romėnai tiesiog “įterpdavo” nukariautų šalių dievus tarp savo dievų ir statė jiems šventyklas kaip saviems. Tačiau ne su visais taip pavyko: pvz. krikščionys ar judėjai sakė, kad jų Dievas yra vienintelis, taigi, negalėjo egzistuoti greta romėnų dievų. Religinių mažumų šventovės buvo nedidelės it slaptos ir ne tokios įspūdingos, kaip kiti romėnų pastatai. Vienas populiariausių to meto kultų – Mitros kultas, kurio atvaizdų (jautį užmušantis žmogus) galima šen bei ten išvysti (paprastai tik jei žinai kur ieškoti).

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

*Triumfo kolonos ir triumfo arkos. Patys didžiausi romėnų paminklai, skirti paminėti svarbiausiems įvykiams (pvz. laimėtiems mūšiams) ar asmenybėms. Triumfo arka – tarsi vartai, triumfo kolona – tarsi stulpas. Ir ant to, ir ant to galima išvysti užrašų, bareljefų, aiškinančių, kam tas statinys pastatytas. Aišku, antikiniuose miestuose būta ir gausybė mažesnių paminklų, statulų – bet šie rečiau išlikę arba perkelti į muziejus.

Triumfo arka Romoje

Tito triumfo arka Romoje. Ji įkvėpė ir garsiąją Paryžiaus triumfo arką

Romėnų miestų pramogų pastatai

*Teatras. Ten vykdavo koncertai, vaidinimai. Senovės graikų teatrai paprastai būdavo tiesiog akmeninės kėdės kalno šlaite. Romėnai jau teatrus statydavo kaip atskirus masyvius pastatus: pusapvaliu išdėstytos kėdės, o už scenos atsirado siena, kad žiūrovų netrikdytų vaizdai už teatro. Be to, virš žiūrovų kėdžių nuo saulės ir lietaus būdavo ištraukiamas stogelis. Teatras paprastai būdavo toks didelis, kad talpintų ~10% miesto žmonių: tai buvo pagrindinė pramoga, o vargšams kartais rengti nemokami vaidinimai. Skirtingos socialinės grupės teatre turėjo savo įėjimus ir savo vietas (pvz. kilmingi vyrai, vargšai, vergai ir pan.). Be didžiųjų teatrų, būdavo mažesni – odeonai; kai kurie tarnaudavo ir kaip miesto įtakingų asmenų susirinkimo salės, kur būdavo sprendžiami miesto reikalai.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo graikų teatras kalno šlaite (Turkija)

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Aspendoso romėnų teatras, stovintis kaip atskiras pastatas (prie Antalijos, Turkija)

*Amfiteatras. Jei teatras – pusapvalis, tai amfiteatras – apvalus. Amfiteatre vykdavo gladiatorių kovos (kartais – iki mirties), jų kovos su žvėrimis. Gladiatorių būdavo įvairios rūšys su skirtingais ginklais, o amfiteatro renginiai tarsi parodydavo žiūrovams tai, kas vyksta anapus miestų (medžioklė, mūšiai ir t.t.). Didesniuose amfiteatruose yra požeminiai koridoriai, per kuriuos įvesti žvėrys, mažesniuose tiesiog atgabenti narvai. Žymiausias amfiteatras – Romos Koliziejus.

Prie Džemo amfiteatro

Prie Džemo amfiteatro Tunise

Džemo amfiteatro vidus. Jis taip neatrodė - iki pat viršaus visur aplink ovalą buvo tribūnos, panašiai kaip šiandienėse krepšinio arenose ir panašiai, kaip nuotraukos dešinėje

Džemo amfiteatro vidus. Jis taip neatrodė – iki pat viršaus visur aplink ovalą buvo tribūnos, panašiai kaip šiandienėse krepšinio arenose ir panašiai, kaip nuotraukos dešinėje

*Hipodromas (stadionas). Mylimiausias romėnų sportas (be gladiatorių kautynių) buvo karietų lenktynės ir jos vykdavo pailgame ovaliame hipodrome. Karietos lakstydavo ratais (ovalais) ir daug kas ten turėjo simbolinę prasmę (ratų skaičius, karietų skaičius ir pan.). Hipodromus turėjo tik didesnieji miestai.

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

*Gimnazija. Tai nebuvo mokykla, kaip ją suprantame, o labiau fizinių treniruočių erdvė, kur treniruodavosi ir sportininkai. Būdavo aikštė, kurioje treniruojamasi.

*Biblioteka. Būdavo tik svarbiuose miestuose. Knygos tais laikais perrašinėtos ranka ir jų buvo nedaug – todėl bibliotekos su keliais tūkstančiais knygų buvo retos ir skaitėsi labai turtingos.

Efeso miesto, vieno penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, biblioteka - viena didžiausių Antikiniame pasaulyje

Efeso miesto biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje. Nors fasadas didingas, viduje – tik viena gana nedidelė patalpa

*Viešnamis. Romos Imperijoje prostitucija buvo legali ir įprasta. Visgi, viešnamiai daug kur būdavo pernelyg paprasti, kad gerai išliktų ar priblokštų – tačiau jų „reklamos“ ir kiti susiję dalykai masina turistus.

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Romėnų miestų higienos pastatai

Romėnai gyveno gana švariai – tačiau privačių patogumų daugelis jų neturėjo, išskyrus pačius turtingiausius. Todėl prausimasis, net lankymasis tualete tapdavo ir priežastimi pabendrauti su sutiktais pažįstamais. Ir todėl šie pastatai statyti itin įspūdingi.

*Akvedukas. Arkomis paremtas ilgas „tiltas“, kurio viršuje – vandens kanalas (vamzdis). Akvedukais vanduo iš tolimų kalnų šaltinių atitekėdavo į miestus, kur jo reikėdavo daug – nes romėnų miestai buvo didesni, nei kada nors Europoje iki tol. Akvedukai nebūtinai buvo tiesūs – apsukdavo kai kurias gamtines kliūtis. Ten, kur kirsdavo kalnus, vanduo tekėdavo ne akveduku, bet po žeme. Svarbiausia buvo, kad vanduo tekėtų nuolatiniu labai nedideliu kampu žemyn ir to kampo užtektų, kad vanduo tekėtų.

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Akvedukas į Kartaginą

Akvedukas į Kartaginą. Matosi viršuje vamzdis, kuriuo tekėjo vanduo

Rezervuarai (cisternos). Čia sutekėdavo vanduo iš akvedukų. Cisternos paprastai būdavo po žeme ir jų būdavo daug, kad tilptų daug vandens. Iš ten vanduo buvo skirstomas į fontanus (nimfėjumus) ir kitur. Rezervuarai buvo reikalingi tam, kad sausros ar apgulties metu, ar sugriuvus akvedukui, miestas turėtų vandens rezervą, turėtų ką gerti.

Cisternos viduje (Kartagina, Tunisas)

Cisternos viduje (Kartagina, Tunisas)

*Nimfėjumas (fontanas). Akveduku atitekėjęs vanduo čia trykšdavo fontanu ir jį semdavosi miestelėnai, gerdavo gyvuliai. Fontanas būdavo labai puošnus, puoštas statulomis – juk tai vienas svarbiausių ir dažniausiai matomų miesto pastatų. Nebent patys turtingiausi romėnai turėjo vandenį savo namie: tai buvo didžiulė prabanga, nes romėnai neturėjo čiaupų, taigi, neturėjo galimybės vandens užsukti. Vanduo bėgdavo nuolat. Tai yra, akvedukas buvo tarsi dirbtinė upė, mieste ji šakodavosi ir pratekėdavo nimfėjumus, kur piliečiai galėjo pasiimti vandens.

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Pirtys. Vieni didžiausių pastatų mieste. Skirtos ne tiek nusiprausti, kiek pabendrauti. Visoje imperijoje lankymosi pirtyje tvarka ir pirties dalys buvo panašios. Persirengimo kambarys, frigidariumas (šaltas kambarys), tepidariumas (šiltas), kaldariumas (karštas). Žmonės eidavo šia tvarka, taip pat ir išeidavo. Be to, būdavo gimnazija (atvira erdvė sportui) ir palestra (uždara erdvė sportui), kartais biblioteka. Taigi, romėnų pirtys labiau priminė gerą šių laikų sporto klubą. Po pagrindiniu aukštu būdavo vergų koridoriai – vergai kūreno krosnis ir t.t. (ten, kur pagrindinis aukštas nugriuvęs, tik jie ir likę). Iš pradžių nuogi vyrai ir moterys pirtyse būdavo kartu, bet vėliau dėl ištvirkavimų nustatyta, kad jie eis atskirai.

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

*Viešieji tualetai. Nedidelis, bet gražiai įrengtas pastatas, kurio viduje ratu išdėstyto „skylės“ gamtiniams reikalams. Taro skylių nebuvo jokių sienelių, visi šlapinosi ir tuštinosi kartu. Tai ir buvo tualetų esmė: atlikdami gamtinius reikalus bendraudavo. Viešieji tualetai būtent buvo vieta pabendrauti, ten romėnai eidavo ne visuomet.

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Romėnų miestų gyvenamieji pastatai

Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto. Turtingi gyveno prabangiose vilose, kuriose išlikę vieni gražiausių romėnų meno kūrinių.

*Insulos, arba daugiabučiai. Tai vieni pirmųjų pasaulio daugiabučių ir jie buvo net keturių aukštų. Butai būdavo nedideli kambariai ir neturtingieji gyveno viršutiniuose aukštuose – juk tekdavo patiems temptis iš nimfėjumo vandenį.

Insula Ostijoje prie Romos

Insula Ostijoje prie Romos

*Vilos. Turtingų romėnų namai. Jų centre – peristilis, kiemas su baseinu, į kurį surenkamas lietaus vanduo. Jis panaudojamas plovimui ir pan., taip gerą akvedukų vandenį paliekant gėrimui. Aplink kiemą patalpos, nuo virtuvės iki miegamųjų ir t.t. Grindys dažnai grįstos mozaikom, seniau geometrinėm, vėliau su gyvom scenom. Sienos tapytos, bet mažai kur tai išlikę, priešingai nei mozaikos.

Bula Redžijos romėnų vilos požeminiame aukšte

Bula Redžijoje (Tunisas) vilos turėjo požeminius aukštus, kur ir vasarą buvo vėsu. Jie statyti panašiai, kaip ir ant žemės, bet išliko geriau, todėl čia galima pajusti, kaip atrodė romėnų vila su centriniu kiemu ir patalpom aplink

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis. Išliko tik akmeniniai pastatai – jei būta medinių, jie neliko.

Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti. Dažnai romėnų miestai, kuriuos galima lankyti, susideda tik iš viešųjų gatvių, tačiau aplinkui visuomet būdavo gyvenamieji pastatai.

Romėnų prekyba

*Agora. Prekybinė ir politinė aikštė. Jos centre galėjo būti pramogos miniai (pvz. muštis gladiatoriai), o šonuose – parduotuvės. Panašiai Forumas.

*Kolonuotoji gatvė. Plati pagrindinė gatvė pėstiesiems ir karietoms, kurią supa kolonos. Senovėje tos kolonos laikė stogą virš šaligatvio, o palei gatvę buvo pilna parduotuvių.

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje - parduotuvės, dešinėje - pirma kolonų linija

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje – parduotuvės (išlikę įėjimai), dešinėje – pirma kolonų linija. Tarp kolonų ir parduotuvių būdavo stogas. Anapus gatvės būdavo antra kolonų linija, šaligatvis ir kitos parduotuvės

Nors Romos Imperija garsėjo savo geresniais nei kada seniau keliais, tiltais, visgi didžioji dalis prekybos vyko jūra, nes taip buvo pigiau. Tai prekybai buvo svarbūs uostai bei švyturiai.

Heraklio bokštas La Korunjoje

Heraklio bokštas La Korunjoje – romėnų švyturys, naudojamas iki šių dienų. Jis vadinamas seniausiu pasaulyje pastatu, išlaikiusiu savo paskirtį iki šiol. Tiesa, eksterjeras po romėnų laikų rekonstruotas.

Romėnų gynyba

Romėnų miestai paprastai aptverti miesto siena, o miesto vartai – vieni įdomesnių pastatų. Vartų būta po kelis į skirtingas puses. Anapus miesto vartų galėjo stovėti pirtys – kad atvykėliai nusipraustų, neatneštų ligų (akivaizdžiai sergantys būdavo neįleidžiami į miestą).

Kai kurie miestai neturėjo sienų, bet vis tiek turėjo simbolinius vartus, tik per kuriuos galėjo užeiti atvykėliai.

Miesto vartai dažnai išlikę, tačiau sienos daugelyje vietų nugriautos.

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija. Anksčiau jie buvo sienoje, bet, sieną nugriovus, liko vieniši

Viena retų išlikusių romėnų sienų. Lugas, Ispanija

Viena retų išlikusių romėnų sienų. Lugas, Ispanija

Romėnų kapai

Romėnų kapinės driekiasi palei kelius anapus miesto sienų. Nors daug dalykų visoje Romos Imperijoje buvo panašūs, kapinės ir laidojimo tradicijos skirtingose provincijose iš esmės skyrėsi.

Beveik po visą Romos Imperiją paplitę tik sarkofagai – akmeniniai statinėliai į kuriuos dėtas lavonas. Mirus šeimos nariui, sarkofagai būdavo atidaromi ir naujas mirusysis kraunamas ant viršaus.

Pavienis sarkofagas Efese

Pavienis sarkofagas Efese

Didesni kapai Romos Imperijoje buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Palmyroje (Sirija) būta kapų-bokštų su patalpa laidotuvių vakarienėms. Pietų Turkijoje turtingieji statydinosi uolose iškaltus kapus – jų fasadai priminė šventyklas.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis. Priekyje – pavieniai sarkofagai, už nugaros – didesni šeimų kapai.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Myra (dabartinė Turkija). Kairėje – kapai.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Svarbiausiems romėnams (pvz. imperatoriams) statyti mauzoliejai – kapai dydžio sulig šventykla ar bazilika. Kai kurie jų dabar naudojami kitoms paskirtims.

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija). Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija) – aštuonkampis pastatas už vėlesnių namų. Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Kiti pastatai

Apskritai, nėra tokio romėnų miesto, kuris būtų išlikęs visas. Bet iš tikro kiekviename didesniame mieste buvo visi čia įvardyti pastatai ar daugelis jų. Taigi, aplankęs daug romėnų miestų ir pamatęs visų tipų pastatus, galėsi įsivaizduoti, kaip seniau atrodė *kiekvienas* romėnų miestas.

Smulkmenos

Lankant romėnų miestą, verta atkreipti dėmesį į smulkmenas:
*Įrėžimai grindinyje, kad karietos neslystų.
*Paaukštintas perėjų zebras, kad žmonėms nereiktų statyti kojos į balą.
*Skulptūros žymiems miestelėnams, romėnų dievams. Daug jų būna iš paties miesto iškelta į muziejus (muziejams paprastai užleista kokia geriau išsilaikiusi vila, arba pastatytas naujas pastatas). Tolimesniuose užkampiuose skulptūros būdavo keičiamomis galvomis – pvz., pasikeitus imperatoriui, pakakdavo iš Romos tiesiog atsiųsti naują galvą.

Romėnų statula su keičiama galva Kartaginoje (pakeisdavo pasikeitus imperatoriui)

Romėnų statula su keičiama galva Kartaginoje

Kodėl romėnų miestai sugriuvę?

Keičiantis amžiams ir religijoms, daug romėnų pastatų tapo nebereikalingi. Visų pirma šventyklos – romėnų religijos neliko. Kartu su jomis nebereikėjo ir amfiteatrų, hipodromų, nes sportas ir vaidinimai krikščioniškoje Europoje nunyko. Nunyko ir patys miestai – žmonės išsiskirstė gyventi po kaimus, taigi, nereikėjo ir tiek kelių, akvedukų, kitos infrastruktūros. Tik pavieniai pastatai liko tarnauti žmonėms. O nebereikalingi pastatai buvo naudojami tarsi statybinių medžiagų aikštelės – iš romėnų akmenų buvo statomi nauji pastatai, Bizantijos tvirtovės, arabų mečetės, eilinių žmonių gyvenamieji namai. Todėl sveikų romėniškų pastatų beveik neliko.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *