Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomis į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiesčius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejui. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis