Išskleisti meniu

Technologijos

Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

| 0 komentarų

Pirmąsyk dalyvavau TEDx Vilnius renginyje. Tema buvo verta dėmesio: bepilotė aviacija (dronai), tyliai, bet užtikrintai besiskinanti kelią į kasdienius gyvenimus.

Maloniai nustebino įdomių pranešėjų gausa. Nebiurokratiškai užsidegęs apie Lietuvos technologinį potencialą kalbėjo ūkio viceministras, buvo rodomas panašus JAV valstybės tarnautojos pasisakymo įrašas, kalbėjo kino pramonei savo paslaugas siūlantys “dronų valdytojai” ir šios srities mokslininkai. Greta bepilotės aviacijos pažvelgta į privačius ar universitetinius kosminius projekt(ėli)us.

Keista, kad šie pranešėjai nebuvo minimi net oficialioje reginio svetainėje, tad ėjimas buvo savotiška loterija, kuri pasiteisino.

Dronų utopijos ir įspūdinga realybė

Vienintelė reklamuota kalba – Andrėjaus Raptopulo (Andreas Raptopoulos), įrašyta TED 2013 konferencijoje. Ji kaip tik pasirodė viena silpniausių. Jei “išjungi kritinį mąstymą” jo entuziastingai pateikiama Materneto idėja gali uždegti: esą kur nėra kelių galima būtų sukurti bepilotės aviacijos stočių tinklą, pasinaudodami kuriomis, pavyzdžiui, dronai gabentų vaistus į atokius Afrikos kaimus. Suprask, kaip internetas laisvai leido dalintis informacija, taip maternetas pasiųs daiktus.

Tačiau Maternetas neišvengiamai patirs technologinį spaudimą iš dviejų pusių:
*Pirma, laiškus, pranešimus ir panašius “informacinius” smulkius siuntinius perims elektroniniai tinklai.
*Antra, nuolat augant Trečiojo pasaulio ekonomikai šiaip ar taip bus statomi, nes vis tiek tik jais (bent artimiausiais dešimtmečiais) bus galima pervežti dideles maisto ir prekių siuntas, pačius žmones.

Raptopulo įvardytas vaistų vežiojimas lieka vienintelis svarbus materneto panaudojimas (kol nebus kelių), bet juk be kompetentingo daktaro apžiūros vaistai nepadės. Be to, abejotinas pačios materneto sistemos galėjimas išsilaikyti dėl “žmogiškojo faktoriaus” (didelio nusikalstamumo, neramumų regionuose, kur tai būtų aktualiausia).

Tuo tarpu dauguma kitų kalbų buvo apie realias bepilotės aviacijos galimybes (ir nuo technologijų atsiliekantį reglamentavimą), todėl aktualesnės ir įdomesnės. Tos galimybės: filmavimas (filmų, reklamų), fotografavimas, sunkiai apžiūrimų objektų reguliarus stebėjimas (ar nenušalo javai, ar nesurūdijo elektros stulpų detalės), žvalgyba (kare), treniruotės (taikiniai priešlėktuviniai gynybai) ir kitos.

Kadras iš neitin didelio biudžeto filmo “Trispalvis” kadras, nufilmuoto iš bepiločio lėktuvo TEDx renginyje kalbėjusios komandos. Prieš 10-20 metų panašūs sprendimai buvo įmanomi Holivudo “blokbasteriams” – samdant lėktuvus, sraigtasparnius. Ir tai šie nebūtų galėję, tarkime, praskristi tarp medžių

Dronų ir kitų inovacijų reguliavimo problemos

Amerikietės valstybės tarnautojos Lizos Telman iškelta problema, kad “teisė nespėja su technologijomis” aktuali, nors jos pasiūlytas sprendimas, kad “teisės aktai turėtų būti skirti visoms sferoms/technologijoms, o ne kiekvienai sferai/technologijai atskirai” šios problemos nesprendžia. Šiaip jis labai geras – mažina besikartojančių ilgų teisės aktų, reguliuojančių panašias sritis, skaičių, daro tvarką lengviau suprantamą visuomenei.

Tačiau bėda, kad negalime užtikrinti, kad teisės aktai tiks ir ateities technologijoms, kurių nenumatysime – o kiekviena technologija atneša savus niuansus. Su tuo susidurta, pavyzdžiui, atsiradus skraidymo aparatams – iki tol laikyta, kad žemės sklypo savininkams priklauso ir visa atmosfera virš jo, tad jie būtų galėję drausti skraidyti. Teko kurti specialią aviacijos teisę, apribojusią šias teises.

Kuriant bet kokios srities reglamentavimą reikia dvejopų žinių: reglamentuojamos srities ir reglamentavimo apskritai. Dauguma biurokratų turi antrųjų, o pirmųjų kažkiek įgyja iš gyvenimo ir kasdienio darbo. Problemos prasideda, kai reikia reglamentuoti naujas technologijas, ypač, kaip siūlė amerikietė, “reglamentuoti kuo anksčiau”. Čia vadovaudamasis vien “bendro pobūdžio patirtimi” pridarysi klaidų.

Turbūt kuriant naujų technologijų reguliavimą turėtų kuo labiau dalyvauti atitinkamų sričių entuziastai ir kuo mažiau – nuo tų klausimų nutolę “klasikiniai biurokratai”. Entuziastų yra ir valstybės tarnyboje, bet nebūtinai atitinkamoje institucijoje ir pareigose. Tad gal atsakymas – reglamentavimo kūrimo komandos, formuojamos ne tiek pagal pareigas/laipsnius, kiek pagal realų ryšį su konkrečia technologija. Svarbu, kad jos turėtų pakankamą sprendimo galią ir procesas neužtruktų, nes investicijas laimi greičiausi.

Kosmoso verslas ir kita

Privatūs kosminiai projektai šiandien atrodo labiau utopiniai ir neabejotinai brangesni, visgi standartizacija ir progresas ir ten įleidžia vis smulkesnius ir smulkesnius žaidėjus. Kad atpigus kilogramo pakėlimui “į erdvę” bei daugėjant dalykų, kuriuos į tą kilogramą galima sutalpinti, ir pasinaudojant kosmosu galima atrasti vis daugiau ir daugiau pelningų verslo sričių, abejonių man kelia kur kas mažiau, nei maternetas.

TEDx renginiui parinkta ir įdomi vieta – Vilniaus oro uosto VIP salė. Tiesa, jos vaizdas liūdnesnis, nei galima spęsti iš raidžių VIP, bet pamatyti buvo įdomu.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Atominės bombos – taikos garantas?

Atominės bombos – taikos garantas?

| 0 komentarų

Branduolinis ginklas dažnai suvokiamas kaip itin baisus, gal net toks, kurio, geriau, išvis nebūtų. Juk, kai buvo panaudotas 1945 m. Hirošimoje ir Nagasakyje, žuvo per 200 000 žmonių (daugiausiai civiliai). Bet… po šio įvykio, kai pasaulis pamatė pasekmes, branduolinis ginklas iš viso nė karto panaudotas nebuvo, nors pačių bombų skaičius ir galia padidėjo tūkstančius kartų.

Nuo Hirošimos prabėgo 68 metai. Būta daugybė karų. Bet nė vieno rimto karo tarp dviejų supervalstybių, kas iki tol buvo nuolatinis reiškinys.

Pasaulio galingieji suprato Alberto Einšteino išmintį: “Nežinau, kokiais ginklais bus kovojamas Trečiasis pasaulinis karas, bet žinau, kad Ketvirtąjį kovosime lazdom ir akmenim”. Kai supervalstybės turi atominius ginklus bet koks karas tarp jų neišvengiamai baigtųsi milžiniškais nuostoliais abiem pusėm, nesvarbu, kas būtų stipresnis mūšio lauke.

Taigi karas ir nepradedamas. Prancūzijos branduolinės pajėgos net taip ir vadinasi: “Atgrasymo pajėgos”. Tai ne karinis, bet politinis ginklas, skirtas net ir galingiausias valstybes atgrastyti nuo minties pulti Prancūziją.

XIX a. ir XX a. technologijos įgalino lengvai sunaikinti daug žmonių, greitai permesti pajėgas į kitą pasaulio kraštą. Supervalstybės dalijosi pasaulį ir tai privedė prie abiejų pasaulinių karų; žuvo milijonai. Po Antrojo pasaulinio karo konfliktai tęsėsi – šįsyk tarp JAV ir TSRS. Bet abi valstybės turėjo branduolinį ginklą, tad “karas” liko Šaltasis. Rimti karai tebevyksta tik tarp mažesnių nebranduolinių valstybių (pvz. Irakas prieš Iraną 1982 m.) arba kai branduolinė valstybė kovoja su mažesne valstybe (pvz. JAV prieš Iraką 2003 m., Rusija prieš Gruziją 2008 m.). Tokie konfliktai nei aukų skaičiumi, nei mastu negali prilygti pasauliniam karui.

Yra posakis: “Dievas sutvėrė žmones. Semiuelis Koltas juos sulygino”. Juk kai dvikovoje abu stovi vienas į kitą nukreipę S. Kolto išrastus revolverius nebesvarbu nei fizinė jėga, nei gebėjimas naudoti kardą: jei kuris iššaus, žus abu. Šitaip Openheimeris, branduolinio ginklo kūrėjas, “sulygino” valstybes.

Tiesa, tik tas, kurios turi branduolinį ginklą. Dabar tokių yra 9, o kitoms supervalstybės stengiasi neleisti jo įgyti. Dažnai deklaruojama priežastis – “išprotėjusio diktatoriaus” baimė. Jei branduolinį ginklą turėtų visos šalys, padidėtų teorinė tikimybė, kad vienoje į valdžią atėjęs žmogus visai neišmintingai jį panaudotų nepaisydamas pasekmių. Kita vertus, ir šiandien bent 44% branduolinių valstybių nedemokratinės – vien tai nereiškia, kad ginklas naudojamas, nes ir diktatoriai nenori prarasti savo šalies.

Turbūt yra ir kita priežastis, kodėl supervalstybės nenori, kad branduolinį ginklą turėtų visi: ta priežastis ir yra pati lygybė bei tarptautinė taika. Jei aplinkinės šalys turėtų branduolinius ginklus Rusija negalėtų jėga atimti jų teritorijų, kaip pasielgė su Gruzija. Jei musulmoniškos valstybės turėtų branduolinius ginklus JAV, Jungtinė Karalystė, Izraelis ar Prancūzija negalėtų kada panorėjusios jėga pakeisti ten valdžios. Valstybių lygybė naudinga silpnesnėms šalims, bet nenaudinga toms, kurios dabar turi galią.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,