Tunisas! Tai geltoni Sacharos dykumų toliai ir išdžiūvę druskos ežerai. Tai žydri arabų senamiesčiai, skęstantys turgaus šurmuly ir maldose. Tai požeminiai berberų daugiabučiai ir klajoklių tvirtovės kalnų viršūnėse iš Holivudo filmų. Tai vieni turtingiausių romėnų miestų, Romos Koliziejui prilygstantis Džemo amfiteatras.

Ir viskas pasiekiama trumpu skrydžiu iš Europos!

Šis kelionių vadovas po Tunisą gimė kai per kelias savaites nepriklausomai apvažiavome visą šalį automobiliu ir vietiniu transportu. Tačiau Tunisas nedidelis – ir daugelį jo grožybių gali išvysti net ir per dienos išvykas iš karštų Viduržemio jūros kurortų.

Sacharos dykuma – Tuniso siela

Labiausiai Tunise mane pribloškė dykumos, legendinė Sachara šalies pietuose. Tunisui priklauso tik maža Sacharos dalis – bet ji čia visada šalia, visada artima.

Pavažiuoji kelias valandas į pietus nuo bet kurio pajūrio miesto ar kurorto – ir pasitinka beribiai smėlynai, aukštos kopos, rusvi toliai abipus vienišų kelių…

O paskui laukia didieji Tuniso Sacharos perlai ametistai:

1.Čot El Džerid [Chott el Djerid] druskos ežeras, dydžio sulig ištisa Lietuvos apskritim. Didžiąją dalį metų jis visiškai išdžiūvęs, toks baltos druskos laukas. Ištisus 50 km važiavome keliu, supiltu tiesiog „ežero“ dugne, regėdami magiškus miražus!

2.Trijų oazių Alžyro pasienyje – Sabikos, Tamakzos ir Midės grožį atvykus iš drėgnos Lietuvos ne taip iš karto supranti – tik įsijautęs į Sacharos dydį ir bergždumą ir pajusi, koks stebuklas, kad giliai dykumoje auga ištisos palmių giraitės, kriokleliais trykšta tūstančius metų taip branginamo vandens šaltiniai… Man ten labiausiai atmintin įsirėžė apleisti, trupantys miesteliai, ypač Mides, iškilęs kyšuly į kanjoną. Sachara ten pamažu užleidžia vietą Atlaso kalnams….

Palei kiekvieną pietų Tuniso miestą – visa eilė dykumų pramogų. Žygiai kupranugarių karavanais – kelių valandų, kelių dienų… Arkliai, keturračiai motociklai. Suvenyrai – dykumų rožės, pusbrangiai akmenys. Stipriausia Sacharos dozė laukė aplink Dūzą [Douz], kur Džebilo nacionalinio parko ergas (ergais vadinami tie patys nuostabiausi dykumų smėlynai).

Daugybė keliautojų ten pajunta pašaukimą į dykumų dvasią pasinerti ilgiau, dienos neužtenka. Tiems, kas nori likti „prie komforto“ – visa eilė didžiulių viešbučių, baseinais ir „all inclusive“ maistais niekuo nenusileidžiančių Tuniso kurortams. Kas trokšta labiau grįžti laiku, nakvoja dykumų stovyklų palapinėse, į kurias tegali nuvažiuoti (ar nujoti) kopų viršūnių „vieškeliais“.

Berberų požeminiai daugiabučiai, kalnų tvirtovės, ir „Žvaigždžių karų“ planetos

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur, aplink Medeniną ir Tatuiną, Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Tuniso pajūrio kurortai ir klastingas klimatas

Daugelis turistų Tunise ištisas atostogas praleidžia viename iš milžiniškų viešbučių pakrantės kurortuose, su savo spa, animatoriais ir – dažniausiai – pilnu ar „half board“ maitinimu. Kurortai reklamuojami kaip Hamametas, Susas [Sousse], Monastyras ar Džerba, bet iš tikro daugelis viešbučių stovi Zona Turistique vadinamuose pajūrio ruožuose 10-30 kilometrų nuo tikrųjų istorinių miestų (pėsčias nenueisi – bet yra išimčių, ypač Suse).

Zona Turistique autentikos mažai (jei autentika nevadinsi kokių pseudoarabiškų kuorų šešiaaukščio turistinio komplekso viršūnėje). O didžioji dalis turistinio gyvenimo apskritai vyksta viešbučių teritorijose (kam eiti į vietinį restoraną, jei visas maitinimas įeina…).

Tuniso kurortai vilioja kainomis ir klimatu. Puikias kainas gali rasti tiek atvykęs su kelionių organizatoriumi, tiek ir pats „susidurstęs“ kelionę per visokias „Easyjet“ ir „Booking.com“, kur irgi pilna „all inclusive“ siūlymų. „Turistiniai kurortų viešbučiai“ neretai net pigesni, nors tikrai neblogesni, nei kokie eiliniai viešbutėliai atokesniuose Tuniso miestuose.

Aišku, yra savų minusų. Prie Turkijos kurortų pripratę lietuviai Tuniso viešbučiuose dažnai skundžiasi nešvara ir netvarka. Taip jau yra: Tunisas europiečio akiai – šiukšlina šalis, dykumos palei didesnius miestus paverstos šiukšlių laukais, o pakelės krūmai „išpuošti“ vairuotojų atsviestais plastikiniais maišeliais ir buteliais tarsi kalėdinės eglutės žaisliukais… Ir nors megaviešbučių tarnautojai kaip įmanydami stengiasi „elgtis kitaip nei pas save“, jie tiesiog nepastebi eilinės atsiklijavusios plytelės, metus nevalyto lango į jūrą, cigaretėmis pradegintos kėdės ar purvinos rozetės…

Turistai iš Europos vis tiek važiuos į tuos kurortus milijonais, nes ten – karšta jūra, platūs smėlėti paplūdimiai. Tiesa, malonus oras Tunise garantuotas tik jei tinkamai pasirenki kelionės laiką. „Pajūrio sezonas“ – birželis-rugsėjis, kai dienomis temperatūra 27-32 laipsnio, o naktimis 22-26.

Bet dykumų turizmas vasarą kaip tik net oficialiai „uždaromas“ – mat temperatūros ten tragiškai pavojingai pakyla: Tozeure liepos dienomis +40, naktimis +33. Ten geriausia keliauti pavasarį ir rudenį (pvz. balandį +27 dienomis, +21 naktimis). „Auksinis Tuniso sezonas“, kai ir dykumoje, ir kurortuose oras malonus, gali būti, tarkime, spalis (dykumoje +29 ir +24, Suse +26 ir +21).

Na o kai keliavome po Tunisą žiemą išvis jautėmės tarsi kažkokioje turistų neatrastoje šalyje: daugybėje viešbučių gyvenome visai ar beveik vieni! Temperatūros tada vėsios, nors ir nešaltos (Suse vasarį +16 dieną, +12 naktį; Tozeure atitinkamai +19 ir +14). Kaip sakė vietiniai, jei masinių turistų minios kelia siaubą ir nori patirti Tuniso gamtą ir kultūrą, tai pats metas tam – žiema!

Tuniso miestai – arabiškos Afrikos esmė

Tunisas buvo viena pirmųjų Afrikos vietų, kur įsitvirtino musulmonai. Kairuanas vadinamas pirmuoju islamo miestu Afrikoje, Kairuano didžioji mečetė (670 m. po Kr.) – seniausia Afrikos mečete. Ir dar ketvirtąja švenčiausiąja islamo vieta po Mekos, Medinos ir Jeruzalės, tiesa, tų „ketvirtųjų švenčiausių vietų“ gausu tarsi „aštuntųjų pasaulio stebuklų“…

Tuniso arabų senamiesčiuose – medinose – nėra konkrečių „pamatyk ir jau gali mirti“ tipo vietų, bet ten užburia visuma.

Siauros gatvelės, kuriose iš priešpriešių atvažiavus dviems automobiliams eismas stringa ilgam. Kai kurias gatves ilgam “užkerta”… sugriuvę aplinkiniai namai.

Baltai-žydri namų fasadai ir puošnios metalu kaustytos jų durys. Didžiausi grožiai anapus tų durų, juos gali pamatyti tik užėjęs į kokios šimtus metų skaičiuojančios arabų rezidencijos vidų. Paprasčiausia patekti ten, kur sename name įrengtas muziejus, ar viešbutis. Arba kilimų parduotuvė, bet tada pardavėjas nepaliks ramybei, girdydamas saldžia arbata suoks apie „investicijas į kilimus“, o žadėti gražūs vaizdai gali pasirodyti buvusios apgaulingos vilionės užeiti…

Medinų žavesys – ir turgūs-tuneliai, suskirstyti į rajonus pagal prekes. Ir mediną juosiančios sienos ir „musulmonų pasaulį“ nuo krikščionių kadais saugodavusios tvirtovės – ribatai. Smulkūs verslai ir versliukai. Katinai, kuriuos visi myli ir šeria. Senoliai, rodos, amžinai stebintys gatves ir aikštes nuo lauko kavinių kėdžių, žaidžiantys nardais, geriantys apelsinų sultys ar rūkantys kaljaną. Viešieji hamamai (pirtys), kur rajonas renkasi pabendrauti ir – žiemomis – kartu pasišildyti. Kačiukai, kuriuos Tunise myli ir šeria (visos kavinės – kačių kavinės). Didžiuliai paukštelių narvai.

Dar kitą medinos gyvenimą pamatai užlipęs ant stogų: juose, it kiemuose, moterys džiausto rūbus, pažvelgęs tolyn regi minaretų mišką. Kai kurie keturkampiai afrikietiški, kiti aštuonkampiai turkiški: Tunise susidūrė abidvi islamo architektūros. Penkis kartus per dieną visa medina paskęsta muedzinų šauksmuose į maldą… „Alachas didis“ skamba iš mečečių, iš zavijų, kuriose palaidoti musulmonų išminčiai. Deja, į daugelį nemusulmonai neįleidžiami.

Daug kas, kaip aš, į Tunisą atvyksta jau pabuvoję Maroke, irgi garsėjančiame medinomis. Tačiau Tuniso medinos kiek kitokios: gatvelės čia platesnės, namų langai didesni. Tokia sandūra tarp Europos ir Afrikos.

Anapus centrų Tuniso miestų žavesys užleidžia vietą chaosui: be tvarkos amžinai statomiems pastatams, kelių eismo taisykles seniai pamiršusiems vairuotojams, futbolo ultrų ir Palestinos palaikymo grafičiams. Ten verta važiuoti tik ko prireikus: banko, parduotuvės, kavinės, viešbučio (jei nerandi geresnėje vietoje). Laimė, visų paslaugų Tuniso miestuose daug, viskas dirba ilgai, keliauti ten patogiau nei siestų ištingintoje pietų Europoje.

Šeši gražiausi Tuniso miestai – kiekvienas vis kitoks

Senų miestų Tunise per daug, kad išvardinčiau visus, bet šie pasirodė išskirtiniai:

1.Tunisas, šalies sostinė. Ji pati didžiausia ir viena iš klaidžiausių, tačiau jos vingiuojančiuose turguose ir gatvėse-tuneliuose plevena ir modernumo dvasia: gatvės kavinėse kaljanus rūko ir moterų kompanijos. Paryžiaus mados ir islamiški rūbai čia visada greta, bet Paryžius sostinėje dominuoja.

2.Kairuanas. Tradiciškiausia ir religingiausia didelė medina, pilna svarbių mečečių ir zavijų, tautinių rūbų ir kilimų prekijų. Kairuanas vadinamas Tuniso kilimų sostine – deja tai (ir nedidelis atstumas nuo Tuniso kurortų) lemia prekijų įkyrumą.

3.Sidi Bu Saidas. Tai – toks Tuniso Užupis, nuostabiai gražus kaimas prie šalies sostinės, kurį sutvarkė prancūzų dailininkas Rodolfas Darlanžė [Rodolphe d‘Erlanger], tarpukariu taip pamilęs Tunisą, kad pasistatė čia sau rūmus. Iki pat šiol Sidi Bu Saidas – menininkų Meka, o taip pat keliautojų, pasivaikščiojimus toje tvarkos oazėje įsimylėjusio Tuniso jaunimo. Miestelis stūkso ant kalno, tad nereikia būti tapytoju, kad gebėtum džiaugtis nuostabiais peizažais. Galėjome jais gerėtis nuo „savo stogo“: penkias dienas gyvenome tradiciniame medinos name.

4.Mahdija irgi labai gražioje vietoje – iškyšulyje į jūrą, bet viskas ten autentiškiau, aptrupėję (kam bus pliusas, kam minusas).

5.Suse labiausiai patiko ribatas, į kurio minaretą gali užlipti – ir medinos stogais pasigerėti – kiekvienas norintis. Į panašų ribatą lipome ir gretimam Monastyre.

6.Bizerta ir jos mažytė medina-tvirtovė. Visas senamiestis ten tarsi stačiakampė pilis su vieninteliais vartais. Turistai čia retai beužsuka.

Tunise – turtingiausių romėnų pastatai

Šiandien Tunisas – gana skurdi šalis, bet prieš 2000 metų tai buvo viena turtingiausių Romos Imperijos žemių, svarbesnė už kokią ten Ispaniją, Britaniją ar Vokietiją!

Todėl Tunise – vieni įspūdingiausių romėnų miestų. Laikas juos griovė, iš jų akmenų arabai statė tvirtoves ar medinos, tad nėra vietos, kur pamatytum viską-viską, bet apvažiavęs visus jau gerai įsivaizduosi, kaip prieš ~2000 metų atrodė kiekvienas Tuniso miestas.

Džeme [Djem] išlikusi viena didžiausių visame pasaulyje gladiatorių kovų arenų. Duga (Dougga) žavi šventyklomis ir mauzoliejumi. Sbitloje (Sbeitla) geriausiai išlikęs kapitolijus – centrinė miesto aikštė.

O Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.

Visose istorinėse Tuniso lankytinose vietose tvarka panaši: tas pats bilietas galioja į visus griuvėsius ir muziejų. Paprasčiausios mozaikos ir statulos paliktos griuvėsiuose, geresnės perkeltos į vietinį muziejų, o pačios geriausios išvežtos į sostinę Tunisą, Bardo muziejų. „Geriausios“ ne tik Tunise – vienos tobuliausių visame pasaulyje, nes būtent Tunise prieš ~2000 metų gyveno geriausi romėnų mozaikadirbiai.

Garsiausias antikinis Tuniso miestas – Kartagina, kaip lygi su lygia kariavusi su Roma trijuose Pūnų karuose. Deja, 146 m. pr. Kr. romėnai Kartaginą ne tik užkariavo, bet ir išžudė jos žmones (pirmasis istorinis genocidas?), o visus pastatus sudegino. Paskui dar šiuolaikinio Tuniso elitas ant Kartaginos griuvėsių rezidencijas pasistatė… Taigi, Kartaginos likučiai kiek nuvylė: gal tik cisternas po gyvenamasias “Hanibalo rajono” namais ant Byrsos kalno buvo įdomu išvysti. Kartaginiečiai džiaugėsi vandentiekiu, daugiabučiais dar prieš Kristų.

Romėnai sunaikino ir Kartaginos raštiją, tad belieka tik spėlioti, ar Tofete kartaginiečiai tikrai masiškai aukodavo vaikus dievui Balui Hamonui, ar tai tik romėnų propaganda (gidai ir mokslininkai spėlioja skirtingai)… Gerai, kad prieš keliaudamas pažiūrėjau filmą apie Kartaginą: stovėdamas Kartaginos uoste, kur bazuodavosi 200 karo ir tiek pat civilinių laivų, nieko nepaskaitęs, neturėdamas gido būčiau matęs tik eilinę įlanką…

Tuniso kultūra: susiduria Afrika, Europa ir Azija

Tunisas – arabų musulmonų šalis. Bet jei dabar prieš akis iškilo kokie nors stereotipai, daug jų grius. Alkoholis čia lengvai prieinamas, net tunisietiškas vynas yra. Vyrai Tunise gali turėti tik vieną žmoną ir skundžiasi, kad apskritai yra diskriminuojami (jie dirba sunkesnius darbus, pagal įstatymus privalo pilnai išlaikyti žmonas, o žmonos dabar irgi dirba, bet savo pinigais dalintis neturi ir t.t.).

Islamo tradicijas Tunise rovė ne tik prancūzai, šalį valdę 1881-1956 m. Jų pėdomis ėjo ir nereligingi du pirmieji laisvo Tuniso diktatoriai: Habibas Burgiba, kurio garbei iki šiol pavadinta daugelis centrinių gatvių (valdė 1957-1987 m.) ir Zinas Ben Ali (valdė 1987-2011 m.).

2011 m. Tunise įvyko vienintelė sėkminga „arabų pavasario“ revoliucija, sužydėjo demokratija, ribojimai religijai sušvelnėjo: moterys vėl visur gali dėvėti skareles (tai buvo ribojama). Deja, po COVID pandemijos karantinų sukeltos ekonominės krizės, atrodo, vėl sugrįžo diktatūra, nors ir švelnesnė.

Nors tie, kas dar prisimena gyvenimą prancūzų valdžioje, jau pamažu miršta nuo senatvės, Prancūzijos įtaka Tunise iki šiol milžiniška. Oficiali kalba – arabų, bet visur viskas rašoma ir prancūziškai. „Elito vietose“ – tik prancūziškai (pvz. brangių restoranų meniu). Universitetuose net dėstytojai su studentais kalba prancūziškai! Būdavo netgi taip: žmogus mums garsiai kritikuoja Prancūzijos imperializmą ar prancūzų kalbos dominavimą Tunise, o tuoj pat pasibaigus pokalbiui ima elgtis it prancūzas, įterpinėti prancūziškas frazes… Tunise prancūziška=kultūringa.

Buvo net absurdiškų situacijų: ne kartą uždaviau klausimą tunisiečiui arabiškai, o man atsakė prancūziškai! Arabiškai būčiau supratęs, o prancūziškai nesuprantu… Tokie pašnekovai, atrodo, tebemano, kad visų pasaulio šviesiaodžių kalba – prancūzų, ir kalbėdami su manimi prancūziškai jie esą prisitaiko prie manęs, svečio… Supratę, kad prancūziškai nemokame, tunisiečiai nustebdavo, retsykiais pajusdavome net švelnią panieką. „Kokie neišsilavinę, kaip čia taip“.

Yra norinčių nukreipti Tunisą kitu keliu, bet kol kas tautiniai rūbai, tradicijos, arabų kalba, religingumas – vis dar labiau kaimų, prastuomenės bei namų buities reikalas. Visam tam ne vieta politikoje, stambiame versle, aukštojoje kultūroje ar moksle…

Tiesa, pačių prancūzų Tunise neliko, o gyveno daug. 1956 m. kokie 5% Tuniso žmonių buvo prancūzai. Būta ir nemažai italų, žydų, bet po nepriklausomybės visi jie greitai išsilakstė į „senąsias tėvynes“. Daugelis bažnyčių dabar apleistos, net didžioji prancūzų karaliaus Liudviko garbei pavadinta Kartaginos katedra paversta koncertų sale: tiesiog neliko krikščionių… Žydų bendruomenė begyvuoja tik Džerbos saloje (veikia Gribos sinagoga).

Tunisas per amžius buvo toks „Europos prieangis“, kur nuo Romos laikų buvo pilna europiečių. Dabar pamažu virsta „Afrikos prieangiu“, nes gausėja juodaodžių imigrantų iš šalių anapus Sacharos. Daugybei jų Tunisas – tramplinas į Europą (būtent iš Tuniso yra mažiausias atstumas nelegaliam plaukimui į Italiją). Dalis čia sustoja ilgiau, dalis pasilieka su visam, plauna indus kokiame kurorto viešbutyje. Daugelis šių migrantų yra iš kitų buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Dramblio Kaulo Kranto. Prancūzų Afrikoje seniai nebėra, bet prancūzų kalba ir kultūra iki šiol vienija pusę žemyno…

Labiausiai Tuniso įvairovė ir savitumas atsispindi jo patiekaluose, Tuniso virtuvėje! Dalis pavadinimų – europietiški. Pica, spagečiai. Bet gauni kažką visai vietinio: picos su šavarma, spagečiai su harisa. Harisa – aštrus tunisietiškas padažas – dedamas apskritai kone visur, todėl tai viena aštriausių virtuvių regione. Harisos pilni ir visokie tunisietiški sumuštiniai (maklub, malfuf) bei dešimtys kuskuso variantų. Patiko ir avienos ar ožienos dešrelės merguez – nors iš apibūdinimo ir nesitikėtum to. Dar visokie saldumynai ir pigios šviežios skanios vaisių sultys. Tuniso virtuvė – viena mano mėgstamiausių Šiaurės Afrikoje, tikrai lenkia gerokai garsesnę marokietišką.

Viena geriausių vietų pažinti Tuniso istoriją laukė Dar Šerait muziejus Tozeure, kur kiekviena salė įrengta pagal kitą Tuniso istorijos periodą, apie kurį ten skamba pasakojimai, jo muzika. Įdomūs dalykai dėjosi čia, kur susiduria trys žemynai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad krikščionims Viduramžiais atkariavus Ispaniją, Tunisą užplūdo musulmonai pabėgėliai iš Andalūzijos, o Tuniso piratai keršydami grobė krikščionis į vergovę?

Kaip keliauti po Tunisą? Nepriklausomai, su ekskursijom?

Kelionių į Tunisą būdai yra du ir pasirinkęs vieną ar kitą pamatysi tarsi dvi skirtingas šalis.

Pirmasis kelionės į Tunisą būdas – su kelionių organizatoriais, kurie parduoda kelionės paketą. Savaitę ar dvi praleisite viename kurortų, dideliame viešbutyje. Priklausomai nuo to, kurioje kurortų zonoje, priklausys galimybės vienadienėms ekskursijoms. Jei šiaurinėje zonoje (skrydis į Enfidos/Hamameto arba Monastyro/Suso oro uostus), tai šalia bus sostinė Tunisas, kai kurie romėnų miestai, Kairuanas. Jei pietinėje zonoje (skrydis į Džerbos oro uostą) tai netoli bus Tuniso dykumos, berberų namai.

Ekskursijas galima pirkti ir iš Europos kelionių organizatorių (brangiau), ir vietoje, ir tiesiog važiuoti išsinuomavus automobilį. Eismas Tunise sudėtingesnis, nei Lietuvoje, paprastesnis, nei Egipte, išskyrus nebent sostinę ir kelis didmiesčius. Na, tunisiečiai į eismo taisyklės žiūri liberaliai (pvz. gali pavažiuoti prieš eismą, jei taip arčiau), bet, tiesiog, anapus didmiesčių mašinų gana mažai, o ir didmiesčių centruose bei prie kiekvieno viešbučio nesunku rasti vietą automobilių statymui.

Antrasis kelionės į Tunisą būdas – nepriklausomai, kaip keliavome mes. Irgi skrendama į tuos pačius oro uostus (jų Tunise labai gausu) arba į Tuniso sostinės oro uostą. Geriausia skristi nusipirkus atskirus bilietus per kokį Londoną ar dar kur.

Nepriklausomai keliaujant irgi galima nuomotis automobilį, taip nuvažiavome didžiąją dalį savo maršruto. Jei nereikia kasnakt grįžt į tą patį viešbutį ir laikas nespaudžia, yra ir galimybė keliauti viešuoju transportu, kuris be galo pigus, bet sudėtingas. Išskyrus geležinkelius (jų gana daug, bet traukiniai retoki), internete informacijos mažai. Net jei rasdavau grafikus, būdavo neaišku, iš kokios stoties važiuoja autobusas (kiekviena autobusų kompanija turi savo), ar bilietus reikia pirkti iš anksto (vienur tik iš vairuotojo, kitur atėję į kasą prieš valandą bilietų jau negavome). Be autobusų dar yra tarpmiestiniai maršrutiniai mikroautobusai (louage), pažymėti raudonomis linijomis, bei vietiniai maršrutiniai mikroautobusai; maršrutai dažniausiai nurodomi tik arabiškai. Tuniso sostinėje kursuoja tramvajai – bet retai, taigi, perpildyti. Kai kuriuose miestuose veikia „Bolt“ – alternatyva.

Nepriklausoma kelionė suteikia galimybę pamatyti daugiau šalies, nakvoti požeminiuose viešbučiuose ar dykumų stovyklose, bet ji nereiškia, kad negali visos ar dalies kelionės apsistoti tuose pat turistiniuose viešbučiuose, kaip kokio „Novaturo“ klientai (juos gali užsakyti ir internetu). Jei rasi gerą skrydžio bilietą, savaitė nepriklausomai išeis net pigiau, nors ir nelabai žymiai.

Tuniso pavojai: apgavystės, biurokratija ir sudaužytos širdys

Deja, Tunisas Vakaruose turi ne kokią reputaciją dėl islamistų terorizmo. Viską sugadino vos trys išpuoliai: 2002 m. Džerbos sinagogoje (žuvo 20, dauguma vokiečiai), 2015 m. Bardo muziejuje (žuvo 22, dauguma vakarų europiečiai iš kruizinio laivo) ir Suso Riu viešbutyje (žuvo 38, dauguma britai). Islamistai turistinius viešbučius vadina „viešnamiais“, baisisi turistų „nepadoriu“ elgesiu, drabužiais – bet islamistų Tunise labai mažai. Tiesą pasakius, per tą patį laikotarpį pačioje Vakarų Europoje buvo daug mirtinesnių islamistų atakų… Bet Afrika kai kuriems vakariečiams jau savaime kelia baimę, taigi, daug jų kelius į Tuniso kurortus pamiršo, juos gultuose ir baseinuose pakeitė ne tokie bailūs, bet ir mažiau išlaidūs rytų europiečiai (lenkai, čekai, bet ypač rusai – kurortuose daug rusiškų užrašų). Todėl pajamos iš turizmo Tunise seniai neauga, Tuniso turizmo aukso amžius – tolima praeitis, vis matydavom apleistų viešbučių.

Iš tikrųjų Tunisas saugi šalis, išskyrus kišenvagystes. Nuo kišenvagių Tunise nukentėjau ir aš (tramvajuje ištraukė piniginę) ir daug vietinių pasakojo, kad viešajame transporte, medinose ir kitur tai – problema, reikia nelaikyti daiktų lengvai pasiekiamose kišenėse.

Tunisiečiai – draugiški ir paslaugūs, bet turistinėse zonose problema apgavystės. Nuo per didelių kainų iki neduotos grąžos už maistą (sakė „pridėjau papildomo sūrio į maklubą“ ir tas sūris kainavo daugiau, nei visas papildomas maklubas). Privalai skaičiuoti, visur derėtis – taip daro ir vietiniai.

Taip pat, moterys turistės yra nuolatiniame Bezness vyrukų taikinyje. Šie jaunuoliai „kabina“ vyresnes europietes, o iš tokių santykių tikisi dovanų, išlaikymo, kartais ES pilietybės. Tai – labai masinis reiškinys, ir mano žmona ne kartą susidūrė. Kai kurie „atstodavo“ pamatę mane, o kai kurie toliau siūlydavo keistis „Instagramais“, „Facebook‘ais“, žėrė komplimentus, tarsi manęs nebūtų. Nemaža dalis tokių išvis atrodė kaip nepilnamečiai. Kai kurios moterys leidžiasi į tokį „atostoginį romaną“ suprasdamos, kam „pasirašo“ (t.y. samdo prostitutą) ar net keliauja į Tunisą specialiai ieškotis gražuoliuko, bet internetas pilnas ir liūdnų istorijų apie sudaužytas širdis („jį labai mylėjau, todėl matydama, kaip skurdžiai jis gyvena, jam viską pirkdavau; galvojau, ir jis mane myli, nes aš gi taip jaunai atrodau, o, pasirodo, jam iš manęs ir reikėjo tik tų dovanų“). Apie bezness sukurti filmai, nukentėjusių nuo bezness svetainės. Kaip ten bebūtų, ~20 m. tunisiečio ir ~40-50 m. apkūnios europietės poras Tunise matydavom dažnai.

Tunisas – demokratiškesnis už didžiąją dalį Afrikos. Todėl čia mažiau biurokratijos. Yra policijos postų – bet mus sustabdė tik kartą (priešingai Egiptui, kur stabdo visur visus ir kartą net privalomą policijos palydą skyrė). Yra lankytinos vietose metalo detektorių – bet keliavome prabėgus daug laiko po paskutinio išpuolio ir jie buvo išjungti. „Facebook“ ar „Youtube“ nebedraudžiami, kaip būdavo ankstesnės diktatūros laikais. Tiesa, internetas nėra „savaime suprantamas“: net geruose viešbučiuose dažnai nebūna WiFi ar jis – be galo lėtas, ką jau kalbėti apie kavines. Taigi, Tunise nusipirkome vietinę SIM kortelę: tai pigu ir kokybiška.

Vienas dar likusių ribojimų Tunise – pinigų kontrolė; į Tunisą negali vežtis didelių pinigų sumų, išvažiuojant muitininkai liepė rodyti visus pinigus, perskaičiavo. Formaliai iš Tuniso neturi teisės išvežti vietinių Tuniso dinarų – bet nors kelis dinarus pasilikome atsiminimui, nekonfiskavo. O grynų pinigų Tunise reikia: mokėjimo korteles mažai kur ima ir, net kur priima, kartais žiūri į jas it į stebuklą (štai vienas kasininkas mūsų kortelę į aparatą kišo… kita puse). Laimė, išsikeisti pinigus paprasta, yra ir bankomatų, neimančių papildomo mokesčio (bet ne visi!).

Ar verta keliauti į Tunisą?

Viską susumavus, Tunisas atrodo puikus langas į Šiaurės Afriką: daug kurortų, romėnų palikimo, tradicinių senamiesčių, dykumų pramogų. Kita vertus, į Maroką ir Egiptą nukeliauti yra daugiau galimybių, todėl daugelis, kaip ir aš, visų pirma keliauja ten. Bet net jei Maroke ir Egipte jau buvote, Tunisas vis tiek labai vertas dėmesio: tik Tunise stūkso dykumų ksarai, gali nakvoti požeminiame daugiabutyje ar vaikščioti ten, kur „Žvaigždžių karų“ herojai. Be to, po Tunisą keliauti nepriklausomai paprasčiau, nei po Egiptą. Be to, Tunise paprasčiau nei Maroke ir Egipte derinti poilsį su pažinimu (Egipto ir Maroko kurortai toli nuo pagrindinių lankytinų vietų, o Tunise arti).