2014 m. lapkričio 21 d.. Skandalas dėl Whydoto dainos “Šėtone prašau” paskatino giliau pažvelgti į šventvagystę. Be emocijų – atsiribojus nuo tikėjimų ir politikos.

Priešingai dažnai nuomonei, “šventvagystės” būdingos daugumai kultūrų ir ideologijų – ir sovietinei ateistinei, ir Vakarų Europos sekuliariajai. Nykstant vienoms šventvagystėms atsiranda naujos. Jos gali būti vadinamos įvairiai: “tabu”, “nepolitkorektiškumas” – bet visa tai vienas ir tas pats.

Šventvagystė plačiąja prasme – tai mintys ar elgesys smerkiami ne todėl, kad būtų pavojingi, bet tik todėl, kad daug kam nepriimtini moraliniu požiūriu (t.y. netoleruojami). Daug kas gali nepatikti – tačiau tik šventvagystes siūloma dėl to drausti, su šventvagiais susidoroti. Nes šventvagystės kėsinasi į tai, kas laikoma šventu – o tai gali būti Dievas, tėvynė, politinė sistema, žmogaus teisės.

Šventvagystę galima įžvelgti tada, kai žmonės, jei pažvelgtum iš šalies (kitos kultūros), nepaaiškinamai pyksta dėl kažkokių dalykų rašymo ar sakymo. Šventvagysčių neigiamų pasekmių joks mokslas neįrodė ir negali įrodyti, tačiau vis tiek atsiranda noras cenzūruoti ar bent jau persekioti taip manančius ir kalbančius “šventvagius”, kurti internetines grupes kovai su jais, viešus protestus, raginimus atleisti iš darbo ir t.t. Kaip kiekviena ideologija turi savo šventenybes ir šventvagystes, taip kiekviena turi ir savo “davatkas”.

Krikščioniškos šventvagystės

Egzorcistas Valkauskas taip pakomentavo Whydoto dainą “Šėtone prašau” “Delfi” portalui, sugretindamas krikščionišką ir vakarietišką šventvagystes:

“Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška.”

Toliau Valkauskas kritikuoja dainoje skambantį kreipimąsi į Šėtoną. Krikščioniškoje kultūroje kažko viešai prašyti Šėtono – šventvagystė. Seniau (prieš daug dešimtmečių) už tokią šventvagystę Europoje būtų buvę baudžiama labai rimtai. Tačiau šiandien į krikščionišką šventvagystę Europoje (ir Lietuvoje) taip rimtai nebežiūrima. Tad ir Whydotą ginančių daug.

Tautinės šventvagystės

XIX a. greta krikščioniškų šventvagysčių Europoje atsirado tautinės šventvagystės – tai nepagarba himnui, vėliavai, nacionaliniams didvyriams ir pan. Tėvynėms anuomet suteikta panaši šventumo aura, kokią seniau turėjo tik bažnyčia. Valstybių himnuose, patriotinėse eilėse frazės, anskčiau skirtos tik Dievui (šventas, pašlovintas ir pan.), imamos taikyti savo šaliai. Priešingai krikščioniškoms šventvagystėms, tautinės šventvagystės yra plačiau mūsuose smerkiamos ir kai kurios jų yra kriminalizuotos. Tačiau jos pasitraukė į antrą planą – dabar dažniausiai persekiojama už naujas “Šiuolaikinių Vakarų šventvagystes”.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystės

Kaip XIX a. buvo “įšventintos” tautos, taip XX a. pabaigoje Vakaruose – žmogaus teisės. Tiksliau, vien tik tas jų modelis, koks jis yra ten ir dabar, nes savo žmogaus teises turi kiekviena kultūra. Šis žmogaus teisių modelis laikomas vieninteliu leistinu, prieštaravimas jam – šventvagyste. Juk žmogaus teisės esą prigimtinės, visuotinės (tą moksliškai įrodyti dar sunkiau, nei Dievo egzistavimą pagal konkrečios religijos modelį).

Tarp naujųjų “Vakarietiškų šventvagysčių” – ir Valkausko įvardytų grupių (juodaodžių, žydų, gėjų) minėjimas tam tikruose kontekstuose. Tai, kas leistina su kitomis grupėmis, neleistina su šiomis. Tai apima ne vien raginimą susidoroti, bet net ir konstruktyvią kritiką, nepritarimą jų pozicijai, karikatūras ar parodymą, kad yra alternatyvių nuomonių. Vakaruose bet kas, pasakyta šių grupių atžvilgiu, sukelia panašią kontraversiją, kaip krikščioniška šventvagystė prieš daugelį metų. Tai gali lemti lemti atleidimą iš darbo, pašalinimą iš aukštosios mokyklos, suėmimą, uždraudimą, skatinimus boikotuoti.

Keli pavyzdžiai (jie nėra niekuo išskirtiniai – panašūs žodžio ir nuomonės laisvės varžymai Vakarų šalyse šiandien vyksta kasdien):
a)Jungtinėje Karalystėje važinėja autobusai su reklama “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo”, bet buvo uždraustos reklamos ant autobusų “Negėjus ar buvęs gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikyk su tuo”. Abi skatino suprasti, kad būna įvairių žmonių, bet tik antroji pasirodė šventvagiška.
b)NBA įpareigojo Briusą Levensoną parduoti jo klubą “Atlanta Hawks” dėl jo rašyto el. laiško. Šis laiškas pavadintas rasistiniu, nors jame pačiame rasistus Levensonas pasmerkė, o pagrindinė šventvagiška mintis buvo ta, kad Levensonas norėjo, kad į jo arenas ateitų daugiau baltaodžių (kurių jas lankė neproporcingai mažai, lyginant su gyventojų sudėtimi). Panašus rasių balanso siekimas, kai siekiama didesnio juodaodžių dalyvavimo tose vietose, kur jų neproporcingai mažai, JAV laikomas progresvyviu bei taikomas plačiai, jei atvirkščiai – šventvagišku.
c)Mozilla privertė pasitraukti iš pareigų savo vadovą, JavaScript kūrėją Brendaną Eichą, nes jis 1000 dolerių auka dar iki tapdamas vadovu parėmė Kalifornijos referendumą, įtvirtinusį ten santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters. Beje, “už” tame referendume balsavo dauguma kaliforniečių, viskas buvo padaryta pagal įprastą demokratinę procedūrą, gėjų santuokos tuomet buvo galimos tik keliose valstijose, be to, tai tik vienas iš daugelio įmanomų šeimos įstatymų modelių (tačiau prieštaravimas jam Vakaruose šiandien prilyginamas šventvagystei).

Dauguma Lietuvos pavyzdžių kol kas švelnesni ir retesni:
a) Žiniasklaida sukėlė pasipiktinimą Dangutės Mikutienės pastaba “Facebook” po Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimo prancūzams, kuri skambėjo taip: “Sveikinu Lietuvos komanda su sidabro medaliais! Jus esate saunuoliai ir tikri kariai !!!!! Jus esate nacionaline rinktine – Lietuvos komanda, ne is koloniju, ne is uzkariautu teritoriju – jus is mazos ir karingos tautos , jus is LIETUVOS !!!!!!!!!!!!!“. Atsiribojant nuo emocijų, šio teiginio esmė panaši kaip ir populiaraus teiginio apie bet kokį sportą “Mūsų tik trys milijonai, o jų – X dešimčių milijonų” – esą mūsų starto pozicija prastesnė. Daug Prancūzijos rinktinės narių tikrai buvo patys ar jų protėviai atvykę iš buvusių kolonijų – t.y. jei ne kolonijinė istorija, joje užgimusios prancūzakalbės šalys, šių talentų Prancūzija neturėtų. Tačiau, matyt, skandalą sukėlė faktas, kad tos kolonijos buvo Afrikoje, jų kilmės žmonės – juodaodžiai, ir kai kas tai priėmė kaip šventvagišką aliuziją į rasę. Kažin, ar būtų kilęs toks pat skandalas, jei panašiai būtų pasakyta apie kokio nors sporto Rusijos rinktinę, kuri susidėtų daugiausiai iš ukrainiečių, baltarusių, tadžikų ir kitų mažumų? Manau, kad tikrai ne.
b) Skandalą sukėlė dienraščio “Respublika” (Rimo Valeikio) karikatūros, kuriose pavaizduotas žydas ir gėjus. Tiesa, tai buvo seniai – šiandien, o juo labiau Vakaruose, skandalas, manau būtų daug didesnis. Palyginkite šią situaciją su Danijos skandalu dėl Mahometo karikatūrų – kurios buvo šventvagystė musulmonams, o europiečiai to nesuprato ir visaip gynė kaip žodžio laisvę. Atsiribojant nuo visų emocijų situacijos labai panašios: nei vienos, nei kitos karikatūros tiesiogiai niekam nepakenkė, tačiau buvo, ką įžeidė (Mahometo karikatūros daugiau žmonių, nes jos toje kultūroje didesnė šventvagystė).
c) Apkaltintas holokausto neigimu jo parašytame savaitraščio “Veidas” straipsnyje iš darbo VRM 2010 m. buvo atleistas istorikas Petras Stankeras; to pareikalavo ir kai kurių Vakarų šalių atstovai, informuoti Lietuvos “teisuolių” aktyvistų. Lietuvoje dabar draudžiama neigti nacistinius ir sovietinius nusikaltimus, tiesa, kol kas tik kai tai daroma užgauliu ar grasinančiu būdu. Atsiribojus nuo emocijų bei konkrečios situacijos (“veidas” vėliau paskelbė, kad žodis “neva” straipsnyje atsirado korektūros metu), apie sąmokslo teorijas reikia pasakyti taip: jų yra tūkstančiai, jei ne milijonai, dauguma jų yra nepagarbios toms žmonių grupėms, kurios kaltinamos sąmokslais, bet nė viena, nepriklausomai nuo to, ar su ja kovojama, ar ne, neįgyja milžiniško palaikymo, nes tiesiog, matyt, tik dalis žmonių linkę tikėti sąmokslais. Nepaisant to, kai kurios – ir tik kai kurios – teorijos imamos laikyti šventvagiškomis ir uždraudžiamos.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystė yra ir į vis besiplečiantį neoficialų “politiškai nekorektiškų žodžių” sąrašą įrašytų sąvokų minėjimas.

Beje, įdomu, kad veiksmai ir žodžiai prieš vaikus šiandieninėje Vakarų kultūroje irgi turi šventvagystės požymių – tiesa, ne tokiu laipsniu, kaip atitinkami dalykai, susiję su žydais, gėjais ar juodaodžiais. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Holivudo filmuose vaikai žudomi labai retai, vaikų neįmanoma žudyti ir žiauriuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip “Grand Theft Auto”. Vaikų teises Vakaruose taip pat valstybės autoritariškai prižiūri it šventenybę, ir būtent šito pasekmes – kad vaikai žino teises, bet ne pareigas – Whydotas iš dalies savo daina ir kritikavo. Ir Whydoto dainos cenzūros bandymų priežasčių manau reikia labiau ieškoti šioje “lengvojoje Vakarų šventvagystėje”, o ne Šėtono minėjime (krikščioniškoje šventvagystėje).

Sovietinės šventvagystės

Straipsniuose apie Whydotą ir jo dainą dažnai minėta, kad taip grįžtame į sovietinius laikus. Sovietinė ateisitinė sistema irgi turėjo savo šventvagystes ir dažniau nei bet kurioje kitoje Lietuvoje vyravusioje sistemoje su jomis buvo kovojama cenzūra ir dar griežtesnėmis priemonėmis (kalėjimais, psichiatrijos ligoninėmis).

Tarp sovietinių šventvagysčių – ir kritika rusų tautai. Pamenu, kaip mokykloje skaitėme Biliūno tekstą – dalis moksleivių jau turėjo perleistą originalų variantą, kita dalis – sovietų cenzūruotą. “Išsivaduosime nuo rusų” sovietiniame variante buvo pakeista į “Išsivaduosime nuo caro”.

Dar pamenu, kaip prie sovietų išleistame Pakerio fonetikos vadovėlyje buvo švelniai aprašytas masinis rusiško žargono patekimas į lietuvių kalbą: “lietuvių kalbai šiuo metu daro įtaką įvairios kalbos, pavyzdžiui, ir rusų kalba” (ar panašiai).

Sunku net palyginti rusų kalbos įtaką sovietinės okupacijos eros lietuvių kalbai su bet kurios kitos kalbos įtaka tuo metu. Toks “į vatą įsuktas” Pakerio pastebėjimas priminė šiandieninę kritiką Valkausko įvardytoms grupėms, kuri visuomet tokia pat aptaki ir sušvelninta – nors Vakaruose ir tokia sukelia kotraversijas. Priminė jis ir kai kurių poviduramžinių filosofų tekstus, mėginusius kritikuoti bažnyčią taip, kad neužsitrauktų jos rūstybės.

Tai yra, rusai sovietinėje šventvagysčių sistemoje užėmė panašią padėtį, kaip šiandien Vakaruose gėjai, žydai ar juodaodžiai, o prieš kelis šimtmečius (ar ir dabar kai kuriose šalyse) – kunigai ir karaliai.

Aišku, sovietinės šventvagystės tuo neapsiribojo: jos apėmė ir Lenino bei likusio “tarybinio panteono” kritiką, šventvagystė buvo pasisakyti už nepriklausomybę ar atvirai išreikšti krikščionišką tikėjimą. Šiuo atveju krikščioniškos-tautinės ir sovietinės šventvagysčių sistemos susidūrė tiesiogiai: Sovietinė sistema reikalavo elgtis šventvagiškai krikščionišku-tautiniu požiūriu (ir atvirkščiai).

Lietuvoje sovietinė šventvagysčių sistema niekad neišplito, ji visuomet buvo primesta iš viršaus žemyn. Antra vertus, bet kuri šventvagysčių sistema nuleidžiama panašiai: ją priėmus žymiai “elito” daliai (šiandieniniuose Vakaruose – žiniasklaidos, politinių lyderių, kažkada – vyskupų, kardinolų), kiti visuomenės nariai spaudžiami nesielgti šventvagiškai. Pavyzdžiui, vienalytės santuokos vos keliose JAV valstijose įvestos po sėkmingo referendumo – kitur jos patvirtintos nepaisant visuomenės daugumos pasipriešinimo.

Persekiojimo lygis už šventvagystes skiriasi. Gali būti tik stengiamasi užblokuoti “šventvagių” patekimą į elitą, gali būti prastinamos jų gyvenimo sąlygos (pvz. atimant algą, finansavimą), ribojama galimybė skleisti mintis, jie sodinami į kalėjimą ar net jiems įvykdoma mirties bausmė.

Mirties bausmė “šventvagiams” (pagal to krašto elito švenvagysčių supratimą) taikoma retai kur, pvz. Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse. Tačiau į kalėjimus sodinama, baudos skiriamos ir Vakarų Europoje bei Rusijoje. JAV elgiamasi kiek švelniau – ten dažniausiai apsiribojama atleidimu iš darbo ar pašalinimu iš universiteto.

Šventvagysčių kaita Europoje

Tiek Vakaruose prieš keliolika ar keliasdešimt metų, tiek Lietuvoje dabar, tolerancijos krikščioniškai-tautinėms šventvagystėms didėjimas tiesiogiai susijęs su naujų šventvagysčių, kurias čia įvardijau vakarietiškomis, gimimu. Menininkai, tarp jų ir “Fluxus” ar dadaistų judėjimai, “laužė senas dogmas” specialiai darydami vis didesnes šventvagystes krikščionišu ar tautiniu požiūriu, bet tuo pačiu vis labiau smerkė naujas, Vakarų šventvagystes, ir sukūrė naujas dogmas, kurios (ir persekiojimas už kurių pažeidimus) iki šiol Vakaruose tik stiprėja.

Kaip rašiau, atrodo, kad dauguma žmonių arba palaiko kovo 11 d. eitynes ir prieštarauja homoseksualų eitynėms, arba palaiko homoseksualų eitynes ir prieštarauja kovo 11 d. eitynėms. Homoseksualių asmenų eitynės yra šventvagiškos tautiniu-krikščionišku požiūriu, o tautinės eitynės (jei žygiuoja ne etninė mažuma) – Vakarietišku kosmopolitiniu. Jei toks visuomenės pasidalijimas į dvi dalis yra tiesa [jei kas turi visuomėnės apklausas – pasidalinkite, nes šis pastebėjimas pagrįstas tik asmeniniais diskusijų internete stebėjimais], reiškia, dauguma žmonių turi vienokią ar kitokią šventvagysčių sistemą ir norą ją įtvirtinti draudimais.

Apie “žodžio laisvę” paprastai kalbama tik tuomet, kai siekiama apginti savą poziciją nuo kaltinimų “šventvagyste” (t.y. iškrypimais, rasizmu, radikalizmu – bet esmė ta pati).

Persekiojimas už (vakarietiškas) šventvagystes Lietuvoje didėja

Tačiau visgi manau, kad periodas nuo maždaug 1995 m. iki 2005 m., o gal kiek ilgesnis, Lietuvoje buvo itin laisvas nuo persekiojimo už šventvagystes. Persekiojimas už sovietines šventvagystes sunyko kaip dūmas ~1990 m. Atrodė tikėtina, kad grįš persekiojimas už krikščioniškas šventvagystes, bet taip neatsitiko. “Lakmuso popierėlis” čia buvo J. Ivanauskaitės “Ragana ir Lietus” – šią knygą mėginta 1993 m. uždrausti (kunigo seksualinių santykių aprašymas, be abejo, krikščioniška šventvagystė), tačiau draudimas panaikintas; be to, tuo metu įteisinti ir homoseksualūs santykiai (šventvagystė ir krikščioniškoje, ir sovietinėje sistemose). Paskui sekė tikras žodžio ir sąžinės laisvės periodas – ir įstatymų, draudžiančių genocidų neigimus ar totalitarinius simbolius, dar nebuvo, ir nebuvo kitokio persekiojimo už nuomonę. Turbūt lietuviai buvo taip atsikandę sovietinės cenzūros, kad nė nebandė kurti naujos.

Bet galiausiai Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą iš ten atėjo ir vakarietiškasis šventvagysčių modelis – cenzūros ir autocenzūros vėl pagausėjo. Net kai kurias XX a. pabaigos dainas, kaip grupės “Diktatūra” “Šį vakarą tamsų” (apie juodaodžio užpuolimą) ar “Lipnių Maharadžos pirštų” “Aš nušoviau Brazauską” staiga buvo pasiūlyta tirti teisiniu požiūriu – nors jos, kaip ir dainos “Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, “Mėgstamiausia mano draugo suknelė” (apie transvestitą, nužudytą kunigų) savo laiku, tame tikrai tolerantiškame dešimtmetyje, buvo priimtos visai normaliai.

Nereiškia, kad žmonės joms pritarė ar juoba kad visi jų klausė. Tačiau kritika menui tuo metu dažniau apsiribodavo žodžiais “nepatinka”, “nesutinku”, o ne “uždrausti”, “nubausti”. Įdomu, ar Whydoto daina tada būtų buvusi tokia pat kontraversiška? Dalykų, laikomų šventvagystėmis, Lietuvoje tik daugėja, tik jos ateina ne iš ten, kur dauguma tikisi: ne iš Rytų ir ne iš bažnyčios, o iš Vakarų.

~2000 m. Lietuva daug kuo buvo silpnesnė už Vakarų Europą: ekonomika, korupcijos lygiu, technologijomis. Visgi, žodžio laisve ją tuomet pranokome. Nepaisant to, įpratę žiūrėti į Vakarus kaip į pavyzdį Lietuvos politikai stengėsi juos imituoti kuo labiau, neskyrė ekonominių patarimų nuo ideologinių pamokymų. Ir šiandien manau, kad vakarietiškų šventvagysčių diegimas į Lietuvos teisę dažnai kyla ne iš pačių lietuvių, o iš minties “Ką Europa pasakys?”.

Bet ekonominis isšivystymas ne visada sutampa su žodžio laisve, o kultūra iš viso yra subjektyvi. Pažvelkime į istoriją: XVI a. Lietuva ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų Europos, bet ją lenkė sąžinės ir žodžio laisvėmis. Ano meto katalikiškam Europos elitui lietuvos bajorų elgesys turėjo atrodyti kaip bereikalingas nuolaidžiavimas šventvagiams eretikams, kurie Vakaruose masiškai žudyti.

P.S. Panašiu metu, kaip pas mus Whydoto skandalas, Juntinę Karalystę sukrėtė savas skandalas: su Vakarų šventvagystėmis kovojantys “teisuoliai” privertė atsiprašyti Metą Teilorą (Matt Taylor), pasižymėjusį kometos zondo misijoje. Mat Metas Teiloras viešai apsivilko marškinėlius su seksualiomis moterimis – aktyvistams pasirodė, kad tai žemina moteris (kas šiuolaikiniuose Vakaruose – šventvagystė). Iš šalies stebint sunku tą suprasti, bet ne per naktį iki to prieita: vienus dalykams įtvirtinus visuomenės sąmonėje kaip šventvagystes, einama toliau ir jau švelnesni nukrypimai nuo “teisingo elgesio” imami persekioti. Nuo krikščionybės tapimo valstybine Romos religija iki Inkvizicijos irgi ne per vieną kartą nueita.

P.P.S. Beje, įdomu, kad Teiloro marškinėliai atrodytų draustini ir krikščionims, ir musulmonams – nes rodo “nepadoriai” daug nuogo moters kūno. Kartais skirtingų sistemų šventvagystės netikėtai sutampa.

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose – žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija – tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis – krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis – kitą jas palaikantį, o komunistas – komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent – sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie – mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės – įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas – bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” – skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip – susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams – amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus – apgavikams, arabus – teroristams, kairiuosius – komunistams, patriotus – naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi – bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji – vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą – prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.

Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS – MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS – MŪSŲ UŽDUOTIS” (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusiteikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK – NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS – TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius – geltonus, žalius ir raudonus – dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos – nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.