Pusiau populiariojoje psichologijoje kartais išskiriamos trys žmonių grupės – konformistai (dauguma žmonių), nekonformistai (mažuma) bei nei tokie, nei tokie (pastarieji sudaro vos kelis procentus). Konformistai – tai žmonės, mąstantys kaip dauguma, prie jos prisitaikantys; nekonformistai – tie, kurie prieš daugumą (pavyzdžiui, subkultūrų atstovai), o trečiąją grupę sudaro tie, kurie derina pozicijas.
Manau, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas. Konformizmas, antikonformizmas ir laisvas pasirinkimas – tai trys pradai, lemiantys kiekvieno žmogaus elgesį – tik skirtingiems žmonėms tų pradų svarbos santykis skiriasi.
Didžioji dalis taip vadinamo „konformisto” elgesio kils iš konformizmo prado; t.y. jis elgsis taip, kaip kiti žmonės daugiausiai būtent dėl to, kad taip elgiasi kiti žmonės. Konformistinis pradas yra plati sąvoka ir nereikia suprasti, kad visi žmonės, kurių elgesys konkrečioje situacijoje kyla iš konformistinio prado, elgsis vienodai. Elgesys skiriasi priklausomai nuo to, su kuo žmogus konformizuojasi: pavyzdžiui, jis gali konformizuotis su tėvais, su draugais (kurie, savo ruožtu, gali priklausyti įvairioms socialinėms ir kultūrinėms grupėms) ar su kokiais kultūriniais ar visuomeniniais lyderiais. Konformizmas gali būti sąmoningas (siekis sekti idealu), tačiau dažniau būna nesąmoningas (aplinkinių nuomonė įvairiais klausimais perimama nepastebimai pačiam besikonformizuojančiajam).
Kitas pradas yra antikonformistinis. Tai yra siekis elgtis priešingai, nei įprasta. Sąmoningai ar pasąmoningai užimama pozicija „Tikrai nedarysiu kaip jie”, siekiama būti kitokiu. Vėlgi, antikonformizmas gali būti nukreiptas prieš tėvus, draugus, kaimynus, daugumą tos amžiaus grupės šalies gyventojų, žiniasklaidos tariamai propaguojamą poziciją ir kt. Arba prieš tam tikrą šių dalykų derinį.
Trečias yra laisvo pasirinkimo pradas. Idealiu šio prado taikymo atveju, žmogus rinktųsi visiškai neatsižvelgdamas į tai, kokia yra aplinkinių pozicija, bent jau jei už tai negresia realios objektyvios sankcijos (pvz. kalėjimas). Teoriškai laisvas pasirinkimas turėtų privesti prie geriausių rezultatų, kadangi konformizmas ir antikonformizmas riboja.
Pavyzdžiui, paauglys nori elgtis kitaip, nei jo tėvai ir dauguma klasiokų (tai – antikonformistinio prado sąlygojamas elgesys); jis nutaria įsilieti į subkultūrą ir tampa gotu. Kadangi subkultūros, kaip ir plačioji kultūra, susideda iš tam tikrų šablonų, o žmonės visi skirtingi, norint pritapti paprastai perimamos ir tos normos, kurios iki įsiliejant žmogui atrodė bent iš dalies svetimos; taigi, pasireiškia konformistinis (konformizuojantis su subkultūros nariais) pradas. Tarkim, mūsų paauglys pasirinko gotus, nes jam patiko juodi rūbai, tačiau ne itin mėgo gotišką muziką; bet įsiliejęs į subkultūrą jos ėmė klausyti, ilgainiui galbūt ir pats ją pamėgo (tai – konformistinis pradas). Tačiau kartą naršydamas internete jis atrado įdomią muzikos grupę, kurios negirdėjo, niekas iš pažįstamų jos neklausė. Jei paauglys imtų jos klausytis, tai būtų laisvo pasirinkimo prado sąlygotas elgesys.
Kaip minėjau, kiekviename žmoguje šių trijų elgesio pradų santykis skirtingas. Be to, jis priklauso ir nuo srities, su kuria susijęs elgesys, bei situacijos. Todėl, be abejo, skirstymas į tokias kategorijas kaip „konformistas” ar „nekonformistas” tėra labai sąlyginis, nes kiekvienas žmogus unikalus.
Naujausi komentarai