Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.


Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione stebėdamas „League of Legends“ žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Žaidėjai - už garso nepraleidžiančio stiklo, kad negirdėtų pasakinėjimų: juk jie savo monitoriuose mato tik dalį 'arenos', o sirgaliams rodoma visa.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

Valstybinis „Arirang“ TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. „Stadione“ tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad „stadione“ būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją „kaip, kur ir kada“ rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai „piligrimystei“ – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus


Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Staiga pakilus sienelei kupranugariai startuoja itin aršiai: šiame starte vienas išsyk pargriuvo, bet, robotuko balne raginamas, netruko atsikelti. Nuotraukoje matosi tik pusė lenktynių dalyvių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Kupranugariai ir jų šeimininkų džipai nutolsta į rytinę dykumą.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai


Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Dalis Laimės slėnio hipodromo. Dešinėje - daugiaaukštės klubo narių ložės. Brangią hipodromo žemę supa dangoraižiai.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Informacinė lenta Hepivalio hipodrome. Iš įprastų tribūnų matosi ne visa trasa, tad tenka pažiūrėti ir šį ekraną. Beje, varžybos rodomos ir daugybėje barų visame Honkonge.

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas


Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Beisbolo rungtynės Bajame.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaunčiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį „komandos talismaną“ nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Švieslentė apsupta Fidelio ir Raulio Kastro citatomis: ‘Sportas visiems’, ‘Tegyvuoja socialistinis Kubos sportas’.

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė


Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Varžybos stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susipietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į „namų komandos“ rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Futbolininkai gaudo kamuolį. Jį galima arba spirti, arba atmušti kumščiu - bet ne mesti, kaip krepšinyje. Įvartį galima tik įspirti.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija


Loading map...

Loading


Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos „Milda“ žaidžia šį „futbolą ant motociklų“ – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs „piemenėlių sportas“ praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas „sporto gurmanui“ tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos „Lokomitiv“ komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos „Dinamo“ KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.

Kai keliaudamas aplankysiu populiarią ir unikalią sporto šaką ar lygą, vertą šio straipsnio – straipsnis bus papildytas.