Išskleisti meniu
Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?

| 14 komentarai

Koronaviruso pandemija pasaulį ištiko ir sienos užsidarė taip greitai, kad daugelis nežino, kokių priemonių imasi įvairios šalys jai stabdyti. Neretai tai neteisingai nušviečia ir tarptautinė žiniasklaida, oficialūs asmenys, nyksta riba tarp “tikrų žinių” ir “fake news”.

Todėl nusprendžiau išanalizuoti įvairių šaltinių duomenis, pačius teisės aktus, o taip pat ir palts turėjau galimybę aplankyti ne vieną šalį pandemijos metu.

Šiame straipsnyje į vieną vietą surinkau visų šalių taikomų metodų palyginimą bei jau matomus (arba ne) rezultatus. Kadangi informacijos per daug, kad ją surinktų bet koks vienas žmogus ir viskas keičiasi per greitai, kviečiu dalintis nuomonėmis ir papildomais pastebėjimais komentaruose.

Masinis karantinas / uždarymai

Ribodamos žmonių judėjimą šalys ėmėsi keturių rūšių priemonių (2020 m. balandžio duomenimis):

1.Tik rekomendacijos be draudimų. Rekomenduojama plauti rankas, rizikos grupei saugotis, ilgiau pabūti namie ir pan. Šiuo keliu iš pradžių, kol užsikrėtusių buvo nedaug, ėjo daug šalių, bet beliko tik kelios, nors jos šio kelio laikosi gana tvirtai (Baltarusija, Nikaragva, Turkmėnija, Tadžikija, dalis JAV valstijų). Šitų šalių argumentai „už“ – „koronavirusas iš esmės pasaulyje jau nebesustabdomas ir nėra pavojingesnis už daugelį kitų ligų ir pavojų, kuriuos toleruojame (maliarija, autoavarijos ir t.t.), todėl nėra logikos su juo kovoti visą gyvenimą ir ekonomiką paralyžuojančiais draudimais, ypač jei šalyje užsikrėtusiųjų nedaug“.

2.Uždaryti tik pačias rizikingiausias veiklas (t.y. tas kur būna daug žmonių ilgai kartu artimu atstumu). Paprastai tai – masiniai renginiai, sportas su žiūrovais, teatrai, mokyklos, universitetai, darželiai, kino teatrai, naktiniai klubai, kartais – barai, nors skirtingose šalyse tas sąrašas kiek skiriasi (čia išvardinau vietas nuo dažniausiai uždaromų iki rečiausiai). Šiuo keliu nuėjo Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Latvija, Švedija, Islandija ir dar gana daug šalių. Kai kuriose ribojimai švelnesni (pvz. Pietų Korėjoje niekada neuždaryti kino teatrai, o Taivane neuždarytos ir mokyklos; barai atidaryti didelėje dalyje šį kelią pasirinkusių šalių), kitose – kiek griežtesni, bet esmė lieka ta pati: užkertamas kelias didžiajai daliai infekcijų, suduodant gana nedidelį smūgį gyvenimui ir ekonomikai (realiai paveikiamos tik kai kurios konkrečios veiklos ir jų darbuotojai).

3.Uždaryti „viską, kas nebūtina“, paliekant tik pramonę ir „būtinas“ prekybos/paslaugų veiklas. Paprastai tos veiklos: maisto prekyba, vaistinės, ligoninės (bent jau „būtinoms procedūroms“). Kokios dar veiklos būtinos, tiesa, priklauso nuo šalies – pvz. Singapūre būtinomis laikomos ir kirpyklos, bet tik jei „kerpa paprasta šukuosena“, o Lietuvoje buvo nelaikomos. Šiuo keliu nuėjo Lietuva, Lenkija, Singapūras, daug Europos Sąjungos šalių. Teoriškai jis turėtų užkirsti kelią daugiau infekcijų, nei 2 kelias, bet jis taip pat ir smarkiai sužaloja ekonomiką, paliesdamas daugelį veiklų ir darbų (kadangi daugelis žmonių daugelyje šalių šiais laikais dirba paslaugų sferoje), o netiesiogiai – ir visus kitus (net jei, tarkime, gamyba ir veikia, mažiau kas pirks ten pagamintus daiktus, nes neturės pinigų, neveiks parduotuvės).

4.Nurodyti visiems likti namie, leidžianti išeiti tik ypatingais atvejais (kai kur – tik į ligoninę (maistas atvežamas prie durų); kitur – pirkti maisto ir pan.). Tokiose šalyse nelieka ir viešojo transporto, ribojamas automobilių eismas, nebedirba gamyklos. Šiuo keliu nuėjo, tarkime, Ispanija, Kinijos Hubėjaus provincija.

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona - paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona - kai kuriose jos dalyse (iki balandžio). Balta - yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos.Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona – paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona – kai kuriose jos dalyse. Balta – yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos. Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų. 2020 m. balandžio duomenys.

Didelėse šalyse, kaip Kinija ar JAV, skirtinguose regionuose taikyti skirtingi metodai. Pvz. nors kalbame apie „drakonišką Kinijos poilitiką“, iš tikro ji drakoniška buvo tik Hubėjaus provincijoje, kur prasidėjo koronavirusas, o įvairiose kitose provincijose švelnesnė nei didelėje ES dalyje.

Kuris požiūris geriausias? Kaip rodo šalių patirtys, pakanka uždaryti pačias rizikingiausias veiklas, nes tokiu būdu užkertamas kelias 90%+ užsikrėtimų, kuriems galima užkirsti kelią uždarymo būdu (t.y. neskaičiuojant užsikrėtimų ligoninėse, kurių neuždarysi, užsikrėtimų savo namie nuo šeimos narių, ar užsikrėtimų užsienyje), tačiau paveikiama tik ~10% ekonomikos, uždarbių (tikslūs procentai priklauso nuo to, kas uždaryta).

Lyginant šalis, kurios kitais atžvilgiais laikėsi vienodų priemonių, tačiau viena jų uždarė „viską kas nebūtina“, o kita – tik pavojingiausias vietas, matosi, kad koronaviruso plitimas tose šalyse iš esmės nesiskiria. Pvz. Lietuvoje, uždariusioje „viską, kas nebūtina“, po uždarymo koronavirusas per ateinantį mėnesį plito net dvigubai greičiau nei Latvijoje, uždariusioje tik pavojingiausias vietas.

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Taigi, uždarymas visko, „kas nebūtina“, kaip įvestas Lietuvoje, yra ne kas kita, kaip masinės panikos apraiška. Jis praktiškai jokios naudos neduoda, o daro didžiulę žalą ekonomikai. Taip yra todėl, kad tiesiog beveik neįmanoma, tarkime, užsikrėsti koronavirusu perkant mobilųjį telefoną pustuštėje elektronikos parduotuvėje – užsikrėtimai įvyksta būnant kartu ilgesnį laiką, t.y. pavojingose vietose, ką rodo tyrimai šalyse, kuriose kiekvienas užsikrėtimio atvejis ištiriamas, kaip Pietų Korėjoje.

Deja, spaudoje dažnai pasitaiko niekuo nepagrįstų teiginių apie tariamą tokio masinio uždarymo naudą. Jie visi „grindžiami“ lyginant pelus su grūdais: tai yra, lyginant, tarkime, „užsidariusią“ Lietuvą, kur koronavirusas sklinda mažai, su „neužsidariusia“ Švedija, kur jis sklinda labiau (kažkodėl ne su „neužsidariusiomis“ Latvija, Pietų Korėja, Taivanu ar dar kur, kur koronavirusas plinta lėčiau, nei Lietuvoje…).

Tačiau Lietuvos-Švedijos koronaviruso plėtros skirtumai niekaip nesusiję su šitų šalių uždarymu, o su požiūriu į masinį testavimą (žr. sekantį punktą), kuris Švedijoje yra visai kitoks, nei Lietuvoje, Latvijoje, Islandijoje, Pietų Korėjoje ir kitose sėkmingai koronavirusą stabdančiose šalyse.

Be to, reikai suprasti, kad koronavirusas Vakarų Europoje išplito anksčiau, nei Rytų Europoje, o tai susiję su didesniais Vakarų Europos ryšiais su Azija bei tarpusavyje ir nėra niekaip susiję su atsakomosiom priemonėm. Kita vertus tai, kad koronavirusas Rytų Europoje išplito vėliau, leido Rytų Europai geriau pasiruošti (tuo metu pasaulyje jau mažiau trūko testų, kaukių ir kt.).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Nurodymas likti namie gali atnešti naudos nebent ypatingom aplinkybėm, kai šalis, kaip Kinija, turi galimybę stebėti gyventojus ir tai pilnai sukontroliuoti: tokiu atveju, taikant itin griežtą karantiną, teoriškai įmanoma sunaikinti ligą išvis. Tačiau tai nepasiekiama demokratinėms šalims, be to, kai liga išplito pasaulyje, neįmanoma išvis niekam, nes net vienai šaliai sunaikinus ligą, ji galės vėl “ateiti” iš užsienio.

Testavimas

Požiūris į testavimą pasaulyje dvejopas:

1.Testuoti, izoliuoti, sunaikinti ligą (masinis testavimas). Dalis šalių stengiasi nustatyti kiekvieną koronaviruso atvejį – net nesimptominį – tam, kad sergančius izoliuotų ir jie neužkrėstų kitų. Taip ilgainiui siekiama sunaikinti ligą. Priemonės tam paprastai tokios: nustačius ligonį, tiriami ir visi žmonės, su kuriais jis turėjo kontaktą. Visi, kas serga – izoliuojami, o kas įtariami, kad gali sirgti – taip pat (bent jau iki testas juos „išteisins“). Jei politika vykdoma sėkmingai, koronavirusas iš lėto nyks: nes tam, kad jis išliktų, kiekvienas ligonis turi užkrėsti bent vieną kitą žmogų. Net ir nieko nedarant, užkrečia vidutiniškai tik 2-3, tad greitai izoliuojant ligonį, lengva šį skaičių numušti žemiau 1 (net jeigu kai kurie ligoniai ir spės ką nors užkrėsti, jei dauguma neužkrės, to pakaks). Šios politikos laikosi ir Lietuva, Latvija, ja sėkmingai koronavirusą sudorojo Kinija, Pietų Korėja, Taivanas, Farerų salos, Naujoji Zelandija, tvarko Islandija ir kt.

2.Testuoti ir gydyti tik rimtus ligonius. Laikantis šio požiūrio, į koronavirusą žiūrima tarsi, tarkime, į gripą: tai yra, testuojami, gydomi tik tie, kas patys kreipiasi į ligonines su rimtais simptomais. Nėra aiškinamasi, kas dar serga. Tikimasi, kad ilgainiui atsiras „bandos iminutetas“ – tai yra, daugelis persirgs ir turės imunitetą. Šio požiūrio laikosi Iranas, Italija, Ispanija, Švedija ir kt. Tiesa, kai kurios šalys jo laikosi „ne iš gero gyvenimo“, bet todėl, kad kai ten prasidėjo pandemija, jos nebuvo pasiruošusios pakankamai testų, o kai testų jau atsirado, liga ten buvo pasklidusi tiek, kad testuoti, izoliuoti būtų reikėję šimtus tūkstančių ar milijonus žmonių – t.y. pirmasis variantas tapo sunkiai prieinamas.

Kuris požiūris gerensis? Kaip rodo patirtis, šalys, laiku sėkmingai pritaikiusios masinį testavimą, koronavirusą pažabojo – liga išliko, bet užsikrėtusiųjų skaičiai krito iki minimumo. Toks procesas vyksta ir Lietuvoje. Aišku, viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi: tie, kam diagnozuotas virusas, “patraukiami iš visuomenės”, bet dalis “mažai simptominių” spėja “prasprūsti”, užkrėsti naujus, todėl ligos pažabojimas užtrunka ilgiau nei mėnesį ar kelis.

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą. Pilka spalva – tuometiniai ligoniai, mėlyna – pagijusieji. Oranžinė linija rodo, kiek tuo metu yra sergančiųjų

Tuo tarpu jokia šalis, kuri testavo tik rimtus ligonius, nė iš tolo nepriartėjo prie ligos sunaikinimo (2020 m. balandžio duomenimis) – ir joks karantinas tam nepadėjo. Kita vertus, jų ir tikslas / siekiai kiti.

Tačiau, jeigu paaiškės, kad koronavirusu persirgus atsiranda ilgalaikis imunitetas (tai dar neaišku, bet pagal kontekstą atrodo labiausiai tikėtina), gali būti, kad antroji politika pasiteisins labiau, nes tokiu atveju toms šalims koronavirusas bus nebebaisus, kai koronavirusą “įveikusios” šalys vis tiek turės kažkaip ribotis nuo jo atvežimo iš užsienio, nes jis sukeltų vis naujas bangas.

Įvažiavimo ribojimai

Į visas šalis, išskyrus Kiniją, koronavirusas atėjo „iš svetur“, todėl daugelis ėmėsi įvažiavimo į šalį ribojimo priemonių. Čia yra keli požiūriai:

1.Neriboti įvažiavimo į šalį. Ilgainiui tokių šalių liko nedaug (iki 5%), pvz. Jungtinė Karalystė, Meksika. Kartais tokiose šalyse taikomi papildomi “švelnūs” patikrinimai atvykėliams, kaip temperatūros matavimas, bet jie užkerta kelią ne visiems ligoniams.

2.Draudimas atvykti kai kurių šalių piliečiams arba pabuvojusiems jose. Tokių priemonių daugelis šalių ėmėsi iš pradžių, kai koronavirusas buvo paplitęs, tarkime, tik Kinijoje, ar keturiose šalyse, bet ilgainiui, virusui išplitus pasaulyje, daugelis šalių perėjo prie visuotinių priemonių (3-4), nes nebėra logikos išskirti konkrečių šalių, kai virusą, tikėtina, gali atvežti iš daugelio šalių. Tačiau tokios politikos vis dar laikosi, pavyzdžiui, Švedija.

3.Karantinas / ribojimai visiems atvykėliams. Paprastai atvykėliams liepiama 14 dienų neiti iš namų ir/arba privalomas koronaviruso testas. Tokios priemonės gali užkirsti kelią ligos plitimui, nes net jei ir kas nors atvyktų sirgdamas, jis, laikantis procedūrų, nieko neužkrės. Nors šios priemonės iš esmės sunaikina trumpalaikį turizmą (juk niekas neskris dviems savaitėms į šalį, jei privalės praleisti jas visas karantine), tačiau leidžia judėjimą ilgalaikiais tikslais (studijų, darbo, kultūrinio pažinimo / kalbos mokymosi ir kt.). Todėl šalyse, nepriklausomose nuo turizmo, gali būti išlaikomos ilgai. Tokios politikos laikosi Pietų Korėja, Latvija ir kt.

4. Sienų uždarymas (draudimas atvykti užsieniečiams). Dažniausiai atvykti leidžiama tik savo piliečiams (jiems – karantinas), taip pat vežėjams ir pan. Tokios politikos ėmėsi Lietuva. Kai kurios šalys laikinai apribojo ir piliečių atvykimą.

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06)

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06). Dėl skirtingų individualių priemonių sunku viską atvaizduoti žemėlapyje, tad jis apytikslis

Kokios priemonės geriausios? Daugeliui turtingų šalių tol, kol koronavirusas sparčiai pasaulyje sklinda, norint kuo labiau apriboti “importuojamus atvejus”, yra logiškiausias yra trečiasis variantas (privalomi karantinai/testai), nes taip 95%+ užtikrinama, kad liga nesklis, tačiau teorinė galimybė patekti į šalį lieka. Aišku, tam turi būti sistema. Logiška, jei už testus/karantinavimo vietą susimoka pats atvykėlis, panašiai, kaip už vizą. Daugėjant šalių, kur koronavirusas nesklinda, ribojamai iš jų gali būti mažinami.

Pilnas sienų uždarymas neduoda daug papildomos naudos, nes jau ir kontrolė padeda užkirsti kelią daugeliui sergančiųjų. Pvz. į Pietų Korėją šiuo metu kasdien atvežama apie 5 koronavuso atvejus, iš tų pačių 90%+ atvejų atveža patys namo grįžtantys Korėjos piliečiai (pvz. užsienyje studijavę korėjiečiai studentai), kurie galėtų atvykti net ir uždarius sienas. T.y. užsieniečių neįleidimas tepadėtų išvengti vos kelių atvejų per savaitę. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje iki uždarant sienas: iš visų įvežtinių atvejų, vos vieną ar kelis įvežė užsieniečiai, o kitus – Lietuvos piliečiai. Savo ruožtu, visiškas sienų uždarymas sukelia papildomų neigiamų padarinių, nes apsunkėja ir svarbių kovai su pandemija asmenų, krovinių atvykimas (pvz. nelikus reisinių lėktuvų skrydžių, mažiau ir galimybių gabenti krovinius, įskaitant svarbiausius, nes didelė dalis krovinių šiaip gabenami keleivinių lėktuvių krovinių skyriuose), didėja žala ekonomikai.

Visai neriboti patekimo į šalį gali būti logiška toms šalims, kur koronavirusas mažai pavojingas (žr. žemiau) arba kur jis jau taip išplitęs, kad tarp vietinių paplitęs net labiau, nei tarp daugelio potencialiai atvykstančių užsieniečių.

Taip pat reikia suprasti, kad joks sienų uždarymas nėra absoliutus – beveik visur praleidžiami, tarkime, sunkvežimių vairuotojai, lėktuvų ar laivų įgulos, ir dažnai jie praleidžiami be kontrolės, net be COVID testų. Sustabdyti šitų srautų neįmanoma, nes juk dalis jų net veža maistą, vaistus, apsaugos priemones. Taigi, realybė tokia, kad “užsidarysime sienas, sunaikinsime virusą ir pas mus jo nebebus, nes niekaip nebesugrįš” metodas niekada neveiks, nes jei virusas bus užsienyje tai, tegu ir nebūtinai iš karto, jis grįš vėl net ir “uždarius sienas”, pasisės sėkla, kuri, be kitų priemonių (testavimas ir t.t.) toliau plis.

Apsisaugojimo priemonės

Kadangi koronavirusas plinta konkrečiu būdu – iš sergančiojo burnos/nosies į sveikojo burną/nosį, galimai per kokį nors tarpinį paviršių (pvz. apčiaudėtą stalą) – tai yra nesunku užkirsti tam kelią naudojantis asmeninėmis apsaugos priemonėmis (net jei nebūtų jokio karantino). Veido kaukėmis, rankų plovimu, stalų/rankenų ir kitų dažnai liečiamų paviršių dezinfekavimu, temperatūros tikrinimu įvairiose vietose (taip neįleidžiant ten, tikėtina, sergančių), o taip pat nesilietimu prie kitų žmonių, atstumo prisilaikymu nuo žmonių su kuriais bendrauji (pvz. rankos nepadvimas).

Kai kuriose šalyse šios priemonės ir šiaip kultūriškai priimtinos (pvz. Rytų Azijoje įprasta dėvėti kaukes), kitur – mažai priimtinos (pvz. daug šalių net prieš valgant neįprasta nusiplauti rankas). Ten, kur tai yra kultūros dalis, kaip Pietų Korėjoje, net ir be ypatingų reikalavimų žmonės ėmėm masiškai priemones naudoti.

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Tuo tarpu šalyse, kur tai mažiau įprasta, kaip Europoje veido kaukės, valdžiai teko išleisti reikalavimus vienur ar kitur tų priemonių imtis.

Bendrai paėmus, šios priemonės yra gerai – jos padeda išvengti daugybės užsikrėtimų nedarydamos jokios žalos ekonomikai ar netgi tam tikrą naudą (pvz. jeigu reikalinga prekybos centre papildoma dezinfekcija, tai gali būti įdarbinami papildomi darbuotojai). Jei jos kultūriškai neįprastos, logiška tokius papročius diegti per socialines reklamas ar tiesioginius reikalavimus/draudimus. Tai turėtų išlikti ilgiau, nei kitos priemonės (karantinas, įvažiavimo drauidmai).

Šalyse, kur tokios priemonės įprastos (pvz. Rytų Azijoje, kur įprastos kaukės, neįprastas rankų paspaudimas) koronavirusas plito gerokai lėčiau, negu kur jos neprastos (pvz. Europoje, JAV, o ypač, tarkime, Pietų Europoje, kur įprasti apsikabinimai, bučiniai net tarp žmonių, kurie nėra artimi draugai ar giminaičiai).

Kas dar daro įtaką koronaviruso plitimui / pavojingumui?

Yra du pagrindiniai veiksniai, dėl kurių daugelyje šalių koronaviruso, net ir visiškai nieko nedarant, pavojus būtų gerokai mažesnis, nei Europoje ar JAV.

1.Gyventojų amžius. Jaunimas ne tik daug kartų mažiau linkęs mirti nuo koronaviruso, bet ir juo užsikrėsti. Akivaizdu, kad Malyje, kur, tarkime, tik 1% gyventojų vyresni nei 70 m., ligos pavojai kur kas mažesni nei Italijoje, kur tokio amžiaus net 17% žmonių.

2.Klimatas. Virusas greičiau žūva karštame klimate ir todėl, tarkime, Pietryčių Azijoje (Tailande, Vietname, Indonezijoje) ar Afrikoje protrūkiai, ypač atsižvelgiant į gyventojų skaičių, gerokai mažesni nei šaltesnėse vietose – Europoje, JAV, Kinijoje – nors Pietryčių Azija, dėl ryšių su Kinija, buvo paveikta anksčiau, nei Europa.

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio viduryje palyginus su gyventojų skaičiumi. Didžiausias - vėsaus klimato šalyse - šiaurės pusrutulyje, Andų kalnų regione, Turkijos/Irano plynaukštėse

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio pabaigoje (kuo tamsiau nuspalvinta šalis, tuo ten daugiau atvejų 100 000 žmonių)

3.Gyvenimo tankumas. Miestuose virusas plinta greičiau (todėl daugelis epidemijų prasidėjo nuo milijoninių didmiesčių, kaip Vuhanas Kinijoje, Niujorkas JAV, Maskva Rusijoje). Bet dar greičiau jis plinta ankštose gyvenamose vietose, kur šimtai žmonių dalijasi tomis pat patalpomis (virtuvėmis, tualetais). Vienas greičiausių plitimų todėl buvo imigrantų bendrabučiuose Singapūre ir Katare, kur būna iš karto per parą nustatomi šimtai ar net tūkstančiai atvejų. Joks “visuotinis karantinas” šio sklidimo nesustabdys, nes visi tie žmonės gyvena kartu tai karantinas nebent apsaugos kitus nuo viso bendrabučio.

4.Kiti pavojai. Kai kurios neturtingos šalys daug labiau pripratusios prie pavojų – maliarija, tarkime, ten pražudo gerokai daugiau žmonių, nei galėtų koronavirusas, yra kitų ligų, konfliktų. Nors tokios šalys nukopijuoja nuo Europos ir „pirmojo pasaulio“ griežtus kovos su koronavirusu metodus, jie paprastai atneša daugiau žalos nei naudos, nes ilgainiui atima resursus iš kovos su kitomis problemomis (pvz. badu, maliarija), be to, sukuria naujų mirtinų problemų (kaip milijoniniai ėjimai pėsčiomis namo Indijoje neliko transporto), o paprastai dėl klimato, jauno gyventojų amžiaus tokiose šalyse koronavirusas nebūtų probleminis.

5.Medicinos pajėgumas, ypač plaučių ventiliatorių kiekis ir t.t. Liga pavojingesnė, kur tas pajėgumas menkas, tačiau, kita vertus, dažnai tai ir vietos, kur žmonės jaunesni, komplikacijų tikimybė menkesnė. Visgi, aktualu tuos pajėgumus stiprinti epidemijos pradžioje.

Kodėl statistika skiriasi

Taip pat reikia suprasti, kad šalys statistiką skaičiuoja skirtingai, todėl reikia suprasti, kas skaičiuojama.

Šalyse, kur yra masinis testavimas, užsikrėtusiųjų atrodo daugiau, nes tiesiog šalyse, kur tetsuojami tik rimti ligoniai, nustatoma tik maža dalis koronaviruso atvejų. Švedijoje, tarkime, tikėtina atvejų yra keliasdešimt kartų daugiau, ką rodo antikūnių testai.

Dėl šitos priežasties šalyse, kur testuojami tik rimti ligoniai, ir mirtingumas atrodo gerokai didesnis (virš 10%) – nes lengvi atvejai tiesiog nepatenka į statistiką, o mirusiųjų procentas rodo tik “kiek iš sunkių ligonių mirė”, kai šalyse su masiniu testavimu jis rodo “kiek iš visų ligonių mirė”. Aišku, net ir tose šalyse daug asimptominių atvejų nenustatoma, taigi net ir ten mirtingumas atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų.

Be to, šalys skirtingai traktuoja “mirtį nuo koronaviruso”. Vienur, kaip Italijoje ar Lietuvoje, bet koks žmogus, kuris mirdamas sirgo ar net buvo pasveikęs nuo koronaviruso, įrašomas į statistiką kaip miręs nuo koronaviruso (nors, jei kalbame apie 80-90 metų žmones, “rizikos grupę”, tai jiems ir šiaip tikimybė mirti kiekvienu keleto mėnesių laikotarpiu gali būti keli ar keliolika procentų – t.y. net ir be koronaviruso ji didžiulė). Kitose šalyse taip nėra ir skaičiuojama “skrupulingai” (skiriant, kas buvo galutinė mirties priežastis, jei žmogus turėjo keletą ligų) – ten oficialus mirtingumas žemesnis kartais.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, realus užsikrėtuisųjų mirtingumas turėtų būti 0,1 – 0,36%.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Straipsnio temos: , , , , , ,

    14 komentarų

  1. Augustinai, kaip visuomet, dėkoju už didelį darbą ir gerą tekstą. Jeigu populiarioji žiniasklaida būtų tokia pat principinga ir kokybiška, esu tikras, panikos ir iš to kylančių pasekmių būtų gerokai mažiau.

    Dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų rodiklį, lemiantį kovos su epidemija sėkmę ir ypač tos kovos atspindį žiniasklaidoje – vidutinis valstybės gyventojui tenkantis ligoninių lovų skaičius. Šia tema galima rasti išsamių duomenų, pvz.:

    https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/view/tps00046/default/bar?lang=en

    Remiantis Eurostat statistika, 2017 m. Lietuvoje viena ligoninės lova teko 153 gyventojams, o Italijoje į vieną lovą pretendavo jau 315 gyventojų, t.y. galima daryti grubią prielaidą, kad Italijoje ligoninių tinklas yra dvigubai siauresnis. Pridėjus faktą, kad visoje Europos Sąjungoje šis rodiklis lėtai, bet nuosekliai prastėja (tikslūs skaičiai tame pačiame puslapyje), nebenuostabu, kad būtent iš Italijos pirmiausiai išplito vaizdeliai apie sunkių ligonių gydymo atranką, koridoriuose suguldytus pacientus ir kitas šiurpenybes. Panaši situacija ir Ispanijoje, o ir apskritai šių valstybių sveikatos apsaugos sistema nepasižymėjo tvirtumu, reikalus dar labiau sunkino finansų krizės. Nesunku rasti straipsnių, kuriuose dar visai neseniai buvo kalbama apie sunkią sveikatos apsaugos sistemos padėtį Italijoje, konkrečiau, apie pinigų trūkumą bei per dideles šio sektoriaus išlaidas, pvz.:

    https://www.politico.eu/article/troubled-italian-health-system-frustrates-doctors-drugmakers-2/

    Be abejo, keldamas šias problemas nesiekiu „pateisinti“ susirgimų skaičiaus ar tiesiog suvesti kovos su pandemija sėkmę į vieną rodiklį. Čia tik noriu atkreipti dėmesį, kad norint blaiviai įvertinti vykstančius procesus (perpildytas ligonines, didelį mirčių skaičių), neužtenka vadovautis emocijomis.

    Kita vertus, net ir bendras mirčių skaičius Europoje nėra toks gąsdinantis, kaip dauguma vaizduoja. Tarkime, remiantis danų agentūros EuroMOMO duomenimis, panašu, kad pandemijos piko nusineštas gyvybių skaičius Europoje bus tik šiek tiek didesnis, nei, pvz., 2017 m. gripo sezono metu:

    https://www.euromomo.eu/

    Vėlgi, žinant, kad visuotinė gyventojų „blokada“ drastiškai nemažino susirgimų skaičiaus (puikus Augustino pateiktas Lietuvos ir Latvijos palyginimas), tikrai galima daryti išvadą, kad pasirinktos kovos priemonės daugiausiai kilo grynai iš emocijų.

    Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad šiais teiginiais nesiekiame (esu įsitikinęs, Augustinas taip pat) sumenkinti pandemijos grėsmės ar įteigti, kad ligos plitimą reikėjo palikti laisvai eigai. Priešingai, mes teigiame, kad norint tinkamai suvaldyti pandemiją, reikia ir tinkamai įvertinti situaciją.

    • Dėkui už papildomą informaciją,

      Taip, remiantis moksliniais duomenimis ir prognozuojamu 0,1%-0,36% mirtingumu panašu, kad pandemijos reali įtaka pasauliui nebus iš esmės didesnė, nei gripo ir mažesnė, nei maliarijos endeminiams regionams. Aišku, jei pandemija būtų buvusi palikta “visiškai savieigai” (tai yra, net be jokių socialinių akcijų, informavimo), tikėtina, galėjo būti apie septynis kartus mirtinesnė, nei gripas.

      Kita vertus, viską reikia vertinti bendrame kitų mirties priežasčių kontekste. Tarkime, 250 žmonių (anksčiau ir 500) kasmet Lietuvoje žūva autoavarijose – bet dėl to neuždraudžiame automobilių eismo. Pasaulinė įvairių mirčių priežasčių statistika kasmet: 17,7 mln. širdies ligos, 8,9 mln. vėžys, 3,5 mln. kvėpavimo takų ligos, 3,2 mln. cukraligė ir kraujo ligos, 2,3 mln. senatvinė silpnaprotystė, 1,3 mln. autoavarijos, 1,2 mln. tuberkuliozė, 1 mln. ŽIV/AIDS ir t.t. Žodžiu, pandemija, kas be ko, blogai ir baisu – bet tai nėra tas armagedonas, iš pagrindų keičiantis pasaulį. Jei kas ir pakeitė pasaulį iš pagrindų – tai tik nepamatuota kai kurių valstybių reakcija, visiškai kitokia, nei į visas kitas ligas ir pandemijas iki šiol, ir tos reakcijos pasekmės.

      Įdomus klausimas ir kodėl tokia nepamatuota reakcija kilo. Mano supratimu, priežastys tokios:

      a)Pandemija prasidėjo Kinijoje, kuri yra autoritarinė valstybė ir, natūralu, pritaikė autoritarines priemones. Kinijoje koronavirusas sumažėjo, tad staiga pateko į pasaulinę “diskusijų apyvartą”, bent jau vėliau (Kinijai “perlaužus kreivę”) “susikoronavirusavusiose” šalyse. Tačiau niekas nekėlė kalusimų (a)Ar Kinijos statistika apie įveiktą krizę teisinga? (b)Ar Kinijos metodai gali būti tokie patys veiksmingi ir neautoritarinėse šalyse be visuotinio sekimo, paklusnumo ir t.t. sistemos (c)Ar to paties rezultato turtingos demokratinės šalys negali pasiekti švelnesnėmis, demokratinėmis priemonėmis? Kalbu, kad tokių klausimų nekėlė daugelis Vakarų šalių – šalys, artimesnės Kinijai (Taivanas, Honkongas, Pietų Korėja) puikiai tai įvertino ir kovojo su pandemija kitais metodais.

      b)Paskui pandemija persimetė į Italiją, kur, kaip pastebi, medicina silpna, visuomenė – itin sena. Be to, faktas, kad Italiją virusas pasiekė vienas pirmųjų, reiškė, kad ji nepasiruošė testų. Visa tai lėmė dar baisesnę situaciją, nei būtų lėmusi kitur. Žiniasklaida dar išrenka “perliukus”, dėl ko viskas kitiems vakariečiams atrodo dar baisiau, nei yra iš tikrųjų. Po Vakarų pasaulį sklinda vaizdai nebe iš tolimos Kinijos, bet iš “savos” Italijos ir visiems atrodo, kad, kadangi Italija yra ES šalis, tai ir kitose ES šalyse bus ne kitaip. Į skirtumus niekas nekreipia dėmesio, mažai kas ir žiūri, kaip sėkmingai su koronavirusu kovoja kitos demokratinės šalys Azijoje (tuo metu, kita vertus, dar nebuvo aišku, kad Pietų Korėja tikrai jį įveiks, o Taivanas/Honkongas daugeliui tik Kinijos provincijos).

      c)Vakarų pasaulis atpratęs nuo bet kokių infekcinių ligų, baisesnių už gripą. Taip, Afrikoje išties pusė milijono kasmet miršta nuo maliarijos, o kai kuriuose regionuose pusė žmonių kasmet ja suserga. Bet Vakarų pasaulyje visokių neišgydomų džiovų laikai yra 100 metų atgal, niekas jų nebepamena. Baisiausia liga, kuria gali užsikrėsti “tiesiog šiaip” (ne LPL) – gripas, ir bent kiek baisesnė nauja liga iškart sėja paniką: niekas jos nebelygina su, tarkime, autoavarijomis ar kitomis rizikomis, kurias nuolat prisiima kiekvienas vakarietis; nelygina ir su kitomis ligomis, kaip vėžiu. Tai yra “baisesnė už visas kitas infekcinė liga” ir taškas.

      Dėl A/B/C priežasčių daug Vakarų pasaulio šalių pasirinko “panikinį” masinių uždarymų, represijų kelią.

      d)Trečiasis ir kitas pasaulis (Afrika, Azija, Lotynų Amerika), tuo tarpu, vis dar seka savo buvusiais kolonistais, Europos kultūra daugeliu atžvilgiu jiems – elito kultūra. Buvusių kolonistų kalbos daug kur yra elito kalbos ar net oficialios, daugelis turi svajonę emigruoti į buvusių imperijų sostines ir tenai yra didžiulės tokių emigrantų bendruomenės, sekamas buvusių metropolijų mokslas, žiniasklaida, vyksta kultūriniai mainai. Todėl, šitaip reagavus Europai, greitai tuo pasekė ir daugybė neturtingų trečiojo pasaulio šalių – nepaisant to, kad dėl jauno gyventojų amžiaus, karšto klimato, nedidelio užsikrėtusiųjų skaičiaus, daugybės alternatyvių pavojų ir ligų prie kurių ten žmonės pripratę, kitokios ekonominės konjunktūros šie sprendimai ten buvo dar nelogiškesni, nei Europoje (ką puikiausiai parodė Indijos tragedijos pavyzdys, kai masinis karantinas pats jau pražudė daug žmonių ir kartu dar tikriausiai paskatino ligos plėtrą, nes susidarė minios žmonių, jie grįžo į atokius kaimus anksčiau nei planavo ir t.t.).

      Įdomu, kiek daug nulėmė šalys, kuriose viskas prasidėjo / vyko. Tikiu, kad jei pandemija būtų prasidėjusi, tarkime, JAV, turėtume visiškai kitokį rezultatą ir kitokį vyraujantį požiūrį.

      • Sutinku su svarstymais, tik aš dar pažvelgčiau į minėtus reiškinius psichologiškai ar net filosofiškai. Kitaip tariant, dar reikia iškelti klausimą, kodėl ta reakcija į kylančią pandemiją buvo būtent tokia, o ne kitokia.

        Čia, manau, slypi vis labiau įsigalinti mirties baimė. Iš esmės panika kilo daugiausiai dėl to, kad pandemijos pradžioje niekas nebuvo paskaičiavęs (ir negalėjo paskaičiuoti – trūko duomenų) tikro mirtingumo. Žiniasklaidoje sklandė gandai, neva mirtingumas gali siekti ne tik kelis, bet ir visą dešimtį procentų. Iš čia kilo ir šūkiai „išsaugokime kuo daugiau gyvybių“, net masinė savotiška gąsdinimų akcija („neik į lauką, nes už(si)krėsi ir mirs(i)“) ir t.t. Vėliau, kai atsirado nenuginčijamų įrodymų, kad realus mirtingumas siekia gerokai mažiau nei 1%, baimė atslūgo, imtasi švelninti karantiną. Ir tokiai mirties baimei susiformuoti Vakarų pasaulyje prielaidos buvo itin palankios – Antrasis Pasaulinis karas šiuolaikinei kartai vis labiau grimzta į užmarštį, daugelis gyvena pasiturinčiai ir be didesnių vargų, todėl bet koks išbloškimas iš kasdienybės ir supratimas, kad ne visi procesai pasaulyje (ar bent gyvenamoje teritorijoje) yra kontroliuojami, kad gali kilti gamtinis kataklizmas (o ligos plačiąja prasme yra būtent „gamtos“ padaras), sėja paniką. Tiesa, kaip jau minėjau, šis svarstymas jau yra filosofinis, tai reiškia, kad nuomonių ir interpretacijų gali kilti dar daugiau, nei anksčiau, ir kiekvienas liks savaip teisus. Tačiau tokia žmonių psichologinė reakcija išties gali išprovokuoti ištisą civilizacinių sistemų griūtį. Kaip Augustino minėta, apie 17 milijonų kasmetinių mirčių yra dėl širdies ligų, ir šios ligos apima vis jaunesnius pacientus. Taigi yra reikalinga nuolatinė medicinos pažanga kovoti su šiomis ligomis. Pažanga neapsieina be didžiulių resursų, o karantinas, po to ir ilgalaikė ekonominė krizė kaip tik ir mažina tokius resursus (piniginius, žmonių), ir dalis tokios pažangos nueina perniek.

        Apibendrinant, pervertinus arba netinkamai įvertinus kovos su epidemija priemones lengva papulti į užburtą ratą, kuomet siekiant naudos kyla didelė žala. Rasti tą aukso viduriuką ir turi būti nuolatinis mūsų uždavinys.

        • Tikra tiesa,

          Mirčių sukelia ir tiesioginės karantino pasekmės (iki mirties pėsti ėję indai, visame pasaulyje vykstančios savižudybės, nekoronaviruso ligoniai kuriems sustabdytas gydymas (kai kur pasaulyje net vėžininkams sustabdytas), trečiajame pasaulyje gal bus ir badas).

          Bet dar daugiau, kaip teisingai pastebi, mirčių sukels netiesioginės, kurių niekas nepaskaičiuos (nes perkelti kovai su koronavirusu resursai nebus skiriami kitoms reikmėms, medicininiams tyrimams, kovai su širdies ligomis ar vėžiu, kas pražudo daug daugiau žmonių)

          Bet čia verta žvelgti ir dar filosofiškiau – kodėl iš viso skaičiuojame tik mirtis? Realybėje žmonės gyvena ne tik tam, kad išgyventų. Kasdien prisiima rizikas, kurių teoriškai galėtų ir neprisiimti, kad gyvenimas būtų įdomesnis.

          Eilinis sėdimas už vairo yra papildoma rizika – na bet nevažiuodamas automobiliu negalėsi daug ko nuveikti, galbūt negalėsi ir uždirbti tiek pinigų, kurie, savo ruožtu, irgi reikalingi įdomesniam gyvenimui, nes Vakarų pasaulyje maisto seniai niekas nestokoja.

          Ir eilinis maudymasis jūroje yra papildoma rizika, bet žmonės maudosi.

          Ir tokių rizikų daugybė – net nekalbu apie “pavojingus” hobius, kaip alpinizmas ar ekstremalus sportas. Ir net nekalbu apie alkoholį, rūkymą, kurie ir paplitę, ir neuždrausti (apsiribojama mokesčiais, socialine reklama), ir sukelia daug baisesnes už COVID ligas.

          Ir daug šių rizikų didesnės nei tikimybė mirti nuo COVID.

          Visas gyvenimas yra balansavimas tarp siekio išgyventi ir gyventi įdomiai – ir, aišku, tik retas žmogus darytų dėl smagumo kažką, kur tikimybė žūti 10%, bet mažesnes rizikas prisiimame visi kasdien, nors galėtume gyventi ir be to. Ir demokratinėse visuomenėse niekas nedraudžia jų prisiimti.

          Na o visuotinis karantinas iš daugelio žmonių atima tą galimybę gyventi įdomiai. Atima tiesiogiai (negali užsiimti hobiais) ir atima netiesiogiai (uždirbs mažiau pinigų – ir taip, Lietuvoje niekas iš bado nemirs – bet hobių daug kas neįpirks net karantinui pasibaigus).

          Žodžiu, karantinas atima iš žmonių ištisus mėnesius gyvenimo, metus gyvenimo, tarsi kalėjimas.

          Aišku, ne iš visų žmonių – tam, kieno vienintelis hobis kompiuteriniai žaidimai ir kas ir šiaip visą laiką juos žaidžia savo kambaryje grauždamas čipsus, gal niekas nepasikeis. Bet tokių mažuma. Be to, kai kuriems yra dar sunkiau nei kitiems, nes pvz. turi užsidaryti su smurtaujančiu partneriu.

          Gyvenimas visiems ribotas – to, ką prarasi, niekaip neatsiimsi.

          Vieneri metai – tai 1-2% viso gyvenimo (ir tai jei pasiseks). Be to, ~3% visų žmonių (priklausomai nuo šalies) tai bus paskutinieji ar priešpaskutiniai jų gyvenimo metai (nes toks procentas žmonių kasmet miršta senėjančiose šalyse). Jiems “po pandemijos” jau nebus.

          Deja, šių dalykų “panikuotojai” neįvertina.

  2. Kadangi virusas dar galutinai nesibaigė, tai manau, tik gerokai vėliau, apibendrinus duomenis paaiškės kurios šalys elgėsi teisingiau – ar užsidarydamos, ar ne. Jeigu saugiąsias pasaulio šalis galima palaikyti “panikieriais”, vis tiek nemanau, kad Pasaulio Sveikatos Organizacija rekomenduoja nenaudingą dalyką – karantiną. O kad tarkim Indijoje žmonės turėjo šimtus kilometrų eiti pėsčiomis iki gimtųjų kaimų ir kelyje žuvo – tai daugiau parodo tos šalies požiūrį ir “rūpestį” savo piliečiais, kai svarbiau formaliai nutraukti autobusų maršrutus, daugiau niekuo kitu nepasirūpinant.
    Tai apibendrindamas noriu pasakyti, kad kol dar neparėjo visi duomenys ir kol virusas dar nėra suvaldytas iki kelių atvejų daugmaž daugumoje šalių, neskubėkim daryt išvadų. Žinoma, mums visada smagiau, kai mūsų gyvenimas ir planai nesutrukdomi, tai tos neribojančios šalys atrodo kaip lyderės, kad šitaip sugebėjo “susisukti”.

    • Taip, retrospektyviai visada geriau vertinti. Tačiau “masinio karantino” nauda, jei būtų, turėtų matytis jau dabar, t.y. šalyse, pasirinkusiose tokį kelią (kaip Lietuva) liga būtų turėjusi plisti kelis kartus lėčiau, nei pasirinkusiose kitokį kelią (kaip Latvija), kad toks kelias būtų logiškai pagrįstas. Nes ilgojo laikotarpio čia nebus: šalys jau pradeda naikinti masinius karantinus, tame tarpe ir Lietuva švelnina ir, jei viskas vyks pagal planą, per kelias savaites draudimų kiekiu susilygins su ta pačia Latvija.

      “Masinis karantinas”, kai jį įsivedė Italija ir kitos smarkiai nukentėjusios vakarų šalys, iš esmės buvo loterija statant ant to, kad, jį įsivedus, galima pasiekti tokių rezultatų, kokius rodo oficiali Kinijos statistika: per 1-2 mėn. beveik išvis sunaikinti ligą, nepaisant to, kad iki karantino šalyje jau buvo dešimtys tūkstančių ligonių. Deja, niekas Europoje tokių rezultatų nė iš tolo nepakartojo ir, tiesą pasakius, net palyginus su taip pat smarkiai nukentėjusia, masinių testų nedariusia, bet masinio karantino neįsivedusia Švedija “karantinuotos Europos šalys” neatrodo gerai (nesakau, kad karantinas pakenkė, bet, tiesiog, smarkiai nepakeitė esmės).

      Tuo tarpu Pasaulio sveikatos organizacija, deja, pridarė daug klaidų, davė daug klaidingų patarimų. Viena akivaizdesnių ir jau įrodytų, tarkime, PSO aiškinimas, neva veido kaukės neapsaugo nuo koronaviruso – taip PSO aiškino iki kovo mėn. Dabar jau pati PSO skatina dėvėti kaukes. Šalys, kuriose nuo pat pradžių buvo masiškai dėvimos kaukės, laikosi vidutiniškai geriau, nei tos, kur kaukių vengė. Bent kelios šalys, kaip Singapūras, iš pradžių patarinėjo piliečiams kaukių nenešioti vadovaudamosis PSO patarimais. Dabar Singapūre dėl to kilo ažiotažas, ar nebus šie klaidingi patarimai prisidėję prie to, kad šalyje kilo didžiulė “antra banga”; dabar jau kaukės ten privalomos.

      Reikalas tas, kad nuo pat pradžių buvo aišku, kad kaukės saugo nuo virusų – vienos (savadarbės) mažiau, kitos (N95) labiau, tai rodė senesni moksliniai tyrimai su kitais virusais ir nebuvo priežasčių manyti, kad COVID – kitoks. Aišku, jokia kaukė nesaugo 100%, bet ir 25%-75% yra daug, juk tai gali užsikrėtimus sumažinti perpus. PSO argumentai buvo daugiau nei keisti:
      -“Kaukės nepadeda paprastiems žmonėms, tik medikams” – kaip taip gali būti, kad ligonio apčiaudėtą mediką saugos, o apčiaudėto eilinio žmogaus – ne? Taip, medikams jos svarbesnės, bet tam nereiktų meluoti keliant klaidingą įsitikinimą, kad net tuomet, kai kaukių visiems užteks, neverta jų turėti, o iki tol neverta darytis savadarbių kaukių.
      -“Kaukė saugo tik jei tinkamai užsidėta. Paprastas žmogus vis tiek nemokės užsidėti kaukės” – na, žmonės vairuoja automobilius, išsiverda valgyti; tai gerokai sudėtingiau, nei pažiūrėti kelis Youtube video.
      -“Kaukes verta nešioti nebent jeigu sergi pats” – iš tiesų, kaukė yra svarbesnė, jei pats sergi (nors ne tik). Bet reikalas ir tas, kad vietose, kur kaukes nešioja tik ligoniai, jie susiduria su neigiamom reakcijom, įžeidinėjimais, baime. Kas tokiom aplinkybėm nešios kaukę jei “truputį skauda gerklę” (kas gali būti lengvo koronaviruso požymis, nors dažniausiai nėra)? Gi jei nešios daugelis, automatiškai nešios ir ligoniai.

      Kai kurios Azijos šalys, tarp jų Kinija, seniai tą suprato ir nuo pat pradžių nekreipė dėmesio į PSO siūlymus dėl kaukių. Paskui jau ir Europos šalys, kaip Čekija, pradėjo nekreipti dėmesio, daryti kaukes privalomomis. Kai Lietuvoje nuskambėjo pirmi pasiūlymai padaryti kaukes privalomomis, PSO dar vis teigė, kad kaukės nepadeda. Galiausiai PSO pakeitė poziciją kardinaliai.

      Čia esmė, manau, kad šios krizės akivaizdoje labiau nei kada anksčiau viskas priklauso nuo pavienių asmenybių, nes veikti reikia greitai, nėra laiko taryboms, parlamentams, jie daug kur nė normaliai nesirenka. O pavieniai žmonės ir patys turi jausmus, baimes. Tai liečia ir PSO vadovybę (kita vadovybė būtų siūliusi ką kitą), ir pavienių šalių politikus. Todėl, jeigu anksčiau būdavo, kad, tarkime, visa Vakarų Europa eina viena kryptimi, sprendžia vienodai, tai dabar net gretimos valstybės nuėjo visiškai skirtingomis kryptimis (pvz. Švedija, Islandija ir Norvegija; Lietuva ir Latvija). Realiai viskas priklausė ne tiek nuo tų šalių kultūros ar vyraujančio požiūrio, kiek nuo pavienių asmenybių – premjero, sveikatos apsaugos ministro, vyr. epidemiologo ir pan. Jei panaši situacija būtų iškilusi prieš 4 ar po 4 metų, galbūt jau Lietuva būtų neįsivedusi masinio karantino, o Latvija – įsivedusi.

      Todėl sudėtinga remtis atskirų šalių, organizacijų nuomonėmis ir sprendimais kaip autoritetingais, nes jos dabar labiau nei bet kada yra vieno ar kelių žmonių nuomonės / spėjimai (kadangi mokslas daug ko neištyręs). Verta stebėti rezultatus.

  3. Vyriausybės neturėjo daug laiko svarstyti variantus, taigi staigiai turėjo nuspręsti kaip pasielgti ir ką rekomenduoti. Galbūt dėl to ir PSO rekomendacijos buvo prieštaringos. Ji irgi sudaryta iš tų pačių valstybių atstovų. Galbūt iš dalies jos narius veikė jų valstybių pozicijos, ir kita vertus sveikatos specialistų rekomendacijos.
    Kadangi iki šiol šimtą metų nebuvo susidurta su tokia sveikatos krize, galbūt po jos bent paaiškės ar karantinas duoda daugiau naudos nei žalos, ir kitaip ligai užklupus – ko žinoma labai nelaukiame – jau tiksliau galės rekomenduoti karantiną (ar kaip tik jo nesilaikyti) arba kitokias priemones.

  4. PSO sakė, kad neužteks kaukių gydytojams, jei visi staiga pradės nešioti.

    Yra toks dalykas kaip viral load- kiek viruso gauni. Tai vat, kai skaitome apie mirusius 30 kelių gydytojus ar slaugytojas tai nutinka dažniausiai dėl to, kad jie gavo per daug viruso dalelių. Dažnai net ir su kaukėmis

    • Tikra tiesa. Bet kartu buvo ir teiginiai, kad “Kaukės nepadeda eiliniams žmonėms”, “Paprasti žmonės nemokės užsidėti kaukių”, “Veikia tik tam tikros kaukės” ir t.t. Pirmasis teiginys iš esmės klaidingas / melagingas, antrasis preziumuoja, kad žmonės – kvaili, trečiasis teisingas tik iš dalies (t.y. vienos kaukės saugo labiau už kitas).

      Kaukių trūkumas yra/buvo laikinas reiškinys, be to, kol vienose šalyse kaukių trūko, kitose jų netrūko, nes tiesiog ten įprasta dėvėti jas ne tik pandemijos metu ir todėl pasiūla didžiulė (Pietų Korėjoje tarkim parduotuvių ir turgų lentynos lūžo nuo įvairiausių kaukių jau kovo 30 d., kai čia atvykau).

      Logiška teigti, kad kaukės reikalingesnės medikams. Logiška patarti šalims, kuriose kaukių trūksta, vykdyti socialines reklamas “Padovanok kaukę medikui”, arba visų pirma kreipti kaukes medikams, priverstinai išperkant iš didmenininkų.

      Bet klaidingi / melagingi vieši teiginiai – kas kita. Jie skatina tokiais teiginiais pasitikinčius žmones, net jeigu jų šalyje kaukių netrūksta, kaukių nedėvėti. Net jeigu jie gali pasidaryti savadarbę kaukę (kurios, tegu ir gerokai mažiau, kažkiek saugo) – to nedaryti “Nes kam? Juk kaukės nedaktarams neveikia, vis tiek nemokėsiu panaudoti”. Be to, tokie teiginiai iš autoritetingų organizacijų įstringa atmintin ilgam, kuria mitus – net ir pasaulinei pozicijai kaukių atžvilgiu pasikeitus, kaukių trūkumui daugelyje šalių išsisprendus, žiniasklaida vis perspausdina ir perspausdina senus teiginius, kad “kaukės padeda tik medikams”, “mitas, kad reikia nešioti kaukes” – juk pati PSO taip sakė! Taip dalies šiaip jau protingų, “fake news” netikinčių žmonių galvose įsitvirtina mintis, kad kaukės toks pats mitas / paranoja, kaip mitas, kad koronavirusą sukelia 5G.

  5. Sveikinu su blaivia nuomone bei drąsa keliaujant. pasistenkite sudalyvauti kokiose nors diskusijose LT kurios tikrai vyks po viso šio ažiotažo, nes ryškiai valdžia bandys uzurpuoti visas bangas ir norės pateisinti savo pasirinkimą. Be to čia gi rinkimai greitai, populizmas, reikia saugoti visus ir tt.
    Keletas pastebėjimų:
    – EU/vakarai buvo visiškai nepasiruošę ir rimtai i Covid nežiūrėjo . SARS/MERS/Ebola buvo lokalizuotos todėl buvo tikimasi kad tas pats bus ir su Covid. Aišku čia ir WHO prisidėjo suggesting kad viskas ‘under control’ early on. EU politikai tikėjosi normaliu metu, be to Briuselis/Komisija dar neįsidirbę buvo ir pandemija jiems nebuvo (politinis) prioritetas.
    – Italijai tikrai nepasisekė – ir su to tuo futbolo macu, ir su tuo businessman kuris siaureje visus apkrėtė. Salis tikrai buvo pagauta be kelnių i su prasta medicina ir daug senų žmonių. Neužmirškite kad kai EU/WHO neturėjo rimto atsako/rekomendacijos krizei – Kinija pasiuntė savo ekspertus i Italija ir rekomendavo hard-line karantiną (the only thing they knew), ką Roma ir pasirinko. Kaip sakant net nebuvo laiko apsvarstyti visko – this was the only option. O po to tai jau tapo standartas visoms kitoms šalims ypač su silpnomis valdžiomis.
    – Švedija (ir Latvija?) vienintele EU sugebėjo atlaikyti EU-WHO „panikos naratyvą“ kad reikia unquestionably karantinuotis 100%…nes jie kitokie, subrendę ir patyrę medicinoje – niekas jiems neprikis kad jie prastai tvarkosi. Bet tokios rėksnes šalys kaip UK su nuskurdusia NHS buvo pagautos kaip Italija….Boriso bravado ir jo užsikrėtimas dar labiau suaštrino situacija. Ir aišku prasidėjo politinis cirkas su English-language/BBC naratyvo skleidimu kad mes dabar visi turim būti visiškame lock-down kad apsisaugoti.
    – Ir dar vienas dalykas – vyriausybėms, ypač iš pietų, ši krize duoda galimybe pasitaisyti daugelyje frontu. Atsisuko fiskaliniai kraneliai kurie tokioms Italijoms buvo uždaryti bent jau 15-20 metu. Vadinasi po krizes jos paprasčiausiai „will spend themselves out of the crisis“ su unlimitted EU-backed loans. Ir žinoma tai bus labai paranku vyriausybei kuri galės pasirodyti gelbėtojos vaidmenyje prieš nualinta ir pavargusia populiacija. Kaip vienas politikas sake: never let a good crisis to waste!
    Stay safe
    S

    • Dėkui!

      Manau visi tavo pastebėjimai yra labai teisingi.

      Vienas pataisymas gal dėl “Švedija vienintelė EU(…)”. Tų šalių buvo ir daugiau, daugiausiai Rytų Europoje. Reiktų analizuoti kiekvieną šalį atskirai, kas uždrausta ir ar žemėlapis teisingas (manau, bent iš dalies klaidingas) – bet pagal šiame straipsnyje pridėtą žemėlapį matosi, kad, tarkime, nebuvo masinių uždarymų ir Latvijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Estijoje, o taip pat (ne ES) Bosnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Baltarusijoje, Islandijoje.

      Latvijoje tikrai nebuvo masinių uždarymų. Kiek žiūrėjau Estijoje, tarkime, buvo masiniai uždarymai Saremos ir Muhu salose (nedidelė šalies dalis), kur didžiausia epidemija, bet ne kitur.

      Viliuosi, bus rimtesnių analizių, jei nebus, gal ir pats po visko paanalizuosiu visų Europos valstybių teisės aktus, kas tiksliai buvo uždrausta kur ir kokie rezultatai.

      Ką dar parodė ši epidemija – tai milžinišksu Vakarų ir Rytų Europos skirtumus.

      Viena verus, šie skirtumai pasitarnavo Rytų naudai – Vakarų Europa integruota kur kas labiau, nei Rytų Europa (tiek tarpusavy, tiek su likusiu pasauliu, pvz. Azija), ir virusas ten pasklido greitai, o į Rytus atėjo vėliau, duodamas jiems laiko. Šiaip net toje pačioje Vokietijoje žiūrint užsikrėtimo statistiką ilgai galėjai pamatyti sieną tarp VDR ir VFR.

      Kita vertus, iš esmės pasimatė ir kad Rytai Vakarų ir pasaulio nelabai domina. Tai yra, šalys kaip Italija, JK ar Švedija buvo dėmesio centre, o kokia Latvija nelabai kam įdomi ir žinoma. Iš čia atsirado mitas, kad “Vien tik Švedija visko neuždarė”, kai iš tikro tokių šalių buvo daugiau. Dar įdomiau, kad net Rytų Europos – kaip Lietuvos – žiniasklaida iš esmės pasirodė “perrašanti” Vakarų žiniasklaidos turinį ir kreipianti mažai dėmesio į kitų Rytų Europos šalių žiniasklaidą ir patirtį. Ir štai apie Švediją ir mes daugiau žinome, nei apie Latviją/Estiją, nes didžioji dalis Lietuvoje publikuotų straipsnių/analitikos perspausdinama iš Vakarų. Apie Latviją, mačiau, buvo parašyta kontekste, kur Lietuvos verslininkai, pasikalbėję su latviais ir taip sužinoję, kad ten beveik viskas neuždaryta, skundžiasi Lietuvos valdžia – bet ne rimtoje analitikoje.

      Na o Švedijos politika kiek kitokia, nei Latvijos ir beveik visų kitų “neužsidariusių” šalių todėl, kad Švedija netaiko masinio testavimo: tetsuoja tik rimtus ligonius. Dėl to Švedija negali (ir nesiekia) išnaikinti ligos ir dėl to ten mirtingumas didesnis, nes faktiškai didžioji dalis populiacijos persirgs. Ilgainiui gali būti pliusas, bet tai kartu ir reiškia, kad Švedija – puikus taikinys karantino propaguotojams “Nes va, Norvegija taiko karantiną ir ten miršta mažiau žmonių; reiškia, gyvybes gelbsti karantinas”.

      Tačiau, kaip rašiau, situacija Vakarų Europoje ir Rytų Europoje skirtinga dėl to, kad į Vakarus liga atėjo anksčiau – dar tada, kai nebuvo pakankamai testų. Taigi, daugeliui šalių masinio testavimo variantas buvo neįmanomas. Tuo tarpu, kai liga atėjo į Rytų Europą, tam tarpe ir į Lietuvą, testų nuo pradžių buvo pakankamai ir tas pats variantas, kokį pasirinko Pietų Korėja, buvo įmanomas (ir ne vienoje šalyje taikomas). Todėl su Švedija, jos mirtingumu neverta net lyginti – pritaikius laiku masinį testavimą ir be karantino jokioje šalyje nėra nei tiek ligonių, nei tiek mirčių.

      Deja, Švedija daugeliui lieka tas vienintelis pavyzdys, pagal kurį jie aiškina “Kas būtų, jei nebūtų karantino”…

  6. Man patiko Ispanija, kur zmones dziaugesi turintys keturkoji augintini ir galintys isvesti ji pasivaikscioti karantino metu. Net ivairiu vaizdu buvo sukurta kaip nuomojasi sunis vieni is kitu del galimybes islysti is keturiu sienu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *