Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.