Šitą interviu daviau vienam kuriamam portalui, tačiau, kadangi per daugiau nei metus tas portalas taip ir nesusikūrė ir nežinau, kokia bus jo situacija, šiek tiek paredagavęs, publikuoju interviu čia.
Koks tavo amžius, profesija, išsilavinimas, hobiai, gyvenimo projektai?
Seniai nebemėginu nubrėžti ribos tarp profesijos, savanorystės, hobių, lavinimosi, laisvalaikio, šeimos – į viską žiūriu kaip į vieną didelę visumą.
Iš bet kurios veiklos gali ateiti kas nors gero: galbūt pajamos, gal įdomios pažintys, gal džiaugsmingai praleistas laikas, gal svarbios žinios, gal prasminga pagalba kam nors. O tas geras paskui išvirsta į kitą gerą. Žinias ar pinigus panaudoju kitoms veikloms kurias galbūt darau jau kartu su naujais pažįstamais. Ten irgi nebrėžiu išankstinių ribų tarp hobio, savanorystės, verslo: stengiuosi daryti, kas atrodo įdomu, gerai ar prasminga, o jau laikas parodo, į ką tai išvirsta.
Išeina, kad tų veiklų turiu bent keliolika. Vienas dalykas, kuris vienija daugelį mano veiklų – jos nereikalauja, kad visada būčiau Lietuvoje. Didžioji jų dalis daroma internetu – ir taip gyventi pradėjau gerokai iki pandemijos.
Dirbu Kaše, Turkijoje, 2019 m. pradžioje
Paminėsiu kelias veiklas, tuo pačiu paaiškindamas, kaip naujos veiklos man “gimsta” iš jau esamų:
Viena mano gyvenimo aistrų – pasaulio pažinimas. Ne šiaip keliauju, bet kurį laiką gyvenu konkrečia šalimi, žiūriu jos filmus ir klausausi jos muzikos, valgau vietinį maistą, pramokstu kalbos. 2011 m. supratau, kad sukaupiu labai daug žinių, kurios lietuviškai niekur nesurašytos, o jos praverstų kitiems keliautojams, taip pat visiems, besidomintiems užsienio šalimis. Tad nuo tada viską, kas svarbiausia apie kiekvieną šalį, sudedu į http://www.augsutinas.net svetainę. Tai ne kelionių dienoraščiai, bet labiau kaip lietuviški kelionių vadovai – jau aprašiau ~100 šalių, apjungdamas savo patirtį jose su surinktomis žiniomis.
Augustinas.net viršelis
Keliaudamas taip pat pastebėjau, kiek daug įdomių, nuostabių, svarbių su Lietuvos istorija susijusių vietų yra užsienyje. Apie daugybę jų informacijos beveik nebuvo, buvo pasenusi, o “gyva atmintis” nyko, užmirštos nyko ir kai kurios pačios vietos. Tai – Amerikos lietuvių bažnyčios, dydžiu ir puošnumu prilygstančios Lietuvos katedroms. kapinės, paminklai lietuviams, Amerikos lietuvių klubų rūmai, senesni už Lietuvos Respubliką. LDK pilys, paminklai lietuviams tremtiniams Kazachijoje ar Sibire ir t.t. Ir vėl supratau “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?” ir pradėjau kurti tinklapį “Gabalėliai Lietuvos” (http://www.gabaleliailietuvos.lt) kur ėmiau kelti visą informaciją, kurią surinkau apie tokias vietas. Iš pradžių informaciją, surinktą “tarp kitko” kelionių metu. O paskui ėmiau rinkti specialiai, prieš kiekvieną kelionę domėtis, kas toje vietoje lietuviško. Interneto užkaboriuose, bibliotekuose, archyvuose, susirašymuose ir susitikimuose su gal kažką žinančiais žmonėmis. Ką nors sužinojęs, pradedu ieškoti tų vietų gyvai, fotografuoju. Dabar jau ten aprašyta ~40 šalių.
“Gabalėliai Lietuvos” straipsnio apie Čikagą pradžia
2015 m. sulaukiau skambučio iš Lietuvos ambasados Vašingtone, jie perskaitė “Gabalėlius Lietuvos” ir pasiūlė kurti interaktyvų lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Suvokiau, kad kokybiško žemėlapio nebus neaplankius visų tų vietų fiziškai, nes informacijos apie daugelį nėra (arba ji pasenusi). O tų vietų Amerikoje daugiau, nei bet kur kitur: skirti tam dieną-kitą nuo įprastos kelionės, kaip buvau pratęs, niekaip nepakaks. Reikėjo organizuoti atskiras ekspedicijas šio paveldo fiksavimui – 2017-2021 m. buvo keturios tokios ekspediicjos, iš viso truko apie 3 mėnesius. Aplankėme, nufotografavome ir nufilmavome, užfiksavome koordinates, užrašėme vietos lietuvių pasakojimus apie daugiau nei 750 tokių lietuviško paveldo vietų. Viskas prieinama nemokamai http://www.tikslasamerika.lt internetiniame žemėlapyje bei “Gabalėliuose Lietuvos”. Šis projektas buvo iš dalies finansuotas Lietuvos vyriausybės, Lietuvių fondo – dirbome savanoriškai, be atlyginimo, bet padengė transporto ar nakvynės išlaidas.
Tikslas – Amerika žemėlapis
Savo ruožtu, keliaudamas supratau ir tai, kad apie mano paties šalį – Lietuvą – internete nėra kokybiškos informacijos anglų kalba, pateiktos būtent taip, kaip reikia užsieniečiui. Gana trumpai, bet išsamiai, apimant viską nuo lankytinų vietų iki istorijos, nuo politikos iki meno. Paaiškinant “nuo nulio” visa tai, ko negyvenęs Lietuvoje nežinosi, bet nelendant į tai, kas negyvenančiam Lietuvoje dažniausiai visai neįdomu. Taip 2012 m. pradėjau kurti http://www.truelithuania.com – anglišką portalą apie Lietuvą.
Man 34 m., pagal specialybę esu teisininkas. Ir iki šiol didelė dalis veiklos susijusi su tuo – kartu su žmona advokate padedame lietuvių palikuonims. Šie žmonės irgi mus susiranda per įvairius projektus, per mano straipsnius internete apie Lietuvą. Jiems reikia ir kitokios pagalbos Lietuvoje: pavyzdžiui, nori susirasti informacijos archyvuose apie savo protėvius, susiorganizuoti kelionę į Lietuvą, gal net persikelti gyventi čia pensijai, įsigyti butą. Su visu tuo irgi padedame. Stengiamės būti tas “vienas langas į Lietuvą” užsienio lietuviams, užsieniečiams, ypač lietuviškai nebekalbantiems užsienio lietuvių palikuonims: jeigu ko reikia Lietuvoje, galime padėti – jei ne patys, tai rasti tinkamus žmones. Matydamas žmonių poreikius, ėmiausi vis įvairesnių veiklų: einu į archyvus, verčiu, kai būnu Lietuvoje vedu privačias ekskursijas į protėvių gyventas vietas.
Susitinkame su klientu San Paulo Lietuvos Respublikos aikštėje
Daugelio mano projektų tikslas turbūt toks – užsieniečiams padėti atrasti Lietuvą, na o lietuviams – atrasti pasaulį.
Kodėl keliauji? Ką kelionės tau duoda? Ko jose ieškai, ko išmoksti?
Man patinka mintis: „Jei pasaulis yra knyga, tai tas, kas neišvyksta iš savo šalies, perskaito tik vieną puslapį“. Tai tiesa – daugybe prasmių. Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas žinių puslapis: pažįsti pasaulio tikėjimų, kultūrų, filosofijų įvairovę, gali suprasti tai, apie ką antraip vadovautumeis išankstinėmis nuostatomis, dalintis tuo su kitais.
Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas pažinčių puslapis, naujas patirčių puslapis: įvairesnių, nei bet kurioje vienoje šalyje.
Be to, daugybė iš mano projektų įmanomi tik todėl, kad esu aplankęs ir toliau lankau daugybę šalių – arba kelionių patirtis juos smarkiai praturtina (geriau suprantu užsieniečius klientus ir skaitytojus, jų mentalitetą, poreikius, pasigaunu idėjų). Kaip ir visur mano gyvenime – kiekvienoje kelionėje yra ir darbo, ir mokymosi, ir laisvalaikio, ir savanorystės, ir ribų brėžti nebandau…
Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)
Kokias kalbas moki? Kaip susikalbi turistų mažiau lankomose vietovėse?
Taip, kad suprasčiau viską ir galėčiau kalbėti greitai apie bet ką – tik lietuvių ir anglų. Bet prieš kiekvieną kelionę pramokstu vietinę kalbą. Be abejo, apie filosofiją jomis nepadiskutuočiau, bet juk dauguma pokalbių, kurių reikia kelionėje, daug paprastesni, yra koks 100 ar 200 žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurių reikia labiausiai, ir jas mokėdamas jau “išgyvensi”: paklausi kelio, susiderėsi dėl kainos, perskaitysi meniu, suprasi tekstų esmę ir t.t. Visuomet stengiuosi kalbėti vietine kalba užuot klausęs “Do you speak English?”. Jei nežinau, kaip pasakyti, prieš kalbėdamas pasižiūriu. Kai pasakau tą frazę garsiai, jau ir įsimena, tad ilgiau būnant užsienyje tobulėja ir tos kalbos. Paskui jau, jei šalyje praleidžiu kelis mėnesius, žiūrėk, galiu skaityti laikraščių straipsnius ar suprasti nemažą dalį to, ką kalba koks gidas vietine kalba – bent jau jei kalba lėtai.
Toradžių laidotuvėse Indonezijoje
Kiek tokių pramoktų kalbų negalėčiau suskaičiuoti: nes pramokimo lygis priklauso nuo kalbos sudėtingumo, kiek laiko praleidau toje šalyje. Būna, kad paskui pasimiršta, bet neužsimiršta visai – jeigu vėl važiuoji į ta kalba kalbančią šalį, pasikartoji žodžius, gramatiką, viskas greitai atsigamina.
Net daugiau nei kalbas mokausi perskaityti įvairias rašto sistemas, raidynus. Tai svarbu, nes jei šalyje lotynų raidynas (arba kitas, kurį moki), gali perskaityti tekstus, net ir nemokėdamas kalbos suprasti bent jau vietovardžius, vardus, tarptautinius žodžius (kurių daugelyje kalbų tikrai nemažai); o jei nemoki raidyno tai neperskaitysi nieko. Ir vėlgi: jaučiausi negerai tiesiog kaupdamas žinias sau. Todėl parašiau knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur paprastai paaiškinu visas svarbios pasaulio raštų sistemos ir mokau jas perskaityti.
Knyga “Pasaulio raštų sistemos”
Dabar dirbi nuotoliniu būdu ir nuolat keliauji. Nuo kada? Kaip atrodo įprasta tavo diena? Kiek laiko praleidi šalyje?
Taip gyvenu nuo 2017 m.
“Įprastos dienos” tiesiog nėra – ir tai man didžiulis tokio gyvenimo būdo pliusas.
Yra darbai, kuriuos turiu padaryti – daugiausiai kompiuteriu. Bet pats sprendžiu, kada juos darysiu. Jei noriu dieną nueiti į kokį vietos muziejų ar pasivaikščioti, tai taip ir darau – o dirbu ryte ir vakare, gal net naktį. Galiu dirbti kelias dienas be perstojo, o paskui kelias nedirbti išvis (tarkime, išvykti į gamtą). Jei yra koks nors įdomus renginys ar susitikimas, man jis beveik niekada neišpuls “darbo metu”, nes tą darbo metą 95% renkuosi pats. Galiu pirkti lėktuvo bilietus tada, kai pigiausia, o ne tada, kai savaitgalis ar atostogos. Man išvis nėra darbo dienų, savaitgalių: nuo tada, kai pradėjau taip gyventi, paklaustas nė nebegalėčiau iš karto pasakyti, kuri dabar savaitės diena.
Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 12:00, o čia pasitinku saulėtekį
Aišku, retkarčiais būna išimčių – darbų, kuriuos reikia daryti konkrečiu metu arba labai skubiai. Bet kiekvieną savaitę, mėnesį jie vis keičiasi ir jų nedaug.
Kai pradėjau taip gyventi, 2017 m., užsienyje praleisdavau maždaug mėnesį-pusantro ir tada panašiai tiek Lietuvoje. Visgi, kai kuriuos darbus galėjome daryti tik Lietuvoje (pvz. paieška archyvuose).
Ieškau duomenų apie klientų protėvius archyve
Tačiau 2020 m. smogus pandemijai pirmąkart išvažiavau ilgesniam laikui – už Lietuvos sienų praleidau virš 4 mėnesių (2020 m. kovą-liepą). Ne vien savo sprendimu: su visais skrydžių ribojimais, privalomomis izoliacijomis, grįžti kas mėnesį tapo visai nelogiška, o ir tie darbai, dėl kurių turėdavau grįžti Lietuvon, karantino metu buvo išvis neįmanomi (archyvai, bibliotekos uždarytos, teismo posėdžiai atidedami ar nuotoliniai).
Man labai patiko toks naujas “gyvenimo formatas”: nereikia taip skubėti, daug geriau supranti šalį, jos kultūrą. Pastaruoju metu išvykstu 2-3 mėnesiams. Juos galiu praleisti arba didesnėje šalyje, arba keliose mažesnėse gretimose (tame pat regione, panašios kultūros). Kadangi man svarbu įsigilinti į kultūrą, istoriją, kalbą, nemėgstu lakstyti iš vienos šalies į kitą. Priešingai nei anksčiau, aiškaus plano iš kur ir kada grįšiu dabar paprastai nebeturiu. Sakyčiau, tik 2020 m. ir tapau tikru “skaitmeniniu klajokliu” – iki tol dar buvau toks “pusiau turistas”.
Su tradiciniais rūbais Korėjos po nakties budistų šventykloje (Templestay programa), 2020 m., kai Lietuvoje buvo karantinas
Daug žmonių svajoja apie tokį gyvenimo būdą. Nuo ko reikėtų pradėti, ką reikėtų daryti, kad to pasiekti?
Visų pirma, reikia rasti užsiėmimų, iš kurių pavyktų gauti pajamas nepriklausomai nuo buvimo vietos (jeigu tokių užsiėmimų dar neturite). Jų geriausia pradėt ieškoti dar gerokai prieš išeinant iš darbo, laisvu laiku – nes kol susidarys pakankamos pajamos, gali užtrukti.
Kai jau turi patirties, rekomendacijų, išmėgintų savireklamos kanalų, rasti, kas pirks tavo paslaugas, nesudėtinga. Bet kai tik pradedi dirbti sau – sunku.
Safario stovykloje Kenijoje
Jei jau turite nuo buvimo vietos nepriklausomų pajamų (o jų šiais “darbo namuose” laikais turi ne tiek ir mažai žmonių net ir specialiai dėl to nieko nedarę) – tiesiog išdrįsti išvykti, pradžioje gal kokiam mėnesiui, gal į ne tokią tolimą, ne tokią kultūriškai skirtingą šalį (mano pirmas bandymas buvo Balkanai). Įveikti visus argumentus “prieš” savo viduje ir pabandyti – nepatiks tai nekartosi, neturi ką prarasti, o jei patiks – kitą kartą galėsi dirbti iš toliau ir ilgiau.
Savo tinklaraštyje esu plačiai aprašęs nuo ko pradėjau ir kaip to pasiekiau: https://augustinas.net/skaitmeninis-klajoklis-mano-naujas-gyvenimas-9642
Mano pirmos skaitmeninio klajoklio kelionės į Balkanus maršrutas
Ar yra tokio gyvenimo būdo minusų? Su kokiais sunkumais, iššūkiais tenka susidurti?
Man minusų nėra jokių – bet tai priklauso nuo žmogaus.
Rinkdamasis tokį gyvenimo būdą turi:
1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų.
2.Nebūti labai prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis.
3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto.
4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso (ir kai esi, tarkime, kurorte).
5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Jų uždirbti tikrai galima pakankamai, bet dalies uždarbio, karjeros galimybių vis tiek neteksi; t.y. pasirinkęs gyventi vienoje vietoje tikriausiai galėtum uždirbti daugiau.
6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio.
Virš 20 dienų Kazachstane praleidome tik su tokiom kuprinėm. Čia einame pakeliui iš Rudnyko kapinių, kur buvo lietuvių tremtinių kapai. Tuo metu miestelis buvo pasmerktas nugriauti, todėl visas sunykęs.
Kaip suprantu, kartu keliauja ir žmona. Ką ji dirba? Ar sutariate dėl tokio gyvenimo, nekyla konfliktų?
Mano žmona Aistė – advokatė. Visuose projektuose dirbame kartu – pavyzdžiui, jei koks užsienio lietuvių palikuonis nutaria atsikurti Lieuvos pilietybę, aš galiu padėti su archyvų paieška, pakonsultuoti iš istorinės pusės, o Aistė padeda iš teisinės pusės, atstovauja institucijose ir (jei reikia) teismuose (kas šiais laikais vis labiau irgi daroma nuotoliniu būdu).
Toks gyvenimo būdas patinka ir yra naudingas mums abiems: kadangi mūsų klientai bendri, tai Aistės irgi dauguma klientų yra užsieniečiai ar užsienio lietuviai. Visai kitaip gali juos suprasti ir daug geriau jiems padėti, kai esi pats buvęs toje Amerikos lietuvių bažnyčioje, kur krikštyti jų seneliai, kai esi praleidęs kelis mėnesius jų šalyje. Ne vieną klientą esame aplankę ir ryšys paprastai kitoks, nei su “eiliniu teisininku” – mus kviečia net ir namo. Juk kai kurie žmonės iš mūsų po dešimtmečių pertraukos pirmą kartą išgirsta lietuvių kalbą, kuria kalbėdavo tik jų seneliai ir jiems tai žavu…
Abu su Aiste prie Čikagos Market parko lietuvių bažnyčios
Su Aiste suvedė labiau kitas hobis – proto žaidimai. Žaidėme vienoje “Protmušio” komandoje. Kartu kasmet organizuojame Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapą.
Konfliktų nekyla – esame pasidalinę darbais ir užsiėmimais pagal tai, kas kam geriau patinka ir sekasi.
Žaidžiame kaip komanda LRT “Žinių riteriai ir damos”
Kelionių planavimas kliūva man, jis man labiau patinka ir geriau sekasi, o Aistė nelabai to mėgsta. Kita vertus, ji išreiškia pageidavimų, kuriuos stengiuosi inkorporuoti į planą. Ji taip pat atsakinga už daugelį daiktų judėjimo per pasaulį metu – sukrovimą ir pan. (išskyrus techniką).
Analogiškai skirstomės darbus ir darbinėse, savanoriškose veiklose. Bendravimas su klientais – daugiausiai Aistės darbas, jai tai sekasi geriau. Gi tinklapius programuoju, tvarkau, tekstus jiems rašau išimtinai aš, aš daugiau ir fotografuoju, filmuoju projektams. Spręsdami sudėtingesnes situacijas, strateginiais klausimais tariamės tarpusavyje.
Susitinkame su mūsų kliente – San Paulo advokate.
Svarbu, kad abu esame atviri pasauliui, sutampa vertybės. Mūsų poreikiai gal kažkiek skiriasi, bet nežymiai. Pvz. Aistei dar mažiau nei man patinka gamta ir labiau patinka miestai. Tačiau ir aš nemėgstų ilgų, daugiadienių žygių gamtoje, noriu suderinti visapusį šalies pažinimą – taigi, tas pomėgių skirtumas nedidelis.
Dirbame Medinoje prie Mahometo kapo mečetės
9. Ką pastebi – kaip lietuviai užsienyje gyvena, ar sunku jiems išlaikyti lietuvybę, kas galėtų tai palengvinti? Ar keliaudamas apsistoji pas lietuvius?
Kartais apsistojame pas lietuvius, bet nenorime įkyrėti. Deja, tarp Lietuvos lietuvių ir “senųjų” užsienio lietuvių yra tam tikras pleištas. Nes ypač seniau dažnai būdavo, kad kai kurie Lietuvos lietuviai savo gimines ir pažįstamus kur Amerikoje išnaudodavo vien dėl pinigų, net apgaudinėdavo, kad tik gautų kokių dovanų (pvz. prašydavo siųsti neva labai reikalingus daiktus, kuriuos paskui pardavinėdavo). Prisiklausėme daug bjaurių istorijų iš Amerikos lietuvių, ne vienas Amerikos lietuvis net su giminėm Lietuvoj dėl to nutraukė ryšius. Ir bendrai apie Lietuvos lietuvius kai kurie tokią nuomonė susidarę.
Dėl to ir dabar kai kurie užsienio lietuviai nėra patiklūs. Kai pradėjome “Gabalėlius Lietuvos” pirma mintis ne vienam buvo, kad, jei atvažiuoja kažkas iš Lietuvos, tai, matyt, pinigų ar dar ko prašyti. Aišku, kai “Gabalėliai Lietuvos” jau tapo žinomas projektas, viskas daug paprasčiau, mus pačius ėmė kviesti.
Susitikimas su Klivlando lietuviais Klivlando lietuvių klube
Bet vis tiek norisi keisti tą Lietuvos lietuvių įvaizdį užsienio lietuvių akyse: niekuomet nieko neprašinėjame iš tų, su kuriais susitinkame pasikalbėti. Aišku, kartais žmonės paremia, pakviečia namo, bet iniciatyva turi būti iš jų pusės, taigi, dažniausiai nakvojame viešbučiuose. Jei elgtumėmės kitaip, dalis žmonių paskui nebenorėtų susitikti, nebegalėtume išgirsti visos informacijos apie lietuvišką paveldą. Juk tikriausiai visi esame kelionėse patekę į tokias situacijas, kai kas nors įkyriai ko nors prašo ar siūlo pirkti – ir tokių situacijų vengiame. Jų vengia ir užsienio lietuviai… Be to, jei važiuotume tik į tas vietas, kur mus kviečia, tai “Gabalėliai Lietuvos” apsiribotų pagrindiniais lietuvių telkiniais, tokiais, kaip Čikaga – o mūsų tikslas aplankyti, sužymėti, nufotografuoti visą užsienio lietuvių paveldą. Net svarbiau užfiksuoti paveldą, esantį ten, kur lietuvių bendruomenės sumenko ir kuris daug labiau pamirštas, jam gresia didesnis pavojus.
Bendrai paėmus, “Gabalėliai Lietuvos” projektui esame išleidę daug kartų daugiau, nei gavę jam kokios paramos, jau nekalbant apie daugelį mėnesių tam paskirto laiko. Darome, nes tai atrodo svarbu: “Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?”. Po kelių metų daugybė tų žmonių, kurie galėjo daug papsakoti, bus mirę, jų žinios prarastos. Jau ne vienas, o gal ir ne viena dešimtis žmonių, kurie mums dar kokiais 2017 m. ar 2018 m. pasakojo apie lietuvišką paveldą jų krašte, kurių interviu spėjome nufilmuoti, dabar iškeliavę anapilin.
Imu interviu iš Stanley Balzeko, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjo. Jis iškeliavo Anapilin neplini du metai po šio interviu
Dėl lietuvybės išlaikymo – labai plati tema, verta atskiro straipsnio, nes susitikę su ~900 užsienio lietuvių pamatėme įvairiausių tendencijų, matome, kas “tempia lietuvybę žemyn”, kas ją saugo ir t.t. Kokių tik pavyzdžių nemačiau – nuo Beriso lietuvių bendruomenės Argentinoje, kur imigracija iš Lietuvos vyko prieškariu ir tarpukariu, bet tenykštis lietuvių jaunimas (jau ketvirta karta) netgi puikiai kalba lietuviškai, iki Lietuvoje gimusių, kurie jau nieko apie Lietuvą nežino, lietuviškai nekalba. Na bet kalba, aišku, ne vienintelis kriterijus: gausybė labai Lietuvą mylinčių lietuvių palikuonių (jų proseneliai kartais būna emigravę net XIX a.) lietuviškai nemoka. Bet daugybei jų vis tiek Lietuva jiems rūpi, jie apie ją skaito, jie ten keliauja, balsuodami JAV prezidento rinkimuose galvoja, kas naudingiau Lietuvai. Gal investuoja Lietuvoje, kai kurie net ketina persikelti pensijai. Tokie žmonės irgi labai svarbūs Lietuvai, nors jiems dėmesys paprastai menkesnis, pernelyg dažnai galvojame “lietuviškai nekalba, tai koks jis lietuvis”. Be to, yra šimtai tūkstančių lietuvių palikuonių, kurie galėtų tokiais tapti, jei Lietuva pasistengtų, jei informacija apie Lietuvą taptų lengviau pasiekiama, kaip, tarkime, žydų kilmės žmonėms paprasta rasti žinių apie Izraelį, žydų kultūrą. To ir siekiu su truelithuania.com . Buvo malonu, tarkime, viename lietuvių klube, kur lietuviškai niekas nekalba, atrasti skelbimų lentoje pakabintus iš interneto atsispausdintus mano straipsnius apie lietuviškas tradicijas: reiškia, einu tinkama kryptimi. Dažnoje labai senoje lietuvių bendruomenėje atėję papasakoti ir paklausinėti apie lietuvišką paveldą, kartu tampame savotiškais “Lietuvos ambasadoriais” – mūsų klausinėja, rodos, paprastų dalykų – kokie dabar Lietuvos santykiai su Rusija ir pan. Tos žinios lietuvių palikuonis domina, bet jų nepasiekia…
Susitikimas Vestvilyje, Ilinojuje, kur vietiniai – daugelis lietuvių šachtininkų, atvykusių XIX-XX a. sandūroje, palikuonys – klausinėjo apie Lietuvą
Bet, kaip sakau, čia atskiro straipsnio verta tema…
Kaip pasirenki, kur keliausi? Kas keliaujant tau įdomiausia – miestai, gamta, ragauti vietos patiekalų ar dar kas nors?
Įdomu viskas – labai svarbu neprisirišti prie vienos rūšies patirčių.
Lankau ir miestus, ir gamtos vietas, ir “gyvąją kultūrą” (šventės, virtuvė ir t.t.), ir istorines vietas, ir taip pat tas vietas, kuriose yra daugiau progų susimąstyti, nei grožėtis (karų, žudynių, katastrofų vietos, ekstremalios vietos).
Rio de Žaneiro karnavale
Nes kiekviena šalis yra visa tai kartu, tik visa tai pažinęs gali pažinti šalį.
Kiek šalių esi aplankęs? Kokios paliko didžiausią įspūdį? Ar dažnai sugrįžti ten, kur jau lankeisi? Ar tavo tikslas – aplankyti visas pasaulio šalis?
Šiuo metu (2022 m. birželį) – 122 šalis. Kai jų tiek daug ir jos tokios skirtingos, neįmanoma atsakyti, kuri patiko labiausiai: daugelis šalių man įdomios. Verčiau sudarinėju įdomiausių vietų ir patirčių sąrašus pagal kategorijas: įspūdingiausi kriokliai, gražiausi senovės miestai ir pan. Šiuos sąrašus irgi nuolat pildau.
Sugrįžtu paprastai tada, kai jaučiu, kad toje šalyje dar daug nemačiau, nepatyriau.
Viena priežasčių grįžti į Braziliją buvo ilgesnė kelionė po Amazoniją, kur nakvojome laive ir džiunglėse
Galbūt ten lankiausi dar tada, kai keliauti tegalėdavau per trumpas atostogas, o dabar jau atvyksiu ilgesniam laikui.
Galbūt lankiau tik dalį didelės šalies regionų ir noriu pamatyti kitus.
Galbūt pati šalis pasikeitė iš esmės (JAE nuvykus po 12 metų atrodė kaip kita šalis).
Burž Chalifa per Naujuosius metus – ilgai svajojau aplankyti tokiu metu. Kai pirmą kartą lankiau Dubajų, nebuvo nei Burž Chalifos, nei viso rajono aplink
Manau, kad aplankytų šalių skaičius apgaulingas ir nereikia jo vaikytis. Kai kurios šalys yra panašios viena į kitą, tuo tarpu kitos šalys yra tarsi ištisi kontinentai: tai, kad buvai Balyje, tikrai nereiškia, kad matei visą Indoneziją, nes kitos salos nuo Balio skiriasi daug labiau, nei Latvija ar Lenkija nuo Lietuvos. Kartais būna didesnis atradimas nuvykti į naują jau seniau aplankytos šalies regioną nei į kitą šalį.
Taip pat nematau prasmės keliauti “dėl skaičiaus”: pvz. buvau Tailande prie pat sienos su Laosu, galėjau “dėl skaičiaus” pervažiuoti tą sieną dienai ir grįžti atgal, bet kam? Geriau tą laiką skyriau gilesniam šiaurės rytų Tailando pažinimui. O kai važiuosiu į Laosą tai ne vienai dienai.
Užuot nuvažiavęs dienai į Laosą, praleidau kelias dienas įspūdingame Šiaurės Tailando Phi Ta Kon festivalyje
Kokių malonių nutikimų įvyko keliaujant? O kokių nemalonių, gal net pavojingų?
Malonių per daug, kad būtų galima išvardyti – 95% yra malonūs. Rašau ištisą straipsnių seriją su įspūdingiausiomis pasaulio patirtimis – įspūdingiausi kriokliai, įspūdingiausi festivaliai, įspūdingiausi senoviniai miestai ir t.t. – ir manau pabaigoje ten bus apie 1000 įrašų. Viskas yra čia: https://augustinas.net/category/lankau-pasauli/idomiausios-vietos
Perito Moreno ledynas Argentinoje – tarp 10 įspūdingiausių gamtos vietų
Malonu atrasti ką nors naujo ar pamiršto, apie tai papasakoti. Pavyzdžiui, itin smagu atrasti naujas, kitur neaprašytas, lietuviško paveldo vietas, kai net vietos lietuviai dėkoja ir sako nieko apie jas ne(be)žinoję. Malonu įkvėpti lietuvių palikuonims lietuvybę, norą tas vietas saugoti: pvz. Ledforde (Ilinojus) užfiksavome visiškai apleistas, mišku užaugusias šimtametes lietuvių kapines, kurių vietą mums dar tegalėjo parodyti vienas žmogus, o kiti kalbinti lietuviai nieko nežinojo. O paskui malonu buvo išgirsti, kad lietuviai iš kitų miestų, išgirdę apie kapines iš mūsų, nuvažiavo ten ir jas sutvarkė (ekspedicija “Šaknys”). Vest Franforte (Ilinojus) po mūsų apsilankymo lietuviai nutarė iškelti virš lietuvių kapinių trispalvę, o Rio de Žaneire atradome pamirštą didelį paminklą lietuviams, kuriam grėsė nugriovimas: informavome konsulą, bendruomenę apie situaciją ir, atrodo, pavyko paminklą išgelbėti.
Prie Rio de Žaneiro lietuvių paminklo
O nemalonūs patyrimai irgi savaip įdomūs, suteikia patirčių, pažinimo. Tarp tokių labiau “sukrečiančių”:
*Buvau apiplėštas Rio de Žaneire: ant manęs vidury dienos sušoko šeši vyrukai, parvertė, puolė plėšti kišenes. Laimė, jų turiu daug, ir tų, kur telefonas ar piniginė, nepaėmė. Patirtis daug davė pažinimo prasme: aplinkinių reakcijos (niekas nieko nedarė, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia), apsilankymas policijos nuovadoje (ir išklausytos kitų nukentėjusiųjų istorijos) ir t.t.
*Kai 2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas (per kurį sprogo Fukušima), buvau aukščiausio Tokijo dangoraižio viršutiniame aukšte. Labai smarkiai drebėjo, mačiau, kaip tolumoje užsidegė naftos verslovė, teko evakuotis laiptais, matyti, kaip neįtikėtinai ramiai beveik visi japonai į viską reaguoja…
Žemės drebėjimo metu, visiems puolus ant žemės
*2020 m. kovo 11 d. išvažiavome iš Lietuvos link pietryčių Azijos ir netrukus po to, mums būnant pakeliui Katare, Lietuvoje įvestas karantinas, uždarytos sienos. Reikėjo sekti situaciją pasaulyje, spręsti, ką daryti toliau, idealiu atveju rasti tokią šalį, kur dar galima įvažiuoti ir nėra (ir nebus) karantinų. Ir radome tokią šalį Pietų Korėjoje, spontaniškai ten nusipirkome bilietą iš Indonezijos – bet pora savaičių iki tol buvo įtemptos. Ir visgi ir tos savaitės, ir visi metai po to labai daug davė – mačiau visai skirtingas skirtingų kultūrų reakcijas į tą pačią bėdą, išmoningiausius ir keisčiausius sprendimus. Deja, pernelyg daug žmonių galvojo “jei pas mus karantinas – reiškia, čia visur taip, viskas tas pats uždaryta, juk tai pasaulinė problema” ir pan.: nepakeliavęs nė negalėjai įsivaizduoti, kaip skirtingai skyrėsi (ir tebesiskiria) pasaulio šalių reakcijos į COVID, tarsi nebe globaliame pasaulyje gyventume.
Stengiuosi visa tai papasakoti lietuviškai dienoraščių serija savo tinklaraštyje nes manau, kad tuo svarbu dalintis ( https://augustinas.net/koronaviruso-pandemijos-dienorasciai-18601 ) – manau, daug kas galėjo būti geriau, jei Europa būtų laiku pritaikiusi, tarkime, Pietų Korėjos patirtį.
2020 m. kovas – atvykę į Katarą dėl epidemiologinės situacijos ten pakeitėme planą važinėti po Dohą viešuoju transportu ir oro uoste išsinuomavome automobilį
Kaip keliauti taupiai – kokie būtų tavo patarimai? Kam tu pats negaili pinigų, o kur taupai labiausiai?
Svarbu neturėti fiksuotų planų, o naudotis galimybėmis. Turiu ne vieną ar kelias idėjas, o dešimčių idėjų sąrašą – ir kas kartą žiūriu, kurią tuo metu įgyvendinti logiškiausia, pigiausia (pagal skrydžių kanas ir kt.). Per pandemiją tai tapo dar svarbiau nei kada anksčiau, nes kiekvienu metu daugelis idėjų net teoriškai neįgyvendinamos dėl karantinų.
Didžiausius nuostolius, manau, keliautojai patiria “lygioje vietoje”, nusipirkdami tą patį (ar beveik tą patį) už kelis kartus brangiau (pvz. tą patį lėktuvo bilietą, priklausomai nuo pirkimo laiko, būna, galima gauti ir už 100, ir už 1000 eurų). Arba iš įpročio pirkdami kas jiems nebūtina (pvz. iš įpročio keliauja su konkrečia agentūra, kai nesunkiai galėtų susiorganizuoti patys; iš įpročio perka brangią teisę lėktuve vežti bagažą, kai dalies daiktų paskui net nepanaudoja). Čia padeda patyrimas: kiekvieną kartą reikia klausti savęs “Ar tikrai man to reikia?”, “Ar nėra geresnių alternatyvų?”.
Mano 2018 m. kelionės pigiais skrydžiais maršrutas į Kanarų salas ir atgal. Sutaupiau kelis kartus, o dar aplankiau papildomų miestų
Netaupau lankytinoms vietoms ir patirtims: juk keliauju dėl jų, per jas pažįstu šalį, toje šalyje kitą kartą gal nebūsiu… Saikingai taupau nakvynės vietoms, įrangai: svarbu pasirinkti taip, kad negaiščiau laiko, darbus daryčiau kokybiškai, net ir dirbdamas galėčiau jaustis šalies dalimi (padeda gražus vaizdas į miestą ar gamtą). Tačiau tai man tapo aktualu tik dabar, kai iš užsienio ir dirbu – kol tik keliaudavau, šiose srityse taupydavau daug labiau. Kita vertus, dabar daugiau galiu taupyti transportui: anksčiau kelionės laikas buvo aukso vertės, dabar jo turiu į valias (o kokiame autobuse juk galiu ir dirbti).
Tuo tarpu maistui, drabužiams niekada neišlaidauju, perku pigiausia. Taip pat radikaliai vengiu “nieko neduodančių išlaidų”, kaip visokie apgavikai/kaulytojai, tarpininkai, prestižas, nevietinės patirtys, “lietuviškas” telefonas užsienyje. Tačiau kitiems žmonėms gal svarbūs kiti dalykai – pagal tai, kas kelionėse svarbiausia, skirstau keliautojus į 13 tipų ( https://augustinas.net/12-keliautoju-tipu-kuriam-priklausote-jus-10920 ). Todėl kur taupyti, o kur ne – asmeninis pasirinkimas, priklausantis nuo pajamų ir poreikių.
Henos apgavikės mulkina Aistę: neprašytos padarė heną, paskui prašė itin didelės kainos. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau
Bet labiausiai kelionės kaina priklauso nuo paties pirmojo sprendimo: į kokią šalį keliauti? Reikalas tas, kad viešbučių, skrydžių, restoranų, pramogų, kuro kainos skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis ir 10 ir daugiau kartų: Indonezijoje gali gauti visai padorų kambarį su privačiu tualetu už 8 eurus, o Niujorke (bei daugybėje kitų JAV miestų) ir už 80 eurų nieko panašaus greičiauisiai negausi.
Man, kai praleidžių kur nors du ar tris mėnesius, šalies kainų lygis pasijaučia dar labiau. Faktas toks: kad ir kiek stengtumeis taupyti kokioje JAV ar Australijoje, kad ir kiek eitum į kompromisus su komfortu, sunkiai ten pavyks išsisukti išleidus tokią sumą, už kurią kokioje Indonezijoje, Tailande ar juoba Kazachstane gali “gyventi kaip karalius”, iš viso netaupydamas. Taigi, stengiuosi gyventi ir dirbti tame vadinamajame “antrajame pasaulyje”, kur kainos dar žemos, bet kokybė jau aukšta (interneto greitis ir pan.) – man mano pajamų pilnai užtenka, kad tokiose šalyse galėčiau gyventi labai patogiai: geri būstai gerose vietose, automobilio nuoma ir pan. Tačiau negalėčiau sau leisti taip gyventi brangiausiose šalyse – todėl į jas keliauju trumpesniam laikui – labiau kaip turistas ir ten taupau labiau (pvz. keliaudamas po Suomiją nakvodavau automobilyje ant pripučiamo čiužinio, o dirbdavau “Hesburger” restoranuose). Taip pat tik trumpesniam laikui “kaip turistas” keliauju ir į tokias vietas, kur , kur “gyventi ir dirbti” trukdo infrastruktūros nebuvimas, politiniai ribojimai, interneto cenzūra ir pan.
Po nakties palei gatvę Suomijoje. Universalo perdarymo į minikemperį idėją “nusižiūrėjome” Pietų Korėjoje
O čia mano straipsnis, parašytas dar tada, kai keliaudavau trumpm per atostogas su daugiau patarimų – “Kaip aš keliauju pigiai, daug ir kokybiškai”: https://augustinas.net/kaip-as-keliauju-nebrangiai-daug-ir-kokybiskai-6638
Kokiais būdais keliauji dažniausiai?
Stengiuosi “neužsiciklinti” ir kiekvieną šalį pažinti tuo būdu, kuris ten yra geriausias, patogiausias, labiausiai atspindi vietos dvasią – taip net ir nusigavimas nuo taško A iki taško B yra šalies patirties dalis.
Pavyzdžiui, per Japoniją keliavau jos “ikoniniais” greitaisiais geležinkeliais. Per Indiją irgi traukiniais – tik ten jau ne greitais, bet labai atspindinčiais vietos dvasią. Ir specialiai išbandžiau visas Indijos geležinkelių klases, nuo žemiausios iki aukščiausios, tokiu būdu pamatydamas Indijos socialinę piramidę.
Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. Tuoj reikės lipti – žmonės iš nugaros ragino stumtis kuo labiau, antraip neišlipsi, nes iš išorės plūstanti minia įstums atgal
Po Australiją keliavau kemperiu – ten daug šimtų kilometrų nebūna jokių viešbučių, užtat gali tiesiog stoti pakelėje ir nakvoti po be galo žvaigždėtu dangumi.
O Karibuose keliavau kruizais: kai kurie nepriklausomi keliautojai juos vertina skeptiškai, bet Karibuose tai geras būdas net ir “pažintiniam keliautojui”, kadangi alternatyvus transportas ir viešbučiai ten brangūs. O čia laivas išlaipina kas rytą vis kitoje nedidelėje saloje (kur gyventojų tiek, kiek kokiame Lietuvos miestelyje), per dieną ją spėji apžiūrėti, ir tave plukdo toliau – nakvoji laive, nereikia viešbučio, ten dar gauni ir pusryčius, vakarienę, susipažįsti su amerikietiška kruizų kultūra: tai juk irgi pasaulio pažinimo dalis…
Kruiziniame laive
Bet daugiausiai šalių aplankiau automobiliu, nes tai suteikia didžiausią laisvę, galima aplankyti bet kurias vietas kokiu nori laiku, nuvykti ir toliau turistinių vietų ar transporto mazgų.
Esu parašęs straipsnį apie ypatingiausius būdus keliauti, kuriuos išbandžiau: https://augustinas.net/ypatingiausi-kelioniu-budai-6210
Per Egiptą nuvažiavome 4000+ km automobiliu
Ar iš kelionių parsiveži suvenyrų?
Ne. Tik atsiminimus, nuotraukas, video medžiagą. Ne tik todėl, kad čia taupau. Bet kartu manau, kad suvenyrai aktualesni tiems, kurie keliauja retai, kad primintų jų gyvenimo keliones, bet šiaip daugelis jų paskui tik renka dulkes. Nuotraukas, vaizdo medžiagą visada galiu turėti su savimi bet kur pasaulyje (kompiuteryje), priešingai nei fizinius suvenyrus.
Kaip susidedi kuprinę? Kas joje visuomet būna?
Turiu Excel lentelę, kur surašyta, ką pasiimti, ir prieš išvykdamas ją pereinu akimis, viską susidėjęs – darsyk.
Būtini daiktai, kaip dokumentai ar pinigai. Taip pat man dėl darbo ir projektų reikia ir namažai įrangos – nuo kompiuterio iki visokių išorinių kroviklių, laidų.
Bet šiaip galiu keliauti su 4 kg kuprine (jei be kompiuterio), jei su kompiuteriu – 7 kg. Daug sutalpinu į kišenes. Stengiuosi, kad nereiktų pirkti bagažo. Jei bagažas įeina, tada dar pasiimu ir lagaminą, daugiau drabužių.
Išsamesnis daiktų, kuriuos visada imu, sąrašas yra čia: https://augustinas.net/ka-imti-i-kelione-daiktu-sarasas-ir-patarimai-12271
Susikrovimui paruošti daiktai ant stalo. Patogiausia pirma daiktus susidėti matomoje vietoje, o paskui, patikrinus pagal sąrašą, ar nieko netrūksta, jau skirstyti po kišenes, kuprinę, lagaminą.
Kai būni svetur, ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?
Gal nuskambės netikėtai, bet tikriausiai nieko.
Ne, ne todėl, kad Lietuvoje man nebūtų nieko brangaus ar artimo.
Tiesiog kad šiais laikais beveik viskas yra prieinama kur tu bebūtum. Daug pramogų, hobių ir visi darbai yra mano kompiuteryje, o jį vežiojuosi su savimi – ten ir filmai, knygos (gali būti ir lietuviški). Per kompiuterį bendrauju ir su draugais, giminėmis – jie patys irgi nebūtinai Lietuvoje.
Žiūrime filmą Panamoje
Kadangi dėl “Gabalėlių Lietuvos” daug susiduriu su užsienio lietuvių bendruomenėmis, tai ir lietuviškai gaunu gyvai pakalbėti didelėje dalyje pasaulio, kartais gaunu ir lietuviško maisto.
Kartais galbūt kyla švelni nostalgija pavieniams smulkiems dalykams, gal kokio restorano maistui ar kokiai pramogai ar gyvam susitikimui. Bet lygiai taip pat galiu pasiilgti ir to, ką galėčiau patirti tik Pietų Korėjoje, tik Brazilijoje ar dar kur.
O šioje “karantinų epochoje” viskas dar labiau susimaišė: didelę 2020-2021 m. dalį daug kas iš tų dalykų, kurių teoriškai būčiau galėjęs pasiilgti Lietuvoje, ir pačioje Lietuvoje buvo uždrausti…
Valgome lietuviškai-brazilišką kugelį su Klaudijumi Kupstu, įkūrusiu San Paule lietuvių restoraną
Kokios tavo gyvenimo vertybės, kas tau svarbiausia? Koks tavo gyvenimo tikslas?
Aš – kultūrinis reliatyvistas; mano nuomone, technologijos gali būti pranašesnės, ekonominė sistema gali būti geresnė – bet visos kultūros yra lygios. Negalima objektyviai atsakyti, koks maistas skanesnis, koks rūbas “tinkamesnis”, kokios dainos gražesnės, kurios žmogaus teisės svarbiausios, kaip reikia švęsti ir t.t. Visa tai pasaulyje smarkiai varijuoja ir nėra teisiųjų ir klystančių. Keliaudamas pamatai, kaip puikiai veikia įvairiausios elgsenų, tradicijų, teisių ir pareigų sistemos.
Žmogus su šiuolaikiniu telefonu, bet tautiniu draa Mauritanijoje
Deja, dažnai mažesnių, skurdesnių tautų kultūros nyksta: arba per prievartą (pvz. okupacja, kolonizacija), arba “savanoriškai”, nes tenykščiai žmonės ima pasąmoningai manyti, kad, jei kitos šalys turtingesnės, didesnės, reiškia, ir jų kultūra pranašesnė. Pradeda tą kultūrą imituoti, atsisakyti savos…
To kultūrų nykimo, didesnių pasaulio galybių kopijavimo, man tikrai labai gaila. Stengiuosi skatinti žmones saugoti savo kultūras, būti savimi. Kartais tam pakanka dėmesio: vietose, kur turistai vietinių kultūras lanko, giria, moka pinigus už pvz. bilietą į tradicinius šokius, jos paprastai laikosi daug tvirčiau.
Panamos indėnų emberų kaime. Kaip pasakojo kaimiečiai, ten, kur atvyksta turistai, kultūra ir kalba išsialikiusi daug geriau, nes vietiniai mato, kad tai įdomu net ir užsieniečiams bei iš to galima uždirbti. Kaimuose toliau nuo pagrindinių kelių tai išnykę.
Savo ruožtu, labai gaila matyti, kaip kai kurie vakariečiai ima “auklėti” kitų kultūrų atstovus, aiškinti, kad, jei jie gyvena kitaip – tai reiškia necivilizuotai, atsilikusiai, nemoderniai, neteisingai.
Pasaulyje daug visuomenės grupių, kurioms sunku. Ir ne – tai tikrai nėra tos visuomenės grupės, kurios daugeliui visų pirma iškyla prieš akis, kai išgirsta žodžius “persekiojamieji”, “diskriminuojami”, “vargšai”!.. Reikalas tas, kad kai apie kažkokių žmonių tariamai “prastą situaciją” jau žino didžioji dalis pasaulio, apie tai madinga kalbėti visokiems influenceriams ir net tarptautinėms organizacijoms – tai tokių žmonių situacija dažniausiai jau santykinai nėra bloga, jie sulaukia iš visur daug paramos (politinės, piniginės ir kt.).
Blogiausia situacija kai kuriose iš tų vietų ir bendruomenių, apie kurias beveik niekas nerašo, nežino.
Stengiuosi ir apie tai papasakoti – kalbėti ne apie tas vietas, apie kurias madinga, bet pateikti visą pasaulio vaizdą be išankstinių nuostatų.
Atskyrimo siena Betliejuje, aptvėrusi palestiniečių miestą
Skiriu tokį didelį dėmesį Lietuvai ir lietuviams todėl, kad čia gimęs, mokėdamas kalbą, pažindamas mentalitetą galiu geriausiai prisidėti prie būtent lietuvių kultūros išsaugojimo, įprasminimo: turiu žinių ir suvokimo, kurį galiu panaudoti, dalintis. Bet nemanau, kad lietuvių kultūra objektyviai “teisingiausia” ar “svarbiausia” iš visų.
Uždirbu pinigus iš turtingų šalių (daugelis klientų iš JAV, Izraelio, Kanados), o juos leidžiu gerokai skurdesnėse. Mano nuomone, tai geriausias būdas padėti ekonomiškai – tokiu būdu skurdesnėse šalyse remi tuos, kurie dirba, stengiasi, tarsi “duodi jiems meškerę”. Jei nenuvykčiau į tą šalį, kiekvienas toks AirBnB buto nuomotojas, gidas, kiosko pardavėjas turėtų mažiau pajamų; o juk tų gautų pajamų daugelis neįsideda į kojinę, jas leidžia toliau, padėdami dar kitiems tautiečiams. Šitaip “tinkamas” turizmas gali padėti skurdžioms šalims stotis ant kojų – ne viena šalis iš turizmo prasigyveno.
Skurdi parduotuvėlė neturistinėje zonoje Kenijoje. Akivaizdu, kad savininkai daug neturi, bet stengiasi, dirba, ir atėjęs čia apsipirkti turistas (kuris perka daugiau ir brangiau, nei vietiniai) atneša svarbių pajamų
Išeina, kad, tarkime, amerikietis perka iš mūsų paslaugą ir sumoka nedidelį procentą savo algos. Man, lietuviui, ši suma atrodo jau gerokai didesnė, nes Lietuvoje esu įpratęs prie mažesnių algų. Na o kai išsinuomojame už tą sumą AirBnB butą savaitei kokioje Indonezijoje, tai indoneziečiui savininkui ta suma išvis labai reikšminga – ji gali prilygti vidutinei mėnesio algai jo šalyje…
Išmalda – ne tas pats. Išmaldos (plačiąja prasme) dalinimas skatina ir kitus prašinėti, o ne užsiimti tokia naudinga veikla, kuri ilgainiui padėtų visai šaliai stotis ant kojų. Ir ne, išmalda nepadedi didžiausiems vargšams: tie, kurie gerai moka prašyti išmaldos iš turistų, tikrai nėra skurdžiausieji. Jei įkalbina duoti jus – įkalbina ir ne vieną dešimtį ar šimtą kitų, o turistai linkę duoti daug. Išmaldą / labdarą duodu retai, ypatingais atvejais – pvz. smogus karui (kai į nepavydėtiną situaciją gali papulti ir eiliniai darbštūs žmonės) ar kai atiduodu, ko pačiam nebereikia, tiems, kurie duoda suprasti, kad jiems toks daiktas dar praverstų.
Ukrainos karai – vienas atvejų, kur aukoju gryną labdarą. Nuotraukoje – mes Kijeve 2015 m. karo fazės metu
Bet labai sunku viską paaiškinti keliais sakiniais – esu parašęs ilgą straipsnį apie savo kelionių etiką, kaip keliauti, kad padėtume – https://augustinas.net/etiskos-keliones-kaip-keliauti-kad-padetumete-12666
Ar keliausi visą gyvenimą, ar kada nors “nusėsi”? Gal esi nusižiūrėjęs savo svajonių šalį, kurioje norėtum auginti vaikus, pasenti?
Mano gyvenimas, galima sakyti, susidėjo iš kelių skirtingų etapų ir kelionės juose buvo skirtingos.
*Buvo mokyklos laikai ir pirmosios kelionės su tėvais.
*Buvo studijų metai (2006-2010 m.) ir tuomet keliavau nepriklausomai, bet vis tiek labiau kaip “tipinis turistas”, kuris stengiasi pamatyti svarbiausias vietas pagal kelionių vadovų knygas (didingiausią architektūrą, gamtą). Draugystė su Aiste įnešė naujų vėjų: jai patiko renginiai, šventės, gyvoji kultūra, tad į keliones įtraukiau ir tai.
*Sekantis etapas buvo “įprastas darbas” teisininkų kontoroje, kelionės tik per atostogas (2011-2017 m.) – bet tada jau pradėjau įsigyventi į šalis. Keli mėnesiai prieš kelionę pradėdavau žiūrėti jų filmus, klausytis jų muzikos, domėtis naujienomis, mokytis kalbos, planuoti. Po kelionės panašiai trukdavo informacijos sisteminimas, straipsnio į “AŽ kelionės” rašymas, papildomas domėjimasis. Išeidavo, kad jau tada didžiąją dalį laiko gyvendavau kokia nors šalimi, nors realiai ją lankydavau tik 1-2 savaites (kad ir labai intensyviai), o iš viso per metus keliaudavau kokias 40 dienų (visos atostogos + ilgieji ir kai kurie kiti savaitgaliai).
*Ir pagaliau dabartinis skaitmeninio klajoklio etapas (nuo 2017 m.).
5 dienų kelionė į Pekiną “senais laikais”
Koks sekantis etapas, kada? Nežinau. Negaliu pasakyti svajonių šalies kai daugybėje šalių nesu buvęs. Turiu susirašęs planų dešimčiai metų į priekį, bet ar visus įgyvendinsiu, ar poreikiai nepasikeis, ar iš tikrųjų nenorėsiu kažkur “nusėsti” metams ar ilgiau? Nežinau: manau, kad niekas negali pasakyti, ką jis darys po 10 metų, nes žmonės keičiasi ir po 10 metų gal būsiu iš dalies kitas žmogus, kaip ir prieš 10 metų nebuvau toks, koks esu dabar.
Juoba, iš viso nėra garantijos, kad tuos dešimt metų išliksiu gyvas, sveikas, nebus kitų negandų. Visi matome kas darosi pasaulyje. Istorijoje nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kai viskas “sugriuvo” per kelis mėnesius (karai, genocidai, okupacijos). Taip buvo ne kartą ir Lietuvoje. Ir niekas negarantuotas, kad tai nepasikartos vėl.
Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas – tiesa, jis, aišku, post factum gerokai redaguotas dėl pandemijos
Jaučiu laiko spaudimą ir suprantu, kad gyvenimas trapus ir neamžinas. Laisvė, galimybė siekti savo tikslų – dar trapesnė. Jei turiu idėjų, stengiuosi įgyvendinti artimiausiu metu, neatidėlioti, kiek įmanoma pradėti nuo svarbesnių, nes bet kurią akimirką galioja taisyklė: “Tokio momento, kaip dabar, niekada daugiau nebus”.
Komentarai
Naujausi komentarai