Azija – kelionių vadovai

Kasdienė žmonių jūra Šibujoje

Neseniai buvau Japonijoje. Kiek stebina, kad Japoniją aplanko tik keli milijonai turistų per metus – atsižvelgiant į šalies dydį tai gana mažai. Shiny bloge radau mintį, kad Tokijas nėra įdomus miestas ir labiausiai tinkamas apsipirkimui. O man asmeniškai Tokijas yra pasaulio vieta kur, turbūt, jaučiuosi geriausiai.

Jis man patinka visų pirma dėl atmosferos. Tai didžiausias pasaulio miestas (37 mln. žmonių!) ir tą būdamas jame jauti. Tarp dangoraižių nardantys traukiniai, daugiaaukštės gatvės, “žmonių jūros” perėjose, šaligatviuose ir geležinkelio stotyse, dešimtis kvadratinių kilometrų padengę dangoraižiai, o nuo jų viršūnių nesimato ne tik miesto, bet netgi ir centro krašto (t.y. vietos kur baigtųsi aukšti pastatai ir prasidėtų priemiesčiai). Mažutėlės kavinės kur taupant vietą sugrūsti stalai, “grūdėjai” dar smarkiau grūdantys žmones į sausakimšus metro piko valandomis.

Pačinko - tradicinis japonų elektroninis lošimas iš pinigų

Kituose pasaulio didmiesčiuose yra panašių elementų – bet tai būna kelios ar keliolika vietų, pats centras, o čia ištisi rajonai tokie. Esu skridęs iš Tokijo per Paryžių, o Paryžiuje nakvojau – tai Paryžiuje buvo panašus jausmas, kaip iš to paties Paryžiaus ar Londono grįžus į Vilnių.

Tam, kad suvokti Tokijo dydį, reikia aplankyti įvairius jo rajonus – Šindzuku, Akihabarą, Nihonbašį, Odaibą, Šibują, Ginzą, Haradžiuku ir t.t. Pamačius, kad viskas, kas aukščiau išvardyta, nėra tik kažkokiame viename centre, o bemaž visur ir ateina tas suvokimas – arba gal supratimas, kad vis dar nesuvoki to dydžio. Ir visgi tie rajonai labai skirtingi – valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos bei anime Akihabara, jaunimo Šibuja, per drebėjimus ir karus išlikusi senovinė Janaka ir t.t.

Kapsuliniai viešbučiai - žmonės juose gauna ne numerį, bet kapsulę. Beje, joje gali būti Full HD televizorius, internetas. Žemė Tokijuje daug brangesnė už technologijas. Jei kapsulė jums per maža galite rinktis kitą kambarių klasę - "mažas dvivietis", kurių plotas keli kvadratiniai metrai, o lova - siauresnė nei įprasta.

Ir, be abejo, visa japonų kultūra smarkiai skiriasi nuo mums įprastos. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo – juk daug kur ji skiriasi. Bet kokioje Afrikoje, Lotynų Amerikoje vietinė yra tik kaimų kultūra. Ir ji ilgainiui nyksta – praturtėję, į miestus išsikėlę tenykščiai žmonės bemat supanašėja su vakarieičiais (tebesilaiko nebent religinių normų).

O japonai bene vieninteliai turi savą ir “aukštąją” kultūrą – meno, verslo, etiketo, politikos, miestų… Aišku, ir japonai yra kai ką perėmę iš vakarų – tačiau manau, kad būtent iš Japonijos patys vakarai pasiėmė daugiausiai (lyginant su kitomis nevakarietiškomis tautomis). Anime ir manga, suši ir bušido (bei kiti kovos menai), haiku, origami, bonsai ir dar daug kas. Dar įspūdingiau atrodo tokie kultūros mainai žinant, kad japonų Vakaruose gyvena mažai (lyginant su arabais, kinais, turkais, indais, žydais, lotynų amerikiečiais).

Bunraku - viena japoniško teatro formų. Juodai apsirengę lėlininkai čia valdo stilizuotas lėles.

Yra ir daugybė dalykų, kurie itin populiarūs Japonijoje, bet į vakarus neatėjo – pačinko ir milžiniški žaidimų automatų salonai, kabuki, no ir bunraku teatrai, ryokan ir kapsuliniai viešbučiai, daugiafunkciai tualetai ir t.t. Net savų jaunimo subkultūrų čia gausu (otaku, haradžiuku, lolitos…) – kai tuo tarpu likęs pasaulis apimtas tų pačių gotų, skinų ar pankų.

Kas svarbiausia – nemaža dalis šių reiškinių yra atsiradę neseniai, pastaraisiais dešimtmečiais. Kituose kraštuose tuo tarpu vietos kultūra paprastai yra “sena” – šimtmečių tradicijos. O kas nauja “dalinamasi” su kitomis šalimis. Jei išpopuliarėja vienur – paplinta visur.

Tuo tarpu japonų kultūra dar neprarado gebėjimo kurti tai, kas ją išskirtų iš kitų šalių.

Tokijo panorama kelios minutės po pirmojo smūgio (matosi gaisras Odaiboje)

Šis mano straipsnis Agavaro Kabanderio slapyvardžiu spausdintas laikraštyje “Babilonas”

Žemės drebėjimas mane užklupo būnant viršutiniame dangoraižio aukšte

Kas penktas pasaulio žemės drebėjimas, stipresnis negu šešių balų, įvyksta Japonijoje. Todėl kai penktadienį, kovo vienuoliktąją, lankantis Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelėje pradėjo drebėti žemė, nenustebau.

Drebėjimas pradžioje buvo silpnas – aš jį pajutau, nes stovėjau vietoje. Kas vaikščiojo – jo dar nejautė. Likimo ironija, kad tuo metu kaip tik skaičiau informacinį tekstą pasakojantį apie investicijas į Tokijo savivaldybės dangoraižio apsaugą nuo žemės drebėjimų.

Maždaug per dešimt sekundžių drebėjimas įsismarkavo. Apžvalgos aikštelės darbuotojai liepė visiems sėstis ant žemės. Taip saugiau – neįmanoma susižaloti pargriuvus. Pastatas gana smarkiai siūbavo. Kai kurie turistai bijojo. Japonai (išskyrus vieną vyresnio amžiaus moterį) laikėsi ramiau, fotografavosi. Jie turbūt žino, kad dangoraižiai ir turi siūbuoti, tai – visiškai saugu.

Pirmasis smūgis baigėsi po maždaug pusantros minutės. Žmonės pamažėle atsistojo ir grįžo dairytis. Iš apžvalgos aikštelės Tokijas buvo kaip ant delno. Jokių sugriovimų nesimatė. Tačiau vienoje vietoje, maždaug už trylikos kilometrų, Odaibos rajone, į dangų tuntais kilo juodi dūmai. Kaip vakare sužinojau, degė vieno didelio pastato stogas. Tokijas toliau gyveno savo gyvenimą – žmonės vaikščiojo, važinėjo mašinos. Tačiau dalis žmonių stoviniavo atvirose vietose – taip saugiau, niekas neužkris nuo aplinkinių namų. Kai kurie kiti tokijiečiai dėl ėmė nešiotis šalmus.

Pačioje apžvalgos aikštelėje nuostoliai irgi buvo maži: tik suvenyrų parduotuvėlėje kai kurios trapios prekės nukritusios sudužo.

Tuomet prasidėjo antrasis smūgis – vėl visiems teko sėstis ant žemės. Aikštelės darbuotojai viską per garsiakalbius sakė vien japoniškai, tačiau jų nurodymus buvo galima suprasti iš aplinkinių veiksmų.

Taip smūgiai ir ramybės periodai keitė vienas kitą apie valandą. Paskui, kai žemės drebėjimas, atrodė, nurimo, apžvalgos aikštelės darbuotojai leido žmonėms leistis žemyn. Laiptais. Liftai nebuvo įjungti – tai nesaugu. Ir ateinančiomis dienomis dauguma mietso liftų tebebuvo išjungti. Žmonės išsirikiavo į eilę bei tvarkingai nulipo.

Tvarkingos eilės prie taksofonų

45 minutės po drebėjimo: nustojus veikti mobiliajam ryšiui prie taksofonų susidaro žmonių eilės

Nusileidęs į pirmąjį aukštą išvydau prie televizoriaus besibūriuojančius žmones. Televizija, be abejo, japoniška – bet iš rodomo Japonijos žemėlapio, kuriame ryškiai pažymėta rytinė salų pakrantė, buvo galima suprasti – cunamis.

Ir kitose vietose žmonės žiūrėjo tuos pačius vaizdus. Tokijuje gausu lauko ekranų, kurie įprastai rodo reklamas – tačiau vos įvykus svarbesniam įvykiui nedelsiant ima transliuoti žinias. Per klaidą užėjau į vieną įstaigą, atrodo, universitetą, kur žmonės taip pat sekė įvykius per televiziją.

Prie taksofonų susidarė žmonių eilutės. Matyt, jie skambino artimiesiems – galbūt esantiems pavojaus zonoje. Mobilusis ryšys veikiausiai dėl didelio apkrovimo nebeveikė.

Ant geležinkelių sustojo traukiniai. Tokijuje jų itin daug, duagybė milijonų žmonių jais kas dieną vyksta į darbą. Vienas traukinys pasiliko ant pervažos – policija netrukus pakėlė automatiškai nusileidusį užtvarą ir žmonės vėl galėjo praeiti. Kiti traukiniai sustojo ant ilgų viadukų. Geležinkelių kompanijų darbuotojai, nešini vėliavėlėmis, palydėjo jų keleivius atgal į gatvę.

Valanda po drebėjimo: geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Ore tvyrojo nerimas, tačiau panikos nebuvo. Nei per žemės drebėjimą, nei po jo. Niekas nebandė užlįsti be eilės, nelakstė gatvėmis, nesistumdė, nerėkė, nepažeidinėjo teisės. Net per raudoną šviesą gatvę pereinančius mačiau vos kelis žmones.

Dalis įstaigų – parduotuvių, restoranų – nustojo veikti, tačiau dauguma tebetęsė darbą. Tuo metu buvau Haradžiuku rajone, vėliau Šibujoje. Prie daugelio kavinių ten susidarė eilės – tačiau pusvalandį pavaikščiojęs radau ir laisvą vietą. Dar ilgesnės eilės susidarė prie autobusų stotelės – juk daug traukinių nevažiavo. Mačiau eilę ir vienoje maisto parduotuvėje.

Metro linija, vendanti į Nihonbaši rajoną, kuriame buvau apsistojęs, vakare veikė – tad eiti dešimties kilometrų pėsčiomis neteko (bet iki pačios artimiausios stotelės neprivažiavau). Kiek tądien paskaičiau internete – ne vienam tokijiečiui teko pėdinti namo ir ilgesnes distancijas. Dalis jų kolegų liko nakvoti biuruose. Iš interneto sužinojau ir epicentro vietą bei tikrąjį tragedijos mąstą (tada buvo šimtai žuvusiųjų, tūkstančiai dingusiųjų). Pačiame Tokijuje sužeista dvidešimt žmonių įgriuvus stogui. Turint omenyje, kad ten gyvena 37 milijonai tai – labai mažai.

Žemė ir toliau vis kartais sudrebėdavo – bet jau menkiau. Tai tęsėsi visą savaitgalį.

Gyvenimas Tokijuje grįžta į savo vėžes

Piko valanda šeštadienio ryte

Kitą rytą, šeštadienį, dauguma traukinių jau važiavo. Piko valandos iš penktadienio vakaro persikėlė į šeštadienio rytą. Kai kurie traukiniai važiavo perpildyti (tai Tokijuje įprasta). Pačiam pavyko įlipti į antrąjį. Tačiau vienoje stotyje mačiau kur kas ilgesnę eilę, besidriekiančią iki pat lauko. Net ir čia vyravo tvarka – metro darbuotojai į peroną įleisdavo tiek žmonių, kad nesusidarytų pavojinga grųstis. Naują grupę įleisdavo tik daliai seniau įleistųjų išvažiavus. Metro darbuotojai, kaip įprasta per kiekvieną piką, užtikrindavo, kad nė viename traukinyje neliktų tuščios vietos, bet durys dar užsidarytų.

Ne viena užsidariusi įstaiga dar neveikė: pavyzdžiui, Tokijo nacionalinis muziejus, vienas prekybos centrų, visas „Starbucks” kavinių tinklas. Bet žmonės toliau gyveno savo gyvenimą: pirko elektroniką, skaitė mangą (japoniškus komiksus), lošė žaidimų automatais, vaikščiojo parkuose. Buvau nuvykęs ir prie Tokijo įlankos – laivai ten stovėjo nepažeisti, vakarykštis cunamis miesto nepasiekė. Miestas spindėte spindėjo – elektra nė viename rajonų, kuriuose lankiausi, dingusi nebuvo.

Parduotuvėse dalis lentynų po vakarykščio antplūdžio buvo tuščios. Tačiau maisto ir vandens visiems užteko.

Didieji ekranai Tokijo gatvėse vėl rodė reklamas. Bet visos vietinės televizijos dar transliavo vien informaciją apie katastrofą. Kartais rodė jos ir Fukušimos atominę jėgainę. Ten įvyko sprogimas, kiek padidėjo radiacija, evakuoti žmonės. Bet pasirodė, kad ši elektrinė sukėlė didesnį atgarsį Europoje nei pačioje Japonijoje. Japonų žiniasklaidai buvo įdomesni cunamio ir drebėjimo vaizdai, gelbėjimo operacijos, nuolat didėjantis aukų skaičius. Jau rasta tūkstančiai lavonų.

Iš Tokijo išskridau sekmadienį – taip buvau suplanavęs ir anksčiau. Tądien dalis šeštadienį neveikusių įstaigų jau dirbo. Traukinyje buvo daug vietos ir jis važiavo pagal grafiką. Į Naritos oro uostą atvykau likus pusantros valandos iki skrydžio, kaip ir patarė viešbutyje. To pilnai užteko. Ant grindų, mačiau, buvo gulinčių žmonių – greičiausiai jų reisai vakar buvo atšaukti. Manasis nebuvo nei atšauktas, nei atidėtas, kaip ir daugybė kitų sekmadienio skrydžių. Naritos oro uostas, kaip ir visas didžiausias pasaulio miestas, pamažu grįžo į savo vėžes.

Atominė elektrinė, arba žemės drebėjimo tęsinys

Žinios apie kovą su galima nelaime Fukušimos atominėje elektrinėje persekiojo ir vėliau, grįžus į Lietuvą. Europos žiniasklaidoje šiai temai turbūt skirta dar daugiau laiko, negu drebėjimui ir cunamiui.

Įdomu, kad Japonijoje yra visai kitaip. Kelias dienas po stichinės nelaimės visos televizijos ten rodė vien jos vaizdus. Būdamas Lietuvoje skaičiau japonų komentarus interneto forumuose – dabar taip nebėra. Kanalai grįžo prie įprastinių filmų. Tik žinių laidos liko tragedijoms nušviesti. Fukušima Japonijoje sudarė tik mažesniąją dalį nelaimės pasekmėms skirto dėmesio.

Man tai neatrodo keista. Radiacija Japonijoje padidėjo gana menkai. Nors yra kažkoks pavojus, jis dabar nė iš tolo neprilygsta cunamiui, nusinešusiam apie dešimt tūkstančių gyvybių ir šimtus tūkstančių palikusiam benamiais.

Bet iš Europos atrodo kitaip. Atominės elektrinės čia dar kelia didžiulę baimę nuo 1986 m., kai sprogo Černobylis. Dalis žmonių radiaciją įsivaizduoja kaip be jokių ribų sklindantį piktą gaivalą – ir net būdami Lietuvoje, už 8000 kilometrų nuo Fukušimos, perka vaistinėse jodą.

Tačiau juk iš tikrųjų pasaulyje branduolinių sprogimų buvo daugybė (atominių bombų sprogimų, o ne radiacijos nutekėjimų). Branduolinės valstybės yra atlikusios apie 2000 branduolinių bandymų. Dabar tokių šalių yra devynios – ir kiekviena jų privalėjo daug sprogdinti tam, kad įvaldytų technologiją. Sprogdinta paprastai toli nuo miestų. Bet daugybė tų bandymų buvo arčiau Lietuvos, nei Japonija. Štai Sovietai savo branduolinius bandymus darė Kazachijoje, Naujosios žemės saloje. Būtent čia, 2400 km nuo Vilniaus, 1961 m. susprogdinta ir garsioji „Bomba caras”, kurios atominis grybas buvo 64 km aukščio ir tai – galingiausias atominis sprogimas istorijoje.

Pasaulio pabaiga neatėjo. Sveikata sužalojama ar mirtys ištinka tik pernelyg arti sprogimo atsidūrusius. Kalbu apie dešimtis, galbūt šimtus, bet ne tūkstančius kilometrų. Aplinkinių teritorijų evakuacija bei profilaktika jose yra pakankama priemonė žmonėms išgelbėti. Lygiai kaip ir vykstant ugnikalnių išsiveržimams, uraganams, potvyniams ar kitoms nelaimėms. Nuo gamtos nelaimių, beje, ir žmonių yra mirę daug kartų daugiau, nei nuo visų pasaulio branduolinių avarijų, bandymų bei karo veiksmų. Net ir skaičiuojant tik nelaimes, įvykusias po atominės bombos išradimo.