Azija – kelionių vadovai

Lombokas vadinamas „Baliu prieš 30 metų“. Lombokas yra šalia Balio (~30 km kelio laivu), panašaus dydžio, gyventojų skaičiaus. Bet turistai Lomboko dar beveik neatrado.

Lomboke pigiau, net paplūdimiuose daugiausiai vietiniai. Ir Lomboko kultūra įdomi – tiesa, visai kitokia nei Balio. Lomboke vyrauja sasakai – jie musulmonai, tačiau jų gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo, tarkime, arabų.

Tačiau Lomboką pora šimtų metų valdė Balio valdovai, ir apie 15% jo gyventojų – hinduistai baliečiai. Todėl ir Baliui įprastų šventyklų Lomboke netrūksta.

Šis straipsnis apie Lomboką. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Lomboko kurortai turi potencialo, bet ir problemų

Daugelis turistų didžiumą laiko Lomboke praleidžia kurortuose. Kaip ir Balyje prieš 30 metų, jų čia dar nedaug. Pagrindinis – Sengigis šalies vakaruose, išsidėstęs kokie 10 kilometrų palei eilę įlankų, į kurias kas vakarą nuostabiai „tupia“ saulė. Sengigyje yra aukštesnių pastatų, prekybos centrų, pramogų – bet pasiūla ne tokia perkrauta, kaip Balyje.

Alternatyva – pietinis krantas, Kuta Mandalika. Pavadinimas sutampa su Balio Kuta, bet atmosfera visai kita: ten – pramogų sostinė, čia – atviros pajūrio promenados su pavienėmis kavinėmis, o į kai kuriuos kurortus, kaip Tanjung Aan, net asfaltuoto kelio kol kas nėra.

Lomboko paplūdimiuose vyrauja vietiniai: lombokiškiai ar turistai iš kitų Indonezijos vietų. Taip pat visokie prekijai: deja, gana įkyrūs, ir bemat apspintantys retus vakariečių turistus: „Gal apyrankės? Na, bet gi tokia graži ir pigi. Duodu indonezietišką kainą“, „Gal paklodės? Oj, matau, lygiai tokią pat jau turite… Na, už kiek ir kur pirkote? Na, aš parduosiu pigiau!“ ir pan. Kai dažname paplūdimyje prekijų tiek pat, kiek užsienio turistų, vienas ir tas pats turistas „taikiniu“ išlieka ilgai.

Antra lankytų Lomboko paplūdimių problema – nešvara. Net žymiausi tiesiog skendėjo šiukšlėse (labiau, nei Balyje). Kažin kokie šmaikštūs turistai „Open Street Map“ juos buvo sužymėję „labai purvinas paplūdimys: kas nors išvalykite“ ir pan. Tiesa, nešvara problema tik turistams: vietiniai noriai pramogauja tarp šiukšlių ir jiems tikriausiai sunku suprasti, kas ten vakariečiams nepatinka: smėlis, oras, iki +27-30 laipsnių kiaurus metus įkaitusios jūros šiukšlės juk neatims.

Išsprendus šias problemas, manau, poilsiautojų Lomboke galėtų padvigubėti, patrigubėti: jūra čia ta pati, kaip Balyje, tik smėlis gal kiek klampesnis. Juoba, kainos bent kol kas – žemesnės, nei Balyje, ir viešbučio restorane kartais gali pavalgyti už tiek, kiek Balio turguje. Kol kas Lomboką labiau pamėgę kiti musulmonai: valiutos keityklose net keičia Saudo Arabijos rialus.

Tiesa, Lombokui kartais priskiriamas ir Gilis – trys nuostabios gretimos salelės (Travanganas, Meno, Air), kuriose kokybė, tvarka, švara pranoksta net ir Balį, o turistų – gerokai daugiau. Šių salelių istorija, atmosfera kitokia, nei Lomboko, tad jas aprašau atskirai.

Visgi, lankant Lomboką vertą užsukti ir į Gilį (galiausiai mes Gilyje praleidome net daugiau laiko, nei Lomboke), o pakeliui verta užsukti į Autare perlų fermą, kur ekskursijos metu parodoma, kaip veikia perlus gaminančių moliuskų pramonė (nors perlų galima ir nusipirkti, tai nėra tik įkyri parduotuvė).

Lomboko kultūra – musulmoniškas Balis?

Indonezijoje daugybė salų turi savas tautybes ir vyraujanti Lomboko tautybė yra sasakai (~85%). Aišku, sasakai turi ir savo kalbą, virtuvę. Jie – musulmonai ir musulmoniški šauksmai maldai čia vieni plačiausiai ir ilgiausiai skambančių. Vis kyla ir kyla naujos mečetės: turtėjant Indonezijai, kaimai stengiasi atiduoti duoklę Dievui. Kone visos moterys ryši skarelėmis. Tiesa, skarelės spalvingos ir, priešingai arabų kraštams, moterys nėra užsidariusios namuose: jos ir dirba – ypač prekyboje, paslaugose.

Dabartiniai Lomboko miestai, net ir salos „sostinė“ Mataramas, kiek beveidžiai nykių pastatų rinkiniai, tad sasakų kultūros geriausia ieškoti kaimuose. Turbūt įspūdingiausias sasakų kaimas – Sadė. Žmonės čia tebegyvena tradiciniuose namuose šiaudiniais stogais, kur vyras miega aukšesniame kambaryje, o moterys ir vaikai – žemesniame, o kartą į mėnesį per šventę grindys „išplaunamos“ karvių mėšlu. Pusbroliai tuokiasi su pusseserėmis, jas (jų pritarimu) „pagrobę“ iš šeimos ir t.t.

Šias ir kitas tradicijas atvykėliams angliškai papasakoja vietiniai gyventojai, nes kaimas ilgainiui virto tokiu „gyvuoju muziejumi“. Apie 1980 m., kaip pasakojo, pasirodė pirmieji turistai, vėliau kaimiečiai pradėjo rinkti pinigus, vesti ekskursijas. Viena vertus, dėl to kaimas mažiau tikras: dabar daug namų virtę rankdarbių parduotuvėmis. Kita vertus, antraip jis išvis nebūtų išlikęs, juoba toks: tik dėl to, kad gauna iš turistų daug pinigų, vietiniai suinteresuoti negriauti namų su kas kelis metus keičiamais šiaudiniais stogais (užuot moderniai perstatę), kas mėnesį „valyti jų grindis“ karvių mėšlu (sako, dvokia tik laikinai), saugoti kitas tradicijas.

Jei kam norisi aplankyti ne kaimą-muziejų, o šiuolaikinį sasakų kaimą, paprastai siūlomas Tetebatu antro pagal aukštį Indonezijos vulkano Rindžanio šlaituose – tačiau man jis pasirodė labai eilinis, nors siauros gatvelės su vištomis, gaidžiais, šunimis ir įdomios. Bet, atrodo, vietiniams mes buvome įdomesni, nei jie mums, o iki prognozės, neva Tetebatu kada nors bus „Lomboko Ubudu“ (Ubudas – Balio miestas, garsėjantis savo kultūra ir tradicijomis), išsipildys nebent labai tolimoje ateityje. Nesutikome nė vieno kito turisto, nelabai radome jiems ir kokių paslaugų – bent jau pačiame kaime, ne aplink. Tik kaimiečiai labai sveikinosi, klausinėjo iš kur mes: turistai ten dar retenybė.

Kiekviename sasakų kaime daugybė vietinių dar vilki tautiniais rūbais, kalba savo kalba. Ir – ypač salos šiaurėje – seka unikaliu tikėjimu vaktu telu, kuriame sumišęs islamas, hinduizmas, pagonybė. Mat XIII a. islamas atėjo į Lomboką iš labai toli, ir vietiniai ne visiškai gerai suprato jo tiesas, įpainiojo savų, susipaprastino reikalavimus: pvz. vaktu telu sekėjai meldžiasi ne 5, tačiau tik 3 kartus, o per Ramadaną pasninkauja ne mėnesį, bet tik 3 dienas ir nekeliauja į Meką.

XX a. pasauliui tapus mažesniu Lomboką pasiekė ir „tikrasis“ islamas ir dauguma sasakų tikėjimą „pataisė“, tačiau kaimuose, kaip Sadėje, ir toliau islamas išpažįstamas senuoju būdu.

Tad te garsūs ir ilgi muedzinų šauksmai ar pamokslai iš naujų didžiulių mečečių garsiakalbių neapgauna, nes Lombokas nėra stereotipinė musulmoniška žemė. Daug ten ir hinduistų, pasilikusių nuo tada, kai Lomboką valdė Balio karalystė. Rindžanio kalnas šventas Balio hinduistams kaip ir paties Balio kalnai, ir kai kurios iš švenčiausių baliečių šventyklų yra Lomboke. Jos – nedidelės, bet saikingai gražios. Tai – Pura Meru su valdovų rūmų liekanomis gretimame tvenkinyje ir Pura Lingsar prie Mataramo. Įdomesnė pastaroji: ten ritualus atlieka, šventus ungurius kiaušiniais šeria ar „šventu vandeniu“ prausiasi ne tik hinduistai, bet – kartu su jais – ir vaktu telu musulmonai.

Lomboko lankytinose vietose priėję vietiniai ne kartą neklausti puldavo pasakoti apie tas vietas. Deja, tai paprastai nebuvo „geraširdiškumas“: jie būtų paskui reikalavę pinigų. Būtina kelis kartus paklausti, ar tokios „gido paslaugos“ įeina į bilieto kainą: prie Pura Meru „gidas“ pirmąkart nuo atsakymo išsisuko, bet klausimą pakartojus pasakė, kad „reikės mokėti arbatpinigius“ bei supratęs, kad mokėti nenorėsime, pasišalino.

Ar verta ir kaip keliauti į Lomboką

Lombokas smarkiai nusileidžia Baliui pasiekiamumu. Lombokiškiai bando šitą spręsti: 2011 m. atidarytas tarptautinis oro uostas, atsirado pirmieji tiesioginiai skrydžiai į Australiją. Bet keliaujant į Lomboką iš Europos vis tiek įprasta visų pirma skristi į Balį, tada važiuoti autobusu į uostą, plaukti keltu, vėl autobusu. Čia kyla klausimas, ar verta gaišti tam brangias atostogų valandas, kai galima tiesiog ir poilsiauti Balyje. Jei domina vien poilsis – manau geriau Balis. Bet jei norisi pažinti ir „artimą, bet kitokią“ salą – tai gali būti įdomu aplankyti ir Lomboką (bent jau jei Javoje bei Gilyje jau buvote ar nenorite lankytis).

Paprasčiausia į Lomboką atplaukti iš Balio (mes dar pakeliui sustojome Gilyje kelioms dienoms). Pačiame Lomboke sudėtinga su viešuoju transportu: yra bemo „mikroautobusai“, bet jų maršrutai niekur neskelbiami, turistus jie linkę apmokestinti labiau, nei vietinius. Mažesniems atstumams naudojomės ineternetu iškviečiamu taksi (pvz. vietinis Uber atitikmuo Go-Jek), didesniems vienai dienai išsinuomojome automobilį su vairuotoju. Mėginome ir su gatvėje stabdomu taksi, tačiau išsyk susidūrėme su mėginimu apgauti: neva perlų ferma, į kurią važiavome, neveikia, užtat veikia perlų parduotuvė (mokanti vairuotojui komisinius). Aišku, veikė ir ferma.

Didžiausia autonuomos, ekskursijų pasiūla yra Sengigyje, tačiau Matarame paieškojus galima gauti geresnių pasiūlymų, nes vietiniai nepratę prie užsienio turistų (jie dirba su vietos turistais). Kita vertus, ten sunkiau rasti ir angliškai kalbančius žmones: dvi autonuomos agentūros mus „išsiuntė“ kai darbuotojai suprato, kad beveik nekalbame indonezietiškai ir bus sunku susikalbėti, išaiškinti sąlygas.

Tik iš trečio karto viena agentūra išnuomavo automobilį su vairuotoju ir šturmanu/vertėju. Tik kad tas šturmanas sunkiai orientavosi net su GPS: GPS rodo į kairę, jis sako vairuotojui „dešinę“. Galiausiai tekdavo kelią rodyti man pačiam. Pasirodo, daug Lomboko lankytinų vietų vairuotojas ir šturmanas tądien patys lankė pirmąsyk: šitokie reti jo agentūroje užsienio turistai. Už Lomboko ribų šturmanas pasakojo buvęs tik dviejose kitose Indonezijos salose ir niekada užsienyje. Užtat vairuotojas ir šturmanas buvo labai malonūs, be jokių derybų pasiūlė geresnę kainą už visos dienos vežiojimą nei aprašo kelionių vadovai ir smagiai džiaugėsi keliais eurais arbatpinigių.

Tokie jau „mažai atrastų vietų“, kaip Lombokas, pliusai ir minusai: ten net norint keliauti organizuotai teks žymesnę dalį darbo atlikti pačiam, kita vertus, perkamos paslaugos bus pigesnės ir nuoširdesnės, o ne tik „spąstai turistų pinigams išvilioti“.

Labai lombokietiškai su mumis atsisveikino naujasis Lomboko oro uostas. Matosi, kad valdžia stengiasi pavergti turistų širdis: oro uoste grojo gyva tradicinė lombokietiška muzika, audimo staklėmis dirbo moterys. Deja, jei būčiau eilinis poilsiautojas, keliaujantis tik kartą į metus, gal iš Lomboko iš viso nebūčiau sugebėjęs išskristi: techniniai nesklandumai sekė techninius nesklandumus. Registratorė, užuot atspausdinusi mano įlaipinimo taloną, atspausdino du mano žmonai (laiku pastebėjau, spėjau pasikeisti). Skrydį atidėjo – na, visko būna. Tik, pasirodo, kad Lomboko oro uosto monitoriai suprogramuoti taip, kad atidėjus skrydį jis tiesiog „išnyksta“, jo vartai neberodomi (pirmąsyk pasaulyje mačiau tokį dalyką). Žodžiu mums pasakė antrus, paskui penktus vartus, tačiau prie penktų vartų per klaidą degė visai kitas maršrutas – vėl teko aiškintis, klausinėti.

Pro senutėlio Indonezijos avialinijų lėktuvo iliuminatorius matėsi Rindžanio kalnas, aukščiausias Lomboke. Iš dangaus Lombokas ir Balis panašūs – salos, kurių širdis – aukšti šventi ugnikalniai. Nebepasakytum, kokie didžiuliai skirtumai ant žemės…

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Šis straipsnis apie Gilį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Travanganas – amžinas vasaros festivalis

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atlieka dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Pavyzdžiui, visi patiekalai, kuriuos valgiau Gilyje, labai skanūs. Nesvarbu, indonezietiški, itališki, meksikietiški, indiški, burgeriai, picos, pigūs ir nepigūs: jokiame kitame kurorte gyvenime šitaip nesisekė su maistu. Ir nors buvau sezono metu, niekuomet netrūko stalelio restorane, vietos masažo salone, ką jau kalbėti apie paplūdimius (daugelis beveik tušti). O viešbučiai ir bungalai tik statomi, statomi.

Gilis – rojus pavojuje?

Bent kol kas Gilį atrado dar gana mažai turistų (beveik nėra rusų, kinų), bet jau šimtai investuoja(?) ofiso rutinoje uždirbtus pinigus tame tropikų rojuje. Nuo to turistams tik lengviau: konkurencija didesnė, kokybė aukštesnė, kainos žemesnės.

Tiesa, „senieji“ Gilio gerbėjai man paprieštarautų: jiems Gilis – ypač Travanganas – jau sugadintas, sunaikintas. „Per 10 metų nuo 2009 m. turistų skaičius išaugo nuo 35 000 per metus iki milijono“ – rašo vienas toks. Tikrai taip – per 10 dienų dabar atvyksta tiek turistų, kiek seniau per metus. Aišku, per tą laiką geometrine progresija augo ir viešbučių, restoranų skaičiai. Travanganas jau beveik visai užstatytas – rytinė pakrantė tankiau (ten – miestelis, pajūrio promenada su restoranais), vakarinė pakrantė – skysčiau, ten atmosfera dar prabangiai (bet nelabai brangiai) kaimiška, daugiau erdvės.

Tačiau tokį kelią nuėjo daug pietryčių Azijos kurortų. Iš pradžių kokie laukinės gamtos mylėtojai „atranda“ kokią „idealią laukinę pakrantę“ (pažiūrėkite filmą „Paplūdimys“). Garsas apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, ar, šiais laikais, iš Facebook/Instagram paskyros į Facebook/Instagram paskyrą, „atradėjų“ vienetai virsta šimtais. Atsidaro pirmosios kavinės, viešbutėliai. Prie laukinės gamtos mylėtojų tuomet prisijungia kitokie turistai – tie kuriems reikia ir mažumėlės komforto. Šimtai atvykėlių greitai virsta tūkstančiais. Kavinių, viešbučių dar daugėja, randasi prabangesni, įvairesni – ir tuoj jau į kurortą važiuoja dešimtys ir šimtai tūkstančių „masinių turistų“. Galiausiai kai kur jie virsta milijonais, išdygsta viešbučių dangoraižiai ir daugiabučių kompleksai.

Gilis nuėjo kažkur pusę to kelio, Balis – gerokai toliau, Tailando Pataja – jau dangoraižių kurortas. Kai Indonezijoje per 17 000 salų, jų užteks visiems: yra poilsiautojas, kuriam patinka Balis, yra kuriam Gilis, yra kuris nė nenori išduoti jo mylimos salos pavadinimo, kad gink Dieve jos neatrastų kiti lietuviai ar europiečiai.

Travanganą padengė kavinės ir viešbučiai, bet vaizdai į paplūdimius, žydrą-žydrą nuo dugno koralų jūrą ir šiandien – tarsi iš kokio krikščioniško filmo apie rojų. Rytuose horizonte – kitos Gili salos ir Lombokas, pietuose į rifus dūžta didelės atviros jūros bangos, vakaruose – tolimo Balio vaizdai ir nuostabūs saulėlydžiai, šiaurėje – daugiausiai saulės. Kitur pasaulyje turi ilgokai važiuoti automobiliu, kad išvystum šitokius skirtingus pribloškiamus vaizdus: Gilyje pakanka pasivaikščioti pėsčiomis ar pravažiuoti dviračiu.

Vienintelė išimtis iš rojaus vaizdinio: maudynės jūroje. Vos įbrendi – ir kojas pjauna suakmenėję koralai, geriau maudytis su basutėmis. „Senieji Gilio fanai“ ir čia niurzga: girdi, koralai išmirė nuo žmonių veiklos. Gal ir taip, bet čia tik aplink pačias saleles (na, tiesiog neįmanoma, kad koralai vešėtų uoste). Niekur pasaulyje nemačiau tiek daug nardymo reklamų, nardymo mokyklų (su balionais, vienu įkvėpimu, su vamzdeliu ir kt.), laivų stikliniais dugnais, net GoPro „povandeninių videokamerų“ nuomos agentūrų ir t.t.: tik paplauk toliau ir koralai – nuostabūs.

Gili Air ir Gili Meno – kitokios Gilio salos

Visos trys Gili salos labai skirtingos. Gili Meno, plytinti per vidurį, turi mažiausiai „veiklos“ ir užtat „laukiniausius“ paplūdimius.

Gili Air, arčiausiai Lomboko, labiausiai jį ir primena. Jei Travangane kiekvienas darbuotojas, su kuriuo bendravau, paklaustas iš kur atsakydavo maždaug „Vakar atplaukiau iš Lomboko, padirbsiu kelias dienas ir vėl grįšiu namo“, tai Gili Air turi savą „vietinių“ kaimą, daugiausiai gyventojų.

Ten jau rytietiškas chaosas konkuruoja su vakarietiška tvarka: kelias aplink salą negrįstas („Kam šioje saloje nuomoja dviračius, kai per smėlį nepavažiuosi?“ – skundėsi sutiktos turistės), požiūris į tvarką ir švarą paprastesnis. Visgi, viskas daug vakarietiškiau, nei gretimame Lomboke, ir jei kas nors norėtų „švelniai paragauti“ Indonezijos, bet nenerti į ją stačia galva, Gili Air – pats tas.

Apsistojus vienoje saloje, galima aplankyti ir kitas: tarp salų kursuoja brangesni greitieji laivai ir pigesni bangų sūpuojami vietiniai. Pastarieji plaukia tik ryte ir dieną, todlė vieną dieną galima nuplaukti tik į vieną iš kitų Gili salų ir sugrįžti.

Gilio kultūrą kūrė ir turistai – sūpynės, grybukai ir kt.

Gilio salos labai skirtingos, bet turi ir savą bendrą kultūrą, savas tradicijas. Jos – labai naujos, bet kartu labai įsišaknijusios, ir jas kūrė ne tiek indoneziečiai, o įvairiataučiai atvykėliai. Mat iki ~1970 m. Gili salos buvo negyvenamos: tada ten atsikėlė pavieniai žvejai, o netrukus Travangane juos užgožė hipiuojantys vakariečiai atvykėliai.

Viena Gilio tradicijų – sūpynės jūroje, puoščiančios dažno viešbučio ar restorano krantą. Kita – povandeninės skulptūros, viliojančios nardytojus. Trečia – „laimės valandos“ prieš saulėlydį, kurių metu poilsiautojai užima vietas ant gultų prieš svarbiausią dienos „spektaklį“.

Bet turbūt garsiausia Gilio tradicija – „magiški grybukai“, paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai. Tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Kaip nuvykti į atokųjį Gilį

Mėgstu aktyvias keliones, o ne poilsį. Kurortai man po dienos-dviejų pasidaro nuobodūs: jūra, baseinas, „eilinė“ gamta ir „eiliniai“ viešbučiai – kiek gi galima?

Tačiau Gilis vis tiek mane pavergė, netgi pasilikau ten ilgiau, nei planavau, ir neabejodamas įrašysiu jį į įspūdingiausių pasaulio kurortų sąrašą. Nežinau pasaulyje kito kurorto, kuriame viskas taip gerai: pigumas, kokybė, gamtos didybė, paslaugų pasiūla, atmosfera, nepergrūsta turistais aplinka.

Kiekvieną valandą Gilyje klausiau savęs, kodėl dar kas poilsiauja kokiuose brangiuose ir pergrūstuose Kanaruose, kai yra toks Gilis: daug pigesnis ir daug kokybiškesnis?

Atsakymas, matyt – Gilis toli ir į Gilį patekti nėra taip jau paprasta. Dauguma keliautojų į Gilį visų pirma skrenda į Balį (jau ir tai su 1-2 persidimais), tada „gaudo“ internete ar Balio gatvėse (taip pigiau) „kelionės į Gilį“ pasiūlymus: ~1 val. autobusu iki Padang Bajaus uosto, paskui ~1,5 val. sūpuojančiu greituoju laivu į Travanganą ar Air salelę. Internetinės apžvalgos nenuteikė gerai: daugelis laivų kompanijų įvertintos 2 ar 2,5 balo, interneto komentatoriai kaltina jas apgavystėmis (dažniausia: „žadėjo parvežti atgal į viešbutį Balyje, bet tik parplukdė iki uosto“) ir net vagystėmis iš laivo denyje sukrautų lagaminų. O kelių geriau įvertintų kompanijų bilietų kainos prilygsta lėktuvo bilietams Vilnius-Londonas.

Nors plaukėme viena pigesnių ir prasčiau įvertintų kompanijų, viskas buvo gerai: svarbu būti nepatikliems, kuo daugiau klausinėti kuo daugiau žmonių kas ir kaip, vengti visokių aiškinimų „privalote pirkti iš manęs, antraip(…)“. Dauguma apsigavusiųjų nukentėjo per nepatyrimą, patiklumą. O Gilio pusėje apgavystės, įkyrumas baigėsi – tarsi išlipus kitoje šalyje. Kai paprašėme pratęsti nakvynę „už tą pačią kainą“, viešbučio šeimininkai mums kainą be jokių derybų nuleido.

Iš Gilio galima plaukti ir į Lomboką (taip išplaukėme), kas pigiau, bet į Lomboką iš Europos sunkiau nusigauti nei į Balį. Taigi, kelionė į Gilį daugeliui Gilio lankytojų – tai ne tiesiog kelialapio nusipirkimas: reikia ja pasirūpinti, pasistengti. Bet gal taip ir geriau: Gilyje susirenka įdomesni turistai ir jų mažiau. Ilgainiui sudėtingesnes tolimas keliones išmoks organizuotis dar daugiau žmonių ir, matyt, Gilis dar pildysis, persipildęs – brangs. Gal Gilis taps nauju Baliu, bet tuo pačiu kažkur toliau Indonezijoje atsiras naujas Gilis.

O kol kas Gilis bent man yra optimalus kurortas, keliuose kvadratiniuose kilometruose kone stebuklingai apjungiantis kultūrą ir gamtą, tradicijas ir naujoves, pigumą ir kokybę, poilsį ir pramogas.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Balis – viena Indonezijos salų, bet tai lyg atskira šalis.

Balio menas ir architektūra, Balio hinduistinė kultūra ir tradicijos neturi analogų ne tik Indonezijoje, bet ir pasaulyje.

Be to, Balis labiausiai visame regione prisitaikė prie turistų: Balyje ne tik karštas klimatas, puikūs paplūdimiai ir žemos kainos – Balyje ir lengvai pasiekiama gera kokybė, vakarietiškas „skoningumas“.

Gyventojų Balyje daugiau, nei Lietuvoje, ir ten telpa ir miestai, ir kurortai, ir gamta: ištisas savaites gali keliauti ir rasi ką veikti. Štai ką verta aplankyti ir patirti Balyje.

Šis straipsnis apie Balį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Balio šventyklos, tradicijos, kalnai ir jūra – visada arti

Balis nėra vienas kurortas ar salelė. Nors plotu jis teprilygsta vos dešimtadaliui Lietuvos, dėl kalnų serpantinų bei aplink miestus tragiškai užsikišusio eismo atstumai ten skaičiuojami valandomis, o lankytinų vietų – gausybė. Todėl neįmanoma per kelias dienas pamatyti „viso Balio“.

Tačiau nesvarbu, į kurią Balio vietą durtum pirštu – daugelį bališkiausių patirčių galėsi rasti netoliese, nes tai pasklidę po visą salą.

Daugelį Balio pakrančių dabina paplūdimiai ir kurortai, tiesa, labai skirtingi (žr. žemiau). O visas salos centras – aukšti ugnikalniai su nuostabiais vaizdais į slėnius, kraterių ežerus, ryžių laukus (aukščiausias ir švenčiausias Agungas – 3031 m). Išskyrus ugnikalnių aukštumas, temperatūra Balyje beveik nekrenta žemiau +20, o dienomis Balio pakrantėse – žemiau +28.

Kiekviename Balio kaime stūkso mistiškai atrodančios šventyklos (pura), paprastai bent trys. Į šventųjų kalnų pusę – šventykla kaimo kūrėjams, per kaimo vidurį – dvasioms, į jūros pusę – mirusiems (su kapinėmis). Baliečiai – hinduistai, bet hinduizmas čia kitoks, nei Indijoje, sumišęs su vietinės gamtos garbinimu. Nė viena Balio šventykla nėra milžiniška it katalikų katedra, užtat jos visos – meniškai išdabintos. Ypač vartai – šventyklą saugančių demonų veidais. Įsijausti į aplinką, istoriją, dvasingumą kokioje miestelio šventykloje ne ką mažiau įdomu, nei kokioje daug garsesnėje, bet užgultoje turistų.

Tiek šventyklos, tiek tradiciniai Balio gyvenamieji namai labiau primena mažų pastatėlių kaimelius. Gyvenimas, maldos, šventės vyksta lauke, o pastatėliai (bale) – tarsi kambariai be sienų: namelis-virtuvė, namelis-tėvų miegamasis, namelis-vaikų miegamasis ir pan. Kiekvieną kompleksą juosia aklina tvora (jokių vaizdų iš vidaus į išorę), o įspūdingiausi, aišku, vartai. Pastatėlius išdėsto šventikas-architektas pagal hinduistinius Vastu šastra principus: namai turi “kojas” (virtuvė, ryžių kluonas jūros pusėje), “rankas” (miegamieji per vidurį) ir “galvą” (šventovė protėviams kalnų pusėje). Kurortuose tokių tradicinių „namų kompleksų“ mažiau, bet tik išvažiuok kur toliau – ir jie tuoj supa kiekvieną kelią: retoje nepriklausomoje valstybėje rasi tiek daug gražios tradicinės architektūros, o juk Balis nė nėra valstybė! Net ir šiuolaikiniai Balio pastatai, daugelis viešbučių turi daug tradicinių elementų: tvoras, religinius simbolius.

Įdomiausi tarp tradicinių Balio pastatėlių kompleksų – kadaise salą valdžiusių valdovų dinastijų rūmai. Į kai kuriuos galima užeiti. Tų dinastijų likimas liūdnas: ~1900 m. Balis atsidūrė Olandijos Imperijos taikinyje ir mažų jo valstybėlių aristokratai buvo priversti rinktis: pasiduoti arba nusižudyti (su tradiciniais durklais išeiti prieš olandų kulkosvaidžius). Tuos tūkstančius kilmingųjų, kurie pasirinko tokią puputan vadinamą garbingą žūtį, mena gausybė memorialų, pastatytų po to, kai visa Indonezija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Olandijos.

Kone visame Balyje rasi ir pigių balietiškų masažų, bei kitų „spa paslaugų“ už gal dešimtadalį lietuviškų kainų. Taip pat Indonezijos ir Balio virtuvės patiekalus tiekiančių varungų – mažų pigių restoranėlių, kuriuose, tiesa, higiena kelia didelių abejonių.

Ir jau beveik visame Balyje rasi užsieniečių. Tradiciškai daugiausiai australų. Jų jaunimą žavi Balio laisvė, kurios taip trūksta Australijoje (galima laidyti fejerverkus, važinėti motociklu be teisių, samdyti prostitutę, “kabinti” merginas nesibijant kaltinimų priekabiavimu ir pan.). Vyresnius australus – kultūra ir amžinas karštis. Dešimtys tūkstančių jų į Balį emigruoja „su visam“: įsteigia kokį restoraną, viešbutį, spa centrą ar drabužių parduotuvę. Kiek daug Balio kurortuose ženklų „Australai šeimininkai“, Australijos vėliavų, kengūrų piešinių! Balyje australai sukūrė net mados pramonę: ištisi prabangūs prekių ženklai turi savo botique krautuves vien Balyje, Balyje pristato visas kolekcijas, kurias nuperka kiti australai.

Australams priklausančiose vietose – vakarietiška kokybė, švara, interjero estetika, o kainos visgi šiek tiek žemesnės. Pagridniniuose kurortuose jau ir vietiniai taip „nukopijavo vakariečius“, kad nebeatskirsi, kuris restoranas priklauso jiems, kuris – atvykėliams. Visgi „balietiškose vietose“ į darbą daug kur žiūrima laisviau: pvz. normalu nusnūsti prie kasos aparato. “Visą parą veikianti viešbučio registratūra” pasirodė reiškia, kad vakare teks ilgai barbenti į langus, kol ant sofutės miegantis darbuotojas pabus.

Dešimtys Balio išskirtinių šokių

Balį turistai atrado gerokai anksčiau, nei likusią pietryčių Aziją, o tai lėmė… nuogos krūtinės. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.

Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.

Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.

Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.

Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.

Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.

Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (savo kūnais suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.

Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.

Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.

Ir, kas be ko, jei ne vakarų menininkų indėlis, kultūros ieškančių turistų Balyje būtų gerokai mažiau. Keliaudamas po pasaulį jau seniai supratau: tik labai retas europietis „iš tikrųjų“ žavisi ir nori gyventi kitų žemynų kultūromis. Daugelis vis tiek trokšta gero žiupsnio vakarietiškos estetikos, „skoningumo“, ir Balyje tą nesunkiai randa: šokiuose, dailėje, kavinių ir viešbučių interjeruose. Ramajanos didvyrių skulptūros ten dėstomos pagal vakarų interjero dizaino principus.

Trankieji Balio kurortai aplink Kutą

Daugelis keliautojų į Balį taip ir nenukeliauja daugiau 10 ar 15 kilometrų nuo tarptautinio Balio oro uosto, mat visi pagrindiniai kurortai – ten. Tubanas, Kuta, Legianas, Seminiakas – tai jau seniai tik pavadinimai žemėlapyje, nes jie suaugę į vieną didelį mašinų ir motociklų pergrūstą miestą ir net vietiniai neparodys, kurgi tų kurortų ribos. Net paplūdimiu visi dalinasi tuo pačiu (~12 km ilgio).

Visgi, kiekvienas Balio kurortas dar turi savo dvasią.

Tubanas, į kurį iš oro uosto atėjome pėstute, paliko slogų įspūdį: nutriušimo, šiukšlių pasirodė daugiau, nei gražių vietų.

Sekantis kurortas Kuta pats garsiausias – ar, galbūt, liūdniausiai pagarsėjęs. Baisiausios istorijos apie lėbaujančius ir siaučiančius vakariečius (ypač australų jaunimą) – iš ten. Ir į Balį skrendančiame lėktuve skambėję piloto pranešimai “Negalima išsinešti gelbėjimosi liemenių!”, “Už narkotikus Indonezijoje baudžiama mirties bausme!” tikriausiai buvo skirti tokiems. Jiems – ir tatuiruočių salonai, ir tatuiruočių šalinimo salonai.

Vos priėjau pirmą vakarą Kutą ir už rankos stvėrė prostitutės, pasakodamos, koks aš gražus ir įkalbinėdamos pirkti „seksualų masažą“: niekur kitur pasaulyje man nėra taip įkyriai siūlę seksualinių paslaugų. Beje, Balyje jas perka ne vien vyrai: Kutos paplūdimyje yra ištisa žigolo, vadinamų Kutos kaubojais, pramonė: europietės, neretai apkūnios ar vyresnio amžiaus, jiems palieka daug pinigų už savaitę “su mylinčiu vaikinu” (žr. filmą “Cowboys in Paradise”). Ir “potencialias klientes” tokie irgi kabina dainuodami joms gatvėj “serenadas” (tiesūs pasiūlymai, tikriausiai, moterims taip gerai neveiktų).

Toliau į šiaurę nuo Kutos situacija ramesnė: Legiane gražūs restoranai, parduotuvės, kavinės, spa centrai jau nustelbia netvarką ir siautulį, o Seminiakas išvis yra viena brangiausių pietryčių Azijos vietų, kur turtingi australai moka visai neindonezietiškas kainas (ypač už nakvynę, australiškos-balietiškos mados parduotuves, vakarienes ant gulto paplūdimyje stebint nuostabų saulėlydį). Nežinai, ką pirkti? Rasi, kas tau padės (aišku, ne už ačiū) – internete reklamuojasi australės “shopping companion“.

Kurortų linijos gale, jau prie kito paplūdimio – Canggu, “skaitmeninių klajoklių” rojus, kur išsinuomavę vilas ar susirinkę į bendradarbystės erdves vakariečių “auksiniai jaunuoliai” darbuojasi visokiems Europos ar Amerikos startuoliams. Net kai Balyje buvau koronaviruso pandemijos metu ir naujiems keliautojams atvykti buvo draudžiama, Canggu pasiliko pilnas: ten atvykstama ne savaitei ar dviems, o visai žiemai ar net metams.

Toliau nuo jūros visi šie kurortai „perauga“ į Balio sostinę Denpasarą – chaotišką ~1 mln. gyventojų miestą, kurio pažiba – Badžras Sandhi paminklas, gausybe simbolių įkūnijantis Balio istoriją.

Beveik visa kurortinė veikla (kavinės, restoranai, parduotuvės, masažai) yra arčiau jūros (iki ~600 m), tuo tarpu apsistojus toliau iki „veiksmo“ tenka eiti vakarais neapšviestomis siauromis „motociklų gatvelėmis“ (gang). Visa kurortų linija taip išplanuota: vos kelios ilgos pagrindinės gatvės, kur „verda gyvenimas“, ir daug nykių, tamsių užkaborių: Balyje saugu, bet ten vis tiek nelabai jauku ir įdomu, ypač vakarais, todėl nakvynės vietą verta rinktis apgalvotai.

Pietinis Balio pusiasalis – didybė ir turistų minios

Į pietus nuo Balio oro uosto visa ko mąsteliai didesni, daugiau erdvių. Pagrindinis kurortas čia Nusa Dua: vieniems jis nuostabiausia, švariausia Balio vieta, kitiems – kažkoks miestas-muziejus, iš kurio visai išsunkta balietiška gyvybė. Nes tai nuo nulio pastatytas didelių viešbučių kompleksas, kurio įstabūs vartai saugomi metalo detektoriumi. Viduje viskas tobulai tvarkinga kaip niekur Indonezijoje: pievelės, skulptūros iš Balio mitologijos. Galėtų būti ir kur prie Viduržemio jūros, bet kas rytą sunkvežimiais atvežama balietiška kultūra: gatvės muzikantai, šokėjai. Kainos Nusa Dua irgi nebe balietiškos, užtat susimokėję daug “viskas įskaičiuota” tipo keliautojai čia greitai gauna dozę visos Indonezijos. Pavyzdžiui, Devdan šou, kuriame – ne vien Balio, bet ir Javos, Papua, Sumatros šokiai.

Pietiniame Balio pusiasalyje jau dešimtmečius statomas Garuda Višnu Kenčana parkas, kurio širdis – viena didžiausių pasaulyje skulptūrų (122 m aukščio mitinis paukštis Garuda, ant kurio joje hinduistų dievas Višnus). Garuda Višnu Kenčana statoma ir kaip Balio simbolis, o turistai ten praleidžia visą dieną: amfiteatre vieni Balio šokiai keičia kitus, gausybė progų nusifotografuoti įvairių mitologinių statulų fone, o filmukai ir suaugusiam, ir vaikui paaiškina Višnaus ir Garudos mitą.

Nusa Dua ir Garuda Višnu Kenčana dar nebuvo pastatytos, kai turistus į pietinį pusiasalį traukė Uluvatu šventykla ar, tiksliau, pajūrio uolos, ant kurių ši stovi, bei banglentėms tinkamos bangos, dūžtančios į tas uolas. Dabar ta šventykla virto dar vienu “lunaparku”: per saulėlydį sunkiai gausi vietą atsistoti prie turėklo su vaizdu, sezono metu toli gražu ne visi norintys telpa pasižiūrėti kečako šokio. Konvejeris. Šimtai autobusų. Trumpų šortukų ar sijonukų užsidengimas privalomais sarongais ir pagarbos diržais (įprasta visose Balio šventyklose). Ėjimas pro vagiles-beždžiones (prižiūrėtojai jas gąsdina šaudydami timpomis, bet kuri nors vis tiek nučiumpa kokio turisto akinius). Sunkūs mėginimai padaryti Uluvatu uolų nuotrauką be kitų turistų galvų joje. Kečakas, kur atėjusiems prieš dešimt minučių telieka vietos ant žemės scenos gale. Ir vežimas į viešbutį.

Į mūsų ekskursijos programą dar įėjo Padang padang paplūdimys, išgarsintas ten filmuoto “Valgyk, melskis, mylėk” filmo. Pakrantė tikrai nuostabi – bet sezono metu pergrūsta turistais. Net ir apmokestinimas nieko nepakeitė.

Kai kuriems baliečiams ir turistams Nusa Dua, kaip ir Kutos linija yra tikras siaubas. Su siaubu jie kalba apie Balio “Kutaizaciją”: kažkada nerašyta taisyklė sakė, kad Balyje joks pastatas negali būti aukštesnis už palmę, tačiau architektai tokius projektuoja ir projektuoja – pelnų besivaikančių vystytojų užsakymu.

Prisiklausiusi tų “šumo kėlėjų” pranašysčių mano žmona prieš pirmąją kelionę į Balį net prisipažino galvojusi, kad visas Balis – jau vienas didelis kurortas, kur maksimali autentika – kokie brangūs kultūriniai šou specialiai turistams (kaip Devdan). Bet niekas negali būti toliau tiesos. Net ir pietiniame Balio pusiasalyje dar yra ramesnių, atokesnių kurortėlių (netgi vos į šiaurę nuo Nusa Dua milžinviešbučių driekiasi kur kas paprastesnė turistinė gatvė). O apskritai Denpasaras su visais kurortais ir pietiniu pusiasaliu tesudaro mažą dalį Balio ploto. Ir net jei Garuda Višnu Kenčana vienintelė Balio vieta pretenduojanti į kokį pasaulio rekordą – galbūt Balio esmė ne rekorduose, o atmosferoje, gausybėje smulkių šventyklų ir kalvelių, kurias gali rasti visoje saloje ir turistų turėtų padaugėti ne dvigubai, bet dešimtis kartų, kad jie užgožtų viską.

Ubudas – kultūrinis Balio kurortas

Į Ubudą panašios vietos pasaulyje nesu matęs. Lankytini miestai paprastai būna dvejopi. Arba kurortai prie jūros, kur daug saulės ir poilsio, bet beveik nėra vietinės dvasios. Arba istoriniai didmiesčiai, kuriuose – visi muziejai, menas, kultūra, tačiau ir smalkės, dideli atstumai – iš kelionės sugrįžti fiziškai pavargęs.

Ubudas apjungia abiejų dalykų pliusus. Tai – miestelis, kurį gali apeiti pėsčias (~74 000 gyv.), bet meno muziejų, senų šventyklų, šokio pasirodymų ten tiek, kiek retame Indonezijos didmiestyje. Turistų sezono metu Ubudo gatvėse daugiau, nei vietinių ir visa turistinė pramonė yra: parduotuvės, masažai, visokių virtuvių restoranai, barai su gyva muzika. Tarsi kurorte – tik kad iki jūros 40 minučių kelio automobiliu!

Ubudas – unikalus kultūrinis kurortas. Toks, kur poilsiautojai atskrenda atsipalaiduoti ir pailsėti, tačiau laisvalaikį leidžia ne paplūdimyje, o šokio spektaklyje, meno muziejuje ar jogos studijoje. Ir dažnas jų nakvoja ne kokiame eiliniame viešbutyje ar bungale, o tradiciniame Balio name, kurių čia daug pritaikyta turistams.

Tarp įdomiausių Ubudo vietų – Sarasvati šventykla su lotosų pilnais tvenkiniais ir Valdovų rūmai. Į šias vietas, kaip į dar daugelį, galima eiti kasdien iš naujo. Mat kiekvieną vakarą jose rodomas vis kitas iš tradicinių Balio šokių.

Ne mažiau garsūs ir Ubudo meno muziejai, kurių žymiausias – Agungo Rajaus, ištisas meno parkas. Balietišką tapybą atskirsi iš karto: gausybė smulkių figūrų, žmonių, pastatų, dievybių – nė viena drobės dalis nėra tuščia. Tradiciškai taip tapydavo mitines scenas, šiais laikais – net Titaniko ar Lion Air katastrofas. Aišku vis tiek naiviai, tradiciškai: pavyzdžiui, muziejaus paveiksle žmonės gelbėjasi iš Titaniko išjodami ant žuvų.

“Šiuolaikinį” Balio meną, kaip ir šokius, įkvėpė vakarų menininkai. Jie ir patys daug kūrė Balyje, paliko savo darbų, ištisus muziejus. Kaip skiritngai Balis juos įkvėpė! Štai ispanų kilmės Antonio Blanco, Balyje vedęs paauglę legongo šokėją, pritapė aktų, totalinių nešvankybių – masturabciją, tuštinimąsi ir t.t. Jo “Renesanso muziejuje” rėmeliai man pasirodė įspūdingesni už paveikslus (tiesa net ir dalis tų rėmų puošti peniais ar makštimis…). O vokietis Valteris Spisas Balyje tapė tamsius magiškojo realizmo vaizdus (kopijos – Agungo Rajaus muziejuje). Ir savo gyvenimą baigė tamsiai: gabenamas iš vienos olandų koncentracijos stovyklos į kitą (olandai jį ten uždarė todėl, kad jis – vokietis).

Ubudas išsaugojo Balio kultūrą tikriausiai todėl, kad… jo valdovai olandams puolant nenusižudė. Olandai iš jų atėmė visą valdžią (o nepriklausoma Indonezija negrąžino), bet rafinuota Ubudo aristokratija toliau galėjo kurti ir globoti menus, net jei dalis princų uždarbiauja kokiais padavėjais.

Ir visgi Ubudas buvo ne visai tai, ko tikėjausi paklausęs kaip jo fanai niekina poilsiaujančiuosius Kutoje – girdi, “kutiečiams” rūpi tik pramogos, o štai Ubudo mylėtojams – tikroji Balio kultūra. Aišku labai puiku, kad tų “ubudininkų” tiek daug: Balio tautinių šokių šokėjai gauna darbo ir apskritai baliečiai dar labiau didžiuojasi savimi. Nes “jeigu žmonės iš viso pasaulio plūsta mūsų pažiūrėti, reiškia, tai, ką turime, tikrai nuostabu ir saugotina ateities kartoms”.

Kita vertus, Ubudas nėra tas tikrasis “balietiškas miestelis”, kurio laukiau. Jei ne tradicinė architektūra ir šventyklų šokiai, Ubude jautiesi kaip bet kuriame pasaulio kurorte. Barų gyva muzika – vakarietiški hitai, prekės – pritaikytos turistams (ypač “kopi luwak” kava, pagaminta iš civetų “iškakotų” kavos pupelių: kad turistai nesuabejotų, kai kur prie vitrinų atitįstos ir pačios civetos). Ženkliai daugiau kas užsisako burgerius ar picą nei balietišką nasi čampur (ryžiai su visokiausiais pagardais šonuose: kaip ir į picą ar burgerį, gali įeiti bet kas).

Daug Ubudo fanų, atrodo, nori kartą-kitą išbandyti Balio kultūrą ir vėl pasinerti į savą. Arba į tai, kas sukurta Balyje, tačiau tik turistams. Pavyzdžiui, Ubude kaip niekur kitur išpopuliarėjo sūpynių parkai skirti ne vaikų pramogoms, o suaugusiųjų fotografavimuisi į Instagramą (prie kiekvienų sūpynių didžiulės eilės ir mačiau vos vieną šeimą su vaikais!). Taip jau yra visoje Indonezijoje: kažkas vienas tokį pastatė (“Bali Swing”) ir tuoj greta įsikūrė gal dešimt kitų panašių – kol kas mažiau garsių, bet ir su mažesnėm eilėm bei kainom.

Dėl panašių priežasčių populiarus ir Ubudo bedždžionių miškas, į kurį veda angliškai pavadinta gatvė “Jl Monkey Forest”: daugelis turistų ten pirmąkart pamato šitieką nebaikščių, artyn einančių beždžionių. Tankiai susivijusių medžių, nuostabių fontanų fone. Viskas aprašyta aštuoniomis kalbomis. Na, ten išties gražu… Dar kiti važiuoja į “pusryčius su orangutanais” ar “susitikimą su drambliais” Ubudo apylinkių zoologijos sode – nors nei drambliai, nei orangutanai Balyje natūraliai negyvena.

Tačiau jei reikia dar “autentiškesnio Balio” – tokie yra tūkstančiai kvadratinių kilometrų į šiaurę, rytus ir vakarus nuo Ubudo.

Didžioji Balio dalis – vos paliesta turizmo!

Išvažiavęs iš kurortų ir Ubudo, atsiduri it kitoje šalyje: kitus turistus sutinki nebent lankytinose vietose (ir tai toli gražu nebe tiek, kiek pagrindinėse), miesteliai ir kaimai gyvuoja “kaip po senovei”, moterys neša aukas, šventėms statomi pandžorai (aukšti puošnūs bambukiniai stiebai).

Balis – vulkaninė sala, ir jo esmių esmė yra didieji ugnikalniai, į kuriuos atgręžtos visos šventyklos ir tradiciniai namai. Agungas, su didžiausiu šventyklų kompleksu, ne mažiau gražus Baturas su ežeru krateryje ir nuostabiais vaizdais į jį. Greta Baturo ežero yra Trunjano kaimas, kur išlikusios vienos seniausių Balio tradicijų: vietinėse kapinėse lavonai ne kasami ar deginami, o tiesiog suguldomi ant žemės. Tiesa už patekimą ten iš turistų vietiniai renka itin didelius mokesčius.

Kai kurie “eiliniai miesteliai” glaudžia nuostabius rūmus: daug ką sugriovė olandai, bet štai Semarapuroje liko puošnūs nusižudžiusių vietos valdovų teismo paviljonai, įspūdingi ir Taman Trtaganga rūmai su parku salos rytuose.

Iki turizmo Balio pragyvenimo šaltinis buvo ryžių laukai ir jais nusėtos visos lygesnės vietos. Jie nyksta, žemė parduodama viešbučių statyboms, bet parduoda ne visi, ir po tų pačių viešbučių langais toliau auga ryžiai. O kai kurie, gražiausi, kalnų šlaituose augantys ryžių laukai net patys tapo vienais populiariausių Balyje fonų nuotraukoms: Tegalalango ryžių terasos, Džatiluviho ryžių terasos. Juos it kurortus apsupo restoranėliai, parduotuvės, sūpynės…

Palei krantus išsidėsčiusios jūrų šventyklos, iš kurių garsiausia Goa Lawah. Tiesa, turistus ji vilioja ne tiek architektūra ar dvasine svarba, kiek šikšnosparnių kolonijomis jos oloje. Turistų objektyvus vilioja ir Goa Gajah, kur įeinama per pabaisos burną.

Kurortų yra aplink visus Balio krantus, bet rytiniai ir šiauriniai kurortai – Amedas, Čandidasa – visai kitokie. Porai dienų stabtelėjome Lovinoje pačioje šiaurėje. Paplūdimys ten siauras, vulkaninis. Aptarnavimas ir maistas restoranuose labiau priminė Palangą ~1993 m. nei Ubudą. Tačiau turistų gerokai mažiau, o kainos gali būti juokingos. Už tokią sumą, už kurią pietiniuose kurortuose sezono metu gausi tik gerą viešbučio kambarį (~50 eurų), Lovinoje gavome vilą su trim miegamaisiais, dideliu baseinu, terasa ant stogo, sodu, dviem šventyklom ir… dviem asmeniniais tarnais!

Balyje darbo jėga tokia pigi, kad tarnai čia užsieniečiams visai įprasti. Mums buvo nejauku: kažkaip nesijauti laisvai, kai kažkas dar kuičiasi sklype, nesupranti, ką gali ir ko negali jiems pasakyti (reikėjo skaityti internete ar, pavyzdžiui, įprasta Balio vilų tarnams duoti išskalbti rūbus – pasirodo, taip). Baliečiai tarnai stebėtinai moka prisitaikyti ir nelįsti “laikiniems šeimininkams” į akis. Nė nepastebėjome, kaip “indai patys išsiplovė”.

Balio švenčių ir ritualų begalybė

Kiekviename Balio kaime vyksta šventės. Jas sunku rasti – bet jei tik būsi Balyje ilgiau, jos ras tave ir gal tai bus viena įdomiausių kelionės į Balį patirčių.

Štai girdime viloje prie Lovinos kažkokias garsias kalbas, muziką. „Kas čia girdisi?“ – klausiu tarno. „Kaimo šventė – gal vyks dieną, gal savaitę… Atsiprašau“ – atsako jis galvodamas, kad skundžiuosi triukšmu. Nuėjęs kokį kilometrą iki tų garsų randu gal 300 žmonių, visi iškilmingais tautiniais drabužiais. Su savo šortais labai iškritau iš konteksto, bet vienas tolerantiškų vietinių bemat paėmė mane „po savo sparnu“, kiek sugebėjo angliškai papasakojo, kas vyksta. Ištisi būriai kaimo žmonių vienas po kito nešė į šventyklą aukas: štai vaikų sporto komanda atneša laimėtą taurę, štai ūkininkai bananų kekes. Priešais šventyklą daugelis dar ką sušoka. Ir tai, pasirodo, jau penktoji – paskutinė šventės diena. Tokios ceremonijos trunka „kol baigiasi“ ir Balyje darbdaviai net suteikia darbuotojams papildomų atostogų, kad tie grįžtų į savo kaimų šventes.

O kur dar smulkesnės šeimų šventės: jų Balyje per savaitę matydavau bent kokias penkias. Vestuvės, „dantų galandimas“ (kiekvienam baliečiui jie galandami paauglystėje), o pačios įspūdingiausios – laidotuvės… Keliais stumiami puošnūs kremavimo bokštai, lydimi didžiulių procesijų: Balyje mirusieji deginami, tačiau kremavimo šventė tokia milžiniška ir brangi, kad iš pradžių visi velioniai užkasami, kol šeima parengs laidotuves.

Kelios didžiausios metų šventės vienu metu apima visą Balį. Ypač Balio naujieji metai – njepis. Vieną dieną rituališkai nešamos aukos į jūrą dievams, kitą gatvėse deginamos demonų skulptūros ogoh-ogoh, o galiausiai visą dieną visame Balyje draudžiama išeiti į lauką, kad demonai pamanytų Balį esant negyvenamą ir nepultų. Net ir netyčia išklydusius turistus kaimų policija skubiai veja atgal į viešbučius. Todėl tai dienai pasirinkome viešbutį su stogo terasa Ubude. Tyliai žvelgiant žemyn mūsų laukė tiesiog siurrealistinis vaizdas: visas miestas, visa sala atrodė it iš filmų apie apokalipsę. Nė vieno žmogaus, automobilio, motociklo, tyla. Tik voverytės ir laukiniai šunys laksto, medžiai šlama.

Visa kasdienybė Balyje persipynusi su religija: baliečiai net nelabai suprastų skirtumo tarp „religijos“ ir „mokslo“: fizika ir dievai, medicina ir reinkarnacija jiems – vienos realybės dalis. „Turime saugoti gamtą, nes kitaip kokį Balį rasime, kai gimsime sekantį kartą?“ – rimtai klausia balietis viename dokumentiniame filme. Kasdien jie sudeda dievams aukų „lėkšteles“ – namie, viešbučiuose, net turistams išnuomotose vilose. Aukščiau padėtos aukos – dievams, ant grindinio – demonams (kad „atstotų“). Aukos čia pat sumindomos praeivių, pervažiuojamos motociklininkų, bet nesvarbu: baliečiai laiko, kad demonai jų esmę suvartoja akimirksniu po padėjimo.

Susirgęs dažnas eina pas balianą, gydantį masažais ar dar įdomiau (po „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ tokį aplankyti nori ir dažnas vakarietis ir net „Lonely planet“ siūlo jų sąrašus).

Kaip keliauti po Balį???

Balis tik žemėlapyje mažas. Kiek bemėginau skaičiuoti – vidutinis greitis važiuojant automobiliu Balio užmiestyje beveik visada yra 30-35 km/h, nes keliai raityti, o jei ir galėtum važiuoti greičiau, kelią pastos sunkvežimis, tegalintis stumtis į statų kalną šitokiu greičiu. Denpasare, kurortuose, Ubude greičio vidurkiai dar žemesni – būna ir 10 km/h, net ne piko valandomis. Bent jau visi keliai grįsti (ne žvyrkeliai). Bet norint pamatyti daugiau Balio, verta apsistoti paeiliui keliose vietose, kad netektų važiuojant į lankytinas vietas sugaišti 3-4 valandas ryte ir dar 3-4 vakare.

Mes išbandėme net devynias. Viešbutį Tubane netoli oro uosto. Baliečių namuose įrengtą kambarį turistams su vaizdu į ryžių laukus. “Maxone” viešbučius su baseinu ant stogo ir vaizdais. Butą Legiane. Tradiciniame name įkurtą viešbutį Ubude. Vilą Lovinoje. 7 eurus tekainuojantį pakrantės viešbutėlį, kur poilsiauja kiti indoneziečiai. Paprastą nekurortinį viešbutį prie Denpasaro autobusų stoties (paskutinę dieną prieš išvykstant į Javą). Visos patirtys (išskyrus gal pirmą ir paskutinę) – labai įdomios. Be šių variantų, Balyje populiarūs hosteliai (labai vakarietiški) ir labai vietiniai pigūs viešbutėliai be kondicionierių, kai kurie – su indonezietiškais tualetais mandi. Tokie viešbučiai – patys pigiausi: kambarį gali gauti už kokius 5 eurus.

Viešojo transporto Balyje beveik nėra: kadaise buvo tvirtas maršrutinių mikroautobusų tinklas, bet tada vietiniai praturtėjo pakankamai, kad įsigytų motociklus. Teliko pavieniai maršrutai, dažnai nepatogūs (pvz. visų pirma reikia nusigauti į atokią autobusų stotį), retais grafikais. Tik kai kuriais atvejais apsimoka jais naudotis (pvz. važiuojant į Javą).

Todėl ir turistams tenka nuomotis arba automobilius, arba motociklus. Lengva rasti nuomos agentūrą, kuri netgi… netikrina teisių (nei automobilio, nei motociklo): gali nuomotis be jų. Bet atsargesni turistai sako, kad Balyje nuiomotis motociklą nemokant jo vairuoti – tikra savižudybė. Išties nelaimių daug, ir patys matėme vienos jų pasekmes (kraujo bala ant kelio, nukritęs šalmas). Motociklą Balyje galima išsinuomoti “pigiau grybo”, tačiau ir automobilio nuoma gali būti pigesnė nei bet kur kitur pasaulyje, kur esu nuomavęsis. Tik reikia paieškoti, nesirinkti pagrindinių tarptautinių agentūrų. Aišku, automobilis bus aptrankytas, bet nuo to tik geriau: nuomotojai nepastebės, jei jūs aptrankysite papildomai (kai tokios duobės, siauri keliai, netvarkingas eismas – sunku kitaip; ir mūsų ratas kartą pateko į duobę, švelniai įlenkėme).

Tiems, kas vairuoti nenori, ne taip smarkiai brangesnė alternatyva – ekskursijos: paims iš viešbučio ir grąžins. Taip ištyrinėjome pietinį pusiasalį – bet tik pačias turistiškiausias vietas, nes kitur tokių ekskursijų nėra. Ekskursijų pasiūla milžiniška: kurortų gatvėse agentūra po agentūros skelbia jų kainas. Paieškokite, pasidomėkite, kas parduodama. Deja, daugybės ekskursijų įvertinimai internete prasti: bet dažnai kalti patys turistai, neperpratę Balio. Pavyzdžiui, beeinančius į autobusą turistus pagauna koks apgavikas taksistas ir aiškina, neva “parveš į viešbutį greičiau nei ekskursija”, neva “ekskursija veš 4 valandas per kamščius”. Turistas susigundo, susimoka brangiai ir rašo skundus apie ekskursiją, neva ji tikrai nebūtų parvežusi viešbutin laiku…

Balyje galima nuomotis automobilį su vairuotoju ar važinėti taksi. Deja, girdėjome daug skundų: vairuotojai prašinėja papildomų pinigų, vežioja į komisinius mokančias parduotuves, specialiai veža per kamščius, vienam sutiktam vokiečiui net… pasiūlė užuot keliavus į viešbutį vežti pas prostitutes. Ir taip apgaudinėjo “BlueBird” taksistas – kompanijos kuria, pasak daugelio kelionių vadovų, naudotis geriausia, nes jos taksistai “visuomet įjungia taksometrą” (taip, įjungia, bet visaip bando “sukti ratus”)…

Dažnoje Indonezijos vietoje geriausias sprendimas – internetiniai taksi (pvz. “Uber” vietinis atitikmuo “GoJek” ar “Grab”). Deja, Balyje taksistai – galingi lobistai: dažname kurorte, Ubude spindi reklamos “Gerbkite vietinius taksistus! Uber, Grab, GoJek, Blue Bird šiame mieste uždrausti”. Tarsi “GoJek” ar “Grab” negalėtų vairuoti vietiniai… Tikroji prasmė: “Duokite taksistams jus apgauti”. Juk “GoJek” neapgaus…

Kaip ir daug kur Balyje, rinką čia pamatė užsieniečiai. Jie įkūrė vakarietiškus Kura kura autobusus – parsisiunti programėlę ir matai, kur tie autobusai yra, gali pirkti internetu dieninį ar savaitinį bilietą. Net WiFi autobusuose yra. Deja, Kura kura važinėja tik turistiniuose salos pietuose, kai kuriais maršrutais – vos kelis kartus per dieną.

Balio įvairovė nusveria Balio bėdas

Transportas – viena didžiausių Balio ir Indonezijos bėdų, apkartinančių tą “rojaus salos” vaizdą. Antra bėda – apgavikai. Be taksistų, itin daug jų tarp pinigų keitėjų: pirmą dieną net praradome viltį išsikeisti pinigus. Štai vienas, apskaičiavęs, kiek turi duoti pinigų, staiga “sumą sumažino” (“prisiminė komisinius”), štai kitas jau vykdė tikrą nusikaltimą: stumdė mūsų suskaičiuotus pinigus ir dalį “nubėrė” po stalu, užkalbinėdamas mums dantį (“Iš kur jūs?”, “Kur apsistoję?”). Nepavyko: pradėjome perskaičiuoti iš naujo, tada keitėjas susimėtė: “oi, atsiprašau, nežinau kurso, pasiimkite savo pinigus” ir viską grąžino.

Nemažiau keliautojai praranda ir per pardavėjų antkainius: Balyje būtina derėtis. Ne visi pardavėjai derėsis: kai kurie iš principo neparduos turistui už normalią kainą (štai viena dar pasityčiojo, neva už kainą, kurią mes siūlome, net buteliuko vandens Balyje nenusipirksi – nors iš tikro tiek kainuoja 20 butelių). Tiesiog eikite pas kitą pardavėją. Tokių pardavėjų, kurie įkyriai kažką siūlo arba “dovanoja”, išvis reikia vengti (už visas “dovanas” paskui reikalauja pinigų).

Trečia Balio bėda – turistų kiekiai, bet tai baisu tik svarbiausiose lankytinose vietose (pvz. Uluvatu). Restoranų, viešbučių, masažo salonų Balyje tiek, kad net sezono įkarštyje aibė laisvų (ir nebrangių, ypač lyginant su Europa) vietų. Ir šventyklų, šokių, paplūdimių užtenka visiems.

Ketvirta Balio bėda – šiukšlės. Jų mažiau nei kitur Indonezijoje, bet visokios dėl ekologijos pamišusių australų akcijos kaip “prirink šį kibiriuką šiukšlių paplūdimyje ir kavą mūsų kavinėje gausi nemokamai” atrodo juokingai beviltiškos.

Penkta bėda – Balio tolerancija kitokiems. Gal iš pradžių atrodo pliusas, kad baliečiai toleruoja bet kokią atvykėlių aprangą ar elgesį: bet kartais tai ima kliudyti net kitiems turistams. Pavyzdžiui, Balio parduotuvėse įprasta nusiauti – bet, priešingai nei Japonijoje ar Korėjoje, jei užsienietis ateidamas nenusiaus, jam niekas nelieps to padaryti. Ką gi, parduotuvių grindys apnešamos purvu ir nusiauti kitiems jau labai nemalonu: baisiai susitepa kojos. Iš pradžių dar mėgindavau autis, paskui “pasidaviau”.

Tiesa ir baliečių tolerancija ne begalinė: pavyzdžiui, jų kultūroje draudžiama į šventyklas eiti mėnesinėmis sergančioms moterims. Prie kai kurių šventyklų turisčių garsiai klausia: “Ar nesergate mėnesinėmis?”, kitur kabo įspėjimai. Aišku, netikrina…

Šešta daug kur aprašoma Balio bėda yra nuolatinis vėlavimas, “Balio laikas”, vedantis iš proto į Balį emigravusius užsieniečius. Bet mano patirtis priešinga: netikėtai vėlavo tik oro uosto autobusas, kai atskridome, o visa kita įvykdavo… anksčiau laiko. Ekskursijų vairuotojai paimti atvažiuodavo 15 minučių anksčiau, nuomotą automobilį atvežė… visa valanda anksčiau, nei sutarta.

Nepatinka Balis? Tiesiog važiuok į kitą Balio vietą

Balis didelis. Kai lankiausi jame pirmą kartą, jis paliko slogų įspūdį: nes gyvenau Tubane, be to, mano dar neįdegusi oda vietiniams signalizavo, kad esu “naujokas” ir geras apgavikų taikinys. Bet antrą kartą Legiane, Ubude, Lovinoje pažinau jau kitą, daug malonesnę, Balio salą.

Jei kažkas Balyje “užknisa” – žinok, kad “užknisa” ne visas Balis, o tik konkreti vieta ar kurortas, nes Balyje yra visko. Yra ir Balis be turistų, ir Balis be eismo, ir Balis be apgavikų, ir Balis be šiukšlių (be šiukšlių, tiesa, gal tik Nusa Dua).

Ir kai iš Balio prisiėjo išvažiuoti jau rezgiau planus, kaip ten dar sugrįžti. Ir kitais metais sugrįžau – į njepio šventę. Kai kuriuos keliautojus Balis taip pririša, kad likusios Indonezijos jie nepamato. Tai, manau, irgi klaida, nes įdomių salų Indonezijoje daugiau. Vos ketvirtį pirmosios kelionės į Indoneziją praleidau Balyje ir daugelis likusio laiko Indonezijoje irgi buvo prasmingas ir įdomus.

Be to, kitas Indonezijos vietas patogu aplankyti net iš paties Balio – gal per kelių dienų ekskursiją, gal važiuojant ar skrendant tolyn ir nebegrįžtant. Pirmąkart iš Balio išplaukiau greituoju laivu į Gilį, saleles, kurios jau nepretenduoja į kažkokią kultūrą – išskyrus turistinę. Antrą kartą atskridęs į Balį lėktuvu iš Sulavesio (toradžų kraštas) paskui išvažiavau autobusu į Javą, daugiausiai gyventojų turinčią viso pasaulio salą.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiesiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomis javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitvirtino Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdavo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

---

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

---

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

---

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

---

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

---

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

---

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

“Kelionė į Tailandą” daugeliui – poilsis jo tropinėse salose ir kurortuose, gal – su trumpu stabtelėjimu Bankoke.

Suprantu, kodėl: tas turistinis Tailandas – tiesiog nuostabus. Tačiau aš nebūčiau aš, jei poros savaičių Tailande nebūčiau paskyręs be reikalo pamirštoms jo vietoms – šalies šiaurei ir šiaurės rytams.

Manau, tikrai verta kiekvienam ten bent trumpam išvysti kitokį Tailandą. Kartu su tajais šėlti šimtametėse miestelių šventėse, aplankyti laukinius kalnus ir kalnų gentis, pasinerti į kultūrines tradicijas, o gal naršyti šventyklų griuvėsius kurių apsuptyje vietiniai vienuoliai gali paprašyti kartu nusifotografuoti – nes nėra gyvai matę baltaodžio.

Taip, Tailande dar yra ir tokių vietų. Juk Tailande gyventojų daugiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje, o daugelis turistų neišklysta iš pakrančių…

Mes neatrastą Tailandą išmaišėme per tris savaites – nuo kurortų iki Čiang Majaus, bet ne tiesiai, o lankais, kampais, aplankant visokiausią Tailandą.

Jei norite sužinoti ir apie kitas Tailando vietas, paskaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą.

Čiang Majus – patogus langas į Tailando kultūrą

Pasakojimą pradėsiu nuo pabaigos, kelionės tikslo – Čiang Majaus miesto. Daugeliui šis miestas aktualiausias, nes jį vienintelį šiaurės Tailande aplanko žymesnė dalis keliautojų – ir būtent jis iš viso Tailando jiems labiausiai pranoksta lūkesčius.

Jau neapsiverstų liežuvis pavadinti Čiang Majaus “neatrastu”. Čiang Majuje užsieniečių – tūkstančiai, bet visgi nepakankamai, kad užgožtų tajus, kaip nutiko daugelyje pajūrio kurortų. Turistų Čiang Majuje tiek, kad aptarnavimo personalas jau išmoko angliškai, kad dešimtys turistinių agentūrų kasdien renka autobusus į aibę pramogų ir ekskursijų – bet kartu netiek, kad viskas būtų smarkiai išbrangę. Kai kurių pramogų kainos Čiang Majuje ir kurortuose skiriasi dešimtis kartų…

Negalėčiau pasakyti, kad Čiang Majus gražus, kaip miestas – nors pagrindinės jo šventyklos pribloškia savo auksuota prabanga, ypač auksinė Doi Sutep ant kalno ir Wat Phra Singh kvadratiniame kanalais įrėmintame miesto centre.

Veikiau Čiang Majus – puiki bazė patyrinėti šiaurinį Tailandą. Tajiškai. Leistis į žygį su drambliais – nepakartojamas jausmas sėdėti šitaip aukštai, kai dramblys brenda upe tarsi keliu, sustoja užkrimsti lapų. Plaukti Bambukiniais plaustais gelsvomis upėmis pro besiturškiančius dramblius, po mediniais tiltukais, per upės slenksčius – ties kuriais kūnas iki pilvo panyra ir vanduo atgaivina nuo karščio. O gal tiesiog pasivaikščioti švelniais aplinkiniais kalnais, kurie regėti iš daugelio miesto vietų. Šias pramogas galima apjungti į vienadienę ekskursiją, o kartu – prijungti gausybę kitų pramogų, nuo keturračio motociklo iki pėsčiųjų žygių. Arba tigro glostymo “Tiger Kingdom” tigrų narvuose (net maži tigriukai šiurkštesni, nei tikėjausi!).

Čiang Majus – ir puikus tramplinas panirti į tajų kultūrą. Čia – ir pokalbiai su vienuoliais Budistų šventyklose (mes dalyvavome Wat Suan Dok), ir tajų virtuvės kursai, ir, aišku, gausybė masažų – ant kėdutės tarp turgaus prekijų, prekybos centre, o gal prabangiame spa. Labiausiai išgardėjo kalinių masažas, atliekamas tuoj į laisvę išeisiančių moterų. Tai prasidėjo kaip kalinių grąžinimo į visuomenę projektas, bet sulaukė tokių puikių vakariečių atsiliepimų, kad dabar jau visi masažo salonai ėmė reklamuotis, kad pas juos dirba “buvusios kalinės”.

Čiang Majus ir – bene puikiausia Tailande vieta apsipirkti. Pasiūla – milžiniška, kainos – žemos. Kaip ir visur Tailande, labiausiai apsimoka pirkti kiniškas prekes “be prekės ženklų” – tačiau Čiang Majuje atsirado ir grynai į turistus orientuoti turgūs, kur vyrauja įvairūs rankdarbiai, suvenyrai. Jie vyksta dukart per savaitę: Šeštadienio turgus – Wua Lai kelyje, Sekmadienio turgus – Račadamnoeno kelyje.

Pabuvojęs Čiang Majuje penkias dienas suprantu, kodėl jis šitoks numylėtas vakariečių, bet visgi – kelionė iki Čiang Majaus paliko dar didesnį įspūdį, nei pats miestas.

Isanas – pamirštasis Tailandas

Į Čiang Majų mes keliavome ne traukiniu ar lėktuvu, o nuomotu automobiliu. Ir ne tiesia magistrale, o 2500 km lanku (tikslus maršrutas – straipsnio apačioje). Viskas prasidėjo Isanu – regionu, kuriame gyvena ketvirtis visų Tailando žmonių, bet turistų teapsilanko keli šimtai tūkstančių per metus.

Palyginus su už nugaros pasilikusiais 14 mln. gyventojų Bankoku, Patajos kurortu, ten – it kita šalis. Tik muitinės nereikia kirsti. Isane kitokia kalba (panašesnė į laosiečių, nei tajų), kitokia ekonomika (vyrauja žemės ūkis). Bet didžiausias skirtumas – jokių turistų. Ypač ne sezono metu. Tik didžiuosiuose miestuose dar išvysdavome po kokį baltaodį su savo taje žmona – bet ir tai tik vieninteliame vakarietiškame miesto bare. Žmona nevilkės jokių mikrosijonėlių ir nedemonstruos nuogo pilvo, kaip Tailando kurortuose, o vyras, tikėtina, liktų žmonos ir jos giminių nesuprastas, jei neaukotų vietiniai šventyklai ir vienuoliams (matėme daugybę aukojančių vakariečių). O pigiuose, bet kokybiškuose “eiliniuose” užkampių viešbučiuose kabodavo skelbimai, kada susimokėti už mėnesį. Tikriausiai, daugiau migrantų, nei turistų.

Isanas savo veidą atskleidė pamažu. Daugelio Isano miestų, kuriuos lankiau, ir šiandien nuotraukose neatskirčiau. Bet tie miestai – tai ne pastatai, tie miestai – veiksmas, o jis visur – vienodai egzotiškas. Gatvės maistas – nuo motociklų priekabų pardavinėjami aštraus kvapo keisčiausi maistai. Budistų šventyklos, statybininkų vis plečiamos aukštesniais, labiau ištapytais ir ryškiau išauksuotais pastatais: isaniečiai neturtingi, bet kas rytą aukas renkantiems vienuoliams visad ką įdės. Didvyrių skulptūros, kurių papėdėse tajai deda simbolines atnašas. “Miesto stulpas” (lak muang) kur nors centre – jame, tikima, gyvena miesto dvasia. Atviri turgūs ir turgūs po stogu (“prekybos centrai”), kur tarp prekių gali atsigulti pigiam masažui.

Taip, kai kas iš to yra ir kurortuose, bet kitaip: pakrantėse daug kas išdailinta, pritaikyta turistams, brangu, dirbtina. O Isane neberasi jokių kultūrinių šou, o muziejai neverti dėmesio. Užtat čia gali dalyvauti gyvame ir tikrame šiandieninio Tailando gyvenime. Dalyvauti nėra paprasta: kita kalba, raštas (angliškai niekas nemoka nė paprasčiausių žodžių). Į klausimus “Kodėl jie taip daro?”, “Kas čia per keistas pastatas?” atsakymų tekdavo ieškoti ilgai, kai kurių taip ir nesuradau. Ir praktinė kelionės pusė nelengva – taip, turguose matai, kokį maistą ruošia – bet niekada nežinai, kokia tai mėsa, įpils padažo ar ne, aštru ar ne (dažniausiai taip – net aš, aštraus maisto mylėtojas, būdavo, kartais tegalėdavau suvalgyti pusę patiekalo).

Tačiau ką atradome Isane paskui atpirko visus sunkumus.

Kmerų šventyklos ir gyvūnų augintojų kaimai

Artimiausios Tailando pakrantei Isano lankytinos vietos – Kmerų šventyklų griuvėsiai. Viduramžiais Pietryčių Azijoje vyravo Kmerų Imperija, o žymiausia jos šventykla – Angkor Vatas – yra didžiausias religinis statinys pasaulyje. Panašias – tik, aišku, mažesnes – Kmerų šventyklas turėjo ir kiti miesteliai. Smagu pasivaikščioti po tuos kompleksus, jų bokštus prasadus – kur kadaise stovėdavo hinduistų dievų stabai, o Kmerams atsivertus į budizmą – budos.

Didžiausią įspūdį paliko Phanom Rungas, nes stovi miške, ant kalno, į jį veda ilgas romantiškas senas akmeninis takas ir tiltas su nagomis – mistinėmis žuvimis-gyvatėmis, puošiančiomis kone kiekvieną Tailando šventyklą. Phimajus, tuo tarpu, apsuptas šiuolaikinio Isano chaoso – tiesa, netoliese auga Didžiausias Tailando banjanas, labiau primenantis medžių, suaugusių lajomis, mišką.

O Phimajaus miestas dar turi senų medinių namų. Kaip pasakojo vietinis, tokie namai sparčiai nyksta, juos skurdžiame Isane nuperka ir į savo miestus išsiveža Tailando elitas. Mat jie suręsti iš tikmedžio, kurio negraužia kirvarpos: tuo tarpu dabar tikmedį Tailande kirsti uždrausta, naujų namų taip nepastatysi, todėl visi šiuolaikiniai Tailando “medinukai” – laikini. Ko jau ko, o smulkių vabzdžių, gyvūnų tropiniame Isane be galo daug: vien driežų vakare dažname viešbutyje sutikdavome kelis, vieną – savo lovoje.

Gausu ir stambių gyvūnų, bet Isanas pernelyg tankiai gyvenamas, kad čia galėtum kur gėrėtis laukine gamta. Gyvūnai prijaukinti, pakinkyti ūkiui. Svarbiausias kaime – buivolas, vis dar dirbantis daugelį darbų. Bet “gyvūnų karalius” – dramblys. Tik kad technologijos iš jų atėmė darbo vietas: nebereikia tampyti tikmedžio rąstų. Surino dramblių kaimo kaimiečiai, nuo seno vertęsi dramblių auginimu, prajodymu, kaip ir daugelis Tailando dramblininkų atsigręžė į turistus: leidžia jais jodinėti, kasdien demonstruoja dramblių šou (dramblių šokiai, dramblių krepšinis, galimybė gultis drambliui ant kelio, nusipirkti jo straubliu nupieštą paveikslą, jį pašerti). Toliau į šiaurę aplankėme Karaliaus kobros kaimą kelis kartus į dieną demonstruoja šokius su kobromis, “žmogaus ir kobros kovas”.

Pastangų daug ir, be abejo, kaimai iš to Isano mastais gyvena neblogai. Bet nėra net ko lyginti su Tailando kurortais ar Bankoku, kur tokie gyvūnai paversti ištisa pramone, o norintieji pasižiūrėti nesutelpa į tūkstančių vietų amfiteatrus. Isane gi savadarbiuose kaimiečių lauko teatruose dramblius stebėjo apie 20 žmonių (daugiausia – tajai), kobrų šou – mes keliese. Dramblių kaimas šalia stato naują “Dramblių pasaulį” – kažką panašaus į tai, kas būna kurortuose, tik tokį pigesnį, su kartoniniais pseudoromėniškais vartais. Statybų data skelbė, kad turėjo būti pastatytas pernai – bet darbų pabaigos nesimatė. O ir kai pastatys, kas iš to? Kažin, ar daug turistinių autobusų čia užsuks, kai atstumas nuo artimiausių kurortų – 7 val. į vieną pusę.

Ir visgi manau, kad kada turistai atras Isaną – laiko klausimas.

Iki to dar labai toli. Kon Keno mieste aplankiau pažįstamą, vedusį taję. Labiausiai jis norėjo mums parodyti “Vėžlio šventyklą” savo žmonos kaime. “Kaime gyveno labai gerbiamas vienuolis, jis mirė ir paprašė būti palaidotas ant vėžlio. Kaimiečiai dabar stato vėžlio formos šventyklą, o vienuolio palaikai jau virš metų laukia kremavimo. Dabar va laužą jau sudėjo, šventyklą tuoj pabaigs”. Kiek daug Isano kaimų išgirstum dar neįtikitėnesnes istorijas! Bet neišgirsi, nes kaimiečiai nekalba angliškai, tu – tajiškai. Ir apie garbųjį vienuolį, ir apie “vėžlio šventyklą” internete nieko angliškai nerasi, o gal nerasi išvis. Pažįstamo žmona pripildžiusi bendrus namus to vienuolio amuletais, netgi mums vieną padovanojo – bet jokių vienuolio minčių tikriausiai niekada neišgirsiu ir net pažįstamas apie jį tegalėjo pasakyti: “Šis vienuolis – vieno kaimo “šventasis”. Kiti kaimai turi savus.”

Pasukome tolyn į šiaurę. Keliai Isane – kaip ir visame Tailande – geri, magistraliniai, o parkingas net didmiesčiuose nemokamas ir jo pilna (ne kiekvienas įperka automobilį). Nebent landūs ir motociklai trukdo savo gausa. Ir sunkvežimiai, kurių vairuotojai dirba nesuvokiamus viršvalandžius ir neužmiega tik energetinių gėrimų dėka. Mažos jų skardinėlės parduodamos visur. “Red Bull” juk – irgi Tailando išradimas. Ir “Red Bull” net nėra populiariausias energetinis gėrimas Tailande – tiesiog vienintelis, eksportuojamas į Vakarus.

Bet žavesnė ten atmosfera. Dvasių namų, Budų, nagų skulptūrų krautuvėlės šalikelėse. Sutemus – žibantys auksiniai šventyklų špiliai ant pakelės kalvų. Ar koks rymantis gulintis milžiniškas Buda. Juk Tailandas – vienintelė pasaulyje budistinė šalis, kurios daugybę šimtmečių nebuvo kolonizavę ar okupavę kitatikiai ir nevaldė komunistai. O Isanas – pati tradiciškiausia Tailando žemė. Religija ir “tikrovė” ten nėra du atskiri dalykai. Dvasios, karma – tokia pati tikrovės dalis, kaip ir žmonės ar pastatai. Net kai 2018 m. šiaurės Tailando oloje įstrigo vaikų futbolo komanda (ta istorija skambėjo visame pasaulyje), tajai masiškai meldė olos dvasios juos paleisti. O atsisėsti kalbant su vienuoliu tajams tiesiog įaugę į kraują – juk negali kelti galvos aukščiau už šventą žmogų.

Mekongo pakrantė – paupio kurortai

Isanas – ir Tailandas – baigiasi ten, kur teka Mekongas – dvyliktoji pagal ilgį viso pasaulio upė. “Tik vienintelėje Mekongo pakrantėje Isane yra vakariečių turistų” – skaičiau. Nong Khai miesto paupio promenada su kavinukėmis, nagų formos žibintais tikrai primena turistinį pajūrio kelią – bet ir ten iš keliautojų sutikau tik porą senų vokiečių. Vieni sėdėjome ir didžiuliame plaukiojančiame restorane, stebėdami, kaip nuo Laoso ateina tiesiog regima lietaus siena: dingsta saulė, kyla vėjas, šnioja liūtis. Tropikai. Baisiau buvo, kad kartu neatskristų ir maliariniai uodai (Tailande maliarija išnaikinta, bet ne Laose) – tačiau to tikimybė labai maža.

Nong Khajusirgi turėjo ekscentriškai architekūrai pasišventusį “šventąjį” – “sektantą” Luang Pu Suililatą. Jo sukurtas Sala Keoku mistinių skukptūrų parkas (1978 m.) – turbūt įspūdingiausias, kokį regėjau kur pasaulyje. Savamoksliai jo statybininkai surentė 25 m aukščio Budą, demonus ir didžiausiąjį šedevrą – simboliais persunktą Gyvenimo ratą, kuriame “suakmenėjusios” jaunystė ir senatvė, džiaugsmai ir skausmai, “galutinis gyvenimo tikslas”, žingsnis ir kryptis į nušvitimą. Pralindęs siauru tuneliu po ratą gali pasivaikščioti pats. Suililatas, beje, prieš tai panašų parką sukūrė gretimame Laose – bet ten atėjus į valdžią komunistams, teko bėgti. Jis žuvo nusivertęs nuo vienos savo skulptūrų ir jo mumija dabar guli viename Sala Keoku pastatų…

Važiuodami aukštyn palei Mekongą gerėjomis nuostabiais vaizdais į jo slėnį (ypač nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos), kriokleliais. Iš Si Čiang Majaus miesto paupio promenados matosi netgi Laoso sostinė Vientianas iškart anapus Mekongo. Tai – vienintelė pasaulio sostinė, kurios centrą mačiau net nebuvęs toje šalyje.

Karts nuo karto pravažiuodavome policijos postus – bet vos pamatę baltus mūsų veidus, liepdavo važiuoti tolyn. Vienintelis kartas, kai pažįstamą tajų nubaudė policija, buvo, kai važiavo su taje žmona – tada jau yra su kuo susikalbėti savo kalba, paprašyti kyšio (korupcija Tailande nemaža, bet jos priežastys kitos nei Lietuvoje: kažkada Tailande valstybės tarnautojams nebuvo mokamos algos ir buvo įprasta, kad jie jas susirenka “arbatpinigiais”. Tvarka pasikeitė, o kultūra liko).

Buvimas atvykėliu Isane turi vien pliusų – priešingai nei Tailando kurortuose, kur už daug ką turistai moka dvigubai (Isane skirtingų kainų nemačiau). Tiesa, “vakarietiškų” paslaugų Isane nerasi išvis, arba jos vis tiek bus brangios: pvz. taip ir neradome, kur mano žmonai už normalią kainą nusidepiliuoti kojas (tajėms to nereikia).

Čiang Khanas, su medinių parduotuvėlių eilėmis ir jau gerokai siauresniu praėjimu palei Mekongą, buvo paskutinis mums miestas palei Mekongą. Vėl tuščias – sako, tajai užplūsta apsipirkti vakarais, o buvo dar diena. Skubėjome į Dansajų miestelį, tą mažą tašką žemėlapį, kur patyrėme vieną įspūdingiausių Tailande savaitgalių.

Phi Ta Khon – Tailando švenčių karalienė

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilkintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užplūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Sukhotajus – griuvėsių bokštai vidury laukų

Už Dansajaus miestelio Isanas pasibaigė. Tenykštės lankytinos vietos jau geriau žinomos, o aplinkiniuose miestuose galima rasti hostelių rajonus, kurių baruose sėdi prancūzų ir britų jaunimas.

Tačiau paėėk toliau – ir liksi vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima Wat Mahat Hat, Wat Sa Si šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Į šiaurę nuo ten yra Wat Si Čum ir milžiniška Budos skulptūra, Wat Phrapai Luang sunykusios didybės liekanos.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant Wat Saphan Hin kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Čiang Rajus ir Tailando kalnai

Čiang Rajaus mieste irgi pasitiko romantiškai žavūs pastatai – tik visai nauji. Žymiausia ir labiausiai pribloškianti – Čalemčajaus Kositpato Baltoji šventykla, suvienijanti tajų tradicijas, vakarų kultūrą ir gilesnes autoriaus vizijas. Freskose šventyklos viduje anapus Budos – ir Bušas su Bin Ladenu, ir net Betmenas su Hello Kitty – jie simbolizuoja žmonijos polinkį susikurti įsivaizduojamus didvyrius užuot stengusis negandas įveikti pačiai.

Kompleksas plečiasi: statomas ir krematoriumas, muziejus su prasmingais Kositpipato tapybos darbais, jau stovi auksinis tualetas: Kositpipatas nenorėjo, kaip Tailande įprasta, statyti auksinės šventyklos, nes materializmas su tikėjimu jam nesiderina: išties, Tailande jis vietomis net komiškas – ko verti vien šventyklose pardavinėjami balandžiai, prekijų specialiai sugaunami tam, kad koks “gerą darbą padaryti norintis” budistas juos išpirktų, paleistų laisvėn.

Miesto centre Kositpipatas pastatė nuostabų laikrodį, kelis kartus per vakarą džiuginantį šviesų ir garsų minišou. Kaip ir šventyklos, neišeina jo priskirti kokiam vienam architektūros stiliui. Šiaurės Tailando miesteliai verčiasi per galvą siekdami nors kokio išskirtinumo.

Kitoje Čiang Rajaus pusėje nuo Baltosios šventyklos kitas menininkas Tavanis Dučanis pasistatė savą pastatų kompleksą, vadinamą Juoduoju namu. Be aiškios tvarko sudėliojo žvėrių kaulus, kailius, odas, skulptūras milžiniškais peniais. O miesto centre – Oub Cham muziejus, kurį pastatė, dirbtine ola ir fontanu išpuošė vietos valdovų palikuonis istorijos mokytojas – nepaveldėjęs sosto, nes jo protėvių Lanos karalystė dar XIX a. įjungta į Tailandą. Tad jis bent jau surinko Lanos turtų kolekciją ir pastatė jai muziejų. Kitur visu tuo žavėtumeis – bet po Baltosios šventyklos Juodasis namas ir Oub Cham muziejus atrodo tokie paprasti…

Čiang Rajų supa kalnai – neaukšti, 1-2 km, bet visgi laukiniai, atokūs. Juose gyvena kalnų gentys – apie milijonas žmonių. “Kalnų gentys” gerokai įspūdingiau skamba kelionių agentūrų bukletuose nei realybėje – tai tiesiog tautinės mažumos, iš pažiūros nesiskiriančios nuo tajų. Jų skurdžiuose kaimuose turistai vedami pažiūrėti pririštų kiaulių, o tualetų lauke – bet tai egzotika nebent kaime nebuvusiam vakariečiui. Vienintelė įdomesnė “gentis” – karenai kurių moterys ilginasi kaklus įsistatydamos vis papildomus žiedus. Bet toli gražu ne dauguma karenių taip daro – tų ilgakaklių aš išvis nemačiau, nors buvau karenų kaime. Kalnų genčių muziejus Čiang Rajuje dar nykesnis už jų kaimus: paberta kažkokių daiktų, seni aprašai: pasaulio žemėlapyje dar puikuojasi Sovietų Sąjunga ir Jugosalvija.

Įdomesnis man pasirodė Doi Mae Salong miestelis, įkurtas kinų kapitalistų, 1949 m. pralaimėjusių Kinijos pilietinį karą komunistams. Ištisa jų armija, šen bei ten kontratakuodama, karo pabaigoje pasitraukė per Kinijos sieną į Birmą. Kai komunizmas įsigalėjo ir Birmoje, teko sprukti į Tailandą, kur atokiuose kalnuose (bet kuo arčiau Kinijos) ir įkūrė miestelį. Tajams jie dar padėjo įveikti savos komunistus, tada pagaliau sudėjo ginklus – tačiau iki šiol miestelyje kiniška dvasia, kovų datas atmenantis muziejėlis, žymaus generolo kapas.

Atgal į įprastą Tailandą

Kai iš Šiaurės Tailando kalnų mūsų automobilis vis įsižiebiant stabdžių kaitimo lemputei nusileido į Čiang Majų, šį miestą pamačiau visai kitokiomis akimis, nei tie dešimtys tūkstančių savaitgaliui iš Tailando kurortų ten atskrendančių turistų. Jiems Čiang Majus – autentiškos tajų kultūros viršūnė. Aš tuo tarpu visų pirma pastebėjau turistų minias, ekskursijų agentūrų vitrinas, McDonald’s ir Subway restoranus, prekybos centrus, Wifi miesto autobuse. Buvau nuo viso to gerokai atpratęs.

Ech, kaip skiriasi pirmasis įspūdis priklausomai nuo to, ką patyrei prieš tai, net jeigu ir tik dvi savaites prieš!

Grąžinome automobilį Čiang Majuje – Tailandą taip kirsti automobiliu nebrangu, nes daugelis autonuomos agentūrų neužsikelia kainos jei grąžini kitame mieste, nei paimi. Ir, praleidę ten penkias dienas, grįžome į kurortus lėktuvu. Danguje spindėjo jau beveik pilnas mėnulis ir laukė Full Moon Party, šitokia kardinaliai skirtinga šventė nuo Phi Ta Khono, bet nemažiau – ir nelabiau – smagi.

Įsitikinau – šiaurės Tailandą būtina patirti kiekvienam, kas keliauja į Tailandą. Jau nuo jūsų priklauso, ar ta patirtis bus savaitgalio viešnagė Čiang Majuje, ar prijungsite dar ir “atokesnius” Sukhotajų ir Čiang Rajų, gal dar Mekongo pakrantę. O gal skirsite savaites Tailando kalnams ar netgi Isanui. Bet kol nematėte bent dalies šalies šiaurės – nematėte Tailando.

---

Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai