Įdomiausios pasaulio vietos

Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri – karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa – kad gyventojams tenka pristaikyti. Todėl gyvenimo būdas ten – kitoks nei kitur ir daug ko iš to, ką laikome esant savaime suprantamu, ten nėra.

Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios (“tikrai taip negyvenčiau”), kitiems – labai romantiškos. Man jas aplankyti buvo labai įdomu. Jos puikus pavyzdys, kad net ir prie ypatingiausios aplinkos galima prisitaikyti.

 

---

Australijos autbeko atokumas

Vieta: Australija

Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) – beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse – mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten – nežmoniški, be to dienomis pilna (kaip niekad tinka tas žodis) musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Didžiausia problema, kurią jiems reikia įveikti – didžiuliai atstumai.

Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Didžiausio Australijos Autbeko ūkio plotas – kaip visos Vilniaus apskrities!

Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie – artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse.

Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Autbeko miestai pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

“Greitoji pagalba” Autbeke – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Net automobilių keliai iki atokių kaimų ir “galvijų stočių” būna, dėl oro sąlygų tampa nebepravažiuojami.

Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių – tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Skaityti daugiau:
Pietų Australija: žavių atradimų žemė
Šiaurės Australija: seniausiasis-naujausiasis pasaulis
Kvinslandas: Australijos dvasia

 

---

Gilios Svalbardo poliarinės naktys

Vieta: Svalbardas (Norvegijos valda)

Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Užeidamas į viešuosius pastatus Svalbarde privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija” (net leido savo valiutą).

Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Skaityti daugiau:
Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
 

---

Patagonijos vėjai

Vieta: Čilė ir Argentina

Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas – piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. gyventojų – su savo nedideliais pastatais atrodo it koks avanpostas nematomame žmonijos kare su gamta.

Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio užkampis, Argentinos Patagonija: ledynai, Andai, vandenynai

 

---

Andų plynaukštės aukštis

Vieta: Peru ir Bolivija

Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome ir pasiekėme aukščiausią ežerą, kuriame dar vyksta laivyba: Titikaką 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten – plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m).

Dar ekstremaliau buvo keliauti po Boliviją – kur 11 dienų gyvenome aukščiausiame pasaulio didmiestyje La Paze, kurio skirtingų rajonų aukštis varijuoja nuo ~3200 m iki ~4100 m ir temperatūra tuo pat metu juose skiriasi 6 laipsniais. Nakvojome ir 4090 m Potosyje, ir net 4300 m prie Ujūnio druskožemių.

Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.

Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.

Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje – inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Ano meto inžinerijos stebuklai – apleisti miestai, tokie kaip Maču Pikču ar Pisakas – iki šiol stebina turistus: ir kaip indėnai gebėjo gyventi šitaip aukštai?

Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria. FIFA vienu metu draudė rengti tarptautines futbolo varžybas daugumoje Andų stadionų: mat aukštis suteikdavo vietos komandoms neabejotiną pranašumą prieš atvykėlius.

Skaityti daugiau:
Peru: Inkų imperijos širdis
Bolivija – tokia spalvingą, drąsi ir neatrasta

 

---

Sacharos kaimų atokumas

Vieta: Sahelio šalys

Iš begalinės Sacharos dykumos šen bei ten kyšo karštų vėjų nugairinti miesteliai: dabar it laike sustingę kaimai, o kažkada – svarbūs “kupranugarių karavanų uostai” kur prekėmis mainydavosi dykumų pirkliai, o dažname name gyvendavo “atsakymus į visus klausimus” žinodavę išminčiai.

Vienas garsiausių prekybinių miestų – Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Simboliškai nusiavę batus, nors mečetės grindis irgi padengęs storas smėlio sluoksnis.

Dar 125 km nuo Šingečio – Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais – kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas – miesto automobilis. Interneto nėra.

Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom – tik keli” – mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų – bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Jie visi šitaip toli nuo visko!

Ir Uadanas – dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo – Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs. Vienas turistas lyg ir norėjo, bet persigalvojo. Mums irgi tąkart buvo per toli.

“Ar šios vėžės per dykumą vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” – klausiau. “Yra nedideli kaimeliai, bet jų gyventojai džipais nevažinėja – tik asilais ir kupranugariais” – sulaukiau atsakymo.

Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų – klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Ir nors jų vis mažėja (klimato atšilimas, sako, gena į miestus), dar gausu.

Ten, kur net patys mauritaniečiai nelabai žino, kas yra, dar klesti vergovė, norėdami nusikratyti problemų vaikai prausiasi mamų šlapimu, mergaitės prievarta penimos 9000 kalorijų per dieną tam, kad būtų storesnės ir lengviau įtiktų kokiam vyrui, o jeigu neįtinka – jas „iš gailesčio“ priverčiamas vesti vienas iš pusbrolių.

Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten – vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia – ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai. Gal kartą per savaitę toks važiuoja.

Skaityti daugiau:
Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

 

---

Venecijos potvyniai

Vieta: Italija

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 200 000 iki 50 000. Dėl to tik dar nuostabesni tie, kurie ištveria ir kurie pasiliko.

Skaityti daugiau:
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus
 

---

Antarktidos bazės

Vieta: Antarktida

“Antarktida negyvenama” – sakoma. Ne visai tiesa – keli tūkstančiai žmonių ten gyvena vasaromis, žiemomis – dar mažiau, ir tai atokiausios, atšiauriausios, labiausiai nuo pasaulio atskirtos sąlygos, kokios tik yra mūsų žemėje, o žiemos praleidimas atskirtiems Antarktidos bazėse, sakoma, net sukelia tam tikrą psichologinį sindromą…

Antarktida tokia tolima, šalta, nevasaromis apsupta užšalusio vandenyno, kad net atrasti šį žemyną buvo be galo sunku! Dar senovės graikai kėlė hipotezes, kad „ir pietuose turėtų būti didelis žemynas“, bet kai Džeimsas Kukas ieškojo Antarktidos, apiplaukė ją ratu, kirto net pietinį speigratį – ir žemyno nerado!

Vėliau ~1900 m. būta „herojiškų“ pavienių ekspedicijų. Kiekvienos rimtos šalies garbės reikalas buvo tokią pasiųsti. Užsigrūdinę poliarininkai, siekdami šlovės sau ir savo šaliai, savo laivais strigdavo leduose, pratūnodavo mirtinas žiemas visiškoje poliarinėje tamsoje, be jokio ryšio su kitu pasauliu, sirgdami skorbutu ir tikėdamiesi, kad ledai kitą vasarą pratirps pakankamai, kad “paleistų” jų laivą…

Ištyrinėjus pakrantes, anie atradėjai-avantiūristai pasuko pėsčiomis ieškoti pietų ašigalio, pereiti skersai visą žemyną, vėliau – kelti virš jo lėktuvus… Daugybė jų ten „padėjo galvas“, bet jų nuotykiai užpildė filmus ir knygas, o jų vardai ir pavardės – Antarktidos žemėlapius: jom pavadinti žemyno krantai, salos, net pingvinų rūšys… Vietovardžių užteko ir ekspedicijų mechanikams, virėjams, net Europoje paliktoms žmonoms. Apsilankęs Antarktidoje, pajutęs oro sąlygas net pačiame „ramiausiame“ jos taške Pusiasalyje, dar geriau supratau, kiek titaniškų pastangų reikalavo 1911 m. Skoto ir Amundseno kova „kas pirmas pasieks pietų ašigalį“ pasibaigusi Skoto žūtimi. Arba Gerlašo belgiškosios ekspedicijos “išsivadavimas iš ledų” kai, pragyvenę įšalusiame laive 10 mėnesių ir praradę viltį sulaukti nutirpimo, mėnesį rankom prakirtinėjo kanalą per ledus…

Dar Antarktidoje tais laikais „siautė“ ruonių medžiotojai, niekam nepasakodavę apie savo atrastas „ruoningas“ salas, kad konkurentai nesuuostų. Paskui banginių medžiotojai su savo „laivais-gamyklomis“. Banginius žudė tik dėl šių taukų, kuriuos naudojo kaip kurą iki naftos laikų. Paradoksas, bet jeigu ne gamtos mylėtojų nekenčiama nafta, banginiai tikriausiai būtų išnykę…

Vėliau iš „narsuolių“ „laukinius pasaulio pietus“ perėmė valstybių valdžios. Smaigstė savo vėliavas ir iškasinėjo kitų šalių paliktas „valdžios kapsules“. Bet viskas tebuvo žaidimas, nes nė viena neturėjo nei sugebėjimo, nei noro užvaldyti šitas bergždžias žemes: kiek pajėgų prireiktų jas ginti! Galiausiai 1959 m. pasaulio galingieji susitarė: Antarktida nepriklausys niekam.

Tai – tik dalis istorijų, kurias Pietus įsimylėję laivo gidai pasakojo savose paskaitose.

Ne tik girdėjome tai, ir pamatėme! Antarktidoje istorijos nedaug, bet kas jau buvo, išliko iki pat mūsų dienų – jei tik neatskilo su ledkalniais į jūrą. Klimatas neleido sunykti ir Skoto trobai, ir jo lavonui, ir šaltų vėjų bei ledų nuskandintiems laivams ar apleistiems banginių medžiotojų uostakaimiams. Žmonėms tos žemės nereikalingos, niekas nieko neperstatinėja. Ant Antarktidos ledų lengvai rasi net… prieš milijoną metų nukritusius meteoritus, tad tai tikra „aukso kasykla“ jų tyrinėtojams…

Būtent valstybių atsiųsti mokslininkai nuo 1959 m. ir dominuoja Antarktidoje. Tiria ir šį žemyną, jo geologiją, gyvūniją, ir visam pasauliui svarbius reikalus, kaip dabar jau užsitraukusią ozono skylę. Dauguma atvyksta porai vasaros mėnesių, bet kai kurios mokslinės bazės dirba kiaurus metus. Metų viduryje Antarktidoje stoja poliarinė žiema, žemyno plotas padvigubėja dėl neįveikiamų jūros ledų, siaučia pūgos ir šimtakilometriniai ledynų vėjai. Net prispyrus baisiausiam reikalui tų stočių nepasiektų jokie laivai ar lėktuvai: neįmanoma! Taigi, yra mokslininkų, kurie Antarktidoje tiria… savo kolegas: kaip jiems sekasi psichologiškai pakelti antarktinę žiemą. Kalbama net apie “žiemojimo sindromą”, kuris sukelia dirglumą, depresiją, nemigą, agresyvumą ir viduriavimą.

Skaityti daugiau:
Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
 

---

Maliariniai Afrikos tropikai

Vieta: Vakarų Afrika (Burkina Fasas ir aplink), Vidurio Afriika (Kongo DR ir aplink)

Kelionių knygos daug kur gąsdina maliarija, “vartokite vaistus keliaudami”. Bet “maliarinė zona” nelygi “maliarinei zonai”.

Pietų Amerikoje ar Azijoje daugelyje maliarinių zonų šansų užsikrėsti beveik nėra. Na, panašiai kas Lietuvoje keliautojus gąsdinti erkiniu encefalitu.

Užtat Afrikoje yra daugybė tokių vietų, kur kasmet maliarija suserga apie pusė visų žmonių! Ką tai reiškia? Baisius skaičius, kurie keičia visą gyvenimo būdą.

Maliarija mirtiniausia vaikams. Miršta net iki 10% ja susirgusių mažų vaikų. Taigi, daugybė vaikų tose zonose taip ir nesuauga. Suaugusių nuo maliarijos miršta mažiau, bet vis tiek daugeliui tai baisesnė liga nei COVID: ir mirtingumas didesnis, ir pati eiga sudėtinga. O kaip žiauriai į COVID pandemiją reagavo “turtingasis pasaulis”. Tuo tarpu Afrikos maliarinėse zonose visi nuolat gyvena su dar baisesne liga.

Štai vienas Benine sutiktas belgas, ten gyvenantis 20 metų, pasakojo, kad maliarija sirgo 8 kartus, baisiausias pirmasis, kai temperatūra nesitraukė, nieko valgyti nenorėjo daugiau nei dvi savaites. Jo patirtis atitinka statistiką: kasmet maliarija Benine suserga 40% žmonių ir ilgalaikis imunitetas praktiškai nesusiformuoja. Įkąs maliariją nešiojantis uodas po metų ar dviejų – vėl sirgsi.

Maliariją sukelia uodo įkandimai. Su tuo bandoma kovoti. Miegama po tinkleliais nuo uodų. Maliarija tokia baisi, kad daug turistų tokiuose kraštuose profilaktiškai vartoja vaistus nuo maliarijos. Bet vietiniams jie neprieinami – ne tik brangūs, bet ir daug kam sukelia šalutinių poveikių. Jie skirti, jei per gyvenimą tik trumpam patenki į tokias maliarines zonas – bet ne jei diena iš dienos tenka gyveni. Bet net ir kai kurie turistai skundžiasi, kad, jei būtų žinoję, kokie šalutiniai poveikiai ištiks juos, vaistų nebūtų vartoję. O skiepų nuo maliarijos nėra. Alternatyvos – purkštis nuo uodų aukšto DEET purškalais, nešiotis. Jos nešimtaprocentinės, o, purškalai ir kainuoja. Jei bijai maliarijos, tai maliarinėse zonose niekada nebūsi ramus. Kai kurie išvis stengiasi neiti niekur vakare (kai aktyvūs maliariniai uodai), bet juk ir į kambarį uodai gali atskristi. Skiriasi tik tikimybės ir jos vis tiek labai didelės.

Maliarija – ir milžiniškas ekonominis smūgis. Yra paskaičiavimų, kad neturtingiausiose šalyse ir ketvirtis šeimos metinių išlaidų gali būti skirtos maliarijos gydymui bei prevencijai. Kuri dažnai nėra sėkminga.

Aišku, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad dėl maliarijos išplitimo iš dalies kalti patys žmonės, paliekantis galimybių veistis uodams, nežiūrintys į tą kovą labai rimtai. Pvz. daugybėje regėtų tinklelių nuo uodų paliktos neužtaisytos skylės, kokybiškus purškalus nuo uodų sunku gauti, tame pat kambary ant vienos orlaidės gali būti tinklelis, ant kitos – ne. Na, bet liga, kuri yra baisesnė už visas nelytiniu keliu užkrečiamas Lietuvoje ir Europoje esamas ligas, ten – kasdienybė. Ir tik viena iš ligų – dar yra dengė karštinė ir kitos.

Skaityti daugiau:
Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 

---

 

---

Ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis

(Jei ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis nerodomas, įkraukite straipsnį iš naujo paspaudę šią nuorodą).

 

---

Kitos labai ekstremalios žmonių gyvenamos vietos

Šios vietos yra kiek “arčiau civilizacijos”, tačiau gyvenimą ten ekstremali gamta vis tiek daro labai ypatingą. O tai, kad jos yra arčiau transporto koridorių, gali būti ir pliusas turistui: ten paprasčiau nukeliauti.

Brazilijos tropikai

Brazilijos tropinė zona garsėja didžiausia pasaulyje bioįvairove ir daug gyvūnų ten pavojingi žmonėms. Upėse čia plaukioja net rykliai, o elektriniai unguriai gali mirtinai nukratyti elektra. Bet pavojingiausi gyvūnai – mažiausi: nuo į lyties organus galinčių įlįsti žuvelių iki uodų platinamų virusų. Tačiau vietiniams Brazilijos tropikai labiau ekstremalūs ne dėl gyvūnijos, o dėl atstumų ir to, kad į daugelį kaimų ir miestų čia tegalima nuplaukti lėtais upėlaiviais, nes kelių nėra. Atstumai skaičiuojami ne valandomis, o dienomis.
Plačiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

Velykų sala

Velykų sala – toliausiai nuo kitų gyvenamų vietų nutolusi sala, į kurią galima nuskristi reisiniu lėktuvu. Artimiausias kitas oro uostas – už ~3500 km. Kai kurie vietiniai visą gyvenimą praleidžia nepamatę šviesoforų ar geležinkelių, nes viso to nereikia vos kelių tūkstančių gyventojų saloje.
Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Japonijos sniego kraštas

Nagano apylinkėse kasmet iškrenta 11 metrų sniego. Niseko (Hokaido sala) – 15. Taip, yra kalnų viršūnių, kur prisninga daugiau – bet juk Naganas yra tankiai gyvenama teritorija, didmiestis. Viena yra tokioj snieguotoj žemėj stovyklauti, kita – čia pastatyti milžinišką miestą su greitaisiais traukiniais, oro uostais, keliais, kurie turi būti naudojami kiaurą žiemą. Na o man įspūdingiausi buvo varvekliai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Nursultano (Astanos) šaltis Kazachijoje

Kazachijos sostinė Nur-Sultanas yra antra pagal šaltumą pasaulyje. Sausio mėnesį vidutinė nakties temperatūra čia -18,3 (palyginimui Vilniaus -6,6). Todėl daug ką nustebino sprendimas 1997 m. į šį miestą perkelti šalies sostinę: bet, nepaisant baisių šalčių, čia sukurtas vienas moderniausių miestų buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Japonijos žemės drebėjimai

Japonija nėra labai didelė šalis, tačiau joje įvyksta 20% visų pasaulio didelių žemės drebėjimų. Virpanti žemė Japonijoje – kone kasdienybė, o evakuacijos, slėpimaisi – nuolatinis reiškinys, prie kurio žmonės įpratę tarsi lietuviai prie liūčių. Visus kartus, kai lankiausi Japonijoje, žemė drebėjo, o 2011 m. krestelėjo kaip reikiant, teko ir evakuotis laiptais iš viršutinio dangoražio aukšto: jis siūbavo, nuo prekystalių krito ir dužo prekės, bet daugelis japonų buvo visiškai ramūs. Tai jų šalies dalis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Indonezijos ugnikalniai

Beveik kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis yra Indonezijoje. Ten įvyko ir du didžiausi istoriniai išsiveržimai (Krakatau ir Tambora), pakeitę net pasaulio klimatą. Kitur pasaulyje ugnikalniai dažniausiai yra tik istorija: “Ši lava veržėsi prieš 300 metų, o ši – prieš 1000”. O Indonezijoje štai pažiūri kur į tolį – ir matai, kad ugnikalnis spjovė dūmų tuntą. Baugoka – žinai, kad būna aukų. Bet dažniausiai vulkanas pasispjaudo ir tiek. Nuolatinis kaimynas.
Plačiau: Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Džersio ir Gernsio atoslūgiai

Britanijos valdose Džersyje ir Gernsyje atoslūgių metu jūra nuslūgsta 12 metrų! Ji atidengia apokaliptinį peizažą: lyg Aralo jūroje, ant dugno guli laivai. Vietiniai žeberklais medžioja balose likusias žuvis, renka krabus. Iki tolimose salelėse kur 1-2 km nuo kranto stūgstančias senas tvirtoves staiga galėjau nueiti pėsčias… Bet svarbu laiku grįžti! Vanduo kyla staigiai, stiprios srovės ir didžiulis gylis trukdo perbristi. Atoslūgiai vyksta dukart per dieną, bet ne visi vienodai smarkūs: kai kurie „pusiasaliai“ ištisai savaitei gali virsti nepasiekiamom salom… Tai – didžiausi atoslūgiai Europoje.
Plačiau: Džersis, Gernsis, Menas – pamirštos Europos šalys

Mirties slėnio karštis

Kalifornijos Mirties slėnyje temperatūra vasaromis kasdien vidutiniškai(!) pakyla iki +52 laipsnių. Celsijaus, ne farenheito. Pavėsyje. Ir planetos karščio rekordas – +56,6 laipsniai – fiksuotas ten. Labai įdomu buvo leistis ten į žygį vidurdienį – tarsi žygiuočiau pirtyje! Vaikščiojau vienas, žmona pasiliko kondicionuojamame automobilyje – tik ten, kur iki nuostabaus vaizdo nuo parkingų būdavo netoli, gėrėdavosi daugiau kas. Mirties slėnyje gyvena apie 300-600 žmonių, bet aplinkinėse, nedaug vėsesnėse, teritorijose – gerokai daugiau.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Lietuvoje esame įpratę įdomesnius gyvūnus bei žvėris matyti gana retai. Tačiau pasaulyje yra vietų, kur kasdien ar kas valandą gali pamatyti jų daugybę.

Įdomiausi “gyvūnijos teatrai”, kuriuos regėjau per savo keliones į daugiau nei 100 šalių:

 

---

Etošos nacionalinis parkas

Vieta: Namibija

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška Namibijos teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų Afrikos žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matydavau Etošoje.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vandens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Kai kurios jų turi nuosavas “vandens duobes”. Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai užrakinami. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti pas turistus.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Plačiau:
Namibija: Didžiųjų žvėrių valstybė

 

---

Masai Maros nacionalinis parkas

Vieta: Kenija

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį – geriau nuvykti į svarbiausius ir iš karto pamatyti viską.

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Plačiau: Kenijos safarių parkai – gyvūnijos galerija

 

---

Australijos gyvūnų parkai

Vieta: Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…). Daugybės australiškų rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, kuriais didžiuojasi kiekvienas miestas. Tai nėra tiesiog zoologijos sodai: žymiausi Australijos gyvūnai labai ramūs ir jie laisvai ganosi tarp lankytojų.

Didžiausiuose jų, kaip Brisbeno “Lone Pine”, kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose, kaip loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės.

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas vėl išsivilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Tačiau tikrosios valdovės ten – koalos, pasak apklausų – mylimiausios iš Australijos faunos. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, kol kitas prikabina naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti. Ir visa eilė pramogų su jom sugalvota: “Pusryčiai su koalom”.

Net už parkų ribų žmonių pasaulis gyvūnijos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį miestuose paukščiai staugia garsiai it išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus. Keliais šokuoja tūkstančiai kengūrų, o tingios koalos net pažymėtos Australijos kelių žemėlapiuose: karta po kartos jos graužia tuos pačius ar kaimyninius medžius.

Tiesa, ne visi Australijos gyvūnai “nekalti”: štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Ne kiekvienas norėtų laisvėje sutikti ir storąjį vombatą, klaikiai staugiantį sterblinį velnią, laukinį šunį dingą, kiaušinius dedantį nuodingą žinduolį ančiasnapį ar “skraidančias lapes” – didžiausius pasaulio šikšnosparnius.

Plačiau:
Australija – išskirtinės gamtos žemynas, Šiaurės Australija: naujausiasis-seniausiasis pasaulis, Kvinslandas: Australijos dvasia

 

---

Indijos miestai

Vieta: Indija

Gyvūnijos paprastai ieškome užmiestyje, bet Indijoje gyvūnų daugiausiai yra miestuose – jokios kitos šalies gyvenvietėse nemačiau jų šitiek daug. Gatvėmis su žmonėmis, automobiliais ir rikšomis ten dalijasi ir karvės, ožkos, avys, kiaulės… Karvė, grakščiai pėdinanti siauru skersgatviu taip, kad net motociklininkui tenka važiuoti iš paskos – eilinis ankšto Indijos senamiesčio vaizdas.

Indijos miestų gyvūnai – niekieno. Indai gyvybę taip gerbia, kad 40% yra vegetarai, o kai kurios religinės mažumos (džainai) net pasišluoja priešais save gatvę, kad nenumintų vabalėlio… Beglobių gyvūnų žudymas – uždraustas įstatymu. Nepatyrę žiauraus elgesio gyvūnai ramūs, žmonių visiškai nebijo.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą Delyje išvydau, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų).

Siurrealistišką vaizdą užbaigia elektros laidais ir stogais laipiojančios ką nugvelbti besitikinčios beždžionių šeimynėlės. Viena staigiu judesiu įsikibusi į koją ištraukė man iš kišenės servetėles, o ištisa banda netoliese apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko atdarus langus.

Tamsiausia miestų gyvūnijos pusė – pasiutligė. Kasmet 20 tūkstančių indų miršta nuo jos (daugiausia pasaulyje). Tad nors Indijos miestų vaizdai – išdžiūvusia upės vaga vienas kitą gaudantys paršeliai, ant skiriamosios juostos užmigusi karvė, ant kojos traukinyje užlipusi pelė – įstrigo atmintin ilgam, glostyti gyvūnų neišdrįsau.

Plačiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Tailando pramogos su gyvūnais

Vieta: Tailandas

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”…

Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti.

Tailande ne tik puikūs cirkai, kitose šalyse neregėti numeriai ir net spektakliuose kartu su aktoriais gali dalyvauti drambliai. Tailande gali ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais…

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Plačiau:
Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 

---

Valdeso nacionalinis parkas

Vieta: Argentina

Tikroji Patagonijos pakrantės pažiba, įkvėpusi ir čia plaukusio Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją – pakrančių gyvūnai. Šimtų tūkstančių pingvinų, tūkstančių ruonių ir jūrų liūtų kolonijos. Šimtmečius jos klesti tuose pat paplūdimiuose, net pažymėtos žemėlapiuose. Paprasta nuvažiuoti, užsiėmus vietą stebėti tingų tų gyvūnų gyvenime krante: štai ruoniai voliojasi, štai pingvinas stovi prie lizdo ir laukia kol nupūs plunksnas bei jis vėl galės migruoti žiemai į šiltesnius Brazilijos krantus. Vos įšokę į jūrą, visi tie žvėrys bemat tampa guvūs, greiti…

Norintys viską pamatyti vienoje vietoje traukia į Valdeso pusiasalio nacionalinį parką, Pietų Amerikos atsaką Afrikos Kriugeriui ar Masai Marai. Tik Afrikos gyvūnai mums labiau pažįstami, įprastesni: visuose zoosoduose pilna liūtų ar žirafų. Gi Amerikos fauna – unikali. Jaučiausi it kokiame kompiuteriniame žaidime stebėdamas arti šmirinėjančius „tankus“ šarvuočius, vandenyne plaukiantį didžiausių pasaulio delfinų orkų „laivyną“…

Orkos, būna, išplaukia į krantą, kad nusičiuptų kokį sultingą ruonį ar jūrų liūtą. Tai įvyksta tik Valdese ir pamatyti tai – nedidelis stebuklas. Kai kurie “apsėsti” turistai su milžiniškais teleobjektyvais dienų dienas to laukia…

Plačiau:
Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

 

---

Pantanalis

Vieta: Brazilija

Kelionė į gyvūnų parkus daugeliui asocijuojasi su Afrikos savanomis. Tačiau tokių „žvėrynų“, kur per dieną lengvai pamatai 100 ar 300 žvėrių, yra ir Pietų Amerikoje, o bene turtingiausias jų – Brazilijos Pantanalis.

Ir nors dramblių ar žirafų ten nerasi, tenykščiai gyvūnai sužavėjo ne mažiau. Savo keistumu. Dalies jų nesutiksi net Europos zoosoduose.

500 kg svorio tapyras. Didžiausias pasaulio graužikas kapibara. Jaguaras, vienas didžiųjų katinių. Šarvuočiai, pekariai, koačiai, agučiai, anakondos, ocelotai, skruzdėdos ir begalė spalvingiausių paukščių, drugelių, bei milžiniški vorai. Na ir dar „paprastesnės“ beždžionės kapucinai, elniai, „minikrokodilai“ kaimanai, ūdros.

Ir, priešingai Afrikai, Pantanalyje viską matai ne tik pro automobilio langą: saugu leistis į žygius pėsčiam.

Pantanalis – didžiausias pasaulio pelkynas ir daug kur gali pažvelgti į atvirus tolius.

Tie rudi keisti kupstukai – tai žolę graužiančios ar balose mirkstančios kapibaros, kurių Pantanalyje gausu tarsi karvių fermos lauke.

Tie iš ežerėlių styrantys stagarai – tai atsivėsinimui iškištos kaimanų nugaros ar išsižiuojusios galvos: atrodo eilinėje baloje gali gyventi tūkstančiai jų kol (pats tą mačiau) išvalgę visas žuvis nepradeda ėsti vieni kitų. Žuvis garsiai triauškia ir ūdrų šeimynėlės, braido paukščiai: visi kažkaip sutelpa menkučiame plote. Ypač per sausras, kai ežerėliai nusenka.

Jei prieisi labai arti, gyvūnai pasitrauks (vieninteliai pekariai, vietiniai pasakojo, kartais puola), bet žiūrėti į juos iš už keliolikos metrų, net fotografuoti – tikrai įmanoma, nekreips dėmesio.

“pantanališkiausias” būdas pažinti Pantanalį – Pantanalio ložės. Jose dieną-naktį esi gamtos apsuptyje. Į nakvynės kainą paprastai įeina pilnas maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė – nes kur gi kitur ten ką nusipirktum?) bei kokia ~2 val. ekskursija per dieną. Čia jau kiekviena ložė turi savo „kozirius“: jojimas žirgais, plaukimas laivu, žygis į apžvalgos bokštą ir pan.

Yra ložių, kur ekskursijų nė nereikia: gali sau tįsoti hamake ir stebėti jų gyvenimą. Štai nuo medžio ant medžio viena po kitos peršoka beždžionių kapucinų šeima, štai praeina nandu, štai jau koačių būrys „išdykauja“ išversdamas vandens bidoną ar nugvelbęs kokį arbūzą, ar lipa į neatsargiai paliktą pikapą, štai praeina graužikas agutis.

Kiek gi gyvūnų yra Pantanalyje? Per tris dienas ir dvi naktis (ne „jaguarų turą“) Pantanalyje išvydome:
Po šimtą ir daugiau – kapibarų, kaimanų.
Po dešimt ir daugiau – beždžionių-kapucinų, nandu, koačių, pekarių, elnių, ūdrų.
Keletą – agučių, lapių.
Po vieną – tapyrą, milžinišką vorą, vėžlį.
Nepamatėme – skruzdėdų, jaguarų, ocelotų, pumų, anakondų, šarvuočių.

Aišku, kitiems žmonėms gali pasisekti skirtingai, priklauso ir nuo sezono. Bet tai kažkiek atspindi gyvūnų pamatymo Pantanalyje tikimybes.

Plačiau:
Pantanalis – Pietų Amerikos žvėrynas

 

---

Pietryčių Aliaska

Vieta: Aliaska, JAV

Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje! Didžioji dalis Aliaskos – gyvūnų, o ne žmonių karalija.

O geriausia vieta su jais susidurti pačiam – Aliaskos pietryčiai. Ten klimatas dar ne toks atšiaurus, be to, ten susiduria vandenynas, žemynas, ir salos – ir visi jie kuopini gyvūnijos.

Gyvūnų ten nė nereikia specialiai ieškoti – gali jų išvysti net miesteliuose, be jokių ekskursijų, nes jie visada šalia!

Štai Aliaskos sostinėje Džuno pro miesto autobuso langą išvydome mešką, į Hunos miestelį atklydo trys elniai. Pažvelgę iš Hunos miestelio centro į vandenyną, išvydome ten uodega mojuojanį banginį, šokinėjančius iš vandens lašišų tuntus – tarsi specialiai erzintų žvejus, kurie žvejoja tiesiog įsibridę paplūdimyje. Danguje visur sklandė ereliai – jų Aliaskoje daugiau nei kur kitur pasaulyje.

Kas be ko, paėjus žygių takais tolyn, ar išplaukus laivu, laukia dar įspūdingesni laivai. Spalvingiausi paukščiai ant uolų Kenajaus nacionaliniame parke, tingiai išsidrėbę jūrų liūtai, aštuonkojį dorojanti ūdra vandenyno paviršiuje. Ir visa tai nuostabiausios gamtos fone: štai nuo milžiniško ledyno atskilusios ledo lytys, o ant jų ilsisi jūrų liūtai.

Aišku, šitoks gamtos artumas – ir pavojus. Ypač lokiai. Sutikau žmones, kurių pažįstamą lokys suvalgė. Nuolat reikėjo nešiotis purškalą nuo lokių, apie tai gąsdina daugybė perspėjamųjų stendų, aliaskiečiai moko turistus, ką daryti kur atokiame žygio take sutikus lokį. Labiau erzina uodai, kurie esą tokie dideli, kad aliaskiečiai praminę juos “valstijos paukščiais”. Mes jų nebesutikome nė vieno: Aliaskoje metų laikai greitai keičiasi, ir rugpjūtį uodų sezonas jau buvo staiga pasibaigęs…

Plačiau:
Aliaska – begalinės Gamtos apsupty

 

---

Gyvūnų kavinės Japonijoje

Vieta: Japonijos didmiesčiai

Jau teko girdėti, lankytis kačių kavinėse, šunų kavinėse? Japonijoje, kur atsirado ši mada, dabar tai – visiška nuobodybė! Ten žiba reklamos apuokų kavinių, ežių kavinių, gyvačių kavinių, usūrinių šunų kavinių, o kiaulių kavinių yra net keli dideli tinklai (Mipig, Pignic…)!

Apsilankėme vienoje kiaulių kavinių. „Kavinė“, tiesa, ten tik žodis, nes maisto niekas nedavė: tarnautojai pasodino ant žemės kiaulių pilname rožiniame kambaryje ir kiauliukai bemat bėgo lipti ant ištiestų kojų. Mane itin mėgo: net penki suėjo. Ant žmonos keli irgi sulipo pamiegoti, teko tarnautojams klausti jo „Ar galiu paimti šį paršiuką?“, nes kitus klientus paršeliai paliko (beje, visi kambary kartu sėdėję klientai buvo suaugę – nė vieno vaiko)…

Patirtis įdomi. Net kojos nutirpo nuo kiauliukų svorio, tarsi ilgai sėdėjus japoniškoj seizoj, pajutau aštrokas jų kanopėles, glosčiau šiurkščius šerius. Palaikoma japoniška švara ir tvarka, kad ir kaip sunku bebūtų – štai vienas kiauliukas nusišlapina, štai kitas, bet tarnautojai skuba valyti…

Kaip daug ką Japonijoje, labai sunku paaiškinti žmogui iš šalies, kodėl kažkas už tai moka pinigus… Ten – kitas pasaulis, kur šlovinamas kawaii mielumas, o ribos tarp „vaikiška“ ir „rimta“, tarp „priimtina“ ir „nepriimtina“ – kitokios nei pas mus ir net nei gretimose šalyse (Korėjoje iš Japonijos atsklidusią egzotinių gyvūnų kavinių madą norima uždrausti).

Bet „prisiliesti“ (visom prasmėm) prie konkrečios gyvūnų rūšies – vieni, kaip mes, „užsisakė“ pusvalandį, kiti – ir valandas – tenai unikali galimybė. Kitas, negalintis turėti augintinio, gal bent ten gali paglostyti gyvūną, dar kiti ten pasižiūrėję visokius netipinius gyvūnus apsisprendžia juos įsigyti namo (paršeliai kavinėje buvo parduodami…).

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Įspūdingiausių gyvūnijos vietų pasaulyje žemėlapis

 

---

Kitos įspūdingos gyvūnijos vietos

Keliaudami po šias vietas gal nepraleisite kelių dienų ir nepamatysite daugybės rūšių – tačiau gyvūnus ten pamatyti nesunku ir vaizdai, kuriuos išvydau, įsiminė ilgam.

Amboselio nacionalinis parkas (Kenija)

Antras pagal svarbą Kenijos nacionalinis parkas po Masai Maros labiausiai garsėja dramblių kaimenėmis. Ir Kilimandžaro ugnikalnio vaizdu fone. Tiesa, dramblių nesunku pamatyti ir kitur Kenijoje (Masai Maroje), tad vien dėl to važiuoti į Amboselį nebūtinai verta, bet Kilimandžaro sniegai tropinių gyvūnų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Nakuru ežero nacionalinis parkas (Kenija)

Nedideliame plote aplink Nakuru ežerą – viena didžiausių raganosių populiacijų. Kitur Afrikoje safariuose jų nematėme, o čia – matėme daug. Be to, šis ežeras kartais pasidaro visas rožinis nuo flamingų.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Džigokudanio “snieginių beždžionių” parkas (Japonija)

Jamanučio kalnų kurorte beždžionės pamėgo… tradicines vulkanines karštas vonias onsenus. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti. Keliautojų jos nebijo, nieko iš jų nevagia.
Plačiau: Japonijos lankytinos vietos

Pekino zoologijos sodo pandų paviljonas (Kinija)

Nelaikau zoologijos sodų geromis vietomis stebėti gyvūnus (šiaip ar taip, jie ten nenatūralioje aplinkoje). Tačiau Pekino zoosodo pandų paviljonui padariau išimtį, nes pandos ten – tikros karalienės. Mat pandos ne šiaip sau kinų numylėtos, jos laikomos ir Kinijos simboliu (net kokio užsieniečio elgesį su panda kinai traktuoja kaip elgesį su Kinija). O Pekinas – Kinijos sostinė. Pandoms net pastatyti atrakcionai, “drambliukai”. Bet nesitikėkite pamatyti, kaip pandos ten šliuožinėja: šie gyvūnai garsėja savo tingumu, paėję kelis žingsnius griūva pamiegoti, o menkiausias judesys sukelia žiūrovų džiaugsmą.
Plačiau: Pekino lankytinos vietos

Jonvabalių upė (Malaizija)

Kas vakarą turistai čia išplukdomi valtelėmis, o galybė visur aplink žibančių jonvabalių sukuria magišką vaizdą. Ir visa tai – šalia pat didžiųjų miestų, Kvala Lumpūro.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauną į ateitį

Pingvinų paradai pietinėje Australijoje

Kas vakarą Filipo saloje išsilaipina mažiausi pasaulio pingvinai: krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Natūralūs instinktai pavirto teatro spektakliu: tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo. Likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą”… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.
Plačiau: Melburno lankytinos vietos

Magdalenos sala Čilėje

Pingvinai būdingi Antarktidai, bet norint išvysti jų yvenimą plaukti į šalčiausiąjį žemyną neteko. Pačiuose Čilės pietuose, prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausia jų – Magdalenos sala – kadaise buvo gyvenama indėnų. Bet dabar ji nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliais vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia. Magdalenos saloje gali lengvai įsigilinti jų gyvenimą: štai vieni eina į vandenį, kiti grįžta perėti ar leidžia įvairius garsus. Kitiems gal smagiau tiesiog pažiūrėti į keistus mielus paukštelius, krypuojančius kalvotu salos paviršiumi.
Plačiau: Čilės Patagonija – vėjuotas didus pasaulio galas

Ras al Džinz vėžlių paplūdimys Omane

Perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna ne kasdien). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti. Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes lytį lemianti smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos (arabiško drabužio) sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais neten nueina“ – sakė. O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos buvo tik bepradedančios
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Komodo sala ir jos apylinkės (Indonezija)

Komodo sala garsėja didžiausiais pasaulio driežais – Komodo varanais, bet aplinkui galima rasti ir daugiau. Iš gretimos salelės kas vakarą išskrenda neįsivaizduojami šikšnosparnių spiečiai, kai kuriose vietose po vandeniu naršo rajos. Tiesa, kad viską pamatytum, reikia laiko ir tinkamos ekskursijos ar net išsinuomoti laivą.
Plačiau: Komodo – didžiausių driežų sala

Evergleidsas (Florida, JAV)

Kitoks nacionalinis parkas! Tai – begaliniai pelkynai, o parko žvaigždės – aligatoriai, prie kurių čia galima prieiti (pėsčiom) taip arti, kad galėtum paliesti uodegą. Jie nereaguoja. Indėnų kaimuose yra ir prijaukintų. Dar pelkės žavi spalvingais paukščiais. Parko gyvenimą galima stebėti ir nuo pažintinių takų, ir iš specialių bagių ar properleriais varomų laivų.
Plačiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

Rajų miestas (Kaimanų salos)

Toli nuo kranto yra netikėta sekluma, kur plaukioja rajos. Ten nereikia nardyti ar “snorkelinti”: gali tiesiog braidyti tarp šių keistų gyvūnų, jie kartais pasitrins tau palei kojas tarsi kokie kačiukai ir viską puikiai matysi – vanduo be galo skaidrus. Ten nuplukdo laivai ir išlaipina: savaip baugu, kai kurios bangos siekia galvą, bet kartu vienas geriausių būdų pažinti laukinius jūrų gyvūnus ne nardytojui.
Plačiau: Kaimanų salos – rajų miestas, bankų rojus

Banfo ir Džasperio nacionaliniai parkai (Kanada)

Banfo ir Džasperio nacionaliniai parkai garsiausi savo nuostabiais aštriais kalnais ir spalvomis: žydrais ežerais, baltais ledynais, pilkom ledynų upėm. Bet ten labai gausu ir gyvūnų: per pora dienų matėme gausybę elnių, laukinių avių, netgi juodąją mešką, ką jau kalbėti apie smulkesnius žvėrelius. Pamatai ir pro automobilio langą, ir net miesteliuose.

Plačiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Naros elniai (Japonija)

Aplink senosios Japonijos sostinės Naros šventyklas slampinėja 1300 elnių… Jie – laukiniai, bet elgiasi tarsi cirke: prašydami iš praeivių maisto nusilenkia jiems. Japonams itin patinka – skaičiau daug diskusijų, ar tai tokai ypatinga elnių rūšis, ar, tiesiog, patys japonai kolektyviai ir nesusitarę taip išdresavo elnius, šerdami už jų kultūroje mandagų nusilenkimą… Kaip ten bebūtų, Nara – unikali vieta prieiti arti ir „pabendrauti“ su gyvūnų rūšimi, kuri paprastai žmonių artyn neprisileidžia.

Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Nagarholės parkas (Indija)

Retas langas į šiaip jau tankiai gyvenamos pietų Azijos laukinius žvėris. Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

Plačiau: Bangaloras – ateities Indija?

Rotnesto sala (Australija)

Ši sala kupina kvokų – kengūros giminaičių, kurias pirmieji keliautojai iš Europos laikė išsigimusiom žiurkėm… Vieniems (pavyzdžiui, mano žmonai) jos šlykštokos, kitiems – mielos, dar kiti čia plaukia dėl to, kad pasidarytų išsvajotą ir garsenybių išpopuliarintą selfį su “amžinai besišypsančiom kvokom”. Ant žemės palei kvokas gulantys ir geriausio kadro laukiantys vyrai ir moterys atrodo keistai, bet šiaip tai – viena retų vietų iš arti pamatyti šią retą sterblinių gyvūnų rūšį, o čia jos dar ir prisileidžia arti…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Atrodo, kas gali būti labiau tarptautinio už sportą? Sportininkai nuolat migruoja (tampa legionieriais), dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose. Tačiau pasaulyje gausu unikalių, mums visiškai neįprastų sporto šakų. Jos ir praktikuojamos, ir žiūrimos kitaip, bet, nepaisant to, be galo populiarios, įaugusios į vietines kultūras.

Keliaudamas po pasaulį visuomet mėgstu nueiti į populiarios ten sporto šakos stadioną ar areną. Unikaliausios mano patirtys, netikėčiausios sporto šakos ir lygos – žemiau.

 

---

Elektroninis sportas Pietų Korėjoje

Elektroninis sportas – tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie – kone nacionalinis sportas nuo 2000 m. (kiek žmonių Lietuvoje tais metais išvis mokėjo naudotis kompiuteriu?). Su televizijos transliacijomis, komentatoriais, mokyklomis, lažybų skandalais, milijoninėmis sportininkų algomis, jų žmonų nuotraukomis glamūriniuose žurnaluose.

Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten – didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Jų veidų mimiką filmuoja operatoriai ir stebi fanai, iš už nugaros patarimus jiems žarsto treneriai.

Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė – nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us. Po mačo nugalėtojų komanda išėjo nusilenkti gerbėjams, o šie kaulijo autografų ant mobiliųjų telefonų dėklų.

Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai – per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis – tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji – korėjietiška arba smarkiai pasenusi. E-sporto fanai iš Europos ir Amerikos negaili laiko šiai “piligrimystei” – juk čia lyg krepšinio NBA ar futbolo Premjerlyga.

Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) – pasenęs ir uždarytas. Be to, e-sportą rodo net kino teatruose, specialiose salėse, kur be ekrano priekyje vaizdai projektuojami ir ant sienų – ten žiba statistika, papildoma informacija.

Ir nors po koronaviruso karantinų e-sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje, kaip 2000 m., taip ir dabar Korėja – geri 10-20 metų pirmauja prieš kone visas likusias šalis.

Plačiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Kupranugarių lenktynės JAE

Ilgą laiką kupranugarių lenktynės buvo tik arabų beduinų bernų pramoga per vestuves ir šventes. Tačiau buvusiems klajokliams tapus naftos milijardieriais geriausių kupranugarių kainos pašoko iki milijonų dolerių.

Prestižinėse Abu Dabio Šeicho Zajedo taurės lenktynėse man prireikė pusvalandžio vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skiriasi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais.

Greta pagrindinės Abu Dabio ~6 km ilgio žiedinės trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: jie distanciniais pultais valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas tuo greičiau lekia šis žvėris, tad šeimininkai patys balnuose nebesėdi. Nėra ten ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija, tarsi anais beduinų laikais, sklinda iš lūpų į lūpas.

Kupranugarių lenktynės geriau nei bet kas kitas atskleidžia sandūrą tarp Persijos įlankos klajokliškos prigimties ir pasakiškų šiandieninių turtų.

Plačiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakofoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Sambos mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme. Tarp jų – tema, melodija, būgininkų baterija, vėliavnešiai, kostiumai ir kt.

Ir jei karnavalas – sportas, tai – skaitlingiausias sporto renginys planetoje, konkuruojantis su olimpiadomis.

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Skaityti daugiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Žirgų lenktynės Honkonge

Trečiadienio vakarai Honkonge – ypatingi. Visas Honkongas sužiūra į 55 000 vietų Hepivalio (Laimės slėnio) hipodromą. Nacionalinis sportas žirgų lenktynės čia karaliauja nuo 1846 m. Kas pusvalandį įtampa pasiekia apogėjų: žiūrovai sukopia į tribūnas, o žirgai tekini pasileidžia į trumpą trasą. Artėjant finišui kyla ūžesys, plojimai, riksmai – ne iš meilės raiteliams, o todėl, kad dauguma už juos pastatė pinigus.

Honkonge tai vienintelis legalus lošimas ir kasmet jis atneša 15 mlrd. JAV dolerių pajamų, nuo kurių sumokėti mokesčiai sudaro 8% viso liberaliosios šalies biudžeto. Išmėginęs modernią ir paprastą sistemą supratau, kodėl honkongiečiams maga lažintis: viskas automatizuota, lažybų kompiuteriuose gali išsirinkti kone begalę statymo variantų, o stadiono elektroniniuose tablo žiba aibė įvairios statistikos, kurias trimis kalbomis aiškina įtampą aitrinantys komentatoriai.

Visgi man pasirodė, kad smagiai praleistas laikas daugumai svarbesnis už rezultatus ar net pinigus. Daugiaaukščių klubo narių ložių papėdėje būriuojasi minios – kalbasi, klauso koncertų, stebi pravedamus žirgus, geria ir valgo (stadione yra net “McDonald’s”).

Plačiau: Honkongas: Šviesų ir jūrų miestas

 

---

Beisbolas Kuboje

Sovietų Sąjungoje iki perestroikos beisbolas buvo kone uždraustas kaip kapitalistinių JAV produktas, bet irgi komunistinėje Kuboje toks draudimas gal būtų sukėlęs kontrrevoliuciją. Beisbolo lyga tiesiog paversta planine-socialistine: visi sportininkai formaliai neprofesionalai, kiekviena provincija turi po lygiai vieną komandą, į užsienį išvykti žaisti Kubos žvaigždėms draudžiama, o nepaklausę amžiams praranda teisę atstovauti rinktinę.

Geriausios vietos už tinklo Bajamo miesto stadione mums atsiėjo po 3 eurocentus. Dėl siaučiančios choleros įeinant stadionan rankas nupylė chloruotu vandeniu. Nors lyga vietinė, rungtynės prasidėjo Kubos himnu: “Pirmyn į mūšį, bajamiečiai, / Tėvynė didžiuodamasi stebi jus”. “Mūšis” tai priešinimasis ispanams nesėkmingame XIX a. nepriklausomybės kare, bet šiandien tai puikiai tinka Bajamo klubo rungtynėms. Namų komanda ir provincija vadinosi Granma – kaip laivas, kuriuo Fidelis Kastro atplaukė kelti revoliucijos.

Tylai vyrauti neleido orkestras, o keli tūkstančiai žiūrovų, nereaguodami nė į šokantį “komandos talismaną” nutriušusiu arklio kostiumu, paplodavo nebent po įspūdingiausių momentų. Net tada, kai bajamiečiai laimėjo 3:2, pasidžiaugta kaip Lietuvoje po eilinio gražaus dėjimo į krepšį. Nors tai įspūdingas rezultatas, nes per kitus du mačus Bajamą čempionai negailestingai triuškino (mačiau tiesiogines transliacijas per televizorius viešbučiuose).

Plačiau: Kuba: Mirštančios revoliucijos žemė

 

---

Australiškas futbolas Melburne

Melburnas – vienas nedaugelio pasaulio miestų, galinčių didžiuotis svarbios sporto šakos išradimu. Čia gimė australiškas futbolas. Mes jo mačią stebėjome ten, kur jo kamuokys spirtas pirmą kartą: Melburno Cricket Ground (MCG) stadione.

Gal bus netikėta, bet būtent Australiško futbolo lygos finalai yra daugiausiai žiūrovų sutraukiantis klubinio sporto renginys pasaulyje. Pranoksta Bundeslygą, Premjerlygą, NBA, NFL, NHL ir visus kitus Europos ir Amerikos sporto žurnalistų linksniuojamus vardus. Stebėjome eilinį mačą, todėl žiūrovų buvo “tik” 35 tūkstančiai. Kelis kartus daugiau, nei kada istorijoje kokį sporto mačą gyvai stebėjo lietuvių – bet didingasis MCG atrodė tuščias: juk per rekordinius finalus čia yra susispietusi net ir 121 tūkstančio žiūrovo minia.

Milžiniškos ne vien tribūnos, o ir aikštė. Australiškame futbole ji – ovalinė, plotu trigubai lenkianti “mūsiško futbolo” arenas. Kol žaidimas vykdavo vienoje pusėje, kitoje nutūpdavo paukščių būriai. Pusė visų Australiško futbolo lygos komandų yra iš Melburno ir tik neseniai ji ėmė plėstis toliau Viktorijos valstijos. Kokią komandą palaikysi priklauso nuo to, iš kokio miesto rajono esi. Po mačo net buvo uždaryta gatvė į “namų komandos” rajoną, idant minia paprasčiau ten nukeliautų pėsčia.

Plačiau: Viktorija: Švelnioji Australija

 

---

Muai Tai Tailande

Daugelyje pasaulio šalių “nacionalinis sportas” yra vienas iš didžiųjų komandinių sportų: futbolas, krepšinis, ledo ritulys, regbis, beisbolas arba kriketas. Gali būti kitų porto šakų, net išrastų vietoje – bet jos neuždegs milijonų kaip tos didžiosios, pasaulinės.

Niekada nekolonizuotas Tailandas – visiška išimtis.

Neabejotinas jo nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips ir žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

 

---

NASCAR JAV

Pasaulio autosporto karalienė yra Formulė 1, bet Amerikoje tikrasis „valdovas“ – NASCAR. Kaip ir F1, NASCAR etapai savaitgalis po savaitgalio „okupuoja“ vis kitas trasas. Savo mastais ir pinigais NASCAR pranoksta NBA, o žiūrovų trasose skaičiais joks pasaulio sporto statinys neprilygsta NASCAR arenoms: štai Deitona Byčo trasoje, kur stebėjau varžybas, tilpdavo net 160 000 žiūrovų!

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą. Ir dar lažintis vienas su kitu tribūnose už lenktynininkus, paskui perdavinėti dolerius.

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Plačiau: NASCAR lenktynės – milijonų amerikiečių aistra

 

---

Gaidžių peštynės Filipinuose

Filipinuose nacionalinis sportas – krepšinis, o antras – gaidžių peštynės. Jas rodo per televiziją, o pasiruošimą joms matai visur šalikelėse, net Manilos senamiesčio gatvėse pilna narvų su auginamais koviniais gaidžiais. Netgi kapinėse – ten savuosius gaidžius atsiveža kapinių prižiūrėtojai.

Filipiniečių vyrai juos augina, popina, vežiojasi kartu, netgi myli kaip naminius gyvūnėlius. Vienas su tokiu pasididžiavimu davė man palaikyti gaidį… O paskui paleidžia į mirtiną kovą. Atvykus iš Europos buvo sunku tą suvokti, bet Filipinuose net ir žmogaus gyvybė mažiau vertinama, mirtis – daug labiau gyvenimo dalis, o tai, kas pas mus būtų gyvenimus griaunančios tragedijos (taifūnai, žemės drebėjimai, artimųjų netektys), priimama su stoiška šypsena.

Kiekvieno gaidžio (ir gaidžių augintojo) svarbiausios dienos – kada gaidys atnešamas į gaidžių kovų areną, jam uždedamas specialus durklas ir jis paleidžiamas į kovą su kitu gaidžiu. Kova trumpa: vienas-kitas smūgis durklu ir štai pralaimėjęs gaidys jau guli negyvas. Jį paruoš maistui. Dėl to gaidžių kovos nėra tokios žiaurios, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, bent jau jeigu nesi vegetaras ir manai, kad gyvūnus mėsai skersti galima. Jos nelabai skiriasi nuo gaidžio paskerdimo maistui, tik kad paskerdžia ne žmogus, o kitas gaidys.

Kur kas ilgesnis veiksmas vyksta tribūnose. Žmonės ten rėkia, lažinasi, vėliau skirstosi pinigais. Labiau nei koks kitas sportas gaidžių peštynės Filipinuose yra tarsi kazino: čia esmė lažybos, o, kai kovos mirtinos, kažkokių ilgamečių lyderių nebūna: taigi, dažnai kovų baigtis atrodo didele dalimi sėkmės reikalas. Yra net savas statymo etiketas: jei už kokį gaidį niekas nestato, tai vedėjas prašo daryti žymių vietos gaidininkų, ir šie bemat priima tokį garbingą siūlymą. Visas tas vedėjo vedamas procesas mums stebint kovas užtruko gerokai ilgiau, nei pati kova, ir man pačiam aplinkiniai vis siūlė ir siūlė lažintis…

Gaidžių peštynės yra ir kitose pasaulio vietose (nors daug kur jos uždraustos), bet niekur kitur jos nepasiekusios tokio beveik “nacionalinio sporto” lygio, kaip Filipinuose.

Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Sumo Japonijoje

Sumo ten nebuvusiems gal atrodo tik „storulių imtynės“, bet iš tikro tai turbūt – seniausias pasaulio sportas, kuris iki šiol renka sausakimšas arenas! Tos arenos, kaip garsioji Tokijo Ryogoku Kokugikan, kur stebėjau vieną šešių didžiųjų sumo turnyrų – it kitas pasaulis nuo visų kitų sporto šakų.

Aišku, kitokie atletai – 150 kg čia – visai lengvas kovotojas, nes sunkiausias rikišis svėrė 293 kg, o pats apvaliame dohyo „ringe“ mačiau ir sveriančių apie 200 kg. Nes čia nėra svorio kategorijų, nėra nokdaunų – „žmonės-kalnai“ šoka vienas prieš kitą ir kas užmina anapus dohyo ar bent suklumpa – iš karto pralošia. Greitos kovos trukdavo, rodos, sekundę, ilgos „užvedančios auditoriją“ – gal keliolika ar keliasdešimt sekundžių. Kiekvienas rikišis kasdien stoja į vieną kovą – iš viso 15. Kas laimi daugiausiai – laimi turnyrą, o kiti kyla ar krenta divizionais (turnyro diena prasideda silpniausiais, paskui seka stipresni džurio ir stipriausio makuuči diviziono rikišiai). O jau patekę į makuučius – renkasi išsvajotus titulus, kurių aukščiausias jokozuna toks retas, kad vienu metu jį turi tik kokie 1-2 karjeros nebaigę sumo imtynininkai, nors jis net negali būti prarastas…

Kovos trumpos, bet ritualai ilgi. Nes sumo išsivystė iš tūkstantmečių šintoistų religinių ritualų. Virš dohyo – „šventyklos stogas“ su metų laikus simbolizuojančiais kutais. Prieš kovą rikišiai, kaip kadiase, sviedžia į dohyo druską, trenkia į žemę kojomis vaikydami piktąsias dvasias, skalauja burną… Ir žiūri vienas į kitą – įtampa kyla.

Ir visas pateikimas nepanašus į jokį kitą sportą… Prie arenos visad plazda nobori vėliavos su rikišių slapyvardžiais šikona, o turnyro dieną uždaro būgnų skambesys iš bokšto. Diviziono rikišių paradai išeinant į ringą, ryškūs teisėjų kimono (atspindintys jų rangą: „prastesni“ teisėjai basi, „geresni“ batuoti), juodai vilkintys arbitrai išeinantys tartis kai neaišku kuris rikišis griuvo pirma, ypatingu japonišku šriftu spausdinamas banzuke reitingas, į dohyo prieš kovą įnešamos vienodo formato rėmėjų vėliavos (tie rėmėjai skiria prizus tos kovos laimėtojui), simbolinis kovotojų skirstymas į „rytiečius“ ir „vakariečius“ ir t.t.

O rikišių asmeninis gyvenimas labiau primena griežtos regulos vienuolių, nei atletų. Jie gyvena kartu savo „klubuose“, kuriuose nakvynės vieta (kambarys, bendrabutis?) bei ūkio darbai priklauso nuo rango. Jiems privaloma senovinė samurajiška ilgų surištų plaukų šukuosena (sako, ji ir saugo galvą griūvant), jiems draudžiama vairuoti, jie keliasi 5-7 val., nevalgo pusryčių, o po kaloringos pietų čankonabės gula snausti, jie privalo visad viešumoj rengtis tradiciniais rūbais, kurie priklauso nuo jų rango (žemesnių rangų kovotojai net žiemą vilki tik ploną jukatą ir medines geta „basutes“). Eidami į areną iš karto matėme, kas aplink – rikišiai!

Ir, nepaisant to, japoniškus slapyvardžius prisiima ir sumo klubams savo gyvenimus atiduoda vis daugiau užsieniečių. Tokijo kasmečiame rugsėjo turnyre, kurį stebėjome, iš 42 makuučių penki buvo mongolai, vienas – tuvis, vienas – kazachas, du – ukrainiečiai… Čia ne koks „mėgėjiškas liaudies etninis sportas“, o rimta pirmojo pasaulio lyga, kur sukasi dideli pinigai ir šlovė…

Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Kriketas Indijoje

Indijos kriketo premjerlyga – antra turtingiausia pasaulio lyga po amerikietiško futbolo NFL – lenkia visas Europos futbolo lygas, NBA, NHL! Na taip, Indijoje pusantro milijardo žmonių, bet tai – skurdi šalis, o lyga įkurta tik 2007 m. – kaip jiems taip pavyko?

Kriketo Lietuvoje neturime nei stadionų, nei komandų, bet pagal gerbėjų skaičių tai – antras pasaulyje sportas po futbolo, ir daugiausiai Indijos dėka. Be galo įdomu viską išvysti epicentre!

Ėjau į kriketą Mumbajuje, kur Mumbai Indians žaidė su Kolkata Knight Riders. Visų pirma, nustebino bilietų kainos: 50 eurų – brangiau, nei mokėjau už NBA varžybas – ir čia vieni pigiausių… Indija gal ir skurdi – bet milžiniška, ir turtingų žmonių pakanka. Be to, Indijos Prmejerlygoje – vos 10 komandų, vos 74 varžybos, o sezonas trunka nuo kovo iki gegužio (baigiasi atplūdus musoniniams lietums) – tad kiekvienerios varžybos net svarbesnės nei NFL. Kiti lankytojai smarkiai skyrėsi nuo žmonių Indijos miestų gatvėse: vakarietiškos aprangos, niekas neprašė kartu fotografuotis. Gausu visokio šou. Prieš varžybas aplink stadioną apvežiota Bolivudo aktorė. Pertraukėlių metu šoko šokėjos – tiesa, visos… baltaodės iš užsienio. Balta oda ten gražu, tad tamsiaodės, kiek skaičiau ir mačiau, nesamdomos, o šviesesnės odos indžių, sako, nenori priimti todėl, kad indėms nepadoru rengtis tokiais atidengiančiais rūbais prieš minias. Tarp žaidėjų irgi – gausybė legionierių iš turtingesnių už Indiją šalių, kaip Jungtinė Karalystė. Indijos premjerlyga karaliauja krikete taip pat, kaip NBA krepšinyje ar NHL ledo ritulyje, siūlo didžiausias algas.

Pats kriketas – labai kitoks sportas, nei daugelis. Čia viskas vyksta taip: pusę rungtynių taškus renka viena komanda, kitą pusę – kita komanda. Taškus renkančios komandos stadione tebūna du atstovai – jie atmušinėja kamuoliuką, stengiasi atmušti taip, kad kuo daugiau kartų prabėgtų reikiamą nuotolį stadiono centre ir gautų daugiau taškų. O oponentų komanda – pilnos sudėties (11 žaidėjų) ir jų tikslas kamuoliuku nuversti vartelius. Kėlinys baigiasi kai arba antroji komanda išmeta 120 kamuoliukų, arba nuverčiami 10 vartelių, taip pašalinant tiek pirmosios komandos atstovų, kad nebebūtų nė dviejų žaidėjų.

Tada būna antras kėlinys, komandos susikeičia rolėmis – ir vienintelis klausimas, ar antroji komanda atmušinėdama ir bėgiodama pavys pirmąją. Žaidime, kurį regėjome mes, Mumbajaus komanda buvo daug stipresnė – pirmame kėlinyje išmušė visus Kolkatos žaidėjus ir šie tesurinko 117 taškų, tad antras kėlinys atrodė labiau formalumas, ypač kai jau pirmas Mumbajaus atmušėjas uždirbo 60+ tšk. Tai labai atsispindėjo žiūrovuose – iš pradžių jie sirgo atkakliai, po kiekvieno išmušto Kalkutos žaidėjo pirmame kėlinyje rėkdami mojavo klubo vėliavomis (kurias organizatoriai paliko ant kiekvienos kėdės) – bet antrame kėlinyje vis tilo ir tilo, net jų komandai laimėjus skirstėsi tyliai. Nes viskas aišku buvo daug anksčiau. Ir čia – Twenty20 kriketas, kur viskas apribota iki 120 kamuoliukų komandai. O dar yra vienos dienos kriketas (ODI) bei testinis kriketas – šiame mačas gali trukti iki penkių dienų, nes metimai neribojami ir žaidžiama iki tol, kol bus „išmušti“ visi oponentų žaidėjai, o jie gali žaisti labai atsargiai, siekdami lygiųjų (kurios bus jei per 5 dienas mačas nesibaigs). Tos „ilgosios“ kriketo formos labai jau „hardcore“, bet atsiradus Twenty20 (palyginti neseniai – 2003 m.) pagaliau kriketas galėjo konkuruoti su kitais sportais dėl žiūrovų, norinčių 3 val. pramogos stadione ar per televiziją, ir būtent tada užgimė Indijos premjerlyga.

Tai kodėl Indijos premjerlyga tokia galinga? Manau atsakymas tame, kad Indijoje tai praktiškai – vienintelis sportas. Gatvėse, aikštėse visi žaidžia tik kriketą, per televiziją irgi beveik vien kriketas (nemačiau futbolo, krepšinio ar dar ko). Olimpiadose milžiniškoji Indija iškovojo vos 41 medalį per visą istoriją. Anglijoje karalius futbolas dėl žiūrovų dėmesio vis tiek konkuruoja su regbiu ar tuo pačiu kriketu, JAV amerikietiškas futbolas – su krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu ir NASCAR, o visa Indija (ir visa Pietų Azija) – absoliuti neginčytina kriketo karalystė.

 

---

Zurchanė Irane

Sunku pasakyti, kas tai: sportas, šokis, gimnastika, meditacija. Geriausiai tiesiog išversti patį žodį “zurchanė”: “Stiprybės namai”.

Tame Jazdo uždarytame vandens rezervuare, kuriame, skambant patriotinei XIV a. Hafezo poezijai, būrelis vyrų atliko ritualizuotus pratimus su grandinėmis ar vėzdais, stiprybė išties pleveno ore. Zurchanė pergyveno visas revoliucijas ir net islamo atėjimą, ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais.

 

---

Unikaliausių pasaulio sporto varžybų žemėlapis

 

---

Kitos įdomios sporto patirtys

Futbolas Marakanoje

Stadionas iš didžiosios raidės – ar yra garsesnis už Marakaną? Jei pamatyti Brazilijos futbolą, geriausia čia. Jei susipažinti su aistringais Brazilijos sirgaliais – irgi geriausia čia. Tiesa, jei tikėsitės pilno stadiono, greičiausiai nusivilsite: brazilai, kaip ir lietuviai, sportą mėgsta žiūrėti per televizorių. Mums lankantis Brazilijos aukščiausios lygos varžybose dauguma vietų buvo tuščios. Visgi, net ir taip atėjo 20 000 fanų.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Pikapai-monstrai JAV

JAV yra milžiniškų pikapų šalis, bet šitie pranoksta viską – ratų dydis net 1,7 m, aukštesni už daugelį automobilių! „Pikapų-monstrų“ šou šie fantastiniai agregatai traiško automobilius, stojasi ant dviejų ratų, suka ratus laikui, šokinėja į aukštį ir kelia dulkių debesis, o JAV miestų ir miestelių žmonės džiūgauja ir filmuoja prieš grįždami į savo labai jau panašius automobilius. Yra įvairios rungtys – apvažiavimas (aptraiškymas) laikui, važiavimas ant galinių ratų ir pan.

NBA JAV

Kiekvienam krepšinio fanui tiesiog būtina! Gal Europos ir Amerikos krepšinio lygis nebesiskiria taip smarkiai, kaip kadaise, bet NBA – vis dar svajonių lyga, kur didžiausios krepšininkų algos, didžiausios arenos ir didžiausias šou tas arenas aplankantiems žiūrovams: kiekviena pertraukėlė skirtinga, pilna visokiausių efektų ir t.t.
Plačiau: NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

Lietuvos krepšinio rinktinės mačai užsienyje

Tikrai verta bent kartą gyvenime suderinti kelionę su svarbiomis krepšinio varžybomis, kur dalyvauja Lietuva, ir nueiti palaikyti. Net jei nesidomėtum krepšiniu. Nieko panašaus į tai lietuvis nepatirs: gali būti šimtus, netgi tūkstančius kilometrų nuo namų, tačiau kartu su tavim bus šimtai ar tūkstančiai kitų tautiečių, užsidegusių dėl vieno tikslo. Ir tavo komanda turės didelius šansus jį pasiekti, ir tiek ji, tiek sirgaliai puoš užsienio laikraščius ir portalus. Būtent todėl siūlau krepšinį, o ne šiaip sportą: tik čia tokios sirgalių minios, tik dėl jo Lietuvos vardas minimas tiek plačiau, tik jame (tarp svarbiausių sporto šakų) Lietuva turi realius šansus nugalėti (juk nugalėti krepšinyje, kai žaidžia šalies rinktinė tarp vos keliolikos ar keliasdešimties kitų rinktinių, ne tas pats, kas laimėti kokią nors vieną plaukimo ar bėgimo distanciją iš daugybės dešimčių distancijų – dėmesys tikrai net tas, konkurencija ne ta: kiek, tarkime, pasaulyje profesionalių krepšininkų, o kiek profesionalių 100 m krūtine plaukikų).
Plačiau: Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Krepšinis Filipinuose

Manote, kad Lietuva yra krepšinio šalis? Dar nebuvote Filipinuose! Visa šalis alsuoja krepšinio ritmu, ir net menkiausio, skurdžiausio kaimo centre – krepšinio aikštelė, neretai su stogu ir tribūnomis, kur nuolat vyksta varžybos. Krpešinis žaidžiamas ir tiesiog skersgatviusoe pasikabinus lanką. Bet didžiausia patirtis – nueiti į Filipinų lygos varžybas, vienoje NBA prilygstančių Manilos arenų, su tūkstančiais Filipinų sirgalių. Net ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena stūgso Filipinuose! Filipinų krepšinio lygą senumu lenkia tik NBA, dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose; per metus vyksta trys sezonai ir jų reglamentas skirtingas).
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Karietų-virtuvių (Chuckwagon) lennktynės Kalgaryje, Kanadoje

Šis sportas klesti tik Kanados prerijose. Užtat kaip klesti! Stebėti jo „pasaulio čempionato“ per Kalgario miesto šventę susirinko daugiau nei 20000 žmonių, o milžiniškuose ekranuose pristatytiems vadeliotojams ir jų raiteliams-palydovams (outrider) kertant finišo liniją tribūnos baubė it Formulės 1 varžybose. Įdomu žinant keistą šio sporto kilmę: tokios „karietos-virtuvės“ XIX a. lydėdavo galvijų kaimenes skerdimui genančius piemenis, kad šie galėtų gamintis maisto pakeliui. Pirmas dalykas, ką privalo padaryti komandos nuskambėjus starto signalui iki šiol yra įdėti į karietą virtuvės įrangą. Tik tada gali apsukti kliūtis ir lėkti į hipodromo ovalą…
Plačiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Sportinės patirtys arčiau namų

Įdomių arba netikėtų sportinių patirčių man teko patirti ir Lietuvoje ar aplinkui.

*Motobolas Kretingoje. Kartais net tūkstantinė minia stebi, kaip vietos “Milda” žaidžia šį “futbolą ant motociklų” – palaikymu ji tikriausiai lenkia daugelį Lietuvos krepšinio ir futbolo klubų. Savo komandą turi ir Skuodas, jos abi žaidžia rytų Europos lygoje.

*Ritinio (ripkos) turnyras. Šis Lietuvoje dar Viduramžiais gimęs “piemenėlių sportas” praktikuojamas ne tik tautinės tematikos festivalių metu, tačiau jau pusė amžiaus turi ir savo lygą, kur žaidžiama oficialiai, su uniformomis, teisėjais. Nors reklamos jai trūksta, susirasti ir pažiūrėti varžybas “sporto gurmanui” tikrai verta. Paprastai daugelis komandų suvažiuoja į vieną miestą, kur sužaidžia kelias varžybas (paprastai tai būna mažesnis miestas, kur stadionų nereikia nuomotis – užtat ir žiūrovams ritinis nemokamas).

*Spidvėjus Daugpilyje. Šios motociklų be pavarų dėžės ir stabdžių lenktynės Daugpilyje tokios populiarios, kad tame mieste net vyksta pasaulio čempionato etapai. Įprastu metu paprasčiausia aplankyti vietos “Lokomitiv” komandos varžybas.

*Ledo ritulys Rygoje. Po TSRS žlugimo Lietuvoje ledo ritulys užima tam tikrą sporto podukros vaidmenį (žiūrovai noriai renkasi tik į rinktinės varžybas). Tačiau Latvijoje tai – nacionalinis sportas, ir kiekvienam fanui verta pajusti jo dvasią, pavyzdžiui, Rygos “Dinamo” KHL varžybose. Ten – tūkstančiai aistringų žiūrovų ir puikus šou. Ten ledo ritulį žiemomis lauke masiškai žaidžia vaikai, yra specializuotos parduotuvės, barai.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti