Kai kuriuose pasaulio miestuose gyvenimas tiesiog kitoks, nei daugumoje likusių. Vienur namo tenka plaukti valtimis, kitur gyvenama po žeme, dar kitur – kasdien regi nenustojančias piligrimų, laikančių miestą šventu, minias.
Čia – įdomiausi “netradiciniai miestai”, kuriuos po savo kelionių į 100 šalių manau, kad labiausiai verta aplankyti.
Venecija
Vieta: Italija
Kas pasaulyje negirdėjęs apie Veneciją, Italijos miestą pastatytą ant 117 salų? Vietoje gatvių ten kanalai, vietoje automobilių – laivai: ne tik romantiškos senovinės gondolos, kurios dabar paprastai plukdo turistus, bet ir motoriniai taksi, “vandens autobusai”.
Už pastatų plyti siauri “sausi” (kol nėra potvynio) skersgatviai, bet jais tegalima vaikščioti pėsčiam (kitkam per siauri), be to, ne į visas salas taip nueisi (pavyzdžiui į miesto kapines įmanoma tik nuplaukti).
Įstabūs senoviniai Venecijos fasadai atsiveria į kanalus, tarsi gatves.
Dauguma “netradicinių miestų” žavūs labiausiai savo keistumu, bet Venecija priblokštų net jei ir visus kanalus pakeistum gatvėmis. Nes tai buvo viena turtingiausių Viduramžių prekybinių valstybių, ir jos rūmai bei bažnyčios puošnumu Europoje turi mažai lygių.
Venecijos salyno fragmentas.
Deja, Venecija tiesiog per maža 20 milijonų kasmet ją lankančių turistų. Ji pamažu virsta muziejumi: be proto sukeltos kainos ir keliautojų minios veja vietinius gyventojus išsikelti “į krantą”. 1980 m. Vencijos salose gyveno 180 tūkstančių žmonių (daugiau nei Klaipėdoje), 2009 m. tik 60 tūkst. (mažiau nei Alytuje). Apleisti butai virto restoranais, svečių namais. Vidutiniškai kiekvieną dieną Venecijoje jau būna daugiau turistų, nei gyventojų.
Gilyn į Venecijos salyną. Nuotraukoje – ir garsiosios gondolos, ir šiuolaikinė valtis.
Skaityti daugiau: Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus
Varanasis
Vieta: Indija
Didžiausią įspūdį kelionėje po Šiaurės Indiją paliko Varanasis – švenčiausias hinduistų miestas. Hinduizmas – trečia pagal dydį pasaulio religija – turi per milijardą sekėjų, tad Varanasis visuomet kupinas piligrimų. Kai kurie jų, išsižadėję įprasto gyvenimo, tapo sadhu: kas apsivilkę ryškiaspalviais drabužiais, kas visiškai nuogi, metai iš metų gyvena iš aukų palapinėse ar po pledais kur nors Varanasio krantinėse.
Šventojo Varanasio miesto pakrantė. Indija – labai spalvinga šalis: ryškūs drabužiai, pastatai.
Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų, bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant Gange maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš.
Kasdienės hinduistinės saulės palydos Varanasyje (Ganga Aarti).
Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.
Manikarnikos ghatas. Baltai vilkintis nusiskutęs žmogus – artimiausias deginamajam. Suvyniotas lavonas panarinamas į Gangą, paliekamas išdžiūti, dedamas ant vienų malkų, apkraunamas kitomis ir padegamas liepsna, kurią artimieji prisidega nuo amžinosios Šivos ugnies. Dėl medienos rūšies kvapo beveik nesijaučia, o iš kūno telieka kaulas, kuris paskandinamas. Papuošimus suvalgo šventos karvės.
Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Todėl užeinant net į šventyklų kiemus privalu nusiauti (kai kur net kojines) – ir basam žengti paukščių bei gyvūnų apdergtu šlapiu grindiniu. Tačiau hinduistai mano, kad kur kas labiau susiteptų prilietę “neliečiamąjį” (neturintį kastos) žmogų. Tokie yra 25% hinduistų, jie tradiciškai dirba “purvinus darbus”. Būtent jie (tiksliau, jų “pokastis”, vadinamas domais) Varanasyje ir kūrena lavonus. Nors dauguma neliečiamųjų – vargšai, Varanasio domams pasisekė: jiems lieka kremuojamųjų papuošalai ir auksiniai dantys, tad jų vado (“radžos”) rūmai Gango krantinėje, puošti tigrų skulptūromis, nepadarytų gėdos nė stambiam verslininkui.
Puikiąsias Varanasio laiptuotas krantines (ghat) fundavo įvairių hinduistinio pasaulio kraštų maharadžos ir kiekviena jų turi savo atmosferą: vieni ghatai tapo vakariečių priebėgomis, kituose laužuose liepsnoja lavonai, dar kitur – gražiausios ceremonijos, nuo savo svorio sugriuvusios šventovės ir mečete karūnuotas skardis. Gražu ten prasieiti, dar žaviau – praplaukti (ypač per saulėtekį ir saulėlydį).
Vakarietis jogas pasitinka saulę ant Varanasio miesto viešbučio stogo, veidu į pratekantį šventąjį Gangą
Skaityti daugiau: Šiaurės Indija – Viduramžiška šalis be taisyklių
Marakešo ir Feso medinos
Vieta: Marokas
Šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas – Maroko esmių esmė.
Abiejų vizitinė kortelė – ankšti viduramžiški prekybiniai senamiesčių labirintai, vadinami medinomis. Kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopėtėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė…
Asilas į Feso medinos parduotuves atvežė prekes
Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet turtais niekas nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą. Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose), galima apsistoti tradiciniuose riaduose. Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai.
Feso miesto medina nuo vieno lygiųjų stogų. Gatvelės tokios siauros, kad nė nesimato, kad jos būtų. Medinos dvasios nuotraukoje perteikti neįmanoma: turi ten pasivaikščioti, dairytis, pasiklysti. Mėginau atrinkti šiai vietai medinos nuotrauką. Beviltiška – bet kuri fotografija tebūtų pavienio prekystalio ar marokiečio, o ne medinos. Tiesiog nebūdavo vietos atsitraukti tiek, kad į objektyvą tilptų bendresnis vaizdas
Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.
Pardavėjai prekiauja į gatvę Marakešo medinoje.
Tai – ne pavieniai nutikimai, taip atsitinka po keleto minučių patekus į bet kurią mediną, o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas.
Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).
Marakešo Bahjos rūmų kieme
Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakeše) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, svečių namais virtusiais prabangiais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais. O jos Džema El Fna aikštės spektaklius (gyvačių kerėtojus, apgavikus, sulčių pardavėjus ir kasnakt surenkamus restoranus) stebi tūkstančiai turistų.
Centrinė Marakešo aikštė – ir spektaklis, kurį stebi turistai
O štai Feso Medinoje greta motociklų daiktus tebenešioja asilėliai, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.
Feso medinos skurdas ir prabanga. Kairėje – odminiai braido odos ruošimo baseinuose, o ant pastatų sukabintos džiūstančios odos. Dešinėje – Kairuano mečetės-universiteto kiemas.
Skaityti daugiau: Fesas – ant asilo į Viduramžius
Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
La Pazas
Vieta: Bolivija
La Pazas – aukščiausias pasaulio miestas. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai – apie 4 km. Už artimiausią kitą milijoninį miestą – Ekvadoro sostinę Kitą – La Pazas “arčiau dangaus” visu kilometru!
La Pazo panorama nuo aukščiausio priemiesčio – El Alto
La Paze aukštį nuolat jauti. Ir tik nuo tavo tvirtumo priklausys, ar Andų didybė, kaip mane, masins čia pasilikti kuo ilgiau, ar, kaip mano žmoną, išretėjęs oras palauš ir vers skaičiuoti dienas iki tol, kada pagaliau nusileis žemyn.
Kokia La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) – 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) – 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj – tropinio masto liūtis, viršuj – vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ – gyrėsi sutiktas lapazietis. Ir gal vienintelis miestas, turintis šitiek nuostabių vaizdų – nuo apžvalgos aikštelių, stogų kavinių ir pro butų langus matai kalnus, tarpeklius, uolas.
Bute, kur apsistojome, La Pazo centre
La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia – teleferikai, lynų keltuvai. Jų linijos išvagojusios visą miestą.
Kitur – net turtingiausiose šalyse – viešuoju transportu keliauji tik „iš bėdos“, nes reikia, nes pigiau, nes kamščiai… O La Paze mes, kaip daugelis sutiktų keliautojų, specialiai važinėjome visomis teleferiko linijomis, gerėdamiesi nuostabiausiais miesto vaizdais: centro ir jo bažnyčių, slenkančių El Alto šlaitų, snieguotų 5000-6000 m viršukalnių, iš tolių artėjančių galingų liūčių, ryškių saulėlydžių, nesibaigiančių statybų, naktinių žibintų, elektros laidų šunmazgių, “raganų” turgų ir jatirių (šamanų) kūrenamų laužų.
Jatirių kioskai El Alto. Šamanai čia kūrena aukas Pačamamai
Štai teleferikas kyla aukštai aukštai virš miesto, štai jau sklendžia viršum bulvaro tarp Miraflores rajono dangoraižių, štai lekia virš freskomis ištapytų miesto kapinių, štai tarsi kokiam siurrealistiniam paveiksle tiesiog paneria po tarpeklį kertančiais automobilių tiltais… Iš apačios išgirsti tai tolimas policijos sirenas, tai pardavėjų šauksmus užeiti į jų smulkius verslus ar picerijas.
Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių. ‘Iš pradžių aplinkiniai gyventojai prieš liniją protestavo dėl privatumo’ – pasakojo vietiniai – ‘bet dabar suprato, kad keleiviai vis tiek nesidairo, o įsmeigę akis į telefonus’
Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. „Mašinas žmonės turi“ – sakė vietinė – „Bet važinėja nebent savaitgaliais, į darbą patogiau viešuoju transportu“.
La Pazo teleferikų sistema – vienintelė tokia pasaulyje. Kitur yra nebent pavienės trumpos linijos… Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis, „nušluostė nosį“ net pirmam pasauliui.
Teleferike El Alto. Apačioj – La Pazo centras
Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra – indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių – andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade – bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus. Ir kiekvienas čoletas visa savo esme atspindi aimarų pasaulėvaizdį: pirmame aukšte šeimininkų verslai (mankapača, „požeminis pasaulis“), antrame – didinga nuomojama salė aimarų šventėms, paskui – vaikų butai (akapača, „gyvenamasis pasaulis“) ir galiausiai ant stogo atskiras šeimininkų namas, kad būtų arčiau alachpačos, dievų pasaulio.
Pirmasis Mamanio čoletas
Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio – ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę! O dar jei pasakyčiau, kad F. Mamanis nė nestudijavo architektūros – tiesiog, dar būdamas vaikas, padėdavo savo indėnui tėvui mūryti vienodus skurdžius raudonaplyčius namus ir visuomet liūdėjo, kad aimarai neturi savo architektūros, kuri atspindėtų jų tautos dvasią…
Transformerių tema pastatytas čoletas
Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską – ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus – vienu metu ir savo, ir modernaus! La Pazas kažkuo priminė ir Berlyną – toks patriušęs, parūdijęs, bet žavintis jaunatviška gyvybe, traukiantis kuprinėtus pašėlusius jaunuolius iš nutolusių žemynų.
Čolitų imtynės viename čoletų
Savaitės La Pazui neužteko – prasitęsėm dar keturioms dienoms – bet norėčiau ten grįžti dar gerokai ilgiau.
Tačiau yra priežasčių, kodėl La Paze susitikdavom beveik vien keliaujantį jaunimą be vaikų. Kalnų liga čia – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.
Skaityti daugiau:
Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!
Bandar Seri Begavanas
Vieta: Brunėjus
Iš naftos praturtėjusio Brunėjaus sostinė Bandar Seri Begavanas turi unikalų senamiestį, vadinamą “vandens kaimu” [kampong ayer]. Jis suręstas tiesiai plačioje Brunėjaus upėje: visi mediniai nameliai stovi ant polių, juos jungia 29 kilometrai pėsčiųjų tiltelių, o vietoje automobilių naudojami laivai. Ugniagesių stotis ant kranto turi ir išvažiavimą (gaisrinėms mašinoms, jei degtų naujamiestis), ir išplaukimą (gaisriniams laivams, jei degtų senamiestis). Šitoks gyvenimas tęsiasi 1300 metų ir dar F. Magelano ekspedicija miestą praminė “Rytų Venecija”.
Brunėjaus vandens kaimo gatvės pabaiga.
Iš visų aplankytų pasaulio vietų, vadinamų “Venecijomis”, Brunėjaus “vandens kaimas” – panašiausias į tikrąją, nes čia irgi keliaujama tik pėsčiomis arba plaukte, o gyvenančiųjų skaičius – labai panašus (net ~40 000). Tik aplinka visiškai kitokia: žiemą-vasarą +30 laipsnių karštis, nekintantis dienos ilgumas, tropinė drėgmė, žalios džiunglės. Vietoje gondolų – paprastesnės valtys-taksi, kurių viena plaukėme. Turėjome išvysti ne tik labai šiuolaikišką gyvenimą ant polių (iš namų kyšo kondicionieriai, palydovinės antenos, kanalizacijos vamzdžiai, nuo balkonėlių žvelgia naminės katės), bet ir vien Borneo gyvenančias didnoses beždžiones – deja, jos ant aplinkinių medžių kaip tik nesikarstė.
Brunėjaus ‘vandens kaimas’ iš toliau.
Borneo saloje daug tokių “vandens kaimų”, bet Bandar Seri Begavano senamiestis – pats didžiausias. Kaimyninėje Malaizijoje “ant vandens” liko gyventi tik skurdžiai – kiti įrodė sau ir aplinkiniams savo išaugusias pajamas išsikeldami į eilinius miestų daugiabučius. O brunėjiečiams nieko įrodinėti nereikia: šiaip ar taip, jie tikrai turtingi, o ne tiesiog norintys tokiais atrodyti.
Pinigus jie panaudojo tam, kad galėtų gyventi taip, kaip ir jų protėvių kartų kartos – ant vandens – tačiau moderniau, su visais šiuolaikiniais patogumais. Todėl Brunėjaus “vandens kaimas” neišnyko, o tapo savotišku valstybės simboliu.
Vaikas po ‘vandens kaimą’ irkluoja valtį lentomis. Turbūt tai atitinka pasivažinėjimą dviratuku.
Skaityti daugiau: Brunėjus – Džiunglių sultono valdos
Medina
Vieta: Saudo Arabija
Į Meką – švenčiausią islamo miestą, į kurį atsisukę meldžiasi visi musulmonai ir privalo bent kartą gyvenime į jį nuvykti – kitatikiai neįleidžiami.
O kaip su antruoju pagal šventumą musulmonų miestu Medina, po kurio centrine mečete palaidotas pats pranašas Mahometas? Kaip ir daug kas Saudo Arabijoje, neaišku. Vienur internete rašoma, kad nemusulmonai neįleidžiami į „visą Mediną“, kitur tik „Medinos centrą“ (kurio ribos niekur neapibrėžtos), dar kitur – „Centrinę aikštę ir mečetę“ ar tik „Centrinę mečetę“.
Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų
„Švelnesni“ variantai dominavo: tad, pasirinkę į aikštę ar mečetę neiti, išsirinkome viešbutį su vaizdu į jas: bent jau pamatysime pro stiklą. Kad būtų užtikrinčiau, pasirinkome tarptautinio tinklo viešbutį. Tai nepadėjo: „Jūs ne musulmonai, tad šiame rajone apsistoti negalite“ – griežtai tarė registratorė ir išvijo. Tuomet nuėjome į gretimą „vietinį viešbutį“, kur mus priėmė. Ar todėl, kad į pirmą ėjau vienas, o į antrą – su Aiste, kuri vilkėjo abaja ir skarele? O gal antrasis viešbutis laikėsi savotiško „Don‘t ask, don‘t tell“ varianto religijos klausimu? Ne, manau tiesiog ir vietiniai nežino, kokios ir kur yra ribos, sprendžia pagal save: kitas registratorius ir į pirmą viešbutį būtų įleidęs. Internete galima paskaityti, kad, tarkime, keliautojai bandė prisistatę kaip turistai patekti į aikštę – prie vieno įėjimo budėjęs sargas neįleido, prie kito – įleido. Į aikštę galiausiai netyčia užėjome ir mes – tiesiog vienintelis išėjimas iš centro parkingo buvo per ją…
Medinos centrinėje aikštėje. Milžiniški skėčiai kasdien išsiskleidžia ir susiskleidžia, kad piligrimams karštu dienos metu uždengtų saulę
Dėl nakvynės su vaizdu į Medinos aikštę tikrai vertėjo stengtis. Kokia ten atmosfera! Nuostabūs it operinis koncertas šaukimai maldai, plūstančios ir puolančios ant žemės minios, keičiančios maldos pozas po kiekvieno šūkio „Alachas didis!“ per garsiakalbius. Nesu musulmonas, bet tom akimirkom būtų buvę lengva patikėti, kad Dievas šalia. Ir visas Medinos centro gyvenimas – maldų ritmu: nuo viešbučio registravimosi laiko iki parkingo darbo laiko. Ir tikrai jau jokios maldos nepramiegosi. Apskritai viskas ten vyksta maldos ritmu – parkingas veikia “iki vakarinės maldos” (kuri priklauso nuo saulės), viešbučio išsiregistravimas – “po dieninės maldos” ir pan.
Grupinė malda Medinos centrinėje aikštėje
Kai buvo neaišku, kur tiksliai galime užeiti, o kur ne, miestą pasirinkome apvažiuoti ekskursija dviaukščiu autobusu. Tokios ten vyksta kas pusvalandį, jos – privačios ir „be nesąmonių“: juk Medina yra viena nedaugelio vietų Saudo Arabijoje, kur turizmas neprasidėjo „vakar“, jis tęsiasi virš tūkstančio metų. Keliauja piligrimai, bet piligriminės vietos kartu ir istorinės: mūšių vietos, kur Mahometas kovojo su priešais, galėjusiais islamą užgniaužti dar “vystykluose”: Uhudo kalnas, Apkasų mūšio vieta. O ir apie tai, kas, atrodo, su religija neturi niekok bendro, gidė rado ką papasakoti iš religinės pusės: „Geriausia Medinos datulių veislė yra Chudry. Pranašas Mahometas – tesiilsi jis ramybėje – labai mėgo šias datules ir net yra sakęs, kad kas ryte suvalgys septynias, tai bus saugomas nuo nuodų ir užkeikimų“.
Turistai lipa į Uhudo kalną, kur vyko svarbus mūšis 625 m. Tekariavo keli tūkstančiai žmonių ir, matyt, panašių mūšių pasaulyje būta daug, daugelio jų beveik niekas nepamena. Bet čia kitaip: juk tai ankstyvoji islamo istorija, ji rūpi, ją žino visi musulmonai, tad turistų nuolat gausu. Panašiai kaip krikščionys išmano Jėzaus laikų Izraelio reikalus…
Tik… nieko seno Medinoje nerasi. Štai “seniausia pasaulyje” Kubos mečetė statyta… 1986 m. Gi Kiblataino mečetė, kurioje Mahometas nurodė visiems melstis veidu į Meką – 1987 m. O Al Baki kapinėse, kur palaidoti Mahometo bendražygiai, vietoje senųjų didingų paminklų – plynas laukas.
Nes Saudo Arabija nugriovė beveik viską, kas mena Mahometo laikus! Ir griauna toliau! Vahabizmas – Saudo Arabijoje vyraujanti islamo forma – tokiam paveldui negailestingas: „Žmonės ima garbinti tokius pastatus tarsi stabus“. O juk Dievas (Alachas) tėra vienas. Jei koks pastatas tampa stabu – jis griaunamas, perstatomas iš naujo. Svarbiausia musulmonui – mintis, ritualas, Dievo garbinimas – o ne pastatas ar paminklas. Todėl Meka ir Medina – tarsi visai nauji miestai. Centrinė Medinos mečetė irgi daug kartų perstatyta, plėsta, ir man lankantis vyko statybos. Buvęs senamiestis aplink ją seniai paverstas daugiaaukščių viešbučių zona.
Per Medinos ‘senamiestį’ važiuoju autobusu. Dabar tai daugmaž vienodo aukščio viešbučių zona sulig geru miestu, kur nieko seno nėra. Viskas įrėminta aplinkkeliu, po centrine aikšte – didžiausias požeminis parkingas, kokį tik gyvenime mačiau
Skaityti daugiau: Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė
Kuber Pedis
Vieta: Pietų Australija
Kuber Pedis – požeminis Australijos miestelis, nuo artimiausio didmiesčio nutolęs 850 kilometrų. Jis – pasaulinė opalų gavybos sostinė ir tuos brangius mineralus, lyg Laukiniuose Vakaruose, tebekasa vien “ekscentriški nuotykių ieškotojai”, o ne korporacijos-milžinės.
Iš 3500 Kuber Pedžio gyventojų kokia pusė gyvena po žeme: “iškasose” (dugout), kurias išduoda tik iš uolienų styrantys ventiliacijos kaminėliai. Nė kaimynai nežino, kiek kambarių kas turi. Bet kada gali išsikasti naujų. Visa tai – dėl nežmoniško vasaros karščio: įprastame name kondicionavimas kas mėnesį kainuotų tūkstančius eurų, o iškasose temperatūra laikosi +25 kiaurus metus. Tik šviesos trūksta ir užliejimas pavojingas (niekaip neišdžiovinsi)…
Kuber Pedžio panorama. Apačioje kairėje matosi iš uolos išlindę iškasų fasadai. Kambariai – giliau uoloje; tai liudija styrantys maži balti kaminėliai. Idėją išsikasti namus atsivežė Pirmojo pasaulinio karo veteranai, įpratę gyventi apkasuose.
Tarp iškasų tūno (nepasakysi, kad “stovi”) ir penkios bažnyčios. Yra net serbų stačiatikių cerkvė. Tarp XX a. viduryje čia sugužėjusių “opalų ieškotojų” buvo daug pietų europiečių, tebeveikia kroatų, italų klubai. Per pusę žemės rutulio juos atviliojo opalų spindesys.
Kuber Pedyje išgaunama 95% visų pasaulio opalų, bet jų paieška – tikra loterija. Nepamėginęs kasti nenustatysi, kur glūdi brangiosios gyslos. Milijonų vertos iškasenos tikriausiai glūdi greta kažkieno iškasos miegamojo ar svetainės. Bet juk negriausi namų sienų dėl menko šanso!
Požeminės katalikų bažnyčios altorius.
Visos Kuber Pedžio apylinkės dešimčių kilometrų spinduliu išvagotos senų kasyklų skylių. Jų niekas neužverčia, nes 50% visų opalų tebeiškasama ten: pralobti gali ne tik atradęs naują telkinį, bet ir tiesiog patikrinęs, ką prieš tave kasinėjęs praleido pro akis. Kai kas net rausdamiesi po iškastas ir išmestas nuolaužas randa opalėlių (miestelio centre specialiai tam yra nuolaužų laukas, o Australijos anglų kalbos dialekte vartojami žodžiai “noodling” (rausimasis kasybos nuolaužų) bei “fossicking” (brangiųjų iškasenų paieška kaip hobis)).
Kuber Pedyje nedirba tarptautinės kompanijos-monopolistės. Viską kasa plotelius sau išsinuomavę “smulkieji verslininkai”. Kokie jie ekscentrikai supranti užmetęs akį į jau Anapilin iškeliavusių kapus. Štai vienam pastatyta šunelio skulptūrėlė, dažnam – kasėjo įrankiai ar kokios tolimos šalies vėliava.
Vokiečio opalininko antkapis: statinė su užrašu ‘išgerk ant manęs’.
Ant vieno balto kryžiaus nupieštas krokodiliukas, o mirusiojo “vardas ir pavardė” – “Krokodilas Haris” (Crocodile Harry). Jis – tikra vietos legenda. Pabėgęs nuo gimtąją Latviją okupavusių sovietų jis Australijoje medžiojo krokodilus, vėliau bandė laimę su opalais. Jo namus – “priemiesčio” “olą”, pilną ten naktį praleidusių moterų kelnaičių ir liemenėlių – ir šiandien lanko turistai.
“Opalininkai” sensta. Vidutinis jų amžius išaugo nuo 25 iki 65 metų. Apie greitus milijonus svajojantį šiandienos jaunimą traukia IT “startuoliai”, o ne purvinas rausimasis dykumoje, pasikinkius keistą čia pat Kuber Pedyje išrastų aparatų trijulę: požeminę mašiną-stūmėją (tunelling machine), sunkvežimį-žemsiurbę (blower), grąžtą (caldwell drill).
Prie įvažiavimo į Kuber Pedį ant postamento užkeltas štai toks sunkvežimis-žemsiurbė. Tokie it dulkių siurbliai iš kasyklų traukia žemę ir pila į krūvą per statinę gale. Tolumoje matosi duobės, kadaise iškastos panašiais mechanizmais. Beje, aborigeniškai miesto pavadinimas reiškia ‘Baltaodžio urvas’.
Užtat turistų autobusų vis daugėja. Jiems čia – galimybė aplankyti uždarytas kasyklas, muziejumi paverstos iškasos, požeminiai viešbučiai, apžvalgos aikštelė ant kalno, gausybė opalų juvelyrikos ir aborigenų meno parduotuvių.
Skaityti daugiau: Pietų Australija – Žavių atradimų žemė
Jeruzalė
Vieta: Šventoji žemė
Jeruzalė – šventas miestas trims religijoms, ilgą laiką laikytas pasaulio centru. Kiekvienas jos lopinėlis didžiuojasi pasaulinės reikšmės istorija. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę. Gal lankydamas šventąsias vietas – nuo įrodytų iki Viduramžiais išgalvotų. Gal gerėdamasis visokiausių religijų žmonėmis, aprangomis, tradicijomis ir ritualais.
Jeruzalės panorama nuo Alyvų kalno. Pasak Biblijos, Kristus šioje vietoje apraudojo Jeruzalės dėl ją ištiksiančių tragedijų ateityje
Jeruzalėje Jėzus Kristus nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė. Gretimame Betliejuje jis gimė. Nuo Alyvų kalno Kristus žvelgė į Jeruzalę ir raudojo jos būsimų tragedijų, Getsamanės sode meldėsi paskutinį sykį (kai kurie alyvmedžiai ten išlikę nuo pat tų laikų).
Vienos tų vietų yra įrodytos (minimos šventraščiuose, pagrįstos archeologiniais duomenimis). Kitos – tradiciškai tokiomis laikomos nuo pat laikų, kai buvo gyvi liudininkai, tad irgi galbūt tikros. Trečias viduramžiais “atrado” (sugalvojo) dievobaimingi piligrimai ir riteriai-kryžininkai. Tačiau kiekviena jų turi savo ritualus, dažnai – kelių skirtingų religijų. Vengiant konfliktų, tų tikėjimų teisės ir pareigos į kiekvieną šventą vietą yra griežtai padalintos XVIII a. įstatymais. Kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias.
Vienuolis Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Šventąsias vietas žyminčios bažnyčios – kitokios. Ten nėra salių, o tik daugybė šimtmečius plėstų raitytų tamsių, bet puošnių koridorių, kuriais zuja įvairių jau beveik užmirštų krikščionybės pakraipų vienuoliai ir piligrimai
Pats Kristus pamokslavo didžiojoje Jeruzalės žydų šventykloje, kuri jau 2000 metų kaip nugriauta. Toje vietoje, kur ji stovėjo, pasakojama, Abraomas vedė aukoti savo sūnų, o Mahometas (pasak islamo) nužengė į dangų. Religijos ginčijasi, kam turėtų priklausyti ta kalva. Dabar ant kalno – mečetės ir auksinis musulmoniškas uolos kupolas, užtat papėdėje – žydų Raudų siena. Rabinų atsišaukimas ragina žydus į patį kalną nelipti – per šventa vieta.
Krikščionių vienuolių diskusijos dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę. Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu.
Musulmoniška architektūra ant Šventyklos kalvos
Tai – tik paskutinis etapas tūkstantmečių ginčų dėl Jeruzalės. Į miestą pajėgas siuntė ir popiežiai, ir britai, ir turkai, ir romėnai, ir persai, ir babiloniečiai…
Jeruzalėje religija nėra praeitis, o pati tikriausia dabartis ir ateitis. Ir ne tik piligrimai ar vienuoliai, bet ir vietiniai žmonės labai religingi. Musulmonės ryši skareles, o žydai dėvi šlikes, daug jų rengiasi ilgais juodais paltais, skrybėlėmis. Pastarieji vadinami haredžiais, arba ultraortodoksais, ir jų rajonas Mea Šarim – viena unikaliausių patirčių Jeruzalėje. Ten gyvenama it XIX a., be televizorių, knygynuose pardavinėjamos vien religinės knygos, išklijuoti savanorių moralės sargų atsišaukimai ragina moteris nedėvėti atviresnės ar aptemptesnės aprangos (už nepaisymą, būna, apmėto buteliais ar akmenim). Šeštadienį, per šabą, kai judaizmas liepia ilsėtis, ten geriau išvis nekišti nosies, o automobilių keliai užtveriami…
Haredžiai Mea Šarim rajone.
Beje, ir Jeruzalės pastatai atrodo unikaliai. Visas miestas – pilkšvas. Šimtmečius visų pastatų fasadai, netgi naujausių, čia dengiami vienodu kalkakmeniu.
Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina
Malė
Vieta: Maldyvai
Maldyvų sostinė Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.
Visa Malės sala žvelgiant nuo gretimos Vilingilio salos
Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…
Malės gatvėje teko prisiglausti prie sienos, kol pravažiuos vairuotojai
Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose mečetės, iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.
Senoji Malės mečetė apsupta didesnių pastatų
Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.
Maršrutiniame laive Malė-Hulhumalė
Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…
Hulhumalės 2 fazė
Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).
Malės sala (centre), Humalės (kairėje šone), Funadū degalų sala (apačioje) ir Vilingilis (dešinėje šone) žvelgiant iš hidroplano
Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.
Malės gatvių ankštumas žvelgiant nuo stogo
Skaityti daugiau:
Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis
Ganvi
Vieta: Beninas
Ganvi miestelis Benine vadinamas Afrikos Venecija. Ech, kaip nuvalkiotas tas žodis „Venecija“… Kiekvieną eilinį miestą su bent kiek daugiau kanalų ar tiltų šiais laikais kelionių vadovai vadina „Antraja Venecija“… Bet kad Ganvi – net labiau Venecija nei tikroji Venecija! Po „tikrąją“ Veneciją juk gali ir vaikščioti, o Ganvi net sumanęs aplankyti kaimyną, parduotuvę, gėlo vandens kolonėlę, bažnyčią ar vudu šventyklą privalai plaukti valtimi! Kiekvienas namas čia atskirai stovi ant polių didžiausiame Benino ežere Nakujėje – jokių didesnių salų, jokių tiltelių.
Ganvi centras
Ganvi istorijoje susipina Benino keisti tikėjimai ir praeities tragedijos. Miestelį įkūrė tofinai, bėgę nuo vergų gaudytojų fonų. Religija fonams draudė persekioti priešus ežere, tad namuose ant polių tofinai pagaliau pasijuto saugūs.
Ganvi namai
Fantastiškai spalvingame Ganvi jų palikuonys iki šiol gyvena savaip. Aplinkui miestelį ežere žolėm atitveria žuvų veisyklas akadžas. Ko neranda plaukiojančiame turguje, turi plaukti nusipirkti į krantą: turtingesni motoriniais laivais, skurdesni irklinėm ar burinėm valtimis zuja plūdurais atžymėtu „vandens plentu“ Kalavis-Ganvi.
Ganvi žvejai
Yra turgaus zona, yra vandens kolonėlės, kur švarus vanduo teka be paliovos ir susidaro eilės. Tik turtingesni turi motorines valtis – daugelis irkluoja. Didesni laivai gabena statybines medžiagas. Yra ir viešbučiai, turizmas – bet, priešingai nei tikrojoje Venecijoje, čia negali net “išeiti iš viešbučio pasivaikščioti”. Daugelis namų stovi net ne salose, o ant polių – bet kai kurie didesni kompleksai, kaip mokykla, yra salose. Ir, aišku, yra visa tai, kas kitur Benine: žmonės su randais ant veidų (simbolizuoja gimines ar vudu dievybes), spalvingiausi rūbai… Yra į ką pasižvalgyti nuo valties!
Plaukiame per Ganvi
Skaityti daugiau:
Beninas – vudu, vergovė, Afrikos ghrožis
Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:
Kiti labai unikalūs pasaulio miestai
Pasaulyje unikalių miestų – daugiau, nei tikitės. Žemiau – tie, kurių realijos bent keliais aspektais skiriasi nuo visų likusių. Taip, juose galima gyventi ir paprastai – tačiau daugybės tenykščių žmonių gyvenimo būdas, kai kurie rajonai smarkiai išsiskiria ir smagu tai pažinti ar patirti.
Oksfordas ir Kembridžas (Jungtinė Karalystė)
Oksfordo ir Kebridžo gyvenimas sukasi aplink jų universitetus, su galybe didingos architektūros elitinių fakultetų, kiekvienas kurių turi savas tradicijas, drabužius, formalius vakarėlius su lotyniškomis maldomis ir aibę geriausių viso pasaulio studentų.
Plačiau: Oksfordas ir Kembridžas (Jungtinė Karalystė)
Čia – ne kokie rūmai ar bažnyčia. Čia – Oksfordo universiteto biblioteka (apvali) ir vienas fakultetų, į kurį tepriimami vos keli studentai (dešinėje). Tokių pastatų – dešimtys, jie apima visą Oksfordą.
Buvusios Venecijos kolonijos (Kroatija, Juodkalnija, Slovėnija)
Savo geriausiais laikais Venecija statė ir valdė ištisą eilę Adrijos jūros pakrantės miestų: Piraną (Slovėnija), Šibeniką (Kroatiją), Kotorą (Juodkalnija) ir kitur. Tie miestai primena pačią Veneciją tačiau yra kur kas mažiau garsūs. Tiesa, priešingai pačiai Venecijai, kanalai juose neatstoja gatvių – tačiau, kaip ir Venecijoje, automobiliu namo neparvažiuosi, nes senamiesčių gatvės labai siauros. O pastatai – aukšti, taigi, į butų vidų nepatenka saulė, o gatvėse jautiesi prislėgtas tamsių plytų.
Plačiau: Venecijos miestai Kroatijoje, Venecijos miestai Juodkalnijoje ir Venecijos miestai Slovėnijoje
Siauros Šibeniko senamiesčio gatvės Kroatijoje
Beratis (Albanija)
Beračio senas Mengalemo rajonas siaurutėmis gatvėmis kyla į kalno šlaitą. Kai kuriose gatvėse vos telpa žmogus, gabenti sunkesnius krovinius galima nebent asilais (automobiliams ir motociklams netinka ir plotis, ir statumas, ir slidi akmenų danga), o grįžimas namo (ar į svečių namus) – visai rimtas fizinis pratimas, ypač kai reikia ką nors parsinešti.
Plačiau: Albanija: Azija Europoje
Beračio Mengalemo rajonas.
Kandovanas (Iranas)
Kandovanas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur žmonės gyvena olose. Jos čia įrengtos tarsi namai, su langais, durimis.
Plačiau: Iranas: nesuprastas, bet unikalus
Kandovane olų būstai kyla virš tradicinių namų. Į olas daiktus teužvilksi asilais.
Masulė (Iranas)
Masulės kalnų miestelyje žemiau šlaite stovinčių namų stogai atitinka gatves viršutiniams namams.
Plačiau: Iranas: nesuprastas, bet unikalus
Masulėje kiekviena gatvė - žemesnio namo stogas.
Gioremė (Turkija)
Kapadokijos regiono širdis, kur tarp namų styro uoliniai kūgiai, patys primenantys namus. Olose ten įrengta daugybė cerkvių, o rūsiuose – kambariai nakvynėms.
Plačiau: Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai
Gioremės panorama vakare
Rio de Žaneiro favelos (Brazilija)
Apokaliptiniai “miestai mieste” į kuriuos tėra vienas įvažiavimas, kur vaikščiodamas gatve gali išvysti paauglius su automatais ir suprasti, kad Brazilijos įstatymai ten, visgi, negalioja, tvarka ten sava ir pagal ją gyvena dešimtys tūkstančių vietinių palaikuose nelegaliuose namuose. Nuo kitur pasaulyje stūksančių lūšnynų Rio favelas skiria ir tai, kad jos – vienose gražiausių Rio de Žaneiro vietų, ant kalnų, su nuostabiais vaizdais… Turistai jau jas atranda.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje
Rio de Žaneiro favela
Anchelesas (Filipinai)
Pusė miesto yra tarsi „pragaras“, kita pusė „rojus“ – tik skirtingi žmonėns nesutars, kur kuris… Miesto centras garsėja ypatingom religinėm tradicijom, ypač per Velykas: čia ilgos mišios, visokiausios prcoesijos su žvakėm ir religinėm statulom, o visa ko viršūnė – save už nuodėmes ar kaip pažadą Dievui plakantys žmonės: tol, kol jų nugaros virsta kruvina mase. Bei „gatvių spektakliai“ apie Kristaus kančią, kurie baigiasi tikru aktoriaus prikalimu prie kryžiaus! Tačiau pavažiuojame motociklu-taksi kelis kilometrus ir jau kitoks Anchelesas. Filipinų sekso turizmo kurortas, kurortas be kalnų ar jūros. Vieninteliai jo lankytojai – seni vakariečiai (bet jų daugybė!), o jų tikslas – apie 10000 prostitučių. Veiksmas nenurimo ir per Velykas, ir per Didįjį penktadienį, kai visa kita Anchelese užsidarė… Ten gyvenome ir buvo labai keista grįžus iš kokios „Kristaus laidotuvių procesijos“ eilinį kartą išvysti šviečiantį naktinį klubą-viešnamį „Liuciferis“…
Plačiau: Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis
Ancheleso Velykų tradicijos, plakant save už nuodėmes (kairėje) ir Ancheleso prostitutės (dešinėje)
Potosis (Bolivija)
Potosio senamiestis – aukščiausias pasaulyje tarp 100 000 gyv. miestų, apie 4100 m aukštyje! Čia ne tik pavargsti greičiau – tokiame aukštyje įprasta atsibusti jaučiantis tarsi dūsti, o pirmas dienas garantuotas galvos skausmas. Dar įdomiau, kad Potosis – istorinis miestas, kurį pagimdė gretimas Cerro Rico kalnas, iš kuriame iškasto sidabro šimtmečius „gyveno“ Ispanijos Imperija ir kuris pavaizduotas Bolivijos herbe. Tad Potosyje – ir įspūdingos senos bažnyčios, vienuolynai, rūmai, ir iki šiol tebeveikiančios kasyklos, kur kalnakasiai dirba panašiomis sąlygomis kaip prieš šimtmečius, 4300 m ir didesniame aukštyje. Tikras langas į praeitį!
Plačiau: Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!
Potosio šachtoje
Paranos delta (Argentina)
Argentinos Paranos delta – ketvirtadalio Lietuvos dydžio teritorija, kurioje beveik nėra kelių: keliaujama, prekės gabenamos čia laivais per upes ir pelkynus. Nepaisant to, Paranos deltoje stūkso ne tik kaimai ar miesteliai, bet ir šiauriniai Argentinos sostinės Buenos Airių priemiesčiai: turtingi gyventojai ten turi ir automobilius, ir laivus – ir garažą, ir prieplauką. Yra daugybė namų, net restoranų, viešbučių, pasiekiamų tik plaukte.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius
Plaukiant Paranos deltoje
Black Rock City (Nevada, JAV)
Šis miestas pažymėtas žemėlapiuose, nors jis klesti tik vieną savaitę per metus, dykumoje, ant išdžiūvusio ežero dugno, per Burning Man renginį, kuriam apibūdinti trūksta žodžių. Bet tai tikras laikinas miestas, su infrastruktūra, 70 000 gyventojų, unikaliu vėduoklės formos išplanavimu, kurio centre – sudeginama žmogaus statula, nuo jo besidriekiančios gatvės pavadintos pagal laikrodžio valandas, pilna meno. Kur galima važinėti tik dviračiais arba į meno kūrinius perdirbtais “mutantomobiliais”. Kur nėra pinigų, kur viską turi atsivežti ir išsivežti…
Plačiau: Burning Man – viskas, ką reikia žinoti
Black Rock City vaizdas naktį
Amritsaras (Indija)
Sikhų religijos šventojo miesto gatvėse skamba Guru Grant Sahib – sikhų šventraščio – giesmės, o patys sikhai elgiasi laisviau nei bet kur kitur: čia matėm ne tik daugybę žmonių su tiurbanais, bet net ir su ilgais kardais, tarsi Viduramžiais. Miesto centre – unikali Auskinė šventykla, švenčiausia sikhų tikėjime.
Plačiau: Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
Prie Auksinės šventyklos su ten privalomu galvos apdangalu
Rišikešas (Indija)
Rišikešas vadinamas pasaulio jogos sostine ir čia viskas plaka tuo ritmu. Reklamos viena per kitą šaukia apie jogos mokyklas, jogos mokytojų kursus, ašramus ir ajurvedos daktarus – ir niekur viešai nepardavinėjama nei mėsa, nei alkoholis. Gatvėmis vaikšto jogos kilimėliais nešini vakariečiai. Rišikešas kartu – ir superstereotipinė Indija (karvės gatvėse, šiukšlės, rikšos, sadhu, Gangas…), ir viskas pakankamai žavu užsienio jaunimui (įvairių virtuvių restoranai, kavinės, grafičiai, pokštai reklamose).
Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
Rišikešo Bitlų ašrame
Lurdas (Prancūzija)
Viena garsiausių piligrimystės vietų pasaulyje, Lurdas ypač traukia ligonius ir neįgaliuosius: aplink didingą triaukštę jo baziliką kaip niekur pasaulyje daug žmonių vėžimėliuose. Visi čia atlieka ritualą – ne tik meldžiasi, bet ir maudosi šaltame šaltinio vandenyje, prie kurio 1858 m. apsireiškė Mergelė Marija, jį geria – ir tikisi stebuklo. Įrodytų nepaaiškinamų išgijimų nuo neišgydomų ligų Lurde būta tiek, kad net tikėjimą praradusioje Prancūzijoje, Vakarų Europoje netrūksta tikinčių, kad gal čia pavyks „susigrąžinti“ gyvenimą.
Lurdo bažnyčia ir ligonių ‘procesija’ per tiltą į pamaldas
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Komentuoti
Naujausi komentarai