Daugumoje valstybių keliauju dėl tikslo, o pats važiavimas – nesvarbu, automobiliu ar viešuoju transportu – tėra nusigavimas iš taško A į tašką B.
Tačiau keliauti po kai kurias šalis yra ypatingų būdų, augte įaugusių į tenykštę kultūrą. Jie kaip niekas kitas leidžia pajusti vietinę atmosferą, patys tampa vienais įdomiausių kelionės prisiminimų.
Čia – tos šalys, kurias lankiau tokiais būdais, ir pasakojimai apie juos. Ir visiems, kas ten vyks, rekomenduoju “sekti mano pėdomis”, nes šie keliavimo būdai patys savaime yra didžiulė tų šalių įdomybė ir itin įspūdinga patirtis.
Kemperiu per Australiją
Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška yra Australija. Ji didesnė už visą Europą (neskaitant Rusijos). O juk gyventojų ten 25 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…
Didžioji Australijos dalis – tušti, tušti plotai ir rodos begaliniai keliai. Tai – Autbekas. Iki artimiausio miesto ten gali būti tūkstančiai kilometrų, iki artimiausio kaimo ar net degalinės 300-400 km. Pasikliauti, kad ten rasi ką veikiant, negali. Darbo laikas – be galo trumpas ir nepastovus, o vakarais net ir atvykę laiku jaukiuosius “pakelės namus” (roadhause) rasdavome uždarytus. Be to, kainos – milžiniškos.
Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį (Autbeke jie - ilgi it traukiniai) išlipęs net girdėti gali iš taip toli. Didžiausia rykštė čia - vairuotojų nuovargis; daug socialinių reklamų skatina pailsėti.
Laimė, mes – kaip ir dauguma australų – keliavome gyvenamuoju automobiliu (kemperiu). Kemperyje visada turėdavome maisto atsargas ir lovą už nugaros.
Laisvė. Nakvodavome tiesiog šalikelėse, o ryte – vėl į kelią. Aikštelės, įrengtos kas 40-80 km, vakarais spindi nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).
Ratuoti turistai laukia saulėlydžio prie Uluru, žymiausio Australijos gamtos peizažo. Važiuojantieji kemperiais turi galimybę išsitraukti lauko kėdutes ir stalelius ir net pastatyti juos ant mašinos stogo
Įdomybės Australijos Autbeke retos (kas 300-500 km), tačiau unikalios; tobulas atlygis po daugybės vairavimo valandų. Uluru uola, požeminis opalų kasėjų miestas Kuber Pedis, Vintono dinozaurų kaulai, Longryčo fermerių žemė.
Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti mums būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Iš viso per 3 savaites nuvažiavome 10000 km. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo įvairios kaip jokioje kelionėje.
Naktimis aplink – jokių šviesų. Tik spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų kaimenės. Jų tiek daug, kad atšokuoja net į retuosius miestelius – važiuojant klausimas būna ne “ar šiąnakt pamatysim kengūrą?”, bet “kelias dešimtis kengūrų šiandien išvysime?”.
Kengūra ant kelio. Šalikelėse - spygliuotos fermų tvoros, bet mačiau, kaip kengūros neįtikėtinai prasispraudžia pro jų tarpelius.
Ta laukinės Australijos atmosfera pati savaime pribloškia ne mažiau, nei didžiosios šalies įdomybės. Ir ja nepasidžiaugsi be gyvenamojo automobilio ir laisvės, kurią jis suteikia. Jį turėdamas galėjau pats jaustis gamtos dalimi – kaip ir kengūrų, manęs neribojo laikas, atstumas, alkis: buvau tik aš, kelias, ryškus dangus ir horizontas.
Tiesa, jei gamtiniams reikalams jums būtinas tualetas, o kiekvieną vakarą norite praustis po dušu, jausitės labiau riboti, mat šie dalykai ten reti, kartais juose nebūna vandens ar dirba trumpai. Tokiu atveju geriau turėti didesnį kemperį “su patogumais” (mums užteko tokio su lova ir vieta daiktams susidėti).
Skaityti daugiau:
Australija: išskirtinės gamtos žemynas
Traukiniais per Indiją
Po Indiją keliavome geležinkeliais. Jie – tikra klasika, didžiausia pasaulyje transporto įmonė, turinti 1,5 milijono darbuotojų, kasmet parduodanti 8 milijardus bilietų trilijonui kilometrų kelionių. Jie primena seną girgždantį aparatą: lėti (jei vidutinis greitis viršija 55 km/h, traukinys oficialiai vadinamas “supergreitu ekspresu”), stoviniuoja, atsilieka nuo grafikų (mums daugiausiai 3,5 h, bet stočių diktoriai skelbė ir 7 h vėlavimus), nepraneša stotelių pavadinimų (suprasti, kur išlipti, yra atskiras menas) ir naktimis paskęsta visuotiniame knarkime. Bet jie veikia, jie turi savas tradicijas, dėl kurių ilgainiui kiekviena nauja stotis atrodo pažįstama: vegetariško maisto “davinius”, vienus pigiausių Indijos viešbučių (retiring rooms, ~2-4 eurai už kambarį), atsainias saugumo patikras. Be to, Indijos geležinkeliai yra geriausias būdas pažinti Indijos socialinę piramidę. Mat 600 metrų ilgio traukiniuose būna penkios pagrindinės klasės, ir žmonės, kuriuos sutinki kiekvienoje, skiriasi tarsi būtų iš skirtingų civilizacijų. Išbandėme visas.
Žemiausios klasės keleiviai ruošiasi išlipti
Žemiausioje klasėje (general, second unreserved) grūstis – sunkiai įsivaizduojama, nes vietos nepriskiriamos, o bilietų skaičius neribojamas. Dauguma stovi, taupydami vietą net nepažįstami vyrai sėdi viens kitam ant kelių, o vaikai lipa ant metalinių bagažo lentynų. Bet tikra pekla prasideda stotelėse, kur traukinys testovi 2 minutes. “Tik tu stipriai grūskis, nes antraip įlipančiųjų minia įstums atgal” patarė man už nugaros laukęs toje pat stotyje turėjęs išlipti indas. Po vagonus retkarčiais vaikšto hidžros – moterimis persirengę vyrai, grasantys prie “neaukojančiųjų”, tarkime, prisiglausti. Mums bent vagonas pasitaikė apypadoris: sutiktas keliautojas pasakojo, kad kituose būna net apšlapintos grindys (tualetan juk kelio neprasiskinsi). Ne visi ten taupo: dalis tiesiog nepasirūpinę bilietais iš anksto (likusios klasės užsipildo ir prieš kelis mėnesius, o visokie oficialūs “bilietų atidėjimai” turistams ar ypatingiems atvejams padeda ne visada).
Žemiausios klasės keleiviai Džaipuro stotyje. Daliai tenka taip tarpduryje važiuoti visą atstumą, nes gylyn netelpa. 70 žmonių Indijoje kasdien žūva nukritę ar palindę po traukiniais.
Miegamojoje klasėje (sleeper, faktiškai ketvirtoji klasė) kiekvienas gauna apiplyšusį gultą triaukštėje lovoje. Žiemą buvo šalta, o vasarą vėdino tik aplūžę ventiliatoriai, ant kurių viršutinėse lovose miegantieji krauna batus. Angliškai vos kalbantys skurdūs bendrakeleiviai stebėjosi, kad toje klasėje išvydo užsieniečius (tiesa, ir patys vėliau sutikome taupančių europiečių). Vienas “zuikis” bandė apgauti, kad jau atvykome į reikiamą stotį (idant galėtų užimti mano gultą), o gretimoje lovoje prie mano žmonos miegojęs vyriškis net mėgino naktį paliesti ją pirštais, bet grotos tarp gultų pasirodė per tankios (nepaisant galybės perspėjimų traukiniuose šitaip nesielgti, grabinėti nepažįstamąsias Indijoje populiaru, tai turi net savo pavadinimą “eveteasing“). Per vagonus nuolat marširuodavo saldžių arbatų (čai) ir kotletų pardavėjai. Neragavau: iš smirdinčių tualetų vis pasigirsdavęs vėmimas buvo nekokia reklama. Įlipdavo ir elgetos: štai moteris po cezario pjūvio nuogu pilvu, dainavusi apie rupijas, vos paeinantis klipata, berniukas, šluotele pašlavęs tas šiukšles, kurias keleiviai, užuot švystelėję pro langą, kažkodėl numetė ant žemės (jam vieninteliam aplinkiniai paaukojo). Kelionė beveik dvigubai brangesnė, nei žemiausia klase.
Rytas miegamajame vagone nuo mano lovos trečiajame aukšte (jos - geriausios, nes ten galima miegoti visada: gi pirmas aukštas dieną naudojamas kaip kėdės, antrasis - sulenkiamas).
Trečiosios klasės (AC Three-Tier) gultai – irgi triaukščiai, bet čia veikia kondicionierius ir duodama patalynė vos su keliais plaukais ar purvo dėmėmis (švariausia mano matyta Indijoje). Bet labiausiai skiriasi žmonės: elgetų ir prekijų neįleidžia konduktoriai, keturis kartus brangiau nei žemiausia klase už kelionę mokėti išgali tik kultūringesni pasiturintys indai, todėl tualetai kiek švaresni, o po manim miegojęs vyras kalbino angliškai. Tiesa, galiausiai ėmė klausinėti, ar man nereiktų gido.
Indijos geležinkelių trečiosios klasės viduriniame gulte
Antroji klasė (AC Two-tier) už trečiąją geresnė tuo, kad visi gultai – tik dviaukščiai. Be to, yra užuolaidėlės: jomis galima užtraukti arba atvirą “kupė” (jei gultas ne šone), arba atskirai kiekvieną lovą (jei gultas šone): patogu norint persirengti. Deja, antros klasės šilumą ir nubyrantį maistą mėgsta ir pelės: viena net man ant kojos užlipo. Skaičiau, neva čia prieš reikiamą stotį pažadina konduktorius, tačiau, pasirodo, turi būti atvirkščiai. Ketindami išlipti Maturoje aptikome, kad konduktoriaus sulankstoma lovelė užblokavusi vagono duris. Kol anas ją susidėjo, traukinys ir išriedėjo: siūlymu šokti iš važiuojančio nepasinaudojome. O kita stotis tik Delis už 154 km… Mūsų kupė į medaus mėnesį vyko jaunavedžiai: tėvo palydėta nuotaka su hina piešiniais išpuoštomis rankomis (sakoma, kuo ilgiau jie išlieka, tuo labiau vyras myli) ir mandagus vyriškis iš geros šeimos, aiškiai ir visai nesavanaudiškai papasakojęs, kaip gi mums grįžti Maturon. 650 km kelionė šia klase kainuoja ~7 kartus brangiau, nei žemiausia.
Pirmojoje klasėje (First AC) – vien tik užrakinamos kupė. Yra dviviečių, bet mums skyrė keturvietę, kurioje nakvojome penkiese, greta inžinieriaus šeimos su vaiku. Tėvas – puikiai angliškai kalbantis patriotiškas inteligentas – keliavo rengti laikinų kelių 10 milijonų piligrimų sutrauksiančioms Ardh Kumbh Mela masinėms maudynėms Gange šventajame Hardivaro mieste. Indijoje išsilavinimas dar sunkiai pasiekiama retenybė (kai kuriuose universitetuose konkursai – 1000 į 1 vietą), ir jis dar garantuoja vietą visuomenės viršūnėje. Tokie intelektualai – malonūs, bendraujantys nebe “apsirėkimais”, o kolonijinių mandagybinių frazių pilna anglų kalba. Tačiau tos inteligentijos be galo mažai: vos maždaug 10 gultų (pusė vagono) traukinyje buvo skirta pirmajai klasei, juk ji daugiau nei 10 kartų brangesnė už žemiausią.
Keleiviai miega ant žemės laukdami traukinių. Toks vaizdas laukia kiekvienoje Indijos geležinkelio stotyje ir net jų prieigose. Tai - kultūrinis dalykas, nes tuo pat metu laukimo salės būna pustuštės
Tuo tarpu antrosios klasės vietų tame pat traukinyje – 64, trečiosios – 272, ketvirtosios – 864, nerezervuotos – teoriškai begalybė. Tai štai tokia ir Indijos socialinė piramidė: kiekvienam inteligentiškam pasiturinčiam indui – dešimtys viduriniosios klasės “prasisiekėlių” (turinčių tiek, kad pas mus “vilktųsi” ties skurdo riba) ir šimtai mažne beraščių kaimų vargšų. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Prieš gerus 100-300 metų.
O kur dar sėdimosios klasės ir jų ekspresai, kur specialūs traukiniai – kaip “žaisliniai traukiniai” (toy train), vežantys į “kalnų stotis” (siaurieji geležinkeliai), Mumbajaus priemiestiniai traukiniai be durų, kur dar traukinių pavadinimai, menas apskaičiuoti tikimybę, kiek vėluos (ištisos programėlės tam skirtos). Na, ten atskiras pasaulis…
Žaislinis traukinys į Šimlą, ~85 km važiuoja penkias valandas
Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių
“Salų šokliu” per Ramųjį vandenyną
Kadaise, daugelį dešimtmečių atgal, tiesioginių lėktuvų skrydžių beveik nebuvo. Lėktuvai pakeliui tūpdavo kartais net po keliolika kartų – užsipilti degalų, išleisti ir priimti keleivių. Štai pirmieji skrydžiai į Vilnių tarpukariu buvo tokie, ir sovietmečiu dar būta daug tokių reisų. Tobulėjant technologijoms, daugėjant keliaujančių žmonių tokie skrydžiai nunyko: lėktuvai ir per pusę pasaulio skrenda nesustodami.
Tačiau vienas toks ypatingas lėktuvų reisas iš praeities glūdumų yra išlikęs – jis nesikeičia jau 50 metų. Ramiajame vandenyne, kur atstumai tarp salų milžiniški, o gyventojų kiekvienoje vos po keliasdešimt tūkstančių. Jis vadinamas “Salų šokliu” (“Island hopper“), ir, kas antrą dieną skrisdamas į vakarus, kas antrą – rytus jis yra vienintelė ištisų valstybių jungtis su likusiu pasauliu. Tam, kad jis tebegalėtų skraidyti, padarytos net išimtys JAV pilotų poilsio taisyklėse.
Mūsų kelionės per Ramųjį Vandenyną planas. Visi skrydžiai nuo Honolulu (HNL) iki Guamo (GUM) - 'Salų šokliu'
Aš “Salų šokliu” skridau visą atstumą nuo Havajų iki Guamo, pakeliui lyg iš autobuso išlipdamas porai dienų 40 km ilgio Madžiūro atole (Maršalo salos), džiunglių saloje Ponpėjuje (Mikronezija) ir Čiuke (Mikronezija).
Į dar vieną salą – didžiausią pasaulio atolą Kvadžaleiną – tegalėjau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių. Tai – JAV karo bazė ir ten išleidžiami tik kariškiai ar vietos gyventojai.
Mažas Madžūro atolo fragmentas iš 'Salų šoklio' šiam leidžiantis. Dėl nuostabių vaizdų pro langus salų šokliu kartais specialiai skrenda net tie, kam išlipti tarpinėse stotelėse nereikia
Dar prieš pirmąkart įlipant į “Salų šoklį” nustebino žmonės. Baltaodžių – vos pora. Nors žvilgtelėjus į žemėlapį salos, per kurias šokuoja “Salų šoklys”, vietas žemėlapyje galima tikėtis, kad jos – atostogų rojus – iš tikro turistai ten beveik neskrenda: brangu, skurdu, toli, neišreklamuota. Dauguma keleivių, panašu, gyvenime apskritai buvo skridę tik kartą-kitą, jie būriavosi kokios 4 val. iki skrydžio prie užrakintų Honolulu oro uosto stiklinių durų. Kai kurie turėjo tiek lagaminų, kad į automobilio bagažinę sunkiai būtų tilpę – gabenosi namo tai, ko jų salelėse nėra ir nebus. Štai viena moteris skrido su didžiuliu puošniu mediniu kryžiumi (emigrantė į JAV, grįžtanti į giminių laidotuves salose?), kurį netyčia sulaužė – ir čia pat jo atsiprašė. Jei kas nukrisdavo, jie pasikeldavo pėdomis, staigiu judesiu ištraukę jas iš basučių.
Mažosiose salose pakeliui besiledžiantį 'Salų šoklį' pasitinka tokios gaisrinės. Mažosioms šalelėms jas dovanojo JAV - tai vienintelė modernumo apraiška dažname oro uoste.
Paskui nustebino tvarka. Tarsi autobuse lėktuve kabo ant A4 lapo atspausdintas grafikas, kada kuriame oro uoste leidžiamasi ir kylama (iš viso skrydis trunka 14 val 25 min., o atstumas 7000 km). Kiekvienąsyk nusileidus pusė keleivių dėl saugumo trumpam išlaipinama, o kita pusė, jei turi bilietus toliau, lieka sėdėti. Patys oro uostai į kai kurias saleles vos telpa (Madžiūre pakilimo taką net taškė vandenyno bangos), ir jie aptarnauja vien retus “Salų šoklių” reisus. Tad jokių paslaugų viduje nėra, o Čiuke nebuvo nė vienos parduotuvėlės.
Salų šoklys. Reisui naudojami Boeing 737 lėktuvai, kuriais paprastai skraidomi daug mažesni atstumai. Tiesiog didesnio lėktuvo nepavyktų užpildyti
Tai ypač pasijuto, mat valandėlė ten virto septyniomis valandomis. Lėktuvo davikliai sugedo, ir, aišku, viduryje Ramiojo Vandenyno nieko suremontuoti galimybės nebuvo (nors ‘Salų šokliu’ visuomet skrenda ir mechanikas, trūko detalių). Aviakompanija darė, ką galėjo: tačiau pakaitiniam lėktuvui vien atskristi iš Guamo reikėjo 3 val., kurios su visu planavimu ištįso iki 7 val. Keleiviai to laukė sėdėdami ant žolytės netoli pakilimo tako – tik dangaus tolybėse pasirodžius atskrendančio pakaitinio lėktuvo žibintams juos suvarė į vidų.
Čiuke keleiviai lėktuvo laukia ant žolės netoli pakilimo tako. Nepavojinga - vis tiek be salų šoklio niekas nei atskris, nei išskris.
Skaityti daugiau:
Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį
Šinkansenais per Japoniją
Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems skirtas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena savo dvasia neprilygsta Šinkansenams.
Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.
Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min., iš bėdos 30 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.
Šinkansenai Moriokos stotyje
Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.
Šinkansenų dėka tai, kas žemėlapyje – milžiniškas atstumas, realybėje – greita vienadienė išvyka. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. 900 km nuo Tokijo iki Hirošimos Šinkansenai nuvažiuoja per 4 val. Prireikus įsigyti kompiuterį, suvažinėjome iš Moriokos į Tokiją (544 km atstumas į vieną pusę): su Šinkansenu – lengva vienadienė išvyka!
Fudzijama, aukščiausias Japonijos kalnas, pro Šinkanseno langą.
Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.
Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.
O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).
Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą: visos Japonijos ar regioninius. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).
Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.
Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau.
Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…
Kruiziniu laivu per Karibus
Kruizas ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Kruizas – geriausias būdas jas aplankyti. Nes tos salos labai fotogeniškos nuo vandenyno – kaip jas pamatai išplaukdamas, atplaukdamas. Nes per kokias 8 valandas, kurias viename uoste stovi kruizinis laivas, gali spėti apžiūrėti visą mažytę Karibų šalį. Nes dėl karšto klimato vakarais, laivui palikus uostą, smagu pramogauti atviruose laivo deniuose.
Per septynias kruizo po Karibus dienas mes gana išsamiai apžiūrėjome šešias šalis (JAV Mergelių salas, Barbadosą, Sent Lusiją, Sent Kitsą ir Nevį, Sen Martiną, Sint Martiną), o septintajai, Puerto Rikui, pasilikome porą dienų prieš išplaukiant ir dieną po parplaukimo.
Atviri kruizinio laivo deniai su baseinais, sūkurinėmis voniomis, barais – viena populiariausių jo zonų, kadangi mūsų kruizas, kaip ir dauguma, vyko šiltuose kraštuose
Karibai yra kruizų tėvynė. Ir nors šiais laikais kruizai sparčiai išpopuliarėjo ir kitur, visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.
Be to, ir pačios Karibų šalys trilinkos stengiasi dėl kruizinių laivų keleivių – juk jie šitokia svarbi ekonomikos dalis. Jiems nėra jokių biurokratinių kliūčių: išlipama iš laivo per kelias minutes nė paso nerodant, beveik be formalumų galima išsinuomoti automobilį (grąžinimas – tiesiog palikimas su raktu po sėdyne). Kruizinių laivų keleiviams dirba ir ištisi uosto parduotuvių kompleksai, prie laivų stovėjimo uoste priderinti lankytinų vietų darbo laikai.
Net ir milžiniškas kruizinis laivas gali atrodyti menkas palyginus su kalnais ir kitomis gamtos grožybėmis, kurių gausu Karibų salose.
Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais. Sezono metu didžiausiuose uostuose būna, kad stovi net ir po aštuonis laivus – tačiau ir kruizų pasirinkimas tuomet didesnis, nei bet kur kitur. Galite išsirinkti kokį tik norite aplankomų salų, “dienų jūroje” skaičiaus, kruizinių tradicijų (jos priklauso nuo kompanijos), kainos derinį.
Keleiviai nuo kruizinio laivo atviro denio stebi Sent Lusijos sostinę Kastrį. Aukštesni laivo deniai yra sulig 12 ar 14 aukštu - kadangi Karibų salose nėra tokių aukštų pastatų, kasryt į jas atplaukdamas gali viską stebėti tarsi iš judančio dangoraižio. Kad ir pusryčiaudamas.
Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams. Aptarnavimas salose – prastas, o laive, kur daugiausiai dirba azijiečiai – išties puikus.
Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.
Muzikantai pasitinka išlipančius ar grįžtančius į laivą keleivius. Tradiciškai uostų šalys kruizus sutinka ypatingai – juk šitiek daug turistų vienu metu.
Skaityti daugiau:
Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išvysktant
Karibai: spalvingiausios pasaulio salos
Automobiliu per Jungtines Valstijas
Sakote, kas gi čia unikalaus keliauti automobiliu? Tačiau JAV yra automobilizmo tėvynė. Automobilis – tarsi kokia amerikiečio kūno dalis.
Magistralės ten puikios ir daugiausiai nemokamos, palei jas kas kelias dešimtis kilometrų – ištisi „paslaugų miesteliai“, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Labai populiarios „Drive through“ paslaugos, kai ne tik maistą, o ir dar labai daug ką gali nusipirkti tiesiai iš automobilio. Ir „Drive in“ restoranai, kur maistą į automobilį tau atneša, ir „Drive in“ kino teatrai, kur filmas žiūrimas iš automobilio.
Įvažiavimas į magistralę vakarinėje JAV dalyje
Jei važinėti magistralėmis neatrodo pakankamai romantiška, tebelikęs ir senųjų kelių, tokių kaip „Route 66“, tinklas, kuriais Amerikos automobilizacijos aušros eroje autostopu keliaudavo tokie veikėjai, kaip Džekas Keruakas. Dabar tie miesteliai kai kur apleisti, tačiau irgi nestokoja šarmo.
Be to, JAV – rečiau gyvenama nei Europa, tad šalia jos kelių dažnai atsiveria nuostabūs laukinės gamtos vaizdai, ypač Vakaruose. Ir yra gausybė aikštelių stabtelti jais pasigerėti.
Braiso kanjono nacionalinis parkas - vienas iš gamtos stebuklų menkai apgyvendintuose Vakaruose. Po parką, kaip ir po daugelį, reikia važinėti savo automobiliu, o nuo stovėjimo aikštelių driekiasi žygiai pėstėsiems
Benzinui JAV netaikomas akcizas, tad jis – perpus pigesnis nei Europoje. Todėl amerikiečiai važinėja didžiuliais automobiliais, visureigiais, pikapais. Todėl JAV yra normalu gyventi 100 km ir toliau nuo darbo, ir kasdien važinėti pirmyn-atgal. Teises JAV galima įsigyti nuo 16 metų (anksčiau – ir nuo 14) ir, kiek paauglystėje bendraudavau su bendraamžiais amerikiečiais, „sulaukęs 16 tiesiog negali neturėti automobilio“.
Automobilių nuoma JAV taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje.
Didelis amerikietiškas autotraukinys po pakelės restoranus vežioja Coca Cola.
Be to, keliauti po JAV kitaip, nei automobiliu – sudėtinga, imlu laikui. Ten nėra greitųjų traukinių, vidiniai skrydžiai ganėtinai brangūs (palyginus su Europa). Miestai dideli ir ištįsę į plotą, daugelyje jų su viešuoju transportu – nekas, užtat net per centrą driekiasi automobilių greitkeliai. Netgi kai vakare atskridome į Čikagą ir reikėjo vykti 455 km į Detroitą, geriausias sprendimas pasirodė Čikagos oro uoste išsinuomoti automobilį ir grąžinti Detroite: skrydis lėktuvu ar kelionė viešuoju transportu keliems žmonėms būtų atsiėję brangiau ir buvę nepatogiau.
Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaraisiais dešimtmečiais automobilių kultūra JAV šiek tiek nyko. Dėl ekologijos dalis jaunimo stengiasi vengti kelionių juo, taupo kurą (nors jis ir pigus), o kai kurie paaugliai vietoje automobilio tėvų prašo nupirkti geresnę planšetę. Mažėja ir paslaugų automobilininkams: pvz., kadaise 25% visų kino teatrų buvo „Drive in“, dabar – tik 1,5%. Visgi, JAV išlieka automobilizuočiausia didelė valstybė ir keliauti ten nuomotu automobiliu – patogiau ir (palyginus su alternatyvomis) pigiau nei bet kur kitur.
Lauraiderių kolona. Ši amerikietiška subkultūra kiek įmanoma sumažina automobilių ratus ir išlėto važiuoja miesto gatvėmis.
Skaityti daugiau:
Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
Visureigiu su stogo palapinėmis per Namibiją
Galvojate, kad safaris po didžiųjų žvėrių pilnus Afrikos nacionalinius parkus galimas tik su grupe?
Tik ne Namibijoje, tik ne vienoje rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių. Pati tikriausia kelionė po Namibiją – išsinuomotu visureigiu su ant stogo išskleidžiamomis palapinėmis.
Visureigis su suskleistomis palapinėmis. Bagažinėje - viskas, ko reikia, nuo atsarginių kuro bakų ilgiems tuštiems keliams iki vandens ir poros atsarginių ratų (laimė, mums nenuleido padangos)
Namibijoje – garsusis Etošos nacionalinis parkas, kur didžiųjų žvėrių tiek, kad juos lengva greitai rasti be jokio eksperto ar gido. Tiesiog važinėdami džipu matėme dešimtis dramblių, žirafų, šimtus ar tūkstančius antilopių, kelis liūtus… Naktimis važinėti nerekomenduojama, o parkuose ir draudžiama (uždaromi stovyklų vartai) – trenktis į didelį žvėrį tikimybė pernelyg didelė. Tačiau dieną su nuomotu džipu esi laisvas kaip vėjas: gyvūnijos teatrus daugybėje vietų pro langus stebėdavome tik mes vieni, be kitų mašinų aplink.
Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais
O vakare, išsikėlę stogo palapines kokioje aptvertoje stovykloje, galėjome girdėti žvėrių balsus. Mažesni jų, pavyzdžiui, šakalai, įsigudrina įlįsti ir į stovyklą. Bet ant automobilio stogo jie neužlips…
Visureigis su išskleistomis palapinėmis, paruoštas nakčiai stovykloje
Nepriklausomas safaris, visureigio su palapine ant stogo nuoma galima ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Bet daugelyje jų patirtis bus ženkliai prastesnė, nei Namibijoje. Visų pirma, ten jūsų nelauks tuštuma. Namibija vienintelė tokia Afrikoje: daugiau nei dvigubai didesnė už Vokietiją ir turinti vos 2 milijonus žmonių. Namibija – tai, rodos, begaliniai tušti ir platūs žvyrkeliai, kuriuose leidžiama važiuoti net 120 km/h greičiu. Juk ten dykumos, juk kas atvažiuos (ar atbėgs, ar atitursens) iš priekio matosi iš tolo… Vairuoti nuo vieno gamtos stebuklo prie kito ten – irgi įdomi patirtis.
Rytas. Stovyklos vartai į žvyrkelius ką tik atsidarė.
Antra, Namibija neužsikrėtė dažnos Afrikos šalies “liga” (pvz. Kenijos, Tanzanijos) lupti nuo užsieniečių “devynis prakaitus”. Štai bilietas į nuostabųjį Etošos nacionalinį parką užsieniečiui kainuoja 5 eurus parai, kai į dažną Kenijos nacionalinį parką – protu sunkiai suvokiamus 60-70 eurų. Kai planavau kelionę į Keniją, pradžioje troškau pakartoti Namibijos patirtį, išsinuomoti visureigį su palapinėmis, tačiau supratau, kad ten tai tiesiog nelogiška. Jei skaičiuoji pinigus, po Keniją geriausia keliauti su ekskursija, nes net ir visureigio pasistatymo kempinge kainos ten milžiniškos (keturiems žmonėms lengvai gali siekti 100 EUR ir daugiau už naktį).
Tiesa, Namibija, kaip ir visa Afrika, stokoja saugumo. Taigi, nakvoti “bet kur”, kad ir kaip viliotų tuščios begalinės pakelės, gal ir nėra geriausia mintis.
Skaityti daugiau:
Namibija: didžiųjų žvėrių valstybė
Upėlaiviu per Amazoniją
Amazonija – didžiausios pasaulio džiunglės ir upynas (plotas – kaip 85 Lietuvų). Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Į milijoninę regiono sostinę Manausą net neveda asfaltuoti keliai – tie, kur yra, palijus tampa nepravažiuojami.
Užtat pagrindinės upės tokios plačios ir gilios, kad ten gali atplaukti net tankeriai, lėktuvnešiai, didieji kruiziniai laivai iš vandenyno.
Tapažosas suteka su Amazone (vaizdas iš specialaus apžvalgos bokšto Santareme). Priekyje – laivų degalinė
Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.
Vietinių laivai ypatingi. Tokie keliaaukščiai lėti upėlaiviai, kurie ligi šiol pūškuoja nuo Amazonės uosto prie uosto, paimdami ir išleisdami keleivius. Kelionė jais gali trukti ir savaitę, tad vos įlipę amazoniečiai rišasi prie stulpų hamakus.
Tradiciniai Amazonės laivai Manauso uoste
Magiška nakvoti tuose hamakuose, laivui iš lėto slenkant pro pirmykštes džiungles, daugelyje kurių vietų, tikriausiai, nebuvo pastatyta jokio žmogaus koja. Ir tu, ir tavo laivas, net jei jis talpintų šimtus keleivių, ten – mažytė gamtos dalis. Ko verti vien visi žvaigždynai danguje, šitaip toli nuo visų miestų ir jų šviesų!
Gali tik spėlioti, kas tūno po drumzlino vandens paviršiumi. Ir anakondos, ir delfinai, net rykliai. Ir arapaimos – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės, sakoma, įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).
Upėlaivyje (tai – ne maršrutinis, o privatus laivas, todėl mažesnis, tačiau čia irgi įprasta miegoti viršutiniame denyje pasikabinus hamaką)
Aišku, tokios katastrofos – retos.
Skaityti daugiau:
Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės
Pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per Ispaniją
„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.
Pakeliui į Santiagą su tradiciniu simboliu – kriaukle
Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.
Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.
Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu
Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai. Visa tai – priežastys, kodėl Keliu eiti!
Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.
Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)
Kelias atsirado prieš daugiau nei 1000 metų. Dar Viduramžiais Jokūbo keliu kasmet nueidavo šimtai tūkstančių piligrimų – o juk tada tokia kelionė buvo mirtinai pavojinga. Visus traukė tikslas, Šv. Jokūbo kapas, nuodėmių atleidimas. Palei tą kelią pastatyta gausybė nuostabių bažnyčių, tiltų, tvirtovių – visa tai žavi iki šiol. Be religingų piligrimų šiandien atgimusiu keliu eina ir kitokie žmonės: iššūkio ieškantys žygeiviai, pramogaujantis su draugais jaunimas, turistai, nusipirkę žygį kaip atostogų paketą, pensininkai per savo “išėjimo į pensiją metus” ir visa eilė visokiausių keistuolių iš viso pasaulio. Tie pakeleiviai, pokalbiai su jais, suvokimas, kad visi kartu esate “tame pat laive”, patirsite tą patį, bet visgi kitai irgi – viena žaviausių žygio patirčių, kurios niekaip nepakartotum tą kelią važiuodamas automobiliu ar viešuoju transportu.
Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…
Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino. Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.
Tik eidamas pėsčiomis gali taip įsigilinti į menkas grožybes pakeliui, į savo mintis. Tik eidamas pėsčiom (ar važiuodamas dviračiu, jodamas) gali dalyvauti Kelio tradicijose, kaip štampų rinkimas ar nakvynės alberguose. Tik eidamas pėsčiomis suvoki, koks iš tikro didelis pasaulis, kokie dideli atstumai, kai neturi šiuolaikinio transporto. Na ir negaliu pasakyti, ką dar suvoksi – skirtingi žmonės skirtingai atranda save, kai kurie Kelio būna taip įkvėpti, kad ištisas knygas ir filmus sukuria, nors šiaip nėra rašytojai ar režisieriai. Vien lietuviškai apie šį kelią išleistos 5 knygos su asmeninėm patirtim. Ir Santiago miesto didybę suvoksi kitaip pėsčiomis ilgai ėjęs per menkus Galisijos kaimus.
Obradoiro aikštės prieš Santiago katedrą vaizdai – kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas…
Skaityti daugiau:
Šv. Jokūbo kelias – viskas, ką reikia žinoti
Ekspediciniu kruiziniu laivu per Antarktidą
Lai žodis „kruizas“ neišgąsdina ir neapgauna! Naujuosiuose Antarktidos laivuose patogumai kaip ir kituose kruizuose (kajutės su tualetu, dideliais langais ar net balkonu), bet čia panašumai ir baigiasi. Didelė dalis bendrakeleivių niekada neplaukė jokiu kitu kruiziniu laivu.
Ekspedicinis laivas ir pingvinai
Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų – dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Tiesa, yra ir didelių laivų (1000, 2000 keleivių), plaukiančių Antarktidos link – tokiais keliauti daug pigiau, bet tie lavai Antarktidoje išvis nestoja, baltąjį žemyną matai tik pro langą ar nuo denio!
Nedidelis mūsų kruizinis laivas visai paskęsta gamtoje
Mūsų išsirinktasis „Hondius“ laivas talpino ~170 keleivių. Taigi, vienu metu būti krante galėjo tik pusė jų, tačiau kelionių organizatoriai tai išsprendė genialiai. Pusė keleivių išlipdavo į krantą, kita pusė būdavo plukdomi aplink tą vietą pripučiamomis motorinėmis valtimis (zodiakais), tokiu būdu iš arti pamatydami visokias pingvinų kolonijas, ruonius ar uolas, kurios matėsi tik nuo vandens. Tada po kokios pusantros valandos abi grupės „susikeisdavo vietomis“ – tad visi patirdavo viską.
Kiekvieną dieną laukė dvi tokios stotelės: po pusryčių ir po pietų. Paskui grįždavome vakarienės ir nakvoti į kruizinį laivą.
Ekskursija zodiaku
Panašus kelionės planas (ir juodieji zodiakai) tapęs Antarktidos kruizų klasika. Tačiau jei laive keleivių kokie 400, net ir taip „sukaitalioti“ nepavyks bei laiko žemyne gali trūkti – tad mažesnis laivas visad geriau.
Atmosfera laivo viduje irgi laukė visai kitokia, nei kokiam Karibų kruize. Jokių šou, koncertų, meno aukcionų ar kazino – užtat daugybė paskaitų apie viską, kas bent kiek susiję su Antarktida. Kasdien laukė gal penkios-septynios trumpos paskaitos – nuo bangų iki aisbergų, nuo ruonių iki pingvinų, nuo paukščių migracijos iki Antarktidos mokslinių bazių, nuo Antarktidą ištyrinėjusių atradėjų gyvenimų istorijų iki paveikslų, kuriuose vaizduojama Antarktida, analizės – ar tiesiog filosofinių pamąstymų, kad Antarktidoje supranti, kad “Tu esi niekas!”. Nedideliame laive buvo tik vienas restoranas ir labai konkrečios valgymo valandos. Kokią 6:45 ryto visose kajutėse nuskambėdavo ekspedicijų vadovo raginimas ruoštis pusryčiauti ir rengtis šiltais rūbais, plaukti į žemyną. Niekas nepyko anksti pažadintas – juk visi čia tik to ir atplaukė!
Nuo laivo denio gėrimes Lemero kanalu
„Pagrindinis“ maršrutas į Antarktidą, kuriuo mes ir plaukėme – iš Ušuajos į vakarinę Antarktidos pusiasalio dalis. Tokį maršrutą siūlo dauguma kompanijų ir jo pakanka „Antarktidos virusu užsikrėsti“. Bet siūlomi ir brangesni “prailginti” maršrutai – simboliškai kertantys pietų poliarinį ratą, arba apjungiantys dar ir Folklando bei Pietų Džordžijos salas, kur ruonių ar pingvinų vienu metu matai dar daugiau, nei Antarktidoje.
Ekspedicija laivu į Antarktidą – beveik vienintelis būdas pamatyti šį žemyną apskritai. Na taip, yra kitų būdų, kuriuos renkasi maža dalis turistų – kas skrenda lėktuvu dienai-kitai, kas atplaukia jachta. Bet ekspediciniai laivai pasiūlo daugybę kartų geriausią santyki tarp kainos (taip, ji didelė, bet Antarktida to verta), vietų, kurias pamatai ir to, ką sužinai.
Skaityti daugiau:
Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Miegamaisiais autobusais per Pietų Aziją
Daug kas mūsuose galvoja apie Pietų Aziją (Indiją, Pakistaną, Bangladešą) kaip apie kiek atsilikusius skurdžius kraštus, bet savo autobusais Pietų Azija toli už nugaros paliko ir Europą, ir Ameriką!
Kelionės naktiniais autobusais Europoje ar Amerikoje – vieni blogesnių kelionių prisiminimų. Tie mėginimai užmigti atsirėmus į šaltą drebantį stiklą, geriausiu atveju vos atsilenkiančios sėdynės…
Pietų Azijoje – Indijoje, Pakistane, Bangladeše – viskas kitaip! Čia kelionės naktiniu autobusu tiesiog laukte laukiu! Nes autobusuose patogios lovos – tiksliau, ištisos kapsulės su pagalvėmis, užklotais, ir užuolaidėlėmis privatumui.
Miegamasis autobusas iš išorės Indijoje
Kapsulės – dviem aukštais, bet pakankamai didelės, aukščio pakanka ir sėdėti. Svarbiausia – per visą kiekvienos kapsulės sieną – didelis langas, tad prieš užmigdamas galėjau gėrėtis „praplaukiančiais“ miestais ir keliais. Nes šie autobusai pagaminami, langai išdėstomi specialiai – nėra taip, kad tiesiog į eilinius autobusus sudedamos lovos.
Be to, vienoje autobuso pusėje kapsulės vienvietės, o kitoje – dvivietės. Taigi, su žmona galėjome pasiimti sau bendrą didelę kapsulę ir nereikėjo, kaip miegamuosiuose traukiniuose, gulėti ant nutolusių siaurų gultų ar skirtinguose aukštuose.
Mūsų dvigulė lova miegamajame autobuse
Miegamųjų autobusų bilietų kainos didesnės, nei traukinių, bet palyginus su net eilinių autobusų Lietuvoje – vis tiek mažos. Ypač už tai, ką gauni: be vairuotojo autobuse dirbo ir autobuso vadovas, ir vadovo asistentas – tarsi kokiame gerame viešbutyje. Kelios problemos: miegamųjų autobusų bilietus gali būti sunkiau rasti internete nei traukinių, taip pat, jais neapsimoka važiuoti mažo atstumo, nes dažnu atveju kaina nuo atstumo nepriklauso, moki už visą kelią.
Miegamajame autobuse Bangladeše. Galim gėrėtis vaizdais pro langą, kuris – galvos lygyje
„Jau moraliai nusiteikėme, kad tokių gerų autobusų Europoje nebus“ – liūdnai sakė sutikti indai, pasiryžę keliauti po Europą nakvodami autobusuose…
Galimybės keliauti ypatingais būdais pasaulio žemėlapyje
Kiti ypatingi kelionių būdai
Norite daugiau? Žemiau – dar kelios šalys ir įdomūs būdai jas pažinti, palikę man didelį įspūdį. Tiesa, po šias šalis galima (o kartais ir logiškiau) turiningai keliauti ir kitais būdais – bet verta bent kelis kartus pabėginti ir šituos kelionių būdus.
Traukiniais per Kiniją
Kinijos geležinkeliai, kaip ir visa šalis – ant lūžio ribos. Vienoje pusėje – per trumpą laiką pastatytas ilgiausias ir vienas moderniausių pasaulyje greitųjų geležinkelių tinklas su į oro uostus panašiomis stotimis ir supergreitais traukiniais. Kitoje – neretai Sovietų Sąjungą primenantis aptarnavimas: eilės su stumdynėmis, biurokratiškos procedūros ir beprasmiai patikrinimai, darbuotojų perteklius. Jei ir nekeliausite po Kiniją vien traukiniais, verta išmėginti ir juos – nes jų stotys ir traukiniai puikiai atspindi šiandieninę Kiniją.
Plačiau: Gvandžou lankytinos vietos, Pekino lankytinos vietos, Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Eilės prie bilietų Gvangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.
Keltais per Honkongą
Plaukimas po miestus daugelyje vietų iš transporto formos seniai virto pramoga turistams. Aišku, brangia. Todėl labai smagu, kad Honkonge laivai vis dar yra naudojami visų pirma nukeliauti iš taško A į tašką B ir todėl pigūs. Tačiau tikrai nereiškia, kad neįdomūs: nuo jų denių atsiveria nuostabios tiek dangoraižių, tiek žalių atokesnių Honkongo salų panoramos. Nors į daugelį Honkongo vietų galima nuvykti ir traukiniais ir autobusais, tikrai verta prisiderinti ir prie laivų grafikų: tai įdomiau ir ne brangiau.
Plačiau: Honkongo lankytinos vietos
Senieji Centro-Kaulūno keltai 'Star Ferry' - žymiausias keleivinių laivų maršrutas Honkonge.
Matatu per Keniją
Kiekvieno matatu (Kenijos mikroautobuso) pasidižiavimas – jo išvaizda ir muzika. Pigesni matatu turi tiesiog didelėm raidėm parašytą pavadinimą, brangesnieji – nuo ratų iki stogo ištapyti pagal kokią nors temą. Vos keli matytų pavadinimų/temų pavyzdžiai: “Dievo palyda”, “Nusikaltėlis” (kas nori į tokį lipti?), “Saugokis!”, “SWAT”, “Donaldas Trampas”, “Džastinas Biberis”, “2 proud”, “Mirusių nigerių asociacija” (šito pavadinimo net garsiai perskaityti Kenijoje nesinorėjo!). Liūdnai pagarsėję matatu vairuotojai aplenkia visus kamščius (net negrįstom šalikelėm), “konduktoriai” važiuoja persisvėrę per atdaras (ar jau išpuvusias) duris, šaukdami praeiviams kainas ir atsakinėdami klausimus apie maršrutą (jis niekur neparašytas), o keleiviai grūste sugrūdami (matatu neišvažiuos iš pirmos stotelės, kol bus laisva bent viena vieta – nebent koks mzungu, įkalbintas konduktoriaus, nusipirks papildomą kėdę greta savęs).
Plačiau: Kenija – Afrikos kaleidoskopas
Matatu “Didelė tauta”, ištapytas JAV vėliavos tematika. Kenija – viena proamerikietiškiausių pasaulio šalių
Ilgauodegiu laivu po Tailandą
Tailando pietuose žemyną supa daugybė salų – tiek, kad nuo Puketo į pietus gali plaukti iki pat Malaizijos sala iš salos, nė karto nesustodamas sausumoje. Ir tos kelionės – tradiciniais iš vieno medžio išskobtais ilgauodegiais laivais, kurių ilgų uodegų gale – automobilio variklis.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra
Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą
Safarių automobiliu per Keniją
Tokiais po Keniją keliauja daugelis: mikroautobusais ar visureigiais be stogo, kur safarių metu gali atsistoti, dairytis, fotografuoti, ar net važiuoti stovėdamas tvirtai įsikibęs į rankeną tarsi koks automobilizuotas raitelis. Nors vadinamas “safarių automobiliu”, juo keliaujami ir ilgi atstumai tarp safarių parkų, o kelionės metu yra galimybė susipažinti su daugiau tai vienam, tai kitam etapui prisijungiančių keliautojų.
Plačiau: Kenija – Afrikos kaleidoskopas
Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą
Maglevu per Šanchajų
Maglevas – traukinys, kuris ne važiuoja, bet labai žemai skrenda virš bėgių ir todėl išvysto greitį kaip joks kitas traukinys: net 431 km/h. Tai galėjo būti galimybė keliauti po visą Kiniją – nedaug trūko, kad visa Kinijos greitųjų geležinkelių sistema būtų paremta magelvais. Realybėje tėra vienas toks traukinys, gabenantis iš Šanchajaus oro uosto. Todėl negaliu rašyti ‘magelvu po Kiniją’ ar dėti šio kelionės būdo prie pačių įdomiausių, bet Šanchajuje išmėginti drebantį greičiausią pasaulio traukinį daugiau nei būtina.
Plačiau: Šanchajus – Kinijos variklis
Šanchajaus maglevas oro uosto stotyje pasiruošęs išlėkti lauk. Tiesa, 431 km/h greičiu važiuoja tik dalis reisų (žiūrėkite grafiką) – likę lekia “tik” 300 km/h. Taip pat verta žinoti, kad tądien skrendantiems kelionė maglevu – kiek pigesnė.
Lėktuvu per Indoneziją
Indonezija – vienintelė tokia skurdi šalis, turinti tokį išvystytą skrydžių tinklą, šimtus keleivinių oro uostų. Ir nors daugelyje skraidydamas nepatiri nieko autentiško, Indonezijoje kitaip: menkuose atokių salų oro uostuose darbuotojai, būna, baltaodį kviečia kartu nusifotografuoti, aptriušusiuose lėktuvuose priešais kiekvieną kėdę – ir šešių religijų maldų „už laimingą skrydį“ lapeliai ir t.t.
Plačiau: Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai
Keltais per Indoneziją
Jie lėtesni už maratono bėgiką, seni ir be galo purvini – bet tai klasikinis būdas plaukti tarp ~17500 Indonezijos salų, stebint nuo viršutinio denio iš lėto slenkančias jūros, salelių, atolų, vulkanų panoramas, kitus laivelius, paukščius ir pasinaudojant puikia galimybe užkalbinti vietinius bei labai retus kitus turistus.
Plačiau: Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Indonezijos keltuose bus laiko pasižiūrėti ir vietinių madų
Drambliais per Tailandą
Dramblys Tailando kultūroje užima tą pačią vietą, kaip arklys Lietuvos kultūroje: jie naudoti karuose, darbuose, o dabar dažniausiai jais jojama pramogai. Daugelis drambliu teapsuka nedidelį ratą, bet įmanomos ilgesnės ekskursijos džiunglėmis, upėmis: nepakartojamas jausmas. Ir ne, tai drambliams nekenkia – aišku, jei tik pasirinksite dramblių stovyklą, kur su drambliais elgiamasi tinkamai (tokių yra).
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela
Žygis drambliais šiauriniame Tailande
Automobiliu per Argentiną
Viena iš geriausių įmanomų šalių ilgai kelionei automobiliu (road trip) – Argentina! Mes nuvažiavome nuo Buenos Airių iki ledynų garsiuoju 40 keliu, o grįžome pakrante. Pakeliui – ežerai, kalnai, dinozaurų kalnai, ledynai, laukinės pakrantės, gvanakų kaimenės, suakmenėję medžiai asfaltuoti keliai ir “magistraliniai žvyrkeliai”, o svarbiausia toliau į pietus – tuštuma, tuštuma, tuštuma, kur 1000 gyventojų kaimas gali būti didmiestis, kito automobilio nesutinki valandas. Važiuodamas iš šiaurės į pietus jauti, kaip pamažu dingsta civilizacija: lieki tik tu ir kelias.
Plačiau: Argentina – tropikų ir ledynų tango
Kelias per Patagoniją
Kruiziniu keltu per Baltijos jūrą
Kruizinis keltas – laivo tipas, gimęs Baltijos jūroje, apjungęs kruizų šėlsmą su poreikiu persikelti į kitą krantą. Baltijos jūra tam ideali, nes abipus jos gausu didelių, turtingų miestų, o atstumas tarp jų laivu – kokios 12-20 valandų. Per ilgai, kad tiesiog sėdėtum kėdėje: tad dideliuose keltuose radosi visokių pramogų, restoranų, barų, vyksta koncertai, veikia kazino, bemuitės parduotuvės, yra ir kajutės nakvynei (nes daugelis keltų plaukia “per naktį”). Kadangi laivybos kompanijos didelę dalį pelno gauna iš šių veiklų, bilietus kartais galima gauti stebėtinai pigiai. Ir nesunku susidaryti ištisą ‘netikrą kruizą’ kur rytais išliptumėte krante, o vakarais (ar kitą dieną) vėl išplauktumėte: pavyzdžiui, Ryga-Stokholmas, Stokholmas-Marienhamnas, Marienhamnas-Helsinkis, Helsinkis-Ryga.
Plačiau: Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis
Baltijos keltas atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose
Motorizuotais luotais per Panamą
Daugybė Panamos kaimų yra nepasiekiami keliais – tik upėmis. Jos čia sraunios ir ne tokios gilios, kad galėtų plaukti rimti laivai, tad žmonės (daugiausiai indėnai) keliauja, prekes atsigabena motorizuotais luotais: iš vieno medžio kamieno išskobtais laiveliais, prie kurių prikabinami varikliai. Plaukdamas tokiu jautiesi vienas su stichija – ypač kai užklumpa didelė liūtis.
Plačiau: Panama. Super-kontrastai. Amerikos širdis.
Vos kaukėje “nepaskandinusi” liūtis plaukiant motorizuotu luotu iš emberų kaimo kartu su į miestą plaukiančiais emberomis
Traukiniais per JAV ir Kanadą
Traukiniai JAV ir Kanadoje, išskyrus keletą linijų aplinkui didmiesčius, seniai nebėra tik būdas nukeliauti iš taško A į tašką B. Tame juos seniai nukonkuravo keliai: jie – lėti, vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius ir, nepaisant to, yra brangūs. Brangūs todėl, kad tokia kelionė – patirtis, savotiškas grįžimas į “geležinkelių aukso erą”, su vagonais restoranais, aptarnavimu, laikus, kai važiavimas į kitą miestą buvo įvykis. Daug amerikiečių ir kanadiečių dievina šią patirtį. O svarbiausi, tikriausiai, vaizdai pro langus – ir geležinkeliai tą supranta, siūlydami visokiausius vagonus stiklinėmis lubomis, galimybes išeiti pastovėti į atvirą aikštelę tarp vagonų ir t.t. Kaip senais laikais!
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
Vistadome ‘antras aukštas stikliniu stogu’, kur Aliaskos geležinkeliuose kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių. Aukštesnė klasė visda važiuoja panašiose vietose.
Džipniais per Filipinus
Džipniai – tikras Filipinų simbolis! Jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai amerikiečiai paliko daug džipų. Filipiniečiai juos suremontavo, prailgino, spalvingai išdažė ir pavertė viešuoju transportu. Dabar džipniai jau gaminami specialiai, nauji, bet kultūra išliko. Į džipnį sunku įsisprausti (bent aukštesniam žmogui), sėdima šonuose, langų nėra, o mokestis už bilietą vairuotojui duodamas „vorele“ šaukiant „Bajad“. Jei viduje trūksta vietos, galima važiuoti net ir ant stogo – nors daugybėje vietų tai jau ir uždrausta. Maršrutai nevietiniam neaiškūs, reikia daug klausinėti ir persėdinėti – bet tai tikra Filipinų patirtis.
Plačiau: Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!
Kelionė ant džipnio stogo
Krūmų taksi per Vakarų Afriką
Vienose Vakarų Afrikos šalyse autobusų nėra išvis, kitose retais grafikais jie kursuoja tik tarp didžiausių miestų. Visur kitur kelionių etalonas: krūmų taksi (pranc. taxi brousse). 30-50 metų senumo apdaužyti, aprūdiję universalai, be kondicionierių, kartais be saugos diržų, lempų. Į juos vietiniams žinomose aikštelėse vairuotojai renka keleivius ir, surinkę 4 ar 5, leidžiasi į kelią. Nenori laukti – gali primokėti, kad vežtų jus vienus lyg tikras taksi. Tipinė kelionė Vakarų Afrikoje atrodo taip: motociklo-taksi vairuotojo paprašai nuvežti iki krūmų taksi stoties, kur stoja krūmų taksi į reikiamą miestą, stotyje deriesi su krūmų taksi vairuotojais ir lauki kitų keleivių, o jeigu matai, kad jų nebus – primoki už važiavimą be jų.
Plačiau: Beninas – vudu, vergovė, Afrikos grožis
‘Autobusų’ (tiksliau, maršrutinių taksi) stotis Kotonu, Benine
Hidroplanu per Maldyvus
Maldyvuose yra daugiau hidroplanų (nuo vandens kylančių lėktuvų) ir jų avialinijų nei beveik bet kur kitur pasauly! Į prabangius jo kurortus (privačias salas) čia įprasta keliauti jais ir iš Malės vienas toks kyla kas kelias minutes. Nors galima rasti salų, į kurias gali nuplaukti ir laivu iš Malės, hidroplanus išmėginti tiesiog būtina! Iš oro atsivėrė nuostabiausios gyvenime iš lėktuvo regėtos panoramos: koralinių salų grandinės, žydra žydra jūra. Maldyvų gamta nuostabi ir ji iš viršaus atsiveria kaip iš niekur kitur! Be to, hidroplanai skraido perpus žemesniame aukštyje, nei propeleriniai nuo pakilimo takų kylantys reisiniai lėktuvai, ir trim ketvirčiais žemesniame, nei reaktyviniai – tad pamatai daug daugiau, įsižiūri geriau. Kiekviena kelionės dalis stebuklinga – ir kilimas nuo vandens, ir leidimasis šalia kokios atokios salelės… Vienas minusas, kad hidroplanais gali skristi tik į “savo kurortą” ir atgal, šiaip po Maldyvus taip nepakeliausi.
Plačiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!
Hidroplane virš Maldyvų
Teleferikais per La Pazą
La Paso viešojo transporto sistema – maloniausia pasaulyje! Vietoje metro čia – teleferikai – lynų keltuvai. Jie „skrenda“ virš uolų ir po tiltais, tarp prabangių daugiabučių ir tarpekliais, pro bažnyčias ir virš kapinių, 3200 ir 4100 m aukščiuose… Vaizdai tokie nuostabūs, kad apie La Paso teleferikus Pietų Amerikos hosteliuose tarp turistų sklinda legendos ir aš, kaip daugelis, pravažiavau visom linijom, nors ir nereikėjo. O kartu teleferikai ir labai patogūs kaip transportas: visada gausi atsisėsti, nereikia žinoti maršrutų, grafikų, kabinos suka ratus nuolat, visi kamščiai, šviesoforai, kelių vingiai lieka „po tavim“. Pabuvęs La Pase svajoju, kad kiekvienas miestas tokius turėtų, bet analogų pasauly nėra (nebent pavienės linijos, bet ne visa sistema).
Plačiau: Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!
Teleferike El Alto
Geležinkeliais po Meno salą
Net sunku patikėti, kaip šioje mažoje Britų valdoje išliko tiek skirtingų senovinių geležinkelių! Čia – ir garvežių traukiamas siaurukas su mediniais kupė, ir 1893 m. elektrinis geležinkelis, ir net arklinis tramvajus – konkė salos sostinėje. Ir, svarbiausia, tai nėra tik „turistams palikti trumpi maršrutai“ – šiais traukiniais gali apkeliauti beveik visą salą. Kur kitur pasauly į oro uostą galėtum atvažiuoti uostydamas garvežio dūmus???
Plačiau: Džersis, Gernsis, Menas – pamirštos Europos šalys
Garvežio traukiamame Meno traukinyje
Autobanais per Vokietiją
Vokietija – paskutinė pasaulio šalis, kur neribotas greitis magistralėse! Kai važiuodavome kokiais 150 km/h, kartais pro mus pralėkdavo kaip pro stovinčius… Vienintelė galimybė ne trasoje legaliai “iki ribų išspausti“ galingus automobilius – o kartu ir „be baudų“ nuvažiuoti tarp nutolusių didmiesčių daug greičiau, nei bet kur kitur pasaulyje. 300 km atstumas per valandą? Su tinkamu automobiliu Vokietijos puikiai sutvarkytuose ir nemokamuose keliuose – ir įmanoma, ir teisėta!
Vokietijos autobane (šis prie siauresnių).
Keikaru per Japoniją
„Kei car“ automobiliai – Japonijos kelių veidas… Aukšti ir tokie siauri, kad su žmona galėdavome priekinėse sėdynėse važiuoti apsikabinę, su 0,66 litro varikliais… Bet į tuos ribojimus Japonijos gamyklos „sukiša“ ir visureigius, ir mikroautobusus, ir dar su galybe modernios technikos, ir į kalnus šiaip ne taip užvažiuoja… Paprastai nuomoti automobiliai būna panašūs kurioje šalyje bevažiuotum – bet Japonijoje net ir už vairo galėdavome jaustis kaip kitame pasaulyje. Japoniškų automobilių daug visur pasauly – bet „kei car“ gaminami tik dėl Japonijos mokestinių lengvatų tokiems „miniautomobiliams“, kurių kitur nėra, tad jie praktiškai neeksportuojami. O Japonijoje jų tiek daug, kad net gali rasti pigesnius parkingus „siauriems automobiliams“
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Keikaras, kuriuo kelias savaites keliavome po Japoniją
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Komentarai
Naujausi komentarai