Įdomiausios pasaulio vietos

Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti. Vietinių žmonių skausmas ten – kone begalinis.

 

---

Betliejus ir “Atskyrimo siena”

Vieta: Palestina

4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti žydų nuomos agentūros neleidžia (gi arabų nuomos agentūros nedirba oro uoste).

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Skaityti daugiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 

---

Famagusta (Varoša)

Vieta: Kipras

Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora, o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų – tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos. Tačiau tas turistinis rajonas liko amžinas Kipro konflikto simbolis, ištisas prabngus, bet jau pasenęs kurortas, kuris kažin, (ar) kada bus vėl apgyvendintas.

Skaityti daugiau: Kitokia kelionė į Kiprą

 

---

Panmundžomas ir Imdžingakas (Korėjų frontas)

Vieta: Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienis

Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa – juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio. Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Pusė jo – Šiaurėje, pusė – Pietuose.

Demilitarizuota pasienio zona – lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Vietiniai kaimiečiai gyvena Jungtinių Tautų priežiūroje.

Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima – į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų – tėvus su vaikais, brolius su seserim – ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus. Nepatekę tarp laimingųjų nukabinėję spygliuotą DMZ tvorą begalėmis linkėjimų, nuotraukų, eilėraščių, o šiauriečiams protėviams apeigos atliekamos pasienio altoriuje.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja: šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje:

 

---

Kitos skausmingos įšalusių konfliktų vietos

Žemiau aprašytose vietsoe gal subjaurota mažiau likimų, nei prieš tai buvusiose, ir tamsumas nėra toks akivaizdus, bet, žinant jų istoriją, galima pajusti slogią atmosferą.

Chor Virapas ir Araratas (Turkija/Armėnija)

Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali – Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena. O apsukrūs prekijai apgaudinėja siūlydami pirkti balandžius, kurie neva nuneš jūsų žinią į Araratą (iš tikro “parduoti” jie grįžta pas prekeivį).
Plačiau: Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas.

Višegradas (Bosnija)

Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti – numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui – serbų kariams. Tačiau prieš tai pasiskaitęs, pažvelgi į miestą visai kitaip: ne tik į tiltą, bet ir į sanatoriją Vilina Vlas, kuri karo metais veikė kaip serbų “prievartavimo stovykla” (ten laikytos bosnių žmonos ir dukros), ar naujai statomą “serbišką senamiestį”, kuriame – ir Putino portretai.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas.

Galipolis (Turkija)

Šiame pailgame pusiasalyje vyko vienas kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių: per nepilnus metus žuvo 300 000 karių. Australai ir prancūzai mėgino okupuoti Stambulą, bet galiausiai patys bergždžiai įsitvirtino keliuose paplūdimiuose. Mūšis apaugo mitais tiek Turkijoje, tiek Australijoje. Galipolio pusiasalis paverstas tikru Pirmojo pasaulinio karo atminimo parku: pilnas paminklų, kapų, aiškinamųjų lentų apie mūšius kuriuose dėl futbolo aikštės dydžio teritorijos galėdavo žūti tūkstančiai. Australai čia važiuoja it į piligrimines keliones.
Plačiau: Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Kajakiojus (Turkija)

Iki 1923 m. graikų ir turkų tautų gyvenamų teritorijų siena atrodė visai kitaip: dabartinės Turkijos krantuose būta graikiškų miestų, o turkai gyveno ir Graikijoje. Graikai pamėgino atimti iš Turkijos graikų gyvenamus miestus. Nepavyko. Taikos sutartyje numatyta, kad graikai bus ištremti iš Turkijos, o turkai – iš Graikijos. Graikų buvo daugiau (1,2 mln., kai turkų 400 000), taigi turkų nepakako apgyvendinti visiems graikų paliktiems Turkijos miestams ir kai kurie, kaip Kajakiojus, liko apleisti tarsi paminklas tam karui ir didžiulių mastų “abipusei tremčiai”.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Kur skaniausiai pasaulyje pavalgyti, kokie įdomiausi pasaulio patiekalai?

Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Patiekalų, virtuvių tiesiog per daug, daug kas priklauso ir nuo virėjo, vietos, laiko.

Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus. Tai nėra konkretūs restoranai: tai greičiau restoranų rūšys, labai paplitusios tam tikroe šalyse ir įaugusios į jų kultūrą.

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Visgi, kaip taisyklė, svetur yra tik dalelytė to, ką galima patirti šių valgymo būdų tėvynėse.

 

---

Rodizio Brazilijoje

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina – visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” – klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Išdalinęs patiekalą, padavėjas grįžta pas virėją imti naujo…

Tai – puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai – renkiesi iš meniu. Geriausiu atveju, ten būna atspausdintos patiekalų nuotraukos: specialiai paruoštos, retušuotos… O “rodizio” matai, ką tau iš tikrųjų, jei paprašysi, įdės lėkštėn.

“Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa – tačiau ji ir brangi. Tačiau dabar brazilai rodizio pritaikė net užsienio virtuvėms: yra rodizio picerijos (nešiojami picų gabaliukai), rodizio sušinės.

Rodizio minusas – galite apsivalgyti. O besilaikantiems dietos, deja, šis valgymo būdas visai neapsimoka – kaina paskaičiuota pagal ryjančius nemažai.

Rodizio restoranų pilna visa Brazilija, tačiau daugelis jų į šį “režimą” pereina tik konkrečiu dienos metu – paprastai, vakare, kartais – ne kiekvieną savaitės dieną.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 

---

Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Seni automatai su mygtukais išspausdina čekius, kuriuos reikia paduoti virėjui, o naujesni – kompiuteriai, kurie perduoda informaciją automatiškai.

Virėjas paprastai – ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Tai – nesunku, mat restoranuose sėdima ne prie staliukų, o aplink centrinį “virėjo koridorių”.

Nemokate japoniškai? Ne problema. Prie dažno restorano lauke išdėliotos plastikinės visų viduje siūlomų patiekalų kopijos (ištisa Tokijo Kapabašio gatvė pilna tokių maisto kopijų pardavėjų).

Tiesa, Japonija nuolat keičiasi – ir pastaraisiais kartais plastmasinių maistų matau vis mažiau, juos keičia maisto nuotraukos užsakymo kompiuteriuose. Užtat dabar vis daugiau kur užsakymus atneša nebe padavėjas – juos atveža robotas…

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Suši konvejeriai Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Tai – suši konvejeriai.

Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Suvalgius sušius, lėkštelės kraunamos į bokštą ir vos užmetus į ją akį lengva paskaičiuoti galutinę kainą.

Jei, visgi, jūsų norimi sušiai nesisuka ant konvejerio, šiuolaikinėse “konvejerinėse sušinėse” galite per prie staliuko esantį kompiuterį “paprašyti” sušių sukėjo, kad susuktų trūkstamus sušius.

Tokiuose restoranuose gali būti net du konvejeriai: lėtuoju konvejeriu “sukasi ratu” neužsakyti sušiai, kuriuos gali paiimti kiekvienas, o greituoju užsakymai prilekia tiesiai prie reikiamo staliuko. Kai kuriuose konvejeriniuose sušiuose būna tik užsakymų konvejeris.

Yra ištisi konvejerinio sušio tinklai kaip “Suširo” ar “Kura Suši”, kiekvienas su savo ypatybėmis. Štai “Kura Suši” grąžini išvalgytas lėkštes ant trečio, uždengto konvejerio, o, kai grąžini pakankamai lėkštelių, kompiuterio ekrane pasirodo loterijos animacinis filmukas: jei pasiseks, iš virš kiekvieno staliuko esančio lototrono iškris prizas… Ne, tai ne tik vaikams – Japonijoje tai populiaru.

Didžiuosiuose tinkluose dar vienas konvejeris – iš klientų. Atėjęs registruojiesi ekrane, gauni virtualų numerį, kuriam užsidegus jį įvedi į sistemą ir tau parodo staliuko numerį. Esu tokiuose restoranuose valgęs visiškai be jokio kontakto su gyvais darbuotojais – staliuką priskyrė įėjimo kompiuteris, užsakiau sušius staliuko kompiuteriu, sušiai atvažiavo konvejeriu, grąžinau lėkštes kitu konvejeriu, susimokėjau išeidamas kompiuteryje, prie kurio niekas nestovėjo…

Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas – pigus ir visuotinis.

Brangiausios tos sušinės, kuriose aptarnauja padavėjai, o kainos net nesurašytos, nes jos priklauso nuo to, už kiek tą rytą restoranėlio savininkas nusipirko turguje žuvies.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Tradiciniai restoranai Pietų Korėjoje

Ne iš pirmo ir net ne iš penkto apsilankymo tradiciniame Pietų Korėjos restorane supratau, kaip tiksliai ten elgtis: nuo pat restorano pasirinkimo iki valgymo, viskas tiesiog kitaip.

Meniu prašyti nereikia – jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai – nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui. Susimokėti daug kur įprasta iš karto, o pabandžius palikti arbatpinigių su grąža išbėga net į gatvę.

Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa… Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas kraute jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba – kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Pigesniuose restoranuose garnyrų atsineši, vandens pasipildai pats iš viešo bufeto (net jei šiaip tame restorane aptarnauja padavėjai).

Beje, pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų restoranų. Mat daugybė jų specializuojasi tik vienoje rūšyje: kas makaronuose ir sriubose, kas – košėse, kas – korėjietiškuose blynuose, kas – korėjietiškuose koldūnuose, kas – jūrų gėrybėse, kas – troškiniuose…

Populiarūs barbekiu restoranai, kur maistas kepamas ar verdamas tiesiog ant stalo (savo viduryje turinčio viryklę): pats turi suprasti, ką dėti ant keptuvės, kada primažinti ugnį (bet baltaodžiams padavėjai dažnai parodo).

Daugelyje meniu – tik po kokius šešis patiekalus, staliukai sustatyti tankiai, erdvės – mažai. Dalis restoranų net meniu neturi, nes gamina tik… vienos rūšies patiekalą: ateinu štai į vieną, atsisėdu, ir netaręs nė žodžio jau gaunu dakgalbi. Ir patiekalus daro, ir nešioja dažnai – patys savininkai, kurie ten ir gyvena, ir miega. Gali jaustis kaip patekęs pas juos namo.

Ne kiekvienas korėjietiškas restoranas visiškai atitinka šias taisykles – pavyzdžiui, daugelyje restoranų nebėra “korėjietiško sėdėjimo ant žemės”, kai kuriuose paprašius duoda ir vakarietiškas “meniu knygutes”. Tačiau net ir per trumpą kelionę į Korėją neišvengiamai susidursi su dalykais, kuriuos čia įvardijau. O kai kurios “korėjitiškos tradicijos” persmelkusios netgi Korėjos “užsienio virtuvės” restoranus: štai ir prie picos gali būti atnešamos garnyro lėkštutės (marinuoti agurkai ar jalapenai), teko valgyti burgerinėje be meniu (tiekia tik vienos rūšies burgerius) ir pan.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus, Korėjiečių virtuvė – patiekalai ir tradicijos

 

---

Greito maisto tinklai JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai – tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten – bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų – nedaug). Kiti tinklai veikia tik tam tikruose JAV regionuose ar valstijose – tačiau tenai vis tiek turi šimtus restoranų.

Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 – amerikiečių. Daugelio jų pavadinimai mums negirdėti, maistas neragautas – o Amerikoje tai be galo garsūs prekių ženklai, dirbantys pagal metų metus ar dešimtmečių dešimtmečius gludintus verslo modelius, tiksliai perduodamus vietos verslininkams pagal knygos storio frančizės sutartis.

Jei sakysite, kad greitas maistas – visas panašus – mažai jo teragavote. Net ir smarkiai besiskiriančių jo rūšių – gausybė: yra burgerių tinklai, picerijų tinklai, vištienos šlaunelių tinklai, makaronų tinklai, sumuštinių tinklai, bandelių tinklai, teksasietiškos virtuvės (buritos, načios, takos) tinklai ir t.t.

Be to, kai net tos pačios rūšies maisto tinklų tiek daug, visi ieško ir kaip išsiskirti: kas verslo modeliu (pvz. “Sonic Drive In” siūlo specialias valgymui automobilyje skirtas parkavimo vietas), kas – maistu ar rinkodara. Paragauti verta. Bus greitai, nebrangu ir nereikės palikti arbatpinigių (kas kitur Amerikoje kone privaloma). Ir, galbūt, bus skanu – savąjį tinklą ir patiekalą rasite ne iš karto, bet jų tiesiog per daug, kad niekas neįtiktų.

Skaityti daugiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

 

---

Malatang Kinijoje

Malatang restoranuose nėra meniu – maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Tada paduodi virėjai, pasakai aštrumą (“neaštru” vis tiek bus aštroka, nes malatang kilęs iš aštria virtuve garsėjančio Čongčingo regiono) ir tau iš viso to padaro sriubą.

Susimoki arba pagal visų ingredientų svorį (pigesniuose malatang, kur krauniesi viską į vieną indą), arba ingredientai jau guli lėkštelėse ir kiekviena paimta lėkštelė turi savo kainą.

Iš visų “netradicinių” valgymo būdų man turbūt keisčiausia, kad neišplito malatang – juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang atradau tik netyčia į jį užėjęs ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padėjo suprasti, kas ir kaip. Atrkeipęs dėmesį, restoranų su atviruose šaldytuvuose išdėstytomis dažovėmis bei mėsomis pamačiau ir daugiau ir dar ne kartą ten ėjau.

Skaityti daugiau: Kinija

 

---

Hot Pot Kinijoje

Hibridas tarp restorano ir parduotuvės.

Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Jūsų stalelis veikia ir kaip viryklė.

Būna ir dvigubų (“jin ir jang”) puodų, kur vienoje pusėje aštrus virimo skystis, kitame – neaštrus, kad galėtumėte virtis abiejuose.

Verdama dvejopai – arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau daroma taip) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėtis į burną. Taip, tai lėtas procesas – bet į hot pot einama ir pabendrauti.

Dar įprasta atsinešti nuo atskiro stalo visokiausių padažų ir pagardų ir valgyti kartu.

Iš pirmo karto, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip. Antrą kartą apsilankius kartu su kinu, kuris viską parodė, tai buvo skaniausias valgis Kinijoje.

Sakoma, kad hot pot sukūrė mongolai, kurie kažkada virdavosi savo šalmuose.

 

---

Naktiniai maisto turgūs Taivane ir Rytų Azijoje

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį – ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. ryto veikia naktiniai maisto turgūs: prekijai nuo lauko prekystalių ten pardavinėja ką tik paruoštus karštus patiekalus, kuriuos pėsti ar dviračiais atvykę klientai čia pat valgo ant palaikių kėdžių.

Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. nakties valgyti Taivane prisiėjo pačiam supratau, kad į maisto turgus žmonės eina ne vien iš reikalo ar žemų kainų: maistas ten ir tikrai skanus.

Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje. Būtent ten yra toji paprasta eilinių kinų virtuvė, kokia dažnai tiekiama ir kinų restoranuose užsienyje.

Skaityti daugiau: Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 

---

Langarai Indijoje (ypač Pendžabe)

Langaras sikhų šventyklose yra daug kur, bet labaiusiai nepakartojama patirtis – jų tėvynėje, Indijos Pendžabe, kur švenčiausioje Auksinėje šventykloje valgėme ir mes.

Ten – toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius – o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Švelniai primena kokį kalėjimą – bet be galo efektyvu, maistas nešvaistomas, pamaitinami šimtai tūkstančių…

Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas – ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų). Todėl sikhų langare kartu tą patį maistą ant žemės valgo vargšai ir turtingi, sikhai ir kitatikiai – pagal vieną pasakojimų, kai pas sikhų trečiąjį guru Amar Das atvyko musulmonų mogolų imperatorius Akbaras, sikhai visų pirma jam liepė sėstis kartu su visais ant žemės valgyti langare…

Ir mes, kai paskome sutiktiems pendžabiečiams, kad buvome Amritsare, sulaukiame klausimų: „Ar buvote Auksinėje šventykloje? Ar valgėte langare?“.

Skaityti daugiau: Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis

 

---

Teminės kavinės Japonijoje

Tik išeini į anime ir mangos „sostinę“ Akihabaros rajoną – ir ant kiekvieno kampo (iš tikrųjų!) kalbina tokiom XIX a. Europos tarnaitėm persirengusios japonės, kviečia užeiti į jų kavines…

Net sunku pasakyti, kas tai – ar valgymo būdas, ar pramoga, ar teatras, o gal visko po truputį. Kavinių – šimtai, o ritualai – panašūs, tokia japoniško kawaii mielumo superdozė. Mus vadino šeimininku ir princese, atneštą maistą „paskanindavo“ sunkiai išverčiama „moe moe kyun“ fraze, padavėjas liepė kviesti „nyan nyan“ (japoniškai „miau miau“). Jei kam iš kitų klientų atnešdavo ką daugiau, prašydavo visų kavinės svečių vienu metu skanduoti „moe moe, kyun kyun, miau miau, au au“ ir pan. frazes, o į maisto kompleksą įėjo ir nuotrauka ant scenos su pasirinkta tarnaite. Kas valandą tarnaitės ėjo į sceną pašokti pagal fonogramą, tiesa, kadangi įėjimo mokestis (greta patiekalų ir gėrimų kainos) yra valandai, matėme tik vieną tokį pasirodymą. Maistas – irgi patiektas mielai, su kokiais kečupu išpieštais veideliais ant kotleto, tarnaitės davė pasą su sugalvotu vardu (mano žmona buvo „Aistnyan“ (t.y. Aistmiau) vietoje „Aistė“) ir piešinėliais, dekoravo ir polaroidu padarytą bendrą nuotrauką.

Vaikų kavinė? Ne, mums lankantis nebuvo nė vieno vaiko. N-18 fetišas? Na, vaikai ten laukiami, jiems nuolaidos – bet yra ir nuolaidos pensininkams. Ten – savos tradicijos: štai japonė klientė prie gretimo stalo užsidėjo kiškio ausis ant galvos, nes taip tose kavinėse įprasta. Kai kurie vyrai ir moterys eina ir eina į tas kavines, tampa VIPais, turi mylimiausias tarnaites, nors kasdien kartojasi lygiai tas pats…

Vienas daugybės dalykų, kurie yra Japonijoje „norma“, bet kitur pasiteisina nebent tarp Japonijos mylėtojų – ir tai dažnai tik todėl, kad „taip yra Japonijoje“.

Bet nueiti kartą į tokią kavinę – puikus langas į Japonijos kultūrą. Ir čia – tik ledkalnio viršūnė. Be „paslaugių tarnaičių“ kavinių radosi ir „piktų padavėjų“ (tsundere), Akihabaroje žiba sukubų kavinių ir ko tik ne reklamos.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Vietos ypatingiausiems valgymo būdams žemėlapyje

 

---

Kiti įdomūs valgymo būdai

Esant progai, būtinai pabandykite ir šiuos valgymo būdus:

Kaiseki Japonijos riokanuose

Tai – aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Geriausia jos paragauti riokanuose, kur be pusryčių ir vakarienės į kainą įeina ir nakvynė, o tvarka griežta ir labai tradicinė.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Ekiben Japonijoje

Ekiben – maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Restoranų kambariai buvusios Sovietų Sąjungos pietuose

Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto). Geresniuose restoranuose galite ir užsakyti muziką – žodžiu, jaustis tarsi švęsdami vestuves, nors tiesiog atėjote su šeima papietauti.

Kiniški pusryčių bufetai

Kinijoje pusryčiauti įprasta tokiuose, kur, susimokėjęs fiksuotą sumą, gali imti kiek nori visokiausių kiniškų bandelių.
Plačiau: Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Por Kilo Brazilijoje

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai – “Už kilogramą”). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. “Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių. Be to, ten galima išragauti daug patiekalų, neįsipareigojant valgyti kažkurio vieno.
Brazilijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Drive In JAV

Kai JAV eiliniai žmonės pirmieji pasaulyje dar ~1960 m. galėjo įpirkti automobilius, atsirado ištisa automobilizmo kultūra, kur kone viskas daryta automobiliuose ar iš automobilių: automobiliniai kinai, net seksui jaunos porelės dažnai rinkdavosi automobilius. Vienas to laikmečio produktų – Drive In restoranai. Atvažiuoji į specialią parkavimo vietą, šalia kurios iškabintas meniu, mikrofonas užsakymui – užsakai, tau atneša maistą. tai ne tas pats, kas po visą pasaulį iš JAV išplitęs “drive through” formatas, kai tiesiog perki maistą į automobilį išsivežimui. Drive In’uose automobilis yra tavo staliukas, gali jame valgyti, bendrauti, užsisakyti ko papildomai: parkavimo vieta tavo. Tiesa, ilgainiui šis formatas nyko ir dabar JAV Drive In jau nedaug, bet tai vienas amerikietiškiausių, kitur neišplitusių, restoranų tipų.
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Užkandinės (diner) JAV

Šiuos restoranus įkvėpė traukinių vagonai-restoranai – todėl jie ilgi ir siauri, sėdima palei barą arba langus. Pirmosios užkandinės ir buvo tiesiog miestuose „priparkuoti“ vagonai-restoranai.Paskui jas pradėta statyti specialiai: viena už kitą ryškesnes ir labiau blizgančias, žibančias. Tas XX a. vidurio architektūrinis kičas net gavo savo pavadinimą: Googie stilius, pagal garsią Googie užkandinę Los Andžele. Anuomet tai atrodė supermodernu, o šiandien priešingai. Tos užkandinės, kurios dar liko, dažnai JAV yra vienintelės autentiškos istorinės vietos pavalgyti tarp eilių vienodais prekių ženklais išdabintų „McDonald‘s“, „Burger King“, „Subway“, „Taco Bell“ pastatų-dėžučių…
Plačiau: JAV Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis

Izakajos Japonijoje

Tradiciniai japonų restoranai su savo tvarka. Visų pirma tau atneša neužsakytą užkandį – už jį teks susimokėti, tai kartu kaip bilietas į izakają. Be staliukų – neretai tiek vakarietiškų, tiek itin žemų japoniškų, prie kurių, tvarkingai pasidėjus atsuktus atgal batus, sėdima ant žemės – yra ir daug kėdžių prie baro. Svarbu ne vien maistas ar sakė, o ir bendravimas – kas ateina vieni, tuos gali „užimti“ izakajos šeimininkas. Tiesa, dėl to, kad nesugeba susikalbėti ir tinkamai elgtis, kai kuriose izakajose užsieniečiai (ar bent nemokantys japoniškai) nepageidaujami…
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Gatvės maisto prekijai (hawker) Singapūre

Singapūras taip didžiuojasi savo „gatvės maisto“ prekeiviais, kad nori juos įtraukti net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra kuo didžiuotis, nes tai ne toks gatvės maistas, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis čia – labai įvairus (įvairių virtuvių), nebrangus ir, svarbiausia, higieniškas. Maisto prekijai susibūrę į tokius maisto turgus, kur jų gali būti dešimtys ar šimtai – tik rinkis kurį nori ir sėskis ant bendrų kėdžių…
Plačiau: Singapūras. Kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 

---

Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 

---

Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Ir Niagara ne tik gamtinė, tai – jau ir istorinė vieta. Vienas pirmųjų pasaulio masinio turizmo objektų. Nuo mat XIX a. turistai čia bando tas pačias pramogas – tuneliai už krioklio, plaukimas po kriokliu, Vėjų ola, lynų keltuvas… Tas pačias išbandė Merlina Monro XX a. vidurio filme Niagara. Niagaroje tu tampi istorijos dalimi.

Skaityti daugiau: Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

 

---

Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 

---

Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

 

---

Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Nači krioklys (Japonija)

Šis 133 m aukščio krioklys – šventas. Priešais jį, kaip prieš kiekvieną sintoistų šventyklą, stūkso torii – bet šventyklos su „įšventovintu“ kami nėra, nes kami (verčiama ir kaip dievas, ir kaip dvasia) čia – pačiame krioklyje. Aplinkiniuose kalnuose – ir budistų šventovės, o tarp lankytojų – kumano kodo – garsiausios sintoistų piligrimystės piligrimai.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

1750-1950 m. didžiosios imperijos dalijosi pasaulį, o jų didmiesčiai augo neįtikėtinais tempais – į kai kuriuos greitai sugužėjo ištisi milijonai gyventojų. Statiniai buvo įvairesni ir didingesni nei bet kada anksčiau – bet puošnūs it Viduramžių katedros. Nauji bulvarai, traukinių stotys, pirmieji dangoraižiai, net gamyklos – viskas buvo gražu. Nenuostabu, kad iki šiol pramonės revoliucijos eros miestai yra bene labiausiai mėgiami turistų. Dauguma jų dar ir šiandien – svarbūs ekonomikos centrai, traukiantys galybę imigrantų iš buvusių imperijų. Gaila, kad dažname tokių miestų jį pastačiusios tautos nebesudaro gyventojų daugumos.

Šie “pasauliniai didmiesčiai”, išplėtoti imperijų epochoje, man labiausiai prie širdies:

 

---

Londonas

Vieta: Jungtinė Karalystė

XIX a. iš Londono valdyta imperija, kurioje niekad nenusileisdavo saulė. To laikotarpio Britanija driekėsi per visas laiko juostas, per visus žemynus ir buvo didžiausia kada nors egzistavusi valstybė.

Londonas XIX a. tapo didesniu miestu, nei bet koks miestas bet kada anksčiau pasaulyje. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo sugriovimų, laikmečio didybė iki šiol atsispindi Londono pastatuose: didžiuliame parlamente, neogotikinėse traukinių stotyse, Vestendo teatruose, teismuose, universalinėje Harrod’s parduotuvėje. Net buvusiuose priemiesčiuose, kur kadaise glausdavosi pėsčiom į Londoną dirbti fabrikuose pėsčiomis atėję kaimų vargšai, o šiandien gyvena azijiečiai ir afrikiečiai iš jau buvusių Britų kolonijų. Nors imperija subyrėjo, Londonas išliko svarbus pasaulio centras.

Tauerio tiltas, netoli kurio atplaukdavo į kolonijas nukreipti laivai. Grinvičo observatorija, pagal kurią nustatytas iki šiol galiojantis “nulinis laikas”. Šimtai smuklių keistais pavadinimais, kur rinkdavosi eiliniai darbininkai ir legendų prototipai – Džeko skerdiko, Šerloko Holmso…

Apie Londono dominavimą XIX a. pasaulyje daug pasako tai, kad šios Londono legendos tapo viso pasaulio legendomis. Ir net visiškai geografija ar istorija nesidomintis apie Londoną žinos nemažai.

Imperijų amžius tebeatsispindi ne tik Londono pastatuose, bet ir tradicijose: iš tų laikų raudonieji dviaukščiai autobusai, policininkų šalmai, juodieji taksi. Naujoves Londonas priima lėtai, o ir jas įvelka į tradicijų rūbą.

Skaityti daugiau:
Londonas: Britų Imperija viename mieste

 

---

Paryžius

Vieta: Prancūzija

Paryžius laikomas romantikos ir meilės miestu. Galbūt todėl, kar priešingai nei Londoną, jį labiausiai garsino iš visos Europos čia vykę menininkai ir filosofai, o ne verslininkai ir pramonininkai.

Pasaulyje mažai lygių turi Paryžiaus meno muziejai. Revoliucijos metu nuverstų karalių klasikinė kolekcija saugoma Luvro rūmuose, modernus menas – Pompidu centre, o miesto “aukso amžiaus” eros (XIX a.) darbai – Orsi buvusioje traukinių stotyje.

Bet ne ką mažiau puikus XIX a. muziejus yra pats Paryžius. Tame amžiuje miestas buvo iš esmės nugriautas ir perstatytas iš naujo, kad švytėtų kaip didžiosios Prancūzijos imperijos sostinė. Net senoji Dievo motinos katedra buvo smarkiai rekonstruota, romantizuota.

Senamiesčio tad Paryžius beveik neturi: viduramžiškas gatves pakeitė tiesūs platūs bulvarai, nutiesti taip, kad sudarytų ašis, kurių galuose ties horizontu visad žiba koks didingas pastatas: Triumfo arka, Eifelio bokštas… Visi jie puikiai atpažįstami bet kur pasaulyje.

Skaityti daugiau:
Paryžius: prieškario Europos žavesys

 

---

Niujorkas

Vieta: Niujorko valstija, JAV

Niujorkas yra Amerikos, turbūt viso Vakarų pasaulio širdis, didžiausias jo miestas.

Tarpukariu, Europą nusiaubus Pirmajam pasauliniam karui, jis tapo didžiausiu pasaulio miestu. Ir jo architektai nepasitenkino tiesiog pastatydami “Amerikos Londoną” ar “Amerikos Paryžių”. Vietoje penkių ar šešių aukštų namų jie statė dešimčių aukštų, o 1931 m. Empire State Building tapo pirmuoju pastatu, viršijusiu 100 aukštų. Europoje niekas jo neaplenkė iki pat šiol…

Niujorkas buvo miestas, kokio pasaulis neregėjo, ne tik dėl dangoraižių, kurių už JAV ribų dar ilgai niekas nestatė, bet ir dėl imigrantų. Kokių tik pasaulio šalių imigrantų nepasitiko simboliška Laisvės statula! Atvyko ir šimtai tūkstančių lietuvių, daug jų ir nusėdo Niujorke.

Nepaisant visus viliojusios laisvės ir kapitalizmo, dangoraižiai čia statyti gražūs ir puošnūs: XIX a. net verslininkai architektūrai netaupė. 1908-1931 m. vidutiniškai kas 4 metus Niujorke būdavo pastatomas naujas aukščiausias visame pasaulyje pastatas. Deja, vėliau kai kurie jų virto dulkėmis, nes paveldo saugoti JAV neįprasta. Tačiau Niujorkas išliko Niujorku.

Ir net labiau nei bet kuris kitas miestas šiame sąraše, Niujorkas ir šiandien – viena pasaulio sostinių, dar vis sėkmingai konkuruojantis su Azijos didmiesčiais. Todėl greta senų dangoraižių – ir naujas žibesys.

Skaityti daugiau:
Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

 

---

Čikaga

Vieta: Ilinojus, JAV

Čikagai sukurta begalė epitetų. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas. Kai biurų dangoraižiai statyti puošniai it karalių rūmai – kaip “Chicago Tribune” pastatas, pilnas kolonų, verslą šlovinančių citatų ir nuo garsiausių pasaulio pastatų atgabentų plytų. Arba seniausia pasaulio opcionų birža, karūnuota triaukšte deivės Cereros skulptūra.

Tarp senų ir naujų dangoraižių oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso! Rymojo seni ir modernūs meno kūriniai, kuriuos pradėjo pirkti XIX a. mecenatai.

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Žymiausias Čikagos lietuvių rajonas – Marquette Park, ~1960 m. glaudęs 30 tūkstančių lietuvių – tebesididžiuoja masyvia patriotinėms mozaikomis puošta bažnyčia, Lietuvos gatve. O juk tokių rajonų buvo daug, puošnių lietuviškų bažnyčių – keturiolika! Deja, lietuviai seno, jų vaikai nutautėjo, jų rajonai virto juodaodžių getais. Ir nors tebealsuoja lietuviški muziejai bei mokyklos, tą lietuvybės dvasią, kokia klestėjo pokariu ar tarpukariu, kai į paminklo Čikagos lietuviams Dariui ir Girėnui atidengimą atėjo 60 tūkstančių žmonių, tebeprimena tik milžiniški antkapių laukai Čikagos lietuvių kapinėse.

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 

---

Sankt Peterburgas

Vieta: Rusija

Sankt Peterburgą pastatyti užsakė caras Petras I XVIII a. pirmoje pusėje – kad Rusija turėtų sostinę, vertą Europos imperijos. Miestas ir jo priemiesčiai prisipildė vini už kitus įspūdingesnių rūmų ir kupoluotų cerkvių bei gražių eilnių namų. Tai buvo carų miestas, ir jo istorija žengė koja kojon su visa imperijų amžiaus istorija.

Rusija plėtėsi į pietus, rytus ir vakarus, XVIII a. pabaigoje užkariavo ir Lietuvą – taip Sankt Peterburgas tapo sostine ir lietuviams, ten važiavo mūsų iškiliausi menininkai ir mokslininkai.

Iki pat šiol Sankt Peterburgas laikomas inteligentų miestu. Po komunizmo žlugimo Sankt Peterburgo gyventojai balsavo už senojo pavadinimo susigrąžinimą (vietoje sovietinio “Leningradas”), nors labiau susovietinta aplinkinė sritis nusprendė pasilikti “Leningrado sritimi”. Rusijos imperijos liaudies muziejuje Sankt Peterburge tebeeksponuojami XIX a. imperijos tautų rankandai, tarp jų – lietuvių. Buvę carų rūmai – Ermitažas – virto meno muziejumi, kuriame – rusų supirkti ir per karus prisiplėšti viso pasaulio senųjų menininkų darbai, kuriuos rinkti imperijų amžiuje buvo ypač madinga.

Sankt Peterburgas kartais pavadinamas ir “Šiaurės Venecija”, mat jis pilnas kanalų ir tiltų per juos, o priešais miestą stovi kitas miestas, paverstas jūrų tvirtove – Kronštatas.

Skaityti daugiau:
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis

 

---

Maskva

Vieta: Rusija

Maskvoje Stalinas kūrė naują imperinį miestą, Sovietinės valstybės sostinę. Daug senybių – puošnios didžiulės cerkvės – virto dulkėmis ir užleido vietą didelėms aikštėms bei didesniems pastatams. Maskva plėtėsi sparčiai, tapo didžiausiu Europos miestu.

Nors didžiojoje pasaulio dalyje XX a. pradžioje jau buvo madinga projektuoti moderniai, Stalinas “savąją Maskvą” liepė statyti įkvėptas senovinių stilių: baroko, gotikos, klasicizmo. Tik masteliai buvo jau šiuolaikiški, milžiniški.

Todėl Maskvoje galima atrasti septynis senoviškai atrodančius dangoraižius, o pirmosios Maskvos metro stotys puošnumu gali priminti Europos katedrų navas.

Žlugus komunizmui Maskva nebuvo apgręžta 180 laipsnių – senieji stabai, tokie kaip Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje, liko, nors ir prarado dalį populiarumo. Tačiau buvo atkurta ir kai kas iš senesnės, carinės Maskvos – pavyzdžiui, atstatytos cerkvės.

 

---

Budapeštas

Vieta: Vengrija

Budapeštas, priešingai daugeliui gražiausių 1750-1950 m. eros miestų, nebuvo didelės imperijos sostinė. Atvirkščiai: savo svarbą jis įgijo vienai tokių imperijų – Austrijai – pamažu griūvant. Prispausti tautinių nesutarimų austrai buvo priversti didžiausiajai savo mažumų – vengrams – suteikti lygias teises. Šalis tapo Austrija-Vengrija, o Budapeštas – vengriškosios jos dalies širdimi.

Teises išsikovoję patriotiški vengrai neketino sustoti versdami savo didmiestį vienu gražiausių ir didingiausių Europoje. Naujosios miesto dalies – Pešto – didžios gatvės pildėsi ne tik puošniais daugiabučiais, bet ir milžiniškais projektais. Po viena jų pirmoji visoje žemyninėje Europoje metro linija (1894 m.) veža prie romantiškos “Viduramžių” pilies, iš tikro pastatytos 1896 m. švenčiant Vengrijos tūkstantmetį. Neogotikinis Vengrijos parlamentas (1904 m.) – vienas didžiausių tokių pastatų pasaulyje, pastatytas, kad prilygtų (ar pranoktų) britų parlamentą Londone. Sena iš turkų perimta Budapešto tradicija – pirtys – irgi buvo perstatytos į neobarokinius rūmus.

Peštas tikrai pranoko senamiestį – Budą – kitame Dunojaus krante, bet ir į tą kalną įdomu užlipti bei pasivaikščioti. Dar vienas labai gražus miesto vaizdas atsiveria plaukiant Dunojumi – ši upė šiandien, kaip ir XIX a., pilna laivų, o pakrantės kaip niekad gražiai apšviestos.

 

---

Ryga

Vieta: Latvija

Šiandien Ryga panašaus dydžio kaip Vilnius ir Talinas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ji buvo vienas iš didžiausių visos Rusijos imperijos miestų, atsilikęs tik nuo Sankt Peterburgo ir Maskvos. Rygą sparčiai išaugino industralizacija ir todėl ~1870-1914 m. statyti rajonai mieste – didžiuliai.

Naujųjų fabrikų darbininkai ir šeimininkai gyveno ne tik mediniuose daugiabučiuose, bet ir šimtuose art nouveau stiliaus architektūros daugiaaukščių. Tai buvo XX a. pradžios architektų mėginimas sukurti naują, tačiau gražų stilių. Fasadus jie puošė augalais, o Rygoje dar ir detalėmis iš latvių mitologijos – juk vyko latvių tautinis atgimimas.

Nauji pastatai aplink tiesias Rygos gatves kone ištisai šešiaaukščiai – kas tais laikais Rytų Europoje dar nebuvo norma. Į miestą atvykstant įvairiataučiams žmonėms iš visos Rusijos imperijos dygo ir bažnyčios, cerkvės, sinagogos, o elitas kėlėsi į žavių medinių vilų priemiesčius (ar bent jau turėjo ten vasarnamius).

Visa tai sudaro Rygos žavesį, o tarpukariu, Latvijai tapus nepriklausoma, prie to prisijungė nauji, tautai svarbūs simboliniai pastatai: didžiulės karių kapinės, prarandamą kaimo realybę atspindintis muziejus po atviru dangumi.

Skaityti daugiau:
Ryga: Pabaltijo didmiestis

 

---

Šiame straipsnyje aprašyti miestai žemėlapyje:

 

---

Kiti imperijų eros miestai

Norite daugiau? Štai dar eilė imperijų eros (1750-1950 m.) miestų, palikusių man milžinišką įspūdį. Juose tasai didybės amžius gal atsispindi tik dalyje rajonų – bet vis vien pribloškiamai.

San Franciskas (JAV)

San Franciskas garsėja savo didingais XX a. pradžios tiltais (kone pasauliniu tiltų etalonu), “Viktorijos tipo” sublokuotų namų eilėmis, unikaliais per 100 metų skaičiuojančiais lynų vagonais. Miestas užgimė per XIX a. Aukso karštinę, bet atstatytas po 1906 m. žemės drebėjimo.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

Berlynas (Vokietija)

Vienos didžiausių imperijų – Vokietijos – sostinė neabejotinai patektų tarp pačių įspūdingiausių, jei ne ją sugriovęs Antrasis pasaulinis karas ir pusę miesto okupavę sovietai. Tačiau pavienių praeities didybės ženklų – nacistinės architektūros, kaizerio laikų rūmų, tiltų ir bažnyčių – ten dar liko.
Plačiau: Berlynas – visas XX a. viename mieste

Stokholmas (Švedija)

Imperijų laikais Švedija buvo nedidelė šalis – tačiau dėl to jos architektai ir kūrėjai tik labiau siekė įkvėpimo istorijoje, pastatydami nuostabius muziejus, prabangius daugiabučius ir romantišką rotušę, kurioje teikiami Nobelio apdovanojimai.
Plačiau: Stokholmas – Švedijos sostinė keturiolikoje salų

Viena (Austrija)

Viena garsėja gražiomis kapinėmis, lunaparku, socialistiniais eksperimentais ir nacistiniais priešlėktuviniais pabūklais. Juk Imperijų amžiuje Viena buvo ne tiesiog vokiškas miestas ar Austrijos sostinė – tai buvo viena pasaulio meno širdžių, kur gyveno žymiausi kompozitoriai ir gimė architektūros stiliai ir kurios troško užkariautojai.

Barselona (Ispanija)

Ar vienas architektas gali padaryti miestą vertą tokio straipsnio? Galbūt ne, bet Antonijo Gaudžio šedevrai suteikė Ispanijos ekonominiam centrui Barselonai tą paskutinį štrichą, dėl kurio ten tikrai verta važiuoti savaitgaliui. Tie pasakiški pastatai įkūnija ~1900 m. Europos imperijų siekį priblokšti, kartu pasiimant, kas geriausio, iš kitur.
Plačiau: Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Madridas (Ispanija)

XIX a. Ispanijos imperijai saulė leidosi, tačiau apsidairęs Madride to nepasakytum: jo prospektus supa vieni didingiausių, puošniausių ir aukščiausių ~1900 m. statytų pastatų Europoje. Nors tai – gerokai senesnis miestas, jo XIX-XX a. rajonai – vieni įspūdingiausių.
Plačiau: Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Naujasis Delis (Indija)

Imperijų laikais svarbiausia pasaulio kolonija buvo Indija. Tai ieškodamas kelio į ją Kolumbas atrado Ameriką. Sugebėjusi užimti Indiją, galingiausia pasaulio imperija – Britai – pastatė ten jos vertą sostinę: Naująjį Delį. Britiška didybė čia susipynė su indiškais architektūros stiliais.
Plačiau: Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

Havana (Kuba)

Havana europiečiams atradus Ameriką greitai tapo turtingiausiu jos miestu, per kurio uostą ispanai gabeno didžiumą Amerikos turtų (ir dalis jų nusėdo Havanos pastatuose). Deja, per komunizmo dešimtmečius daug kas sunyko ir apgriuvo – tačiau dabar restauruojama, be to, kai kuriems žmonėms aplūžusi – o ne išlaižyta – senovė – tik žavesnė.
Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė.

Vašingtonas (JAV)

JAV sostinė Vašingtonas ir gimė imperijų eroje. Įkurtas 1791 m., jis tapo milžiniškos JAV valstybės širdimi. Ilgainiui čia pastatyti ne tik valdžios rūmai, bet ir didingiausi Amerikos memorialai, didžiausi muziejai (visi nemokami). Todėl Vašingtonas – neabejotinai viena svarbiausių JAV vietų “kultūriniams” turistams.
Plačiau: Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

Rio de Žaneiras (Brazilija)

Buvo laikai, kai Rio de Žaneiras buvo Brazilijos sostinė ir tikra romantiška pasaulio svajonė, kur rinkdavosi Holivudo žvaigždės ir kiti žymūnai. Ir tie laikai atsispindi Rio de Žaneiro bažnyčiose, rūmuose, milžiniškuose pastatuose palei ištįsusius paplūdimius, gal ir – spalvinguose karnavaluose. Deja, vėliau Rio šlovę kiek prigesino lūšnynai ir baisus nusikalstamumas: ir visgi Rio yra labai, labai didingas miestas.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Buenos Airės (Argentina)

Tarpukariu Buenos Airės buvo penktas pagal dydį pasaulio miestas, o Argentina – viena turtingiausių pasaulio šalių. Net kildavo klausimas kas – JAV ar Argentina – bus Amerikos centras. Tik Niujorkas ar Čikaga konkuravo su Buenos Airėmis įspūdingais dangoraižiais, o plačiais prospektais, įspūdingu teatru Buenos Airės pranoko visus. O kur dar tuo metu gimusi tango kultūra, užkariavusi pasaulį ir iki šiol stebinanti Buenos Airių svečius… Vėliau Argentina iš lėto važiavo žemyn – bet nuo to tik daugiau kas buvo išgelbėta nuo progreso. Kur kitur rasi tiek daug 100 metų senumo liftų, 50 metų senumo automobilių ar baldų?
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Naujasis Orleanas (JAV)

Tai buvo prancūzų valdų Amerikoje širdis. Vėliau miestą nupirko JAV, jis buvo didžiausias vergvaldiniuose JAV pietuose. Priešingai daugeliui JAV miestų, Naujasis Orleanas nestokoja anos XIX a. dvasios: gražus senamiestis (Prancūzų rajonas), buvusių afrikiečių vergų pradėtos kultūros tradicijos – nuo vudu religijos iki džiazo, šen bei ten – prancūzų kalba, o miesto apylinkėse – nuostabūs plantacijų dvarai su dviprasmiškomis (vergvaldžių ir vergų) istorijomis.
Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Filadelfija (JAV)

Filadelfija – pirmoji JAV sostinė, būtent čia 1776 m. paskelbta JAV nepriklausomybė. Tuo metu tai buvo antras pagal dydį JAV miestas po Niujorko, čia (tai JAV reta) išlikęs gražus, tvarkingas XVIII a. raudonų plytų dar britų laikais statytų namų senamiestis (dabar tuose pastatuose viešbučiai, restoranai) ir puošnių senovinių ~1900 m. dangoraižių pilnas centras, kuriame dominuoja aukščiausias JAV rotušės bokštas. Filadelfijoje susiduria didingi pastatai ir didinga istorija!
Plačiau: Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į daugiau nei 120 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.

---

Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai

---

Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

10 įdomiausių miestų pasaulyje | Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai

---

Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

10 įspūdingiausių gamtos vietų pasaulyje | Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Kalnai ir kanjonai | Dykumos | Olos | Miškai ir džiunglės | Ežerai | Gyvūnija

---

Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

10 įdomiausių kelionių patirčių pasaulyje | Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Šventės ir ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės

---

Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

10 svarbiausių istorinių vietų pasaulyje | Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai

---

Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

10 niūriausių pasaulio vietų | Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Mirties vietos | Įšalusių karų frontai | Vietos, kurių nebėra

---

P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentarai

Daugelyje miestų žavi senovė, bet šiuose labiausiai žavi jų dabartis ir ateitis! Tai – šiuolaikinio pasaulio miestai-milžinai. Nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, skirtingos kultūros, supermoderni architektūra. Vieni jų – didžiausi pasaulio miestai. Kiti – naujai pastatyti visokiausių milijardierių, šeichų ir vizionierių, kurie nestokoja pinigų ir minčių, kaip sukurti tikrą pasaulio stebuklą. Tikri “Ateities miestai”!

 

---

Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi beveik nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

~95% tokijiečių – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Dubajus

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Tai, kas atrodo tik pasakiška svajonė, per 3-5 metus Dubajaus emyrai paverčia realybe. Dubajuje – aukščiausias visų laikų pasaulio statinys (Burž Chalifa), dirbtinė palmės pavidalo sala, kurios krantų ilgis penkis kartus viršija visos Lietuvos pakrantes (Džumeiros palmė), didžiausi fontanai ir gėlynas…

Prekybos centrai čia taip įspūdingai įrengti, kad po juos vedžiojamos ekskursijos, o nuolat augantys dangoraižių rajonai turi mažai lygių: ypač Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, kurios abiejose pusėse – rodos, begalinės dangoraižių linijos.

Dar 1960 m. Dubajuje gyventojų buvo mažiau nei Marijampolėje, o šiandien – jau virš 2 mln., emyro kvietimu atvykę iš visų pasaulio kraštų. Ir turistų į Dubajų jau atvyksta daugiau, nei į Niujorką: kas tiesiog pailsėti prie visad šiltos jūros, kas pasidžiaugti vienais įspūdingiausių naujamečių fejerverkų, kas apsipirkti be mokesčių.

Tiems, kas pinigų neskaičiuoja, Dubajuje – neregėta superprabanga. Vieni brangiausių pasaulio viešbučių, atskiros parduotuvės ir atskiri ypatingi bilietai į lankytinas vietas. Net modernusis metro (be mašinistų) ten turi pirmosios klasės vagonus. “Nuo nulio” sukurtos “Emirates” avialinijos šiandien jau – vienos didžiausių ir patogiausių planetoje, o Dubajuje statomas didžiausias pasaulio oro uostas.

Nors tik kas dešimtas žmogus, sutinkamas Dubajuje šiandien – arabas, miesto širdis – arabiška. Vietiniai beveik visi be išimties dėvi tautiniais drabužiais, puoselėja savo kultūrą. Šiuolaikinis Dubajus – pasaulio sostinė, bet kartu ir arabų kultūros centras – reta Artimųjų Rytų vieta, kur ir turtinga, ir saugu.

Skaityti daugiau: Dubajus – Naujoji pasaulio sostinė

 

---

Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 

---

Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Skaityti daugiau:
Singapūras – kitoks! Ateities! Miestas!

 

---

Šanchajus

Vieta: Kinija

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Traukinys (maglevas) iš Šanchajaus oro uosto į miesto centrą ne rieda bėgiais, bet skrieja virš jų – 431 km/h greičiu. Niekur kitur pasaulyje nerasi ir trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito, kaip Šanchajaus verslo rajone. Aukščiausias, Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje. Gretimas Šanchajaus finansų centras irgi patenka į aukščiausių pasaulio pastatų dešimtuką – bet nuo Šanchajaus bokšto viršaus jis atrodo toks mažylis… Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

O gal smagiausia verslo rajoną stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu.

Beje, dabartinis verslo rajonas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Didingų europietiškų stilių – nes juos pastatė Vakarų Imperijos, kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą faktiškai valdė Šanchajų tarsi bendrą koloniją. Anų laikų herojų – mafijozų ir šnipų, rusų ir žydų pabėgėlių-verslininkų, britų ir prancūzų aristokratų – Šanchajuje neliko jau prieš gerus 70 metų. Bet didingi to meto pastatai puikiai išliko – tarsi siurrealistiškas dabar jau labai kiniško miesto fonas. Niekur kitur Rytų Azijoje nerasi tokio didmiesčio, kur būtų šitiek daug senų europietiškų pastatų.

Skaityti daugiau:
Šanchajus – Kinijos variklis

 

---

Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 

---

Las Vegasas

Vieta: Nevada, JAV

Tai – kurortas viduryje dykumos, kurį išaugino apgalvotas Nevados valstijos sprendimas pirmai Amerikoje legalizuoti lošimus.

Bėgant metams iš mafijos irštvos Las Vegasas tapo Disneilendu suaugusiems, be lošimų čia – ir pramogų, net mokslinių konferencijų sostinė. Las Vegaso ruožas – mažai lygių pasaulyje turinti gatvė, kurią supa viso, kas pasaulyje yra įspūdingiausia, realaus (ar beveik realaus) dydžio kopijos: Niujorko dangoraižių, Eifelio bokšto, Egipto piramidės, Koliziejaus…

Visa tai – kurortai po stogu, kurių kiekviename – dešimtys restoranų, keli kazino, tūkstančiai viešbučių kambarių, santuokų rūmai – pakankamai veiklos, kad galėtum praleisti savaitgalį nė neišeidamas į karštą miestą. Bent jau dienomis – neišeiti naktį, kai gatvė žiba turbūt įspūdingiausiai pasaulyje, būtų nuodėmė.

Kurortai po stogu verčiasi per galvą viliodami praeivius nemokamais reginiais: didžiausi pasaulyje fontanai, galingiausias žibintas, nuolatinis cirkas… Sušlaminus dolerių šimtines atsivers dar įspūdingesnių pasirodymų salės: vien 7 “Cirque du Soleil” trupės nuolat dirba mieste. Las Vegasas – ir “Nuodėmių miestas”, kur prostitučių kortelėmis nuolat žiužena indėnai suterneriai.

Beje, kas keliasdešimt metų senieji “kurortai po stogu” sprogdinami ir statomi bent dvigubai didesni.

Skaityti daugiau:
Las Vegasas: suaugusiųjų Disneilendas

 

---

Makao

Vieta: Kinija (specialusis administracinis regionas)

Makao – vienintelis Kinijos miestas, kuriame legalūs lošimai ir Azijos lošimų sostinė. Praturtėję kinai į jį plūsta tokiais milijonais, kad kai kurie milžiniški žibantys pramogų kompleksai atsipirko per metus 2007 m. Makao lošimų apimtimis pavijo Las Vegasą, o dabar jau aplenkė jį… septynis kartus.

Prie tokios paklausos, pasiūla auga kaip ant mielių. Didžiausi pasaulyje kazino statomi ten, kur dar prieš keletą metų tyvuliavo jūra. Vietos trūksta nes tai – tankiausiai gyvenamas pasaulio kraštas (vienam žmogui tenka 5 kv. m žemės ir jūros).

Priešingai kitiems bumo miestams, Makao turi ir gilią istoriją: tai – pirmoji europiečių kolonija rytų Azijoje. Ji priklausė Portugalijai nuo 1557 m. iki pat 1999 m., todėl miestas didžiuojasi ir žaviu europietiškai lotyniškai azijietišku senamiesčiu. Tarp spindinčių dangoraižių gali atrasti ir tradicinę kinų kultūrą, o šalia daugumos parduotuvių – taoistiniai altoriai.

Skaityti daugiau:
Makao – naujai sena pramogų sostinė

 

---

Abu Dabis

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Ilgai tiesiog palaimingai klestėję iš naftos pinigų Dubajaus šėšėlyje JAE sostinės Abu Dabio emyrai nusprendė pastatyti tai, ką Dubajus praleido: tapti ne komercijos, tačiau menų, religijos, sporto, gamtos Meka.

Abu Dabio kūriniai: ekologinis Masdaro “ateities miestas”, pribloškianti Šeicho Zajedo mečetė, Luvro ir Gugenheimo muziejai, greičiausi amerikietiški kalneliai, Formulės 1 trasa ir keisti dangoraižiai – nuo labiausiai pasvirusio iki apvalaus.

Daugiausiai naftos turinčio Emyrato šeichai ne tik investuoja, tačiau ir turi neregėtų prabangių hobių, kuriais pasidžiaugti gali ir keliautojai. Tarp tokių – automobilių kolekcionavimas ir perdarymas (yra milžiniškas vieno šeichų automobilių muziejus), kupranugarių lenktynės (kupranugariai ten kainuoja milijonus, o jais “joja” šeichų radijo bangomis valdomi robotai), sakalininkystė (itin brangiems sakalams – net atskira ligoninė).

Nors Abu Dabis sparčiai kyla ir auga, kainos ten žemesnės negu jo “vyresniajame brolyje” Dubajuje ir net 5 žvaigždučių viešbučiai – visai įperkami (vieni pigiausių pasaulyje už tokią paslaugų kokybę).

Skaityti daugiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 

---

Žaviausių šiuolaikinių didmiesčių žemėlapis

 

---

Kiti labai žavūs šiuolaikiniai didmiesčiai

Vieni šių miestų taip pat alsuoja modernumu, dydžiu bei gyvybe ir užgniauš kvapą. Kiti – neseniai iš naujo pastatyti ar perstatyti – neabejotinai pajusite, kiek daug šiais laikais gali pinigai ir politinis noras sukurti ką nors pribloškiamai įspūdingo.

Seulas (Pietų Korėja)

Pastaraisiais metais Seulas tiesiog suklestėjo. Nes būtent iš čia pasaulį užliejo “Korėjos kultūros banga”. K-dramos (labai konkretaus stiliaus korėjiečių serialai) ir k-popsas (muzika). Elektroninis sportas ir tekvando imtynės. Visa tai – net Seule dar nauja, bet jau spėjo priversti milijonus jaunuolių žavėtis Korėja. Ir tie korėjofilai keliauja į Seulą tarsi į piligrimystę pamatyti jiems taip imponuojančios šiuolaikinės kultūros širdį.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kur gimsta rytojus.

Sidnėjus (Australija)

Australijos nelaikome Azija, bet Sidnėjus vis labiau ją primena, nes čia azijiečiai imigruoja masiškai. Panašus Sidnėjus į Aziją tuo, kad jame mažai istorinių pastatų, tačiau ir tai, kas sukurta XX a., sužavi turistus: garsusis Uosto tiltas, Operos rūmai. Sidnėjus žavi ir savo gyvybe. Ir vandenimis: pačiame miesto viduryje – milžiniška įlanka, kuria keleivius į darbus plukdo maršrutiniai laivai.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės.

Osaka (Japonija)

Jei Tokijas jau atrodo pernelyg užgultas turistų, važiuokite į Osaką. Šiame antrame pagal dydį Japonijos mieste gyventojų ~22 mln. – taigi, čia rasite visą Tokijo bruzdesį, susigrūdimą, šviesas, modernius dangoraižius ir pramogų įvairovę. Tačiau turistų išvysite daug mažiau. Visos Osakos pramogos bei jų reklamos čia labai japoniškos: nuo istorinių iki modernių, tačiau irgi tapusių tradicinėmis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina….

Čongčingas (Kinija)

Čongčingas didesnis už Paryžių ar Londoną. Ir nori būti patrauklus, stato gražius tiltus ir dangoraižius. Nepakartojamos dvasios Čongčingui suteikia reljefas: aukšti dviejų upių krantai. Juos jungia lynų keltuvai, o į tik ilgais laiptais pasiekiamus namus krovinius neša dešimtys tūkstančių pėsčių nešikų. Azijos turistai jau pamilo pigius ir kokybiškus Čongčingo restoranus, vaizdus iš nuomojamų butų. Ir paplaukiojimus upėmis: Čongčingas – garsiojo Trijų tarpeklių kruzio pirmas uostas.

Plačiau: Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruizų karalius.

Bankokas (Tailandas)

Totalinio chaoso mieste kiekviename rajone susiduria Indijos skurdas ir betvarkė su Japonijos modernumu ir tvarka. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano, o eismo kamščiai didesni nei mačiau dar kur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet dažniausiai pigiau ir patogiau važiuoti taksi. Kur tame pačiame rajone – ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas. Kur prabangiausio dangoraižio su “Michelin” restoranu papėdėje šaligatvio prekeiviai stumdo pigius maistus ir nuomoja rūbus: senus, nudrizgusius, bet atitinkančius dreskodą dangoraižio viršūnėje.

Plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė.

Los Andželas (JAV)

Daugelis “ateities miestų”: tai begalinės dangoraižių eilės, metro ir greitųjų traukinių tinklai. Ne antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas – jis visiškai kitoks. 14 mln. žmonių čia gyvena begaliniame priemiestyje, individualiuose namuose, juda tarp rajonų daugybės juostų magistralėmis 140 km/h ir panašiais greičiais. Viešojo transporto beveik nėra, be automobilio čia esi niekas, o jei važiuoji automobiliu dviese, jau gali naudotis specialiomis juostomis: nes beveik visi važiuoja vieni. Išskyrus paplūdimius, Disneilendą ir Holivudą – taip, ta pasaulį pavergusi kino pramonė irgi Los Andžele ir galima lankyti jos studijas – mažai kas gražaus, bet patirti šitokį netipinį šiuolaikinį miestą tikrai įdomu.
Plačiau: Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų.

Skopjė (Makedonija)

Skopjė pasistatė… naują Senamiestį. Ištisos gatvės naujų didingų pastatų, skulptūrų, fontanų. Viskas įkvėpta senųjų architektūros stilių: klasicizmo, baroko. Yra net triumfo arka. O seni socialistiniai pastatai renovuojami, padarant jiems naujus fasadus. Nieko panašaus pasaulyje nerasite. Nykus socialistinis miestas per ~5 metus tapo itin gražus.
Plačiau: Makedonijos lankytinos vietos

Baku (Azerbaidžanas)

Baku nėra dar vienas naftos miestas, tai – naftos tėvynė. Dar XIX a. pabaigoje miestas gyveno iš naftos. Po ilgo sovietinio sąstingio jis atgauna didybę: nuo dangoraižių iki formulės 1. Priešingai Persijos įlankos emyratams, Baku – ne imigrantų, o vienos tautos miestas su ilga istorija, tik gimstantis iš naujo.
Plačiau: Azerbaidžano lankytinos vietos

Putradžaja (Malaizija)

Malaizija pastatė naują sostinę, pilną didingų, tautinio stiliaus įkvėptų ministerijų pastatų, dirbtinių ežerų ir aukštų tiltų. Gyventojų ten kaip Alytuje, užtat prospektai platūs it milijoniniame mieste, tad savaitgaliais Putradžaja įspūdingai tuščia.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Astana (Kazachija)

Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas paėmė atšiaurų miestą (-40 laipsnių žiemą – ne retenybė) ir pamėgino jį paversti visos Eurazijos centru: samdė garsiausius pasaulio architektus, kad suprojektuotų modernius – bet kartu ir tradicinius – valdžios pastatus, prekybos centrus, universitetus, aikštes, paminklus. Tai tikriausiai vienintelis miestas buvusioje TSRS, kur sovietnės atmosferos beveik nesijaučia – nes visas centras pastatytas Sovietų Sąjungai žlugus.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Tbilisis ir Batumis (Sakartvelas)

Prie prezidento Sakašvilio (valdė 2003 – 2012 m.) Gruzija atnaujinta įspūdingais supermoderniais, pasaulyje analogų neturinčiais pastatais, o ypač daug jų kliuvo Tbilisiui ir Batumiui.
Plačiau: Gruzijos lankytinos vietos

Berlynas (Vokietija)

Berlynas – senas miestas, bet Antrasis pasaulinis karas ir pusę Rytų Berlyno valdę komunistai jį visiškai sugriovė. Tačiau jo vietoj gimė naujasis Berlynas: Europos pramogų ir naktinio gyvenimo sostinė, kur tarp socialistinių vamzdžių ir stalinistinių Karlo Markos gatvės daugiabučių klesti visos šiuolaikinės subkultūros, meno stiliai, imigrantų tautybės, tapomi ir pertapomi grafičiai. O visur aplink – svarbiausių XX a. įvykių liekanos. Reichstagas, iš kur valdytas Trečiasis reichas; Berlyno sienos fragmentai – ji buvo Šaltojo karo simbolis. Holokausto memorialas, vieni paskutinių Europoje likusių stalinistinių paminklų, “vokiško KGB” Štazi štabas ir t.t.
Plačiau: Berlynas – visas XX amžius viename mieste

La Pazas (Bolivija)

La Pazas seniai stebina ne tik tuo, kad tai – aukščiausia pasaulio sostinė (3200-4150 m). Čia labiau nei kur kitur gimė „moderni indėnų kultūra“, su unikalia čolet architektūra, įkvėpta ir indėnų tradicijų, ir modernaus meno. Modernus ir transportas: vietoj metro – ištisa lynų keltuvų sistema, didžiausia pasaulyje, kuria gali kone visą dieną važinėti gerėdamasis panoramomis. Apačioje – ir prekybos centrai, ir seni turgūs, ir indėnų šamanų laužai, ir ispaniškos liaudies dainos. Kaip dera XXI a. miestui La Pazas yra tikras tautų katilas. Tik čia ne imigrantai, o savos atgimstančios kultūros.
Plačiau: Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

Daka (Bangladešas)

Daka – distopinė. Stympankas? Ne. Dyzelpankas? Ne. Bet toks šiek tiek “Lūšnynopankas” – kaip atrodytų lūšnynas, jeigu bakūžes išaugintume į daugiaaukščius namus… Šiukšlinas, aptrupėjęs, nubuvęs, amžinai dengtas tirštu smogu. Rikšos-narvai čia laksto siaubingais greičiais (kai nestringa begaliniuose kamščiuose!) ir prasilenkia milimetriniais atstumais tarsi kompiuteriniame žaidime (kiekvieną iš trijų pirmų kelionės dienų sudalyvavau avarijoje, dėl kurių čia niekas net nesustojo). Ir visgi Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų (22 mln. gyv.), bet užsieniečių visai pamirštas – tad mus, turistus, sekdavo akim it ateivius, norėjo priliesti, nusifotografuoti. Gal 99% gyventojų čia – vienos tautos (bengalai). Daka – šiuolaikinis didmiestis, bet kartu tikra priešingybė tam stereotipiniam suglobalėjusiam turtingam XXI a. metropoliui!
Plačiau: Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti