Kelionių organizavimas

Daugeliui laikas oro uostuose – valandos laukiant skrydžio, persėdimo – atrodo iššvaistytas.

Bet per šį laiką galima nuveikti ir daug įdomaus, turiningo ar gerai pailsėti.

Visi šie patarimai – iš asmeninės patirties aplankius ~200 pasaulio oro uostų ir praleidus juose – jei sudėti visą laiką – ištisas savaites.

Kaip pailsėti oro uoste?

Jei oro uoste turite daug laiko, visų pirma nuodugniai prasieikite. Visiškai nėra būtina eiti prie savo vartų anksčiau, nei likus kokioms 40-60 minučių. Gali būti daug patogiau laukti skrydžio kitose oro uosto vietose.

Dažnai pavyksta rasti ramią erdvę. Didieji oro uostai apkrauti labai netolygiai ir tuo pat metu iš vienų salių gali būti gausybė skrydžių, visos vietos užimtos, o kitos būti tuščios: laisvos kėdės, jokių eilių prie tualetų, kavinių ir t.t.

Pasivaikščioję po oro uostą galite rasti ir patogesnių kėdžių-gultų, staliukų, kėdžių su gražiu vaizdu į lėktuvus ir t.t. Oro uostuose būna ir rozečių, kur galima pasikrauti telefonus, kompiuterius, fotoaparatus.

Gali būti verta leisti laiką ne oro uosto „išskridimo pusėje“ (toje, iš kurios keleiviai lipa į lėktuvus, kur yra visi vartai), o „atskridimo pusėje“ (į kurią gali užeiti iš miesto nepraėjęs pagrindinės saugumo patikros ir neparodęs bilieto). Ten gali būti daugiau vietos, pigiau. Net jeigu skrendate per oro uostą su persėdimu, gali vertėti pereiti saugumo kontrolę į “atskridimo pusę”.

Jei norite oro uoste pamiegoti, geriausia susirasti kėdę-gultą. Jei tokių nėra, antras geriausias variantas – kėdžių eilė, ant kurios galima atsigulti. Trečias – pavienė kėdė, kur tenka gultis susisukus, o blogiausias man – ant žemės. Aišku, jei turite miegmaišį, gali būti kitaip. Jei neturite, pasistenkite pasitiesti rūbus, dėkite kuprinę po galva ir perkiškite ranką per petnešą – oro uostuose būna ir vagių, tad padarykite, kad jūsų nepažadinus niekaip nepavyktų ištraukti daiktų.

Radę patogią vietą, galite ten „bazuotis“, pasidėti daiktus. Jei keliaujate keliese, galite pakaitomis saugoti daiktus, o kiti gali eiti pasivaikščioti.

VIP salonai (lounge) ir oro uostų viešbučiai

Jeigu esate pasiryžę vardan patogumo išleisti daug pinigų, jūsų paslaugoms – oro uostų VIP salonai (angl. lounge). Šiaip jie skirti skrendantiems verslo klase (kuriems ši paslauga dažniausiai įeina į kainą) ar „labai dažniems keleiviams“ su auksinėmis avialinijų kortelėmis („labai dažnas keleivis“ paprastai neapima 4-5 kartus į metus keliaujančio turisto), bet „bilietą“ į juos gali nusipirkti bet kuris mirtingasis. Viduje – patogesnės kėdės, į kainą įeinantys valgiai ir gėrimai, laikraščiai, gali būti specialios pilnai atsilenkiančios kėdės miegojimui, darbo vietos su stalais, geresnis Wifi internetas. Visa tai – neribota (išskyrus gal alkoholį), bet kai „bilieto į VIP saloną“ kainos skaičiuojamos dešimtimis eurų (priklauso nuo oro uosto, pvz. 30-50 EUR), o būti už tą mokestį leidžiama tik keletą valandų, vien finansiškai neapsimokės: reikia, kad patogumas jums būtų toks reikšmingas. Kita vertus, jei oro uoste ir šiaip valgytumėte “išpūstų kainų restorane”, už VIP saloną jums nereiks primokėti *tiek daug*, nes, šiaip ar taip išleistumėte kokius keliolika eurų maistui ir gėrimams, o VIP salone tai įeina į kainą. Tik prieš įsigydami “bilietą” į VIP saloną, visada paprašykite užeiti jį apžiūrėti – pamatysite, kiek ten maisto ir koks jis, ar VIP salonas tuo metu nėra “pergrūstas”, ar kėdžių patogumas ten tikrai smarkiai didesnis nei šiaip tame oro uoste.

VIP salonai yra kiekviename didesniame oro uoste, o kai kuriuose yra ir oro uostų viešbučiai, kur kambarį galima išsinuomoti ir 6 ar 12 valandų. Kai kurie tokie viešbučiai būna net nepraėjus saugumo patikros. Kita vertus, kainos juose beveik visuomet bent kelis kartus viršija esančių anapus oro uosto kainas. Kartais pigesni būna viešbučiai oro uosto prieigose, kurie siūlo į kainą įeinančią pervežimo paslaugą (free airport shuttle), kita vertus, nors papildomai nekainuos, tai užims daugiau laiko. Kelios avialinijos (tokių nedaug) taip pat siūlo nemokamus viešbučius jei skrendate su jomis ir persėdimas ilgas.

Ar verta išeiti iš oro uosto į miestą?

Jei turite ilgesnį laiką tarp skrydžių (skrendant su persėdimu), gali vertėti iš oro uosto išeiti. Koks yra minimalus laikas, kada verta išeiti, priklauso nuo miesto: kaip toli oro uostas nuo centro, koks susisiekimas. Pažiūrėkite (pvz. „Google Maps“), kiek laiko užtruks nuvažiuoti iki centro ir grįžti atgal bei turėkite omenyje, kad grįžti reikia likus kokioms 1-2 val. iki skrydžio (geriau nerizikuoti ir pasilikti bent 1,5 val.). Minimalus tarpas tarp skrydžių, per kurį apsimoka nuvažiuoti į miesto centrą, paprastai yra apie 5-6 val. – tokiu atveju, jei, tarkime, iki centro reikia važiuoti 1 val., galima ten praleisti 1-2 val. ir grįžti. Kad turėtum ženklesnį laiką centre, reikėtų kokių 7-8 val. persėdimui.

Jei važiuojate į miesto centrą, geriausia iš karto suplanuokite, ką ten veiksite, nes laiko svarstyti nebus: gal aplankykite konkrečią įdomią lankytiną vietą, gal nueikite į vietos virtuvės restoraną (geriausiai irgi numatykite konkretų) ar tiesiog pasivaikščiokite.

Net jei laiko nuvažiuoti į miesto centrą nuo oro uosto neužteks (pvz. turite 4-5 val., o atstumas iki centro gana didelis), gali vertėti vis tiek pereiti saugumo patikrą ir išeiti „į miestą“, nes kai kuriuose miestuose yra įdomių vietų ir greta oro uosto, iki kurių galima nueiti net pėsčiomis. Be to, greta oro uosto gali būto pigesnių ir geresnių prekybos centrų, restoranų, nei pačiame oro uoste.

Skaičiuodami laiką, kiek užtruks išeiti iš oro uosto ir grįžti, atkriepkite dėmesį ir į laiką prie saugumo, pasų patikros: kur kas greičiau bus išeiti į miestą Šengeno erdvėje atskridus iš Lietuvos ir kur kas ilgiau užtruks praeiti pasų kontrolę (būna, kad prie jos tenka stovėti ir valandą). Ten, kur reikia vizų, jeigu tos vizos neturite, išeiti į miestą bus visai neįmanoma.

Ką įdomaus nuveikti oro uoste?

Jei laiko išeiti nėra, bet norite prasiblaškyti, įdomių vietų galite rasti net pačiame oro uoste – ypač didieji Azijos oro uostai žavi išmoningais architektūriniais sprendimais.

Kai kuriuose oro uostuose gali rasti unikalias erdves: nuotraukų galerijas, „bokštelius“ su vaizdu į lėktuvus. Tarkime, Vilniaus oro uoste įkurta lietuviškų filmų rodymo erdvė. Pažiūrėkite internete oro uosto planą – kas ten dar yra be kavinių ar parduotuvių.

Beveik visuose oro uostuose yra vietų, kur puikiai matosi lėktuvai. Iš kai kurių vietų matosi kaip darbuotojai aptarnauja lėktuvus (pila degalus, krauna bagažą ir t.t.), iš kitų vietų – matosi kylantys ir besileidžiantys lėktuvai. Įdomu juos pažiūrėti. Jei esate su vaikais, galite sugalvoti visokių žaidimų – pvz. spėlioti, kokios spalvos, aviakompanijos, su kiek variklių lėktuvas nusileis.

Laikas oro uoste – ir gera proga užmegzti naujų pažinčių: daug kas nuobodžiauja neturėdami ką veikti. Gal verta užkalbinti žmones, skrendančius ten pat, kur ir jūs, šį bei tą sužinoti apie tą šalį.

Kaip apsipirkti, sutaupyti oro uoste?

„Oro uoste viskas be galo brangu“ – šis teiginys dažniausiai teisingas. Maistas, vanduo, gėrimai oro uoste kainuos du, tris ir daugiau kartų brangiau, nei mieste, o jei jau ir tas miestas brangus (pvz. Vakarų Europos) tai kainos oro uoste bus visai nežmoniškos.

Neapsigaukite prisiklausę visokių reklamų apie „prekes be muito (Duty Free)“ – visų pirma, tokios būna ne visur (pvz. Šengeno erdvėje skrendant į kitas Šengeno erdvės šalis nebūna), be to, net kur jos ir yra, muitų nebuvimą „kompensuoja“ gerokai didesni antkainiai. Tiesiog vietoje muito mokėjimo valstybei susimokate daugiau parduotuvės savininkui – ir greičiausiai daugiau pralošiate, nei išlošiate. Kiek labiau apsimoka nebent prekės, kurioms šiaip be muitų dar taikomi ir akcizai – alkoholis, cigaretės. Bet ir tai toli gražu ne visur.

Aišku, negalima kaltinti parduotuvių ar restoranų savininku lupikavimu – jie patys irgi yra priversti labai daug mokėti oro uostams už teisę ten verslauti. Šiuolaikinių oro uostų verslas toks: jie mažai ima pinigų iš avialinijų ir keleivių, bet, sukūrę „klientų“ srautą, itin brangiai nuomoja patalpas, nes gali garantuoti nuomininkams-verslininkams, kad į jų parduotuves ir kavines neturėdami ką veikti keleiviai vis tiek eis.

Norėdami sutaupyti, tiesiog ten neikite. Bent jau išskridimo pusėje. Pavalgykite, apsipirkite prieš atvykdami į oro uostą, arba pasiimkite maisto į jį. Ir jokiais būdais oro uoste nepirkite suvenyrų – jų kainos itin užkeltos, o ir pasiūla/kokybė dažnai gerokai žemesnė (pvz. yra tekę oro uoste nusipirkti brangų sukirmijusį šokoladą: tiesiog jis ten ilgai guli, niekas neperka).

Tiesa, kiekvienai taisyklei yra išimčių. Net ir oro uostų išskridimo pusėje nelabai brangūs būna greito maisto tinklų restoranai (McDonald’s, Subway ir pan.) – jie paprastai irgi brangesni, nei gretimuose miestuose, bet ne 2-3 kartus.

Be to, kai kuriose šalyse (ypač Azijoje) išvis neįprasta, kad oro uoste kainos užkeliamos. Bet tokios šalys yra retenybė.

Norėdami gauti geresnių pasiūlymų, galite bent jau pirkti, pavalgyti oro uosto „atskridimo pusėje“ ar, jei skrendate su persėdimu, išeiti iš oro uosto išskridimo pusės (pereiti saugumo patikrą į miestą). Dažnai „atskridimo pusėje“ kainos mažesnės, nei „išskridimo“, nes ten keleiviai nėra „pririšti“ – pamatę dideles kainas, gali išeiti kitur, jiems dėl to nereikia papildomai iš naujo eiti per saugumo patikrą ar patirti kitų nepatogumų.

Komentarai

Dalis žmonių į oro uostus atvyksta gerokai per anksti ir švaisto brangų kelionės laiką. Kiti – vėluoja į skrydžius ir patiria didelių nuostolių (kiekviename reise nepasirodo kokie 10% keleivių, turinčių bilietus).

Kaip išvengti abiejų kraštutinumų ir tinkamai apskaičiuoti laiką? Skridau jau daugiau nei 400 kartų ir į jokį skrydį nesu pavėlavęs, nors tikrai neatvykstu į oro uostą ir labai iš anksto.

Rekomenduojami laikai tinka ne kiekvienam

Visų pirma, nekreipkite dėmesio į visokiausius „rekomendacinius“ įspėjimus, kada neva „reikia atvykti į oro uostą“ (pvz. likus 2 ar 3 valandoms iki skrydžio). Visi jie yra skirti „chroniškiems vėluotojams“, nemokantiems skaičiuoti savo laiko ar keliaujantiems pirmą-antrą kartą ir, jei viską darysite protingai, galite kur kas geriau ir tiksliau reikiamą laiką paskaičiuoti pats.

Kas be ko, atvykti „prieš pat skrydį“ tarsi į traukinių stotį ar autobusų stotį irgi negalima, nes yra tam tikri „vėliausi laikai“ kurie viešai skelbiami. Būtent tuos laikus ir reikia labiausiai žinoti. Tai yra du laikai:
1.Vėliausias registracijos laikas. Vėliausias laikas, kada galite priduoti bagažą ir registruotis, jei nesiregistravote internetu. Šis laikas visai nesvarbus, jeigu registravotės internetu ir keliaujate tik su rankiniu bagažu. Paprastai šis laikas – tai 40 arba 60 minučių iki skrydžio.
2.Vartų į lėktuvą uždarymo laikas. Vėliausias laikas, kada keleiviai įleidžiami į lėktuvą. Paprastai 15-30 minučių iki skrydžio. Šis laikas svarbus visiems keleiviams ir net jei ateisite į lėktuvą dar jam stovint prie vartų, bet jau po šio laiko (pvz. 5 min. iki skrydžio), jūsų greičiausiai į lėktuvą nebeįleis, o bilietą prarasite.

Skelbiami dar tokie laikai: registracijos pradžios laikas, vartų į lėktuvą atidarymo laikas. Tačiau neprivalote nei registruotis registracijos pradžioje, nei lipti į lėktuvą vienas pirmųjų (tiesą pasakius, vartai į lėktuvus beveik niekada numatytu laiku nėra atidaromi – parašytas laikas yra paankstintas bent 5-15 min. dėl “chroniškų vėluotojų”).

Aišku, turėkite omenyje, kad oro uoste sugaišite: laiko atims saugumo patikra, jeigu skrendate į kitą šalį ir ne Šengeno erdvėje – pasų kontrolė, o dideliuose oro uostuose – ir tiesiog ėjimas prie vartų. Tad pasilikite šitam pakankamai laiko, o jei nepažįstate oro uosto – dar kiek atsargos. Verta pridėti 10-20 min. saugumo patikrai (šis laikas būna jau po registracijos), 10 min. pasų patikrai, 10-20 min. registracijai, 10-20 min. nuėjimui iki vartų dideliuose oro uostuose.

Tarkime, registracijos pabaiga – 40 min. iki skrydžio, vartų uždarymas – 20 min. iki skrydžio ir oro uostas didelis, bet skrydis Šengeno erdvėje, tad pasų patikros nėra. Jūs iš anksto nesiregistravote, tad teks registruotis vietoje. Galite atvykti į oro uostą vėliausiai 50-60 min. iki skrydžio: per 10-20 min. praeisite registraciją, per 10-20 min. (po registracijos) saugumo patikrą ir liks kokios 10-30 min. nueiti iki vartų.

Jei kažkur būtų netikėtai didelės eilės – nerizikuojate. Jei taip atsitiktų, kad iki skrydžio būtų likę mažai laiko, paprastai galite paprašyti jus praleisti prie patikros be eilės, atsiprašyti. Aišku, jei iš karto suplanuojate „beveik vėluoti“ ir visų atsiprašinėti, lįsti be eilės, tai jau nėra gražu – bet jei planavote spėti, o kažkas atsitiko ir taip būna tik retkarčiais – normalu.

Tai, ką parašiau, galioja “įprastam keleiviui”: t.y. kuris skrenda ne pirmą kartą. Seneliams, neįgaliesiems, šeimoms su kūdikiais gali reikėti papildomo laiko: jūs geriausiai save pažįstate ir žinote, kiek papildomai reikės laiko būtent jūsų poreikiams. Taip pat papildomo laiko galite prisidėti, jei skridote jau seniai ir nėra viskas aišku.

Svarbiausia – nevėluoti į patį oro uostą

Daugelis pavėlavusių į lėktuvą vėluoja ne todėl, kad nespėjo nueiti iki vartų oro uoste, o todėl, kad netinkamai paskaičiavo, kiek laiko užtruks nusigauti iki paties oro uosto. Bepigu, jei nakvojate prie oro uosto: tada tikrai galite ateiti ~60 min iki skrydžio. Bet jei atvykstate iš centro, numatyti laiką išties sunku, negalima vadovautis vien tvarkaraščiais ar „Google Maps“: tarkime, manasis autobusas iš Londono centro į Lutono oro uostą dėl kamščių vėlavo pusvalandžiu. Planavau atvykti 1,5 val. iki skrydžio, atvykau likus 1 val. Viskas buvo gerai – bet jei būčiau planavęs atvykti likus 1 val. iki skrydžio ir atvykęs likus 30 min., jau būčiau pavėlavęs (nebuvau įsiregistravęs internetu, o registracijos pabaigos laikas buvo 40 minučių prieš skrydį).

Taigi, priklausomai nuo to, kaip važiuojate į oro uostą, reikia „užsimesti“ papildomai laiko. Itin neprognozuojamas važiavimas per miestą automobiliu ar autobusu, taip pat ilgų atstumų važiavimas (nemaža tikimybė, kad kažkur bus avarija ir jos sukelti kamščiai ar pan.). Tokiais atvejais, verta „užmesti“ atsargai kokius 50% važiavimo laiko – aišku, tą atsargą pridedant ne prie 2 „rekomenduojamų“ valandų iki skrydžio, bet prie, tarkime, 1 iki skrydžio likusios valandos. Tai yra, jei iki oro uosto, pagal tvarkaraštį, važiuosite valandą, tai 50% bus pusvalandis. Reiškia, išvažiuokite iš centro likus bent 2,5 val. iki skrydžio: 1 val. oficialiam važiavimui, 30 min. rezervas kamščiams, ir 1 val. formalumams pačiame oro uoste (registracija, saugumo patikra ir t.t.).

Metro, traukiniai prognozuojami kur kas labiau nei autobusai. Bet kaip bevažiuotumėte, išnagrinėkite grafiką: negalite tikėtis, kad atėję į stotelę rasite reikiamą transportą. Be to, papildomai pagalvokite, „kas būtų jei neatvažiuotų vienas autobusas/traukinys“. Tarkime, jei važiuoja kas 15 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 15 min. vėliau?”; jei važiuoja kas 30 min. – “ar spėčiau, jei tektų išvažiuoti 30 min. vėliau?”. To tikimybė nėra labai didelė, bet ne tokia ir maža, kad nekreipti dėmesio, kai „ant kortos pastatytas“ bilietas.

Pavėluoti į skrydį – ne katastrofa

Nors į skrydžius nesu vėlavęs ir tikrai nenorėčiau, ir tai yra neabejotinai nuostolinga, liūdna žiūrėti, kaip kai kurie žmonės turi tikrą „vėlavimo į skrydį fobiją“ ir aukoja ištisas valandas atostogų, kad atvažiuotų į oro uostą 3 ar 5 val. iki skrydžio, galvoja visokiausius neįtikėtinus „o kas jeigu“ („o kas jei ne vienas kamštis, o trys, ir paskui dar didžiulės eilės ir prie saugumo, ir prie pasų kontrolės?“).

Paskui tokiems žmonėms tenka sėdėti ant lagaminų ir laukti, kol atsidarys registracija – nes ji daug kur atidaroma prieš kokias 2,5-3 val. – ir anksčiau atvažiavusieji net negali praeiti per saugumo patikrą ar pasų kontrolę, priduoti lagaminų.

Kaip taisyklė, tokią fobiją dažniausiai turi mažai keliaujantieji ir visi tuo anksčiau susirenka į oro uostą, kuo skrydyje yra daugiau retai keliaujančių žmonių. Pvz. kai skridau iš Honolulu į Madžūrą, kur dauguma keleivių buvo skurdūs imigrantai iš Maršalo salų į JAV, grįžtantys aplankyti giminių, keleiviai pradėjo prie oro uosto durų būriuotis dar likus 4-5 val. iki skrydžio kai oro uostas buvo užrakintas! Kokias 1-2 val. jie tik viltingai stebėjo stiklines oro uosto duris.

Daugiau pakeliavę žmonės įpranta prie oro uosto procedūrų. Kita vertus, fobija pavėluoti kai kuriems lieka – nes mato, kokie brangūs bilietai, ypač kai reikia pirkti paskutiniu momentu, ir nenori prarasti tų pinigų.

Tačiau supraskite ir tai: atostogų laikas irgi kainuoja. Jei, tarkime, savaitgalis Paryžiuje, kartu su skrydžiais, jūsų šeimai kainuoja 480 eurų, ir per tą savaitgalį, neskaitant laiko, kurį pramiegosite, turėsite kokias 24 aktyvias valandas – reiškia, kiekviena kelionės valanda jums kainuoja 20 eurų. Ar verta aukoti dvi tokias brangias valandas (40 eurų) ir praleisti jas nuobodžiai oro uoste, užuot aplankius kokią papildomą lankytiną vietą?

Taip, verta aukoti kažkiek laiko, jei rizika reali. Tačiau jei vadovausitės šio straipsnio patarimais, tikimybė vėluoti jau bus minimali. Jeigu atvyksite dar 2 val. anksčiau nei verta – supraskite, kad gal būtų tik koks vienas atvejis iš 1000, kada atvykdami prieš 1,5 val. pavėluotumėte, o atvykdami prieš 3,5 val. nepavėluotumėte. Man toks išvis nepasitaikė. Dėl tokios mažos tikimybės tikrai neapsimoka aukoti brangaus laiko, nervintis kiekvienoje kelionėje

Be to, jei pavėluosite, daugeliu atveju neprivalėsite pirkti naujo bilieto ir jau tikrai neliksite „amžiams už Lietuvos ribų“ – avialinijos turi visokių pasiūlymų, kur galite susimokėti tik „vėlavimo mokestį“ ir būti perkeltas į sekantį skrydį. Mokestis, aišku, didelis, bet vis tiek gali būti mažesnis, nei paskutinę minutę pirkti naują bilietą. Jei pavėluotumėte, eikite prie atiitnkamų avialinijų atstovybės, pasidomėkite jų politika internete: kartais darbuotojai gali nežinoti sąlygų ir reikia jiems parodyti.

Kvailiausios klaidos: kaip pavėluojama į lėktuvą dažniausiai

Galiausiai reikia pažymėti, kad didelė dalis keleivių pavėluoja į skrydį ne todėl, kad būtų netinkamai apskaičiavę nuvažiavimo į oro uostą laiką, bet todėl, kad padaro vieną šių “kvailų klaidų”:
*Pramiega rytinį skrydį. Aš visuomet nusistatau kelis žadintuvus ir keliems skirtingiems laikams: nes vienas gali nesuskambėti, jo galima neišgirsti, per miegus nuspausti, telefonas ar laikrodis išsikrauti ir pan. “Žadinkitės” visokiais metodais: telefono žadintuvas, prašymas viešbučio registratūrai, kad jus “pakeltų”, prašymas vyrui ar žmonai irgi prisisukti žadintuvą ir pan.
*Sumaišo skrydžio laiką ar datą. Visuomet pasižymiu tikslų skrydžio laiką keliose vietose. Jei gaunu informaciją, kad skrydžio laikas pakeistas – keičiu, ką įsirašęs. Šiuolaikiniai telefonai turi problemą: kartais neklausti pakeičia laikus (kei pervažiuojate laiko juostas).
*Pamiršta ką nors svarbaus namie. Ypač skrydžio bilietus, pasą – ir, tarkime, tai pastebi tik oro uoste. Todėl šiuos dalykus susiruošiu dar skrydžio išvakarėse.
*Užsimiršta jau pačiame oro uoste. Nueiti į oro uostą laiku dar ne viskas – reikia ir laiku įlipti į lėktuvą. Deja, žinau istorijų, kai žmonės perėję kontrolę, susiradę vartus, staiga atsipalaiduoja ir išeina apsipirkti, pavalgyti, pailsėti – ir praleidžia skrydį! Neatsipalaiduokite iki pat sėdėsite lėktuve, nuolat tikrinkite tablo, pasidarykite telefone priminimus.

Jei nedarysite šių klaidų, tikimybė pavėluoti į skrydį jau sumažės kelis kartus.

Komentarai

Keliaujate lėktuvu retai ar keliausite pirmą kartą?

Susigaudyti gali atrodyti sunku, bet viskas paprasta. Aiškinu viską nuo pasiruošimo namie prieš skrydį iki išėjimo iš oro uosto jau atskridus.

Ką padaryti namie prieš skrydį

Pasiimkite su savimi asmens dokumentą (geriausiai – pasą, nes kortelė tinka ne visur) ir bilietą (geriau spausdintą), bei kitus dokumentus, jei jų reikia į šalį, kur skrendate (pvz. skiepų įrodymas, COVID testo rezultatai). Susidėkite daiktus taip, kad tiktų į skrydį (ką galite ir negalite imti, žr. žemiau “Bagažas ir bagažo pridavimas”).

Įsiminkite ar užsirašykite šiuos duomenis:
a)Jūsų skrydžio numeris.
b)Iš kur į kur skrendate.
c)Tikslūs skrydžio laikai.
d)Aviakompanija.

Jei skrendate su persėdimu, kiekvienas skrydis turės atskirus duomenis (t.y. jei skrendate Vilnius-Londonas-Niujorkas, tai Vilnius-Londonas ir Londonas-Niujorkas bus skirtingi skrydžio numeriai).

Pagal šiuos duomenis oro uostų ekranuose atpažinsite savo skrydį. Ten žibės, prie kokių vartų eiti, ar skrydis atidėtas ir pan.

Registracija į lėktuvą ir įlaipinimo talonas

Įsigyti bilietą nepakanka – dar reikia užsiregistruoti į skrydį. Tai galima padaryti dvejopai:

1.Daugelis avialinijų leidžia registruotis internetu jų tinklapiuose (pvz. „Lufthansa“ – www.lufthansa.com ). Tiesa, daugelis neturi lietuviškų tinklapių – tik angliškus. Reikia spausti „Check-in“, įvesti savo duomenis. Tada aviakompanijos tinklapis jums pateiks (ar elektroniniu paštu atsiųs) įlaipinimo taloną. Jį atsispausdinkite (vis daugiau aviakompanijų leidžia taloną ir tiesiog parodyti mobiliojo telefono ekrane). Internetu paprastai galima regsitruotis 1-2 dienas prieš skrydį iš namų.

2.Beveik visos aviakompanijos leidžia registruotis į lėktuvą ir oro uoste (jei neužsiregistravote internetu). Tiesa, kai kuriose aviakompanijose (Ryanair, Wizzair ir kt.) už tokią paslaugą reikia primokėti papildomai. Registracija oro uoste vyksta prie specialių stalelių. Oro uosto ekranuose (tablo) paprastai dega tų stalelių numeriai ar raidės. Ekranėliai yra ir virš kiekvieno registracijos stalo kur rodoma, koks reisas ten registruojamas. Registracijos metu reikės parodyti visus dokumentus, kurie reikalingi, kad patektumėte į šalį, į kurią skrendate. Kokie tie dokumentai priklauso nuo konkrečios šalies (pasidomėkite ir pasirūpinkite tais dokumentais) – bet paprastai yra pasas, gali būti viza, skiepų įrodymai, COVID testo rezultatai ir pan. Padarius registraciją, jums duos popierinį įlaipinimo taloną.

Registracijos laikas yra ribotas. Tarkime, registraciją internetu, pavyzdžiui, gali būti leidžiama atlikti ne vėliau kaip 4 val. iki skrydžio, o registraciją oro uoste – tik likus daugiau nei 1 val. iki skrydžio, bet ne mažiau kaip 3 val. Tikslūs laikai priklauso nuo aviakompanijos, tačiau jei nesate dažnas keleivis, geriausia į oro uostą atvažiuokite bent 2 val. iki skrydžio.

Galite paskaityti ir straipsnį “Prieš kiek laiko atvykti į oro uostą“.

Bagažas ir bagažo pridavimas

Bagažas, kurį galite vežti lėktuvu, yra dvejopas. „Rankinis bagažas“ (angl. carry-on luggage) yra bagažas, kurį nešitės su savimi į lėktuvo saloną. „Registruojamas bagažas“ yra bagažas, kurį prieš skrydį atiduosite į krovinių skyrių, o atsiimsite tik išlipę iš lėktuvo.

Tiek rankinio, tiek registruojamo bagažo svoris ir išmatavimai ribojami, o tikslūs ribojimai priklauso nuo aviakompanijos, skrydžio klasės. Išsiaiškinkite juos ir nepažeiskite, nes juos pažeidus gali būti taikomi dideli mokesčiai arba bagažo gali nepriimti. Yra aviakompanijų, kur galima nemokamai vežtis tik rankinį bagažą, o registruojamas bagažas kainuoja papildomus pinigus (pvz. Ryanair, Wizzair).

Rankinį bagažą jūs tiesiog nešitės su savimi į lėktuvą. Registruojamą bagažą reikia priduoti prie tų pačių stalelių, kur vyksta registracija į skrydį oro uoste (žr. aukščiau). Net jeigu būtumėte užsiregistravęs į skrydį internetu, jei turite registruojamą bagažą, vis tiek reikės prieiti prie to langelio.

Atidavus registruojamą bagažą, jis konvejeriu, paskui specialiu transportu nuvažiuos iki lėktuvo, kur jį pakraus krovikai. Registruotas bagažas skris tuo pačiu lėktuvu krovinių skyriuje.

Jeigu skrendate su persėdimu ir abu skrydžiai yra įrašyti viename biliete, „registruojamą bagažą“ dažniausiai galėsite atsiimti paskutiniame oro uoste (t.y. nereiks jo atsiimti prieš persėdimą ir priduoti vėl). Tačiau dėl visa ko pasiteiraukite to tarnautojo, kuriam atiduosite bagažą pirmajame oro uoste.

Taip pat pasižiūrėkite, kokius daiktus draudžiama turėti „rankiniame bagaže“. Tuos daiktus – jei jų turite – privalote dėti į registruojamą bagažą. Tai, tarkime, žirklės, peiliai ir kita, kas gali kelti pavojų. Tas sąrašas nuolat plečiasi – pvz. dabar Europos Sąjungoje negalima rankiniame bagaže turėti net vandens buteliuko.

Bagažo turėti nėra būtina.

Saugumo kontrolė

Užsiregistravę į skrydį ir atidavę registruojamą bagažą (jei tokio turite), eikite į saugumo kontrolę. Ten sekite tarnautojų nurodymais. Skirtinguose oro uostuose jie būna skirtingi.

Beveik visuose oro uostuose teks praeiti metalo detektorių, išsikrauti metalinius daiktus, bei padėti rankinį bagažą po rentgeno aparatu. Kai kuriuose oro uostuose po rentgeno aparatu paprašys padėti ir striukes, švarkus, liemenes, batus, diržus ir/ar rankinius laikrodžius (t.y. nusirengti, nusiauti). Gali daryti papildomus patikrinimus – pvz. atsitiktine tvarka tikrinti, ar nebuvote arti sprogmenų (su tam tikrom cheminėm medžiagom).

Jei tikrintojai atrastų draudžiamų daiktų, juos teks arba išmesti, arba grįžti ir palikti išlydinčiam žmogui, arba tą lagaminą/kuprinę atiduoti į registruojamą bagažą.

Kartais nuo saugumo kontrolės jus gali paprašyti grįžti prie registracijos stalelio (žr. aukščiau). Paprastai taip būna tada, kai registruojatės į skrydį internetu, tačiau, norint patekti į šalį, į kurią skrendate, reikia patikrinti dokumentus (vizas ir pan.) – o tai dažniausiai daroma prie registracijos stalelio. Jei registravotės į skrydį internetu, priemokos už registravimąsi oro uoste šiuo atveju vis tiek nebus.

Pasų kontrolė išskrendant ar tarpiniame oro uoste

Jei skrendate į kitą šalį (už Šengeno zonos), dar teks praeiti pasų kontrolę. Tai paprasta – pakanka parodyti pasą ir tarnautojas patikrins, ar nesate ieškomų asmenų sąraše.

Kai kur pasų kontrolė automatizuota – pasą reikia kišti po skaneriu ir atsidaro automatiniai vartai. Jei neaišku, eikite pas darbuotoją.

Laipinimas į lėktuvą

Perėję kontroles, pažiūrėkite tablo ekraną vėl – prie jūsų skrydžio degantis numeriukas reikš laipinimo vartus, į kuriuos turite eiti. Pvz. „D45“ reikš, kad turite eiti į D45 vartus.

Ekrane degs ir informacija, jei skrydis atidėtas ir naujas laikas jį atidėjus.

Eikite prie vartų ir laukite (kelią iki vartų rodys rodyklės). Aišku, jei laiko daug, galite pasivaikščioti po oro uostą. Svarbu būti prie vartų įlaipinimo laiku, kuris paprastai yra nuo 15 iki 60 min. iki lėktuvo pakilimo. Įlaipinimo laikas rašomas prie vartų ir, dažniausiai, ant įlaipinimo talono (tiesa, jei skrydis atidedamas, jis gali atsidėti).

Atsidarius įlaipinimo vartams, stokite į eilę. Tarnautojas patikrins jūsų asmens dokumentą ir įlaipinimo taloną bei, jeigu šalyje į kurią skrendate reikia vizos – ar vizą turite. Tada eikite į lėktuvą ir užsiimkite savo vietą (parašytą ant įlaipinimo talono).

Skrydis

Įlipus į lėktuvą, klausykite instrukcijų, kurias per garsiakalbį ar tiesiai jums sakys pilotas ar stiuardai ir stiuardesės (paprastai uniformuoti). Rankinį bagažą reikės pasidėti po kėde priešais arba į lentynas viršuje. Pakilimo ir nusileidimo metu reikės prisisegti saugos diržus, nes gali smarkiai kratyti ir dėl to galima susižeisti (bet tai labai reta).

Skrydis tarp pakilimo ir nusileidimo dažniausiai ramus, bet gali būti kratymų, vadinamų turbulencija. Tokiu atveju pilotas arba stiuardas irgi lieps prisisegti saugos diržus.

Pakilimo, nusileidimo, turbulencijos metu bus negalima vaikščioti po lėktuvą ar eiti į tualetą. Kitu laiku – galima. Pakilimo ir nusileidimo metu negalima naudotis elektronikos prietaisais (skirtingos avialinijos į šį draudimą žiūri skirtingai rimtai).

Skrydžio metu stiuardai ir stiuardesės gali ką nors pardavinėti, pvz. maistą (meniu tada būna kėdės priešais atloše) ar prekes. Kai kurios aviakompanijos maistą ir gėrimus ar bent dalį jų duoda nemokamai (ypač taip būna ilguose skrydžiuose) – pasiteiraukite, ar maistas/gėrimai nemokami.

Nusileidus nepamirškite pasiimti savo daiktų.

Persėdimas

Jei skrendate su persėdimu, išlipę tarpiniame oro uoste jokiu būdu neišeikite iš oro uosto, o eikite kryptimi „transfer“ (persėdimai).

Tarpiniame oro uoste reikės pakartoti dalį tų procedūrų, ką ir pirmame oro uoste. Tačiau nebūtinai – pvz. gali nebereikėti papildomai pereiti saugumo kontrolės, eiti pasų kontrolės, ar papildomai registruotis į skrydį (jei jau būsite užsiregistravę iš anksto ir turėsite taloną). Paprastai persėdant nereikia atsiimti bagažo ir priduoti vėl.

Jei įlaipinimo talono į antrą skrydį neturite, reikia prieiti prie persėdimų stalo (angl. transfer desk) ir gauti jį tenai. Persėdimo stalų gali būti ne vienas – žiūrėkite, kur prie kurio yra jūsų aviakompanijos simbolis.

Plačiau apie visus niuansus, susijusius su persėdimais, parašiau atskirą straipsnį: “Kaip skristi su persėdimu? Viskas apie jungiamuosius skrydžius“.

Atvykimas

Lėktuvui nusileidus paskutiniame oro uoste, išeikite į oro uosto pastatą (kelią jums greičiausiai rodys). Eikite kryptimi „arrivals“ (atvykimas).

Visų pirma, reikės pereiti atvykimo pasų kontrolę, kur patikrins, ar galite įvažiuoti į šalį, jei reikia vizos – ar ją turite. Kai kuriuose oro uostuose galima įsigyti vizą vietoje prieš pasų kontrolę. Vizų davimo lietuviams tvarką šalyje, į kurią skrendate, sužinokite likus daug laiko iki skrydžio.

Po pasų kontrolės, jei atidavėte registruojamą bagažą, eikite į bagažo atsiėmimą (angl. baggage claim). Ten bagažas važiuos ant konvejerių. Raskite konvejerį, prie kurio degs jūsų skrydžio išskridimo mietsas (pvz. Vilnius) ir skrydžio numeris. Ten važiuos jūsų skrydžio keleivių daiktai, kuriuos krovikai bus iškrovę iš jūsų lėktuvo. Sulaukite savo ir pasiimkite.

Tada eikite į miestą (pvz. „exit to city“). Gali prireikti pereiti muitinę. Jei neturite ką deklaruoti, eikite kur žalia spalva. Gali reikti padėti visus daiktus ant rentgeno aparato – darbuotojai tikrins, ar nevežate toje šalyje nelegalių daiktų ar daiktų, už kuriuos turėjote susimokėti muitą ar akcizą, bet to nepadarėte. Daugeliui keliautojų tai nėra aktualu.

Gali būti, kad užsienio šalyje neturėsite interneto ar jis bus brangus. Todėl gerai dar Lietuvoje pasidomėti, kaip reikės nuo oro uosto nuvažiuoti iki ten, kur jums reikia (pvz. viešasis transportas).

Komentarai

Nusikaltėliai kelionę gali sugadinti kaip reikiant – pavogti pasą, telefoną, pinigus.

Ne vienoje kelionėje nuo nusikaltėlių nukentėjau ir pats. Dalinuosi pasakojimais, kaip tai įvyko ir patariu, kaip apsisaugoti, išvengti užpuolimo ar sumažinti nuostolius jam įvykus.

Saugi ar nesaugi šalis?

Jokioje šalyje negalima galvoti „nieko neatsitiks“, tačiau lygiai taip nelogiška ir visur paranojiškai saugotis, nes perteklinis saugojimasis ir baimė gadina kelionę.

Nustatydamas, saugi šalis ar ne, dažniausiai vadovaujuosi nužudymų statistika. Nes normalios vagysčių ar plėšimų statistikos daugelyje šalių nėra arba jos neįmanoma lyginti dėl skirtingų įstatymų.

Iš tikro tikimybė būti nužudytam kelionėje – be galo menka, o būti apvogtam, apiplėštam, sužeistam – gerokai didesnė (ir man pačiam taip ne kartą atsitiko). Tačiau jei šalyje negerbiama žmogaus gyvybė ir ten daug nužudymų – kaip taisyklė, daug ir visų kitų nusikaltimų.

Svarbiausia – niekada neverta kreipti dėmesio į pavienius draugų, pažįstamų ar kokių internetinių „influencerių“ pasakojimus apie saugumą toje šalyje. Jie beveik visada būna dvejopi: „Buvau tik savaitę ir mane jau apvogė – kokia tai, pasirodo, nesaugi šalis!!!“ arba „Aš nesisaugojau ir man nieko neatsitiko; visi, kas sako, kad ten nesaugu – bailiai ir melagiai!!!“.

Iš tikro nėra nei tokių nesaugių šalių, kad apiplėštų kiekvieną turistą, ir nėra tokių saugių, kad išvis nebūtų nusikaltėlių – todėl pavieniai atsitikimai visiškai nieko nereiškia, svarbi tik statistika/tikimybės.

---

Paliktų daiktų vagystės

Pasidedate daiktą ir nueinate į tualetą, o gal tiesiog nusisukate. Atsisukate ir daikto nėra.

Jei būsite neatsargus, būtent taip prarasti daiktą tikimybė pati didžiausia, tačiau jei būsite atsargus šių vagysčių galite išvengti visiškai.

Situacija – kaip pavogė mano kuprinę

Nairobio (Kenija) Vilson oro uoste einu per saugumo kontrolę. Pasidedu kuprinę, iškraunu kišenes. Praeinu metalo detektorių, pradedu krautis daiktus atgal į kišenes. Pareigūnas nurodo eiti juos susikrauti toliau prie tokio stalelio. Tą padarau. Kai grįžtu prie konvejerio, mano kuprinės nebėra. Niekas nieko nematė, videoįrašų esą nėra. Darbuotojai išveda mane ieškoti kuprinės prie lėktuvų (jos niekur nėra), liepia parašyti telefoną (nepaskambina).

Pamokos iš vagystės

*Palikti daiktų be priežiūros negalima net kelioms minutėms.

*Nesaugiose šalyse daiktų negalima palikti netgi situacijose kai, atrodo, be jūsų juos gali pasiekti tik esą patikimi žmonės (pvz. apsaugininkai). Šiuo atveju, kiek vėliau kalbėjau su Kenijos gyventojais, jie buvo įsitikinę, kad mano kuprinę pavogė patys oro uosto darbuotojai.

---

Kišenvagystės

Vaikštote po miestą. Pasižiūrite – kišenė ar kuprinė atsegta ir nėra telefono, fotoaparato, piniginės ar dar ko.

Kišenes ir kitas daiktų nešiojimo vietas suskirstyčiau į tris saugumo lygius.
*Nesaugiausios kišenės yra tos, kurių net negali pats matyti – pvz. ant užpakalio. Ten nieko nenešioju, nebent kokią servetėlę akiniams valyti. Kišenvagiai dažniausiai vagia iš šių kišenių.
*Vidutinio saugumo kišenės – priekinės kišenės, kurias gali bet kada pamatyti ar uždengti ranka (bet juk ne visada matai). Saugiose šalyse tokiose kišenėse galiu nešioti beveik viską. Kišenvagiai jas puola rečiau, bet puola (pvz. nukreipę dėmesį).

*Saugios kišenės – kišenės, kurių įprastu metu niekas negali matyti ir atsegti (pvz. apatiniuose rūbuose, iš vidaus). Tokios kišenės kišenvagiams yra nepasiekiamos. Bet jų minusas – jas sunku pasiekti ir pačiam. Todėl nepatogu ten nešiotis tai, ką tenka trauktis nuolat, tarkime, piniginę ar telefoną. Bet didesnę dalį pinigų, bent vieną kortelę tiesiog privalu nešiotis saugiose kišenėse. O nesaugiose šalyse tenka „eiti į kompromisus“ su patogumu ir saugiose kišenėse nešiotis net dalykus, kurie reikalingi nuolat: taip ten daro visi. Ko tik neprisižiūrėjau Lotynų Amerikoje: ir iš klyno pinigus kasoje traukia, ir iš bato, ir iš po maudymuko pūpso pakištas telefonas…

Kuprinė ar rankinukas yra tas pats, kas nesaugios kišenės, jei nešiojama ant nugaros (nes pats negali matyti). Todėl nesaugiose šalyse įprasta net kuprines nešioti priekyje – tuomet pagrindinės kuprinės kišenės yra vidutinio saugumo (nes pats matai tas kišenes, bet vis tiek lengva atsegti). O saugiausia vieta – ant priekio nešiojamos kuprinės ar krepšio apačioje, po visais kitais daiktais (ten ir pats negali greitai pasiekti, reikia nuimti kitus daiktus). Todėl brangius daiktus verta dėti į kurpinės apačią.

Tikimybė, kad puls kišenvagis, padidėja, jei viešai išsitraukiate daiktą, parodote, kur įsidedate. Todėl nesaugiose šalyse reikia stengtis kuo rečiau trauktis brangius daiktus, pinigines viešumoje; stengtis trauktis taip, kad pamatytų kuo mažiau žmonių.

Kišenvagiai ir plėšikai – skirtingi žmonės. Kišenvagiai veikia slapta, tai dažnai – moterys, vaikai. Todėl, jei pajutote, kad apvaginėja, nereikia bijoti sustabdyti – kišenvagis beveik garantuotai tiesiog paspruks.

Situacija 1 – kaip kišenvagiai ištraukė mano pasą

Manause (Brazilija) lipdamas į autobusą pajutau stūmimą iš nugaros. Galvoju, kažkas tiesiog labai spraudžiasi į autobusą – bet kodėl, juk jis nepilnas? Staiga priekinėje sėdynėje sėdėjęs žmogus man padavė mano pasą. Paėmiau. Priekinė kelnių kišenė, kur laikiau pasą, buvo atsegta. Supratau: mane puolė kišengvagis – tikėjosi telefono ar pinigų, bet radęs „tik“ pasą, čia pat jį išmetė, o viską matęs autobuso keleivis pakėlė ir padavė. Vienas bendrakeleivis vėliau pakomentavo: „Manausas – labai nesaugus miestas“.

Pamokos iš šios vagystės

*Svarbiausius dalykus reikia laikyti saugiose (vidinėse ir pan.) kišenėse. Iki tol ten laikydavau tik, tarkime, pinigus, bet nuo to laiko nesaugiose šalyse – ir pasą. Nes nors paso paprastai specialiai niekas nevagia, gali jį pavogti netyčia, kaip šiuo atveju. O tuomet galėjo jį išmesti stotelėje, nebūčiau jo radęs ir kelionė būtų smarkiai apgadinta.

*Kai kas pataria svarbiausių daiktų išvis nesinešioti su savim, ypač nesaugiose šalyse. Mano nuomone, verta daiktus skirstyti – tarkime, dalį pinigų neštis su savimi, dalį palikti viešbutyje; pasą turėti su savimi, o asmens tapatybės kortelę palikti viešbutyje. Bet viską palikti viešbutyje irgi pavojinga (žr. „įsilaužimai“).

*Nesaugiose šalyse, vietose, kur daug žmonių, vaikštau tvirčiau uždėjęs ranką ant priekinių kišenių: pajusčiau, jei kažkas kažką trauktų, bet niekada tokiu atveju ir nebandė traukti, nes kišenvagiai ieško lengvų aukų, kurios, idealiu atveju, kurį laiką po vagystės net nepastebėtų, kad buvo apvogtos.

Situacija 2 – kaip kišenvagiai pavogė piniginę

Tunise važiavome iš oro uosto, todėl buvau prisirengęs gerokai per daug: ant liemenės su kišenėm buvo užsivilktas megztinis, striukė. Į „saugias“ liemenės kišenes negalėjau greitai nieko įsidėti, todėl piniginę teko laikyti kelnių kišenėje. Po kelionės ankštu tramvajumi pamačiau, kad piniginės nebėra. Prisiminiau, kad mačiau jaunuolį, Barselonos stotelėje, pabuvusį mūsų tramvajuje ir tada perlipusį iš mūsų tramvajaus į kitą – įtariu, jis ir apvogė. Nuostolis – apie 100 eurų, nes buvau oro uoste išsikeitęs šią sumą į vietinę valiutą. Laimė, dar neiškeistus pinigus laikiau gilesnėse kišenėse ir jų nepavogė. Pavogė ir mokėjimo korteles (skubiai blokavau, nieko neišleido) bei asmens tapatybės kortelę ir teises, kurios buvo piniginėje (pasą laikiau giliau). Nepavogė sulankstomos mobiliojo telefono klaviatūros – nors ji buvo toje pat kišenėje, kaip piniginė. Vėliau daug tunisiečių sakė, kad viešajame transporte pas juos daug vagių.

Pamokos iš šios vagystės

*Saugotis reikia visada – nors kartais nepatogu ir gali atrodyti „na, nuvažiuosiu į viešbutį, tada persidėsiu kaip reikia“, bet banditai gali tykoti ir pakeliui. Tiesą pasakius, žmogus su kuprine kaip tik geresnis taikinys, iš karto matosi, kad ką tik atvyko.

*Kelnės buvo nelabai tinkamos: kišenės buvo per žemai, dėl to negalėjau laikyti uždėjęs rankų. Tokios kišenės ypač nesaugios.

*Kišenvagiai paprastai ieško konkrečių dalykų. Geriausia jiems – piniginės ir pinigai, nes iš karto panaudos ir to nesuseksi. Antras geriausias dalykas – populiari, lengvai realizuojama technika, kaip mobilieji telefonai. Būtent tai reikia labiausiai saugoti.

---

Įsilaužimai

Paliekate daiktą „saugioje vietoje“: gal viešbučio numeryje, gal automobilyje. Grįžtate – o stiklas išdaužtas ar durys išlaužtos ir daikto nėra. Viešbučiuose būna ir kad niekas neišlaužta, o daiktas dingęs. Kambarinių darbas (dažnai taip vagiami daiktai, kurių dingimą ne iš karto pastebėsite, pvz. pavyzdžiui tik dalis pinigų iš piniginės).

„Niekur nepalikti daiktų“ patarimas būtų nekoks – juk visko su savimi visada nesinešiosite, be to, tai nebūtinai išgelbės, nes juk būna kišenvagių, plėšikų, užpuolikų.

Tačiau svarbu daiktus palikti kuo saugiau. Vietos daiktams palikti būna trejopo saugumo.
1.Pačios nesaugiausios vietos palikti daiktus – vietos, kuriose daiktas matosi daugybei svetimų žmonių. Pavyzdžiui, automobilio salonas, viešbučio numeris pirmame aukšte kai neužtrauktos užuolaidos. Tokiose vietose stengiuosi nepalikti nieko, net ir vidutinio saugumo šalyse. Jei įmanoma, užtraukiu užuolaidas, automobilyje daiktus padedu į bagažinę ir t.t. Neturtingose šalyse privalu taip slėpti net, mūsų akimis, pigius daiktus – senus rūbus ar monetas. Neturtingose šalyse ir tai turi vertę ir dėl to gali daužti langą.

2.Vidutinio saugumo vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų gali logiškai patekti ir daiktus pamatyti pavieniai svetimi žmonės (kuo tokių žmonių daugiau – tuo nesaugiau). Dažniausiai tai – viešbučio kambarys, kur raktą turi ir gali užeiti kambarinė, viešbučio tarnautojai. Dar nesaugiau hostelyje, kur kambarys bendras su kitais. Tokiose vietose, bent jau nesaugiose šalyse, reikia nepalikti pinigų, brangių smulkių daiktų (paprasčiausia išnešti), kuo rečiau palikti techniką. Jei paliekate, geriau tai paslėpti, tarkime, kuprinėje. Kambarinei vogti rizikinga ir kiekvienas papildomas žingsnis, kurį jai tektų atlikti (pvz. atsegti kuprinę ir ten ieškoti, o gal ir nieko nerasti) sumažina vagystės tikimybę.

3.Saugiausios vietos palikti daiktus – tokios, kur be jūsų niekas negali net pamatyti daiktų neįsilaužęs. Pavyzdžiui, sedano bagažinė ar viešbučio seifas. Maža tikimybė, kad kas laužtųsi į sedano bagažinę, nes kam gaišti laiką, kai įsilaužėlis nė nežino, kas viduje (nebent būtų tai nužiūrėję, kad ten įsidedi ką labai brangaus – todėl visad stengiuosi, pavyzdžiui, daiktus į mašinos bagažinę dėti kur mato mažiau žmonių).

Situacija – kaip įsilaužė į nuomotą automobilį

Brėmene (Vokietija) palikę automobilį daugiaaukščiame parkinge išėjome pasivaikščioti. Grįžome – langas išdaužtas, nebėra kuprinės, kurią buvome palikę ant galinės sėdynės. Kuprinė – ne mano, aš jos nepalikau, tačiau ten buvo ir mano daiktų. Atvažiavusi policija nieko netyrė, gal parkinge net nėra videokamerų – tik užpildė protokolą

Pamokos iš šio įsilaužimo:

*Matomose vietose palikti daiktų negalima net istoriškai saugiose Vakarų Europos šalyse, kaip Vokietija. Nes dabar daugelis seniau saugių šalių susilaukė daug imigrantų iš nesaugių šalių, taigi, saugumas Vakarų Europoje smarkiai krito.

*“Daugiaaukštis parkingas“ ar „Mokamas parkingas“ nereiškia „Saugomas parkingas“. Daugelis jų nesaugomi, net jei kažkur pirmame aukšte ir sėdi darbuotojas – moki tik už teisę pastatyti automobilį. Analogiška situacija galėtų būti ir teatro rūbinėje bei kitur, kur atrodo kaip saugykla, bet „už paliktus daiktus administracija neatsako“.

*Savo daiktus geriausia ir turėti su savimi, pas save, savo kuprinėje ar lagamine. O jei tavo daiktai yra pas bendrakeleivį (kuprinėje, lagamine ir pan.), privalai rūpintis ne tik, kad pats laikytum daiktus saugiai, bet kad tą darytų ir bendrakeleivis.

---

Plėšimai

Plėšimas – vagystė, kai iš jūsų daiktą atima jėga ir netikėtumu. Pavyzdžiui, išplėšia iš rankų kuprinę ar rankinuką, pargriauna ir plėšia daiktus iš kišenių.

Norint sumažinti plėšimo tikimybę, svarbu rodyti kuo mažiau brangių daiktų, krepšius laikyti tvirtai (pvz. nenešti tiesiog rankoje). Važiuojant automobiliu nesaugiose šalyse užsirakinti, užsidaryti langus (būna, kad staiga atidaro dureles ir pagriebia daiktus).

Situacija, kaip mane apiplėšė:

Rio de Žaneire (Brazilija) stėbėjau garsiojo Karnavalo atidarymo renginį. Aplinkui buvo tūkstančiai žmonių. Nusprendėme išeiti anksčiau. Skynėmės kelią pro visus žmones. Staiga iš priekio vienas vyras griebė mane už rūbų. Nustūmiau jo ranką. Pamačiau, kad labai panašių į jį yra ir daugiau: visi juodaodžiai, maždaug 16-20 metų amžiaus, be karnavalo atributikos. Ir mane puolė kartu, pargriovė. Vienas lipo ant manęs, plėšė kišenes. Staiga nustojo spausti. Galvojau, plėšimas baigėsi, nes plėšikai nenori atkreipti dėmesio, atsistojau. Bet jie pastojo kelią vėl, plėšė kišenes toliau. Žmona matė, kad mane nugriovė, paklausė, kas buvo – sakau, „apiplėšė“. Tada pradėjo jai plėšti rankinuką, ji sukliko. Suvaidino, kad atsitraukė, bet sekė minioje iš paskos. Vos atsipalaidavus, traukė žmonos rankinuką vėl, ji vėl sukliko – atsitraukė galutinai ir mes išėjome į atviresnę erdvę. Apžiūrėjau nuostolius: nukrito akiniai, karnavalo karūna, buvo apvogtos trys kišenės (viena kelnių, dvi liemenės). Viena liemenės kišenė buvo nuplėšta. Dingo namų raktai, gėrimų laikiklis, telefono kroviklis su laidu. Kišenių turiu daug ir tos, kur buvo brangiausi daiktai (telefonas, pinigai, pasas), nepaliestos. Tačiau kelnių kišenė išplėšta ta, kuri yra virš kišenės, kurioje laikau telefoną. Viską matė šimtai žmonių, bet niekas nieko nesakė ir nedarė. Policija stovėjo netoliese, bet nieko nematė, nes užstojo minia.

Pamokos:
*Ir dėl plėšimų tikrai verta svarbius daiktus susidėti į gilesnes kišenes, o svarbiausius – į tokias, kurios atsisega tik iš vidaus, diržus ir pan. Jei to nebūčiau padaręs, nuostoliai tikriausiai būtų didesni.

*Minia negarantuoja saugumo, bent jau nesaugiose šalyse (Lotynų Amerikoje, Afrikoje): ten vietiniai būna pripratę prie galybės nusikaltimų, juos ignoruoja, gal bijo nusikaltėlių ar džiaugiasi, kad ne juos užpuolė.

*Jei aplinkui yra kitų žmonių, verta rėkti, o ypač – pramokti žodžius vietine kalba („vagis“, „policija!“ ir pan.). Dalis prašalaičių ignoruoja situaciją tik todėl, kad patys nesuvokia, kas vyksta. Be to, tokius šauksmus gali išgirsti policija. Todėl plėšikai, nenorėdami rizikuoti, plėšimą ir nutraukė negavę, ko norėjo.

*Plėšikai, kurie atiminėja daiktus pasinaudodami netikėtumu ir jėga (o ne grasinimais ginklu), paprastai nėra linkę sužeisti ar smurtauti – todėl nereikia bijoti laikyti daiktą įsikibus, kitaip tempti laiką. Laikas – dažniausiai jūsų pusėje. Visos nuo plėšikų nukentėjusių pažįstamų istorijos, kuriose jie tvirtai laikydavo daiktus, paprastai baigdavosi tuo, kad daiktus jie išsaugodavo.

*Pasibaigus plėšimui, neverta atsipalaiduoti – nusikaltėliai išmano psichologiją ir gali sekti siekdami ištaikyti momentą, kada atsiplaiduosite.

---

Užpuolimai (grasinimai)

Prie jūsų prieina ginkluotas žmogus (ar žmonės) ir reikalauja atiduoti pinigus, fotoaparatą, automobilį ar pan.

Kai kas pataria tokiu atveju daiktus atiduoti, bet vertinkite situaciją pats: kiek užpuolikų, kokia tai vieta, kaip vertinate savo galimybes muštynėse. Girdėjau ir istorijų, kad užpuolikams žmonės sėkmingai pasipriešino, daiktus išgelbėjo. Ar tiesiog nekreipdami dėmesio nuėjo tolyn supratę, kad ginklas netikras.

Bet kuriuo atveju, užpuolimui priešintis gali būti sunku (juk visada gali pulti, tarkime, dviese ar keturiese, su pistoletu) tad geriausia to išvengti. Užpuolimai, kaip taisyklė, vyksta tik vietose, kur žmonių mažai, nes užpuolimui reikia laiko. Todėl verta vengti nesaugiose šalyse tuščių gatvių, vengti vaikščioti naktį ir pan.

Nesaugiose šalyse dažnai puola ir automobilius – Brazilijoje ne vienas pažįstamas pasakojo, kaip gatvėse jiems įrėmė ginklus, pagrobė ar liepė atiduoti automobilį. Svarbu važiuoti užsispaudus dureles – bet nuo ginklo nukreipimo per stiklą tai neišgelbės. Todėl reikia vengti situacijų, iš kur negalėtumėte staigiai pabėgti (pvz. jei važiuojate automobiliu – neprivažiuoti pernelyg arti mašinos priekyje). Vengti situacijų, kur jus galėtų užblokuoti – nesaugiausiose šalyse net oficialiai galima naktį nestoti prie raudono šviesoforo signalo, nes ten esate potencialus taikinys.

Pačiam, visa laimė, su tokiais užpuolimais susidurti neteko – gal ir dėl to, kad vengiu tam tikrų vietų ypač tam tikru laiku. Taip pat, užpuolimai yra retesni nei daugelis kitų nusikaltimų – nors apie juos prisiklausyti teko daug nes, tiesiog, užpuolimą patyrusius žmones tai sukrečia daug labiau nei, tarkime, kišenvagystė, jie tai prisimena visą gyvenimą.

---

Prisikabinimai

Prie jūsų pristoja kokie nors žmonės ne dėl to, kad ką atimtų. Tiesiog dėl kažko supyko, nori bartis, muštis ar padaryti dar ką blogiau. Galbūt kokie psichiškai nesveiki, narkomanai, girti.

Nuo prisikabinimų kelionėje, mano nuomone, visada verta atsitraukti, vengiant konflikto. Visų pirma, priešingai nei plėšimų atveju, čia niekuo nerizikuoji (iš tavęs neketina nieko atimti). Antra: žinau, kad per gyvenimą dažnai išmokstame – jeigu „trauksiesi iš konflikto“ su kokiu kaimynu, bendradarbiu ar giminaičiu, tai gali turėti bėdos („užsileisi ant galvos“, kabinėsis ar negerbs toliau). Bet kelionėje yra kitaip: su tais žmonėm niekad vėl nesusitiksi, dėl to iš konflikto mažai naudos. Daugeliui tokių “veikėjų” pakanka „parodyti jėgą“ ir atsitraukiančio žmogaus nepuola, bet, jei gintumeis – gal norėtų rimtos kovos. Trečia: kai nepažįsti tų besikabinėjančiųjų, sunku juos ir suprasti – jei rimti „turtiniai“ banditai dažniau mąsto logiškai, tai čia gali būti apkvaitę žmonės, kuriems visai tas pats, kad sės į kalėjimą už kokį „padūrimą“. Be to, ketvirta, nežinai ir priešininkų kiekio: ir man žemiau aprašytoje situacijoje buvo neaišku, kas iš aplinkinių benamių, irgi panašių į narkomanus, galėtų būti užpuoliko pusėje kilus kovai. Konfliktas su kokiu pavieniu veikėju gali išvirsti į konfliktą su jo draugų kompanija, kuri, pasirodo, buvo šalia. Manau neverta.

Situacija, kai prie manęs prisikabino:

Einu per Vankuverio senamiestį, pro garinį laikrodį, noriu nueiti link garsių kinų rajono vartų. Pakeliui mobiliuoju telefonu fotografuoju gražesnius pastatus. Vienas tokių – viešbutis „Pensilvanija“, statytas 1906 m. Aplinkui nemažai benamių – bet juk vankuveriečiai patikino, kad jų miestas saugus, ne toks, kaip JAV didmiesčiai, tad mobiliojo telefono neslepiu. Kol fotografuoju tą pastatą, išgirstu kažkokius riksmus. Link manęs iš šono, beveik iš nugaros, bėga piktas neadekvatus vyras, kurio anksčiau nemačiau. Klausiu, kas čia ne taip, ir pats traukiuosi, mėgindamas slėpti telefoną – įtariu, bandys vogti. Eidamas greitu žingsniu tolyn, sulaukiu smūgio kumščiu į veido šoną – laimė, nerangaus ir nelabai taiklaus. Einu toliau – tas žmogus dar parėkia ir atstoja. Dėl visa ko nebeeinu link kinų kvartalo vartų, o nueinu į šoną, kad greičiau pasitraukčiau iš tos zonos. Pakeliui matau dar vieną apkvaitusį žmogų, rėkiantį ant visų praeivių, bet jis kitoje gatvės pusėje. Mobilus lieka mano rankose, tačiau suabejoju, ar ir ketino jį paimti. Atsidūręs zonoje, kur žmonės atrodo įprasti, paskaitau daugiau apie tą viešbutį „Pensilvanija“. Pasirodo, dabar ten joks viešbutis – ten yra „vienintelė legali vieta Vankuveryje leistis narkotikus“. Provincijos valdžia bandė ją uždaryti, bet federalinis Kanados teismas neleido – neva, tokios vietos buvimas neskatina nusikalstamumo, todėl niekas neturi priežasties jai prieštarauti!

Pamokos:

*Jei kokioje vietoje gausu žmonių, kurie, kaip sako viešoji nuomonė, linkę į nusikaltimus (pvz. narkomanų, tam tikrų etninių ar rasinių grupių), reikia elgtis labai atsargiai, nes stereotipai apie nesaugumą paprastai neatsiranda „iš nieko“. „Viešoji nuomonė“ nereiškia, kad visi vietiniai tai pripažins – kai kurie netgi labai atkakliai tą neigs, nes kai kur tai yra tapę politiniu klausimu. Taip yra ir su benamiais ar narkomanais. Amerikoje yra daug žmonių, kurie neigia, kad šios grupės nusikalsta dažniau, nes tiesiog nenori, kad tai būtų tiesa, bijo, kad tai žinodami kiti žmonės ims tų grupių narių nekęsti, jiems taps dar sunkiau integruotis (toks wishful thinking). Tačiau daugelis taip kalbančių patys negyvena ir net nesilanko tuose rajonuose, kur tos grupės vyrauja, neleidžia vaikų į atitinkamas mokyklas ir t.t.: jų idealizmas dažniausiai apsiriboja žodžiais… Tiesa, jokiu būdu nesakau „visada vadovautis stereotipais“ – stereotipas stereotipui nelygu. Tokie, kad „Rajonas X nesaugus“, ar „Toje visuomenės grupėje paplitęs nusikalstamumas, būk atsargus“ dažniausiai būna teisingi. Bet yra kitokie stereotipai, kurie susiję su visokiais istoriniais ir politiniais klausimais – pvz. gal tauta X kada vykdė tautos Y genocidą, ar okupaciją, ar teroro aktus prieš ją, ar vyko kruvinas karas tarp tų dviejų tautų, ar pan., ir dėl to yra neapykanta tos tautos atžvilgiu, keršto siekis ar pan. Tokiu atveju irgi dažnai sakys apie ją ką neigiamo (pvz. „Visi jie kraugėriai“, „Visi jie teroristai“, „Visi jie potencialūs žudikai“, „Visi jie godūs išnaudotojai“), bet tai tikriausiai nebus pagrįsta statistika ir žmogui iš šalies nebus ko bijoti, nes tai bus paremta tik tų dviejų tautų tarpusavio kovomis (na, tarkime, Izraelyje/Palestinoje pakalbėję su arabais išgirsite daug blogo apie žydus, o pakalbėję su žydais – apie arabus, bet iš tikro turistui „iš šalies“ dėl to nėra nesaugu nei tarp tų, nei tarp tų, nes tai jų tarpusavio kova, o ne kažkoks polinkis į banditizmą; turistai nukenčia labai labai retai). Jei kažkur pavyksta rasti statistiką – tai geriau už bet kokį stereotipą, bet dažnai ją rasti sunku ar užima daug laiko.

*Jei kas nori prisikabinti – prisikabins. Aišku, verta suprasti vietos kultūrą, nedaryti to, kas ten absoliučiai nepriimtina (pvz. religinguose musulmonų kraštuose rengtis atvirai, fotografuoti ten moteris). Kita vertus, yra žmonių, kurie tik ir ieško, kaip prisikabinti, ir jei ne vienas užklius, tai kitas, net jei daugeliui tame krašte tai neužkliūtų – iki „Kaip čia apsirengęs?“, „Ko čia žiūri?“ ir kt. Todėl nereikia būti „pernelyg atsargiam“, pvz. išvis visai niekur nesitraukti telefono, nefotografuoti, nuleidus žvilgsnį nežiūrėti į vietinius ir t.t. Nes jei būtum superatsargus, išvis nekeliautum – juk visada gali kam nors užkliūti ir tavo rasė, odos spalva, akcentas (nors tokių žmonių mažai). Bet juk ir Lietuvoje gali kokie girti „prisikabinti“.

---

Ar verta po nusikaltimo kreiptis į policiją?

Taisyklė tokia: kuo nesaugesnė šalis, tuo paprastai prastesnė, nekompetentingesnė ar korumpuotesnė ten policija. Čia kiaušinio-vištos klausimas: ar šalys tokios nesaugios todėl, kad neturi normalios policijos, ar jos neturi normalios policijos todėl, kad yra tokios nesaugios ir policija neturi laiko „eilinei vagystei“ tirti.

Visgi, jei turite draudimą ir norite atgauti pinigus iš jo, pareiškimą policijai rašyti būtina. Net jei manote, kad esate neapsidraudę, pažiūrėkite savo kredito kortelės (jei turite) taisykles – gal ten įeina draudimas.

Galite apsilankyti policijoje ir neturėdami draudimo. Net jei policija ir nevažiuotų ieškoti jūsų daikto, galbūt kito nusikaltimo metu sulaikys vagį, kuris tą daiktą turės. Pavyzdžiui, kai rašiau dėl plėšimo pareiškimą Rio de Žaneiro policijai, mano akivaizdoje indų pora atgavo pavogtą telefoną – policija sulaikė tuo metu siautusią telefonų vagilę. Aišku, tokie dalykai veikia tik su svarbiais unikaliais daiktais, kaip automobilis ar telefonas, o ne, tarkim, pinigais, kur įrodyti, kad buvo tavo – neįmanoma.

Kadangi daiktą gali rasti ir vėliau, svarbu tiksliai jį apibūdinti, gal daiktus pažymėti, turėti galimybę telefoną matyti per GPS ir pan.

Kartais įdomu apsilankyti vietinėje policijoje ir todėl, kad daug sužinai apie lankomą šalį, ko šiaip nesužinotum. Tiesa, ta vietinė patirtis, kurią gausite, nebūtinai bus smagi: greičiausiai sugaišite kokias 2-4 valandas kelionės, ypač biurokratiškesnėse šalyse.

---

Apgavikai – baisiau už nusikaltėlius?

Kaip visada, dažnas žmogus dažniausiai bijo dalykų, kurie baisiausiai atrodo per televiziją – nužudymų ar bent jau apiplėšimų sumušus. Bet realybėje daugiausiai nuostolių pridaro paprastesni dalykai, nes, tiesiog, jų daugiau. Daug didesnė tikimybė nukentėti nuo kišenvagystės, nei plėšimo.

O daugiausiai per keliones praradau iš viso ne nuo vagysčių ar plėšimų, o nuo visokių apgavysčių, kurių taikinys daugelyje šalių turistas yra automatiškai – apie jas kitas straipsnis.

Komentarai

Nakvynės vietos kelionėje labai svarbios – juk jose kasdien praleiste daug valandų, joms taip pat išleisite ženklią dalį kelionės pinigų.

Aplankęs daugiau nei 100 šalių ir išbandęs visokiausias nakvynės vietas bei būdus joms rezervuoti, rašau, kokius viešbučius kada verta rinktis, o taip pat kaip geriausia, patogiausia ar pigiausia juos pasirinkti ir užsakyti.a

Svarbiausi kriterijai renkantis viešbutį

Iš esmės viešbučiai skiriasi keturiais dalykais. Įvertinkite juos visus:
*Kaina. Paprasčiausiai suskaičiuojama.
*Vieta. Ar miesto centre? Ar prie viešojo transporto? Ar privažiuojama automobiliu (jei būsite su juo) ir yra kur jį statyti?

*Kokybė. Kambario dydis, švara, balkonas ir t.t. Jei renkantės viešbutį internetu ir akivaizdžiai kokybės negalite patikrinti, žr. skyrelį “Kuo vadovautis renkantis viešbutį?”.
*Papildomos paslaugos. Nemokami pusryčiai, atvežimas iš oro uosto, parkavimo aikštelė ir t.t., jei to reikia.

Išsivysčiusiose šalyse visų viešbučių kokybė būna nebloga, todėl galima rinktis pagal vietą ir kainą. Tuo tarpu neturtingose šalyse gali būti labai prastos kokybės viešbučių (nešvara, “įnamiai” ir t.t.) – todėl tiems, kam norisi patogumo, ten verta rinktis atsargiau.

Nakvynės vietų rūšys

Be tradicinių viešbučių yra ir kitokių nakvynės įstaigų:
*Hosteliai (hostel). Nors daug kas mano, kad hosteliai – tai nakvynės namai su milžiniškais dviaukščių lovų pilnais kambariais, daugelis hostelių siūlo ir atskirus kambarius, ir netgi kambarius su patogumais. Tokie kartais net brangesni, nei pigiausių viešbučių, nors vis tiek nebrangūs. Nuo viešbučių hosteliai skiriasi tuo, kad labiausiai skirti kuprinėtojams, dažniau būna pritaikyti vakariečiams, didesnė tikimybė, kad ten bus kalbama ir angliškai. Pagrindinis akcentas hosteliuose – ne į numerį, o į bendras erdves, kur jauku būti, bendrauti.

*Svečių namai / pensionai (guest house, pension). Tokie paprastai turi po kelis numerius ir, priešingai nei daugelio viešbučių, jų registratūros nedirba visą parą, todėl tinkamesni atvykstant anksčiau arba užsisakius iš anksto.
*Apartamentų viešbučiai (apartment hotel, apartments). Viešbučiai, kurių kiekviename numeryje – ir minivirtuvėlė.
*Butai (private apartment, apartment). Turistams nuomojami įprasti butai ar kartais namai (villa, house). Žr. žemiau skyrelį “Viešbutis ar butas / apartamentai”.
*Moteliai (motel). Tradiciškai tai pakelės viešbučiai, kur sustojama keliaujant su automobiliu ir tiesiai iš parkingo galima patekti į numerį. Jei keliaujama be automobilio, visai nepatogūs, nes toli nuo centro, viešojo transporto.

*Viešbučiai-kurortai (resort). Didelės teritorijos dažniausiai prie jūros, kuriose yra visko: baseinai, animatoriai, privatūs paplūdimiai, keli restoranai ir dažnas klientas iš viešbučio teritorijos retai beišeina. Dažnai juos labiau apsimoka užsakyti kartu su kelionių organizatorių kelionių paketu (“Novaturas” ir pan.).
*Kempingai (camping). Dažnai tai – vietos palapinei ar kemperiui pasistatyti, bet svetur neretai turi ir namelius keliautojams be palapinių. Palapines ar kemperius statyti galima ir ne kepminge, bet ne visose šalyse / ne visur – tuo verta pasidomėti.

Taip pat kai kuriose šalyse yra ypatingų, tik joms būdingų vietų apsistoti: pvz. riokanai ir kapsulių viešbučiai Japonijoje ar smuklės Naujojoje Zelandijoje. Tokias išbandyti labai rekomenduoju.

Pigiausia yra nakvoti išvis be nakvynės vietos – oro uoste, automobilyje. Aišku, tai dažniausiai nepatogu, bet kartais būna netgi patogiausias pasirinkimas. Pvz. jei turi kokias 6 val. iki ankstaus ryto skrydžio, gal tikrai neverta gaišti miego laiko važiavimui iki viešbučio, apsistojimo formalumams, paskui – važiavimui “iš anksto” į oro uostą. Gal geriau tiesiog prisnūsti oro uoste ar, jei turi, automobilyje netoli oro uosto.

Jei teks važiuoti ilgus atstumus, o kelionės laiko mažai, verta pasidomėti naktiniu transportu, kur vakare galėtum įlipti į autobusą, laivą ar traukinį, o ryte išlipti. Pagal patogumą išrikiuočiau šia tvarka: laivo kajutė, traukinio kupė, traukinio plackartas (vagonas su daug lovų), sėdima traukinio vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta prie lango, sėdima laivo vieta, lėktuvo ekonominės klasės vieta per vidurį, sėdima autobuso vieta. Kas be ko, jei tai kajutė ar kupė, patogumas priklauso ir nuo to, ar būsite vieni, ar su kuo nors dalinsitės.

Viešbutis ar butas / apartamentai?

Dar gana neseniai buto ar apartamentų nuoma buvo labiau prieinama ilgalaikei nuomai ar tiems, kurie ieškosi kambario vietoje (“Palangos bobutės” ir jų atitikmenys). Tačiau “Air BnB” platforma tai pakeitė: butus galima išsinuomoti ne sudėtingiau, nei viešbutį. Po “Air BnB” sėkmės butus pradėjo nuomoti net ir viešbučių platformos, pvz. “Booking.com”.

Visgi, butai nėra viešbutis. Yra išimčių, bet pagrindiniai skirtumai tokie:

*Butai dažniausiai didesni, nei viešbučio kambarys. Juose būna ir virtuvėlė, kartais – skalbyklė, kas palengvina buitį.

*Su butais pasitaiko daugiau nesusipratimų, nei su viešbučiais, nes daugybė jų šeimininkų nėra tokie profesionalai. Štai Kosove atėję į butą nieko neradome, o Tiranoje susitikti mums pasiūlė prie viešbučio, kurio, pasirodo, jau seniai ten nėra, bet vietiniams tai – įprastas orientyras. Daugelyje butų (AirBnB) reikia papildomai susirašinėti su šeimininkais, kai viešbučiuose pakanka užeiti į registratūrą. Taigi su butais daugiau sugaišti laiko.
*Vidutiniškai butai nešvaresni, nei viešbučių kambariai – daug šeimininkų, atrodo, nelabai juos valo keičiantis svečiams.
*Butai gali būti užkrauti šeimininkų daiktais.

*Apsistodamas bute, patiri daugiau tos šalies dvasios: patenki į vietinius kiemus, laiptines, susiduri su tokiais niuansais, kaip dingstantis vanduo ar elektra (atitinkamose šalyse).
*Butuose dažnai taikomas papildomas mokestis už valymą, mokamas kartą per apsistojimą. Taigi, ten labiau apsimoka apsistoti, tarkime, savaitę, o viešbutyje – vienai nakčiai.

*Kartais bute gyveni su šeimininkais. Air BnB pradžioje tai buvo “standartas”, bet dabar, panašu, daug daugiau atvejų nuomojami visi butai.

Bendrai paėmus, man atrodo, kad butuose apsimoka apsistoti tada, kai norisi daugiau erdvės (darbui, šeimai), kai apsistojama ilgesniam laikui (t.y. ne vienai nakčiai). Kitu atveju, tinkamesnis pasirinkimas – viešbučiai.

Beje, viešbučiuose irgi galima gauti liukso numerį, kurie didesni – tačiau tokių kainos dažniausiai gerokai aukštesnės, nei butų, nes viešbučiuose tokių numerių mažai. Be to, juose nebūtinai būna virtuvėlė.

Viešbučio rezervavimas internetu – kada apsimoka?

Rezervuoti viešbutį internetu ar ieškoti nakvynės vietoje? Abu būdai turi pliusų ir minusų.

Jei rezervuosite, rezervuoti nakvynę geriausia pasaulinėse interneto svetainėse, pvz. Booking.com (orientuojasi į viešbučius) ar Airbnb.com (orientuojasi į butus, privaloma susikurti paskyrą). Platesnis šių platformų sąrašas sekančiame skyrelyje.

Nakvynės vietos rezervavimo iš anksto privalumai:

Rezervuodami iš anksto, garantuojatės tam tikrą kainą. Siurprizų nebebus.

Rezervuodami iš anksto, garantuojantės tam tikrą viešbutį. Jei norite apsistoti *būtent ten* (pvz. visą laiką nakvojate tame pat kurorto viešbutyje ir jums būtų didelis nepatogumas nakvoti kitur), geriau rezervuoti iš anksto.

Rezervuodami iš anksto internetu, matote daugelio viešbučių nuotraukas ir galite lyginti. Tačiau tai bus reklaminės geriausių, specialiai paruoštų fotografijai kambarių nuotraukos. Realybė nuo to gali skirtis daug kartų.

Rezervuodami iš anksto, sutaupote daug laiko. Ypač tai aktualu, kai neturite automobilio ar keliaujate į vietas, kur viešbučių mažoka ir jie toli vienas nuo kito. Tokiais atvejais, viešbučių paieškoms (iki radau tinkamą kokybę ir kainą) vietoje esu sugaišęs ir po kelias valandas – o tam kelionės laiko gaila, ypač jei tame viešbutyje nakvosite tik vieną ar dvi naktis.

Viešbučių rezervavimo internete platformos

*Booking.com. Pati populiariausia Vakarų pasaulyje. Verta užsiregistruoti, nes po kelių nakvynių daugelyje viešbučių gausi 10% ar 15% nuolaidas. Daug viešbučių galima rezervuoti ir paskui nemokamai atšaukti jei planai pasikeičia.
*Airnbnb.com. Daugiausiai čia siūlomi butai – tiek “tik lova” pas šeimininkus, tiek kambariai, tiek visi butai. Būtina registracija. Atšaukimas beveik visuomet kainuoja. Kainos iš pradžių rašomos be privalomų mokesčių.
*Agoda.com. Priklauso Booking.com ir pasiūla panaši. Iš pradžių rašo kainą be mokesčių, dažnai reikia sumokėti visą sumą iš karto. Priešingai nei Booking.com, leidžia atsiskaityti Paypal.
*Hotelscombined.com. Lygina pasiūlymus iš kitų svetainių. Taigi, jei kažkurie tarpininkai tą patį viešbutį siūlo pigiau, Hotelscombined.com pamatysite kurie.
*Homestay.com. Kaip “AirBnB” senais laikais: čia daugiausiai nuomojami tik kambariai, gyvensite su šeimininkais, jie dar duos pusryčius.

Kai kuriose šalyse yra “vietinės” rezervavimo platformos, populiarumu lenkiančios tarptautines. Viešbučiai, kurių nėra tarptautinėse sistemose, ten bus vietinėse. Tarkime, Indonezijoje tokia yra Traveloka (http://www.traveloka.com).

Nakvynės ieškojimas vietoje – kaip, kur ir kada

Jei apsispręsite nakvynės ieškoti vietoje tai darykite ten, kur daug viešbučių, arba pasižiūrėjus žemėlapyje, kur jų yra. Galima net pasižiūrėti Booking.com, kad matyti ten siūlomas kainas, ir tada eiti į tuos viešbučius vietoje. Nakvynės ieškojimo vietoje privalumai:

Ieškodami vietoje, galite matyti visus tos vietovės viešbučius. Daugybė viešbučių dar nesiūlo savo paslaugų internete, ypač ne Vakarų valstybėse. Taigi, vietovėje galite būti geresnių ir pigesnių viešbučių, kurių per internetines platformas nerasite išvis. Štai Makao interneto platformose mačiau tik didžiuosius kazino viešbučius, tuo tarpu vietoje radau perpus pigesnį istorinį viešbutį miesto centre. Tiesa, net ir apie viešbučius, kurių neįmanoma užsakyti internete, tačiau esančius labiau turistinėse vietose internete bus galima rasti kažkiek informacijos – pvz. “Tripadvisor”, tad galite pažiūrėti.

Ieškodami vietoje galite gauti geresnę kainą už tą patį viešbutį. Priešingai Booking.com pažadams, jų kaina – nebūtinai geriausia. Tikėtina, internete pigiau nerasite, tačiau atvykę į vietą kartais galite gauti ir geresnę kainą. Ypač daug internetinė kaina ir ta, kurią galite gauti vietoje, skiriasi skurdžiose šalyse: pvz., teko girdėti, kad Maroke tas pats viešbutis atvykusiam turistui numerį pardavė ir už šeštadalį tos kainos, kuri rodoma Booking.com. Mat skurdžiose šalyse dažnai žiūrima taip: kas užsako internetu – tikėtina, turtingas vakarietis, ir nemąstydamas mokės daug. O vietoje jau galima derėtis. Toks požiūris neapsiriboja trečiuoju pasauliu: štai net Vengrijoje atvykęs nusiderėjau nuo Booking.com kainos, ką jau kalbėti apie Turkiją. Be to, jei atvyksite labai vėlai – jums irgi gali būti pritaikytos nuolaidos (pasiderėjus).

Tiesa, neretai būna ir atvirkščias atvejis: atvažiavus į vietą siūlo prastesnę kainą, nei internete. Bet tai ne bėda: tokiu atveju, jei tik turite internetą, galima tiesiog rezervuoti tą patį viešbutį internete jau tada: juk nėra jokio reikalavimo, kad rezervuotumėte viešbutį internete iš anksto, galite rezervuoti kad ir prieš 10 minučių iki atvykimo. Ne kartą taip esu daręs.

Ieškodami vietoje, galite priimti sprendimą dėl nakvynės paskutinę minutę. Ypač aktualu jei, tarkime, važiuojate automobiliu, ir nežinote, kur apsistosite. Arba miestas jus sužavėjo ir norite pasilikti ilgiau. Nors kai kuriose šalyse ir internetu užsakyti viešbučiai yra atšaukiami, taip yra ne su visais viešbučiais, o AirBnB net “ašaukiami” butai už atšaukimą dalies pinigų vis tiek negrąžina.

Kaip ten bebūtų, nepasimaukite ant reklamų. Internete susidursite su daug agresyvios reklamos, skatinančios jus užsakyti viešbutį kuo greičiau. “10 viešbučių jūsų vietovėje jau išparduoti! Paskubėkite!”, “Sparčiai nyksta laisvi kambariai” ir t.t. Galite pagalvoti, kad kai kuriais atvejais rezervavimas yra būtinas ir be to išvis negausite viešbučio. Tačiau nekreipkite dėmesio ir nebijokite, visa tai – tik masalas klientams vilioti. Per visas mano keliones vos keletą kartų buvo taip, kad iš anksto nesirezervavęs nakvynės vietos jos tame mieste negaučiau. Visi šie atvejai vyko per tam tikras šventes: kinų Naujus metus Taivane, musulmonų religinę šventę Kome (Iranas). Visame pasaulyje viešbučių vietų yra didžiulis perteklius ir, išskyrus kelias dienas per metus, jų pakanka visiems (jei koks viešbutis numerių neturėtų, bus kitas greta).

Kaip sutaupyti renkantis viešbutį?

*Nekeliaukite į vietovę per pikines dienas, kai viešbučių paklausa didžiausia. Visų pirma, venkite švenčių. Antra (jei galite) – venkite vasaros, sezono meto. Trečia – į kurortus nevykite savaitgaliais, į miestus, kur dauguma keliautojų atvyksta verslo tikslais – darbo dienomis.
*Rinkitės naujai į rezervacijų sistemą įrašytą viešbutį ar (ypač) butą. Iš pradžių kainos mažesnės, bet kiek rizikuojate, nes nėra ir patikimų apžvalgų.

Kuo vadovautis renkantis viešbutį? (žvaigždutės, atsiliepimai)

Kažkada populiariausias būdas nustatyti, ko tikėtis viešbutyje, būdavo jo įvertinimas žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5). Visgi, šis būdas labai apgaulingas. Skiriant oficialius įvertinimus žvaigždutėmis nėra atsižvelgiama į daugelį turistams rūpimų dalykų: viešbučio švarą, kambarių plotą, baldų kiekį, vaizdą pro langą, viešbučio vietą ir t.t. Yra tekę nakvoti 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose, kuriuose su visu šituo – blogai: mažokas kambarys rūsyje, toli nuo centro…

Iš tikro žvaigždutės yra skiriamos praktiškai automatiškai jei viešbutyje yra tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, nuo tam tikro žvaigždučių kiekio yra privalomas liftas, nuo dar kito – laikrodžiai registratūroje, rodantys įvairių šalių laiką ir pan. Tikėtina, kad jums daugelio tų dalykų nė nereikės, jų nepastebėsite. Be to, tvarka, kaip skirstomos žvaigždutės, skirtingose šalyse skiriasi.

Be žvaigždučių šiais laikais galite rasti ir daug viešbučių reklaminės medžiagos (nuotraukų, tekstų internete). Tačiau ši meždiaga dažniausiai tendencinga, specialiai parinkta tokia, kur viešbutis atrodo geriausiai.

Todėl šiais laikais bene populiariausia vadovautis atsiliepimais apie viešbučius ir butus, kuriuos buvę klientai parašė internete.

Tačiau supraskite, kad atsiliepimai apie didelius viešbučius dažniausiai bus parašyti žmonių, apsistojusių visai kituose numeriuose, nei jūs. O juk numeriai skiriasi smarkiai – kaina, dydžiu, vaizdu pro langą, triukšmingumu, netgi švara. Visiems numeriams bendra nebent viešbučio vieta, darbuotojai (kurie, tiesa, keičiasi), liftai ir koridoriai.

Dėl šios priežasties verta ne tik pažiūrėti įvertinimo balus, bet ir komentarus, kodėl žmogus skyrė tiek balų. Kiek pastebėjau, mažai naudos, tarkime, iš atsiliepimuose parašytos informacijos, neva “WiFi veikia gerai” ar “WiFi veikia blogai” – kadangi WiFi veikimas priklauso nuo to, koks atstumas yra nuo WiFi įrenginio iki jūsų kambario. Todėl yra buvę, kad, daugelio svečių nuomone, “puikus WiFi” mūsų kambaryje visai neveikė, ir kad, tarkime, 6 vidutiniškai Booking.com įvertintas WiFi veikė tiesiog puikiai.

Analogiškai komentaruose išliaupsintas “Nuostabus vaizdas pro langą” ne kartą man yra pasirodęs besąs “Nykus vaizdas į parkingą” – tiesiog juk kiekviename pastate dalies kambarių langai atsivers į “pagrindinę” pusę, dalies – į priešingą.

Todėl geriausias būdas įsitikinti realybe vis dar – tiesiog dar neužsisakius nueiti į viešbutį ir paprašyti parodyti numerį. Aišku, tai užtrunka laiko (žr. “Užsakyti iš anksto ar vietoje” skyrelį).

Tačiau jei visgi vadovausitės atsiliepimais, vertinkite juos kritiškai. Supraskite, kad, kas aprašyta, nebūtinai bus jūsų numeryje. Taip pat, jei žiūrite tik į vidutinį įvertinimą, užmeskite akį, ir ką rašo tie, kurie įvertina viešbutį prastai: ar tai yra tie dalykai, kurie svarbūs jums (pvz. gal kas nors skųsis prastu televizoriumi, o jums tai neaktualu; gal kam nors trukdė už lango skambantys bažnyčios varpai, o jūs miegate kietai).

Nors butų įvertinimai būna tikslesni, nei viešbučių ar hostelių (juk butas – vienas ir tas pats visiems klientams), su jais yra kita problema: žmonės linkę butus įvertinti geriau. Taip yra todėl, kad butuose žmonės tiesiogiai susiduria, bendrauja su jų savininkais – paprastai smulkiais verslininkais – ir jaučiasi įpareigoti parašyti ką gero (bent jau jeigu bute neatsitiko nieko tragiško) ir jokiais būdais neparašyti butui vieneto ar dvejeto, o, blogiausiu atveju, nuimti vieną-du balus nuo geriausio įvertinimo.

Todėl jeigu “Air BnB” kažkoks buto aspektas įvertintas ne 5 žvaigždutėm, o 4,5 ar, juoba, 4 – tai reiškia, kad su tuo aspektu bus nemažai bėdų (pvz. butas kurio švara įvertinta 4 bus smarkiai nešvarus: gal vaikštant basam tarp kojų strigs purvai, gal patalynė seniai neskalbta ir pan.). Kai tuo tarpu viešbučio aspektas įvertintas 4 iš 5 ar 8 iš 10 dažniausiai dar bus labai geras, tiesiog netobulas. Sakyčiau, kad buto įvertinimas 9 paprastai atitinka viešbučio 7,5, buto 8 – viešbučio 6, buto 7 – viešbučio 4,5. Jei vertinimo sistema penkiabalė, šiuos skaičius abiem atvejais reiktų dalinti iš dviejų.

Beje, viešbučių vertinimas dar būna specialiai iškreiptas. Pvz. ar žinojote, kad Booking.com minimumas, kurį svetainė skiria viešbučiui jei viską įvertinsite minimaliai, yra ne 1, o 2,5 balo? O jau nuo 5 balų pradeda rašyti, neva viešbutis “patenkinamas”. Prisiminkite, kad visų užsakymų svetainių tikslas – kad tik kuo grečiau, kuo mažiau mąstydamas užsakytumėte. Mąstykite.

Ko negalima pamiršti pažiūrėti renkantis viešbutį, kad nepatirtumėte nuostolių?

Rinkdamiesi viešbutį ar butą “nepražiūrėkite” šių dalykų, antraip galite prarasti daug laiko ar pinigų:

1.Jei važiuojate su automobiliu – ar įeina nemokamas parkavimas, ar toks yra šalia. Turėkite omenyje, kad mokamas parkavimas daugelyje didmiesčių kainuoja brangiau, nei Vilniuje, ir kai kuriuose gali atsieiti net virš 10 eurų per valandą.

2.Jei neturėsite automobilio – ar viešbutis yra centre? Jeigu ne centre, ar bent jau prie metro? Jei iki lankytinų vietų teks važiuoti daugelį kilometrų lėtu transportu ar eiti pėsčiomis, sugaišite laiko (arba pinigų, jei važiuosite taksi).

3.Koks įsiregistravimo ir išsiregistravimo laikas? Būna viešbučių (ir, ypač, butų), kur privalu atvykti labai anksti, ir jie netinka, jei atvyksite vėliau vakare (niekas jūsų nelauks). Savo ruožtu, jei išvykstate pavakarę, geros tos nakvynės vietos, kur galėtumėte pabūti ar bent palaikyti daiktus ilgiau. Čia lengviau susitarti su butų šeimininkais ar smulkiais verslininkais (bet reikia tartis). Bent jau daiktus palaikyti registratūroje gali ir dideli viešbučiai, bet už papildomą valandą ar dvi pasilikimo numeryje jie gali imti didelius mokesčius.

4.Ar nėra jokių paslėptų mokesčių? Kai kurios užsakymo platformos internete rodo gerą kainą, kol nenuspaudi “užsakyti”, o tada prideda visokių papildomų mokesčių (“pagalvės”, “kambario tvarkymo” ir pan.). Kartais brangesnis kambarys, kur į kainą viskas įskaičiuota, gali pasirodyti iš tikro pigesnis, nei neva pigesnis kambarys, kur įskaičiuota ne viskas. Yra tekę matyti net tokią kainodarą, kad buto nuoma neva kainuoja nakčiai 8 eurus, bet pamėginus užsakyti bemat prisideda keliasdešimt eurų visokių mokesčių.

5.Ar viešbutis nėra “blogame rajone”? Lietuviui tai gana sunku suprasti, bet daug šalių (ypač Amerikoje, Afrikoje) yra tam tikri rajonai, kur nusikalstamumas kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis, nei kitur (plėšimai, nužudymai, narkoprekyba). Dažnai ten viešbučiai būna pigesni. Nesakau ten neapsistoti – ne kartą apsistojau ir išgyvenau, kai kurie tų rajonų netgi yra istoriniai, įdomūs. Tačiau tiems, kam kelionėse norisi ramybės, geriau tokių vietų vengti.

Lyginant kelis skirtingus viešbučius, verta pažiūrėti, ar į kainą įeina pusryčiai – jei kainos, tarkime, skiriasi kokiais 5 eurais, tai jei į brangesnio viešbučio kainą įeina pusryčiai, gali vis tiek apsimokėti jį rinktis, nes kitaip pusryčiai gali kainuoti brangiau.

Taip pat žinokite, kad daugelyje šalių jokių papildomų paslaugų viešbutyje pirkti neapsimoka. Maistas viešbučio restorane vidutiniškai maždaug dvigubai brangesnis, nei už tą pačią kokybę kitur mieste; minibaro produktų kainos gali skirtis ir tris-keturis kartus. Analogiškai “užkeltos” ir parkavimo (jei nėra nemokamo) bei kitos kainos. Todėl, jei norite sutaupyti, ieškokite viešbučio, kur kažkas įeina į kainą, arba susitaikykite su tuo, kad to dalyko atsisakysite ar ieškosite kitur. Tiesa, viskam yra išimčių – yra tekę būti viešbučiuose, kur net minibare kainos normalios. Bet, kadangi tas kainas ar pusryčių kokybę sunku patikrinti iš anksto, geriausia visada turėti omeny, kad greičiausiai kainos ir kokybės santykis nebus geras.

Komentarai

Dažnam šiuolaikiniam keliautojui nepakanka tiesiog pamatyti užsienio kraštus – jis nori ir padėti, ar bent jau nepakenkti, vietiniams žmonėms, gamtai. Plinta savanorystė, aukojimas, rinkdamiesi prekes/paslaugas, žmonės galvoja ne vien apie kainas, o ir apie tai, iš ko ir ką perka.

Deja, žinodami tokius gerus europiečių ar amerikiečių ketinimus, kai kurie nesąžiningi ir neskurdūs žmonės sukūrė ištisus metodus, kaip tuo gerumu ar naivumu pasinaudoti, uždirbti iš to didelius pinigus.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje paplito ir gausybė mitų, aiškinantys, neva geri darbai nėra geri, arba akcentuojantys kažkokių konkrečių veiksmų neva keliamą pavojų, kurio nėra, arba tas pavojus perdėtas.

Todėl labai svarbu parašyti tokį straipsnį.

 

---

Skurdas

85% pasaulio žmonių gyvena skurdžiau, nei vidutinis lietuvis – tad jei keliaujate ne į Vakarų kraštus, daug susidursite su skurdžiaisiais.

Kaip padėti skurdiesiems

1.Keliaukite į skurdžias šalis.
2.Keliaudami į skurdžias šalis, aplankykite skurdesnius, mažiau turistinius jų regionus.
3.Kuo daugiau keliaukite nepriklausomai ar bent su vietinėmis agentūromis. Jei perkate kelionės paketą iš užsienio agentūrų, didelė dalis jūsų pinigų nepateks į tą skurdžią šalį, liks agentūroje. Be to, agentūros veža daugiausiai į tuos pačius turistinius taškus ir atima galimybę aplankyti skurdesnes vietas.
4.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių, ypač smulkių verslininkų. Taip didesnė dalis jūsų pinigų atiteks vietiniams, nes naudojantis tarptautinių kompanijų paslaugomis, didesnė jų dalis “išplauks į užsienį” ir/ar atiteks vietos elitui. Visgi, jei neįsivaizduojate, kad galėtumėte apsistoti paprastame provincijos viešbutėlyje, geriau apsistoti tarptautiniame, bet vis tiek keliauti į tą šalį: jei tik prekė/paslauga teikiama toje šalyje, dalis pinigų vis tiek liks ten (per algas vietiniams darbuotojams, mokesčius ir pan.).

5.Jei labai norite ką nors atiduoti, duokite ne tam, kuris prašo, moka prašyti, ir greičiausiai taip pat prašė ir gavo iš daugybės kitų turistų ir tikrai nėra tarp skurdžiausių vietinių žmonių (net jei jo apranga sakytų kitaip). Duokite tam, kuris neprašo, sąžiningai dirba ir stengiasi, bet akivaizdu nėra turtingas: gal leiskite pardavėjui pasilikti grąžą ar pan.
6.Dalinkite nereikalingus daiktus, o ne pinigus. Jums gali atrodyti šiukšlė, o kažkam kitam – turtas. Jei labai skurdžioje šalyje kažkokie prašinėtojai iš jūsų neims pusėtino daikto, o reikalaus pinigų – reiškia, tai nėra skurdūs žmonės, o apsimetėliai, ir tokiems iš viso nieko duoti nereikia.

Kaip nepadėsite skurdiesiems (mitai)

Mitas: “Skurdžiose šalyse keliauti nepatogu / pavojinga / nėra ko pamatyti“
Tiesa: Ir daugelyje skurdesnių už Lietuvą šalių yra ir geros kokybės prekių bei paslaugų, o lankytinos vietos iš viso mažai priklauso nuo šalies turtingumo: tik, jei jums būtinas tam tikras komforto lygis, skurdžiose šalyse reikia rinktis atsargiau. Indijoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje daug ir skurdo, ir mažai pasaulyje lygių turinčių lankytinų vietų – tiek istorinių, tiek gamtinių. Ne visos skurdžios šalys vienodai pavojingos: Lotynų Amerikoje, Afrikoje išties gana pavojinga, tačiau Azijoje daugelyje skurdžių vietų ne pavojingiau, nei Lietuvoje.

Mitas: “Dalindami pinigus elgetoms ir prašinėtojams, padedate skurdiesiems ir mažinate skurdą“
Tiesa: Beveik visi tie prašinėtojai, kurie sugebės jūsų paprašyti pinigų taip, kad norėtųsi jų duoti, bus ne skurdžiausi šalies gyventojai, o elgetos-verslininkai išmokę kaulyti pinigų iš turtingų (vietiniais masteliais) turistų. Pinigų jie taip prašo iš daugelio ir tikrai ne vienas duoda (kuo jūs išskirtinis?), tad jie iš tikro negyvena skurdžiai. Tikrasis skurdas yra ten, kur turistai neužklysta ir vietiniai nė nežino kaip su jais bendrauti.

Mitas: “Šiukšles reikia išmesti – gėda dalinti tokias vargšams“
Tiesa: Daug daiktų, kurie net neturtingiems lietuviams – šiukšlės, skurdžių šalių vargšams nėra šiukšlės. Nes Afrikoje, Pietų Azijoje daugelis gyvena daug skurdžiau, nei daugelis lietuvių gali įsivaizduoti; algos kai kur skaičiuojamos dešimtimis dolerių, o ne šimtais. Daiktai ten tarnauja daug ilgiau. Iš pradžių pats gerokai stebėdavausi, kai dirbantys žmonės (ne benamiai) net prašydavo daiktų, kuriuos buvau pasiruošęs mesti kaip šiukšles, džiugiai juos paimdavo – bet paskui nustojau stebėtis. Tokius daiktus juos gavusieji gali ne tik naudoti patys, bet net ir parduoti (mūsų požiūriu – už grašius, bet ten ir tiek uždirbti sunku). Maža to, mažiau išmestų šiukšlių naudinga ir ekologijai. Iš jūsų atsisako paimti prastą daiktą ar jus gėdina “kaip tokį galite duoti”? Reiškia, turite reikalą ne su vargšu, o su pasiturinčiu elgeta-verslininku, kurio visai sėkmingas verslas – kaulyti iš turtingų turistų (žr. aukščiau).

Mitas: “Keliaudami į skurdžias šalis, atimate valgį/gėrimus/daiktus iš vietinių“.
Tiesa: Skurždiose šalyse – netgi tose, kur būna badas – netrūksta valgio ir gėrimų arba yra galimybė jų atsivežti. Tiesiog skurdesnieji neturi pinigų tam įsigyti. Keliaudami į tą šalį, atvežate ir leidžiate savo pinigus: taigi, vietiniai pinigų turės tik daugiau ir galės daugiau įpirkti.
Išimtis: Vienintelė išimtis, kai šalyje ar regione gali iš tikrųjų trūkti valgio/gėrimų – tai dėl karo ar nelaimių, kai sugriaunami tiltai, keliai ir pan. Tokių vietų išties verta vengti, nebent vežtumėt pagalbą pats (žr. skyrių “Karai ir katastrofos” žemiau). Visais kitais atvejais šiais laikais įmanoma visko atsivežti iš užsienio – tai tik pinigų turėjimo klausimas, nes atsivežimas kainuoja.

 

---

Karai ir katastrofos

Kaip padėti katastrofų ir karų aukoms

1.Neatsisakykite kelionių į katastrofų ištiktas šalis – nebent galite pakoreguoti maršrutą, kad vengti atitinkamų teritorijų iškart po katastrofos ar karo metu.
2.Pirkite prekes, paslaugas iš vietinių tokiu būdu leisdami jiems užsidirbti: jų uždarbiai greičiausiai sumažėję, nes dalis turistų atšaukė kelionių planus, todėl jūsų pinigai svarbesni nei bet kada. Leiskite sau paišlaidauti, nusipirkite kokį daiktą katastrofos ištiktoje šalyje, o ne grįžęs namo.
3.Paremkite tuos, kurie dėl nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio, arba tuos, kurie padeda tokiems žmonėms. Karai/nelaimės ištinka staiga ir gali sugriauti eilinių sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Jei karas/nelaimė įvyko neseniai, žmonės nebus prisitaikę vaidinti ir kaulyti pinigų, todėl daug didesnis procentas prašymų bus nuoširdūs.

Kaip nepadėsite katastrofų ir karų atveju (mitai)

Mitas: “Keliauti į katastrofų ištiktas šalis pavojinga“.
Tiesa: Tai, kad šalyje nuvilnijo katastrofa, nereiškia ir net niekaip nepadidina tikimybės, kad greitai ištiks tokia pati katastrofa. Karo atveju, jei jis nesibaigęs, pavojus gali būti didesnis, tačiau dažniausiai galima pasirinkti saugų šalies regioną.
Išimtis: Jei karas yra apėmęs visą ar beveik visą šalį. Tokių šalių kiekvienu momentu tėra keletas, kitur karas vyksta nebent kai kuriuose regionuose.

Mitas: “Keliaudami į šalį, turinčią savų problemų (karas, nelaimės), trukdote vietiniams“.
Tiesa: Keliaudami į tokias šalis padedate vietiniams atveždami savo pinigus. Didžiausi nuostoliai dėl daugelio katastrofų ar terorizmo valstybėms, ypač turistinėms, kyla ne dėl pačių katastrofų, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų: pajamų negauna viešbučiai, restoranai, paslaugų įmonės, jos nesumoka mokesčių, neturi iš ko mokėti algų, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir nuperkama dar mažiau (sniego gniūžtės efektas) ir t.t. Todėl vienas pirmų raginimų, kuriuos daro nelaimės ištiktų turistinių valstybių valdžios – raginimas turistams nenusigręžti, raminimas, kad saugu.
Išimtis: “Trukdyti” galite nebent pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos būtent tame regione/mieste, kurį ištiko katastrofa (vyksta evakuacija ir pan.). Geriausiai tuo metu išvykti į kitą šalies regioną. Galite mėginti prisidėti prie kažkokių gelbėjimo ar labdaros darbų, bet nepervertinkite savo galimybių: prašydami kažkokio darbo iš vietos institucijų galbūt tik nukreipinėsite jų dėmesį, ypač jei yra kalbos barjeras. Geriausiai padėti savo iniciatyva paprastom, papildomo dėmesio jums nereikalaujančiom priemonėm. Jei matote pagalbos reikalingus nukentėjusiuosius ir žinote kaip padėti (pvz. esate medikas ir matote sužeistuosius) – be abejo, padėkite, bet jei ne – geriau ne ieškoti nelaimėlių, o, tarkime duoti kraujo (pačiam išsiaiškinus, kur ir kaip). Jei nežinote kaip ir kur bei nėra galimybės paprastai sužinoti – pakaks to, kad nereikalausite dėmesio sau.

Mitas: “Karo / nelaimės žaizdos – amžinos“
Tiesa: Karo/nelaimės paliktos psichologinės žaizdos gali būti amžinos, bet materialinės žaizdos užgyja, žmonės atkuria savo gyvenimus ir pragyvenimą per kelis metus. Tačiau kai kuriose šalyse net ir prabėgus 10 ar 20 metų po nelaimės būna prašinėjančių pinigų neva tos nelaimės aukoms. Tai jau tėra žaidimas jausmais, o žaidėjai paprastai yra tiesiog profesionalūs pinigų kaulytojai.

 

---

Žmogaus teisės

Kaip padėti plėsti žmogaus teises

*Nesivadovaukite kitų žmonių nuomonėmis apie žmogaus teisių pažeidimus. “Žmogaus teisės” šiais laikais, deja, labai nuvalkiota sąvoka – “žmogaus teisių pažeidimai” daug kur yra tapę sinonimu frazei “kitokia nuomonė”. Žmogaus teisių pažeidimais viena kitą kaltina dažnos valstybės valdžia ir opozicija, valstybės-kaimynės, tos pačios valstybės tautos/religijos ir t.t. Be to, kai kurie tariami žmogaus teisių pažeidimai kyla iš skurdo, nepritekliaus. Todėl negaliu pasakyti bendrai “Nekeliaukite į žmogaus teises pažeidžiančias šalis” – manau, toks patarimas būtų suprastas klaidingai ir padarytų daugiau žalos, nei naudos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus teisės skirtingose kultūrose suprantamos skirtingai (ypač ribiniai atvejai: teisė į gyvybę aborto ar mirties bausmės atveju, teisė į privatumą, teisė nešiotis ginklą ir t.t.) – tad nereikia primesti savo požiūrio.

Kita vertus, pasaulyje yra šalių ir teritorijų, kur žmogaus teisės pažeidžiamos netgi tokios, kaip jas supranta tos teritorijos žmonės. Paprastai taip būna okupacijų atveju (taip buvo ir Lietuvoje 1940-1990 m., kai į Lietuvoje vyravusį supratimą apie žmogaus teises okupantai neatsižvelgė), kartais ir diktatūrų.

*Nekeliaukite į valstybes, kurios yra okupavusios kitų tautų teritorijas, neleidžia joms siekti nepriklausomybės ir persekioja vietos gyventojus. Ypač jei matote, kad jokie jūsų išleisti pinigai tiems persekiojamiems žmonėms nepateks.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite aplankyti ir okupuotą kraštą, pabendrauti su vietiniais, pirkti iš jų prekes ir paslaugas.
*Nekeliaukite į valstybes, kur valdo ideologinė mažuma, o dauguma už savo nuomonę persekiojama – keliaudami remiate jų režimą.
*Jei į tokias valstybes visgi keliautumėte, pasistenkite pirkti prekes/paslaugas iš persekiojamajai grupei priklausančių, nepirkti prekių/paslaugų iš valstybinių įstaigų.
*Fotografuokite, domėkitės, ir dalinkitės tuo, ką atrandate. Labai svarbu, kad apie kenčiančiųjų kančias visi sužinotų, atkreipti dėmesį. Dalindamiesi informacija, kalbėkite tiksliai, konkrečiai ką matėte, o ne abstrakčiai.

Kaip nepadėsite plėsti žmogaus teisių (mitai)

Mitas: “Žmogaus teisės visur vienodos – tad pamatyti, kur jos pažeidžiamos – paprasta“
Tiesa: Žmogaus teisės skirtingai suvokiamos net skirtingose Vakarų šalyse: pvz. JAV yra teisė nešiotis ginklą, Vakarų Europoje tokios nėra. Skirtingi ir požiūriai į mirties bausmę, fizines bausmes vaikams ir kita. Plačiau – šiame straipsnyje. Kas mes esame, kad sakytume, kad, tarkime, mūsų šalyje ar žemyne žmogaus teisės tobuliausios ir galime mokyti kitus?

Mitas: “Jei darbuotojų darbo sąlygos prastos (maža alga, ilgos darbo valandos, šalta ir pan.), reiškia, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jei šalyje yra laisva rinka, darbo sąlygas labiausiai lemia ekonominė būklė: skurdesnėse šalyse viskas prasčiau. Kas yra “padori alga” Lietuvoje ir skurdžiose pasaulio šalyse – visiškai skirtingi dalykai. Ten mažesnės ir minimalios, ir vidutinės algos – ne procentais, bet kartais. Kai kuriose šalyse algos skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais, eurų. Norėdami pragyventi, žmonės ten turi dirbti daugiau. Tų šalių ekonomika dažniausiai tokia silpna, kad niekaip neišeitų visiems darbuotojams mokėti didesnių vidutinių algų, užtikrinti tokių sąlygų, kaip Lietuvoje. Keliaudamas į tokias šalis, leisdamas jose savo pinigus, jūs prisidedate prie situacijos gerinimo, nes atvežate į tą šalį ar vietą naujų pinigų. Jeigu pradėtumėte tokių šalių ar tokių vietų vengti, efektas būtų atvirkščias – vietiniai uždirbtų dar mažiau, sąlygos negerėtų ar gerėtų lėčiau. Kaip galite pasirūpinti, kad jūsų atvežti pinigai patektų tiems, kam labiausiai reikia, skaitykite šio straipsnio skyriuje “Skurdas”.
Išimtis: Be abejo, yra vietų, kur darbuotojai tikrai išnaudojami (ypač diktatūrose), bet to tikrai nesuprasi vien pagal tai, ar jie atrodo skurdžiai palyginus su Europa ar Lietuva. Reikia lyginti, kokia yra kitų darbuotojų situacija būtent toje šalyje, tame mieste ar bent jau panašiose savo ekonomine būkle šalyse.

Mitas: “Yra darbų, kurių niekas nenori dirbti (pvz. prostitutės, batų valytojai, liliputų cirko artistai) – jei kažkam tenka, reiškia, jie yra priversti, pažeidžiamos jų žmogaus teisės“
Tiesa: Jeigu žmogus pats savo noru pasirinko darbą, tai jis išsirinko geriausią jam prieinamą alternatyvą – jeigu specialiai nepirksite tokio žmogaus paslaugų, tai tik atimsite iš jo galimybę uždirbti; jei daug kas specialiai nepirks to žmogaus paslaugų, žmogus liks bedarbiu arba turės rinktis kitą, jam dar mažiau priimtiną, darbą (kurio iš pradžių nesirinko nes tai atrodė dar blogesnė alternatyva). Turite suprasti ir tai, kad darbas, kuris atrodo labai blogas jums, nebūtinai toks atrodo visiems: tai priklauso ir nuo kultūros. Pvz. prostitucija vienose kultūrose yra tabu, kitose – ne. Užtat, tarkime, japonų kultūroje daug didesnis tabu nei mūsuose yra darbas su mirusiaisiais. Net jeigu kultūroje tai ir būtų tabu, daliai žmonių tai vis tiek gali būti priimtina. Be to, tai priklauso ir nuo ekonomikos būklės: kokia alternatyva, gal dar blogesni, mažiau pelningi darbai.
Išimtis: Išties, tokiose srityse yra ir išnaudojamų, į šiuolaikinę vergovę patekusių žmonių, kurie patys to darbo nepasirinko – ypač tose šalyse, kur tokie darbai nelegalūs, juos valdo mafija. Tačiau pasaulyje tokių yra mažuma. Visgi, visada reikia stengtis rinktis viešus, legalius siūlymus, o jei šalyje kas nors nelegalu (pvz. prostitucija, lošimai) – geriau to ir vengti, nes, jei tai pirksite, daug didesnė tikimybė, kad remsite mafiją, šiuolaikinę vergovę ir pan.

Mitas: “Jei vaikai dirba, reiškia, yra išnaudojami ir tokių vietų reikia vengti“
Tiesa: Tai, kad vaikai nedirba, netgi Europoje yra palyginti nauja – nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl vakai nuo tam tikro amžiaus negalėtų dirbti tam tikrų jų jėgoms tinkamų darbų. Neturtingesnėse šalyse reikalinga, kad dirbtų visa šeima, idant galėtų pragyventi. Be to, ta mintis, kad vaikas turėtų nuo 7 iki 18 metų eiti į mokyklą, o paskui iki kokių 22 metų į universitetą, irgi visiškai netinka toms šalims. Nuo 7 iki 22 metų amžiaus trunkantys mokslai reikalingi ten, kur yra didelė intelektualių darbų paklausa, tuo tarpu daugelyje trečiojo pasaulio šalių tų žinių daugeliui nė nebūtų kur panaudoti. Be to, tokiose šalyse skurdas riboja galimybes gauti kokybišką mokslą; mokslas mokamas, daugeliui šeimų neprieinamas ir dar nekokybiškas. Todėl ten įprasta, kad, kaip ir seniau Europoje, vaikai išmoksta amato dirbdami kartu su tėvais, augdami jie įgyja vis geresnių kompetencijų ir atsakomybės. Tai jiems jų šalyse praverčia labiau, nei praverstų aukštoji matematika. Jei vengtumėte vietų, kur dirba vaikai, nuo to ir šiaip jau sunkiai gyvenančioms šeimoms pasidarytų dar sunkiau. Žiūrėkite į vaiką kaip į bet kurį kitą darbuotoją – jei reikia, pirkite iš jo prekes ir paslaugas: lai jis pasidžiaugs užsidirbęs pinigų, labiau pasitikės savimi, pabendraus angliškai, kas jam pravers gyvenime (į mokyklą juk, tikėtina, neina). Beje, verta pažymėti, kad ir Vakarų pasaulyje yra dirbančių vaikų – pavyzdžiui, vaikai vaidina reklamose.

 

---

Kultūra

Daugelis pasaulio kultūrų ir jų tradicijų yra pavojuje – ypač skurdesnėse šalyse, kur dažnas niekina savo vietinę kultūrą, laiko ją atsilikusia ir “elitas” be atodairos seka užsienio madomis. Štai kaip galite padėti išsaugoti vietos kultūras.

Čia svarbūs du dalykai: kad vietiniai suprastų, kad jų tradicijas net užsieniečiai laiko įdomiomis, ir, dar svarbiau, kad iš tų tradicijų išlaikymo gautų pajamas. Jei bus ekonominė nauda, tradicijos niekad neišnyks.

Štai kaip galite padėti:

*Eikite žiūrėti vietinės kultūros. Liaudies menų parodos ir muziejai, tautiniai šokiai, religinės tradicijos, tradicinės šventės ir kita.
*Pirkite suvenyrus, paremtus vietos tradicijomis, o ne kokį visur vienodą magnetuką su miesto pavadinimu.
*Ieškodami vietinės kultūros, rinkitės autentiškas jos formas. Geriau raskite ne turistams pritaikytą vietos tradicijų įkvėptą spektaklį, o autentišką šventę, kur eina ir vietiniai. Aišku, jei tai neįmanoma – tai ir turistams pritaikyta forma geriau, nei nieko.
*Perpraskite tradicijas ir elkitės pagarbiai, arba stebėkite tas tradicijas per atstumą. Jei kažkur privaloma nusiauti – nusiaukite ir pan. Jeigu gerai nežinote, kaip elgtis, nežinote to elgesio prasmės – galite stebėti vietinius, bet pats geriau nemėginkite dalyvauti.
*Pramokite vietinės kalbos užuot bendravę angliškai ar rusiškai ir tikėjęsi, kad vietiniai privalo mokėti tą kalbą. Išmokti keliasdešimt ar 100 turistui reikalingiausių žodžių (skaitmenys, kryptys, “kiek kainuoja?”, “kur yra?” ir kt.) – nesunku, vietiniams tai labai patiks, o ir jums pačiam savaip atskleis kultūrą.
*Sakykite vietiniams, kokia jų kultūra ir tradicijos gražios. Ypač jei vietinis pats jas suniekintų, pavadintų atsilikusiomis. Gal tai nėra gerai ir nėra teisinga, bet tiesa tokia: turisto, baltaodžio, vakariečio parama vietinėms tradicijoms daugybėje tokių vietų sukelia gerokai didesnį efektą, nei vietinio žmogaus parama joms. Vietiniai žino, kad saviškiai, skurdieji, vyresnieji tuo domisi – bet galvoja, kad turtingesni, labiau išsilavinę žmonės, taigi ir užsieniečiai, į tai žiūri iš aukšto, jiems neįdomu, atrodo prasta. Kyla mintis: “Jei kas praturtėja, išsilavina, turi tuo nebesidomėti / taip nebesielgti”. Beveik visos šalys neišvengiamai turtės ir augs žmonių išsilavinimas, o senosios kartos išmirs – todėl labai svarbu, kad tai netaptų mirties nuosprendžiu tų šalių tradicijoms.
*Jei kažkokios tradicijos nepatinka, venkite aštrios kritikos – verta patylėjus išklausyti iki galo vietinio požiūrį; jei visgi kritikuotumėte, sakyti “mano nuomone”, derinti kritiką su pagyromis jums patinkančioms tradicijoms.

Kaip nepadėsite gelbėti vietos kultūros (mitai)

Mitas: “Mokydami vietinius gyventi kaip Europoje/Vakaruose, jiems padėsite eiti progreso keliu”
Tiesa: Reikia atskirti tris dalykus: technologijas, ekonomiką ir kultūrą. Technologijos ir ekonomika gali būti objektyviai tobulesnės ir tikrai galite dalintis savo patirtimi (pvz. pamokyti vietinį naudotis internetu). Tačiau jokia kultūra negali būti objektyviai geresnė: jei, tarkime, kažkur savaitgalis penktadienį, o ne sekmadienį, kažkur rengiamasi atviriau, o kažkur – mažiau atvirai, tai nėra niekuo blogiau. Svetimos kultūros primetimas tik naikins vietos kultūrą ir nepadės išspręsti jokių realių problemų, kurias turi vietiniai. Jei problemą matote jūs, o daugeliui vietinių tai neatrodo problema (ir jie nenori jokių pasekmių, kurios kiltų “problemą” “išsprendus”) – tai tokios problemos nėra ir jos nereikia mėginti spręsti – yra tik skirtingos kultūros. Jei vis tiek norisi primetinėti savo kultūrą, pagalvokite kas jei būtų atvirkščiai – jei tos šalies gyventojai, atvykę į Lietuvą, mėgintų jums piršti savo gyvenimo būdą kaip teisingesnį.

 

---

Ekologija ir gyvūnų teisės

1.Nešiukšlinkite, nors vietiniai ir šiukšlintų.
2.Išmokite atpažinti, kur tausojama gamta, ypač gamtinėse vietose bei pramogose su gyvūnais. Pvz. stebėkite gyvūnų kūno kalbą, pažiūrėkite, ar anapus restorano miške nėra primesta šiukšlių ir t.t.
3.Lankykite vietas, kur ekologija ir gyvūnų teisės gerbiamos, ir nelankykite ten, kur ne. Jei gerbti gamtą pasidarys pelninga – nes daugiau turistų į tai kreips dėmesį – tai ir daugiau verslininkų taip darys.
4.Jei jau atėjote į vietą, kur negerbiama ekologija ir gyvūnų teisės bent jau išleiskite ten kuo mažiau pinigų. Jei dar nenusipirkote bilieto – ir nepirkite. Jei jau nusipirkote – bent jau nepirkite toje vietoje suvenyrų, nepietaukite ir pan.
5.Parašykite internete komentarus apie vietą, kurioje negerbiama gamta ar gyvūnų teisės. Nerašykite abstrakčiai: “Kokia neekologiška vieta!” ar “Su gyvūnais ten elgiamasi žiauriai”, bet labai konkrečiai: ką pats ar pati matėte. Kiti žmonės, kuriems tai irgi svarbu, galės apsispręsti ten neiti ir nepagalvos, kad jūsų komentaras – tiesiog konkurentų ar šiaip piktų žmonių parašytas.

Taip nepadėsite gamtai (mitai)

Mitas: “Didžiausia žala ekologijai – lėktuvų skrydžiai, tad keliaudamas labai žaloji gamtą“
Tiesa: kiekvienas žmogus daug labiau kasmet užteršia gamtą važinėdamas automobiliu, pirkdamas fabrikuose pagamintus daiktus, kasdien naudodamas elektrą iš taršių elektrinių, nei skraidydamas lėktuvu (nes daugelis skraido sąlyginai retai, o pvz. automobiliu, elektra naudojasi nuolat). Lėktuvai tapo patogiu taikiniu ekologijos aktyvistams, nes jais skraido labiau turtingesni žmonės – bet net ir išvis nustojus žmonėms skraidyti, užterštumas žymiai nesumažėtų.

Mitas: “Elektromobiliai ir elektriniai prietaisai nekenkia gamtai taip, kaip benzininiai“
Tiesa: tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esate. Tose šalyse, kur elektra gaminama šiluminėse elektrinėse (kaip Lietuvoje) geriau važinėti benzininiais automobiliais. Tačiau tose šalyse, kur didžiuma energijos išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių – taip, elektromobiliai mažiau kenksmingi aplinkai.

Mitas: “Egzotiškų gyvūnų jaukinimas – gyvūnų teisių pažeidimas“
Tiesa: kas mums egzotiškas gyvūnas, kokioje nors Azijos šalyje gali būti tradicinis ūkio gyvulys ar naminis gyvūnas. Jeigu nematote problemos joti arkliu – neturėtumėte matyti problemos ir joti drambliu, kurie Tailande tūkstantmečius naudojami kaip arkliai.

Mitas: “Mielų gyvūnų valgymas – didesnis gyvūnų teisių pažeidimas, nei nemielų“
Tiesa: Be abejo, neprivalote valgyti, ko nenorite, bet tai, kas mūsuose – naminiai gyvūnėliai, kituose kraštuose gali būti mėsiniai gyvuliai: pvz. Peru – jūros kiaulytės, Korėjoje – šunys ir pan. Objektyviai nėra jokio skirtumo tarp kiaulės ir šuns skerdimo ir valgymo – abu gyvūnai protingi, gali būti auginami kaip naminiai, mieli. Skirtumas – tik kultūroje. Kas be ko, jei esate vegetaras, ir jums bet koks gyvūno valgymas – gyvūnų teisių pažeidimas, tada jūsų moralinė teisė tam priešintis, bet jei nesate vegetaras – neturėtumėte matyti skirtumo.

 

---

Pabaigai

Nereikia turėti iliuzijų – jūsų asmeninis indėlis visais atvejais bus gana menkas – jūs tik vienas, o problemų pasaulyje – milijonai.

Tačiau jei tokiomis etiškų kelionių idėjomis seks daug žmonių (o daug kas ir seka ar stengiasi/nori sekti, tik ne visi žino kaip) – teigiamas turizmo efektas pasauliui bus didžiulis, o neigiamas – gerokai sumažės.

Komentarai