Kelionių organizavimas

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Komentuoti

Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

*JAE man kilo rimtas dantenų uždegimas ir dideli skausmai, dėl ko teko gerti nuskausminamųjų. Kadangi Artimuosiuose Rytuose leidome kelis mėnesius ir dar buvo likę 2 mėnesiai, apsilankiau pas dantistą, gavau reikiamų vaistų, antibiotikų, kurie padėjo numalšinti uždegimą. Dantistas siūlė ir rauti dantį, bet tai buvo labai brangu, o, nuslūgus skausmui, ir nebeskubu – išsiroviau grįžęs Lietuvoje pas savo dantistę už dešimtadalį tos kainos.

*Bolivijoje, žmonai kaip reikiant trukdė dideli aukščiai (ten daug vietų 3-4 km aukščiuose). Iš pradžių mums abiems buvo tipiniai aukštumų ligos simptomai (galvos skausmas ir pan.) – erzinantys, bet nepavojingi ir laikini. Jie praėjo, iš dalies jiems “užbėgome už akių” aklimatizuodamiesi vidutiniuose aukščiuose. Bet vėliau 4+ km aukštyje žmonai ėmė skaudėti krūtinę net nuo nedidelių krūvių. Įtariant “rimtesnius reikalus” (sudėtingesnes aukštumų ligos formas, kurios gali būti ir mirtinos), gavome papildomo deguonies. Jis padėjo tik laikinai, žmona sunkiai galėjo džiaugtis kelione. Tad vėliau nuvykome pas aukštumų medicinoje besispecializuojantį daktarą La Paze – jo išrašyti vaistai padėjo sumažinti simptomus ir kelionė tapo smagesnė. Daktaras siūlė darytis ir papildomų brangių tyrimų, bet tai nebuvo būtina: išsiaiškinus, kad nepavojinga gyvybei ir “nuėmus” nemaloniausius simptomus, tuos tyrimus buvo galima pasidaryti ir Lietuvoje.

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Kitas atvejis: JAE dantistas aiškino, kad “protinį dantį tiesiog rauti pavojinga”, reikalinga daryti kūginio pluošto tomografiją pas juos, antraip esą galima pažeisti nervą. Sava dantistė Lietuvoje paskui tik pasijuokė iš tokių samprotavimų ir išrovė dantį nieko papildomai nesiūlydama…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Turi būti nurodytos diagnozės ir pan., o ne tiesiog kiek sumokėjote. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.

Komentarai

Prieš keliaudami į šalį, žmonės užduoda tokius pačius klausimus.

Štai keli jų: “Koks oras vasarą / žiemą?”, “Kiek valandų skiriasi laikas nuo Lietuvos?”, “Kairiapusis ar dešiniapusis eismas?”, “Kokia ten religija?”, “Kokios rozetės, ar reik adapterio?”, “Kokia jūros temperatūra?”, “Ar vietiniai moka angliškai? Rusiškai?” ir pan.

Kad planuotis būtų paprasčiau, surinkau / pasidariau žemėlapius, kur vos užmetus žvilgsnį galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus apie kiekvieną šalį! Prieš planuodamas kelionę visuomet žvilgteliu į tuos žemėlapius: kokiomis spalvomis kiekviename jų nuspalvinta vieta, kur keliausi.

Dalinuosi šitais žemėlapiais su jumis – viliuosi, padės ir jums planuotis keliones.

---

Laiko juostos

---

Kiek valandų laikas skiriasi nuo Lietuvos. Pastaba: dėl to, kad kai kurios šalys sukinėja vasaros/žiemos laiką, o kitos – ne, dalį metų šie skaičiai gali būti nukrypę per 1 valandą “į šoną”.

---

Eismas (kairiapusis ar dešiniapusis)

---

Jei žadate nuomotis automobilį ar važiuoti savo automobiliu, tikriausiai iškils klausimas, kairiapusis ar dešiniapusis eismas šalyje:

---

Aukštumas (kalnai ar lygumos)

---

Nuo to, ar šalis kalnuota, dažnai priklauso ir galimybė greitai po ją keliauti, nes kalnų keliai daug lėtesni – taigi, skrendant į kalnuotą šalį gali tikėtis, kad neapvažiuosi tik daug, kiek lygumų šalyje. Be to, aukštikalnėse gali reikti aklimatizacijos.

---

Klimatas

---

Būdų skirstyti šalis pagal klimatą yra daug, bet šitas (pagal supaprastintą Koppen skalę) man patinka labiausiai: vos penkios kategorijos, o jau iš karto daug gali pasakyti apie šalį.

Klimato kategorijų reikšmės:
*Tropinis drėgnas – visus metus labai karšta, daug lyja, tankios džiunglės, savanos, daug augalų ir gyvūnų. Mums įprastų metų laikų (vasara-žiema) nėra – galima sakyti, vyrauja amžina vasara. Bet daug kur yra drėgnasis (galingų liūčių ar net uraganų) ir sausasis periodai ir pan. Dienos ir nakties trukmė visus metus skiriasi mažai.
*Tropinis sausas – vasaromis labai karšta, bet sausa: dykumos, stepės, augalų ir gyvūnų rūšių mažai. Naktimis ir žiemomis gali pasidaryti vėsu ar net šalta. Arčiau pusiaujo ir žiemos šiltos, bet toliau pusiaujo žiemos gali būti labai šaltos. Dėl augalų nebuvimo gausūs vėjai ar smėlio audros.
*Vidutinių platumų – yra karštos vasaros ir vėsios žiemos, tačiau minusinė temperatūra reta, o sniegas retenybė, sukelianti rimtų problemų nes niekas tam nepasiruošęs. Pievos, miškai, derlinga žemė.
*Žemyninis – panašus, kaip vidutinių platumų, tik žiemos šaltos, sniegingos. Būdingi aiškūs keturi metų laikai. Vasaros gali būti karštos (pietuose) arba tik šiltos (šiaurėje). Žemyninis klimatas yra ir Lietuvoje.
*Poliarinis – vasarų, kaip jas suprantame, nėra: būna arba vėsu (vasaromis), arba labai šalta (žiemomis). Mažai (ar visai nėra) augalų, gyvūnų. Įspūdingiausios gamtos vietos – ledynai. Būna poliarinės dienos ir naktys (kai vasarą visą parą saulė nenusielidžia, o žiemą – nepateka), ryškiausios šiaurės/pietų pašvaistės.

---

Elektros rozetės

---

Kokių adapterių prireiks? Prieš keliones visada pažiūriu šį žemėlapį ir pasiimu atitinkamus, kad nereiktų pirkinėti vietoje ar be reikalo vežiotis tų, kurių neprireiks.

---

Turtingumas (turtingesnė ar skurdesnė už Lietuvą ir kiek)

---

Mažai dalykų taip lemia šalies atmosferą ir patirtį joje, kaip šalies turtingumas. Nuo to priklauso infrastruktūra (keliai, geležinkeliai), paslaugų kokybė ir pasiūla, švara, kainos, interneto kokybė, žmonių išsilavinimas ir t.t. Aišku, negalima sakyti, kad “Visose turtingose šalyse yra taip, o skurdžiose – taip”, bet net jei kažkas šalyje bus geriau ar blogiau nei jos ekonominis lygis, kitkas stebėtinai atitiks. Štai žemėlapis pagal šalių turtingumą: kuo šalis žalesnė, tuo turtingesnė už Lietuvą; geltonos šalys – panašaus lygio, kaip Lietuva; kuo šalis raudonesnė – tuo skurdesnė už Lietuvą.

---

Išsivystymo lygis (“pirmasis”, “antrasis” ar “trečiasis” pasaulis)

---

Žmonių išsivystymo indeksas apima ir turtingumą, bet taip pat ir švietimą (raštingumą), sveikatos apsaugą (gyvenimo trukmę) ir panašius rodiklius. Būtent šis išsivystymas yra tai, ką šiandien dažniausiai turime omeny sakydami “pirmasis pasaulis”, “antrasis pasaulis”, “trečiasis pasaulis”. Šis žemėlapis suskirsto pasaulį į kraštus pagal išsivystymą. Pirmajame pasaulyje viskas aukščiausio lygio – tai jau “pigų ir paprastą” ten rasti būna sunku. Antrajame pasaulyje irgi gali rasti pirmajam pasauliui prilygstančią aukščiausią kokybę (prekybos centrus, geras ligonines, pramogų erdves), bet nebūtinai visur. O štai trečiasis pasaulis yra tas, ko mažiau drąsūs keliautojai vengia: ypač jei turi mažų vaikų, yra senyvi ar ligoti ir pan. Mums įprastos kokybės transporto, švietimo, ligoninių ten gali nebūti net ir didmiesčiuose.

---

Oro šiluma / šaltis

---

“Koks bus oras?” – vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie šalis. Niekas – net sinoptikai – nenumato visai tiksliai, bet to nė nereikia: metai iš metų tuo pat metų laiku oras būna panašus ir jei keliauji ilgiau, vidutiniškai jį tokį patirsi. Belieka pažiūrėti į tašką, į kurį keliausi, šiuose žemėlapiuose. Jei nelabai norite gilintis į tikslias laipsniųreikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

---

Krituliai (lietaus kiekis)

---

Kiek kur lyja? Atkreipkite dėmesį, kad beveik visame pasaulyje liepą lyja gerokai mažiau, nei sausį, todėl spalvų reikšmės kitos. Jei nelabai norite gilintis į centimetrų reikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

---

Vandens (jūrų, vandenyno) šiluma / šaltis

---

Keliaujantiems poilsiauti vandens temperatūra ne mažiau svarbi nei oro. Štai ji, atitinkamai sausį ir liepą:

---

Kultūra

---

Beveik visą pasaulį pastarąjį tūkstantmetį valdė vos keliolika tautų.

Tai nėra tik istorija: nuo buvusių kolonizacijų / okupacijų ar kultūrinės įtakos priklauso, kokios kalbos toje šalyje populiarios kaip gimtosios ar užsienio kalbos (dažnai – buvusių imperijų kalbos), taip pat susijusi ir kultūra, religija.

---

Religija

---

Nuo religijos priklauso ir kultūra, ir lankytinos vietos (katedros ir vienuolynai? Mečetės ir medresės? Budistų šventovės?), ir praktiniai dalykai: pavyzdžiui, kokia apranga priimtina. Todėl labai svarbu žinoti, kokia religija vyrauja šalyje, į kurią keliauji. Tai – geriausias mano rastas žemėlapis šia tema, kuris parodo ne tik kiekvienos vietovės pagrindinę religiją, bet ir koks procentas žmonių ja seka. Nes, tarkime, atmosfera šalyje, kur beveik 100% – musulmonai, ir kur tik 50%, skiriasi ženkliai.

---

Rašto sistemos

---

Šalyse, kur lotynų raštas, visas nuorodas, meniu ir kita perskaitysi paprastai. Na o kai kuriose kitose tikrai verta pramokti vietines rašto sistemas – bent truputį. Apie pasaulio raštų sistemas esu parašęs knygą.

---

Nusikalstamumas

---

Šalys pagal nužudymus 100 000 gyventojų. Nužudymai labai gerai atspindi bendrą nusikalstamumo lygį šalyje, nes jei daug nužudymų, paprastai ir daug mažesnių nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) – nesaugiose šalyse elgiuosi gerokai atsargiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai, kai tuo tarpu visi kiti nusikaltimai nebūtinai.

---

Žemės drebėjimai ir ugnikalniai

---

Šie reiškiniai veikia tik dalį pasaulio. Tikimybė nukentėti maža, bet jei turite tokių nelaimių fobiją, naudokitės šiuo žemėlapiu ir nekeliaukite, kur daug taškų:

---

Vidutinė gyvenimo trukmė (pavojus sveikatai)

---

Galite paklausti, kodėl turistui aktuali vidutinė gyvenimo trukmė šalyje? Nes ji trumpėja ne šiaip sau: tai reiškia prastesnį medicinos lygį, daugiau nusikaltimų ar nelaimių, įvairių infekcinių ligų buvimą. Tai ypač aktualu, jei šalyje norėsite praleisti daugiau laiko, arba jei esate žmogus, kuriam yra didesnė tikimybė papulti į vietos medikų rankas (pvz. senyvo amžiaus, nėščioji, su tam tikrom lėtinėm ligom). Galbūt į šalis, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė žema, pasirinksite nekeliauti su senais tėvais, labai mažais vaikais, nėštumo metu ir pan.

---

Maliarija

---

Ar keliaujant vartoti vaistus nuo maliarijos, ypatingai saugotis uodų? Tai – asmeninis pasirinkimas, bet jį verta daryti protingai. Dauguma “Maliarijos žemėlapių” yra dvispalviai: “Yra maliarija” arba “Nėra maliarijos”. Tačiau tiesa ta, kad daugelyje vietų kur “Yra maliarija” pavojus ja susirgti ne ką didesnis, nei Lietuvoj pasiutlige, suserga keli žmonės per metus. Tuo tarpu kitose vietose (daugiausiai Afrikoje) maliarijos tiek daug, kad kasmet kai kuriose vietose suserga net 40% visų žmonių! Ilgai ieškojęs pagaliau radau šį žemėlapį, kuris puikiai parodo skirtumus.

---

Kiek ten kitų turistų?

---

Nuo šalies “turistiškumo” (kiek turistų per metus tenka vienam vietos gyventojui) smarkiai priklauso kelionės patirtis. Mažiausiai turistinėse šalyse kitų turistų beveik nesutiksite, o vietiniams būsite egzotika – bet ten gali būti sunku rasti turistinius pasiūlymus, netgi angliškos informacijos apie tas šalis, būsite toks savotiškas atradėjas. Na o labiausiai turistinėse šalyse nesijusite labai autentiškai, užtat bus gausu pasiūlymų specialiai turistams (angliškų ekskursijų, pramogų, angliškai kalbančių daktarų ir pan.). Skaitykite plačiau: Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys.

---

Didžiausi oro uostai

Tik “pradedantys keliautojai”, norėdami nukeliauti kur nors, ieško bilietų tiesiai į artimiausią miestą. Bilietai į mažesnius oro uostus gali būti kelis ir daugiau kartų brangesni, už bilietus į gretimus didesnius oro uostus, kur konkurencija didesnė, reisų daugiau. Kai reisų daugiau, daugiau ir šansų susidėlioti geresnį jungimą, atvykti reikiamą dieną. Tad visada verta patikrinti: gal geriau skristi į artimesnį didesnį oro uostą ir iš ten vykti traukiniu, autobusu, automobiliu ar net atskirai perkamu regioniniu skrydžiu. Šiame žemėlapyje – visi ~35 didžiausi pasaulio oro uostai pagal keleivių skaičių (raudoni), jei kažkuriame regione tokių nėra – tada ten mėlynai pažymėti ir kiek mažesni oro uostai (mėlyna spalva), o jei kažkuriame regione nėra net ir tokių – sužymėti ir vidutinio dydžio oro uostai, tiesiog didžiausi būtent tame regione (žalia spalva).

---

Komentarai

Dalis keliautojų tik dieną prieš kelionę ar – dar blogiau – tik atskridę į šalį pradeda domėtis, kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą. Tai – klaida, nes čia lengva „papulti į spąstus“, kai būdų nusigauti kur reikia nėra arba jie brangesni už lėktuvo bilietą!

Kaip nusigauti iš oro uosto į miestą (ir, grįžtant, kaip nusigauti iš miesto atgal į oro uostą) pasižiūriu dar prieš pirkdamas bilietą.

Taksi ir pavėžėjimas iš oro uosto

Daug žmonių iš ar į oro uostą važiuoja taksi, bet aš to vengiu. Deja, netgi „padoriose“ Vakarų šalyse tarp taksistų daug apgavikų, o ypač apgavystės pasireiškia važiavime iš oro uosto. Užsieniečiams siūlomos 2, 5, net 10 kartų didesnės kainos ir neinama į derybas. Meluojama apie visokius „fiksuotus tarifus“, „priemokas už paėmimą iš oro uosto“ (kartais tokios yra ir iš tikro). Berods niekur pasaulyje nėra pavykę taksi iš oro uosto nuvažiuoti už tokią pat kainą, kokia būtų šiaip važiuojant tokį atstumą taksi tame mieste. Dažnai kainos skyrėsi kartais ir po kelių nusivylimų ant taksistų „dėjau kryžių“.

Geresnė situacija – jei šalyje yra „Uber“ ar jo atitikmuo (pasidomėkite). Ten greičiausiai nebandys apgauti, tačiau „Uber“ atitikmeniui gali būti neleidžiama įvažiuoti į oro uostą (ten būti taksistų monopolis) – tokiu atveju jums reikės išeiti iš oro uosto. Gali būti oro uosto antkainis. Be to, kad išsikviestumėte, reikia turėti internetą. Europos Sąjungoje tai paprasta, bet už ES ribų – labai brangu (dėl didelės interneto kainos), nebent pirktumėte vietinę SIM kortelę. Tačiau SIM kortelės oro uoste dažnai brangesnės, nei miesto centre, kartais jų įsigyti ten neįmanoma. Kartais galima išsikviesti “Uber” su oro uosto WiFi – bet ne visada.

Žodžiu, net ir važiuoti „Uber“ iš oro uosto dažnai išeina sudėtingiau / brangiau, nei šiaip, bent jau jei ką tik atskridai į šalį ir ji nėra ES erdvėje.

Viešasis miesto transportas iš oro uosto

Jeigu nesinuomoju automobilio, stengiuosi nuvykti iš oro uosto į centrą viešuoju miesto transportu. Tai paprastai pigu ir patogu.

Tačiau tam reikia planavimo perkant lėktuvo bilietus: pvz. jei atskrendi naktį, viešasis transportas gali nevažiuoti. Taip pat jei skrendi į kokius pigių skrydžių bendrovių oro uostus atokiau nuo miesto centro, ten irgi viešojo transporto gali nebūti. Į šias aplinkybes atsižvelgiu jau pirkdamas bilietą – nusigavimo iš oro uosto kainą reikia pridėti prie bilieto kainos. Sudėjus gali paaiškėti, tarkime, kad pigiau skristi „brangiomis“ avialinijomis ir atvykti dieną, nei „pigiomis“ ir atvykti naktį į nutolusį nuo miesto oro uostą.

Taip pat, jei norite patogiai iš oro uosto nuvažiuoti į viešbutį viešuoju transportu, verta pasirinkti viešbutį kuris yra greta iš oro uosto važiuojančios viešojo transporto linijos stotelės – kad nereiktų persėdinėti.

Jei galima rinktis viešąjį transportą, geriausiai metro – jis greitas, be to, galima prognozuoti jo važiavimo laiką. Blogiau – autobusai.

Vienas miesto viešojo transporto – ypač autobusų – minusas tas, kad sunku išsiaiškinti maršrutus, grafikus. Ypač trečiojo pasaulio šalyse. Padeda kelionių vadovų knygos (pvz. „Lonely Planet“), interneto paieška.

Oro uosto autobusai ir traukiniai

Tai specializuoti ekspresiniai autobusai ir traukiniai, kurie važiuoja iš oro uosto į miesto centrą ir pakeliui (beveik) nestoja.

Jie skirti turistams, taigi, brangesni už miesto viešąjį transportą. Tačiau tai vienintelis viešasis transportas iš toliau nuo miestų nutolusių oro uostų.

Traukinys beveik visada geriau už autobusą (lygiai kaip metro už miesto autobusą).

Kai kuriuose miestuose įmanoma važiuoti ir miesto viešuoju transportu, ir oro uosto autobusais ar traukiniais. Tokiu atveju paprastai miesto transportu bus nežymiai lėčiau (pvz. 10-30 min.) ir žymiai pigiau. Be to, miesto viešasis transportas stos daugiau stotelių – tai gali būti aktualu, jei viešbutis ne ten, kur atvyksta oro uosto autobusas, bet pakeliui.

Gana geras pavyzdys čia Marakešas. Kai ten keliavau, oro uosto autobusas kainavo 30 dirhamų, kai įprastas – 4 dirhamus. Tiesa, įprastinis, kuriuo ir važiavome, stojo atokiau nuo oro uosto įėjimo. Taksistai net nesileido į kalbas, kad jungtų taksometrą.

Iš oro uostų, kur skrydžiai yra retesni, oro uosto autobusų ar traukinių grafikai gali būti priderinti prie tų skrydžių. Tai yra, tarkime, gali būti neįmanoma atvykti į oro uostą, pavyzdžiui, 1 val. iki skrydžio, nes paskutinis oro uosto autobusas išvyks taip, kad būtų 2 val. iki skrydžio. Patikrinkite grafikus, antraip gali tekti važiuoti taksi. Gerai pamenu, kaip garsiai skundėsi viena lietuvė Stokholmo Skavstos oro uoste: planavo atvažiuoti autobusu, bet tikėjosi, kad jų bus daugiau ir į tą priderintą prie skrydžio pavėlavo, tad teko rūpintis, kad pavežtų. O atstumas didelis – vos spėjo.

Nuomotas automobilis

Daugelyje oro uostų galima išsinuomoti automobilį. Paprastai verta užsakyti iš anksto internetu. Kai kurių nuomos kompanijų oro uoste nėra, bet jos automobilį gali atvežti sutartu laiku.

Nuomotis automobilio vien dėl nuvažiavimo iš oro uosto dažniausiai neapsimoka, bet būna ir išimčių (pvz. JAV, kur atstumai didžiuliai, taksi brangūs, patogaus viešojo transporto daugelyje miestų nėra – jei jums riekia ne į miesto centrą, o į kokį priemiestį, gali vertėti išsinuomoti automobilį).

Jei neapsisprendžiate, nuomotis automobilį ar ne, paprastesnis nuvykimas iš oro uosto gali būti svarbus akstinas apsispręsti. Nes, tarkime, išsinuomotas automobilis gali sutaupyti keliasdešimt eurų važiavimo į/iš oro uosto išlaidų, būti patogus sprendimas, ir paskui dar praversti. Ypač kai nori važiuoti ne į miesto, į kurį atskridai, centrą, o į, tarkime, kitą miestą, atskridai vakare ir pan.

Pėsčiomis iš oro uosto (viešbutis prie oro uosto)

Miestų, kur pėsčiomis gali nueiti iš oro uosto į centrą mažai, ypač su bagažu, nėra daug – nors jei atstumas iki kokių 4 km ir keliauju tik su kuprine, kartais nueinu pėsčiomis, tuo pačiu lengvai susipažindamas su miestu.

Bet jeigu skrydis kyla anksti ryte ar leidžiasi vėlai vakare, galiu pasirinkti viešbutį arti oro uosto. Gal tik vienai nakčiai. Tokiu būdu „laimiu“ miego laiko, be to, galiu išvakarėse paprastai nuvykti viešuoju transportu. Tarkime, jei skrydis atvyksta vėlai vakare, tai pernakvoju prie oro uosto, o ryte, pradėjus važiuoti viešajam transportui, vykstu į centrą. Jei skrydis pakyla anksti ryte, tai išvakarėse atvažiuoju viešuoju transportu į viešbutį ir tada galiu keltis vėliau, nes ryte nereiks niekur važiuoti, nereiks “užsimesti” laiko galimiems kamščiams.

Dažnas viešbutis netoli oro uosto siūlo nemokamo nuvežimo į/iš oro uosto paslaugą, tad net ir tų 500 m ar 1 km eiti nereikės.

Vienas minusas – daiktai. Tarkime, jei paskutinei nakčiai pasirenki viešbutį greta oro uosto, o likusias naktis apsistoji miesto centre. Tai tada iš viešbučio miesto centre greičiausiai turėsi išsiregistruoti, tarkime, 12:00 dienos, o į viešbutį prie oro uosto galėsi įsiregistruoti tik, tarkim, 15:00 dienos, bet ir tada greičiausiai dar nenorėsi, nes juk į oro uostą nori atvykti tik vakare.

Čia pliusas – daugelis viešbučių sutinka leisti palikti lagaminus anksčiau įsiregistravimo ar atsiimti juos vėliau. Taip ir darau. Tarkime, 10:00 ryto išeinu pasivaikščioti miesto centre, susikraunu daiktus ir palieku registratūroje. Kokią 20:00, kai važiuosiu į savo viešbutį prie oro uosto, juos paimsiu ir vešiuos kartu.

Tiesa, panašus sprendimas gali neveikti su AirBnB ir kitokiomis specifinėmis nakvynės vietomis.

Viešbučiai prie oro uosto gali būti šiek tiek brangesni, nei analogiški kitur, bet neretai važiuoti taksi vis tiek atsieitų brangiau, ypač jei užtaikytum “ant apgaviko”, be to, tada sutrumpėtų miego laikas.

Svarbu patikrinti ir iki kada galima registruotis viešbutyje. Jei lėktuvas atskrenda, pavyzdžiui, 23:00, negalima rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 22:00 ir nepatartina net rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 24:00 (juk skrydis gali vėluoti) – geriausia, kur registratūra dirba visą parą.

Komentarai

Skambučiai telefonu, o ypač naudojimasis internetu kelionėse – situacija, kur lengviausia prarasti daug pinigų. Užsimiršus, kelios minutės čia gali kainuoti ir šimtus eurų.

Kaip galima užsienyje skambinti ir naudotis intenetu nemokamai ar už centus? Štai atsakymai.

Nesinaudokite savo SIM kortele už ES ribų

Deja, visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai skambučius iš užsienio, atsiliepimus užsienyje, SMS iš užsienio ir (ypač) naudojimąsi internetu užsienyje apmokestina itin brangiai.

Todėl užsienyje iš savo SIM kortelės neskambinu, nerašau SMS, o internetą prieš kelionę mobiliajame telefone išjungiu. Kad netyčia neįsijungtų (mano žmonai taip yra atsitikę ir tai kainavo 30 EUR), išjungiu dvigubai: išjungiu „tarptinklinį ryšį“, o kitoje nustatymų vietoje – internetą apskritai.

Išimtis – ES šalys, kur telefonu galiu naudotis kaip Lietuvoje (priklausomai nuo plano, gali būti kažkiek mažiau, bet nežymiai).

Tačiau mano veiklai būtina nuolat turėti telefoną ir internetą ne tik ES. Štai ką darau kitose šalyse.

Wifi – kaip rasti ir gauti

Vienas paprasčiausių būdų prisijungti prie interneto užsienyje – viešieji WiFi. Šiais laikais beveik visi viešbučiai, AirBnB tokius turi – taigi, ryte ir vakare nėra problemų su internetu. Visgi, verta pasitikrinti, ar turi ir jūsiškis. Ir net jei pažymėta, kad turi, pažiūrėkite, koks to WiFi įvertinimas (Booking.com WiFi įvertinimus rašo atskirai) – kai kuriose vietose tariamai esantis WiFi išvis ar beveik neveikia.

Dieną WiFi galima rasti restoranuose, prekybos centruose, oro uostuose.

Jei WiFi užrakintas slaptažodžiu, reikia jo paklausti. Jei man būtinas WiFi, paklausę slaptažodžio iškart jį suveskite, ir tik po to, pamatę, kad veikia, užsakykite maistą restorane (jei neveiks – galima bus eiti kitur).

Nors per WiFi įprastai galima tik naršyti internete, o ne skambinti telefonu, tai galima išspręsti – žr. skyrelį „Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)“ žemiau.

Pagrindiniai WiFi minusai:
a)Yra tik kai kur ir negali 100% planuoti, kada turėsi internetą. Ypač skurdesnėse šalyse.
b)Kai kada neva yra, bet neveikia.
c)Net ir kur yra, dažnai priklauso nuo tikslios vietos: pvz. kai kuriuose viešbučio numeriuose yra silpnas.

Šių minusų padeda išvengti vietinė SIM kortelė.

Vietinė SIM kortelė ar eSIM

Jei keliauju į šalį ilgiau nei kelioms dienoms, visuomet įsigyju vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę. Daugelyje šalių jos labai pigios, tekainuoja kelis eurus, o už tiek gaunamo interneto pakanka bent jau savaitei ar kelioms.

Kai kur jau pirkdamas SIM kortelę įsigyji ir tam tikrą skaičių pokalbių minučių, interneto megabaitų. Kitur reikia kortelę pirkti atskirai ir paskui pasipildyti.

Kortelių yra du tipai – fizinės ir eSIM. Fizinės kortelės – tokios, kokias dažniausiai naudoja vietiniai, bet jas turi įsigyti jau toje šalyje ir įsidėti į savo telefoną. Geriausia viską daryti oficialiame salone – tokiu atveju pirksite be antkainio, be to, tikėtina, ir papildymo procedūrą atliks darbuotojai. Paskui prieš išeidamas patikrinu, ar viskas veikia (internetas ir pan.).

Iš vienos pusės, su eSIM paprasčiau – ją gali įsigyti internetu net ir iš namų ir iš karto atvykęs turėsi internetą. Bet iš kitos pusės, su eSIM daugiau galimybių nudegti – yra siūlančių labai prastas sąlygas ir “žvejojančių” turistus kurie nesigaudo vietinėse kainose. Iš patirties, daugelyje šalių už eSIM susimoki gerokai daugiau, nei už fizinę SIM – jei fizinių SIM kainas daugmaž “sulygina” konkurencija, tai koks gerai Google sureitinguotas eSIM teikėjas gali siūlyti ir gerokai prastesnes sąlygas, dažnai net pigiausių šalių eSIM jie parduoda tarsi tai būtų brangios šalys. Taip pat, ar verta rinktis eSIM, priklauso ir nuo poreikių: atistiktinai internetu rastoje eSIM dažnai įeina mažiau gigabaitų ir/ar minučių, nei už panašią kainą didelio vietinio operatoriaus salone įsigytoje fizinėje SIM, tačiau jei keliauji trumpai, o interneto reikia tik vienam-kitam el. laiškui, to pakaks. Jeigu užsuku į šalį trumpam, galiu rinktis eSIM, o jei ketinu būti ilgiau, dirbti per atstumą – fizinę SIM kortelę.

Prieš pirkdamas SIM kortelę, pažiūriu internete, kokie yra planai, nes, jei pirksi eSIM internetu, bus labai daug įvairių kardinaliai besiskiriančių pasiūlymų, dalis kurių visiškai neapsimokės ir tebus “spąstai turistams”. O jei pirksi fizinę kortelę salone – didelė tikimybė, kad susikalbėti nepavyks (jei darbuotojai nemokės angliškai), darbuotojai nesupras, ko tiksliai tau reikia – turi pats pasakyti plano pavadinimą.

Renkuosi tokį planą, kad:
*Jei įmanoma, galiotų visos kelionės metu (kai kurie planai, tarkim, galioja tik 7 d., nesvarbu, kad dar būtų likę pokalbių ir interneto gigabaitų o kelionė toje šalyje gali trukti ilgiau).
*Užtektų interneto gigabaitų. Tai man svarbiausia. Jei turėsiu savo namie (viešbutyje) wifi, skaičiuoju maždaug 1 GB į 5 d. (bet jums gali reikėti daugiau ar pakakti mažiau – žr. „Kiek interneto gigabaitų reikia“)
*Būtų pokalbių ir SMS minimumas. Visada gali prisieiti kažkur paskambinti šalyje, kurioje esi (į viešbutį ar pan.), kita vertus, aišku, daug skambinti nereikės, tad pakanka keliasdešimties ar šimtų minučių, kas paprastai būna minimumas.
*Tarptautiniai skambučiai į šiuos planus niekada neįeina ir to nesiekiu. Jei reikia skambinti, rašyti SMS į Lietuvą ar dar kur, skambinu per internetą (žr. žemiau).

Kadangi su daugeliu SIM kortelių gigabaitai yra riboti, jei tik įmanoma, prisijungiu prie WiFi (viešbutyje, restorane ir pan.), taip taupydamas savo gigabaitus. Aišku, be reikalo nesikankinu: jei WiFi labai lėtas, prastas, trūkinėja, tai geriau naudoju savo SIM gigabaitus.

Prireikus SIM pasipildyti, tai dažnai galima padaryti operatoriaus biure, tačiau tai paprastai nebūtina. Galima nusipirkti papildymo korteles arba pasipildyti SMS žinutėmis ar internetu. Jei tik kur “pagaunu” angliškai kalbantį darbuotoją, to paklausiu, arba bandau rasti internete: nes kai prisieis pasipildyti gali ir nepavykti susikalbėti.

Nors daugelyje šalių SIM kortelę įsigyti paprasta ir gali net kioske, yra šalių, kur biurokratijos daugiau. Pvz. Brazilijoje procesas ilgas, daug kur reikalauja CPF, kas maždaug atitinka vietinį mokesčių mokėtojo numerį. Dar kitur reikalauja pirštų atspaudų ir pan. Jeigu reikalauja daug duomenų, didelė tikimybė, kad jūsų vardu sudarinėja ne išankstinio apmokėjimo, bet mėnesinę sutartį: jei tik įmanoma, nedarykite to, nes bus papildomos problemos atšaukti, gali nurašinėti pinigus nuo kortelės.

Beje, vietine SIM kortele dažniausiai galėsite naudotis ne tik tame telefone, į kurį ją įdėsite, bet ir bet kuriame kitame telefone ar kompiuteryje. Tereiks pasidalinti internetą naudojant “Mobile hotspot” (liet. “Mobilioji saitvietė” ir pan.) funkcija (kai kurie operatoriai, tiesa, sugeba šią funkciją blokuoti, bet tai reta).

Kiek interneto gigabaitų reikia

Kiek gigabaitų reikia labai priklauso nuo to, ką darote su internetu. Yra trys lygiai.

Visų pirma, 1 gigabaitas yra 1024 megabaitai. O čia rašau, kiek megabaitų kas sunaudoja.

*Elektroniniai laiškai (be priedų). Išnaudoja labai mažai: 1 megabaitas apims daug laiškų.
*Interneto naršymas. Vienas puslapio įkrovimas – 1-2 megabaitai (bet gali būti daugiau, jei tinklapyje daug nuotraukų ar yra garsas ar, juoba, video – žr. žemiau).
*Nuotraukų ir dainų/garsų siuntimas. Viena geros kokybės nuotrauka ar daina – 2-10 megabaitų.
*E-knygų, žemėlapių, programėlių siuntimasis. Įvairiai, bet dažnai ~10-100 megabaitų.
*Video žiūrėjimas ir siuntimas. Vienas filmas gali būti ir 1000-8000 megabaitų.

Paprastai video žiūriu ir siunčiu tik prie WiFi – kokį dosnų internetą beturėtum, vienas-kitas ilgesnis video ir jau neturi.

Įprastinių 1 GB 5 dienoms man pakanka gana laisvai rašyti el. laiškus ir naršyt internetą. Galiu internete žiūrėti nuotraukas, bet jų nesiunčiu ir nesisiunčiu failų.

Tačiau kai kuriose šalyse internetas gana brangus ir apimtis mažesnė. Tokiu atveju reikia riboti internetą labiau: iki el. laiškų ir interneto naršymo.

Taip pat turint ribotą internetą verta apriboti mobiliojo telefono ar (jei dalinsies savo internetu į kompiuterį) kompiuterio atnaujinimus, failų (nuotraukų, video) automatinį kopijavimą ir pan. Nes vienas didelis programos atnaujinimas gali “suvalgyti” visą SIM kortelės internetą – o juk pakanka palaukti WiFi.

Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)?

Jei tik įmanoma, skambinu internetu – “Skype”, “Whatsapp” ir panašiom programom.

Tačiau kartais reikia paskambinti ir į mobilų ar laidinį telefoną.

Tokiems atvejams yra kompanijų, kurios “paverčia” skambutį internetu į skambutį telefonu. Tai dažniausiai mokama, bet kainuoja centus. Tokias paslaugas siūlo ir “Skype”, ir lietuvių kompanija “Spykas” bei kitos.

Tiesa, kai šitaip skambini, nerodo tavo įprastinio numerio – tad verta prisistatyti.

SMS žinutes, tuo tarpu, daug kas siūlo siųsti nemokamai iš interneto – SMSdykai.lt ir pan.

Jeigu skambina man, nekeliu ragelio. Verčiau patikrinu telefono numerį – ar nėra kokiame juodajame “spamerių” sąraše – ir jei ne, perskambinu per internetą. Taip išvengiu didelio atsiliepimo mokesčio.

Interneto kavinės

Kadaise prireikus interneto eidavai į interneto kavinę. Dabar to iš esmės nereikia Tačiau kai kuriose šalyse jų dar yra daug ir jos pigios (pvz. Pietų Korėjoje). Jeigu neturite savo kompiuteriu ir reikia padaryti kažką daugiau (pvz. parašyti ilgą laišką), gali būti logiška ten nueiti. Ten internetas bus garantuotas ir greitas. Be to, jei prireiktų ką atsispausdinti, ten irgi gausite.

Komentarai

Pigiais skrydžiais (Ryanair, Wizzair) esame įpratę nuskristi kur trumpam: savaitgaliui, savaitei. Ir grįžti.

Tačiau galima pigiais skrydžiais keliauti ir kitaip. Skrendi į miestą, pabūni kelias dienas ir skrendi tolyn, paskui – dar tolyn. Šitaip pigiais skrydžiais galima pasiekti net tolimus, egzotiškus kraštus pakeliui stabtelėjus 5 ar 7 įdomiuose miestuose!

Tik kaip „susidurstyti“ geriausią maršrutą? Yra daug gerų priemonių, tik ne visi žino!

Čia rašau, kaip nukeliavau pigiais skrydžiais iki Afrikos, pakeliui aplankydamas daug įdomių miestų. Daugelis skrydžių kainavo ~15-40 eurų. Rašau, kaip juos radau, kokiomis programėlėmis ir metodais naudojausi, kiek kainavo.

Nesiūlau mėginti tiksliai pakartoti šią kelionę – nepavyks, nes pigiausių skrydžių akcijos nuolat keičiasi. Tačiau kviečiu pasinaudoti tais pačiais metodais, kad „susidurstyti“ savąjį unikalų maršrutą – kurio niekas kitas už tą kainą irgi turbūt nebepakartos.

Tai nuotraukos miestų ir vietų, kuriuos aplankiau vienos kelionės metu, perskridamas daugiausiai pigių skrydžių avialinijomis:

Priešistorė: į Kanarus aplankant kelis miestus

Pirmą kartą tokią “sudurtinę kelionę” išmėginau 2018 m. per kelionę į Kanarų salas. Bėda: iš Lietuvos į Kanarų salas gerų skrydžių tiesiog nėra. Perkant su oficialiais jungimais, gavau siūlymus ~300 eurų. „Nesąmonė“ – galvoju – „Už tiek esu suskraidęs ir iki Niujorko!“.

Jau seniau žinojau, kad į Kanarų salas ir panašias vietas geriausia skristi su „netikrais jungimais“ Ryanair ar Wizzair. Perki bilietą į vieną miestą, kur skrenda Ryanair/Wizzair, o iš to miesto – į Kanarų salas.

Bet kaip atrasti pigiausius skrydžius, kai variantų begalės? Nepamainomas čia Azair.com puslapis. Ten pakanka įvesti apytiksles datas bei iš kur į kur skrendi – ir tau automatiškai pasiūlys ištisą galimų variantų sąrašą nuo pigiausio [žr. mano Youtube įrašą kaip naudotis Azair.com].

Azair.com ir dar vieną nuostabią funkciją – galimybę pasirinkti, kad „tarpiniuose oro uostuose“ gali praleisti nebūtinai kuo trumpesnį laiką, tačiau ir 2 ar 3 paras. Tokiu būdu pakeliui dar gali ištyrinėti papildomus miestus. Juk nebūtina rinktis pigiausią variantą – gali pasižiūrėti į žemesnę sąrašo pusę ir pasirinkti tokį, kuris, pavyzdžiui, tik 10 ar 20 eurų brangesnis, tačiau pakeliui stoja įdomesniame mieste.

Azair.com pagalba 2018 m. išsirinkau tokį maršrutą:
Į priekį – Vilnius-Milanas-Lanzarotė–Gran Kanarija, praleidžiant dieną Milane ir pusantros Lanzarotės saloje.
Atgal – Gran Kanarija-Madridas-Vilnius, praleidžiant dieną Madride

Tai kainavo iš viso 115 eurų į abi puses (Vilnius-Milanas: 22 eurai; Milanas-Lanzarotė – 33 eurai; Lanzarotė-Gran Kanarija – 23 eurai; Gran Kanarija-Madridas – 20 eurų, Madridas-Vilnius – 17 eurų).

Jei tinka persėdimai bet kur, buvo galima susisukti ir mažiau nei už 100 eurų. Galima buvo, pavyzdžiui, ir į priekį skristi tik su vienu persėdimu. Bet specialiai pasirinkau tokią kelionę, kad ir tarpiniai sustojimai būtų man įdomūs: ne tiesiog “laikas užmušimui”, o irgi kelionės dalis. Ir tai pabrangino skrydį tik keliolika eurų.

Idėja: kaip antroji kelionė į Kanarų salas virto kelione į Afriką

2019 m. vėl prisėjo vykti į Kanarų salas ir šią kelionę nusprendžiau nuspalvinti dar labiau. Kanarų salos šalia pat Afrikos, į kurią iš Lietuvos nusigauti sudėtinga – kodėl neapsilankyti ir tenai?

Čia į pagalbą atėjo Kiwi.com svetainė. Ji leidžia pasirinkti kokį nors oro uostą ir pažiūrėti, kiek kainuoja skrydžiai iš ten į įvairius kitus miestus, kur skristi pigiausia. Nežinojau, kur skrendama iš Kanarų salų ir kiek kainuoja. Patikrinęs Kiwi.com pamačiau, kad be pigių skrydžių iš Kanarų salų į įvairius Europos miestus, santykinai pigūs ir skrydžiai iš Gran Kanarijos į Lajūno miestą Vakarų Sacharoje (Afrika) – ~50 eurų, bet Afrikoje sunku tikėtis mažiau.

Kaip nusigauti į Lajūną? Vakarų Sacharą kai kurios šalys pripažįsta nepriklausoma valstybe, bet ją faktiškai valdo Marokas. Taigi, logiška, kad ten reikės keliauti per Maroką, į kurį pigių skrydžių iš Europos – nemažai. Be to, nors Maroke esu buvęs 2010 m., pasirodė įdomu ten sugrįžti: tada „aplėkiau“ visą šalį, o dabar norėjau ilgiau pabūti keliuose miestuose.

Šitaip jau buvo sudėlioti „kelionės pastoliai“: iš Lietuvos skrisiu į Maroką, iš ten – į Vakarų Sacharą, iš ten – į Kanarų salas, iš kur grįšiu į Lietuvą.

Ilgainiui kelionė dar išsiplėtė – bet apie viską iš eilės.

Kaip nusigauti iki Maroko? Vilnius-Venecija-Fesas

Pirmoji užduotis – nusigauti iki Maroko. Į Maroką yra pigių skrydžių iš Europos, bet ne iš Lietuvos.

Maroke oro uostų daug – iš Europos Ryanair ir Wizzair skraidina net į 11 Maroko oro uostų. Galėčiau spėlioti visokiausius derinius (Vilnius-Marakešas, Kaunas-Kasablanka ir pan.) ir atsitiktines datas bei žiūrėti, kur bilietai pigiausi – bet tai užtruktų begalę laiko. Be to, norėjau ne šiaip nuskristi į Maroką ir kažkur persėsti – norėjau pakeliui pažiūrėti dar ką nors įdomaus Europoje.

Tokiais atvejais nepamainoma pagalba – minėtas Azair.com tinklapis . Jame reikia įvesti iš kur ir į kur skrendi tik apytiksliai – pvz. gali vesti „Iš Vilniaus arba Kauno“ „į Marakešą, Fesą, Kasablanką arba Rabatą“. Parodys visas galimybės.

Dar daugiau, nereikia net vesti tikslios datos – pakanka, tarkime, pažymėti savaitę ar dvi savaites. Ir pagaliau pats didžiausias Azair.com pranašumas: galima nustatyti, kad jums tinka persėdimo oro uoste praleisti 1, 2 ar 3 dienas. Šitaip ne tik atsiras galimybė pakeliui pažiūrėti papildomą miestą – bet ir atsiras daugiau pasiūlymų, galimų jungimų, todėl kaina kris.

Įvedus savo poreikius (2019 m. lapkričio pabaiga, persėdimui iki 3 dienų, iš Vilniaus/Kauno į bet kurį Maroko oro uostą), Azair.com bemat išmetė pasiūlymus, pradedant pigiausiais.

Pigiausius atmečiau. Daugelis buvo per Londoną – bet Londone vien nuvažiuoti iš oro uosto į centrą kainuotų brangiau nei skrydis. Dar buvo per Milaną – bet ten jau buvau 2018 m. ir neatrodė, kad kažką praleidau, dėl ko vertėtų grįžti.

Pasiūlymų Azair.com išmetė tiek daug, kad kiekvienas brangesnis tėra brangesnis nedaug: tad nesunkiai galėjau kokius 20 pasiūlymų praleisti. Pigiausias buvo ~32 eurai, o tas kurį galiausiai pasirinkau kainavo 48 eurus. Per Veneciją. Venecijoje buvau buvęs, bet mano žmona – ne. Be to, buvo dalykų, kurių pamatyti praeitą kartą nespėjau ir buvo įdomu.

Maroko pusėje tas reisas vyko į Fesą. Puiku – tai vienas Maroko miestų, į kurį norėjau grįžti.

Taigi, skridau Vilnius-Venecija, bilietas žmogui kainavo 23 eurus.

Po lygiai 2 dienų skridau Venecija-Fesas, bilietas žmogui kainavo 25 eurus.

Kaip nuvykti į Vakarų Sacharą?

Vakarų Sacharą Marokas laiko savo dalimi. Bet atstumai ten didžiuliai. Ir pigūs skrydžiai į Afriką beveik neatėjo. Taigi, viltis, kad iš Feso galėčiau pigiai nuskristi į Lajūną teko pamiršti – skrydžio kaina būtų buvusi 160 eurų. Ir taip su daugeliu Maroko vidinių skrydžių. O važiuoti autobusu – prarasta labai daug laiko ir vis tiek brangiau, nei pigūs europiniai skrydžiai.

Azair.com veikia ne su visomis avialinijomis – daugiausiai tik Europoje. Todėl čia jau teko paspėlioti. Pasinaudodamas svetaine Flightradar24.com pažiūrėjau, kokie yra oro uostai Vakarų Sacharoje ir į kur iš jų yra keleiviniai reisai (tą patį galima sužinoti ir angliškoje Vikipedijoje). Variantų nedaug – iš Lajūno yra reisai į keturis Maroko oro uostus, iš Dachlos – į tris.

Šįsyk atsidariau Skyscanner.com tinklapį, kuris – pats geriausias, kai žinai iš kur į kur nori skristi ir kada. Įvedi abu oro uostus, datą – ir parodo skrydžius visom avialinijom, su visais persėdimais (jei jų reiktų) bei visas kainas. Kaip ir Azair.com, jis neprideda jokių antkainių. Į šią svetainę įvedžiau reikiamus derinius – pvz. „Kasablanka-Lajūnas“, „Marakešas-Lajūnas“ man aktualiomis datomis. Žr. mano Youtube video, kaip naudotis Skyscanner.

Keli bandymai ir sėkmė, kokios jau sunkiai tikėjausi! „Air Arabia“ siūlė skrydį iš Marakešo į Dachlą už 52 eurus. Afrikoje tai, patikėkite, labai pigu. Kaip vėliau pasakojo Marakešo viešbučio tarnautojas, šis reisas neseniai atidarytas – todėl dabar yra gerų akcijų. Kad galima nuskristi į Dachlą už 52 eurus jam buvo naujiena – pigiausia, ką iki šiol žinojo, 80 eurų iš Kasablankos (tolokai nuo Marakešo ir Feso), o pats į Dachlą taupydamas važiavo autobusu.

Man reisas Marakešas-Dachla buvo netgi triguba sėkmė! Visų pirma, Marakešas, kartu su Fesu – antras iš dviejų Maroko miestų į kuriuos dar norėjosi sugrįžti. Antra, Vakarų Sacharoje aš nenorėjau pamatyti tik Lajūno – norėjau pamatyti daugiau. Galvojau skristi į Lajūną ir gal pavažinėti iš ten – bet kai Vakarų Sacharoje šitokie milžiniški atstumai, būtų susigaišę daug laiko, o ir šiaip nesmagu važinėti pirmyn-atgal.

Na o dabar viskas išsisprendė: jei skrisiu į Dachlą, o iš ten važiuosiu į Lajūną, tai pamatysiu daug Vakarų Sacharos ir tuo pačiu keliu važiuosiu tik kartą.

Paieškojau informacijos apie galimybes iš Feso į Marakešą ir iš Dachlos į Lajūną nuvažiuoti žemės transportu: atstumai jau pakenčiami, ~7 val. Fesas-Marakešas pasirinkau traukinį, Dachla-Lajūnas – autobusą. Bilietus nusprendžiau pirkti jau vietoje – iš anksto nebūtina. Pigiau nei lėktuvu, o, kai keliauji į vieną pusę, ir įdomu: pro langus matai šalį, o viduje – verdantį autentišką gyvenimą (pavyzdžiui, kaip autobuso vairuotojas, sėsdamasis prie vairo, kas kartą taria “Vardan Alacho”, kaip autobusą tikrina Maroko žandarai)..

Beliko paskutinis žingsnis – nusipirkti bilietą iš Lajūno į Kanarų salas. Variantų buvau radęs per Kiwi.com jau pačioje pradžioje. Pirkau ne per Kiwi.com, o per Skyscanner.com – net jei randi pasiūlymą per Kiwi.com, ten jo pirkti neapsimoka, nes Kiwi.com užsideda didelį antkainį. Tada, radus Kiwi.com pasiūlymą, verta tokį patį surasti Skyscanner.com (žinant datas ir kitką, tai – labai paprasta).

Taigi:
Iš Feso į Marakešą važiavau traukiniu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Marakešo į Dachlą skridau lėktuvu „Air Arabia“ – kainavo 52 eurus žmogui.
Iš Dachlos į Lajūną važiavau autobusu – kainavo 19 eurų žmogui.
Iš Lajūno į Kanarų salas skridau lėktuvu „Binter Canarias“ – kainavo 49 eurai žmogui. Didžiausia suma iki šiol pagal atstumą – todėl, kad skrenda ne pigių skrydžių bendrovė. Deja, tai pigiausia, už kiek galima nuskristi tiesiai iš Afrikos į Kanarų salas.

Ką dar nuveikti Kanarų salose?

Turėjau bilietus į Gran Kanariją. Bet nesu žmogus, kuris tik nori gulėti išvertęs pilvą – jei jau kažkur esi, norisi pamatyti kuo daugiau, naudotis progomis.

Taigi, iš Gran Kanarijos nutariau nuskristi dar kur nors.

Jau 2018 m. išbandžiau, kad iš Gran Kanarijos pigiausia skristi į tris kitas Kanarų salas – Fuerteventūrą, Lanzarotę ir Tenerifę. Ten skraidina gana neseniai (2012 m.) „pakilusi į orą“ pirmoji pigių skrydžių bendrovė Kanarų salose „CanaryFly“. 2018 m. su „CanaryFly“ suskraidžiau iš Gran Kanarijos į Fuerteventūrą – kainavo 45 eurus į abi puses. Taip pat aplankiau ir Lanzarotę, iš Vilniaus į Gran Kanariją skrisdamas Vilnius-Milanas-Lanzarotė-Gran Kanarija (reisas Lanzarotė-Gran Kanarija kainavo 22 eurus).

„CanaryFly“ skraidyti net pigiau, nei plaukti keltais. Be to, galima nuskristi ryte, o vakare grįžti – taigi, nereikia nakvoti kitoje saloje, persivežinėti daiktų.

2018 m. skristi į tris mažesniąsias Kanarų salas (El Hierro, La Palma, La Gomera), deja, buvo labai brangu – būtų atsiėję 150 eurų ir daugiau, tad minties ten skristi reikėjo atsisakyti. Nes „CanaryFly“ ten neskraidė, skraidė tik brangioji „Binter Canarias“.

Šiemet patikrinau „CanaryFly“ svetainę vėl – ir pamačiau, kad dabar šios avialinijos jau skraido iš Gran Kanarijos į Hierro salą. Pažiūrėjęs Canaryfly svetainėje visos savaitės skrydžius pamačiau, kad geriausia akcija – ketvirtadieniais ir šeštadieniais, po 22 eurus į vieną pusę. Taigi ir pasirinkau skristi iš Gran Kanarijos į Hierro ketvirtadieniui-šeštadieniui, iš viso už 44 eurus į abi puses, ir taip pamatyti jau ketvirtąją Kanarų salą per dvejus metus, be to, dar ir pačią mažiausią bei mažiausiai palytėtą turizmo.

Turėjau ir dar vieną slaptą svajonę – iš Kanarų salų suskraidyti į kokią papildomą egzotišką Afrikos šalį, į kurią šiaip iš Lietuvos patekti labai sunku. Juk Kanarų salos taip arti Afrikos.

Deja, iš pradžių teko nusivilti – nors iš Kanarų salų yra reisai į kelias Afrikos šalis – be Maroko ir Vakarų Sacharos taip pat į Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Žaliojo Kyšulio Salas – tie reisai ne šiaip brangūs, jie – beprotiškai brangūs. Pvz. suskraidyti į Senegalą ir atgal, kur atstumas – vos 1479 km, arba arčiau, nei Vilnius-Londonas ar Vilnius-Paryžius, kainuoja ~450-550 eurų. Nes skraido tik ta pati brangioji „Binter Canarias“.

Į Žaliojo kyšulio salas iš Gran Kanarijos pigiausiai radau bilietus už 350 eurų, bet dar prisideda leidimas į šalį (50 eurų).

Pigiausia buvo skristi į Mauritaniją. Tiesa, pigiausia sąlyginai – bilietas iš Gran Kanarijos ten ir atgal kainavo 286 eurus. Daugelis žmonių apsieitų ten nenukeliavę. Bet aš noriu pamatyti įvairias šalis ir kultūras. Vertindamas skrydžio kainą vertinu ne tik, kiek kainuoja eurais, bet ir ar galėsiu kada gauti geriau. Į Žaliojo Kyšulio Salas tikrai galėsiu – yra daug skrydžių ir iš Europos, būna „paskutinės minutės“ atostogų pasiūlymų. Tuo tarpu į Mauritaniją iš Europos skrendama tik iš vienintelio Paryžiaus. Bilietas iš Vilniaus į ten su oficialiais persėdimais kainuotų 800 eurų žmogui (skrydis su trim persėdimais), pigių skrydžių ten nėra išvis.

Taigi, dabar galbūt turėjau geriausią gyvenime galimybę patekti į Mauritaniją, o pasiskaičius pasirodė įdomu: dykumos, dykumų miestai, mažai turistų ir ne taip nesaugu, kaip daug Juodosios Afrikos šalių.

Kilo mintis, o gal geriau į Mauritaniją važiuoti iš Vakarų Sacharos ir tada skristi į Kanarus? Pasirodo, ne. Skrydis Mauritanija-Kanarai į vieną pusę kainuotų iš esmės tiek pat, kiek į abi puses. Tokia būna kai kurių avialinijų kainodara, tarp jų – „Mauritania Airways“.

Taigi, iš Gran Kanarijos pasirodė geriausios dvi išvykos:
Gran Kanarija-Hierro-Gran Kanarija – 44 eurai į abi puses
Gran Kanarija-Mauritanija-Gran Kanarija – 286 eurai į abi puses.

Kaip grįžti iš Kanarų salų į Lietuvą?

Ieškodamas grįžimo iš Kanarų salų vėl prisiminiau Azair.com svetainę. Šįkart daviau tokį užsakymą: „Skristi iš (surašiau visus Kanarų salų oro uostus) į Vilnių arba Kauną, persėdimui – iki trijų dienų“. Vėl gavau eilę pasiūlymų.

Dalis tų pasiūlymų buvo skrendant iš Gran Kanarijos, dalis – iš Tenerifės. Man pasirodė įdomesni pastarieji – dar aplankyčiau ir Tenerifę.

Pažiūrėjau skrydžių iš Gran Kanarijos į Tenerifę. Kaip jau žinojau nuo pernai, jie tikrai pigūs, prasidėjo nuo 22 eurų. Ir jų daug. Reiškia, tikrai galiu žiūrėti skrydžių atgal į Lietuvą iš Tenerifės.

Įdomiausias pasirodė per Barseloną – Barselonoje buvau seniai ir įdomu sugrįžti, pažiūrėti, kiek pastatyta Šv. Šeimos katedra, aplankyti vietas kuriose nebuvau buvęs.

Taigi, skrydžių kainos tokios:
Gran Kanarija-Tenerifė – 22 eurai
Po dviejų dienų Tenerifė-Barselona – 23 eurai
Po vienos dienos Barselona-Vilnius – 32 eurai

Šie skrydžiai buvo brangesni, nei įprastai, nes vyko šventiniu laikotarpiu: palei naujus metus. Kitu laikotarpiu galima sutaupyti dar ~30 eurų.

Kokia tokios kelionės kaina?

Be užsukimo į Mauritaniją, pigiais skrydžiais tokia kelionė būtų atsiėjusi 289 eurus (be skridimo ir į Hierro – 245 eurus). Tai yra pigiau, nei tiesiog skristi į Kanarų salas ir atgal, jeigu pirkti eilinės aviakompanijos „jungiamąjį bilietą“ (pvz. Lufthansa) – ir nieko kito neaplankyti, tik Gran Kanariją.

O čia tuo pačiu aplankyta Venecija, du gražiausi Maroko miestai (Fesas ir Marakešas), sunkiai pasiekiamoji Vakarų Sachara (Dachla ir Lajūnas), trys Kanarų salos, Barselona.

Ar galima pigiau? Priklauso nuo laiko ir poreikių. Jei norite skristi „bet kur per bet kur“ – tikrai galima: tiesiog pirkite bilietą su geriausia akcija, iš oro uosto į kurį nuskrisite – irgi bilietą su geriausia akcija ir t.t. Naudokitės Kiwi.com, Azair.com – ir rasite.

Bet jei ir turite konkretesnių norų, kaip šiuo atveju turėjau aš skristi į būtent Kanarų salas – galima rasti gerų pasiūlymų pigių skrydžių bendrovėmis, net jei tai ir nebus bilietai po 1 ar 5 eurus (bent jau dauguma bilietų – tiesiog reiktų stebuklo, kad susidarytų tokių gerų akcijų grandinė kryptimi, kurios jums reikia). Tačiau daugelis bilietų gali būti po 15 ar 25 eurus.

Jei pakanka Europos miestų ir nesiekiate Afrikos ar Azijos, bus dar pigiau. Kaip jau minėjau, 2018 m., kai skridau į Gran Kanariją, pakeliui stabteldamas 3 vietose Europoje (tarp jų Lanzarotės saloje), kelionė atsiėjo 112 eurų.

Kiek laiko trunka tokia kelionė?

Tai labai individualu ir priklauso nuo jūsų. Kadangi aš keliaudamas ir dirbu, man trunka ilgiau, tačiau jei keliaujate intensyviai ir norite tik pamatyti lankytinas vietas, pasiūlymas būtų toks:

Venecija – 3 d.
Fesas – 2 d.
Marakešas – 3 d.
Dachla – 1 d.
Lajūnas – 1 d.
Gran Kanarija – 2 d.
Hieras – 1 d.
Tenerifė – 2 d.
Barselona – 2 d.
Iš viso apie 17 d. – arba dvi darbo savaitės su aplinkiniais savaitgaliais.

Aišku, prie šių dienų reikėtų pridėti papildomas, jei planuojate poilsį paplūdimyje, aktyvų laisvalaikį (serfingas, kaitavimas ir pan.) ar kt. Tokiu atveju, „stotelių skaičių“ galima mažinti. Arba palikti tokį patį, jei atostogos ilgesnės.

Be abejo, realybėje situaciją kiek koreguos siūlomi bilietai: pvz. Venecijoje būčiau norėjęs pabūti 3 d., bet geriausi bilietai buvo su 2 d. persėdimu, taigi, laiką ten patrumpinau.

Taip pat gali kilti klausimas, ar iš viso priimtina tokia kelionė – lėkti nuo vieno miesto prie kito, nuo vienos šalies ir kultūros prie kitos.

Tai priklauso nuo žmogaus: vieniems smagu, kad per vieną kelionę aplanko 5 šalis ir daug „pasaulio stebuklų“, kitiems tai kelia tik nuovargį. Panašiai, kaip ir kelionės autobusu per Europą ar kruizai – vieniems patinka, kitiems – ne.

Man pačiam iš tikro nelabai patinka tokios „greitos kelionės“ – norisi įsigilinti į konkrečią šalį, kultūrą, o ne lėkti nuo vienos prie kitos. Tačiau šiai kelionei padariau išimtį todėl, kad daugelis miestų, kuriuos lankiau man nėra nauji – tad kelionė buvo tarsi sugrįžimas į kai kurias iš tų vietų, kurios gyvenime patiko labiausiai ar kuriose jaučiau, kad dar ne viską padariau, ką norėjau. Tam užteko trumpų stabtelėjimų. Na o “tolimiausi taškai”, kur lankiausi pirmą kartą – tokie, į kuriuos nelabai kaip kitaip ir pateksi.

Kitas galimas trukdis – bagažas. Norėdami pasinaudoti tokiais pasiūlymais, privalote išmokti keliauti, kaip aš – tik su nedidele kuprine. Taip pat nesusigundyti visokiais papildomais aviakompanijų pasiūlymais (laipinimo prioritetas ir pan.). Jei teks į kiekvieną iš begalės skrydžių pirkti bagažą, kelionės kaina gali išaugti kartais ir taip skristi tikrai nebeapsimokės. Be to, ir kur kas nepatogiau keliauti su lagaminu, kai į ir iš oro uosto reikia važiuoti kas antrą ar kas trečią dieną.

Per visą šią kelionę, kaip ir per visas kitas savo keliones pigių skrydžių avialinijomis Europoje ir aplink, aš nė karto:
a)Nepirkau papildomo bagažo.
b)Nepirkau lėktuve maisto.
c)Nepirkau prioritetinio laipinimo.

Visais atvejais pirkau tik bilietą. Kai išmoksti taip keliauti – visas pasaulis pasiekiamas daug lengviau.

Komentarai