Kelionių organizavimas

Svarstote išbandyti kelionę kruiziniu laivu?

Esu plaukęs daug kruizų įvairiuose žemynuose, be to, daug domėjausi šiuo kelionės būdu. Visas savo surinktas žinias – ir plaukimo patirtį – sudedu į šį straipsnį.

Ar kelionė kruizu – jums? Ko iš jos tikėtis? Į kur plaukti? Kada ir kur pirkti? Kokių klaidų nepadaryti, kad kruizas praeitų smagiai ir nekainuotų per daug?

Kaip vyksta kruizas?

Visuose kruizuose kelionės tvarka labai panaši. Ryte laivas atplaukia į uostą ir keleiviai išleidžiami. Pavakarę ar vakare laivas išplaukia.

Taip pat į daugumą kruizų įeina ir „jūros dienos“ (sea days), kurių metu laivas vien plaukia. Kadangi kruizinių laivų greitis – tik ~40 km/h, jeigu du uostai yra toli vienas nuo kito, tenka tarp jų plaukti ištisą parą ar net kelias.

Jeigu jūs – iš tų, kuriems patinka pažinti įvairias šalis ir miestus, arba dar nežinote, ar gerai jausitės laive – rinkitės kruizą su kuo mažiau jūros dienų. Pirmasis mano kruizas buvo tik su viena jūros diena ir penkiomis dienomis uostuose.

Tiesa, jei jūs labiau mėgstate kurortines pramogas nei lankytinas vietas – jūros dienų metu irgi turėsite ką veikti. Šiuolaikiniai didieji kruiziniai laivai – tai tikros plaukiojančios pramogų salos, talpinančios tarp 2000 ir 5500 keleivių. Kiekviename rasite teatrą su reguliariais pasirodymais, baseinus, sūkurines vonias, barus, kazino, atvirus denius su šezlongais deginimusi. Didesniuose būna ir minigolfas, bėgimo takelis, treniruoklių salė, biblioteka, vandens atrakcionai. Tiesą pasakius, yra nemažai užkietėjusių kruizų fanų, kurie netgi uostuose nelipa į krantą (išlipti – neprivaloma). Jie keliauja dėl paties laivo ir jo pramogų. Juk tai – tarsi milžiniškas „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutis.

Tokiems mano pirmajame kruize vieną dieną prie baseino net surengtas suvenyrų turgus – su prekėmis (marškinėliais ir pan.) iš visų pakeliui praplaukiamų uostų. Kad galėtų nusipirkti neišlipę.

Kas (ne)įeina į kruizo kainą?

Tiesa, pirmą kartą keliaujantieji kruizu išgirdę, kad kruize „viskas įskaičiuota“, gali nemenkai nusivilti. Ne, tai nėra apgavystė: išties, galima plaukti kruizu ir neišleisti laive nė papildomo dolerio. Tačiau, deja, daugybė keleivių tyčia ar netyčia laivuose palieka sumas, kartais ir dvigubai didesnes už pradinę kruizo kainą.

Į pačią kruizo kainą paprastai įeina maistas, spektakliai ir koncertai, nakvynė, pagrindinės poilsio ir pramogų zonos (šezlongai, baseinai). Tačiau štai kas beveik visuose kruiziniuose laivuose kainuoja papildomai:

1.Gėrimai.
2.Grožio ir sveikatingumo paslaugos.
3.Ekskursijos ir kitkas, kas vyksta krante.
4.Kai kurie restoranai ir patiekalai.
5.Laivo fotografų padarytos jūsų nuotraukos (nesuprantu, kodėl šiais išmaniųjų įrenginių laikais dar kas jas perka, bet tai labai populiaru).
6.Internetas (beje, labai lėtas ir stringantis).

Jeigu laive kažkas mokama, tai kainos, palyginus su krantu, beveik visuomet pakeltos ne procentais, o kartais – net jei neva yra “40% nuolaida”. Sunkiausia apsieiti be gėrimų. Tiesa, valgio metu jie dažnai siūlomi nemokamai: bet tik tam tikri (pvz. vieną dieną tik citrinų sultys ir šalta arbata, kitom dienom kas kita). Man sutaupyti padėjo susipažinimas su kruizo taisyklėmis. „Carnival“, „Royal Caribbean“ ir kai kurios kitos kruizinių laivų linijos leidžia pirmajame uoste atsinešti į laivą savo gėrimų: kiekvienam žmogui po 12 skardinių (350 ml) ir 1 vyno butelį (750 ml). Be to, „Carnival“ galima dar prieš kruizą kompanijos internetiniame tinklapyje užsisakyti vandens butelių – tokiu atveju jie kainuos nedaug brangiau, nei krante. Kitose kruizinių laivų linijose, tiesa, taisyklės gali skirtis – paskaitykite. Šiaip kiek patyriau jei nėra akivaizdaus piktnaudžiavimo, į didesnio kiekio nealkoholinių gėrimų, vandens atsinešimą linijos žiūri atlaidžiai (t.y. jei keliais buteliais ar skardinėm daugiau – ne kartais).

Nesibaigiantys kruizinio laivo arbatpinigiai

Taip pat į kruizo kainą neįskaičiuoti arbatpinigiai. Ir ne, tai ne tas pats, kas kokiam Lietuvos restorane – palieki pusę euro, jei nori, jei nenori – tiesiog išeini. Kruiziniame laive nuo tavęs juos nuskaičiuoja automatiškai, jeigu neliepi nenuskaičiuoti (JAV, kurioms priklauso dauguma kruizinių laivų, šitaip „nuimti“ „rekomenduojamus“ arbatpinigius be priežasties – labai kultūriškai nepriimtina). Gale gauni „arbatpinigių išklotinę“. Ir sumos didžiulės – mums, tarkime, „automatiniai arbatpinigiai“ pirmojo kruizo kainą pakėlė ~16%. Turėkite tai omenyje.

Be to, be tų automatinių bendrų arbatpinigių, kruizinių laivų kompanijos nuolat mėgina „ištraukti“ papildomus. Kiekviena paslauga, kurią pirksite laive, be oficialios kainos dar bus padidinta keliolika arbatpinigių procentų, o ant čekio boluos tuščia vieta įrašyti papildomai „laisvanoriškai“ „aukai“. Net atsiskaitant laivo parduotuvėje ant kortelių skaitytuvo iššoko siūlymas palikti „arbatos“ kasininkei…

Kodėl? Nes arbatpinigių forma kruizinių laivų kompanijos faktiškai moka savo įguloms algas. Taip sumažėja mokesčių našta. Be to, amerikiečiai pamišę dėl arbatpinigių. Net kur viskas įskaičiuota jie baimingai klausinėja vienas kito „Ar tikrai čia nereikia nieko dar palikti?“. O kruizinių laivų forume vieną ekskursiją krante amerikietis išpeikė, kadangi joje „daug skirtingų gidų ir vairuotojų, todėl, jei važiuosite, ruoškite daug arbatpinigių“. Tame pat forume kitas veikėjas visai rimtai patarė pradedantiesiems kruizų keleiviams: „Tik neneškite arbatpinigių kapitonui“…

Kruiziniame laive, beje, gryni pinigai „nevaikšto“ (išskyrus kazino). Kiekvienas prieš išplaukdamas atsidaro laivo sąskaitą ir atsiskaitinėja savo kajutės raktine kortele. Jeigu kur paprašo kajutės kortelės žinokite – tai mokama prekė ar paslauga.

Kruizinio laivo maistas – puikus ir įvairus

Kaip ten bebūtų, visais savo kruizais likau labai patenkintas. To, kas nemokama – pilnai pakako smagiai praleisti tą metą, kai laivas plaukė. Nors suminė kaina išėjo didesnė, nei viešbučių, kuriais paprastai naudojuos (net pridėjus transporto išlaidas), kokybė ją pranoko labiau, prilygo 5 žvaigždučių viešbučiams, kuriuose aš sau leidžiu apsistoti nebent retai, pigiose valstybėse.

Nemokamų restoranų kruiziniame laive paprastai būna bent keli (pvz. mūsų pirmamae laive “Carnival Fascination” – 6, nors kai kurie jų buvo greta ir dalinosi tais pačiais staliukais).

„Pagrindiniuose restoranuose“ kuriama prestižinė atmosfera: ten kas kartą tiekiamos trijų ar keturių patiekalų vakarienės, maisto reikia laukti ilgai, o padavėjai linkę pašnekėti. Kai kuriais vakarais yra privaloma rengtis elegantiškai (kiek rimtai į tai žiūrima, priklauso nuo kruizinių laivų kompanijos, tačiau net ir „Carnival“, kurios „„cruise elegant“ „dreskodas“ šiaip jau vienas švelniausių, daug kas ėjo vakarieniauti su vakarinėm sukniom ir kostiumais). Į daugelį „pagrindinių restoranų“ negali eiti kada nori: kiekvienai kajutei priskirtas nustatytas valgymo pradžios metas (iki 15 min galima vėluoti).

Taip pat kruiziniuose laivuose būna ir nemokami „paprasti restoranai“ – švediškas stalas ar valgyklos (casual restaurant, buffet). Paprastai kruizuose valgau būtent ten: paprasčiau, gali įsidėti ko nori ir kiek nori, trunka trumpiau, jie atidaryti kokias 9 val. per dieną, o kažkuris maistas (pvz. picos) gali būti tiekiamas ir visą parą. Maisto kokybė – tikrai puiki. „Pagrindiniame restorane“, tiesa, irgi būdavo, kad pavalgydavau skaniai, bet kai pasirinkimas ten nedidelis, negalima paragauti – užsakydamas patiekalą kartais „prašaudavau“. Taigi, mūsų pirmojo kruizo indoneziečiui „pagrindinio restorano“ oficiantui, kaip pridera, išmokusiam net mūsų lietuviškus vardus, beliko sakyti, jog gailisi, kad ateiname taip retai.

Eiti į mokamus laivo restoranus visiškai nesinorėjo: kainos ten ne šiaip sau “priemokos už geresnį maistą” – jos gerokai didesnės, nei kranto restoranuose. Ir taip po kiekvieno kruizo priaugu apie 3 kg svorio… O apsidarius dažname laive atrodo, kad geras 80% keleivių yra nutukę: nežinia ar dėl to, kad Amerikoje paplitęs nutukimas, ar čia ir plaukimo kruizais pomėgis daro savo… Juk labiausiai užkietėję fanai, būna į kruizus leidžiasi ir po keturis kartus per metus – visos jų atostogos taip prabėga. „Aišku, grįžę namo niekam nesakysite tiesos, kiek čia valgėte“ – traukė per dantį keleivius vieno mūsų laivų komediantas.

Kruizinio laivo pramogos – smagybės kas valandą

Kiekvieną vakarą po durimis kajutės tvarkytojas pakiša laivo laikraštį, kur parašyta, kokiu laiku kas vyks rytoj. Prieš kruizą to grafiko negalima sužinoti (nors įvairiuose forumuose kruizų gerbėjai dalinasi skanuotais laikraščiais, bet kiekviename kruize, net to paties laivo, pramogos kiek skiriasi).

Pramogos kruizinio laivo teatre susideda iš laive gyvenančios trupės (šokėjų ir dainininkų) įvairių pasirodymų bei atvykstančių kviestinių atlikėjų, „keliaujančių“ iš laivo į laivą. Atlikėjų pavyzdžiai iš mūsų laivų: afroamerikietė Konsuela Ivy; meksikietis žonglierius; amerikietis, mokantis pamėgdžioti žvaigždžių balsus. Pasaulinių žvaigždžių erdviame laivo didžiajame teatre tikrai nepamatysite, tačiau pasirodymai pakankamai kokybiški, ypač atvykstančių atlikėjų.

Kaiplaukėme „Carnival“ linija, garsėjančia, kaip įpareigoja pavadinimas, pramogų gausa, nuo jų skambėjo visas laivas: eidamas koridoriais išvysdavai čia koncertuojančią grupę, čia didžėjų, čia šokėjus. Scenų buvo apie penkias. O baras laivo gale daugelį vakarų virsdavo „komedijų klubu“, kur pasirodydavo „stand-up“ komediantai. Dar kitur vykdavo viktorinos (tiesa, man pernelyg dažnai susijusios su JAV popkultūra). Kiekvieną valandą laive prasidėdavo po kelis renginius… Panašiai ir kitose linijose, nors renginių pobūdis kiek skiriasi: pavyzdžiui, „Royal Caribbean“, orientuotose į kiek vyresnius ir ramesnius keleivius, šėlsmo buvo kiek mažiau, užtat dar vyko ir įdomios paskaitos (tąsyk plaukėme Kanadoje ir Aliaskoje, taigi, pasakojo apie Kanados raitąją policiją, apie Aliaskos aukso karštinę).

Kruizinių laivų kompanijos tik mažumą pajamų gauna iš pačių kruizų pardavimų. Kitkas – iš mokamų prekių ir paslaugų kruiziniuose laivuose, o taip pat iš patalpų nuomos. Yra kam nuomoti: ištisos įmonės savo produkcija prekiauja vien laivuose! Papuošalais, laikrodžiais, netgi paveikslais. Įprasta, kad pardavimai pateikiami kaip savotiškas šou ar paskaita. Pusė jo bus įdomi ir tikra informacija (tarkime, apie deimantų klasifikaciją), kas liko – reklama („Kaip žinoti, kad nusipirksite tikrą deimantą? Pirkti jį tik mūsų rekomenduojamose parduotuvėse“). Klausytojai iš kajučių ar nuo baseino atviliojami nemokamomis dovanomis ir loterijomis kuriose – labai geri prizai ir didelė tikimybė laimėti. Galima tik įsivaizduoti, kokias apyvartas padaro šios kompanijos, jeigu, tarkime, paskaitoje, kur dalyvavo tik keliasdešimt žmonių, buvo “pralošti” du papuošalų komplektėliai – vienas su deimantais, kitas su safyrais. Loterija tikra – grandinėlę ir auskarus su safyrais laimėjau aš pats.

O per meno aukcioną kiekvienam atėjusiajam – nemokamas šampanas. Nieko keisto: iš pažiūros eiliniai žmonės (amerikiečiai nelinkę demonstruoti turtų) vienas po kito pirko darbus už šimtus ar virš tūkstančio dolerių. Tiesa, mažomis raidelėmis aukciono taisyklėse buvo parašyta, kad tikroji paveikslų pradinė kaina „konfidenciali“ ir, jeigu ji nebus pasiekta, paveikslą gali „nupirkti“ užsislaptinęs aukciono darbuotojas. Taigi, dalis kainų kėlimų buvo konformizmą kurstantis teatras, bet likę pardavimai tikrai tikri. Ir tokie aukcionai organizuojami beveik kasdien, ir jie vyksta daugumoje kruizinių laivų.

Aukciono taisyklės, kurias nelabai kas be manęs nagrinėjo, didžiosiomis raidėmis skelbė ir dar kai ką: siūlydamas kainą kartu prisipažįsti, kad nepatikėjai, jog darbas, kurį perki, yra tinkamas investicijai, o „bet kokie žodžiu mūsų sakyti pažadai negalioja, jeigu nėra parašyti“. Taigi, aišku, visi rumuno pardavėjo šūkiai „Šis paveikslas rinkoje vertas 1500 dolerių, o mes šiandien pardavinėjame už 500 dolerių“ buvo „laužti iš piršto“. Už 1500 namie tokio tikrai neparduosi. Iš tikro dauguma „paveikslų“ ten išvis – perfotografuotos reprodukcijos. Nežinomų Kinijos ar Rytų Europos menininkų. Pirmuose dviejuose kruizuose dar nueėjau į tuos aukcionus, buvo įdomu pažiūrėti – bet paskui jau net dovanėlės nebepriviliodavo, iš esmės visur lygiai tas pats, net kai kurių tų meninikų vardus pradėjau įsiminti (jie “superžvaigždės” yra tik kruiziniuose laivuose, niekur kitur tų vardų negirdėjau).

Kaip geriausiai išnaudoti laiką kruizo uostuose

Vienas didžiausių nuogąstavimų prieš man pasirenkant pirmąją kelionę kruizu buvo: jeigu laivas uoste stovės tik 8 valandas, ar ką aš spėsiu pamatyti, nuveikti? Juk keliauju daugiausiai dėl lankytinų vietų, o ne laivo koncertų… Laimė, visa sistema veikė puikiai ir kruizinio laivo turistų naudai – juk ištisos šalys iš to gyvena. Biurokratijos ten, kur keliavau (Karibuose, Aliaskoje), nebuvo jokios. Nei išlipant, nei įlipant, daugelyje šalių nė netikrino paso – tik kruizinio laivo kortelę (pasitikėjo kruizinio laivo linija, kad kokio nelegalo ji nepriims). Išlipimas trukdavo vos kelias minutes (tiesa, jo pradžia kartais 15-30 min. vėluodavo, bet kartais būdavo ir 15-30 min. anksčiau numatyto laiko), įlipimas – kiek ilgiau, nes dar tekdavo praeiti metalo detektorių. Į laivą sugrįžti reikėjo 30 min. iki išplaukimo.

Girdėjau, kad yra išimčių – tarkime, liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo uostas Baltijos jūros kruizuose, kur laisvai išlipama tik su Rusijos viza (tiesa, laivai ten paprastai stovi dvi dienas).

Prie kruizinio laivo tempo reikėjo kiek prisitaikyti: pirmajame uoste (JAV Mergelių salose) į laivą grįžome per anksti. Tačiau paskui įpratome ir net keliaudami nepriklausomai pamatydavome išties daug – ne mažiau, nei per dieną kelionės ne kruizu. Karibuose dažniausiai nuomodavomės vienai dienai automobilį, nors ne Karibuose, jei būtų normalus viešasis transportas su prieinamais grafikais, galima kliautis ir juo. Jei lankytinos vietos arti viena kitos, galima apeiti ir pėsčiomis (pėsčiomis ir viešuoju transportu daugiausiai kliovėmės Aliaskoje). Visada kruizuose darome taip: iš ryto važiuojame į tolimesnes vietas, o paskui grįžtame arčiau laivo ir paskutinę valandą praleidžiame aplinkiniame mieste, iš kur paprasta per keliolika minučių nukakti į uostą – rizika pavėluoti taip tampa labai menka.

Kitas variantas pasižvalgyti krante – ekskursijos. Ištisa pramonė „kepa“ koncentruotas ekskursijas kruizų keleiviams. Dalis jų parduodama pačiame laive: bus brangiau, bet paims iš laivo ir garantuos, kad laivas neišplauks kol nesugrįši. Antras variantas pirkti ekskursiją internetu: svarbu pirkti iš agentūrų, dirbančių su kruizais: pakaks įrašyti, kokiu laivu atplaukiate ir žinos, kada paimti, kada grąžinti, o jei laivas neatplauks į uostą – grąžins pinigus. Dar ekskursijas galite nusipirkti vos išlipę ir išėję į miestą (uostą, į kurį ką tik atplaukė laivas, visuomet apstoja minios visokių „siūlytojų“). Čia jau kaip pasiseks: derėtis sunku, nes ekskursijų pardavėjai žino, kad vienu metu išlipa tūkstančiai turtingų turistų ir jei ne jūs – pirks kas nors kitas. O ir brangaus laiko deryboms taip nesinori gaišti!

Ekskursijų tik dalis yra pažintinės. Daug jų – pramoginės ar poilsinės: pvz. nuveža į paplūdimį, o vakare parveža, arba nuveža į vietą, iš kur plaukiama kateriu gerėtis koralais, ar važiuojama visureigiais bekele. Kadangi plaukiau į Karibų šalis, kurias lankiau pirmąsyk gyvenime ir į kurias gal negrįšiu, rinkausi tik pažintines ekskursijas, optimaliai išnaudojančias laiką. Tokia pasitaikė tik Sent Lusijos saloje: truko 6 val., o likusį laiką dar skyriau apžiūrėti salos sostinei.

Kaip besižvalgytumėte po uostą, sugrįžti į laivą uoste reikia ~30 min. iki jo išplaukimo – tačiau šiek tiek vėluojančius paprastai laivai dažnai priima, nors jie, lėkdami per uostą, ir sulaukia piktokų bendrakeleivių plojimų. Pavėlavus ilgiau reikia kreiptis į su laivo kompanija bendradarbiaujančią agentūrą, pirkti lėktuvo bilietus iki kito laivo uosto: kiek girdėjau panašių patirčių, tai gali kainuoti ir brangiau, nei kruizas.

Kiekvienoje šalyje iš tikro praleisdavome ilgiau nei 8 val. Į ją įplaukdavome kokia valanda iki laivui prisišvartuojant, o viešnagė baigdavosi valanda po išplaukimo. Tiek laiko matydavosi krantai: kalnai, įlankos, miesteliai. Viršutiniai atviri laivo deniai – puiki vieta jais gerėtis, ypač valgant pusryčius ar geriant kokakolą. Jausmas toks pats, kaip dairytis nuo aukšto pastato stogo – tik tas pastatas juda, atskleidžia vis kitus vaizdus.

Ypatinga patirtis – pirmame ir paskutiniame kruizo uoste. Daug kruizų mylėtojų vos atskridę į pirmąjį kruizo miestą lekia į laivą, dėl ko dienos metu prieplaukoje susidaro milžiniškos eilės. Daug linijų už įlipimą į laivą anksčiau net ima papildomą mokestį. Aš dažniau darau priešingai – pvz. laivas Puerto Riko uostą paliko 22 val., o į laivą atvykau 18:30 (iki 20 val. įlipti privaloma). Tuo metu jau nebuvo jokios eilės. Papildomą laiką verčiau išnaudojau apžiūrėti šaliai, kurioje prasidėjo kruizas. Kita vertus, laive pramogų netrūksta nuo pat pirmos valandos – tad kas anksčiau įlipo, irgi turėjo ką veikti. Tiesa, įlipęs labai anksti negali iš karto eiti į kajutę: jos dar būna nesutvarkytos, bet su visais lagaminais tąsytis neprivalai, nes juos gali atiduoti uosto tarnautojams, kurie nuveža prie kajutės.

Apskritai eilės – kruizo realybė. Jų pasitaiko visur – ypač prie švediško stalo, prie konferansjė. Tačiau visgi didžiumą laiko eilių nėra. Tereikia eiti kažkur tuo metu, kai kiti ten neina – tarkim, pusryčiauti vienam pirmųjų. Pamatęs eilę viename restorane pereidavau į kitą.

Kur plaukti kruizu?

Tiksli kruizo patirtis priklauso nuo to, į kokį pasaulio kraštą juo plauksite. Nors laivai ir įgulos – tos pačios (kas sezoną jie „pervaromi“ iš vieno regiono į kitą), juk skirsis aplinka, klimatas, patirtis uostuose.

Pirmam kruizui aš išsirinkau populiariausią regioną – Karibus. 34% visų pasaulio kruizų keleivių plaukia į tas mažas šaleles. Jos – labai fotogeniškos žvelgiant iš vandenyno, be to, kruizas – geriausias būdas jas aplankyti, nes kiekvienoje yra ką veikti kaip tik maždaug dieną, o keliauti kitais būdais ten brangu. Kruizų sezonas Karibuose – gruodis-balandis, bet aš plaukiau gegužį, jam pasibaigus. Tai – smagu, tada uostai ne taip užkišti kruizų keleiviais.

Dar apie 19% kruizų keleivių – ir turbūt dauguma taip keliaujančių lietuvių – leidžiasi į Viduržemio jūrą, paprastai vasarą ar rudenį. 12% kruizų vyksta šiaurės Europoje: Baltijos, Šiaurės jūrose (vasaromis).

Karibus – kruizų, kaip rinkos, tėvynę – pasirinkome specialiai: visi kiti regionai stokoja kažkurios iš detalių, dėl kurių kruiziniu laivu plaukti šitaip gera. Tarkim, po Europą patogu keliauti ir kitais būdais; šiaurėje klimatas mažiau tinka sėdėjimui atvirame denyje; jei kruizinis laivas švartuotųsi didmiesčiuose – per aštuonias valandas niekaip nespėtum pamatyti visko, kas ten įdomu.

Tačiau visi regionai turi privalumų. Kadaise kruizai tebuvo poros jūrų fenomenas, o dabar kruiziniai laivai jau naršo visus vandenynus, jūras ir net didžiąsias upes. Populiarėja kruizai Azijoje, Persijos įlankoje, Australijoje,Pietų Amerikoje. Daugėja ir keleivių (2009 m. – 18 mln., 2014 m. – 22 mln., nepaisant ekonominės krizės), ir kruizinių laivų, kurių šiuo metu pasaulyje jau – 448. Sparčiai auga ir jų dydis: šiandien didžiausias talpina 5500 keleivių, kai 2010 m. rekordas buvo 4100, 1998 m. – 2600.

Po dviejų kruizų po Karibus (kurių metu vis tiek aplankiau tik dalį Karibų šalių) jau pasirinkau kitokį regioną: pietryčių Aliaską. Ten irgi sunkiai pakeliausi kitais būdais, nes į tuos miestus ir miestelius nėra kelių. Kitas Aliaskos kruizo pliusas: didžiąją dalį mršruto laivas plaukia ne atvira jūra, bet sąsiauriais ir fjordais, taigi, nuostabūs vaizdai į laukines pakrantes, net banginius tiesiai iš laivo mačiau. Aišku klimatas vėsus, lietingas, net vasarą buvo +15 ir pan.: bet nėra to blogo kas neišeitų į gera, deniai buvo tušti (priešingai nei Karibuose) ir galėjau vienas gėrėtis nuostabiausiais saulėlydžiais ir peizažais. Be to Aliaskos kruizai išskirtiniai tuo, kad dažniausiai yra į vieną pusę: mes plaukėme Vankuveris-Siuardas su keturiom stotelėm pakeliui. Taigi, kruizinis laivas ten tarnauja ir kaip transportas iš taško A į tašką B.

Kruizo trukmė: 3, 7 ar 14 dienų?

Pasirinkus kruizo vietą, antras svarbiausias pasirinkimas – kruizo trukmė. Mano išsirinktoji savaitė pasirodė optimali. Laive daug pramogų, tačiau išskyrus kviestinius atlikėjus teatre, pagrindinio restorano trumpąjį meniu ir, aišku, uostus, diena iš dienos jame beveik niekas nesikeitė. Švediškų stalų maistas savaitės pabaigoje jau pradėjo lengvai pabosti (kaitaliojama tik dalis maisto, kai kuriuose laivuose ir tai nežymiai). Koridorių muzikantai tik persirengdavo kitais rūbais (kada nors ir tie komplektai, aišku, ima kartotis).

Dvi kitos standartinės kelionės kruiziniu laivu trukmės – 14 dienų ir 3-5 dienos. Kruizo kaina nesiskirs taip smarkiai, kaip skirsis trukmė: 3 dienų kruizas Karibuose kainuos nedaug pigiau, nei 7 dienų. Todėl trumpi kruizai mažai apsimoka, o vietoj ilgesnio aš tikriausiai rinkčiausi plaukti 7 dienas ir dar pakeliauti kitu būdu.

Kokią kajutę rinktis kruiziniame laive?

Paskutinis pasirinkimas, kurį tenka padaryti dar perkant kruizą – kajutė. Visos jos – lyg viešbučių kambariai, su tualetu ir kasdien tvarkomos kambarinių, kurios (kurie) kiekvieną sykį tradiciškai išlanksto iš rankšluosčių gyvūnėlius (vieno maniškių laivų teatre net buvo pastatytas spektaklis apie rankšluosčių gyvūnėlius, keleiviai mokyti juos lankstyti, pardavinėtos knygelės).

Laivuose būna keturios pagrindinės kajučių kategorijos, nuo pigiausios iki brangiausios:
1.Vidinės (interior) kajutės be langų.
2.Išorinės (ocean view) kajutės su nemažu, tačiau dėl bangų taškymo ir sudėtingo valymo paprastai nešvariu langu. Daugelyje laivų keistas ir išplanavimas: langas yra lovos galvugalyje, pro jį pažiūrėti sunku.
3.Balkoninės (balcony) su balkonu ir kėdutėmis jame.
4.Apartamentai (suite) su balkonu ir didesniu plotu.

Pirmą kartą plaukėme išorine kajute, vėliau – su balkonu. Kokią pasirinkti – priklauso nuo kainų skirtumo būtent tame laive, jūsų pomėgių. Ar jums svarbu rytais atsigerti balkone, ar norite prabudęs matyti jūrą ar uostą ir žinoti, kad už lango jau šviesu? Tik turėkite omenyje, kad, jei jums nebūtinas privatumas, visas laivas – jūsų, taigi, galima į kajutę grįžti tik pernakvoti (vietoje balkono galite sėdėti atvirame denyje).

Kruizinių laivų keleiviai mėgsta pasirinkti ne tik kajutės rūšį, bet ir konkrečią kajutę. Forumai linksta nuo skundų: „kajutėje X girdisi kaip kažkas vaikšto viršuje“, „kajutėje Y ūžia varikliai“. Jei nesate opus ir lengvai užmiegate, nekreipkite dėmesio ir rinkitės „garantuotą kajutę“ (guarantee). Šiuo atveju pirkimo metu pasirinksite tik rūšį, o pačią kajutę jums priskirs vėliau. Du pliusai: „garantuotos kajutės“ dažniausiai pigesnės, be to, dažnai gauni bent šiek tiek geresnę kajutę, nei pažadėta.

Pavyzdžiui, visada imu guarantee ir dar nė karto nedavė pigiausio tos kategorijos kajučių aukšto. Šiaip, kuo aukščiau kajutė, tuo ji daugiau kainuoja. Tačiau kuo aukščiau, tuo labiau supa bangos. Mano žmona tam jautri – tačiau vartodama vaistus nuo jūros ligos (reikia pradėti gerti dar prieš kelionę kruiziniu laivu) ji blogai nepasijuto.

Kruizinių laivų įgulos – tikras Babelio bokštas

Kiekvienas kruizinis laivas turi nematomą pusę. Tarkime, mūsų pirmas laivas turėjo 10 liftais sujungtų aukštų (denių), tačiau žemiausias, kuriame buvo keleivių kajutės – ketvirtasis. Bet lipdamas į jį uoste daugybę langelių mačiau ir trečiame aukšte, o tikriausiai yra ir pirmas, antras. Ten – įgulos zona. Tai, ko keleiviai neturi matyti: varikliai, skalbyklos, medicinos punktas, įgulos kajutės ir… morgas. Juk iš tūkstančių keleivių kruiziniuose laivuose vis karts nuo karto kas miršta…

Kam įdomu sužinoti daugiau, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį serialą „Cruise ship diaries“ apie keleto kruizinių laivų įgulų gyvenimą. Tos įgulos – daugiatautės kaip niekas. Net ir lietuvę vieną sutikome, o kur kas daugiau – indoneziečių, filipiniečių, rumunų, ukrainiečių. Žmonių iš skurdžių, tačiau darbščių šalių. „Pasaulyje daug valstybių nesugyvena, o pas mus tų šalių piliečiai tarpusavyje sutaria puikiai“ – paskutinę vieno kruizų dieną gyrėsi kruizo direktorius, pakvietęs kruizo keleivius į klausimų-atsakymų vakarą su kai kuriais įgulos nariais. Į teatrą atėjo tik kokie dvidešimt keliautojų – dauguma, matyt, įgulos gyvenimo už tų plačių šypsenų pasirenka nematyti, o gal tiesiog krovėsi lagaminus, nes buvo paskutinė diena.

Kruizinis laivas – tai ištisas plaukiojantis miestelis. Įgulos nari būna ir virš 1000 (maždaug trečdalis tiek, kiek keleivių). Įgula turi ir savo „slaptas“ valgyklas (kur gali jaustis laisvai, niekas jiems nepriekaištauja dėl ne taip susisegtų uniformų), poilsio zonas. Uostuose prekybininkai irgi skelbia akcijas laivų įguloms. Bet laisvo laiko jos turi mažai. „Įprasta darbo diena – 11 valandų, laisvadienių nėra, viena plaukimo pamaina – 7 mėnesiai“ – pasakojo mums indonezietis padavėjas. Taupant vietą (įgulos kajučių laive juk ne begalybė) tie patys įgulos nariai atlieka po keletą funkcijų: pavyzdžiui, indas restorano padavėjas, kol neprasidėjo vakarienė, kitoje vietoje surengė fokusų šou, o komediantus vakarais pristatantis komedijų klubo vedėjas dar ir išleidinėjo keleivius iš laivo.

Vyrai iš skurdžių valstybių į kruizinius laivus nusisamdo kaip į gerai apmokamą laikiną tremtį – kad uždirbtų pinigų laukiančioms žmonoms, vaikams. Juk iš šio darbo visą uždarbį galima parsivežti namo: maistas, gyvenamoji vieta laive įguloms nemokama (tik internetas kainuoja). Klausimų-atsakymų sesijoje, tiesa, vyravo vakariečiai animatoriai, ir jiems darbas kruiziniame laive – tai draugai, klajojimas po pasaulį, įvairovė. Kai nuspręs turėti šeimą ir vaikų, jie turbūt šį darbą mes.

Išskyrus tuos, kurie karjeros kopėčiomis pakils aukštai. Kaip kruizo direktoriai, kuriuos laivų įgulos visokeriopai stengiasi paversti savotiška vienos savaitės žvaigžde.

Taigi, kruiziniai laivai turi tamsiąją ar bent „prozišką“ pusę, bet per visas švieseles ir muzikos ritmus keleiviui jos beveik nesimato. Tiesa, sėdėdamas atriume sykį nugirdau, kaip apsauga kamantinėja vieną iš keleivių – tik nesupratau, ar tai išvakarėse laivo bare jam mergina įbėrė į gėrimą klofelino, ar tai jį patį kaltino, kad po vakarėlio su juo pašnekovė ilgam liko be sąmonės.

Plaukiojantis gabalėlis Amerikos

Nors kruizų įgulos įvairiatautės, sakoma, kad kiekvienas kruizinis laivas – tai plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Mat būtent amerikiečiai labiausiai pamilę tokį keliavimo būdą: jie sudaro net 60% žmonių, visame pasaulyje išplaukiančių į kruizus. Net ir kai kuriuose Viduržemio jūros kruizuose vyrauja amerikiečiai. Kai amerikietiškom linijom plaukiau po JAV ir Karibus, tai laive kitataučių keleivių išvis beveik nebuvo. Į klausimą „Iš kur jūs?“, kurį taip mėgsta užduoti kruizinio laivo animatoriai, bendrakeleiviai visuomet atsakydavo kokio JAV miesto ar valstijos pavadinimu – o ne užsienio valstybės. Ir išgirdę žodį „Lietuva“ visi nustebdavo. „Šioje saloje bus kairiapusis eismas – bet juk jūs pripratę“ – pakomentavo vienas vyras, tikriausiai galvodamas, kad visa Europa vairuoja kaip anglai. „Ar Lietuvos mafija turi tokias jachtas?“ – dar teiravosi.

Kiekvienas laivo denis alsavo Amerika. Ekstravertai žmonės, mojuojantys visokiomis moderniomis kameromis, aršios reklamos, burgeriai, hot dogai. Kartą kruizo direktorius net surengė vakarą JAV karinėms pajėgoms pagerbti: vienas po kito buvo paprašyti atsistoti skirtingose pajėgose tarnaujantieji (sausumos, žemės, jūrų), paskui – įvairių karų veteranai (Antrojo pasaulinio jau nebuvo, bet vienas Korėjos karo veteranas dar plaukė), skambėjo himnai.

O gegužės 5 d. laive oficialiai švęsta „cinco de mayo“ – JAV meksikiečių tautinė šventė. Lotyniškų šokių sūkuryje paskendusiai publikai šokėjai dalino meksikietiškus karolius, dirbtiniai ūsus, dirbtinius kaktusus… Kokia gi Amerika be pagarbių linktelėjimų savo mažumoms? LGBT susitikimai irgi kas antrą dieną vykdavo, viename laivų žydų šabas.

Įdomu buvo grįžus iš eilinės aplankytos salos į laivą pasijusti tarsi atsidūrus dar kitoje šalyje, kurios iš tikro toje kelionėje nė nelankiau: JAV. Tačiau jei visgi norite plaukti laivu su kiek daugiau europiečių, rinkitės Europos kruizų linijas: Costa, MSC, TUI.

Amerikoje populiarus posakis, esą kruiziniais laivais plaukia dvi žmonių kategorijos: senukai prie mirties arba jaunavedžiai. Gal tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų, bet dabar kruizai sparčiai populiarėja visose amžiaus kategorijose. Kruizų liniją atidarė ir „Disney“ (šeimoms), o ir mūsų „Carnival“ orientuota į jaunimą (tiesa, Amerikoje ir 35 ar 40 metų žmogus dar laikomas jaunu). Išties, ką veikti laivuose yra visiems.

Kur įsigyti kelionę kruiziniu laivu?

Apsisprendėte įsigyti kruizą? Tą galite padaryti kruizinių laivų kompanijų svetainėse internete. Tačiau prieš tai verta palyginti tarpusavyje skirtingų kompanijų kruizus, tad galite pasinaudoti tokiais tinklapiais, kaip „Cruise Critic“, kur surašyti visi kruizai, jų uostai ir vieno mygtuko paspaudimu galima pažiūrėti kainas.

Kruizus kai kurie žmonės perka labai iš anksto – jau dabar pardavinėjami netgi įvyksiantieji po dviejų metų. Mes pirmąjį kruizą irgi pirkome gana anksti – prieš aštuonis mėnesius. Naudojomės akcija „Early Savers“, pagal kurią esą, jei kruizas atpigs, skirtumas bus kompensuotas. Kruizas išties atpigo 25%, bet paprašyta įvykdyti sąlygas „Carnival“ ilgai „spardėsi“, „nematė“ naujo pasiūlymo: tik po to, kai paskambinome į Ameriką, parašėme keturis el. laiškus, pagaliau sutiko. Deja, kartu keliavusiems žmonėms pasisekė mažiau: kai kruizinių laivų kompanija pagaliau pripažino, kad turime teisę į pinigų grąžinimą, jų kajutės rūšies kaina jau buvo vėl pašokusi, tad jiems nieko ir negrąžino.

Grąžinimas, tiesa, vyksta ne grynais, o „kruizo pinigais“, kuriais galima atsiskaityti tik kruizo metu, tačiau už viską. Iš 400 mums grąžintų dolerių tad pirkome ekskursijas, vandens, sumokėjome ir tuos pusiau privalomus arbatpinigius. Šitaip kruiziniame laive nieko papildomai ir neišleidome. Be to, dalį kruizo pinigų išsigryninome kazino: juk už kruizo pinigus galima pirkti ir žetonus ar teisę sukti automatus, o paskui visa tai galima iškeisti jau į tikrus „žalius“ dolerius…

Atsižvelgaint į visą patirtį, patarčiau pernelyg netikėti visokiais kruizinių laivų kompanijų reklaminiais pažadais ir verčiau rinktis kruizą pagal realią kainą tuo metu, palaukti akcijų su tikra nuolaida (aišku, jei plauksite iš kažkur, į kur reikia skristi, delsti neišeis, nes dar reikės nusipirkti lėktuvo bilietą, kurie gali pabrangti). Kitus kruizus pirkome vėliau.

Visokios akcijos, siūlomos pačiame laive, irgi retam apsimoka: tarkime, kiek skaičiavau, tam, kad apsimokėtų įsigyti „neribotų gaiviųjų gėrimų kortelę“, turėtum išmaukti jų kasdien bent po kelis litrus. O juk didelę dalį kruizo net nebūsi laive…

Bent kartą gyvenime keliauti kruizu – tikrai verta

Kiekvienam, mėgstančiam keliauti, patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti kruizą. Tai – unikali, įdomi kelionės patirtis, kurioje – netikėti vaizdai į gražias vietas iš jūros, aibė pramogų.

Šiaip ar taip, kruizas – tai tik kelionės karkasas. Laivas – tik geras viešbutis, kiekvieną rytą atsiduriantis vis kitame mieste. Ant to karkaso galite statyti ką norite. Galite, kaip aš, nepriklausomai keliauti po aplankomas šalis. Galite rinktis pažintines ekskursijas. Galite poilsiauti – jūros dienomis prie laivo baseino, uostų dienomis artimiausiame paplūdimyje. Galite švęsti – šėlti laive iki išnaktų ir „siaubti“ uostų apylinkių barus. Galite pažindintis su kitais keleiviais visokiuose vienišių vakarėliuose. Galite leisti laisvalaikį aktyviai – juk ir pačiame laive, ir uostuose gausu tokių variantų. Galite net užsiimti savo hobiais: štai mačiau, kaip vienas bendrakeleivis Aliaskoje kiekviename uoste visą dieną praleisdavo tiesiog žvejodamas lašišas nuo kranto.

Kuo skiriasi kruizai tarpusavy?

Straipsnio papildymas: nuo pirmojo mano kruizo praėjo jau ne vieneri metai. Šis straipsnis sulaukė didelio populiarumo, o ir aš pats vis su didesniu ilgesiu prisimindavau kruizą ir Karibus. Taigi, leidausi į antrąjį savo kruizą Karibuose – visai kitokį, MSC kompanijos laivu “MSC Seaside”. Specialiai pasirinkau kitokį kruizą daugeliu prasmių ir elgiausi jame kitaip – taigi, galiu palyginti, kuo skiriasi Karibų kruizai ir kokį rinktis geriausia:

1.Laivo dydis. “Carnival Fascination” (iš pirmo kruizo) talpino 2056 keleivių, o “MSC Seaside” – 4132. Dvigubai didesnis laivas reiškia ir dvigubai didesnę pramogų įvairovę: nuo baseinų iki įvairiausių stilių barų, nuo teminių vakarėlių iki maisto bufete. Jei pirmąjį laivą kruizui įpusėjus jau pažinojau kaip penkis pirštus, tai antrąjį kažin ar pažinau iki kruizo pabaigos. Tiesa, tai reiškė ir visai varginančius atstumus atgal iki kajutės bei užgrūstas populiariausias laivo vietas. Tačiau juk negavęs vietos populiariausiame bare ar prie populiariausio baseino visada gali eiti į mažiau populiarius, kai kurie kurių kažkodėl – visai tušti… Didesniame laive taip pat reikėdavo rezervuoti vietas pagrindiniuose vakaro šou: tai nemokama, bet kadangi teatre tik ~1000 vietų, jie rodyti du-tris kartus per vakarą ir taip būdavo užtikrinama, kad visi keleiviai nesusirinktų tuo pat laiku.

Be šių dviejų laivų dydžių kategorijų, dar yra patys mažiausi ~1000 vietų, dažniausiai jie – ir patys prabangiausi. Manęs jie netraukia: kainos – didesnės bent kelis kartus, o pramogų įvairovė – mažesnė; vienas pliusas nebent kad šie laivai stoja mažesnėse salose, į kurias didieji neįplaukia. Na bet čia nebent tiems laikams, kai būsiu apiplaukęs pagrindines Karibų salas – o tokių dar liko 2-4 kruizams. Geriausia – kuo didesniais laivais.

2.Tautinė keleivių sudėtis. MSC, kaip ir Costa, kompanijos įkurtos europiečių, todėl jos – išimtis iš bendros taisyklės, kad kruizinis laivas – plaukiojantis gabalėlis Amerikos. Klientai įvairiataučiai – gausi europiečių, lotynų amerikiečių (tiesa, lietuvio nesutikom, bet Lietuvoje MSC irgi aktyviausiai siūlo savo kruizus). Tai turi minusų: daug kas skelbiama 4-6 kalbom. Dėl to gaištamas laikas (laivo bingo panėšėjo į komediją kai “Dėmesio, dėmesio, iškrito 44 kamuoliukas” ir panašias frazes pranešėjas paeiliui sakė angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai, ispaniškai ir portugališkai). Be to, mažesnės pasirodymų galimybės: vyrauja pasirodymai, kuriems nereikia suprasti kalbos (cirkas, pantomima ir pan.). “Stipriausia dalis” buvo kostiumai.

3.Salų dydis pakeliui. Pirmame kruize visi uostai pakeliui buvo nedidelėse (iki ~100 000 gyventojų) salose – tokios yra idealios kruizui, nes jas nesunkiai išsamiai aplankai per dieną. Tačiau Karibuose yra ir didesnių šalių, ir antrasis mūsų kruizas stojo dviejose tokiose: Jamaikoje (Očo Rios uoste) ir Meksikoje (Kozumelio saloje). Ateityje stengsiuosi vengti kruizų, stojančių didesnių šalių “užkampiuose”: svarbiausios lankytinos vietos ten dažnai toli nuo uosto, reikia arba rizikuoti (Jamaikoje vos spėjome nuomotu automobiliu sugrįžti į laivą) arba tenkintis mažiau įdomiomis (taip darėme Meksikoje): teoriškai šalį aplankai, bet praktiškai lieki jos nepamatęs. Į didesnes šalis geriau atskristi ilgesniam laikui, o ne stabtelti per kruizą.

4.Laivo amžius. “Carnival Fascination” (iš pirmo kruizo) statytas 1994 m., o “MSC Seaside” – 2017 m. Laivai gerai prižiūrėti, karts nuo karto kapitaliai suremontuojami ir net senesnieji nėra nutriušę. Tačiau metams bėgant keitėsi dizaino filosofija: jei anksčiau, tarkime, vos kelios (prabangiausios) kajutės buvo su balkonais, naujuosiuose laivuose tokių – dauguma. Tai reiškia, kad naujuosiuose laivuose mažiau skiriasi kajučių be lango, su langu ir su balkonu kainos ir už ~100 dolerių priemoką galėjome džiaugtis balkonu.

5.Kajutė. Pirmame kruize plaukėme kajutėje su langu, antrame – su balkonu. Galimybė išeiti apsidairyti į balkoną, prisėsti buvo smagi – pro langą vaizdas gal panašus, bet langas nešvarus, apsitaškęs ir matosi prastokai.

6.Jūros dienos. Pirmame kruize jų buvo viena, antrame – dvi. Dvi jūros dienos irgi neprailgo – tačiau galbūt dėl to, kad laivas – milžiniškas ir jame daug veiklos. Mažame laive galėtų būti nuobodu.

7.Švartavimasis ir tenderiai. Antrajame kruize buvo vienas uostas – Kaimanų salos – kuris bvuo per mažas, kad ten švartuotųsi mūsų kruizinis laivas. Taigi, laivas sustojo atokiau, o nuo laivo į uostą atplukdė mažesni laiveliai, vadinami tenderiais. Minusas – išlaipinimas užtrunka ilgiau. Visų pirma anksti ryte reikėjo atstovėti eilėje prie tenderio bilieto (nemokamo, bet ant jo parašyta, kada tave plukdys). Susidarė eilė ir grįžti į laivą. Informaciją, kokiuose uostuose laivai švartuojasi, o kokiuose gabenama tenderiais (tokių – mažuma), galima rasti internete.

8.Atvykimo į laivą laikas. Pirmame kruize į laivą atėjome prieš jam išplaukiant, o antrame – greitai po įlaipinimo pradžios. Įlaipinimo procesas antrame kruize užtruko apie valandą – greičiau, nei tikėjausi, pasiskaitęs baisių istorijų apie milžiniškas eiles.

9.Audros. Pirmasis mūsų kruizas laiku atplaukė į visus uostus kaip suplanuota. Užtat antrasis dėl blogo oro negalėjo įplaukti į Ocean Cay uostą – jis buvo pakeistas Nasau uostu Bahamuose. Tokiu atveju jokios kompensacijos nepriklauso: kruizų linija privalo tik tave nustatytą laiką plukdyti ir negarantuoja išlipimų uostuose, nors iš paskutiniųjų stengiasi, kad jie įvyktų. Aišku, oro nepasirinksi: bet pasidomėjęs gali sužinoti, kuriuose uostuose kruizams švartuotis sunkiausia, bei kokiu sezonu gausiausiai audrų. Tarkime, kiek kalbėjome su laivo darbuotojais, sustojimus Ocean Cay uoste atšaukia kone pusę kartų.

Dar po poros metų, leidausi į kruizą po Aliaską. Štai, kas skyrėsi ten:

1.Kruizo kryptis: į vieną pusę ar ratu. Dauguma kruizų pradeda ir baigia kelionę tame pat “baziniame uoste”, bet Aliaskos kruizai (ir dar kai kurie) plaukia į vieną pusę Taip keliauti įdomiau, pakeliui keičiasi klimatas, gamta, jautiesi labiau kaip ekspedicijoje.

2.Klimatas. Daugelis kruizų vyksta šiltuose kraštuose, bet Aliaskoje net kruizų sezono metu vėsu. Baseinas, šezlongai ir pan. pramogos jau po pirmos dienos daugeliui baigėsi, užtat iš denių matėsi nuostabūs vaizdai ir niekada nebuvo problemos rasti vietą prisėsti denyje (pavyzdžiui, ten pusryčiauti).

3.Amžiaus kategorija. Kiekvienos kruizų linijos turi savo amžiaus kategoriją, kuri vyrauja. Na, nėra visi keleiviai jos, bet tai matosi. Tiek “Carnival”, tiek “MSC”, vyravo jaunesni – bet tai reiškia apie 35-45 m. Tuo tarpu “RoyaL Caribbean”, kuriuo plaukėme į Aliaską, vyravo jau kokių 55-65 m. žmonės. Daug kas su tuo susiję: nors ir Aliaskos kruize buvo numatyti visokie vakarėliai, ten tebūdavo nedaug žmonių, kai MSC ir “Carnival” laivai tiesiog šėlte šėlo. Ir “Royal Caribbean” keleivių amžius dar ne riba: kaip paskojo dažnai kruizais plaukiantys amerikiečiai, “Princess” ar “Holland America” linijom plaukia dar vyresni.

4.Protingos pramogos. “Royal Caribbean”, priešingai “Carnival” ir MSC, siūlė dar ir paskaitas, kurios buvo įdomios. Kalbu apie tikras paskaitas, o ne apie “paskaitas apie deimantus ir meną”, kurios yra tik užmaskuotos pardavimų reklamos (tokios būna visur).

5.Kaina. Aliaskos kruizai brangesni nei Karibų, kone dvigubai. Tačiau Aliaska ir šiaip brangesnė: tai yra, keliaudamas ne kruizu, tikrai nesutaupytum, nes viešbučiai ir transportas vasaros sezonu ten irgi brangūs.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Pastaba: šis straipsnis rašytas dar iki tapau skaitmeniniu klajokliu ir pradėjau dirbti nuotoliu, keliaudamas dar ilgiau; bet visi patarimai čia galioja iki šiol

---

Kelionių mitai ir tikrovė

---

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

---

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

---

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai

Kur iš Vilniaus skristi, brangiausia, kur – pigiausia? Tai parodo žemėlapis žemiau. Tai – žemiausios įmanomos kainos nuskristi į kiekvieną iš pasaulio valstybių.

Kainos tikrintos su programos “Skyscanner” funkcija, rodančia pigiausias kainas, kurias įmanoma rasti skrydžiui maždaug artimiausią pusmetį. Skrydžių kainos yra už skrydį į abi puses.

Nors kainos keičiasi, bendros tendencijos kurios šalys pigesnės, kurios – brangesnės nuskristi, išlieka tos pačios.

Pigiausi skrydžiai iki 50 eurų: Kaimyninės šalys (Latvija, Lenkija), Vakarų Europa, Ukraina.

Pigiausi skrydžiai po 51-125 eurus: Tolimesnės Vakarų Europos šalys (Airija, Islandija, Ispanija), Vidurio Europa (Čekija, Austrija, Šveicarija), Rytų Europa (Turkija, Rusija).

Pigiausi skrydžiai po 126-300 eurų: Balkanai (buvusi Jugoslavija, Graikija, Rumunija, Bulgarija), greta Europos esančios Artimųjų Rytų, / Vidurinės Azijos / Šiaurės Afrikos šalys (Iranas, Kazachija, Marokas, Jordanija), JAE, JAV.

Pigiausi skrydžiai po 301-600 eurų: Rytų ir Pietų Azija (Kinija, Indija, Japonija, Tailandas, Vietnamas), Rytų Afrika (Kenija, Etiopija), Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija (Egiptas, Omanas, Uzbekija, Tadžikija), Kanada, Brazilija.

Pigiausi skrydžiai po 601-1000 eurų: Australija, Lotynų Amerika (Čilė, Meksika, Argentina), Juodoji Afrika (PAR, Namibija, Tanzanija, Nigerija), mažiau populiarios Azijos šalys (Filipinai, Pietų Korėja, Indonezija, Kambodža, Birma).

Pigiausi skrydžiai po 1001 eurą ir daugiau: Naujoji Zelandija, Okeanija, mažiau populiarios Lotynų Amerikos ir Juodosios Afrikos šalys (Venesuela, Bolivija, Zimbabvė), Grenlandija.

P.S. Pasitaiko ypatingų akcijų, aviakompanijų klaidingai nustatytų kainų ir pan., dėl kurių galima atrasti dar geresnių pasiūlymų, pavyzdžiui, išskrendant iš vieno miesto, o grįžtant į kitą. Tačiau šiame straipsnyje aprašytos įprastinės mažiausios kainos, kurias galima gauti beveik visada (jei nereikia skristi konkrečiomis datomis, o galite skristi ir grįžti bet kada ateinančiais metais).

Komentarai

Kelionių vadovų knygos – geras būdas greitai susipažinti su šalimi, sužinoti viską, kas svarbiausia turistui. Lankytinas vietas, praktinius dalykus, svarbiausias vietinės kalbos frazes, faktus apie istoriją, kultūrą, meną, politiką.

Yra kelios populiariausios kelionių knygų serijos. Kiekviena jų susideda iš dešimčių ar šimtų knygų apie daugelį pasaulio valstybių, parašytų panašiu tai serijai būdingu stiliumi.

Dažniausiai naudojuosi keturiomis žemiau įvardytomis serijomis, kurias paprasčiausia gauti. Čia rašau jų pliusus ir minusus.

Eyewitness guides

Eyewitness – tikriausiai populiariausios Lietuvoje kelionių knygos, mat tai vienintelė iš didžiųjų serijų, kurios svarbiausios lietuviams knygos išverstos į lietuvių kalbą.

Eyewitness šūkis “Vadovai, parodantys jums tai, apie ką kiti tik pasakoja” yra pagrįstas. Šie kelionių vadovai spalvoti, juose – daugiausiai iš visų nuotraukų ir schemų. Maždaug pusė visų aprašytų vietų specialiai nufotografuotos (“Eyewitness” teigia siunčianti į vietą fotografus su misija daryti nuotraukas)

Kiekvienai lankytinai vietai (miesteliui ar miestui, o didmiesčiuose – objektui) skiriama po pastraipą. Kiekvienam didmiesčiui ar provincijai – po skyrių su įžanga bei planu, pagal kurį galima rasti įdomybes. Šitie skyriai ir sudaro liūto dalį knygos.

Be lankytinų vietų aprašymų būna bendra knygos įžanga, o taip pat “praktinių dalykų” skyrius pabaigoje. Ten trumpai aprašyta ir viešbučių, restoranų: bet ši dalis toli gražu nėra stipriausia, ne visos vietovės turi savo aprašymus, todėl jeigu pagal kelionių knygą renkatės kur nakvoti ar valgyti, “Eyewitness” nelabai geras pasirinkimas. Ir priešingai: geriausias “Eyewitness” tiems, kam aktualu tik išsirinkti lankytinas vietas – jų aprašai čia “išgryninti”, “neperskirti” visokiais praktiniais patarimais.

“Eyewitness” stengiasi pateikti faktus, o ginčytinais atvejais viską aprašo iš tos pusės, kaip įprasta sakyti aprašomoje valstybėje (t.y. “Eyewitness” knygos yra tarsi puikiai susisteminti vietinių turizmo informacijos punktų bukletai). Kai rašoma apie “eilines valstybes”, tokį “rašymą per vietinę prizmę” vertinu kaip pliusą: kartu susipažįsti su vietiniu požiūriu.

Tačiau kai kalbama apie diktatūras, kurių “oficiali istorija” gerokai “susukta”, prifarširuota ideologinių “terminų”, tai nebūtinai gerai, nes tam, kad viską suprastum, turi jau nemažai žinoti iš anksto – o kelionių vadovų knygų tikslas juk yra pristatyti šalį “nuo nulio”. Labiausiai įstrigęs pavyzdys iš kelionių vadovo po Kubą: jame minimas “Muziejus, kuriame eksponuojamos praeitų savininkų neteisėtai įsigytos meno vertybės, kurias perėmė valdžia”.

Ne, tame muziejuje nėra kontrabandininkų ar nusikaltėlių daiktų. Tiesiog valdžion atėję komunistai nacionalizavo ir į tą muziejų suvežė visas Kubos privačias vertybes, paskelbę, kad meno vertybių privati nuosavybė pati savaime neteisėta. Geriau, turbūt, kelionių vadove būtų buvę rašyti tik faktus, nenaudojant nei ideologinės, nei jai priešiškos terminologijos, pvz.: “Muziejuje eksponuojami po komunistinės revoliucijos nacionalizuoti meno kūriniai”. Laimė, “Eyewitness” kelionių vadovų po diktatūras mažai, nes ši serija orientuojasi į turistų labiausiai pamėgtus kraštus – todėl su šia problema greičiausiai nesusidursite. Pripažinsiu, kad asmeniškai “Eyewitness” man – mėgstamiausios kelionių knygos.

“Eyewitness” vadovai būna trijų rūšių. Šalių, didmiesčių (pastarieji dar turi gale miesto atlasą) bei sutrumpinti “dešimtukų”, kuriuose pateikiami tik įdomiausi atitinkamos rūšies vietų dešimtukai, pvz. “dešimt gražiausių bažnyčių” (naudinga trumpiems sustojimams).

Rekomenduoju jums “Eyewitness” jei:
• Jums svarbiausia – pasirinkti vietas, kurias lankysite, bei sužinoti apie jas.
• Kur apsistoti ar pavalgyti renkatės ne pagal kelionių vadovo knygą.
• Norite tiesiog faktų ir “nemeluojančių” nuotraukų, o ne kažkieno nuomonės apie šalį.
• Svarbu iliustracijos.

Lonely Planet

Iš pažiūros “Lonely Planet” atrodo daug liūdniau, nei “Eyewitness”: nespalvoti, beveik be nuotraukų (vos kelios spalvotos įklijos su 10-20 gražiausių šalies vietų vaizdais). O kaina ta pati, kaip “Eyewitness”.

Tačiau teko girdėti mintį, kad “Pasižiūrėti į nuotraukas geresnis Eyewitness, o paskaityti – Lonely Planet”. Su ja sutinku tik iš dalies.

Mat jei kalbėti apie lankytinų vietų aprašymus, tai “Eyewitness” informacijos gausa tikrai nenusileidžia “Lonely Planet”, o dėl “Eyewitness” nuotraukų išsirinkti ką lankyti pagal jį paprasčiau.

Tačiau kitų žinių “Lonely Planet” tikrai pateikia daugiau. Maždaug pusė kiekvieno skyriaus apie miestą ar regioną čia skiriama praktiniams dalykams: restoranams, viešbučiams, transportui. Ilgesnė ir bendra įžanga apie šalį. Itin didelis pliusas: puikūs, specialiai parengti planai (dažniausiai neįtikėtinai tikslūs net vietose, kur pirktiniai žemėlapiai ar GPS tikslumo stokoja). Tiesa, planai turi vieną minusą: vietovės juose sužymėtos tik sunumeruotais taškais. Todėl greitai atrasti, kokia vietovė yra šalia – sunku.

Perteikiamų požiūrių klausimu Lonely Planet eina į kitą kraštutinumą nei Eyewitness Guides, mano nuomone, dar blogesnį. Jos kelionių vadovuose reiškiniai vertinami išimtinai per Vakarų prizmę, net pamokslaujama aprašomoms valstybėms. Pavyzdžiui, žodis “apsišvietęs” (“enlightened”) Lonely Planet vadovuose paprastai vartojamas kaip žodžio “vakarietiškas” sinonimas. Dažniausiai “Lonely Planet” kritikuoja tas vietines tradicijas, kurios neatitinka kultūrinio marksizmo, sekuliarizmo, feminizmo arba ekologijos idealų.

Lonely Planet knygas beveik visas be išimties rašo vakariečiai, dažnai – hipiški, jie pristatomi įžangoje, tad Lonely Planet kelionių knygos labiau nei dauguma kitų yra autorinis darbas su asmeninėmis nuomonėmis. Tiesa, tos nuomonės, matyt, leidyklos peržiūrimos, nes visų autorių gana panašios. Šiaip ar taip, savo pažiūras “Lonely Planet” leidykla dėsto ir atvirai: pavyzdžiui, kiekvienoje knygoje reklamuojamos aukos ekologiniams tikslams (argumentuojama, kad skrydžiai, kuriais keliaujate, teršia gamtą – tad gal reikėtų paaukoti nurodytai organizacijai).

Beje, politizuodami savo kelionių knygas “Lonely Planet” net yra pridarę bėdų keliautojams. Štai “Lonely Planet” kelionių vadovą “Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas” Azerbaidžano muitininkai nuolat konfiskuoja. Mat Kalnų Karabachas jame aprašomas kaip nepriklausoma valstybė. Toks “Lonely Planet” užsispyrimas tikrai stebina, nes toje pačioje knygoje analogiškų situacijų Abchazija ir Pietų Osetija aprašomos kaip Gruzijos regionai.

Rekomenduoju “Lonely Planet” jei:
• Ketinate savarankiškai vaikščioti ir važinėti po miestus, todėl reikia gerų žemėlapių.
• Remdamiesi kelionių knyga ketinate rinktis kur apsistoti ar pavalgyti.
• Manote, kad pasaulyje pasitaikantys esminiai požiūrio skirtumai nuo įprasto Vakaruose – kitų šalių atsilikimo ženklas.

Insight Guides

Iš pirmo žvilgsnio “Insight Guides” kelionių knygas lengva sumaišyti su “Eyewitness”. Jos irgi baltais pastorintais viršeliais, spalvotos, pilnos nuotraukų.

Tačiau žvilgtelėjus į tas nuotraukas iškart aišku, kad tai – kita serija. Mat lankytinų vietų nuotraukų ten beveik nėra. Vietoje to, pridėta visokių atsitiktinių aprašomos šalies vaizdų: turgaus prekeivis, taksi automobilis, eilinė miesto gatvė, besimaudantis vasarotojas ir pan.

Man iš tokių nuotraukų naudos mažai: kelionių vadovų knygas paprastai skaitau tam, kad išsirinkti, ką veikti kelionės metu. Tuo tarpu atsitiktinių “gatvės vaizdų” šiaip ar taip kiekvienas prisižiūri kelionės metu, ir dar išsamesnių / gyvesnių, nei galima perteikti knygoje.

Informacijos prasme “Insight Guides” turi bene stipriausias iš pagrindinių kelionių vadovų įžangas su bendro pobūdžio informacija apie šalis: jos sudaro iki trečdalio knygų, jose išsamiai ir iliustruotai aprašoma istorija, menas, kultūra, gamta ir kita.

Toliau seka skyriai apie vietoves. Tai – rišlūs tekstai, o ne sąrašai; akcentuojamos įdomybės, o ne praktiniai dalykai. Keli žemėlapiai būna, bet jie – netikslūs, eskiziški: realybėje vingiuotos gatvės nubraižytos kaip tiesios ir pan.

Atsižvelgiant į šias “Insight Guides” kelionių vadovų knygų savybes, galbūt šios knygos geriausios ne planuotis konkrečią kelionę, o skaityti dar prieš apsisprendžiant, kur važiuoti. Jomis galima džiaugtis ir apskritai nekeliaujant, tarsi vadovėliais apie tam tikras šalis.

Rekomenduoju “Insight Guides” jei:
• Norite daug sužinoti apie pačią šalį ir jos kultūrą.
• Svarbu iliustracijos.
• Patinka meniški nuotraukų albumai.
• Skaitysite kelionių vadovą tam, kad apsispręstumėte, į kokią šalį keliauti.

Rough Guides

Rough Guides kelionių vadovai buvo sukurti “pigioms kelionėms”, vadinamiesiems “kuprinėtojams” (backpackers), kurie visą “turtą” nešiojasi su savimi ir gyvena geriausiu atveju hosteliuose. Ir “Rough Guides” pavadinimas reiškia “Šiurkštūs vadovai” – aliuzija į tai, kad pagal juos prabangiai nekeliaujama, o ir pats dizainas būdavo “šiurkštus” – vien nespalvotas.

Pamenu, kad ~2005 m. “Rough Guides” būdavo rašoma, tarkime, kaip nakvoti traukinių stotyje ant suolelio neatkreipiant policininkų dėmesio (siūlė įsidėmėti naktinius traukinius ir policininkui pažadinus sakyti, kad lauki kaip tik to, kuris tuo metu turėtų išvykti).

Bet dabar atrodo, kad “Rough Guides” tapo “Lonely Planet” kopija: irgi atsirado spalvotų įklijų, aprašomi visų segmentų viešbučiai. Visgi, kažkiek polinkio į “pigiausiąjį keliautojų porūšį” liko.

Tačiau bendrai paėmus, “Lonely Planet” nuo “Rough Guides” beveik neskiriu – labai jau jie panašūs tiek išvaizda, tiek tekstais.

Vienas “Rough Guides” pliusas – jų žemėlapiuose lankytinos vietos pažymėtos ne numeriais, o žodžiais, todėl susigaudyti lengviau.

“Rough Guides” vieninteliai iš didžiųjų kelionių vadovų knygų pardavinėja savo puslapius reklamoms. Jų, tiesa, nelabai daug, bet jei nenorite brangiai sumokėję už knygą dar regėti reklamas, rinkitės kitus vadovus.

Rekomenduoju “Rough Guides” jei:
• Žr. “Lonely Planet” rekomendacijas.

Culture Shock

Jei daugelis kelionių vadovų koncentruojasi į lankytinas vietas ir tik mažesnę dalį skiria šalies kultūrai, gyvenimui, praktiniams dalykams, tai Culture Shock – atvirkščiai.

Šie vadovai po šalis nėra skirti keliautojams, o labiau emigrantams: pasakojama ir kaip įsikurti, su kokiomis problemomis, kultūriniais šokais teks susidurti. Dalis to bus tiesiogiai aktuali ir keliautojui (pvz. kaip derėtis ar rasti sąžiningas parduotuves, kaip naudotis viešuoju transportu, neįžeisti vietinių ar su jais susikalbėti), kita dalis – tiesiogiai neaktuali (kaip rasti darbą, butą, vaikui auklę ar mokyklą), tačiau ir ši dalis būna labai įdomi norint perprasti šalį, suprasti, su kuo susiduria vietiniai (juk jie irgi ieško darbo, mokyklos ir t.t.).

“Culture Shock” knygas dažnai rašo vakariečiai, emigravę į tas šalis ir patys su viskuo susidūrę “nuo nulio”, bet jau pagyvenę ne vienerius ir ne dvejus metus. Taigi, viskas rašoma akimis panašaus žmogaus, į mus. Jeigu rašytų vietiniai, galbūt, kai kas jiems atrodytų taip savaime suprantama, kad net nepaminėtina, nors užsieniečiams kaip tik tai “bado akis”. Jeigu rašytų keliautojai, galbūt akcentuotų įdomias vietas ir tradicijas, kurios nebūtinai labai aktualios šiandienių žmonių kasdieniniame gyvenime (na, kaip rašant apie Lietuvą akcentuoti sodus ar kankles). Tuo tarpu “Culture Shock” aprašo eilinį gyvenimą šalyje, kuris yra vis tiek neeilinis užsieniečio akims.

“Culture Shock” skaitau ne kaip kelionių vadovą, bet kaip papildymą jam, įdomią knygą paskaityti pakeliui į šalį. Čia mažai nuotraukų ir daug teksto, tad knygos labiau skaitomos kaip grožinė literatūra: nuo pradžios iki galo, nors dalis, kurios ne tokios įdomios/aktualios, galima praleisti.

Skyrius apie garsiausias vietas “Culture Shock” irgi būna, bet tai tik maža knygos dalis.

Rekomenduoju “Culture Shock” jei:
• Norite suprasti vietinių gyvenimą geriau nei eilinis turistas.
• Būsite šalyje ilgiau nei kelias dienas (o ypač jei ilgiau nei savaitę-dvi).
• Domina ne tik didžiausios grožybės, bet ir šalies kasdienybė.

Komentarai

2014 m. rugpjūčio 8 d.. Išsamiai palyginau, kiek skiriasi geriausi skrydžių pasiūlymai iš Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos bei Minsko.

Pasirodo, skrydžių į Europą kainos iš Vilniaus geriausios Baltijos šalyse, smarkiai lenkia Minską, tačiau dažniausiai atsilieka nuo Varšuvos. Skrydžiuose į tolimus kraštus Vilnius atrodo kiek prasčiau.

Pigiausi skrydžiai į Vakarų Europą

Visų pirma palyginkime skrydžius į Vakarų Europą – jie vidutiniškai pigiausi. Štai minimalios kainos litais į pasirinktas 10 šalių ir atgal per artimiausius kelis mėnesius:

Čia daugiausiai lemia pigių skrydžių bendrovės: jų konkurencija didžiulė Varšuvoje, kiek mažesnė Vilniuje ir Rygoje, dar mažesnė Taline, o Minske jų išvis nėra. Kainų skirtumai pakankami, kad minskiečiui apsimokėtų skristi iš Lietuvos, bet dažniausiai nepakankami, kad lietuviui vykti į Varšuvos oro uostus.

Prie geros Vilniaus pozicijos kai kuriomis kryptimis prisidėjo ir neseniai debiutavusios bendrovės Air Lituanica pigūs siūlymai.

Pigiausi skrydžiai į Rytų Europą ir Artimuosius Rytus

Minimalios skrydžių kainos į Rytų Europos, Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigių skrydžių bendrovės į šiuos kraštus skraido mažiau, tiesioginiai skrydžiai retesni, tad mažas kainas čia vis dažniau lemia konkurencija tarp su persėdimu skraidinančių bendrovių.

Gerą Vilniaus padėtį čia lėmė Ukraine International avialinijų geri siūlymai į kai kurias šalis (Ukrainą, JAE, Kazachiją), taip pat tiesioginiai Wizzair skrydžiai į Izraelį, Gruziją, didelė konkurencija Rusijos (Maskvos) kryptimi.

Minskas ir čia nesužibėjo, bet tiesioginiai Etihad skrydžiai į JAE bei bendra orientacija rytų kryptimi padėjo jam aplenkti Taliną. Tačiau vien tai, kad iš Minsko daugiau tiesioginių skrydžių į rytus nei iš Vilniaus (su Belavia) nereiškia, kad kainos ten geresnės.

Pigiausi skrydžiai į tolimus kraštus

Minimalios skrydžių kainos į Pietų Azijos, Rytų Azijos, Amerikos, Afrikos, Okeanijos šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Čia tiesioginių reisų jau beveik nėra (išskyrus keletą iš Varšuvos), tad kainas lemia tik konkurencija tarp su persėdimų skraidinančių bendrovių, tokių kaip KLM, Aeroflot, Air France, Iberia ir t.t. Kuo daugiau jos reisų turi į atitinkamą oro uostą, tuo didesnė ir gerų pasiūlymų į tolimus kraštus tikimybė.

Čia be konkurencijos laimi Varšuva, į kurią jau neretai apsimoka (turint laiko) važiuoti žemės transportu: pigiausi pasiūlymai iš Varšuvos nuo pigiausių pasiūlymų iš Vilniaus jau skiriasi vidutiniškai virš 500 Lt, į kai kurias šalis net virš 1000 Lt. Tuo tarpu Vilniaus, Rygos, Talino kainos skiriasi mažiau ir net Minskas sąlyginai nedaug atsilieka – į visur skraido panašus skaičius pagrindinių avialinijų (arba turi bendrojo kodo skrydžius), o nedideli skirtumai esmės neįtakoja.

Visgi, Ryga (o šiek tiek ir Talinas) kainomis Vilnių lenkia (Rygos vidurkis geresnis beveik 100 Lt). Taip yra todėl, kad ten bazuojasi didelės aviakompanijos (pvz. Rygos Air Baltic), jos turi daug sutarčių su pagrindinėmis užsienio aviakompanijomis, suteikiančių galimybę pigiau nusipirkti bilietus į tolimus kraštus skrendant segmentą iki tam tikro didelio oro uosto su vietine aviakompanija (t.y. Air Baltic), o nuo ten – su tarptautine. Lietuva bankrutavus FlyLAL šios galimybės neteko. Kurį laiką bazinės aviakompanijos Lietuvoje nebuvo išvis, o Air Lituanica skrydžių pasiūla ir sutarčių skaičius palyginti mažas. Todėl nors, tarkime, iš Lietuvos yra daug reisų į Jungtinę Karalystę ar Italiją, galimybių pirkti bilietus su persėdimu ten į tolimus kraštus nėra (nebent kombinuotumeis pats) – tuo tarpu latviai tokią galimybę turi.

Kaip lygintos kainos

Iš trijų plačių pasaulio regionų (Vakarų Europos, Rytų Europos/Artimųjų Rytų, bei Tolimųjų kraštų) palyginimui išrinkau po dešimt šalių stengdamasis, kad tai būtų svarbios ir kuo įvairesnės šalys.

Tuomet lyginau pigiausius bilietus, kuriuos į šias šalis per artimiausius kelis mėnesius galima gauti iš minėtų penkių oro uostų (įskaitant bilietus su persėdimais). Šias kainas (į abi puses, litais) sudėjau į lenteles žemiau.

Lyginau naudodamasis Skyscanner Android programėle, kuri automatiškai parodo pigiausią įmanomą skrydžio kainą iš nurodyto oro uosto į kiekvieną šalį per artimiausius kelis mėnesius. Šioje programėlėje nustatydavau, kad esą perka tos šalies klientas, kurioje yra oro uostas (nes nuo pirkimo vietos kainos irgi priklauso).

Beje, panašų (nors ir daug paprastesnį) kainų tyrimą dariau ir 2010 m.

Komentarai

Tinklaraščio dalį “Lankau pasaulį” papildžiau turistiniais žemėlapiais. Kiekvieno straipsnio apie šalį apačioje dabar žemėlapyje sužymėtos vietos, kurias lankiau, bei žvaigždutėmis įvertinta, kokio įdomumo vietos tai yra.

Žemėlapiai pridėti kiekvieno iš šių straipsnių apačioje: Gambija, Gruzija, Iranas, Kuba, Malta, Pietų Korėja.

Žvaigždučių reikšmės:
5 – Viena įdomiausių pasaulio vietų. Pasaulyje yra gal koks 100-300 vietų, kurias įvertinčiau 5 žvaigždutėm, todėl jų bus ne kiekvienoje šalyje.
4 – Viena įdomiausių šalies vietų. Jei planuojate kelionę į šalį, verta, jei turite laiko, planuoti maršrutą pagal 4 žvaigždutėm pažymėtas vietas, o jau paskui žiūrėti, ką dar galite apžiūrėti netoli jų. Pastaba: jei viename mieste yra daug 3 žvaigždutėm pažymėtų vietų, tikrai verta tokį miestą įtraukti į kelionės maršrutą, kaip tolygų 4 žvaigždutėm pažymėtai vietai.
3 – Verta dėl šios vietos atvykti iš kito miesto. Negaila skirti kokias tris-keturias valandas, kad pasiekti šią vietą (jeigu, aišku, jūsų kelionė tam ne per trumpa).
2 – Jei jau esate mieste ar apylinkėje, verta aplankyti. Negaila sugaišti valandą-pusantros, kad pasiekti šią vietą (pvz. pervažiuoti metro, eiti šitiek pėsčiom, ar išsukti iš magistralės, kuria važiuojate).
1 – Jei jau esate greta, verta aplankyti. Negaila skirti kokias 15-30 min, kad pasiekti šią vietą: t.y. jei einate ar važiuojate pro šalį ir turite laiko, užsukite.

Be to, kadangi skirtingus žmones domina skirtingi dalykai, žvaigždutės spalvinamos pagal vietos, kurią jos žymi, pobūdį:
Pilka – miestas (gali apimti daug skirtingų vietų, bet svarbiausi – pastatai, muziejai, miesto infrastruktūra)
Ruda – pavienis objektas (pavyzdžiui, atskirai stovinti pilis arba miestelis, kuriame tokia pilis – vienintelis dėmesio vertas objektas)
Mėlyna – kurortas (įdomiausias dėl poilsio ir pramogų galimybių)
Žalia – gamtos vieta (ar tokia vieta, kur gamta vyrauja prieš kultūrą)

Viliuosi, kad šie žemėlapiai padės apsispręsti, ką lankyti, jei keliausite į šias šalis.

Komentuoti