Lankau pasaulį

Didysis kanjonas – vienas tų garsiausių pasaulio gamtos vaizdų, kuriam garantuota vieta daugelyje svajonių dešimtukų, šimtukų ir tūkstantukų. Juk šio tarpeklio gylis siekia 1857 m, plotis – 26 km, ilgis – 446 km. Net protu sunku suvokti šituos skaičius!

Bet ar jis tikrai toks unikalus? O gal tai viena tų pervertintų vietų, į kurias nuvažiavęs nusivili, „tikėjausi daugiau“? Kai reklamos kokiai vietai šitiek, prieš atvažiuodamas niekad nežinai…

Šiame straipsnyje – mano žvilgsnis į Didįjį kanjoną ir šiek tie plačiau: visą laukinę Arizoną, jos uolas, dykumas, kaktusus ir indėnų tvirtoves. Didysis kanjonas – tik Arizonos karūna.

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Didžiajam kanjonui trūksta lietuviškų žodžių

Vos išvydęs pirmą kart Didįjį kanjoną nuo jo pietinio šlaito supratau, kad jam apibūdinti nėra žodžių. Kanjonas, tarpeklis, slėnis? Tai labiau lyg kitos planetos peizažas, kurį staiga atvėrė prasivėrusi žemė!

Masteliai fantastiniai: kilometrinės „bedugnės“, rausvų uolų laukai ten apačioje. O Kolorado upė, kuri ir išgraužė kanjoną, taip giliai, kad daugelyje vietų jos nė nesimato. Negi tiesiog nuo tos „menkos upės“ tekėjimo galėjo gimti toks kanjonas?..

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę (Hopi Point apžvalgos aikštelė)

Sunku patikėti, bet tiesa. Tiesiog Kolorado upė ta pačia vaga teka septynis milijonus(!) metų. Palyginimui, dabartinėje Lietuvoje dar prieš 10 000 metų buvo ledynmetis, jokia Neris, joks Nemunas netekėjo. Kad būtų aiškiau įsivaizduoti: jei Kolorado upės istoriją prilyginsime 1 valandai, tai Nemunas tekėtų vos 5 sekundes!

Ir visi tie milijonai metų atsispindi Didžiojo kanjono uolose…

Didysis kanjonas (link Moran Point)

Kanjono plotis – iki 26 km. Bet nuo jo pietinio šlaito iki šiaurinio atstumas važiuoti automobiliu – 341 km, nes juk reikia viską apvažiuoti…

Gamtos supermylėtojui gali norėtis skirti savaites pažinti jam visam. Kita vertus, jei norisi tiesiog pajusti tą kanjono didybę, pakanka ir kelių dienų ar, dėl vaizdų nuo viršaus – per akis ir vienos dienos (jei nebus tądien rūko).

Rūkas – didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai – vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Tik užuot blaškiusis po visą nacionalinį parką, reikia pasirinkti vieną fragmentą. Didžiojo kanjono patirtis visur panaši – nors uolų spalvos ir formos ir skiriasi. Tiesą pasakius, jau pirmos dienos vakare mano žmona sakė „Čia visur viskas panašu, ar tikrai verta važiuoti į dar vieną apžvalgos aikštelę?“.

Populiariausias Didžiojo kanjono fragmentas – Pietinis kraštas (Southern Rim).

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių (Powell Point)

Įvairūs būdai patirti Didįjį kanjoną

Didysis kanjonas yra JAV nacionalinis parkas. JAV šis terminas reiškia kai ką kitą, nei Lietuvoje: visa milžiniška teritorija (sulig ištisa Lietuvos apskritimi) atiduota gamtai, iš ten iškeldinti gyventojai (išskyrus kelis indėnų kaimelius), užtat pilna gyvūnų: per dieną mačiau dešimtis elnių, milžinišką vorą, ką jau kalbėti apie visokiausias voveres. Tačiau kartu viskas nuostabiai pritaikyta kiekvienam turistui.

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Nori greitai ir patogiai gauti kanjono didybės užtaisą, ar gal esi senas, turi vaikų, sunkiai vaikštai? Palei pietinį kanjono pakraštį driekiasi 50 km ilgio automobilių kelias su stovėjimo aukštelėmis ten, kur gražiausi vaizdai! Nori verčiau vaikščioti ir nematyti mašinų? Ne problema, yra ir pėsčiųjų takas, jis dar arčiau šlaito, didelė jo dalis – grįsta. Norisi dar labiau „žygeivinės“ patirties? Tai leiskis į kanjono dugną ir kopk atgal jau kur kas paprastesniais, ekstremalesniais, karštesniais (vasarą) takeliais! Gali ir iki Kolorado upės nueiti, sako, įmanoma ir per dieną, bet rekomenduojama bent per dvi. Nori išvysti didįjį kanjoną iš paukščio skrydžio? Sraigtasparniai kyla kas kelias minutes! Nori ekstremalios pramogos? Gal raftingas Kolorado upėje kanjono dugne?

Didžiajame kanjone (einant link Moran Point apžvalgos aikštelės)

Gražiausi vaizdai į Didįjį kanjoną pietinėje pusėje atsiveria iš šių vietų:
*Mather Point. „Paradinis“ vaizdas prie lankytojų centro.
*Hopi Point. Neblogai matosi visas gylis iki Kolorado upės.
*Mojave Point.
*Grandview Point. Galima palaipioti uolomis.
*Desert View Watchtower. Ten stovi dar tarpukariu pastatytas apžvalgos bokštas – tai pirmasis vaizdas į Didįjį kanjoną jei atvažiuoji iš rytų.

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Kai kurie populiariausi pasaulio nacionaliniai parkai jau yra virtę savotiškais „gamtos muziejais“: tvorelės, tvorelės, „čia nelipti“, „čia negalima“, „neišklyskite iš takelio“ – ypač ten, kur gražiausios vietos… Didžiajame kanjone tvorelės supa nebent populiariausias aikšteles: na, kai kilometrinių uolų viršūnėje susirenka minios, kitaip būtų nesaugu. Bet tik paeini į šalį – ir jau gali laipioti uolomis, stotis ar sėstis ant bet kurio skardžio: niekas nė nebandys stabdyti!

Didžiajame kanjone (Grandview Point apžvalgos aikštelė)

Aišku, verta būti atsargiam: ne tik dėl kvapą atimančio statumo šlaitų, bet ir dėl klimato. Vasaromis net kanjono viršuje, 2100 m aukštyje, gali būti karšta, tačiau jei leidiesi į kanjono dugną, kur visą vėją užstoja šlaitai – ten jau nežmoniškai karšta. Reikia apsirūpinti vandeniu. gerai apsirūpinti.

Tiesa, atėjus rudeniui, viskas spėriai atšąla. Spalio pradžioje viršuje jau buvo vėsoka, spalio pabaigoje ir užsninga. Mažiau populiari šiaurinė kanjono pusė tada išvis užsidaro – niekas nevalo sniegų nuo kelio į ten.

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Labiausiai Didžiajame kanjone erzino ne šaltis ar karštis – o rūkas. Jis gali pavogti visus vaizdus – nors tie, kuriuos rūkas atidengia, tada būna dar labiau išlaukti, stebuklingesni. Dienai bėgant rūkas, it teatro uždanga, neretai atidengia kanjoną. Laimė, daugumą dienų virš kanjono giedra.

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Didžiojo kanjono miesteliai ir transportas

Patogiausia į Didįjį kanjoną – kaip ir bet kur kitur JAV – atvykti automobiliu (galima išsinuomoti bet kur). Tik juo paprastai nuvažiuosi ir į visas žvalgymosi vietas ar žygių taų pradžias. Visgi, nenorintiems vairuoti yra ir kitų alternatyvų – ekskursijos iš artimiausių miestų (pvz. Flagstafo, Viljamso) ar net Las Vegaso (gali net atskristi su sraigtasparniu, nusileisti kanjone ir, trumpai pasivaikščiojęs, grįžti į Vegasą).

Iš Las vegaso atskridęs sraigtasparnis

Didžiąją metų dalį į Pietinio šlaito panoramines vietas į vakarus nuo Grand Canyon Village miestelio ir galima važiuoti tik autobusu: į jį reikia persėsti net jei turi automobilį, nes, tiesiog parkingo visiems neužtektų.

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Populiariuose Didžiojo kanjono pietuose yra, galima sakyti, keturi „kanjono miesteliai“.

Grand Canyon Village yra nacionalinio parko ribose ant paties pietinio kanjono šlaito ir skirtas turistams: ten apsistoti ar valgyti variantų mažai, brangu.

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Tusajanas stūkso iš karto už nacionalinio parko ribos, apie 11 km nuo šlaito: iš ten kyla Didžiojo kanjono sraigtasparniai, ten rodomas IMAX filmas apie kanjoną ir, nors apsistoti dar brangu, jau yra „eilinių maisto tinklų“, tokių, kaip McDonald‘s.

Tačiau daugelis keliautojų prie Didžiojo kanjono apsistoja Viljamse ar (ypač) Flagstafe, motelių pilnuose miesteliuose prie garsiojo 66 kelio, dar nuo 1929 m. kertančio visą Ameriką ir įkvėpusio autostopo bei kelionių automobiliais kultūrą. Ten gyvenome ir mes: tik reikia susitaikyti, kad iki kanjono tenka važiuoti 130 km į vieną pusę. Bet taip pajauti tų tuščių Amerikos vakarų dydį ir didybę, išvysti nykius indėnų kaimus, pakelės restoranus ir begalines dykas lygumas.

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

Kas dar įspūdingo Arizonoje – Sedonos uolos ir indėnų „pilys“

Daugelis keliaujančių per Ameriką Arizonoje stabteli tik trumpam, tik prie Didžiojo kanjono. Tačiau net gyvenant Flagstafe turint automobilį yra kur pasidairyti ir kitur – ir, Arizonoje turėdamas kelias dienas, pasirinkau užsukti ir ten, užuot skyręs visą laiką Didžiajam kanjonui.

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Sedonos miestelis sužavėjo jį supančiomis didingomis uolomis. Ezoterikos mylėtojai mano, kad šios turi ypatingų galių, tad švari ir tvarkinga Sedona tapusi visokių meditacijų, jogų sostine.

Sedonos uolos

Netoli (Arizonos, kurios plotas kaip Vokietijos, mastais) yra ir Montezumos pilis (Montezuma Castle) – iš tikro nei Montezumos, nei pilis. Tai – ištisas indėnų kaimas, atrodantis kaip pastatas, įmūrytas į olą. Baltaodžiai jį rado jau apleistą – niekas nežino, kodėl – ir buvo taip priblokšti jo vietos (atrodo, nepasiekiamame kalne), kad priskyrė garsiajam actekų valdovui Montezumai.

Iš tikro tokius namus statėsi senovės Arizonos indėnai dar gerokai iki actekų (prieš 1000 metų) ir mažai kur pasaulyje rasi ką panašaus. Sunkiai pasiekiami nuo žemės (kopėčias ju galima ir nupjauti) indėnai ten gyveno saugiai, o kalno papėdėje užsiimdavo žemės ūkiu. Įspūdingiausias toks kompleksas – Mesa Verdėje.

Montezumos pilis

Deja, Montezumos pilimi tegali gerėtis iš apačios – vidus uždarytas dar XX a. viduryje.

Arizonoje pilna ir dar gyvų indėnų, daugelis jų šiaurės rytuose, kurie priklauso už Lietuvą didesniam Navahų rezervatui – ar, tiksliau, ištisai Navahų šaliai su savo prezidentu. Ten gausu ir nuostabios gamtos – Antilopių kanjonas, Monumentų slėnis – bet tai jau tarsi kitas pasaulis ir apie tas vietas esu parašęs atskirą straipsnį.

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

O pavažiavus 66 keliu į Arizonos vakarus, palei Kaliforniją – Huverio užtvanka didumo sulig dangoraižiais ir jauki Kolorado upė, kur laivelių entuziastai plaukioja po Londono tiltu, į Leik Havasu Sitį perkeltu 1971 m. tiesiai iš Britanijos sostinės (rinkodarinis triukas!). Pilna tokio dydžio nuomojamų “sandėliukų”, kad juose “telpa laivas ir kemperis” (RV storage). Prabėgo tie laikai, kai amerikiečiai noriai važiuodavo per visą šalį 66 keliu: dabar dažnas turi atskirą kemperį Arizonoje, ne sezonui jį palieka sandėliuke-garaže, o kai atskrenda čia keliauti – išsivaro trumpam. Ir prie 66 kelio muziejaus bei arkos Kingmane tik nusifotografuoja. Bet į muziejų verta užeiti, paskaityti, kaip daug sunkesniais laikais tarpukariu “Amerikos keliu-motina” viską praradę ūkininkai bėgo nuo “Dust bowl” dulkių audrų, pamatyti senovinius automobilius…

Senovinis automobilis prie Route 66 arkos Kingmane

Fyniksas – begalinis Amerikos priemiestis

Arizonos plakanti širdis – Fynikso miestas. 5 mln. iš 7 mln. Arizonos žmonių gyvena jame, užtat kas liko – daugiausia dyki laukai. Fyniksas irgi toks dykas – tarsi begalinis Amerikos priemiestis iš daugmaž vienodų naujų rajonų, namų. Štai gyevnamieji namai, štai namas-restoranas, štai namas-muziejus. Visur važiuojama automobiliu plačiais magistraliniais keliais.

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Arizona – vėliausiai valstijos statusą gavusi pagrindinės JAV dalies teritorija. Tai įvyko tik 1912 m. Fyniksas tada teturėjo 10 000 žmonių: visa plėtra vyko šiais moderniais laikais, todėl tai miestas statytas automobilizuotam žmogui, labiau patogus, nei gražus. Jis ir pigus, jame maži mokesčiai, ir jis dar šiltas – Fyniksas, priešingai nei Didysis kanjonas, yra Arizonos žemumose, ir ten temperatūra liepos dienomis vidutiniškai(!) yra +41 laipsnis, o gruodį – +19. To pakanka: vis daugiau ir daugiau amerikiečių iš šiaurės keliasi į Arizoną, ypač pensininkai.

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Tačiau keliautojams Fyniksas turi mažai ką pasiūlyti – na, gal vieną-kitą muziejų, kaip muzikos instrumentų muziejus, kuriame galima paklausyti kiekvienos pasaulio šalies (net ir Lietuvos) melodijų. Tad daugelis turistų į Fyniksą nebent atskrenda, nebent čia pasidaro nuotrauką prie Arizonos simbolio saguaro (didžiosios karnegijos) – it medis aukšto kaktuso, kurie aplink Fyniksą auga ištisais miškais – ir suka į Arizonos aukštumas, link Didžiojo kanjono, link Sedonos, link Indėnų kraštų.

Arizonos simbolis – saguarai. Jie užauga iki 12 m ir yra aukščiausi pasaulio kaktusai. Prie Didžiojo kanjono jau per aukštai – jie neauga.

Kelionę galima pratęsti Jutoje, Los Andžele, Naujojoje Meksikoje – variantų per daug, kad išvardintum. Visa pietvakarių JAV savotiškai panaši: rodos, begaliniai dyki plotai, begalinės magistralės jungiančios begalinius miestus iš vienodų mažų namų ir mažus miestelius. Ir, šen bei ten – bet daug dažniau, nei didžiojoje pasaulio dalyje – tuos vienodus peizažus praskaidrina pasauliniai gamtos stebuklai, tokie, kaip Didysis kanjonas.

Magistralė per Arizoną

Arizonos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Arizoną.

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Medeljinas, Kolumbija. Sunkiai pasaulyje rasti miestą su blogesne reputacija! Čia siautė garsusis narkobaronas Pablas Eskobaras: jis iššaudė, išpjovė, išsprogdino, sakoma, 50000 žmonių, nuo politikų iki vargetų, nuo žurnalistų iki praeivių. O kur dar Medeljine žmones grobę komunistai, savigynos būrių “atsitiktinės kulkos” – 1991 m. tai buvo nesaugiausias miestas pasaulyje!

Tad labai nustebau perskaitęs, kad Medeljinas dabar – vienas populiaresnių miestų kelionėms Lotynų Amerikoje: Lonely Planet drįsta jį rekomenduoti ne tik eiliniams turistams, bet net gyvenimui dirbant per atstumą. Paviešėjęs Medeljine pats, nebesistebiu: miestas pasikeitė, bet tamsi praeitis iki šiol suteikia jam ypatingą noir atspalvį.

Štai koks Pablo Eskobaro Medeljinas yra šiandien.

Prekybos centras Medeljino centre

Medeljino centras ir užmiršta(?) praeitis

Eskobaro laikais Medeljino centras buvo žudynių laukas. Ryte išėjęs niekas nežinojo, ar grįš namo, ir kiekvienas pakankamo amžiaus medeljinietis gali papasakoti apie žuvusius klasiokus, kursiokus ar kaimynus, o, jei nepasisekė smarkiau – šeimos narius. “Man tai labai pasisekė, mano šeimai nieko neatsitiko” – pasakojo Medeljine užaugusi vietos lietuvė, o paskui iš kalbos išėjo, kad, pavyzdžiui, automobilį prie namų atėmė grasindami pistoletais. Tai Medeljine (buvo) “nieko”.

Medeljino centro panorama. Daugiabučiai (čia ne prabangūs), į kalną kyla lūšnynai

Eskobaras pradėjo nuo savo “priešų”: kitų mafijozų, policininkų, politikų, žurnalistų. Net teisingumo ministrą nužudė. O galiausiai, tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, paskelbė karą visai šaliai: dėjo bombas kaip teroristas, net reisinį lėktuvą su 101 keleiviu susprogdino. Jis tikėjosi, kad išgąsdinta šalis pasiduos, jo neteis ir neišduos JAV. Ir jam ilgai sekėsi, bet galiausiai šalis įtūžo taip, kad jau ir baimę perlipo, kaip kokie kovotojai su Godzila iš filmų, ir 1993 m. nušovė Eskobarą kažkur ant Medeljino stogų.

Casa de la Memoria muziejus skirtas ‘sunkių Medelino laikų’ atiminimui: jame daug baisių faktų, bet ten negyvenusiam žmogui sunku viską tiksliai suprasti, mažai konteksto. Įdomiausia gal fasado freska.

Medeljino centre nepamatysi paminklų aukoms: žudynės ir išpuoliai buvo tokia kasdienybė, kad jie turėtų stovėti ant kiekvieno kampo. Medeljinas nori pamiršti. Tik Eskobaro išsprogdinta Taikos balandžio statula liko. Tada žuvo 28 žmonės. Meras norėjo “išvalyti nuolaužas”, kad nesimatytų liūdnos praeities, bet paprieštaravo skulptūros autorius Fernandas Botero. Jis – “teigiamas miesto simbolis”, garsiausias Medeljino menininkas. Jo unikalaus stiliaus (visi žmonės, gyvūnai tapomi ar lipdomi kaip mieli storuliukai) kupini visi miesto muziejai, ištisa Botero aikštė Medeljino centre pilna jo skulptūrų. Ir jo žodis šį tą reiškia.

Susprogdintas taikos balandis (kairėje) ir Botero padovanotas naujas – su ta sąlyga, jei ir senas liks nenugriautas

Daugiausiai jo tapybos Antiokijos muziejuje. Ten ir jo keliskart nutapyta Pablo Eskobaro mirtis.

Botero nutapyta Pablo Eskobaro mirtis

Momentas, kai Medeljinas šovė aukštyn, o Medeljino centro veidą pakeitė modernūs projektai, kurių ir sostinė Bogota gali pavydėti. Viena nesaugiausių Cisneros aikštė virto Šviesų aikšte [Parque de las Luces]: pastatyta per 300 kolonų-žibintų, nutvieskiančių naktį.

Parque de las Luces žibintai Medeline. Visa tai medeljiniečiai vadina “demokratine architektūra”: investicijos daromos ten, kur jos galėtų tarnauti eiliniams žmonėms, siekiant, kad eiti įstatymo keliu būtų ‘cool’: pvz. pastatyta daug modernios architektūros nemokamų bibliotekų – daugiausia lūšnynuose

Tiesa, kažkokios senovės Medeljino centre nėra – tai XIX-XX a. sandūros miestas, gimęs kartu su Kolumbijos kavos pramone jo aplinkiniuose kalnuose. Centras toks chaotiškas, “glitus”: su šiukšlėm, pigių prekių parduotuvėlėmis, šventų paveikslėlių ir piratinių pornofilmų stendais vienas šalia kito prie Candelaria bažnyčios, išsirengusiom prostitutėm prie Botero aikštės, vidury dienos viltingai lydinčiomis žvilgsniu vietinius ir jas nužiūrinėjančius sekso turistus iš JAV. Ir su linksmais vietiniais, besididžiuojančiais savo miestu ir Antiokijos provincija net labiau nei Kolumbija, su tipinio vietos patiekalo bandeja paisa restoranais (tai – kalorijų bomba iš ryžių, pupų, kelių rūšių mėsų ir dešrų, beskonės it kartonas kukurūzų duonos arepos).

Medelino prostitutės prie Botero aikštės

Medeljinas labai gyvas, švelniai laukinis miestas. Ir ne, Medeljinas staiga netapo Dubajumi ar Londonu: jis vis dar pilnas benamių, ir net besileidžiantį tiesiog gatvėje narkotikus matėme. Problemos čia pat, jos didelės, bet ne tokios, kad po Medeljino centrą nevyktų ekskursijos turistams. Kaip sakė mūsų AirBnB šeimininkas, “Medeljine saugu, plėšikai plėšdami šaunamųjų ginklų nebenaudoja”.

Skulptūra miesto centre atspindinti jo istoriją

Aš Medeljine net ir gyvenau miesto centre ir, nors iš pradžių grotomis uždengtos parduotuvės, vaistinės ar kirpyklos, elektrifikuotomis tvoromis įtvirtinti gyvenamieji namai jaukumo nekėlė, prisitaikyti įmanoma, o kainos – labai žemos.

Grotomis įtvirtinta parduotuvė netoli Medelino centro

Du Medelinai: šiaurės lūšnynai ir pietų turtuolynai

Anapus centro, gaima sakyti, yra du Medeljinai. Miestas ištįsęs slėnyje tarp kalnų į pietus ir į šiaurę.

Pietuose – Poblado – į kalnus kyla gyvenamieji dangoraižiai, dar aukščiau – milijonų vertos aukštuomenės vilos. Būtent Poblado apsistoja beveik visi keliautojai į Medeljiną, o rajono centras (Poblado skveras, Lleras skveras) pilnas įvairiausių virtuvių restoranų, barų ir naktinių klubų gatvių. Atmosfera vietomis primena kokį Balį, vietiniai ir užsieniečiai kartu džiaugiasi “amžinu Medeljino pavasariu” (kiaurus metus temperatūra ten maždaug +27 dieną, +17 naktį).

Vakaras prie Poblado skvero

Visai kitoks vaidas važiuojant pagrindine pirmąja metro linija į šiaurę. Pirmą dieną Medeljine važiavau būtent ten ir galvojau – “Na, tokio liūdno miesto visoje Lotynų Amerikoje dar nemačiau”. Visur – vien vadinamieji lūšnynai: prie geležinkelio, “lipantys” į kalnus. Jei apačioje dar kai kur viskas atrodo apynormaliai, tai “lipant aukštyn” visų pirma galutinai dingsta pastatų tinkas, atidengdamas tipines Lotynų Amerikos lūšnynų raudonas plytas, paskui – ir grįstos gatvės, plytinius namus keičia lūšnelės, dar aukščiau miestas virsta kaimu, kur aplink palaikes lūšnas ganomos pavienės ožkos, kol galiausiai žmonija galutinai užleidžia vietą miškui. Bent kol kas – ateity gal ir ten išaugs lūšnynai.

Nuolatinis vaizdas pro metro langus važiuojant į šiaurę

Paradoksas: Medeljino pietuose kuo aukščiau, tuo žmonės turtingesni, o šiaurėje – kuo aukščiau, tuo skurdesni!

Taip atrodo lūšnynai aukščiau kalne

Tačiau ir Medeljino lūšnynai keičiasi, ir ten miesto valdžia pila milijonus, kad gyventojams būtų gyventi patogiau. “Pavyzdinis lūšnynas” yra Komuna 13: kadaise pats pavojingiausias. Dabar tai savotiškas “lūšnynų Disneilendas”. Kasdien ten vyksta dešimtys ekskursijų vien anglų kalba. Įprastai tokie “turai po lūšnynus” kiek kontroversiški: na ką, turtingi vakariečiai eina pažiūrėti skurdo? Bet kad 13 Komunoj to “lotyniško” skurdo nebe labai ir pamatai. Kai valdžia pravaikė narkomafiją, įtvirtino saugumą, pastatė nemokamus eskalatorius paprastam pakilimui ir užplūdo turistai, vietiniai sugebėjo griebti “jautį už ragų”. Atidarė daugybę kavinukių, restoranų, suvenyrų ir meniškų niekučių parduotuvėlių: jų tankumas ten toks, kaip kokiame Paryžiaus Monmartre. Kiti turistams muzikuoja, šoka breiką, gidauja – renka pinigus, bet tikrai ne “elgetiškai įkyriai”, kaip miesto centre.

13 komunoje

Sveikas kapitalizmas. Gal tokiam greitam Medeljino lūšnynų atgimimui padeda tai, kad daugybė dabartinių Medeljino lūšnynų gyventojų kadaise visai gerai gyveno Kolumbijos kaimuose – kol jų iš ten neišvijo komunistai ar narkomafijozai. Tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, prasigėrę ar narkomanai: daug jų yra darbštūs, tik kruvina aplinka ilgai neleido jiems dirbti ir užsidirbti. Tai keičiasi, galimybių vėl yra.

Meniškų suvenyrų parduotuvėje Komuna 13

Tiesa, nors pašėlti Komunoje 13 gali ir be jokios ekskursijos, vietiniai patarė bent pirmą sykį geriau eiti su ja: ne todėl, kad kas užpultų *ten*, bet todėl, kad nežinant lengva išklysti į aplinkines, vis dar nesaugias teritorijas. Kai kuriose Medeljino vietose lengva patikėti, kad jis visas jau tapo kitu miestu – bet kaita vyksta po truputį, rajonas po rajono.

Vaizdai nuo Komuna 13 viršūnės

Medeljino pažiba – jo transportas, lynų keltuvai

Medeljiniečiai labai didžiuojasi savo transporto sistema, o didžiausia jos pažiba – Metro cable lynų keltuvai, kurie čia nėra brangi pramoga turistams, o susisiekimo priemonė, įgalinusi lūšnynų gyventojus centrą pasiekti patogiai per keliasdešimt minučių, o ne kelias valandas trenkimosi prigrūstais autobusais vingiuotais ir nelygiais lūšnynų keliais. Ten, kur pastatomos lynų keltuvų stotys, lūšnynai “prisikelia”: spiečiasi įvairios paslaugos nuo ledainių iki odontologų.

Lynų keltuvo stotis.

Bet lynų keltuvus pamėgo ir turistai, ir lengva suprasti, kodėl: jie atskleidžia nuostabius Medelino slėnio, aplinkinių kalnų vaizdus, leidžia saugiai pažvelgti į pačius įvairiausius miesto rajonus. Populiariausias lynų keltuvas – tiksliau, dviejų keltuvų serija, iš viso beveik 7 km ilgio – veža į Arvi parką, didelę gamtos oazę viršum skurdaus šiaurinio Medeljino.

Arvi parkas, pasikėlus paeiliui dviem lynų keltuvais

Tiesa, gražūs vaidai iš ten nelabai atsiveria, nes lynų keltuvas veža toli nuo skardžio. Gražesni vaizdai nuo Nutibara kalvos prie miesto centro.

Medeljine – ir vienintelis Kolumbijos metro. Jis – ne po žeme, o ant tokių didžiulių stovų, nardo tarp Medeljino bažnyčių, turgų, brutalistinių valdžios pastatų ir raudonaplyčių lūšnynų. Papildo tą miesto švelniai distopinę “laukinio kapitalizmo” atmosferą, su jo prostitutėmis ir benamiais, niekučių prekiautojais iš vagonėlių ir grotuotų parduotuvių.

Medelino metro miesto centre

Ir su nemokamomis ekskursijomis (už arbatpinigius): tikriausiai jokiame kitame mieste jų nėra šitiek daug, gal koks šimtas, didelė dalis – po 13 komuną. Kai išlipome San Chavier metro stotyje, vienu metu grupes ten rinko net trys gidai – ir taip kiekvieną valandą. Kažkas sugalvoja kaip užsidirbti ir kiti darbštūs medeljiniečiai ima kopijuoti. Didelės dalies tokių ekskursijų metu yra vienas tabu: gidai nemini Pablo Eskobaro vardo. Nenori, kad aplinkiniai galvotų, kad jį gidai šlovina, pristato Medeljiną tik kaip Eskobaro miestą. Medeljiniečiai didžiuojasi Medeljinu ir nori paskandinti liūdną jo istoriją amžinoje kaitoje. Jau “Netfix” serialo “Narcos” visiems užtenka: dabar randasi jaunimo, kuris net vilki marškinėliais su Eskobaro vardu, tarsi tai būtų buvęs koks miesto vardą garsinęs didvyris… O juk jis pražudė daugiau žmonių už daugelį diktatorių ar teroristų, daugiau už kokį ten Lukašenką ar Osama Bin Ladeną. “Netflix” niekada nepadarytų serialo, kur koks istorinis veikėjas, pražudęs daugybę žmonių Vakaruose (Hitleris ar Bin Ladenas), būtų parodytas kaip visai simpatiškas pagrindinis herojus – tai kodėl galima apie kolumbiečių teroristą? Kita vertus, jei ne “Narcos”, turbūt turistų Medeljinas sulauktų mažiau…

Komuna 13 gidas ekskursijos metu

Beje, buvo Medeljine ir sena lietuvių bendruomenė, 1957 m. ji pasistatė vienintelius Kolumbijoje Lietuvių namus su įspūdingais vitražais su Vyčiais. Ten skambėdavo lietuvių dainos, vyko šventės ir tautiniai šokiai, o lietuviai kunigai laikydavo lietuviškas mišias. Deja, tie namai “išslydo” lietuviams iš rankų. Ne visai gražiais, medeljinietiškai laukiniais būdais: dabar ten sandėlis, o gretima aikštė nebesivadina Lietuvos vardu. Pro langų žaliuzes iš lauko dar galima įžvelgti vitražus su Vyčiu.

Botero aikštėje

Toks jau tas Medeljinas: net senas teatras čia gali virsti griuvėsiais, kad iškiltų koks dangoraižis.

Bet būtent tuo Medeljinas šiandien ir žavi jo lankytojus, kurie skaičiais gal jau lenkia keliautojus į daug senesnę ir tradiciškesnę sostinę Bogotą: gyvumu, kaita ir laukine dvasia, kur “viskas galima”. Baisiomis istorijomis, pasakojamomis sąlyginai saugioje atmosferoje. Na ir amžinai šiltu, bet ne superkarštu oru.

Tipinė eilinio lūšnyno gatvė maždaug pusiaukelėje į kalną. Fotografuota pro lynų keltuvo langą – tai geras ir saugus būdas pamatyti daug tokių rajonų. Iš pradžių galvojau, kad fotografuoti nebus saugu, bet medeljiniečiai tikino, kad saugu, ir net kartu kabinoje važiavę vietiniai traukė telefonus: viešasis transportas Medeljine sąlyginai tvarkingas

Los Andželas pinte apipintas legendomis. Holivudas, Oskarai, žvaigždės, ilgi smėlėti paplūdimiai, Disneilendas, Kalifornija, antras pagal dydį JAV miestas.

Kartu Los Andželas vienas tų miestų, kuriais keliautojai labiausiai nusivilia. Begaliniai rajonai iš vienodų namų, juos kertančios užsikišusios magistralės, valandų valandos važiavimo iki vandenyno, smogas, didelės kainos – tai tas „žemiškasis“ Los Andželas, kurį mato daugelis jo žmonių.

Kaip pamatyti dangiškąją Los Andželo pusę ir neįstrigti jo kasdienybėje?

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudas – kino spindesys ir istorija

Holivudas – gera pusė visos Los Andželo reputacijos! Pasaulio kino pramonės sostinė, žvaigždės, kino studijos, Oskarai…

Iš tikro Holivudas – tai tik nedidelis Los Andželo rajonas. Taip, ten gausu spindesio turistams, suvenyrų, yra garsusis “Chinese Theater” ir kiti kino teatrai, taip pat beveik 2 km Holivudo bulvaro linija papuošta tūkstančiais į šaligatvius “įmūrytų” žvaigždžių, kurių kiekviena skirta kino, televizijos ar muzikos garsenybei. Bet kino pramonė seniai praaugo Holivudą.

Ant sofos iš ‘Draugų’ serialo pradžios Warner Bros kino studijoje

Plačiai po Los Andželą pasklidusios ir kino studijos, o ekskursija vienoje Los Andželo kino studijų – tikra piligrimystė kiekvienam pasaulio kinomanui. Kiekvienoje studijoje – ištisos eilės netikrų pastatų, parkų, gatvių, paminklų – ir kiekvienas kvadratinis metras ten pilnas pasaulinės kino istorijos. “Štai šiose dirbtinėse džiunglėse per Juros periodo parką herojai bėgo nuo tiranozauro”. Už kelių šimtų metrų jau – Niujorko gatvė iš “Skustuvo ašmenimis” (1982 m.), “Tamsos riterio” (2008 m.), serialo “Draugai” ir 1933 m. filmo “42-oji gatvė”. Taip, visi šie filmai filmuoti toje pat vietoje: pakeiti reklamas, durų rankenas, apšvietimą – ir atmosfera, laikmetis jau visai kiti. Įspūdinga, kad iš esmės ta pati dirbtinė gatvė ten stūkso nuo tarpukario.

Juros periodo parko džiunglės… Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

“Warner Bros” žvaigždė – serialo “Draugai” interjerai (iš tikro jie buvo įrengti garso nepraleidžiančiame angare – šitaip filmuojamos daugelis vidaus scenų). “Paramount”, “Sony Pictures” kiti akcentai: verta rinktis ir pagal savo mėgstamiausius filmus ir serialus. Be “kino istorijos” studijose išvysti ir šiuolaikinę kino magiją, gali gyvai pamatyti kaip daromi efektai ir pan. “Jei nori gauti šanselį pamatyti kokią žvaigždę, geriau eiti savaitės dieną, jei nori patekti į daugiau filmavimui naudojamų pastatų – geriau savaitgalį, nes jie tušti” – mums sakė studijoje.

Netikri namų fasadai “Warner Bros” studijoje

“Universal Studios” Los Andžele iš viso pamažu virto atrakcionų parku, ten eini visai dienai kaip į Disneilendą. Beje, pirmasis pasaulio Disneilendas – irgi Los Andžele…

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Tik dalis superkino filmuojama studijose. Nežinia kiek operatorių, režisierių ir aktorių komandų kiekvienu konkrečiu metu pasklidę po Los Andželą. Nuo modernios Los Andželo katedros iki Los Andželo lietuvių dienų šventės mačiau kabant užrašus “Čia filmuojama. Užeidami vidun išreiškiate sutikimą filmuotis”. Ir filmuojamas ten būtent didysis kinas – o ne kokios reklamos. Gali tiesiog eiti gatve ir tapti statistu…

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė: beveik vienodo dydžio reklamos su siūlymu ten pastatyti automobilį ir siūlymu aikštelę išnuomoti filmavimams

Los Andželo karštis ir paplūdimiai

Antroji Los Andželo legendos dalis – karštis, paplūdimiai. Malibu, Santa Monika, Santa Barbara – kiek daug Los Andželo apylinkių kurortų pavadinimų žino, rodos, visi pasaulyje!

Paplūdimiai gražūs, platūs, driekiasi palei visą megapolį, su (nepigiom) pramogų erdvėm šalia ar ant “jūros tiltų”. Vieni paplūdimiai garsesni už kitus: Santa Monika su savo aukšta pasivaikščiojimų promenada, Venice Beach, aplink kurį pilna meniškų grafičių.

Santa Monikos Jūros tiltas

Tiesa, vėsios vandens srovės lemia, kad Ramiojo vandenyno temperatūra daug šaltesnė, nei tikėtumeis: vasarą, beveik kaip Palangoj, tik iki +20, nors oras kasdien būna maždaug +28 ir graso miškų gaisrais… Žiemom – sausį – dienomis oro temperatūra būna apie +20, bet vandenyno jau tik +15.

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Daugelis Los Andželo paplūdimių pritaikyta losandželiečiams: greta jų daugiabučiai ar privatūs namai, keliai atvažiuoti automobiliams. O Malibu zonoje prabangūs privatūs namai stovi tiesiog… ant polių virš paplūdimių (kam tos “smėlio pilys” Los Andželo simbolis, o kam – “pasisavintų paplūdimių” ir socialinės nelygybės simbolis).

Malibu “smėlio pilys”

Ir visgi daugybė Los Andželo rajonų ar gatvių garsios visame pasaulyje – dažnai kino dėka. Pavyzdžiui, Beverli Hilsas ir jo Sunset Boulevard, kur gyvena turtingiausieji ir “žvaigždiškiausieji”. Tvarkingos pievutės, gražūs rūmeliai paslėpti tankių gyvatvorių… Tiesa, ten vandenyno šalia nėra: bet daugybei losandželiečių pakanka ir didelio baseino (namas be baseino Kalifornijoje išvis nesusipratimas).

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink – nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Los Andželo fantastiškai proziška priemiesčių jūra

Legendinės Los Andželo vietos paskendusios tarp labai proziškų. Visas Los Andželas – it vienas begalinis gigantomaniškai peraugęs JAV priemiestis. Daugmaž vienodi rajonai iš daugmaž vienodų vienaukščių namų. Juos kerta magistralės – aštuonių, dešimties, šešiolikos juostų. Ir vis tiek užsikemša. Viešojo transporto, išskyrus kelias padrikas metro linijas, praktiškai nėra: daug kur viešuoju transportu nenuvažiuosi, ar nuvyksi per 4 val. ten, kur automobiliu užtruktų 40 min. Normalu į darbą važiuoti ir kokius 100 km., o visa Los Andželo aglomeracija tęsiasi apie 200 km: kaip kitaip, kai gyventojų 14 mln. ir beveik visi gyvena privačiuose namuose? Kai nakvodavome priemiesčiuose, vienas suvažinėjimas į centrą ir atgal “kainuodavo” pusę benzino bako. O “minimalus važiavimo laikas” beveik bet kur (artimiausio prekybos centro, teismo, restorano, parko…) – ~30 minučių, kurių metu abipus greitkelio tik individualūs gyvenamieji namai. Piko valandų metu tos 30-50 minučių virsta 2 valandomis.

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo ‘priemiesčius’. Ši dar – viena siauresnių

Automobilis Los Andžele – būtinas tarsi kojos: be automobilio daugelyje rajonų jaustumeis it neįgalus, net į parduotuvę sunkiai nueitum. Kone visi jais važinėja po vieną – jeigu važiuoji dviese, tau jau priklauso specialios “juostos pilniems automobiliams”, kurios Los Andžele yra vietoj autobusų juostų. Kam tos autobusų juostos tarnautų, kai tų autobusų beveik nėra? Kai kur gali išsipirkti leidimą į “skubančiųjų juostas”.

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną nusleidus nuo magistralių

Los Andželas išaugo jau po karo, kai kiekvienas amerikietis galėjo įpirkti automobilį, ir todėl jis visai kitoks, nei senieji JAV didmiesčiai: Niujorkas ar Čikaga. Jis statytas ne pėsčiam, o važiuotam. Visame pasaulyje nėra daugiau kito tokio didelio miesto, statyto Automobiliui. Tad Los Andželas vietomis atrodo it iš fantastiškos kūrinio: ypač trijų-keturių-penkių aukštų sankryžų estakados, kai susikerta kokie du ar trys šešiolikos juostų “miesto greitkeliai”. Ir pirmoji “keturių aukštų sankryža” pastatyta dar 1949 m. – ji buvo pirmoji tokia visame pasaulyje ir nors dabar jų rasi ir kitur JAV, Los Andželo automobilių eismo masteliais niekas neįveiks.

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Tiesą pasakius, didelė dalis “Los Andželo” oficialiai net nėra Los Andželas. Ir kalbu ne tik apie nutolusius rajonus: netgi šalia pat miesto centro, visiškoje jo apsuptyje pilna “politinių salų”, kurios skaitosi atskiri miestai ar miesteliai: Beverli Hilsas, Santa Monika, San Fernandas. Iš 14 mln. Los Andželo metropolio žmonių tik 4 mln. oficialiai gyvena “pačiame Los Andžele”.

Daugybė tokiuose “nepriklausomuose rajonuose” gyvenančių žmonių nelaiko savęs losandželiečiais, didžiuojasi savaisiais miestais ir miesteliais. “Mes iš Oranžo apygardos ir Los Andželo mums nelabai reikia” – sake pažįstami – “Juk viskas, ko reikia, yra Oranžo apygardoje: ir prekybos centrai, ir darbai, ir pramogos”. Šioje apygardoje, ištįsusioje į pietus nuo Los Andželo, gyvena 3 mln. žmonių, ten yra ir Disneilendas.

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare – ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Kai Lietuvoje buvo rodomas serialas “Californication”, pavadinimą vertė “Nuodėmingoji Kalifornija”, bet iš tikro tas žodis buvo visų pirma sukurtas besaikiam “losandželiškam” miesto augimui, “laistomam” NT vystytojų… Toje XX a. antros pusės “plėtros beprotybėje” dalyvavo ir lietuviai. Pakankamai senųjų JAV lietuvių čia persikėlė iš JAV rytų, kad net pasistatė savo bažnyčią, o kai kuriuos lietuvių vystytojų pastatytus daugiabučius iki šiol puošia su Lietuva susiję simboliai ar pavadinimai: Ruta, Trakai, Amber Crest… Daugiau apie tai rašau “Gabalėlių Lietuvos” straipsnyje.

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo “Little Lithuania” ženklo prie lietuvių bažnyčios

Kuklaus Los Andželo centro liūdesys

JAV didmiesčiai įprastai atrodo taip – centre dangoraižių kalva (ofisai, valdžios įstaigos), o aplink – vienaukščių priemiesčių jūra. Toks yra ir Los Andželas – tik ta dangoraižių kalvelė mažytė, visiškai netinkama tokio dydžio miestui…

Vienas gražiausių mieste – Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Ten nelabai kas įdomaus: kelionių vadovų knygos rekomenduoja pamatyti Bradbury pastatą ar Union traukinių stotį (paskutinę traukinių keleivinę didžiąją stotį JAV: statyta 1939 m., o po to jau atėjo automobilių ir lėktuvų era). Tas vietas – o taip pat kai kuriuos įspūdingesnius Los Andželo privačius namus – kino mylėtojai gali pažinti iš visos eilės filmų, nes, tiesiog, Holivudo studijoms užsimanius filmuoti “senoviniame pastate”, pasirinkimas Los Andžele tikrai mažas, tad “Bradbury Building” “vaidina” ir istoriniuose filmuose, ir fantastikoje… Bet keliautojui po daugybės JAV miestų – Niujorko, Čikagos, Naujojo Orleano it pan.), tie pastatai atrodė gana eiliniai.

Bradbury pastatas

O pats centras ir nelabai jaukus: ištisos benamių kolonijos labdarių jiems padovanotose palapinėse. Daug jų neadekvatūs, ir pavartoję narkotikų, skėryčiojai, šūkauja – nežinia, ko tikėtis. Tiesa, situacija priklauso ir nuo valdžios: kartais tos kolonijos “išprašomos” toliau, o kartais joms leidžiama laisvai bujoti. Daug patalpų tuščios, neišnuomotos.

Los Andželo benamių kolonijos

Centras būna dažno miesto pažiba, bet tik ne Los Andželo – jis neturi tikros vienos širdies, vienų smegenų, jis – gyvas organizmas. Toks gimęs be vieno aiškaus plano. Stichiškai. Nelabai gražus, bet patogus gyventi – aišku, tik jei tavo šeimoje kiekvienas šeimos narys turi po automobilį.

Eilė prie koncerto Los Andžele

Net pagrindinis Los Andželo simbolis – ženklas “Hollywood” ant kalno šlaito – atsirado atsitiktinai. Tai buvo tiesiog reklama. Buvo užrašyta “Hollywoodland” – taip vadinosi gretimas gyvenamųjų namų rajonas. Kai reklamos nebereikėjo, kažkas sumanė nuimti tris paskutines raides – ir valio, Los Andželas turi simbolį.

Gera vieta į jį dairytis – o taip pat į miestą apačioje – yra Grifito observatorija. Observatorija su teleskopais – bet daugelis į tą tarpukario pastatą važiuoja pasigerėti miestu, ne žvaigždėmis (ech, straipsnyje apie Los Andželą pastarasis žodis toks dviprasmiškas!).

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Visos Los Andželo lankytinos vietos – tarsi atsitiktinai pasklidusios po visą milžinišką miestą. Ar keisti Watts bokštai – milžiniškos skulptūros, pastatytos vietinio menininko. Ar įvairios kapinės su įžymybių kapais (pvz. Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas ir Voltas Disnėjus palaidoti Forest Lawn kapinėse). Ar paplūdimiai. Ar kinos studijos ir Holivudas. Ar meno muziejai ir jų mecenatų vilos. Ar Ar atrakcionų parkai (Disneilendas, Universal Studios, Knott’s Berry Farm). Atstumai įveikiami tik automobiliu.

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Kur iš Los Andželo važiuoti toliau?

Kaip ten bebūtų, labiau nei joks kitas 14 mln. Žmonių miestas, Los Andželas daugeliui turistų – tik tarpinė stotelė. Patogi vieta atskristi į Vakarų JAV, pažiūrėti kokią kino studiją, ir važiuoti plačiosiomis magistralėmis tolyn.

Gal link Las Vegaso, Didžiojo kanjono, Kalifornijos nacionalinių parkų, San Francisko.

Holivudo ženklas – Los Andželo simbolis. Matomas tik iš mažos dalies miesto

Vos išvažiuoji anapus Los Andželo, kamščiai dingsta, važiuoji sau per dykumą, gražius kalnus, “laukinių vakarų” stiliaus miestelius.

Gal ir gerai, bet verta bent jau pabandyti įsigilinti į Los Andželą, juk tai bene vienintelis pasaulyje “individualistinis” milžinmiestis, statytas be jokių aliuzijų, kad kas nors, išskyrus didelius vargšus, naudosis viešuoju transportu, stotelėse persėdinės. Tad tiesiog imta ir pastatyta “pakankamai” eismo juostų, “pakankamai” sankryžų aukštų, o kai pritrūksta, pristatoma dar daugiau. Kai kas sako, kad Los Andželas jau “sprogsta per siūles”, kad žmonės iš jo bėga: bet iš tikro jo gyventojų skaičius dar auga, nes kiekvienam, kuriam Los Andželas pabodo, atsiranda po vieną ar daugiau čia siekiantį svajonės: gal svajonės padaryti karjerą Holivudo studijose, gal imigrantiškos svajonės “prasisukti” Amerikoje, o gal tiesiog svajonės gyventi palapinėje ten, kur šilta.

Holivudo bulvare tapomi portretai

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Egipto piramidės – ne tik šalies simbolis, bet ir senovės pasaulio simbolis, paskutinis iš pasaulio stebuklų.

Šalia piramidžių – Kairas, didžiausias arabų pasaulio miestas, gyvoji Egipto širdis.

Čia atvyksta daugelis, bet tik nedaugelis atranda, kad piramidės – tai daug daugiau, nei tik Giza, o Kairas – tai daug daugiau, nei jo muziejus. Aš Kaire praleidau daugiau nei savaitę ir pasakoju, kas čia įspūdingiausia.

Kairo citadelė – musulmoniško Kairo širdis

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Egipto piramidės – aplenktos dydžiu, bet ne didybe

Egipto piramidės! Sunku net sugalvoti, nuo kur pradėti pasakoti, nes pamėginus suvokti daugybę faktų apie jas nugara eina pagaugais.

Saulėlydis virš Gizos piramidžių

Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite – nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Paskutinis konkurentas nugriuvo prieš 600 metų…

Gizos piramidės iš panoraminio taško, nuo kurio jos matosi viena linija (kiekvienas Gizos arklininkas ar kupranugarininkas siūlo ten vežti)

Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas – kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Lietuvoje tokio aukšto pastato (ne TV bokšto ar kamino) iki šiol nėra.

Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Juk jos tiesiog kitokios nei visa kita, statyta senovėje, Viduramžiais, net naujaisiais laikais.

Cheopso piramidė ir Sfinksas, dalis mirusiajam faraonui skirtos šventyklos

Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Ir tie iš dykumos styrantys dirbtiniai akmeniniai kalnai ir šiandien toks pat magiškas vaizdas, kaip ir prieš 1000 ar 3000 metų.

Kiekviena piramidė – Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) – salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos – unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Bet pasiekti galutinį tašką 5 milijonų tonų akmenų apsupty – magiška!

Pakeliui į piramidę. Visi koridoriai – autentiški, įrengti prieš ~4500 metų, jais lipo ir senovės egiptiečiai, ir vėlesni plėšikai, ir XIX a. archeologai. Niekur kitur pasaulyje nerasi ~4500 metų pastato, į kurio vidų tebegalėtum užeiti ir šiandien

Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante – mirusiųjų krante – anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Tas “Gyvųjų” miestas sunyko kaip ir visi jo gyventojai, o mirusiųjų miestas – liko.

Garsiausias piramidžių kompleksas – Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada – būtent (dažniausiai – vien tik) į Gizą. Nes tai – pati „piramidžių eros“ viršūnė.

Piramidė virš šiuolaikinio turistų miestelio (Giza)

Bet tokių piramidžių laukų ~40 km spinduliu – dar ne vienas ir ne penki (iš viso Egipte piramidžių virš 100, nors didžioji dalis nedidelės ar apgriuvusios).

Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje – Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus – mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos – trečią ir t.t. Taip gimė Laiptuotoji Sakaros piramidė (65 m).

Ty mastaboje, kur puikiausiai išlikę piešiniai, tiksliai vaizduojantys Senovės Egipto gyvenimą prieš 4500 metų. Pačiose piramidėse tokio meno mažai – ten tik slegiantys akmenys ir slėpiningi koridoriai

Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui – jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko – norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ – Maidumo piramidė (62 m) – prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Landos ir kapas irgi liko, bet Snefru ten nesilaidojo – jis norėjo tobulos piramidės.

Maidumo piramidės grivėsiai

Tolesnių Snefru bandymų laukas – Dašuro piramidės. Pirmąją, Lenktąją Dašuro piramidę (105 m), bandė statyti gana stačią, bet vėl pasirodė, kad ji grius, tad viršus pastatytas gulstesnis.

Lenktoji piramidė

Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę – kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Visos vėlesnės piramidės (tarp jų ir Gizos) tebuvo didesnės ar mažesnės jos kopijos.

Dašuro Raudonoji piramidė

Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui – didmiestis. Sakaroje – ramiau, Dašure dar gali, kaip prieš šimtmetį, pajusti tą supančią dykumos didybę, o Maidumo piramidės net kalbinti vietiniai turizmo organizatoriai nežinojo.

Cheopso piramidės didžioji galerija

Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų – ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas. Dievas Ptah „įsikūnydavo“ į jaučius ir kadangi šis dievas „globojo“ Egipto sostinę Memfį, jo „įsikūnijimų“ kapai – puošniausi iš visų Egipto „dieviškųjų gyvūnų“ kapų.

Serapeume

Kairas – milžiniška, bet primiršta Egipto sostinė

Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ – tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Taip, jis – vienas turtingiausių pasaulyje muziejų, bet jis irgi skirtas išimtinai senovės Egiptui: jo dievų ir valdovų statuloms, hieroglifų pilniems papirusams, seniausiems pasaulyje realistiniams portretams iš Fajumo oazės, faraonų mumijoms, auksinėms Tutanchamono įkapėms.

Vienas gausybės Tutanchamono sarkofagų Egipto muziejuje. Šiame muziejuje 3 valandos prabėgo be galo greitai

Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai – didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame – apie 20 mln. žmonių! Kiekvienas rajonas – vis kitas Egipto, Arabijos, Afrikos veidas.

Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai – ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Su turgumis virtusiomis siauromis gatvėmis, mečetėm, medresėm, tautiniais drabužiais vilkinčiais seneliais prie puodelių kavos žaidžiančiais eilinę nardų partiją ir stebinčiais vos prasilenkiančias mašinas, autorikšas ir asilų kinkinius.

Islamiškame Kaire

Islamiško Kairo pažiba – Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn (net piramidės giedrą dieną matosi). Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Skamba nejaukiai, bet Kairas saugus miestas, o Šiaurinės Kapinės dabar tiesiog dar vienas miesto rajonas, keistas Islamiškojo Kairo tęsinys kur gyvieji gyvena tarp mirusiųjų.

Šiaurinėse kapinėse su kapais-namais

Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytėtų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį. Aišku, kodėl kone šimtai jaunavedžių porų kasdien būtent čia rengia fotosesijas (yra net oficialus „jaunavedžių bilietas“), o ištisos giminės renkasi piknikauti ant nupjautos ir palaistytos žolytės.

Al Azhar parke su citadelės vaizdu tolumoje

Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų – nei turgaus prekijų. Tarp įdomiausių vietų netoli centro – Manialo rūmai, kuriuos sau pasistatė paskutinysis Egipto monarchas Farukas II (nuverstas 1952 m.): kad ir kiek Egipto valdovai imitavo Europą, gyventi norėjo rytietiškai, su atskiru sosto pastatu sode, nuosava mečete ir t.t.

Gražiai sutvarkyta Talaat Harb aikštė Kairo centre

O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą – koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo. Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias – Kabančią bažnyčią ar Šv. Barboros bažnyčią ir Koptų muziejų kur kaupiamas šios religijos menas.

Koptiškojo Kairo širids – ‘kabanti bažnyčia’

Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys.

Šiukšlininkų rajone

Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat – parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukiantys seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ – Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo. Prie bažnyčios įėjimo išmestos skalbimo mašinos ar „išmėsinėtų“ fotelių jau nė nepastebi: palyginus su tuo, kas aplink, bažnyčios prieigos atrodo tvarkos oazė.

Uoloje iškalta Šv. Simeono katedra Kairo šiukšlininkų rajone

Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas – aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Šen bei ten stūkso prekybos centras, šen bei ten kelias naujai grįstas, bet visa tai skęsta kioskų-parduotuvėlių, byrančių automobilių ir pradaužyto asfalto jūroje.

Citystars – didžiausiame Kairo prekybos centre. Daugelyje Egipto miestų nėra nieko panašaus, o ir Kaire randi tik jei žinai kur

Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių – Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Didžiulis akcentas jam, armijai primena, kad, visgi, esi Artimuosiuose Rytuose, ir regiono skauduliai dar visai nepagijo.

Spalio karo panoramoje. Patirtis susideda iš šiuolaikinio 4D kino ir Šiaurės Korėjos(!) propagandinių menininkų sukurtos panoramos – didžiulio 360 laipsnių kampu supančio paveikslo, realistiškai atvaizduojančio kaip Egipto pajėgos kerta Sueco kanalą, netikėtumu įveikdamas Izraelio pajėgas. Žiūrovai sėdi ant specialių kėdžių, kurios sukamos ratu, po truputį atskleidžiant vis naujus panoramos fragmentus. Tolimesnė karo istorija, kaip Izraelis vėl atstūmė Egiptą atgal, neparodyta.

Šiuolaikinis Egiptas – religija/os, kultūra, maistas

Kairas ir jo apylinkės – ir geriausia vieta pažinti šiuolaikinio Egipto kultūrą. Didžioji dalis šiandieninio Egipto gyventojų – musulmonai, daugelis – gana religingi. Egiptas – vienas istorinių islamo centrų, Kairo Al Azhar universitetas – bene garsiausia teologinė aukštoji mokykla, kur suvažiuoja studentai iš viso pasaulio. Egipte pilna senų mečečių, medresių. Bet jei į kokį Maroką keliaujama visų pirma dėl musulmoniškų miestų ir paveldo, tai Egipte jį visiškai užgožęs Senovės Egiptas ir “nutautinti bei nureliginti” kurortai.

Mečetės vidus Kairo citadelėje – įspūdingas, bet tik maža dalis turistų čia užsuka

Iš dalies taip nori valdžia. Religija ir religingesniaisiais ji nepasitiki, o šviesą mato Vakaruose. Nors daugelis Egipto moterų, pavyzdžiui, musulmoniškai ryši skareles, į elitą tokioms “prasimušti” sunku: netgi į elito restoranus, būna, su skarelėmis neįleidžia, o šiais laikais net yra apps’ai, rodantys, kur toleruojami religingi musulmonai. Didelė dalis opozicijos – būtent religingi musulmonai, ir tai padeda Egipto valdžiai įtikinėti vakariečius islamofobus, kad jei ne diktatūra neva valdžion “ateitų teroristai”.

Tradiciniais puošniais drabužiais vilkinčios musulmonės moterys Egipto vestuvėse

Valdžiai 100 ar 500 metų paveldas mažai rūpi. Ech, kokie gražūs pastatai patys sugriūva ar net yra griaunami: pavyzdžiui, ištisi rajonai istorinių namų, bažnyčių Luksore nugriauti tam, kad būtų atkurta Luksoro-Karnako sfinksų alėja. Bus dar viena naujai atkurta Senovės Egipto lankytina vieta… Užtat, išskyrus nebent Kairą ar Aleksandriją, Egipto miestuose nelikę tikrų, gyvų, gražių senamiesčių.

Apgriuvęs šimtametis Kairas

Kiek įdomesni koptų vienuolynai, ar, tiksliau, ištisi kompleksai su vienuolių celėmis, tvirtovėmis (naudotomis gintis nuo klajoklių beduinų), bažnyčiomis ir… fermomis. Pakanka aplankyti vieną-kitą: jų yra Nilo slėnyje, palei Raudonąją jūrą, o “švenčiausi” pakeliui iš Kairo į Aleksandriją (pvz. Šv. Makarijo, iš kurio kilę dauguma koptų popiežių). Koptai, kiek pastebėjau, geriau prisitaikę prie turistų, dažnoje koptiškoje vietoje gerai angliškai papasakos.

Koptų Šv. Makarijo vienuolyno tvirtovė

Šiuolaikinį Egiptą gali pažinti ir per Egipto virtuvę, pavyzdžiui, labai pigų valgį košarius (makaronai, ryžiai, padažai iš maišelių).

Koptų menas Koptų muziejuje Kaire

Kairas abejingų nepaliks – bet nebūtinai tai geras dalykas

Egiptas abejingų nepalieka – kai kas jį įsimyli, kai kas – puola nekęsti. Be pliusų jis turi ir daug minusų, o Kaire ir tie, ir anie – aukščiausios prabos. Taip, prie Kairo – aukščiausi, garsiausi ir seniausi Senovės Egipto statiniai (piramidės). Taip, Kairas – didžiausias miestas su didžiausia visa ko pasiūla, daugiausiai tikros šiuolaikinės egiptiečių kultūros: tiek musulmonų, tiek koptų.

Bet kartu Kaire ir bjauriausias eismas, o pereiti gatvę iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti trilerio verta misija (reikia eiti ir viskas – praleis). Kaire didžiausias smogas, daugiausiai purvo ir šiukšlių. Prie piramidžių – vieni įkyriausių prekijų ir didžiausios apgavystės, kai nuvedama ne į pažadėtą viešbutį, sakoma neva neįmanoma nueiti pėsčiam ir būtinas kupranugaris (nereikia) ar mėginama iškaulyti papildomų, neaptartų pinigų (neduokite). Kaire ir daug diktatūros apraiškų – štai visokie patikrinimo postai, štai koks saugumietis nuveja nuo suoliuko, piktai uždraudžia fotografuoti ir net nesupranti, ką ir kodėl.

Tariuosi su autorikša šiukšlininkų rajone

Kaire, ypač prie Gizos piramidžių, turi apsišarvuoti dar didesne kantrybe, nei kur kitur Egipte (išskyrus gal Luksorą). Daugelis turistų to išvengia atvažiuodami į Kairą ir Gizą tik trumpam. Gizos piramidės, Kairo muziejus – ir viskas. Vienas kitas prekijas prišoka ir grįžti į kurortus. Bet Kairas vertas daugiau. Praleidau ten daugiau savaitės. Smagu buvo stebėti nuo savo namelio ant daugiabučio stogo praplaukiančius spindinčius laivus Nile – egiptiečiai taip mėgsta švęsti, garsiai iš tų laivelių leisti muziką. Įdomu aplankyti “antros eilės” vietas, visgi labai unikalias, kaip “šiukšlininkų rajonas” ar “apgyvendintos kapinės”. Visgi Kairas – 20 mln. gyventojų miestas. Senas miestas. Ir joks šitokio dydžio miestas nėra tik viena ar kita lankytina vieta, kad ir kokia įspūdinga ji būtų. Kiekvienas toks milžinmiestis – tai ištisas pasaulis. Ir norėdamas gali į jį pasinerti ilgam.

Namelis ant dangoraižio stogo

Luksoras – tai Senovės Egiptas be piramidžių. Ir, nepaisant to, jis man – ir daugybei keliautojų – būna pats didžiausias Egipto atradimas!

Nes Luksoras tapo Senovės Egipto sostine kone 2000 metų po piramidžių statybų. Jis, galima sakyti – civilizacijos viršūnė. Užuot statę “kuo daugiau ir kuo aukščiau”, egiptiečiai pasirinko statyti “kuo gražiau, puošniau”.

Grakščios, puikiai išlikusios Luksoro ir Nilo slėnio šventyklos Egipto dievams, spalvingos ir įspūdingos Luksoro faraonų kapų freskos – neįmanoma patikėti, kad visa tai sukurta prieš 4000 ar 5000 metų!

Piramidės supermasyvios, superdidelės ir supersenos. Bet jos ir kažkiek nuvalkiotos: jau prieš važiuodamas iš gausybės nuotraukų žinai, ką ten rasi. Kas kita su Luksoro faraonų kapais: jokia nuotrauka neperteiks viso jų grožio, kurį jauti pats būdamas ten, po žeme, 4000 metų senumo meno apsupty. Piramidės tikrai nėra visas Egiptas.

Hačepsutos šventykla

Taip pat skaitykite: Pilnas kelionių vadovas po Egiptą | Mano 4700 km kelionės nuomotu automobiliu po Egiptą dienoraštis

Luksoro gyvųjų krantas: pagrindinės Egipto šventyklos

Nilas skyrė Senovės Egiptą – taigi, ir Luksorą – į dvi skirtingas puses: gyvųjų (rytinis krantas) ir mirusiųjų (vakarinis krantas).

Rytiniame Nilo krante Luksore – šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Abiejų „švenčiausiose erdvėse“ leopardo kailiais vilkintys šventikai kasdien rūpindavosi šventąją dievo statulėle: pažadindavo įleisdami saulę pro masyvias duris, nešdavo jai suaukotą maistą, vakare „užmigdydavo“.

Luksoro šventykla

Tos statulėlės buvo auksinės ir po to, kai Senovės Egipto religiją galutinai įveikė krikščionybė, jas išlydė, tad „švenčiausių erdvių“ kambarėliai visose Egipto šventyklose – nykūs ir tušti, tik nuo grindų iki lubų sulipdyti bareljefai primena ten vykusius aukojimus ir garbinimus: štai koks valdovas ar šventikas parklupęs prieš šakalagalvį mumifikavimo dievą Anubį, štai prieš ereliagalvį Horą, štai prieš liūtagalvę Sekmet.

Atkurtas simbolinis “laivas” ant kurio stovėdavo auksinė dievo statulėlė. Švenčiausioji šventyklos erdvė

Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Ir obeliskais bei valdovų statulomis paženklinti kiemai – tai buvo paskutinė vieta, kur dar įleisdavo „eilinius senovės egiptiečius“, kad bent jau per šventes galėtų išvysti laukan išneštą dievo statulėlę.

Luksoro šventykloje

Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas – panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas – priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. faraonas didesnis už valdinius), identiškomis povyzomis užsimoję trenkti priešui vėzdu stovi ir pirmasis “istorinis” faraonas Narmeris, ir Ramzis III, valdęs ir vaizduotas po 2000 metų.

Geriau nuodugniai pažinti keletą šventyklų, nei eiti į visas iš eilės. Luksoras ir Karnakas – puiki pradžia.

Šviesų šou Karnake – tokie padaryti visose svarbiausiose Egipto lankytinose vietose. Karnako šviesų šou tarsi kokia naktinė ekskursija: šviesos paryškina čia vieną, čia kitą objektą, o koks nors ‘faraonas’ apie jį patosiškai pasakoja per garsiakalbius. Lankytojai karts nuo karto pereina iš vienos vietos į kitą

Luksoro mirusiųjų krantas – faraonų kapai

Vakariniame Luksoro krante – didingiausi Egipto kapai. Supratusi, kad piramidės ne tik primena apie mirusiojo galią, bet ir kvieste kviečia kapų plėšikus, Egipto aukštuomenė puolė laidotis kuo slaptesnėse vietose, po žeme: kapai iškasti, tuomet užmūryti, užversti akmenimis, kartais dar įrengus „netikrų“ sarkofagų plėšikams klaidinti (tegul randa tuščią ir galvoja, kad prieš juos jau apsilankė kiti plėšikai).

Atokiausias ir turtingiausias buvo Karalių slėnis, kur laidoti faraonai. Deja, nepaisant visos atsargos, jų kapus irgi išplėšė: daugelį net ne pavieniai plėšikai, o Egipto šventikai, kuriems po daugybės šimtmečių užmirštų faraonų kapai tapo tikrąja to žodžio prasme aukso kasykla. Neišplėštas liko vienas kapas – Tutanchamono. Ten palaidotą vos 20 metų amžiaus mirusį faraoną visi buvo pamiršę. Kapą 1922 m. atrado anglų archeologas Hovardas Karteris. Ir štai dabar Tutanchamonas bene garsiausias iš faraonų.

Faraono kape

Tutanchamono kapo lobiai dabar – Egipto muziejuje Kaire, tad ir tas kapas – tuščias. Tačiau faraonų kapuose žavi ne įkapės, turėjusios padėti jiems pomirtiniame gyvenime, o požemiuose puikiai išlikę piešiniai, kuriuose taip vaizdžiai parodyta, kas tame pomirtiniame gyvenime laukia.

Egiptiečiai tikėjo, kad štai, atlikus „burnos atvėrimo“ ritualą kruopščiai preparuota mumija atgaus pojūčius ir keliaus į amžinąjį gyvenimą. Ten siela klestės tol, kol mumija kape nesuges, ir kol kas nors dar minės mirusiojo vardą. Dalį mumijų plėšikai sunaikino (kad jų nepersekiotų išplėštų kapų šeimininkų dvasios), tačiau savo vardų amžinumą faraonams pavyko užsitikrinti: šiandien jų vardus mini daugiau žmonių, nei jiems gyviems esant! Juk visame Senovės Egipte tegyveno 1,5-3 mln. žmonių, o dabar vien turistų į Egiptą kasmet atvyksta 12 mln.! Ir tikrai: garsiausi tie faraonai, kurių kapai – įspūdingiausi, o ne tie, kurie valdė geriausiai.

Giliai įrėžti hieroglifai ir reljefai Medinet Habu šventykloje Luksoro vakariniame krante. Būdavo svarbu įrėžti kuo giliau, kad būtų kuo sunkiau ištrinti – nes dažnai būsimi faraonai trindavo iš istorijos savo pirmtakus ar net “pasiimdavo” jų statulas tiesiog pakeisdami išraižytą vardą į savąjį (kadangi Egipte kone visi žmonės vaizduoti beveik vienodai, tai buvo paprasta)

Iš viso Egipto būtent faraonų kapai labiausiai pranoko lūkesčius. Nes jei piramides ar šventyklas nuo mažens buvau matęs nuotraukose ir daugmaž žinojau, ko tikėtis, tai jokia nuotrauka negali perteikti faraonų kapų. Juk į ją tilps tik vienas ar keli piešiniai. Tuo tarpu faraonų kapuose yra ištisi tuneliai tokių pat spalvingų, ir ištisi kapinynai tokių kapų. Dykumų klimatas ir požemiai puikiai išsaugojo 3000 metų senumo dažus.

Valdovų laidojimo tradicijomis sekė ir Egipto aukštuomenė atskirame kilmingųjų kapų slėnyje (kapai mažesni, bet irgi didingi). Taip laidotos ir mylimiausios faraonų žmonos karalienių slėnyje (pačiam didingiausiam – Nefertari kapui – ir daugelio faraonų amžinojo poilsio vietos neprilygsta).

Faraonienės Nefertari kape

Kapus įrenginėjo puikiausi Egipto amatininkai apgyvendinti specialiai pastatytame Deir El Medinos miestelyje, kurio griuvėsiai – viena retų galimybių pažvelgti į eilinių senovės egiptiečių gyvenimą. Ir net kai kurie svarbūs amatininkai, pamatę, kaip ruošiasi laidotis faraonai, laisvalaikiu dar spėdavo sau irgi išsikasti „panašius“ kapus: aišku, paprastesnius, mažesnius, „naivesnius“.

Luksoro kapus lankiau atvirkščia tvarka: pradėjau nuo amatininkų Deir El Medinoje, paskui – kilmingųjų ir užbaigiau faraonais bei faraonienėmis. Jei turi laiko, taip geriausia: tada kiekvienas naujas kapas pribloškia, nes yra įspūdingesnis už prieš tai buvusius. Į daugybę kapų pardavinėjami atskiri bilietai, bet neverta eiti į visus. Kapai įvairesni nei šventyklos, bet 12 kapų pilnai pakako (po tris iš kiekvienos visuomenės grupės: amatininkų, kilmingųjų, faraonų, faraonienių; tos pačios grupės kapai vienas šalia kito, tad tris aplankai per valandą-dvi).

Kilmingųjų kapų šlaitas

Vakarinis Nilo krantas Luksore pilnas ir laidojimo šventyklų, kuriose atlikinėti ritualai mirusiems faraonams, „iškvietus“ iš tolimų slaptų kapų jų dvasias. Kai kurios neblogai išlikusios (pvz. Ramzio III Medinet Habu), kai kurios puikiai atstatytos (Hačepsutos šventykla), iš kai kurių telikusios kelios stypsančios statulos (pvz. Memnono kolosai, traukę dar romėnų turistus) – ten net bilieto nereikia pirkti.

18 m aukščio 4000 metų senumo Memnono kolosai.

Egiptologija: Egipto “iškasimas” ne mažiau žavus, nei jo pastatymas

Senovės Egipto civilizacija virš 1000 metų buvo tiesiog užmiršta. Ne taip užmiršta, kaip senovės Roma ar Graikija, kurių filosofija, raštai, teisė, raidynas, tikėjimas ir kalbos niekad neišnyko. Egiptas, atrodė, išnyko visiškai. Niekas nebemokėjo perskaityti hieroglifuose užrašytos išminties, daugelis kapų ir šventyklų riogsojo giliai po dykumos smėliu ir akmenimis.

Ir tik XIX-XX a. archeologų (tuo pačiu keliautojų, nuotykių ieškotojų, o ir plėšikų, pardavinėdavusių Egipto lobius Europos muziejams) dėka viskas vėl atrasta iš naujo. Jiems – ir iš dalies mums – Senovės Egiptas buvo tarsi pasaka, kažkokia netikra istorija: menas, tikėjimas, kultūra, kalba, raštas visiškai neturėjo nieko bendro su dabartimi. Ir tuo žavėjo.

Karalių (faraonų) slėnis. Iki archeologai viską nukasė ši erdvė buvo užpilta akmenimis

Faraonai, vesdavę savo seseris ar dukras, kurių lavonai sulaidoti paskirsčius jų vidaus organus į keturis atskirus indus su skirtingų gyvūnų formos dangčiais? Keista iš didžiosios K. Visas Senovės Egipto menas irgi toks svetimas – ir vienodai svetimas ir lietuviui, ir šiuolaikiniam egiptiečiui.

Kaip žavu turėjo būti tai atrasti, tarsi kokią ateivių civilizaciją iškasti iš po žemių! Tai buvo nedaug lengvesnis darbas, nei viso to statybos. Kaip vien rankomis išvilkti daugiatonį obeliską ar statulos galvą, rasti „adatą šieno kupetoje“ – užverstą faraono kapą – ir nukasti smėlį bei akmenis, pirmajam po tūkstantmečių pertraukos užeiti vidun? Apie tų laikų archeologus ir laikus, kai vos pajudinęs smėlį kartais galėdavai atrasti faraono kapą, BBC sukūrė nuostabų draminį serialą „Egiptas“ (2005 m.): jį pažiūrėjus „Egiptologijos era“ atrodo beveik tokia įdomi, kaip Senovės Egipto.

Anubis (pomirtinio pasaulio dievas) atveria mumijos burną (dažnas motyvas kapuose). Kaip neįtikėtina turėjo būti pirmam po ~3000 metų iškasti tokius meno kūrinius!

Prie tos eros gali prisiliesti Hovardo Kartrerio name Luksoro vakariniame krante, kuriame bazuodamasis šis archeologas XX metų ieškojo – ir rado – Tutanchamono kapą. Namo kieme pastatyta kapo kopija: tokia pat, kaip originalas, tik pigesnė aplankyti. Egipto valdžia visaip stengiasi, kad į „tikrus kapus“ turistų eitų kuo mažiau, nes dideli srautai kenkia tam menui: todėl jų lankymo kainos didelės.

Prie tos eros prisilieti kiekviename Egipto muziejuje. Jei Kairo muziejaus filosofija “kuo daugiau Senovės Egipto”, tai Luksoro muziejus gerokai mažesnis, bet įspūdingiausi, Senovės Egipto svarbiausius aspektus atspindintys eksponatai čia nepaskęsta tarp mažiau svarbių. Yra Luksore ir specializuotas Mumifikacijos muziejus pasakojantis apie tą iki šiol gąsdinantį Senovės Egipto aspektą, tuos pajuodijusius išpreparuotus lavonus (nė nesuskaičiuosi, kiek siaubo filmų sukurta apie prisikėlusias piktas mumijas).

Statulėlės muziejuje

Nilo slėnis – Egipto arterija

Pažvelgus į Egipto nuotraukas iš kosmoso atrodys, kad Nilas ne mėlynas, o žalias. Iš tikro tai Nilo slėnis, vingiuojantis per dykumas. Jei ne žalias ir derlingas Nilo slėnis, nebūtų buvę nei Egipto civilizacijos, nei šiandieninio Egipto.

Senovėje ilgiausia (ar antra pagal ilgį) pasaulio upė kasmet patvindavo, užliedama milžiniškus plotus savo “natūralių trąšų” pilnu vandeniu. Kai nusekdavo, atidengdavo tokius derlingus laukus, kad jų užtekdavo visam Senovės Egiptui išmaitinti. Ir tam net nereikėdavo dirbti kiaurus metus: potvynio metu visi turėjo laiko pastatyti šventykloms, piramidėms. Medžiagos, darbininkai irgi gabenti Nilu: pasroviui nešė pats Nilas, o prieš srovę pakakdavo iškelti burę. Tokie tradiciniai burlaiviai – felukos – naršo Nilą iki šiol, tiesa, dažniausiai jie plukdo turistus.

Tradicinė feluka plaukia Nilu Luksore. Tolumoje surikiuoti Nilo kruizų laivai

Bet Nilo svarba nė kiek nesumažėjo. Iš visų 100 mln. Egipto žmonių 98 mln. gyvena aplink Nilą! Tai dabar – praktiškai vienas ~1000 km ilgio miestas nuo Kairo iki Asuano, apimantis ir Luksorą. Žalias žalias. Bet abipus jo – tuščia geltona dykuma. Stovėdamas ant kopos vienoje Nilo slėnio pusėje nesunkiai gali matyti dykumą kitoje – atrodo, per kelias valandas ten nueitum pėsčias.

Nilo slėnis tebėra pagrindinė Egipto transporto arterija. Lygiagrečiai jo driekiasi “pirmasis” šalies geležinkelis. Abipus Nilo – iki šešių kelių. Arčiausiai upės “miestų keliai”, kur judi kokiais 30 km/h, o viena skurdoka gyvenvietė keičia kitą: čia tikrasis Egiptas! Toliau nuo Nilo “žemės ūkio kelias” pro kaimus ir fermas – arti ten, kur žalias slėnis virsta geltona dykuma. Ir kažkur toli į dykumą – naujai nutiestos magistralės (kai kurios – mokamos). Tai – tarsi Nilo slėnio aplinkkeliai.

Žvelgiant skersai visą Nilo slėnį prie Luksoro. Akivaizdu, kur dykuma pereina į smėlį, ir kuri baigiasi

Nilo pakrantės – kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdis. Gali būti miestas skurdus, šiukšlinas, tamsus – bet jei tai nėra kaimiūkštis, savo Nilo pakrantę bus susitvarkęs. Ir vietinių, ir turistų šeimos ten eis pasivaikščioti, iš rytinio kranto stebės nuostabius saulėlydžius vakariniame, o fotografai siūlys daryti jų nuotraukas (tai – vieni retų paslaugų siūlytojų, kurie nė karto “neprisikabino”: susitaikė su tuo, kad turistai patys turi kuo fotografuoti).

Edfu miestelio Nilo slėnyje panorama su šventykla

Senovės Egipte miesteliai dar buvo retesni nei fermos Nilo užliejamose žemėse. Tų miestelių širdys būdavo šventyklos. Ir nors didžiausios stūksojo Luksore, geriausiai išsilaikė keletas mažesnių šventyklų miesteliuose. Net stogas išliko, spalvos. Tai – Kenos Dendara ~70 km žemyn Nilu nuo Luksoro ir Edfu ~100 km aukštyn Nilu.

Dendaros šventykloje Kenoje. Kolonų viršūnėse – deivės Hator atvaizdai

Įdomių šventyklų yra daugiau – pvz. Kom Ombo (~200 km aukštyn Nilu nuo Luksoro) galima pamatyti krokodilų mumijų eiles, nes ten garbintas krokodilagalvis dievas Sobekas esą įsikūnydavo į Nilo krokodilus, žavus ir Abydosas (~200 km žemyn Nilu nuo Luksoro).

Krokodilų mumijos Kom Ombo

Asuanas, Abu Simbelas, Nubija – kilniai didinga Egipto pabaiga

Senovės Egiptas vingiavo kartu su Nilo slėniu iki sunkiai praplaukiamų Nilo slenksčių anapus dabartinio Asuano miesto, kur galingais fortais atsiremdavo į juodaodžių gyvenamą Nubiją. Fortai nuskendo. Nilo slenksčiai irgi. 1960-1970 m. pastatyta Asuano užtvanka, didžiausia pasaulyje, panarino aukštutinį Nilo slėnį po 5250 km2 ploto Nasero ežeru (sulig ištisa Lietuvos apskritimi).

Laimė, bent jau nuostabausias regiono egiptiečių šventyklas UNESCO išgelbėjo: supjaustė į gabalus, uola po uolos vilko aukštyn. Pati žymiausia, Abu Simbelas, buvo išskobtas uoloje, kurią prarijo Nilas. UNESCO pastatė jam betoninę “uolą” Nasero ežero krante.

Abu Simbelo fasadas su keturiais Ramziais

Žiūrėdamas į keturias Ramzio skulptūras prie šventyklos įėjimo ir dar aštuonias viduje (Egipto faraonams niekur nepakakdavo vienos), į visus aukojimų dievams bareljefus mistiškai tamsiame interjere nė nebemąstai, kad visa šventykla “perkelta į betoną”. Viskas atrodo tikra. Yra tikra. Ir aplinka, Nasero ežero toliai, dykumos, dabar žavi ne mažiau nei praplaukiančių felukų kapitonų akį džiugindavo neužlietas Nilo slėnis.

Abu Simbelas ir šiandien – tolimiausias Egipto taškas. Nakvojome Asuane, kėlėmės 5 ryto, kad nuvažiuotume ~300 km iki Abu Simbelio ir tiek pat atgal per karštą dykumą, pro vidudienio poguliui į specialias pavėsines užsukusius vairuotojus ir miražus dykumoje. “Nakčiai kelią uždarome” – įspėjo kariškiai postuose ir skambino ragindami grįžti laiku.

Abu Simbelo interjeras

Tokių “iškeltų” šventyklų palei Nasero ežerą – daugiau, bet į visas spėti galima nebent su Nasero ežero kruizu. Jei aplankyti tik vieną, turbūt verčiausia dėmesio Filė stūksanti savo saloje (kitoje, nei stūksojo senovėje – anos vietą tik metaliniai strypai bežymi, ji nuskendo).

Filės šventykla. Tai – tipinis Egipto šventyklos fasadas, vadinamas portalu

Regiono sostinė Asuano miestas paliko dvejopą įspūdį. Pasitiko mus trupančiais namais, keistaspalviais kažkokių gamyklų dūmais, sunkiai pravažiuojamomis gatvėmis. Bet tada chaosas atsirėmė į Nilo pakrantę, kiekvieno save gerbiančio Egipto miesto širdį. Vienoje jos pusėje – paradinis Asuano miesto fasadas, kitoje – dykos geltonos smėlio kopos. “Mirusiųjų miestas”, kurio Kilmingųjų kapuose ilsisi prieš 3000 m. laidoti Asuano didikai. Gal jų dvasios gėrisi nuostabiais upės ir miesto vaizdais… Tame pat krante po ilgo žygio dykuma – apleistas koptų vienuolynas

Saulėlydis žvelgiant nuo Asuano Nilo pakrantės promenados

Pačiame Nile – eilė salų, kurių svarbiausia – Elefantinos sala. Viename jos gale – vienos svarbiausių senovės Egipto gyvenviečių griuvėsiai. Būtent čia, pirmajame Egipto mieste, būdavo nustatoma, geras ar ne tais metais bus Nilo potvynis. Nuo to priklausydavo viskas – net mokesčiai.

Per salos vidurį – nubių kaimas su spalvingais pastatais, negrįstose gatvėse besiganančiais gyvuliais ir vis duagiau svečių namų turistams. Nubiai – juodaodžiai, kurių istorija persipynusi su egiptiečių. Jie ir kariavo, ir prekiavo su senovės Egiptu, vienu metu net buvo tapę faraonais. Jie gyveno aukštutiniame Nilo slėnyje ir visa jų tėvynė tikrąja to žodžio prasme nuskendo pastačius Asuano užtvanką. Dalis iškelti į vienodus namus kur nors prie Luksoro, o tie kaimai aplink Asuaną vieni paskutinių, pastatyti “nubiškoje dvasioje”.

Nubių kaimas Elefantinoje

Na ir Elefantinos gale – prabangus “Movenpick” viešbutis. Kitas, pats garsiausias, Old Cataract Hotel, įkurtas dar 1899 m. Britanijos verslininkų Britanijos turistams, atplaukdavusiems pirmaisiais Nilo kruizais. Ten Agata Kristi parašė “Mirtį prie Nilo”, nakvojo caras Nikolajus II, Vinstonas Čerčilis, princesė Diana, iš angliškai tvarkingos terasos tikriausiai stebėjo lėtai pratekantį Nilą ir Elefantinos salą anapus. Jau nuo XIX a. Asuanas – tikros kelionės į Egiptą pabaiga.

Britiškos tvarkos oazė “Old Cataract Hotel”

Luksoras – Egipto pažiba

Jeigu į Egiptą atvyksti poilsio ir apsistoji Hurghadoje, Luksoras – artimiausias tikras Senovės Egipto skonis ir jį patirti būtina, galima atvykti ir vienai dienai. Daugelis atvykusiųjų į Luksorą ir atvyksta ekskursijomis autobusu iš Hurghados. Taip geriau, negu nieko, bet ech, kiek mažai laiko svarbiausioms vietoms, o dar prijungti visokie vežimai į parduotuves.

Tad Luksoras populiarus ir kitokioms kelionėms. Kelionėms tik į Luksorą, tik į Nilo slėnį, praleidžiant Luksore daugiau laiko – vietoj Egipto kurortų. Pasineriant į Egipto kultūrą, o ne Raudonąją jūrą.

Be daugybės viešbučių, tokiems keliautojams Luksore atsirado ištisa nuomojamų butų pramonė, ypač vakariniame krante, iš kur iki Luksoro centro tik trumpas plaukimas pigiu keltu. Būtent išsinuomavę tokį pigų, bet 100+ kvadratinių metrų butą (vos keliolika eurų nakčiai), iš kurio balkono ir stogo terasos matėsi Luksoro šventykla, Luksore praleidome 8 dienas ir tai visko nepamatėme.

Luksoras nuo namo stogo

Na ir pati egiptietiškiausia Nilo slėnio kelionės patirtis Kruizas Nilu: plauki keletą dienų nakvodamas laive, o dienomis išlipi prie įvairiausių Senovės Egipto šventyklų ir miestų. Gali pasijausti ir kaip senovės egiptietis, plukdantis kokį obeliską, ir kaip XIX a. keliautojas: pirmosios kelionės į Egiptą iš Europos irgi būdavo kruizai Nilu. Tik, aišku, XIX a. plaukdavo gal vienas toks laivas, o dabar Nilą naršo šimtai jų, prišvartuoti po penkias vieną šalia kito trūkstant prieplaukų, o vietoje pavienių britų aristokratų – minios iš viso pasaulio…

Kruizinis Nilo laivas (visi atrodo panašiai)

Aišku, turi Luksoras ir minusų, tiesa, būdingų visam Egiptui:
(1)Itin įkyrūs felukų valdytojai ir karietų vežikai palei Nilą – kas, kad “pabėgi” nuo vieno, tuoj pripuola kitas. Ne, kartą pravažiavęs karieta ar praplaukęs feluka, jų neišvengsi – vos išlipau iš karietos, po kelių sekundžių jau karietą siūlė kitas. Kai kuri emėgino apsimesti pažįstamais ir kitaip lengvai apgaudinėti. Feluka praplaukti manau verta – dėl atmosferos, ypač per saulėlydį; karieta važiuoti nematau prasmės.
(2)Ženkliai didesnės kainos užsieniečiams nei vietiniams patekti į lankytinas vietas: noritn aplankyti daug ką, ypač brangiausias vietas, kaip Nefertari kapas, susidaro nemenka suma.
(3)Lankytinų vietų prižiūrėtojai, kurie siūlosi vesti ekskursijas, o paskui nori pinigų. Deja, daugelis jų apie vietas, kurias prižiūri, žino mažai, arba nemoka angliškai: vos keli pasakė kažką, ko ir taip nežinojau. Bet visgi yra jų pliusas: jie leidžia praeiti ten, kur šiaip oficialiai negalima, pvz. arčiau meno kūrinių, ar padaro grupines nuotraukas.
(4)Visokie prekijai, už brangiai stumdantys suvenyrus – bet paprasta tiesiog praeiti pro šalį ar nueiti.

Kol valgiau tradicinius egiptietiškus košarius, šis felukos kapitonas Luksoro krante be paliovos kalbino ir neketino nueiti

Kaip ten bebūtų, sakyčiau, yra dvi vietos, kurių, jeigu nematei, tai nematei Egipto. Pirmoji – piramidės (ir Kairas). Antroji – Luksoras, jo šventyklos ir faraonų kapai. Ir net sunku pasakyti, kuri svarbesnė: jos tiesiog labai skirtingos.

Kelionė į Černobylį – patirtis, į kurią daugiau niekur panašaus pasaulyje nerasi. Tik ten šitaip sprogo atominė elektrinė. Tik ten apleistas ne vienas kaimas ar miestas – apleista Liuksemburgo dydžio teritorija. Nesugriauta sprogimo, bet nebetinkama gyventi, atiduota atgal gamtai.

Siaubinga ir didinga. Griūvančius namus pradūrę medžiai. Miškais virtusios gatvės. Mokyklose ir butuose palikti žmonių daiktai ir gyvenimai. Nematoma, bet nuolat grasanti radiacija.

O dar 1986 m. ten virė gyvenimas, buvo eilinis “tarybinis miestas”…

Kelionės į Černobylio zoną kitokios. Privaloma važiuoti su gidu, einama su Geigerio skaitikliu: tik jis parodo, ar nuo saugios zonos netyčia nežengei į ten, kur radiacijos dozė gali būti mirtina. Radiacija bekvapė, nematoma, negirdima. Ji visada šalia. Bet kai atvyksti trumpam gali nežengti to klaidingo žingsnio…

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Kaip atominės elektrinės sprogimas sukūrė garsiausią Ukrainos turistinę vietą

Iki 1986 m. Černobylio zona buvo eilinė Ukrainos dalis, panašiai kaip Ignalinos rajonas. Černobylis – tai rajono centras, panašiai kaip Ignalina Lietuvoje, iki elektrinės nuo ten buvo 17 km: sovietams buvo įprasta klaidinti žmones vadinant atomines elektrines tolimesnių miestų vardais. Artimiausias miestas, specialiai Sovietų pastatytas darbininkams, panašiai kaip Lietuvos Visaginas – vadinosi Pripetė. Ten gyveno ~50 000 žmonių (beveik Alytus). Aplinkui buvo daugybė kaimų, ūkių, o teritorijoje iš viso gyveno ~120 000 žmonių.

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje – ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

1986 m. gegužės 26 d., atliekant bandymą, elektrinė sprogo – pirmą kartą pasaulio istorijoje pasklido šitiek radiacijos. Žmonės buvo “laikinai” iškelti, suvežti likviduotojai iš visos Sovietų Sąjungos (niekas nesuskaičiuos, kiek jų paskui mirė nuo kokio vėžio ir neįrodys, ar būtų juo sirgę jei ne Černobylis). Prieš keliaujant į Černobylį verta pasižiūrėti HBO miniserialą “Černobylis”, puikiai perteikiantį anų laikų įtampą ir atmosferą, ar paskaityti Svetlanos Aleksejevič knygą “Černobylio malda”.

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Avarija likviduota, reaktorius užgesintas. Bet radiacija liko, paversdama visą regioną pavojingu sveikatai ir gyvybei – neaišku kuriam laikui. Iškeltiems žmonėms sovietai pastatė naujus namus ir miestus, o Černobylio Zoną apsupo apsaugos postais. Jie saugojo ne tik prašalaičių sveikatą – bet ir rūpinosi, kad niekas nesuprastų tragedijos masto, Sovietų Sąjungos klaidų. Turizmas tada būtų buvęs neįsivaizduojamas…

Apleistame vaikų darželyje

Bet 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, Ukraina tapo nepriklausoma. Diktatūrą pakeitė lengva anarchija – į Černobylio zoną, gal perlipę sienas ar papirkę sargus, plūdo marodieriai, metalo vagys. Kai kurie iškeltieji, spjovę į pavojų gyvybei, grįžo į savo senuosius namus (samosely) – ir apsigyveno apleistuose gimtuosiuose kaimuose, be elektros, transporto, vandens ir kaimynų. Lindo ir pirmieji “drąsuoliai”, kuriems tai buvo krūta.

Miško name Černobylio zonos kaime – Samoselai galbūt rado panašiai

2002 m. Ukraina oficialiai atidarė zoną lankytojams, bet per visus 2004 m. teapsilankė ~800. Nes pati Ukraina dar buvo neatrastas sovietiškas Europos užkampis, ten beveik niekas nekalbėjo anglų kalba – ir informacijos apie ekskursijas į Černobylį taip neskelbė – o rusakalbiai dar neturėjo tiek pinigų ir noro keliauti po buvusią TSRS. Ir biurokratijos patekimui buvo daugiau.

2004 m., pats gerai prisimenu, viena pirmųjų pasaulinių interneto žvaigždžių tapo tokia Jelena Filatova. Ji, neva kažkaip įsmukusi į Černobylio zoną, lakstydavo viena motociklu apleistais keliais ir viską fotografavo bei kėlė į savo anglišką interneto svetainę (“Facebook” ir “Instagram” juk dar nebuvo!). Kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija – sufalsifikuota: nuotraukas ji padarė būdama viena pirmų “legalių turisčių” Černobylyje, o keliones motociklu suvaidino (atsirado net gidas, prisiminęs, kaip Jelena visur ekskursijos metu pozuodavo su motociklininko paltu). Bet pasauliui tada dar buvo lengviau patikėti, kad kažkokia graži ukrainietė baikerė “per pažįstamus” įsmuko į uždraustą teritoriją, nei kad į Černobylio zoną galima nukeliauti legaliai.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis. Aš jų neliečiau – bet netikiu, kad taip ‘atgulė’ atsitiktinai

~2004 m. internetas buvo pilnas ir kitų legendų(?..) – pavyzdžiui, apie “naujuosius rusus”, esą medžiodavusius Černobylio zonoje privisusius žvėris iš sraigtasparnių (kad nereiktų nusileisti radioaktyvioje “uždraustojoje teritorijoje”). Tai buvo laikai, kai internete dar negalėjai rasti “visų atsakymų”, kai turėdavai džiaugtis, jei apie tą ar kitą temą apskritai rasdavai vieną ar dvi geresnes angliškas svetaines. Ir tada jau buvo tų svetainių savininkų sąžinės reikalas, ar jie ten rašys tiesą, ar, kaip vėliau prisipažino Filatova, “istorijas, kuriose daugiau poezijos, nei realybės”…

Černobylio sprogimo, radiacijos debesų baimės siaubas, atmintis dar aitrino pasaulo vaizduotę. Daug kas norėjo sužinoti, kas ten dabar iš tikro (gal išsigimę žvėrys-mutantai? O gal numirtum vos užėjęs? O gal?). Ir Jelenos Filatovos nuotraukos daugeliui pirmąkart suteikė tokią galimybę. Mano norą patekti į Černobylio zoną tikriausiai irgi tikriausiai pirmąkart sužadino būtent jos.

Skelbimas Černobylio zonoje

Viskas paskui keitėsi labai sparčiai. Su kiekvienais metais turistų vis daugiau: 2019 m. jau buvo beveik 200 000 per metus arba ~500 kasdien! Pirmas lūžio taškas, sako, buvo 2012 m. Europos futbolo čempionatas, kada Černobylin nuvyko savo komandų palaikyti atvykę futbolo sirgaliai, pripasakojo internete, kaip tai unikalu, paprasta ir nepavojinga. Antras lūžio taškas – 2019 m. HBO serialas “Černobylis”. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti 1986 m., kad Černobylio zona taps garsiausia Ukrainos lankytina vieta?

Nusigauti į Černobylį darosi vis paprasčiau ir pigiau, tokias ekskursijas siūlančios kelionių agentūros jau skaičiuojamos dešimtimis. Kita vertus, turistai pamato vis mažiau. Zoną vis labiau užgožia medžiai, vis daugiau pastatų griūva, į vis mažiau jų oficialiai leidžiama užeiti vidun (pavojus, kad užkris kokia plyta ar įsmegsi kiaurai grindis, daug didesnis, nei mirti nuo radiacijos). Galbūt viskas vis labiau iš apokaliptinės išgyvenimo patirties virsta į savotišką makabrišką apokalipsės muziejų. Bet iki to muziejaus aišku dar laaabai toli.

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Džiaugiuosi aplankęs Černobylį 2013 m., kai galėjome jaustis tarsi vienineliai turistai visoje zonoje (tais laikais per metus atvykdavo 15 000 žmonių, arba ~40 per dieną, taigi, jokių kitų turistų visą dieną nesutikome). Bet važiuoti į Černobylio zoną niekada nevėlu. Ir nebus geresnio laiko, nei Dabar – nes po metų ar po dešimties bus likę dar mažiau. Be to, net jei aplankysi dabar, juk niekas neuždraus sugrįžti po tų dešimties metų, pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Čia juk ne koks prižiūrimas parkas ar muziejus, kurį visokie žolės pjovėjai išlaiko identišką. Precedentų Černobylio zonai nėra ir nebuvo, tad niekas tiksliai nežino, kaip viskas klostysis toliau. Esame istorijos, tikro “apokalipsės eksperimento” liudininkai!

Aš Pripetės miesto baseine

Černobylio zonos lankytinos vietos: nuo sprogusios elektrinės iki apleistos Pripetės

Į mūsų ekskursiją po Černobylį įėjo tokie objektai. Daugelio ekskursijų programos panašios. Jos prasideda ir baigiasi Kijeve. Jei ekskursija privati, galite pakalbėti su gidu, kad būtų įtrauktos tos vietos, kurios jus domina – jei tik ten vykti (dar) galima.

Zona prasideda nuo kontrolės punkto, kuris primena valstybių sieną: ten tikrina pasus, teisę įvažiuoti. Mums važiuojant į zoną buvo savo automobiliu atvykę turistai iš Rusijos, kurie maldavo įleisti, nes taip toli važiavo ir svajojo pamatyti zoną nepriklausomai – bet jiems buvo griežtai atsakyta, kad toliau galima važiuoti tik su ekskursija.

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Černobylio miestas (1986 m. jame gyveno 12 000 žmonių). Iš čia gyventojai iškelti, bet miestelis vis dar toks “pusiau gyvas”, nes būtent jame dirba ir laikinai gyvena įvairūs zonos prižiūrėtojai, ją tiriantys mokslininkai (iš viso Zonoje ar Zonai dirba iki 3000 žmonių). Tad daug namų nėra apleisti, yra ir veikianti valgykla, viešbutėlis, cerkvė. Įdomus paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams – sustatytos visų jų pavadinimų lentelės. Einant iš vienos pusės jos baltos, o iš kitos – perbrauktos. Tarsi išvažiuotum iš tų miestelių, bet prasmė čia kita…

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Šalia Černobylio miesto matėme ir paminklą likviduotojams bei likvidavime naudotos technikos pavyzdžius (didžioji jos dalis buvo be galo radioaktyvi ir todėl užkasta).

Anapus Černobylio miesto prasidėjo tikroji “zona”. Tankus miškas, tik keliai pravalyti. Tankmėje užgožti medžių stovi pastatai. Viduje viskas išvartyta, apsilupę. Iš pradžių atrodė, kad viskas – autentiška, gal tik išdaužyta vandalų. Iš tiesų, daug dalykų, kuriuos paliko “laikinai išvežti” namų šeimininkai. Bet be 1986 m. laikraščių nuoplaišų, gali rasti dar daugiau, tarkime, kokių 2007 m. laikraščių, šiuolaikinių degtinės butelių. Akivaizdu, kad zonos ribos – labai skylėtos, o gal ir patys prižiūrėtojai atvažiuoja “pasiausti”…

2007 m. laikraštis – vienas daugybės anachronizmų Zonoje

Tarp įdomių vietų – Pripetės tvenkinio krantas, eksperimentinis žuvų ūkis.

Bet dvi bet kurios ekskursijos pažibos – pati Černobylio atominė elektrinė ir Pripetės miestas.

Černobylio atominė stebėtinai gyva ir tvarkinga. Po sprogimo ji net ne iš karto uždaryta – dar iki 2000 m.nesprogę reaktoriai toliau veikė, o darbuotojai kasdien būdavo traukiniu atvežami iš atokiau nuo radioaktyvių vietų pastatyto naujo Slavutyčiaus miesto. Kai mes lankėmės 2013 m., turkai statybininkai kaip tik statė naują “sarkofagą” virš sprogusio reaktoriaus, nes senasis jau ėmė leisti radiaciją. Sprogimo nuolaužų ar griuvėsių tad elektrinėje tikrai nepamatysi – jos surinktos arba užpiltos.

Černobylio atominė elektrinė

Viskas, kas Černobylio zonoje akivaizdžiai sugriuvę, sugriuvę ne nuo paties sprogimo, o todėl, kad greitai po jo apleista (ir paskui vandalų niokota). Ir pagrindinis toks objektas – Pripetės miestas 2 km nuo elektrinės, kur gyveno jos darbininkai. Dabar tas miestas labiau primena mišką – medžiai taip apaugo pastatus, kad jų šakos jau veržiasi vidun pro išdaužytus langus it kokiame siaubo filme. Iš gatvių belikę siauri miško takeliai – jei niekas nevažinėtų, nepraskintų kelio, nebebūtų ir jų. Pripetėje pamatai, kaip po ~30-50 metų atrodytų visi mūsų platumų miestai, jeigu žmonija staiga išnyktų…

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Įdomiausios vietos, kur ėjome – Pripetės mokykla, pilna išvartytų dujokaukių, pratybų sąsiuvinių. Pripetės atrakcionų parkas, kurio ikoninis apžvalgos ratas, sako, viena radioaktyviausių vietų mieste. Pripetės baseinas – tuščias, baugus aplaužytas, nors jis veikė dar iki 1998 m., juo naudojosi likvidatoriai. Matėme ir pirmąjį Pripetės sovietinį pastatą, kuris pusiau sugriuvo – tada toks dar buvo tik vienas.

Pripetės atrakcionų parkas

Nepaisant apsaugos, su kiekvienais metais vis sunkiau pasakyti, kas autentiška: pvz. teko skaityti, kad dujokaukes mokykloje į krūvą sukrovė kažkokie efektingos nuotraukos norėję lankytojai (na, dujokaukės su radiacija tikrai nesusijusios, bet irgi atrodo apokaliptiškai)… Daugybei Holivudo užgrūdintų “instagramerių” realybės negana, jie bando iš tų rakandų pastatyti “tikresnę” trilerio sceną…

Ekskursija baigėsi patikrinimu, ar netapome radioaktyvūs.

Išeinu pro radiacijos matuoklį

Po savo kelionės į Černobylį iš namų vis paskaitydavau apie tai, kas vyksta zonoje. Girdėjau, kai kurios vietos – kaip baseinas – dėl pavojaus, kad sugrius, uždarytos. Bet ar tikrai uždarytos visiems – nesilažinčiau. Tarkim, mūsų ekskursijos metu gidas iš pradžių sakė, kad eiti į gyvenamuosius (daugiabučius) namus nebegalima (internete dar buvo ankstesnių turistų darytų gražių nuotraukų nuo tokių daugiabučių viršūnių, iš kur matėsi net atominė elektrinė, vaizdų iš butų). Tačiau žmonai paprašius į tualetą, pasiūlė nueiti į artimiausią daugiabutį namą, į butą pirmame aukšte, tik prigrasino nesiliesti prie galimai radioaktyvaus klozeto… Galbūt priklauso nuo gido, privati ar vieša ekskursija ir kito.

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

Ekskursijų po Černobylio zoną būna vienadienių ar keliadienių, kurių metu nakvojama zonoje (Černobylyje yra viešbutis). Kai vykau aš, rusiškos buvo pigesnės nei angliškos.

Ilgesnių ekskursijų metu buvo galima susitikti ir su nelegaliai grįžusiais gyventi į Černobylio zoną. Jų nuolat mažėja. 1999 m. buvo 612, 2012 m. – 197.

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Černobylis – Sovietinė Pompėja

Černobylio zoną – o labiausiai Pripetę – vadina sovietine Pompėja. Iš tikro labai panašu: katastrofa “užfiksavo” akimirką ir, kad ir kiek “besistengė” vandalai, didžioji dalis atmosferos ten yra iš tų 1986 m. Kitos tokios vietos pasaulyje nėra ir nebus.

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis…

Skirtumas tik tas, kad jei Pompėja užfiksavo 2000 metų senumo civilizacijos, kurios nebesuprantame, akimirką (Romos Imperijos) – ir pati padėjo atkleisti istorijams daug faktų apie romėnų gyvenimą – tai Pripetė užfiksavo tai, ką mūsų regione dar prisimena daugelis, nors daug ko iš to jau nebėra lygiai taip, kaip nebėra šventyklų Jupiteriui. Gegužės 1 d. (1986 m. Pripetei taip ir neatėjusios) plakatų, gazuoto vandens automatų ir t.t.

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Bet kam iš buvusios Sovietų Sąjungos Pripetė – savotiškai savas miestas. Tokie patys “standartiniai” namai, tokios pačios “standartinės” mokyklos (nieko keisto, kad miniserialą “Černobylis”, norėdama parodyti “gyvą 1986 m. Pripetę”, HBO filmavo Fabijoniškėse, Vilniuje). Visiškai identišku apžvalgos ratu, koks tapo Pripetės simboliu, vaikystėje pats važinėdavau Palangoje.

Labai nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti mūsų miestas, mūsų šalis – juk lygiai taip galėjo sprogti ir Ignalinos elektrinė ir turėtume šitokią apleistą Ignalinos zoną… Reaktoriai panašūs, mentalitetas buvo tas pats. Atsitiktinumas…?…!…

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Na o žmonėms iš “anapus geležinės uždangos” Černobylio zona ir makabriškas langas į jiems svetimą ir “legendinę” Sovietų Sąjungą panašiai, kaip Pompėja – į Romos Imperiją.

Bet Černobylis yra unikali vieta daugeliu prasmių.

Kitos tokių mastelių nelaimės pasaulyje paprastai būna gamtinės – o ši sukelta žmogaus. Ne teoriškai sukelta, ne per kokį ten klimato atšilimą, o labai tiesiogiai sukelta: mygtuko paspaudimu.

Kitų nelaimių metu žmonės žūva iš karto – o čia daugelis mirė paskui, iš lėto, tą dieną dalis nė nesuprato, kokią žalą sveikatai patyrė, kokio masto nelaimę išvydo.

Kitų tiek gyvenimų sužlugdančių nelaimių metu viskas tiesiog sugriaunama (pvz. žemės drebėjimai, vulkanai) – o čia niekas nesugriauta, bet, nepaisant to, visi ilgus metus (ar šimtmečius) statyti miestai, mokyklos, baseinai ir laboratorijos staiga tapo nepanaudojami, beprasmiški, jokiems žmonėms nereikalingi. Išskyrus gal turistams. Vienos ar kelių dienų ekskursijai.

Sovietinė freska