Lankau pasaulį

Bogota, Kolumbijos sostinė, turi nekokią reputaciją. Žmonių grobimai, sprogdinimai, kokaino upės… „Būk ten labai atsargus“ – skambėjo perspėjimai, kai nusprendėme skristi į Bogotą.

Kita vertus, televizijos kanaluose, televizijoje, internete vis dažniau mačiau pasakojimus apie kitokią Bogotą. Atgimstančią, įveikusią narkomafiją, sparčiai turtėjančią vieną visos Lotynų Amerikos sostinių, kurios auksus ir meną atranda net baikščiausi amerikiečių turistai.

Praleidęs Bogotos aukštumų vėsoje daugiau nei savaitę supratau, kad abu požiūriai teisingi: tarp tų dviejų Bogotų tarsi vyksta nematoma kova ir neaišku, kuri laimės.

Vienuolės eina pro grafitį, vadinantį prezidentą žudiku

Bogotos senamiesčio kontrastai

Bogotos senamiestis įkūnija abi Bogotas. Jo žemi pastatai, jo žavios bažnyčios ir vienuolynai suremontuoti, išdažyti.

Dalis aplink Chorro de Quevedo aikštę pilna viešbučių, hostelių, restoranų, barų ir skalbyklų – viskas turistams ar jaunimui. Pačią aikštę pamėgę istorijų pasakotojai (ispaniškai).

Chorro de Quevedo rajone

Dalis aplink centrinę Bolivaro aikštę kitokia: pilna pigių kolumbietiško maisto restoranų (visi susispietę aplink esą XIX a. įkurtą “orginalų” Puerta Falsa), gyva ryte ir ištuštėjanti nusileidus saulei.

Bolivaro aikštė. Dešinėj – katedra, priekyje – Aukščiausiasis teismas, kuris pastatytas vietoje sudeginto 1985 m. per komunistų antpuolį (tada žuvo pusė teisėjų)

Bogotos Senamiestyje pilna iki dantų ginkluotų pareigūnų, o kartą ir praeinantį 50 karių su automatais būrį mačiau. Jausmas dvejopas: saugo, gal saugu. Bet jei jau reikia saugoti, reiškia, nesaugu – juk pareigūnų žvilgsnis ne beribis. Rio de Žaneire mane apiplėšė netoli pareigūnų – tiesiog tuo metu jie ton pusėn nežiūrėjo.

Menas Bogotos gatvėje

Kaip ten bebūtų, Bogotoje nieko nepraradome, tik sutaupėme. Juk tai – pigiausia Amerikos žemyno sostinė. Ir net kokio gražaus senamiesčio restorano balkone gėrėdamasis į kalnus atsiremiančių gatvių vaizdais galėjau pavalgyti už kelis eurus. Neplanavau kažko pirkti, bet išvydęs kainas senamiesčio parduotuvėse (kurios čia neoficialiai suskirstytos į rajonus pagal prekes, pvz. “elektronikos remonto gatvė”, “armijos stiliaus drabužių gatvė”) šiek tiek apsigalvojau. Gaila, kad tegalėjau skristi tolyn su rankiniu bagažu: Bogotos gatvėse gausu labai pigių ir gražių meno kūrinių.

Tamale, tipinis Bogotos maistas. Pusryčiams jis užsigeriamas karštu šokoladu

Bogotos senamiestį kerta pagrindinė Carrera 7 pėsčiųjų gatvė. Joje daugelis senesnių pastatų perstatyti naujais aukštesniais – bet tai tikra dienomis atgyjanti miesto širdis, su visokiausiais prekijais nuo pardavinėjančių pigius hot dogus iki meną “iš makulatūron atiduotų nuvertėjusių Venesuelos banknotų”. Yra kažkiek elgetų (nors iš paties Senamiesčio jie tarsi “išstumi”), “Menas už maistą” pardavėjų. Jau pirmą dieną išgirdau pirmą pasiūlymą pirkti narkotikų, marichuanitos, kokaino: tai Kolumbijoje nelegalu, bet, kadangi narkotikai čia tokia didelė problema ir sistema nelabai ką stabdo, sakoma, tarp amerikiečių narkomanų populiarus “narkoturizmas” į Kolumbiją pavartoti pigiau ir saugiau, nei namie.

Gatvės prekeiviai centrinėje gatvėje

Taip pat Kolumbijoje populiaru pirkti pigius brangakmenius (bet daug jų padirbti). Kažkoks vietos verslininkas sugalvojo amerikiečių jaunimėlį “užkabinti” “storašiknėmis skruzdėlėmis”: prie kiekvienos turistinės Bogotos vietos pastatyta po žmogų su vienodomis angliškomis reklamomis “Big ass ants. Aphrodisiac”. Neragavau.

“Storašiknių skruzdėlių” reklama

Bogotos centras – bažnyčios ir muziejai

Bogotos senamiestis pilnas senų gražių pastatų, ypač bažnyčių. Katedra, Šv. Pranciškaus (Francisco) bažnyčia, žavinti savo interjeru, bei Santa Clara vienuolyno bažnyčia, kurios vidus toks žavus, kad ji paversta muziejumi, į kurį parduodami bilietai.

Santa Clara bažnyčios vidus

Tiesa, gražių bažnyčių yra visur Lotynų Amerikoje. Tikroji Bogotos centro pažiba – Bogotos Aukso muziejus, neperdedant vienas garsiausių meno muziejų visame pasaulyje. Dar 1934 m., tada, kai pasaulis nesuprato senovės indėnų meno vertės, Kolumbijos bankas pradėjo supirkinėti auksinius indėniškus dirbinius: papuošalus, ritualinius daiktus ir kitą. Senieji Kolumbijos indėnai iki pasirodant europiečiams buvo tikri auksakalystės meistrai ir sukaupta įspūdinga kolekcija: pribloškia tiek “ypatingiausių dirbinių” unikalus stilius (šiuolaikiniam žmogui kartais gali atrodyti, kad kokie išmoningo siaubo filmo herojai ten pavaizduoti), tiek “eilinių papuošalų” kiekis: ateini į kokią salę ir iš visų pusių spindi dešimtys, kartais šimtai beveik vienodų auksinių dirbinių (iš viso muziejus turi 55000 dirbinių, iš kurių 6000 yra salėse). Dabar už milijonų milijonus nesukauptum tokios kolekcijos, todėl konkurentų šiam muziejui neatsiras: gi ~1934 m. metu už antikvarinius aukso dirbinius bankas mokėjo vos du-tris kartus brangiau, nei juos išlydžius kainuotų pats auksas, ir savininkai vis vien juos parduodavo džiaugdamiesi, koks tai puikus sandoris. Bogotos Aukso muziejus turistus vilioja jau nuo pokario ir tapo savotišku Bogotos sinonimu.

Aukso muziejaus eksponatas

Bet, Bogotai atgimstant iš žiaurumų liūno, pristeigta ir daugiau muziejų. Botero muziejus, kur eksponuojami šio garsiausio Kolumbijos dailininko darbai: jo stilius irgi unikalus, jis kiekvieną žmogų – net istorines asmenybes – tapo kaip storulį. Botero toks įtakingas, kad net senojoje Santa Clara vienuolyno bažnyčioje-muziejuje, greta seno autentiško religinio meno, pastatytas ir jo paveikslas su storu žaliu Kristumi. Bet niekur Bogotoje nėra Botero darbų daugiau, nei Botero muziejuje, kuris dar sujungtas su kitais meno muziejais, demonstruojančiais visų epochų meną.

Botero paveikslas iš Botero muziejaus

Kiek nuvylė kito garsaus Kolumbijos sūnaus – rašytojo “magiškojo realisto” Gabrielio Garsijos Markeso – atminimas. Jo vardu pavadintas centras neturi su rašytoju daug bendro, o rašytojo muziejaus Kolumbijos sostinėje nėra. Keista žinant, kad net oficialus visos Kolumbijos šūkis turistams privilioti – “Kolumbija yra magiškasis realizmas”…

Gatvės scena Bogotos centre

Nuvylė ir Nacionalinis muziejus, įrengtas buvusiame kalėjime – na, eksponatų daug, bet mažai konteksto.

Savotišku muziejumi yra ir visas Bogotos senamiestis: pilna meniškų grafičių, o taip pat įvairių “žalių žmogeliukų”, atspindinčių “paprastus žmones”. Jos pridėliotos visur tartum kokie Vilniaus angelai.

Grafitis ir vienas Bogotos žalių žmogeliukų (ant stogo)

Dvi Bogotos: skurdūs pietūs ir turtinga šiaurė

Kaip padalintas senamiestis, panašiai – ir visa Bogota. Į šiaurę nuo senamiesčio – turtingesni rajonai. Ten – prabangūs daugiabučiai, kurių kiekvienas aukštas – tai atskiras butas į kurį atvykstama įkišus raktą tiesiog lifte. Ir gyvenama paprastai su tarnais. Taip buvo įprasta kone visoje Lotynų Amerikoje, bet įvairiose kitose šalyse kairiųjų valdžios, darbo teisės reformos tą paprotį “išgujo”. Ne Kolumbijoje: visi vietos lietuviai, kuriuos čia sutikau, turėjo nuolatinius ar laikinus tarnus. “Kodėl butas, ne namas?” – klausiau įpratęs, kad, tarkime, JAV turtingesnio žmogaus į butą varu neįvarysi. “Taip saugiau” – buvo vienas iš atsakymų. Juk daugiabučių pirmuose aukštuose budi sargai, norėdamas aplankyti ką nors privalai visų pirma praeiti jų kontrolę: jei neįtikinsi, net į spygliuota ar elektrifikuota viela aptvertą kiemą neįleis.

Nuo Senamiesčio žvelgiant į šiaurę, link turtingesnių rajonų daugiabučių

“Turtingoji Bogota” turi net savo senamiestį – Usakeną [Usaquen]. Kadaise tai buvo atskiras miestas, su savo gražiais senais namais ir bažnyčia. Tuose namuose dabar – brangesni (ir prabangesni) restoranai nei tikrajame Bogotos senamiestyje, “tarptautiniai” viešbučiai. Ir jaukiau.

Usakenas

Į šiaurę nuo Bogotos centro (tiesa, nelabai toli) gyvena ir buvusio Bogotos mero, Kolumbijos universiteto rektoriaus lietuvio Antano Mockaus, pagarsėjusio netradiciniais sprendimais, šeima. Tiesą pasakius, jo darbai turbūt yra ta priežastis, dėl ko Bogota Lietuvos spaudoje buvo linksniuojama dažniausiai: juk joks kitas lietuvis tikriausiai nevaldė 7 mln. žmonių miesto, ką jau kalbėti apie miesto valdymą šalyje, kurioje į merus tuo metu tiek sukilę komunistai, tiek mafijozai šaudė tarsi į taikinius (o jau net ir eiliniai žmonės turi gausybę pasakojimų apie patirtus užpuolimus, pagrobimus anais laikais).

Botero darbas, atspindintis Kolumbijos konfliktą

Antano Mockaus mama Nijolė Šivickas buvo garsi skulptorė, jos namas iki šiol yra pilnas jos skulptūrų tarsi muziejus – namą galima aplankyti (žr. straipsnį apie Bogotą “Gabalėliai Lietuvos”),

Nijolės Šivickas darbai (kairėje esantis yra jos namuose)-538×303

Pietinė Bogotos centro dalis, kur gyvenome, vietiniai sakė, irgi nelabai saugi: išties, išėjus pasivaikščioti vakare jausmas buvo nekoks. Mat kažkur ties ten, ties Calle 7 gatve Senamiestis pamažu pereina į pietinius Bogotos rajonus. Kai reikėjo iš ryto važiuoti į Villavicencio, ieškojome užsisakymui nakvynės būtent Bogotos pietuose, kad nereikėtų ryte važiuoti per miestą – radome labai mažai ką. Važiuodami iš ryto supratome, kodėl: daug rajonų ten primena lūšnynus, o “geresnieji” vis tiek chaotiški tarsi kokio Egipto miestas. Visiška priešingybė šiaurei: kas išgali keliauti turbūt ten nakvoti nenori, tai kam viešbučiai.

Pietinės Bogotos vaizdas. Netinkuotos raudonos plytos Pietų Amerikoje – skurdo, “lūšnynų” ženklas (tiesa, lūšnynai nebūtinai tinkamas žodis, nes tai nėra lūšnos)

Bogotos gatvės yra be pavadinimų, tačiau taisyklingai numeruotos. Iš vakarų į rytus eina Calle (“gatvės”), o iš šiaurės į pietus – Carrera (“prospektai”). Calle numeriai nuo 1 auga iki iki 200 ir toliau, o į pietus nuo 1 sur auga iki ~80 sur. Taigi, jei prie gatvės pavadinimo yra žodis “Sur” arba skaičius nedidelis – tai bus Bogotos pietūs. Na o koks skaičius 60 ar 150 – jau gerai. Bogotiečiai akimirksniu pagal numerius nuspėja, kokio saugumo rajonas…

Nepaisant 7 mln. gyventojų, Bogota neturi savo metro: kliaujasi “ratiniu tramvajum”, autobusais su specialiomis juostomis. Taip pat labai myli dviratininkus: sekmadieniais jiems uždaromos ištisos gatvės.

Bogota slėnyje

Bogota – amžinai vėsus kalnų miestas

Bogota yra Andų kalnuose – 2600 m aukštyje. Tai – vienas aukščiausių pasaulio miestų ir trečia pagal aukštį pasaulio sostinė (po irgi Lotynų Amerikos La Paso (Bolivija) ir Kito (Ekvadoras)). Skirtingi žmonės į tą aukštį reaguoja skirtingai: Aistei, mano žmonai, būdavo sunku lipti laiptais ir į kalną, ji uždusdavo, prašydavo palaukti. Aš irgi tai jaučiau – bet man neatrodė toks didelis skirtumas, kaip jai, palyginus su Lietuva fizinės galimybės pasikeitė tik šiek tiek.

Kas paveikė mus abu – saulė. Tik pamėgink tokiame aukštyje pamiršti pasitepti kremu nuo saulės – atrodo vėsu, atrodo vėjas, atrodo lauke tik trumpai, o žiūrėk būsi kaip reikiant nuspirgintas.

Daug Bogotos centro gatvių yra tokios įkalnės

Kadangi Bogota yra netoli pusiaujo, temperatūra kiaurus metus čia vienoda, nesikeičia ir dienos-nakties ilgumas. Tačiau kadangi miestas yra aukštai, tai tas nuolatinis oras yra gerokai šaltesnis, nei ties pusiauju įprasta: vidutinė temperatūra dieną yra 19-20 laipsnių, o naktį – vos 8-10 laipsnių. Klimatas toks, kad Bogotoje paprastai nėra nei šildymo, nei kondicionierių – teoriškai neturėtų būti nei per karšta, nei per šalta. Karšta namie nebuvo, bet kai reikėdavo dirbti vakarais mūsų bute rankos gerokai stingdavo, reikėdavo daug prisirengti – juoba, buto sienos plonytės ir tikrąja to žodžio prasme skylėtos. Tos skylės skirtos ventiliacijai – bogotiečiai mano, kad šilumos izoliacija prie jų klimato išvis nereikalingas dalykas, tad kam daryti uždaromas sklendes.

Pigaus tradicinio restorano prie Bogotos katedros balkone

Dar aukštesni už patį miestą kalnai stypso iš karto į rytus nuo jo – beveik iš Senamiesčio, praėjus pro Kolumbijos išvaduotojo Simono Bolivaro namą, gali lynų keltuvu ar funikulieriumi pasikelti ant Montserrate kalno. Ten, nuo 3152 m, atsiveria gražūs vaizdai į visą miestą, į Centrą, į skurdžių rajonus, išdažytus miesto iniciatyva taip, kad primintų vaivorykštę, tolumoje. Ten yra ir žymi bažnyčia bei daug restoranų – ir prabangūs, ir toks pigių restoranų turgus. Keli takai pasivaikščioti.

Nuo Montserrate kalno

Neblogas vaizdas atsiveria ir iš 50 aukštų Colpatria dangoraižio pačiame mieste, vieno vos kelių tikrų dangoraižių Bogotoje.

Druskos katedra – Kolumbijos stebuklas

Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje – bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai – Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti – tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios – labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos. Gale – pačios katedros erdvė.

Druskos katedroje Zipakiroje

Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos bažnyčios nebegalėtų gyventi – ir 1991-1995 m. pastatė šį naują kompleksą.

Viena koplyčių. Iš pirmo žvilgsnio europiečiui pozavimas atrodo kiek šventvagiškas – bet gal Lotynų Amerikoje, kur religija daug mažiau ‘pakelta’ virš gyvenimo į tą ‘nepasiekiamo šventumo’ lygį, galbūt tai normalu

Jame – ne vien bažnyčia, o ir visas požeminis pramogų parkas, primenantis kokios Palangos Basanavičiaus gatvės pramogas: su 3D filmu, neaišku kaip susijusiu Tutanchamono muziejumi, daug iš druskos pagamintų statulėlių ir smaragdų parduotuvių ir t.t.

Požeminis ežeras-veidrodis ‘lunaparko’ zonoje

Čijos miestas pakeliui į Zipakirą garsėja savo “superrestoranais” kurių akcentas ne tik maistas, bet interjeras, pramogos, koncertai. Didžiausias ir garsiausias toks – Andres Karne de Res į kurį susidaro ištisi automobilių kamščiai iš Bogotos.

Andres Carne de Res interjeras (vienos daugelio salių): kol atneš maistą, gali tyrinėti visas menkas detales

Kas dar Kolumbijoje be Bogotos?

Bogota yra ne tik Kolumbijos didžiausias miestas, sostinė, bet ir jos vartai – iš čia ne taip ir sunku ne taip ir brangiai atskristi iš Europos. Tad daugelis, kas keliauja į Kolumbiją, pamato ir Bogotą.

Tačiau Bogota – tik mažytė Kolumbijos dalis. Medeljinas, antras pagal dydį Kolumbijos miestas, tarp turistų gal dar mėgstamesnis. Ką jau kalbėti apie Kolumbijos rytų džiungles, šiaurinius kurortus, salas Karibuose ir dar daug ką kitą.

Quevedo aikštėje

Visgi, Bogota nėra iš tų miestų, kuriuose nesinori ilgai užsibūti: tai – savaip įdomus, pigus, vietomis gražus, (beveik) unikalus savo aukščiu ir klimatu didmiestis.

Jeloustounas – pirmasis pasaulio nacionalinis parkas!

Dar 1870 m., kai kolonistai plūdo į JAV vakarus, valdžia nusprendė: „Jeloustoune niekas negyvens!“. Ir iki pat šiol tas plotas dydžio sulig septintadaliu Lietuvos paliktas gamtai – nors ir puikiai pritaikytas turistams. Būtent iš Jeloustouno po pasaulį išplito nacionalinių parkų idėja.

Daugelis JAV nacionalinių parkų turi kokią vieną „vizitinę kotelę“ (kanjonas, pelkės, dykuma), o Jeloustoune jų pilna. Geizeriai, karštosios versmės, kanjonas, bizonai ir grizliai – tai toks laukinis priešistorinės Amerikos peizažas, į kurį pasinėriau ir aš.

Jeloustouno Didžiojo kanjono krioklys

Jeloustoune – ketvirtis pasaulio geizerių

Pirmoji asociacija, išgirdus „Jeloustounas“ dar nuo vaikystės – „geizeriai“. Kanjonų, krioklių, miškų ir slėnių juk pilna daug kur pasaulyje: vieni įspūdingesni, kiti mažesni, bet jų daug. O geizeriai, tos į dangų šaunančios natūralios verdančio vandens srovės, pasaulyje tėra vos keliose vietose. Ir ketvirtis viso pasaulio geizerių – Jeloustoune.

Jeloustouno karštosios versmės

Garsiausias – Senasis ištikimasis (Old Faithful), taip pavadintas dėl to, kad amžinai veržiasi maždaug kas pusantros valandos. Todėl kiekvienas – ir aš – nesunkiai gali pamatyti išsiveržimą, geizeris net paverstas savotišku teatru, aplink sustatytos kėdės žiūrovams. Laukimas – patirties dalis. Štai geizeris paleido dūmų tuntą – gal jau dabar? Štai dūmai kaip tik nuslopo – gal tai ženklas? Kartais geizeris „paerizina“ net mažesnėmis vandens srovelėmis. Bet niekas neparuošia „tikrajam“ išsiveržimui: į 30 metrų aukštį (sulig 8 aukštų namu) šauna net ne vandens fontanas, bet ištisa piramidė, nuo kurios verdančio karščio pavėjui kyla ištisi debesys baltų garų.

Old Faithful veržiasi – tai aukščiau, tai žemiau

Piramidė kyla, kyla, vėliau iš lėto nusileidžia. Vieni žmonės išeina, kiti ateina, kaip ir prieš 100 metų ir gal po 100 metų. Niekada nežinai: daugybė garsiausių pasaulio geizerių „užgeso“: Nevadoje, Naujojoje Zelandijoje (tarp jų aukščiausiasis Vaimangu, šaudavęs net į… 400 m aukštį). Tikslių priežasčių niekas nežino. Gali jie ir vėl pradės šaudyti?

‘Gamtos teatre’ žmonės laukia Old Faithful išsiveržimo

Kaip, pavyzdžiui, Jeloustouno Steamboat (Garlaivio) geizeris, kuriam „aukščiausio pasaulyje“ titulas priklauso šiandien. 50 metų (nuo 1912 iki 1962 m. jis buvo užgesęs), o nuo 2018 m. vėl rimtai suaktyvėjo. Jis pila į 90 m aukštį – sulig 24 aukštų dangoraižiu. Deja, pamatyti „superisšiveržimo“ nepavyko – tam reikia daug sėkmės. Priešingai Old Faithful, Steamboat neprognozuojamas ir veržiasi retai: vieną kartą gali kas 5 dienas, kitą – kas 15, paskui ir kelis mėnesius neišsiveržti… Man, kaip ir daugeliui Jeloustoune, beliko tenkintis „kasdieniu“ Steamboat vaizdu, kuris irgi „neeilinis“: pučia garų tuntus, į keturių metrų aukštį spjaudo vandens sroves…

Žmogus stebi Steamboat geizerį – gal išsiverš?

Spalvoti Jeloustouno karštųjų versmių slėniai

Tiek Old Faithful, tiek Steamboat supa ištisi geizerių slėniai – Aukštutinis geizerių baseinas ir Noriso geizerių baseinas. Tarp dūmijančių spalvingų duobių ten gali vaikščioti amerikietiškai tvarkingais lentiniais takučiais.

Noriso geizerių baseinas

Aukštutiniame geizerių baseine viskas šalia ir „sustyguota“: lankytojų centre net rašomos prognozės, kada koks geizeris išsiveš (tiesa, išskyrus Old Faithful, tos prognozės labai apytikslės: 60 min tikslumu ir pan.).

Geizerių išsiveržimo prognozių ekranas

Noriso geizeirų baseinas – kiek labiau laukinis, juk ir jo „žvaigždė“ Steamboat nepasiduoda prognozėms…

O vienas įspūdingiausių Jeloustouno karštųjų versmių laukų geizerių… išvis neturi. Great prismatic spring garuojančios „balos“ žavi ryškiomis spalvomis (bakterijos, įvairiausios cheminės medžiagos), garų gausa.

Grand Prismatic Spring spalvos

Tai šen, tai ten, atrodo, garuoja visas Jeloustounas. Pilna „eilinių“ karštųjų versmių: vienos bekvapės, kitas pirmiau užuodi, nei pamatai (sieros kvapas).

Bet kur kitur pasaulyje galėtų būti tikras ištisos šalies stebuklas, o Jeloustoune prie „eilinio geizeriuko“ nė nestoji.

Prie šio gražuolio nesustojome

Jeloustounas iš tikro yra vulkanas – galbūt didžiausias pasaulyje. Gausu “pasaulio pabaigos teorijų”, kad, kai jis išsiverš, geram gabalui JAV ateis galas. Tiesa, tikriausiai tai nebus greitai – Jeloustounas veržiasi maždaug kas milijoną metų.

Įspūdingos žemės spalvos – vanduo, bakterijų kolonijos

Jeloustouno kanjonas ir gyvūnai

Geizeriai, karštosios versmės – tik dalis Jeloustouno grožio. Jeloustounas turi ir laukinius miškus su aukštais medžiais, kartais nudegančiais į stagarus. Turi jis ir savo „Didįjį kanjoną“, kuris „tikrajam“ Didžiajam kanjonui dydžiu gal neprilygsta, bet primena jį atmosfera: toks žvilgsnis į priešistorinį pasaulį. Tik čia tas pasaulis – daug žalesnis, su aukštais kriokliais, o Arizonoje – raudonas/geltonas, dykuminis.

Aplink Jeloustouno „Didįjį kanjoną“ gausu žvalgymosi aikštelių, bet geriausia, sakoma, Artist Point.

Didysis Jeloustouno kanjonas (žvelgiant iš Artist Point aikštelės)

Dar viena Jeloustouno „žvaigždė“ – gyvūnai, kurių čia niekas nemedžioja ir žmonių jie nebijo. Tai – bizonai, grizliai, elniai, ką jau kalbėti apie visokiausių burundukų gausybę.

Gyvūnai juda po visą parką ir net aplinkui. Nors internete gausu rekomendacijų, tarkime, bizonus stebėti Haideno slėnyje ir Lamaro slėnyje, bet Haideno slėnyje jie tik nutolusiose pievose bolavo – visai netikėtai didžiausią kaimenę aptikome jau kelionės gale, važiuodami link vakarinio išvažiavimo iš parko (o pavienius matėme visame parke).

Bizonai, sutikti vakarinėje Jeloustouno pusėje

Grizliai jau labiau sėkmės reikalas – jų nesutikome, nors girdėjome žmones kalbant „šiandien mačiau“. Taip jau įprasta: žolėdžių ekosistemose būna ir kokius 250 kartų daugiau, nei plėšrūnų, juk, kad plėšrūnai išgyventų, maisto jiems reikia kasdien.

Dar daugiau įspūdingų žemės spalvų

Kaip keliauti po Jeloustouną?

Kaip ir daugelis JAV nacionalinių parkų (ir apskritai visko JAV), Jeloustounas sutvertas nuosavam (ar išnuomotam) automobiliui: didžiulis, toli nuo visko, užtat keliai puikūs, daugelis svarbiausių vietų – vos keli šimtai metrų nuo didžiulių parkavimo aikštelių. 90% lankytojų toliau niekur ir nenueina – nors ilgesniems žygiams Jeloustoune vietos irgi yra.

Kelias per Jeloustouną pro bizonus

Nuomotu automobiliu į Jeloustouną atvykome ir mes.

Jeloustounas yra JAV šiaurėje ir todėl yra be galo sezoninis. Tiesą pasakius, žiemą jis išvis užsidaro, o ta žiema trunka nuo lapkričio iki gegužės! Na, beveik užsidaro: parką gali lankyti sniegomobiliais važinėdamas po nevalomus nuo sniego kelius. Beveik viskas, kas yra parko viduje (kavinės, viešbučiai, kempingai ir t.t.) užveria duris. Tiesa, Jeloustoune viso to ir šiaip labai nedaug: tai gamtos karalija. Mes, kaip ir daugelis Jeloustouno lankytojų, parke nenakvojome – apsistojome Kodyje (Vajomingas), viename miestelių prie parko įvažiavimų (kiti – Vest Jeloustounas ir Gardineris Montanoje).

Ežeriukas Noriso geizerių baseine

Minusas – ryte reikia pavažiuoti iki svarbiausių lankytinų vietų (100 km ir daugiau). Pliusas – daaaug pigiau ir daaaug didesnis visa ko pasirinkimas rytui/vakarui: parduotuvės, restoranai, laukinių vakarų įkvėptos pramogos. Maistą į Jeloustouną iš Kodžio irgi vežėmės savą: parke pasiūla maža.

Dėl užsidarymo žiemai Jeloustouno nepavyko įtraukti į kelionę po JAV nacionalinius parkus 2012 m. balandį, užtat atvykome 2021 m. spalį. Čia irgi buvo, kas gąsdino pūgomis, užsnigtais keliais, blogu oru – ir nors buvo vėsu, daug kas uždaryta, tas metas turi milžinišką pliusą: mažesnės minios, kurios yra pagrindinė priežastis, kodėl yra žmonių, nekenčiančių Jeloustouno.

Jeloustounas spalį – turistų pagrindinėse vietose yra, bet ne superdaug

Nori pirmos eilės „Old Faithful geizerio teatre“ – prašau. Neskaičiuojant pačių populiariausių stotelių išvis būsi vienas. O leidęsis į tolesnius žygius beveik vienas gali būti ir sezono metu.

Turistai Jeloustouno garų fone

Apskritai beveik vienas esi visame Vajominge (valstija, kurios dalis atiduota Jeloustounui). Ši valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą, o gyventojų ten vos 600 000 – mažiausiai iš visų JAV valstijų. Tai – ilgų Interstate magistralių, retų mažų miestelių ir gyvulių rančų valstija, kurią supa panašiai „tuščios“ kitos valstijos (pvz. rečiausiai gyvenama Montana).

Įvažiavimas į Jeloustouną

Nuo ten nuvažiuoti kur nors – be galo toli, bet kelionė automobiliu skersai JAV turi didžiulio žavesio. Jei važiuoji toliau – tai į pietus yra Jutos nacionaliniai parkai, į rytus – Velnio bokštas ir paskui Pietų Dakotos grožybės, Rašmoro kalnas, Badlands, na o į vakarus ir vakarinę pakrantė gali pasiekti…

Prie Velnio bokšto Vajomingo rytuose

Jeloustounas – pirmoji pasaulyje gamtosaugininkų pergalė

Dabar madinga saugoti gamtą: steigti visokius parkus, riboti statybas… Bet 1870 m., kai įsteigtas Jeloustounas, pasaulis buvo kitas. Gamta buvo svarbi tik tiek, kiek naudinga žmogui, kuris be atvangos medžiojo gyvūnus (bizonai XIX a. buvo beveik išnykę), gręžė išteklius, kirto ir degino „trukdančius“ miškus.

Ir štai toje atmosferoje politikai priėmė sprendimą neliesti Jeloustouno. Tada, kai jokia kita JAV gamtos vieta išvis nebuvo saugoma… Koks įspūdingas Jeloustounas turėjo atrodyti, kad dėl jo keisti visą politikos kryptį? Jau per pirmą pusdienį Jeloustoune supranti, kodėl.

Jeloustouno garai (Grand Prismatic Spring)

Tas faktas, kad Jeloustounas saugomas jau nuo 1870 m., pridėjo jam papildomos vertės. Juk ten niekad nebuvo kaimų, miestų (ten gyvenę indėnai buvo klajokliai, sekioję bizonų kaimenes). Lietuvos nacionaliniai parkai tiesiog pradėjo saugoti jau civilizuotą erdvę, kad ta civilizacija visiškai neužgožtų gamtos. O Jeloustoune civilizacijos atėjimas sustabdytas apskritai – išskyrus turizmo pavidalu, kas, aišku, su dabartinėmis turistų masėmis, irgi kontroversiška, bet gal gerai, kad „eiliniai žmonės“, nepasiryžę skirti savaičių žygiams, irgi pamato įspūdingiausią Amerikos gamtą.

Automobilių kelias per Jeloustouną

Šiaip ar taip, net jei Jeloustouno geizeriai nebūtų sunaikinti, jei ne nacionalinio parko statusas, turizmas čia atrodytų visai kitaip. Kaip? Pažiūrėkite į Niagaros krioklius, kurių “išnaudojimas”, beje, irgi pridėjo palaikymo Jeloustouno nacionalinio parko idėjai. Niagaros kriokliai apsupti miestais, viešbučiais-dangoraižiais su vaizdu į krioklius. Už krioklių išgręžtas tunelis, pristatyta apžvalgos bokštų, takų kur gali palįsti kone po kriokliu. Beveik garantuota, kad ir Jeloustouno geizerių baseinai šiandien būtų kurorto centre, o gal, kaip Naujojoje Zelandijoje, į geizerius dar piltų muilo ar ką panašaus, kad “garantuoti” išsiveržimus nustatytu laiku.

Jeloustouno lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Jeloustouną.

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Pietų Dakota gal nėra ta valstija, kuri daugeliui šautų į galvą pagalvojus „Ką norėtum pamatyti Amerikoje?“. Svajonių sąrašuose ją užgožia Didysis Kanjonas, Niagara, Jeloustounas, JAV juk kupinos gamtos grožybių…

Ir pats Pietų Dakotą aplankiau tik per devintąją kelionę į JAV – ir tai todėl, kad buvo pakeliui. Bet vos užmetęs akį į Pietų Dakotos „kaubojų ir indėnų“ miestelius, laukines tuščias prerijas ir gigantomaniškais paminklais paverstus kalnus supratau, kad ši valstija verta daugiau.

Pietų Dakota – viena mažumos JAV valstijų, turinčių unikalią dvasią. Ar gal net dvi dvasias.

Rašmoro kalne iškalti JAV prezidentai

Pietų Dakotos aukso kasėjų miesteliai

Pietų Dakota susideda iš dviejų dalių: netgi laiko juostos jose skiriasi.

Rytuose – begalinės prerijos. Vasarą – svilinančiai karštos. Žiemą – spėriai užverčiamos sniegu, kartais net keliai uždaromi. Dykas kraštovaizdis.

Visos tikros grožybės – kalnuotuose Pietų Dakotos vakaruose. Didingi kalnai ir kalnų miesteliai žmones traukia jau geri 150 metų.

Centrinė Dedvudo miestelio gatvė

Juos pagimdė aukso karštinė: dešimtys tūkstančių susikrovę visus daiktus į karietas traukė į tokį Dedvudą, statėsi lūšnas, kasė, kasė, kasė, tikėdamiesi rasti tą aukso gyslą, kuri iš nieko akimirksniu juos pavers milijonieriais.

JAV Vakaruose tokių miestelių, tokių istorijų buvo daug. Daugelis jų liūdni, apleisti, gal dar daugiau išvis pranyko be pėdsakų. Bet Dedvudas, nors ir susitraukęs nuo gal 25000 žmonių ~1877 m. iki 1300 šiais laikais, sugebėjo saikingai žengti koja kojon su laiku: „vesterniški“ jo namai virto jaukiom parduotuvėm, restoranais ir (ypač) kazino (na, bet juk ir XIX a. būdavo lošimai!). Apie Dedvudo didvyrius ir niekdarius net sukurtas serialas „Deadwood“.

Bullock viešbučio fojė – irgi kazino

Nakvojau 1895 m. Dedvudo šerifo statytame viešbutyje Bullock, kuris, ne vieną dešimtmetį buvęs apleistas, vėl atvėrė duris. Fojė radau ištisas knygas svečių pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose regėtus vaiduoklius, net nuotraukų – viešbučio savininkai juos siunčia vietinių „Ghost Tours“ organizatoriams. O miesto centrinėje „Nusikaltėlių aikštėje“ (Outlaw Square) vasaromis kasdien vyksta nemokami vaidinimai: susišaudymai, dvikovos ginklais ir t.t.

Ilgą laiką važiavęs per Amerikos „Interstate“ automagistralėmis visa tai vertini daug labiau: pernelyg daug šalies miestelių panašūs vienas į kitą it du vandens lašai. Dedvudas – maloni išimtis, ir aplink tokių „miestelių su dvasia“ daugiau.

Motelis Dedvude

Ledas (Lead) turi ir didžiulę atvirą duobę-aukso kasyklą (Sanford Lab Homestake). Stardžio (Sturgis) dvasia jau visai kita: tai Amerikos baikerių sostinė, pilna Harley Davidson salonų ir tatuiruočių meistrų. Kasmet rugpjūtį čia vyksta didžiausias baikerių suvažiavimas “Sturgis Motorcycle Rally”, pritraukiantis pusę milijono žmonių.

Buvusi aukso kasykla Lede iškasta rankomis

Pietų Dakotos Juodieji kalnai ir prerijos

Kiekvienas „bazę“ gali rinktis pagal savo skonį, bet įdomūs miesteliai nublanktų, jeigu jų nesuptu ne mažiau įdomi gamta. Apsistojęs bet kuriame jų lengvai gali per dieną nuvažiuoti prie daugybės gamtos grožybių, o vakare pargrįžti.

Miestelius supa Juodieji kalnai (Black Hills).

Vienas gražiausių kalnų – Velnio bokštas – jau Vajominge, į vakarus nuo Pietų Dakotos, bet irgi paprasčiausiai pasiekiamas iš Juodųjų kalnų miestelių (~120 km nuo Dedvudo). Tai 265 m aukščio akmeninė „kolona“, styranti iš pievų ir aukštų medžių peizažo. Gražu ją apeiti, dairantis aukštyn ir žemyn. O didžiausi narsuoliai kopia viršun kone vertikaliomis sienomis: užtrunka apie 6 val. ir 1-2 val. leistis žemyn.

Prie Velnio bokšto Vajominge

Į kitą pusę, rytus, prasideda prerijos, bet tarp jų dar stūkso Badlands („Blogųjų žemių“) nacionalinis parkas: toks nelabai žemiškas uolų peizažas. ~160 km nuo Dedvudo. Daug? Retai gyvenamuose JAV šiaurės vakaruose tai – labai mažai. Pietų Dakotoje gyventojų juk nėra net milijono, o plotas – 200 000 kv. km (trys Lietuvos). Arčiau nieko nebus: nuomojiesi automobilį, į tuštoką Interstate greitkelį ir važiuoji. Kitaip čia nepakeliausi.

Badlands parke

Šitaip automobiliais po Ameriką keliaujama jau nuo tarpukario. Jau tada automobiliniams turistams radosi visokiausių paslaugų. Štai visa Pietų Dakota pilna Wall Drug reklamų: tai buvo mažyčio Wall miestelio vaistinė, šeimyninis verslas, kurio šeimininkai sugalvojo reklamų serijomis vilioti į naujai atidarytą Rašmoro kalną lekiančius pravažiuojančius turistus. Siūlė jiems nemokamą šaltą vandenį (tų laikų vasaromis tikra prabanga!) ir daug prekių. Dabar Wall Drug išaugo į prekybos-pramogų centrą, įrengtą laukinių vakarų stiliumi. Nemokamą šaltą vandenį (kas jo šiais laikais neturi?) papildė 5 centus kainuojanti karšta kava.

Wall Drug viduje

Automobilis, apytuščiai keliai, pakelės reklamos – Pietų Dakotos dvasios dalis. Ir branduolinių raketų paleidimo aikštelės: Šaltojo karo laikais JAV savąjį arsenalą statė retai gyvenamose Didžiosiose lygumose nes puikiai suprato, kad branduolinio karo atveju sovietai leis savas raketas į JAV raketų paleidimo aikšteles: tad būtų neapdairu jas statyti greta svarbių miestų.

Yra Pietų Dakotoje ir branduolinių raketų muziejus.

Pietų Dakotos prerijų kaimas spalį

Pietų Dakotos kalnai virsta gigantomaniškomis statulomis

Visos valstijos JAV turi savo „oficialias pravardes“, kurios rašomos net ant automobilių numerių. Oficiali Pietų Dakotos pravardė – „Rašmoro kalno valstija“ (Mount Rushmore State).

Rašmoro kalnas nuo 1927-1941 m. – ne tiek Dievo, kiek žmogaus kūrinys. Skulptorius Borglumas jį pavertė milžiniška skulptūra – keturių, jo nuomone, labiausiai nusipelniusių JAV prezidentų biustais. „Tautos tėvas“ Džrodžas Vašingtonas, nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas, pilietinį karą laimėjęs Abrahamas Linkolnas, Panamos kanalą pastatęs Teodoras Ruzveltas…

Promenada su visų JAV valstijų vėliavomis prie Rašmoro kalno

Visame pasaulyje analogo tam tiesiog nebuvo. Yra didelių skulptūrų, didelių pastatų – bet kad statulomis būtų paverstas ištisas kalnas? Borglumas kuklumu nepasižymėjo: „Rašmoro kalnas stovės dešimtis tūkstančių metų“ – jis manė – „Todėl būtina ateities kartoms palikti žinutę, kad jos žinotų, kodėl šie žmonės taip pagerbti“.

Bet Borglumas gali būti teisus: Egipto piramidės juk stovi kone 5000 metų, tad kodėl ne Rašmoro kalnas? Laibi paminklai, pastatai griūva, bet kalnai?

Prezidentai Rašomoro kalne

Rašmoro kalnas kontroversiškas. Vieni čia mato savotišką gamtos išprievartavimą („Kaip galima tikėtis pagražinti natūralų kalną? Juk gamta tobula.“), kiti pyksta, kad keturių baltaodžių veidai „papuošė“ iš indėnų prievarta užkariautas žemes.

Vietiniai indėnai lakotos dar 1948 m. užsakė kitą kalną netoliese „perdaryti“ į jų vado Pakvaišusio Arklio paminklą (Crazy Horse Memorial). Bet ir tai kontroversiška, ne visi indėnai tam pritaria… Priešingai nei Rašmoro kalno, to projekto nefinansuoja JAV federalinė valdžia, todėl terealizuota tik Pakvaišusio Arklio galva. Tiesa, ir ji jau 27 m aukščio (Rašmoro prezidentai – 18 m), o visa skulptūra – dalis kalno bus perkalta net į Pakvaišusio Arklio žirgą – bus 172 m aukščio.

Rašmoro vartai

Pietų Dakota – viena indėniškiausių JAV valstijų

Pietų Dakota – viena „indėniškiausių“ JAV valstijų. Indėnai čia sudaro per 8% žmonių (didžiausia tautybė – Lakotos, jų garbei valstija ir pavadinta Dakota).

Daug indėnų gyvena rezervatuose į rytus nuo Juodųjų kalnų. Ne šiaip sau. Tas klajoklių indėnų gentis kolonistai pamažu išvarė į prasčiausias, mažiausiai jiems patiems reikalingas žemes – ir vienos tokių buvo Pietų Dakotoje.

Badlands parkas rudenį. Blogosiomis žemėmis jį pavadino dar indėnai

Kas, jei kolonistams paaiškėdavo, kad žemė visgi reikalinga? Indėnus varydavo toliau! Taip atsitiko ~1890 m., kur, vos pažadėję palikti žemes indėnams, atvykėliai ten rado aukso. Indėnai negalėjo nieko padaryti prieš modernius ginklus. Niekinamų, be vilties paliktų indėnų tarpe iškilo apokaliptinė „šmėklų šokio“ religija: tikėjo, kad tinkamai sušokus tą keistą baisų šokį indėnų pusėn stos šmėklos ir baltaodžiai bus įveikti. Iš tikro kolonistus šokis paveikė tik tiek, kad jie ėmė anų „mistiškų indėnų“ bijoti. O ta baimė bent iš dalies nulėmė Vunded Ni [Wounded Knee] mūšį/žudynes Pietų Dakotoje, kuomet nuginkluodami indėnus išgirdę šūvį (ir išvydę šmėklų šokio šokėjus) JAV kariai išžudė ~90 indėnų (žuvo ir ~30 JAV karių).

Tokios istorijos iš Laukinių vakarų, kurių dvasią dar ir šiandien gali pajusti Pietų Dakotoje. Bent jau valstijos vakaruose.

Ženklas pirmųjų žmonių, perėjusių JAV Laukinius Vakarus iki Ramiojo vandyno – Liuiso ir Klarko – muziejėlyje Čamberleno miestelyje, kad vėl jis atsidarys tik gegužį: Pietų Dakotos turizmas labai sezoniškas

„Laukiniai vakarai“, aišku, neapsiriboja Pietų Dakota. Logiškas viešnagės Pietų Dakotoje tęsinys – Jeloustouno nacionalinis paras, kur važiavome ir mes.

Greta Pietų Dakotos plyti Šiaurės Dakota – panaši į Pietų Dakotą, tik nuobodesnė. Ten irgi yra bedlendas (Teodoro Ruzvelto nacionalinis parkas), irgi daug indėnų, bet šiaip grožybių mažiau: vienišas tiesus kelias, lygūs laukai. Pažiba – dinozaurų skeletai sostinės Bismarko muziejuje.

Dinozauras Šiaurės Dakotoje

Pietų Dakotos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Pietų Dakotą.

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Didysis kanjonas – vienas tų garsiausių pasaulio gamtos vaizdų, kuriam garantuota vieta daugelyje svajonių dešimtukų, šimtukų ir tūkstantukų. Juk šio tarpeklio gylis siekia 1857 m, plotis – 26 km, ilgis – 446 km. Net protu sunku suvokti šituos skaičius!

Bet ar jis tikrai toks unikalus? O gal tai viena tų pervertintų vietų, į kurias nuvažiavęs nusivili, „tikėjausi daugiau“? Kai reklamos kokiai vietai šitiek, prieš atvažiuodamas niekad nežinai…

Šiame straipsnyje – mano žvilgsnis į Didįjį kanjoną ir šiek tie plačiau: visą laukinę Arizoną, jos uolas, dykumas, kaktusus ir indėnų tvirtoves. Didysis kanjonas – tik Arizonos karūna.

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Didžiajam kanjonui trūksta lietuviškų žodžių

Vos išvydęs pirmą kart Didįjį kanjoną nuo jo pietinio šlaito supratau, kad jam apibūdinti nėra žodžių. Kanjonas, tarpeklis, slėnis? Tai labiau lyg kitos planetos peizažas, kurį staiga atvėrė prasivėrusi žemė!

Masteliai fantastiniai: kilometrinės „bedugnės“, rausvų uolų laukai ten apačioje. O Kolorado upė, kuri ir išgraužė kanjoną, taip giliai, kad daugelyje vietų jos nė nesimato. Negi tiesiog nuo tos „menkos upės“ tekėjimo galėjo gimti toks kanjonas?..

Viena retesnių vietų, kur giliai kanjone gali išvysti Kolorado upę (Hopi Point apžvalgos aikštelė)

Sunku patikėti, bet tiesa. Tiesiog Kolorado upė ta pačia vaga teka septynis milijonus(!) metų. Palyginimui, dabartinėje Lietuvoje dar prieš 10 000 metų buvo ledynmetis, jokia Neris, joks Nemunas netekėjo. Kad būtų aiškiau įsivaizduoti: jei Kolorado upės istoriją prilyginsime 1 valandai, tai Nemunas tekėtų vos 5 sekundes!

Ir visi tie milijonai metų atsispindi Didžiojo kanjono uolose…

Didysis kanjonas (link Moran Point)

Kanjono plotis – iki 26 km. Bet nuo jo pietinio šlaito iki šiaurinio atstumas važiuoti automobiliu – 341 km, nes juk reikia viską apvažiuoti…

Gamtos supermylėtojui gali norėtis skirti savaites pažinti jam visam. Kita vertus, jei norisi tiesiog pajusti tą kanjono didybę, pakanka ir kelių dienų ar, dėl vaizdų nuo viršaus – per akis ir vienos dienos (jei nebus tądien rūko).

Rūkas – didysis trumpų kelionių prie Didžiojo kanjono siaubas. Laimė, jis nebūna dažnai – vėliau dienoje rūkas prasisklaidė

Tik užuot blaškiusis po visą nacionalinį parką, reikia pasirinkti vieną fragmentą. Didžiojo kanjono patirtis visur panaši – nors uolų spalvos ir formos ir skiriasi. Tiesą pasakius, jau pirmos dienos vakare mano žmona sakė „Čia visur viskas panašu, ar tikrai verta važiuoti į dar vieną apžvalgos aikštelę?“.

Populiariausias Didžiojo kanjono fragmentas – Pietinis kraštas (Southern Rim).

Viena Didžiojo kanjono apžvalgos aikštelių (Powell Point)

Įvairūs būdai patirti Didįjį kanjoną

Didysis kanjonas yra JAV nacionalinis parkas. JAV šis terminas reiškia kai ką kitą, nei Lietuvoje: visa milžiniška teritorija (sulig ištisa Lietuvos apskritimi) atiduota gamtai, iš ten iškeldinti gyventojai (išskyrus kelis indėnų kaimelius), užtat pilna gyvūnų: per dieną mačiau dešimtis elnių, milžinišką vorą, ką jau kalbėti apie visokiausias voveres. Tačiau kartu viskas nuostabiai pritaikyta kiekvienam turistui.

Didžiojo kanjono nacionalinio parko gyvūnai

Nori greitai ir patogiai gauti kanjono didybės užtaisą, ar gal esi senas, turi vaikų, sunkiai vaikštai? Palei pietinį kanjono pakraštį driekiasi 50 km ilgio automobilių kelias su stovėjimo aukštelėmis ten, kur gražiausi vaizdai! Nori verčiau vaikščioti ir nematyti mašinų? Ne problema, yra ir pėsčiųjų takas, jis dar arčiau šlaito, didelė jo dalis – grįsta. Norisi dar labiau „žygeivinės“ patirties? Tai leiskis į kanjono dugną ir kopk atgal jau kur kas paprastesniais, ekstremalesniais, karštesniais (vasarą) takeliais! Gali ir iki Kolorado upės nueiti, sako, įmanoma ir per dieną, bet rekomenduojama bent per dvi. Nori išvysti didįjį kanjoną iš paukščio skrydžio? Sraigtasparniai kyla kas kelias minutes! Nori ekstremalios pramogos? Gal raftingas Kolorado upėje kanjono dugne?

Didžiajame kanjone (einant link Moran Point apžvalgos aikštelės)

Gražiausi vaizdai į Didįjį kanjoną pietinėje pusėje atsiveria iš šių vietų:
*Mather Point. „Paradinis“ vaizdas prie lankytojų centro.
*Hopi Point. Neblogai matosi visas gylis iki Kolorado upės.
*Mojave Point.
*Grandview Point. Galima palaipioti uolomis.
*Desert View Watchtower. Ten stovi dar tarpukariu pastatytas apžvalgos bokštas – tai pirmasis vaizdas į Didįjį kanjoną jei atvažiuoji iš rytų.

Einant link Desert View apžvalgos bokšto

Kai kurie populiariausi pasaulio nacionaliniai parkai jau yra virtę savotiškais „gamtos muziejais“: tvorelės, tvorelės, „čia nelipti“, „čia negalima“, „neišklyskite iš takelio“ – ypač ten, kur gražiausios vietos… Didžiajame kanjone tvorelės supa nebent populiariausias aikšteles: na, kai kilometrinių uolų viršūnėje susirenka minios, kitaip būtų nesaugu. Bet tik paeini į šalį – ir jau gali laipioti uolomis, stotis ar sėstis ant bet kurio skardžio: niekas nė nebandys stabdyti!

Didžiajame kanjone (Grandview Point apžvalgos aikštelė)

Aišku, verta būti atsargiam: ne tik dėl kvapą atimančio statumo šlaitų, bet ir dėl klimato. Vasaromis net kanjono viršuje, 2100 m aukštyje, gali būti karšta, tačiau jei leidiesi į kanjono dugną, kur visą vėją užstoja šlaitai – ten jau nežmoniškai karšta. Reikia apsirūpinti vandeniu. gerai apsirūpinti.

Tiesa, atėjus rudeniui, viskas spėriai atšąla. Spalio pradžioje viršuje jau buvo vėsoka, spalio pabaigoje ir užsninga. Mažiau populiari šiaurinė kanjono pusė tada išvis užsidaro – niekas nevalo sniegų nuo kelio į ten.

Didysis kanjonas (žvelgiant nuo Powell Point)

Labiausiai Didžiajame kanjone erzino ne šaltis ar karštis – o rūkas. Jis gali pavogti visus vaizdus – nors tie, kuriuos rūkas atidengia, tada būna dar labiau išlaukti, stebuklingesni. Dienai bėgant rūkas, it teatro uždanga, neretai atidengia kanjoną. Laimė, daugumą dienų virš kanjono giedra.

Rūkas ką tik atidengė kanjono fragmentą (prie Desert View apžvalgos bokšto)

Didžiojo kanjono miesteliai ir transportas

Patogiausia į Didįjį kanjoną – kaip ir bet kur kitur JAV – atvykti automobiliu (galima išsinuomoti bet kur). Tik juo paprastai nuvažiuosi ir į visas žvalgymosi vietas ar žygių taų pradžias. Visgi, nenorintiems vairuoti yra ir kitų alternatyvų – ekskursijos iš artimiausių miestų (pvz. Flagstafo, Viljamso) ar net Las Vegaso (gali net atskristi su sraigtasparniu, nusileisti kanjone ir, trumpai pasivaikščiojęs, grįžti į Vegasą).

Iš Las vegaso atskridęs sraigtasparnis

Didžiąją metų dalį į Pietinio šlaito panoramines vietas į vakarus nuo Grand Canyon Village miestelio ir galima važiuoti tik autobusu: į jį reikia persėsti net jei turi automobilį, nes, tiesiog parkingo visiems neužtektų.

Kelias palei Didįjį kanjoną JAV

Populiariuose Didžiojo kanjono pietuose yra, galima sakyti, keturi „kanjono miesteliai“.

Grand Canyon Village yra nacionalinio parko ribose ant paties pietinio kanjono šlaito ir skirtas turistams: ten apsistoti ar valgyti variantų mažai, brangu.

Istorinis Grand Canyon Village viešbutis ant kanjono šlaito žvelgiant iš Trail View Point

Tusajanas stūkso iš karto už nacionalinio parko ribos, apie 11 km nuo šlaito: iš ten kyla Didžiojo kanjono sraigtasparniai, ten rodomas IMAX filmas apie kanjoną ir, nors apsistoti dar brangu, jau yra „eilinių maisto tinklų“, tokių, kaip McDonald‘s.

Tačiau daugelis keliautojų prie Didžiojo kanjono apsistoja Viljamse ar (ypač) Flagstafe, motelių pilnuose miesteliuose prie garsiojo 66 kelio, dar nuo 1929 m. kertančio visą Ameriką ir įkvėpusio autostopo bei kelionių automobiliais kultūrą. Ten gyvenome ir mes: tik reikia susitaikyti, kad iki kanjono tenka važiuoti 130 km į vieną pusę. Bet taip pajauti tų tuščių Amerikos vakarų dydį ir didybę, išvysti nykius indėnų kaimus, pakelės restoranus ir begalines dykas lygumas.

66 kelias ir vienas daugybės motelių pakeliui Flagstafe

Kas dar įspūdingo Arizonoje – Sedonos uolos ir indėnų „pilys“

Daugelis keliaujančių per Ameriką Arizonoje stabteli tik trumpam, tik prie Didžiojo kanjono. Tačiau net gyvenant Flagstafe turint automobilį yra kur pasidairyti ir kitur – ir, Arizonoje turėdamas kelias dienas, pasirinkau užsukti ir ten, užuot skyręs visą laiką Didžiajam kanjonui.

Žmonės stebi saulėlydį prie Sedonos oro uosto

Sedonos miestelis sužavėjo jį supančiomis didingomis uolomis. Ezoterikos mylėtojai mano, kad šios turi ypatingų galių, tad švari ir tvarkinga Sedona tapusi visokių meditacijų, jogų sostine.

Sedonos uolos

Netoli (Arizonos, kurios plotas kaip Vokietijos, mastais) yra ir Montezumos pilis (Montezuma Castle) – iš tikro nei Montezumos, nei pilis. Tai – ištisas indėnų kaimas, atrodantis kaip pastatas, įmūrytas į olą. Baltaodžiai jį rado jau apleistą – niekas nežino, kodėl – ir buvo taip priblokšti jo vietos (atrodo, nepasiekiamame kalne), kad priskyrė garsiajam actekų valdovui Montezumai.

Iš tikro tokius namus statėsi senovės Arizonos indėnai dar gerokai iki actekų (prieš 1000 metų) ir mažai kur pasaulyje rasi ką panašaus. Sunkiai pasiekiami nuo žemės (kopėčias ju galima ir nupjauti) indėnai ten gyveno saugiai, o kalno papėdėje užsiimdavo žemės ūkiu. Įspūdingiausias toks kompleksas – Mesa Verdėje.

Montezumos pilis

Deja, Montezumos pilimi tegali gerėtis iš apačios – vidus uždarytas dar XX a. viduryje.

Arizonoje pilna ir dar gyvų indėnų, daugelis jų šiaurės rytuose, kurie priklauso už Lietuvą didesniam Navahų rezervatui – ar, tiksliau, ištisai Navahų šaliai su savo prezidentu. Ten gausu ir nuostabios gamtos – Antilopių kanjonas, Monumentų slėnis – bet tai jau tarsi kitas pasaulis ir apie tas vietas esu parašęs atskirą straipsnį.

Nykus indėnų kaimas pakeliui į Didįjį kanjoną

O pavažiavus 66 keliu į Arizonos vakarus, palei Kaliforniją – Huverio užtvanka didumo sulig dangoraižiais ir jauki Kolorado upė, kur laivelių entuziastai plaukioja po Londono tiltu, į Leik Havasu Sitį perkeltu 1971 m. tiesiai iš Britanijos sostinės (rinkodarinis triukas!). Pilna tokio dydžio nuomojamų “sandėliukų”, kad juose “telpa laivas ir kemperis” (RV storage). Prabėgo tie laikai, kai amerikiečiai noriai važiuodavo per visą šalį 66 keliu: dabar dažnas turi atskirą kemperį Arizonoje, ne sezonui jį palieka sandėliuke-garaže, o kai atskrenda čia keliauti – išsivaro trumpam. Ir prie 66 kelio muziejaus bei arkos Kingmane tik nusifotografuoja. Bet į muziejų verta užeiti, paskaityti, kaip daug sunkesniais laikais tarpukariu “Amerikos keliu-motina” viską praradę ūkininkai bėgo nuo “Dust bowl” dulkių audrų, pamatyti senovinius automobilius…

Senovinis automobilis prie Route 66 arkos Kingmane

Fyniksas – begalinis Amerikos priemiestis

Arizonos plakanti širdis – Fynikso miestas. 5 mln. iš 7 mln. Arizonos žmonių gyvena jame, užtat kas liko – daugiausia dyki laukai. Fyniksas irgi toks dykas – tarsi begalinis Amerikos priemiestis iš daugmaž vienodų naujų rajonų, namų. Štai gyevnamieji namai, štai namas-restoranas, štai namas-muziejus. Visur važiuojama automobiliu plačiais magistraliniais keliais.

Eilinis eilinio tinklo restoranas Fynikse

Arizona – vėliausiai valstijos statusą gavusi pagrindinės JAV dalies teritorija. Tai įvyko tik 1912 m. Fyniksas tada teturėjo 10 000 žmonių: visa plėtra vyko šiais moderniais laikais, todėl tai miestas statytas automobilizuotam žmogui, labiau patogus, nei gražus. Jis ir pigus, jame maži mokesčiai, ir jis dar šiltas – Fyniksas, priešingai nei Didysis kanjonas, yra Arizonos žemumose, ir ten temperatūra liepos dienomis vidutiniškai(!) yra +41 laipsnis, o gruodį – +19. To pakanka: vis daugiau ir daugiau amerikiečių iš šiaurės keliasi į Arizoną, ypač pensininkai.

Nemažai Amerikos lietuvių pensininkų irgi persikėlė į Arizoną. Rimroko mieste prie Sedonos yra net Valančiaus gatvė

Tačiau keliautojams Fyniksas turi mažai ką pasiūlyti – na, gal vieną-kitą muziejų, kaip muzikos instrumentų muziejus, kuriame galima paklausyti kiekvienos pasaulio šalies (net ir Lietuvos) melodijų. Tad daugelis turistų į Fyniksą nebent atskrenda, nebent čia pasidaro nuotrauką prie Arizonos simbolio saguaro (didžiosios karnegijos) – it medis aukšto kaktuso, kurie aplink Fyniksą auga ištisais miškais – ir suka į Arizonos aukštumas, link Didžiojo kanjono, link Sedonos, link Indėnų kraštų.

Arizonos simbolis – saguarai. Jie užauga iki 12 m ir yra aukščiausi pasaulio kaktusai. Prie Didžiojo kanjono jau per aukštai – jie neauga.

Kelionę galima pratęsti Jutoje, Los Andžele, Naujojoje Meksikoje – variantų per daug, kad išvardintum. Visa pietvakarių JAV savotiškai panaši: rodos, begaliniai dyki plotai, begalinės magistralės jungiančios begalinius miestus iš vienodų mažų namų ir mažus miestelius. Ir, šen bei ten – bet daug dažniau, nei didžiojoje pasaulio dalyje – tuos vienodus peizažus praskaidrina pasauliniai gamtos stebuklai, tokie, kaip Didysis kanjonas.

Magistralė per Arizoną

Arizonos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Arizoną.

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Medeljinas, Kolumbija. Sunkiai pasaulyje rasti miestą su blogesne reputacija! Čia siautė garsusis narkobaronas Pablas Eskobaras: jis iššaudė, išpjovė, išsprogdino, sakoma, 50000 žmonių, nuo politikų iki vargetų, nuo žurnalistų iki praeivių. O kur dar Medeljine žmones grobę komunistai, savigynos būrių “atsitiktinės kulkos” – 1991 m. tai buvo nesaugiausias miestas pasaulyje!

Tad labai nustebau perskaitęs, kad Medeljinas dabar – vienas populiaresnių miestų kelionėms Lotynų Amerikoje: Lonely Planet drįsta jį rekomenduoti ne tik eiliniams turistams, bet net gyvenimui dirbant per atstumą. Paviešėjęs Medeljine pats, nebesistebiu: miestas pasikeitė, bet tamsi praeitis iki šiol suteikia jam ypatingą noir atspalvį.

Štai koks Pablo Eskobaro Medeljinas yra šiandien.

Prekybos centras Medeljino centre

Medeljino centras ir užmiršta(?) praeitis

Eskobaro laikais Medeljino centras buvo žudynių laukas. Ryte išėjęs niekas nežinojo, ar grįš namo, ir kiekvienas pakankamo amžiaus medeljinietis gali papasakoti apie žuvusius klasiokus, kursiokus ar kaimynus, o, jei nepasisekė smarkiau – šeimos narius. “Man tai labai pasisekė, mano šeimai nieko neatsitiko” – pasakojo Medeljine užaugusi vietos lietuvė, o paskui iš kalbos išėjo, kad, pavyzdžiui, automobilį prie namų atėmė grasindami pistoletais. Tai Medeljine (buvo) “nieko”.

Medeljino centro panorama. Daugiabučiai (čia ne prabangūs), į kalną kyla lūšnynai

Eskobaras pradėjo nuo savo “priešų”: kitų mafijozų, policininkų, politikų, žurnalistų. Net teisingumo ministrą nužudė. O galiausiai, tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, paskelbė karą visai šaliai: dėjo bombas kaip teroristas, net reisinį lėktuvą su 101 keleiviu susprogdino. Jis tikėjosi, kad išgąsdinta šalis pasiduos, jo neteis ir neišduos JAV. Ir jam ilgai sekėsi, bet galiausiai šalis įtūžo taip, kad jau ir baimę perlipo, kaip kokie kovotojai su Godzila iš filmų, ir 1993 m. nušovė Eskobarą kažkur ant Medeljino stogų.

Casa de la Memoria muziejus skirtas ‘sunkių Medelino laikų’ atiminimui: jame daug baisių faktų, bet ten negyvenusiam žmogui sunku viską tiksliai suprasti, mažai konteksto. Įdomiausia gal fasado freska.

Medeljino centre nepamatysi paminklų aukoms: žudynės ir išpuoliai buvo tokia kasdienybė, kad jie turėtų stovėti ant kiekvieno kampo. Medeljinas nori pamiršti. Tik Eskobaro išsprogdinta Taikos balandžio statula liko. Tada žuvo 28 žmonės. Meras norėjo “išvalyti nuolaužas”, kad nesimatytų liūdnos praeities, bet paprieštaravo skulptūros autorius Fernandas Botero. Jis – “teigiamas miesto simbolis”, garsiausias Medeljino menininkas. Jo unikalaus stiliaus (visi žmonės, gyvūnai tapomi ar lipdomi kaip mieli storuliukai) kupini visi miesto muziejai, ištisa Botero aikštė Medeljino centre pilna jo skulptūrų. Ir jo žodis šį tą reiškia.

Susprogdintas taikos balandis (kairėje) ir Botero padovanotas naujas – su ta sąlyga, jei ir senas liks nenugriautas

Daugiausiai jo tapybos Antiokijos muziejuje. Ten ir jo keliskart nutapyta Pablo Eskobaro mirtis.

Botero nutapyta Pablo Eskobaro mirtis

Momentas, kai Medeljinas šovė aukštyn, o Medeljino centro veidą pakeitė modernūs projektai, kurių ir sostinė Bogota gali pavydėti. Viena nesaugiausių Cisneros aikštė virto Šviesų aikšte [Parque de las Luces]: pastatyta per 300 kolonų-žibintų, nutvieskiančių naktį.

Parque de las Luces žibintai Medeline. Visa tai medeljiniečiai vadina “demokratine architektūra”: investicijos daromos ten, kur jos galėtų tarnauti eiliniams žmonėms, siekiant, kad eiti įstatymo keliu būtų ‘cool’: pvz. pastatyta daug modernios architektūros nemokamų bibliotekų – daugiausia lūšnynuose

Tiesa, kažkokios senovės Medeljino centre nėra – tai XIX-XX a. sandūros miestas, gimęs kartu su Kolumbijos kavos pramone jo aplinkiniuose kalnuose. Centras toks chaotiškas, “glitus”: su šiukšlėm, pigių prekių parduotuvėlėmis, šventų paveikslėlių ir piratinių pornofilmų stendais vienas šalia kito prie Candelaria bažnyčios, išsirengusiom prostitutėm prie Botero aikštės, vidury dienos viltingai lydinčiomis žvilgsniu vietinius ir jas nužiūrinėjančius sekso turistus iš JAV. Ir su linksmais vietiniais, besididžiuojančiais savo miestu ir Antiokijos provincija net labiau nei Kolumbija, su tipinio vietos patiekalo bandeja paisa restoranais (tai – kalorijų bomba iš ryžių, pupų, kelių rūšių mėsų ir dešrų, beskonės it kartonas kukurūzų duonos arepos).

Medelino prostitutės prie Botero aikštės

Medeljinas labai gyvas, švelniai laukinis miestas. Ir ne, Medeljinas staiga netapo Dubajumi ar Londonu: jis vis dar pilnas benamių, ir net besileidžiantį tiesiog gatvėje narkotikus matėme. Problemos čia pat, jos didelės, bet ne tokios, kad po Medeljino centrą nevyktų ekskursijos turistams. Kaip sakė mūsų AirBnB šeimininkas, “Medeljine saugu, plėšikai plėšdami šaunamųjų ginklų nebenaudoja”.

Skulptūra miesto centre atspindinti jo istoriją

Aš Medeljine net ir gyvenau miesto centre ir, nors iš pradžių grotomis uždengtos parduotuvės, vaistinės ar kirpyklos, elektrifikuotomis tvoromis įtvirtinti gyvenamieji namai jaukumo nekėlė, prisitaikyti įmanoma, o kainos – labai žemos.

Grotomis įtvirtinta parduotuvė netoli Medelino centro

Du Medelinai: šiaurės lūšnynai ir pietų turtuolynai

Anapus centro, gaima sakyti, yra du Medeljinai. Miestas ištįsęs slėnyje tarp kalnų į pietus ir į šiaurę.

Pietuose – Poblado – į kalnus kyla gyvenamieji dangoraižiai, dar aukščiau – milijonų vertos aukštuomenės vilos. Būtent Poblado apsistoja beveik visi keliautojai į Medeljiną, o rajono centras (Poblado skveras, Lleras skveras) pilnas įvairiausių virtuvių restoranų, barų ir naktinių klubų gatvių. Atmosfera vietomis primena kokį Balį, vietiniai ir užsieniečiai kartu džiaugiasi “amžinu Medeljino pavasariu” (kiaurus metus temperatūra ten maždaug +27 dieną, +17 naktį).

Vakaras prie Poblado skvero

Visai kitoks vaidas važiuojant pagrindine pirmąja metro linija į šiaurę. Pirmą dieną Medeljine važiavau būtent ten ir galvojau – “Na, tokio liūdno miesto visoje Lotynų Amerikoje dar nemačiau”. Visur – vien vadinamieji lūšnynai: prie geležinkelio, “lipantys” į kalnus. Jei apačioje dar kai kur viskas atrodo apynormaliai, tai “lipant aukštyn” visų pirma galutinai dingsta pastatų tinkas, atidengdamas tipines Lotynų Amerikos lūšnynų raudonas plytas, paskui – ir grįstos gatvės, plytinius namus keičia lūšnelės, dar aukščiau miestas virsta kaimu, kur aplink palaikes lūšnas ganomos pavienės ožkos, kol galiausiai žmonija galutinai užleidžia vietą miškui. Bent kol kas – ateity gal ir ten išaugs lūšnynai.

Nuolatinis vaizdas pro metro langus važiuojant į šiaurę

Paradoksas: Medeljino pietuose kuo aukščiau, tuo žmonės turtingesni, o šiaurėje – kuo aukščiau, tuo skurdesni!

Taip atrodo lūšnynai aukščiau kalne

Tačiau ir Medeljino lūšnynai keičiasi, ir ten miesto valdžia pila milijonus, kad gyventojams būtų gyventi patogiau. “Pavyzdinis lūšnynas” yra Komuna 13: kadaise pats pavojingiausias. Dabar tai savotiškas “lūšnynų Disneilendas”. Kasdien ten vyksta dešimtys ekskursijų vien anglų kalba. Įprastai tokie “turai po lūšnynus” kiek kontroversiški: na ką, turtingi vakariečiai eina pažiūrėti skurdo? Bet kad 13 Komunoj to “lotyniško” skurdo nebe labai ir pamatai. Kai valdžia pravaikė narkomafiją, įtvirtino saugumą, pastatė nemokamus eskalatorius paprastam pakilimui ir užplūdo turistai, vietiniai sugebėjo griebti “jautį už ragų”. Atidarė daugybę kavinukių, restoranų, suvenyrų ir meniškų niekučių parduotuvėlių: jų tankumas ten toks, kaip kokiame Paryžiaus Monmartre. Kiti turistams muzikuoja, šoka breiką, gidauja – renka pinigus, bet tikrai ne “elgetiškai įkyriai”, kaip miesto centre.

13 komunoje

Sveikas kapitalizmas. Gal tokiam greitam Medeljino lūšnynų atgimimui padeda tai, kad daugybė dabartinių Medeljino lūšnynų gyventojų kadaise visai gerai gyveno Kolumbijos kaimuose – kol jų iš ten neišvijo komunistai ar narkomafijozai. Tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, prasigėrę ar narkomanai: daug jų yra darbštūs, tik kruvina aplinka ilgai neleido jiems dirbti ir užsidirbti. Tai keičiasi, galimybių vėl yra.

Meniškų suvenyrų parduotuvėje Komuna 13

Tiesa, nors pašėlti Komunoje 13 gali ir be jokios ekskursijos, vietiniai patarė bent pirmą sykį geriau eiti su ja: ne todėl, kad kas užpultų *ten*, bet todėl, kad nežinant lengva išklysti į aplinkines, vis dar nesaugias teritorijas. Kai kuriose Medeljino vietose lengva patikėti, kad jis visas jau tapo kitu miestu – bet kaita vyksta po truputį, rajonas po rajono.

Vaizdai nuo Komuna 13 viršūnės

Medeljino pažiba – jo transportas, lynų keltuvai

Medeljiniečiai labai didžiuojasi savo transporto sistema, o didžiausia jos pažiba – Metro cable lynų keltuvai, kurie čia nėra brangi pramoga turistams, o susisiekimo priemonė, įgalinusi lūšnynų gyventojus centrą pasiekti patogiai per keliasdešimt minučių, o ne kelias valandas trenkimosi prigrūstais autobusais vingiuotais ir nelygiais lūšnynų keliais. Ten, kur pastatomos lynų keltuvų stotys, lūšnynai “prisikelia”: spiečiasi įvairios paslaugos nuo ledainių iki odontologų.

Lynų keltuvo stotis.

Bet lynų keltuvus pamėgo ir turistai, ir lengva suprasti, kodėl: jie atskleidžia nuostabius Medelino slėnio, aplinkinių kalnų vaizdus, leidžia saugiai pažvelgti į pačius įvairiausius miesto rajonus. Populiariausias lynų keltuvas – tiksliau, dviejų keltuvų serija, iš viso beveik 7 km ilgio – veža į Arvi parką, didelę gamtos oazę viršum skurdaus šiaurinio Medeljino.

Arvi parkas, pasikėlus paeiliui dviem lynų keltuvais

Tiesa, gražūs vaidai iš ten nelabai atsiveria, nes lynų keltuvas veža toli nuo skardžio. Gražesni vaizdai nuo Nutibara kalvos prie miesto centro.

Medeljine – ir vienintelis Kolumbijos metro. Jis – ne po žeme, o ant tokių didžiulių stovų, nardo tarp Medeljino bažnyčių, turgų, brutalistinių valdžios pastatų ir raudonaplyčių lūšnynų. Papildo tą miesto švelniai distopinę “laukinio kapitalizmo” atmosferą, su jo prostitutėmis ir benamiais, niekučių prekiautojais iš vagonėlių ir grotuotų parduotuvių.

Medelino metro miesto centre

Ir su nemokamomis ekskursijomis (už arbatpinigius): tikriausiai jokiame kitame mieste jų nėra šitiek daug, gal koks šimtas, didelė dalis – po 13 komuną. Kai išlipome San Chavier metro stotyje, vienu metu grupes ten rinko net trys gidai – ir taip kiekvieną valandą. Kažkas sugalvoja kaip užsidirbti ir kiti darbštūs medeljiniečiai ima kopijuoti. Didelės dalies tokių ekskursijų metu yra vienas tabu: gidai nemini Pablo Eskobaro vardo. Nenori, kad aplinkiniai galvotų, kad jį gidai šlovina, pristato Medeljiną tik kaip Eskobaro miestą. Medeljiniečiai didžiuojasi Medeljinu ir nori paskandinti liūdną jo istoriją amžinoje kaitoje. Jau “Netfix” serialo “Narcos” visiems užtenka: dabar randasi jaunimo, kuris net vilki marškinėliais su Eskobaro vardu, tarsi tai būtų buvęs koks miesto vardą garsinęs didvyris… O juk jis pražudė daugiau žmonių už daugelį diktatorių ar teroristų, daugiau už kokį ten Lukašenką ar Osama Bin Ladeną. “Netflix” niekada nepadarytų serialo, kur koks istorinis veikėjas, pražudęs daugybę žmonių Vakaruose (Hitleris ar Bin Ladenas), būtų parodytas kaip visai simpatiškas pagrindinis herojus – tai kodėl galima apie kolumbiečių teroristą? Kita vertus, jei ne “Narcos”, turbūt turistų Medeljinas sulauktų mažiau…

Komuna 13 gidas ekskursijos metu

Beje, buvo Medeljine ir sena lietuvių bendruomenė, 1957 m. ji pasistatė vienintelius Kolumbijoje Lietuvių namus su įspūdingais vitražais su Vyčiais. Ten skambėdavo lietuvių dainos, vyko šventės ir tautiniai šokiai, o lietuviai kunigai laikydavo lietuviškas mišias. Deja, tie namai “išslydo” lietuviams iš rankų. Ne visai gražiais, medeljinietiškai laukiniais būdais: dabar ten sandėlis, o gretima aikštė nebesivadina Lietuvos vardu. Pro langų žaliuzes iš lauko dar galima įžvelgti vitražus su Vyčiu.

Botero aikštėje

Toks jau tas Medeljinas: net senas teatras čia gali virsti griuvėsiais, kad iškiltų koks dangoraižis.

Bet būtent tuo Medeljinas šiandien ir žavi jo lankytojus, kurie skaičiais gal jau lenkia keliautojus į daug senesnę ir tradiciškesnę sostinę Bogotą: gyvumu, kaita ir laukine dvasia, kur “viskas galima”. Baisiomis istorijomis, pasakojamomis sąlyginai saugioje atmosferoje. Na ir amžinai šiltu, bet ne superkarštu oru.

Tipinė eilinio lūšnyno gatvė maždaug pusiaukelėje į kalną. Fotografuota pro lynų keltuvo langą – tai geras ir saugus būdas pamatyti daug tokių rajonų. Iš pradžių galvojau, kad fotografuoti nebus saugu, bet medeljiniečiai tikino, kad saugu, ir net kartu kabinoje važiavę vietiniai traukė telefonus: viešasis transportas Medeljine sąlyginai tvarkingas

Los Andželas pinte apipintas legendomis. Holivudas, Oskarai, žvaigždės, ilgi smėlėti paplūdimiai, Disneilendas, Kalifornija, antras pagal dydį JAV miestas.

Kartu Los Andželas vienas tų miestų, kuriais keliautojai labiausiai nusivilia. Begaliniai rajonai iš vienodų namų, juos kertančios užsikišusios magistralės, valandų valandos važiavimo iki vandenyno, smogas, didelės kainos – tai tas „žemiškasis“ Los Andželas, kurį mato daugelis jo žmonių.

Kaip pamatyti dangiškąją Los Andželo pusę ir neįstrigti jo kasdienybėje?

Holivudo žvaigždžių alėja – plytelės su žvaigždėmis grindinyje skirtos geriausiems visų laikų aktoriams, režisieriams ir kt. Tiese, lentelės mokamos ir jų labai daug: tad skeptikas gali pasakyti, kad tai tėra būdas reklamuotis, be turistai jį myli

Holivudas – kino spindesys ir istorija

Holivudas – gera pusė visos Los Andželo reputacijos! Pasaulio kino pramonės sostinė, žvaigždės, kino studijos, Oskarai…

Iš tikro Holivudas – tai tik nedidelis Los Andželo rajonas. Taip, ten gausu spindesio turistams, suvenyrų, yra garsusis “Chinese Theater” ir kiti kino teatrai, taip pat beveik 2 km Holivudo bulvaro linija papuošta tūkstančiais į šaligatvius “įmūrytų” žvaigždžių, kurių kiekviena skirta kino, televizijos ar muzikos garsenybei. Bet kino pramonė seniai praaugo Holivudą.

Ant sofos iš ‘Draugų’ serialo pradžios Warner Bros kino studijoje

Plačiai po Los Andželą pasklidusios ir kino studijos, o ekskursija vienoje Los Andželo kino studijų – tikra piligrimystė kiekvienam pasaulio kinomanui. Kiekvienoje studijoje – ištisos eilės netikrų pastatų, parkų, gatvių, paminklų – ir kiekvienas kvadratinis metras ten pilnas pasaulinės kino istorijos. “Štai šiose dirbtinėse džiunglėse per Juros periodo parką herojai bėgo nuo tiranozauro”. Už kelių šimtų metrų jau – Niujorko gatvė iš “Skustuvo ašmenimis” (1982 m.), “Tamsos riterio” (2008 m.), serialo “Draugai” ir 1933 m. filmo “42-oji gatvė”. Taip, visi šie filmai filmuoti toje pat vietoje: pakeiti reklamas, durų rankenas, apšvietimą – ir atmosfera, laikmetis jau visai kiti. Įspūdinga, kad iš esmės ta pati dirbtinė gatvė ten stūkso nuo tarpukario.

Juros periodo parko džiunglės… Ir apskritai vienintelės džiunglės Holivudo studijoje: čia filmuoja ne vien Warner Bros, jie nuomoja ir konkurentams

“Warner Bros” žvaigždė – serialo “Draugai” interjerai (iš tikro jie buvo įrengti garso nepraleidžiančiame angare – šitaip filmuojamos daugelis vidaus scenų). “Paramount”, “Sony Pictures” kiti akcentai: verta rinktis ir pagal savo mėgstamiausius filmus ir serialus. Be “kino istorijos” studijose išvysti ir šiuolaikinę kino magiją, gali gyvai pamatyti kaip daromi efektai ir pan. “Jei nori gauti šanselį pamatyti kokią žvaigždę, geriau eiti savaitės dieną, jei nori patekti į daugiau filmavimui naudojamų pastatų – geriau savaitgalį, nes jie tušti” – mums sakė studijoje.

Netikri namų fasadai “Warner Bros” studijoje

“Universal Studios” Los Andžele iš viso pamažu virto atrakcionų parku, ten eini visai dienai kaip į Disneilendą. Beje, pirmasis pasaulio Disneilendas – irgi Los Andžele…

Štai taip filmuojami šiuolaikiniai filmai. Ekrane galės atrodyti, kad aktorius apsikabinęs kokią pabaisą skrenda kosmosu, arba apsikabinęs stulpą ir pučiamas uragano- arba dar kaip nors.

Tik dalis superkino filmuojama studijose. Nežinia kiek operatorių, režisierių ir aktorių komandų kiekvienu konkrečiu metu pasklidę po Los Andželą. Nuo modernios Los Andželo katedros iki Los Andželo lietuvių dienų šventės mačiau kabant užrašus “Čia filmuojama. Užeidami vidun išreiškiate sutikimą filmuotis”. Ir filmuojamas ten būtent didysis kinas – o ne kokios reklamos. Gali tiesiog eiti gatve ir tapti statistu…

Daugiaaukštė parkavimo aikštelė: beveik vienodo dydžio reklamos su siūlymu ten pastatyti automobilį ir siūlymu aikštelę išnuomoti filmavimams

Los Andželo karštis ir paplūdimiai

Antroji Los Andželo legendos dalis – karštis, paplūdimiai. Malibu, Santa Monika, Santa Barbara – kiek daug Los Andželo apylinkių kurortų pavadinimų žino, rodos, visi pasaulyje!

Paplūdimiai gražūs, platūs, driekiasi palei visą megapolį, su (nepigiom) pramogų erdvėm šalia ar ant “jūros tiltų”. Vieni paplūdimiai garsesni už kitus: Santa Monika su savo aukšta pasivaikščiojimų promenada, Venice Beach, aplink kurį pilna meniškų grafičių.

Santa Monikos Jūros tiltas

Tiesa, vėsios vandens srovės lemia, kad Ramiojo vandenyno temperatūra daug šaltesnė, nei tikėtumeis: vasarą, beveik kaip Palangoj, tik iki +20, nors oras kasdien būna maždaug +28 ir graso miškų gaisrais… Žiemom – sausį – dienomis oro temperatūra būna apie +20, bet vandenyno jau tik +15.

Santa Monikos pakrantės promenadoje

Daugelis Los Andželo paplūdimių pritaikyta losandželiečiams: greta jų daugiabučiai ar privatūs namai, keliai atvažiuoti automobiliams. O Malibu zonoje prabangūs privatūs namai stovi tiesiog… ant polių virš paplūdimių (kam tos “smėlio pilys” Los Andželo simbolis, o kam – “pasisavintų paplūdimių” ir socialinės nelygybės simbolis).

Malibu “smėlio pilys”

Ir visgi daugybė Los Andželo rajonų ar gatvių garsios visame pasaulyje – dažnai kino dėka. Pavyzdžiui, Beverli Hilsas ir jo Sunset Boulevard, kur gyvena turtingiausieji ir “žvaigždiškiausieji”. Tvarkingos pievutės, gražūs rūmeliai paslėpti tankių gyvatvorių… Tiesa, ten vandenyno šalia nėra: bet daugybei losandželiečių pakanka ir didelio baseino (namas be baseino Kalifornijoje išvis nesusipratimas).

Beverli Hilse. Kai kurie namai aplink – nesuvokiamai milžiniški, bet juose gyvena tik po vieną šeimą

Los Andželo fantastiškai proziška priemiesčių jūra

Legendinės Los Andželo vietos paskendusios tarp labai proziškų. Visas Los Andželas – it vienas begalinis gigantomaniškai peraugęs JAV priemiestis. Daugmaž vienodi rajonai iš daugmaž vienodų vienaukščių namų. Juos kerta magistralės – aštuonių, dešimties, šešiolikos juostų. Ir vis tiek užsikemša. Viešojo transporto, išskyrus kelias padrikas metro linijas, praktiškai nėra: daug kur viešuoju transportu nenuvažiuosi, ar nuvyksi per 4 val. ten, kur automobiliu užtruktų 40 min. Normalu į darbą važiuoti ir kokius 100 km., o visa Los Andželo aglomeracija tęsiasi apie 200 km: kaip kitaip, kai gyventojų 14 mln. ir beveik visi gyvena privačiuose namuose? Kai nakvodavome priemiesčiuose, vienas suvažinėjimas į centrą ir atgal “kainuodavo” pusę benzino bako. O “minimalus važiavimo laikas” beveik bet kur (artimiausio prekybos centro, teismo, restorano, parko…) – ~30 minučių, kurių metu abipus greitkelio tik individualūs gyvenamieji namai. Piko valandų metu tos 30-50 minučių virsta 2 valandomis.

Tipinė magistralė per begalinius Los Andželo ‘priemiesčius’. Ši dar – viena siauresnių

Automobilis Los Andžele – būtinas tarsi kojos: be automobilio daugelyje rajonų jaustumeis it neįgalus, net į parduotuvę sunkiai nueitum. Kone visi jais važinėja po vieną – jeigu važiuoji dviese, tau jau priklauso specialios “juostos pilniems automobiliams”, kurios Los Andžele yra vietoj autobusų juostų. Kam tos autobusų juostos tarnautų, kai tų autobusų beveik nėra? Kai kur gali išsipirkti leidimą į “skubančiųjų juostas”.

Tipiniame gyvenamajame Los Andželo rajone aplink Helovyną nusleidus nuo magistralių

Los Andželas išaugo jau po karo, kai kiekvienas amerikietis galėjo įpirkti automobilį, ir todėl jis visai kitoks, nei senieji JAV didmiesčiai: Niujorkas ar Čikaga. Jis statytas ne pėsčiam, o važiuotam. Visame pasaulyje nėra daugiau kito tokio didelio miesto, statyto Automobiliui. Tad Los Andželas vietomis atrodo it iš fantastiškos kūrinio: ypač trijų-keturių-penkių aukštų sankryžų estakados, kai susikerta kokie du ar trys šešiolikos juostų “miesto greitkeliai”. Ir pirmoji “keturių aukštų sankryža” pastatyta dar 1949 m. – ji buvo pirmoji tokia visame pasaulyje ir nors dabar jų rasi ir kitur JAV, Los Andželo automobilių eismo masteliais niekas neįveiks.

Daugiaaukštė Los Andželo greitkelių sankryža

Tiesą pasakius, didelė dalis “Los Andželo” oficialiai net nėra Los Andželas. Ir kalbu ne tik apie nutolusius rajonus: netgi šalia pat miesto centro, visiškoje jo apsuptyje pilna “politinių salų”, kurios skaitosi atskiri miestai ar miesteliai: Beverli Hilsas, Santa Monika, San Fernandas. Iš 14 mln. Los Andželo metropolio žmonių tik 4 mln. oficialiai gyvena “pačiame Los Andžele”.

Daugybė tokiuose “nepriklausomuose rajonuose” gyvenančių žmonių nelaiko savęs losandželiečiais, didžiuojasi savaisiais miestais ir miesteliais. “Mes iš Oranžo apygardos ir Los Andželo mums nelabai reikia” – sake pažįstami – “Juk viskas, ko reikia, yra Oranžo apygardoje: ir prekybos centrai, ir darbai, ir pramogos”. Šioje apygardoje, ištįsusioje į pietus nuo Los Andželo, gyvena 3 mln. žmonių, ten yra ir Disneilendas.

Santa Monikos spindesys ir skurdas: aukštame pajūrio bulvare – ir vaikštinėjantys turistai bei vietiniai, ir ten gyvenantys benamiai

Kai Lietuvoje buvo rodomas serialas “Californication”, pavadinimą vertė “Nuodėmingoji Kalifornija”, bet iš tikro tas žodis buvo visų pirma sukurtas besaikiam “losandželiškam” miesto augimui, “laistomam” NT vystytojų… Toje XX a. antros pusės “plėtros beprotybėje” dalyvavo ir lietuviai. Pakankamai senųjų JAV lietuvių čia persikėlė iš JAV rytų, kad net pasistatė savo bažnyčią, o kai kuriuos lietuvių vystytojų pastatytus daugiabučius iki šiol puošia su Lietuva susiję simboliai ar pavadinimai: Ruta, Trakai, Amber Crest… Daugiau apie tai rašau “Gabalėlių Lietuvos” straipsnyje.

Lietuvių dienų reklama prie Los Andželo “Little Lithuania” ženklo prie lietuvių bažnyčios

Kuklaus Los Andželo centro liūdesys

JAV didmiesčiai įprastai atrodo taip – centre dangoraižių kalva (ofisai, valdžios įstaigos), o aplink – vienaukščių priemiesčių jūra. Toks yra ir Los Andželas – tik ta dangoraižių kalvelė mažytė, visiškai netinkama tokio dydžio miestui…

Vienas gražiausių mieste – Los Andželo savivaldybės dangoraižis

Ten nelabai kas įdomaus: kelionių vadovų knygos rekomenduoja pamatyti Bradbury pastatą ar Union traukinių stotį (paskutinę traukinių keleivinę didžiąją stotį JAV: statyta 1939 m., o po to jau atėjo automobilių ir lėktuvų era). Tas vietas – o taip pat kai kuriuos įspūdingesnius Los Andželo privačius namus – kino mylėtojai gali pažinti iš visos eilės filmų, nes, tiesiog, Holivudo studijoms užsimanius filmuoti “senoviniame pastate”, pasirinkimas Los Andžele tikrai mažas, tad “Bradbury Building” “vaidina” ir istoriniuose filmuose, ir fantastikoje… Bet keliautojui po daugybės JAV miestų – Niujorko, Čikagos, Naujojo Orleano it pan.), tie pastatai atrodė gana eiliniai.

Bradbury pastatas

O pats centras ir nelabai jaukus: ištisos benamių kolonijos labdarių jiems padovanotose palapinėse. Daug jų neadekvatūs, ir pavartoję narkotikų, skėryčiojai, šūkauja – nežinia, ko tikėtis. Tiesa, situacija priklauso ir nuo valdžios: kartais tos kolonijos “išprašomos” toliau, o kartais joms leidžiama laisvai bujoti. Daug patalpų tuščios, neišnuomotos.

Los Andželo benamių kolonijos

Centras būna dažno miesto pažiba, bet tik ne Los Andželo – jis neturi tikros vienos širdies, vienų smegenų, jis – gyvas organizmas. Toks gimęs be vieno aiškaus plano. Stichiškai. Nelabai gražus, bet patogus gyventi – aišku, tik jei tavo šeimoje kiekvienas šeimos narys turi po automobilį.

Eilė prie koncerto Los Andžele

Net pagrindinis Los Andželo simbolis – ženklas “Hollywood” ant kalno šlaito – atsirado atsitiktinai. Tai buvo tiesiog reklama. Buvo užrašyta “Hollywoodland” – taip vadinosi gretimas gyvenamųjų namų rajonas. Kai reklamos nebereikėjo, kažkas sumanė nuimti tris paskutines raides – ir valio, Los Andželas turi simbolį.

Gera vieta į jį dairytis – o taip pat į miestą apačioje – yra Grifito observatorija. Observatorija su teleskopais – bet daugelis į tą tarpukario pastatą važiuoja pasigerėti miestu, ne žvaigždėmis (ech, straipsnyje apie Los Andželą pastarasis žodis toks dviprasmiškas!).

Stabtelėjimas nuotraukai Grifito observatorijoje

Visos Los Andželo lankytinos vietos – tarsi atsitiktinai pasklidusios po visą milžinišką miestą. Ar keisti Watts bokštai – milžiniškos skulptūros, pastatytos vietinio menininko. Ar įvairios kapinės su įžymybių kapais (pvz. Maiklas Džeksonas, Hemfris Bogartas ir Voltas Disnėjus palaidoti Forest Lawn kapinėse). Ar paplūdimiai. Ar kinos studijos ir Holivudas. Ar meno muziejai ir jų mecenatų vilos. Ar Ar atrakcionų parkai (Disneilendas, Universal Studios, Knott’s Berry Farm). Atstumai įveikiami tik automobiliu.

Nuotrauka Warner Bros studijos Hario Poterio eksponate

Kur iš Los Andželo važiuoti toliau?

Kaip ten bebūtų, labiau nei joks kitas 14 mln. Žmonių miestas, Los Andželas daugeliui turistų – tik tarpinė stotelė. Patogi vieta atskristi į Vakarų JAV, pažiūrėti kokią kino studiją, ir važiuoti plačiosiomis magistralėmis tolyn.

Gal link Las Vegaso, Didžiojo kanjono, Kalifornijos nacionalinių parkų, San Francisko.

Holivudo ženklas – Los Andželo simbolis. Matomas tik iš mažos dalies miesto

Vos išvažiuoji anapus Los Andželo, kamščiai dingsta, važiuoji sau per dykumą, gražius kalnus, “laukinių vakarų” stiliaus miestelius.

Gal ir gerai, bet verta bent jau pabandyti įsigilinti į Los Andželą, juk tai bene vienintelis pasaulyje “individualistinis” milžinmiestis, statytas be jokių aliuzijų, kad kas nors, išskyrus didelius vargšus, naudosis viešuoju transportu, stotelėse persėdinės. Tad tiesiog imta ir pastatyta “pakankamai” eismo juostų, “pakankamai” sankryžų aukštų, o kai pritrūksta, pristatoma dar daugiau. Kai kas sako, kad Los Andželas jau “sprogsta per siūles”, kad žmonės iš jo bėga: bet iš tikro jo gyventojų skaičius dar auga, nes kiekvienam, kuriam Los Andželas pabodo, atsiranda po vieną ar daugiau čia siekiantį svajonės: gal svajonės padaryti karjerą Holivudo studijose, gal imigrantiškos svajonės “prasisukti” Amerikoje, o gal tiesiog svajonės gyventi palapinėje ten, kur šilta.

Holivudo bulvare tapomi portretai

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!