Lankau pasaulį

Kai kurie žmonės visuomet keliauja vienu ir tuo pačiu būdu, bet aš manau, kad verta išmėginti daug kelionių būdų!

Atradimai išbandžius naują kelionių būdą kartais ne mažiau įdomūs, nei aplankius naują šalį!

Taigi, kokie yra kelionių būdai? Kokie jų pliusai, minusai? Kam ir kada taip keliauti? Aprašau viską!

 

---

Kelionė automobiliu

Kelionė automobiliu suteikia daugiausiai laisvės ir galimybių: gali keliauti kokiu nori tempu, aplankyti kurias nori lankytinas vietas. Ir taip yra beveik visur pasaulyje – išskyrus gal didmiesčius, kur yra problemos su kamščiais ir parkavimu.

Automobilis gali būti savas ar nuomotas. Savu iš Lietuvos logiška važiuoti tik po rytų/vidurio Europą, nes į tolimesnius kraštus pigiau nuskristi ir išsinuomoti automobilį tenai. Tiesa, su nuomotu automobiliu laisvė/galimybės nežymiai sumažėja (pvz. jį gali būti privaloma grąžinti kokioje nors vietoje, o netyčia apdaužius gali būti problemėlių).

Autonuomos kaina be galo varijuoja. Turtingose ar turistinėse šalyse autonuoma pigi, bent jau nesezono metu. Kanaruose esu išsinuomavęs automobilį vos už 5 eurus parai (Gran Kanarijoje) – t.y. tiek pat, kiek viešuoju transportu būtų užtekę tik vienam pravažiavimui dviem žmonėms. Net įskaičiavus benziną, kaina buvo maža. Ten autonuoma – ir pigiausias būdas keliauti, ypač dviese ar keturiese.

Neturistinėse, skurdžiose šalyse autonuoma brangi (gali kainuoti ir 100 eurų parai už pigiausią automobilį). Ten autonuoma – vienas brangiausių būdų keliauti.

Planuotis kelionę automobiliu reikia įdėti darbo, bet netiek ir daug: ypač šiais GPS laikais. Pakanka susižymėti GPS norimas lankytinas vietas ir važiuoti. Planavimas beveik vienodas nesvarbu kur keliauji: GPS, žemėlapiai yra visur.

Kelionė automobiliu gali būti nuovargi ir kainuoti nervų jeigu vairuoti žmogus nemėgsta. Ypač šalyse, kur kalnų keliai, taisyklių negerbiantys vairuotojai, kairiapusis eismas, prasti keliai ir pan. Kita vertus, kelionė automobiliu patogi iš tos pusės, kad visada turi “savo erdvę” kur gali laikyti daiktus, nereikia jų “nuolat tąsytis su savimi” – juos tenka nešti tik pvz. iš viešbučio į automobilį ir atgal, ir tai nebūtina visada visus.

Kelionė automobiliu leidžia patirti nemažai vietos kultūros: juk paprasta nuvažiuoti ir į visai neturistines vietas.

Man kelionė automobiliu yra tas standartas, kurio siekiu. Tačiau šalys labai įvairios ir tik po mažiau nei pusę šalių yra logiška keliauti automobiliu, todėl jokiais būdais nesu įsikandęs vieno kelionių būdo.

Kam keliauti automobiliu?
*Žmonėms, kurie nori kelionėje laisvės, atsakomybės, galimybių daryti ką nori.
*Kai bent vienam iš keliaujančių vairavimas – malonumas (nekelia diskomforto).

Kur keliauti automobiliu?
*Turtingesnėse arba turistinėse šalyse – anapus didmiesčių.

Skaityti plačiau:
Kelionės automobiliu – ką žinoti
Autonuoma užsienyje – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė ekskursiniu transportu (autobusu)

Nusiperki ekskursiją, sėdi kartu su kitais tą ekskursiją nusipirkusiais žmonėmis į vieną mikroautobusą ar autobusą ir esi vežiojamas po lankytinas vietas, apie kurias pasakoja gidas. Gal dieną, o gal savaitę.

Pagrindinis kelionės ekskursiniu autobusu pliusas: nieko nereikia pačiam planuoti, skaityti, viskas tau bus sukramtyta ir parodyta, bus duotas maistas restoranuose ir nakvynė viešbučiuose. Tai yra itin svarbu tiems, kuriems kelionės planavimas – darbas.

Taip pat kelionė ekskursiniu autobusu suteikia daug galimybių, nes į vieną ekskursijos dieną telpa daug lankytinų vietų: juk autobusas važiuoja tiesiai nuo vienos vietos prie kitos, negaištamas laikas aiškinimuisi, kur ir kaip važiuoti.

Deja, visi šie pliusai – laisvės sąskaita. Retai kada visos lankytinos vietos bus tos, į kurias būtumėte važiavę patys. Aišku, ekskursijų yra įvairių ir galima paskaityti jų programas, bet vis tiek kažkur būsite buvę ar jums bus ne taip įdomu. O dar daugelio gidų “pomėgis” vežioti ekskursantus po visokias komisinius jiems mokančias parduotuves… Laisvę riboja ir bendrakeleiviai, kurie, tarkime, gali kur nors vėluoti ir autobusas jų lauks.

Keliaudamas su ekskursija visai nepasineri į vietos kultūrą – labiau stebi ją lyg filmą. Vieniems tai minusas, bet kitiems – pliusas (mažiau reikia daryti to, kas nepatogu, neįprasta, pvz. bendrauti vietos kalba – o apie kultūrą vis tiek išgirsti iš gido, gal dar daugiau, nei perprastum pats).

Didžiausias ekskursijų pasirinkimas turistų labiausiai lankomose vietose – ten gali rasti daugybę skirtingų tą pačią dieną išvykstančių ekskursijų ir gal rasite jums tinkamą. Mažiau turistinėse šalyse ekskursijų gali būti tik viena rūšis, jos gali vykti, tarkime, tik kas savaitę, ar jų nebūti išvis.

“Kraštutinis variantas” – ekskursijos po itin neturistinius kraštus (“trečias pasaulis”, kur labai nesaugu ir pan.). Tokios “superegzotinės kelionės” būna – paprastai suorganizuotos “nuo iki” iš namų ar kokios saugesnės erdvės ir jų labai nedaug: ten jau savo norus, atostogas ir kita turi derinti prie ekskursijos, o ne atvirkščiai.

Perkant vietoje, ekskursijos brangios turtingose šalyse ir pigesnės skurdesnėse. Pirkti iš Lietuvos praktiškai niekada neapsimoka.

Ekskursijas imu ne „nuo oro uosto iki oro uosto“, tačiau tam tikrose vietose, kur sunku susiorganizuoti kelionę kitaip: pvz. kur reikia visureigio ar laivo, kur reikia važiuoti į vieną pusę, kur labai praverčia gidas. Imu ekskursijas nuo kelių valandų iki kelių dienų.

Kam keliauti su ekskursijomis?
*Tiems žmonėms, kuriems kelionės planavimas – darbas, nuo kurio jie nori pailsėti.
*Tiems žmonėms, kurie nori daug pamatyti, bet nenori ar nemoka susiorganizuoti tokios efektyvios kelionės patys.

Kur keliauti su ekskursijomis?
*Turistinėse šalyse ir vietose, nes ten labai didelė ekskursijų pasiūla ir jos nebrangios: realiai gali rinktis kokį nori laiką.
*Labai neturistinėse šalyse (“trečio pasaulio”, nesaugiose), jei žmogui ten keliauti be ekskursijos nejauku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė viešuoju transportu (traukiniu, autobusu, laivu)

Viešuoju transportu keliauji kaip eilinis vietinis ir su kitais vietiniais žmonėmis: beveik jokiame viešajame transporte turistai nesudaro daugumos. Net turistiškiausiose vietose kartais viešasis transportas būna visai be kitų turistų. Todėl tai – vienas geriausių būdų pasinerti į vietos kultūrą, pabendrauti su vietiniais.

Turtingose „pirmojo pasaulio“ šalyse kelionę viešuoju transportu susiplanuoti lengva: grafikai, kainos lengvai randamos internete (netgi “Google Maps” įrašius, iš kur į kur važiuosi, neretai sudaro viešojo transporto maršrutą).

Tuo tarpu neturtingose šalyse tokios kelionės planavimas yra „aukštasis pilotažas“. Kai kurie grafikai ir maršrutai ten išvis niekur nebus paskelbti (“Kai čia gyveni, tiesiog žinai”), kiti bus parašyti tik stotelėje, dar kiti galbūt kažkur internete, bet tik vietos kalba. Kažkuriuos bilietus bus būtina užsakyti iš anksto (bet tai sužinosi tik nuėjęs į stotį) ir pan. Kartais suplanuoti iš anksto bus tiesiog neįmanoma ir lauks netikėtumai, kaip daugybę valandų vėluojantis traukinys.

Viešojo transporto kainos irgi skiriasi labai smarkiai: tas atstumas, kurį neturtingoje šalyje gali nuvažiuoti už centus, turtingoje gali atsieiti dešimtis eurų. Tiesa, pačiose skurdžiausiose šalyse viešojo transporto gali ir nebūti visai, bent jau į mažesnius miestus, arba būti labai retas. Viešojo transpoto mažai ir turtingose, bet labai automobilizuotose šalyse (pvz. JAV).

Kelionė viešuoju transportu gali būti viena mažiausiai patogių ir imliausių laikui – kai reikia važiuoti ilgus atstumus autobuso ar traukinio kėdėje. Tačiau ji gali ir taupyti laiką (patogumo sąskaita) kai toje kėdėje praleidi naktį, kurią šiaip apsistotum viešbutyje. Be to, yra aukštesnės klasės traukinių ir autobusų, kai kurie (ypač traukiniai) net su miegamosiomis vietomis. Turtingose šalyse auštesnių klasių imti visai neapsimoka, nes ir žemesnės geros, tačiau kokioje Indijoje žemesnės ir aukštesnės klasės skiriasi kaip diena ir naktis. Taip pat laiką viešajame transporte gali išnaudoti kelionės planavimui ir kitkam.

Labai skiriasi ir viešojo transporto greitis: kur yra greitieji traukiniai, jis bus 250-300 km/h, tačiau kitur gali būti 100 km/h (pvz. autobusas magistrale ar eilinis neblogas traukinys) ar net 30 km/h (autobusas prastu keliu ar “trečiojo pasaulio” traukinys). Greitųjų traukinių, magistralių tuo daugiau, kuo tankiau gyvenama ir/arba turtingesnė šalis. Jei yra galimybė keliauti 250-300 km/h greitaisiais traukiniais, taip gali būti net greičiau/patogiau nei automobiliu. Analogiškai miesto ribose, jeigu yra metro, paprastai metro irgi bus greičiau, nei automobiliu ar taksi.

Papildomas privalumas keliaujant traukiniais arba maršrutiniais laivais – pamatai tas vietoves, kurių keliaudamas kitais būdais nepamatytum.

Man kelionė viešuoju transportu yra „antras geriausias variantas“ po kelionės automobiliu. Ją renkuosi, jei šalyje autonuoma brangi ar jos nėra, o viešasis transportas palyginus gerai išvystytas: taip keliavau po Kiniją, Japoniją (greitaisiais traukiniais), Indiją, Kazachiją (traukiniais) ir pan. Taip pat net jei po šalį keliauju ir kitais būdais, viešąjį transportą renkuosi didmiesčiuose, kuriuose yra geras jo tinklas (pvz. po JAV keliauju automobiliu, bet po Niujorką – metro, nes ten kamščiai, brangus parkingas ir t.t., o metro neblogas).

Kam keliauti viešuoju transportu?
*Žmonėms, norintiems kuo artimiau patirti vietos kultūrą, susitikti su vietiniais, nebijantiems netikėtumų ir pasiruošusiems rimtai paplušėti organizuodamiesi kelionę.

Kur keliauti viešuoju transportu?
*Didmiesčiuose.
*Tankiai gyvenamose šalyse.
*Vidutiniškai turtingose šalyse.

Skaityti plačiau:
Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė lėktuvu

Lėktuvas daugeliui jau tapo “standartiniu kelionės į užsienį būdu”, išskyrus nebent keliones į artimiausias Lietuvai šalis, į kurias vis dar populiariau keliauti automobiliu ar autobusu/traukiniu. Išties, į visas likusias šalis lėktuvu keliauti ne tik paprasčiau ar greičiau, bet ir – dažniausiai – pigiau nei bet kuriuo kitu būdu.

Tačiau lėktuvu galima keliauti ne tik į kitas šalis, bet ir po jas: perskristi iš vieno miesto į kitą. Tose šalyse, kur yra pigių skrydžių bendrovės, tai gali kainuoti ne brangiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, o būti gerokai greičiau. Itin apsimoka lėktuvais skraidyti tarp salų: jie gerokai greitesni, o neretai ir pigesni, nei laivai.

Tiesa, kelionė lėktuvu turi ir minusų. Skrisdamas lėktuvu nepamatai nieko pakeliui ir negali niekur stabtelėti. Todėl šis kelionės būdas geriausias toms kelionės atkarpoms, kur yra mažai kas įdomaus. Tiesa, visada yra galimybė į vieną pusę nuskristi, o atgal grįžti kitu būdu, tokiu būdu viską pakeliui apžiūrėti keliaujant į kitą pusę.

Be to, jeigu nedebesuota ir sėdi prie lango, kildamas ar leisdamasis gali pamatyti gražių miesto vaizdų, kurių kitaip niekaip nepamatysi.

Vertinant skrydžio kainą bei laiką, verta vertinti ir kiek kainuos bei užtruks nusigauti iš/į oro uostą: tai gali būti labai brangu ir sudėtinga (kartais kainuioja brangiau ir užtrunka ilgiu nei pats skrydis!). Skaičiuojant vien laiką (ne pinigus), paprastai skristi apsimoka tik tada, jei kitu būdu kelionė užtruktų bent ~4 val.: nes, nors lėktuvas ir greitesnis, bent ~2-3 val. paprastai susigaišta važiavimui į oro uostą, visokioms procedūroms (registracija, bagažo pridavimas ir atsiėmimas, saugumo kontrolė) – įskaitant atsargai pasiliktą laiką – bei važiavimui iš oro uosto.

Lėktuvais daug keliavau, pavyzdžiui, po Indoneziją (perskridau vandens kliūtis ir prastų kelių atkarpas), Braziliją (perskridau džiungles). Aišku, lėktuvas nebuvo vienintelis kelionės būdas: derinau su kitais kiekviename nusileidime.

Kam keliauti lėktuvu?
*Tiems, kas nori pamatyti kuo daugiau svarbiausių vietų per trumpą laiką, užuot lankę vidutiniškai įdomias vien todėl, kad jos pakeliui.

Kur keliauti lėktuvu?
*Nuo namų iki bet kurios šalies, jeigu atstumas didelis.
*Po dideles šalis ir regionus, kur lankytinos vietos plačiai pasklidusios.
*Po salynus (ar iš žemyno į salas).
*Po šalis ir regionus su labai prastais keliais ir geležinkeliais.
*Po valstybes ir regionus, kur pigūs skrydžiai.

Skaityti plačiau:
Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste?
Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)?
Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?

 

---

Kelionė su privačia ekskursija / privačiu transportu

Ekskursinis automobilis, kuris veža tik jus vienus. Kartu važiuoja asmeninis vairuotojas ir (dažnai) gidas. Priešingai įprastinėms ekskursijoms, karalius čia esate jūs: galite keisti maršrutą, laikus ir kita.

Aišku, palyginus su važiavimu savo (ar nuomotu) automobiliu, vis tiek bus kažkokios ribos: pvz. vairuotojo darbo laikas. Visa tai reikia aptarti perkant privačią ekskursiją, taip pat aptarti, kas įeina į kainą. Čia tai svarbiau, nei standartinėse ekskursijose, nes yra daugiau nežinomųjų: kas, jei koreguosite maršrutą ir pan. Netikėtumų būna ir daugiau: gali būti, kad jūsų vairuotojui/gidui tai bus pirma kelionė būtent tokiu maršrutu.

Nuo vietinės kultūros greičiausiai būsite izoliuotas: kalbėsite tik su gidu/vairuotoju (pvz. angliškai, rusiškai), kurie už jus bendraus su vietiniais. Visgi, kadangi privačioje ekskursijoje daug priklauso nuo jūsų paties ir jūsų pageidavimų – yra galimybių ir atsidurti vietos kultūroje (tiesiog, pavyzdžiui, paprašykite vairuotojo sustoti vietiniame turguje).

Privačios ekskursijos – vienas brangiausių būdų keliauti visose šalyse, nes jūs vienas faktiškai mokate algas vairuotojui, gidui. Turtingose šalyse kaina bus beprotiškai didelė, skurdesnėse, kur algos mažesnės – lengviau protu suvokiama, bet vis tiek didesnė, nei ten keliauti daugeliu kitų būdų.

Kalbu apie kelionių būdus keliais. Viena vietų, kur privačiai ekskursijai gali būti mažai logiškų alternatyvų – kai ekskursija susideda iš skirtingų transporto priemonių, nes vietos nėra pasiekiamos kitais būdais. Pvz. pasiekiamos tik laivu, visureigiu, sraigtasparniu ar kažkokia jų kombinacija: pačiam visa tai išsinuomoti greičiausiai bus neįmanoma, o jei grupinių ekskursijų nebus, beliks privati.

Privačių ekskursijų pliusai: aplankysite ką norėsite ir kokiu norite tempu, pačiam nereikės organizuoti. Priešingai nei grupinės ekskursijos, privačios įmanomos net neturistinėse šalyse. Be to, jei gidas bus normalus (deja, ne visada būna), tai turėsite žmogų, kurio jums suprantama kalba galėsite klausti ko tik norite ir kiek tik norite apie šalį, gamtą, kultūrą ir t.t. Nors teoriškai gali susirasti ir kokį vietinį draugą, su kuriuo pakalbėti apie viską nemokamai, praktiškai tai sudėtinga ir užima laiko: daug vietinių nemokės užsienio kalbų, neturės laiko, patys daug ko nežinos – tuo tarpu gidai tame specializuojasi.

Nors privačias ekskursijas galima samdyti iš tame besispecializuojančių agentūrų, jų yra ne visur. Paprastesnis būdas – tiesiog susitarti su kokiu taksistu dėl vežiojimo visą dieną ar net kelias dienas už fiksuotą kainą (tiesa, šiuo atveju gido neturėsite).

Pats privačias ekskursijas paprastai imu nebent pigiose šalyse, kur kaina „nesikandžioja“. Labiausiai tada, kai, tarkime, internete trūksta informacijos ir dėl to gidas praverčia. Pvz. taip keliavau po Toradžų kraštą Indonezijoje. Taip pat privačias ekskursijas imu į vietas, kurių kitaip nepasieksiu.

Kam keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Turintiems pinigų žmonėms, kuriems nepatinka planuoti/organizuoti kelionių ir kurie nori pamatyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką.
*Žmonėms, kurie kelionės metu nenori nei pernelyg pasinerti į vietos kultūrą, nei būti tarp kitų turistų.
*Žmonėms, kurie nori daug sužinoti, užduoti klausimus – bet nenori patys ieškoti kontaktų vietinių tarpe.

Kur keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Nebrangiose šalyse.
*Šalyse, kur susiorganizuoti kelionę pačiam (ar patekti į kai kurias svarbias vietas) itin sunku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti

 

---

Kelionė kruiziniu laivu

Kruizinis laivas – tai plaukiojantis 5* viešbutis. Kiekvieną (ar kas antrą, kas trečią) dieną jis stovi kitame mieste – įplaukia į kitą uostą.

Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena ekskursiją. Ekskursijos, gidai kruiziniame laive paprastai į kainą kaip tik neįeina. Kruizinis laivas labiau kaip transportas, pagal nustatytą maršrutą atplukdantis jus tai ten, tai ten. Kol plaukia, jums prieinama kajutė (galite ilsėtis) arba laivo pramogos (koncertai, restoranai, spektakliai, naktiniai klubai, baseinai ir t.t.).

Ką pasiimsite iš kruizo kelionės – priklauso nuo jūsų. Kiekviename uoste (mieste) reikės rinktis kelionės būdą atskirai: pvz. ekskursija, privati ekskursija, autonuoma, viešasis transportas, su visais to pliusais ir minusais. Kas sies visus sustojimus – jie bus trumpi (paprastai ~5-8 valandos). Jei vieta itin gausi lankytinų vietų ar dideli atstumai – visko nespėsite. Laikas „spaus“: negalėsite rizikuoti nespėti atgal į laivą.

Tiesa, šalyje būsite ilgiau, nei būsite ant kranto, nes dar lauks “desertas” – nuostabūs vaizdai prieš pat įplaukiant ir išplaukiant iš uosto, kurių nepamatytumėte kitais kelionių būdais, o čia galėsite ramiai gėrėtis iš denių ar net kajutės balkono (jei ši tokį turi). Net ir tarp uostų lauks gražūs vaizdai, priklausomai nuo maršruto: nuostabios salos, fjordai, kiti laivai.

Nematau prasmės keliauti kruiziniu laivu ten, kur ir taip paprasta apsilankyti (pvz. automobiliu, savo tempu). Tačiau toks kelionės būdas labai logiškas kur kitaip keliauti sunku, brangu: pvz. salynuose. Be to, kruizas yra patirtis savaime, kurią verta išmėginti kartą gyvenime. Kruiziniu laivu daugiausiai esu keliavęs po Karibų salas – ten kruizinis laivas yra idealus kelionės būdas.

Tačiau daugybei kruizų mylėtojų kruizas yra idealus kelionės būdas savaime ir jie taip keliauja bet kur – kad ir Europoje. Netgi po ne pakrantės miestus: populiarėja upių kruizai mažesniais laivais. Upių kruizai turi didelį privalumą ten, kur gražūs upių krantai, ir kitaip keliaudamas tų vaizdų tiesiog nepamatytum (pvz. taip keliavau po Tris Jangdzės tarpeklius).

Kai kurie kruizų keleiviai net ne visuose uostuose lipa – ar išvis nelipa. Jų svajonių atostogos yra pats kruizinis laivas – plaukiojantis kurortas su pramogom, poilsiu, įvairiausiu maistu ir nuostabiais vaizdais.

Kam keliauti kruizu?
*Tiems, kas nori derinti trumpus pažintinius ar poilsinius stabtelėjimus su pramogomis ir poilsiu laive.
*Tiems, kam ~8 val. sustojimas mieste ar šalyje nėra per trumpas.

Kur keliauti kruizu?
*Salynuose, kur kiekvienoje saloje mažai ką veikti, bet sudėtinga/brangu tarp jų keliauti kitais būdais (pvz. kas antrą dieną skristi).
*Kur yra labai gražūs krantai ir jais gali pasigėrėti tik iš laivo (upės slėniai, fjordai ir t.t.).

Skaityti plačiau:
Kruizai – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė kemperiu

Kemperis – tai namas ant ratų, kuriame galima nakvoti. Mažesniuose kemperiuose yra tik lova, didesniuose – kelios lovos ir tualetas, o patys didžiausi iš viso tarsi kelių kambarių butai, perdaryti iš autobuso. Kemperiu paprastai vadinamas automobilis, bet būna ir gyvenamųjų priekabų, kurių esmė – ta pati.

Su kemperiu dieną važiuoji kaip su automobiliu (tik kiek didesniu), o nakčiai pasistatai nakvynei. Gali kempinge (kur galima prisijungti prie elektros, išpilti tualeto kanalizaciją, apsistoti ilgesniam laikui), o gali ir tiesiog pakelės aikštelėje ar palei miesto gatvę.

Didžiausi kemperių fanai turi nuosavus kemperius, bet išsinuomoti kemperį gali kiekvienas (daugeliui kemperių nereikia ypatingų teisių, pakanka B kategorijos). Kemperio nuoma įgalina kemperiu keliauti ir toli nuo Lietuvos / gyvenamosios vietos (JAV, Australijoje ir pan.).

Kemperiu labiausiai apsimoka važiuoti į brangias šalis – taupoma nakvynei, paprasta atsivežti daug maisto ir jį ruoštis kemperyje.

Kemperiu keliauti patogu ir iš tos pusės, kad nereikia kas vakarą nešiotis daiktų į viešbutį ir atgal.

Tiesa, jei kemperį reikia nuomotis vietoje, tai apsimoka mažai kur: pvz. JAV dažniausiai vidutiniškuose viešbučiuose apsistoti pigiau, nei dienai nuomotis kemperį. Dažniausiai kelionė kemperiu išeina brangesnė, nei kelionė nuomotu automobiliu su viešbučiais ir maistu. Tokiu atveju kemperis nėra ekonomiškas pasirinkimas, o labiau kelionės stilius ir dvasia.

Aišku, kemperiai, palyginus su automobiliu, turi ir minusų, ypač didesnieji: sunku manevruoti, parkuoti, brangiau mokėti už kelius ir keltus.

Nors teoriškai kemperiu galima keliauti bet kur, dažniausiai jais keliaujama po gamtą, nakvojant gražiose vietose, ir tai daro žygeiviai – gamtos mylėtojai.

Ilgiausia mano kelionė kemperiu – virš 10000 km aplink Australiją.

Kam keliauti kemperiu?
*Žmonėms, mėgstantiems viską vežtis su savimi ir nemėgstantiems nešiotis daiktų į viešbučius.
*Mėgstantiems gamintis valgyti (nors tai nebūtina).
*Norintiems daugiau laisvės, nei suteikia automobilis: ne tik laisvės kur nori važiuoti, bet ir kur nori nakvoti.
*Tiems, kurie nėra pedantai, kuriems nereikia didelių erdvių, lovų ir pan. (čia jei važiuoja ne kemperiu-autobusu).

Kur keliauti kemperiu?
*Turtingesnėse šalyse, kur yra galimybė atvažiuoti iš Lietuvos nuosavu kemperiu ar pigiai išsinuomoti vietoje.
*Kur graži gamta ir norisi nakvoti “bet kur”.
*Kur retai gyvenama ar mažai turistų ir todėl mažai viešbučių.

Skaityti plačiau:
Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė autostopu

Jei žavi mintis keliauti nemokamai, tai – praktiškai vienintelis būdas keliauti didelius atstumus nieko nemokant: stoji į kelią, iškeli ranką ir pirmyn.

Be to, keliaudamas autostopu susipažįsti su vietiniais žmonėmis – bent jau jei moki pakankamai kalbų.

Tačiau kelionės autostopu sunkiausiai iš visų prognozuojamos: nors “autostopo meistrai” pasakys, kad visuomet automobilį galima susimedžioti greitai, daug kam realybė kitokia ir jau tikrai su autostopu nebūsi toks užtikrintas savo atvykimo laiku, kaip pasižiūrėjęs autobusų grafiką ar “Google Maps” prognozę. Kaip ten bebūtų, yra visokios technikos užtikrinti greitesnį sustabdymą – netgi vyksta autostopo čempionatai. Tam tikra išvaizda, kai kas sako, irgi padeda (pvz. jei esate graži moteris).

Autostopas kelia kontroversijas ir dėl saugumo: jo priešininkai, ypač kokios paauglių mamos, grasina šiukštu taip nekeliauti: pagrobs, sumuš, apiplėš, išprievartaus. Juk taip dažnai lieki vienas (ar dviese) su kažkokiu nepažįstamu vairuotoju ir ne viena rezonansinė byla pasaulyje buvo susijusi su autostopininkus ar autostopininkes žudžiusiais maniakais. Kita vertus, autostopo šalininkai pasakys, kad tikimybė ant tokio pakliūti labai menka (ir dar ją galima susimažinti elgiantis atsargiai), o pavojų juk yra visur.

Paprastai autostopo gerbėjai autostopu vadina tik nemokamą autostopą, tačiau pasaulyje daug šalių, kur stabdyti pakeleivingus automobilius ir mokėti jų vairuotojams įprasta. Tokiose šalyse susistabdyti ką nors paprastai paprasčiau, bet tai nėra nemokama – labiau kaip “neoficialus taksi”.

Kam keliauti autostopu?
*Norintiems keliauti kaip įmanoma pigiau (turintiems daug duagiau laiko, nei pinigų)
*Tiems, kuriems tai – smagus būdas susipažinti su vietiniais.

Kur keliauti autostopu?
*Šalyse, kur tai pakankamai įprasta ir pakeleivingi automobiliai stoja.
*Saugiose šalyse.
*Šalyse, kur brangus viešasis transportas ar autonuoma.
*Šalyse, kurių vietinę kalbą mokate (arba bent mokate toje vietoje populiarią tarptautinę kalbą, pvz. rusų kalbą buv. Sovietų Sąjungoje).

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti autostopu?

 

---

Kelionė dviračiu

Daugelis dviratininkų jais važiuoja tik nedidelius atstumus: į darbą, po parką savaitgalį. Bet juk galima jais keliauti ir po kitus miestus ar šalis!

Greitis mažesnis, nei automobiliu, bet gerokai didesnis, nei pėsčiam. Mažiau reikia ir energijos tam atstumui nuvažiuoti – kita vertus, kalorijos vis tiek deginamos, tad ir pasitreniruoji. Nuolat esi lauke, kvėpuoji grynu oru. Kas keliolika kilometrų gali sustoti lankytinose vietose.

Aišku, šie du dalykai vieniems pliusas, kitiems – minusas. Juk fizinis krūvis reiškia, kad ir pavargsti. O jei oras blogas (lietus, šalta, labai karšta) – būti lauke daugeliui žmonių menkas malonumas. Todėl kelionės dviračiu paprastai derinamos prie klimato – jau šalys parenkamos pagal jį. Aišku, yra “ekstremalumo” mėgėjų kuriems ribų nėra. Kita vertus, jei niurzgi nuo menkiausio “blogo oro” – gal kelionės dviračiu ne tau, nes idealus oras amžinai niekur nebus.

Nors tai kainuoja, dviratis yra vienintelė “normalesnė” transporto priemonė, kurią paprasta persigabenti viešuoju transportu ar lėktuvu (juk nepersigabensi taip automobilio ar motociklo), tad kelionę dviračiu galima derinti su kitais kelionių būdais. Tai yra, važiuoti dviračiu kokiame nacionaliniame parke ar kur graži gamta, arba kur geri dviračių takai, o kitokias teritorijas pravažiuoti kitais būdais, vežantis dviratį su savimi. Alternatyva dviračio gabenimuisi – jo nuoma (paprastai taip daroma, kai dviračiu važiuojami mažesni atstumai ir tik dalis kelionės).

Dviračiu gali patogiai vežtis daugiau daiktų, nei panešti pėsčias. Tad nereta kelionė dviračiu yra žygeivinė (su palapine ir pan.), bet tai nėra būtina.

Kam keliauti dviračiu?
*Tiems, kas myli dviračius.
*Tiems, kas nori keliauti „sveikai, žygeiviškai, gryname ore“, bet pėsčiomis per lėtai.

Kur keliauti dviračiu?
*Šalyse, kur geri dviračių takai ir infrastruktūra.
*Vietose, kur lankytinos vietos – kas kokius keliolika ar keliasdešimt kilometrų.
*Kur nėra didelių karščių, didelių šalčių ar dažnų liūčių.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti dviračiu?

 

---

Kelionė motociklu

Keliautojai motociklu gal net labiau nei bet kurie kiti yra savotiška “subkultūra” – jiems tai “kelionės etalonas”, tuo tarpu daugelis žmonių nė neketina tokių kelionių pabandyti.

Kaip ten bebūtų, norint pradėti keliauti motociklu barjerų nemažai. Reikia A kategorijos teisių, kurių dauguma žmonių neturi. Reikia motociklo: ilgesnėms kelionėms tinkamas nemažai kainuoja. Reikia specialios įrangos – bet su kokia apranga ar šalmu bevažiuotum, motociklu keliauti vis tiek bus nesaugiau, nei automobiliu. Bus ir daugiau nepatogumų: ribota galimybė pasiimti bagažo, saugumo klausimas (motociklą pavogti paprasčiau nei automobilį).

Bet kelionių motociklu fanams visa tai- ir daug, daug daugiau – atperka tas laisvės jausmas, lėkimas grynu oru… Automobilis ar juoba koks kemperis ar autobusas jiems gali atrodyti it akmuo po kaklu, kalėjimas ant ratų. Turi motociklas ir daugiau privalumų: juo paprasta aplenkti kamščius, be to, į kai kurias “trečiojo pasaulio” pasaulio šalis ribojamas patekimas savo automobiliu, o motociklu – daug paprasčiau.

Daug keliautojų išbando keliones motociklais Pietryčių Azijoje – ten juos paprasta ir pigu išsinuomoti ir paprastai nuomotojai nereikalauja teisių. Tuo tarpu daugelyje kitų vietų motociklą išsinuomoti sudėtingiau, nei automobilį. Dažnas “motokeliautojas” gabenasi savo motociklą, nuvažiuoja jais milžiniškus atstumus: tokios “ekspedicijos” iš ne vieno ir ne dviejų motociklų dažnam kone kelionių motociklu sinonimas.

Kam keliauti motociklu?
*Tiems, kas myli motociklus.
*Tiems, kam patinka “lėkti su vėju” gryname ore.

Kur keliauti motociklu?
*Saugesnėse šalyse.
*Šalyse, kur motociklai – įprasta pagrindinė transporto priemonė (pvz. pietų ir pietryčių Azijoje, Afrikoje).
*Šalyse, kur nėra papildomos biurokratijos motociklams.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti motociklu?

 

---

Kelionė pėsčiomis

Seniausias kelionės būdas! Tiesiog eini ir viskas. Gal per miestą, bet dažniausiai – per gamtą. Per dieną gali nueiti kokius 20, 30, 40 kilometrų – nelyginant koks fizinis pasirengimas ir koks kelio sudėtingumas. Per savaitę žygio gali nueiti šimtus kilometrų – ir vis gausėja specialiai tokiems daugiadieniams žygiams skirtų maršrutų su parengtais takais.

Takas takui nelygu – ir ne visi takai yra kiekvienam. Vieni takeliai yra lygūs, grįsti – net neįgalusis ten gali pravažiuoti vežimėliu. Kituose jau reikia perlipti uolas, bristi per upelius, stačios įkalnės. Na o “ekstremaliausi” takai išvis reikalauja specialių priemonių, “kačių” ir pan. (alpinizmas). Takai dažnai vertinami pagal sudėtingumą ir tai viešai skelbiama, kad nepakliūtum į netinkamus tau. Tai priklauso ir nuo sezono: tarkime, užsnigtą žiemą keliauti pėsčiomis po gamtą gali būti ne tik nemalonu, bet – kai kuriais keliais – ir pavojinga.

Apkritai keliauti pėsčiomis toliau nuo civilizacijos gali būti net pats pavojingiausias iš visų kelionių būdų: juk neturi transporto, kuriuo galėtum greitai pasitraukti – kas, jei, tarkime, susilaužysi koją dešimtys kilometrų nuo civilizacijos? Todėl daug kur nerekomenduojama eiti vieniems.

Koks bebūtų takas, greičiausiai pavargsi, kitais būdais per tą patį laiką nukeliautum toliau – bet tik eidamas pėsčiomis esi betarpiškai supamas aplinkos, vienas su ja, turi galimybę įsižiūrėti į kiekvieną vaizdą (tad itin gerai pėsčiomis eiti ten, kur tų gražių vaizdų itin daug, o ne tik pavienėse apžvalgos aikštelėse). Be to, daugybė stebuklingai gražių vietų pasaulyje pasiekiama tik pėsčiomis – ypač kalnuose.

Nors populiarūs ir vienadieniai žygiai, o taip pat populiariausiuose pėsčiųjų maršrutuose yra ir nakvynės viešbučių, įprasta gamtoje pėsčiomis keliauti su kuprinėmis ir palapinėmis, nakvoti pakeliui.

Aš mėgstu pėsčiom pereiti ir miestus, bent jau įdomiausius – tokiu būdu daug geriau pajauti jų atmosferą. Be to, negaišti laiko “neįdomiems” dalykams, kaip pvz. važiavimas metro, parkavimo paieškos automobiliui, eismo kamščiai, autobuso ar taksi laukimas ir kt. Taip, jei miestas didelis, pėsčiom gal vis tiek ilgiau užtrunka nei “pavažiuoti kelias stoteles autobusu” – bet, tinkamai parinkus kelią, visas tas laikas daug įdomesnis (ką jau kalbėti, kad taip ir pigiau). Jei atstumas mieste keli kilometrai, dažniausiai einu pėsčias, o jei, tarkime, atstumas 20 km, bet kas kelis kilometrus įdomios vietos – irgi verčiau einu pėsčias, paskyręs tam dieną. Tiesa, yra miestų, kur eiti nepatogu – nėra šaligatvių ir pan. Nemėgstu ir eiti du kartus tuo pačiu keliu – tad gal į vieną pusę nuvažiuosiu viešuoju transportu, atgal eisiu pėsčias.

Kam keliauti pėsčiomis?
*Tiems, kam džiugu – o ne nuobodu – judėti lėtu tempu, pasigėrint vaizdais ir panoramomis.
*Tiems, kas greitai nepavargsta, arba tas nuovargis jiems malonus.

Kur keliauti pėsčiomis?
*Ten, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu, yra ne keliai, o takai (aišku, galima eiti ir automobilių keliais – bet tai ir kur kas mažiau malonu, ir mažesnis džiaugsmas pasiekti galą, kai kiti į jį atvažiuoja daug paprasčiau).
*Ten, kur ne per karšta, ne per šalta ir nedažnos liūtys.
*Ten, kur labai daug gražių vaizdų.
*Kur keliauti pėsčiomis – tradicija (pvz. Šv. Jokūbo kelias).

 

---

Kelionė jojant

Seniausias kelionės būdas, neskaičiuojant kelionių pėsčiomis! Prieš šimtmečius visos ilgesnės žemės kelionės vykdavo taip: apsižergus gyvūną-draugą-pagalbininką. Lietuvoje arklį, Arabijoje kupranugarį, Tailande dramblį ir t.t.

Kelionė jojant – ir būdas susilieti su istorija, senove. Daug taip keliaujančių gyvūnus nuomojasi vietoje – tose šalyse, kur šitaip keliauti būdavo įprasta, pasiūla didžiulė (per Tailandą su drambliu, per Arabijos dykumas su kupranugariu). Tiesa, daugelis tokių “pasijojimų” tėra kelių valandų trukmės – bet visuomet rasi ir daugiadienių kelionių galimybių.

Toks keliavimas ir kiek kontroversiškas: nors vieniems gamtos mylėtojams tai galimybė pabūti kartu su gyvūnu, kiti peikia tokį keliavimo būdą kaip gyvūnų išnaudojimą. Ne visais gyvūnais keliauti vienodai patogu: pvz. jojimas per dykumą kupranugariu gali atrodyti romantiškas, bet iš tikro kupranugariai eina ne ką greičiau už žmogų, o jei jie bėga, kaip reikiant “atidaužo” užpakalį ir nugarą.

Kam keliauti jojant?
*Mylintiems gyvūnus (bet nemanantiems, kad joti apskritai neetiška).
*Romantikams, norintiems pasijusti grįžus laiku.
*Mylintiems gamtą.

Kur keliauti jojant?
*Retai gyvenamose teritorijose, kur didžiulė gamta ir mažai miestų.

Žiūrėti plačiau:
Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kiti kelionių būdai

Šių kelionių būdų dar nesu bandęs ir nesu su jais pakankamai susipažinęs, bet tiesiog paminiu juos čia. Mėgstate taip keliauti ir sutiktumėte duoti interviu apie tokį kelionių būdą? Rašykite į komentarus.
*Kelionė privačiu lėktuvu.
*Kelionė privačiu laivu / jachta.

Komentarai

Jojimas asocijuojasi su senove ar su trumpalaike pramoga? Bet ir ilgesnės kelionės jojant gali būti labai įdomios!

Visai kitaip pajauti šalį, jos istoriją, keliaudamas per ją taip, kaip buvo daroma šimtmečius ir tūkstantmečius iki automobilio ar traukinio išradimo. Be to, tai yra ir tas ryšys su dideliu gyvūnu, kokio šiuolaikinėje visuomenėje nebeturime.

Tokią kelionę tikrai verta išbandyti kiekvienam: jei ne kelias savaites ar dienas, tai bent jau kelias valandas. Bet tikrai ne taip, kad tik užlipi ant arklio ar kupranugario nuotraukai-kitai, pajoji keliolika minučių: to nepakanka. Reikia judėti iš vietos į vietą, sustoti pakeliui, pajusti aplinką ir šalį.

Kelionė arkliu

Jojimas arkliu europiečiui įprasčiausias ir aiškiausias iš visų: lengva gauti informaciją, kaip valdyti arklį, kaip su juo elgtis, daugybė europiečių (ir lietuvių) moka joti juo. Net ir nemokant, daug ekskursijų arkliais yra įmanomos (kai keliaujama su gidu, kuris joja kitu arkliu), nors jei keliauti ilgiau, verta pasimokyti. Yra kas keliauja arkliais ir visai vieni, toli nuo namų (pvz. nusiperka Mongolijoje arklį ir joja per šalį) – tada jau supratimas apie arklius ir jojimą turi būti didelis ir vien pramokti nepakanka.

Arklys gali atrodyti toks įprastas, neegzotiškas. Bet kelionė arkliu jau savaime yra egzotika. Man labiausiai įstrigo kelionę arkliu Turkijos Kapadokijoje. Pasijutau it grįžęs geru šimtmečiu atgal – jojau kur nėra kelių, kanjonų šlaitais, girdėdamas toli šaukiančius maldai muedzinus, regėdamas laukinę gamtą. Atjojame štai į kokį kaimą, kur žmonės gyvena olose, pririšame arklius, einame į vietos kavinukę. Ta pati kavinukė visai kitaip atrodytų, jei būtume atvažiavę automobiliu ar autobusu, o dabar atrodė tarsi būtume atjoję į kokį “Laukinių rytų” (na, “Laukiniai vakarai” netinka, kai kalbam apie Turkiją) kaimą…

Aišku, kelionę arkliu – ar bet kokį kitą ilgalaikį jojimą – verta rinktis tinkamose vietose, kur pakankamai erdvių, gamtos. Nelogiška keliauti jojant per visiškai urbanizuotas, greitkeliais išvagotas teritorijas: ne tik nepatogu, bet ir atmosferos ten nepajusi.

Kelionė kupranugariu

Begalinė dykuma. Kupranugarių karavanas eina į saulėlydį, vedamas baltais rūbais pasidabinusių beduinų. Kas gali būti romantiškiau?

Tokią kelionę kupranugariu gali patirti kiekvienas. Kiekvienas keliaujantis bent kiek daugiau, tikriausiai, buvo užlipęs ant kupranugario (tokią pramoga siūloma daug kur Afrikoje ar Azijoje), bet užlipti ar praeiti ratą ne tas pats, kas rimčiau keliauti, bent jau kelias valandas po dykumą, pasijuntant it kokiu Viduramžių dykumų pirkliu.

Tiesa, kupranugaris – ne arklys. Daugeliu prasmių. Jis lėtas – eina ne ką greičiau, nei žmogus. Kupranugaris gali ir bėgti – ne taip greitaai, kaip arklys, bet greičiau, nei *eina* žmogus. Tačiau, kai maniškis bėgdavo, taip kratydavo, kad, atrodė, visus organus atkratys. Nieko keisto, kad per tas ilgąsias keliones kupranugariais daug turistų didžiąją laiko dalį eina šalia jų – kaip ir Viduramžių karavanų vedliai. Kupranugariai daugiausiai buvo skirti tik kroviniams vežti, ne žmonėms, žmonėms jie kelionę palengvindavo tiek, kad nereikėdavo patiems prekių nešti.

Kupranugariu esu jojęs ne kartą, tokie pasijojimai siūlomi daugybėje pietų šalių (Sacharoje, Arabijos pusiasalyje). Bet verta rinktis tokį, kur jojimas turi prasmę: tai yra, ne šiaip koks ratas, bet atjoji prie vienos vietos, aplankai. Ten, kur nėra kelių (bent jau tuo maršrutu). Man didžiausią įspūdį paliko jojimas Asuane, Egipte, kur jojome nuo ~4500 m. senumo valdovų kapų iki 1400 m. senumo koptų vienuolyno griuvėsių ir atgal. Per dyką dykumą, kai “oficiali” temperatūra pavėsyje buvo +47 laipsniai (aišku, pavėsio ten, kur jojome nebuvo, visa laiką atviroj dykumoj kepino saulė). Ir dar nebuvome paėmę vandens – tai apie 3 val. tokiu oru burnoje neturėjome nei lašo. Va taip supranti tą senųjų kelionių dykumų karavanais per dykumas dvasią!

Išbandyti ilgą kelionę kupranugariu gal būtų įdomu (pvz. yra įdomių maršrutų per Mauritaniją), bet, kadangi jie labai lėti – neefektyvu laiko prasme, nors ir atmosfera ypatinga.

Ant kupranugario nulipama ir užlipama jam prisėdus – sėdimo, stojimosi metu reikia išmokti laikytis, kad nenuvirstum.

Kupranugariai yra dviejų rūšių – be vienkuprio afrikietiško yra dvikupris azijietiškas. Pastaruoju joti pasirodė patogiau, nes gali sėstis tarp kuprų. Tačiau pasirinkimo neturi: Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra vienokie, Azijoje (pvz. Kinijos dykumoje) – kitokie.

Kelionė drambliu

Dramblys – pats didžiausias iš jojamųjų gyvūnų ir neišnykusių sausumos gyvūnų apskritai.

Jojimas juo – kitokia patirtis, nei mažesniais gyvūnais. Įprasta, kad dramblininkas joja apsižergęs dramblio kaklą, tačiau tuo pačiu joja ir keleiviai – ant platformos, kuri dedama drambliui ant nugaros. Ten galima sėdėti ir dviese, vienam šalia kito.

Būti dramblio “keleiviu” jausmas beveik toks, kaip keliauti kokiu automobiliu – patogu, beveik nesijaučia drebėjimo, lingavimo ar pan. Be to, dėl savo milžiniško dydžio dramblys gali įveikti ir tokias kliūtis, kaip visai gilios upės: kai kurių net džipu neįveiktum.

Didžiausią įspūdį paliko jojimas Čiang Majaus apylinkėse Tailande per džiungles, upe, prijojant krioklius. Štai dramblys eina lauku, štai įbrenda į upę ir tiesiog eina ta upe pagal jos tekėjimo kryptį it būtų koks laivas, štai išlipa į džiungles ir eina tarp medžių, štai sustoja užkandžiauti skabydamas medžių lapus…

Kaip ir kupranugariai, drambliai būna dviejų rūšių – mažesni azijiniai ir didesni afrikiniai. Jojimui naudojami beveik vien azijiniai drambliai, Afrikos kultūrose kadaise irgi tai buvo daroma, bet ilgainiui nunyko.

Ar etiška joti drambliais?

Pastaruoju metu Vakaruose kelionės drambliais, jojimas drambliais kelia prieštaringų vertinimų: kai kurie gyvūnų mylėtojai siūlosi nuo bet kokio jojimo drambliais susilaikyti, nes esą “drambliai tam neskirti”, jie taip žalojami ir pan.

Tiesa kiek kitokia. Su drambliais (kaip ir su daugeliu gyvūnų) kai kur elgiamasi netinkamai, bet toks elgesys nėra būtinybė – norėdamas neskatinti dramblių luošinimo, turi rinktis tinkamas dramblininkystės stovyklas (panašiai kaip ir žirgynus, šunų veisyklas ir t.t.). Konkretūs patarimai tokie:
-Dramblys neturėtų nešti daugiau nei ~130 kg ant nugaros (neskaičiuojant dramblininko, jojančio ant kaklo). Reiškia, vienu metu turėtų būti sodinami arba du lengvesni / vidutinio svorio turistai, arba vienas sunkus (galbūt su vaiku), o ne du sunkūs. Ar to laikomasi, galima pamatyti akivaizdžiai.
-Istoriškai drambliai būdavo gaudomi iš laukinės gamtos dar būdami maži, jų mamos nužudomos. Tokie metodai dabar įprastai uždrausti, be to, jų daugelyje vietų ir nereikia, nes yra prijaukintų dramblių perteklius (po to, kai ūkio darbuose dramblius pakeitė mašinos). T.y. drambliai, kurie nešioja turistus šiais laikais, yra gimę nelaisvėje, panašiai kaip ir arkliai, laisvėje jie niekaip nepritaptų. Visgi, jojimo drambliais oponentai nuolat kartoja šias istorijas kaip dabartinę realybę, kuri neva “yra visur” ar “beveik visur”.
-Laimingų dramblių kūno kalba: pasidomėkite tuo ir stebėkite dramblius stovykloje.
Šalių, kuriose įprasta joti drambliais, gyventojams dramblys jiems tokia pati kultūros dalis, kaip lietuviui – arklys (ar arabui – kupranugaris) ar net labiau: dramblininkams, būna, nuo mažens priskiriamas drambliukas, jie kartu auga. Visi šie gyvūnai seniau naudoti darbui, karui, o dabar daugiausiai – pramogai. Ir tie, ir anie kartais tinkamai neprižiūrimi, bet, turtėjant šalims, situacija su gyvūnų teisėmis visur gerėja, gyvūnams skiriami darbai lengvėja (nešti turistą drambliui ne tas pats, kas rąstą ar dalyvauti mūšyje nešant ištisą antstatą su kareiviais).

Tuo tarpu didelis klausimas, kas drambliui blogiau – ar vaikščioti savo įprastinėje aplinkoje kur džiunglėse, tegu ir kartais su turistu ant nugaros, ar, tarkime, būti uždarytam mažame zoosodo garde svetimame klimate (kas įprasta Europoje). Tačiau tik maža dalis puolančiųjų jojimus drambliais (ir jais jojančius) taip pat aršiai puola zoosodus savo šalyse ir tų zoosodų lankytojus…

Per savo gyvenimą ir keliones po neturtingas šalis mačiau ir labiau nei drambliai išnaudojamų kupranugarių, su kuriais vedliai elgėsi tikrai nekaip – taigi, patarimai renkantis kur joti, kokius verslus remti, galioja visiems gyvūnams.

Jojimas kitais gyvūnais

Arklys, dramblys ir kupranugaris – tai tas jojamųjų gyvūnų trejetas, kurie po visa pasaulį iki modernizacijos buvo išsidalinę transporto, karo priemonės, ūkio darbų “padėjėjo” roles. Tai yra trys gyvūnai kuriais galimos ilgos kelionės.

Bet galimybių joti yra ir daugiau gyvūnų:

–Asilai ir mulai. Paprastai jie tik nešioja daiktus, tačiau naudojami turistams užnešti į kokį kalną. Tokiu atveju jų vedlys eina greta ir veda, pats lipdamas į kalną pėsčiom, o turistas joja asilu. Ilgų kelionių asilais pasiūlymų nemačiau, taip keliaujančių nesutikau.

–Lamos. Lamos buvo Pietų Amerikos nešulinis gyvūnas iki ją atrado europiečiai ir užvežė arklius. Jos – mažesnis kupranugario giminaitis, tačiau ir paneša gerokai mažiau: 30-50 kg arba ketvirtį savo svorio. Didesnis svoris ne tik pavojingas lamų nugarai bet ir pačios lamos atsisako tokį nešti. Tai reiškia, kad joja lamomis nebent vaikai arba patys lengviausi / mažiausi suaugusieji. Senovėje lamomis irgi nebuvo jojama – senovės indėnai jas naudojo krovinių pervežimui, o “vedlys” tiesiog eidavo šalia.

–Stručiai. Joti paukščiu atrodo visiška egzotika, nors tai įmanoma. Tiesa, aš tam jau per sunkus: strutis gali sveikai pakelti tik vaikus ar labai lengvus žmones. Aišku irgi ne kelionėms, o laikinai pramogai.

Komentarai

Nepriklausomos kelionės planavimui nebūtina tam skirti mėnesių (nebent pats to norėtumėte). Ir nebūtina susiplanuoti visko iki detalių – jei patinka spontaniškumas, tebūnie!

Tačiau yra dalykų, kuriuos padaryti prieš kelionę būtina. Ir klaidų, kurios lengvai gali sugadinti ar pabranginti bet kurią kelionę.

Aš susiplanavau savo keliones į daugiau nei 100 šalių. Kaip tą daryti efektyviai ir nešvaistant laiko?

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Daugelis pradedančių keliautojų pirmą klaidą padaro jau čia. Neatsižvelgdami į nieką kitą, išsirenka vieną vienintelę šalį tai kelionei – „Šiais metais būtinai ten keliausiu“. Nes ten buvo draugai ir patiko, nes kažką įdomaus perskaitė…

Bet pasirinkimas „Sekanti kelionė bus būtinai ten“ užkerta daug galimybių: labai tikėtina, kad į tą šalį šiuo metu skrydžiai brangūs ir/ar nepatogūs, bus dar kokių problemų.

Pasaulis – didelis, įdomių vietų – daug, gyvenimas – ilgas. Aš turiu ištisą sąrašą kelionių idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Išgirdęs ką įdomaus (iš draugų, perskaitęs internete ir t.t.), įrašau į tą sąrašą: pvz. „Rio de Žaneiro karnavalas“ ar „Kemperiu per Australiją“. Paskui jau žiūriu, kas iš mano idėjų sąrašo tuo metu, kai keliausiu, logiškiausiai įgyvendinama: gal kokia akcija skrydžiams, gal koks draugas ten ketina vykti su kuriuo norėčiau vykti kartu. Tai sutaupo labai daug laiko ir padeda pasirinkti geriausias keliones: jei neužsirašysite idėjų, kai po trijų metų svarstysite kur keliauti, neprisiminsite visko, kas per tuos tris metus buvo sudominę.

Be to, šitaip man įdomias vietas galėjau lankyti net koronaviruso pandemijos metu – nesustodamas nė keliems mėnesiams. Nes kažkas iš sąrašo visada buvo atvira.

Kokias būtent šalis lankyti? Tai individualu ir priklauso nuo jūsų poreikių: kas jus žavi – miestai, kultūra, pramogos ar kita. Gal minčių įkvėps mano įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai (jas jau aplankiau), suklasifikuoti pagal kategorijas – rinkitės, kas įdomu jums, spauskite ir žiūrėkite, kas iš tokių vietų labiausiai pribloškė mane:

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

Šiame straipsnyje rašau plačiau, kaip žmonės renkasi kur keliauti, ir kaip tai padaryti kuo geriau:
Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Susidarykite preliminarų maršrutą

Suradę patinkančią kelionę prieš pirkdami lėktuvo bilietus, pagalvokite, ką šalyje norėsite aplankyti ir kaip tai darysite. Nuo to priklauso tiksli kelionės trukmė, taip pat, į kokius oro uostus skristi. Ne kartą girdėjau istorijų: “Labiausiai norėjome aplankyti tą, bet, pasirodo, buvo labai toli ir pritrūko laiko” ar „Nusipirkom pigius bilietus, bet šitiek pinigų vietoje išleidom…“. Man taip seniai ne(be)atsitinka, nes preliminariai apmąstau kelionę dar prieš pirkdamas bilietus.

“Preliminarus apmąstymas” nereiškia susiplanavimo.

Pažiūrėti reikia vien tik šiuos dalykus (užtruks ne ilgiau 1-2 val.):
*Įdomiausių šalies vietų sąrašas. Labiausiai patinka “Lonely Planet” knygų pirmieji puslapiai, kuriuose būna “20 įspūdingiausių šalies vietų” ir jų nuotraukos bei vietos žemėlapyje. “Lonely Planet” knygos yra internete. Jei labiau patinka video, yra ir panašių “topų” video, tik reikia atsirinkti tinkamus, kokybiškus. Toks sąrašas padės nuspręsti, ar tikrai šalis yra jums tinkama bei kiek laiko skirti, į kurias šalies dalis važiuoti.
*Transportas. Jei keliausite automobiliu, įveskite Google Maps iš kur į kur važiuotumėte (kelias pagrindines vietas) ir pažiūrėkite, kiek laiko užtruks (atstumas žemėlapyje apgaulingas – kalnų keliai magistralei nelygu). Jei norėtumėte keliauti viešuoju transportu, įveskite į “Google” tas vietas – gali būti, kad kai kur viešojo transporto nėra išvis.
*Vizų sąlygos, kainos, nuvažiavimo iš oro uosto sąlygos ir bendras kainų lygis šalyje. Kad nusipirkę pigius bilietus nenusiviltumėte supratę, kad vietoje išleisite kosminę sumą. Ar reikia vizos (anglų k.) galite pasirikrinti čia. Kainų lygį šalyje gerai parodo tiesiog atsitiktinė Booking.com viešbučių paieška toms dienoms ar Numbeo svetainė. Jei norėtumėte nuomotis automobilį ar pirkti vidinius skrydžius, verta patikrinti ir tas kainas: jos irgi varijuoja labai smarkiai.

Jeigu “AŽ kelionės ir mintys” yra straipsnis apie tą vietą, kviečiu paskaityti ir jį, nes ten sudėta viskas, kas svarbu: ir lankytinos vietos, ir transporto bei kita praktinė informacija. Čia – visi “AŽ kelionės ir mintys” straipsniai viename žemėlapyje (spauskite ant žymeklių ir tada ant nuotraukos):

Rytų pusrutulis:

Vakarų pusrutulis:

Visa tai patikrinus gali būti, kad nuspręsite bilietų išvis nepirkti – pasirodys ne toks jau ir geras pasiūlymas. Kokiais 30% atvejų man taip atsitinka: pvz. tąsyk nepirkau Ryanair bilietų po 30 eurų į Jordaniją, kai išsiaiškinau, kad viza kainuos bent 60 eurų, o ir Jordanija ne tokia pigi šalis.

Jei visgi lėktuvo bilietus nusiperku, pasižymiu į telefoną tolimesnius veiksmus – pvz. kada prašyti vizos ar pildyti kokias anketas (jei tai daryti reikia ne iš karto, o, tarkim, likus kažkokiam laikui iki kelionės), rezervuoti autonuomą ar transporto bilietus vietoje (jei reikia).

Detalų kelionės planavimą irgi atidedu – jei bilietus įsigyji iš anksto, nėra tikslo viską suplanuoti prieš kelis mėnesius.

Iki tol pakanka žinoti – į kokią šalį vyksi, ką ten nori pamatyti/veikti. Esant galimybei, galima paskaityti ir pažiūrėti informacijos apie tą šalį laisvu laiku, pasisemti idėjų.

Bendras principas: „Nedaryti nieko (kalbu apie užsakinėjimus) per anksti“. T.y. stengtis viską padaryti vėliausiai įmanomai (kol nepakyla kainos, nedingsta galimybės). Antraip bus ir nusivylimų: pvz. užsakęs viešbutį prieš 4 mėnesius gal suprasite, kad vėliau kaina tik nukrito, arba daugiau paskaitęs apie šalį suprasite, kad norėjote nuvažiuoti ir į kitą įdomią vietą, bet, deja, jau turite viešbutį kitame regione… Nors pradedantys keliautojai dažnai to bijo, iš tikro viešbutį galima gauti kad ir tą pačią dieną. Laikas, kada paprastai viską užsakinėju:

Kas?	Kada užsakau / padarau?
Viešbutis	Vietoje ar nakvynės dienos ryte
AirBnB	Prieš kelias dienas ar savaites
Autonuoma	Maždaug prieš savaitę-mėnesį
Vidiniai skrydžiai	Prieš savaitę-mėnesį
Antžeminis transportas	Neužsakinėju iš anksto, nebent toje šalyje tai tikslinga (pvz. Indijos geležinkeliai)
Daiktų krovimas	Kelionės išvakarės
Viza	Bent prieš mėnesį-du pažiūrėti būtent tos šalies tvarką

Išimtys: jei pamatai tokį gerą pasiūlymą, kurio tikriausiai neliks, arba jei keliauji per kokią ypatingą šventę (pvz. Naujus metus) – tada reikia „griebti“ anksčiau.

Planuoti galima ir lėktuve

Paskutinis etapas – detalus kelionės planavimas. Ką tiksliai darysi kiekvieną dieną? Gal skamba baisiai – nemėgstate planų, manote, kad čia didžiulis darbas? Na, tai ir nebūtina. Vieni pasirengia tikslų planą iš anksto, kiti „detaliai“ suplanuoja tik sekančią valandą (pvz. su nauju pažįstamu sutaria ką veikti) – ir tai yra gerai, jei tenkina jus. Kita vertus, jei norite išnaudoti laiką optimaliai, pamatyti kuo daugiau – detaliai susiplanuoti verta kiek iš anksto, bet ir tai nėra kažkoks sudėtingas ar ilgas darbas.

Kai pradėjau keliauti, visą „detalų planą“ padarydavau… oro uoste ar lėktuve pakeliui į šalį. Juk tada turi daug laiko, kurį nelabai kam kitam gali skirti. Daug kas ima į lėktuvą kokią nesusijusią knygą ar ten žiūri kokį atsitiktinį filmą, galbūt keikdami ilgą skrydį – bet daug geriau panaudoti tą laiką paskaitymui apie šalį, kurioje tuojau būsi: ir įdomu, ir naudinga, ir padeda „atlaisvinti“ laiką namie prieš kelionę kitiems reikalams, o laiką kelionės metu – džiaugimuisi ja.

Tiesa, kad galėtum ruoštis „eigoje“, reikia turėti šaltinių. Čia gali padėti kelionių vadovų knygos. Kadangi lėktuve ar ir kitur kelionėje gali nebūti interneto, svarbius šaltinius reikia parsisiųsti į telefoną. Pavyzdžiui, žemėlapius: planuojant verta žymėtis vietas tenai, kad matytum atstumus tarp jų, nuspręstum geriausią lankymo eiliškumą.

„Paskutinius štrichus“ galima sudėlioti vakarais – sužiūrėti ateinančios dienos idėjas, žiūrėti, kiek bus laiko. Vakaras geriau nei rytas, nes rytas – jau šviesus metas, kai daug kas dirba, ir planuoti kelionę tuo metu reiškia neišnaudoti laiko, kai gali ką nuveikti. Kita vertus, jeigu esminis kelionių tikslas – naktinis gyvenimas ir pramogos, tai logiškiau planuoti dieną.

Norite planuotis labiau? Galite pradėti ir nuo gerokai anksčiau. Bet patariu tokiu atveju ne tiek žiūrėti konkrečias lankytinas vietas ar datas, kiek pasidomėti vieta, į kurią keliausite. Aš paskaitau bendro pobūdžio informacijos, žiūriu dokumentinius filmus, tos šalies meninius filmus. Šiek tiek pasimokau kalbos. Tokiu būdu įsigyvenu į šalį, jos kultūrą. Bet tai nebūtina, nors ir gerokai praturtina kelionę. Kita vertus, filmai ir video labai praverčia ruošiantis kelionei tada, kai keliaujama keliese. Juos galima pažiūrėti keliese, aptarti.

Turėkite reikalingų daiktų sąrašą

Skaityti plačiau: Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Pradedantys keliautojai praleidžia valandų valandas ar net dienas sukdami galvą, ką įsidėti į lagaminą – ir žymios dalies susidėtų dalykų nė karto nepanaudoja. Arba panaudoja tik vieną kartą – ir tai nėra taip jau būtina, o sunkų daiktą tąsyt tenka nuolat. O tuo tarpu pamiršta įsidėti kokį daiktą, kuris tikrai būtų svarbus…

Taupydamas laiką, aš esu susidaręs daiktų, kuriuos reikia paimti į kelionę, sąrašą. Kelionės išvakarėse, susidedu juos į kuprinę. Prieš išvažiuodamas į oro uostą, perbėgu sąrašą akim darsyk ir pagalvoju, ar viską turiu. Viskas. Nuo tada, kai pradėjau tai daryti, baigėsi visi “pamiršau pasiimti tą”.

Po kiekvienos kelionės vėl užmetu akį į sąrašą. Jeigu kelionėje kažko smarkiai trūko, sąrašą papildau. Jeigu kažko, ką įsidėjau, neprireikė – iš sąrašo tai ištrinu.

Daugelis sąrašo daiktų reikalingi kiekvienoje kelionėje (pasas, fotoaparatas, telefonas), tačiau kai kurie yra su klaustuku ir priklauso nuo aplinkybių (šilti drabužiai, rozetės adapteris – ar prireiks, padeda sužinoti šie žemėlapiai).

Straipsniai, kurie padės kokybiškai susiplanuoti kelionę

Komentarai

Vis daugiau žmonių keliauja ne savaitgaliui ar kelioms savaitėms o ištisus mėnesius ar net metus.

Ar verta taip keliauti? Ką duoda tokios kelionės? Kokie žmonės taip keliauja? Kaip gauti pinigų tokioms kelionėms (juk per atostogas taip nenukeliausi)?

Aš esu leidęsis jau į keliolika ilgalaikių kelionių ir dalinuosi visa reikalinga patirtimi – tiek savo, tiek sutiktų „bendrakeleivių“.

Kodėl žmonės leidžiasi į ilgas keliones ir ar verta?

Kodėl ir kam verta keliauti ilgą laiką? Ilgos kelionės būna labai skirtingos, bet daugelis sutiktų ilgalaikių keliautojų keliauja dėl vieno šių dalykų.

1.Žiemojimas svetur. Lietuvoje, Europoje, žiemos per šaltos? Daugelis jas trumpam praskaidrina kelione į kokį šiltą kurortą – savaitei, dviem ir vėl grįžta į „šaltą realybę“. Bet ilgalaikiai keliautojai daro „galingesnį ėjimą“: tiesiog išvyksta visai žiemai! Dviems-keturiems mėnesiams ar pan. į kokį šiltą Tailandą, Balį, Kanarus ar dar kur. Dažniausiai tai būna šeimos, bent jau virš ~35 m.

2.Gyvenimo nuotykis. Tiesiog imi kuprinę ir leki per pasaulį: randi naujų draugų, kartu patiri nuotykius, įvairiausią gamtą ir kultūras, galbūt kur pasavanoriauji ar padirbi. Be aiškaus plano: juk turi tam daug mėnesių, “teki su srove”, imi tas galimybes, kurios neįmanomos keliaujant savaitei ar dviems (4 d. neplanuotas žygis į gražų kalną? Pora savaičių savanoriavimo Afrikos gyvūnų gelbėjimo centre, apie kurį sužinojai iš hostelyje sutikto naujo draugo?). Žodžiu, gauni gerą dozę visko, ką gali pasiūlyti platus pasaulis ir tai bus puikus prisiminimas. Dažniausiai taip keliauja jaunimas, ypač per studentų vasaros atostogas ir vadinamąjį “gap year” – laisvus metus be mokslo kuriuos dažnas vakarietis pasiima tarp mokyklos ir universiteto būtent tokiam “gyvenimo nuotykiui”, kurį ir daugelis tėvų ten pripažįsta svarbia patirtimi asmenybės formavimuisi. Tačiau sutinku ir į gyvenimo nuotykį išsileidusių vyresnių (~40 m. ir pan.): pvz. po atleidimo iš darbo ar skyrybų.

3.Gyvenimas įvairiuose kraštuose dirbant per atstumą. Darbas per atstumą dažnai vadinamas “iš namų”, bet juk daugeliui nebūtina iš namų: milijonai vertėjų, programuotojų, dizainerių ir kt. nuolat juda per pasaulį dirbdami internetu. Tokiu būdu gali turėti įdomesnį ir įvairesnį laisvalaikį (vieną savaitę laipiojimas po kanjonus, kitą – kaitinimasis paplūdimyje, trečią – slidinėjimas, ketvirtą – kokios Formulės 1 varžybos: viskas šalia ten, kur gyveni ir dirbi), pigesnį pragyvenimą, mažesnius mokesčius ar kt. Dažniausiai tai ~20-40 m. profesionalai ir kiekvienas, kas dirba (ar gali dirbti) per atstumą gali tai pabandyti. Labiausiai užkietėję tokie “ilagalaikiai keliautojai” vadinami skaitmeniniais klajokliais: jie iš viso neturi nuolatinių namų, visas jų gyvenimas kelionė, maišyta su darbu – 3 mėn. vienur, 3 mėn. kitur ir t.t.

4.Tikrasis kultūros pažinimas. Kiek tegali pažinti šalies kultūrą per savaitės ar dviejų kelionę? Na, pamatai įspūdingiausias šalies vietas, paragauji vieno-kito patiekalo. Bet jei nori išmokti kalbos, tikrai pažinti šalies neatrastas puses, šventes, virtuvę, menus, žmones – to nepakanka nė iš tolo. Tam reikia ilgalaikės kelionės – bent jau keliems mėnesiams. Dažnai tokie keliautojai vyksta į šalį, kurios kultūrą jau įsimylėjo, arba priešingai – nori atrasti ką visai naujo. Kartais jie tai daro savarankiškai, bet būna ir stoja į kokią kalbos mokyklą ar pan. Man pasirodė, kad šiame segmente vyrauja ~20-50 m. vieniši žmonės.

5.Savęs (ar prasmės) ieškojimas. Nuo ilgų žygių Šv. Jokūbo keliu iki Indijos ašramų ar dzenbudistų vienuolynų: tokie keliautojai vyksta ten, kur, atrodo, sužinosi daugiau apie save ir/ar suvoksi daugiau Tiesos. Tokioms kelionėms populiarios piligriminės, religinės vietos, bet tikrai nebūtinai: kitas žmogus gali tiesiog, tarkime, išvykti mėnesį pabūti vienas kalnuose ar džiunglėse. Paprastai į tokias keliones išsileidžia bent jau 30 m. sulaukę žmonės, neretai patyrę kokius gyvenimo sukrėtimus ar suabejoję tuo keliu, kuriuo ėjo seniau.

Kas be ko, yra žmonių, kurie derina kelias ilgalaikio keliavimo priežastis – pvz. dirba per atstumą iš šiltų kraštų žiemom, o vasarom grįžta namo.

Kaip gauti pinigų ilgalaikei kelionei?

Su trumpom „eilinėm“ kelionėm viskas paprasta: dirbi, dirbi, gauni atostogų, tada keliauji. Atostogos apmokamos, kažkiek dar susitaupai darbo metu – užtenka. O kaip su ilgalaikėm kelionėm, juk tuo metu išvis negali turėti „įprasto darbo“?

Yra daug būdų, kaip žmonės taip keliauja ir turi tam pinigų:

1.Darbas per atstumą. Vis daugiau darbų galima dirbti per atstumą iš savo kompiuterio – kuris gali būti bet kur pasaulyje (vertėjas, dizaineris, programuotojas ir t.t.). Jei domina ilgalaikės kelionės, verta pasistengti gauti tokį darbą / specializaciją (ar laisvai samdytis tokiems darbams) ir, jei pajamos bus didesnės už išlaidas, galėsi keliauti kad ir išvis nesustodamas. Tiesa, kelionės metu reikės ir dirbti, tikriausiai nemažai. Būtent taip savo ilgas keliones finansuoju aš.

2.Santaupos / išeitinė pašalpa. Daug kas į ilgalaikę kelionę leidžiasi tarp dviejų darbų: iš vieno išėjo/atleido, kito dar neėmė ieškoti. Iš praeito darbo turi santaupų, be to, dažnai ir nemažą išeitinę pašalpą – kurią ir panaudoja tokiai kelių mėnesių (kartais net ir metų) kelionei. Iš tiesų, nors netekus darbo dažnam pirmas instinktas ieškotis naujo, galbūt verta leistis į ilgalaikę kelionę – kitos progos juk gali nebūti, 3 ar 4 mėnesių trukmės atostogų naujame darbe niekas niekada neduos, o kurį laiką po įsidarbinimo gal ir išvis neduos atostogų. Taip pat iš santaupų ilgalaikes keliones paprasčiau finansuoti „sezoniniams darbuotojams“, tarkime, gidams, kurių didžioji uždarbio dalis – vasarą. Jiems ir taip įprasta, kad per „darbo sezoną“ susitaupo ir pinigų „nesezonui“. Tad nesezonu gali išvykti į ilgą kelionę daug neprarasdami, nes ir namie mažiau uždirbtų.

3.Tėvų pinigai. Didelei daliai ilgai keliaujančio Vakarų jaunimo jų išlaidas apmoka tėvai. Tiesiog kai kuriose Vakarų šalyse tokia ilgalaikė kelionė, ypač „gap year“ (laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto) laikomi svarbia asmenybės formavimosi dalimi, kuriai tėvai pinigų negaili, kaip ir, tarkime, universitetui paskui.

4.Investicijų ir verslo rezultatai. Dalis ilgalaikių keliautojų būna uždirbę iš savo verslo ar investicijų, turi galimybę dirbti jau mažiau, labiau tik konsultuoti, prižiūrėti, tvarkyti investicijas ir pan., o pinigai vis tiek gaunami (dividendai ar pan.). Toks pajamų būdas dažnesnis tarp ~40 m. ir vyresnių ilgalaikių keliautojų (pvz. „žiemotojų“).

5.Uždarbiavimas pakeliui / savanorystė. Dėl daugelio priežasčių tai nėra taip paprasta, kaip „dirbti per atstumą“ – čia yra daug biurokratijos, tiesiog “imti ir įsidarbinti” svetur paprastai uždrausta, o ir nelengva. Aišku, yra visokių programų, kaip „Work and Travel USA“, derliaus nuėmimas Australijoje ir kt. Kiti randa teisinių apėjimų. Dažnai tokiu uždarbiavimu ilgalaikiai keliautojai ne užsidirba kelionei, bet kiek susimažina išlaidas ar padengia jų dalį. Tam padeda ir savanorystė: pvz. savanoriaudamas gali gauti nemokamą nakvynę, maistą ar pan. (tikrai ne visur: kai kur savanoriai yra tarsi „melžiamos karvės“ ir už teisę savanoriauti susimoka tarsi už kokį 5* viešbutį…). Daugelis „uždarbiaujančių pakeliui“ – jaunimas.

6.Pensijos. Lietuviui nesuprast, bet yra šalių (pvz. JAV), kur pensijos privačios, todėl jos ne ką tenusileidžia algoms – tai yra, pensininkai gauna tiek pat, kiek visą gyvenimą, tik jiems nebereikia dirbti, visas laikas – laisvas. Tad pensija – ne liūdna gyvenimo pabaiga, o tas išsvajotas metas, kai gyveni sau, pavyzdžiui, leidiesi į ilgalaikes keliones. Amerikiečiai neįsivaizduojamai džiaugiasi atėjusia pensija. „Jis mirė pensijos išvakarėse“ – didžiausia tragedija. Iš pokalbių su amerikiečiais dažnai atrodo, kad visas likęs gyvenimas skirtas tik tam, kad būtų graži senatvė, o „tada tai jau pagaliau pagyvensiu“.

7.Gidavimas. Daug „ilgalaikių keliautojų“ padeda „trumpalaikiams keliautojams“ (ypač iš savo šalių), gidauja šalyse, kurias jie yra geriau perpratę: arba privačiai siūlo tokias paslaugas internete, ar net organizuoja grupes. Už tai uždirba pinigus, kuriuos vėliau panaudoja ir kitoms savo ilgalaikėms kelionėms ar tų kelionių tęsiniui (jau be klientų). Neretai, tiesa, toks gidavimas yra ant legalumo ribos ar už jos: daug kur gidui reikia vietinės licencijos ar pan., kurios tokie keliautojai neturi. Yra visokių būdų tai apeiti, pvz. persamdyti (aišku, už gerokai mažesnę sumą) vietinį gidą (tada „kelionės organizatorius“ yra labiau kaip vertėjas).

8.Kelionių tinklaraščiai, Youtube, Instagram ir t.t.. Čia yra tikriausiai pats ilgalaikių keliautojų elitas ir daugelio ilgalaikių keliautojų svajonė: uždirbi iš to, kad keliauji ir darai, ką ir šiaip norėtum daryti (fotografuoji, filmuoji, rašai kelionės dienoraščius ar pan., keliauji ten, kur pats nori). Tačiau daugeliui tai nepasiekiama: šimtai milijonų norėtų gyventi iš to, kad keliauja, tad konkurencija – didžiulė; *normaliai* iš to gyventi, pasidengti nuolatinių ilgalaikių kelionių po visą pasaulį išlaidas, yra turbūt taip pat sudėtinga, kaip sportininkui laimėti olimpinį medalį. Be to, kaip ir profesionalus sportas, tai yra ir darbas: negali rašyti tik tai, ką nori pats, reikia galvoti, kas aktualiausia skaitytojui, stengtis pateikti patraukliau, kas užtrunka (pvz. videomontavimas). Tiesa, daug visokių „vidutinio lygio kelionių tinklaraštininkų, jūtuberių ar instagramininkų“ ne iš to gyvena, bet bent jau susimažina išlaidas: pvz. gal koks viešbutis nemokamai priima pagyventi už aprašymą bloge ar nuotraukas instagrame (tai vadinama „kolaboracija“), gal parašo kur kokį straipsnelį už pinigus, parduoda reklamą savo tinklapyje ar pan. Jei gauna ir kokias pajamas, daugeliui jų nė iš tolo nepakanka padengti visos „rimtos“ ilgalaikės kelionės išlaidoms (nekalbu apie labai pigias keliones, pvz. žygis su palapine, ar apie „keliones pagal užsakymą“ kai esi kažkieno gidas ar fotografas ir jie už tave moka, bet esi priklausomas nuo klientų).

9.Išsipardavimas, išnuomavimas. Kai kurie ilgalaikiai keliautojai prieš išvykdami išparduoda savo turtą. Kiti išnuomoja butą, jei turi nuosavą, arba atsisako nuomos, jei nuomavosi. Visa tai padeda susirinkti ar išsaugoti pinigus kelionei. Aišku, visa tai turi trūkumų. „Tiltų deginimas“ (išsipardavimas) būdingas tiems, kurie keliauja labai ilgam (metams ir ilgiau) ar grįžti neketina, nes dėl kelių mėnesių dažnai bus daugiau vargo su neaiškiom perspektyvom (pvz. rasti nuomininką, kuriam reikėtų nuomotis būtent trims mėnesiams, arba galvoti kur gyventi grįžus, kai nuosavi namai bus parduoti / užimti). Su savo būsto nuoma problemos ir tos, kad kažkas turi tai prižiūrėti, o ilgalaikė kelionė reiškia, kad tavęs nėra šalyje. Bet yra įvairių būdų išspręsti tai.

Ilgalaikės kelionės planavimas

Įprastą (savaitės, dviejų, trijų) kelionę dažnai susiplanuoji (ar beveik susiplanuoji) iš anksto, ar bent jau nusiperki lėktuvo bilietus pirmyn-atgal. Su ilgalaike kelione yra kitaip: taip daryti neapsimoka (kam planuoti kas bus po kelių mėnesių jei gal eigoje sugalvosi ką nors geriau ar atsitiks kas nenumatyto?) ir dažnai neįmanoma (pvz. Traukinio bilietai trims mėnesiams į priekį gali net nebūti parduodami).

Didžioji dalis planavimo (ar, kartais, pasidavimo srovei) yra kelionės eigoje.

Keliaudamas ilgam įprastai iš anksto nebent nusiperku lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (nes taip pigiau, nei į vieną pusę, be to, kai kurios šalys reikalauja atgalinių bilietų) – bet ir tai ne visada, kartais perku bilietus tik pirmyn.

Mano ilgalaikių kelionių planavimas susideda iš trijų dalių.

1.Gyvenimo idėjų planas, kurį pildau nuolat. Ten užsirašau viską, ką norėčiau padaryti dar gerokai iki turiu kokių konkretesnių planų – pvz. “pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą”, “išvysti pilną saulės užtemimą” ir pan. Kas kartą stengiuosi į kiekvieną ilgesnę kelionę įtraukti bent dalį tų “gyvenimo tikslų”, kurių jau esu susirašęs gerą šimtą.

2.Kelionės karkasas. Jį susidarau prieš galutinai apsispręsdamas kur keliauti. Tai pagrindinės lankytinos vietos, patirtys, kurias mėginsiu gauti: be tų “didžiųjų” iš “gyvenimo plano” pridedu naujų, apie kurias sužinau pasiskaitęs apie šalį (šalis). Tai bus apie keliasdešimt idėjų ir išvykdamas turėsiu tik jas (daugelį įgyvendinti pavyks, kai kurios gal pasirodys nelogiškos). Pvz. pusantro mėnesio kelionės į Tailandą karkasas buvo numatytos apytikslės dienos Bankokui, konkretiems kurortams, šiaurės Tailandui, siekis aplankyti Phi Ta Khon bei Full Moon Party šventes ir pan.

3.Konkrečios savaitės ar dienos planai – pvz. „Rūmai X“, „Žygis X vietoje“. Tokius planus sugalvoju išvakarėse, ar skrendant lėktuvu, t.y. ne iš anksto: iš anksto neverta, daug ką pamirši. Tiesa, geriau neatidėti rytui ir pasidaryti planą bent iš vakaro, nes vakare mažiau alternatyvų ką veikti. Labai gali būti, kad kelionė bus nusikreipusi visai kita vaga, nei galvojai pagal kelionės karkasą – gal sutiktas naujas draugas ką pasiūlys ir pan.

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Kiekvienoje šalyje maksimalus buvimo laikas turistui yra ribotas: jei “eilinėje kelionėje” tai niekad nerūpi, ilgalaikėje kelionėje visada gali atsiremti į „tas lubas“.

Tiesa, tas laikas, kurį gali būti šalyse, gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, kurioje norite pabūti ilgiau, nei leidžia viza, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu daugelyje šalių, bet ne visur).

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko.

*Įsigyjate atitinkamą specialią vizą ar leidimą gyventi. Kai kuriom aplinkybėm gali būti nesudėtinga (pvz. jei ruošiesi mokytis vietos kalbos oficialiame universitete), bet šiaip dažniausiai neverta dėl papildomos biurokratijos ir kainų.

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti ir kada užsakyti

Kaip ir kur apsistoti labai priklauso nuo ilgalaikės kelionės tipo. Dirbant per atstumą paprastai norisi butų su patogiais stalais; „gyvenimo nuotykiui“ gerai hosteliai ir t.t.

Visgi net tiems, kurie mėgsta viską labiausiai “suplanuota ir garantuota”, neverta/neįmanoma visko užsakyti dar prieš kelionę.

Aš įprastai iš anksto ką nors užsakau tik jei matau, kad labai geras pasiūlymas, kuris tikriausiai išnyks (taip dažniausiai būna su butais, pvz. AirBnB). Tokiu atveju galiu užsakyti ir prieš savaitę ar kelias – bet tikrai ne laikui po kelių mėnesių. Be to, jei kelias nakvynes ir užsakau iš anksto, pasilieku tarpines dienas be jokių užsakymų “manevrams”: jei norėsiu pasilikti tame mieste ilgiau, prasitęsiu.

Kaip nuomotis būstą užsienyje, priklauso ir nuo laiko, kurį ten būsi. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę ilgesniam (bet ne superilgam) laikui – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Net jeigu viename mieste būsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Kiek kainuoja ilgalaikė kelionė?

Į šį klausimą taip pat neįmanoma atsakyti, kaip ir „Kiek kainuoja kelionės apskritai?“. Gali (beveik) nieko nekainuoti (autostopas, CouchSurfing, ilgos savaitės gamtoje su palapine), o gali kainuoti šimtus tūkstančių ar milijonus (privatūs lėktuvai, superjachtos, milžiniškų vilų nuoma)…

Tačiau tikiu, kad kiekvienas, kas svarsto apie ilgalaikes keliones, yra bandęs keliauti bent jau trumpai ir žino, kiek tai kainuoja jam. Tad tiesiog palyginsiu trumpalaikės ir ilgalaikės kelionės kainas.

Bendra taisyklė tokia: ilgalaikė kelionė atsieis brangiau, nei trumpalaikė, tačiau tikrai ne tiek brangiau, kiek ji ilgesnė. Štai kur sutaupoma:

*“Išsidalina“ nusigavimo į vietą kaštai, kurie itin ženklūs tolimoms kelionėms. Nesvarbu, ar, tarkime, keliausi į Tailandą dviems savaitėms, ar trims mėnesiams, skrydžiai kainuos tiek pat. Tarkime, jei skrydis kainuoja 600 eurų, tai išeis, kad 14 d. kelionėje vien išdalinus skrydžio kainą kiekvienai dienai išeis 43 eurai per dieną vien iš skrydžio. Išdalinus tą patį 90 d. kelionei tebus 7 eurai per dieną. Jeigu trumpalaikių kelionių atveju keliauti į artimesnes šalis pigiau, nei į tolimesnes, tai ilgalaikių kelionių atveju beveik nėra skirtumo. Kelionės kaina daug labiau priklauso nuo kainų lygio pačioje šalyje nei nuo atstumo iki šalies ir skrydžių kainų (kainų lygį verta pažiūrėti numbeo.com ).

*Jeigu ilgalaikė kelionė bus lėtesniu tempu, nei trumpalaikė (dauguma ilgalaikių kelionių tokios) tai vidutiniškai per dieną sutaupysite transportui (rečiau judėsite), lankytinoms vietoms bei nakvynėms (nes ilgiau apsistosite vienoje vietoje, kas atveria papildomų pigesnių galimybių).

*Turėsite galimybę mažiau rištis prie konkretaus laiko, pasinaudoti gerais aviakompanijų pasiūlymais „tik tam tikrą dieną“, naudotis pigesniais, bet laikui imlesniais transporto būdais (pvz. autobusais, traukiniais, autostopu, žygiais pėsčiomis), eiti į muziejus per “nemokamą dieną” ir pan.

*Geriau „perpratęs“ šalį, kur keliaujate, jos kainas, po pirmos kelionės savaitės nebeužkibsite ant visokių apgavikų, turistams išpūstų kainų ir pan.

Tiesa, yra išlaidų, kurios ilgalaikėje kelionėje gali būti didesnės, nei trumpalaikėje – bent jau jei ilgam laikui keliausite kiek kitaip, nei trumpam laikui:

*Jeigu norėsite nusigabenti daugiau daiktų. Priklausomai nuo aviakompanijos ir daiktų kiekio, tai gali nepigiai kainuoti.

*Jeigu norėsite pirkti bilietą tik į vieną pusę, o paskui jau mąstyti, iš kur, kaip, kada grįžti. Du bilietai „į vieną pusę“ gali kainuoti beveik dvigubai brangiau, nei vienas bilietas pirmyn-atgal, perkant iš karto.

*Jeigu trumpalaikėje kelionėje pakanka mažai komforto, o ilgalaikėje norėsis didesnio (pavyzdžiui, jums viskas gerai nakvoti hostelyje ar mažyčiame viešbučio kambarėlyje savaitę, bet ne tris mėnesius). Tai gali būti ypač aktualu, jei kelionės metu dirbi: gali norėtis interneto, stalo, geros kėdės ir t.t., kas trumpalaikėje “atostogų” kelionėje nebūtina.

*Jeigu ilgalaikėje kelionėje prireiks medicininių ar kitų nepigių paslaugų ir negalėsite / nenorėsite jų atidėti namams (kai kelionė trunka daug mėnesių, gali būti neįmanoma ar nelogiška atidėti daktaro paslaugų grįžimui namo).

Transportas užsienyje: kokį rinktis?

Dažnai vienas geriausių pasirinkimų yra viešasis transportas. Viešojo transportu pliusas – pigumas ir paprastumas, o minusas – gaištamas laikas. Bet ilgalaikėje kelionėje laikas – daug mažesnė vertybė, nei trumpoje. Viešasis transportas ir būdas susipažinti su žmonėms, kam irgi turi laiko.

Jei gyveni ilgiau viename mieste, verta pasidomėti ilgalaikiais bilietais (savaitiniais, mėnesiniais), parsisiųsti atitinkamas programėles.

Kartais keliaudamas ilgam laikui ir nuomojuosi automobilį – ypač kai vietas pasiekti viešuoju transportu sunku.

Galima derinti kelis kelionės būdus. Pvz. kai apsistoji ilgiau viename mieste, judėti viešuoju transportu, bet jei prireikia nuvykti į kokią atokią vietą – nuomotis automobilį.

Keliaujant dar ilgiau, gali vertėti automobilį ar motociklą ir nusipirkti (senas automobilis gali kainuoti kaip automobilio mėnesio nuoma ar pan.). Tiesa, tam įvairiose šalyse yra apribojimų.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Būdamas ilgesnį laiką užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Dar daugiau – pabandžius gauti įvairias paslaugas užsienyje man atrodo, kad kaip tik Lietuvoje daug kas daug sudėtingiau. Daugelyje šalių gali tiesiog užeiti pas odontologą, manikiūrininkę, kirpėją ar dar ką – ir tave iš karto aptarnaus, kai Lietuvoje dažnai būna užrašymai ir mėnesiams į priekį.

Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau rašau čia.

Ilgalaikes keliones verta išbandyti!

Manau, kad kiekvienam bent kartą gyvenime verta išbandyti ilgalaikę kelionę – tai tiesiog yra visai kitokia patirtis. Ilgam laikui pasitrauki iš įprasto burbulo, geriau atrandi pasaulį ir save.

Komentuoti

Savaitgalio kelionės – jėga. Atostogų naudoti nereikia, o pamatai naują miestą ar šalį!

Savaitgalio kelionės labai praturtina. Juk dvi-trys pirmosios dienos kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios, nes viskas dar labai nauja, kiekvienas dalykas stebina. Todėl po dviejų dienų kelionės dažnai jautiesi tarsi keliavęs gerokai ilgiau: šitiek įspūdžių!

Bet tam, kad savaitgalio kelionė praturtintų, kad nebūtų “nieko nespėjau” ar “tik lėkiau”, verta tinkamai pasiruošti. Kaip pasiruošti? Ko nepamiršti? Kur apskritai verta keliauti savaitgaliui?

Kada ir kaip keliauti savaitgaliui?

“Ideali” savaitgalio kelionė yra nuo penktadienio vakaro (“po darbo”) iki sekmadienio vakaro: nepraleidi nė kiek darbo meto, o patiri ištisą kelionę.

Tačiau tokią išvyką susiorganizuoti sunku, ypač iš Lietuvos: daugeliu krypčių skrydžiai reti, nevyksta penktadienio ar sekmadienio vakarais, jei ir vyksta – brangesni. Be to, į daug vietų nelogiška skristi tik dviems dienoms nes, pvz., yra ką veikti tris dienas, arba nesinori lėkti taip greitai.

Taigi, realesni “savaitgalio kelionės” variantai yra 3-4 dienų. Tai reiškia, per „ilgąjį savaitgalį“ ir/arba imant vieną-du laisvadienius.

Šiais variantais net jei ir nebus visai patogaus skrydžio laiko bus pakankamai laiko kelionei. Pvz. Jei pirmadienis nedarbo diena, tai galimas ir variantas šeštadienis-pirmadienis: gal ne toks idealus, kaip penktadienis-pirmadienis, bet vis tiek.

Ne visada kelionė savaitgaliui yra ideali. Kartais gali būti logiškiau “pridėti laisvadienių” ir keliauti savaitei. Juk tada kelionė apims net du savaitgalius – tai yra, keturias nedarbo dienas. Jeigu tą savaitę dar bus kokia valstybinė šventė, išeis penkios nedarbo dienos – ir vos keturios atostogų dienos. Panaudojęs keturias atostogų dienas gausi galimybę 9 dienų kelionei! Taip gali būti logiškiau, nei, tarkime, keliauti šeštadienį-trečiadienį ir sunaudoti dvi ar tris atostogų dienas dėl keturių dienų kelionės.

Kaip planuoti savaitgalio kelionę?

Savaitgalio kelionė labai trumpa, todėl, norint patirti kuo daugiau, verta ją susiplanuoti iš anksto gana tiksliai, kad išnaudoti visą laiką ir netektų brangaus trumpos kelionės laiko skirti planavimui, perplanavimui. Šiaip ar taip, kai kelionė tokia trumpa, net ir tiksliai viską suplanuoti ilgai neužtrunka, tikrai verta tam skirti laiko.

Aš savaitgalio keliones planuoju taip:
-Išsirenku vietas, kurias norėsiu lankyti, pasižymiu jas plane (dabar jau virtualiame)
-Pagal jų poziciją plane suskirstau, kurią dieną ką lankysiu. Pasižiūriu ir darbo laikus: ar nebus, kad tada kaip tik nedirba.
-Iš karto žiūriu ir transporto galimybes – kur metro linijos, kur eisiu pėsčias, o gal reiks nuomotis automobilį. Kartais logiška, tarkime, rinktis vietas pagal tai, kad reiktų mažiau viešojo transporto persėdimų (jie gaišta laiką), ar, jei važiuoji automobiliu, pagal parkavimo galimybes. Ypač svarbus nuvažiavimas iš oro uosto ir atgal: jei oro uostas labai toli nuo miesto, kartais iš viso nelabai verta skristi savaitgaliui.
-Renkuosi viešbutį tokioje vietoje, kad būtų patogu nuvažiuoti, kur ir šiaip važiuočiau (miesto centras ir pan.). Kai savaitgalio kelionė tokia trumpa, kokios valandos ar dviejų praradimas važiuojant iš viešbučio į centrą ir paskui vakare tiek pat praradimas vykstant atgal – jau reikšmingas.
-Jei keliauju savaitgaliui į vieną miestą, tai planuoju maždaug taip, kad būtų po rajoną kokiam pusdieniui, o tos pačios dienos rajonai būtų, jei įmanoma, ant vienos metro linijos. T.y. kad būtų kuo mažiau laiko transportui, ir kuo daugiau pačiam lankymui.
-Norėdamas pamatyti daugiau, stengiuosi atsikelti taip anksti, kad į pirmą lankytiną vietą patekčiau apie jos atidarymą (pvz. 9 val.) ir tuo metu jau būčiau papusryčiavęs. Jei kažkokios vietos dirba trumpai (pvz. tik ryte), verta jas lankyti tada, o tas vietas, kurios dirba ilgiau, pasilikti likusiam laikui.

Tiesa, ne visada savaitgalio keliones logiška planuoti. Dažnai žmonės taip keliauja ne į naują vietą, bet nori patirti vėl tą, kurią myli: pvz. „grįžti į Paryžių“ ar Veneciją. Tokiu atveju žmonės vėl eina į tas pačias vietas, patiria atmosferą.

Vienas dalykas, ko atsisakau savaitgalio kelionėms – bagažas. Esu netgi važiavęs taip, kad viskas tilpo į kišenes, o maksimumas – nedidelė kuprinė. Na, nereikia šitiek daiktų porai dienų, o neturėti bagažo labai patogu. Daugybėje skrydžių taip ir pigiau – o juk skrydis savaitgalio kelionėje sudaro didesnį procentą kelionės kainos, nei ilgoje. Be to, nereikia laukti kol atsiimsi lagaminą ar važiuoti į oro uostą anksčiau, kad jį priduotum, nereikia tąsytis, nekils noras „visų pirma eiti pasidėti lagaminą į viešbutį“: nuo pirmos akimirkos galėsi keliauti, pakeliui į viešbutį aplankydamas įvairias vietas.

Kur verta keliauti savaitgaliui?

Idealiausios vietos nukeliauti savaitgaliui iš Lietuvos:
*Europos miestas į kurį yra tiesioginis skrydis iš Lietuvos (keliauti lėktuvu).
*Kaimyninės šalys (Latvija, šiaurės Lenkija) – važiuojant automobiliu.
*Konkretus tikslas – pvz. šventė, muzikos festivalis, mugė, apsipirkimas.
*Nedidelė Europos šalis ar regionas, jei apvažiuoji nuomotu automobiliu (išsinuomodamas ir grąžindamas oro uoste), nes kitais būdais užtruks ilgiau.

Kartais įmanoma į savaitgalio kelionę (bent jau ilgo savaitgalio, apie 4 d.) skristi ir su persėdimu – bet tik jei persėdimas trumpas (antraip ženkli kelionės dalis susigaiš skrydžiui). Esu savaitgaliui suskraidęs net iki Pekino, bet čia logiška tik jei (a)Skrydžiai naktiniai (nesigaišta dienos laikas), (b)Nesi žmogus, kuris labai pavargsta nuo tokių skrydžių ir (c)Kaina labai žema. Kitu atveju tolimesnėms kelionėms paprastai apsimoka vykti ilgiau (kad ir savaitei).

Populiarios idėjos savaitgalio kelionei (visas išbandžiau pats):

Miestai lėktuvu.
1.Palikę didžiausią įspūdį, kur minimumas – 3-4 dienos: Roma, Paryžius, Londonas, Stambulas.
2.Kiti įspūdingi miestai (min. 2-3 d.): Briuselis, Kijevas, Lvovas, Varšuva, Kopenhaga, Atėnai, Berlynas, Stokholmas, Barselona, Madridas, Maskva, Venecija, Viena, Sankt Peterburgas, Budapeštas.
Aišku, laikai – orientaciniai. Vienokio laiko reikia „tik pažiūrėti pasaulinėms vietoms“, kitokio – ir visokioms mažiau atrastoms miestų vietoms.

Automobiliu važiuojant iš Lietuvos, kur įmanoma nuvažiuoti ir grįžti per 2-3 d..
Ryga, Jūrmala, šiaurės rytų Lenkija, LDK pilys Baltarusijoje, Kaliningrado sritis, Liepoja / Ventspilis, Daugpilis.

Kelionės į šalį ar regioną lėktuvu, paskui išsinuomojant automobilį ~3-4 d.
Airija, Škotija, šiaurės Italija (skrendant į Milaną), vakarų Vokietija (skrendant pvz. į Kelną), šiaurės Vokietija (iš Brėmeno ar Hamburgo), Bavarija (skrendant į Miuncheną), pietų Prancūzija ir Monakas (skrendant į Nicą), LDK pilys Vakarų Ukrainoje (skrendant į Lvovą), Libanas, Izraelis/Palestina.
Renkantis tokias keliones, paprastai didžiausius miestus “praleidžiu”, nes ten sudėtingesnis eismas, brangus parkingas: gaištasi laikas ir pinigai. Pvz. vieną savaitgalį skridau į Londoną (be automobilio), o kitą – išsinuomavau automobilį jo priemiesčiams apvažiuoti.

~4 d. automobiliu iš Lietuvos
Estija, visa Latvija, Krokuva ir pietų Lenkija, Gdanskas / Sopotas, pietų Suomija.
Dar viena galimybė savaitgalio kelionei – plaukti iš Lietuvos naktiniu keltu (arba taip grįžti) į Vokietiją ar Švediją gabenantis savo automobilį.

Tiesiog bet kur pasinaudojant pigiu skrydžiu!
Iš tikrųjų dviems dienoms yra ką pamatyti visur! Tad avialinijos paleido kokį naują skrydį nežinomą vietą už vos 10 eurų į abi puses? Imk ir keliauk, bus įdomu, bent jau, tikrai daugiau verta, nei 10 eurų (aišku, pasižiūrėk prieš tai, ar transportas iš oro uosto ir pan. neatsies gerokai daugiau, nes kartasi pigūs skrydžiai būna į itin atokius oro uostus). Žr. šį mano video, kaip pasisemti idėjų.

Komentarai

Daugybės pačių įspūdingiausių pasaulio vietų ir patirčių nebėra! Nuo didžiausių pasaulio krioklių iki galingiausio geizerio, nuo greičiausio keleivinio lėktuvo iki didžiausio sterblinio plėšrūno.

Čia nerašau apie kokius ten „septynis pasaulio stebuklus“, kurie sugriuvo šimtai ar tūkstančiai metų atgal. Rašau tik apie tai, kas egzistavo pakankamai neseniai, kad būtų išlikę nuotraukose ar video.

Kai kurias tų vietų net mačiau aš pats, bet niekas daugiau nebepamatys, nes jų nebėra. Daugelio kitų nemačiau ir nepatyriau – bet labai norėčiau grįžti į netolimą praeitį, kad tai išvysčiau savo akimis… O ką jūs labiausiai norėtumėte pamatyti, jei galėtumėte grįžti į praeitį?

Singer dangoraižis (ir kiti XX a. pradžios Niujorko dangoraižiai)

Vieta: Niujorkas, JAV

1908 m. tai buvo aukščiausias pasaulio dangoraižis. Ne tik aukščiausias, bet ir vienas įspūdingiausių – jo architektūros stilius puošnumu labiau priminė Europos katedras, nei verslo dangoraižius. Ne ką mažiau įspūdingas buvo ir interjeras. Net nepasakytum, kad tai – “Singer” siuvimo mašinų kompanijos štabas.

Jei stovėtų šiandien, “Singer” pastatas neabejotinai būtų Niujorko ikona. Bet JAV – ne Europa, paveldas ten nevertinamas. 1967-1969 m., išstovėjęs 53 metus, “Singer” pastatas nugriautas. Jo vietoje pastatytas didesnę sklypo dalį užimantis, taigi, pelningesnis “One Liberty Plaza” – deja, architektūrine prasme tai tėra eilinė juoda “dėžutė”, kuri galėtų stovėti bet kur pasaulyje ir visai netraukia akies.

Iki pat 2001 m., kai rugsėjo 11 d. griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centras, “Singer” pastatas buvo aukščiausiu pasaulyje nugriautu pastatu.

Kartu su “Singer” pastatu, Niujorkas prarado daugiau ankstyvųjų dangoraižių.

Sterblinis vilkas

Vieta: Australija

Kai kalbame apie “išnykusias gyvūnų rūšis”, paprastai yra du variantai:
*Rūšis išnykusi taip seniai, kad nei kas jos pamena, nei yra išlikę nuotraukų ar vaizdo įrašų. T.y. dinozaurai, mamutai ir t.t.
*Išnyksta rūšis, labai jau panaši į kitas rūšis, kurios tebėra. Negamtininkas net nemato skirtumo. Tarkim, ~1970 m. išnyko japoniškas jūrų liūtas, bet tik 2003 m. net mokslinininkai apskritai susivokė, kad tai buvo atskira rūšis – o ne tas pats Kalifornijos jūrų liūtas, kurių pilna iki šiol.

Todėl tas nykimas daug kam atrodo toks tolimas, hipotetinis: “Na juk nėra jokių gyvūnų, kurie dabar būtų išnykę”.

Įspūdingiausia / liūdniausia išimtis – sterblinis vilkas (thylacine), gyvenęs Tasmanijoje. Į šį gyvūną, jo pražiotus nasrus nieko nė iš tolo panašaus nėra. Maža to, tai buvo didžiausias sterblinis plėšrūnas, toli dydžiu lenkęs dabar didžiausią sterblinį velnią. Ir gyveno jis tikrai neseniai – paskutinis nugaišo 1936 m. Tai reiškia, kad yra jo nuotraukos, vaizdo įrašai.

Dėl savo ypatingumo sterbliniai vilkai žadina australų vaizduotę – vieni nuolat sako neva pamatę dar gyvą sterblinį vilką kur nors Australijos dykumų pakelėse, kiti siūlo “atkurti” juos pasinaudojant DNR.

“Concorde“ lėtuvas

Tai – vienas labai retų atvejų, kai žmonijos technologijos žengė atgal. Nuo 1976 m. iki 2003 m. metų kiekvienas civilis (na gerai, turintis pinigų civilis) galėjo skristi viršgarsiniu greičiu (2179 km/h, daugiau nei dvigubai greičiau, nei dabartiniai keleiviniai lėktuvai), skristi taip aukštai, iš kur matėsi, kad žemė apvali. Skrendant į Vakarus, „aplenkti saulę“ (leistis anksčiau, nei pakyli). Tai siūlė lėktuvas „Concorde“, kuriuo vykdyti reisai iš Londono ir Paryžiaus į Niujorką – tokie transatlantiniai skrydžiai teužtrukdavo ~3 val.

„Concorde“ turėjo pakeisti visą transporto istoriją: tikėtasi, kad visi ilgo nuotolio lėktuvai pamažu taps viršgarsiniai, taigi, visi skrydžiai sutrumpės dar perpus (panašiai, kaip jie kartą jau sutrumpėjo apie 1960 m., kai išplito reaktyviniai varikliai). Deja, taip neįvyko: skrisdamas viršgarsiniu greičiu lėktuvas skleidžia labai didelį garsą, trukdantį žmonėms ant žemės, todėl kone visos šalys uždraudė skraidyti „Concorde“ virš jų, palikdamos jiems tik reisus per Atlanto vandenyną (nes skristi per Ramųjį jie negalėjo dėl per didelio atstumo), o iš šių tik keliuose buvo pakankama rinka iš turtingų žmonių.

Taigi, „Concorde“ skraidė vos 14 vienetų, daugelis užsakovų jų atsisakė, jų gamyba nutraukta, o galiausiai 2003 m. ir jie patys nurašyti – be jokio pakaitalo.

Teisybės dėlei, „Concorde“ galima pamatyti – „nurašyti“ lėktuvai stovi muziejuose, pvz. Barbadose. Bet juk esmė ne pamatymas, o skrydis – o tai nebeįmanoma.

Berlyno siena

Vieta: Vokietija

Tai vienintelis dalykas šiame sąraše kur, turbūt, reikia pasakyti – “gerai, kad nebėra”. Jei dabar ta siena dar stovėtų, tai vis tiek tikriausiai nebūčiau matęs nei jos, nei beveik jokių kitų vietų, aprašytų šiame tinklapyje.

Visgi, Berlyno siena niūriai įspūdinga. 1961 m. sovietai ją pastatė per keletą dienų, taip atkirsdami Rytų Berlyną (valdytą komunistų) nuo Vakarų Berlyno (demokratinio) – kad rytų vokiečiai iš savo “komunistinio rojaus” nebėgtų į “kapitalistinį pragarą” (Rytų Vokietijoje dėl tokios migracijos jau trūko darbuotojų). Aišku, noro bėgti tai nesustabdė – bet su siena tai buvo be galo sunku ir rizikinga, tad 1961-1989 m. tai sėkmingai pavyko tik 5000 žmonių (per 150 žuvo ar buvo nužudyti mėgindami pereiti sieną).

Oficialiai Berlyno siena vadinta “antifašistine” – esą Vakarų Vokietija – fašistinė. Jos ilgis buvo apie 140 km, aplink buvo 55000 minų, 302 sargybos bokštai. Idant siena būtų pastatyta, sovietai griovė ištisus rajonus – mat reikėjo ne vienos sienos, tai buvo dviejų sienų linija su tarpu per vidurį, kuriame bėgančiųjų laukė minos, sargybos bokštai.

Dabar Rytų ir Vakarų Berlynas vėl susijungę – tai įvyko 1989 m., kai įtūžę žmonės nugriovė Berlyno sieną. Palikti vos keli jos fragmentai (išpaišyti grafičiais), o daug nuolaužų išsiuntinėta po visą pasaulį kaip eksponatai muziejams ar papuošimai parkams, kartu menantys liūdną Šaltojo karo istoriją.

Panašiausias į šią sieną dalykas, kurį gali pamatyti ir šiandien – sienos, kuriomis Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (pvz. Betliejų).

Gvairos kriokliai

Vieta: Brazilija ir Paragvajus

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Niagaros kriokliais – ~2400 litrų (8 Nemunai). Viktorijos kriokliais – 1088 litrai (4 Nemunai).

Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Čia nuo 114 m šlaito krito ne šiaip koks upelis, o septintoji pagal dydį pasaulio upė – Parana.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Tai neabejotinai yra svarbiausias žmonijos sunaikintas gamtos stebuklas.

Vaimangu geizeris

Vieta: Naujoji Zelandija

Geizeriai, kuriuos pasaulyje dažniausiai lanko turistai, šaudo vandenį į 10-50 metrų. Strokuras Islandijoje – 15-20 m, Old Faithful JAV Jeloustoune – 32-56 m – mačiau, buvo be galo įspūdinga, tiesiog tokia vandens piramidė. Aukščiausias pasaulyje šiuo metu yra Steamboat (Garlaivio) geizeris Jeloustoune – tačiau jis “šaudo” retai, o kartais ilgiems metams nurimsta išvis, taigi, negali eiti ir būtinai išvysti išsiveržimą (nepavyko ir man). Jo aukštis -91-122 m.

Bet koks įspūdingas tada turėjo būti Vaimangu geizeris Naujojoje Zelandijoje, aukščiausias pasaulio geizeris, koks tik kada egzistavo! Jis šaudė net į 460 m aukštį – aukščiau, nei Vilniaus TV bokštas! Šaudė kas 36 valandas. Keli žmonės net žuvo, nes stovėjo per arti.

Tačiau geizeriai neprognozuojami ir 1908 m. Vaimangu geizeris staiga nurimo su visam. Jis gyvavo 22 metus, mat išsiveržimai prasidėjo 1886 m., kai išsiveržė Taraveros vulkanas ir tikriausiai kažkaip pakeitė požeminių vandenų struktūrą, “sutverdamas” Vaimangu geizerį. Bet žemė seismiškai aktyviose zonose nuolat kinta – ir tolesni pokyčiai geizerį užgesino. O gal jis kada vėl “įsijungs”? Būna, kad geizeriai atgimsta.

Didieji transatlantiniai dirižabliai

Tai buvo trumpas laikas pasaulio istorijoje, maždaug tarpukariu. Keliauti, bent jau turtingiesiems, tolimus atstumus darėsi įprasta dirižabliais. Anų laikų dirižablių tikrai nepalyginsi su retais dabartiniais reklaminiais. Didžiausiųjų dydis buvo tarsi “Titaniko”! Didžiąją dalį sudarė dujų balionai – tačiau viduje buvo ir keleivių salonai. Irgi didžiuliai, kelių aukštų, su kajutėmis, valgyklomis, poilsio kambariais, bibliotekomis: juk dirižablis iš Vokietijos į JAV skrido apie dvi paras.

Dirižabliai atrodė kelionių ateitis – net Niujorko “Empire State Building” pastatytas taip, kad prie jo galėtų švartuotis dirižabliai. Tačiau transatlantinių dirižablių istorija pasuko į pabaigą su “Hindenburg” katastrofa (1937 m.) – šis dirižablis sudegė besišvartuodamas Niujorke. Kadangi dirižablių dujos labai degios, nuspręsta, kad jie tiesiog per pavojingi keleiviams – ir juos išstūmė lėktuvai. Tačiau lėktuvai jau visai kitokia kelionių patirtis: greičiau skrendi, bet turi tik kėdę, o dirižabliai buvo toks tarpas tarp lėktuvų ir laivų – tiek pagal greitį, tiek pagal erdvę keleiviams. Ir, svarbiausia, ne tik, kad dirižabliai nebeskraido – nė vienas tų didžiųjų dirižablių net neišliko. Jokiame muziejuje, niekur.

Nieko keisto, kad jie tokie populiarūs steampunk literatūroje!

Prieškarinės Pasaulinės parodos (Expo)

Vieta: Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir kt.

Nuo XIX a. vykstančios Pasaulinės parodos (EXPO) – unikalus renginys, kai viso pasaulio šalys vienoje milžiniškoje teritorijoje įsirengia savo ekspozicijas ir demonstruoja savo pasiekimus.

Jos vyksta ir šiais laikais, bet šiuolaikinės didybe sunkiai galėtų prilygti toms, kurios vyko XIX-XX a. sandūroje. Parodas rengusios didžiosios imperijos pastatydavo joms milžiniškus kompleksus iš tikrų rūmų, kurių stilius padarydavo įtaką viso pasaulio architektūrai. Deja, beveik visa tai virto dulkėmis: nors rūmai, kupolai, bokštai atrodydavo it skirti šimtmečiams, vieni jų nugriauti iš karto po parodų, kiti – po kelių dešimtmečių.

Anas parodas mena tik pavieniai likę pastatai, tokie, kaip Paryžiaus Eifelio bokštas (statytas 1889 m. Paryžiaus EXPO). Beje, pagal pirminį planą jis irgi turėjo būti po 20 metų (1909 m.) nugriautas…

Aišku, Expo parodos – tai ne tik pastatai. Jei pavyktų į jas grįžti laiku, labiau nei bet kurioje kitoje vienoje pasaulio vietoje išvystum visų to laikmečio visuomenės troškimų, kultūros, madų, menų, džiaugsmų, vilčių ir baimių paveikslą.

Daugybė didžiausių žmonijos atradimų pirmą kartą pademonstruoti pasaulinėse parodose – juk tada tai buvo viena retų galimybių susitikti pasaulio mokslininkams, išradėjams ir eilinių žmonių “masėms”. 1876 m. Filadelfijos parodoje Belas demonstravo telefoną, 1893 m. Čikagos parodoje pastatytas pirmasis apžvalgos ratas bei indaplovė, 1904 m. Sent Luise žmonės pirmą kartą išvydo rentgeno aparatą ir ragavo ledų iš vaflių, 1939 m. Niujorke pirmąsyk pademonstruota televizija. Kokios turėjo būti žmonių reakcijos?

Buvo ten ir dalykų, kurie šiandien būtų tokie kontroversiški, kad tikriausiai, net filmuose apie tas parodas nebūtų drįstama jų pilnai parodyti: pavyzdžiui, savotiškus zoologijos sodus primindavusios žmonių iš kolonijų „parodos“, liliputų cirkai ir pan.

Immersive Fort

Vieta: Japonija

Viena nedaugelio vietų čia, kurias spėjau pamatyti savo akimis. Tai buvo vienintelis psasauly imersinio teatro parkas… Ištisas 30 000 kv. m. buvęs prekybos centras čia virto senoviniu miestu, pro kurio skirtingas duris patenki į vis kitus kasdien vaidinamus spektaklius… Tiesa, lai sąvoka „spektaklis“ neapgaus tų, kas niekad nebuvo imersiniam teatre. Ten nėra jokių scenų, jokių kėdžių… „Salė“ – tai ištisas miesto rajonas, kuriame aktoriai valandą ar dvi atlikdavo savo roles, o žiūrovai irgi vaikščiodavo kur nori (ar, kartais, kur juos nusiveda koks „herojus“), kiekvienas pamato spektaklį vis iš kitos pusės…

Kaip tai atrodė realybėje? Pavyzdžiui – du Immersive Fort spektakliai kur dalyvavome:

„Tales of Edo Oiran“ prasidėjo nuo aukciono, kur parduodama prakeikta japoniška katana. Staiga pasirodė dūmai ir žiūrovai grįžo laiku į Edo periodo hanamačį („linksmybių rajoną“), su kekšėmis, suteneriu, daktaru ir keista tragiška meilės istorija – bei siaučiančiu gobtuvu užsidengusiu žudiku, kuris ta katana žudė. Čia herojai aktyviai bendravo su žiūrovais – štai mane pasigavęs vienas herojus nustūmė į viešnamį ir liepė slėptis kampe, o gretimam kambary vyko nužudymas; mano žmoną pagrindinė herojė prostitutė nusivedė į buduarą ir liepė ją perrengti ir pan.

„Sherlock“ masteliai dar didesni – atkurta svisas Viktorijos laikų Londono rajonas, kur Šerlokas Holmsas tiria žmogaus dingimą bei žmogžudysčių seriją. Čia jau žiūrovai patys rinkosi, ką sekti, o herojai mūsų tarsi nematė (nelaužė ketvirtosios sienos, kurios nebuvo). Mes sėkiojome paskui Šerloką ir matėm viską jo ir Vatsono akimis; bet kiti sekiojo paskui įtariamuosius, žmogžudysčių seriją tiriantį inspektorių, Holmso užsakovę (kurios mylimasis dingo) ir kt. ir matė viską vis kitaip (kiekvienas herojus turėjo savo siekių, paslapčių…), o viskas galiausiai susipynė teismo salėje (o po teismo, kur, atrodė, viskas baigėsi, laukė dar intensyvesnis ir tragiškesnis antras veiksmas).

Nieko panašaus gyvenime niekada nepatyriau ir nors imersinio teatro gali dar kur rasti, negirdėjau, kad kur nors būtų spektaklis tokių mastelių (Šerloke – 45 aktoriai, iki visokių ten šarlatanų, policininkų, centrinė aikštė, Holmso biuras, daugiabutis, baras, bažnyčia, teismo salė, cirkas ir kt.). Tiesa, vaidinta japoniškai, bet Šerloke užsieniečiams duoti „audiogidai“, kur ausinėse galėjom girdėti scenų, kur buvome, komentarus, o „Tales of Edo Oiran“ prieš spektaklį skaitėme angliškus istorijos ir herojų aprašymus.

Deja, gera idėja nelėmė gerų verslo rezultatų ir Immersive Fort 2026 m. užsidarė.

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Kitos vietos

Priešingai nei tai, kas aprašyta aukščiau, šios vietos gal nebuvo “…iausios pasaulyje”, bet buvo labai gražios / įspūdingos ir jų neliko.

JAV lietuvių bažnyčios

JAV lietuviai pastatė apie 100 bažnyčių – ~1910 m. metu koks penktadalis viso pasaulio lietuivų bažnyčių buvo JAV. Daugybė jų įspūdingos, dydžiu sulig Lietuvos katedrom ar didesnės – juk Amerikoje lietuviai uždirbdavo daugiau ir galėdavo daugiau aukoti. Deja, Amerikoje toks paveldas nesaugomas, o vyskupijos ilgainiui tautines bažnyčias uždaro, sujungia su kitom tautom. Šitaip daug iš didžiausių, seniausių, įspūdingiausių lietuvių bažnyčių netgi nugriauta.

Bamijano Budos Afganistane

Tai buvo didžiausi pasaulyje Budos paminklai – iškalti uolose dar ~600 m. po Kr. iš gretimo šilko kelio duodamų pelnų. Jų aukštis – 38 m ir 55 m. Juos 2001 m. nugriovė Afganistaną valdęs Talibano judėjimas. Tai musulmonų judėjimas ir Budos jiems buvo stabai. Statulos sušaudytos iš artilerijos – beliko jų formos.

“Titanikas”

Turbūt daugiausiai legendomis apipintas laivas – tiek jo dydis, tiek prabanga. Tiesa, dydis žavėjo tik tada, 1912 m. – dabartiniai kruiziniai laivai gali būti kelis kartus didesni. Ir, matyt, “Titanikas” yra vienintelis objektas šiame sąraše, kuris apskritai prisimenamas tik dėl to, kad sunyko. Na, daug buvo tų transatlantinių laivų ir jei ne nuskendimas, “Titanikas” turbūt tiesiog jau seniai būtų kur pamirštas ir supjaustytas. Bet dabar jis yra legenda ir neatsisakyčiau galimybės grįžti laiku ir pamatyti jį iš vidaus.

Pasaulio prekybos centras Niujorke

Šie du pastatai nuo 1973 m. iki 2001 m. buvo Niujorko simboliu. Vienas jų trumpai buvo aukščiausias pasaulio pastatas. Jie nugriauti per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolį teroristams nukreipus į juos lėktuvus – kas iš vyresnių neprisimena, ką veikė tada, kai tai įvyko, ir viso pasaulio televizijos ėmė rodyti tą patį? Aš dar spėjau nuvykti į PPC 1998 m. Tiesa, vietoje nugriautų bokštų pastatytas naujas – aukštesnis ir, turbūt, įspūdingesnis, na bet Niujorko panorama niekad nebus kokia buvo.

Palmyros bokštiniai kapai Sirijoje

Iš visų pasaulio romėnų miestų, vienas įspūdingiausių man Palmyra. Gal jo vieta – vidury dykumos – priduoda savo. O pačioje Palmyroje, kai ten lankiausi 2008 m., vienas įspūdingiausių dalykų man buvo bokštiniai kapai, kur laidojosi romėnai. Galima užeiti į vidų, į vietą, kur darydavo puotas. Buvo galima. Per Sirijos pilietinį karą šiuos kapus 2015 m. sunaikino Islamo valstybė.

Rožinės ir baltos terasos Naujojoje Zelandijoje

Šios terasos priminė Turkijos Pamukalę, bet buvo dviejų spalvų – vienos baltos, o kitos – rožinės. Jos spėjo tapti savotiška lankytina vieta tada dar retiems turistams, kurie keliaudavo į tą regioną XIX a. populiaraus gydymo mineraliniais vandenimis. Todėl liko jų nuotraukų, nors sunaikintos jos dar 1886 m. – išsiveržus Taraveros ugnikalniui. Beje, tai tas pats ugnikalnio išsiveržimas, kuris “paleido” Vaimangu geizerį…

Buhenas ir senovės Egipto tvirtovės

Senovės Egiptas valdė Nilo slėnį, o pietuose ėjo jo siena su Nubija. Ta siena buvo įtvirtinta galingomis tvirtovėmis – seniausiomis taip gerai išlikusiomis pasaulyje. Garsiausia – Buheno tvirtovė, paskutinį kartą perstatyta prieš 3200 m., bet iš tikro dar daug senesnė. Deja, pastačius Asuano užtvanką, tvirtovė paskandinta. Buvo aplink ir daugiau svarbaus paveldo, kuriam kilo pavojus – įvairios šventyklos, tarp jų Abu Simbelis. Pasaulis susivienijo ir daugelį tų vietų “pakėlė aukščiau” ar išvis išvežė iš Egipto dar prieš kylant vandenims – bet Buhenui jėgų neužteko.

Karaliaučius

1945 m. Karaliaučių užkariavę rusai ne tik pervadino Kaliningradu, bet ir faktiškai nugriovė bei pastatė iš naujo, iš naujo subraižydami gatves, kvartalus, užstatė nuobodžiais sovietiniais daugiabučiais – net nugriovę pilį vietoj jos pastatė sovietinį daugiaaukštį. Tik senose nuotraukose matau, koks nuostabus tai buvo miestas, tikras vakarietiškas didmiestis į kurį iš Lietuvos galėtum suvažinėti per dieną. O dar ir su lietuviška istorija, juk ten išleistos pirmos lietuviškos knygos. Deja, Karaliaučiaus jau nebėra, jo žmonių irgi nebėra – visi išblaškyti, išžudyti, pakeisti rusais. Tai – didžiausias šitaip per metus iš pagrindų pakeistas Europos miestas. Dabar tai – eilinis Rusijos miestas. Net angliškoje Vikipedijoje yra atskiri straipsniai “Karaliaučius” ir “Kaliningradas” – nes tai du skirtingi miestai, su skirtingu planu, pastatais, žmonėmis – kad ir toje pat vietoje.

Kaulūno aptvertasis miestas

Tai buvo vienintelė „turtingame pasaulyje“ vieta be joių įstatymų. Viskas prasidėjo 1898 m., kuomet Kinija Kaulūną atidavė Didžiąjai Britanijai kaip Honkongo dalį, tačiau sau pasiliko šį „aptvertąjį miestą“, iš visų pusių apsuptą Britanijos valdomų žemių. Tada tai buvo Kinijos fortas (iš to ir pavadinimas). Kai Kinijoje 1948 m. įsigalėjo komunistai, jie nustojo kaip nors prižiūrėti savo eksklavą – tačiau Britanija, laikydamasi sutarties su Kinija, taip pat negalėjo jos perimti. Taigi, buvęs kinų fortas virto tankiausiai pasaulyje gyvenama vieta, čia apsigyveno 50000 žmonių. Be jokių statybos leidimų ar priežiūros pastatai stiebėsi į viršų, suaugo į vieną milžinišką pastatą, o gatvės ir skersgatviai virto vidiniais koridoriais. Vienintelė atvira vieta buvo stogai. Į Aptvertąjį miestą traukėsi visi, kam nepatiko kontrolė: nuo banditų ir narkoprekeivių iki kazino ir prostitučių iki dantistų, kurie čia teikė pigias – bet nebūtinai higieniškas – paslaugas. Nieko panašaus į tai pasaulyje nebuvo ir nėra, bet 1994 m., gerėjant Kinijos ir Britanijos santykiams, bei ruošiantis Honkongo grąžinimui, aptvertasis miestas tapo Honkongo dalimi ir buvo nugriautas – beliko parkas.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai